Ôîðóì » KAS YRA DIEVAS? » Kas yra Dievas? (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Kas yra Dievas? (ïðîäîëæåíèå)
Urantas: Kas yra Dievas?
Adleris: VaidasVDS tekštelėjo antspaudą - citatą ir tema užsidarė, tačiau ne viskas taip paprasta Lietuvoje per metus nusižudo 1700 žmonių. Paprasta aritmetika leidžia suskaičiuoti, kad tai yra 4-5 žmonės per dieną. Ar įsivaizduojat, ką tas reiškia – keturi žmonės per dieną pasikaria, mirtinai nukraujuoja susipjaustę, apsinuodija vaistais, nusiskandina, nusitrenkia elektra… Ne visi skaito tekstus abejingai. Todėl uždaviau Jolantai klausimą, kurį Tadas suprato labai teisingai. Jį suprato ir Jolanta, bet negrabiai 2 kartus išsisuko. Tuo viskas ir pasakyta. Varna atitinkamai sureagavo. Ateityje tikintis nuoširdumo ir pagalbos iš aplinkinių, jo galima ir nesulaukti... Beje radau labai puikią mintį Vėjas rašo: Tikslo siekimas pro užpakalines duris, dvasine prasme –tai spekuliacija –tai greitas receptas –saviapgaulės patiekalas, tarsi žaliais dažais padengtas smėlis; įsivaizduojant kad tai žolė. Sėkmės Jolantai tikslų siekiant per paradines duris
VaidasVDS: Adleri, tema neužsidarė. Aš tau dar vieną citatą tėkštelsiu Dalis patiria naudos ar kančios proporcingai su visuma. Kiekvieno žmogaus geros pastangos suteikia naudos visiems žmonėms; kiekvieno žmogaus suklydimas ar blogis padidina visų žmonių kančias. Kaip juda dalis, taip juda visuma. Kokia yra visumos pažanga, tokia yra dalies pažanga. Kokioje visuomenėje gyvename, tokias pasekmes ir patiriame. Nieko per daug pakeisti negalime, galime nebent patys, siekdami gėrio, visą laiką stengtis elgtis tik gerai, tik taip, kad neskaudintume kitų žmonių, kad nedarytume jokio blogio. Tai ir yra Dievo valios vykdymas. Tą daryti gana sunku tokioje visuomenėje, kurioje absoliuti dauguma siekia materialinių ir savanaudiškų gėrybių, o mažuma pirmiausiai ieško dvasinių vertybių ir kovoja dėl dvasinių vertybių įgyvendinimo. Todėl nėra nei paradinių, nei užpakalinių durų. Ir čia labai tinka kita citata Jūs iš tiesų nesate įgavęs nė vienos dorybės tol, kol jūsų veiksmai nepadarys jūsų tokiu, kad būtumėte jos verti. Reikia ką nors daryti gyvenime, veikti, kad tas gėris plistų. Bet taip padaryti galima tik tada, kada žmogus ne tik atras Dievą, bet ir sugebės pakeisti save, kad sugebėtų realiai vykdyti Jo valią, aišku be fanatizmo, dogmatizmo ir misticizmo apraiškų.
Arina: pakalbėjote prasčiau už provincijos vikarą iš sakyklos, Vaidai VSD: ...reikia...ką nors daryti...veikti...bet taip padaryti..... galima tik tada...nieko per daug... negalime pakeisti... o aš pasakysiu, kad galime pakeisti daug ir kai kurie šio forumo dalyviai tai daro kiekvieną dieną -------
VaidasVDS: Arina, aš irgi tai darau tą kiekvieną dieną, bet jūs to nematote ir nežinote. Per daug pakeisti jūs irgi nieko negalite. Pabandykite išsiaiškinti ir surasti visus, bet būtinai visus, atsakymus į klausimus, kuriuos iškėlė Venckienė savo knygoje http://www.scribd.com/fullscreen/94571221?access_key=key-15x9y0rkf2on83dvhew4&allow_share=false&escape=false&show_recommendations=false&view_mode=scroll tuomet ir aš patikėsiu, kad galima daug ką pakeisti (juk priklausote baltoms pirštinėms). Jei to nesugebėsite padaryti, aš tikrai nepatikėsiu, kad jau dabar galima daug ką pakeisti.
Arina: gerai, pasistengsiu perskaityti šią knygą per atostogas-------
Jolanta: Neskaičiau šios knygos, bet istorija žinoma, gal ir tiktai minimaliai, bet gyvuliškumo pakanka. Taip Vaidai, kol žmogaus prote bujos gyvulys, tiksliau daugumos žmonių prote, tas reikšis ir aplinkui. Kaip galima išsigelbėti.....manau kad visuotinai niekaip.....tačiau ką galima padaryti daugiausia, tai rodyti gyvenimą Tėvo meilėje ir bandyti nurodyti kelią kitiems, žinoma jei to nori tie kiti klausyti. Gyvenimas žiaurus, ir jis tpks liks dar daug amžių, tačiau po truputį ramybę galima įgauti ...... kita vertus, yra tokių dalykų prieš kuriuos žmogus bejėgis ir niekas negali padėti......lieka tik malda ir Tėvo meilės nesuabejojimas. Net ir užgriuvus žiauriai šios dienos kasdienybės tamsai. Manau kad galiu drasiai čia parašyti, tą šiandien rašiau ir vienam kunigui, kai jis manęs paklausė o ką atsakyti žmonėms kai sako, o kur Dievas kai mus tokios nelaimės ištinka. Dievas savo vietoje, jo meilė nekintama, tačiau daugumo gyvuliškas būdas teršia aplinką ir turi net ir salyginai tesūs (nors dažniasuiai visi sau atrodo teisūs) kentėti dėl tos užterštos aplinkos. Taip yra. Bet mes juk turime žinojimą ne tik apie materialaus gyvenimo sunkumus, bet ir apie dvasinio gyvenimo realijas. Todėl religininko akys dažna blizga net ir visuotino purvo akivaizdoje, nes turi viziją, žvelgia toliau nei šis materialus gyvenimas. Taip yra, kad dauguma žmonių nesugeba pramatyti daugiau nei rytdiena, ką jau sakyti apie anapusinį gyvenimą. Tokie žmonės gali tik pasitikėti kitu ir viltis. va čia ir prasideda kasdieninė pagalba žinančių. Stiprinti nežinančių tikėjimą ir pasitikėjimą. labai sunku išgirsti Dievo vedimą, kai tavo matymas apribotas tik materija, tačiau kaip sako Jėzaus Evangelijoje mažiausias taps didžiausiau, ar ne daugiausia pastangų ir reikia tiems kurie tiki nepriklausomai nuo to, kad jie negali pramatyti toliau nei materija. Kasdieninė veikla nėra bevaisė, net ir jei aiškių rezultatų namatome, net jei ir iškoneveikia, net jei ir apspjaudo kad ir žodiniais purvais, negalima sustoti jei tau buvo duotas žinojimas, turi vesti tuos kurie nemato.
VaidasVDS: Jolanta, aš tą istoriją narpliojau labai ilgai visomis prasmėmis. Ir labai teisingai išsireiškei, kad ji gyvuliška ir tikrai nežmoniška. Bet manau jai buvo tiesiog lemta atsitikti, tai įvyko, manau, dėl tam tikro nerūpestingumo. Drąsius nebuvo kuo nors ypatingas iki to įvykio, netgi pernelyg lengvabūdiškas. Tai ir lėmė, kad nutiko ta istorija, bet tai, kaip jis kovojo (netikiu, kad žudė jis-turiu tokią teisę, Arina, nepaisant kokius sprendimus priiminėtų teismai) verta didelės pagarbos... O mus veda du galingi dvasiniai poveikiai - Minties Derintojas (Tėvo Dvasia) ir Tiesos Dvasia (Jėzaus palikimas). Aš labai pasitikiu Tiesos Dvasia, o Tėvo Dvasią mes visada tik bandome suvokti...
Jolanta: Taip Vaidai, labai liūdna kai pradedi gilintis į šitą istoriją ir į daugelį kitų. Kas liečia vaikus visada labai jautriai reaguoju ir tikrai bent aš jaučiuosi bejėgė prieš tokius įvykius, prieš tokį žmonių elgesį. Kiek daug žmoguje turi būti gyvuliškumo. Ir nuo to mes nesame apsaugoti.....gaila net teisėsaugiškai. Ir teisingai sko Algimantas, kol Urantijos tiesomis nebus persismelkusi visuomenės o kartu ir tų kurie priima sprendimus mąstymas, tol gyvulys viešpataus žemėje. Tačiau mes turime gyventi čia, ir tur būt suvokiam kad tiesiogiai priešintis yra beprasmiška. Ne tik imant šią istoriją. Kita vertus, gyvulys yra baikštus, jis rodo savo drasą tik tol kol jaučiasi nenugalimas, kai tik saugumas dingsta, gyvulys išsigąsta, gal tada ir verta kovoti, o gal ir galim kaip nors išgzdinti gyvulį, kad leistų kvėpuoti žmogiškoms būtybėms, kurios nori siekti gėrio, grožio tiesos. Nesu kovotija, bent finėje plotmėje, visada maniau kad kova finėje plotmėje visada turės suinteresuotus asmenis. Ir toleravau tik kovą už dvsines vertybes, bet kažkodėl pagalvojau, kad kova ir už materialius gerus dalykus nėra beprasmiška.
Jolanta: Bet kita vertus Vaidai, net ir jei visao pasaulio dangus apsiniauktų mes neturime teisės suabejoti Tėvo planu. Tai kas atrodo tragedija iš šios dienos taško, gali ateityje turėti visai kitas pasekmių spalvas. Mums reikia visada turėti omenyje, kad mes negalime pramatyti įvykių pasekmių ateinančios kartoms, todėl kaip ir tu sakai, turime psikliauti Tiesos Dvasia, Šventaja Dvasia ir Tėvo dvasia (Minties Derintoju)
emipetras: Žinia yra išorėje , o tikėjimas viduje . Religija yra išorėje , o DIEVAS viduje . Pasaulis yra išorėje , o meilė viduje . Internetas yra išorėje , o mūsų mintys , mūsų viduje . Išorė mus baudžia , skriaudžia , glaudžia , myli , nemyli ir atneša ŽINIAS , o mes tas žinias arba priimame arba atmetame . Tikime arba netikime . Tačiau yra sakoma , kad tikintis į DIEVĄ , niekada neprašauna pro šalį vien todėl , kad DIEVAS yra labai , labai , labai didelis , o ne dėl to , kad to žmogaus tikėjimas buvo didelis . Taigi , daug tų paslapčių yra mumyse .
VaidasVDS: Emili, gerai pasakei. Tik gal pataisyčiau, kad tikintis į DIEVĄ retai kada prašauna pro šalį, nes tapus dvasiškai tobulu ir neklystančiu bet kuris tikintysis patirtų susiliejimą su Derintoju ir išnyktų iš šio pasaulio...
emipetras: Jeigu gerai pasakiau , tai noriu pasakyti dar geriau . Noriu pasakyti , kad apaštalas PAULIUS labai gerai suprato kas yra DIEVO DVASIA . Jis tai suprato , aišku , pagal ano meto dvasingą mąstymą , tačiau jo mąstymas jau buvo labai panašus į Urantijos knygos pareiškimą , apie ką rašo ir Urantijos knyga , tik jau su labai plačiai aprėptais , DIEVO TĖVO DVASIOS apraiškos aspektais . ŠVENTAS RAŠTAS Pauliaus , Pirmas laiškas korintiečiams 10 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. 11 Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. 12 O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. 13 Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. 14 Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. 15 Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.
Rimantas: Tikrai, kad pro šalį neprašausi, nes Dievas gi yra viskas. Taip, kad tikintis ar netikintis, visi ten būsim. Išnyksim ir susiliesim Dieve.
VaidasVDS: Rimantai, jau kelintą kartą šaudai pro šalį. Skirtumas yra didelis tarp to, ar tęsi karjerą po mirties, kaip savarankiška asmenybė, ar tavo gerų darbų likučiai taps Aukščiausiosios Būtybės dalimi, bet jau be tavosios asmenybės... Tas, kas kyla iš Tėvo, tas yra kaip amžinasis Tėvas, ir lygiai taip tai yra tiesa tiek dėl asmenybės, kurią Dievas suteikia savo paties laisvos valios sprendimu, tiek ir dėl dieviškojo Minties Derintojo, realaus Dievo fragmento. Žmogaus asmenybė yra amžina, bet kai dėl tapatybės, tai ji yra sąlygojama amžinosios realybės. Atsiradusi kaip reakcija į Tėvo valią, asmenybė pasieks Dievybės likimą, bet žmogus turi pasirinkti, bus jis ar nebus tada, kada toks likimas bus pasiektas. Kada tokio pasirinkimo nebūna, tada asmenybė patirtinę Dievybę pasiekia tiesiogiai, tapdama Aukščiausiosios Būtybės dalimi. Šis ciklas yra iš anksto nulemtas, bet žmogaus dalyvavimas jame yra pasirinktinis, asmeninis, ir patirtinis.
Rimantas: Kas yra asmenybė ir kas yra tapatybė? Ar Aukščiausioji Būtybė yra ne iš Tėvo?
VaidasVDS: Rimantai, nėra taip paprasta atsakyti į tavo klausimus. Aukščiausioji Būtybė yra iš Trejybės. Ankstyvojoje stadijoje, rengiant kūrinijos supervisatos planą, Pagrindinės Dvasios susijungė su protėvine Trejybe, kartu sukurdamos keturiasdešimt devynias Atspindinčiąsias Dvasias, ir tuo pačiu metu Aukščiausioji Būtybė kūrybiškai veikė kaip Rojaus Trejybės ir Rojaus Dievybės kuriančiųjų vaikų bendrų veiksmų kulminatorius. Aukščiausioji Būtybė vystosi savo ryšio su Rojaus Trejybe dėka ir dėl tos Trejybės kūrėjų ir administratorių vaikų dieviškumo sėkmės. Nemirtinga žmogaus siela vysto savo pačios amžinąjį likimą susivienydama su Rojaus Tėvo dieviškuoju buvimu ir sutinkamai su asmenybės žmogiškojo proto sprendimais. Kuo Trejybė yra Dievui Aukščiausiajam, tuo Derintojas yra besivystančiam žmogui. Manoma, jog šituo tolimos ateities laiku Aukščiausiojo dvasinis asmuo ir Visagalio pasiektoji energija bus pasiekę suderintą išsivystymą, ir abu, suvienyti Aukščiausiojo Prote ir Aukščiausiojo Proto, realizuosis kaip Aukščiausioji Būtybė, užbaigta aktualybė visatose – tokia aktualybė, kurią bus galima matyti visiems išmintingiems tvariniams, į kurią reaguos visos sukurtos energijos, kuri bus koordinuota visose dvasinėse esybėse, ir kurią galės patirti visos visatos asmenybės. Šita koncepcija numato Aukščiausiojo aktualų suverenumą didžiojoje visatoje. Visiškai panašu, jog dabartiniai Trejybės administratoriai ir toliau veiks kaip jo vicegerentai, bet mes manome, jog dabartinės sienos tarp šių septynių supervisatų palaipsniui išnyks, ir, kad visa didžioji vistata veiks kaip ištobulinta visuma. Iš esmės tapatybė nuo asmenybės nesiskiria. Tik asmenybės tapatybė arba išlieka po žmogaus mirties, arba neišlieka. Tai reiškia, tos citatos atveju, ar asmenybė po mirties išliks (asmenybė įgaus tapatybę dvasiniame pasaulyje) ar asmenybė (tai, kas joje buvo vertinga) išsisklaidys Aukščiausioje Būtybėje (neturės savarankiškos tapatybės dvasiniame pasaulyje) Mirtinga tapatybė yra laikina laiko-gyvenimo sąlyga visatoje; ji yra reali tiktai tiek, kiek asmenybė pasirenka tapti besitęsiančiu visatos reiškiniu. Būtent tai ir yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir energetinės sistemos: Energetinė sistema turi veikti toliau, ji neturi pasirinkimo; bet žmogus savo žinioje turi viską, kuo nulemtų savo paties likimą. Derintojas iš tikrųjų yra tas kelias į Rojų, bet žmogus šituo keliu turi eiti apsisprendęs pats, laisvanoriško pasirinkimo dėka. Žmogiškosios būtybės turi tapatybę tiktai materialiąja prasme. Tokias savojo aš savybes išreiškia materialus protas, veikiantis intelekto energetinėje sistemoje. Kada yra sakoma, jog žmogus turi tapatybę, tada yra suvokiama, kad jis turi proto grandinę, kuri yra pavaldi žmogiškosios asmenybės valios veiksmams ir sprendimams. Bet tai yra materialus ir grynai laikinas pasireiškimas, lygiai taip, kaip ir žmogiškasis embrionas yra laikinas žmogiškojo gyvenimo parazitinis etapas. Žmogiškosios būtybės, kosminės perspektyvos požiūriu, gimsta, gyvena, ir miršta per santykinį laiko akimirksnį; jos nėra ilgaamžės. Bet mirtingojo asmenybė, pati pasirinkdama, turi galios savo tapatybės buvimo vietą iš laikinos materialaus intelekto sistemos perkelti į aukštesnę morontinės sielos sistemą, kuri, drauge su Minties Derintoju, yra sukurta kaip nauja priemonė asmenybės pasireiškimui. Ir būtent šita pati pasirinkimo galia, laisvavalės tvarinijos išskirtinis ženklas visatoje, sudaro žmogaus didžiausią galimybę ir jo aukščiausią kosminę atsakomybę. Nuo žmogiškosios valios vientisumo priklauso būsimojo užbaigtojo amžinasis likimas; nuo mirtingojo laisvos valios nuoširdumo priklauso, ar dieviškasis Derintojas įgaus amžinąją asmenybę; nuo mirtingojo pasirinkimo ištikimybės priklauso, ar Visuotinis Tėvas turės naują kylantįjį sūnų; nuo sprendimų-veiksmų atkaklumo ir išminties priklauso Aukščiausiosios Būtybės patirtinės evoliucijos aktualizavimasis.
Rimantas: VaidasVDS rašo: Iš esmės tapatybė nuo asmenybės nesiskiria. Tai ir žiūrėkim į esmę, Vaidai, tie kas rašė Urantijos knygą patys ne viską žino ir supranta, nes "manoma", "visiškai panašu" ir t.t. Visiškai nebaisu yra prarasti asmenybę/tapatybę, nes tik susiliejęs su Tėvu tampi tobulas, kito kelio nėra. Čia tik tavo ego visokiais būdais tam priešinasi, nes tada jau negalės pasidžiaugti savo "pranašumu" prieš kitus: tu prašovei, o aš ne.
VaidasVDS: Rimantai, nesupratau, kas ir kur čia prašovė. Ir prie ko čia ego. Susilieti su Tėvu, praradus tapatybę, neįmanoma, nes nelieka ir tavo asmenybės, tik jos likučius absorbuoja Aukščiausioji Būtybė Kada žmogiškoji būtybė amžinąjį išlikimą pasirenka, tada likimą ji kuria drauge; ir šito kylančiojo mirtingojo gyvenimu ribiniam Dievui tenka padidintas asmenybės savojo aš realizavimo laipsnis ir patirtinio suverenumo išplėtimas. Bet jeigu tvarinys amžinąją karjerą atstumia, tada Aukščiausiojo toji dalis, kuri buvo priklausoma nuo šito tvarinio pasirinkimo, patiria neišvengiamą uždelsimą, tokį nepriteklių, kurį būtina kompensuoti analogišku arba papildomu patyrimu; kai dėl neišlikusiojo asmenybės, tai ji yra absorbuojama į kūrinijos viršsielą, tampa Aukščiausiojo Dievybės dalimi. Dievas taip pasitiki kitu, taip myli, jog dalį savo dieviškosios prigimties atiduoda net į žmogiškųjų būtybių rankas tam, kad saugotų ir įgyvendintų savąjį aš. Tėvo prigimtis, Derintojo buvimas, yra nesunaikinama, nepriklausomai nuo mirtingosios būtybės pasirinkimo. Aukščiausiojo vaikas, besivystantis savasis aš, gali būti sunaikintas, nežiūrint to, kad tokio paklydusiojo savojo aš potencialiai vienijanti asmenybė išliks Aukštybės Dievybės faktoriumi. Žmogiškoji asmenybė gali iš tikrųjų sunaikinti tvarinio individualybę, ir nors viskas, kas tokio kosminio savižudžio gyvenime buvo vertinga, išliks, bet šitos savybės nebeišliks kaip individualus tvarinys. Aukštybė vėl bus išreikšta visatų tvariniuose, bet niekada daugiau nebebus išreikšta kaip tas konkretus asmuo; unikali nepakilusiojo asmenybė sugrįžta į Aukščiausiąjį taip, kaip vandens lašas sugrįžta į jūrą.
Rimantas: VaidasVDS rašo: nesupratau, kas ir kur čia prašovė Vaidai, tu neprašaunamas
emipetras: LABAI STIPRI IR SUDĖTINGA FILOSOFIJA APIE DVASINĘ - KOSMINĘ ĮŽVALGĄ Mirtingasis žmogus žengia per besiplečiančių horizontų ir augančių sampratų didį amžių Urantijoje, ir jo kosminė filosofija turi vystytis greičiau, kad neatsiliktų nuo žmogiškosios minties intelektualios arenos išsiplėtimo. Plečiantis mirtingojo žmogaus kosminei sąmonei, jis suvokia tarpusavio sąsajas tarp viso to, ką jis atranda materialiame moksle, intelektualioje filosofijoje, ir dvasinėje įžvalgoje. Ir vis tik, su visu šituo tikėjimu į kosmoso vienybę, žmogus suvokia visos egzistencijos įvairovę. Nepaisant visų sampratų, susijusių su Dievybės nekintamumu, žmogus suvokia, kad jis gyvena nuolatinės kaitos ir patirtinio augimo visatoje. Nepriklausomai nuo dvasinių vertybių išlikimo suvokimo, žmogus amžinai turi atsižvelgti į jėgos, energijos, ir įtampos matematiką ir ikimatematiką. Kokiu nors būdu amžinoji begalybės pilnatvė turi susitaikyti su besivystančių visatų laiko augimu ir su jų patirtinių gyventojų neužbaigtumu. Kokiu nors būdu visuminio begalumo samprata turi būti segmentuota ir apribota, kad mirtingas intelektas ir morontinė siela šitą koncepciją, turinčią galutinę vertę ir dvasinančią prasmę, galėtų suvokti. Tuo metu, kai protas reikalauja kosminės tikrovės monoteistinės vienybės, tai ribinis patyrimas reikalauja postulato apie daugiskaitinius Absoliutus ir apie jų koordinavimą kosminiuose ryšiuose. Be koordinuoto egzistavimo nėra jokios galimybės tam, jog atsirastų absoliučių ryšių įvairovė, nėra jokios galimybės tam, jog veiktų diferencialai, skirtybės, modifikuotojai, nužemintojai, apribotojai, ar sumažintojai.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû