Ôîđóě » KAS YRA DIEVAS? » Kas yra Dievas? (ďđîäîëćĺíčĺ) » Îňâĺňčňü
Kas yra Dievas? (ďđîäîëćĺíčĺ)
Urantas: Kas yra Dievas?
emipetras: LABAI STIPRI IR SUDĖTINGA FILOSOFIJA APIE DVASINĘ - KOSMINĘ ĮŽVALGĄ Urantijos knyga -1146 psl. 104dok. 3 sk. Mirtingasis žmogus žengia per besiplečiančių horizontų ir augančių sampratų didį amžių Urantijoje, ir jo kosminė filosofija turi vystytis greičiau, kad neatsiliktų nuo žmogiškosios minties intelektualios arenos išsiplėtimo. Plečiantis mirtingojo žmogaus kosminei sąmonei, jis suvokia tarpusavio sąsajas tarp viso to, ką jis atranda materialiame moksle, intelektualioje filosofijoje, ir dvasinėje įžvalgoje. Ir vis tik, su visu šituo tikėjimu į kosmoso vienybę, žmogus suvokia visos egzistencijos įvairovę. Nepaisant visų sampratų, susijusių su Dievybės nekintamumu, žmogus suvokia, kad jis gyvena nuolatinės kaitos ir patirtinio augimo visatoje. Nepriklausomai nuo dvasinių vertybių išlikimo suvokimo, žmogus amžinai turi atsižvelgti į jėgos, energijos, ir įtampos matematiką ir ikimatematiką. Kokiu nors būdu amžinoji begalybės pilnatvė turi susitaikyti su besivystančių visatų laiko augimu ir su jų patirtinių gyventojų neužbaigtumu. Kokiu nors būdu visuminio begalumo samprata turi būti segmentuota ir apribota, kad mirtingas intelektas ir morontinė siela šitą koncepciją, turinčią galutinę vertę ir dvasinančią prasmę, galėtų suvokti. Tuo metu, kai protas reikalauja kosminės tikrovės monoteistinės vienybės, tai ribinis patyrimas reikalauja postulato apie daugiskaitinius Absoliutus ir apie jų koordinavimą kosminiuose ryšiuose. Be koordinuoto egzistavimo nėra jokios galimybės tam, jog atsirastų absoliučių ryšių įvairovė, nėra jokios galimybės tam, jog veiktų diferencialai, skirtybės, modifikuotojai, nužemintojai, apribotojai, ar sumažintojai.
emipetras: Nors tai ir nemano mintys , bet labai gražios ir prasmingos , todėl atsiprašau . Įkeliu šias mintis ne todėl kad jos visų geriausios . Urantijos knygoje gali rasti dar geresnių perliukų , bet tuo noriu pasakyti , įvairiuose Žemės kampeliuose gimsta ir gyvena išmintingi žmonės , apdovanoti dangiškojo Tėvo Šviesa ir Tiesa ir , kad ši Šviesa yra tokia artima , kad norisi dalintis ja ir sakyti : ,, Žiūrėkite , kokie mes visi panašūs , jeigu mąstome ir kalbame , apie tą patį " Ištrauka iš A. Novich knygos ,, Ezoosmosas '' Virgio svetainė ,, Šviesos keliu " ..... Kame čia paradoksas? Žmogus mato Dievo pasireiškimą kažkokiame tai nepaaiškiname reiškinyje ar aplinkybėse. O paaiškinti logiškai negali. Ir žmogus surinka :“Štai stebuklas Dieve“. Vos ne galva daužo į žemę, jaučiant religinę ekstazę. Bet kai tik ekstazė praeina, žmogus užmiršta apie Dievą. Jis vėl Jo nesuvokia. Todėl visos žmonijos problemos, kas liečia Dievą, suvedamos į tai, jog žmogus nenori nuoširdžiai suvokti ir suprasti Jį. Todėl skirtinguose žemės kampuose, tas nedaugelis, kas sugebėjo pasiekti dvasingumo, sako savo pasekėjams, „Tikėk ir eik pas Jį“? Todėl, kad be švaraus tikėjimo ateiti pas Dievą neįmanoma. Mažiausia abejonė nužudo viską. Smegenys nesugeba suvokti visą Dievo pilnumą. Čia turi būti tikėjimas be abejonių. Kada užgimsta tikėjimas be abejonių, žmogus sodina savo Gyvulišką ant grandinės ir tampa tobulesnis dvasiškai. Kažkodėl tai žmonės galvoja, jog tai labai sudėtinga. Nors iš esmės, nieko sudėtingo nėra. Visas sudėtingumas paprastume. Paprasčiausiai reikia pasiusti visą materiją su jos niekšingomis mintimis kur nors toliau. Kaip muitinėje, nepraleisti blogų minčių į savo sąmonę. O materija, pagal savo prigimtį turi pastoviai tave atakuoti, tampyti ir rėkti, kad visa tai niekai, kad kokia ji graži ir gražiame popieriuke. Nesvarbu kad pagal skonį primena išmatas, svarbu išvaizda, sudaryti iliuziją. Tai normalu. Tai aš pasakyčiau profesionalus Liuciferio darbas. Vaizdžiai tariant, jis kaip geras programišius, sudarė žmogui žaidimą su daugeliu labirintų-pagundų dvasinio tikslo kelyje. Kas pas jį išlos šį žaidimą, tas galės drąsiai subrendęs ateiti pas Dievą. Ir Liuciferis nekaltas, kad žmonės daugiau už Dievą vis tik pamilo jo virtualią materijos realybę. Kadangi žmogui tame žaidime duotas svarbiausias pergalės ginklas – minties jėga ir teisė rinktis. Todėl visa atsakomybė už savo pasirinkimą gulasi ant pačio žmogaus pečių. Ir jei jis pasirinko sau materijos vergo gyvenimą, taip ir rutuliosis toliau savo reinkarnacijose, kol jam galų gale neateis pilnas „game over“. O jei panorės tapti laisvu ir gyventi Meilėje – jis galės garbingai išeiti iš to materijos labirinto, kada tik panorėjęs. Kame yra prasmė? Kuo žmogus sugebės aukščiau dvasiškai pakilti, tuo daugiau ir teigiamai galės įtakoti į neorganizuotas materialias substancijas. Juk tikras atgailavimas yra tada – kada žmogus užbaigs iliuzijų žaidimą ir pradės gyventi iš tikro, pagal dvasinio pasaulio dėsnius. Jeigu tu negali gyventi iš tikro, dėl dvasios silpnumo, tai bent jau pasirink tokį sau žaidimą kuris būtų vertas tikro žmogaus vardo.
Adleris: Emipetrai, viskas gerai, Tau patinka, Tu pacituoji, nurodai autorių ir iš kur paėmei Esu prieš įsikabinimą į vieną šaltinį, net jei jis pavadintas taip skambiai - Dokumentai - niekaip neatsikratau tų "dokumentų" atsiradimo abejone, gal kad netikiu antgamtiškais diktavimais ir užrašymais :D emipetras rašo: Ar bent kas dirbate Ukrainos klausimu ? Ar galite ranką pridėję prie savo širdies pasakyti - ir mano malda skrido ten , kad atsirastų taika ? Ar jūs dirbate pasaulio labui ar tik mėgstate diskutuoti ? čia tie, kurie prisideda ne tik kalbomis ir mintimis, bet realiai https://www.facebook.com/photo.php?fbid=10152253320812104&set=a.79955157103.80156.574387103&type=1&theater
emipetras: gerb, ADLERI , kol egzistuos šita ŽEMĖ , tol bus daug ,,sąmokslo teorijų'' , netikrų pranašų , netikrų knygų , netikrų dokumentų , ir t,t. ir t. t.. Reikia žinoti , kad mes žmonija , ne tik pagal Urantijos knygą , bet ir pagal daugelį kitų žinių šaltinių duomenis - esame EKSPERIMENTINIAI. Tokių eksperimentinių civilizacijų yra gal trečdalis visos KŪRINIJOS materialių esybių , tačiau , labai gaila , kad jos savo gyvavimo istorijoje , beveik visos susinaikina . Tam tikri šaltiniai sako , kad į ŠVIESOS ir TIESOS amžių išeina tik pusė procento visų EKSPERIMENTINIŲ civilizacijų . Pradėjau nuo fantastikos , tačiau tame tikrai yra tiesos , ką mes patys galime paliūdyti savo trumpu gyvenimu šioje planetoje , o taip pat pasekti Žemės istorijos vingiais , kurią rašė tie , kuriems buvo nurodyta kaip rašyti ir apie ką rašyti . Adleri , Vakarų demokratinė pliurzalynė susikūrė visai neseniai . Visais amžiais gyvavo tik DIKTATŪRA , kuri rašė ir laimino rašančius pagal savo valią ir savo norą . Todėl , pagal sąmokslo teoriją , bet kokia žinia šioje Žemėje visada turi klausimą . Kam tai naudinga ? Tačiau atmeskime visas sąmokslo teorijas ir eikime link pažangaus mokslo . Šių dienu mokslas , nors ir tarnauja tik pasaulio ARCHONTAMS , tačiau ir plebėjams šį bei tą pabarsto . O pabarsto tai , kad jau per visas siūles braška moksliniai kostiumai , dėl dieviškos tvarkos ir dieviškų dėsnių VISATOJE . Patys didžiausi DIEVO skeptikai , keičia savo mąstymo kryptį ir kokybę , nes kuo giliau mokslas lenda į materiją , tuo vis aiškiau matosi KŪRĖJO ranka . Todėl , mums , jau šiek tiek mąstantiems , svarbiausia yra ne sąmokslo teorijų išsiaiškinimas , nors man jos asmeniškai labai patrauklios , bet besąlygiškas tikėjimas dangiškojo TĖVO kūrinija ir jo meilės principu šioje kūrinijoje . Svarbiausia tikėjimas , visa kita , ateina ir praeina .
Adleris: Dėkui, Emipetrai už paskaitą, bet turėtai suprasti, kad man ne 16 m. :D ir dar Tavo žiniai: Jei pasako viena kartą - patikėk Jei pakartoja tą patį - suabejok Jei pradeda įtikinėti - nustok tikėjęs Brolau, nežinau, kiek tau metų, nepyk :DDD
emipetras: Nepyk bičiuli , labai mėgstu paskaitas , o ypač sąmokslo teorijas . Todėl dažnai turiu sudrausminti save . ,, ....sustok akimirka žavinga .'' kaip sakė A. Puškinas , sustok dabarties tikėjimo akimirkoje , žmogau ir nevarinėk pamokslų žmonėms , kuriuos išmintingieji ir taip žino , o ne išmintingieji jų visai nesiklauso . Tačiau tie mūsų metai ,... metai , vis norisi patarti , pamokyti . Sustok būties akimirka , kad tu esi , kad aš esu , ir , kad anksčiau ar vėliau , mes būsime visi Ir skrenda mūsų metai , ne tai kad skrenda , bet viesulu neša , mūsų visas prasmes ir gyvenimo tiesas .
VaidasVDS: Adleri, apie Dokumentų atsiradimą yra platus straipsnis (rusiškai juk moki) čia: http://www.urantia.ru/mullins/ahistory.asp Tai nebuvo antgamtiški diktavimai ar užrašymai. Dėl maldų. Labiausiai malda yra veiksminga tuomet, kada apie maldą žino ir tas, kurio labui meldžiamasi. Būtent todėl daugelis maldų taip ir nepasiekia adresatų. Bet malda sukelia tam tikrą dvasinių jėgų aktyvumą. Tad bet kokiu atveju malda nebūna "bergždžias reikalas". Rašai: "Jei pradeda įtikinėti - nustok tikėjęs". Tai žmogiškoji filosofija ir ji nėra visai teisinga. Būtų teisingesnė tokia - išsiaiškink įtikinėtojo motyvą, o tai yra labai sudėtinga... Emili, aš vis tik tik maža dalimi tikiu dvasinėmis sąmokslo teorijomis. Neatmetu galimybės, kad gali taip būti, bet tiesos reikia ieškoti Apreiškime, kad ir čia Tiktai savo širdyje neabejok, jog galiausiai triumfuos Dievo valia. Dabar religija susiduria su mokslinių protų ir materialistinių polinkių naujo amžiaus iššūkiu. Šitoje gigantiškoje kovoje tarp to, kas yra pasaulietiška ir kas yra dvasiška, galų gale triumfuos Jėzaus religija.
emipetras: SVEIKI FORUMO BIČIULIAI , ADLERI , VAIDAI VDS , RIMANTAI DAUG KĄ AŠ ČIA PARAŠAU , TAČIAU TAI NEREIŠKIA , KAD AŠ TAI TAIKAU TIESMUKIŠKAI TAU ADLERI ARBA VAIDUI VDS ARBA RIMANTUI . OPONUOJANT VIENOKIAI AR KITOKIAI JŪSŲ MINČIAI PAŽYMĖTI , PARAŠAU IR JŪSŲ VARDUS , TAČIAU NEMANAU , KAD JŪS SAVO DVASINĖMIS ĮŽVALGOMIS , POLITINĖMIS ĮŽVALGOMIS , SOCIALINĖMIS ĮŽVALGOMIS , MOKSLINĖMIS IŽVALGOMIS NETURITE REIKIAMŲ ŽINIŲ . TIKRAI MANAU , KAD DISPONUOJATE GERAIS ŽINIŲ BAGAŽAIS . PARAŠAU DAUG KĄ , DĖL POTENCIALIAI NAUJŲ SKAITYTOJŲ , KURIUOS GALI SUINTRIGUOTI VIENAS AR KITAS DIALOGAS TARP MŪSŲ . TAIP KAD , TEGU GYVUOJA SANTARVĖ IR RAMYBĖ TARP MŪSŲ MINČIŲ IR RAŠYMŲ . AŠTRIŲ PROBLEMŲ MATYMAS ,IR JŲ ĮKĖLIMAS , TAI NE KONFRONTACIJA TARP MŪSŲ DIALOGŲ . BET , KAD NIEKAS NEBESIREIŠKIA ŠIAME FORUME , TAI TIKRAI LIŪDNA . SU TUO RAŠYMU , TAI KAIP MUZIKOJE . KUO MAŽIAU GROJI , TUO MAŽIAU LAVĖJI . KAI PRADEDI RAŠYTI , TAI IR RAŠOSI , O KAI NERAŠAI , TAI VIS TOLSTA IR TOLSTA NORAS KĄ NORS PARAŠYTI . TAIGI , RAŠYKIME .
emipetras: SUSIPAŽINKIME NORS DALINAI , SU GYVĄJĄ ETIKA Pasak Gyvosios Etikos teorijos, kosmosą sudaro matomi ir nematomi pasauliai. Visata yra begalinė tiek ploto, tiek laiko prasme. Tai vieningaenergijos sistema, visos jos dalys, tame tarpe ir žmogus, tarpusavyje keičiasi šia energija. Šis keitimasis yra vienas iš kosminės evoliucijos pagrindų. Materija sudaro visatos pamatą – ji sudaryta tiek iš mokslui žinomų, tiek ir nežinomų elementų. Visata vystosi pagal kosminius dėsnius. Kosminis protas dalyvauja šiame vystymesi. Žmonija yra šio kosminio proto dalis, ir jos misija yra suprasti kosmoso dėsnius. Žmogus yra žinių šaltinis ir galingiausias kosmoso jėgų formuotojas. Žmogus turi savo subtilia energija įdvasinti materiją. Įdvasinta materija tampa subtiliąja materija ir įgyja aukšto dažnio energiją. Ji užima dominuojančią padėtį Visatoje ir prisideda prie kosminio kūrybiškumo. Žmogus yra aktyvus evoliucijos dalyvis, kuris nuolat turi tobulinti savo charakterį ir dvasią, santykius su žmonėmis ir aplinka. Pirminė energija yra begalinė ir nesunaikinama, ji yra neutrali, tačiau žmogus ją gali panaudoti tiek geriems, tiek blogiems darbams, viską lemia mintys. Žmogaus ir aplinkos santykis pagrįstas dvasios ir materijos santykiu. Žmogus šio momento veiksmais, mintimis, troškimais kuria savo ir pasaulio ateitį. Pasak Gyvosios Etikos, jei žmonija pažeis universaliuosius kosmoso dėsnius, ji gali pasiekti aklavietę, sunaikinti Žemę. Gyvoji Etika daug dėmesio skiria kultūrai kaip saugikliui, saugančiam Žemę nuo ateities nelaimių. Kultūra suvokiama kaip atskiras dvasinis organizmas, subtiliąja energija susietas su žmonėmis. Meilė ir grožis yra kultūros pagrindai ir smarkiai prisideda prie kosmoso evoliucijos. Jei šių dalykų nėra, evoliucija sustoja, grįžta atgal. Todėl žmonija turi atsidėti savęs dvasiniam tobulinimui, sąžiningumo didinimui, kultūros kūrimui. Svarbu, kad kultūrinę gerovę kurtų visi pasaulio žmonės. Gyvojoje Etikoje svarbus mokytojo-mokinio principas. Mokytojas – tai kosminės hierarchijos narys, perduodantis, aiškinantis kosmoso dėsnius, dvasinio tobulinimo principus mokiniams. Pasak Gyvosios Etikos principų, mokslas ir religija turi veikti drauge, senieji simboliai turi susivesti į mokslines formules. Mokslas turi tyrinėti žmogaus sielą, sąžinę, psichinę energiją,nemirtingumą, gyvenimo prasmės klausimą, kad padėtų tobulinti žmonijos dvasią. Naujasis mokslas turėtų atsisakyti įprastų dogmų, priimti įvairius požiūrius, būti dvasingas ir įkvepiantis. Pasak koncepcijos, evoliucija vyks tuomet, kai visuomenėje vyraus vienybė ir kooperacija, išnyks socialinė, tautinė, rasinė nelygybė, o moralė vyraus visose gyvenimo sferose. Kiekvienas turi stengtis įveikti savo egoizmą, savanaudiškumą. Pabrėžiamas ne atsiribojimas nuo visuomenės, bet aktyvus dalyvavimas joje taip padedant keistis ir kitiems. Gyvoji Etika pranašauja moters eros pradžią, kuomet moterys vaidins itin svarbų vaidmenį kultūros atgaivinime, suteiks principus meilei, harmonijai ir dvasingumui pasaulyje. Žmogus turi tyrinėti supantį pasaulį, pažinti dabartines ir praeities kultūras. Darbas turi būti savanoriškas, kūrybingas, bet pagal jėgas. Svarbiausia yra darbo kokybė, nes dirbant mėgiamą darbą vystosi žmogaus psichinė energija. Įvaldžius šią energiją pasiekiamas aukštesnis mokslinio ir dvasinio pažinimo laipsnis. Gyvosios Etikos principai yra atviri kiekvienam, bet niekam neturi būti privalomi, įdiegti.
emipetras: KAS YRA DIEVAS ? Į ŠITĄ KLAUSIMĄ LABAI DAUG RAŠOMA URANTIJOS KNYGOJE . TAČIAU GALIMA PASIŽIŪRĖTI IR KITŲ PAŽANGIŲ ŠALTINIŲ . PAV. HERMIS TRISMEGISTAS, JAU DAUGIAU KAIP PRIEŠ TRIS TŪKSTANČIUS METŲ , LABAI TIKSLIAI IR DVASINGAI KVALIFIKUOTAI , ATSAKĖ Į ŠĮ KLAUSIMĄ . VISUOSE KRIKŠČIONIŠKUOSE ŠVENTRAŠČIUOSE IR ENCIKLIKOSE TAI YRA SĄMONINGAI NUTYLIMA ARBA NEŽINOMA . TAČIAU ŠITAS EGIPTO SENOVĖS ŠVIESULYS DUODA BEVEIK URANTIŠKĄ ATSAKYMĄ , TERIEKIA TIK IŠMINTINGAI MATYTI JO MOKYMĄ IR KAI KĄ PERSKAITYTI TARP EILUČIŲ . ČIA ATKELIU TO MOKYMO FRAGMENTĄ . Mes pateikėme jums hermetinį mokymą apie protinę Visatos prigimtį – tiesą, kad Visata yra protinė ir yra Visko Prote. Kaip sako Kibalionas viršuje pateiktoje citatoje: visa kas egzistuoja Viskame. Bet kartu pabrėžkime susijusį teiginį: teisinga ir tai, kad Viskas yra visame kame. Šį aiškiai prieštaraujantį teiginį sutaiko paradokso dėsnis. Tai yra tikslus hermetinis santykių, egzistuojančių tarp Visko ir jo protinės Visatos, apibūdinimas. Mes jau matėme, kad visa kas yra Viskame, o dabar ištyrinėkime kitą šio klausimo aspektą. Iš hermetinių mokymų seka, kad Viskas esa (yra turimas) savo Visatoje ir kiekvienoje Visatos dalelėje, vienete ar junginyje. Šį teiginį Mokytojai paprastai iliustruoja nuorodomis į atitikimo principą. Mokytojas paveda mokiniui suformuoti ko nors, turinčio protinę formą – žmogaus, idėjos – protinį atvaizdą. Labiausiai mėgstamas pavyzdys – rašytojo arba dramaturgo sukuriama jo personažų idėja arba menininko, skulptoriaus sukuriamas idealo atvaizdas, kurį jis nori išreikšti savo menu. Kiekvienu atveju mokinys pastebi, kad tuo metu, kai atvaizdas egzistuoja ir gyvena išimtinai jo prote, visgi jis, mokinys, rašytojas, dramaturgas, menininkas ar skulptorius, savo pojūčiais taip pat gyvena protiniame atvaizde (yra susijęs su juo). Kitaip sakant, reali protinio atvaizdo jėga, gyvybė, dvasia kyla iš žmogaus nematerialaus proto. Pamąstykite apie tai, kol suvoksite šią idėją. Norėdami pateikti šiuolaikinį pavyzdį, tarkime, kad Otelas, Jagas, Hamletas, Lyras, Ričardas III egzistavo tik Šekspyro prote jų sumanymo ir kūrimo momentu. Ir tuo pačiu metu Šekspyras taip pat egzistavo kiekviename iš šių charakterių, suteikdamas jiems gyvybingumą, dvasią bei poelgius. Kam priklauso mums žinomų personažų – Mikoberio, Oliverio Tvisto – „dvasia“, ar tik ne Dikensui? O gal kiekvienas iš šių personažų turėjo nuosavą dvasią, nepriklausomą nuo savo kūrėjo? Ar Mediči Venera, Siksto Madona, Belvederio Apolonas turi savarankišką dvasią, ar jie tik atspindi savo kūrėjų dvasinę ir protinę jėgą? Paradokso dėsnis aiškina, kad abu teiginiai teisingi, jeigu žiūrėsime iš atitinkamų požiūrio taškų. Imkime Mikoberį ir Dikensą: nors galima teigti, kad Mikoberis yra Dikensas, bet Dikenso negalime sutapatinti su Mikoberiu. Toks žmogus kaip Mikoberis gali pasipiktinti: „Mano kūrėjo dvasia egzistuoja manyje – ir visgi aš ne jis!“. Tai taip skiriasi nuo stulbinančių pusiau tiesų, kurias skelbdami pusiau išminčiai užpildo aplinkinę erdvę savo triukšmingais šūkavimais: „Aš esu Dievas!“. Įsivaizduokite vargšą Mikoberį arba niekingąjį Uriją Hipą sakančius: „Aš esu Dikensas“, arba kurį nors iš žemesnių Šekspyro pjesės tarnų pareiškiančius: „Aš esu Šekspyras“. Viskas yra žemės kirmine ir visgi žemės kirminui toli iki to, kad būtų Viskuo. Ir visgi išlieka stebuklas, kad nors šis žemės kirminas ir egzistuoja tik kaip žemesnė būtybė, sukurta ir esanti išimtinai Proto viduje, vis dėlto Viskas yra tame kirmine ir tose dalelėse, iš kurių jis susideda. Ar gali būti didesnė paslaptis už tą, kuri slypi šiame „visa kas Viskame“ ir „Viskas visame kame“? Mokinys, be abejo, supranta, kad čia pateikti pavyzdžiai nėra tobuli ir ne visiškai atitinka temą, nes jie parodo proto atvaizdų kūrimą baigtiniuose protuose, o Visata yra begalinio Proto kūrinys – ir skirtumas tarp šių dviejų polių juos skiria. Visgi tai tėra tik lygio aspektas (veikia tas pats principas) – viename ir kitame pasireiškia atitikimo principas: kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje. Kuo labiau žmogus pradeda suvokti nuolat esančios dvasios buvimą jo būtybės viduje, tuo labiau jis pradeda kilti gyvenimo dvasinėje skalėje. Tai ir yra būtent tai, kas reiškia dvasinį vystymąsi – dvasios atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse. Pasistenkite įsiminti šį dvasinio vystymosi apibrėžimą. Jame slypi tikrosios religijos tiesa. Egzistuoja daugybė būties planų – daugybė gyvybės poplanių, daugybė egzistavimo Visatoje lygių. Ir viskas priklauso nuo būtybių kilimo pagal skalę, kurios žemiausias taškas yra fizinė materija, o aukščiausią tik subtiliausia riba teskiria nuo Visko Dvasios. Visa kas juda šia „Gyvenimo skale“ pirmyn ir aukštyn, visa kas yra judėjime, visa kas yra Kelyje, kurio pabaiga – Viskas. Visas progresas yra „grįžimas namo“. Visa kas progresuoja pirmyn ir aukštyn, nepaisydamas tariamų išorės prieštaravimų. Tokia yra žinia iš įšventintųjų. Hermetiniai mokymai apie protinį Visatos kūrimo procesą pasireiškia tuo, kad kūrybinio ciklo pradžioje Viskas savo būties aspektu nukreipia savo valią į „Tapimo“ aspektą, ir prasideda kūrybos procesas. Mokymas byloja, kad proceso eigoje vibracijos žemėja iki labai žemų energijų vibracijų lygio. Pasiekus šį tašką, pasireiškia pačios žemiausios įmanomos materijos formos. Šis procesas pavadintas involiucijos stadija, kurios metu Viskas „įsitraukia“, arba „įsisuka“ į kūrybą. Šis procesas, pasak hermetistų, panašus į menininko, rašytojo ar išradėjo kūrybos procesą, kai jie taip giliai persiima savo protine kūryba, kad beveik pamiršta savo pačių egzistavimą ir tuo metu gyvena beveik vien tik ja. Jeigu vietoje žodžio „įsisuka“ naudotume žodį „pasineria“, tikriausiai ryškiau išreikštume savo idėją. Ši involiucinė kūrybos stadija kartais vadinama dieviškos energijos „išsiliejimu“, o evoliucinė būsena vadinama „sutraukimu“. Ekstremalus kūrybos proceso polius laikomas maksimaliai nutolusiu nuo Visko, o evoliucinės stadijos pradžia laikoma ritmo švytuoklės grįžtamojo judesio pradžia – „grįžimo namo“ idėja sutinkama visuose hermetiniuose mokymuose. Mokymai byloja, kad „išsiliejimo“ metu vibracijos nuolat žemėja, kol pasiekia ribą, tada prasideda grįžtamasis judesys. Bet egzistuoja tas skirtumas, kad tuo metu, kai vyksta „išsiliejimas“, kūrybinės jėgos veikia kompaktiškai suspaustos ir kaip visuma, o nuo pat evoliucinės būsenos, arba „sutraukimo“, pradžios pasireiškia individualizacijos dėsnis, tai yra tendencija skaidytis į vienetines jėgas, kad pabaigoje tai, kas buvo Visko išleista kaip neindividualizuota energija, grįžtų į savo šaltinį kaip nesuskaičiuojama daugybė aukštai išvystytų gyvybių vienetų, kylančių skale į viršų per savo fizinę, protinę ir dvasinę evoliuciją. Senovės hermetistai, aprašydami protinio Visatos kūrimo Visko Prote procesą, naudoja terminą „meditacija“, dažnai pakeisdami jį terminu „kontempliacija“. Tikriausiai turimas galvoje dieviško „dėmesio“ veiksmas. Lotynų kalboje žodžio „dėmesys“ šaknis reiškia „ilgam pradėti“, „ištęsti“ veiksmą ir „ištekti“, taigi iš tikrųjų dėmesys yra protinės energijos protinis „ištęsimas; išplėtimas“ – tokia pagrindinė idėja, kurią mes turime galvoje, kai įsigiliname į tikrąją termino „dėmesys“ reikšmę. Pasak Hermetinių mokymų apie evoliucijos procesą, Viskas, išmąstęs kūrybos pradžią ir taip padėjęs materialius Visatos pagrindus bei iki galo apmąstęs jos egzistavimą, po truputį bunda, t. y išeina iš meditacinės būsenos, ir tada pradeda reikštis evoliucijos procesas fiziniuose, protiniuose ir dvasiniuose planuose, nuosekliai ir iš eilės. Taip prasideda judėjimas į viršų – visa kas pradeda judėti Dvasios link. Materija tampa ne tokia grubi; pradeda atsirasti elementai; formuojasi junginiai; atsiranda gyvybė ir pradeda reikštis vis aukštesnėmis formomis; protas tampa aiškesnis – nuolat kyla vibracijų lygis. Taigi prasideda evoliucijos procesas visomis savo stadijomis ir vyksta atitinkamai pagal „sutraukimo“ proceso nustatytus dėsnius. Visa tai žmogaus mastais užima ištisas amžinybes; ir kiekviena amžinybė trunka milijonus metų, bet įšventintieji teigia, kad visas procesas, įskaitant Visatos involiuciją bei evoliuciją, tetrunka tik vieną Visko akimirksnį. Nesuskaičiuojamos daugybės amžinybės ciklų pabaigoje Viskas atitraukia savo dėmesį – išeina iš kontempliacijos ir meditacijos – nuo Visatos, nes Didysis Darbas baigtas ir visa kas sutraukiamas į Viską, iš kurio jis kilo. Bet Paslapčių Paslaptis – kiekvienos sielos dvasia ne išnyksta, o be galo išsiplečia – kūrinys ir Kūrėjas susilieja. Taip byloja įšventintieji. Ši apžvelgta Visko „meditavimo“ ir po to sekančio „prabudimo iš meditacijos“ iliustracija yra ne kas kita, kaip mokytojo bandymas begalinį procesą pavaizduoti baigtiniu pavyzdžiu. Ir visgi – kaip apačioje, taip ir viršuje. Skiriasi tik planų lygiai. Ir kaip Viskas prabunda iš meditacijos apie Visatą, taip ir žmogus (savo laiku) išeina iš fizinio plano, vis giliau ir giliau susitelkdamas į viduje gyvenančią dvasią, kuri iš tikrųjų yra dieviškasis Aš. Yra dar vienas klausimas, beveik įeinantis į metafizinės teorijos sritį, apie kurį norėtume pakalbėti šioje pamokoje, nors ir siekiame parodyti tokios teorijos bergždumą. Mes turime galvoje klausimą, neabejotinai kylantį kiekvienam protui, kuris drįsta ieškoti Tiesos. Klausimas yra toks: „Kodėl Viskas kuria Visatas?“ Šį klausimą galima pateikti bet kuria kita forma, bet mūsų formulavimas išreiškia jo esmę. Žmonės atkakliai stengėsi rasti atsakymą – bet iki šiol nėra tinkamo. Kai kurie įsivaizdavo, kad Viskas troško tuo kažką pasiekti, bet tai absurdas, nes ką galėjo pasiekti Viskas, ko jis nebūtų turėjęs. Kiti ieškojo atsakymo tame aspekte, kad Viskas panoro ką nors pamilti; treti – kad jis kūrė dėl malonumo ar pramogai, ar todėl, kad jautėsi „vienišas“; arba dėl to, kad parodytų savo jėgą – tokie vaikiški aiškinimai ir idėjos priklauso vaikiškam mąstymo periodui. Kiti stengėsi išaiškinti paslaptį teigdami, kad Viskas buvo „įtrauktas“ į kūrimą dėl savo vidinės prigimties, dėl savo „kūrybinio instinkto“. Ši mintis rodo pastarųjų progresą, bet jos silpnoji pusė – kad Viskas buvo kažkieno iš vidaus ar išorės „įtrauktas“. Jeigu jo paties prigimtis arba „kūrybinis instinktas“ verčia jį kažką veikti, tada „vidinė prigimtis“ arba „kūrybinis instinktas“ bus ne Viskas, o Absoliutas, todėl ši spėjimų dalis atkrenta. Ir visgi Viskas kuria bei pasireiškia ir, atrodo, taip elgdamasis patiria tam tikrą pasitenkinimą. Sunku išvengti išvados, kad kažkuriame begaliname plane jis turi turėti kažką atitinkantį žmogaus „vidinę prigimtį“ arba „kūrybinį instinktą“ su atitinkamai begalinėmis Aistra ir Valia. Jis negalėtų veikti, jeigu neturėtų noro veikti, ir jis neturėtų noro veikti, jeigu jis netrokštų veikti, ir jis netrokštų veikti, jeigu dėl to nepatirtų tam tikro pasitenkinimo. Visa tai turėtų būti būdinga jo „vidinei prigimčiai“ ir galėtų būti priimama be įrodymų pagal atitikimo dėsnį. Tačiau mes vis tiek ir toliau galvojame, kad Viskas veikia nepriklausomai nuo bet kokios įtakos, tiek vidinės, teik išorinės. Problemą lydi sunkumai, kurie slypi pačioje problemoje. Tiksliau sakant, negalima kalbėti apie jokį motyvą, kad ir koks jis būtų, dėl kurio Viskas galėtų veikti, nes motyvas kyla dėl priežasties, o Viskas yra virš priežasčių ir pasekmių, išskyrus tą atvejį, kai jis nori tapti Priežastimi, o tada pradeda veikti Principas. Taigi matote, kad klausimas absurdiškas, nes Viskas yra nepažinus. Kaip mes sakome, kad Viskas tiesiog EGZISTUOJA, taip pat turime sakyti, kad Viskas VEIKIA TODĖL, KAD VEIKIA. Pagaliau juk Viskas pats yra Visas Motyvas, Visas Dėsnis, Visas Veiksmas, ir galima tvirtai teigti, kad Viskas yra savo paties Motyvas, savo paties Dėsnis, savo paties Veiksmas – ir netgi daugiau, kad Viskas, Jo Motyvas, Jo Veiksmas ir Jo Dėsnis yra Vienas, tebūdami tik skirtingi to paties pavadinimai. Tų, kurie pateikia jums šias pamokas, nuomone, atsakymas slypi Paties Visko viduje kartu su Būties Paslaptimi. Atitikimo dėsnis, mūsų nuomone, apima tik tą Visko aspektą, kuris galėtų būti pavadintas TAPIMO ASPEKTU. Šio aspekto atvirkščioji pusė – BŪTIES ASPEKTAS, kur visi dėsniai dingsta Dėsnyje, visi principai susilieja su Principu; ir Viskas, ir Principas, ir Būtis – identiški, vienas ir tas pats. Todėl metafizinė teorija šiuo klausimu – bergždžia. Mes nagrinėjame čia šį klausimą tiesiog norėdami parodyti, kad jį suprantame, o taip pat metafizikos ir teologijos atsakymų absurdiškumą. Pabaigoje mūsų mokiniams gal bus įdomu sužinoti, kad tuo metu, kai kurie iš senųjų ir šiuolaikinių hermetizmo mokytojų šiuo klausimu laikėsi atitikimo principo taikymo, kurio rezultatas – „vidinės prigimties“ išvada, legendos byloja, kad didysis Hermis, paklaustas savo pažengusių mokinių, užuot atsakęs į šį klausimą, netardamas nė žodžio kietai sučiaupė lūpas, parodydamas, kad atsakymo nėra. Tačiau gal jis norėjo pritaikyti savo filosofijos aksiomą, kuri sako: neįšventintiesiems Tiesos lūpos neprabyla, turėdamas mintyje, kad net jo pažengę mokiniai neturėjo reikiamo supratimo, duodančio teisę į mokymą. Taigi, jeigu Hermis turėjo Paslaptį, jis negalėjo jos perduoti, todėl pasauliui apie tai Hermio lūpos tyli. O kuris mirtingasis gali bandyti mokyti to, apie ką nesiryžo kalbėti didysis Hermis? Bet atminkite, kad ir koks šio klausimo atsakymas (jeigu jis gali iš viso egzistuoti), tiesa išlieka tai, kad Viskas Yra visame kame, lygiai taip pat teisinga ir tai, kad visa kas yra Viskame. Mokymas tai pabrėžia. O mes prie šios sentencijos galime pridurti baigiamąjį žodį: Kas iš tikrųjų supranta šią tiesą, tas pasiekė didį žinojimą.
emipetras: PRIDĖSIU DAR PAPILDOMĄ KOMENTARĄ , NES VISAS STRAIPSNELIS YRA PARADOKSALIAI TEISINGAS IR DVASINGAS , PILNAS TŪKSTANTMEČIŲ ĮSIBŪTINUSIOS ŠVIESOS , KURI SMELKIASI PER KIEKVIENĄ ŽODĮ . O TAS KOMENTAVIMAS BŪTŲ TOKS . KAIP NENUOSTABU , TAČIAU DANGIŠKOJO TĖVO PAŽINIMAS IR JO BŪTIES APIBRĖŽIMAS , PATEIKIMAS ŽMOGIŠKĄJAM PROTUI , LABAI TIKSLIAI , LOGIŠKAI IR DVASINGAI KVALIFIKUOTAI , APRAŠYTAS HERMIO TRISMEGISTO MOKYMUOSE ŠITAS SENOVĖS EGIPTO ŠVIESUOLIS BUVO GAVĘS TOKIĄ STULBINANČIA DVASINĖS IŠMINTIES DOVANĄ , KAD JO NEPRALENKĖ NIEKAS , IKI PAT JĖZAUS KRISTAUS MOKYMŲ. NET IR JĖZAUS KRISTAUS MOKYMAI BUVO DAUGIAUSIA SKIRTI PAPRASTAI LIAUDŽIAI , SU LABAI BUITIŠKAIS PALYGINIMAIS , KAD GALĖTŲ SUPRASTI DANGIŠKAS TIESAS . TUO TARPU HERMETINIS MOKYMAS JAU REIKALAUJA IŠ MOKINIO LOGINIO MĄSTYMO IŠPRUSIMO , VIDINIO DVASINIO IŠPRUSIMO IR NET DVASINĖS DOVANOS . TAI JAU ASTRONOMINIS , KOSMINIS , DVASINIS IR INTELEKTUALUS MOKYMAS , REIKALAUJANTIS PROTO DISCIPLINOS . REIŠKIA IR BE URANTIJOS KNYGOS APREIŠKIMŲ , SIAURUOSE , INTELEKTUALIAI - DVASINIUOSE ŽMONIJOS VIENETUOSE , O GAL NET GRUPĖSE IR GRUPELĖSE , EGZISTAVO PAŽINIMAS DVASINIO PASAULIO IR ŽMOGAUS VIETOS JAME .. SVARBIAUSIA ŠIUOSE MOKYMUOSE , TAI ŽMOGAUS VIETA MATERIALIAME KOSMOSE IR ŽMOGAUS VIETA DVASIOJE. TA ŽMOGAUS ASMENYBĖS DUALYBĖ TARP MATERIJOS IR DVASIOS , KUO PUOKIAUSIAI BUVO SUPRASTA HERMIO TRISMEGISTO IR SAVO MOKYMUOSE SKLEIDĖ ŠIAS ŽINIAS , ŽMONIŲ PAKILUSIOMS SIELOMS , KURIOS PAGAL DVASIOS DOVANAS SAVO PROTUOSE , STOVĖJO AUKŠČIAU IR DVASINGIAU UŽ PLANETOS CIVILIZACIJOS VIDUTINYBĘ . IR DABAR , JAU PO TŪKSTANČIŲ METŲ , NUTOLUSIO HERMIO GYVOJO ŽODŽIO , ŠIOS ŽINIOS JAU , KAIP RAŠYTINĖS ŽINIOS , ŠIOS PLANETOS CIVILIZACIJOS VIDUTINYBEI , LIEKA DAR MAŽIAU SUPRASTOS , JAU NE TODĖL , KAD ŽMONIJAI TRŪSTA IŠSILAVINIMO IR IŠPRUSIMO , BET TODĖL , KAD ŽMONIŲ PROTUOSE NEBELIKO SVEIKO , ŠVARAUS , NEDOGMINIO MĄSTYMO , KAI ĮVAIRIŲ BAŽNYČIŲ DOGMOMIS MOKYMAS , APRAIZGĖ PROTUS , PER VISUS TIKĖJIMO PAŽINIMO , PER VISUS PRAĖJUSIUS PRAĖJUSIUS TŪKSTANTMEČIUS .
Kukas: Đĺęŕ ňĺ÷ĺň íŕ çŕďŕä, Ę âĺđřčíĺ ăîđű. Ńîëíöĺ č Ëóíŕ ěĺđęíóň, č çĺěë˙ čń÷ĺçŕĺň čç âčäó. ß âíĺçŕďíî çŕńěĺ˙ëń˙ č îáĺđíóëń˙. Ęŕę č đŕíüřĺ - ăîëóáűĺ ăîđű â áĺëűő îáëŕęŕő! Ń.×.Ńýíčě
emipetras: Â íĺáĺ íîâîëóíčĺ ńč˙ĺň , äĺâóřęč ďîä çâĺçäŕěč ńňđŕäŕĺň ß őî÷ó âŕě ýňî ďđčçíŕâŕňń˙ , ˙ őî÷ó ëţáčňú č íŕńëŕćäŕňń˙ PASISEKĖ
emipetras: Tikėjimo principas yra toks: Dievas davė žmogui pažinimą, protą, sąžinę bei laisvą valią ir kviečia bendradarbiauti. Mano gyvenimas yra atsakymas Dievui, kuris žino, kur mane veda, ir neapleidžia nė vieną akimirką. Mūsų gyvenimas turėtų būti kaip auganti pasitikėjimo Dievu ir Dievo pažinimo kreivė. Bėgant metams turėtume vis labiau artėti prie Dievo. Nors senstant gyvenimas tik sunkėja, prasideda ligos, skausmai ir dienų skaičius vis mažėja, pasitikėjimas turi augti, nes Viešpats žino man skirtą planą. Ne mano reikalas, kas bus rytoj. O mes dažnai norime užsitikrinti kitą variantą, kuris būtų saugus, lyg be Dievo turėtume kokį kitą saugumą! Toks yra šėtoniškas veikimas – pačiam susikurti savo gyvenimą, lyg aš žinočiau, kas man geriausia. Aš nežinau, kas man yra gerai. Kai vaikas padaro ką nors netinkamo, tėvas jį nubaudžia, ir vaikas galvoja, kaip jam yra blogai, bet tai daroma jo naudai, kad nenukentėtų ateityje. Visi vaikščiojimai pas parapsichologus, bioenergetikus ir bandymai užsitikrinti savo ateitį prieštarauja visai tikėjimo tvarkai, struktūrai ir logikai. Dievas turi man savo planą, o aš turiu Juo pasitikėti. Juk Evangelija sako: kas bando išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras. Kaip mes neprarasime gyvybės, jei bandome sau kažką sukurti? Eidamas kažkieno klausti apie savo ateitį, paneigiu Dievo visagalybę, visko žinojimą, Dievo gerumą ir pastumiu Jį į šoną. Čia prasideda didelės problemos, nes, laisva valia nutraukęs santykį su Dievu, žmogus patenka į kažkieno kito valią. Tada žmonės sako: „O mums išsipildė tie pranašavimai.“ Aišku, kad išsipildė, kaip neišsipildys – tu priėmei kito variantą, ir nežinai kieno, o kai sužinai, tai baisu pasidaro. BERNARDINAI.LT
emipetras: Jei jūs suvoktumėte tą vienintelį ir su niekuo nesulyginamą, tą kuris stovi už kiekvieno evoliucinio, pasaulinio reiškinio ir kryptingo veiksmo, kuris tarsi gelbstinti Tiesos švyturio ugnis švyti virš nuostabių Kosmoso įstatymų ir žmogaus. O nelaimingas tolimųjų kelionių keliauninke, tu likai vienas savo palaikėje valtelėje, ir tave neša prie nežinomų krantų, į žūtį, – be kompaso, be vedančio žvaigždyno, dažnai netgi be vairo. Kai negresia uragano sūkuriai tu leidi savo gyvenimo dienas žaisdamas tokį menką asmeninio gyvenimo laimės žaidimą, statai smėlio pilis, bet nežinai, kur kitą akimirką numes tave devintoji banga. O tolimųjų kelių keliauninke, tave vedantis Šviesulys niekada neužges, jis šviečia priešais tave amžinoje sargyboje ir kiekvieną akimirką pasiruošęs tau padėti – tik nukreipk savo žvilgsnį į aukštį ir akylai, nenuvargdamas sek paskui jį, jis būtinai praves tave virš tamsos bedugnių į Šviesos krantą. Neįmanoma pagreitinti žmonijos prašviesėjimo, kol žemės žmogaus širdis nesuskambės viename akorde su Aukščiausiąja Pradžia. ,, HIERARCHIJA'' Negaliu atsistebėti kaip J. Rerich pavyko nušviesinti protą ir gauti tokias , aukšto dvasinio lygio , įžvalgas. Tačiau religinių bendruomenių jos buvo mažai pastebėtos , o jeigu ir buvo pastebėtos , tai visaip buvo ignoruojamos Vienu žodžiu , žmonija visą laiką yra mokoma , tačiau visa tai per vieną ausį ateina , o per kitą išeina - niekas nepasilieka , nei tada nei dabar . Tik vienetai klauso , tik vienetai skaito , tik vienetai girdi .
Vėjas: Iki šio Apreiškimo matome kad pakankamai švarių –neiškreiptų-neprisigalvotų religijų nebuvo ir nėra. Galima tik atpažinti kuri religija-tikėjimas-praktika turi mažiausiai priemaišų; ar tai evoliucinių, ar sąmoningai iškreiptų, ar nesąmoningai. Religija nėra nei gelbstinti, nei nukreipianti. Gelbstintys iš laikinumo pančių, procesai vyksta kiekvieno atskiro individo viduje; sąmonėje, prote, ar literatūriškai išsireiškiant “širdyje“. Jachovistai turi labai gražų-tikslų formulavimą. –“paslaptingoji širdis“. Daugelis dalykų vyksta nesąmoningai –ir tai paslaptis kiekvienam sau pačiam. Emili, nėra svarbu kas įeina pro ausį, nėra svarbu ką išgirsti, nėra svarbu ar klausai, netgi; -netgi nėra svarbu kad pasilieka. SVARBU -KAS LABAI LABAI ASMENIŠKA Ten nebus užskaityta kokiai religijai priklausiai, kokių lyderių klausiai, kokius darbus vykdei. Čikagos-Urantijos Dokumentai sako; visa vertinama pagal tai –“KOKS MOTYVAS“. Naujasis Testamentas sako –“bus atverstos gyvenimo knygos“ –ir tai bus informacija iš Derintojo atminties, ir Angelo Serafimo išsaugotų faktų. Kad visa kas yra ir kas vyksta yra iš Dievo ir Dievo. Ir pirmas rūšiavimas yra išrūšiavimas į tai kas AMŽINA ir į tai kas LAIKINA. Jeigu pastebėjote, Jėzus keliaudamas po Aziją, Europą džiaugėsi matydamas besidžiaugiančius žmones. Nesunku pastebėti dabar, ir galime manyti kad tai buvo praeityje, jog lengviausiai pastebimas džiaugsmas paviršutiniškų žmonių. Ir Jėzus džiaugėsi; nes visi yra Dievo plano-veiklos rezultatas. Ir tie, kurie stato smėlio pilis; ir galutiniam rezultate apsigyvena smėlio kalnelyje –ir iš jų nebelieka nieko daugiau, kaip smėlio kalnelis, ir kažkada ateina metas, kad ir to smėlio kalnelio nebelieka. Na, valiniai veiksmai, atitinkantys tiesos, grožio, gėrio, moralumo kategorijas pasilieka Dievo Aukščiausiojo (Aukščiausiosios Būtybės) patirtinio kraičio dalimi. Bet tai jau nuasmeninta informacija. Derintojas savo asmenėje atmintyje patalpina tokius pasireiškimus kaip įvykusius faktus.
Vėjas: Trumpai sakant; Dievas turi visas galimybes ir priemones pastebėti-užfiksuoti; kiek kas atitinka amžinybės kriterijus. Nei tikėjimai-religijos, ar specifinės pastangos-darbai -nėra nei pliusai, nei minusai. Visa informacija nuskaitoma –širdyje –prote –sąmonėje. Nei mėgdžiojimai, nei išsigalvojimai, nei apsimetinėjimai Dievam nesutrukdo dasikasti iki pačios tikriausios informacijos.
Vėjas: Tavo taip mėgstamu aspektu “-kaip maži vaikai“ Visų pirma –tai TIKRUMAS. Ką vaikai daro, kalba, galvoja –tuom jie būna persismelkę “iki kaulų čiulpų“. Jų išraiška suderinta-subalansuota visuose lygiuose –jausminiuos –emociniuos –protiniuo. Jie natūralūs, ir pasaulis aplink juos labai jiems tikras. Kai tuo tarpu šiandieninės religijos dogmatinės, aplinką mato pro prietarų prizmę, jos nei evoliucionuoja, nei vystosi, nei žengia ant joms pateikto laiptelio –Čikagos Urantijos Dokumentų- Dievai mus kūrė ne tam kad susikaustytumėm, susivaržytumėm, įsibaimintumėm, kitus baugintumėm, nors evoliucijos kelyje turim praeiti ir šiuos primityvius-pirmaparadžius etapus. Ir šiandien gėda visoms pasaulio religijoms, kad artėjant Dokumentų šimtmečio jubiliejui, nesugeba nei įsisavinti Čikagos-Urantijos tiesų, nei išfiltruoti savo religijų-tikėjimų atsiliekančią idiologiją. Tai ir blogas ženklas, ir geras ženklas. Geras, kad visais aspektais besivystantis pasaulis, vieną dieną nusisuks nuo sustabarėjusios-pasenusios teologijos-ideologijos-filosofijos; -ir pasaulio religinės praktikos pasirodys naivios, vertos gailesčio. Nelipantys laipteliais, pateks į vis augančių laiptelių šešėlį. Ir tai vis dėl vienos smulkmenos –nesinaudojimo Dievo Dovana Protu.
Vėjas: Dar kartą apie Tavo taip pamėgtą “kaip mažas vaikas“. Kalbėdamas nuolt naudoji “gali būti – gali būti – gali būti... ištardamas su labai išraiškinga intonacija. Ką tai reiškia? Kad gali būti lygiai tiek, kiek gali ir nebūti. Ir tuom panašus ne į mažą vaika, bet į anekdoto herojų. Kada blondinės paklausė –“ar galima Gedimino prospekte sutikti dinozaurą“. Atsakymas buvo –“penkiasdešimt ant penkiasdešimt“.
Vėjas: Šitą visiškai suaugusio žmogaus milžinišką intelektą aukščiausiu laipsniu valdė vaiko įtikėjimas sprendžiant visus reikalus, susijusius su religine sąmone. Nėra nieko keisto, jog kartą jis pasakė: "Jeigu jūs netapsite tokie, koks yra mažas vaikas, tai į karalystę tikrai nepateksite." Nežiūrint to, kad Jėzaus įtikėjimas buvo kaip vaiko, bet jis visiškai nebuvo vaikiškas. Jo įtikėjimas nebuvo nesubrendęs ir per daug patiklus, koks būna vaiko tikėjimas, bet daugeliu aspektų jis iš tikrųjų buvo panašus į vaiko proto neįtarų pasitikėjimą kitu. Jėzus pasitikėjo Dievu didele dalimi taip, kaip vaikas pasitiki savo tėvu ar motina. Jis turėjo giluminį pasitikėjimą visata – tiesiog pasitikėjo ja taip, kaip vaikas pasitiki tėvų aplinka. Jis neturėjo netikėjimo, kuris būtų trukdęs jo gyvenimui reikštis laisvai ir savitai. Jis visiškai suaugusio žmogaus nepalaužiamą ir išmintingą drąsą sujungė su tikinčio vaiko tokiu optimizmu, kuris yra nuoširdus ir pasitiki kitu. Jo įtikėjimas išaugo į tokias pasitikėjimo kitu aukštumas, kad šis pasitikėjimas nebeturėjo baimės. Jėzaus įtikėjimas pasiekė vaiko pasitikėjimo kitu tyrumą. Jo įtikėjimas buvo toks absoliutus ir nedvejojantis, kad reagavo į bendravimo su bičiuliais tvariniais žavesį ir į visatos stebuklus. Reikėjo stiprios valios ir neabejojančio pasitikėjimo, kad būtų tikima tuo, kuo tikėjo Jėzus ir taip, kaip tikėjo jis.
ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű