Ôîðóì » PSICHOLOGIJOS, PSICHIATRIJOS IR RELIGIJOS SANTYKIS » Psichologijos ir psichiatrijos problema » Îòâåòèòü
Psichologijos ir psichiatrijos problema
Urantas: Iš Algimanto Jokūbėno Knygos "Kalbu jums vėl" [quote]8. Psichologijos ir psichiatrijos problema Jūsų mokslas, šiandien, nagrinėja tik žmogaus psichologiją ir visiškai iš akiračio išleidžia tos psichologijos tyrinėtojo gyvą ir realų Šaltinį ir žmogaus gyvą ryšį su tuo Šaltiniu. Tas Šaltinis ir yra Pirmasis Šaltinis ir Didysis Centras, kuris laiko apgaubęs visą kūriniją savajame grybšnyje. Dėl to neįmanoma turėti mokslinės teorijos tada, kada toji teorija neigia kokio nors nagrinėjamo reiškinio Šaltinį. O būtent psichologija, psichiatrija ir neigia žmogaus kilmės Šaltinį ir visos išminties Šaltinį – Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, kurį jūs vadinate Dievu, ir kurį aš prieš du tūkstančius metų, kada vaikščiojau kaip vienas iš jūsų ir tarp jūsų kaip Jėzus iš Nazareto, pavadinau jūsų, kiekvieno, mylinčiu Tėvu. Štai dėl to jūsų psichologija ir psichiatrija atsidūrė aklavietėje, mėgindama išspręsti žmogaus dvasinio-energetinio vidinio virpėjimo sutrikimo problemas, kurios vis dažniau ir giliau kamuoja žmones. Ir šitų problemų tik daugės, o psichologijos ir psichiatrijos galimybės padėti tokiems vargšams ir nevilties apimtiems žmonėms niekuo nesikeis, jeigu tie patys psichologai ir psichiatrai, mėginantys padėti, patys nepatirs Pirmojo Šaltinio ir Centro veikimo savo pačių viduje ir nesuvoks, kad visos ligos prasideda nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro siunčiamų, visai kūrinijai ir kiekvienam tvariniui vienodai ir be perstojo, Jo meilės virpesių vandenyno pažeidimo. Ir tik padėdami tiems vargšams ir tikrai labai kenčiantiems mano sielos broliams ir seserims, ir jų sielos broliams ir seserims, atsiverti šitiems Pirmojo Šaltinio ir Centro nuolat ir be perstojo siunčiamiems meilės virpesiams, jie ir išgydys juos nuo tokių ligų, kurios iš tikrųjų rodo ne ką nors kitą, o šitų meilės virpesių trūkumą jų viduje.[/quote]
Jolanta: Anonimui, aklas tas kuris nenori matyti, jam bet kokie įrodymai bus nepakankami. Pirma klaida, tai į viską žiūrėti per neigimą. neigiamus atsakymus visada ir gausi. Antra klaida, mokslas yra dvasinio gyvenimo dalis, o ne dvasinis gyvenimas mokslo, todėl mokslas nebūdamas visuma, o būdamas tik dalimi negali apimti dvasinio gyvenimo. Čia lygiai taip pat kaip sprendžiant apie žmogų pagal jo inkstų veiklą. trečia klaida, olos teorija, niekada nesuprasi kas yra už olos ribų jei iš jos neišeisi, taip gali visą gyvenimą ir galvoti, kad ola tai visas pasaulis.
Jolantai: Tamstos klaida,kad nesupranta kas yra mokslas.
Jolanta: Puikiai suprantu, nes pati bandžiau prie jo prisiliesti. Gal todėl jo neaukštinu. Nes suvokiu iš ko jis sudarytas. Aš nekalbu apie šimtmečio mokslininkus, kuris gimta vieną kartą į amžių, o apie tuos kurie daro mokslą šiandien ir kasdien. Technikai tai viena, o socialinių mokslų mokslininkai visai kas kita. Beje pati parašiau vieną mokslinį straipsnį.
Robis: Jolanta rašo: Beje pati parašiau vieną mokslinį straipsnį. vienas mokslinis straipsnis, tai dar net ne doktorantūra, gal ir prisilietei, bet tik kaip per stiklą palaižei tik nepyk, Jolanta prašyčiau, tuoj puoli kaltinti, teisintis. nereikia taip, esi jautri moteris, turi ambicijų, tai gerai. linkiu tik sėkmės mokslo baruose ateityj psichologija ir psichiatrija ne tik mokslas, bet ir menas
Jolanta: paprastai mokslas grupuoja pergrupuoja, performuoja tai kas jau atrasta. mano moksliniame straipsnyje buvo nauja idėja, kuri buvo paimta būtent iš religinio šaltinio ir iš dalelyčių renkami įrodymai iš psichologijos ir vadybos. Lygindama mokslininkų išvadas, bei religinės literatūros daromas išvadas ir teigiu tai ką teigiu. Mokslas tikrai yra dvasinio pasaulio dalis, autoritetingi mokslininkai pripažino dvasinio pasaulio egzistavimą, gal tik savo darbuose to nedėtė kaip įrodymo. Tačiau kad mokslininkai minčių semiasi iš Indų vedų, tai jau seniai žinoma. Kaip rašiau, atradau, kad maslovo poreikių piramidė ne kas kita, bet kaip iš Indų vedų paimta kastų bruožai ir poreikiai. Kai žiūrima į religiją siaurai, kaip vieno kulto atstovui, tada suprantama, kad gali mano pasisakymas atrodyti švelniai tariant keistas, tačiau, kai aš manau, arba įsivaizduoju, kad matau religijos visumą, į kurią įeina visos religos ir UK skaitytojai taip pat, kai suvoki atskirų religijų tikslus, ir kai pamatai jog atskiros religijos tik papildo viena kitą, o nėra priešpriešos, kai suvoki tų religijų filosofiją, o ne mokti tik ritualus (rytoj man gali atrodyti kad mano suvokimas yra niekinis, nes gal kažką dar nauko suvoksiu), supranti, kad žmogaus dvasinis gyvenimas yra jo gyvenimo pagrindas, tai jo poreikiai, jo gyvenimo tikslas, jo veiksmai atitinkamomis situacijomis, jo poelgiai ir norai, net darbinės veiklos pasirinkimui svarbu žinoti savo dvasinę vietą, o jau nekalbant apie santuoką, vaikų auklėjime suvokiant jų dvasinį stovį galima padaryti milžiniškus dalykus, nes tada neperspausi ir veiksi tikslingai pagal kiekvieno lygį ir dar daug kitokių dalykų galima suvokti kas liečia žmogaus gyvenimą, jo pasirinkimus bei gyvenimišką kelią. Tačiau aš iš šios pozicijos apžvelgiau tik kaip visinę žmogaus motyvaciją. Tačiau tas žinias puikiai galima pritaikyti ir pedagogikoj, psichologijoj jos jau pritaikytytos, bent dalinai, tačiau paimtos kaip siaura dalis, kuri nesisieja su kitomis žmogaus gyvenimo sferomis. Gal sunku aprašyti žinutėje tai, kas yra tikrai gilu ir daro įtaką mūsų gyvenimams.
Jolanta: Nepykstu, priimu kritiką normaliai . Tu teisus, aš tik per stiklą palaižiau, bet vaizdą per jį tam tikrą mačiau. Kita vertus juk kiekvienas sureikšminame tai kas mums svarbu. Matyt man dvasinis mokymas atrodo svarbesniu už mokslą. Kaip mano psichologas sakė, juk mes nesureikšminame kelyje gylinčio akmenio, jei trukdo paspiri jį ir tiek. Kai lankiausi pas psichologą pastebėjau vieną tendenciją, kad padedant žmogui (šiuo konkrečiu atveju man), jis remiasi taip pačiais dvasingumo principais, tiktai konvertuoja juos į kasdieninį gyvenimą. Psichologijos mokslo objektas yra žmogaus vidinis gyvenimas, jo pojūčiai ir savijauta. Dvasinio mokslo objetas taip pat yra vidinis gyvenimas (plačiąja prasme, ne vieno kulto), psichologijos tikslas yra pasiekti žmogaus suvokimą, kad jis atsikastų iki savo giluminių poreikių ir sugebėtų tvarkytis su paviršutiniais promatiniais poreikiais, dvasinio mokymo tikslas yra tas pats. Skirtumas tas tik kad psichologija apsiriboja gyvenimu čia ir dabar, o dvasinis mokymas yra orentuotas į tai, kad čia ir dabar padėtų ten ir kitur. Tai mano supratimas. Nė vienas normalus psichologas nesakys recepto, nes jis jo nežino, jis suteiks galimybę žmogui gilintis į save, dvasinėje praktikoje mes gilanamės į save. Atskirti psichologiją nuo dvasinių dalykų manau yra tikrai netikslinga.
Jolanta: Į tą temą, tinkapyje apie mokslą radau. Ir tai yra realybė. Didysis mokslas, be religinio suvokimo neįmanomas. O tie kas teigia kitaip, ir turės tenkintis tik suvokimo moksle nuotrupomis. Skriaudžia patys save http://www.skrynia.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=1472 Žmogus kaip mikrokosmosas atspindi didžiojo kosmoso įstatymus Saulė Roberto Flado hermetinėje metafizikos sistemoje[11], jungiančioje pasąmonės reiškinius su fiziniu „didžiuoju pasauliu“, užėmė pagrindinę vietą, tačiau naujieji duomenys (kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai) jo neįtikino. Net ir pats astronomijos genijus Johanas Kepleris (Johannes Kepler, 1571–1630), kuris matematiškai naująją idėją patvirtino, šiuo klausimu taip pat susirašinėjo su žymiu gydytoju ir svarbiausiu hermetinės filosofijos skleidėju R. Fladu. Matematikui Johanui Kepleriui Roberto Flado įtikinti (kad Žemė sukasi aplink Saulę) vis dėlto nepavyko. Pastarasis tvirtai laikėsi mikrokosmoso ir makrokosmoso sistemų, kuriose Žemė užėmė centrinę vietą, bet reikia pabrėžti, jog Saulei ten teko taip pat ypatingai svarbi vieta[12]. Kaip jau žinoma, Johanas Kepleris planetų judėjimo dėsnius atskleidė[13] remdamasis danų matematiko ir astronomo Ticho Brahės (Thyco Brahe, 1546–1601) skaičiavimais, nors pats T. Brahė dar nebuvo pripažinęs heliocentristinės sistemos. Dirbdamas J. Kepleris vadovavosi harmonijos, skaičių ir muzikos svarba. Jis neabejotinai priklausė ankstyvųjų mistinių mokslininkų tradicijas puoselėjusiems veikėjams, tokiems kaip Pitagoras ar Paracelsijus (Philippus Aureolus Paracelsus, 1493–1541) [14]. Tikrasis garsiausio tų laikų gydytojo reformatoriaus Paracelsijaus vardas buvo Theophrastus Bombastus von Hohenheim. Paracelsijumi jis pasivadino tik norėdamas pabrėžti, kad yra geresnis už seniai pripažintą klasikinį gydytoją Aulusą Kornelijų Celsijų (Aulus Cornelius Celsius, 25 m. pr. Kr.–50), kurio aštuonios knygos apie mediciną buvo puikiai žinomos visų specialistų[15]. Alchemikas (jatrochemikas) Paracelsijus teigė, jog gydytojas privalo būti ne tik alchemikas, bet ir astrologas, nes žmogaus kūnas yra dangiškojo kūno atitikmuo, todėl žmogui tinkamos ir astrologinės prognozės. Tačiau tuo metu dar nebuvo žinomas Viljamo Harvėjaus (William Harvey, 1578–1657) kraujotakos išaiškinimas. Didysis fizikas Izaokas Niutonas (Sir Isaac Newton, 1642–1727) praleido nemažai laiko kurdamas ne tik traukos teoriją bei mechanistinį Visatos vaizdą, bet ir ieškodamas „filosofinio akmens“, nes tikėjo, kad Visatoje – kaip ir kiekvieno kūno šerdyje – ilsisi „filosofinis akmuo“, t. y. pirminė medžiaga (prima materia). Hermetikų raštus Izaokas Niutonas vadino senolių išmintimi (prisca sapientia), kaip tai buvo įprasta daryti dar Renesanso laikais. Teoriniai visų šių autorių veikalai savo apmąstymais buvo gana panašūs. Jiems yra būdinga antikinio mokslo filosofinės sklaidos (platonizmo ar pitagorizmo) forma. Žmogus buvo suprantamas kaip didžiojo pasaulio atvaizdas, mažasis pasaulis, susidedantis iš keturių elementų. Būtent taip hermetinės filosofijos sąvokas aiškino ir istorikas Jeronimas Vignerijus (Hieronymus Vignerius) 1618 metų Theatrum Chemicum leidinyje. Mikrokosmosas – tai ne tik žmogus, bet ir „filosofinis akmuo“. Alchemijoje ši sąvoka gali būti skaitoma ir atvirkščiai. Filosofinis akmuo – tai tobulas žmogus. Kitaip – tai platoniškasis apskritimas. Platoniškasis apskritimas – priešybių sąjungos siekinys (tobulas žmogus). Kaip ir visa, jis yra sudarytas iš keturių elementų – „įkalintas“ elementų keturkampyje. Pitagorietišku keturkampiu buvo laikoma sielos esmė – „amžina prigimtis“. Neoplatonikai (toks buvo ir astronomas Johanas Kepleris) ar filosofai hermetikai (tarp jų buvo paminėtas ir matematikas Džordanas Brunas) pasaulį modeliavo remdamiesi hermetinės filosofijos ir alchemijos esmei priklausančiais keturiais pagrindiniais elementais – žeme, ugnimi, oru ir vandeniu.
emipetras: Jolanta , labai gerai parašei apie tuos viduramžių klaidžiojimus tarp žemės ir dangaus . Taip tikrai , tai buvo pradžia šviesiosios epochos dalies , didžiųjų mokslinių atradimų , ypač artimojo kosmoso atradimų , tačiau dar visa Europa pilna niūrių inkvizitorių laužo liepsnų , kurie baugino visus žmones . Tai dar kartą parodo kad net mokslinės , kai kurios asmenybės , savo meto garsenybės , ne viską suprato ir sunkiai priėmė mokslo atradimų naujoves , nes dar buvo giliame transe katalikiškos , arba tam tikrų hermetinių pažiūrų , pasaulėžiūros . Šiandiena , po kelių šimtmečių , mes taip pat dar esame giliame transe dvasinių stereotipų , kurie kuria mumyse religinius baimės fantomus . Tai akivaizdžiai galime matyti , kaip sunkiai skinasi kelią į žmonijos protus Urantijos knygos žinia , apie Dievą , apie kosminį Dievą , kuris turi savo dvasinį pasaulį , taip kaip ir męs turime ir matome savo fizinius pasaulius , ir kuris dvasiškai šviečia visai savo Kūrinijai , ir kuris remia ir globoja visą savo Kūriniją . Tai yra taip pat labai nauja ir drąsi žinia , apie žmogaus Dievuje sūnystę , kuri visais laikais buvo nutylima , o jeigu ir mokoma , skelbiama , tai tik tarp kitko , prie kitų teologinių bažnytinių pareiškimų , kaip trečiaeilės reikšmės žinia , bet jokiu būdu ne pagrindinė žinia . Kosminis Dievas visais laikais , jokia religine doktrina , nebuvo priartintas prie žmogaus . Žmogus , visais amžiais buvo įkūnytas savo nuodėmėje , vien tik dėl to , kad jis yra žmogus . štai Urantijos žinia viską apvertė aukštyn kojomis . Pasirodo Dievas , mus mylintis kosminis Dievas , jau seniai , seniai ateina pats pas žmogų . Ir tai tikrai yra logiška dvasinė tiesa , nes žmogui , savo jėgomis , neįmanoma prisiartinti prie Dievo - jokiais ritualais , nei maldomis , tik Dievas , Vienintelis Dievas gali pasirinkti ką amžinai mylėti ir ką amžinai įsisūninti . Tai tos vertingos žinios žmonijos istorijoje , visada labai sunkiai skindavosi kelią į laisvę . Jos būdavo daugumos nesuprastos , o taip pat ir slepiamos arba tendencingai ne taip aiškinamos likusiai visuomenei .
Rimantas: emipetras rašo: Tai tos vertingos žinios žmonijos istorijoje , visada labai sunkiai skindavosi kelią į laisvę . Jos būdavo daugumos nesuprastos , o taip pat ir slepiamos arba tendencingai ne taip aiškinamos likusiai visuomenei . Tikrai, Petrai, kad slepiamos. Taip būdavo ir dabar taip yra. O taip daroma dėl tos pačios baimės. Baimės prarasti lyderių pozicijas ir pragyvenimo šaltinį.
Jolanta: Taip Rimantai, būtent tai ir norėjau pasakyti ankstesniuose pasisakymuosse. Tik gal ne taip drastiškai teigčiau. Jei galvotų žmogus apie lyderio pozicijos praradimą, jei į mokslą įsileitų tikėjimą, dvasią ir sielą, vadinasi jis jau turi suvokti jų egzistavimo svarbą. Suvokiantais tai žmogus jau yra pranašesnis už daugelį ir jis jau ne tik kad nepraranda lyderio pozicijos, bet ir sustiprina ją, nes suvokiantis dvasingumo galią, suvokia ir žmogaus prigimtį, ko pasekoje puikiai gali adaptuoti save. Mano supratimu yra kita problema, tai baimė sužinoti kad esi ne lyderis, paprastai tai manau turėtų būti ve vidiniai, o padėties lyderių pozicija. Kurie turėdami kažkokoje siauroje pozicijoje išsikovoję savo padėtį, bando ją pateigti kaip visumą. Ir priešinasi bet kokiai prielaidai religijos įsiskverbimui į mokslą. Perskaičiau savo žinutę ir nusijuokiau, taip Rimantai, parašiau būtent tai ką ir tu, tik apverčiau viską
Gerdas: Jolanta rašo: Suvokiantais tai žmogus jau yra pranašesnis už daugelį ir jis jau ne tik kad nepraranda lyderio pozicijos, bet ir sustiprina ją, nes suvokiantis dvasingumo galią, suvokia ir žmogaus prigimtį, ko pasekoje puikiai gali adaptuoti save. tai prie lyderio visi adaptuojasi, o ne atvirkščiai. bet „Kada jaučiame pagundą savojo aš sureikšminimą padidinti, tai jei mes nustojame mąstę apie mūsų Tvėrėjų didingumo ir nuostabumo begalybę, tuomet mūsų pačių savęs šlovinimas tampa labai absurdišku, net besiribojančiu su humoristiniu.“ taip kad atsargiai su tais norais būti pranašesniu už daugelį ir užimti lyderio pozicijas. lyderiais gimstama, o ne tampama
Rimantas: Jolanta rašo: Perskaičiau savo žinutę ir nusijuokiau, taip Rimantai, parašiau būtent tai ką ir tu, tik apverčiau viską http://www.antizlo.ru/blog.php?page=10
Rimantas: Jolanta rašo: Perskaičiau savo žinutę ir nusijuokiau, taip Rimantai, parašiau būtent tai ką ir tu, tik apverčiau viską Čia tikslesnė nuoroda:http://www.antizlo.ru/blogview.php?id=2756&yandex=
Jolanta: Emilipetrui. Bet kokiais laikais, naujas koncepcijas buvo stengiamasi sunaikinti. Viena gal būt priežastis yra kaip rašė Rimantas, kita manau yra gana paprastesnė, juk priėmus naują suvokimą reikės keisti visą požiūrį, gal būt net ir santykius į tam tikrus reiškinius, gal būt nebegalės paslėpti savo blogo elgesio pasekmių po ritualais, o tai jau sukelia nepatogumus. Dauguma žmonių iš prigimties yra tinginiai, todėl tai kas nauja ir trukdo jų įprastam gyvenimo ritmui yra nepriimtina. Visos didžiosios naujovės sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą.
Jolanta: Aš irgi tingiu skaityti Urantijos knygą Nors jau pradeda darytis smalsu
Urantas: Jolanta rašo: Aš irgi tingiu skaityti Urantijos knygą Nors jau pradeda darytis smalsu Smalsumas yra teigiama emocija.
Gerdas: Jolanta rašo: Aš irgi tingiu skaityti Urantijos knygą geriau jau ją skaityk, o ne mums paskaitas apie mokslą my eto uže znajiem, my eto prachadili...
VaidasVDS : Viskas, ką šitame gyvenime mes darome gera, tiesiogiai prisideda prie ateities gyvenimo vystymo. Tikroji religija neskatina moralinės veltėdystės ir dvasinės tinginystės, jog suteiktų tuščią viltį, kad dėl perėjimo per natūralios mirties vartus bus padovanotos visos kilnaus charakterio dorybės. Tikroji religija nenuvertina žmogaus pastangų žengti į priekį per išnuomotą mirtingojo gyvenimą. Kiekvienas mirtingojo pasiekimas yra tiesioginis indėlis į nemirtingo išlikimo patyrimo pirmųjų etapų turtinimą.
Jolanta: Mielas Gerdai, lyderystė visų pirma atsakomybė. Žmogus gebantis patraukti paskui save mases yra jau atsakingas už tų masių likimą, bent jau toje spefore kurioje jie kontaktuoja. tai nėra pranašumas, tai Dievo dovana, kuri paprastai duodama norint gauti grąžą, teigimų veiksmų, bei tinkamo tos dovanos panaudojimo grąžą. Jei žiūrėsi iš tos pozicijos, kad lyderiavimas, tai įrankis žmonių manipuliavimui, tada taip, tokiu atveju tai galima trakuoti kaip savęs išaukštinimą. Tačiau tikras lyderis ne manipuliuos žmonėmis, o ves juos link tiklo, dėl kurio jie ir pasirinko jį kaip lyderiu. O tai jau yra darbas ir atsakomybė. Praetą savaitę kalbėdama su viena rašytoja jai pasakiau kažką panašaus. Dievas sakau jums davė plunksnos talentą, davė širddį matyti tai, kas verta plunksnos, davė suvokimą kad atskirtumėte tai kas verta aprašyti, tačiau kartu gavotre ir atsakomybę, nes prozinė literatūra, mano manymu yra vienintelė priemonė prisikasti ir suvirpinti žmogaus sielą, bent kaip elektrošoku ją sujudinti, kad toliau jau pati galėtų ieškoti tiesos. Ši atsakomybė jau ne žaidimas noriu, nenoriu, tai darbas dėl ko ir gavote savo talentus.
Jolanta: Rimantui. Fantastiška socialinė reklama. Tokia ar kažkas panašaus turėtų būti rodoma per tv pastoviai.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû