Ôîðóì » KAS YRA DIEVAS? » Kas yra Dievas? (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Kas yra Dievas? (ïðîäîëæåíèå)
Urantas: Kas yra Dievas?
Marius: visiski vejai...jokios logikos
Fredas: Samprotavimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamos sąmonės išvados, susijusios su patyrimu energijos ir materijos fiziniame pasaulyje ir su šituo pasauliu. Įtikėjimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamas dvasinės sąmonės patvirtinimas—kažkas, kam negali būti suteiktas kito mirtingojo įrodymas. ->Logika yra įtikėjimo ir samprotavimo vienybės tiesos ieškojimo sintetinis vystymasis ir remiasi mirtingųjų būtybių esminiais proto sugebėjimais, daiktų, prasmių, ir vertybių įgimtu suvokimu.
Fredas: (1106.7) 101:2.8 Argumentai yra mokslo įrodymas, įtikėjimas yra religijos įrodymas, ->logika yra filosofijos įrodymas, bet apreiškimą patvirtina tiktai žmogiškasis patyrimas. Mokslas suteikia žinių; -> religija suteikia laimę; filosofija suteikia vienybę; apreiškimas patvirtina šito trivienio požiūrio į visuotinę tikrovę patirtinę harmoniją.
Fredas: 1110.12) 101:5.9 Mokslininkai surenka faktus, filosofai derina idėjas, tuo tarpu pranašai išaukština idealus. Jausmai ir emocijos neišvengiamai lydi religiją, bet jie nėra religija. Religija gali būti patyrimo jausmas, bet vargu ar ji yra jausmo patyrimas. Nei -> logika (racionalumas), nei emocijos (jausmai) iš esmės nėra religinio patyrimo dalis, nors abu gali būti įvairiai susiję su įtikėjimo panaudojimu prisidedant prie dvasinės įžvalgos į tikrovę, viskas vyksta sutinkamai su individualaus proto būsena ir temperamento savybėmis.
M: Prasme juk nera,teisingai?....Ye,ye,teisingai!!!!
Fredas: (26.1) 1:3.7 Vidiniame žmogaus patyrime, protas yra sujungtas su materija. Toks su materija sujungtas protas negali išlikti po mirtingojo mirties. Išlikimo metodą sudaro tie žmogiškosios valios suderinimai ir tos mirtingojo proto transformacijos, kurių dėka toks Dievo-sąmonės intelektas palaipsniui tampa dvasios mokomu ir galiausiai dvasios vedamu. Šita žmogiškojo proto evoliucija nuo asociacijos su materija iki dvasinės sąjungos sukuria mirtingojo proto potencialiai dvasinių fazių transmutavimą į nemirtingos sielos morontines realybes. Mirtingas protas, paklusdamas materijai, turi lemtį tapti materialesniu ir dėl to galiausiai patirtų asmenybės išnykimą; protas, atsidavęs dvasiai, turi lemtį tapti dvasingesniu ir galiausiai pasiekti vienumą su išliekančia ir vadovaujančia dieviškąja dvasia ir šitokiu būdu pasiekti asmenybės egzistencijos išlikimą ir amžinybę.
Marius: Fredai,isliksi ar ne -be skirtumo,argi ne apgailietina drebeti del islikimo?! Na neprizadins ten tave po mirties,na ir ka,tau visvien bus,gyvenk kaip gyvenasi,nesirupines pomirtiniais reikalais,rojus dzin,svarbu pragaro nera,tada kita kalba butu,reiketu pasitempti,o daba lafa,dastumt sita laikina gyvenimeli ir liulio amziams....ramybe,ramuma,daugiau nieko ir nereikia....
emipetras: Ne taip jau paprasta Mariau bus neįtikėjusiam žmogui , kai visomis kūno lastelėmis suprasi savo sąmoningosios egzistencijos AMEN . Tik Dievo Dvasioje , tik Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasioje , sąmoningai užaugęs žmogus , jaus ramybę mirties akimirką . Neturėk didelių iliuzijų , kad ramybė aplankys ignoravusius Dievo Tėvo Dvasios egzistencialumą žmoguje . Tačiau tomis gyvenimo pabaigos minutėmis , tie žmonės , jau savo likimo , niekaip nebepakeis .
Fredas: Mariau,..URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTAI yra ne dėl to, jog perskaites juos,...drebėtum iš baimės,..bet-> kad ...IŠLIKTUM... po fizinio kūno baigties. Nprėti to...IŠLIKIMO... ar nenorėti,..čia jau kitas klausimas.
Marius: Petrai,vaikus gasdink/ Fredai,seniai viskas duota,belskis....
Fredas: ...rašyk suprantamiau..
Fredas: O tu jau pasibeldei?...jei taip, tai pasidalink tuo, ką išgirdai ar pamatei,kai pasibeldus tau atidarė,..manau jog nuo to nenukentėsi.
Marius: Pirma pats pasidalink beldimosi patirtimi!
Fredas: ..na jeigu siūlei belstis,.tai vdinasi esi jau į kokias nors duris jau pasibeldęs,..ar ne taip?
Marius: Jezus siule,Fredai...Jezuks!
Fredas: (3.14) 0:2.1 Besivystantys mirtingieji tvariniai patiria nenumaldomą akstiną simbolizuoti savo ribotas sampratas apie Dievą. Žmogaus moralinės pareigos sąmonė ir jo dvasinis idealizmas išreiškia vertybės lygį—patirtinę tikrovę—kurią sunku simbolizuoti.
emipetras: Marius matomai , nieko konkretaus nenori pasakyti , todėl rašo mistiškai trumpai . Tai reiškia , galvokite kaip norite , o aš pasakiau ,, hau '' ir taškas . Matai Mariau , tokiu stiliumi neišeis produktyvus pokalbis . Fredas tavęs taip pat tavęs klausia , ar gali pasidalinti savo požiūriu , konkrečiau . Mano požiūris , tai tapatus Urantijos knygos dvasiai ir raidei ir dar daugeliui Biblijos postulatų dvasiai . Kai kas bando suplakti dar ir Rytų ezoterikos žinias . Man jos įdomios , tačiau savo sielos raidai , jų nenaudoju . Tai va Mariau . Kaip manai ?
VaidasVDS : Beldžiasi tik bildukai... O žmogus renkasi. Ir renkasi kiekvienas. Gal tik nelabai suvokia, kad renkasi, nors ir turi suvokti. Siūlau paanalizuoti šias citatas Atsiradusi kaip reakcija į Tėvo valią, asmenybė pasieks Dievybės likimą, bet žmogus turi pasirinkti, bus jis ar nebus tada, kada toks likimas bus pasiektas. Kada tokio pasirinkimo nebūna, tada asmenybė patirtinę Dievybę pasiekia tiesiogiai, tapdama Aukščiausiosios Būtybės dalimi. Šis ciklas yra iš anksto nulemtas, bet žmogaus dalyvavimas jame yra pasirinktinis, asmeninis, ir patirtinis. Mirtinga tapatybė yra laikina laiko-gyvenimo sąlyga visatoje; ji yra reali tiktai tiek, kiek asmenybė pasirenka tapti besitęsiančiu visatos reiškiniu. Būtent tai ir yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir energetinės sistemos: Energetinė sistema turi veikti toliau, ji neturi pasirinkimo; bet žmogus savo žinioje turi viską, kuo nulemtų savo paties likimą. Derintojas iš tikrųjų yra tas kelias į Rojų, bet žmogus šituo keliu turi eiti apsisprendęs pats, laisvanoriško pasirinkimo dėka. Žmogiškosios būtybės, kosminės perspektyvos požiūriu, gimsta, gyvena, ir miršta per santykinį laiko akimirksnį; jos nėra ilgaamžės. Bet mirtingojo asmenybė, pati pasirinkdama, turi galios savo tapatybės buvimo vietą iš laikinos materialaus intelekto sistemos perkelti į aukštesnę morontinės sielos sistemą, kuri, drauge su Minties Derintoju, yra sukurta kaip nauja priemonė asmenybės pasireiškimui. Ir būtent šita pati pasirinkimo galia, laisvavalės tvarinijos išskirtinis ženklas visatoje, sudaro žmogaus didžiausią galimybę ir jo aukščiausią kosminę atsakomybę. Nuo žmogiškosios valios vientisumo priklauso būsimojo užbaigtojo amžinasis likimas; nuo mirtingojo laisvos valios nuoširdumo priklauso, ar dieviškasis Derintojas įgaus amžinąją asmenybę; nuo mirtingojo pasirinkimo ištikimybės priklauso, ar Visuotinis Tėvas turės naują kylantįjį sūnų ... Nors asmenybės augimo kosminiai apskritimai galiausiai turi būti pasiekti, bet jeigu, ne dėl jūsų pačių kaltės, laiko atsitikimai ir materialios egzistencijos kliūtys jums užkerta kelią šituos lygius įvaldyti savo gimtojoje planetoje, jeigu jūsų ketinimai ir troškimai turi išlikimo vertės, tada priimami dekretai dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo. Jums bus suteiktas papildomas laikas tam, kad įrodytumėte, ko esate verti. Jeigu kada nors suabejojama, ar verta žmogiškąją tapatybę perkelti į gyvenamuosius pasaulius, tada visatos vyriausybės neabejotinai sprendimą priima to individo asmeninių interesų naudai; jos nedvejodamos tokią sielą perkelia į pereinamosios būtybės statusą, tuo tarpu jos toliau tęsia atsirandančio morontinio ketinimo ir dvasinio tikslo stebėjimus. Tokiu būdu dieviškasis teisingumas yra tikrai pasiekiamas, o dieviškajam gailestingumui yra suteikiama tolimesnė galimybė tarnauti toliau. ... Tai nereiškia, jog žmogiškosios būtybės, atstūmusios pirmąją galimybę, turi turėti antrąją, nieko panašaus. Bet tai iš tikrųjų reiškia, jog visi valios tvariniai turi patirti vieną tikrąją galimybę, kad priimtų neabejotiną, sąmoningą, ir galutinį sprendimą. Kaip matyti, jeigu pasirinkimo nebūna, tai ir asmenybės išlikimo nebūna. Tačiau esminis pasirinkimas daromas tik vieną kartą. Ir tik tais atvejais, kada ne dėl pačių besirenkančių kaltės, laiko atsitikimai ir materialios egzistencijos kliūtys užkerta kelią tokiam pasirinkimui, tik tuomet žmogui suteikiama papildoma galimybė. Kaip suprantu, tokiems žmonėms galutinio pasirinkimo galimybė suteikiama jau morontiniame pasaulyje.
Fredas: (1778.1) 160:3.3 Kitas reikalavimas tam, kad būtų pasiekta branda, yra bendradarbiaujantis visuomeninių grupių prisiderinimas prie visą laiką besikeičiančios aplinkos. Nesubrendęs bičiulis savo atžvilgiu sukelia savo bičiulių priešišką nusistatymą; subrendęs žmogus laimi savo draugų nuoširdų bendradarbiavimą, šituo daug kartų padidindamas savo gyvenimo pastangų vaisius. (1778.2) 160:3.4 Manoji filosofija man sako, jog būna akimirkų, kada aš turiu kovoti, jeigu iškyla būtinybė, gindamas savąją teisumo sampratą, bet aš neabejoju, jog Mokytojas, būdamas labiau subrendusio tipo asmenybė, lengvai ir subtiliai pasiektų tokią pačią pergalę savo takto ir pakantumo aukštesnio lygio ir pergalingo metodo dėka. Perdaug dažnai, kai mes kovojame dėl to, kas yra teisinga, paaiškėja, kad tiek nugalėtojas, tiek ir nugalėtasis patyrė pralaimėjimą. Aš tik vakar girdėjau, kaip Mokytojas sakė, jog “išmintingas žmogus, stengdamasis įeiti per užrakintas duris nenorės durų laužyti, bet greičiau norės surasti raktą, su kuriuo galėtų jas atrakinti.” Perdaug dažnai mes imame kovoti vien tiktai dėl to, kad patys save įtikintume, jog nebijome. (1778.3) 160:3.5 Šita naujoji karalystės evangelija gyvenimo menui suteikia didžiulę pagalbą tuo, kad parūpina naują ir turtingesnį paskatinimą pakylėtam gyvenimui. Ji pateikia naują ir išaukštintą likimo tikslą, aukščiausiąją gyvenimo prasmę. Ir šitos naujos sampratos apie amžinąjį ir dieviškąjį egzistencijos tikslą pačios savaime yra transcendentiniai akstinai, sukeliantys reakciją viso to, kas žmogaus aukščiausioje prigimtyje yra geriausia. Kiekvienoje intelektualios minties kalno viršūnėje turi būti surandamas poilsis protui, stiprybė sielai, ir komunija dvasiai. Iš tokių patogių aukšto gyvenimo pozicijų, žmogus sugeba pranokti žemesniųjų mąstymo lygių materialius suerzinimus—nerimą, pavydą, pavyduliavimą, kerštą, ir nesubrendusios asmenybės išdidumą. Šitos aukštai įkopusios sielos išsivaduoja iš gausybės prieštaraujančių paplitusiai nuomonei konfliktų, kuriuos sukelia gyvenimo smulkmenos, ir šitokiu būdu tampa laisvos, kad pasiektų dvasinės sampratos ir dangiškojo bendravimo aukštesniųjų srovių sąmonę . Bet šį gyvenimo tikslą būtina saugoti nuo pagundų ieškoti lengvų ir praeinančių laimėjimų; lygiai taip jį taip pat būtina puoselėti, kad jis taptų atsparus fanatizmo pragaištingiems pavojams.
Marius: Petrai,nu tai kad gana aiskiai parasiau,kaip du kart du keturi,nu man taip atrodo,kas konkreciai tave domintu?
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû