Ôîðóì » KAS YRA DIEVAS? » Kas yra Dievas? (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Kas yra Dievas? (ïðîäîëæåíèå)
Urantas: Kas yra Dievas?
Jolanta: Vaidai, tu esi teisus, puikybė labai greitai gali užvaldyti net mums to nesuvokiant. Deje, o gl ačiū Dievui mus nuleidžia ant žemės :) Gal kitiems tikėjimo kelias yra lengvas, man ne. Tikrai nukrentu į tikėjimo duobes. Ir tikrai nežinau ar atlaikysiu visus išbandymus. Ir man patiko pasakyti vieno kunigo žodžiai " Jolanta atiduok savo likimą į Kristaus rankas' ir kartu jis pasakė maldą, savo maldą, iš savų žodžių "Viešpatie aš negaliu susitvarkyti su situacija, todėl patikiu savo likimą Tau, atiduotu jį į Tavo rankas" ir šie žodžiai ramina. Kitas pasakytas dalykas kas visiškai prieštarauja Urantijos knygai man labai padėjo. O jis pasakė " Tai dvasia tave kankina, kuri nori kad tu paslystum, kuri visaip tave bando" ir po to pridėjo "Tai egoizmo dvasia". Ir tada suvokiau vieną dalyką, kad žmogus kada savo blogos savijauto priežastis tapatina su savimi, (kalbu apie save antruoju asmeniu) jam be galo sunku priimti sprendimus, nes jis tai turi daryti pats prieš save patį. Kada žmogus savo savijauto kaltininką mato kaip išorinį priešą, jam lengviau su tuo kovoti. Koks skirtumas tarp mano egoizmo ir egoizmo dvasios???? Gal čia tik man lengviau. Gal kitą kaip tik skatintų neveiksnumui. Tikėjimas yra nuolatinis pasirinkimas, pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Šią minutę su visu savo giluminiu žinojimu, su suvokimu, su savo patyrimu ar neabejoju Dievo keliu, bet visiškai nepasitikiu savimi, ar atlaikysiu šį kelią. Ir tik kunigo pasakyta mintis, kad dvasia tave bando man duoda stiprybės nepasiduoti. Tai etapas kurį turiu praeiti ir tas etapas yra gyvenimas, bandau rinktis gėrį, bet ar pavyks nežinau. Labai tikiuosi kad užteks stiprybės, kad užteks įžvalgos ir kad Tėvo dvasia man padės. Realiu gyvenimu dabar patiriu didžiulės krizės kaip tikėjimo išbandymo etapą. Todėl Vaidai puikybė jau nuleista iki minimumo ir atsiduodu tik Tėvo valiai, kad situacija išsispręstu anksčiau nei aš palūšiu. Tikiuosi kad taip neatsitiks. Ramybės Jums mieli broliai ir sesės
varna: Jolanta rašo: Tikėjimas yra nuolatinis pasirinkimas, pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Stiprybės Tau, Jolanta, melsiuosi už Tave šį vakarą ir visus kitus. Tikėjimas daro stebuklus, žinau tai. Svarbiausią pasirinkimą jau padarei, tad NEPALŪŠI!
Adleris: Jolanta rašo: Todėl Vaidai puikybė jau nuleista iki minimumo ir atsiduodu tik Tėvo valiai, kad situacija išsispręstu anksčiau nei aš palūšiu. Jolanta, gal gali apibūdinti žodžio "palūžti" prasmę? Kaip tai supranti - savais žodžiais?
