Ôîđóě » PSICHOLOGIJOS, PSICHIATRIJOS IR RELIGIJOS SANTYKIS » Psichologijos ir psichiatrijos problema » Îňâĺňčňü
Psichologijos ir psichiatrijos problema
Urantas: Iš Algimanto Jokūbėno Knygos "Kalbu jums vėl" [quote]8. Psichologijos ir psichiatrijos problema Jūsų mokslas, šiandien, nagrinėja tik žmogaus psichologiją ir visiškai iš akiračio išleidžia tos psichologijos tyrinėtojo gyvą ir realų Šaltinį ir žmogaus gyvą ryšį su tuo Šaltiniu. Tas Šaltinis ir yra Pirmasis Šaltinis ir Didysis Centras, kuris laiko apgaubęs visą kūriniją savajame grybšnyje. Dėl to neįmanoma turėti mokslinės teorijos tada, kada toji teorija neigia kokio nors nagrinėjamo reiškinio Šaltinį. O būtent psichologija, psichiatrija ir neigia žmogaus kilmės Šaltinį ir visos išminties Šaltinį – Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, kurį jūs vadinate Dievu, ir kurį aš prieš du tūkstančius metų, kada vaikščiojau kaip vienas iš jūsų ir tarp jūsų kaip Jėzus iš Nazareto, pavadinau jūsų, kiekvieno, mylinčiu Tėvu. Štai dėl to jūsų psichologija ir psichiatrija atsidūrė aklavietėje, mėgindama išspręsti žmogaus dvasinio-energetinio vidinio virpėjimo sutrikimo problemas, kurios vis dažniau ir giliau kamuoja žmones. Ir šitų problemų tik daugės, o psichologijos ir psichiatrijos galimybės padėti tokiems vargšams ir nevilties apimtiems žmonėms niekuo nesikeis, jeigu tie patys psichologai ir psichiatrai, mėginantys padėti, patys nepatirs Pirmojo Šaltinio ir Centro veikimo savo pačių viduje ir nesuvoks, kad visos ligos prasideda nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro siunčiamų, visai kūrinijai ir kiekvienam tvariniui vienodai ir be perstojo, Jo meilės virpesių vandenyno pažeidimo. Ir tik padėdami tiems vargšams ir tikrai labai kenčiantiems mano sielos broliams ir seserims, ir jų sielos broliams ir seserims, atsiverti šitiems Pirmojo Šaltinio ir Centro nuolat ir be perstojo siunčiamiems meilės virpesiams, jie ir išgydys juos nuo tokių ligų, kurios iš tikrųjų rodo ne ką nors kitą, o šitų meilės virpesių trūkumą jų viduje.[/quote]
VaidasVDS: Negali būti jokio dvasinio vystymosi, jei kur nors valdžią uzurpuoja psichopatai. Čia apie politikus, bet tinka visiems: Vilis Normanas Valdžios nejautrumas žmonių problemoms ir neretai pasitaikantis visiškas abejingumas tragiškoms istorijoms Lietuvoje dažnai peržengia net elementaraus žmogiškumo ribas. Tuomet kyla klausimas – ar valdžia (galia) taip pakeičia tautos išrinktus atstovus, kad jie nesugeba adekvačiai vertinti iškilusių problemų, ar susiduriame su atvirkščia situacija – į valdžią labiausiai veržiasi tie, kurie, dar nebūdami valdžioje, jau turi ryškių psichopatų bruožų? Simptomai – kaip iš vadovėlio Psichopatas – taip, kaip jį apibrėžia šiandienos psichiatrija, – neretai painiojamas su maniaku, pamišėliu, neadekvačiai socialiai besielgiančiu ar agresyviu žmogumi. Populiarioji kultūra dažnai pasitelkia iškreiptą psichopato paveikslą norėdama pabrėžti transgresišką neigiamo personažo vidinį skilimą, kuomet po intelektualia išore slepiasi šaltakraujis žudikas (kaip Hanibalo Lekterio atveju). Bet toks įvaizdis gerokai skiriasi nuo to, kurį pateikia psichiatrai. Psichopatas jokiu būdu nėra pamišėlis, agresyvus ir atstumiantis žmogus. Jo charakteristika gerokai spalvingesnė: tai empatijos stokos, emocinės nejautros, melo ir manipuliacijų, sąžinės ir gailesčio neturintis asmuo, galintis suvaidinti bet kokį vaidmenį, kad pasiektų savus tikslus. Vienas iš pagrindinių psichopato bruožų – jis niekada neklysta. Praradęs common sense (sveiko proto) kontrolę ir nejausdamas jokios sąžinės graužaties, toks žmogus mano, kad dėl visų jo klaidų kaltas kas nors kitas. Neretai Holivudo filmuose pateikiamas sumišusio psichopato stereotipas tik iš dalies gali būti traktuojamas kaip „realistiškas“: psichopatas išgyvena gilią vidinę krizę, nes jo lūkesčiai ir siekiai retai realizuojami, bet kaip tik dėl to bendraudamas su žmonėmis jis stengiasi „atsigriebti“. Prarastas realybės pojūtis leidžia neadekvačiai dėl visų savo vidinių nelaimių kaltinti „aplinką“. Psichopatas neturi kaltės ar atsakomybės jausmų, todėl jis ir nesijaučia esąs dėl ko nors kaltas. Nors toks žmogus retai sugeba užmegzti tvirtus santykius, bet puikiai geba manipuliuoti žmonėmis. Jo pasitikėjimas savimi (kuris tėra nesugebėjimas (į)vertinti galimybių) sukuria tvirto ir ryžtingo žmogaus įvaizdį. Nuo tikrai tvirto ir ryžtingo žmogaus psichopatas skiriasi tuo, kad jo ryžtas ir tvirtybė slepia sumaištį ir nesugebėjimą socialiai patenkinti savo poreikių. Tuomet vieninteliu tokio žmogaus tikslu tampa aklas veržimasis į kokį nors teorinį tikslą – vis didesnę galią ar valdžią, aukštesnes pareigas. Užimamos pareigos, net jei neturi realios naudos, tampa vertybe savaime. Šie psichopatams priskiriami bruožai neretai atsispindi ir Lietuvos politikų elgesyje. Žinoma, negalima tvirtinti, kad nejautrus žmogus būtinai yra psichopatas, bet emocinė nejautra yra vienas iš požymių, rodantis, kad žmogus nesugeba adekvačiai vertinti pirmiausia kitų žmonių emocijų. Todėl bet kokia protesto akcija, kaip apskritai bet koks apeliavimas į jausmus, lieka be atsako. Įstatymai vykdomi mašinaliai, tarsi jie būtų sukurti Dievo. Ekonominė ar politinė nauda užgniaužia bet kokius moralinius kriterijus. Deklaruojamos vertybės dažniausiai esti tuščios abstrakcijos: vertybės dėl pačių vertybių, bet ne dėl to, kad jos iš esmės keistų žmonių gyvenimą ar mažintų problemas. Neadekvatūs veiksmai Psichopatišką politikavimą, kurį geriausiai iliustruoja du didieji XX amžiaus totalitarizmai, lydi iš pažiūros patys kilniausi siekiai. Joks psichopatas negalvoja, kad elgiasi neteisingai. Tuo šis elgesys skiriasi nuo kitų psichikos sutrikimų, kuomet suvokiamas daromas blogis ir juo mėgaujamasi. Psichopatas visada siekia geresnio pasaulio. Tačiau savo tragiškų veiksmų padarinių nesuvokia. Psichoanalitikas J. Lacanas drąsiai psichopatui priskyrė nesugebėjimą atskirti savęs nuo jo turimos simbolinės galios. Psichopatas neįžvelgia skirtumo tarp savęs ir savo titulo. Šiuos du dalykus jis laiko tapačius, būtent dėl to jis leidžia sau peržengti emocines ribas: jis tiki, kad jame egzistuoja „teisingumas“, kuris „neklysta“ arba yra aukštesnis už visų kitų teisingumo suvokimą. Nesunku Lietuvos politinėje karalystėje aptikti įtikėjusių, kad jų elgesys yra nekvestionuojamas, kad jų siekiams padaryti pasaulį geresnį trukdo tik blogi žmonės ir apskritai – kad visa kritika yra „nupirkta“, visi piketai – surežisuoti, visi žmonės – apgauti propagandos. Šiame visiško nesusikalbėjimo akte reikėtų atkreipti dėmesį, kad politikai, turintys mažesnį ar didesnį psichopato apibrėžimą atitinkantį laipsnį, nesuvokia, kad jų priimamų sprendimų gali niekam nereikėti, kad jie gali būti nereikalingi tiems, kas juos išrinko, jie nesuabejoja, kad galbūt reikėtų rengti referendumus ir klausti tautos, kaip ji nori gyventi. Politinė psichopatija baisi ne tik tuo, kad ją sunku identifikuoti ir beveik neįmanoma jos sustabdyti, - tikroji grėsmė slypi jos iracionalume: politikas, kuris net negeba jausti, kad klysta, yra nekontroliuojamas. Kuomet tokiems „politikams“ būdavo suteikiama absoliuti valdžia (arba jie patys ją užgrobdavo) prasidėdavo masinės žudynės, karai, trėmimai ir visiškai šaltas, bejausmis „priešų“ naikinimas. Dabar mes negalime to lyginti ir sakyti, kad į tautos nuomonę nekreipiantis dėmesio politikas yra potencialus diktatorius, bet negalime nematyti analogijų, kurios vis stiprėja. Nuo 2008 – ųjų ekonominės krizės, kuomet reikėjo ryžtingai imtis taupymo priemonių, prasidėjęs „politinis nejautrumas“ atvėrė kelią visai nebūtiniems veiksmams, kurių sustabdyti nėra pajėgi Lietuvos demokratija. Tai nereiškia, kad svarbiausius sprendimus išimtinai priima vien psichopatai – taip teigti būtų absurdiška, - bet ar galima nematyti, kad dažnu svarbių sprendimų atveju net nebandoma užmegzti kontakto su tauta? Net A. Lukašenka, kurį daugelis laiko psichopatu (nors jis mažiausiai atitinka psichopato apibrėžimą) rengia sociologines apklausas ir įsiklauso į „tautos nuomonę“, nes nori turėti realų pagrindą savo valdymui ir jaustis teisus ne dėl vidinių įsitikinimų, o dėl objektyvių faktų. Tuo tarpu Lietuvoje, kur neegzistuoja politinė moralė (viso Vakarų pasaulio politikos pagrindas), įsigali vidinėmis fantazijomis ir haliucinacijomis grįsta politika. Faktai prieš fantazijas Tačiau įžvelgiant politinę psichopatologiją, kuri nebūtinai paraidžiui sutampa su psichiatrijos apibrėžiama psichopatologija, reikia nepamiršti ir to, kad sutrikimas, kurį psichiatrai diagnozuoja kaip visą asmenybę stipriai žalojančią problemą, sukeltą tiek socialinių, tiek biologinių veiksnių, politikos atveju galime laikyti „daliniu“ sutrikimu, nes pati politinė galia yra ne natūrali asmenybės savybė, o simbolinis socialinis konstruktas. Paprastai tariant, tai, kas visiškai nebūtina, priešingai, nei tarkim, socializacija darbo kolektyve, - greičiau politinė galia - pasirenkama būtent dėl to, kad kažkuris socializacijos etapas nepasisekė ir taip mėginama kompensuoti to nepasisekimo padarytą žalą. Būtent dėl to politiniai psichopatai nėra tik psichiškai sutrikę žmonės. Jų psichopatiškumas daug komplikuotesnis: jis ne trukdo gyventi ir dirbti, o padeda. Šią iš pirmo žvilgsnio kiek paradoksalią idėją pirmasis išsakė teisininkas Joelis Bakanas knygoje „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“. Knyga trumpai pristatoma taip: „Korporacija kaip „asmuo“ pasižymi tokiomis savybėmis kaip godumas ir pelno siekis bet kokia kaina – šios savybės ne tik būdingos, bet ir teisiškai privalomos kiekvienai korporacijai, kurios tikslas – uždirbti maksimalų pelną akcininkams. Autorius siūlo pritaikyti korporacijai psichopatinės asmenybės testą: neatsakingumas ir kitų ignoravimas siekiant savo tikslų, siekis manipuliuoti kitais (pvz., viešąja nuomone, vartotojų lūkesčiais), savigyra („Mes – Nr.1”, „Mes – patys geriausi”), empatijos ir užuojautos trūkumas, atsisakymas prisiimti atsakomybę, apsimetinėjimas, kad tavo tikslai kitokie, negu yra iš tikrųjų („aplinkosauginis“ naftos gigantų įvaizdis ir pan.). Visi simptomai beveik tiksliai sutampa: korporacija yra visuomenei pavojingas psichopatas!“. Šiame apibrėžime kiek sutirštinamos spalvos: godumas ir pelnas yra galia, kuri gali būti išreikšta ir kitais, nebūtinai ekonominiais, matais, bet pati psichopato ir korporacijos analogija yra iš tiesų vykusi. Ir ji rodo ne tai, kad korporacija priverčia žmogų tapti psichopatu (nors ji gali tai skatinti), o tai, kad patys tinkamiausi korporacijos darbuotojai yra psichopatai. O ten, kur yra paklausa, bus ir pasiūla. Manipuliuojantis ir jokios empatijos nejaučiantis psichopatas – ne tik geras verslininkas, bet ir puikus politikas. Todėl nereikia stebėtis objektyviais faktais: mokesčiai didinami labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms. Ir tai nėra tik smulki detalė politinėje ekonomijoje. Jeigu taip būtų, ar vienas iš kandidatų į Prancūzijos prezidento postą, Francois Hollandas, drįstų žadėti 70 procentų mokestį uždirbantiems milijoną ir daugiau? Ar Barackas Obama rengtų specialius pranešimus progresinių mokesčių klausimu? Net visiškai ekonomikos neišmanantis žmogus gali suprasti elementarią marksizmo aksiomą: kapitalą sukuria žmogaus darbas. Vadinasi, jeigu kažkas Lietuvoje didžiuojasi uždirbęs milijardą, turėkite omenyje, kad šis žmogus tikrai ne pats juos užsidirbo, bet labai daug žmonių dirbo jam. Tai nieko blogo ir labai smagu, jog kažkas geba kurti darbo vietas, bet kaip čia su empatija ir sąžine: ar tikrai tas milijardas uždirbtas suteikiant kitiems žmonėms orų darbą ir padorų atlyginimą? Ar tik tas milijardas nebus puiki korporacinio psichopato darbo pasekmė: minimalus darbo užmokestis, vergiškas darbas su sauskelnėmis ir nuolatinis darbuotojų žeminimas? Atsakymą tegul padiktuoja kiekvieno iš mūsų sąžinė. Jei ji dar naudojama. Bet tai ne vienintelis – tokių faktų daugiau nei reikia – pavyzdys, rodantis, kaip politikoje nustojama jausti ir užjausti. Vaistų nėra Labai nuviliančiai skamba faktas, kad psichopatams pagydyti nėra sukurta jokių vaistų. Mokslininkai vis dar mėgina suprasti, kur slypi psichopatologijos priežastys. Vieni linkę šiame sutrikime ieškoti vaikystėje nepatirtų jausmų ir tos pačios empatijos trūkumo „aido“, kiti daugiau dėmesio skiria neuromediatorių ir hormonų pokyčiams. Bet bendra nuostata išlieka ta pati: neįmanoma vaistais išmokyti žmogaus jausti. Politiniai Lietuvos psichopatai greičiausiai negertų vaistų, net jei jų liga būtų aiškiai įvardyta ir niekas iš jos nesišaipytų. Ir tam yra kelios priežastys: tai iš tiesų padeda siekti politinės karjeros. Šalti, buki, į nieką nekreipiantys dėmesio politikai sulaukia didesnio rinkėjų palankumo. Jie simbolizuoja tvirtus ir ryžtingus žmones. Tai klaidinantis įspūdis. Žmonės, kurie niekada neparodo emocijų, kurie nei pyksta, nei džiaugiasi, tik vaidina jausmus, niekada nepajėgs suprasti kitų žmonių problemų. Nuo psichopatų nereikia bėgti ir jų diskriminuoti, nes taip jie tik taps pavojingesniais. Geriausia būtų už juos nebalsuoti ir parodyti, kad žmogiškumas yra ne šaltas protas, o, liaudiškai kalbant, šaltas protas ir karštas širdis. Nes atidavus politikos vairą psichopatams, mes nesulauksime tėvynės išdavystės, greičiausiai net ir ekonomika pernelyg nenukentės, nes psichopatai mėgsta didžiuotis pasiekimais, bet problema, su kuria tikrai neišvengiamai susidursime, – niekas nekreips jokio dėmesio į tautos nuomonę. Jokiu klausimu. Net kai gabiausi mokslininkai pasisako vienu ar kitu klausimu, į jų kalbas nereaguojama, politikai net nesistengia vaidinti bendravimo su tauta. Ir šis reiškinys – tikrai ne cinizmo ar abejingumo išraiška, nes net didžiausiam cinikui būtų gėda, kai jį viešai su žemėmis maišytų kritikai, pateikdami mokslininkų išvadas, kurios įrodo politinių sprendimų absurdiškumą. Į tai dėmesio gali nekreipti tik psichopatai. Ir tik ligoniams gali taip nerūpėti kiti žmonės, kad dėl savo fantazijų jie aukotų jų gyvenimus. Priežastis, kodėl Lietuvoje tiek daug problemų politikoje, yra ne pelno siekis – dauguma politikų jau turi tiek pinigų, kad užteks jų ir proproanūkiams, - priežastis ta, kad šitie žmonės net nesijaučia esą dėl ko nors kalti, suklydę ar juo labiau – kad jie yra didžiausi visų nesėkmių kaltininkai. Jie teisūs. Jie geriausi. Jie – psichopatai!
Fredas: (1803.4) 163:3.2 Kada Petras ir apaštalai išgirdo šiuos žodžius, tada jie buvo nepaprastai pritrenkti, tiek pritrenkti, jog Petras tarė: “Kas tuomet, Viešpatie, gali būti išgelbėtas? Ar visi tie, kurie turi turtų, tikrai nepateks į karalystę?” -> Ir Jėzus atsakė: “Ne, Petrai, bet visi tie, kurie pasitiki turtais, tikrai vargu ar pateks į šį dvasinį gyvenimą, kuris veda į amžinąjį žengimą į priekį. Bet net ir tada, didelė dalis to, kas yra neįmanoma žmogui, nėra nepasiekiama Tėvui danguje; vietoje šito mes turėtume suvokti, jog su Dievu viskas yra įmanoma.”
emipetras: Kiekvienas esame individualus ir labai sudėtingas pasaulis , todėl darbuotis su savimi , su savo protu , su savo dvasia , su savo siela , tikrai verta . Tačiau pasikalbėjimuose su panašiai manančiais , panašiai rašančiais ar panašiai dirbančiais , tai matomai tuo , mes kiekvienas lyg ir pasitikriname save . O kokiame kelyje , o kokiame lygyje aš esu ? Tai tie mūsų pokalbiai ir tie bendravimai , kad ir internetinėje erdvėje , yra tų mūsų vidinių pasaulių ir mūsų požiūrų į tuos pasaulius , kaip ir dalinis savęs pravėrimas , kad duotume kažką kitiems , kad atsineštume kiekvienas į save kitokių požiūrų ir kitokių teorijų apie svarbiausią temą - GYVENIMĄ . Todėl visos pokalbių prasmės ir visos žinios kurios mūsų manymu yra svarbiausios , papildo mus kiekvieną visomis prasmėmis - kaip žmogui laimingai ir prasmingai nugyventi šitą GYVENIMĄ .
Vėjas: “Protas susietas su faktų žiniomis; išmintis siejasi su filosofija ir apreiškimu; tikėjimas siejasi su gyvais patyrimais (dvasiniais) 103 D
emipetras: Taip , kiekvienas žmogus nori parodyti savo pasaulį , nes jam tas jo pasaulis yra pats gražiausias ir teisingiausias , tačiau reikia pasižiūrėti ką ir kiti žmonės kalba arba rašo , arba jau yra parašę apie panašius pasaulius . Viskas yra VIENYJE , todėl visos mintys yra labai originalios , tačiau tai nereiškia , kad tai KONSTANTA ir TIESA. Kažkuriame Urantijos knygos puslapyje Jėzus Kristus sakė ; ,, protas pagimdytas iš moters negali būti visąžinis ir neklystantis , tik iš DVASIOS sukurtos asmenybės yra visąžinės '' Parašiau taip , kaip prisiminiau . Gal būt parašyta kitais žodžiais , bet mintis tai panaši . Tai labai įdomus pastebėjimas mūsų VIEŠPATIES .
Vėjas: Tavo lūžis –kada Urantijos Dokumentai tapo tik dar viena knyga- buvo labai pastebimas; spekuliatyvus su išskaičiavimais žingsnis. Dabar klausimas toks. Ar Tavo širdyje šio žingsnio nuostatos taip pat įsitvirtino?
katė: Štai kur tinka rusiška patarlė –“nenoriu mokytis, noriu ženytis“ Šitokio VIENIO yra daugiausia. Tai ir KONSTANTA ir TIESA -faktas
emipetras: VĖJAU ir KATYTE , labai apsirinki mane teisdamas . Kiekviena protas turi teisę bendrauti su dieviška DVASIA taip kaip išmano . tame ir yra visas mūsų evoliucinis fokusas . Šito nenori pripažinti visi autoritetai , arba psiaudo autoritetai . Kol aš šitą supratau , reikėjo nemažai laiko . Tačiau rialiame gyvenime , geriau patilėti prieš autoritetus , nes taip apsaugosi ir savo protą ir savo širdį . Kam naudinga ankstyva mirtis ? Jeigu visi evoliucionistai suprastų , kad su meile , su savo vidine meile , galima daug ką pataisyti šiame pasaulyje ir net daug ką padaryti , tai nustotų štampavę autoritetų armijas . Man pav. didžiausias autoritetas yra Jėzus Kristus , kaip Žmogus ir kaip Dievas , nes aš kitų pavyzdžių negaliu apčiuopti .
Vėjas: Yra žinoma kad protas naudodamasis vien materialių smegenų resursus, juos išnaudoja 1-2 procentais. Panaudojus 3-4 procentus –sakoma kad tai gabus talentingas. Proto gebėjimas iš materialių smegenų struktūrų išspausti daugiau kaip 4 procentus galimybių pažymi genijaus buvima tuometėje kartoje. Jėzus šias galimybes taktiškai ignoravo, paligdamas tai evoliucijos žengimui. Kaip žinia “Tėvas nėra asmenų gerbėjas“. Jėzaus įvardijimas kaip autoriteto ir pavyzdžio; rodo tavo buitišką sąmonę, primityvų mąstymą, susigūžusią tapatybę. Jėzus nugyveno savo gyvenimą, nudirbo savo darbą; paskutinįjį, kas liečia savęs padovanojimą savosios visatos įvairioms gyvybės proto ir pasiekimo kategorijoms, įvairiuose pasauliuose. Tavo apsičiuopimai aplink Jėzaus asmenį-asmenybę rodo valios stagnaciją, proto klampumą, apsidraudėlišką praktiškumą. Minimalizuoji tapatumo skalę, lengvini realaus gyvenimo naštą, egoistiškai apsaugai savo protą ir širdį. Juos galima apsaugoti tinkamai pasirenkant gyvenimo būdą. Evoliuciniuose morontiniuose kūriniuose ne meilė yra ta jėga kuri “judina kalnus“. Jeigu atidžiai skaityutai Urantijos Dokumentus; pastebėtai, kad meilės sėkmingas viešpatavimas prasideda Vietinės Visatos Būstinėje.
katė: Žinai Emili Gerai kad kaip ir visi fizinės planetos fiziniai smegenis turintys evoliuciniai padarai (Homo Sapens) šildaisi Saulės spinduliais tarsi nežinotai nesuprastai kad būtent Saulės šviesa paslepia visą informaciją esančia nakties skliaute dar mums esant fiziškai gyviems fizinės planetos paviršiuje dauginantiems daugybę iliuzijų begaliniais tiražais užverčiant informacinį civilizacijos lauką pasmerkiant piliečius murgdytis išsigalvotuose steriotipinėse nuostatose iškeliant jas iki privalomų įstatymų statuso įgalinančio begėdiškai nusitolinti nuo tų mažų tiesos ir meilės mazgelių tai šen tai ten beužsimezgančių ir vėl sunykstančių materialios priklausomybės neišvengiamų reikmių tenkinimo kasdieninėje nesibaigenčioje laiką glemžiančioje beveidėje tėkmėje neleidžiančioje įsižiūrėti į krantų grožį prasmę paskirtį atspindinčią gyvenimo keliauninkų dualybę su besikeisiančia kilmės ir paskirties raiška kiekvieno individo kiekviename mirksnyje
emipetras: RAMYBĖS vaikine , RAMYBĖS ir viskas klosis nuostabiai gerai . Atmink mielasis , kad JĖZUS KRISTUS buvo ne tik ŽMOGUS , bet ir yra tikras , šios Vietinės visatos DIEVAS ir KŪRĖJAS . Pirmiausia suklupsi prieš JĮ , o tik tada tave palaimins tolesnei kelionei .
VaidasVDS: Puikiai, Emili, pasakei. Manau Algirdas ir jo išgalvota ar tikra rėmėjų armija to labai nenori. Aš juk suprantu, kad pasakei perkeltine prasme, bet jis tai suvokia beveik tiesiogiai. Sielos broliai atpažįstami pagal meilę, o ne pagal protą, bet pagal sveiką meilę ir sveiką protą...
Adleris: skaldyk ir valdyk -tokia taktika bjauru, kai ji reiškiasi šios Knygos draugijos forume, VaidaiVDS perskaičiau katės tekstą ir pagalvojau - kaip gerai, kad mūsų rašyba turi skiriamuosius ženklus apie „sveikumą“ jau parašiau kitur. laikykitės vyrai, nepasiduokit Kaligastijos gundymams kol kas čia matau beveik vien tai
katė: visų šalių proletarai vienykitės
Vėjas: poapreiškiminiai sambūriai, bendruomenės formuojasi dešimtmečiais šimtmečiais; skrusdėliškas blaškymasis, krapštymasis vykstantis po milžinišku apreiškimo medžiu yra ir natūralus, ir dėsningas, ir nieko reikšmingesnio nekuriantis; F1 kosminė beprotybė liejasi laisvai, F2 tvirtinama nuostata kad UK tai tik viena knyga tarp kitų, citatų švilpautojas vienas knygos vietas neigia kito konteksto vietomis, mėgaudamasis kad neaišku „čia“, nežinia kaip “ten“ Žmogus taip pamėgo katalikiškas klaupyklas, kad ruošiasi klūpčioti visoje kosminėje epopėjoje iki pat Vietinės Visatos Būstinės; taip menkindamas tiek Kūrėjo orumą, tiek mirtingos kilmės tvarinio orumą. Didelio medžio paunksmėje knibžda visoki skrusdžiagyviai, savo takais takeliais per dienas žiugždėdami.
VaidasVDS: Kaip gerai, kai yra vienas pats protingiausias, kuris visiems diagnozes pastato. Na pasaulis tikrai subyrėtų, jei nebūtų tų protingiausių. Tik protingiausi turi vieną bėdą, jie kaip lygūs su lygiais gali kalbėtis tik patys su savimi. Na dar kartais kalba su savo tikrais ar tariamais padlaižūnais...
Adleris: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/49740/posukiai_su_viktoru_gerulaiciu
katė: “Šis pasakojimas skirtingose Supervisatose žymiai skiriasi, bet šitoji apžvalga leidžia akimirkai žvilgtelėti į mirtingojo žengimo pirmyn VIDUTINĮ planą taip, kaip jis veikia Nabadono Vietinėje visatoje ir Didžiosios Visatos septintąjame segmente –Orvantono Supervisatoje.“ 30D ...4 d –Kylantieji mirtingieji
Vėjas: VIDUTINIS PLANAS Taigi, remtis vien UK, vien citatomis –savęs užspendimas vidutinybės spastuose. Tai pirmoji labai apibendrinta, labai abstrakuota aplinkybė, realybė, galimybė. Ir nesvarbu kokiu keliu, kokiu metodu, savaime, ar sąmoningai dedant pastangas jūs klaidžiosite po vidutionybės mišką; vietoi to kad jį perskrostumėte nepatirdami nuostolių –nei laiko, nei kokybės požiūriu... svarbu koks rezultatas formuojasi. Žaisti “kortų namelius“ viena; kitkas juos statyti gyvenime –ką tai reiškia žinome iš Nufnufo, Nafnafo, Nifnifo patirties –kiauliška patirtis. Drąsa, valingumas, rįžtingumas, idializmas žemiškojoje egzistencijoje dažnai tolygi idijotizmui jau Pirmąjame Gyvenamąjame.
VaidasVDS: Aukštenybei iš aukščiausiojo plano, manau, kad tau kol kas be šansų yra pakliūti į Pirmąjį Gyvenamąjį. Čia ne nuosprendis, čia tik draugiškas patarimas, gal ką nors permąstysi ir vis tik sugebėsi ten pakliūti. Nuosprendį, kaip ir visiems, paskelbs Dienų Senieji. Tačiau juk yra tokių, kurie dar gyvendami šiame pasaulyje yra dvasiškai mirę Dvasinė (sielos) mirtis. Jeigu ir kada mirtingasis žmogus yra galutinai atstūmęs išlikimą, kada, Derintojo ir išliekančiojo serafimo bendra nuomone, jis būna paskelbtas dvasiškai nemokiu, morontiškai bankrutavusiu, kada toks suderintas pranešimas yra užregistruotas Uversoje, ir po to, kada Cenzoriai ir jų atspindintys pagalbininkai šituos faktus būna patvirtinę, tada Orvontono valdovai tikrai duoda įsakymą, jog viduje gyvenantis pagalbininkas būtų nedelsiant išlaisvintas. Bet šitas Derintojo paleidimas neturi jokios įtakos toms pareigoms, kurias vykdo asmeninis arba grupinis serafimas, susijęs su tuo individu, kurį apleido Derintojas. Šitokia mirties rūšis savo reikšme yra galutinė, nežiūrint to, jog fizinio ir protinio mechanizmų gyvosios energijos savo žemiškąją veiklą tęsia toliau. Kosminiu požiūriu tas mirtingasis jau yra miręs; tebesitęsianti gyvybė tiktai pažymi kosminių energijų materialaus impulso užsitęsimą. nes nesugebi suvokti šios išminties Iš visų tų pavojų, kurie užgriūna žmogaus mirtingąją prigimtį ir sukelia pavojų jo dvasiniam vientisumui, didžiausias yra puikybė. Drąsa yra šauni, bet egoizmas yra tuščiagarbis ir savižudiškas.
ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű