Kas yra Dievas? (продолжение)

Форум » KAS YRA DIEVAS? » Kas yra Dievas? (продолжение) » Ответить

Kas yra Dievas? (продолжение)

Urantas: Kas yra Dievas?

Ответов - 264, стр: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 All

emipetras: Mielas budiste , o galvoti čia nebėra ko . Jau seniai pasaulyje yra sugalvota ir atrasta kas yra DIEVAS. Įvairios religijos tai interpretuoja , šiek tiek , pagal save , tačiau vieno Dievo , galingo Dievo , meilės Dievo , išmintingo Dievo , samprata toli nusidriekia per visas religijas ir tautas . O štai Urantijos Knyga , apie DIEVĄ , kalba labai konkrečiai . Ir joks žmogaus protelis geriau ir aiškiau nepasakys . VISUOTINIS Tėvas yra visos kūrinijos Dievas, visų daiktų ir būtybių Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmiausia galvokite apie Dievą kaip apie kūrėją, tada kaip apie kontrolierių, ir galiausiai kaip apie rėmėją. Tiesa apie Visuotinį Tėvą buvo pradėjusi aušti tada, kada pranašas sakė: “Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą.” Tiktai samprata apie Visuotinį Tėvą – vieną Dievą vietoje daugelio dievų – įgalino mirtingąjį žmogų suvokti Tėvą kaip dieviškąjį kūrėją ir begalinį kontrolierių. Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangus ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas.” ( Urantijos knyga -22psl. )

Buddistas: Siulau sukritikuoti hipoteze: Dievas yra egzistencialus,t.y. save islaikantis ir amzinas.Jo amzinumas rodo ne kruopelytes aktyvaus blogio-tikro,viska naikinancio,nebuvimo.Pasyvus nesiskaito,tas pats, kas nera.Jeigu butu aktyvaus blogio- jis jau butu sunaikines dieva,nes,net iki dabar,jau praejo visa amzinibe t.y. buvo sociai laiko pilnai pasireiksti,o kadangi mes vis dar esame, reiskia dievas, minimum yra geris,absoliuciaja prasme,egzistencialumas tolygu geriui be blogio.Ka manote ?

Budistas: Viena yra tuscios deklaracijos,kurios, galbut tenkina tam tikru zmogeliu protelius ir visai kas kita dedukcija.Reikia visgi skirti apie ka kalba.

emipetras: na , aišku - dedukcija , kaip aš apie tai nepagalvojau . Tai taip originalu ... sorry , sorry

Cezaris Teruelis: gal indukcija padės

Rimantas: Budistas rašo: Viena yra tuscios deklaracijos,kurios, galbut tenkina tam tikru zmogeliu protelius ir visai kas kita dedukcija.Reikia visgi skirti apie ka kalba. emipetras rašo: na , aišku - dedukcija , kaip aš apie tai nepagalvojau . Tai taip originalu ... sorry , sorry Cezaris Teruelis rašo: gal indukcija padės blogiausiu atveju padės abdukcija

VaidasVDS : ne, padės tik indulgencija O kas ją suteiks? Čia jau sunkiau sumąstyti...

Fredas: (4.5) 0:2.11 Žodis DIEVAS, šituose dokumentuose, yra vartojamas tokiomis prasmėmis: (4.6) 0:2.12 1. Dievas Tėvas — Kūrėjas, Kontrolierius, ir Rėmėjas. Visuotinis Tėvas, Dievybės Pirmasis Asmuo. (4.7) 0:2.13 2. Dievas Sūnus — Lygiavertis Kūrėjas, Dvasios Kontrolierius, ir Dvasinis Administratorius. Amžinasis Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo. (4.8) 0:2.14 3. Dievas Dvasia — Bendrai Veikiantysis, Visuotinis Suvienytojas, ir Proto Padovanotojas. Begalinė Dvasia, Trečiasis Dievybės Asmuo. (4.9) 0:2.15 4. Dievas Aukščiausiasis — besirealizuojantis arba besivystantis laiko ir erdvės Dievas. Asmenė Dievybė asociatyviai įgyvendinanti tvarinio-Kūrėjo tapatybės laiko-erdvės patirtinį pasiekimą. Aukščiausioji Būtybė asmeniškai patiria Dievybės vienybės pasiekimą kaip laiko ir erdvės evoliucinių tvarinių besivystantis ir patirtinis Dievas. (4.10) 0:2.16 5. Dievas Septinkartis — Dievybės asmenybė realiai veikianti bet kur laike ir erdvėje. Rojaus Asmenės Dievybės ir jų kūrybiniai pagalbininkai, veikiantys centrinės visatos ribose ir už jos ribų, ir energijos dėka įsiasmeninantys kaip Aukščiausioji Būtybė pirmajame tvarinio lygyje, suvienijant Dievybės apreiškimą laike ir erdvėje. Šitas lygis, didžioji visata, yra Rojaus asmenybių laikinė-erdvinė leidimosi sfera, esanti abipusio poveikio susivienijime su evoliucinių tvarinių kilimu laike-erdvėje. (4.11) 0:2.17 6. Dievas Galutinysis — viršlaikis ir pranoktos erdvės atsirandantis Dievas. Suvienijančios Dievybės pasireiškimo antrasis patirtinis lygis. Dievas Galutinysis pažymi tai, jog yra pasiektas sintezuotų absonitinių-viršasmenių, laiką-erdvę-pranoktų, ir atsiradusių-patirtinių vertybių, suderintų Dievybės tikrovės galutiniuose kuriančiuose lygiuose, įgyvendinimas. (4.12) 0:2.18 7. Dievas Absoliutas — empiriškai besiformuojantis pranoktų viršasmenių vertybių ir dieviškumo reikšmių Dievas, dabar yra egzistencialus kaip Dievybės Absoliutas. Tai yra trečiasis lygis, vienijantis Dievybės išraišką ir išplėtimą. Šitame virškūrybiniame lygyje, Dievybė patiria potencialo, kurį galima įasmeninti, išeikvojimą, susiduria su dieviškumo užbaigimu, ir išsemia sugebėjimą save apreikšti kitokio įasmeninimo vienas po kito einantiems progresiniams lygiams. Dabar Dievybė susiduria, susisieja, ir susitapatina su Beribiu Absoliutu.

NSO: Taip iseina,kad tie, kas postuluoja dieva Teva yra pirmokai o tie,kas Absoliuta jau treciokai,kas reiskia urantija skirta pirmokams,nes akcentuojama asmenybe....

Budistas: Gaunasi,kad budizmas aukstesnio lygio mokymas,nei uk.O kiek cia kalbu buvo,kad tipo nelygis,urantija auksiau uz viska blablabla...Vat ir pasijuok

Aimas: juokis i sveikata, tik neuzmirsk patarles apie besijuokianti:D

Fredas: (1282.1) 117:3.6 Mirtingasis žmogus, būdamas tvarinys, nėra tiksliai toks, kokia yra Aukščiausioji Būtybė, kuri yra dieviška, bet žmogaus evoliucija tikrai tam tikru būdu yra panaši į Aukščiausiojo augimą. Žmogus sąmoningai auga iš materialaus į dvasinį savo paties sprendimų jėgos, galios, ir atkaklumo dėka; jis taip pat auga tada, kada jo Minties Derintojas sukuria naujus būdus tam, kad nusileistų iš dvasinių lygių į morontinius sielos lygius; ir kada kartą siela ima egzistuoti, tada ji pradeda augti savyje ir iš savęs.(1282.2) 117:3.7 Tai yra kažkiek panašu į tą būdą, kuriuo plečiasi Aukščiausioji Būtybė. Jos suverenumas auga Aukščiausiųjų Kūrėjų Asmenybių veiksmuose ir pasiekimuose ir šitų veiksmų ir pasiekimų dėka; tai yra jo, kaip didžiosios visatos valdovo, didybės evoliucija. Jos dieviškoji prigimtis lygiai taip priklauso nuo ankstyvesnės Rojaus Trejybės vienybės. Bet yra dar ir kitas Dievo Aukščiausiojo evoliucijos aspektas. Jis yra ne tiktai išsivystęs iš Kūrėjų ir kilęs iš Trejybės; jis taip pat yra išsivystęs iš savęs ir kilęs iš savęs. Dievas Aukščiausiasis yra pats valinis, kūrybinis dalyvis savo paties dievybės aktualizavime. Žmogiškoji morontinė siela yra lygiai taip pat valinė, kartu kurianti partnerė, pati save paversdama nemirtinga.

emipetras: Skaičiau tokią Liudo Dovydėno knygą , ir man patiko šie prasmingi žodžiai : ,, Neįsimylėk savo Dievo kirviu ištašyto , iš molio nulipdyto ar iš marmuro iškalto . Neįsimylėk savo Dievo , tavo paties padirbto .’’ Kilo daug apmąstymų , ir kai kurias mintis dalinuosi su jumis visais Kosminės gyvybės raidos aukščiausias laiptelis yra protas. Žmogus ir kūnu , ir protu , yra planetine kosminė konstrukcija , tačiau virš šitos materialios konstrukcijos , šviečia dvasinis kūrinys . Jeigu pradiniame planetinės gyvybės evoliucijos etape , dar nėra žmogaus , tai vėliau , iš planetinės gyvybės , staiga išsiskiria pradinis primityvusis žmogus . Jis dar labai primityviai mąstantys , tačiau jau žmogus , jau mąstantis dvikojis gyvūnas ir tai yra pirmykštis žmogus , turintys lemtį savo protu mąstyti ir kurti . Dar prabėgs keli šimtai tūkstančių metų ir žmogus , vis labiau įgaus dvasinių panašumo bruožų į savo KŪRĖJĄ . Protas yra unikalus ir nepakartojamas kiekvienos asmenybės palydovas , ar tai būtų angelas ar žmogus . Mums , ribiniams tvariniams , protas buvo sukurtas ir Visatos Motinos Dvasios padovanotas kaip dvifunkcinė sąmonė - pasąmonė ir sąmonė . Tai leido mūsų protui geriausiai tobulėti , evoliucionuoti ir užaugti , šios Žemės planetos fiziniuose energetiniuose laukuose . Proto talpumą , vaizdumo dėlei galime palyginti su daugiaaukščiu namu , kuriame aktyvioji sąmonė sudarys tik vieną vieno kambario būtą , o visus kitus aukštus ir būtus užims mūsų pasąmonė . Šie kontrastiniai proto masteliai buvo sukurti ne tik geriausiam pasąmoniniam mūsų fizinių kūnų , visu organų funkcijų geriausiam gyvybiniam valdymui ir išlikimui , bet ir dvasinio genetinio kodo , taip pat ir fizinio genetinio kodo geriausiam kaupimui ir išsaugojimui . Tuo tarpu , kai sąmonė būdama mažiausia , tačiau aktyviausia proto funkcija , visas savo galias gali skirti momentiniam pasaulio pažinimui , loginiam mąstymui ir tarpusavio bendravimui . Pasąmonė tai milžiniški proto saugyklų klodai , kurie ne tik kaupia visą reikalingą informaciją , bet ir aktyviai dalyvauja visų organų ir lastelių gyvybingumo veikloje. Mūsų pasąmonės galios iš tiesų yra beribės , šio gyvenamojo laikotarpio atžvilgiu . Pasąmonė puikiai susitvarko su viso fizinio ir sielos-energetinio kūno augimu , priežiūra ir net gydymu . Tačiau mūsų pasąmonė tik tada yra tobulai veiksminga ir tobula , kai pasąmonė yra paveldėjusi tobulą prosenelių liniją , o sąmonė yra aktivuojama švarios pasąmonės . Tokiu būdu mūsų sąmonė gali kryptingai tobulinti save dvasinio pasaulio pažinimui ir visos kosminės kūrinijos pažinimui . Štai kokį prasmingą darbą dirba mūsų pasąmonė , kurios mes gerai net nepažystame ir net nejaučiame , kaip ir Dievo Tėvo dvasios ( minčių Derintojo ) , gyvenančios ir veikiančios į mūsų pasąmonės galias . Intelektualiai išsilavinę žmonės žino žmogaus kūno anatomiją ir moka skirti pasąmonę nuo sąmonės , dėka elementarių medicininių žinių . Dvasinį veikimą į mūsų protą , taip pat reikia norėti nuolatos lavinti ir žinoti per apreiškimų žinias , o taip pat ir per savo proto gilumines žinias . Tik dvasiškai išsilavines žmogus ir vis toliau besilavinantis , pradeda suprasti , pajausti , užgirsti ir įtikėti į Dieviškosios Dvasios veikimą . Tačiau , kad viskas taip įvyktų , mes savo sąmonės valia , sąmoningai , turite savo mintis nukreipti į pasąmonę . MES turite sąmoningai suformuoti užduotį į savo pasąmonę , kad ši atrastų , iškeltų , Dieviškąjį veikimą ir sudėliotų mintis į mūsų sąmonę , kurioje jau valingu savo sąmonės mąstymu , užgirsite ir suprasite Dievą Tėvą gyvenantį žmoguje . Taip pagalba savo pasąmonės , mes atrasime Dievo Dvasios veikimą , kai šį veikimą atsinešime į savo sąmonę . Sąmonėje mes jau konkrečiai užgirsime Dievo Dvasios žodžius ir tuo patikėsime ir įtikėsime dieviškojo minčių Derintojo ( Dievo Dvasios ) esamumu . Gal kai kas ir nesuras ryšio , tarp L. Dovydėno romane , parašytų žodžių ir mano žodžių apie dieviškojo minčių Derintojo veikimą , tačiau atminkime nors tai , kad viskas žmoguje yra suderinta , padovanota ir į žmogaus proto gelmes sudėta , kaip Dievybių asmenybių veikimas , o visa kas yra išorėje sukurta , išmūryta , ištašyta ar išauginta , tai žmogaus veikla .

Algirdas: pasamone, samone, protas aktyviosios samones aktyviausioji forma –protas; vieno kambario (samones) geriausiasis turinys –protas (tai kambaryje esantis oras); protas gali bыti “cik” ir gali bыti “s” (oras gali bыti skaidrus, vaiskus, pilnas gero aromato, gali bыti ir priplekes, smirdus, uzsistovejes). Dar apie toki sunkiai uzciuopiama reiskini –intuicija. Tai labai praktiskas gebejimas; apjungiantis pasamones, samones ir proto funkcija. EMILI FANTASTIKA Cia tai mastantis protas –aciu

Algirdas: “ protas buvo sukurtas ir Visatos Motinos Dvasios padovanotas kaip dvifunkcinė sąmonė - pasąmonė ir sąmonė“ Emili, šią tavo eilutę aiškinčiau taip; nuo Salos iki kilmės-evoliucijos, laiko-erdvės planetos yra daug padovanojimų-apdovanojimų. Sukuriamos dvasinės, morontinės ir kt. būtybės turinčios padovanotą prigimtį (baigtine-fiksuota prasme), ir apdovanotos funkciniais galėjimais-sugebėjimais, kurie toliau vystomi-tobulinami. mums niekas nepadovanota mes niekuo neapdovanoti sukuriama aplinka –per milijonus, milijardus metų suformuojama planeta, į jos vandenis teškiama plazma, manipuliuojama fiziniais, cheminiais, energetiniais aspektais –apatinės Salos jėgomis-energijomis. Taip pat paskleidžiama dvasinė energetika –Pagalbinių Proto Dvasių veikimas Žinoma galima sakyti, kad gyvybė vystoma, galima –kad pati vystosi. (galima sakyti sriubą išvirė šeimininkė, galima –sriuba pati išvirė, šeimininkė tik manipuliavo sąlygom, medžiagom) taigi Emili, viskas duota-padovanota, tik mes patys neduoti ir neapdovanoti. Mes atsirandame evoliucijos šuolių pasekmėje, ir apsidovanojame save įgyjamomis savybėmis. Tai tarsi materialaus vystymosi viršūnė –gamtos pavergėjas-žmogus, ir dvasinės esaties pat giliausioji duobė, iš kurios pakėlus akis matoma kosminė begalybė. Ir reiškiniai tiek duobėje, tiek kosmose laiks nuo laiko kelia nežinią, baimę, šiurpą –pirmines priežastis skatinusias IEŠKOTI SVAJOTI Tai buvo pasakojimas apie pirminius, dar laikinus kosminius individus, turinčius labai materialią sudėtį su savybėmis –žinai Emili, gal ir padovanotomis Pagalbinių-

Algirdas: Pradžioj buvo sąmoningumas, ir kas iš sąmoningumo pasireiškimų tapo išliekančiąja substancija –pasąmonė –bagažas. Bagažas mums neduotas, tai mūsų pačių vertybės ir šiukšlės, tai mūsų pačių protingumas-logiškumas ir nesąmonės-kvailystės. Pastovios sąmonės atsiradimas ir jos keliavimas į pasąmonę pažymi tą pasiekimą, kada jau gali pradėti reikštis-funkcionuoti protas. Jūs tikriausiai sutiksite mieli skaitytojai; jog praradę sąmonę niekaip savęs negalite vadinti protaujančiais. Taigi, kai plazma pradėjo savo gyvenimą sūriuose vandenyse, taip protas reiškiasi sąmoningumo terpėje. Tiek protas, tiek sąmonė turi savarankišką galią įžvelgti. Jūsų įžvalgos gali skverbtis tiek aktyvėjant sąmoningumui, tiek aktyvuojant protą. Sunku tai vadinti padovanojimais. Kuriame patys save iš duotybių; tiek iš materialių, tiek iš dieviškų. Esame tarpinė grandis tarp sukuriamų ir absonitinių. Toks metodas prirašytas planetai; jo dėka kosmosas pildosi labai unikalios prigimties-kilmės būtybėmis, prasidėjusiomis kaip žemės dulkės ir proto dėka pripažinusios dvasinęs realybes, valios dėka apsisprendusios domėtis dvasinėmis realybėmis –susitapatinti su jomis; ir žingsnelis po žingsnelio, laiptelis po laiptelio, planeta po planetos, visata po visatos mano sieloj liejasi giesmės mano protas džiaugias būtim aš esu žemės grumstelis Ir užgimstantis Dieve Esu

Fredas: Morontinis protas veikia skirtingai reaguodamas į 570 morontinės gyvybės formų, atskleisdamas didėjantį asociatyvų sugebėjimą jungtis su kosminiu protu aukštesniuose pasiekimo lygiuose. Tai yra mirtingųjų tvarinių evoliucinis kelias, bet Visatos Sūnus ir Visatos Dvasia taip pat -> padovanoja ir nemorontinės kategorijos protą vietinių kūrinių nemorontiniams vaikams.

Algirdas: Labai tampriai sujungei užsislėpusius ir akivaizdžius veikimus. Taip tampriai, kad pajutau veržiantį tavo išdėstytų ryšių poveikį. Tad noriu, tarsi papildydamas, tarsi prieštaraudamas, pabrėžti “čia ir dabar“ svarbą. Vistik nebūkite pasyvūs-stagnuojantys. Pačius lemtingiausius šio persipinančio mechanizmo svertus naudokite dabar –kaip viešpataujančius visų pasąmonių, sąmonių, ir Dieviškųjų Buvimų atžvilgiu. Dar kartą kartoju –šios planetos (žmogiškosios populiacijos) egzistavimo ir vystymosi prirašytas metodas –kad patys kurtumėme save ir savo aplinką –tiek evoliuciniu (materialiu-buitiniu), tiek progresiniu (dvasiniu-apreikštuoju) aspektu. ... tobulumą turi pasiekti tais metodais, kurie yra nustatyti tų konkrečių pasaulių ir visatų vystymuisi. Ir Sūnų Kūrėjų atitinkamų vietinių visatų organizavimo, vystymo, mokymo, ir įtvirtinimo planams yra būdinga beveik begalinė įvairovė 0360_5_3 Fredai, ačiu už reagavimą citatomis

Fredas: Algirdai, visados prašom...(dėl laiko stokos kol kas citatomis,..kol kas)

Algirdas: Kada būsi Lietuvoje? algirdasmm@gmail.com Fredai, skubėti nereikia. Man jau plaukai žyla; tad vyniojuosi greitėjančiai. Knygos apimtis didelė, gyvenimo dar didesnė –taip kad sugerk viską kaip kempinė, nesavalaikiai-pirmalaikiai žingsniai sukuria daug pašalinių efektų –o tai visai nereikalinga. Sėkmės Tau. mokinys-mokytojas

Algirdas: Tvarinio protas, prieš įgaudamas sugebėjimą suvokti dieviškumą ir garbinti Dievybę, yra išskirtinė pagalbinių proto dvasių sfera. Net žmogiškasis protas, asmenis protas, neturi išlikimo savybių be susitapatinimo su dvasia. Protas yra dieviškumo dovana, bet jis nėra nemirtingas, kada veikia be dvasinės įžvalgos, ir kada neturi sugebėjimo garbinti ir trokšti išlikimo 403 puslapis

Fredas: ...teisigai gerb.Algirdai,..kad išliktum,..reikia to labai norėti, trokšti to išlikimo, siekti dvasinės įžvalgos susitapatinant su dvasia,..idant neprastum dieviškumo dovanos - proto. ( štai čia, forumo bičiuli, palietei sakyčiau labai aktualią temą, kuri tikiuosi turėtų sudominti daugelį,nes,klausimas būtų toks,.. kas nenori išlikimo?...deja,deja,,bet tokių, kaip bebūtų keista,... yra tikrai nemažai.)

Fredas: atsipr.klaid. idant -> neprarastum dieviškumo dovanos - proto.

Algirdas: Fredai, kaip gerai šitai suprato senoliai, sakydami –“jei Dievas ką nori nubausti, pirmiausia atima protą“.

Algirdas: Amžinai trunkantis tarnavimas protui yra Begalinės Dvasios charakterio esmė. Jeigu Tėvas –meilė, Sūnus gailestingumas, tai Dvasia yra dieviškosios meilės ir begalinio gailestingumo tarnavimas visai protingai kūrinijai. Trečiasis yra atsidavęs kiekvienos visatos visų vaikų individualiam protui. Dvasios agentūros dieviškumo mažėjimo seka nusileidžia taip žemai, kad būdamos kaip angelai esti šalia mūsų, padėdamos eiti žemiškosios egzistencijos keliais. Pakol planetos materialioj gyvybėj nepasirodė valia, Pagalbinės Proto Dvasios veikia kiekvieną gyvulinę būtybę. Iš esmės, tai evoliucinio vystymosi skatintojos

Algirdas: “kas nenori išlikimo?“ –klausimas keistas, kaip ir keisti žmonės nenorintys galvoti apie išlikimą. Dar keistesni negalvojantys kad mirs.

Marius: buti ar ne?,-koks skirtumas tarp buties ir nebuties?,-kaip ir ner....

Algirdas: taip. Žemiškąjame gyvenime dažnam individui jokio skirtumo. Tai planetinės egzistencijos vienas iš aspektų stabilizuojantis nebrandaus individo psichiką, raminantis-siaurinantis įžvalgą, suteikiantis daugiau reikšmingumo; pilvas, rūbas, namas, vaikai, kelionės, pramogos -ir žmogus pasijunta labai turiningas!

Algirdas: Šitaip visada buvo ir amžinai bus: Žmonės savo sprendimus privalo priimti patys. Yra tam tikras pasirinkimo laisvės diapazonas, kuriuo mirtingieji gali pasinaudoti. Dvasinio pasaulio jėgos nevers žmogaus prievarta; jos leidžia jam eiti savo pasirinkimo keliu. 1802-05 ( Urantijos tarpinių būtybių komisija ). rimantasKaunas

Marius: Idomumo delei gali pasirinkti "buti",...ir tiek...amzinai tobuleti -prasme?,nera.Gali ja pats sugalvoti,tas nieko nekeicia,baltas ne taps juodu kiek bevadintum....

Darius: kubas turi šešes plokštumas, protas kartais neturi nė tiek -AMEN

Fredas: (50.3) 3:4.5 Laiko mirtingiesiems yra ateitis, bet Dievas gyvena amžinybėje. Nors aš esu kilęs iš tos vietos, kuri yra netoli nuo Dievybės gyvenamosios buveinės, bet aš negaliu leisti sau teigti, jog kalbu tobulai suprasdamas daugelio dieviškųjų požymių begalybę. Tiktai proto begalybė gali iki galo suvokti egzistencijos begalybę ir veiksmo amžinybę.(50.4) 3:4.6 Mirtingajam žmogui matomai negalima pažinti dangiškojo Tėvo begalumo. Ribinis protas negali suprasti tokios absoliučios tiesos ar fakto. Bet šita pati ribinė žmogiškoji būtybė gali iš tikrųjų jausti — tiesiogine prasme patirti—tokios begalinės Tėvo MEILĖS visą ir nesumažintą poveikį. Tokią meilę galima tikrai patirti, ir nors patyrimo kokybė nėra ribojama, bet tokio patyrimo kiekybę griežtai riboja žmogaus pajėgumas dvasiniam imlumui ir su juo susietas sugebėjimas mylėti Tėvą, reaguojant į jo meilę.(50.5) 3:4.7 Begalinių savybių ribinis suvokimas toli pranoksta logiškai apribotus tvarinio sugebėjimus dėl to, jog mirtingasis žmogus yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą—jo viduje gyvena begalybės fragmentas. Dėl to žmogaus arčiausias ir brangiausias priartėjimas prie Dievo yra meilės dėka ir per meilę, nes Dievas yra meilė. Ir viskas, kas yra tokiame unikaliame ryšyje, yra aktualus patyrimas kosminėje sociologijoje, Kūrėjo-tvarinio ryšyje—Tėvo-vaiko prisirišime.

p-r-a-n-a-š-a-s: Paskutinieji žodžiai išdavikui 1940 Toks yra vaisius, kurį davė užslėptas blogis širdyje to, kuris visa savo siela tiesos nepamilo. Koks apgaulingas yra intelektualus išpuikimas, kuris eina prieš pat dvasinį nuopuolį! Tas, kuris buvo mano draugas daugelį metų-

Fredas: Kartais žmones linkę prisigalvoti nebūtų dalykų,nepagrįstų-visokiausių kaltinimų, kurie absoliučiai niekam neduoda jokios naudos. Ramybės ir meilės linkiu v i s i e m s.

Marius: ....begti nuo tiesos,bijoti ir nematyti jos....

Fredas: ... tad ir kalbėk tiesiai..jeigu tvirtini jog kalbi tiesą...

angelas: Psichologinės priemonės, sufalsifikuota (nebūta) tikrovė, bjaurūs tikslai –“niekam naudos jokios neduoda“. Tai naudinga atgyvenom, kovojančiom už savo aktualumo išlaikymą. Tam tinka ir prisigalvojimai, ir nebūti dalykai, ir nepagrysti kaltinimai. Joms labai paranku „ramybė ir meilė“ –meilė kvailumui, nesupratimui, neatpažinimui, neviešinimui,... davatkiškumas taip pat parankus. kas turi ausis -teklauso kas turi protą, lai supranta

Fredas: vėjai žmogau,...visiški vėjai...jokios logikos.

Marius: "Prasmei" reikia galutinio,pasiekiama tikslo pavdz. aukleji vaikus,kad isaugtu kulturingi ar rupiniesi kitu gerove,kad maziau butu kanciu ir t.t,taciau "amzinas tobulejimas" neturi pasiekiamo tikslo -kiek patobuletum dar liktu begalo kartu tiek,tobuleji be galo be krasto, ir? ir ka?,pasaka be galo.... Gali skubeti,gali nebe,siandien gali paslangavoti,ryt daugiau nudirbti,koks skirtumas,vistiek begalybe pries akis,be galutinio tikslo atsiranda beprasmybe,lieka tiesiog gyventi ir tiek,tiesiog buti... ar ne,koks skirtumas....

Robis: nuo dieviškumo dovanos proto iki... išdaviko, 'atgyvenų'...? kodėl? gal nėra taip lengva suvaldyti tą dovaną, kada ji veikia be dvasinės įžvalgos, ir kada neturi sugebėjimo garbinti ir trokšti išlikimo?

Marius: visiski vejai...jokios logikos

Fredas: Samprotavimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamos sąmonės išvados, susijusios su patyrimu energijos ir materijos fiziniame pasaulyje ir su šituo pasauliu. Įtikėjimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamas dvasinės sąmonės patvirtinimas—kažkas, kam negali būti suteiktas kito mirtingojo įrodymas. ->Logika yra įtikėjimo ir samprotavimo vienybės tiesos ieškojimo sintetinis vystymasis ir remiasi mirtingųjų būtybių esminiais proto sugebėjimais, daiktų, prasmių, ir vertybių įgimtu suvokimu.

Fredas: (1106.7) 101:2.8 Argumentai yra mokslo įrodymas, įtikėjimas yra religijos įrodymas, ->logika yra filosofijos įrodymas, bet apreiškimą patvirtina tiktai žmogiškasis patyrimas. Mokslas suteikia žinių; -> religija suteikia laimę; filosofija suteikia vienybę; apreiškimas patvirtina šito trivienio požiūrio į visuotinę tikrovę patirtinę harmoniją.

Fredas: 1110.12) 101:5.9 Mokslininkai surenka faktus, filosofai derina idėjas, tuo tarpu pranašai išaukština idealus. Jausmai ir emocijos neišvengiamai lydi religiją, bet jie nėra religija. Religija gali būti patyrimo jausmas, bet vargu ar ji yra jausmo patyrimas. Nei -> logika (racionalumas), nei emocijos (jausmai) iš esmės nėra religinio patyrimo dalis, nors abu gali būti įvairiai susiję su įtikėjimo panaudojimu prisidedant prie dvasinės įžvalgos į tikrovę, viskas vyksta sutinkamai su individualaus proto būsena ir temperamento savybėmis.

M: Prasme juk nera,teisingai?....Ye,ye,teisingai!!!!

Fredas: (26.1) 1:3.7 Vidiniame žmogaus patyrime, protas yra sujungtas su materija. Toks su materija sujungtas protas negali išlikti po mirtingojo mirties. Išlikimo metodą sudaro tie žmogiškosios valios suderinimai ir tos mirtingojo proto transformacijos, kurių dėka toks Dievo-sąmonės intelektas palaipsniui tampa dvasios mokomu ir galiausiai dvasios vedamu. Šita žmogiškojo proto evoliucija nuo asociacijos su materija iki dvasinės sąjungos sukuria mirtingojo proto potencialiai dvasinių fazių transmutavimą į nemirtingos sielos morontines realybes. Mirtingas protas, paklusdamas materijai, turi lemtį tapti materialesniu ir dėl to galiausiai patirtų asmenybės išnykimą; protas, atsidavęs dvasiai, turi lemtį tapti dvasingesniu ir galiausiai pasiekti vienumą su išliekančia ir vadovaujančia dieviškąja dvasia ir šitokiu būdu pasiekti asmenybės egzistencijos išlikimą ir amžinybę.

Marius: Fredai,isliksi ar ne -be skirtumo,argi ne apgailietina drebeti del islikimo?! Na neprizadins ten tave po mirties,na ir ka,tau visvien bus,gyvenk kaip gyvenasi,nesirupines pomirtiniais reikalais,rojus dzin,svarbu pragaro nera,tada kita kalba butu,reiketu pasitempti,o daba lafa,dastumt sita laikina gyvenimeli ir liulio amziams....ramybe,ramuma,daugiau nieko ir nereikia....

emipetras: Ne taip jau paprasta Mariau bus neįtikėjusiam žmogui , kai visomis kūno lastelėmis suprasi savo sąmoningosios egzistencijos AMEN . Tik Dievo Dvasioje , tik Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasioje , sąmoningai užaugęs žmogus , jaus ramybę mirties akimirką . Neturėk didelių iliuzijų , kad ramybė aplankys ignoravusius Dievo Tėvo Dvasios egzistencialumą žmoguje . Tačiau tomis gyvenimo pabaigos minutėmis , tie žmonės , jau savo likimo , niekaip nebepakeis .

Fredas: Mariau,..URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTAI yra ne dėl to, jog perskaites juos,...drebėtum iš baimės,..bet-> kad ...IŠLIKTUM... po fizinio kūno baigties. Nprėti to...IŠLIKIMO... ar nenorėti,..čia jau kitas klausimas.

Marius: Petrai,vaikus gasdink/ Fredai,seniai viskas duota,belskis....

Fredas: ...rašyk suprantamiau..

Fredas: O tu jau pasibeldei?...jei taip, tai pasidalink tuo, ką išgirdai ar pamatei,kai pasibeldus tau atidarė,..manau jog nuo to nenukentėsi.

Marius: Pirma pats pasidalink beldimosi patirtimi!

Fredas: ..na jeigu siūlei belstis,.tai vdinasi esi jau į kokias nors duris jau pasibeldęs,..ar ne taip?

Marius: Jezus siule,Fredai...Jezuks!

Fredas: (3.14) 0:2.1 Besivystantys mirtingieji tvariniai patiria nenumaldomą akstiną simbolizuoti savo ribotas sampratas apie Dievą. Žmogaus moralinės pareigos sąmonė ir jo dvasinis idealizmas išreiškia vertybės lygį—patirtinę tikrovę—kurią sunku simbolizuoti.

emipetras: Marius matomai , nieko konkretaus nenori pasakyti , todėl rašo mistiškai trumpai . Tai reiškia , galvokite kaip norite , o aš pasakiau ,, hau '' ir taškas . Matai Mariau , tokiu stiliumi neišeis produktyvus pokalbis . Fredas tavęs taip pat tavęs klausia , ar gali pasidalinti savo požiūriu , konkrečiau . Mano požiūris , tai tapatus Urantijos knygos dvasiai ir raidei ir dar daugeliui Biblijos postulatų dvasiai . Kai kas bando suplakti dar ir Rytų ezoterikos žinias . Man jos įdomios , tačiau savo sielos raidai , jų nenaudoju . Tai va Mariau . Kaip manai ?

VaidasVDS : Beldžiasi tik bildukai... O žmogus renkasi. Ir renkasi kiekvienas. Gal tik nelabai suvokia, kad renkasi, nors ir turi suvokti. Siūlau paanalizuoti šias citatas Atsiradusi kaip reakcija į Tėvo valią, asmenybė pasieks Dievybės likimą, bet žmogus turi pasirinkti, bus jis ar nebus tada, kada toks likimas bus pasiektas. Kada tokio pasirinkimo nebūna, tada asmenybė patirtinę Dievybę pasiekia tiesiogiai, tapdama Aukščiausiosios Būtybės dalimi. Šis ciklas yra iš anksto nulemtas, bet žmogaus dalyvavimas jame yra pasirinktinis, asmeninis, ir patirtinis. Mirtinga tapatybė yra laikina laiko-gyvenimo sąlyga visatoje; ji yra reali tiktai tiek, kiek asmenybė pasirenka tapti besitęsiančiu visatos reiškiniu. Būtent tai ir yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir energetinės sistemos: Energetinė sistema turi veikti toliau, ji neturi pasirinkimo; bet žmogus savo žinioje turi viską, kuo nulemtų savo paties likimą. Derintojas iš tikrųjų yra tas kelias į Rojų, bet žmogus šituo keliu turi eiti apsisprendęs pats, laisvanoriško pasirinkimo dėka. Žmogiškosios būtybės, kosminės perspektyvos požiūriu, gimsta, gyvena, ir miršta per santykinį laiko akimirksnį; jos nėra ilgaamžės. Bet mirtingojo asmenybė, pati pasirinkdama, turi galios savo tapatybės buvimo vietą iš laikinos materialaus intelekto sistemos perkelti į aukštesnę morontinės sielos sistemą, kuri, drauge su Minties Derintoju, yra sukurta kaip nauja priemonė asmenybės pasireiškimui. Ir būtent šita pati pasirinkimo galia, laisvavalės tvarinijos išskirtinis ženklas visatoje, sudaro žmogaus didžiausią galimybę ir jo aukščiausią kosminę atsakomybę. Nuo žmogiškosios valios vientisumo priklauso būsimojo užbaigtojo amžinasis likimas; nuo mirtingojo laisvos valios nuoširdumo priklauso, ar dieviškasis Derintojas įgaus amžinąją asmenybę; nuo mirtingojo pasirinkimo ištikimybės priklauso, ar Visuotinis Tėvas turės naują kylantįjį sūnų ... Nors asmenybės augimo kosminiai apskritimai galiausiai turi būti pasiekti, bet jeigu, ne dėl jūsų pačių kaltės, laiko atsitikimai ir materialios egzistencijos kliūtys jums užkerta kelią šituos lygius įvaldyti savo gimtojoje planetoje, jeigu jūsų ketinimai ir troškimai turi išlikimo vertės, tada priimami dekretai dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo. Jums bus suteiktas papildomas laikas tam, kad įrodytumėte, ko esate verti. Jeigu kada nors suabejojama, ar verta žmogiškąją tapatybę perkelti į gyvenamuosius pasaulius, tada visatos vyriausybės neabejotinai sprendimą priima to individo asmeninių interesų naudai; jos nedvejodamos tokią sielą perkelia į pereinamosios būtybės statusą, tuo tarpu jos toliau tęsia atsirandančio morontinio ketinimo ir dvasinio tikslo stebėjimus. Tokiu būdu dieviškasis teisingumas yra tikrai pasiekiamas, o dieviškajam gailestingumui yra suteikiama tolimesnė galimybė tarnauti toliau. ... Tai nereiškia, jog žmogiškosios būtybės, atstūmusios pirmąją galimybę, turi turėti antrąją, nieko panašaus. Bet tai iš tikrųjų reiškia, jog visi valios tvariniai turi patirti vieną tikrąją galimybę, kad priimtų neabejotiną, sąmoningą, ir galutinį sprendimą. Kaip matyti, jeigu pasirinkimo nebūna, tai ir asmenybės išlikimo nebūna. Tačiau esminis pasirinkimas daromas tik vieną kartą. Ir tik tais atvejais, kada ne dėl pačių besirenkančių kaltės, laiko atsitikimai ir materialios egzistencijos kliūtys užkerta kelią tokiam pasirinkimui, tik tuomet žmogui suteikiama papildoma galimybė. Kaip suprantu, tokiems žmonėms galutinio pasirinkimo galimybė suteikiama jau morontiniame pasaulyje.

Fredas: (1778.1) 160:3.3 Kitas reikalavimas tam, kad būtų pasiekta branda, yra bendradarbiaujantis visuomeninių grupių prisiderinimas prie visą laiką besikeičiančios aplinkos. Nesubrendęs bičiulis savo atžvilgiu sukelia savo bičiulių priešišką nusistatymą; subrendęs žmogus laimi savo draugų nuoširdų bendradarbiavimą, šituo daug kartų padidindamas savo gyvenimo pastangų vaisius. (1778.2) 160:3.4 Manoji filosofija man sako, jog būna akimirkų, kada aš turiu kovoti, jeigu iškyla būtinybė, gindamas savąją teisumo sampratą, bet aš neabejoju, jog Mokytojas, būdamas labiau subrendusio tipo asmenybė, lengvai ir subtiliai pasiektų tokią pačią pergalę savo takto ir pakantumo aukštesnio lygio ir pergalingo metodo dėka. Perdaug dažnai, kai mes kovojame dėl to, kas yra teisinga, paaiškėja, kad tiek nugalėtojas, tiek ir nugalėtasis patyrė pralaimėjimą. Aš tik vakar girdėjau, kaip Mokytojas sakė, jog “išmintingas žmogus, stengdamasis įeiti per užrakintas duris nenorės durų laužyti, bet greičiau norės surasti raktą, su kuriuo galėtų jas atrakinti.” Perdaug dažnai mes imame kovoti vien tiktai dėl to, kad patys save įtikintume, jog nebijome. (1778.3) 160:3.5 Šita naujoji karalystės evangelija gyvenimo menui suteikia didžiulę pagalbą tuo, kad parūpina naują ir turtingesnį paskatinimą pakylėtam gyvenimui. Ji pateikia naują ir išaukštintą likimo tikslą, aukščiausiąją gyvenimo prasmę. Ir šitos naujos sampratos apie amžinąjį ir dieviškąjį egzistencijos tikslą pačios savaime yra transcendentiniai akstinai, sukeliantys reakciją viso to, kas žmogaus aukščiausioje prigimtyje yra geriausia. Kiekvienoje intelektualios minties kalno viršūnėje turi būti surandamas poilsis protui, stiprybė sielai, ir komunija dvasiai. Iš tokių patogių aukšto gyvenimo pozicijų, žmogus sugeba pranokti žemesniųjų mąstymo lygių materialius suerzinimus—nerimą, pavydą, pavyduliavimą, kerštą, ir nesubrendusios asmenybės išdidumą. Šitos aukštai įkopusios sielos išsivaduoja iš gausybės prieštaraujančių paplitusiai nuomonei konfliktų, kuriuos sukelia gyvenimo smulkmenos, ir šitokiu būdu tampa laisvos, kad pasiektų dvasinės sampratos ir dangiškojo bendravimo aukštesniųjų srovių sąmonę . Bet šį gyvenimo tikslą būtina saugoti nuo pagundų ieškoti lengvų ir praeinančių laimėjimų; lygiai taip jį taip pat būtina puoselėti, kad jis taptų atsparus fanatizmo pragaištingiems pavojams.

Marius: Petrai,nu tai kad gana aiskiai parasiau,kaip du kart du keturi,nu man taip atrodo,kas konkreciai tave domintu?

Marius: Petrai,nu tai kad gana aiskiai parasiau,kaip du kart du keturi,nu man taip atrodo,kas konkreciai tave domintu?

Fredas: (1279.6) 117:1.8 Mykolas, vienas iš kūrėjų, atskleidė Tėvo Kūrėjo dieviškąją meilę savo žemiškiesiems vaikams. Ir šitą dieviškąją meilę atradę ir priėmę, žmonės gali trokšti šitą meilę atskleisti savo sielos broliams materialiame kūne. Tokia tvarinio meilė yra tikrasis Aukščiausiojo meilės atspindys. (1279.7) 117:1.9 Aukščiausiasis viską aprėpia simetriškai. Pirmasis Šaltinis ir Centras potencialus yra trijuose didžiuosiuose Absoliutuose; aktualus yra Rojuje, Sūnuje, ir Dvasioje; bet Aukščiausiasis yra tiek aktualus, tiek ir potencialus, asmenės aukštybės ir visagalės galios būtybė, vienodai reaguojanti į tvarinio pastangas ir į Kūrėjo tikslą; pats asmeniškai veikia visatą ir pats reaguoja į visatos visumą; ir vienu ir tuo pačiu metu yra aukščiausiasis kūrėjas ir aukščiausiasis tvarinys. Aukštybės Dievybė tokiu būdu išreiškia viso ribinio visumą.

emipetras: Štai paėmiau citatą iš Urantijos knygos , o tiksliau , tai nukopijavau Algirdo įkeltą citatą ir norėčiau ją plačiau apžvelgti . Šviesos ir gyvenimo ketvirtajame etape išsivystę mirtingieji atrodo, jog palaiko aktyvų sąmoningą ryšį su šios supervisatos jurisdikcijos Pagrindinės Dvasios buvimu, tuo tarpu tokio pasaulio filosofija dėmesį sutelkia į mėginimą suvokti naujus apreiškimus apie Dievą Aukščiausiąjį. Planetose, turinčiose tokį išsivystymo lygį, daugiau negu pusė žmogiškųjų gyventojų į morontinį statusą yra pervedami iš gyvųjų. Netgi šitaip, "sena miršta; žiūrėkit, viskas tampa nauja." 0631_1_4 Kai aš ją perskaičiau , tai pirmas sakinys ,, Šviesos ir gyvenimo ketvirtajame etape išsivystę mirtingieji ... '' mane nuvedė į paralėles su rusiškų svetainių įvairiais čenelingais , kuriuose , nesiremiant jokia Urantijos knyga , tačiau labai plačiai ir panašiai yra vystomas mokymas , kaip per gana trumpą , Žemės laiko periodą , visa žmonija turi pereiti į ketvirtą išmatavima , į ketvirtą laiko ir erdvės dimensiją . O čia Urantijos knygoje kalbama apie planetinį ketvirtąjį etapą . Štai brangieji , kaip gražiai susišaukia visos planetos sąmonės žinios ir duoda tai žinoti ir pažinti , toliau pažengusiems žmonėms , dvasiniame kelyje . Tai ką rusų, dvasiniai mokytojai , aiškina kaip kosminių būtybių ir esybių perduodamas žinias apie pagreitintą Žemės perėjimą į ketvirtą laiko ir erdvės išmatavimą , o pagal Urantijos knygą , tai būtų Šviesos ir gyvenimo ketvirtas planetinis etapas . Štai kaip nuostabiai visos žinios cirkuliuoja ir susišaukia . VISUS SVEIKINU SU VELYKOMIS , SU TRADICINE PRISIKĖLIMO ŠVENTE IR LINKIU PRASMINGŲ MINČIŲ GIMIMO , JŪSŲ VISŲ PROTUOSE IR SIELOSE , KAD KUO DAŽNIAU JOS ATSISPINDĖTŲ ČIA FORUME .

emipetras: SKAIČIAU TOKĮ ĮDOMŲ STRAIPSNĮ , APIE BRANDŽIOS SIELOS CHARAKTERISTIKĄ , TAI FRAGMENTĄ IŠ TO STRAIPSNIO ĮKELIU IR DALINUOSI INFORMACIJA . ,, Brandžios sielos lieka vienišos net įtrauktos į socialinių kontaktų, susitikimų, dalykinių ir draugiškų santykių sūkurį. Jos gali ištirpti situacijoje, bet nepraranda jos kontrolės ir jai nepaklūsta. Jos vengia minios, didelių žmonių sankaupų. Net bendraudamos su į save panašiomis, brandžios sielos nesiekia susivienyti, nors ir supranta vienos kitas gerokai geriau. Požiūris į visuomenines normas, kurios paprastai išreiškiamos fraze „taip priimta“, geriausiu atveju atlaidus, o blogiausiu – tai protestas, maištas ir kova, jeigu tai paliečia asmeniškai jas. Galimos rimtos problemos su beasmene valstybine valdžia. Santykiai su kitais žmonėmis sudėtingi, tačiau pakankamai realūs ir gali būti naudingi abiems pusėms. Brandžios sielos turi savybę „temptis“ pašnekovą paskui save, daryti jam įtaką. Jos išrankios bendravime, pačios pasirenka savo aplinką ir nepakęs šalia savęs žmogaus ar kompanijos, kurios joms atgrasios. Tokiu atveju brandi siela arba paveiks situaciją, arba pasišalins. Jos gali pakeisti aplinką vien savo buvimu. Brandžios sielos kiaurai permato pašnekovą. Analizuojamos (dažnai nesąmoningai) daugybė detalių, tokių kaip poza, judesiai, balso garsumas ir tembras, akių išraiška ir judesiai, mimika. Jas sunku apgauti. Jos dažniausiai žino, kodėl žmogus galvoja vienaip ar kitaip, kas daro įtaką jo elgesiui ir minčių pobūdžiui.‘‘

Algirdas: Fredai Viskas labai tvarkinga-gražu žvelgiant į simetriją. Materialūs mirtingieji randasi simetrijos pačiuos pakraščiuos, kur begalės amorfinių būvių, begalės nevertingų pasirinkimų

Fredas: ...todėl reikalinga įžvalga,..būnant vienybėje su Minties Derintoju,..kad nreiktų klaidžioti tarp begalės nevertingų pasirinkimų.

angelas: nevertingi patyrimai taip pat pamokantys

varna: Ar gali varna nepritarti angelui? Žinoma, kad ne

emipetras: Kaip galima mokytis garbinti ne tik Dievą Tėvą , bet ir Rojaus Trejybę ? Aišku , tai kiekvieno asmeniška valia , tačiau su Dievo Tėvo pagalba , galima pabandyti išmąstyti ir taip : 1. Dievas Tėvas , savosios kūrinijos ribiniams mirtingiesiams dovanoja asmenybę , tai yra , savo Dvasios buvimu , mūsų protus įasmenina , kaip potencialias , amžinąsias kosmines esybes ir kviečia mus stoti ant kosminio evoliucinio , morontinio kelio , kuris mūsų sieloms ir dvasioms suteikęs potencialą išlikti amžinybėje , ves mus , savąją Dvasia , iki paties kosminio Centro ir Amžinojo Šaltinio - Rojaus Salos 2. Dievas , Amžinasis Rojaus Sūnus , šios kūrinijos visoms dvasinėms esybėms , bet tuo pačiu ir mums žmonėms , dovanoja dvasinį potencialą , tai yra , ką Veiksmo Dievas ( Begalinė Dvasia ) savo Dvasios veikimu sukuria kūrinijoje ; kaip dvasines esybes , arba kaip ribines planetines esybes ,visa tai , amžinasis Rojaus Sūnus įdvasina , kad kiekviena kūrinijos dvasia ir visi normalūs , mirtingųjų žmonių , protai , taptų orientuoti į Rojaus Salos dvasinę gravitaciją . 3. Dievas , Amžinoji Begalinė Dvasia , yra Proto Dievas , Veiksmo Dievas , kuris kosminiu Protu , Rojaus Salą , sujungia su visa Kūrinija , tai yra , šis Veismo Dievas yra ne tik kosminės panoramos Dievas , bet kaip Proto Dievas , padovanoja mums , ribiniams mirtingiesiams , kosminio proto potencialą , kad mūsų materialios smegenys gautų dvasinę jungtį su kosminiu Protu , tai yra , mes gauname septynias pagalbines proto dvasias , kurios evoliuciškai , kiekvieną žmogaus protą , atveda prie Dievo Tėvo , Amžinojo Rojaus Sūnaus ir Begalinės Dvasios pažinimo . 4. Taigi , mes , kiekvienas mirtingasis , nuo pat gimimo pradžios , esame nuolatos dieviškųjų Dvasių potencijuojami , kad mūsų protai , per mūsų materialias akis pamatytų , stulbinančią materialiosios kūrinijos panoramą , juodame kosminiame danguje , kuri , mūsų vizualiu matymu , taptų kaip vizualioji preliudija , į nematomo , dvasinio pasaulio , grožio prasmės ir gelmes , kurios yra atnešamos ir patalpinamos į mūsų protus , kaip dieviška tiesa , meilė ir išmintis . 5. Tačiau visa tai , reikia išmokti skaityti ir atpažinti . Reikia nuolatos mokytis skaityti save , savo protą , kaip kosminės išminties knygą . Žmogaus protas jokiu būdu nėra tapatus gyvulio ar žvėries protui . Jis gali būti panašus , bet ne tapatus . Kodėl netapatus ? Todėl , kad žmogaus protas gali suprasti praeitį , gali suprasti dabartį ir turi stulbinančią kūrybinę galią , kurti savo ateitį . Štai mielieji , mūsų žmonių protas yra netapatus jokio gyvulinio pasaulio protui . Ir mes esame , nei beždžionės , nei karvės , nei arkliai - mes esame žmonės , su milžiniškais Rojaus Salos išspinduliuotais dvasiniais potencialais , kurie liejasi visą laiką į mus , per mūsų Vietinės Visatos dieviškuosius potencialus ( Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasia ir Visatos Motinos Dvasia , Šventoji Dvasia ) , ir per Pimojo Šaltinio ir Centro dvasinius potencialus , gauname ir Rojaus Trejybės dvasinių kūrybinių savybių potencialus . Tuo mes galime būti ir tapti , Rojaus Trejybės dievybių bendrakūrėjais ir amžinaisiais kūrybiniais partneriais , ir pagalbininkais , ir mūsų dvasinė kūrybinė galia ir valia , per mūsų laisvos valios potencialą , turi galimybę , savo visą dvasinę kūrybą , sulieti su DIEVO TĖVO VALIĄ , o tai yra tuo pačiu ir su Rojaus Trejybės valia . 6. Taigi , jeigu mes pažiūrėsime iš Rojaus Salos taško , tai mes , kaip ir visa Kūrinija esame ir šios kosminės kūrinijos kūriniai ir jos piliečiai ( gal geriau tiktų ,,kosmoniečiai‘‘ ) , Orvontono supervisatos piliečiai , bet tuo pačiu ir Rojaus Trejybės vaikai . Aišku , kad netiesiogiai mes esame sukurti , bet mes jais galime tapti atgimę iš Dvasios , per įtikėjimą , per savo žemiškų protų įtikėjimą , kad turime potencialią būtį , būti Dievo Tėvo vaikais , tuo pačiu ir Rojaus Trejybės vaikais , nes per įtikėjimą tampame sujungti , su dvasinio pasaulio , Centro ir Rojaus Dievybėmis , kurios iš meilės ir laisva valia , pačios atskrido , apkabino mūsų protus ir įsibūtino mūsų materialiuose protuose . Mums belieka tik patikėti , įtikėti ir tuo gyventi .

VaidasVDS: Emili, Rojaus Trejybė sutrumpinta prasme ir yra Dievas. Mokytis garbinti Rojaus Trejybę nereikia. Urantijos Knyga labai aiškiai nurodo: Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį. Gal tu žinai aukštesnę prasmę už aukščiausią? Bet kodėl vis dėl to mums tikrai dar nereikia mokytis garbinti Rojaus Trejybę? Atsakymas vėlgi gana paprastas ir nurodytas Urantijos Knygoje: Kada mes garbiname Visuotinį Tėvą, tada mes iš tikrųjų tuo pačiu metu garbiname Dievą Sūnų ir Dievą Dvasią. Ir dar atkreipk dėmesį į patį paskutinį Urantijos Knygos sakinį: Kada viskas yra pasakyta ir padaryta, tada Tėvo idėja vis tiek yra aukščiausioji žmogiškoji Dievo samprata. Būdami Žemėje (Urantijoje) žmonėmis, nenorėkime tapti kažkuo kitu...

emipetras: VAIDAI VDS , mano gerbiamas žmogau , tu kaip visada , esi tikra Urantijos knygos aiškinamoji šviesa . Žinai visus jos lobius ir moki reikiamu metu ir pagal situaciją , pateikti . Geros mintys ir labai teisingos , net neturiu ką geriau pasakyti . Sumažėjo šio forumo dalyvių aktyvumas , gal dar mėgaujasi vasaros malonumais ir dvasinius įspūdžius nukelia rudeniui . Gal būt ?

Rantulija: Belieka tik pritarti Emiliui Petrui. Jei atvirai, vis dar turiu svajone,kad bus smulkiai negrinлjama Urantijos Knyga;nuo ivado. Manau,kad vyrai, ir kai kurios moterys, dalyvaujantys sieme forume,galetu pateikti savo sampratas apie labai neaiskias vietas Urantijos Dokumentuose;manau,kad gimtu diskusijos.Man,tai butu didelis paremimas /na ir kas,kad labai egoistiskai skamba/,manau,kad naujokams,kurie nuosirdziai gilinasi i Apreiskimo subtilybes-labai praverstu.Ne visi turi galimybe vaziuoti i Vilniu,i Mokytoju namus ir nuo rugsejo menesio pradzios klausytis Algimanto paskaitu Urantijos Knygos nagrinejimo darbe. F-1 si tema tapo issemta.As,kaip visada "pavelavau i traukini".O labai dideliu,analitiniu protu nepasizymiu.Vienas vargas su manimi, tam, mano asmeniniui Minties Derintojui. Mielas Vaidai VDS,ka tu i tai pasakytum? Visiems linkiu geros dienos. Su meile, Irena.

VaidasVDS: Irena, niekur tu nepavėlavai. Visi mes esame Tėvo plano dalis ir kokiu nors indėliu (kruopelyte) prisidedame prie Tėvo plano. Aš taip pat apgailestauju dėl Algimanto forumo pasikeitimo - ten kai kurie taip "užaugo", kad atsidūrė prie Rojaus krantų, o to "vaisiai" - forume vyrauja tik vienintelė ir nediskutuotina nuomonė, kuriai arba pritari, arba esi nepageidautinas, dar prisidengiant sunkiai suvokiamu dvasiniu titulu. Tik vienas faktas yra tikras daug kam trūksta kantrybės. Kažkada buvo tikrai gana neblogas Tėvo mokymas apie kantrybę Algimantui, tik jis buvo skirtas pačiam Algimantui, bet Algimantas kaip visada galvoja, kad tai ne jam, o kitiems, nes jis pats pačiausias. Priminsiu vieną citatą Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti per daug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu, plius, kas atitinka jos sugebėjimą adaptuoti. Visuomeninės, klimatinės, politinės, ir ekonominės sąlygos visos turi įtakos nulemiant religinės evoliucijos kursą ir vystymąsi. Visuomenės moralės nenulemia religija, tai yra, evoliucinė religija; vietoje šito būtent religijos formoms diktuoja rasinė moralė.

Rantulija: Is tiesu labai idomus atradimas.Manau,kad po truputi,po truputi musu mokslininkai ir religininkai prieis prie kazko bendro. Visu musu Tevas tikrai bus surastas.Tuomet visi,dideli ir mazi /visoms prasmems/ pasiraitosim rankoves ir dirbsim visu labui;gal ir i Kosmine Sviesiuju Broliu Konfederacija busim pakviesti.O kodel ne? Pasvajoti galima. Na, o del F-1,manau,kad viena karta ir visiems laikams viskas dar susitvarkys;kai persirgsim ta liga, apie kuria savo laiku apastalus ispejo Jezus is Nazareto;kalbu apie paribio konflikta.Atejo toks metas,kad tenka griebtis kolektyvines maldos,sprendziant psichines problemas.Ir tai ne juokai. As vakar ne bereikalo idejau nuoroda i viena knyga,kuria parase vienas rusu vyras.Jis tikrai isgyveno pragara.Nuo siuolaikines izoterikos,nuo Guru,nuo Svami,nuo Mokytoju,dar ne vienam "stogas pavaziuos".Geriausias variantas tam,kad issilaikyti "ant bangos" yra isikibti i visu musu TEVO ranka ir nepaleisti JOS.Tuo labiau,kad turime Urantijos Knyga ir tegul niekas dar nekaltina dogmatiskumu;dar per anksti;dar ne puse tukstancio metu nepraejo.Tegul kiekvienas eina savu greiciu.Tikrai suspesim-pritariu tau Vaidai. Su meile, Irena.

emipetras: MAŽYTĖ KŪRINIJOS PASLAPTIS Visa yra sukurta Dievo ir materija ir žmogus . Visi Dievo sukurti kūriniai yra tobuli - ir materija ir žmogus . Tačiau kodėl žmogus kavailioja ir daro visokius nusikaltimus ? O todėl , kad žmogui yra suteikta tokia teisė . Žmogui leista augti į išmintį per kūrybą , tačiau ji ne visada yra sėkminga ir tobula . Kartą pas Dievą atėjo Martynas . Priėjo labai susirūpinusiu veidu prie Dievo , apkabino ir tyliai sušnibždėjo jam į ausį ; ,, Seneli , aš pamečiau tavo plaktuką ‚‘‘ Susižvalgė visi angelai ir pradėjo juoktis . Dievas taip pat nusišypsojo , su meile pažiūrėjo į savo vaikaitį Martyną ir tarė ; ,, Martynai , kas man tas plaktukas , jeigu esi tu „ Šios parabolės išvada . Tai reiškia , kad kol bus ( MARTYNAS ) , tai yra žmogus , tol nebus jokių problemų materialiuose daiktuose , nes naują plaktuką jau sukurs pats Martynas . Visos Visatos , visos galaktikos , visi žvaigždynai , visos planetos yra sukurtos ir kuriamos tik vienam tikslui , kad jose kada nors atsirastų Martynas ( ŽMOGUS ) , panašus į savo Kūrėją , ir visą Visatų materiją , savo dvasios kvėpsniu , savuoju plaktuku , įbūtintų , pagal savo panašumą ir paveikslą . 2012-08-12

VaidasVDS: Emili, rašai: "Visi Dievo sukurti kūriniai yra tobuli - ir materija ir žmogus." Bet ar iš tiesų taip yra? Dieviškumas gali būti tobulas – užbaigtas – kaip Rojaus tobulumo egzistencialiame ir kūrėjų lygiuose; jis gali būti netobulas, kaip laiko-erdvės evoliucijos patirtiniame ir tvarinio lygiuose; arba jis gali būti santykinis: nei tobulas, nei netobulas, kaip tam tikruose Havonos egzistencialių-patirtinių ryšių lygiuose. Mes nuolat susiduriame su šita Dievo paslaptimi; mus visiškai trikdo jo begalinio gėrio, bekraščio gailestingumo, neprilygstamos išminties, ir nuostabaus charakterio vis didėjantis tiesos bekraštės panoramos atsiskleidimas. Šią dieviškąją paslaptį sudaro tas neatsiejamas skirtumas, kuris egzistuoja tarp ribinio ir begalinio, laikinojo ir amžinojo, laiko-erdvės tvarinio ir Visuotinio Kūrėjo, materialaus ir dvasinio, žmogaus netobulumo ir Rojaus Dievybės tobulumo. Visuotinės meilės Dievas nuolat pasireiškia kiekvienam iš savo tvarinių iki pat to tvarinio sugebėjimo pilnatvės dvasiškai suvokti dieviškosios tiesos, grožio, ir gėrio savybes. Mes negalime iki galo suprasti, kaip Dievas gali būti pirminis, nesikeičiantis, visagalis, ir tobulas, ir tuo pačiu metu būti apsuptas visą laiką besikeičiančios ir akivaizdžiai dėsnių ribojamos visatos, besivystančios santykinių netobulumų visatos. Bet tokią tiesą mes galime pažinti savo pačių asmeniniu patyrimu, kadangi mes visi išsaugome valinės asmenybės ir vienybės tapatybę nepaisant to, jog nuolat keičiamės tiek mes patys, tiek mūsų aplinka. Ir net po to, kada pasaulis pradės eiti pagrinde dvasiniu keliu, vis tiek niekas jame nebus tobulas Kiekviena pasikartojanti Trejybės Sūnų Mokytojų misija viena po kitos iškelia tokį dieviškąjį pasaulį į amžinai kylančias išminties, dvasingumo, ir kosminio spindėjimo aukštumas. Bet tokios sferos kilnūs vietiniai gyventojai dar tebėra ribiniai ir mirtingi. Niekas nėra tobulas; nepaisant šito, valdant netobulą pasaulį ir jo žmogiškųjų gyventojų gyvenime išsivysto beveik tobulumo kokybė Tačiau tavo pateikti pamąstymai yra arti šios tiesos Visatų visata yra vienas milžiniškas integruotas mechanizmas, kurį absoliučiai kontroliuoja vienas begalinis protas. Visuotinės kūrinijos fizinės, intelektualios, ir dvasinės sferos yra dieviškai abipusiškai susietos. Tai, kas yra tobula ir netobula, iš tikrųjų yra tarpusavyje susieta, ir dėl to ribinis evoliucinis tvarinys gali kilti į Rojų, paklusdamas Visuotinio Tėvo mandatui: "Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš."

emipetras: Dievo tėvo meilė yra Gyvoji Saulė . Be savo fizinės Saulės mes neišgyventume , nei dienos , tamsa ir kosminis šaltis mus pražudytų , be Dievo Tėvo meilės veikimo , mes neišgyventume , nei sekundės , nes tą pačią akimirką visa kūrinija , visa materija , subyrėtų į padrikų atomų chaosą . Dievo Tėvo meilėje skęsta , vystosi ir funkcionuoja visa Visata , visa Visatų Visata , visa Kūrinija . Žmogaus protas , šio proto teisingas mąstymas , yra Dievo Tėvo Dvasios meilės rezultatas , kai ši Dvasia kokybiškai įsibūtina proto sąmonėje , o išsireiškia dar ir per kitas dievybių funkcijas , kaip Visatos Motina Dvasia , kaip Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasia . Todėl visas žmogaus protas , yra tikras kosminių Dievybių kūrinys , tačiau asmenybę mums padovanoja tik Dievo Tėvo Dvasia . O štai žmogaus siela , jau yra žmogaus ir Dievo Tėvo Dvasios kūrinys. Kai žmogaus protas vis labiau dvasiškai švinta , tada ir bendra žmogaus ir Dievo kūryba susilieja į vieną kūrinį , naują kosminį žmogų - SIELĄ , kuri jau turi nemirtingumo potencialą

emipetras: Kas šventai tiki Rojaus Dievybių veikimu į mūsų visų kasdieninį gyvenimą , sukūriau tiems garbinimo maldą , ta dvasia , kaip Urantijos knygos dvasia , šitą supratimą suprojektavo manyje . PRIEŠ KIEKVIENĄ DARBĄ , NAUJĄ DIENĄ , SIŪLAU INTELEKTUALESNĮ , DIEVO GARBINIMO , FRAGMENTĄ , atitinkantį XXI amžiaus dvasią. Aš šlovinu ir garbinu Dieve Tėve tave , amžinoje Rojaus Dievybių Trejybėje , kaip Dievą Tėvą , kaip Dievą Amžinąjį Rojaus Sūnų , kaip Dievą Amžinąją Begalinę Dvasią. Aš šlovinu ir garbinu Dieve Tėve tave , nes tu esi Kūrinijos amžinais Centras , amžinoji Gyvybė , amžinasis Protas , amžinoji Meilė . Aš šlovinu ir garbinu Dieve Tėve tave , kad tu savo dvasios fragmentu įsibūtinai manyje ir padovanojai man norą ir troškimą šlovinti ir garbinti tave , laisva valia , mano proto ir jausmų galia . Aš šlovinu ir garbinu Dieve Tėve tave , nes tavoji Dvasia apšvietė mano protą , noru pažinti tave , mylėti tave , garbinti tave , siekti būti panašiu į tave . Aš šlovinu ir garbinu Dieve Tėve tave , ir trokštu būti su tavimi visada , ir tebūnie taip kasdieną , kaip šiandieną , ir per amžių amžius . Amen

Rantulija: Tikrai grazus ir prasmingi,is sirdies gilumos isplaukiantys garbinimo zodziai, skirti musu visu Dieviskiesiems Rojaus Tevams. Ir as garbinu Tave mylima Rojaus Trejybe savo mintimis,zodziais ir darbais kasdieniais;garbinu Jus Tris Dieviskuosius Asmenis ir Asmenybes uz tai,kad Jusu deka Esu As,Esame Mes ir Busime visada per visa Amzinybe.Amen. Gero vakaro visiems. Su meile, Irena.

VaidasVDS: O aš siūlau kur kas paprastesnį garbinimo variantą: Aš garbinu Tave mylimas Tėve ir labai dėkoju už gyvenimą, už tiesą, už tikrovės atskleidimą, už meilę ir brolystę. Ačiū tau labai.

sodininkas: Zinot, garbinimas –tai kaip sampano taures pakelimas. Ir jo skale; nuo visisko blefo iki to kas mums dar neymanoma.Tad protingumas ir samoningumas siame veiksme butinas.

emipetras: Štai ką rašė hebrajų-žydų pranašas ECHEZKELIS prieš 500 metų , prieš .m.e. Tai labai išmintingi žodžiai , jeigu pažiūrėsi į juos per Urantijos knygos filosofinė prizmę ir visai tamsu , jeigu pažiūrėsi per religinę prizmę . 18 skyrius 20 Žmogus, kuris nusideda, turi mirti. Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas. 21 Bet jei nedorėlis atgailauja dėl visų savo nuodėmių, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. 22 Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas; jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų. 23 Argi aš trokštu, kad nedorėlis mirtų, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - o ne grįžtų iš savo kelio ir gyventų? 24 Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio daromomis bjaurastimis, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo; dėl jų jis mirs. 25 Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: ‘Nejau mano kelias neteisus? Argi ne jūsų keliai neteisūs?’ 26 Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo ir elgiasi neteisingai, jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. 27 O kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisinga ir teisu, jis išgelbės savo gyvybę. 28 Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. 29 Tačiau Izraelio namai sako: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Argi nėra mano keliai teisūs, Izraelio namai? Argi ne jūsų keliai neteisūs? 30 Todėl aš teisiu jus kiekvieną pagal jo kelią, Izraelio namai, - tai Viešpaties DIEVO žodis. - Grįžkite ir gręžkitės nuo savo nusikaltimų; tenebūna jums daugiau progų parpulti. 31 Meskite šalin visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią. Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? 32 Aš netrokštu nė vieno mirties, - tai Viešpaties DIEVO žodis. - Grįžkite ir būkite gyvi!“

Fredas: Gerb.Petrai man regis,kad šitą 18 skyrių būtų neblogai pakabinti prie durų ieinant į seimą. :)

emipetras: Gal SEIMAS turi skundų ir pageidavimų internetinį skyrių , tai tikrai galima nusiųsti - konstruktyviau apiforminus . Fredai , aš šiuo pranašo pareiškimu , norėjau parodyti , kad jau ir prieš 2500 metų pasaulio dvasiniai šviesuliai labai logiškai ir išmintingai aiškino Dievo veikimą žmonėse . Čia pasakyta taip išmintigai , kad atrodo kaip šiuolaikinio apreiškimo citata , tik aišku , savo sakinio struktūra rodo senovę . Ir dar ką norėjau tuo pasakyti , kad kai jau esi gerai susipažinęs su Urantijos knyga , tai ir Šventas Rąštas Biblija skaitosi jau visai kitoje šviesoje ir daug aiškiau gali suprasti praėjusių tūkstantmečių žmonijos mąstymą , tikėjimą ir lūkesčius .

bllaa: kas priklauso religijai -tai reliogijai kas priklauso seimui -tai seimui kas priklauso praeities amžiams -tai praeičiai ką turime šiandien -tai bla bllaa

VaidasVDS: Šiaip tai Seimui reiktų siųsti šias dvi citatas Bet čia slypi pavojus visiems tiems, kurie savo patekimą į karalystę norėtų atidėti, nors jie ir toliau siekia nesubrendimo malonumų ir atsiduoda savanaudiškumo patenkinimui: Atsisakę patekti į karalystę dvasiniu patyrimu, vėliau jie gali stengtis į ją patekti, kada ateities amžiuje bus apreikšta geresniojo kelio šlovė. Ir, dėl to, kada tie, kurie su panieka karalystę atstūmė tada, kada aš atėjau žmogiškuoju pavidalu, stengsis į ją patekti tada, kada ji bus apreikšta dieviškumo pavidalu, tada visiems tokiems savanaudžiams aš tikrai pasakysiu: Aš nežinau, iš kur jūs esate. Savąją galimybę pasiruošti šitai dangiškajai pilietybei jūs turėjote, bet visus tokius gailestingumo pasiūlymus jūs atstūmėte; visus kvietimus ateiti tuo metu, kada durys buvo atviros, jūs atmetėte. Dabar jums tiems, kurie išgelbėjimą atstūmėte, šitos durys yra užtrenktos. Šitos durys nėra atviros tiems, kurie į karalystę norėtų įeiti dėl savanaudiškos šlovės. Išgelbėjimas yra ne tiems, kurie nenori mokėti tokios kainos, kad iš visos širdies atsiduotų manojo Tėvo valios vykdymui. Kada dvasia ir siela nuo Tėvo karalystės jūs esate nusisukę, tada beprasmiška protu ir kūnu stovėti prieš šitas duris ir belstis, sakant, 'Viešpatie, atidaryk mums; mes taip pat norėtume būti dideli karalystėje.' Tuomet aš tikrai pareikšiu, kad jūs nesate iš manosios avidės. Aš jūsų tikrai nepriimsiu, jog būtumėte tarp tų, kurie kovojo gerąją įtikėjimo kovą ir laimėjo atpildą už nesavanaudišką tarnystę karalystėje ant žemės. Ir kada jūs pasakysite, 'Argi mes nevalgėme ir negėrėme drauge su tavimi ir argi tu nemokei mūsų gatvėse?' tada aš iš tiesų vėl pareikšiu, kad jūs esate svetimi dvasiškai; kad mes nebuvome bičiuliai tarnai Tėvo gailestingumo tarnystėje žemėje; kad jūsų aš nepažįstu; ir tada visos žemės Teisėjas iš tikrųjų jums pasakys: 'Išeikite iš mūsų jūs visi tie, kurie mėgavotės piktybinio blogio darbais. Nepaisant šito, visiems tiems, kurie yra sąžiningi iš širdies ir nuoširdžiai įtikėję, amžinai bus tiesa: "Žiūrėkite, aš stoviu prie žmonių širdžių durų ir beldžiu, jeigu bet koks žmogus tikrai man atidarys, tai aš iš tiesų įeisiu ir pavakarieniausiu su juo, ir tikrai pamaitinsiu jį gyvenimo duona; mes dvasia ir tikslu būsime viena, ir šitaip mes amžinai iš tiesų būsime sielos broliai ilgoje ir vaisingoje tarnystėje ieškodami Rojaus Tėvo. O jie tegul po to balsuoja

Algirdas aaa: eikit į seimą, buvo rinkimai, kur tūnojot -SIUNTĖJai

Fredas: ..turiu 3 atsiradusius nepiktybinius 'kabliukus' savo gyvenime,dėl kurių negalėčiau dirbti seime,bet sakykim,jeigu būtų toks darbas suvedinėti kiekvieno mėnesio sąskaitas, kas ką padarė visos šalies naudai .. galėčiau,.bet jie to nenorėtų,ir tokio darbo nepasiūlytų,nes jiems tai būtų nenaudinga.

emipetras: MŪSŲ GALIOS Visos senovės misterijų mokyklos gerai žinojo tikėjimo svarbą ir galią . Senajame testamente tai labai puikiai aprašoma , kaip žydams tuo naudodavosi , kaip pačiu svarbiausiu ginklu . Tūkstančiai karių ištiesdavo į dangų rankas ir garbindavo savo dievą Jachvę , su giliu tikėjimu , kad pats dievas tą dieną bus jų pusėje . Ir ką jūs manote , labai dažnai , su žymiai mažesne armija , nugalėdavo daug gausesnę armiją , aplinkinių barbariškų genčių . Taigi tikėjimo jėga yra milžiniška , apie tai kalbama nuo senų senovės . Jėzus Kristus taip pat mokė , gilaus tikėjimo savo mokinius ir paliko šiuos žodžius : ,, Berniuko lunatiko išgydymas [Mk 9,14-29; 11,22-23; Lk 9,37-43; 17,6] 14Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių 15ir maldavo: “Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ar į vandenį. 16Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti”. 17Tada Jėzus atsakė: “O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane”. 18Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko. 19Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?” Jis atsakė: 20″Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”. (21)’’ Tikėjimo galia egzistuoja žmoguje nuo pat gimimo , nes ją sustiprina tiek dieviškoji Apvaizda , tiek ir Šventoji Dvasia , tačiau visų geriausiai mus stiprina Dievo Tėvo dvasia , kai žmogus išmoksta pažinti savyje esantį dieviškumą . Dievo Tėvo dvasia , iš dangaus aukštybių , nusileidžia pas žemiausią savo Kūrinijos protingą kūrinį . Dievo Tėvo dvasia ateina į fizinio kūno protą . Tai nereiškia , kad ateina į žmogaus galvą , tai reiškia , kad Dievo Tėvo dvasia ateina į žmogaus protą , o visas protas yra apie visą žmogų ir yra mūsų energetiniame apvalkale - auroje . Mūsų materialios galvos smegenys ir jų lastelės neuronai yra tik informacijos priėmėjai , talpintojai ir nuskaitytojai , o visa protą stiprinanti informacija , ateina nuo Šventosios Dvasios , nuo Visatos Motinos Dvasios , o taip pat nuo Kristaus Tiesos dvasios ir nuo Tėvo Dvasios ir visa tai sukūriuoja , ir talpinasi mūsų energetiniame apvalkale – auroje . Kai šis energetinis apvalkalas yra stiprus ir kokybiškas , tada ir dieviškosios Dvasios gali labai gerai funkcionuoti ir veikti žmogaus protą , bet jeigu pats žmogus silpnina savo kūną visokiomis neigiamybėmis , tai silpsta ir visa dieviškoji pagalba ir išmintis . Kad šis energetinis apvalkalas atliktų tikrąją savo funkciją , tai yra saugotų šį fizinį kūną nuo pašalinių neigiamų , tiek kosminių energijų , tiek ir nuo planetinių agresijų , jis turi būti sveikas , ovalo formos , nuo galvos iki pat kojų pėdų . Tokios formos aura turi geriausias sąlygas dieviškoms energijoms tekėti ir gaivinti žmogų . Grubios energijos negali pro šitą aurą prasiskverbti , jos tiesiog atšoka , kaip nuo elastingos ir tamprios energetinės sienos . Kad tokia aura iš tiesų funkcionuotų , reikia nuolatos mintimis ją stiprinti , koncentruoti savo mintis taip ; ,, Apie mane cirkuliuoja mano kūno energija ir kaip kokonas apsaugo mane nuo visokios neigiamos energijos . Aš tuo tikiu “ Tokios mintys turi dažnai , kiekvieną laisvą minutę , suktis mūsų galvose , kad mūsų pasąmonė susikurtų sąlyginį refleksą mūsų prote , kuris vėliau jau automatiškai tikrins ir stiprins auros kokybę , bet pradžioje reikia padirbėti su savo mintimis sąmoningai . Jeigu visa apsauga organizuota teisingai , tai pažeisti tokią aurą , praktiškai labai minimalios galimybės . Ir visa paslaptis tokios auros vientisumo ir nepažeidžiamumo yra ne tiek dangiškųjų dvasių esamumo joje , bet kiek mes patys , savo teigiamomis mintimis , savo teigiamu gėrio tikėjimu , savo pozityviu mąstymu apie visą šalia esantį pasaulį ir nuolatiniu mąstymu apie dieviškųjų dvasių gyvenimą mumyse, sustipriname ir sutankiname savo kūno aurą . Toks mūsų valios valingas noras ir troškimas mąstyti tik apie gerumą ir daryti gerumą pasauliui , sukuria galingą ir stiprią aura , apsauginį energetinį kokoną , kuris pajėgus atstumti , gyvuliškąjį australą , nuo nuolat mus atakuojančio pasaulio . Mus nuolatos atakuoja , priešiškas mikrobų , bacilų , virusų pasaulis , o taip pat ir klaidžiojantys astraliniai fontomai , sukurti pagiežingų , piktų klastingų žmonių arba žmonių grupių . Tačiau stipri ,elastinga aura visada apsaugos nuo visokios negandos ir klastos . Taigi svarbiausia tikėjimas ir pasitikėjimas , kad mumyse cirkuliuoja dieviškoji energija , o šiai jos cirkuliacijai , mes talkiname teigiamomis savo mintimis , kaip meile savo artimui , kaip meilę Dievui ir palaiminame net savo priešus , jeigu tokie atsiranda , ir tik viską kuriame , tik teigiamomis mintimis . Kovai su blogiu , su savo priešais , svarbiausia emocinė , nepriekaištinga minčių švara , be nepriekaištingos minčių švaros , geriau ir nepradėti kovos su blogiu . Jeigu nesirūpinsi savo minčių švara ir harmonija , būsi pats blogio nugalėtas , arba po kiek laiko ir pats tapsi blogiu . Vienu žodžiu , nugalėjęs drakoną , žmogus su savo vidine nesuvaldyta agresija , nesuvaldytomis įvairių troškimų tuštybėmis , tampa tokiu pat drakonu , su kuriuo kovojo tokią mirtiną kovą . Dabar dar toks patarimas maisto ir gėrimo ruošimui ir naudojimui . Kad ir koks iš pažiūros sveikas maistas arba gėrimas , kaip vanduo ir panašiai stovi ant mūsų stalo , jie vis vieną turi savyje pusiau nuodingų , o kartais ir labai nuodingų organinių ir mineralinių junginių . Kad mūsų šis fizinis kūnas būtų sveikas , reikia pasirūpinti ne tik savo aura , bet ir tuo ką dedame į burną . Tuo tikslu mes patys , savo valia ir dangiškųjų dievybių galia esančia mumyse , turime tokį maistą neutralizuoti , nukenksminti , kad jis taptu geru maistu kiekvienai fizinio kūno lastelei pastiprinti . Tuo tikslu įsivaizduokite , kaip per jūsų visą kūną pradeda tekėti dieviškoji energija nuo viršugalvio per stuburą ir per kojas , ir per rankas , o mintomis vis kreipiame šią energiją į rankas ir ištiesę rankas , per savo plaštakas ir piršus nukreipiame , šią energiją , link produktų , kuriuos norime apvalyti . Vieni tai gali jausti , kaip dilgčiojimą pirštuose , stipriau , mažiau arba visai nieko nejausti , tačiau nenusiminkite , viskas vyksta gerai , tik vieni yra jautresni šiems dvasiniams procesams, kiti ne taip jautrūs. Štai taip galima išvalyti bet tokio užterštumo maistą , vandenį , sultis , duoną , grūdus , vaisius , uogas . Taigi tikėjimas ir tik tikėjimas mus gydo , saugo , stiprina ir gaivina . Sėkmės tobulėjime .

Naktinis sargas: Pagarba, emipetrai, ale kam tą patį tekstą kartoji 2 kartus? Kas skaito forumą, tas perskaitys, kad ir kur bus įdėta

Jolanta: Manau, kad kiekvienas skirtingai apibūdintų Dievą, bet ne todėl kad jis būtų skirtingas kiekvienam atskirai, bet todėl kad iki galo jo nė vienas negalime suvokti, o matome skirtingas jo puses. Dirvas yra tai ko žmogaus primityvi samonė negali apčiuopti, todėl jis įgauna daug pavidalų, daug vardų, dėl kurių taip beprasmiškai ginčijamasi, o tai juk tokia didelė smulkmena, juk kiekvieno misija čia artėti į vidų link Dievo, su kiekvienu žingsneliu ar čia žemėje ar kitose pasauliose mus Dievo vaizdas vis darysis suvokiamesnis. Man Dievas tai tas kelias kuris nurodo kryptį kaip mylint galima artėti link jo

Rantulija: Jolanta,gal tu ignoruosi, bet iš visos širdies sakau; nors ir mažu laipsniu myli - TU JAU ESI KELY. Geros kelionės tau, mieloji. Su meile, Irena.

Jolanta: Miela Irena, žmogus yra tokia primityvi ir trapi būtybė, jis pilnas dvejonių, nesupratimo ir ribotumo, taip, meilė yra kelias, to manau daug kas nepaneigs, tačiau kleias yra duotas tam kad juo eitum, o ne stovėtum. Senas posakis, kad stovintis vanduo laikui einant virsta pelke. Ir tai tiesa, žingsnelis po žingsnelio visi mes judame pirmyn, žinoma kas nori judėti, kas klauso savo širdies, vadovaujasi savo protu ir kaip žemėlapį yra pasiėmęs Kristų kaip pavyzdį ir Urantijos knygą. Taip mieloji, manau, kad Urantijos knyga atlieka tik žemėlapio vaidmenį, kad mes nenuklystume, o jei norime eiti, mes turime labai daug dirbti su savo žemaja samone, ar kitaip vadinamu gyvuliniu protu, lenkti širdį link Dievo ir bandyti gyventi meilėje ir atjautoje žmonijai. kelias tai nesibaigiantis procesas, jam galo nėra, bent šiame žemiškame etape.

emipetras: O , atsirado daugiau dalyvių . Tai labai šaunu , kad jūs mielos moterys randate laiko pagyvinti vyrų filosofiją . Kiekvienam žmogui labai įdomu , kas vyksta mūsų proto neuronuose . O įdomiausia , tai kalbėti apie meilę , kurią suvokiame ir patiriame tiek įvairiai ir individualiai , kad net nebemokame ir suprasti vienas kito , kai ta meilė pasibaigia . Tačiau yra daug bendrų psichinių taškų , kai sąlytyje per juos , mums pavyksta susikalbėti ir pažinti kitus žmones , o per tai , net jų meilę suprasti .

Jolanta: Filosofija apie Dievą visada bus klaidinga kad ir kiek mes išmintingai nerašytume, reikia pripažinti, kad įdomu kaip kiekvienas iš mūsų tai suvokiame, nes iš tiesų tai ne filosofija apie Dievą, o mūsų egzistencinė filosofija, mūsų kertinis gyvenimo akmuo. Tačiau visada šioje diskusijoje reikia turėti prielaidą, kad mano filosofija yra tik maža tiesos dalelė visos tiesos visumoje. Manau kad išmingas Dvasioje žmogus pripažysta savo ribotumą, ir savo gebėjimo galimybes suvokti Dievą. Kaip parašyta Urantijos knygoje "Materialus asmuo negali suvokti tikrai dvasinio asmens, taip kaip ir tikrai Dvasinis asmuo negali suvokti absoliučiai materialaus asmens" tam ir yra tarinės kilimo fazės. Todėl nė kiek nenuostabu, kad mes būdami materialios būtybės negalime suvokti absoliučiai Dasinio asmens Dievo. Ir normalu kad jį mes įsivaizduojame kiekvinas skirtingai, nes paiimame jo dalelę, tą kuri yra artimiausia mums patiems.

a k: Filosofuoją vadinti klaidinga labai nevykęs pasirinkimas. Mūsų kilmės pasaulio filosofija visuomet ribota dalinė, tačiau KRYPTINGA ir BESIVYSTANTI Na ir tą knyginę informaciją kaišioti šalia urantijos Dokumentų –kokio velnio tuomet skaitai UK

Jolanta: tu ką tik rašei kad negalima remtis vienu pavyzdžiu.....kodėl dabar pats sau prieštarauji :) Mielas žmogau, aš ankstesniam tau pritariu ir visiškai nepritariu dabartiniam tau. Ir Urantijos knyga be kritinio mastymo gali atnešti blogį, vadinamą fanatizmu. Urantijos knygoje taip pat rašoma, kad yra trys lygiaverčiai dalykai, 1) žmogaus intelektas (protas, kritinis mąstymas); 2) moralė; ir 3) Tėvo garbinimas; Išmetus bent vieną iš šių komponentų gaunasi karikatūra. deje taip yra :) Todėl remtis tik knyga nesuvokiant kodėl yra taip o ne kitaip, nematant tendencijų ar sąsajų realybėje, nesuvokiant ką turi savyje daryti kad galėtum eiti tolyn į "vodų", tik tu pats įsivaizduoji kad tobulėji, daug pastangų o rezultatas...pyktis, pagieža ir nepakntumas. Kas prieštarauja jau ir Urantijos knygai.

a k: neįstengiant pamatyti pasisakymo viso vaizdo –klijuojama etiketės –tokiu būdu išlaikai savo psichologinį komfortą -gudrute tu nei ankstesnė, nei dabartinė, nei būsima manęs nedomini. Taip pat nerūšiuok manęs į buvusį, ar dabartinį. Tave paršviečiu kiekvienu atskiru konkrečiu momentu ir taip ryšmėja tavo visapusiškas paveikslas

Jolanta: Joooo žmogau, arogancija kartais ima sveiką protą......Kodėl turėčiau tave dominti, kaip ir tu mane. Žmogau atsipeikėk, čia Urantijos knygos svetainė, o ne pažinčių. Tokie perliukai kaip tu gerai todėl, kad suteikia galimybę suvokti, kad nepriklausomai nuo to, kuo save laiko žmogus, jo vidus nesikeičia vien todėl, kad jis garsiai šaukia koks esu geras ir protingas :) Ką gi mielas a.k. gal eik tu savo keliu o aš savo. patikėk, esi iš tų žmonių kategorijos kurio nuomonė man nėra įdomi, tačiau jei nori keltis prieš kitus bandydamas menkinti ar mane ar kažką kitą, bandyk, būsi labai puikus treniruočių objektas :) lauksiu kritikos ir laiškų :)

nesulauksi: labai gerai apibūdinai savo esmę ir spinduliuotę. Žodis –treniruotė- visose variacijose tau pritinka kaip niekas kitas. Šaunuolė. Žinai kas esi. Žinai ką kalbi.

Jolanta: Ačiū....norisi čia tik pasikrauti geros energijos veikimui realybėje :)

emipetras: Apibendrinant visus POKALĖDINIUS pasisakymus , manau mums visiems yra tikslinga mokytis , mokytis ir dar kartą mokytis , tik iš Aukščiausio , šios Nebadono visatos , MOKYTOJO ir DIEVO KŪRĖJO - JĖZAUS KRISTAUS . Prie visų nuostabių knygų ir pasaulinių dvasinių mokymų , o ypač ir Urantijos knygos dokumentų šviesių mokymų , neišleiskime iš akiračio Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo patyrimo ir mokymo. Tegu mūsų visoms žinioms ir dvasinėms šviesoms ekranu tampa - JĖZAUS KRISTAUS žemiškasis gyvenimas . (2092.2) 196:2.4 Bet didžiausia klaida buvo ta, jog tuo metu, kada žmogiškasis Jėzus buvo suvokiamas kaip turintis religiją, tai dieviškasis Jėzus (Kristus) religija tapo beveik per vieną naktį. Pauliaus krikščionybė pasirūpino, kad būtų garbinamas dieviškasis Kristus, bet ji beveik visiškai iš savo akiračio išleido kovojantį ir drąsų žmogiškąjį Jėzų iš Galilėjos, kuris, savo asmeninio religinio įtikėjimo drąsos ir jo viduje gyvenančio Derintojo didvyriškumo dėka, pakilo iš žemų žmogiškųjų lygių, kad taptų vienove su dieviškumu, šitokiu būdu tapdamas naujuoju ir gyvuoju keliu, kuriuo visi mirtingieji šitaip gali pakilti iš žmogiškumo į dieviškumą. Mirtingieji visuose dvasingumo etapuose ir visuose pasauliuose Jėzaus asmeniniame gyvenime gali surasti tai, kas juos sustiprins ir įkvėps, kada jie žengs į priekį iš žemiausių dvasinių lygių į aukščiausias dieviškąsias vertybes, nuo viso asmeninio religinio patyrimo pradžios iki pabaigos. Šaltinis: http://viduje.puikiai.lt/?ae=1948#ixzz2GN2IpiT1 Šioje citatoje labai prasmingai kalbama apie kiekvieno žmogaus galimybę siekti aukščiausio savo dvasinio lygio , tik per lygiuojamąjį savo gyvenimo patyrimą su žemiškuoju KRISTAUS gyvenimu ir jo vidinę religiją , per kurią jis tobulino savo dvasinį ryšį su savo TĖVU , su dieviškuoju minčių Derintoju .

emipetras: TAUSOKIME LAIKĄ Yra baisūs žodžiai: „Užmušti laiką“. Teisingi žodžiai, bet baisūs. Todėl, kad laikas – tai mūsų gyvenimas. Ir jeigu mes „užmušame“, tuščiai eikvojame laiką, mes „užmušame“ savo pačių gyvenimą. Pasitikrinkite tai , ar tai tiesa pasistenkite, kad niekas nepraeitų veltui, tuščiai, nenaudingai, nemokšiškai. Ir galiausiai: kai apaštalas mums sako – tausokite laiką , nes „dienos yra ribotos “ tai mus moko skirti, kais gyvenime reikšmingiausia , svarbiausia , o kas ne taip svarbu. Svarbiausia – tai, kas daro mus žmonėmis. Svarbiausia – tai, ką pasiimsime su savimi anapus, tie bruožai, kurie liks, kai mes sukriošime, susensime, sunyksime – mirtingi kūnu, bet amžini siela. Svarbiausia – tai, ką kiekvienas iš mūsų kaip brangenybę sukaups šiame gyvenime. Visa kita tik tarnauja tam. Mes maitinamės, rengiamės, dirbame, kad palaikytume savo gyvastį, o tai reikalinga tam, kad stiprėtų mūsų dvasia, nes jeigu tokio tikslo neturime, kuo gi mes skiriamės nuo bet kurio žvėries ar medžio, kuris taip pat minta, auga ir dauginasi? Tad tausokime laiką – ir savo sielai, ir savo gyvenimui – ir vertinkime jį kaip didžią Dievo dovaną. Aš pažįstu kelis žmones, kurie mirtinai sirgo ir Viešpats suteikė jiems laiko . Kaip jie brangino jį, kaip dėkojo Dievui, kad jiems duota metai, dveji, nežinia kiek. Štai tada jie ir pajuto, kaip jo reikia – laiko. Tad kam gi mums su jumis laukti kažkokių tai ypatingų dienų , kam laukti mirtinų pavojų ar ligų , verčiau jau šiandiena įsiklausykime į apaštalo žodžius – „tausokite laiką, „nes dienos yra ribotos “. Autorius: Aleksandras Menis ( rusų kunigas , piktadarių nužudytas apie 1990 metus )

Diedas: Jums ka,amzinybes neuztenka,dienas skaiciuojate...))

bezdalius: Laikas visatoje yra plastiškas. Jame galimi pagreitinimai,galimi uždelsimai (sulėtėjimai). Laikas tampa juntamas, kada pradedama siekti kažko. Šiaip jau; kaip nejaučiame savo vidaus organų, bet jie funkcionuoja ir tarnauja mums –panašiai turėtų būti ir su laiku. Jeigu tavo gyvenime daug beprasmybės, tuomet laikas gali būti skaudus. Manau kad tavo pacituotas sparnuotas pasakymas tinka žemo lygio individam

piligrimas: Emili, kur dabar randasi “absolventų traukinukas“

Jolanta: Taip Diedai, amžinybės akivaizdoje žemiškos problemos atrodo gana menkos ir pasaulio pabaiga kaip vaikiškas kaprizas :) Šiandien skaičiau toliau Urantijos knygą ir tenai rašė apie Trejybės apkabintus sūnus ( na truputį jaučiau diiskriminaciją kad nebuvo paminėta moteriška giminė , čia tik šiaip replika, be jokios minties) ir su galvojau kokio norėčiau likimo amžinybėje, radau sau mielą vietelę Žinau kad kvailai skamba, bet kodėl nepasvajoti Tai va, savo tolesniame likime norėčiau būti trap asmenų "Tų be vardo ir kaičiaus" nes kažkasip jie man atrodo artimiausi mano prigimčiai Suvokiu kad čia eilinė moteriškės fantazija, bet ji juk graži, koldėl nepasvajoti apie savo tolesnę tokią ateitį

emipetras: mielas PILIGRIME , jeigu jau žinai kas tie ABSOLVENTAI , tai manau , kad traukinuką galima labai lengvai rasti - tiksliau numanyti jo maršrutą ir stotelę laike ir erdvėje . Galiu palinkėti sėkmingo kontakto . Svajok JOLANTĖLE , svajok , besvajodama gali ir ambasadoriumi tapti , nes reikėtų kokio nors laipsnio , kad taptum ,,be vardo ir skaičiaus "

Jolanta: Mielas Emili, nemanau kad kas nors iš žmonių giminės žino ko iš tikrųjų reikia, kad keliautum tolyn. Tiek žinau, kad tikrai nieko gero nebus jei nebūsi savimi, jei neklausys savo vidinio balso ir bandysi gyventi pagal kieno nors kito sugavotus standartus. kaip ten rašome Urantijos knygoje.....Rojų Urantojoje ir dabar galėtų padaryti, bet tai neugdytų tvirtų ir ryžtingų charakterių.....taip kad Emili, ugdykime save, savo charakterį, tai mes galime padaryti ir tai duos naudos ne tik ateityje, bet ir čia ir dabar gyvenant Žemėje.

esu: žodžio dvasingumas nuvainikavimas išgirde žodį “santechnikas”, mes jau žinome kas tai per savybės, darbai, veiklos laukas. Tas pat gydytojas elektrikas literatas felčeris žurnalistas statybininkas ir kt. Išgirde kad tai dvasininkas vienuolis kunigas pastorius –žinome kuo jis domisi, ką kalba, kur irk kam kalba. Naujos Dieviškosios Tvarkos ryškiausias dvasinionkas (mūsų žiniomis) Algimantas Jokūbėnas mus ragina ragina išdrysti tarti Dievo Vardą, nesikuklinti kalbėti apie Dievą tiesiogei, -taip kaip apie elektriką, žurnalistą ir t.t. Praeinanti Jėzuitinė Dieviškoji Tvarka nusineša su savimi tokius pasakymus, kaip “netark Dievo vardo be reikalo”, lygiai taip šiandieną galime su šypsena žiūrėti į nuostatą “kad vienas dievas nužudė kitą dievą tam, kad kažką kažkam atleistų.

esu: Apaštalais ambasadoriais esame mes kiekvienas, ar tai patys sau, ar šeimos, draugų, giminių rate, dar kiti darbovietėse ar net viešoje erdvėje -kaip šis tinklapis. Jolantos dėmesys ir sipatijos tiems be skaičiaus rodo sąmoningą ryšį ir samoningą artėjimą link būsimųjų planetinių draugų Aš taip pat tyrinėju kai kurių būtybių, kai kuriuos aspektus, ir kai kurias sąsajas labiau nei kitų

Jolanta: Ačiū, tai mane stiprina.....savo kailiu ką tik pajutau, kaip paskatinimas suteikia ryžto ir noro eiti pirmyn. Bet pati nerystu dar apie tai galvoti, juk tiek daug dar turiu padaryti čia žemėje, tik dar nesuvokiu kokiomis priemonėmis ir nežinau ar užteks drasos. Kartais tokia silpna ir bailė jaučiuosi. išlenda tas silpnos moters sindromas.....bet taip būna kartas nuo karto, pabūni tyloje ir vėl suvoki, kad jau nebegali gryžti atgal, paprasčiausiai nebgali, ir vėl mažais žingsnelaiis eini į priekį. Net nupurtė pagalvojus apie save, kiek dar daug gyvuliško pas mane yra, kiek dar daug gyvulinio proto įtakoja manoelgesį. Ir ar bus kitaip.....ai, galū gale esi teisus, kažkur rašydamas esu, net tas minusas yra mums reikalingas, kad išmoktume tas pamokas kurios mums reikalingos.

esu: “... apsunkimas greičiausiai todėl, kad pati save apkroviau ne savo o kitų augimo taisyklėmis ir gavosi vidinė sumaištis.” Tai yra dėsniai, toki pat kai fizikoje, matematikoje ir pn. Šių dėsnių akivaizdoje ir vyksta dvasios ir materijos proporcijų pasiskirstymas. Ir visiškai nebūtina atsisakyti vienos kitos sąskaita. Tai palūžusios psichikos individų pastangos supriešinti dvasią ir materiją. Visatose vyksta žaismingas žaidimas –prasmingas žaidimas. Aukštesnieji pasauliai stebi, kaip dvasingumo dėsniai, nuostatos pajėgos sąveikauja su materija (kitos rūšies energija). Tik paslydę ant proto pradeda aiškinti apie “gyvulinį”. Jokūbėnas pasėjęs daugybę piktžolių (kenkiančių priemaišų). Laimei, proto valdos labia plastiškos, ir pasiduoda išvalymui nuo F1 teršalų. Kreipiuosi į Rimantą (Kaunas), į Vaidą (VSD) Suskaičiuokit kiek kartų UK pasakyta, kad PROTAS TARPININKAS TARP DVASIOS IR MATERIJOS. kad serga vilniškis apaštalas, mes neturėtume užsikrėsti

VaidasVDS: Algirdai, aš ne "dievas", kad skaičiuočiau plaukus ant galvos ar žodžius tekste , o prie ko čia kaunietis?

Jolanta: Esu, o gyvulinis protas man irgi suvokiamas ir jis visai neįžeidžiantis. Bet juk realiai jis yra. Gal pavadinimas labai ausį rėžia, bet esmę pasako. Gal jūs tobulesni už mane, bet gyvulinį protą realiai suvokiu bent pas save. Ir blyn, kaip jis spardosi, kaip jo bent dalelės sunku atsikratyti. O dabar rašau tik fantazavimus savo. Taip Esu, kaip ir rašei, žiūri ten iš aukštai ir stebi kaip gi ta materija su Dvasia saveikauja, tačiau tai mūsų atsakomybės neatima. kaip pirmą kartą skaičiau Urantijos knygą, kai tai suvokiau, man sukėlė pyktį, blyn galvojau, pridarė žaisliukų ir žaidžia, o tu čia kankinkis". Bet dabar suvokiu dar kai ką, kad ir ką jie bebūtų pridarę, ko pasekoje esame mes, mes turime neatimamą pasirinkimo galimybę. Ir va šia galimybe žaidžiame jau mes :)

emipetras: Nereikia pardaug sureikšminti tų psichologinių terminų ir pagal tai manyti , kad štai mes tokie ir tokie esame . Daug svarbiau mąstymo ir tikėjimo kryptis . Daug svarbiau koks žmogaus mąstymas . Ar su Dievo Dvasia ar su pradmatiško proto dvasia , mūsų sąmonė draugauja . Žmogus gyvuliuku gali tapti labai greitai , tam tarnauja visa virtinė pagundų , bet dvasiniu šviesuoliu tampama tik per valingą savęs vedimą link dieviškos Šviesos . Kiekvieną dieną šviesėkime ir tuo būtinai reikia pasidžiaugti , kad štai šiandiena aš su džiaugsmu gyvenu ir Dievo dvasia džiaugiasi mano džiaugsmu . Kuo dažniau praktikuosite tokias ar panašias savo sąmonės būsenas , tuo laimingesni būsite . Ar labai gyvuliniai ar nelabai gyvuliniai mes esame , ne tai svarbiausia . nuo savo šio žemiško kūno niekur nepabėgsi , tik mirtis mus išlaisvins . Bet mes gimėme gyventi ir ne bet kaip , o džiaugsme gyventi . Tai ir ugdykime savo norus būti džiaugsme ir dieviškoje šviesoje , kuri jau yra mumyse . Jos jau nereikia atradinėti . Ji jau yra mumyse . Reikia tik tuo džiaugtis , reikia kiekvieną sąmoningą savo gyvenimo minutę tuo džiaugtis . Štai ir viskas . Tai labai paprasta ir tai labai normalu , nes viskas naturalai įsikomponuoja į mūsų asmenybes . Turime daug dvasinių žinių , kokių per amžių amžius neturėjo mūsų proseneliai . Tai ir gyvenkime džiaugsme , kad gyvename tokiame dėkingame žinių sraute . Savo išminties dėka , kuri pas visus yra kaip DIEVO dovana , pasiimkime kas diena po lapelį tos išminties, iš begalinio srauto , plaukiančio pro mus ir savo mintyse paskaitykime , ką šiandiena mums rašo . Pamatysite , kaip tai įdomu sužinoti , kokią žinutę tu ištraukei iš bendro informacinio srauto . Brangieji , žaiskime gyvenime , su šypsena veide žaiskime gyvenimą , nes pats Dievas , Visatų Tėvas ir Kūrėjas žaidžia kartu su mumis mūsų gyvenimą . Tai kas mes esame , jau seniai buvo suplanuota . Todėl kiekvienas žmogus , norintis eiti su savo likimu koja kojon , turi gyventi tik džiaugsme . Kitaip tariant , reikia kurti džiaugsmą savyje ir į gyvenimą žiūrėti kaip į labai naudingą patyrimą . Jeigu trūksta energijos , masažuokime kojų ilgaamžiškumo tašką , kuris yra per tris cunus žemiau kelio girnelės ir per vieną cunį į šoną nuo blauzdikaulio . Tai žymusis ( czu - san - li ) ilgaamžiškumo taškas , kurį reikia kiekvienam žmogui masažuoti . Pradėti nuo mėnulio jaunaties iki priešpilnio . tada praleisti tris mėnulio ciklus ir ant kito jaunaties , vėl pradėti masažuoti , vėl iki priešpilnio ir taip toliau , ir taip toliau .

emipetras: Savąją valią paskirkime Dievo valai ir tebūnie Dievo valia . ( 1431 . 2 130 dok. ) Šito iki gilios nakties užtrukusio pasikalbėjimo metu jaunasis vyras paprašė Jėzaus, kad šis jam paaiškintų skirtumą tarp Dievo valios ir to žmogiškojo proto pasirinkimo veiksmo, kuris taip pat yra vadinamas valia. Iš esmės Jėzus paaiškino: Dievo valia yra Dievo kelias, partnerystė su Dievo pasirinkimu bet kokios potencialios alternatyvos akivaizdoje. Dėl to, Dievo valios vykdymas yra toks augantis patyrimas, kada yra tampama vis labiau ir labiau panašiu į Dievą, o Dievas yra šaltinis ir likimas viso to, kas yra gera ir gražu ir teisinga. Žmogaus valia yra žmogaus kelias, visuma to, kuo mirtingasis nusprendžia būti ir ką nusprendžia daryti. Valia yra savimoningos būtybės sąmoningas pasirinkimas, kuris veda į sprendimo motyvuotą elgesį, kuris remiasi protingu apmąstymu.

emipetras: INDIJA TAPO DIEVO ESAMUMO STEBUKLU . TA PROGA ĮKELIU ČIA TO STEBUKLO SVETAINĘ . http://usanin.com/blog/obyknovennoe-chudo/ http://usanin.com/blog/v-kakom-napravlenii-luchshe-spat-golovoj/

SALIAMONAS: „Mano protėvių Dieve ir gailestingumo VIEŠPATIE, kuris visa padarei savo žodžiu ir savo išmintimi sukūrei žmogų būti tavo padarytų kūrinių šeimininku, valdyti pasaulį šventumu ir teisumu ir dora širdimi tarti nuosprendį, suteik man išminties, tavo sosto tarnaitės, ir neišmesk manęs iš savo vaikų skaičiaus. Juk aš esu tarnas, sūnus tavo tarnaitės, silpnas žmogus ir trumpaamžis, menkai tenutuokiantis apie teismą ir įstatymus. Juk iš tikrųjų net tobulas žmogus mirtingųjų bus laikomas nieku be tavo išminties.

emipetras: Satjos Sai Babos aukštojo išsilavinimo koncepcija išdėstyta knygoje „Vidya vahini“. Aukštasis išsilavinimas, pasak Sai Babos, turi ne tik suteikti žinių, bet ir padėti atskleisti žmogaus dieviškumą, kilnumą, jau slypinčius jame. Tikslas – suvokti Vienovę, o priemonės – ieškoti Tiesos bei visumos, siekti vienybės ir tyrumo. Jau senokai mokslininkai ir gydytojai ėmė skelbti visuminio smegenų vystymo teoriją. Kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai atsako už skirtingą veiklą: tai intelektas ir intuicija, racionalus ir metaforiškas mąstymas, analitinis ir visumos suvokimas, faktai ir apibendrinanti tiesa. Moksliniai ir technologiniai mūsų civilizacijos aspektai – kairiojo pusrutulio produktai, o mistiniai ir humanistiniai – dešiniojo. Ekspertai priėjo neginčytiną išvadą, kad šiuo metu per švietimą skatinama kairiojo pusrutulio veikla, o dešinysis, kuris yra labai svarbus integruotai asmenybei ugdyti, – ignoruojamas. Dar anksčiau, prieš pagrindžiant mokslinį visuminį požiūrį, Baba išdėstė žmogaus asmenybės ugdymo koncepciją. Jis sako: „Šis materialus, objektyvus pasaulis, regimas mūsų akimis, tenkina mūsų pojūčius, žavi mūsų protus ir suteikia informacijos. Tačiau šiame pasaulyje yra ir nematerialus, subjektyvus pasaulis, taip pat pasiekiamas. Kai jį pažįstame, abu šie pasauliai atsiskleidžia kaip tos pačios nedalomos Sąmonės dalys. Jie abu palaiko vienas kitą ir sudaro visumą. Iš visumos (Parabrahmano) atsiranda individuali siela, visumos dalis. Kai siela nusimeta individualų apvalkalą, amžina visuotinė Sąmonė vėl yra Pilnatvė (Parabrahmanas)“. Pilnatvės, vienovės, tiesos bei visumos ieškoma daug amžių. Baba aiškina, jog šią aukštojo mokslo pakopą buvo pasiekę išminčiai bei šventieji, o jų kova bei pergalė išliko aprašyta literatūroje.

VaidasVDS: Pateiksiu kažkada, seniai seniai, studijų metais, skaityto Platono (422-347 m. pr. m. e.) veikalo "Valstybė" ištraukas. Kuo žavi Platonas šiame veikale, svarstydamas apie Dievą? O gi tuo, kad tuo metu graikų religija buvo daugiau mitologinė (politeizmo požiūris), o ne tikėjimas į tikrą Dievą (monoteistinis požiūris). Tikriausiai Platonas tuo metu buvo kažką girdėjęs apie Salemo Išminčiaus mokymus. Bet kokiu atveju jo požiūris į Dievą buvo kitoks, nei tuo metu buvo priimtas Graikijoje: -Argi Dievas nėra iš esmės geras? Argi ne tokį jį ir reikia vaizduoti? -Kaipgi kitaip?! -Juk joks gėris nėra žalingas. Ar ne taip? -Taip. -Argi tai, kas nežalinga, kenkia? -Jokiu būdu ne. -O kas nekenkia, argi daro ką nors bloga? -Nedaro. -Kas nedaro nieko bloga, tas negali būti ir kokio nors blogio priežastis. -Negali. -Tai ką? Gėris yra naudingas? -Naudingas. -Vadinasi, gėris yra teisingo veikimo priežastis. -Taip. -Taigi gėris yra ne bet kokių, o tik teisingų veiksmų priežastis. Dėl blogio jis niekuo dėtas. -Visiškai teisingai,- pritarė Adimantas. -Kadangi Dievas yra geras, - pasakiau, - tai jis negali būti visa ko priežastis, kaip tvirtina dauguma; jis yra tik nedaugelio dalykų priežastis, o dėl daugelio dalykų jis nėra kaltas: juk gėrio būna mažiau nei blogio. Gėrio priežastimi negalima laikyti nieko kito, kaip tik Dievą, o blogio priežasties reikia ieškoti kur nors kitur.

emipetras: Visai teisingai , Dievas yra gėris . O kas tada blogis ? Blogis tai neišreikštas dievas žmoguje . Kai neišreikštas dievas gamtoje , gamtos procesuose . Čia vyksta visokios katastrofos , nes gamtos stichijų šėlsme nėra nei proto , nei Dievo. Todėl kaltinti Dievą dėl gamtos katastrofų arba anomalijų yra beprasmiška . Žmogus savo mintimis veikia į visą noosfera . Žmogus daug ką gali daryti , tačiau jeigu žmonės tai daro tik savo protu , gyvuliniu protu , be Dievo sąmonės , tai tokia žmonių veikla visada padaro labai daug klaidų . Visos Žemės planetos , visos žmonijos , visų žmonių protinė energija , veikia kaip skatinamasis katalizatorius , ir daro įtaką į daugelį gamtinių procesų . Žmonės jau yra ne beraščiai , žmonės jau yra visi raštingi . Mažiau ar daugiau , bet net visa planeta yra maždaug visa raštinga . Be to dar ir visos religijos moko , kad gerumas ir sutarimas tarp žmonių yra sėkmės matas . Taigi žmonės tokia žinias gauna iš daugelio šaltinių ; ir bendruomenėse , ir bažnyčiose , ir per knygas , ir per internetą , ir net per geras televizijos laidas . Tačiau daug žmonių nesusimąsto , kad be gerumo ugdymo savyje , nebus ir išreikšto Dievo žmoguje . Be išreikšto Dievo visame prote , visoje sąmonėje , nėra ir žmogaus , kaip dieviška dvasine potencija apdovanotos asmenybės . nėra išliekamosios asmenybės . Yra žmogus , yra protas , yra visokie darbai ir veikla , bet nėra dieviškos išminties , nes tokioje asmenybėje Dievas neišreikštas . Tokia asmenybė , nežiūrint įvairiapusiškos veiklos , yra tuščias , neapdulkintas , neapvaisintas žiedas ir jis nebrandins vaisų , o tai reiškia jis paprasčiausiai supus čia žemėje ir bus tik gamtos traša . Kas nori būti tik traša ? Ar verta žydėti tuščiai ? Taigi , tokį klausimą turėtų užduoti kiekvienas protas sau , savo proto analizei , kuo dažniau . Kuo aš būsiu , kai manęs čia nebus ? Ar aš studijuoju tą pasaulį į kurį Dievas kviečia . Kaip dažnai aš mąstau apie Dievą ir apie jo Kūriniją ? Ar aš kintanti Kūrinijos dalis ar aš mirštanti Kūrinijos dalis ? Į teigiamų minties formų kategoriją patenka visos žmogaus mintys bei viltys apie gyvenimo prasmę, apie jos amžinybę, apie Visatos bekraštybę, apie savo lemtį, apie Dievą, kreipimaisi į Jį ir, aišku, maldos. Tik šios minties formos galės padėti Sielai evoliucionuoti per kosminius pasaulius .

Algiirdas: domėjimasis-tyrinėjimas, kas yra aukštybėse Ir tik konstatavimas, kas medžeginėje formoje Kas tai—

Vėjas: lIlIl

emipetras: Graikų filosofas PITAGORAS , žmogų pavadino viso ko matu - homo mensura . Kaip matome , jau ir senų senovėje žmogus labai žavėjosi savimi , savo sukurta filosofija , kad žmogus viso ko matas . Ne Dievas , bet žmogus . Ši teorija sklandė tūkstantmečiais po Europą . Šis teiginys labai patiko marksistams , todėl ši teorija ypač gerai išsivystė Vakarų Europoje - K. Markso ir F. Engelso raštuose . Tačiau vėliau europiečiai nebesidomėjo šia teorija , o štai Rusija ją pritaikė praktiškai . Kas iš to išėjo - mes visi esame to sugriuvusio proceso amžininkai . Taigi be Dievo vardo visos filosofijos ir viso idėjos yra pasmerktos žlugti . Ne žmogus viso ko matas ir ne žmogaus darbai viso ko matas , bet Dievo Dvasia yra viso ko matas . Tai žmogus visuose darbuose turėtų prisiminti .

emipetras: Nekovokite su žmonėmis - visada būkite kantrūs. Tai nėra jūsų karalystė; jūs esate tik ambasadoriai. Tiesiog eikite ir skelbkite: Tai yra dangaus karalystė - Dievas yra jūsų Tėvas ir jūs esate jo sūnūs, ir šita geroji naujiena, jeigu jūs iš visos širdies tikite ja, yra jūsų amžinas išgelbėjimas. [1593-00-03]

VaidasVDS: Emili, praleidai labai svarbią citatos vietą Kada jūs įžengiate į karalystę, tada jūs atgimstate. Jūs negalite mokyti gilių dvasinių dalykų tuos, kurie yra gimę tiktai iš materialaus kūno; pirmiausia žiūrėkite, jog žmonės gimtų iš dvasios prieš tai, kada jūs stengsitės juos mokyti išvystytų dvasios kelių. Nesistenkite žmonėms aprodyti šventovės grožybių tol, kol pirmiau jų nebūsite įvedę į šventovę. Supažindinkite žmones su Dievu ir kaip Dievo sūnus prieš tai, kada imsite aptarinėti Dievo tėvystės ir žmonių sūnystės doktrinas. Būtent dėl to tiek daug sunkumų patiria tikrasis Tiesos skleidimas. Kur gi šiandien taip lengvai galima rasti tuos iš dvasios gimusius?

emipetras: ,, Už Rojaus ribų , Rojaus Trejybės Trys Asmenys betarpiškai-asmeniškai veikia tik Centrinėje-Dieviškojoje Visatoje. '' Ar tai reiškia , kad Supervisatose ir Vietinėse visatose nebūna , ribinių mirtingųjų , asmeniško kontakto su Rojaus Trejybe ?

emilis: DIEVAS yra MEILE , DIEVAS yra GYVENIMAS . Kai pasiziuri i tokia nuostabia vasara , tai daznai pagalvoju , kad mes , visa Lietuva , gyvename , kaip Dievo ausyje . Saule , lietus , vejas - viskas saikingai ir harmoningai .

emipetras: В жизни каждого человека существует только одна ошибка: уход от Бога, отречение от Пути, который он предначертал. Эта ошибка проявляется по-разному: человек лжет, убивает, спаивает молодежь, глумится над слабым и т.д.; перечислять можно долго, но все эти действия уводят от Творца, прерывают с Ним связь. KUT XUM

VaidasVDS: Neblogą mintį Emili įkėlei. Žmonės gal ir galvoja, na kur gi čia ta mano apsisprendimo galimybė. Štai ji... Na o pratęsiant "rusišką temą", eilės: Старушка дряхлая сказала: Запомни истину сынок! Ты в жизни счастья не познаешь, когда в душе висит замок. Не ешь, того, что глаз не хочет, не лезь туда, где не твоё… Жизнь бумерангом возвращает, ответь за слово ты своё. Сказав, тот час же это сделай, иначе будешь пустобрёх… Живи для тех, кого ты любишь, чтоб в тишине один не сдох… Люби, стремись и добивайся, иначе будет пустота… Не говори, что жизнь помойка, когда стратегия не та…

Rantulija: Emilį Petrai, nuostabios mintys, jose dieviška tiesa atspindi. Vaidai VDS, labai prasmingas eiles įkėlei, nes Rojaus Trejybė Kūrinija dviem būdais valdo - MEILĖS ĮSTATYMU, ir PRIEŽASTINGUMO DĖSNIU; apie tai byloja Urantijos Knyga. Visiems linkiu geros dienos ir prasmingų darbų. Su meile, Irena.

Vėjas: Gyveno žmogus ir vis neturėjo laiko su Dievu pabendrauti-pakalbėti-pamąstyti. Reikėjo pinigus uždirbti kad pragyventų šiandien ir rytoj. Dievas vėliau. Reikėjo ir su draugais laiką praleisti. Nebuvo kada su Dievu kalbėti. Žmogus pasimirė. Ir tie, kam daugiausiai laiko skyrė –pinigai- tuoj pat jį paliko vieną. Draugai buvo šalia. Bet prie kapo ir jie nusisuko paligdami draugą vieną. Ir štai. Dabar žmogus buvo prieš Tą, su kuriuo pabūti-pabendrauti nebuvo laiko. Nes reikėjo užsidirbti pragyvenimą. Bendrauti su svarbiais žmonėmis. Pasirodo –jokių investicijų į ateitį, jokio dėmesio tam kas svarbiausia -bankrotas

VaidasVDS: Kada žmonės ieško Dievo, tada jie ieško visko. Kada Dievą jie suranda, tada jie būna suradę viską. Šitas Dievo ieškojimas yra beribis meilės padovanojimas, kurį lydi naujos ir didingesnės meilės, kuri bus padovanota, stebinantys atradimai. Visa tikroji meilė yra iš Dievo, ir žmogus tą dieviškąją meilę gauna, kada šitą meilę jis pats dovanoja savo bičiuliams. Meilė yra dinamiška. Jos niekada negalima užgrobti; ji yra gyva, laisva, virpanti, ir visada jaudinanti. Žmogus niekada negali Tėvo meilės paimti ir savo širdyje įkalinti. Tėvo meilė mirtingajam žmogui gali tapti reali tiktai pereidama per to žmogaus asmenybę, kai šitą meilę savo ruožtu jis dovanoja kitiems žmonėms. Didinga meilės grandinė eina iš Tėvo, per sūnus broliams, ir tokiu būdu pas Aukščiausiąjį. Tėvo meilė mirtingojo asmenybėje atsiranda viduje gyvenančio Derintojo tarnavimo dėka. Toks Dievą pažįstantis sūnus šitą meilę atskleidžia savo sielos broliams visatoje, ir šita broliškoji meilė yra Aukščiausiojo meilės esmė.

emipetras: Kažkada rašiau , kad Dievo imitavimas yra raktas į tobulumą; jo valios vykdymas yra išlikimo paslaptis ir tobulumo paslaptis išlikime. Mirtingieji gyvena Dieve, ir Dievas tokiu būdu panoro gyventi mirtinguosiuose. Kaip žmonės patiki save jam, taip ir jis patikėjo - ir pirmas - dalelę savęs žmogiškajai valiai. Žmogaus dvasingumas su intelektu ir suvokimu yra neatsiejamai susiję visada ir visiems laikams ir amžiams ? Pažvelgiu dabar į kažkur užmestas mintis ir žodžius , paskaitau ir liūdnoka darosi , kad čia šitame forume teliko ... , stalas toks platus , o mūsų tiek mažai .

VaidasVDS: Emili, mes vis tik esame atsilikęs nuo pasaulio kraštas. Štai amerikiečiai steigia internetines Urantijos Knygos studijų mokyklas, kurios plinta ir kitose labiau išsivysčiusiose šalyse, organizuoja susitikimus. Jie turi tam tikrą finansavimą iš surenkamų aukojamų lėšų. Pas mus viso to nėra. Ne tik pas mus, bet ir Rusijoje ir kitose vargingesnėse šalyse. Čia, kaip ir evoliucijoje, nieko paspartinti negalima. Kada nors tai keisis. O kol kas tuščia ne tik čia, bet ir pas rusų urantiečius, o juk tokia didelė šalis, tik pas juos šiek tiek daugiau nei pas mus protingų žmonių, iš kurių ir pasimokyti galima. Iš kitos pusės greitai protingas, net ir studijuodamas Urantijos Knygą, nepasidarysi, juk reikia dar ir laiko ir asmeninių patyrimų, o jie kartais užtrunka ir metų metus...

emipetras: taip , taip gerb. Vaidai VDS , tų pinigėlių tikrai labai reikia . Plačiosios masės , kurios galbūt turi norą žinoti ir bendrauti tarpusavyje , norą dalintis savo dvasinėmis įžvalgomis , neturi finansų , kaip suorganizuoti mokymus ir susitikimų forumus . Norai neparemti finansais lieka tik norais . Tuo tarpu turtuoliai , neturi jokio noro kažką daugiau žinoti , jiems ir taip jau rojus žemėje. Tuo tarpu amerikonai turi visai kitą mąstymą , nuo likusio pasaulio dalies , jau jų genuose , nuo gimimo , yra troškimas laisvės ir pažangos . Visas likęs pasaulis perdaug apraizgytas religijos siūlais .

Die Teufelsbuhle: HOHOHO _________________ eiliniai padūsavimai _______________nėra to nei ano_______________ O ką JŪS konkrečiai darot, kad forumas atgytų________________ kad būtų perkeltas į lietuvišką domeną? __________ VĖJAS teisus __________ esat STAGNATORIAI ___________ atėję čia ant gatavo __________ Taip!!! Yes!!! So!!! Imk iniciatyvą į savo rankas, Vėjau vėjeli ____________ juk žinai, kaip tai reik padaryt ____________ HOHOHO o gal tau šilta, kad anam forume jau su tavim pasišnek, ne vien tik trin??? ______________ HAHAHAHAH

VaidasVDS: Die Teufelsbuhle, o gal tu žinai tokį patį variantą, kaip šito su ru galūne, su galūne lt, kuris būtų nemokamas. Aš bandžiau ieškoti, bet lietuviški "gudručiai" vis tiek visokių mokesčių prislepia, o tokio ir neradau. Iš kitos pusės, ką galima suburti, kai visi kažkur išsilakstė ir neturi laiko. Dar vienas klausimėlis, kiek yra tokių, kurie perskaitė visą Urantijos Knygą? Šiame forume manau, kad tai būtų Emilis, kažkur pasitraukusi Jolanta. Kiti su klaustukais, net vėju švilpaujantis Algirdas. O kiek tokių, kurie sugeba suprasti Urantijos Knygą sistemiškai, ne atskiromis temomis? Tam reikia tikrai ne vienerių metų nuolatinių studijų ir platesnio domėjimosi Apreiškimo istorija ir žmonėmis, jau pakankamai gerai išstudijavusiais Apreiškimą. Kažkodėl man Algirdas ir Algimantas yra beveik kaip dvyniai, vienas nukrypęs į perdėtą dvasingumą, kitas į perdėtą intelektą. Abu labai kūrybingi, ir jei sugebi įsijausti į jų kūrybingumą, gali juos visai gerai suprasti, tačiau sutaikyti ir priversti bendradarbiauti du tokius tipus yra praktiškai neįmanoma, nes abu per daug myli save. Na duotum tu Algirdui vadovauti forumui, ką jis sakėsi, kad bandys daryti ir tikiesi, kad kokiu nors intelektualiu popsizmu galima pritraukti minias? Ar verta tai daryti? Manau, kad jau geriau burti žmones per nuoširdumą, tiesos, gėrio ir grožio ieškojimą, neabejingumą dabar vyraujančiam blogiui pasaulyje ir mūsų valstybėlėje. Bėda ta, kad nuoširdų žmogų gana lengva klaidinti. Kuomet jį suklaidina kokie keli tipai, tai jis po to beveik niekuo netiki...

Vėjas: Kiekviena sistema tampa savęs pačios auka gerąja ar blogąja prasme.

emipetras: RAŠO RODANAS IŠ ALEKSANDRIJOS ... Bet iš visų metodų, kaip spręsti problemas, didingiausią aš sužinojau iš Jėzaus, jūsų Mokytojo. Aš turiu mintyje tą metodą, kuriuo jis taip nuosekliai naudojasi ir pats, ir kurio jis taip tiksliai išmokė jus, garbinimo meditacijos vienatvėje. Šitame Jėzaus įprotyje taip dažnai išeiti vienam, kad artimai bendrautų su Tėvu danguje, yra tas metodas, kurio dėka yra ne tik sukaupiama stiprybė ir išmintis spręsti paprastus gyvenimo konfliktus, bet taip pat ir pasisemiama energijos aukštesnių moralinės ir dvasinės prigimties problemų sprendimui. Bet net ir teisingi problemų sprendimo būdai nekompensuos įgimtų asmenybės defektų arba neatpirks to, kad nėra alkio ir troškulio tikrajam teisumui.

VaidasVDS: Emili, šioje vietoje matau tam tikrą problemą ir susipainiojimą. Manau daugelis, kurie renkasi dvasinį kelią, pastebi, kad geriausias ryšys su Tėvu yra ramybės būsenoje ir apmąstant vienatvėje. Tik yra viena bėda, jei tu nori veikti aktyviau, tas ryšys, nori tu to ar ne, tikrai trūkinėja. Atsiranda dilema - arba tampi savanaudžiu, bet neva labai dvasingu, arba kažkaip bandai tuos prieštaravimus derinti, pasitelkdamas išmintį ir patyrimus. Kitas svarbus faktorius yra tas, kad Jėzus turėjo Personalizuotą Derintoją, o mes tokių neturime. Nemanau, kad galima iš Tėvo gauti labai tikslią ir visiškai paties žmogaus sąmonės ar pasąmonės neiškraipytą informaciją. Kiek teko analizuoti visokius mistikus (tame tarpe Algimantą), tikrai pastebėjau jų daromas dideles klaidas. Juk tiek daug net fanatiškai vien tik Dievui atsidavusių žmonių iki Urantijos Dokumentų perdavimo taip ir nesugebėjo suformuoti bent pakankamai teisingų dvasinių tiesų. Ir manau negalės, bent jau tol, kol bus gyvas Kaligastija su savo pavaduotoju. Maištas mūsų planetoje de fakto dar nesibaigęs (apie tai temoje, kurią tu uždengei). O štai mistikai šioje vietoje, nors ir visiškai nesąmoningai, prie to prisideda...

Vėjas: -s-t-a-g-n-a-t-o-r-i-a-i- Amžinai nesugebantys atfiltruot-atrūšiuot “as prie ko“

VaidasVDS: Algirdai, nors tu ne stagnatorius, tačiau esi taipogi silpnas Urantijos Knygos žinovas. Kuomet diskutuoji su Algimantu, tai atrodai nekaip. Bet jei žvilgtelėtai į šią Knygos citatą Jėzus niekada neketino kurti ekonominių teorijų; jis gerai žinojo, kad kiekvienas amžius turi surasti savo priemones, kaip spręsti egzistuojančias problemas. Ir jeigu Jėzus būtų žemėje šiandien, gyventų savo gyvenimą materialiame kūne, tai didžioji dauguma gerų vyrų ir moterų juo nepaprastai nusiviltų dėl paprastos priežasties, nes šiandieninių politinių, visuomeninių, ar ekonominių ginčų metu jis nepalaikytų nė vienos pusės. Jis liktų didingai nuošalyje, tuo pačiu metu mokytų jus, kaip tobulinti savo vidinį dvasinį gyvenimą tam, kad daug kompetentingiau imtumėtės energingai spręsti savo grynai žmogiškąsias problemas. tai gana lengvai suprastai, kad tiek KJV, tiek paskutinį Jėzaus mokymą Algimantui diktavo "nežinia kas"...

Vėjas: VSD visuomet atrodo kitaip

VaidasVDS: Labai tinka šiai temai. Algimantas gavo naujus įgaliojimus ir išskirtinę net visoje Kūrinijoje garbę Ir baigdamas man šią projekcijos pademonstravimą, kurioje aš jutau – REALIAI jutau, kad net užimdavo kvapą dėl tokios AŠ ESU GALYBĖS IR BEGALYBĖS, jutau tai savo visa dvasine asmenybe, būdamas KOSMOSE, bet nepriklausydamas kosminei erdvei, tarsi žvelgdamas nuo kažkokios protui nesuvokiamos Aukštybės DIDYBĖS į visą kosmosą, ir iš AUKŠČIAU NEGU YRA PATS KOSMOSAS, AŠ ESU labai galingai, bet taip artimai ir paprastai – tarsi lyg tarp kitko – pasakė – dabar tu MOKYSI IR VEIKSI SAVO BROLIUS IR SESES DVASIOJE NE TIK ROJAUS TREJYBĖS TRIJŲ ASMENŲ VARDU, BET IR MANO – AŠ ESU – VARDU, ir atstovauji tu dabar ir MAN – AŠ ESU – NET KAIP ATSTOVAUJI IR ROJAUS TREJYBEI, ir pradėsi taip pat garbinti su Rojaus Trejybės Trimis Lygiaverčiais Asmenimis ir MANE – AŠ ESU, ir mokysi tą daryti ir kitus norinčius. Ir tai sudaro NAUJOJO VISATOS AMŽIAUS GILUMINĮ KOKYBINĮ TURINĮ, NES NĖRA NĖ VIENO VISOJE KŪRINIJOJE, NĖRA NĖ VIENOS NET IR ROJUJE – IR TIESIOGIAI IŠ ROJAUS TREJYBĖS KILUSIOS ASMENYBĖS, KURI BŪTŲ NORS KARTĄ GARBINUSI MANE – AŠ ESU – TODĖL TU IR ESI TĄJA IŠTAKA PAGARBINĘS MANE – AŠ ESU – IŠ MEILĖS GALIOS IR LAISVA VALIA, GAUTA IŠ ROJAUS TREJYBĖS. Urantijos Knyga įspėja, kad, perteikiant idėją apie begalinį AŠ ESU, mes susidursime su pavojingais elementais, kadangi šitoji koncepcija yra tokia tolima žmogiškajam patirtiniam supratimui, jog sukelia rimtus prasmių iškraipymus ir neteisingą vertybių sampratą. Tiksliau, kad nebūčiau Algirdo apkaltintas prasmių iškraipymu, pateikiu visą citatą Absoliučiai pirminę begalybės priežastį visatų filosofai priskiria Visuotiniam Tėvui, kuris veikia kaip begalinis, amžinasis, ir absoliutus AŠ ESU. Mirtingajam intelektui perteikiant šitą idėją apie begalinį AŠ ESU, atsiranda daug pavojingų elementų, kadangi šitoji koncepcija yra tokia tolima žmogiškajam patirtiniam supratimui, jog sukelia rimtus prasmių iškraipymus ir neteisingą vertybių sampratą. Ir vis tik, šio AŠ ESU filosofinė samprata iš tiesų ribinėms būtybėms suteikia tam tikrą pagrindą mėginant iš dalies suvokti absoliučias ištakas ir begalinius likimus. Bet visuose mūsų mėginimuose nušviesti tikrovės genezę ir atsiradimą, tebūnie aišku, jog šita koncepcija AŠ ESU yra, visomis asmenybės prasmėmis ir vertybėmis, sinonimiška Pirmajam Dievybės Asmeniui, visų asmenybių Visuotiniam Tėvui. Bet šio AŠ ESU šitas postulatas nėra taip aiškiai identifikuojamas visuotinės tikrovės nesudievintose sferose. Šis AŠ ESU yra Begalinysis; šis AŠ ESU taip pat yra begalybė. Sekos, laiko požiūriu, visa tikrovė atsiranda iš šio begalinio AŠ ESU, kurio atskiras egzistavimas praeities begalinėje amžinybėje turi būti ribinio tvarinio pirmaeilis filosofinis postulatas. Šio AŠ ESU koncepcija pažymi beribę begalybę, nediferencijuotą tikrovę viso to, kas kada nors galėtų būti per visą begalinę amžinybę. Kaip egzistenciali koncepcija, šis AŠ ESU nėra nei sudievintas, nei nesudievintas, nei aktualus, nei potencialus, nei asmenis, nei neasmenis, nei statinis, nei dinaminis. Begaliniajam negalima pritaikyti jokio apibūdinimo, išskyrus tai, jog būtų konstatuota, kad šis AŠ ESU yra. Šio AŠ ESU filosofinis postulatas yra vienintelė visatos sąvoka, kurią suvokti kažkuria prasme yra sunkiau negu Beribio Absoliuto sąvoką. Ribiniam protui tiesiog turi būti pradžia, ir nors niekada nebuvo tikrovės realios pradžios, bet vis tiek yra tam tikri priežastiniai ryšiai, kurių dėka tikrovė pasireiškia begalybei. Apie ikitikrovę, pirminę, amžinybės situaciją, galima mąstyti maždaug taip: Kažkuriuo be galo tolimu, hipotetiniu, praeities amžinybės momentu, šį AŠ ESU buvo galima suvokti tiek kaip substanciją, tiek kaip ne substanciją, tiek kaip priežastį, tiek kaip pasekmę, tiek kaip valios išreiškimą, tiek kaip reakciją. Šituo hipotetiniu amžinybės momentu nėra jokio diferencijavimosi per visą begalybę. Begalybę užpildo Begalinysis; Begalinysis apglėbia begalybę. Tai yra hipotetinis statinis amžinybės momentas; aktualai vis dar tebėra savo potencialų viduje, o potencialai dar nepasirodė šio AŠ ESU begalybėje. Bet net ir šitoje tariamoje situacijoje mes turime daryti prielaidą dėl galimybės, jog egzistuoja asmenė valia. Visada atsiminkite, jog tai, kaip Visuotinį Tėvą suvokia žmogus, yra asmeninis patyrimas. Dievą, kaip savo dvasinį Tėvą, galima suvokti jums ir visiems kitiems mirtingiesiems; bet jūsų patirtinė garbinimo samprata apie Visuotinį Tėvą visada bus mažesnė už jūsų filosofinį Pirmojo Šaltinio ir Centro, šio AŠ ESU, begalybės postulatą. O aš vis galvoju, ar žemiškieji "narcizai" gali būti nors kiek ribojami savo beprotybėje. Bet, kaip ir viskas, tai priklauso tik nuo jų pačių susivokimo... Neduok, Dieve, niekam įsimylėti save iki beprotybės.

katė: EKLEKTIKA Žurnalisto įdirbis + karininkiškų svajonių imitavimas + knygos tekstai. EKLEKTIKA Nr. 2 Tamsi naktis, tamsus miškas, švytintis šviesulys , -plius: priesaika tolimąjame rojuje, -plius: garbinimo apreiškimas. Gyvenime yra alchogolikų, kurie girdydami kitus, patys nenusigeria. Dėl apaštalo nesibaiminkim. Jis kaip žuvis vandenyje: sąmonė ir pasąmonė paplaukus, proto kontrolė nuplaukus, spektaklis vis labiau psichodelinis. Bet pasekėjų tarpe kitamet stebėsime nutinkant dar keistesnius dalykus. Jau dabar visos visatos neprilygsta Vilniaus apaštalui. Jau šiandien visi protingi milžiniškos kūrinijos gyventojai skuba į Kauną, kur 2013 gruodžio 29-ąją paskelbtas naujas garbinimo subjektas.

emipetras: Na , čia aišku jau viršūnių viršūnė tą gruodžio 29 d. Niekaip negaliu atsistebėti tokio dvasinių įžvalgų forsuoto garbinimo . Nuo Dievo Tėvo , kaip pagrindinės kūrinijos ASMENYBĖS garbinimo , nušoliuota net iki virštrejybės , viršabsoliutų , viršbegaliniojo dieviškųjų funkcijų garbinimo , kurios šiandiena nei šildo , nei šaldo šituos ribinius mirtinguosius . Šitie ribiniai , šiandiena dar negali suvokti , kas tai yra Tiesos Dvasia , ir kokią funkciją atlieka kartu su Tėvo Dvasia . Tai vietoj to , kad normaliai gyventų šitoje dievybių dualioje meilėje , egoistinis protas vis jautė nepasitenkinimą , kad tokia būsena yra kaip ir visų žmonių . Tada gimsta puikybė . Ne , taip neturi būti , reikia kažkuo tai šokiruoti , reikia mums išsiskirti iš visos planetos ribinių - mirtingųjų tarpo savo dvasiniu ekscentrizmu , kokio dar niekas nesugalvojo . Taip gimė pagundos vis labaiu tolti nuo Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasios ir nuo Dievo Tėvo Asmeninės Dvasios - suradus Rojaus Trejybę . Tačiau , po kiek laiko , štai naujas garbinimas , kosminės dieviškos postuluotės apibrėžimo - Aš Esu , jau kaip asmenybę , kuri iškeliama virš visų dieviškųjų Asmenybių apraiškų . Iškaliama virš Absoliutų , virš Begaliniojo , virš Rojaus Trejybės ir suasmeninama . Nežnau , man atrodo , kad taip kuriama sintetinė religija .

katė: “Aš esu“ -būdvardis, įvardis, priežastinis veiksmažodis –lingvistiniai apibrėžimai, kurie reiškia daikto, asmens būvį, veiksmo galimybę. Iš tiesų, tai tolinimasis nuo Centrinės Dievybės (trejybės), nuvertinimas Pirmojo Šaltinio ir Centro. Iš tiesų nebelieka vietos Derintojui, Tiesos Dvasiai, Šventąjai Dvasiai. Netgi tai rodo Septynių Pagalbinių Proto Dvasių regresą.

katė: Tai rezultatas, kada nuošalyje paliekama sąmonės ir pasąmonės tematika. Tuomet ir protas pakimba nesvarume –tampa cirkininku, klaunu, linksminančiu tokius pat pritemusios sąmonės individus

emipetras: Na va , čia jau tu miela KATYTE , išmąstei visai normaliai . Geriau pakeisk savo NIKĄ . Tokiam INTELEKTUI , kažkaip nesiderina vadintis ,,katė'' . Ar tu manai , kad katė labai jau išmintinga . Nieko išmintingo joje nėra , tik labai geri instinktai ir tiek . Geriau tu man pasakyk kas reguliuoja ŽEMĖS ekliptiką . Tik nerašyk , kad tai gamtos dėsnis ,kuris pats sukioja planetą . Parašyk ką nors originalaus .

emipetras: Ar bent kas dirbate Ukrainos klausimu ? Ar galite ranką pridėję prie savo širdies pasakyti - ir mano malda skrido ten , kad atsirastų taika ? Ar jūs dirbate pasaulio labui ar tik mėgstate diskutuoti ?

Adleris: dirbame, emipetrai, dirbame

emipetras: ŠAUNUOLIAI . AČIŪ .

katė: Malda mūsų sferoje tėra viena iš psichologinių terapijų; niekuo nepranašesnė už kitas: kaip poveikio priemonė, ir aplinkai pati savaime neveiksni. Nežiūrint didžiuliu laipsniu saviapgaulės besimeldžiantis demonstruoja ilgesį, šiuo metu nepasiekiamoms reikmėms, tačiau pasitikėdamas pačiu patikimiausiu kurjeriu –dvasiniu passauliu, dvasine tikrove. Ir kaip kvailai toks besimeldžiantis beatrodytų, tačiau jis stove šalia Dieviškosios Tėvo Dvasios,ne šalia psichologo, terapijos metodisto, ar artimiausio draugo. Malda neturėdama tiesioginio poveikio aplinkai, jį turi besimeldžiančiam; ir kada dievoti žmonės kreipiasi į psichologus, ekstrasensus, šamanus-burtininkus; parodo koks iliuzinis tikėjimas,kokia saviapgaulės religija praktikuojama. Taiga malda besimeldžiančiąjam tik terapija tarp kitų terapijų. Tačiau mentaliniam, astraliniam lygmenyse –kurie yra fizinės tikrovės jautriausi, subtiliausi sluoksniai- visos terapijos, visos maldos, visos tikslingai akumuliuojamos būsenos turi žaibišką įtaka ir netgi išliekamąjį efektą, tai atliekant raštingai. Kaip nebūtų gaila; šiuo klausimu rimčiausiai pasisako ezoterika, Budizmas, Krišnaizmas. Pastaruoju metu ir mokslas; pradėjęs gilintis į ”nano” pasaulį.

Vėjas: Tikslo siekimas pro užpakalines duris, dvasine prasme –tai spekuliacija –tai greitas receptas –saviapgaulės patiekalas, tarsi žaliais dažais padengtas smėlis; įsivaizduojant kad tai žolė.

VaidasVDS: Malda visiškai priklauso nuo žmogaus nuoširdumo ir sugebėjimo suvokti Dievą Kada žmogus išgirsta Dievo dvasią, kalbančią žmogiškoje širdyje, tada nuo tokio patyrimo yra neatskiriama tai, jog Dievas tuo pačiu metu išgirsta ir to žmogaus maldą. Garantija, jog bet kuri malda bus išgirsta, yra jos nuoširdumas; dvasinė išmintis ir bet kokio prašymo suderinamumas su visata nulemia atsakymo laiką, būdą, ir laipsnį. Ne kiekvieno malda pasiekia Dievą Toji malda, kuri nesiderina su žinomais ir nustatytais Dievo įstatymais, Rojaus Trejybei kelia pasibjaurėjimą. Kelios pastabos dėl maldų už kitus ir maldos asmeniškumą Kada meldžiatės už sergančiuosius ir kenčiančiuosius, tada nesitikėkite, kad jūsų prašymai pakeis kupiną meilės ir protingą tarnavimą šitų nesveikųjų reikmėms. Melskitės dėl savo šeimų, draugų, ir bičiulių gerovės, bet ypatingai melskitės už tuos, kurie jus keikia, ir pateikite kupinus meilės prašymus dėl tų, kurie jus persekioja. "Tačiau, kada reikia melstis, aš tikrai nepasakysiu. Daugelis ima melstis tiktai tada, kada ištinka nelaimė. Tokia praktika yra neapgalvota ir klaidinanti. Aišku, jūs gerai elgiatės, kad meldžiatės, kai turite sunkumų, bet jūs taip pat tikrai turėtumėte neužmiršti pasikalbėti kaip sūnus su savuoju Tėvu net ir tada, kada jūsų sieloje viskas klojasi gerai. Tebūna jūsų tikrieji prašymai visada paslaptyje. Neleiskite žmonėms klausytis savo asmeninių maldų. Padėkos maldos yra tinkamos garbinančiųjų grupėms, bet sielos malda yra asmeninis reikalas. Yra tiktai viena vienintelė maldos forma, kuri tinka visiems Dievo vaikams, ir ji yra tokia: Nepaisant šito, tebūnie tavoji valia." Iš tiesų Ukrainoje aš manau žmonės meldžiasi dėl kelių dalykų. Vieni meldžiasi už Europą, kiti už Rusiją, treti už savo gerą gyvenimą, ir tik labai nedaugelis už tai, kad ten įsiviešpatautų gėris ir dvasinės (dieviškos) vertybės. Tad nenustebkite, jei Ukrainoje kažkas bus ne taip,viskam pasibaigus. Pamoka ten yra tokia, kad blogis, kuomet išsigimsta, jis visuomet pralaimi, nežiūrint kokios stiprios jo pozicijos jam pačiam atrodė ir kiek jis dar blogybių savo tikslams buvo sumąstęs. Bet labai dažnai būna taip, kad vieną blogį pakeičia kitas, palaipsniui išstumdamas dvasines vertybes ir jas keisdamas materialistinėmis. Taip gali nutikti ir Ukrainai, kaip beje nutiko ir šiandieninėje Lietuvoje...

emipetras: Kada jūs surasite , kad dangiškoji ŠVIESA yra jumyse , tada suprasite , kad jūs visada esate savo išminties centre ir jeigu su savąja išmintimi , kuo labiau nugrimsite į savo tikrąjį AŠ , jūs savyje atrasite tikrąjį , gyvajį DIEVĄ . Ir suradę iš džiaugsmo jam sakysite : Dieve aš numaniau ęsanti Tave , visą savo gyvenimą ir vadinau Tave įvairiais vardais . Aš vadinau Tave ir tėvu , ir mama , ir vaikeliu Aš vadinau Tave mylimąja Aš vadinau Tave ir Saule , ir gėlele, Aš vadinau Tave savąja širdimi , Tačiau niekada iki to momento , aš nepavadinau Tavęs MANO TĖVE .

Jolanta: Beje AŠ ESU yra naudijamas Visuotinio Tėvo, kaip pirminės priežasties ir galutinės pasekmės kaip dar vienas apibūdinimas. Tai naudojama Urantijos Knygos 2 dalies pasutiniuose skyriuose. :) Taip kad nieko naujo po šia saule :)

emipetras: Labai gerai parašei JOLANTA , kas yra AŠ ESU . Visai teisingai - milijonu procentų teisingai parašei . AŠ ESU - Visuotino Tėvo , kaip pirminės priežasties ir galutinės priežasties , kaip dar vienas apibūdinimas . Taip , visai teisingai , Visuotinas Tėvas , kažkada Mozei pasakė , AŠ ESU TAS KAS ESU . O dabar paskaityk ką Algimantas rašo ; ,,... UŽ dabar besiformuojančių naujų visatų daug didesnės apimties keturiose išorinės erdvės zonose, kas UŽ tų zonų – TOLIAU. Aš negaliu jums atskleisti – ten Esu Aš – AŠ ESU – suprantamesniu jūsų ribiniam protui palyginimu, kadangi jūs negalite suvokti, neturėdami kokio nors atskaitos taško. Jeigu jūs būtumėte tokioje vietoje, kur nematytumėte nė vieno atskaitos taško, jūs pajaustumėte, kaip jums sunku orientuotis, net jeigu būtumėte ir miške, esančiame vienodų medžių, jums būtų sunku surasti apniukusią dieną pasaulio keturias kryptis, pagal kurias jūs galėtumėte nors kiek orientuotis į kurią pusę eiti, o jeigu jūs būtumėte toje vietoje, kur nėra jokio medžio, jūs negalėtumėte suprasti į kurią pusę pasukti, jeigu apsiniaukęs dangus, nėra saulės padėties, pagal kurią galėtumėte orientuotis, o aplinkui nėra jokio taško, į kurį galėtų atsiremti jūsų žvilgsnis – po kurio laiko jūs pradėtumėte jausti viduje nerimą. O dabar įsivaizduokite, kad jūs esate kosminėje erdvėje – iškelti virš šito pasaulio – nematote nė vienos žvaigždės, nematote jokio kito spindinčio kūno, matote juodumą, jeigu atsidurtumėte jūs tokioje aplinkoje, jūsų dabartinės penkios juslės apribotų visą patyrimą, jūs galėtumėte tiktai tyrinėti patį save, nes aplinkui jūs nieko nematytumėte ir nesuvoktumėte, kad yra aplinka. Štai kodėl Urantijos Knygos apreiškimas nepateikia nieko, kas gi yra už tų keturių išorinės erdvės zonų, kuriose šiandien vyksta milžiniški energijos uraganai – ten ir yra ta aplinka, kurioje nėra jokio spindinčio kosminio kūno, nėra žvaigždės-saulės. Išoriniais keturiais žiedais dabar yra apribota kūrinija, gyvybės išorinės erdvės keturiose zonose šiuo metu be Rojaus Jėgos Organizatorių nėra kitos, kuri galėtų dalyvauti šitame nuostabiame energijos uraganų įsukime, kad iš jų atsirastų sūkuriniai ūkai, o iš ūkų atsirastų milžiniškos saulės. Tai štai, už šitų išorinių keturių žiedų yra tamsuma, nėra spindinčių jums taip akiai patrauklių vaiskią naktį žvaigždžių-saulių, ten Esu Aš – AŠ ESU, ir JOKIŲ ribų AŠ neturiu. ...'' Taigi , tokios tokelės . Kodėl viskas išaiškinta ne taip kaip Urantijos knygoje ?? ?

Jolanta: Emili :) pažiūrėkime filosofiškai į tai. Viską suprantu, bet suprantu ir tai kad negaliu kito teisti nes pati esu netobula. Aš galiu tik kažką sakyti iš savo suvokimo taško kuris yra be galo ribotas. Tačiau suvokiu savo tobulėjimo kryptį ir kai pajuntu kad galiu gauti kažkur paspirtį tai ir puiku. Ir visai nesigilinu į tai kiek kažkur teisinga o kie neteisinga, plius juk tai irgi būtų neteisinga jei kažką vertinčiau, nes bandyčiau savo kažką įpiršti. Aš lieku prie Tėvo, ir nežinau kiek esu teisi, o kiek ne, bet man taip atrodo šiai dienai. Man taip keista kad stengiamasi taip viską apsunkinti, o juk viskas taip paprasta. Tačiau kai pabendrauji su žmonėmis pamatai, kad tų paprastų dalykų niekas nemato. Todėl ką geriausia galima padaryti šiai dienai, tai ugdyti stiprias asmenybes (Citata iš Urantijos knygos) ir dabar mano misija jei tik leis galimybės, ne kalbėti apie Urantijos knygą, ne bandyti parotyti žmonėms Tėvą. Bet bandyti ugdyti stiprias asmenybes, kurios suvoktų šio pasaulio netikrumą, o gal tada kažkas kitas, pvz tu Emili, ar Vaidas jiems papasakos ir apie Urntijos knygą. Konferencijoje iškėliau teiginį, kad aukštųjų mokyklų tikslas ugdyti asmenines kompetencijas ir su manimi sutiko dalyviai, tačiau jie nesuvokė, kad stipri asmenybė, gebanti apsispresti turi galimybę pažvelti ir giliau. Kaip sudėtinga padėti žmogui, bet juk kažką reikia daryti, šiai dienai matau tik šią išeitį, bandyti ugdyti stiprias asmenybes, labai tikiuosi, kad turėsiu tokią galimybę ir toliau.

emipetras: Stipri asmenybė , Jolanta , tai , aš manyčiau , būtų ; protas , siela ir dvasia . Visi šie , harmoningos asmenybės , aspektai nėra matomi , neapčiuopiami , neišmatuojami , tačiau žmogus turintis proporcingai išreikštas šias savybes , visumoje yra harmoninga asmenybė ir daug ką gali suprasti ir pasiekti , šio pasaulio žmonijos skruzdėlyne . Sėkmės tau asmenybių kūryboje .

Jolanta: Emili, kaip ir dažnai imi maksimumą :) pasakyk, ar sutikai bent vieną su didžiu protu, tyra siela ir atvira dvasia. tai teorija Emili, ką tai duoda realybėje, kiek tas pasakymas gali padėti besibaškantiems?

emipetras: JOLANTĖLE , tik neapsirik neimdama maksimumo . Būtent , tik maksimumas , tik siekis aukščiausių vertybių , mus išgelbės iš materialaus pasaulio BEDVASĖS rutinos . Na , o kaip tu pati suvoki tas aukščiausias vertybes ir kaip tu pateiksi tas aukščiausias vertybes , tai čia jau kitas reikalas , tačiau eiti prie žmonių reikia tik su aukščiausiomis vertybėmis . Gal dar netobulai , gal dar nedrąsiai , tačiau tik su maksimalia idėjos potencija . Nepyk , tokia mano nuomonė .

Jolanta: Gal būt Emili, jei tik nori parodyti ir pasitraukti, tada taip/ Tačiau jei nori ugdyti žmogų.......gal kitaip ......... iš jaunystės prisimenu filmus apie Budistus, kaip jie moko, nesakydami nieko, o tik sudrydami salygas susivokti ptiem, tiek kiek jų sąmonė gali. Jei žmogui duosi per sunkią užduotį jis dėl to kd nematys galimybės jos įgyvendinti pasitrauks. Jei nori būti apaštalas kuris nori parodyti žmonijai tai kas geriusia, tada taip, tą daro Algimantas, bet jei tu nesijauti idialus tada tu negali rodyti to kuo tu negyveni, jei tavo gyvenime nevadovauja aukščiausios vertybės ir idėjos, jei pasiduodi žmogiškiems dr impulsams, tada ir negali propaguoti tai kas nėra tavo esatis. Aš negaliu propaguoti aukščiauisias vertybes, bet tikrai galiu mokinti žmones kaip po truputi artėti prie jų, nes tai pati darau ir jaučiu rezultatus. Tai va mielas broli, kiekvienam savo

VaidasVDS: Vienas, atrodytų nedidelis niuansas: perašinėjant garsiąją Jėzaus maldą, buvo prarasta ši jos ištrauka Ir vis labiau mus padaryk tokiais tobulais, koks esi ir pats Nuo to laiko žmonija tarsi pamiršo siekti, būtent, dvasinio tobulumo. Kada žmogus iš tiesų ieško Dievo, jis tiesiog negali rinktis blogio ar blogų poelgių. O veikti žmogus tiesiog privalo Moralus pasirinkimas ir dvasinis pasiekimas, sugebėjimas pažinti Dievą ir potraukis būti toks, koks yra jis, yra sielos bruožai. Žmogaus siela negali egzistuoti be moralaus mąstymo ir dvasinės veiklos. Neveikli siela yra mirštanti siela. Tik reikia stengtis veikti išminties pagalba. Išminties galima siekti, tik patiriant, analizuojant ir vertinant Žinojimas yra materialaus arba faktą suvokiančio proto sfera. Tiesa yra ta sfera, kuri priklauso dvasiškai apdovanotam intelektui, kuris suvokia, jog pažįsta Dievą. Žinojimas yra įrodomas; tiesa yra patiriama. Žinojimas yra proto nuosavybė; tiesa yra sielos patyrimas, besivystantis savasis aš. Žinojimas yra nedvasinio lygio funkcija; tiesa yra visatų intelektualaus-dvasinio lygio fazė. Materialus protas suvokia faktinio žinojimo pasaulį; sudvasintas intelektas suvokia tikrųjų vertybių pasaulį. Šitie du požiūriai, sinchronizuoti ir harmonizuoti, atskleidžia tikrovės pasaulį, kuriame išmintis paaiškina visatos reiškinius, besivystančio asmeninio patyrimo požiūriu. Tik kiekvieno mūsų vertinimai visuomet bus šiek tiek subjektyvūs. Nereikia bijoti vertinti ir net klysti, ir tikrai visiškai nereikia reikia likti abejingu, bijoti reikšti savo nuomonę, kliautis ne savimi, o autoritetu. Žmonių bėdos prasideda tada, kad jie ieško ne Dievo, o autoriteto ir pradeda tikėti ne į Dievą, o į autoritetą. Reikia mokyti žmones tiesiog būti savimi ir pasitikėti savimi. Urantijos Knyga teigia religija yra išimtinai individualus patyrimas o toliau sako Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus šitai dieviškajai karalystei. Nesureikšminkit savęs, neieškokite jokių savo misijų, viskas ko reikia žmonėms, tai pabandyti suvokti Dievą ir siekti brolystės. Tas, kas kažką suvokia, turi padėti kitam, bet tik norinčiam suvokti ar susivokti, suprasti Dievą ir pradėti siekti draugiškumo ir brolystės...

Kaunas: Matai Vaidai tik beda tame , kad sudijuoti baudziamaji kodeksa ir Urantijos Knyga yra visiskai du skirtingi dalykai, tau deja jie analogiski

Jolanta: Vaidui. Jau kuris laikas mano galvoje sukasi mintis, kad didžiausias stabdis siekiant būti panašiu į Tėvą siekimui yra žmonijos nesuvokimas jo asmeninės dvasinės krjeros. Juk galima labai daug kur teisingai sakyti, reikia, reikia, reikia......tačiau žmogui natūraliai kyla klausimas......o ka iš to? Kada žmogus mato arba tik šios žemiškos egzistencijos akimis, arba Krikščioniškąja griešta doktrina, manau ntūraliai kyla jam tokie klausimai. Jei mano gyvenimas baigiasi šia žemiška egzistencija, kam stentis tapti panašiu į Dievą, jei vis tiek tobulumo žmogus pasiekti negali, o jei vis tiek būsi netobulas tai koks skirtumas šiek tiek daugiau ar mažiau. Jei žiūrėti iš Krikščioniškosios pozicijos, tai čia gal daugiau sužaidžia baimė būti nubaustam už klaidas. Ir žmogus turi spręsti dilemą, ar bandyti siekti tobulumo atsisakant gyvenimo ir su visiška nežinomybe ar pavyks, nes žmogaus kūnas diktuoja viena, religinės doktrinos gana neapibrėžtos ir prieštaringos kita, susigaudyti kaip suderinti savo materialaus kūno poreikius ir religines doktrinas labai sudėtinga, todėl natūralu, kad žmogus pasuoja, pasirenka ritualus, nes bent kiek išlieka vilties, kad gal būt pataikys ir nesuklys. Tačiau kada žmogus aiškiai skaitydamas Urantijos knygą suvokia savo dvasinę karjerą, jis suvokia, kad ir koks būtų netobulas, kiekvienas žengtas mažas žingsnelis link tobulumo jam yra aukso vertės, net jei ir šį gyvenimą baigs kaip paprastas statistinis mirtingasis, tai ką pasiekė dvasinėje srityje, nors tai ir būtų tik aguonos grūdelis yra jam milžiniškas pasiekimas, kuris duos ir toliau vaisius, nors ir ne šiame gyvenime. Kol kas manau kad didžiausias trūkdis yra žmonių nesuvokimas visa ko tęstinumo, nežinojimas kaip tas tęstinumas reiškiasi. Ir kas gaunasi, kada žmogus žino kad jo kiekviens gal būt ir nereikšmingas pasiekimas yra indėlis į jo tolesnius pasiekimus jam natūraliai ateina kad jis siekia būti panašiu į Tėvą danguje. O kai įsisuki į šį gyvenimo žaidimą natūraliai pradedi po truputį vis stipriau jausti brolystę. Ir tai nėra kažkokio priesako vykdymas, nėra perspaustas noras, tai tampa gyvenimo kasdienybe, netobulumo pripažinimas kaip normalaus fakto atpalaiduoja žmogų iš baimių kad jis blogas ir nevertas, o suvokimas dvasinės karjeros įgalina jį mokintis po truputį būti vis tobulesniu. Propagavimas maksimumą kartais gali labai stabdyti kitą žmogų. Teisingai Vaidas ir sako, procesas svarbu.....svarbu ar tu esi tame procese ar nesi.

Kaunas: Vaidai, gal apie paprastus zemiskus klausimus gali papostringauti. Na tarkime kada sugrys Lietuvon , Venckiene. Pedofiliniu pasaku kureja.

Arina: šv. Pranciškaus Asyžiečio malda Šventoji Dvasia, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu. Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur gresia skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau: kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas; nes kas duoda – gauna, kas atleidžia – tam atleidžiama, kas miršta – tas gimsta amžinai gyventi. Amen.

emipetras: Jūsų visų aukščiausia raiška yra unikali. Pirmas jūsų aukščiausios raiškos aspektas yra tai , ką jūs galite duoti Žemei, - tai jūsų unikalumas. Jūsų indėlis – tai nepakartojama charakteristikų ir savybių visuma su savo vibracijomis , aromatu ir kombinacija. Iš esmės, jūs duodate patys save. Aukščiausia, ką jūs galite duoti, esate jūs pats! Jūs išsiskiriate ne tuo, ką sužinojote iš kitų, įpročiais ar žiniomis. Aukščiausia, ką galite duoti, neateina iš išorinių dalykų. Ne, jūs pats – svarbiausioji grandis. Žinoma, jūs gavote žinių ir informacijos iš kitų žmonių, iš knygų ir mokymo įstaigų. Žinoma, jus suformavo kultūra ir auklėjimas. Tačiau jūs integravote šias įtakas į savo esmę savuoju būdu. Dėka patirčių, turėtų šiame ir buvusiuose jūsų gyvenimuose, įgijote unikalią charizmą. Jūs skleidžiate savo šviesą savuoju būdu. Ši unikali šviesa traukia žmones. Tai šviesa, sklindanti Žemei iš ten, kur jūs esate, tai šviesa, kurios dėka jūs spindite. Jūsų nepakartojama šviesa – tai žemiškų ir dangiškų savybių mišinys. Šiame gyvenime jūs esate vyras arba moteris, turintis tam tikrą išauklėjimą ir išsilavinimą. Jūs suformuoti visuomenės, kurioje gyvenate, pasaulėžiūros. Taip ir turi būti, nes tas formavimas padeda jums įgyti gilų asmenišką žmogiškojo gyvenimo žinojimą. Pereidami per visas šias sunkias patirtis, jūs įgijote gilų jausmų bei emocinių skrydžių ir nuopuolių, kuriuos išgyvena Žemėje žmogiškosios būtybės, suvokimą. Savo kaip tyrinėtojo kelionę per tamsą ir šviesą jūs praėjote nepakartojamu keliu. Todėl tai, ką jūs galite pasiūlyti kitiems, yra taip pat unikalių savybių derinys. Visada išreikškite savo individualumą kūryboje ir darbe! Nesvarbu kas jūs – kepėjas, mokytojas, menininkas ar dvasinis gyduolis. Atiduoti patį aukščiausią, kas yra jumyse, tai išreikšti savo individualybę ir dalintis ja su visu pasauliu. Pasaulis be jūsų nepilnas. Visata laukia Jūsų indėlio, o ne kurio nors kito žmogaus indėlio kopijavimo ar atgaminimo. Visata skatina, kad leistumėte tekėti savajai, nepakartojamai energijai. Tokiu būdu, savo aukščiausiojo Aš įkūnijimas yra buvimas pačiu savimi, išreiškiant savo individualumą.

Die Teufelsbuhle: _________________________________ HOHOHOHO _________________________________________ ________ EMIPETRAS _________ "unikaliai" plagijuoja ____________ svetimą kūrybą ______________ !!! __________nesisarmatindamas uždengia tokią gražią maldą, kurią net AŠ išmokau atmintinai ___________ !!! vardan abejotinos reikšmės_______________ (chaltūros) _______________ teksto________________!!! ____________________________KUR JŪSŲ GARBĖ IR ORUMAS ?????___________________________ ir dar TEMOJE apie DIEVĄ....po paraliais, prie ko priveda teiginys, kad Dievas _ Meilė, o ne Baimė!!!

Die Teufelsbuhle: _________ tai ką, emipetrai, nesigini, kad nuplagijavai tekstą iš http://meiles-keliu.lt/?cat=12&paged=3 ______________ įdomu, ar ir kiti, atseit, tavo sukurti tekstai nėra panašios kilmės _________________ ??? ________________ žiū, kad netektų visą tą reikalą perduot prokurorų žiniai _______________________ !!! _______________________ PASISARMATINK< VAIKINE>_________ kam iš vis tokiems reikalinga Urantijos knyga, nžn...

emipetras: Matai mielas VELNIUK , aš tos ,, Meilės keliu '' kūrybos visai nesisavinu ir savo asmeninio štampo nededu , nes kas yra Viešpaties JĖZAUS KRISTAUS pasakyta , tas yra visiems pasakyta ir gali naudoti visų labui . Taip reikėjo pažymėti , tačiau pamiršau .... Kalba KRISTUS Jūsų visų aukščiausia raiška yra unikali. Pirmas jūsų aukščiausios raiškos aspektas yra tai , ką jūs galite duoti Žemei, - tai jūsų unikalumas. Jūsų indėlis – tai nepakartojama charakteristikų ir savybių visuma su savo vibracijomis , aromatu ir kombinacija. Iš esmės, jūs duodate patys save. Aukščiausia, ką jūs galite duoti, esate jūs pats! Jūs išsiskiriate ne tuo, ką sužinojote iš kitų, įpročiais ar žiniomis. Aukščiausia, ką galite duoti, neateina iš išorinių dalykų. Ne, jūs pats – svarbiausioji grandis. Žinoma, jūs gavote žinių ir informacijos iš kitų žmonių, iš knygų ir mokymo įstaigų. Žinoma, jus suformavo kultūra ir auklėjimas. Tačiau jūs integravote šias įtakas į savo esmę savuoju būdu. Dėka patirčių, turėtų šiame ir buvusiuose jūsų gyvenimuose, įgijote unikalią charizmą. Jūs skleidžiate savo šviesą savuoju būdu. Ši unikali šviesa traukia žmones. Tai šviesa, sklindanti Žemei iš ten, kur jūs esate, tai šviesa, kurios dėka jūs spindite. Jūsų nepakartojama šviesa – tai žemiškų ir dangiškų savybių mišinys. Šiame gyvenime jūs esate vyras arba moteris, turintis tam tikrą išauklėjimą ir išsilavinimą. Jūs suformuoti visuomenės, kurioje gyvenate, pasaulėžiūros. Taip ir turi būti, nes tas formavimas padeda jums įgyti gilų asmenišką žmogiškojo gyvenimo žinojimą. Pereidami per visas šias sunkias patirtis, jūs įgijote gilų jausmų bei emocinių skrydžių ir nuopuolių, kuriuos išgyvena Žemėje žmogiškosios būtybės, suvokimą. Savo kaip tyrinėtojo kelionę per tamsą ir šviesą jūs praėjote nepakartojamu keliu. Todėl tai, ką jūs galite pasiūlyti kitiems, yra taip pat unikalių savybių derinys. Visada išreikškite savo individualumą kūryboje ir darbe! Nesvarbu kas jūs – kepėjas, mokytojas, menininkas ar dvasinis gyduolis. Atiduoti patį aukščiausią, kas yra jumyse, tai išreikšti savo individualybę ir dalintis ja su visu pasauliu. Pasaulis be jūsų nepilnas. Visata laukia Jūsų indėlio, o ne kurio nors kito žmogaus indėlio kopijavimo ar atgaminimo. Visata skatina, kad leistumėte tekėti savajai, nepakartojamai energijai. Tokiu būdu, savo aukščiausiojo Aš įkūnijimas yra buvimas pačiu savimi, išreiškiant savo individualumą.

Die Teufelsbuhle: 'Viešpaties JĖZAUS KRISTAUS pasakyta' ____________a tu jau pradedi su savo smegenais suspykt______________ žmogau???? ten parašyta 'Jeshua perdavimas per Pamelą Kribbe' ___________________ žmogau!!!!! ________ ar mažai internete skaitei panašių perdavimų???____________ Algimanto Jakubėno nebeužtenk????? TAI KAM TAU REIKALINGA URANTIJOS KNYGA __________ žmogau???__________ tenajus ne taip gražiai parašyta, a ne _______ žmogau??? _______ ten mintys sudėtingiau reiškiamos, a ne _______??? P. S. kai kitą kartą ką nors cituosi, N E P A M I R Š K nurodyt šaltinio ____________________!!!! kitaip teisiškai tai bus vadinama INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS vagyste____________________!!!! понял ли?

emipetras: YES , YES . Untata , taptata . Tik nesibadyk . Tikrai taip , Jeshuja , tai rytietiškas KRISTAUS vardas . Amen

VaidasVDS: Ilgokai nebuvau čia. Žiūrau ir saugumietis su KGB šleifu tuo susiripino. Na kaip gi čia be jūsų, "draugeliai" Jolanta, tu jau eini link tiesos. Iš tiesų, visai nesvarbu kokioje tu stadijoje esi šiandien. Svarbu, kad tu pasirinkai kryptį - pas Dievą. Nereikia per daug sukti galvos, kas ir kaip atrodo tau ar kam nors kitam. Bet labai svarbu būti kantriam ir norėti kažką keisti. Kai ką galima pakeisti tik per ilgus metus. O ko nesugebėsime pakeisti čia, galėsime pakeisti ten. Bet svarbiausias tikslas - išlikti. O išlikimo užtikrinimas - tai mūsų pačių sprendimai. Jie turi būti visada tik geri, atsižvelgiant į visas protingas aplinkybes. Nesvarbu, kad susiduri su sunkumais, turi išmokti juos įveikti. Be to nereikia pamiršti ir šio perspėjimo Mirtingasis žmogus gali priartėti prie Dievo ir gali pakartotinai apleisti dieviškąją valią tol, kol yra pasirinkimo galia. Todėl kiekvieną dieną pravartu sau įsižnybti ir savęs paklausti - ar aš jau neišpuikau, ar aš viską darau gerai, ar aš netapau fanatiku ar dogmatiku, ar mano protas ir nuovoka yra sveiki, ar Tiesos Dvasia vis dar su manimi. O gyvenimas parodys, ar sugebėsime išvengti paslydimų ir nuklydimų. Gero kelio visiems. Tiubel-šriubel, nepriekabiauk prie Emilio. Emilis jaučia šiek tiek nostalgiją mistikai. Mistikoje gali būti ir tiesos, bet kad ten tikrai Jėzus pasakė, aš netikėčiau. Minties Derintojas derino žmogaus turimas žinias su įsivaizduojamais žmogaus pašnekovais. Kai kas pavyko...

VaidasVDS: Dėl Jolantos parašymo, įkelsiu pamąstymui dvi citatas iš Knygos Mokytojas atsakė: “Taip, mano sielos broliai, aš norėčiau, kad mes gyventume drauge kaip viena supratinga šeima. Jums yra patikėtas didis darbas, ir aš trokštu jūsų nesuskaidytos tarnystės. Jūs žinote, jog buvo gerai pasakyta: ‘Nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams.’ Jūs negalite nuoširdžiai garbinti Dievą ir tuo pačiu metu iš visos širdies tarnauti mamonai. Dabar visiškai atsidavę karalystės darbui, atsikratykite nerimo dėl savo gyvenimo; dar mažiau nerimaukite dėl to, ką valgysite arba ką gersite; nejauskite nerimo dėl savo kūno, dėl to, kokius drabužius dėvėsite. Jau jūs sužinojote, kad norinčios dirbti rankos ir nuoširdžios širdys nebus alkanos. Ir dabar, kada jūs rengiatės paskirti visą savo energiją karalystės darbui, būkite tikri, jog Tėvas žinos apie jūsų poreikius. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o kada būsite suradę įėjimą į ją, tada visa, ko jums reikia, tikrai bus jums pridėta. Dėl to, nebūkite be reikalo susirūpinę dėl rytojaus. Užtenka pasirūpinti tuo, ko reikia šiai dienai.” Bet ne kiekvienas turi dirbti vien tik dvasinį darbą, o visų žmonių brolystė yra tolimas tikslas. Tad reikia nepamiršti ir šio perspėjimo Nieko negali būti aukščiau už darbą savojo statuso sferoje – šitame pasaulyje ar kitame. Labai svarbus yra darbas ruošiantis kitai aukštesniajai sferai, bet niekas neprilygsta to pasaulio, kuriame tuo metu jūs gyvenate, darbo svarbai. Nors svarbus yra darbas, bet savasis aš nėra svarbus. Kada jūs jaučiatės svarbiu, tada prarandate energiją dėl to, jog vargina ir drasko ego didingumas, taip, kad labai mažai energijos belieka darbo atlikimui. Savojo aš sureikšminimas, ne darbo sureikšminimas, išsekina nesubrendusius tvarinius; sekina būtent savasis aš, o ne pastangos jį pasiekti. Jūs galite atlikti svarbų darbą, jeigu nesureikšminate savojo aš; jūs galite atlikti keletą dalykų lygiai taip lengvai, kaip ir vieną, jeigu save paliekate nuošalyje.

emipetras: GERB. Vaidai VDS , tu kitoje temoje rašei , kad norėtum padiskutuoti apaštalo Jono Areiškimo tema , apie kurią net Urantijos knygoje yra užsimenama . Tai va , gerbiamasis , parašyk man tą Urantijos knygos puslapį , nes aš šios temos kaip ir nemačiau , o gal jau pamiršau , tačiau ant greičio perversdamas puslapius , neradau . Tai tada galėsime ką nors pamąstyti , tuo klausimu . Iš anksto dėkoju .

VaidasVDS: Matai Emili ta tema yra išmėtyta po Urantijos Knygą. Aš tau nurodysiu puslapius: 378-6; 513-2; 539-5; 599-7; 608-3

Jolanta: Vaidai, tu esi teisus, puikybė labai greitai gali užvaldyti net mums to nesuvokiant. Deje, o gl ačiū Dievui mus nuleidžia ant žemės :) Gal kitiems tikėjimo kelias yra lengvas, man ne. Tikrai nukrentu į tikėjimo duobes. Ir tikrai nežinau ar atlaikysiu visus išbandymus. Ir man patiko pasakyti vieno kunigo žodžiai " Jolanta atiduok savo likimą į Kristaus rankas' ir kartu jis pasakė maldą, savo maldą, iš savų žodžių "Viešpatie aš negaliu susitvarkyti su situacija, todėl patikiu savo likimą Tau, atiduotu jį į Tavo rankas" ir šie žodžiai ramina. Kitas pasakytas dalykas kas visiškai prieštarauja Urantijos knygai man labai padėjo. O jis pasakė " Tai dvasia tave kankina, kuri nori kad tu paslystum, kuri visaip tave bando" ir po to pridėjo "Tai egoizmo dvasia". Ir tada suvokiau vieną dalyką, kad žmogus kada savo blogos savijauto priežastis tapatina su savimi, (kalbu apie save antruoju asmeniu) jam be galo sunku priimti sprendimus, nes jis tai turi daryti pats prieš save patį. Kada žmogus savo savijauto kaltininką mato kaip išorinį priešą, jam lengviau su tuo kovoti. Koks skirtumas tarp mano egoizmo ir egoizmo dvasios???? Gal čia tik man lengviau. Gal kitą kaip tik skatintų neveiksnumui. Tikėjimas yra nuolatinis pasirinkimas, pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Šią minutę su visu savo giluminiu žinojimu, su suvokimu, su savo patyrimu ar neabejoju Dievo keliu, bet visiškai nepasitikiu savimi, ar atlaikysiu šį kelią. Ir tik kunigo pasakyta mintis, kad dvasia tave bando man duoda stiprybės nepasiduoti. Tai etapas kurį turiu praeiti ir tas etapas yra gyvenimas, bandau rinktis gėrį, bet ar pavyks nežinau. Labai tikiuosi kad užteks stiprybės, kad užteks įžvalgos ir kad Tėvo dvasia man padės. Realiu gyvenimu dabar patiriu didžiulės krizės kaip tikėjimo išbandymo etapą. Todėl Vaidai puikybė jau nuleista iki minimumo ir atsiduodu tik Tėvo valiai, kad situacija išsispręstu anksčiau nei aš palūšiu. Tikiuosi kad taip neatsitiks. Ramybės Jums mieli broliai ir sesės

varna: Jolanta rašo: Tikėjimas yra nuolatinis pasirinkimas, pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Stiprybės Tau, Jolanta, melsiuosi už Tave šį vakarą ir visus kitus. Tikėjimas daro stebuklus, žinau tai. Svarbiausią pasirinkimą jau padarei, tad NEPALŪŠI!

Adleris: Jolanta rašo: Todėl Vaidai puikybė jau nuleista iki minimumo ir atsiduodu tik Tėvo valiai, kad situacija išsispręstu anksčiau nei aš palūšiu. Jolanta, gal gali apibūdinti žodžio "palūžti" prasmę? Kaip tai supranti - savais žodžiais?

emipetras: Tik nemanykite , kad aš jums rašau pasakas . Rašau tikrą TIESĄ , kuri išgelbėjo ir padėjo atsistoti ant savo kojų 49 , labai sunkios fizinės ir psichinės būklės žmonėms . Ir tai atliko vienas maldininkas , pagal išsilavinimą , gydytojas . Jam padovanojo apreiškimą nuostabus išminčius . Pabandysiu jums tai perteikti . ATSIPRAŠAU , ( Dangiškasis Tėve , atsiprašau , kad savo gyvenimu , savo mintimis , labai dažnai prisidedu prie šios planetos , kitų žmonių destruktyvių veiksmų gimimo ir įvykdymo ) ATLEISK , ( Atleisk , Dangiškasis Tėve , kad neturiu žinojimo , neturiu valios , kaip , visu geriausiu būdu sutvarkyti šio gyvenimo destrukcijas ( čia mintyse reikia paminėti to žmogaus arba grupės vardą , su kuriuo yra problema ) Atleisk , kad per mažai turiu tikėjimo ir įtikėjimo . AČIŪ ( Ačiū Dangiškasis Tėve , kad tu esi šalia . Ačiū , kad tavoji Dvasia viską sutvarko nuostabiai gerai ir teisingai , pagal tavo valią . Aš esu laimingas- a , čia ir dabar , nes Tu esi su manimi . AŠ MYLIU TAVE ( Aš myliu tave Dangiškasis Tėve , kad tavo meilė , apsupa mane ir atneša ramybę ir laimingą gyvenmą visiems tiems kurie šiandiena yra kančioje , tiek fizinėje tiek ir dvasinėje . Aš myliu tave , nes tu esi tu esi kiekvienos sielos viltis ir šviesa . Tai va taip , arba kažkaip panašiai , reikia mintimis interpretuoti tuo žodžius , kuriuos sakai : Atsiprašau . Atleisk . Ačiū . Aš tave myliu .

Jolanta: Vačiū Varna, pasirinkimas padarytas, bet visada yra galimybė palūžti, todėl dvasinė pagalba yra neįkainojama.

Jolanta: Nereikia Adleri. Nenagrinėsiu po kaulelį. Gyvenimas tesiasi, kova tesiasi. Etapas tikrai nelengvas, bet manau kad susitvarkysiu, išgyvensiu ir ..... o kas ten žino kas bo to Pasakysiu kaip vadybininkė, tikėti apsimoka, kad turėtum už ko užsikabinti krizei esant, tikėti apsimoka kad turėtum prasmę kai viskas sekasi, tikėti apsimoka, nes yra prasmė kai prieini tam tikrą amžių ir materialiame pasaulyje tu kaip ir viską esi atlikęs, tikėti apsimoka kai esi jaunas ir toks didelis pasirinkimas, kad save suorentuoti kuria kryptimi eiti kad neapsirikti. Tikėti apsimoka kai esi verslininkas, nes savo atliktu darbus gali orentuoti taip, kad jie turėtų giluminę prasmę ir neprieitum beprasmybės bedugnės, tikėti apsimoka, kai esi samdomas darbuotojas ir sunkiai dirbi kad išgyventum, nes tavo gyvenimo prasmė tikint nė kiek nesumenksta dėl turimų pajamų, tikėti apsimoka kai esi vargeta, nes tik tikėjimu gali palaikyti savo gyvastį. Ir manau kad dar daug galima prirašyti kodėl tikėti apsimoka. O kad tikėti paprasta, kad tikėti gera, kad tikėti smagu tai irgi faktas.

Tadas: Matai, Jolanta, žodžio analizė padeda suvokti, ar esama situacija tiksliai apibūdinama. Daugelis esam įpratę naudoti žodžius ne pagal paskirtį. Taip paaiškinčiau Adlerio klausimą. O tavo bandymas išsisukti iš atsakymo, bei prakalba apie tikėjimą ir jo naudą - neatlaiko jokios kritikos. Tikėjimas nėra prekė, moterie.

Rimantas: Tadas rašo, kad tikėjimas nėra prekė. Kodėl ne prekė? Labai pelninga prekė. Iš vienų žmoniu tikėjimo pragyvenimui užsidirba daug kitų žmoniu. Viskas yra perkama ir parduodama. Nuo vaikystės esam to mokomi ir labai greitai susiorientuoti galim kas apsimoka, kas ne. Toks jau žaidimas ir neverta į visa tai labai rimtai žiūrėti, nes visa tai kažkada praeis ir neliks nieko. Viskas yra tuštybių tuštybė, kaip sakė Saliamonas. Aišku, kad kalbam apie žmones ir jų darbus, ne apie Kūrėją, kuris yra Viskas. Kažkaip pradeda atrodyti, kad visi tikėjimai, biblijos, urantijos atsiranda iš žmoniu baimės dėl savo išlikimo. Negali žmogelis susitaikyti su tuo, kad po mirties viskas baigsis, tai ir tiki pomirtiniu amžinu gyvenimu arba, kad visa informacija apie jo gyvenimą bus įrašyta ir saugoma amžinai. Jis gi labai reikšmingas :)

VaidasVDS: Jolanta, nesupratau, kodėl tu manai, kad "egoizmo dvasios" nugalėjimas prieštarauja Urantijos Knygai. Štai citata Nežabojama savivalė ir nevaldoma saviraiška prilygsta nesutramdytam savanaudiškumui, nedieviškumo viršūnei. Laisvė be drauge einančio ir nuolat augančio savojo aš nugalėjimo yra egoistinės mirtingojo vaizduotės prasimanymas. Savuoju aš motyvuota laisvė yra koncepcinė iliuzija, žiauri apgaulė. Savivalė, besislepianti laisvės apdarų maskarade, yra gėdingos vergystės pranašas. Tikroji laisvė yra nuoširdžios savigarbos partnerė; netikroji laisvė yra žavėjimosi savuoju aš palydovė. Tikroji laisvė yra savikontrolės vaisius; netikroji laisvė yra savojo aš įtvirtinimo nuostata. Savikontrolė veda link altruistinės tarnystės; gėrėjimasis savuoju aš linksta į kitų išnaudojimą tam, kad būtų savanaudiškai išaukštintas toks klystantis individas, kuris teisų pasiekimą nori paaukoti vardan to, jog turėtų neteisingą valdžią kitų savo bičiulių tvarinių atžvilgiu. Net išmintis yra dieviška ir saugi tiktai tada, kada ji yra kosminė apimtimi ir dvasinė motyvavimu. Ir nereikia labai žemintis prieš Dievą, ar kitus, nes Dangiškas Tėvas visų pirma yra mylinti Asmenybė. Prisimink, kad ir šią tiesą Religinio augimo vystymasis veda iš sąstingio per konfliktą į koordinavimą, iš nesaugumo į tvirtą įtikėjimą, iš kosminės sąmonės susipainiojimo į asmenybės suvienijimą, nuo laikinojo tikslo į amžinąjį, iš baimės vergystės į dieviškosios sūnystės laisvę. Viskam reikia laiko. Laikas ištaiso viską.

Jolanta: Vaidai, egizmo dvasia, kaip iš šalies veikiantis elementas ir žmogaus prigimtinis gyvuliškas egoizmas yra du skirtingi dalygai. Pirmu atveju žmogus gali būti pasykus stebėtojas, nes jis tai atskiria nuo savęs. Tai nėra jis, vadinasi jis nekaltas, aplinka kalta. Kita vertus, mano atveju man padėjo, nes kai neturi jėgų susitvarkyti su savimi daug lengviau tvarkytis su kažkuo iš išorės, kad ir įsivaizduojamu kažkuo.

Jolanta: Tadai atsipalaiduok Piema aš nesu iekam įsipareigojusi kažką atsakyti....buvo paklausta, buvo neatsakyto ar to neužtenka kad užmiršti tą temą? Bent kaip korektiškas žmogus nelenda ten kur kitas nenori kad lystų. Čia visiškai žemiškas ir paprastas dalykas. Kas liečia tikėjimą.......nesupratau ką tuo nėrai parašyti. Tikėjimas yra kiekvieno asmeninis dalykas, taip jis nėra prekė ir niekas apie tai nerašo, tačiau niekas nedraudžia šitą subjetyvų dakyką gvildenti iš visų pusių, iš materialaus pasaulio, iš moralės, iš mentalinių ar intelektinių gebėjimų, galų gale iš aukščiausio taško tai dvasinės patieties. Bet koks žodžio išpraudimas į rėmus atima galimybę mąstyti ir daryti savas išvadas. Tai nėra stabas, tai kintantis, augantys ir pulsuojantsi gyvumu dalykas. Todėl visai ne į temą tavo komentaras.

Jolanta: Čia šiaip, ne į temą kuri buvo vedama. Yra pasakyta Kristaus, kad reikia kalbėti žmogui suptantama kalba. Kada žmogus gyvena materijoje jis turi atrasti priežastį kodėl jam savrbu atrasti Dievą iš savo materialino matymo, kada žmogus priima pasaulį moralės supratimi, jis iš savo pozicijos turi atrasti priežastį kodėl turi surasti Dievą, kai žmogus gyvena folsofiniame lygmenyje jis iš filosofinės pusės turi galimybę surasti priežastį kodėl jam reikia surati Dievą, kada žmogus gyvena dvasiniame lygmenyje jis jau turi galimybę ne tik ieškori Dievo bet jį jausti ir gyventi jo meilėje. Tačiau kol žmogus nėra dvasiškai suvokęs Dievo, kaip savo viduje gyvenenčio asmens, nėra jis užmirštas Dievo vaikas. Kiekviena pastanga iš jo gyvenimo supratimo pozicijos yra įvertinama. Todėl visada reikia atminti kažką teigiant, o iš kokios pozicijos mes tai vertiname ir ar tai vienintelė pozicija žmonijoje. Kartą Kristus apaštalams pasakė, nesistenkite iš žmogaus atimti tą tieos dalį kuri jame yra, net jei ji ir yra tik labai dalinė, geriaus stenkitės įdėti kai ką naujo kad po truputį jo sąmonė plėtusi ir tie nereikalingi dalykai savaime atkris. Čia tik mintis, ne citata. Gyvenimas labai įvairus, platus ir sunku apimti žmogui visus jo aspektus, juo labiau kai tiek daug trukdžių mums pastoja kelią. Todėl vieno ko galima tikėtis iš brolių ir sesių dvasioje tai tolerancijos, supratimo ir paprsčiausios broliškos ar seseriškos meilės.

VaidasVDS: Jolanta, šiaip tai aš nepažįstu jokios egoizmo dvasios. Yra tik toks reiškinys, kaip egoizmas - savojo aš sureikšminimas ir išaukštinimas. Ką gali padaryti savojo aš išaukštinimas, geriausiai iliustruoja Liuciferio maištas ir jo pasekmės. Šiandien žvelgiant į šiuolaikinę labai sekuliarizuotą visuomenę aiškiai matyti, kad žmonės tiesiog labai masiškai dalyvauja savojo aš išaukštinimo varžybose. Pagrindinis siekis - garbė, pripažinimas ir pinigai. O tie, kurie ieško dvasinių idealų ir prasmių, dažniausiai išjuokiami, atstumiami, jų šalinamasi. Bet šitose varžytuvėse mes turime labai didelį kozirį - išlikimą po mirties, jei, ieškodami Dievo kartu su kitais, sugebėsime atsikratyti ir šitos Liuciferiškos savybės. Pabaigai viena citata Šita idėja-idealas daryti kitiems gėrį – impulsas, kada ko nors nesuteikiama savajam aš dėl savo artimo gerovės – iš pradžių yra labai apribotas. Primityvusis žmogus artimaisiais laiko tiktai tuos, kurie jam yra labai artimi, tuos, kurie su juo elgiasi draugiškai; religinei civilizacijai vystantis, artimo samprata išsiplečia, apimdama klaną, gentį, naciją. Ir tada Jėzus išplėtė artimo spektrą, kad apimtų visą žmoniją, net tai, jog mes turėtume mylėti ir savo priešus. Ir kiekvienos normalios žmogiškosios būtybės viduje yra kažkas, kas jam pasako, šitas mokymas yra moralus – teisingas. Net ir tie, kurie šito idealo laikosi mažiausia, pripažįsta, jog teoriškai tai yra teisinga. Visi žmonės pripažįsta šito visuotinio žmogiškojo akstino būti nesavanaudiškam ir altruistiškam moralumą. Humanistas šito akstino kilmę priskiria natūraliam materialaus proto veikimui; religininkas yra teisesnis, pripažindamas, jog tikrai nesavanaudiškas mirtingojo proto siekis yra atsakas į Minties Derintojo vidinį dvasinį vadovavimą. Bet šitų ankstyvųjų konfliktų, kylančių tarp ego valios ir ne savojo aš, bet kitų valios, žmogiškasis aiškinimas ne visada yra patikimas. Tiktai visiškai gerai suvienyta asmenybė sugeba būti arbitras daugiapusiuose ginčuose tarp ego troškimų ir besiskleidžiančios visuomeninės sąmonės. Savasis aš turi tokias pačias teises kaip ir jo artimieji. Nė vienas iš jų neturi išskirtinių reikalavimų individo dėmesio ir tarnavimo atžvilgiu. Kada šitos problemos išspręsti nepavyksta, tada formuojasi anksčiausia žmogiškosios kaltės jausmų rūšis. Žmogiškoji laimė yra pasiekiama tiktai tada, kada savojo aš ego troškimą ir aukštesniojo savojo aš (dieviškosios dvasios) altruistinį akstiną suderina ir sutaiko besivienijančios ir vadovaujančios asmenybės suvienyta valia. Evoliucinio žmogaus protas visada susiduria su sudėtinga problema teisėjauti varžybose tarp emocinių impulsų natūralaus plėtimosi ir nesavanaudiškų postūmių, besiremiančių dvasine įžvalga – nuoširdžiu religiniu apmąstymu – moralinio augimo.

Jolanta: vaidai, visiškai sutinku su tuo ką parašei. Kad egoizmo dvasia kaip ir kitos dvasios yra liekana primityviosios religijos, viskas yra žmogaus samonės vaisius. Aš tik norėjau pabrėžti, kad tie išgalvoti dalykai man padėjo, nes ir suvokiant tai tai nėra tiesa, paprasčiausiai man tuo metu reikėjo užsikabinimo ir tai buvo tai, kad pažvelgiau į savo emocinę krizę kaip į kažką iš šalies. Kas man suteikė stiprybės kovoti ale su išoriniu priešu, o iš tiesų tik su savo egoizmu. Čia jau psichologiniai dalykai, tačiau pasirodo davė tam kartui rezultatą. Tik žinoma nereikia už to užsikabinti kaip už pastovaus suvokimo.

Jolanta: Kas liečia žmonių netoleranciją žmonėms kurie eina dvasiniu keliu.....priimk tai kaip natūralų dalyką. Urantijos knyga, o taip pat ir turėtas patyrimas kai dėsčiau vartojimo kultūrą davė tokį suvokimą, kad žmogaus samonės evoliucija tik žengia pirmuosius žingsnius į dvasinių realijų suvokimą. Kaip vienas lektorius sakė, kad žmogaus samonė iki šiol buvo išsivysčiusi tik iki tikslų siekimo, tai dar neseniai buvo žmogaus suvokimo viršūnė, tai labai daug, nes iki tol žmogus gyveno tik trumpalaikiais malonumais ir tik pirmieji žingsniai atsiranda kada žmogus jau perlipa per materialių tikslų siekimą ir ieškojimą dvasinių dalykų, bet tai tik pavieniai atvejai, todėl labai natūralu, kad tie ypač kas jaučiasi galini, nes pasiekė visuometės suprantamą viršūnę ir siekia tikslų, tai yra materialinių tikslų ar galbės, akivaizdžiai įrodančių žmogaus pranašumą prieš kitus, kad jie priešinsis kažkam aukštesniam, nes jie tada nebus išskirtiniai. kita vertus gal tai ir nėra akstinas priešintis, kad jų samonė paprasčiausiai atmeta tai ko jie dar negali suvokti. Kita vertus, tikslų siekimas jau yra susistemintas ir visuotinai pripažintas dalykas, o dvasiniai patyrimai tik pavienių žmonių pasakojimai ir tiek. Todėl ir rašoma, kad dažnai tikėjimas ateina tik per kančią, tik tada žmogus pradeda kelti egzistencinius klausimus. O kol žmogui gerai dažniausiai dvasiniai dalykai bus atmetami. Tačiau faktas nenuginčijamas, kad vis daugiau žmonių atsiranda kurrių sąmonė jau pribrendo aukštesnėms realijoms, davsinėms realijoms. gaila, kad jie yra išsispaitę po įvairius kultus, religijas ar kažkur pavieniui sprendžia savo egzistencines problemas. Tačiau bendraujant pastebiu kad labai stipriai progresuoja dvasinio suvokimo poreikis.

Jolanta: Rimanatai, manau kad didžioji dauguma tikrai tiki iš gana egoistinių tikslų, tai išlikimo. Bet gal kitaip ir negali būti. Juk net Urantijos knygoje parašyta, kad žmogus neturėtų gėdytis savo žemos ir nuodėmingos prigimties. Taip yra ir kas. mano samonė gyvulinė, ji kiša labai daug kur man koją. Kartais, kai labai pavargstu net pagalvoju, kad nenoriu būti prikelta, kad norėčiau jog viskas užsibaigtų čia ir dabar, tačiau atsigauni ir vėl žingsnelis po žingsnelio kažką darai. Na jei jau gyvenimas tau spardo šikną, tai tu irgi gali jam paspardyti. Kodėl nepagyvenus ne materializmo tiklais, o Tėvo, kas daugumą tikrai siutina. ir nesvarbu ar būsiu prikelta ar ne, o tik todėl kad kitaip nėra prasmės ir nebeįdomu.

varna: Jolanta, korektiškas žmogus neskleis viešumon savo asmeninių problemų, pergyvenimų, tuo išgąsdindamas forumo draugus, nes „palūžti“ turi daug reikšmių, tarp jų ir savižudybę. Tačiau dabar suprantu, kad tu tiesiog mėgsti kartas nuo karto pamanipuliuoti savais išgyvenimais. Adleris – profesionalas, tad, kartu su Tadu, kaip sakoma, moment 'ištempė tave į švarius vandenis.'.. O tavo tas 'tikėti apsimoka, kai...' tai tik patvirtina, prašyčiau nesupykti, nes nėra šlykščiau, kaip dvasine tematika manipuliuojantys. Tau tiesiog reikia tvirto peties, prie kurio galėtum prisiglausti

Jolanta: paskaityk savo komentarą ir padaryk pati sau išvadas panagrinėk kokia intencija ir kuo rašydama tuo siekei o dėl vieno tikrai esi teisi, nėra šlykščiau kai žmogus bando manipuliuoti primesdamas savo kliedesius. Kita vertus juk ir Kristus sakė, kad reikia rintis su kuo bendrauji. Ačiū už pamoką Ji man tikrai vertinga Kritiką priimu ir darau išvadas

Jolanta: dar šiek tiek manipuliacijos įdomus pastebėjimas, tenka bendrauti su skirtingų kultų žmonėmis. tačiau ne tusčiais religiniais fanatikais, o tais kurie išgyvena religiją savyje, visai neseniai buvau teologijos fakultete ir bendravau su žmonėmis iš tos pačios tradicinės katalikų bendruomenės. Ir galiu drasiai pasakyti, žmonės gyvanantys religiją puikiai vienas kitą supranta nesvarbu kokį kultą propaguoja. Tie kas tik laikosi idėjos nepatirdami savimi kas tai yra, ieško priekabių. tai mano asmeninis patyrimas kaip visa kita Tiksliau manipuliavimas Tik asmeninis patyrimas duoda dvasinį augimą, o patyrimas dažniausiai kuris duoda dvasinį augimą yra neigiamas, tai labai aiškiai apibrėžta Urantijos knygoje, galite postringauti teorijas, ir viduje būti tušti, gali būti ir antraip, nežinoti teorijų ir intuityviai vedamas Tėvo dvasios, tai yra minties derintojo, gyventi siekiant būti panašiu į Tėvą ir priimti brolystę ir seserystę, kaip savo gyvenimo būdą. Čia tiems ju kuo verta bendrauti

VaidasVDS: Nėra nieko blogo trokšti išlikimo. Apie tai kalba ir Urantijos Knyga. Dieviškasis Pagalbininkas niekada nesudvasins nė vienos žmogiškosios būtybės prieš jos valią; išlikimas yra Dievų tokia dovana, kurios laiko tvariniai turi trokšti. Bet išlikimas jokiu būdu negarantuojamas savanaudiškiems tvariniams "Bet čia slypi pavojus visiems tiems, kurie savo patekimą į karalystę norėtų atidėti, nors jie ir toliau siekia nesubrendimo malonumų ir atsiduoda savanaudiškumo patenkinimui: Atsisakę patekti į karalystę dvasiniu patyrimu, vėliau jie gali stengtis į ją patekti, kada ateities amžiuje bus apreikšta geresniojo kelio šlovė. Ir, dėl to, kada tie, kurie su panieka karalystę atstūmė tada, kada aš atėjau žmogiškuoju pavidalu, stengsis į ją patekti tada, kada ji bus apreikšta dieviškumo pavidalu, tada visiems tokiems savanaudžiams aš tikrai pasakysiu: Aš nežinau, iš kur jūs esate. Savąją galimybę pasiruošti šitai dangiškajai pilietybei jūs turėjote, bet visus tokius gailestingumo pasiūlymus jūs atstūmėte; visus kvietimus ateiti tuo metu, kada durys buvo atviros, jūs atmetėte. Dabar jums tiems, kurie išgelbėjimą atstūmėte, šitos durys yra užtrenktos. Šitos durys nėra atviros tiems, kurie į karalystę norėtų įeiti dėl savanaudiškos šlovės. Išgelbėjimas yra ne tiems, kurie nenori mokėti tokios kainos, kad iš visos širdies atsiduotų manojo Tėvo valios vykdymui. Kada dvasia ir siela nuo Tėvo karalystės jūs esate nusisukę, tada beprasmiška protu ir kūnu stovėti prieš šitas duris ir belstis, sakant, 'Viešpatie, atidaryk mums; mes taip pat norėtume būti dideli karalystėje.' Tuomet aš tikrai pareikšiu, kad jūs nesate iš manosios avidės. Aš jūsų tikrai nepriimsiu, jog būtumėte tarp tų, kurie kovojo gerąją įtikėjimo kovą ir laimėjo atpildą už nesavanaudišką tarnystę karalystėje ant žemės. Ir kada jūs pasakysite, 'Argi mes nevalgėme ir negėrėme drauge su tavimi ir argi tu nemokei mūsų gatvėse?' tada aš iš tiesų vėl pareikšiu, kad jūs esate svetimi dvasiškai; kad mes nebuvome bičiuliai tarnai Tėvo gailestingumo tarnystėje žemėje; kad jūsų aš nepažįstu; ir tada visos žemės Teisėjas iš tikrųjų jums pasakys: 'Išeikite iš mūsų jūs visi tie, kurie mėgavotės piktybinio blogio darbais.'”

Adleris: VaidasVDS tekštelėjo antspaudą - citatą ir tema užsidarė, tačiau ne viskas taip paprasta Lietuvoje per metus nusižudo 1700 žmonių. Paprasta aritmetika leidžia suskaičiuoti, kad tai yra 4-5 žmonės per dieną. Ar įsivaizduojat, ką tas reiškia – keturi žmonės per dieną pasikaria, mirtinai nukraujuoja susipjaustę, apsinuodija vaistais, nusiskandina, nusitrenkia elektra… Ne visi skaito tekstus abejingai. Todėl uždaviau Jolantai klausimą, kurį Tadas suprato labai teisingai. Jį suprato ir Jolanta, bet negrabiai 2 kartus išsisuko. Tuo viskas ir pasakyta. Varna atitinkamai sureagavo. Ateityje tikintis nuoširdumo ir pagalbos iš aplinkinių, jo galima ir nesulaukti... Beje radau labai puikią mintį Vėjas rašo: Tikslo siekimas pro užpakalines duris, dvasine prasme –tai spekuliacija –tai greitas receptas –saviapgaulės patiekalas, tarsi žaliais dažais padengtas smėlis; įsivaizduojant kad tai žolė. Sėkmės Jolantai tikslų siekiant per paradines duris

VaidasVDS: Adleri, tema neužsidarė. Aš tau dar vieną citatą tėkštelsiu Dalis patiria naudos ar kančios proporcingai su visuma. Kiekvieno žmogaus geros pastangos suteikia naudos visiems žmonėms; kiekvieno žmogaus suklydimas ar blogis padidina visų žmonių kančias. Kaip juda dalis, taip juda visuma. Kokia yra visumos pažanga, tokia yra dalies pažanga. Kokioje visuomenėje gyvename, tokias pasekmes ir patiriame. Nieko per daug pakeisti negalime, galime nebent patys, siekdami gėrio, visą laiką stengtis elgtis tik gerai, tik taip, kad neskaudintume kitų žmonių, kad nedarytume jokio blogio. Tai ir yra Dievo valios vykdymas. Tą daryti gana sunku tokioje visuomenėje, kurioje absoliuti dauguma siekia materialinių ir savanaudiškų gėrybių, o mažuma pirmiausiai ieško dvasinių vertybių ir kovoja dėl dvasinių vertybių įgyvendinimo. Todėl nėra nei paradinių, nei užpakalinių durų. Ir čia labai tinka kita citata Jūs iš tiesų nesate įgavęs nė vienos dorybės tol, kol jūsų veiksmai nepadarys jūsų tokiu, kad būtumėte jos verti. Reikia ką nors daryti gyvenime, veikti, kad tas gėris plistų. Bet taip padaryti galima tik tada, kada žmogus ne tik atras Dievą, bet ir sugebės pakeisti save, kad sugebėtų realiai vykdyti Jo valią, aišku be fanatizmo, dogmatizmo ir misticizmo apraiškų.

Arina: pakalbėjote prasčiau už provincijos vikarą iš sakyklos, Vaidai VSD: ...reikia...ką nors daryti...veikti...bet taip padaryti..... galima tik tada...nieko per daug... negalime pakeisti... o aš pasakysiu, kad galime pakeisti daug ir kai kurie šio forumo dalyviai tai daro kiekvieną dieną -------

VaidasVDS: Arina, aš irgi tai darau tą kiekvieną dieną, bet jūs to nematote ir nežinote. Per daug pakeisti jūs irgi nieko negalite. Pabandykite išsiaiškinti ir surasti visus, bet būtinai visus, atsakymus į klausimus, kuriuos iškėlė Venckienė savo knygoje http://www.scribd.com/fullscreen/94571221?access_key=key-15x9y0rkf2on83dvhew4&allow_share=false&escape=false&show_recommendations=false&view_mode=scroll tuomet ir aš patikėsiu, kad galima daug ką pakeisti (juk priklausote baltoms pirštinėms). Jei to nesugebėsite padaryti, aš tikrai nepatikėsiu, kad jau dabar galima daug ką pakeisti.

Arina: gerai, pasistengsiu perskaityti šią knygą per atostogas-------

Jolanta: Neskaičiau šios knygos, bet istorija žinoma, gal ir tiktai minimaliai, bet gyvuliškumo pakanka. Taip Vaidai, kol žmogaus prote bujos gyvulys, tiksliau daugumos žmonių prote, tas reikšis ir aplinkui. Kaip galima išsigelbėti.....manau kad visuotinai niekaip.....tačiau ką galima padaryti daugiausia, tai rodyti gyvenimą Tėvo meilėje ir bandyti nurodyti kelią kitiems, žinoma jei to nori tie kiti klausyti. Gyvenimas žiaurus, ir jis tpks liks dar daug amžių, tačiau po truputį ramybę galima įgauti ...... kita vertus, yra tokių dalykų prieš kuriuos žmogus bejėgis ir niekas negali padėti......lieka tik malda ir Tėvo meilės nesuabejojimas. Net ir užgriuvus žiauriai šios dienos kasdienybės tamsai. Manau kad galiu drasiai čia parašyti, tą šiandien rašiau ir vienam kunigui, kai jis manęs paklausė o ką atsakyti žmonėms kai sako, o kur Dievas kai mus tokios nelaimės ištinka. Dievas savo vietoje, jo meilė nekintama, tačiau daugumo gyvuliškas būdas teršia aplinką ir turi net ir salyginai tesūs (nors dažniasuiai visi sau atrodo teisūs) kentėti dėl tos užterštos aplinkos. Taip yra. Bet mes juk turime žinojimą ne tik apie materialaus gyvenimo sunkumus, bet ir apie dvasinio gyvenimo realijas. Todėl religininko akys dažna blizga net ir visuotino purvo akivaizdoje, nes turi viziją, žvelgia toliau nei šis materialus gyvenimas. Taip yra, kad dauguma žmonių nesugeba pramatyti daugiau nei rytdiena, ką jau sakyti apie anapusinį gyvenimą. Tokie žmonės gali tik pasitikėti kitu ir viltis. va čia ir prasideda kasdieninė pagalba žinančių. Stiprinti nežinančių tikėjimą ir pasitikėjimą. labai sunku išgirsti Dievo vedimą, kai tavo matymas apribotas tik materija, tačiau kaip sako Jėzaus Evangelijoje mažiausias taps didžiausiau, ar ne daugiausia pastangų ir reikia tiems kurie tiki nepriklausomai nuo to, kad jie negali pramatyti toliau nei materija. Kasdieninė veikla nėra bevaisė, net ir jei aiškių rezultatų namatome, net jei ir iškoneveikia, net jei ir apspjaudo kad ir žodiniais purvais, negalima sustoti jei tau buvo duotas žinojimas, turi vesti tuos kurie nemato.

VaidasVDS: Jolanta, aš tą istoriją narpliojau labai ilgai visomis prasmėmis. Ir labai teisingai išsireiškei, kad ji gyvuliška ir tikrai nežmoniška. Bet manau jai buvo tiesiog lemta atsitikti, tai įvyko, manau, dėl tam tikro nerūpestingumo. Drąsius nebuvo kuo nors ypatingas iki to įvykio, netgi pernelyg lengvabūdiškas. Tai ir lėmė, kad nutiko ta istorija, bet tai, kaip jis kovojo (netikiu, kad žudė jis-turiu tokią teisę, Arina, nepaisant kokius sprendimus priiminėtų teismai) verta didelės pagarbos... O mus veda du galingi dvasiniai poveikiai - Minties Derintojas (Tėvo Dvasia) ir Tiesos Dvasia (Jėzaus palikimas). Aš labai pasitikiu Tiesos Dvasia, o Tėvo Dvasią mes visada tik bandome suvokti...

Jolanta: Taip Vaidai, labai liūdna kai pradedi gilintis į šitą istoriją ir į daugelį kitų. Kas liečia vaikus visada labai jautriai reaguoju ir tikrai bent aš jaučiuosi bejėgė prieš tokius įvykius, prieš tokį žmonių elgesį. Kiek daug žmoguje turi būti gyvuliškumo. Ir nuo to mes nesame apsaugoti.....gaila net teisėsaugiškai. Ir teisingai sko Algimantas, kol Urantijos tiesomis nebus persismelkusi visuomenės o kartu ir tų kurie priima sprendimus mąstymas, tol gyvulys viešpataus žemėje. Tačiau mes turime gyventi čia, ir tur būt suvokiam kad tiesiogiai priešintis yra beprasmiška. Ne tik imant šią istoriją. Kita vertus, gyvulys yra baikštus, jis rodo savo drasą tik tol kol jaučiasi nenugalimas, kai tik saugumas dingsta, gyvulys išsigąsta, gal tada ir verta kovoti, o gal ir galim kaip nors išgzdinti gyvulį, kad leistų kvėpuoti žmogiškoms būtybėms, kurios nori siekti gėrio, grožio tiesos. Nesu kovotija, bent finėje plotmėje, visada maniau kad kova finėje plotmėje visada turės suinteresuotus asmenis. Ir toleravau tik kovą už dvsines vertybes, bet kažkodėl pagalvojau, kad kova ir už materialius gerus dalykus nėra beprasmiška.

Jolanta: Bet kita vertus Vaidai, net ir jei visao pasaulio dangus apsiniauktų mes neturime teisės suabejoti Tėvo planu. Tai kas atrodo tragedija iš šios dienos taško, gali ateityje turėti visai kitas pasekmių spalvas. Mums reikia visada turėti omenyje, kad mes negalime pramatyti įvykių pasekmių ateinančios kartoms, todėl kaip ir tu sakai, turime psikliauti Tiesos Dvasia, Šventaja Dvasia ir Tėvo dvasia (Minties Derintoju)

emipetras: Žinia yra išorėje , o tikėjimas viduje . Religija yra išorėje , o DIEVAS viduje . Pasaulis yra išorėje , o meilė viduje . Internetas yra išorėje , o mūsų mintys , mūsų viduje . Išorė mus baudžia , skriaudžia , glaudžia , myli , nemyli ir atneša ŽINIAS , o mes tas žinias arba priimame arba atmetame . Tikime arba netikime . Tačiau yra sakoma , kad tikintis į DIEVĄ , niekada neprašauna pro šalį vien todėl , kad DIEVAS yra labai , labai , labai didelis , o ne dėl to , kad to žmogaus tikėjimas buvo didelis . Taigi , daug tų paslapčių yra mumyse .

VaidasVDS: Emili, gerai pasakei. Tik gal pataisyčiau, kad tikintis į DIEVĄ retai kada prašauna pro šalį, nes tapus dvasiškai tobulu ir neklystančiu bet kuris tikintysis patirtų susiliejimą su Derintoju ir išnyktų iš šio pasaulio...

emipetras: Jeigu gerai pasakiau , tai noriu pasakyti dar geriau . Noriu pasakyti , kad apaštalas PAULIUS labai gerai suprato kas yra DIEVO DVASIA . Jis tai suprato , aišku , pagal ano meto dvasingą mąstymą , tačiau jo mąstymas jau buvo labai panašus į Urantijos knygos pareiškimą , apie ką rašo ir Urantijos knyga , tik jau su labai plačiai aprėptais , DIEVO TĖVO DVASIOS apraiškos aspektais . ŠVENTAS RAŠTAS Pauliaus , Pirmas laiškas korintiečiams 10 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. 11 Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. 12 O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. 13 Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. 14 Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. 15 Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.

Rimantas: Tikrai, kad pro šalį neprašausi, nes Dievas gi yra viskas. Taip, kad tikintis ar netikintis, visi ten būsim. Išnyksim ir susiliesim Dieve.

VaidasVDS: Rimantai, jau kelintą kartą šaudai pro šalį. Skirtumas yra didelis tarp to, ar tęsi karjerą po mirties, kaip savarankiška asmenybė, ar tavo gerų darbų likučiai taps Aukščiausiosios Būtybės dalimi, bet jau be tavosios asmenybės... Tas, kas kyla iš Tėvo, tas yra kaip amžinasis Tėvas, ir lygiai taip tai yra tiesa tiek dėl asmenybės, kurią Dievas suteikia savo paties laisvos valios sprendimu, tiek ir dėl dieviškojo Minties Derintojo, realaus Dievo fragmento. Žmogaus asmenybė yra amžina, bet kai dėl tapatybės, tai ji yra sąlygojama amžinosios realybės. Atsiradusi kaip reakcija į Tėvo valią, asmenybė pasieks Dievybės likimą, bet žmogus turi pasirinkti, bus jis ar nebus tada, kada toks likimas bus pasiektas. Kada tokio pasirinkimo nebūna, tada asmenybė patirtinę Dievybę pasiekia tiesiogiai, tapdama Aukščiausiosios Būtybės dalimi. Šis ciklas yra iš anksto nulemtas, bet žmogaus dalyvavimas jame yra pasirinktinis, asmeninis, ir patirtinis.

Rimantas: Kas yra asmenybė ir kas yra tapatybė? Ar Aukščiausioji Būtybė yra ne iš Tėvo?

VaidasVDS: Rimantai, nėra taip paprasta atsakyti į tavo klausimus. Aukščiausioji Būtybė yra iš Trejybės. Ankstyvojoje stadijoje, rengiant kūrinijos supervisatos planą, Pagrindinės Dvasios susijungė su protėvine Trejybe, kartu sukurdamos keturiasdešimt devynias Atspindinčiąsias Dvasias, ir tuo pačiu metu Aukščiausioji Būtybė kūrybiškai veikė kaip Rojaus Trejybės ir Rojaus Dievybės kuriančiųjų vaikų bendrų veiksmų kulminatorius. Aukščiausioji Būtybė vystosi savo ryšio su Rojaus Trejybe dėka ir dėl tos Trejybės kūrėjų ir administratorių vaikų dieviškumo sėkmės. Nemirtinga žmogaus siela vysto savo pačios amžinąjį likimą susivienydama su Rojaus Tėvo dieviškuoju buvimu ir sutinkamai su asmenybės žmogiškojo proto sprendimais. Kuo Trejybė yra Dievui Aukščiausiajam, tuo Derintojas yra besivystančiam žmogui. Manoma, jog šituo tolimos ateities laiku Aukščiausiojo dvasinis asmuo ir Visagalio pasiektoji energija bus pasiekę suderintą išsivystymą, ir abu, suvienyti Aukščiausiojo Prote ir Aukščiausiojo Proto, realizuosis kaip Aukščiausioji Būtybė, užbaigta aktualybė visatose – tokia aktualybė, kurią bus galima matyti visiems išmintingiems tvariniams, į kurią reaguos visos sukurtos energijos, kuri bus koordinuota visose dvasinėse esybėse, ir kurią galės patirti visos visatos asmenybės. Šita koncepcija numato Aukščiausiojo aktualų suverenumą didžiojoje visatoje. Visiškai panašu, jog dabartiniai Trejybės administratoriai ir toliau veiks kaip jo vicegerentai, bet mes manome, jog dabartinės sienos tarp šių septynių supervisatų palaipsniui išnyks, ir, kad visa didžioji vistata veiks kaip ištobulinta visuma. Iš esmės tapatybė nuo asmenybės nesiskiria. Tik asmenybės tapatybė arba išlieka po žmogaus mirties, arba neišlieka. Tai reiškia, tos citatos atveju, ar asmenybė po mirties išliks (asmenybė įgaus tapatybę dvasiniame pasaulyje) ar asmenybė (tai, kas joje buvo vertinga) išsisklaidys Aukščiausioje Būtybėje (neturės savarankiškos tapatybės dvasiniame pasaulyje) Mirtinga tapatybė yra laikina laiko-gyvenimo sąlyga visatoje; ji yra reali tiktai tiek, kiek asmenybė pasirenka tapti besitęsiančiu visatos reiškiniu. Būtent tai ir yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir energetinės sistemos: Energetinė sistema turi veikti toliau, ji neturi pasirinkimo; bet žmogus savo žinioje turi viską, kuo nulemtų savo paties likimą. Derintojas iš tikrųjų yra tas kelias į Rojų, bet žmogus šituo keliu turi eiti apsisprendęs pats, laisvanoriško pasirinkimo dėka. Žmogiškosios būtybės turi tapatybę tiktai materialiąja prasme. Tokias savojo aš savybes išreiškia materialus protas, veikiantis intelekto energetinėje sistemoje. Kada yra sakoma, jog žmogus turi tapatybę, tada yra suvokiama, kad jis turi proto grandinę, kuri yra pavaldi žmogiškosios asmenybės valios veiksmams ir sprendimams. Bet tai yra materialus ir grynai laikinas pasireiškimas, lygiai taip, kaip ir žmogiškasis embrionas yra laikinas žmogiškojo gyvenimo parazitinis etapas. Žmogiškosios būtybės, kosminės perspektyvos požiūriu, gimsta, gyvena, ir miršta per santykinį laiko akimirksnį; jos nėra ilgaamžės. Bet mirtingojo asmenybė, pati pasirinkdama, turi galios savo tapatybės buvimo vietą iš laikinos materialaus intelekto sistemos perkelti į aukštesnę morontinės sielos sistemą, kuri, drauge su Minties Derintoju, yra sukurta kaip nauja priemonė asmenybės pasireiškimui. Ir būtent šita pati pasirinkimo galia, laisvavalės tvarinijos išskirtinis ženklas visatoje, sudaro žmogaus didžiausią galimybę ir jo aukščiausią kosminę atsakomybę. Nuo žmogiškosios valios vientisumo priklauso būsimojo užbaigtojo amžinasis likimas; nuo mirtingojo laisvos valios nuoširdumo priklauso, ar dieviškasis Derintojas įgaus amžinąją asmenybę; nuo mirtingojo pasirinkimo ištikimybės priklauso, ar Visuotinis Tėvas turės naują kylantįjį sūnų; nuo sprendimų-veiksmų atkaklumo ir išminties priklauso Aukščiausiosios Būtybės patirtinės evoliucijos aktualizavimasis.

Rimantas: VaidasVDS rašo: Iš esmės tapatybė nuo asmenybės nesiskiria. Tai ir žiūrėkim į esmę, Vaidai, tie kas rašė Urantijos knygą patys ne viską žino ir supranta, nes "manoma", "visiškai panašu" ir t.t. Visiškai nebaisu yra prarasti asmenybę/tapatybę, nes tik susiliejęs su Tėvu tampi tobulas, kito kelio nėra. Čia tik tavo ego visokiais būdais tam priešinasi, nes tada jau negalės pasidžiaugti savo "pranašumu" prieš kitus: tu prašovei, o aš ne.

VaidasVDS: Rimantai, nesupratau, kas ir kur čia prašovė. Ir prie ko čia ego. Susilieti su Tėvu, praradus tapatybę, neįmanoma, nes nelieka ir tavo asmenybės, tik jos likučius absorbuoja Aukščiausioji Būtybė Kada žmogiškoji būtybė amžinąjį išlikimą pasirenka, tada likimą ji kuria drauge; ir šito kylančiojo mirtingojo gyvenimu ribiniam Dievui tenka padidintas asmenybės savojo aš realizavimo laipsnis ir patirtinio suverenumo išplėtimas. Bet jeigu tvarinys amžinąją karjerą atstumia, tada Aukščiausiojo toji dalis, kuri buvo priklausoma nuo šito tvarinio pasirinkimo, patiria neišvengiamą uždelsimą, tokį nepriteklių, kurį būtina kompensuoti analogišku arba papildomu patyrimu; kai dėl neišlikusiojo asmenybės, tai ji yra absorbuojama į kūrinijos viršsielą, tampa Aukščiausiojo Dievybės dalimi. Dievas taip pasitiki kitu, taip myli, jog dalį savo dieviškosios prigimties atiduoda net į žmogiškųjų būtybių rankas tam, kad saugotų ir įgyvendintų savąjį aš. Tėvo prigimtis, Derintojo buvimas, yra nesunaikinama, nepriklausomai nuo mirtingosios būtybės pasirinkimo. Aukščiausiojo vaikas, besivystantis savasis aš, gali būti sunaikintas, nežiūrint to, kad tokio paklydusiojo savojo aš potencialiai vienijanti asmenybė išliks Aukštybės Dievybės faktoriumi. Žmogiškoji asmenybė gali iš tikrųjų sunaikinti tvarinio individualybę, ir nors viskas, kas tokio kosminio savižudžio gyvenime buvo vertinga, išliks, bet šitos savybės nebeišliks kaip individualus tvarinys. Aukštybė vėl bus išreikšta visatų tvariniuose, bet niekada daugiau nebebus išreikšta kaip tas konkretus asmuo; unikali nepakilusiojo asmenybė sugrįžta į Aukščiausiąjį taip, kaip vandens lašas sugrįžta į jūrą.

Rimantas: VaidasVDS rašo: nesupratau, kas ir kur čia prašovė Vaidai, tu neprašaunamas

emipetras: LABAI STIPRI IR SUDĖTINGA FILOSOFIJA APIE DVASINĘ - KOSMINĘ ĮŽVALGĄ Mirtingasis žmogus žengia per besiplečiančių horizontų ir augančių sampratų didį amžių Urantijoje, ir jo kosminė filosofija turi vystytis greičiau, kad neatsiliktų nuo žmogiškosios minties intelektualios arenos išsiplėtimo. Plečiantis mirtingojo žmogaus kosminei sąmonei, jis suvokia tarpusavio sąsajas tarp viso to, ką jis atranda materialiame moksle, intelektualioje filosofijoje, ir dvasinėje įžvalgoje. Ir vis tik, su visu šituo tikėjimu į kosmoso vienybę, žmogus suvokia visos egzistencijos įvairovę. Nepaisant visų sampratų, susijusių su Dievybės nekintamumu, žmogus suvokia, kad jis gyvena nuolatinės kaitos ir patirtinio augimo visatoje. Nepriklausomai nuo dvasinių vertybių išlikimo suvokimo, žmogus amžinai turi atsižvelgti į jėgos, energijos, ir įtampos matematiką ir ikimatematiką. Kokiu nors būdu amžinoji begalybės pilnatvė turi susitaikyti su besivystančių visatų laiko augimu ir su jų patirtinių gyventojų neužbaigtumu. Kokiu nors būdu visuminio begalumo samprata turi būti segmentuota ir apribota, kad mirtingas intelektas ir morontinė siela šitą koncepciją, turinčią galutinę vertę ir dvasinančią prasmę, galėtų suvokti. Tuo metu, kai protas reikalauja kosminės tikrovės monoteistinės vienybės, tai ribinis patyrimas reikalauja postulato apie daugiskaitinius Absoliutus ir apie jų koordinavimą kosminiuose ryšiuose. Be koordinuoto egzistavimo nėra jokios galimybės tam, jog atsirastų absoliučių ryšių įvairovė, nėra jokios galimybės tam, jog veiktų diferencialai, skirtybės, modifikuotojai, nužemintojai, apribotojai, ar sumažintojai.

emipetras: LABAI STIPRI IR SUDĖTINGA FILOSOFIJA APIE DVASINĘ - KOSMINĘ ĮŽVALGĄ Urantijos knyga -1146 psl. 104dok. 3 sk. Mirtingasis žmogus žengia per besiplečiančių horizontų ir augančių sampratų didį amžių Urantijoje, ir jo kosminė filosofija turi vystytis greičiau, kad neatsiliktų nuo žmogiškosios minties intelektualios arenos išsiplėtimo. Plečiantis mirtingojo žmogaus kosminei sąmonei, jis suvokia tarpusavio sąsajas tarp viso to, ką jis atranda materialiame moksle, intelektualioje filosofijoje, ir dvasinėje įžvalgoje. Ir vis tik, su visu šituo tikėjimu į kosmoso vienybę, žmogus suvokia visos egzistencijos įvairovę. Nepaisant visų sampratų, susijusių su Dievybės nekintamumu, žmogus suvokia, kad jis gyvena nuolatinės kaitos ir patirtinio augimo visatoje. Nepriklausomai nuo dvasinių vertybių išlikimo suvokimo, žmogus amžinai turi atsižvelgti į jėgos, energijos, ir įtampos matematiką ir ikimatematiką. Kokiu nors būdu amžinoji begalybės pilnatvė turi susitaikyti su besivystančių visatų laiko augimu ir su jų patirtinių gyventojų neužbaigtumu. Kokiu nors būdu visuminio begalumo samprata turi būti segmentuota ir apribota, kad mirtingas intelektas ir morontinė siela šitą koncepciją, turinčią galutinę vertę ir dvasinančią prasmę, galėtų suvokti. Tuo metu, kai protas reikalauja kosminės tikrovės monoteistinės vienybės, tai ribinis patyrimas reikalauja postulato apie daugiskaitinius Absoliutus ir apie jų koordinavimą kosminiuose ryšiuose. Be koordinuoto egzistavimo nėra jokios galimybės tam, jog atsirastų absoliučių ryšių įvairovė, nėra jokios galimybės tam, jog veiktų diferencialai, skirtybės, modifikuotojai, nužemintojai, apribotojai, ar sumažintojai.

emipetras: Nors tai ir nemano mintys , bet labai gražios ir prasmingos , todėl atsiprašau . Įkeliu šias mintis ne todėl kad jos visų geriausios . Urantijos knygoje gali rasti dar geresnių perliukų , bet tuo noriu pasakyti , įvairiuose Žemės kampeliuose gimsta ir gyvena išmintingi žmonės , apdovanoti dangiškojo Tėvo Šviesa ir Tiesa ir , kad ši Šviesa yra tokia artima , kad norisi dalintis ja ir sakyti : ,, Žiūrėkite , kokie mes visi panašūs , jeigu mąstome ir kalbame , apie tą patį " Ištrauka iš A. Novich knygos ,, Ezoosmosas '' Virgio svetainė ,, Šviesos keliu " ..... Kame čia paradoksas? Žmogus mato Dievo pasireiškimą kažkokiame tai nepaaiškiname reiškinyje ar aplinkybėse. O paaiškinti logiškai negali. Ir žmogus surinka :“Štai stebuklas Dieve“. Vos ne galva daužo į žemę, jaučiant religinę ekstazę. Bet kai tik ekstazė praeina, žmogus užmiršta apie Dievą. Jis vėl Jo nesuvokia. Todėl visos žmonijos problemos, kas liečia Dievą, suvedamos į tai, jog žmogus nenori nuoširdžiai suvokti ir suprasti Jį. Todėl skirtinguose žemės kampuose, tas nedaugelis, kas sugebėjo pasiekti dvasingumo, sako savo pasekėjams, „Tikėk ir eik pas Jį“? Todėl, kad be švaraus tikėjimo ateiti pas Dievą neįmanoma. Mažiausia abejonė nužudo viską. Smegenys nesugeba suvokti visą Dievo pilnumą. Čia turi būti tikėjimas be abejonių. Kada užgimsta tikėjimas be abejonių, žmogus sodina savo Gyvulišką ant grandinės ir tampa tobulesnis dvasiškai. Kažkodėl tai žmonės galvoja, jog tai labai sudėtinga. Nors iš esmės, nieko sudėtingo nėra. Visas sudėtingumas paprastume. Paprasčiausiai reikia pasiusti visą materiją su jos niekšingomis mintimis kur nors toliau. Kaip muitinėje, nepraleisti blogų minčių į savo sąmonę. O materija, pagal savo prigimtį turi pastoviai tave atakuoti, tampyti ir rėkti, kad visa tai niekai, kad kokia ji graži ir gražiame popieriuke. Nesvarbu kad pagal skonį primena išmatas, svarbu išvaizda, sudaryti iliuziją. Tai normalu. Tai aš pasakyčiau profesionalus Liuciferio darbas. Vaizdžiai tariant, jis kaip geras programišius, sudarė žmogui žaidimą su daugeliu labirintų-pagundų dvasinio tikslo kelyje. Kas pas jį išlos šį žaidimą, tas galės drąsiai subrendęs ateiti pas Dievą. Ir Liuciferis nekaltas, kad žmonės daugiau už Dievą vis tik pamilo jo virtualią materijos realybę. Kadangi žmogui tame žaidime duotas svarbiausias pergalės ginklas – minties jėga ir teisė rinktis. Todėl visa atsakomybė už savo pasirinkimą gulasi ant pačio žmogaus pečių. Ir jei jis pasirinko sau materijos vergo gyvenimą, taip ir rutuliosis toliau savo reinkarnacijose, kol jam galų gale neateis pilnas „game over“. O jei panorės tapti laisvu ir gyventi Meilėje – jis galės garbingai išeiti iš to materijos labirinto, kada tik panorėjęs. Kame yra prasmė? Kuo žmogus sugebės aukščiau dvasiškai pakilti, tuo daugiau ir teigiamai galės įtakoti į neorganizuotas materialias substancijas. Juk tikras atgailavimas yra tada – kada žmogus užbaigs iliuzijų žaidimą ir pradės gyventi iš tikro, pagal dvasinio pasaulio dėsnius. Jeigu tu negali gyventi iš tikro, dėl dvasios silpnumo, tai bent jau pasirink tokį sau žaidimą kuris būtų vertas tikro žmogaus vardo.

Adleris: Emipetrai, viskas gerai, Tau patinka, Tu pacituoji, nurodai autorių ir iš kur paėmei Esu prieš įsikabinimą į vieną šaltinį, net jei jis pavadintas taip skambiai - Dokumentai - niekaip neatsikratau tų "dokumentų" atsiradimo abejone, gal kad netikiu antgamtiškais diktavimais ir užrašymais :D emipetras rašo: Ar bent kas dirbate Ukrainos klausimu ? Ar galite ranką pridėję prie savo širdies pasakyti - ir mano malda skrido ten , kad atsirastų taika ? Ar jūs dirbate pasaulio labui ar tik mėgstate diskutuoti ? čia tie, kurie prisideda ne tik kalbomis ir mintimis, bet realiai https://www.facebook.com/photo.php?fbid=10152253320812104&set=a.79955157103.80156.574387103&type=1&theater

emipetras: gerb, ADLERI , kol egzistuos šita ŽEMĖ , tol bus daug ,,sąmokslo teorijų'' , netikrų pranašų , netikrų knygų , netikrų dokumentų , ir t,t. ir t. t.. Reikia žinoti , kad mes žmonija , ne tik pagal Urantijos knygą , bet ir pagal daugelį kitų žinių šaltinių duomenis - esame EKSPERIMENTINIAI. Tokių eksperimentinių civilizacijų yra gal trečdalis visos KŪRINIJOS materialių esybių , tačiau , labai gaila , kad jos savo gyvavimo istorijoje , beveik visos susinaikina . Tam tikri šaltiniai sako , kad į ŠVIESOS ir TIESOS amžių išeina tik pusė procento visų EKSPERIMENTINIŲ civilizacijų . Pradėjau nuo fantastikos , tačiau tame tikrai yra tiesos , ką mes patys galime paliūdyti savo trumpu gyvenimu šioje planetoje , o taip pat pasekti Žemės istorijos vingiais , kurią rašė tie , kuriems buvo nurodyta kaip rašyti ir apie ką rašyti . Adleri , Vakarų demokratinė pliurzalynė susikūrė visai neseniai . Visais amžiais gyvavo tik DIKTATŪRA , kuri rašė ir laimino rašančius pagal savo valią ir savo norą . Todėl , pagal sąmokslo teoriją , bet kokia žinia šioje Žemėje visada turi klausimą . Kam tai naudinga ? Tačiau atmeskime visas sąmokslo teorijas ir eikime link pažangaus mokslo . Šių dienu mokslas , nors ir tarnauja tik pasaulio ARCHONTAMS , tačiau ir plebėjams šį bei tą pabarsto . O pabarsto tai , kad jau per visas siūles braška moksliniai kostiumai , dėl dieviškos tvarkos ir dieviškų dėsnių VISATOJE . Patys didžiausi DIEVO skeptikai , keičia savo mąstymo kryptį ir kokybę , nes kuo giliau mokslas lenda į materiją , tuo vis aiškiau matosi KŪRĖJO ranka . Todėl , mums , jau šiek tiek mąstantiems , svarbiausia yra ne sąmokslo teorijų išsiaiškinimas , nors man jos asmeniškai labai patrauklios , bet besąlygiškas tikėjimas dangiškojo TĖVO kūrinija ir jo meilės principu šioje kūrinijoje . Svarbiausia tikėjimas , visa kita , ateina ir praeina .

Adleris: Dėkui, Emipetrai už paskaitą, bet turėtai suprasti, kad man ne 16 m. :D ir dar Tavo žiniai: Jei pasako viena kartą - patikėk Jei pakartoja tą patį - suabejok Jei pradeda įtikinėti - nustok tikėjęs Brolau, nežinau, kiek tau metų, nepyk :DDD

emipetras: Nepyk bičiuli , labai mėgstu paskaitas , o ypač sąmokslo teorijas . Todėl dažnai turiu sudrausminti save . ,, ....sustok akimirka žavinga .'' kaip sakė A. Puškinas , sustok dabarties tikėjimo akimirkoje , žmogau ir nevarinėk pamokslų žmonėms , kuriuos išmintingieji ir taip žino , o ne išmintingieji jų visai nesiklauso . Tačiau tie mūsų metai ,... metai , vis norisi patarti , pamokyti . Sustok būties akimirka , kad tu esi , kad aš esu , ir , kad anksčiau ar vėliau , mes būsime visi Ir skrenda mūsų metai , ne tai kad skrenda , bet viesulu neša , mūsų visas prasmes ir gyvenimo tiesas .

VaidasVDS: Adleri, apie Dokumentų atsiradimą yra platus straipsnis (rusiškai juk moki) čia: http://www.urantia.ru/mullins/ahistory.asp Tai nebuvo antgamtiški diktavimai ar užrašymai. Dėl maldų. Labiausiai malda yra veiksminga tuomet, kada apie maldą žino ir tas, kurio labui meldžiamasi. Būtent todėl daugelis maldų taip ir nepasiekia adresatų. Bet malda sukelia tam tikrą dvasinių jėgų aktyvumą. Tad bet kokiu atveju malda nebūna "bergždžias reikalas". Rašai: "Jei pradeda įtikinėti - nustok tikėjęs". Tai žmogiškoji filosofija ir ji nėra visai teisinga. Būtų teisingesnė tokia - išsiaiškink įtikinėtojo motyvą, o tai yra labai sudėtinga... Emili, aš vis tik tik maža dalimi tikiu dvasinėmis sąmokslo teorijomis. Neatmetu galimybės, kad gali taip būti, bet tiesos reikia ieškoti Apreiškime, kad ir čia Tiktai savo širdyje neabejok, jog galiausiai triumfuos Dievo valia. Dabar religija susiduria su mokslinių protų ir materialistinių polinkių naujo amžiaus iššūkiu. Šitoje gigantiškoje kovoje tarp to, kas yra pasaulietiška ir kas yra dvasiška, galų gale triumfuos Jėzaus religija.

emipetras: SVEIKI FORUMO BIČIULIAI , ADLERI , VAIDAI VDS , RIMANTAI DAUG KĄ AŠ ČIA PARAŠAU , TAČIAU TAI NEREIŠKIA , KAD AŠ TAI TAIKAU TIESMUKIŠKAI TAU ADLERI ARBA VAIDUI VDS ARBA RIMANTUI . OPONUOJANT VIENOKIAI AR KITOKIAI JŪSŲ MINČIAI PAŽYMĖTI , PARAŠAU IR JŪSŲ VARDUS , TAČIAU NEMANAU , KAD JŪS SAVO DVASINĖMIS ĮŽVALGOMIS , POLITINĖMIS ĮŽVALGOMIS , SOCIALINĖMIS ĮŽVALGOMIS , MOKSLINĖMIS IŽVALGOMIS NETURITE REIKIAMŲ ŽINIŲ . TIKRAI MANAU , KAD DISPONUOJATE GERAIS ŽINIŲ BAGAŽAIS . PARAŠAU DAUG KĄ , DĖL POTENCIALIAI NAUJŲ SKAITYTOJŲ , KURIUOS GALI SUINTRIGUOTI VIENAS AR KITAS DIALOGAS TARP MŪSŲ . TAIP KAD , TEGU GYVUOJA SANTARVĖ IR RAMYBĖ TARP MŪSŲ MINČIŲ IR RAŠYMŲ . AŠTRIŲ PROBLEMŲ MATYMAS ,IR JŲ ĮKĖLIMAS , TAI NE KONFRONTACIJA TARP MŪSŲ DIALOGŲ . BET , KAD NIEKAS NEBESIREIŠKIA ŠIAME FORUME , TAI TIKRAI LIŪDNA . SU TUO RAŠYMU , TAI KAIP MUZIKOJE . KUO MAŽIAU GROJI , TUO MAŽIAU LAVĖJI . KAI PRADEDI RAŠYTI , TAI IR RAŠOSI , O KAI NERAŠAI , TAI VIS TOLSTA IR TOLSTA NORAS KĄ NORS PARAŠYTI . TAIGI , RAŠYKIME .

emipetras: SUSIPAŽINKIME NORS DALINAI , SU GYVĄJĄ ETIKA Pasak Gyvosios Etikos teorijos, kosmosą sudaro matomi ir nematomi pasauliai. Visata yra begalinė tiek ploto, tiek laiko prasme. Tai vieningaenergijos sistema, visos jos dalys, tame tarpe ir žmogus, tarpusavyje keičiasi šia energija. Šis keitimasis yra vienas iš kosminės evoliucijos pagrindų. Materija sudaro visatos pamatą – ji sudaryta tiek iš mokslui žinomų, tiek ir nežinomų elementų. Visata vystosi pagal kosminius dėsnius. Kosminis protas dalyvauja šiame vystymesi. Žmonija yra šio kosminio proto dalis, ir jos misija yra suprasti kosmoso dėsnius. Žmogus yra žinių šaltinis ir galingiausias kosmoso jėgų formuotojas. Žmogus turi savo subtilia energija įdvasinti materiją. Įdvasinta materija tampa subtiliąja materija ir įgyja aukšto dažnio energiją. Ji užima dominuojančią padėtį Visatoje ir prisideda prie kosminio kūrybiškumo. Žmogus yra aktyvus evoliucijos dalyvis, kuris nuolat turi tobulinti savo charakterį ir dvasią, santykius su žmonėmis ir aplinka. Pirminė energija yra begalinė ir nesunaikinama, ji yra neutrali, tačiau žmogus ją gali panaudoti tiek geriems, tiek blogiems darbams, viską lemia mintys. Žmogaus ir aplinkos santykis pagrįstas dvasios ir materijos santykiu. Žmogus šio momento veiksmais, mintimis, troškimais kuria savo ir pasaulio ateitį. Pasak Gyvosios Etikos, jei žmonija pažeis universaliuosius kosmoso dėsnius, ji gali pasiekti aklavietę, sunaikinti Žemę. Gyvoji Etika daug dėmesio skiria kultūrai kaip saugikliui, saugančiam Žemę nuo ateities nelaimių. Kultūra suvokiama kaip atskiras dvasinis organizmas, subtiliąja energija susietas su žmonėmis. Meilė ir grožis yra kultūros pagrindai ir smarkiai prisideda prie kosmoso evoliucijos. Jei šių dalykų nėra, evoliucija sustoja, grįžta atgal. Todėl žmonija turi atsidėti savęs dvasiniam tobulinimui, sąžiningumo didinimui, kultūros kūrimui. Svarbu, kad kultūrinę gerovę kurtų visi pasaulio žmonės. Gyvojoje Etikoje svarbus mokytojo-mokinio principas. Mokytojas – tai kosminės hierarchijos narys, perduodantis, aiškinantis kosmoso dėsnius, dvasinio tobulinimo principus mokiniams. Pasak Gyvosios Etikos principų, mokslas ir religija turi veikti drauge, senieji simboliai turi susivesti į mokslines formules. Mokslas turi tyrinėti žmogaus sielą, sąžinę, psichinę energiją,nemirtingumą, gyvenimo prasmės klausimą, kad padėtų tobulinti žmonijos dvasią. Naujasis mokslas turėtų atsisakyti įprastų dogmų, priimti įvairius požiūrius, būti dvasingas ir įkvepiantis. Pasak koncepcijos, evoliucija vyks tuomet, kai visuomenėje vyraus vienybė ir kooperacija, išnyks socialinė, tautinė, rasinė nelygybė, o moralė vyraus visose gyvenimo sferose. Kiekvienas turi stengtis įveikti savo egoizmą, savanaudiškumą. Pabrėžiamas ne atsiribojimas nuo visuomenės, bet aktyvus dalyvavimas joje taip padedant keistis ir kitiems. Gyvoji Etika pranašauja moters eros pradžią, kuomet moterys vaidins itin svarbų vaidmenį kultūros atgaivinime, suteiks principus meilei, harmonijai ir dvasingumui pasaulyje. Žmogus turi tyrinėti supantį pasaulį, pažinti dabartines ir praeities kultūras. Darbas turi būti savanoriškas, kūrybingas, bet pagal jėgas. Svarbiausia yra darbo kokybė, nes dirbant mėgiamą darbą vystosi žmogaus psichinė energija. Įvaldžius šią energiją pasiekiamas aukštesnis mokslinio ir dvasinio pažinimo laipsnis. Gyvosios Etikos principai yra atviri kiekvienam, bet niekam neturi būti privalomi, įdiegti.

emipetras: KAS YRA DIEVAS ? Į ŠITĄ KLAUSIMĄ LABAI DAUG RAŠOMA URANTIJOS KNYGOJE . TAČIAU GALIMA PASIŽIŪRĖTI IR KITŲ PAŽANGIŲ ŠALTINIŲ . PAV. HERMIS TRISMEGISTAS, JAU DAUGIAU KAIP PRIEŠ TRIS TŪKSTANČIUS METŲ , LABAI TIKSLIAI IR DVASINGAI KVALIFIKUOTAI , ATSAKĖ Į ŠĮ KLAUSIMĄ . VISUOSE KRIKŠČIONIŠKUOSE ŠVENTRAŠČIUOSE IR ENCIKLIKOSE TAI YRA SĄMONINGAI NUTYLIMA ARBA NEŽINOMA . TAČIAU ŠITAS EGIPTO SENOVĖS ŠVIESULYS DUODA BEVEIK URANTIŠKĄ ATSAKYMĄ , TERIEKIA TIK IŠMINTINGAI MATYTI JO MOKYMĄ IR KAI KĄ PERSKAITYTI TARP EILUČIŲ . ČIA ATKELIU TO MOKYMO FRAGMENTĄ . Mes pateikėme jums hermetinį mokymą apie protinę Visatos prigimtį – tiesą, kad Visata yra protinė ir yra Visko Prote. Kaip sako Kibalionas viršuje pateiktoje citatoje: visa kas egzistuoja Viskame. Bet kartu pabrėžkime susijusį teiginį: teisinga ir tai, kad Viskas yra visame kame. Šį aiškiai prieštaraujantį teiginį sutaiko paradokso dėsnis. Tai yra tikslus hermetinis santykių, egzistuojančių tarp Visko ir jo protinės Visatos, apibūdinimas. Mes jau matėme, kad visa kas yra Viskame, o dabar ištyrinėkime kitą šio klausimo aspektą. Iš hermetinių mokymų seka, kad Viskas esa (yra turimas) savo Visatoje ir kiekvienoje Visatos dalelėje, vienete ar junginyje. Šį teiginį Mokytojai paprastai iliustruoja nuorodomis į atitikimo principą. Mokytojas paveda mokiniui suformuoti ko nors, turinčio protinę formą – žmogaus, idėjos – protinį atvaizdą. Labiausiai mėgstamas pavyzdys – rašytojo arba dramaturgo sukuriama jo personažų idėja arba menininko, skulptoriaus sukuriamas idealo atvaizdas, kurį jis nori išreikšti savo menu. Kiekvienu atveju mokinys pastebi, kad tuo metu, kai atvaizdas egzistuoja ir gyvena išimtinai jo prote, visgi jis, mokinys, rašytojas, dramaturgas, menininkas ar skulptorius, savo pojūčiais taip pat gyvena protiniame atvaizde (yra susijęs su juo). Kitaip sakant, reali protinio atvaizdo jėga, gyvybė, dvasia kyla iš žmogaus nematerialaus proto. Pamąstykite apie tai, kol suvoksite šią idėją. Norėdami pateikti šiuolaikinį pavyzdį, tarkime, kad Otelas, Jagas, Hamletas, Lyras, Ričardas III egzistavo tik Šekspyro prote jų sumanymo ir kūrimo momentu. Ir tuo pačiu metu Šekspyras taip pat egzistavo kiekviename iš šių charakterių, suteikdamas jiems gyvybingumą, dvasią bei poelgius. Kam priklauso mums žinomų personažų – Mikoberio, Oliverio Tvisto – „dvasia“, ar tik ne Dikensui? O gal kiekvienas iš šių personažų turėjo nuosavą dvasią, nepriklausomą nuo savo kūrėjo? Ar Mediči Venera, Siksto Madona, Belvederio Apolonas turi savarankišką dvasią, ar jie tik atspindi savo kūrėjų dvasinę ir protinę jėgą? Paradokso dėsnis aiškina, kad abu teiginiai teisingi, jeigu žiūrėsime iš atitinkamų požiūrio taškų. Imkime Mikoberį ir Dikensą: nors galima teigti, kad Mikoberis yra Dikensas, bet Dikenso negalime sutapatinti su Mikoberiu. Toks žmogus kaip Mikoberis gali pasipiktinti: „Mano kūrėjo dvasia egzistuoja manyje – ir visgi aš ne jis!“. Tai taip skiriasi nuo stulbinančių pusiau tiesų, kurias skelbdami pusiau išminčiai užpildo aplinkinę erdvę savo triukšmingais šūkavimais: „Aš esu Dievas!“. Įsivaizduokite vargšą Mikoberį arba niekingąjį Uriją Hipą sakančius: „Aš esu Dikensas“, arba kurį nors iš žemesnių Šekspyro pjesės tarnų pareiškiančius: „Aš esu Šekspyras“. Viskas yra žemės kirmine ir visgi žemės kirminui toli iki to, kad būtų Viskuo. Ir visgi išlieka stebuklas, kad nors šis žemės kirminas ir egzistuoja tik kaip žemesnė būtybė, sukurta ir esanti išimtinai Proto viduje, vis dėlto Viskas yra tame kirmine ir tose dalelėse, iš kurių jis susideda. Ar gali būti didesnė paslaptis už tą, kuri slypi šiame „visa kas Viskame“ ir „Viskas visame kame“? Mokinys, be abejo, supranta, kad čia pateikti pavyzdžiai nėra tobuli ir ne visiškai atitinka temą, nes jie parodo proto atvaizdų kūrimą baigtiniuose protuose, o Visata yra begalinio Proto kūrinys – ir skirtumas tarp šių dviejų polių juos skiria. Visgi tai tėra tik lygio aspektas (veikia tas pats principas) – viename ir kitame pasireiškia atitikimo principas: kaip viršuje, taip ir apačioje; kaip apačioje, taip ir viršuje. Kuo labiau žmogus pradeda suvokti nuolat esančios dvasios buvimą jo būtybės viduje, tuo labiau jis pradeda kilti gyvenimo dvasinėje skalėje. Tai ir yra būtent tai, kas reiškia dvasinį vystymąsi – dvasios atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse. Pasistenkite įsiminti šį dvasinio vystymosi apibrėžimą. Jame slypi tikrosios religijos tiesa. Egzistuoja daugybė būties planų – daugybė gyvybės poplanių, daugybė egzistavimo Visatoje lygių. Ir viskas priklauso nuo būtybių kilimo pagal skalę, kurios žemiausias taškas yra fizinė materija, o aukščiausią tik subtiliausia riba teskiria nuo Visko Dvasios. Visa kas juda šia „Gyvenimo skale“ pirmyn ir aukštyn, visa kas yra judėjime, visa kas yra Kelyje, kurio pabaiga – Viskas. Visas progresas yra „grįžimas namo“. Visa kas progresuoja pirmyn ir aukštyn, nepaisydamas tariamų išorės prieštaravimų. Tokia yra žinia iš įšventintųjų. Hermetiniai mokymai apie protinį Visatos kūrimo procesą pasireiškia tuo, kad kūrybinio ciklo pradžioje Viskas savo būties aspektu nukreipia savo valią į „Tapimo“ aspektą, ir prasideda kūrybos procesas. Mokymas byloja, kad proceso eigoje vibracijos žemėja iki labai žemų energijų vibracijų lygio. Pasiekus šį tašką, pasireiškia pačios žemiausios įmanomos materijos formos. Šis procesas pavadintas involiucijos stadija, kurios metu Viskas „įsitraukia“, arba „įsisuka“ į kūrybą. Šis procesas, pasak hermetistų, panašus į menininko, rašytojo ar išradėjo kūrybos procesą, kai jie taip giliai persiima savo protine kūryba, kad beveik pamiršta savo pačių egzistavimą ir tuo metu gyvena beveik vien tik ja. Jeigu vietoje žodžio „įsisuka“ naudotume žodį „pasineria“, tikriausiai ryškiau išreikštume savo idėją. Ši involiucinė kūrybos stadija kartais vadinama dieviškos energijos „išsiliejimu“, o evoliucinė būsena vadinama „sutraukimu“. Ekstremalus kūrybos proceso polius laikomas maksimaliai nutolusiu nuo Visko, o evoliucinės stadijos pradžia laikoma ritmo švytuoklės grįžtamojo judesio pradžia – „grįžimo namo“ idėja sutinkama visuose hermetiniuose mokymuose. Mokymai byloja, kad „išsiliejimo“ metu vibracijos nuolat žemėja, kol pasiekia ribą, tada prasideda grįžtamasis judesys. Bet egzistuoja tas skirtumas, kad tuo metu, kai vyksta „išsiliejimas“, kūrybinės jėgos veikia kompaktiškai suspaustos ir kaip visuma, o nuo pat evoliucinės būsenos, arba „sutraukimo“, pradžios pasireiškia individualizacijos dėsnis, tai yra tendencija skaidytis į vienetines jėgas, kad pabaigoje tai, kas buvo Visko išleista kaip neindividualizuota energija, grįžtų į savo šaltinį kaip nesuskaičiuojama daugybė aukštai išvystytų gyvybių vienetų, kylančių skale į viršų per savo fizinę, protinę ir dvasinę evoliuciją. Senovės hermetistai, aprašydami protinio Visatos kūrimo Visko Prote procesą, naudoja terminą „meditacija“, dažnai pakeisdami jį terminu „kontempliacija“. Tikriausiai turimas galvoje dieviško „dėmesio“ veiksmas. Lotynų kalboje žodžio „dėmesys“ šaknis reiškia „ilgam pradėti“, „ištęsti“ veiksmą ir „ištekti“, taigi iš tikrųjų dėmesys yra protinės energijos protinis „ištęsimas; išplėtimas“ – tokia pagrindinė idėja, kurią mes turime galvoje, kai įsigiliname į tikrąją termino „dėmesys“ reikšmę. Pasak Hermetinių mokymų apie evoliucijos procesą, Viskas, išmąstęs kūrybos pradžią ir taip padėjęs materialius Visatos pagrindus bei iki galo apmąstęs jos egzistavimą, po truputį bunda, t. y išeina iš meditacinės būsenos, ir tada pradeda reikštis evoliucijos procesas fiziniuose, protiniuose ir dvasiniuose planuose, nuosekliai ir iš eilės. Taip prasideda judėjimas į viršų – visa kas pradeda judėti Dvasios link. Materija tampa ne tokia grubi; pradeda atsirasti elementai; formuojasi junginiai; atsiranda gyvybė ir pradeda reikštis vis aukštesnėmis formomis; protas tampa aiškesnis – nuolat kyla vibracijų lygis. Taigi prasideda evoliucijos procesas visomis savo stadijomis ir vyksta atitinkamai pagal „sutraukimo“ proceso nustatytus dėsnius. Visa tai žmogaus mastais užima ištisas amžinybes; ir kiekviena amžinybė trunka milijonus metų, bet įšventintieji teigia, kad visas procesas, įskaitant Visatos involiuciją bei evoliuciją, tetrunka tik vieną Visko akimirksnį. Nesuskaičiuojamos daugybės amžinybės ciklų pabaigoje Viskas atitraukia savo dėmesį – išeina iš kontempliacijos ir meditacijos – nuo Visatos, nes Didysis Darbas baigtas ir visa kas sutraukiamas į Viską, iš kurio jis kilo. Bet Paslapčių Paslaptis – kiekvienos sielos dvasia ne išnyksta, o be galo išsiplečia – kūrinys ir Kūrėjas susilieja. Taip byloja įšventintieji. Ši apžvelgta Visko „meditavimo“ ir po to sekančio „prabudimo iš meditacijos“ iliustracija yra ne kas kita, kaip mokytojo bandymas begalinį procesą pavaizduoti baigtiniu pavyzdžiu. Ir visgi – kaip apačioje, taip ir viršuje. Skiriasi tik planų lygiai. Ir kaip Viskas prabunda iš meditacijos apie Visatą, taip ir žmogus (savo laiku) išeina iš fizinio plano, vis giliau ir giliau susitelkdamas į viduje gyvenančią dvasią, kuri iš tikrųjų yra dieviškasis Aš. Yra dar vienas klausimas, beveik įeinantis į metafizinės teorijos sritį, apie kurį norėtume pakalbėti šioje pamokoje, nors ir siekiame parodyti tokios teorijos bergždumą. Mes turime galvoje klausimą, neabejotinai kylantį kiekvienam protui, kuris drįsta ieškoti Tiesos. Klausimas yra toks: „Kodėl Viskas kuria Visatas?“ Šį klausimą galima pateikti bet kuria kita forma, bet mūsų formulavimas išreiškia jo esmę. Žmonės atkakliai stengėsi rasti atsakymą – bet iki šiol nėra tinkamo. Kai kurie įsivaizdavo, kad Viskas troško tuo kažką pasiekti, bet tai absurdas, nes ką galėjo pasiekti Viskas, ko jis nebūtų turėjęs. Kiti ieškojo atsakymo tame aspekte, kad Viskas panoro ką nors pamilti; treti – kad jis kūrė dėl malonumo ar pramogai, ar todėl, kad jautėsi „vienišas“; arba dėl to, kad parodytų savo jėgą – tokie vaikiški aiškinimai ir idėjos priklauso vaikiškam mąstymo periodui. Kiti stengėsi išaiškinti paslaptį teigdami, kad Viskas buvo „įtrauktas“ į kūrimą dėl savo vidinės prigimties, dėl savo „kūrybinio instinkto“. Ši mintis rodo pastarųjų progresą, bet jos silpnoji pusė – kad Viskas buvo kažkieno iš vidaus ar išorės „įtrauktas“. Jeigu jo paties prigimtis arba „kūrybinis instinktas“ verčia jį kažką veikti, tada „vidinė prigimtis“ arba „kūrybinis instinktas“ bus ne Viskas, o Absoliutas, todėl ši spėjimų dalis atkrenta. Ir visgi Viskas kuria bei pasireiškia ir, atrodo, taip elgdamasis patiria tam tikrą pasitenkinimą. Sunku išvengti išvados, kad kažkuriame begaliname plane jis turi turėti kažką atitinkantį žmogaus „vidinę prigimtį“ arba „kūrybinį instinktą“ su atitinkamai begalinėmis Aistra ir Valia. Jis negalėtų veikti, jeigu neturėtų noro veikti, ir jis neturėtų noro veikti, jeigu jis netrokštų veikti, ir jis netrokštų veikti, jeigu dėl to nepatirtų tam tikro pasitenkinimo. Visa tai turėtų būti būdinga jo „vidinei prigimčiai“ ir galėtų būti priimama be įrodymų pagal atitikimo dėsnį. Tačiau mes vis tiek ir toliau galvojame, kad Viskas veikia nepriklausomai nuo bet kokios įtakos, tiek vidinės, teik išorinės. Problemą lydi sunkumai, kurie slypi pačioje problemoje. Tiksliau sakant, negalima kalbėti apie jokį motyvą, kad ir koks jis būtų, dėl kurio Viskas galėtų veikti, nes motyvas kyla dėl priežasties, o Viskas yra virš priežasčių ir pasekmių, išskyrus tą atvejį, kai jis nori tapti Priežastimi, o tada pradeda veikti Principas. Taigi matote, kad klausimas absurdiškas, nes Viskas yra nepažinus. Kaip mes sakome, kad Viskas tiesiog EGZISTUOJA, taip pat turime sakyti, kad Viskas VEIKIA TODĖL, KAD VEIKIA. Pagaliau juk Viskas pats yra Visas Motyvas, Visas Dėsnis, Visas Veiksmas, ir galima tvirtai teigti, kad Viskas yra savo paties Motyvas, savo paties Dėsnis, savo paties Veiksmas – ir netgi daugiau, kad Viskas, Jo Motyvas, Jo Veiksmas ir Jo Dėsnis yra Vienas, tebūdami tik skirtingi to paties pavadinimai. Tų, kurie pateikia jums šias pamokas, nuomone, atsakymas slypi Paties Visko viduje kartu su Būties Paslaptimi. Atitikimo dėsnis, mūsų nuomone, apima tik tą Visko aspektą, kuris galėtų būti pavadintas TAPIMO ASPEKTU. Šio aspekto atvirkščioji pusė – BŪTIES ASPEKTAS, kur visi dėsniai dingsta Dėsnyje, visi principai susilieja su Principu; ir Viskas, ir Principas, ir Būtis – identiški, vienas ir tas pats. Todėl metafizinė teorija šiuo klausimu – bergždžia. Mes nagrinėjame čia šį klausimą tiesiog norėdami parodyti, kad jį suprantame, o taip pat metafizikos ir teologijos atsakymų absurdiškumą. Pabaigoje mūsų mokiniams gal bus įdomu sužinoti, kad tuo metu, kai kurie iš senųjų ir šiuolaikinių hermetizmo mokytojų šiuo klausimu laikėsi atitikimo principo taikymo, kurio rezultatas – „vidinės prigimties“ išvada, legendos byloja, kad didysis Hermis, paklaustas savo pažengusių mokinių, užuot atsakęs į šį klausimą, netardamas nė žodžio kietai sučiaupė lūpas, parodydamas, kad atsakymo nėra. Tačiau gal jis norėjo pritaikyti savo filosofijos aksiomą, kuri sako: neįšventintiesiems Tiesos lūpos neprabyla, turėdamas mintyje, kad net jo pažengę mokiniai neturėjo reikiamo supratimo, duodančio teisę į mokymą. Taigi, jeigu Hermis turėjo Paslaptį, jis negalėjo jos perduoti, todėl pasauliui apie tai Hermio lūpos tyli. O kuris mirtingasis gali bandyti mokyti to, apie ką nesiryžo kalbėti didysis Hermis? Bet atminkite, kad ir koks šio klausimo atsakymas (jeigu jis gali iš viso egzistuoti), tiesa išlieka tai, kad Viskas Yra visame kame, lygiai taip pat teisinga ir tai, kad visa kas yra Viskame. Mokymas tai pabrėžia. O mes prie šios sentencijos galime pridurti baigiamąjį žodį: Kas iš tikrųjų supranta šią tiesą, tas pasiekė didį žinojimą.

emipetras: PRIDĖSIU DAR PAPILDOMĄ KOMENTARĄ , NES VISAS STRAIPSNELIS YRA PARADOKSALIAI TEISINGAS IR DVASINGAS , PILNAS TŪKSTANTMEČIŲ ĮSIBŪTINUSIOS ŠVIESOS , KURI SMELKIASI PER KIEKVIENĄ ŽODĮ . O TAS KOMENTAVIMAS BŪTŲ TOKS . KAIP NENUOSTABU , TAČIAU DANGIŠKOJO TĖVO PAŽINIMAS IR JO BŪTIES APIBRĖŽIMAS , PATEIKIMAS ŽMOGIŠKĄJAM PROTUI , LABAI TIKSLIAI , LOGIŠKAI IR DVASINGAI KVALIFIKUOTAI , APRAŠYTAS HERMIO TRISMEGISTO MOKYMUOSE ŠITAS SENOVĖS EGIPTO ŠVIESUOLIS BUVO GAVĘS TOKIĄ STULBINANČIA DVASINĖS IŠMINTIES DOVANĄ , KAD JO NEPRALENKĖ NIEKAS , IKI PAT JĖZAUS KRISTAUS MOKYMŲ. NET IR JĖZAUS KRISTAUS MOKYMAI BUVO DAUGIAUSIA SKIRTI PAPRASTAI LIAUDŽIAI , SU LABAI BUITIŠKAIS PALYGINIMAIS , KAD GALĖTŲ SUPRASTI DANGIŠKAS TIESAS . TUO TARPU HERMETINIS MOKYMAS JAU REIKALAUJA IŠ MOKINIO LOGINIO MĄSTYMO IŠPRUSIMO , VIDINIO DVASINIO IŠPRUSIMO IR NET DVASINĖS DOVANOS . TAI JAU ASTRONOMINIS , KOSMINIS , DVASINIS IR INTELEKTUALUS MOKYMAS , REIKALAUJANTIS PROTO DISCIPLINOS . REIŠKIA IR BE URANTIJOS KNYGOS APREIŠKIMŲ , SIAURUOSE , INTELEKTUALIAI - DVASINIUOSE ŽMONIJOS VIENETUOSE , O GAL NET GRUPĖSE IR GRUPELĖSE , EGZISTAVO PAŽINIMAS DVASINIO PASAULIO IR ŽMOGAUS VIETOS JAME .. SVARBIAUSIA ŠIUOSE MOKYMUOSE , TAI ŽMOGAUS VIETA MATERIALIAME KOSMOSE IR ŽMOGAUS VIETA DVASIOJE. TA ŽMOGAUS ASMENYBĖS DUALYBĖ TARP MATERIJOS IR DVASIOS , KUO PUOKIAUSIAI BUVO SUPRASTA HERMIO TRISMEGISTO IR SAVO MOKYMUOSE SKLEIDĖ ŠIAS ŽINIAS , ŽMONIŲ PAKILUSIOMS SIELOMS , KURIOS PAGAL DVASIOS DOVANAS SAVO PROTUOSE , STOVĖJO AUKŠČIAU IR DVASINGIAU UŽ PLANETOS CIVILIZACIJOS VIDUTINYBĘ . IR DABAR , JAU PO TŪKSTANČIŲ METŲ , NUTOLUSIO HERMIO GYVOJO ŽODŽIO , ŠIOS ŽINIOS JAU , KAIP RAŠYTINĖS ŽINIOS , ŠIOS PLANETOS CIVILIZACIJOS VIDUTINYBEI , LIEKA DAR MAŽIAU SUPRASTOS , JAU NE TODĖL , KAD ŽMONIJAI TRŪSTA IŠSILAVINIMO IR IŠPRUSIMO , BET TODĖL , KAD ŽMONIŲ PROTUOSE NEBELIKO SVEIKO , ŠVARAUS , NEDOGMINIO MĄSTYMO , KAI ĮVAIRIŲ BAŽNYČIŲ DOGMOMIS MOKYMAS , APRAIZGĖ PROTUS , PER VISUS TIKĖJIMO PAŽINIMO , PER VISUS PRAĖJUSIUS PRAĖJUSIUS TŪKSTANTMEČIUS .

Kukas: Река течет на запад, К вершине горы. Солнце и Луна меркнут, и земля исчезает из виду. Я внезапно засмеялся и обернулся. Как и раньше - голубые горы в белых облаках! С.Ч.Сэним

emipetras: В небе новолуние сияет , девушки под звездами страдает Я хочу вам это признаватся , я хочу любитъ и наслаждатся PASISEKĖ

emipetras: Tikėjimo principas yra toks: Dievas davė žmogui pažinimą, protą, sąžinę bei laisvą valią ir kviečia bendradarbiauti. Mano gyvenimas yra atsakymas Dievui, kuris žino, kur mane veda, ir neapleidžia nė vieną akimirką. Mūsų gyvenimas turėtų būti kaip auganti pasitikėjimo Dievu ir Dievo pažinimo kreivė. Bėgant metams turėtume vis labiau artėti prie Dievo. Nors senstant gyvenimas tik sunkėja, prasideda ligos, skausmai ir dienų skaičius vis mažėja, pasitikėjimas turi augti, nes Viešpats žino man skirtą planą. Ne mano reikalas, kas bus rytoj. O mes dažnai norime užsitikrinti kitą variantą, kuris būtų saugus, lyg be Dievo turėtume kokį kitą saugumą! Toks yra šėtoniškas veikimas – pačiam susikurti savo gyvenimą, lyg aš žinočiau, kas man geriausia. Aš nežinau, kas man yra gerai. Kai vaikas padaro ką nors netinkamo, tėvas jį nubaudžia, ir vaikas galvoja, kaip jam yra blogai, bet tai daroma jo naudai, kad nenukentėtų ateityje. Visi vaikščiojimai pas parapsichologus, bioenergetikus ir bandymai užsitikrinti savo ateitį prieštarauja visai tikėjimo tvarkai, struktūrai ir logikai. Dievas turi man savo planą, o aš turiu Juo pasitikėti. Juk Evangelija sako: kas bando išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras. Kaip mes neprarasime gyvybės, jei bandome sau kažką sukurti? Eidamas kažkieno klausti apie savo ateitį, paneigiu Dievo visagalybę, visko žinojimą, Dievo gerumą ir pastumiu Jį į šoną. Čia prasideda didelės problemos, nes, laisva valia nutraukęs santykį su Dievu, žmogus patenka į kažkieno kito valią. Tada žmonės sako: „O mums išsipildė tie pranašavimai.“ Aišku, kad išsipildė, kaip neišsipildys – tu priėmei kito variantą, ir nežinai kieno, o kai sužinai, tai baisu pasidaro. BERNARDINAI.LT

emipetras: Jei jūs suvoktumėte tą vienintelį ir su niekuo nesulyginamą, tą kuris stovi už kiekvieno evoliucinio, pasaulinio reiškinio ir kryptingo veiksmo, kuris tarsi gelbstinti Tiesos švyturio ugnis švyti virš nuostabių Kosmoso įstatymų ir žmogaus. O nelaimingas tolimųjų kelionių keliauninke, tu likai vienas savo palaikėje valtelėje, ir tave neša prie nežinomų krantų, į žūtį, – be kompaso, be vedančio žvaigždyno, dažnai netgi be vairo. Kai negresia uragano sūkuriai tu leidi savo gyvenimo dienas žaisdamas tokį menką asmeninio gyvenimo laimės žaidimą, statai smėlio pilis, bet nežinai, kur kitą akimirką numes tave devintoji banga. O tolimųjų kelių keliauninke, tave vedantis Šviesulys niekada neužges, jis šviečia priešais tave amžinoje sargyboje ir kiekvieną akimirką pasiruošęs tau padėti – tik nukreipk savo žvilgsnį į aukštį ir akylai, nenuvargdamas sek paskui jį, jis būtinai praves tave virš tamsos bedugnių į Šviesos krantą. Neįmanoma pagreitinti žmonijos prašviesėjimo, kol žemės žmogaus širdis nesuskambės viename akorde su Aukščiausiąja Pradžia. ,, HIERARCHIJA'' Negaliu atsistebėti kaip J. Rerich pavyko nušviesinti protą ir gauti tokias , aukšto dvasinio lygio , įžvalgas. Tačiau religinių bendruomenių jos buvo mažai pastebėtos , o jeigu ir buvo pastebėtos , tai visaip buvo ignoruojamos Vienu žodžiu , žmonija visą laiką yra mokoma , tačiau visa tai per vieną ausį ateina , o per kitą išeina - niekas nepasilieka , nei tada nei dabar . Tik vienetai klauso , tik vienetai skaito , tik vienetai girdi .

Vėjas: Iki šio Apreiškimo matome kad pakankamai švarių –neiškreiptų-neprisigalvotų religijų nebuvo ir nėra. Galima tik atpažinti kuri religija-tikėjimas-praktika turi mažiausiai priemaišų; ar tai evoliucinių, ar sąmoningai iškreiptų, ar nesąmoningai. Religija nėra nei gelbstinti, nei nukreipianti. Gelbstintys iš laikinumo pančių, procesai vyksta kiekvieno atskiro individo viduje; sąmonėje, prote, ar literatūriškai išsireiškiant “širdyje“. Jachovistai turi labai gražų-tikslų formulavimą. –“paslaptingoji širdis“. Daugelis dalykų vyksta nesąmoningai –ir tai paslaptis kiekvienam sau pačiam. Emili, nėra svarbu kas įeina pro ausį, nėra svarbu ką išgirsti, nėra svarbu ar klausai, netgi; -netgi nėra svarbu kad pasilieka. SVARBU -KAS LABAI LABAI ASMENIŠKA Ten nebus užskaityta kokiai religijai priklausiai, kokių lyderių klausiai, kokius darbus vykdei. Čikagos-Urantijos Dokumentai sako; visa vertinama pagal tai –“KOKS MOTYVAS“. Naujasis Testamentas sako –“bus atverstos gyvenimo knygos“ –ir tai bus informacija iš Derintojo atminties, ir Angelo Serafimo išsaugotų faktų. Kad visa kas yra ir kas vyksta yra iš Dievo ir Dievo. Ir pirmas rūšiavimas yra išrūšiavimas į tai kas AMŽINA ir į tai kas LAIKINA. Jeigu pastebėjote, Jėzus keliaudamas po Aziją, Europą džiaugėsi matydamas besidžiaugiančius žmones. Nesunku pastebėti dabar, ir galime manyti kad tai buvo praeityje, jog lengviausiai pastebimas džiaugsmas paviršutiniškų žmonių. Ir Jėzus džiaugėsi; nes visi yra Dievo plano-veiklos rezultatas. Ir tie, kurie stato smėlio pilis; ir galutiniam rezultate apsigyvena smėlio kalnelyje –ir iš jų nebelieka nieko daugiau, kaip smėlio kalnelis, ir kažkada ateina metas, kad ir to smėlio kalnelio nebelieka. Na, valiniai veiksmai, atitinkantys tiesos, grožio, gėrio, moralumo kategorijas pasilieka Dievo Aukščiausiojo (Aukščiausiosios Būtybės) patirtinio kraičio dalimi. Bet tai jau nuasmeninta informacija. Derintojas savo asmenėje atmintyje patalpina tokius pasireiškimus kaip įvykusius faktus.

Vėjas: Trumpai sakant; Dievas turi visas galimybes ir priemones pastebėti-užfiksuoti; kiek kas atitinka amžinybės kriterijus. Nei tikėjimai-religijos, ar specifinės pastangos-darbai -nėra nei pliusai, nei minusai. Visa informacija nuskaitoma –širdyje –prote –sąmonėje. Nei mėgdžiojimai, nei išsigalvojimai, nei apsimetinėjimai Dievam nesutrukdo dasikasti iki pačios tikriausios informacijos.

Vėjas: Tavo taip mėgstamu aspektu “-kaip maži vaikai“ Visų pirma –tai TIKRUMAS. Ką vaikai daro, kalba, galvoja –tuom jie būna persismelkę “iki kaulų čiulpų“. Jų išraiška suderinta-subalansuota visuose lygiuose –jausminiuos –emociniuos –protiniuo. Jie natūralūs, ir pasaulis aplink juos labai jiems tikras. Kai tuo tarpu šiandieninės religijos dogmatinės, aplinką mato pro prietarų prizmę, jos nei evoliucionuoja, nei vystosi, nei žengia ant joms pateikto laiptelio –Čikagos Urantijos Dokumentų- Dievai mus kūrė ne tam kad susikaustytumėm, susivaržytumėm, įsibaimintumėm, kitus baugintumėm, nors evoliucijos kelyje turim praeiti ir šiuos primityvius-pirmaparadžius etapus. Ir šiandien gėda visoms pasaulio religijoms, kad artėjant Dokumentų šimtmečio jubiliejui, nesugeba nei įsisavinti Čikagos-Urantijos tiesų, nei išfiltruoti savo religijų-tikėjimų atsiliekančią idiologiją. Tai ir blogas ženklas, ir geras ženklas. Geras, kad visais aspektais besivystantis pasaulis, vieną dieną nusisuks nuo sustabarėjusios-pasenusios teologijos-ideologijos-filosofijos; -ir pasaulio religinės praktikos pasirodys naivios, vertos gailesčio. Nelipantys laipteliais, pateks į vis augančių laiptelių šešėlį. Ir tai vis dėl vienos smulkmenos –nesinaudojimo Dievo Dovana Protu.

Vėjas: Dar kartą apie Tavo taip pamėgtą “kaip mažas vaikas“. Kalbėdamas nuolt naudoji “gali būti – gali būti – gali būti... ištardamas su labai išraiškinga intonacija. Ką tai reiškia? Kad gali būti lygiai tiek, kiek gali ir nebūti. Ir tuom panašus ne į mažą vaika, bet į anekdoto herojų. Kada blondinės paklausė –“ar galima Gedimino prospekte sutikti dinozaurą“. Atsakymas buvo –“penkiasdešimt ant penkiasdešimt“.

Vėjas: Šitą visiškai suaugusio žmogaus milžinišką intelektą aukščiausiu laipsniu valdė vaiko įtikėjimas sprendžiant visus reikalus, susijusius su religine sąmone. Nėra nieko keisto, jog kartą jis pasakė: "Jeigu jūs netapsite tokie, koks yra mažas vaikas, tai į karalystę tikrai nepateksite." Nežiūrint to, kad Jėzaus įtikėjimas buvo kaip vaiko, bet jis visiškai nebuvo vaikiškas. Jo įtikėjimas nebuvo nesubrendęs ir per daug patiklus, koks būna vaiko tikėjimas, bet daugeliu aspektų jis iš tikrųjų buvo panašus į vaiko proto neįtarų pasitikėjimą kitu. Jėzus pasitikėjo Dievu didele dalimi taip, kaip vaikas pasitiki savo tėvu ar motina. Jis turėjo giluminį pasitikėjimą visata – tiesiog pasitikėjo ja taip, kaip vaikas pasitiki tėvų aplinka. Jis neturėjo netikėjimo, kuris būtų trukdęs jo gyvenimui reikštis laisvai ir savitai. Jis visiškai suaugusio žmogaus nepalaužiamą ir išmintingą drąsą sujungė su tikinčio vaiko tokiu optimizmu, kuris yra nuoširdus ir pasitiki kitu. Jo įtikėjimas išaugo į tokias pasitikėjimo kitu aukštumas, kad šis pasitikėjimas nebeturėjo baimės. Jėzaus įtikėjimas pasiekė vaiko pasitikėjimo kitu tyrumą. Jo įtikėjimas buvo toks absoliutus ir nedvejojantis, kad reagavo į bendravimo su bičiuliais tvariniais žavesį ir į visatos stebuklus. Reikėjo stiprios valios ir neabejojančio pasitikėjimo, kad būtų tikima tuo, kuo tikėjo Jėzus ir taip, kaip tikėjo jis.

emipetras: Visai teisingai PONAS VĖJAU , visai teisingai . Tikėjimas ir įtikėjimas yra visų svarbiausias , visų nuostabiausias , visų paslaptingiausias reiškinys , dvasia ir išmintimi nušvitusiame žmoguje , prieš tuos , kurie niekada gyvenime nepatikėjo tuo : ko nemetė , ko nepalietė , ko negirdėjo , kuo jų protai neužaugo , nes šitam žmogiškai dvasiniam reiškiniui reikia užgimti , o paskui jam atsiverti , kaip mažam vaikui . Išmintingai , intelektualiai , dvasingai ir visiškai paprastai . AŠ TIKIU ...ir viskas Iš tiesų , tai kokio aukšto lygio būtų žmogaus protas ir visa jo arogantiška asmenybė , tačiau prieš kosmoso KŪRĖJĄ , jis yra šiukšlių šiukšlė . Ir toks progresuotų ir toliau , jeigu ne Dievo Tėvo mielaširdystė ir Dievo Tėvo begalinė viltis , kad šita kosminė šiukšlė , vieną dieną gali tapti dvasia ir intelektu mąstanti esybė , ko būtent iš kiekvieno žmogaus ir laukiama . MEILĖS . MEILĖS IR IŠMINTIES . AMEN

Vėjas: absonitinis –atsirandantis absonitas –esybė, kuri nebuvo sukurta tiesiogiai ir iš karto –tai aplinkybių –poveikių iš šalies dėka -susiformavusi realybė; ar tai dvasinė, ar protinė-intelektuali, ar materiali. Tokios planetos kaip mūsiškė įgauna pastovų pavidalą dėka ilgos sekos reiškinių; energetinių, elektroninių, cheminių, fizinių, kurie turi savo savybes-charakteristikas –ir visa tai sudaro milžinišką ryšių-sąveikų audinį, kurio augimą skatina mižiniškas skaičius viršmaterialių būtybių. Vieni pajunta-išsiaiškina Derintojo pastangas savam gyvenime. Kiti su dar didesne nuostaba pastebi; kad kasdienybės tėkmėje asmeninis Serafimas pakišinėje daugiau ar mažiau sukomplektuotas situacijas –realiai. Ir tai įspūdinga, kelia nuostabą. Tai sukontrastina tiesos-grožio-gėrio susilietimą su laikinais reiškiniais, su reiškiniais vedančiais “į niekur“, su šiukšlėm, kaip praeities liekanom, su šiukšlėm, kaip „sinhedrino“, kaip „inkvizicijos“ karingu priešinimusi... Jeigu Derintojas bando vesti labai asmeniškais jūsų savybes atitinkančiais takeliais, kreipiančiais, patys žinot kokia kryptimi- -tai asmeninis Serafimas nuolat jums išskleidžia konkretų žemėlapį, su lengvai įžvelgiamais geriausiais maršrutais. Eiti ar neiti su ANGELU jūsų asmenis reikalas. Klausyti ar ne DERINTOJO jūsų asmeninis apsisprendimas-pasirinkimas.

Vėjas: kada pabaiga, arba SUGRĮŽIMAS Į PRADŽIĄ tikėjimo-religijos užgimimas buvo asociatyvus-vieningas –individas, grupė, susitarenčios grupės. Betgi, tuojau, individai metėsi į šamanizmą-žyniavimą, grupės vadai-politikai šamanus pajungė savo tikslam; -tarp atskirų, kad ir draugiškų grupių tikėjimas-religija išsifragmentavo –tapo skirtingi. Ir tai tęsiasi begėdiškai ilgai. Dalamatijoj Soduose mokė ne tik žemės ūkio, statybų, meistravimo veiklos –buvo veikla priešinga fragmentacijai –religijos-tikėjimo sintezavimas į tokius pavidalus, kad galėtų natūraliai-priimtinai asocijuotis su kitomis gyvenimo sritimis (politika mokslu gamyba). Tai nebuvo atlikta iki galo. Šiandien turime trečią šansą. Apreiškomo Dokumentai Draugiški Visoms Gyvenimo Sritims, Negasdina Atskiro Individo. -Tinkami užkloti ant atskiro asmens gyvenimo –neprieštaraujantys grupinėm-visuomeninėm veiklom, bet, tuo pačiu, joms liokališkai nenuolaidžiaujantys-

Vėjas: informacija pateikiama iš viršaus idiologija praktika formuojama iš apačios

Vėjas: gimstate kaip vienetas mirštate kaip vienetas kenčiate kaip vienetas džiaugetės kaip vienetas Dievams tas pat; ar priklausote kokiai religijai-tikėjimui ar ne tyrinėjami-vertinami kaip vienetai apdovanojami nauja būsena, naujomis savybėmis-galimybėmis, nauja aplinka kaip vienetai Aukščiausiųjų Dievų Akivaizdoje Stovėsite Kaip Vienetai Visa ko savininkas Vienintelis Visa Visata Vieno ir Visos Būtybės Jo Vieno Begalinis Skleidimasis iš Vieno ir Visi Ryšiai Su Vieninteliu visi keliai nutiesti Vienintelio ir visi atkeliaus prie Jo kojų ir VIENAS MATYS KITO VEIDĄ

Vėjas: iliuzinis Jėzus arba ĮSIVAIZDUOJAMAS Mūsų planetą aplankęs, Paukščių Tako Kūrėjas galėjo lygiai taip pasirinkti kitą. Tai nebūtinas, nepruivalomas, neplaninis pasirinkimas. Paprasčiausiai toks vardas ir toks faktas su šia planeta susitapatino atsitiktinai-pasirinktinai. Maišto buvimas ir atsilikimas neesminiai nulėmėjai. Šeimyninio gyvenimo (Nazarete) patirtis, gamybinės veiklos (meistravimo Kaparnaume) patirtis ir kelionių laivais, karavanais-vilkstinėmis patirtis (kaip gyvena žmonės kitur) buvo privaloma, šiame savęs padovanojime. Filosofinis-valinis priešinimasis maištininkams, buvo rekomendacinio pobūdžio. Mokinių-apaštalų subūrimas visiškai asmeninė iniciatyva (neprivaloma-nebūtina šio savęs padovanojimo dalis). Šiam pasauly visa kas gera tik prasidėjus nuklysta į šalį. Paulius pasistengė, kad naujai besiformuojanti religija-tikėjimas prarastų savo stuburą. Jėzaus sugeneruotos tendencijos buvo užvaldytos “Senojo Testamento“ ideologijos.

Vėjas: “Savęs padovanojimo Urantijoje metu tu turi rūpintis TIKTAI VIENU VIENINTELIU dalyku, nenutrūkstama komunija su savo Rojaus Tėvu; ir būtent tokio ryšio tobulumo dėka šis pasaulis, kuriame tu save padovanosi, net ir visa tavo sutverta visata, pamatys tavojo Tėvo ir manojo Tėvo, visų Visuotinio Tėvo, naują ir suprantamesnį atskleidimą. Dėl to, Urantijoje tu turi rūpintis tiktai SAVO ASMENINIU GYVENIMU.

Vėjas: Mykolas iš tiesų, kiekvieno savęs padovanojimo visatoje metu, sėkmingai ir tinkamai pakluso savo noru Rojaus Trejybės asmenų skirtingų susivienijimų įvairiai išreikštai valiai. Jis troško ne valdymo tobulumo kaip Sūnus Kūrėjas, bet administravimo aukštybės kaip AUKŠČIAUSIOSIOS BŪTYBĖS visatos išminties ir dieviškojo patyrimo įkūnijimo. jis buvo pradėjęs vykdyti AUKŠČIAUSIOJO atskleidimo programą, kuri apėmė bendradarbiaujantį veikimą su Rojaus Dievybių skirtingomis valiomis. Dėl to jo suverenumas, kada bus įgytas galutinai ir asmeniškai, iš tikrųjų visiškai apimtų Dievybės septinkartę valią, kaip ji aukščiausiąjį tašką pasiekia AUKŠČIAUSIAJAME. Jis vienu ir tuo pačiu metu įkūnija Rojaus Dievybės septinkartį požiūrį su laiko ir erdvės tvarinių požiūriu. Savąją misiją tu gali pradėti vykdyti puoselėdamas tiktai vieną vienintelę mintį – išplėstą mūsų Tėvo atskleidimą savosios visatos išmintingoms būtybėms." …aš tau patariu, kad tu imtumeisi, kada užtektinai suvoksi savo dieviškąją tapatybę, PAPILDOMOS užduoties, kad formaliai užbaigtum Liuciferio maištą Satanijos sistemoje "5. Kai dėl planetos, kurioje tu save padovanosi, ir tuometinės žmonių kartos, gyvenančios joje tuo metu, kada tu gyvensi mirtingojo pavidalu, tai aš tau PATARIU (REKOMENDUOJU) iš esmės veikti mokytojo vaidmenyje. Pirmiausia, dėmesį kreipk į žmogaus dvasinės prigimties išlaisvinimą ir įkvėpimą. Po šito, apšviesk užtemdytą žmogiškąjį intelektą, gydyk žmonių sielas, ir išvaduok jų protus iš amžius trukusios baimės. Ir tada, sutinkamai su savąja mirtingojo išmintimi, tarnauk savo brolių materialiame kūne fizinei gerovei ir materialiam patogumui. Gyvenk idealų religinį gyvenimą visos savosios visatos įkvėpimo ir tobulinimo labui. Planetoje, kurioje atliksi savęs padovanojimo misiją, dvasiškai išlaisvink maišto izoliuotą žmogų. Urantijoje, įnešk tolesnį indėlį į AUKŠČIAUSIOJO suverenumą,..

Vėjas: AUKŠČIAUSIOJI BŪTYBĖ kaip Aukščiausiasis –Dieviškasis Asmuo –visų pirma augantis Trejybės savybėmis. kaip Visagalis –kuriam pavaldžios energijos –tuom tiesiogiai siejasi su Trimis Absoliutais kaip Galutinysis –neįsivaizduojamoj ateityje “turėsiantis” Tėvo, kaip Visagalio, Begaliniojo funkcines-raiškas –kuomet galės Visatose atstovauti bet kokį Dieviškumo-Dievybių-Dievo buvimą-veikimą; -tiek kaip nukopijuotą pakartojimą, tiek kaip sintezuotą-sumanipuliuotą kūrybinį sumodeliavimą.

Vėjas: Dievas Aukščiausiasis –tarsi sekretorius-stenografistas-protokoluotojas –visko kas dieviška –visko kas atitinka dieviškumo lygius –tiesa grožis gėris tarsi špionas-žvalgas surenkantis informaciją –visko kas demonstruoja aukščiauios kategorijo realybes tarsi mokinukas nusirašinėjantis Jam dar nežinomas žinias, nematytus įvykius; kad ateityje-dabartyje pademonstruotų kaip savo Paties gebėjimus-galias. Jeigu Pirmasis Centras Šaltinis Priežastis išdalijo-išreiškė SAVE milžinišku skaičiumi būtybių, begaliniu skaičiumi pasireiškimų; tai Aukščiausiasis visa kopijuoja, kad nuo dabar ir tolyn ateityje galėtų pavaduoti-atstovauti bet kurią, ir visas būtybes, ir tarsi autopilotas atlikti bet kokių veiksmų begalinias varijacijas esamoj-būsimoj VISATOS PANORAMOJ.

VaidasVDS: Labas Vėjau, niekada neabejojau tavo intelektualinėmis savybėmis, tačiau nustebinai tam tikru surimtėjimu. Aš vis dar neneriu į tas aukštesnes Dokumentų materijas, nes manau, kad pagrindinis darbas, kurį reikia nudirbti šio Apreiškimo aušroje, yra paties Apreiškimo pateikimas pasauliui ir bandymas civilizuotai kovoti su religiniu žmonių tamsumu, tiek ateistiniu, tiek dogmatiniu kitų oficialių religijų propagandistų. Ir tai bus pati sunkiausia kova. Todėl iš pradžių yra svarbiausia Mokytojo mokymų analizė bei bandymas susisteminti kitas Apreiškimo tiesas tam, kad galėtume įvykdyti šią Mokytojo valią “Leiskite man ypač pabrėžti šią amžiną tiesą: Jeigu jūs, susiderinimo su tiesa dėka, savajame gyvenime išmoksite rodyti kaip pavyzdį šitą gražią teisumo visumą, tai jūsų bičiuliai žmonės seks jumis, kad ir jie galėtų gauti tai, ką šitokiu būdu esate gavę jūs. Tas laipsnis, kuriuo tiesos ieškotojai linksta prie jūsų, išreiškia tą laipsnį, kokiu jūs esate apdovanoti tiesa, koks yra jūsų teisumas. Tas laipsnis, kuriuo jūs turite su savo žinia eiti į žmones, tam tikra prasme, išreiškia tą dydį, kuriuo jums nepavyko nugyventi visumos ar teisaus gyvenimo, suderinto su tiesa gyvenimo.” Gali būti, kad čia yra iškilę sunkumai dėl vertimo, bet esmė yra gana aiški, jei elgiesi teisingai, tai žmonės linksta prie tavęs, jei klysti, tai tau reikia viską jiems daugiau aiškinti ir tą greičiausiai darai nesėkmingai. Todėl elgtis su Dokumentais reikia išmintingai. Ir neužmiršti mokyti pirmiau save, o tik po to kitus. Ir mokyti taip, kad sugebėtum patraukti paskui save ne tik intelektualius, bet ir kitus dorus žmones, kuriems nėra taip lengva gaudytis visose gana sudėtingose Apreiškimo tiesose. Aišku apštalo metodų naudoti tikrai nepatartina. Kiti klysta tam, kad protingesni (išmintingesni) iš jų klaidų pasimokytų.

Vėjas: turime teorinį pateikimą –kad, Galutinysis susiformuos su paskutiniu, ketvirtuoju Pagrindinės Visatos lygiu-juosta. Taigi, Rojaus-Centrinės Visatos buvimas -Trejybės sukuria AUKŠČIAUSIĄJĮ, Septynios Supervisatos-Didžioji Visata; atsirandantis VISAGALIS, besiformuojantys keturi išorinės erdvės lygiai –Pagrindinė Visata –nulems GALUTINYJĮ, ir kažkada prasidėsenti Nesibaigenti Visata prisidės prie Aukščiausiosios Būtybės kaip ABSOLIUTO susiformavimo

Vėjas: Dvasinio buvimo skirtingumą nulemia tai, kas yra jūsų pačių širdyje ir prote, jūsų pačių pasirinkimo būdas, jūsų proto sprendimas, ir jūsų pačių valios ryžtingumas. Dievybės visą laiką veikia; -įgyvendindamos ir patenkindamos tvarinio skirtingo pasirinkimo sąlygas ir poreikius, padovanodamos savo didesnį buvimą, reaguodamos į tai, kad tvariniai nuoširdžiai trokšta jų dvasinio buvimo, ir vėl pasitraukdamos iš arenos; kada jų tvariniai nusprendžia jiems dieviškai padovanotą savo pasirinkimo laisvę panaudoti priešiškai. Ir šitokiu būdu iš tikrųjų dieviškumo dvasia nuolankiai paklūsta šios sferos tvarinių pasirinkimui. Dievybės dvasinio buvimo jokiu būdu neveikia; sukurtų būtybių ištikimybės ar neištikimybės požiūriai, bet tuo pačiu metu tai yra tiesa, jog ikiabsoliučios ir patirtinės Dievybės veikiantį buvimą aiškiai ir tiesiogiai įtakoja tokių ribinių tvarinių-būtybių sprendimai, pasirinkimai, ir valios požiūriai. Bet šitas dvasinis dieviškumo buvimas nėra nei kaprizingas, nei savavališkas; jo patirtinis keitimasis yra; neatskiriamas nuo laisvos valios padovanojimo asmeniams tvariniams.

Vėjas: stovėdami ant Rojaus slenksčio-Havonoje, patirsite du neprilygstamus susitikimus. Tai, su mūsų Supervisatos Pagrindine Dvasia ir Aukščiausiąja Būtybe. Negaliu šiandien tvirtinti; ar tai bus veidas į veidą, ar kaip šių Dievų suvokimo pilnatvė. Peržiangę slenkstį, Rojuje, tikriausiai, išdrysite pakelti akis, kad pamatyti veidus TŲ -KURIE, AMŽINIEJI

Vėjas: kada žengsite iš pasaulio į pasaulį, kiekvienoje sekančioje planetoje būsite priregistruojami –tai atliks Aukščiausiasis. Reikiamus duomenis pateiks Dvasia ir Angelas; -Aukščiausioji Būtybė registruos –taip po mirties slenksčio peržengimo. Kuo toliau nueisite planetinėje virtinėje, tuo daugiau būtybių teiks apie jus duomenis. Bet registratorius bus tas pat. Be šių formaliai pateiktų duomenų Aukščiausiasis Medžestono dėka ir pats patikrins dominančius aspektus. Nesidomėt Aukščiausiuoju –nonsencas. Būtent jame pasireiškia-pavaizduojami -metodai, principai, kurių dėka kiekvienas turi savo kelią į Amžinąją Salą, pas AMŽINĄJĮ, BEGALINYJĮ VISŲ DAIKTŲ, BŪTYBIŲ, REIŠKINIŲ ŠALTINĮ

emipetras: KAS YRA TAS HOMO SAPIENS ? KUR MŪSŲ BROLIAI ??? Ar tu žengsi ar plaukiosi virtualioje erdvėje dar klaustukas ? Paimkime , kad ir Urantijos dokumentų atsiradimo istoriją . Ši dokumentų gimimo ir užrašymo istorija yra tiek supainiota ir kaip sakoma visi ( концы в воду ) pradžios galai paskandinti . Nebeliko nei žmonių , nei pavardžių , tik abstrakčios pasakos , kaip kažkas , kažkaip , kažką girdėjo , buvo užrašyta , o tie užrašai dar kelis dešimtmečius , iš vieno stalčiaus į kitą stalčių buvo pernešinėjami , kaip ir naudojami , kaip ir skaitomi ir mokomasi , ir tik vėliau buvo leista spausdinti . Kas davė leidimą spausdinti ? O kodėl ne iš karto buvo spausdinama kaip knyga ? Ar buvo manoma , kad visuomenė dar tiek durna , kad nieko nesuptas ? O štai nuo 1955 metų , žemės žmonija jau subrendo ? O gal čia visai kitos problemos ? Gal kažkam buvo naudinga daryti korektūras tuos visus dešimtmečius ? tai kas Urantijos knygoje pavadinta kaip sistemos , morontijos , dirbtiniai pasauliai , septynios supervisatos tipo PAUKŠČIŲ TAKAS , šiuolaikiniame moksle tai viso labo tik galaktikos , kurių milijardais ( jau ne milijonais priskaičiavo Hablas ) pilnas kosmosas , begalinis kosmosas ir neturinti jokių energetinių keturių juostų , bet ištisai , per milijardus šviesmečių aplinkui sukasi nesuskaičiuojamas kiekis galaktikų , o tos visos galaktikos prifarširuotos milijardais žvaigždučių , o apie tas žvaigždutes sukasi milijardai karštų ir šaltų kosminių kūnų , kurie kažkur ir kažkada tampa planetomis , kartais negyvomis , o kartais ir pilnomis gyvybės . Tačiau ar taip tikrai yra ? Kur tie mūsų kosminės KŪRINIJOS broliai ir sesės ? Kur tas kitas kūrinys panašus į HOMO SAPIENS ? NĖRA , NĖRA , NĖRA . Aplinkui nei garso , nei šnabždesio iš bežadžio kosmoso , vien tik TYLA . O žmogaus evoliucinis protelis dirba kaip pasiutęs . Dirba išsijuosęs , kurdamas rąštus , evangelijas , talmudus , koranus , dokumentus , apreiškimus , legendas ir istorijas . Štai kas yra HOMO SAPIENS . Štai kas didysis pagalbininkas KŪRĖJO , pilnas fantazijų ir pasiutiškai piktas kovoje už būvį , už savo vietą po saule . Štai kas tas HOMO SAPIENS . Kūrėjo eksperimentas ? Gal būt . Bet paliktas likimo valiai , kovoti už savo būvį dieną naktį . Kovoti ne tik su savo gyvuliais gentainiais , bet ir su nematomu mirkrobų , virusų , bakterijų pasauliu . Šio fizinio kūno visa imuninė sistema nenuilstamai dirba ir dieną ir naktį , visą gyvenimą , kad apsaugotų šį fizinį kūną nuo besiveržiančių virusų ir mikrobų ordų ištroškusių chaoso ir nebūties . Mūsu genetinis kodas ,,kovoje už būvį'' yra stipriausias ir vienintelis apsaugantis asmenybę jo nenuilstamoje kovoje už būvį , už egzistenciją . O pasakyta , kad mintyse yra DVASIA . Kas taip pasakė ? Daug kas pasakė , bet mažai kas užgirdo . Taip ji gyvena ir yra gyva tol , kol ir tu žmogau , kaip fizinė būtybė esi gyvas . Kūrėjas yra manyje ir yra mano šio gyvenimo stebėtojas . Jeigu mano minčių fantazija pakankamai gyva , tai aš galiu ir savo mintis girdėti . Aš su savo protu galiu vaikščioti po savo protą , po savo mintis . Aš tai galiu daryti ir sąmoningai ir nesąmoningai . Kai darysiu tai sąmoningai , tai savo mintyse susidursiu ir su DVASIĄ . Jeigu mano protas bus lankstus kūrybai , tai savo mintyse aš būsių kūrėjas ir be abejo susidursiu su KŪRĖJO DVASIA , kuri yra mano stebėtojas ir liūdininkas viso ko , kas vyksta mano mintyse . Savo mintyse aš galiu būti dvasia . Savo mintyse aš galiu būti bet kuriame kosmoso pakraštyje . Savo mintyse aš galiu sukurti žvaigždes ir planetas . Savo mintyse aš galiu sukurti naujas civilizacijas . Savo mintimis AŠ ESU sukurtas pagal paveikslą ir panašumą ... ŠTAI KAS YRA TAS HOMO SAPIENS

Vėjas: Emili, tavo kritiškas, sąmokslo teorija persunktas mąstymas; -dar ir sinhedristinis-inkvizistinis puolimas-gynyba. Į kokius idijotus kreipiesi; Paukščių Taką vadindamas supervisata. Ne tavo nosiai aiškinti; -yra keturios juostos ar ne. Apreiškimas sako, kad dabar jų yra dvi; -gigantiškas Rojaus Jėgos transmutavimas į energiją ir toliau į elektroninį-cheminį lygmenį; ir jokių materialių kūnų, apart ūkus. Mokslas iš savo pusės pasisakys. Tavo nuzombintas katalikiškas protas labiau tiktų bernardinuose-lt. Bet šis atsieit “Urantijos Knygos skaitytojų forumas“ viso labo Lietuvos vyskupijos penktoji kolona DABARTIES_ATEITIES skleidimesi.

emipetras: VĖJAU , VĖJAU , ar neskaitei Urantijos knygos . Tai ten būtent ,, Paukščių tako " galaktika , na dar su keliomis vietinėmis galaktikomis ir pavadintos Orvantono Supervisata . Tuo tarpu pagal naujausius tyrimus , kuriuos gavo mokslininkai , kaip 15 metų ,, HABLAS'' nuolatos siuntė kosmines nuotraukas , giluminio kosmoso nuotraukas , jos ir parodė , kad visas tolimasis kosmosas , milijonus šviesmečių aplink mus prifarširuotas milijonais , o gal net ir milijardais tokių pat galaktikų , kaip mūsų ,,Paukščių Tako'' galaktika . Ir jokia ji ne super visata ir jokia ji neįžimybė , tiesiog tai tik viena milijardinė galaktika iš viso nesuskaičiuojamo kosmoso , kuriame sukasi begalinis skaičius tokių ir panašių ,,supervisatų'' taigi tokios tokelės . Ir ta Urantijos knyga tai tikrai labai gera savo religine kosmine filosofija , tačiau visi kosminiai faktai jau seniai yra pasenę ir dabartiniai astronomai žvejoja jau visai kitais parametrais ir visai kitomis žiniomis .

Vėjas: niekingai elgiesi, niekaip senieji tikėjimai-religijos negali garbingai-oriai laikytis naujųjų apreiškimų akivaizdoje. Vieną Supervisatą sudaro 10.000 Vitinių (tipo Paukščių Takas). “Hablo“ matomos galaktikos dar nereiškia, kad įregistruotos-įskaitytos kai Vietinės. Reikalingas pradinis skaičius planetų ir egzustencinis gyvybės aktyvumas, kad pripažinti gaklaktiką visata (Septynios Supervisatos vis dar augančios. Taip pat “Hablas“ gali matyti besisukančius galaktinius ūkus pirmąjame ir antrąjame išorinės erdvės lygiuose-juostose (būsimojoje Didžiojoje Visatoje) Knyga –malonumas proyui, -palaima jausmui, -versmė vaizduotei. Nesuskaičiuojamas patiekalas ant vaišių stalo, gali pailsti puotauti. Persisotinti niekaip, apetitas tik auga, nėra ribų sustoti. Visų pirma -knyga pateikimas žinių, šiek tiek ir filosofavimas. Tai mums filosofijos metodo dėka galima isisavinti (pirm supratus) milžiniškos apimties informaciją (faktų, mąstysenų-filosofavimų-pavaizdavimų), tuo palengvinant archyvavimą savam prote. Nors ir esi profanas, bet nesielg kaip profanas.

Vėjas: Iš tokių pasaulių kaip mūsų; nepamatysi nei administravimo ribų, nei dvasinio vadovavimo siluetų. Hablo matomuose vaizduose kurioami ateities pasauliai, kad, praėjus morontinio mokymo, dvasinio ugdymo, ir visuomeninio tobulumo praktikas (tapus užbaigtaisiais) būtų galima realizuoti savo, Aukščiausiosios Būtybės patirtines galias.

emipetras: Daug kartų pamąstau , kaip atsiranda davatkos ir sektantai , kurie pradeda kliedėti nežinia ką . Jų kliedesiai tokie dogmatiškai absurdiški , kad net sunku suprasti ar tyčia atskilo nuo savo proto , ar tik demonstruoja tariamai savarankišką originalą . Teleskopas HUBBLE atvėrė akis ir ausis ne tik profaniškam eiliniam skaitytojui , bet atvėrė akis ir XXI amžiaus kosminei astronomijai , kuri iki šiolei tenkinosi kosmoso zondavimu radio teleskopais , arba milžinais optiniais ( virš 6 metrų skersmens linzėmis ) teleskopais , kurie sumontuoti švariose aukštikalnėse , tačiau savo apžvalgos geba tegalintys tik tūkstantąja dalimi prilygti HUBBLE atsiūstai vaizdinei informacijai . Tai tokios naujienos iš pažangos pasaulio - pačios naujausios .

Vėjas: t3sinys bus

Vėjas: Perskaityti-pamatyti-sužinot,i pusė naudos. Kada nėra proto apdirbti informaciją; -jokios naudos –vaizdas iškreipiamas, deformuojamas; jau geriau žinoti mažiau; -nesąmonių mažiau –šiukšlinimo mažiau,. Turėti protinių resursų kad sužinoti, dar nereiškia kad užteks resursų žinojimo apdorojimui. Trumpiau: –proto turėjimas dar nereiškia gebėjimo protauti. Kada su tokiu laisvumu nusivažiuojama; -kyla klausimas –ar tai įgimta, ar buvusios traumos negrįžtama pasekmė Jeigu užtektų tau proto įvertinti savo postringavimus “iš šalies“ –susiriestai iš nejaukaus nepatogumo; -dėl kvailumo deklaravimo. Tamsta panašus į žarnigalį, pro kurį viskas praleidžiama, tačiau niekas nesuvirškinama, bukaprotiškai kartojama informacija be konteksto, be interpretacijos (be filosofijos). Inkvizicija gali stabdyti raiškos laisvumą, -raišką ne, žinių plitimą –žinias ne, ateities žengimą –ateitį ne- Hubble teleskopui nukreipus savo lindzę į plotą-tarpą tarp matomų žvaigždynų-galaktikų-visatų (tuščią erdvę); -pavyko nukeliauti iki besiformuojančios Pagrindinės Visatos dviejų juostų-žiedų, iš būsimų keturių. Daugelio protas per daug buitiškas –per daug įnikęs į buitį –panašus į žarnyną –ko nesuvirškiname –atmetame, išmetame https://www.youtube.com/watch?v=ukYbKsHH4Gs&ebc=ANyPxKr2_-BK1372Ekwl3b7TcU1JgvhJg4CIni2zI3F4Qys_VkeNyH4KTHJK10ZM3akY6InMe0skkS0PcqsSu-NcQpfoN0mcFA

emipetras: NA GERAI , NENORI TAIP , TAI SKAITYK KRISTAUS LAIŠKUS http://www.christsway.co.za/members/mempage.php?lang=en

полная версия страницы