emipetras: Tik nemanykite , kad aš jums rašau pasakas . Rašau tikrą TIESĄ , kuri išgelbėjo ir padėjo atsistoti ant savo kojų 49 , labai sunkios fizinės ir psichinės būklės žmonėms . Ir tai atliko vienas maldininkas , pagal išsilavinimą , gydytojas . Jam padovanojo apreiškimą nuostabus išminčius . Pabandysiu jums tai perteikti . ATSIPRAŠAU , ( Dangiškasis Tėve , atsiprašau , kad savo gyvenimu , savo mintimis , labai dažnai prisidedu prie šios planetos , kitų žmonių destruktyvių veiksmų gimimo ir įvykdymo ) ATLEISK , ( Atleisk , Dangiškasis Tėve , kad neturiu žinojimo , neturiu valios , kaip , visu geriausiu būdu sutvarkyti šio gyvenimo destrukcijas ( čia mintyse reikia paminėti to žmogaus arba grupės vardą , su kuriuo yra problema ) Atleisk , kad per mažai turiu tikėjimo ir įtikėjimo . AČIŪ ( Ačiū Dangiškasis Tėve , kad tu esi šalia . Ačiū , kad tavoji Dvasia viską sutvarko nuostabiai gerai ir teisingai , pagal tavo valią . Aš esu laimingas- a , čia ir dabar , nes Tu esi su manimi . AŠ MYLIU TAVE ( Aš myliu tave Dangiškasis Tėve , kad tavo meilė , apsupa mane ir atneša ramybę ir laimingą gyvenmą visiems tiems kurie šiandiena yra kančioje , tiek fizinėje tiek ir dvasinėje . Aš myliu tave , nes tu esi tu esi kiekvienos sielos viltis ir šviesa . Tai va taip , arba kažkaip panašiai , reikia mintimis interpretuoti tuo žodžius , kuriuos sakai : Atsiprašau . Atleisk . Ačiū . Aš tave myliu .
Jolanta: Vačiū Varna, pasirinkimas padarytas, bet visada yra galimybė palūžti, todėl dvasinė pagalba yra neįkainojama.
Jolanta: Nereikia Adleri. Nenagrinėsiu po kaulelį. Gyvenimas tesiasi, kova tesiasi. Etapas tikrai nelengvas, bet manau kad susitvarkysiu, išgyvensiu ir ..... o kas ten žino kas bo to Pasakysiu kaip vadybininkė, tikėti apsimoka, kad turėtum už ko užsikabinti krizei esant, tikėti apsimoka kad turėtum prasmę kai viskas sekasi, tikėti apsimoka, nes yra prasmė kai prieini tam tikrą amžių ir materialiame pasaulyje tu kaip ir viską esi atlikęs, tikėti apsimoka kai esi jaunas ir toks didelis pasirinkimas, kad save suorentuoti kuria kryptimi eiti kad neapsirikti. Tikėti apsimoka kai esi verslininkas, nes savo atliktu darbus gali orentuoti taip, kad jie turėtų giluminę prasmę ir neprieitum beprasmybės bedugnės, tikėti apsimoka, kai esi samdomas darbuotojas ir sunkiai dirbi kad išgyventum, nes tavo gyvenimo prasmė tikint nė kiek nesumenksta dėl turimų pajamų, tikėti apsimoka kai esi vargeta, nes tik tikėjimu gali palaikyti savo gyvastį. Ir manau kad dar daug galima prirašyti kodėl tikėti apsimoka. O kad tikėti paprasta, kad tikėti gera, kad tikėti smagu tai irgi faktas.
Tadas: Matai, Jolanta, žodžio analizė padeda suvokti, ar esama situacija tiksliai apibūdinama. Daugelis esam įpratę naudoti žodžius ne pagal paskirtį. Taip paaiškinčiau Adlerio klausimą. O tavo bandymas išsisukti iš atsakymo, bei prakalba apie tikėjimą ir jo naudą - neatlaiko jokios kritikos. Tikėjimas nėra prekė, moterie.
Rimantas: Tadas rašo, kad tikėjimas nėra prekė. Kodėl ne prekė? Labai pelninga prekė. Iš vienų žmoniu tikėjimo pragyvenimui užsidirba daug kitų žmoniu. Viskas yra perkama ir parduodama. Nuo vaikystės esam to mokomi ir labai greitai susiorientuoti galim kas apsimoka, kas ne. Toks jau žaidimas ir neverta į visa tai labai rimtai žiūrėti, nes visa tai kažkada praeis ir neliks nieko. Viskas yra tuštybių tuštybė, kaip sakė Saliamonas. Aišku, kad kalbam apie žmones ir jų darbus, ne apie Kūrėją, kuris yra Viskas. Kažkaip pradeda atrodyti, kad visi tikėjimai, biblijos, urantijos atsiranda iš žmoniu baimės dėl savo išlikimo. Negali žmogelis susitaikyti su tuo, kad po mirties viskas baigsis, tai ir tiki pomirtiniu amžinu gyvenimu arba, kad visa informacija apie jo gyvenimą bus įrašyta ir saugoma amžinai. Jis gi labai reikšmingas :)
VaidasVDS: Jolanta, nesupratau, kodėl tu manai, kad "egoizmo dvasios" nugalėjimas prieštarauja Urantijos Knygai. Štai citata Nežabojama savivalė ir nevaldoma saviraiška prilygsta nesutramdytam savanaudiškumui, nedieviškumo viršūnei. Laisvė be drauge einančio ir nuolat augančio savojo aš nugalėjimo yra egoistinės mirtingojo vaizduotės prasimanymas. Savuoju aš motyvuota laisvė yra koncepcinė iliuzija, žiauri apgaulė. Savivalė, besislepianti laisvės apdarų maskarade, yra gėdingos vergystės pranašas. Tikroji laisvė yra nuoširdžios savigarbos partnerė; netikroji laisvė yra žavėjimosi savuoju aš palydovė. Tikroji laisvė yra savikontrolės vaisius; netikroji laisvė yra savojo aš įtvirtinimo nuostata. Savikontrolė veda link altruistinės tarnystės; gėrėjimasis savuoju aš linksta į kitų išnaudojimą tam, kad būtų savanaudiškai išaukštintas toks klystantis individas, kuris teisų pasiekimą nori paaukoti vardan to, jog turėtų neteisingą valdžią kitų savo bičiulių tvarinių atžvilgiu. Net išmintis yra dieviška ir saugi tiktai tada, kada ji yra kosminė apimtimi ir dvasinė motyvavimu. Ir nereikia labai žemintis prieš Dievą, ar kitus, nes Dangiškas Tėvas visų pirma yra mylinti Asmenybė. Prisimink, kad ir šią tiesą Religinio augimo vystymasis veda iš sąstingio per konfliktą į koordinavimą, iš nesaugumo į tvirtą įtikėjimą, iš kosminės sąmonės susipainiojimo į asmenybės suvienijimą, nuo laikinojo tikslo į amžinąjį, iš baimės vergystės į dieviškosios sūnystės laisvę. Viskam reikia laiko. Laikas ištaiso viską.
Jolanta: Vaidai, egizmo dvasia, kaip iš šalies veikiantis elementas ir žmogaus prigimtinis gyvuliškas egoizmas yra du skirtingi dalygai. Pirmu atveju žmogus gali būti pasykus stebėtojas, nes jis tai atskiria nuo savęs. Tai nėra jis, vadinasi jis nekaltas, aplinka kalta. Kita vertus, mano atveju man padėjo, nes kai neturi jėgų susitvarkyti su savimi daug lengviau tvarkytis su kažkuo iš išorės, kad ir įsivaizduojamu kažkuo.
Jolanta: Tadai atsipalaiduok Piema aš nesu iekam įsipareigojusi kažką atsakyti....buvo paklausta, buvo neatsakyto ar to neužtenka kad užmiršti tą temą? Bent kaip korektiškas žmogus nelenda ten kur kitas nenori kad lystų. Čia visiškai žemiškas ir paprastas dalykas. Kas liečia tikėjimą.......nesupratau ką tuo nėrai parašyti. Tikėjimas yra kiekvieno asmeninis dalykas, taip jis nėra prekė ir niekas apie tai nerašo, tačiau niekas nedraudžia šitą subjetyvų dakyką gvildenti iš visų pusių, iš materialaus pasaulio, iš moralės, iš mentalinių ar intelektinių gebėjimų, galų gale iš aukščiausio taško tai dvasinės patieties. Bet koks žodžio išpraudimas į rėmus atima galimybę mąstyti ir daryti savas išvadas. Tai nėra stabas, tai kintantis, augantys ir pulsuojantsi gyvumu dalykas. Todėl visai ne į temą tavo komentaras.
Jolanta: Čia šiaip, ne į temą kuri buvo vedama. Yra pasakyta Kristaus, kad reikia kalbėti žmogui suptantama kalba. Kada žmogus gyvena materijoje jis turi atrasti priežastį kodėl jam savrbu atrasti Dievą iš savo materialino matymo, kada žmogus priima pasaulį moralės supratimi, jis iš savo pozicijos turi atrasti priežastį kodėl turi surasti Dievą, kai žmogus gyvena folsofiniame lygmenyje jis iš filosofinės pusės turi galimybę surasti priežastį kodėl jam reikia surati Dievą, kada žmogus gyvena dvasiniame lygmenyje jis jau turi galimybę ne tik ieškori Dievo bet jį jausti ir gyventi jo meilėje. Tačiau kol žmogus nėra dvasiškai suvokęs Dievo, kaip savo viduje gyvenenčio asmens, nėra jis užmirštas Dievo vaikas. Kiekviena pastanga iš jo gyvenimo supratimo pozicijos yra įvertinama. Todėl visada reikia atminti kažką teigiant, o iš kokios pozicijos mes tai vertiname ir ar tai vienintelė pozicija žmonijoje. Kartą Kristus apaštalams pasakė, nesistenkite iš žmogaus atimti tą tieos dalį kuri jame yra, net jei ji ir yra tik labai dalinė, geriaus stenkitės įdėti kai ką naujo kad po truputį jo sąmonė plėtusi ir tie nereikalingi dalykai savaime atkris. Čia tik mintis, ne citata. Gyvenimas labai įvairus, platus ir sunku apimti žmogui visus jo aspektus, juo labiau kai tiek daug trukdžių mums pastoja kelią. Todėl vieno ko galima tikėtis iš brolių ir sesių dvasioje tai tolerancijos, supratimo ir paprsčiausios broliškos ar seseriškos meilės.
VaidasVDS: Jolanta, šiaip tai aš nepažįstu jokios egoizmo dvasios. Yra tik toks reiškinys, kaip egoizmas - savojo aš sureikšminimas ir išaukštinimas. Ką gali padaryti savojo aš išaukštinimas, geriausiai iliustruoja Liuciferio maištas ir jo pasekmės. Šiandien žvelgiant į šiuolaikinę labai sekuliarizuotą visuomenę aiškiai matyti, kad žmonės tiesiog labai masiškai dalyvauja savojo aš išaukštinimo varžybose. Pagrindinis siekis - garbė, pripažinimas ir pinigai. O tie, kurie ieško dvasinių idealų ir prasmių, dažniausiai išjuokiami, atstumiami, jų šalinamasi. Bet šitose varžytuvėse mes turime labai didelį kozirį - išlikimą po mirties, jei, ieškodami Dievo kartu su kitais, sugebėsime atsikratyti ir šitos Liuciferiškos savybės. Pabaigai viena citata Šita idėja-idealas daryti kitiems gėrį – impulsas, kada ko nors nesuteikiama savajam aš dėl savo artimo gerovės – iš pradžių yra labai apribotas. Primityvusis žmogus artimaisiais laiko tiktai tuos, kurie jam yra labai artimi, tuos, kurie su juo elgiasi draugiškai; religinei civilizacijai vystantis, artimo samprata išsiplečia, apimdama klaną, gentį, naciją. Ir tada Jėzus išplėtė artimo spektrą, kad apimtų visą žmoniją, net tai, jog mes turėtume mylėti ir savo priešus. Ir kiekvienos normalios žmogiškosios būtybės viduje yra kažkas, kas jam pasako, šitas mokymas yra moralus – teisingas. Net ir tie, kurie šito idealo laikosi mažiausia, pripažįsta, jog teoriškai tai yra teisinga. Visi žmonės pripažįsta šito visuotinio žmogiškojo akstino būti nesavanaudiškam ir altruistiškam moralumą. Humanistas šito akstino kilmę priskiria natūraliam materialaus proto veikimui; religininkas yra teisesnis, pripažindamas, jog tikrai nesavanaudiškas mirtingojo proto siekis yra atsakas į Minties Derintojo vidinį dvasinį vadovavimą. Bet šitų ankstyvųjų konfliktų, kylančių tarp ego valios ir ne savojo aš, bet kitų valios, žmogiškasis aiškinimas ne visada yra patikimas. Tiktai visiškai gerai suvienyta asmenybė sugeba būti arbitras daugiapusiuose ginčuose tarp ego troškimų ir besiskleidžiančios visuomeninės sąmonės. Savasis aš turi tokias pačias teises kaip ir jo artimieji. Nė vienas iš jų neturi išskirtinių reikalavimų individo dėmesio ir tarnavimo atžvilgiu. Kada šitos problemos išspręsti nepavyksta, tada formuojasi anksčiausia žmogiškosios kaltės jausmų rūšis. Žmogiškoji laimė yra pasiekiama tiktai tada, kada savojo aš ego troškimą ir aukštesniojo savojo aš (dieviškosios dvasios) altruistinį akstiną suderina ir sutaiko besivienijančios ir vadovaujančios asmenybės suvienyta valia. Evoliucinio žmogaus protas visada susiduria su sudėtinga problema teisėjauti varžybose tarp emocinių impulsų natūralaus plėtimosi ir nesavanaudiškų postūmių, besiremiančių dvasine įžvalga – nuoširdžiu religiniu apmąstymu – moralinio augimo.
Jolanta: vaidai, visiškai sutinku su tuo ką parašei. Kad egoizmo dvasia kaip ir kitos dvasios yra liekana primityviosios religijos, viskas yra žmogaus samonės vaisius. Aš tik norėjau pabrėžti, kad tie išgalvoti dalykai man padėjo, nes ir suvokiant tai tai nėra tiesa, paprasčiausiai man tuo metu reikėjo užsikabinimo ir tai buvo tai, kad pažvelgiau į savo emocinę krizę kaip į kažką iš šalies. Kas man suteikė stiprybės kovoti ale su išoriniu priešu, o iš tiesų tik su savo egoizmu. Čia jau psichologiniai dalykai, tačiau pasirodo davė tam kartui rezultatą. Tik žinoma nereikia už to užsikabinti kaip už pastovaus suvokimo.
Jolanta: Kas liečia žmonių netoleranciją žmonėms kurie eina dvasiniu keliu.....priimk tai kaip natūralų dalyką. Urantijos knyga, o taip pat ir turėtas patyrimas kai dėsčiau vartojimo kultūrą davė tokį suvokimą, kad žmogaus samonės evoliucija tik žengia pirmuosius žingsnius į dvasinių realijų suvokimą. Kaip vienas lektorius sakė, kad žmogaus samonė iki šiol buvo išsivysčiusi tik iki tikslų siekimo, tai dar neseniai buvo žmogaus suvokimo viršūnė, tai labai daug, nes iki tol žmogus gyveno tik trumpalaikiais malonumais ir tik pirmieji žingsniai atsiranda kada žmogus jau perlipa per materialių tikslų siekimą ir ieškojimą dvasinių dalykų, bet tai tik pavieniai atvejai, todėl labai natūralu, kad tie ypač kas jaučiasi galini, nes pasiekė visuometės suprantamą viršūnę ir siekia tikslų, tai yra materialinių tikslų ar galbės, akivaizdžiai įrodančių žmogaus pranašumą prieš kitus, kad jie priešinsis kažkam aukštesniam, nes jie tada nebus išskirtiniai. kita vertus gal tai ir nėra akstinas priešintis, kad jų samonė paprasčiausiai atmeta tai ko jie dar negali suvokti. Kita vertus, tikslų siekimas jau yra susistemintas ir visuotinai pripažintas dalykas, o dvasiniai patyrimai tik pavienių žmonių pasakojimai ir tiek. Todėl ir rašoma, kad dažnai tikėjimas ateina tik per kančią, tik tada žmogus pradeda kelti egzistencinius klausimus. O kol žmogui gerai dažniausiai dvasiniai dalykai bus atmetami. Tačiau faktas nenuginčijamas, kad vis daugiau žmonių atsiranda kurrių sąmonė jau pribrendo aukštesnėms realijoms, davsinėms realijoms. gaila, kad jie yra išsispaitę po įvairius kultus, religijas ar kažkur pavieniui sprendžia savo egzistencines problemas. Tačiau bendraujant pastebiu kad labai stipriai progresuoja dvasinio suvokimo poreikis.
Jolanta: Rimanatai, manau kad didžioji dauguma tikrai tiki iš gana egoistinių tikslų, tai išlikimo. Bet gal kitaip ir negali būti. Juk net Urantijos knygoje parašyta, kad žmogus neturėtų gėdytis savo žemos ir nuodėmingos prigimties. Taip yra ir kas. mano samonė gyvulinė, ji kiša labai daug kur man koją. Kartais, kai labai pavargstu net pagalvoju, kad nenoriu būti prikelta, kad norėčiau jog viskas užsibaigtų čia ir dabar, tačiau atsigauni ir vėl žingsnelis po žingsnelio kažką darai. Na jei jau gyvenimas tau spardo šikną, tai tu irgi gali jam paspardyti. Kodėl nepagyvenus ne materializmo tiklais, o Tėvo, kas daugumą tikrai siutina. ir nesvarbu ar būsiu prikelta ar ne, o tik todėl kad kitaip nėra prasmės ir nebeįdomu.
varna: Jolanta, korektiškas žmogus neskleis viešumon savo asmeninių problemų, pergyvenimų, tuo išgąsdindamas forumo draugus, nes „palūžti“ turi daug reikšmių, tarp jų ir savižudybę. Tačiau dabar suprantu, kad tu tiesiog mėgsti kartas nuo karto pamanipuliuoti savais išgyvenimais. Adleris – profesionalas, tad, kartu su Tadu, kaip sakoma, moment 'ištempė tave į švarius vandenis.'.. O tavo tas 'tikėti apsimoka, kai...' tai tik patvirtina, prašyčiau nesupykti, nes nėra šlykščiau, kaip dvasine tematika manipuliuojantys. Tau tiesiog reikia tvirto peties, prie kurio galėtum prisiglausti
Jolanta: paskaityk savo komentarą ir padaryk pati sau išvadas panagrinėk kokia intencija ir kuo rašydama tuo siekei o dėl vieno tikrai esi teisi, nėra šlykščiau kai žmogus bando manipuliuoti primesdamas savo kliedesius. Kita vertus juk ir Kristus sakė, kad reikia rintis su kuo bendrauji. Ačiū už pamoką Ji man tikrai vertinga Kritiką priimu ir darau išvadas
Jolanta: dar šiek tiek manipuliacijos įdomus pastebėjimas, tenka bendrauti su skirtingų kultų žmonėmis. tačiau ne tusčiais religiniais fanatikais, o tais kurie išgyvena religiją savyje, visai neseniai buvau teologijos fakultete ir bendravau su žmonėmis iš tos pačios tradicinės katalikų bendruomenės. Ir galiu drasiai pasakyti, žmonės gyvanantys religiją puikiai vienas kitą supranta nesvarbu kokį kultą propaguoja. Tie kas tik laikosi idėjos nepatirdami savimi kas tai yra, ieško priekabių. tai mano asmeninis patyrimas kaip visa kita Tiksliau manipuliavimas Tik asmeninis patyrimas duoda dvasinį augimą, o patyrimas dažniausiai kuris duoda dvasinį augimą yra neigiamas, tai labai aiškiai apibrėžta Urantijos knygoje, galite postringauti teorijas, ir viduje būti tušti, gali būti ir antraip, nežinoti teorijų ir intuityviai vedamas Tėvo dvasios, tai yra minties derintojo, gyventi siekiant būti panašiu į Tėvą ir priimti brolystę ir seserystę, kaip savo gyvenimo būdą. Čia tiems ju kuo verta bendrauti
VaidasVDS: Nėra nieko blogo trokšti išlikimo. Apie tai kalba ir Urantijos Knyga. Dieviškasis Pagalbininkas niekada nesudvasins nė vienos žmogiškosios būtybės prieš jos valią; išlikimas yra Dievų tokia dovana, kurios laiko tvariniai turi trokšti. Bet išlikimas jokiu būdu negarantuojamas savanaudiškiems tvariniams "Bet čia slypi pavojus visiems tiems, kurie savo patekimą į karalystę norėtų atidėti, nors jie ir toliau siekia nesubrendimo malonumų ir atsiduoda savanaudiškumo patenkinimui: Atsisakę patekti į karalystę dvasiniu patyrimu, vėliau jie gali stengtis į ją patekti, kada ateities amžiuje bus apreikšta geresniojo kelio šlovė. Ir, dėl to, kada tie, kurie su panieka karalystę atstūmė tada, kada aš atėjau žmogiškuoju pavidalu, stengsis į ją patekti tada, kada ji bus apreikšta dieviškumo pavidalu, tada visiems tokiems savanaudžiams aš tikrai pasakysiu: Aš nežinau, iš kur jūs esate. Savąją galimybę pasiruošti šitai dangiškajai pilietybei jūs turėjote, bet visus tokius gailestingumo pasiūlymus jūs atstūmėte; visus kvietimus ateiti tuo metu, kada durys buvo atviros, jūs atmetėte. Dabar jums tiems, kurie išgelbėjimą atstūmėte, šitos durys yra užtrenktos. Šitos durys nėra atviros tiems, kurie į karalystę norėtų įeiti dėl savanaudiškos šlovės. Išgelbėjimas yra ne tiems, kurie nenori mokėti tokios kainos, kad iš visos širdies atsiduotų manojo Tėvo valios vykdymui. Kada dvasia ir siela nuo Tėvo karalystės jūs esate nusisukę, tada beprasmiška protu ir kūnu stovėti prieš šitas duris ir belstis, sakant, 'Viešpatie, atidaryk mums; mes taip pat norėtume būti dideli karalystėje.' Tuomet aš tikrai pareikšiu, kad jūs nesate iš manosios avidės. Aš jūsų tikrai nepriimsiu, jog būtumėte tarp tų, kurie kovojo gerąją įtikėjimo kovą ir laimėjo atpildą už nesavanaudišką tarnystę karalystėje ant žemės. Ir kada jūs pasakysite, 'Argi mes nevalgėme ir negėrėme drauge su tavimi ir argi tu nemokei mūsų gatvėse?' tada aš iš tiesų vėl pareikšiu, kad jūs esate svetimi dvasiškai; kad mes nebuvome bičiuliai tarnai Tėvo gailestingumo tarnystėje žemėje; kad jūsų aš nepažįstu; ir tada visos žemės Teisėjas iš tikrųjų jums pasakys: 'Išeikite iš mūsų jūs visi tie, kurie mėgavotės piktybinio blogio darbais.'”
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû