Ôîđóě » ASMENINIAI SKYRIAI » .. » Îňâĺňčňü
..
emipetras: [[quote][/quote] [ kas čia dedasi su tom raidėm? ]
Îňâĺňîâ - 2
emipetras: KAS ČIA DEDASI , KAS ČIA DEDASI ? O GAL NIEKAS NESIDEDA . PAŽIŪRĖSIME
emipetras: PROTO TRANSMUTACIJA Protą galima transmutuoti (lygiai taip, kaip metalus ir elementus) iš vienos būsenos į kitą; iš vieno skalės lygio į kitą; iš vienų sąlygų į kitas; iš vieno poliaus į kitą polių; iš vienos vibracijos į kitą; tikroji hermetinė transmutacija yra proto menas. Kaip mes pastebėjome, hermetistai buvo pirmieji alchemikai, astrologai, psichologai, o pats Hermis buvo šių mokslų pradininkas. Iš astrologijos išaugo šiuolaikinė astronomija, iš alchemijos . šiuolaikinė chemija, iš mistinės psichologijos . įvairios šiuolaikinės psichologijos mokyklos. Nereikia galvoti, kad senieji nesuvokė to, ką šiuolaikinės mokyklos laiko išimtinai savo specifiniu pasiekimu. Užrašai ant akmenų Senajame Egipte akivaizdžiai parodo, kad senieji turėjo išsamias ir pilnas astrologijos žinias, ir pats piramidžių pastatymo faktas rodo ryšį tarp jų projekto ir astronomijos mokslo duomenų. Nesvetima jiems buvo ir chemija, nes senieji fragmentai atskleidžia, kad jie išmanė chemines medžiagų savybes. Fiziką liečiančias senąsias teorijas po truputį patvirtina naujausi šiuolaikinio mokslo atradimai, ypač susiję su materijos sandara. Taip pat negalima teigti, kad jie nežinojo to, ką dabar vadiname šiuolaikiniais psichologijos atradimais. Atvirkščiai, egiptiečiai labai gerai išmanė psichologiją, o ypač tas sritis, kurias šiuolaikinės mokyklos ignoruoja ir kurios, nors ir pavadintos „psichikos mokslais“, veda šiuolaikinius psichologus į aklavietę, priversdamos juos pripažinti, kad „visame tame kažkas vis tik yra“. Tikrovė tokia, kad, be materialios chemijos, astronomijos ir psichologijos (t. y., psichologijos jos fiziologijos fazėje), senieji buvo gerai įvaldę transcendentinę astronomiją, vadinamą astrologija, transcendentinę chemiją, vadinamą alchemija, psichologijos teoriją, vadinamą mistine psichologija. Be išorinio žinojimo, kurį savinasi šiuolaikiniai mokymai, jie turėjo vidinį žinojimą. Tarp daugybės sričių slaptų žinių, kurios buvo žinomos hermetistams, buvo ir transmutacija, žinoma kaip vienų proto būsenų virtimas kitomis, dėstoma šiame knygos skyriuje. Transmutacija . terminas, kuris paprastai naudojamas apibūdinti senąjį metalų (ypač paprastų metalų) pakeitimą (virsmą) auksu. Analogiška proto transmutacija yra menas keisti bei transformuoti vienas proto būsenas, formas bei sąlygas kitomis. Taigi galite pastebėti, kad proto transmutacija yra proto chemijos menas, arba, jeigu jums patinka kitas terminas, praktinės mistinės psichologijos forma. Tai reiškia kur kas daugiau, negu atrodo iš išorės. Transmutacijos, arba alchemijos, arba proto plano chemijos, įtaka yra tokia svarbi, kad, net jeigu šis menas sustotų esamame lygyje, jis vis tiek išliktų viena svarbiausių žmogaus turimų žinių sričių. Ir tai tik pradžia. Pažiūrėkime kodėl. Pirmasis iš septynių hermetinių principų yra proto principas, kurio aksioma . Viskas yra Protas; Visata yra protinė . reiškia, kad joje minimos Visatos pagrindinė realybė yra Protas; ir pati Visata yra Protas, t. y., egzistuoja Visko Prote. Šį principą mes apžvelgsime tolesnėse pamokose, o dabar pažvelkime į šio principo veikimą, darydami prielaidą, kad tai . tiesa. Jeigu Visata iš prigimties yra protinė, tai proto transmutacija turi būti Visatos sąlygų keitimo menas materijos, jėgos ir proto aspektais. Taigi jūs matote, kad proto transmutacija iš tikrųjų yra ta pati „magija“, apie kurią senieji autoriai tiek daug rašė savo mistiniuose darbuose, bet kuriai aiškinti jie paliko tiek mažai praktinių nurodymų. Jeigu Viskas yra Protas, tada menas, kuris duoda galimybę keisti vadinamąsias protines sąlygas, įgalina meistrą valdyti tiek fizines, tiek ir tas protines sąlygas. Tiesą sakant, niekas, išskyrus didžiuosius proto alchemikus, nesugeba pasiekti jėgos laipsnio, būtino valdyti svarbias fizines sąlygas, tokias kaip gamtos elementų valdymas, uraganų sukėlimas arba nuraminimas, žemės drebėjimai ir kiti grandioziniai gamtos reiškiniai. Visų mokyklų pažangiausi okultistai šventai tiki, kad tokių meistrų buvo anksčiau ir tebėra šiomis dienomis. Geriausieji mokytojai tvirtina savo mokiniams, kad tokie meistrai egzistuoja ir valdo šias jėgas, kuo jie įsitikino savo patirtimi. Šie meistrai neorganizuoja viešų savo jėgos demonstracijų, jie stengiasi nusišalinti nuo žmonių minios, kad dar labiau atsidėtų ėjimui žinių Keliu. Mes čia paminime jų egzistavimą vien tam, kad atkreiptume jūsų dėmesį į tą faktą, kad jų jėga . tai vien tik proto jėga ir ji veikia aukštesnės proto transmutacijos sąlygomis pagal hermetinio proto principą. Visata yra protinė. Mokiniai ir žemesnio už meistrus lygio hermetikai – mokytojai bei įšventintieji – gali laisvai veikti proto plane, atlikdami proto transmutacijas. Visa tai, ką mes vadiname „psichiniais reiškiniais“, „proto įtakomis“, „psichikos mokslu“, „naujais išgalvotais reiškiniais“ ir t. t., iš tikrųjų veikia tomis pačiomis bendromis kryptimis, nes visi jie paklūsta vienam principui, nepriklausomai nuo to, kokiais vardais reiškiniai pavadinami. Proto transmutacijų mokiniai ir praktikai veikia proto plane, keisdami vienas proto sąlygas, būsenas ir t. t. kitomis, naudodamiesi įvairiomis daugiau ar mažiau efektingomis formulėmis. Įvairūs „gydymai“, „įšventinimai“, „išvarymai“ ir kt. – ne kas kita, kaip šiuolaikinėse okultinėse mokyklose mokomos hermetinio meno formulės, deja, dažnai gana netobulos ir nemokšiškos. Dauguma šiuolaikinių praktikų labai tamsuoliški, lyginant su senaisiais meistrais, nes jiems trūksta fundamentalių žinių, kuriomis galėtų pagrįsti savo darbus. Hermetiniais metodais galima keisti ne tik savo paties, bet ir kitų proto būsenas, kas iš tikrųjų nuolat ir vyksta, paprastai nesąmoningai, tačiau dažnai ir sąmoningai, kai atsiranda žmonių, suprantančių dėsnius ir principus, o tie žmonės, kuriuos pirmieji veikia, nėra informuoti apie savisaugos principus. Be to, daugelis okultinių mokslų mokinių ir praktikų žino, kad trokštantis pakeisti gyvenimo sąlygas žmogus savo stipriu noru, valia ar „gydymu“ gali tai realizuoti, pakeisdamas arba transmutuodamas nuo kitų žmonių proto priklausančias fizines sąlygas. Šiuo metu visuomenė apie tokius dalykus yra gerai informuota, todėl mes apie tai nekalbėsime, kadangi mūsų tikslas . atskleisti hermetinio meno principus, sudarančius visų šių praktikos formų, tiek teigiamų, tiek ir neigiamų, pagrindą, nes šis menas gali būti panaudotas įvairiose kryptyse pagal hermetinį poliariškumo principą. Šioje nedidelėje knygoje mes apsistojome prie pagrindinių proto transmutacijos principų, kad visi, kurie pageidaus, galėtų juos suvokti ir taip įgytų meistriškumo raktą, kuris atvers daugelį poliariškumo principo durų. Dabar pereisime prie pirmojo iš septynių hermetinių principų nagrinėjimo . proto principo, kuris aiškina tiesą: Viskas yra Protas, Visata yra protinė. Mes prašome iš savo mokinių akylo dėmesio ir kruopščių šio didžio principo studijų, nes tai iš tikrųjų yra bazinis visos hermetinės filosofijos ir proto transmutacijos hermetinio meno principas. VISKAS Po ir už laiko, erdvės ir pokyčių Visatos visada galima rasti substancialią realybę – fundamentalią Tiesą. „Substancija“ reiškia tai, kas yra savaime esanti būties esmė, kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas. „Substancialus“ reiškia iš tikrųjų egzistuojantį, esantį realų, tikrovišką elementą ir t. t. „Realybė“ nusako realios būties būseną . tikroviškos, kintančios laike, su kintama jėga, patvarios, nenutrūkstančios, veikiančios ir t. t. Po ir už visų išorinių pasireiškimų bei reiškinių visuomet turi būti substanciali realybė. Tai yra dėsnis. Žmogus, mąstydamas apie Visatą, kurios dalelė jis pats yra, mato vien tik materijos, jėgų bei proto kitimo būsenas. Jis mato, kad iš tikrųjų nieko nėra pastovaus, kad viskas kinta ir keičiasi. Nieko nėra nekintamo . viskas gimsta, auga, miršta. Tuo pačiu momentu, kai tik reiškinys pasiekia savo viršūnę, jis pradeda leistis: ritmo dėsnis nuolat veikia, niekur nėra nekintančios realybės, besitęsiančio dydžio, nieko nėra pastovaus, išskyrus kitimą. Žmogus mato visus reiškinius, ištekančius vienus iš kitų, virstančius vienus kitais, . nuolatinis veiksmas ir atoveikis, nuolatinė reakcija, įtaka ir ištaka, statymas ir griovimas, kūrimas ir naikinimas; gimimas, augimas ir mirtis. Niekas nesitęsia, išskyrus kitimą. Jeigu žmogus yra mąstantis, jis suvokia, kad visi šie kintantys reiškiniai turi būti tam tikros pirminės jėgos, tam tikros substancialios realybės pasireiškimai. Visų šalių ir visų laikų mąstytojai pripažino šios substancialios realybės egzistavimą kaip postulatą. Visos filosofijos, vertos šio pavadinimo, pagrįstos ta mintimi. Žmonės suteikė šiai substancialiai realybei daugybę pavadinimų . vieni ją vadino Dievu (su ištisa vardų įvairove), kiti . begaline ir amžina energija, treti bandė vadinti materija, . bet visi pripažino jos egzistavimą. Tai akivaizdu ir nereikalauja argumentų. Šiose pamokose mes sekėme tiek senųjų, tiek ir šiuolaikinių žymiausių pasaulio mąstytojų – meistrų hermetistų – pavyzdžiu ir šią pirminę jėgą, substancialią realybę, pavadinome hermetiniu terminu „Viskas“, laikydami jį labiausiai visa apimančiu iš bet kada žmogaus naudotų terminų tam, kas pranoksta vardus ir pavadinimus. Mes laikomės ir mokome visų laikų hermetistų mąstytojų požiūrio, o taip pat ir tų aukščiausius būties lygius pasiekusių tyrų sielų požiūrio, tvirtinančio, kad vidinė Visko prigimtis . nepažini. Taip turėtų būti, nes niekas, išskyrus patį Viską, negali suvokti jo prigimties ir būties. Hermetistai tiki ir moko, kad Viskas savaime yra ir turi būti visada nepažinus. Jie vertina visas teologų bei metafizikų teorijas, prielaidas ir spekuliacijas apie vidinę Visko prigimtį tik kaip vaikiškus mirtingų protų bandymus atskleisti begalybės paslaptį. Tokie bandymai visada patirdavo ir visada patirs nesėkmę, kuri slypi pačios užduoties prigimtyje. Tas, kuris pradeda tokius bandymus, tol klaidžios po minčių labirintą, kol praras sveiką protą ir mąstymą, kol jo veiksmai ir elgesys taps visiškai netinkami gyvenimui ir veiklai. Jis panašus į savo narvelyje uoliai ratu bėgančią voverę, nuolat siekiančią ir nieko nepasiekiančią: po eilinio bėgimo ji vis tiek belaisvė, sustojusi ten pat, kur ir pradėjo. Dar labiau savimi pasitiki tie, kurie bando priskirti Viskam savo pačių personifikaciją, savybes, ypatybes, charakteristikas bei charakterius, suteikdami Viskam žmogiškas emocijas, jausmus ir t. t., iki pačių žemiausių žmogui būdingų savybių, tokių kaip pavydas, šlovė bei meilikavimas, pomėgis įžeidinėti bei garbinti ir visos kitos liekanos, priskirtinos rasių vaikystės dienoms. Tokios idėjos nedera suaugusiems vyrams ir moterims, jos greitai atmetamos. Mums atrodo, kad čia laikas pastebėti, jog mes įžvelgiame skirtumų tarp religijos ir teologijos, tarp filosofijos ir metafizikos. Į religiją mes žiūrime kaip į intuityvų Visko egzistavimo suvokimą ir asmeninį žmogaus santykį su Juo, o teologija mums reiškia žmonių bandymus personifikuoti Viską, priskirti jam žmonių savybes bei charakteristikas, teorijas apie jo reikalus, norus, aistras, planus bei projektus, jų prielaidas apie „žmonių-tarpininkų“ būtinumą tarp Visko ir žmonijos. Filosofija mums reiškia siekį pažinti pažinius bei paaiškinamus daiktus, o metafizika . bandymus išnešti šį tyrimą už ribų į nepažinius bei nepaaiškinamus pasaulius su tais pačiais kaip teologijos siekiais. Ir kartu tiek religija, tiek ir filosofija mums atrodo kaip reiškinys, savo šaknimis siekiantis realybę, o teologija ir metafizika mums atrodo kaip aplaužytos nendrės, augančios lakiuose nemokšiškumo smėlynuose ir negalinčios būti niekuo daugiau, kaip tik visiškai nepatikimu žmogaus sielos ir minties ramsčiu. Mes nereikalaujame, kad mūsų mokiniai priimtų šiuos apibūdinimus, mes tik norėjome parodyti mūsų požiūrį. Bet kuriuo atveju šiose pamokose jūs labai mažai išgirsite apie teologiją ir metafiziką. Nors vidinė Visko prigimtis nepažini, egzistuoja tam tikros tiesos, susijusios su jo egzistavimu, kurias žmogaus protas priverstas priimti. Šių teiginių studijavimas yra deramas tyrimų objektas, ypač jeigu jie atitinka praregėjusiųjų aukštesniuose planuose teiginius. Mes dabar jus ir kviečiame dalyvauti šiame tyrime. Tai, kas yra pagrindinė tiesa . substanciali realybė . yra virš realių vardų, bet išmintingi žmonės ją vadina Viskuo. Savo esme Viskas nepažinus, bet tai, ką teigia sveikas protas, turi būti svetingai priimta ir su pagarba išstudijuota. Žmonijos sveikas protas, kurio teiginius mes turime priimti, jeigu esame mąstantys, mums kalba apie Viską, visai nesistengdamas pakelti nežinomybės uždangos: 1. Viskas turi būti Viskuo, kas realiai egzistuoja. Niekas negali egzistuoti ne Viskame, nes kitaip Viskas nebus Viskas. 2. Viskas turi būti begalinis, nes nėra nieko, kas galėtų nusakyti, aprėpti, nustatyti Visko ribas ar jį suturėti. Jis turi būti begalinis laike, t. y. amžinas; jis turi visada nepertraukiamai egzistuoti, nes nėra daugiau nieko, kas būtų galėjęs jį kada nors sukurti, ir niekas niekada nesukuriama iš nieko, o jeigu jo kada nors nebuvo, tegul bent akimirkai, tai jo nebūtų ir dabar . jis turėjo nepertraukiamai egzistuoti visada, nes nėra nieko, kas galėtų jį sugriauti, ir jo niekada negali nebūti, nors akimirkai, nes kažkas niekada negali tapti niekuo. Jis turi būti begalinis erdvėje . jis turi būti visur, nes nėra erdvės ne Viskame. Jis negali būti koks nors kitoks, o ne begalinis erdvėje be laiko, pertrūkių, skilimų ar atskilimų, nes nėra nieko, kas galėtų pertraukti, atskirti ar nutraukti jo trukmę, ir nieko, kas galėtų užpildyti jo spragas. Jis turi būti begalinės jėgos, arba absoliutus, nes nėra nieko, kas galėtų jį apriboti, apibrėžti, trikdyti arba sąlygoti . jo negali paveikti jokia kita jėga, nes nėra jokios kitos jėgos. 3. Viskas turi būti nekintamas, t. y. neturi patirti kitimo savo tikrąja prigimtimi, nes nėra nieko, kas galėtų jį paveikti: nieko, į ką arba iš ko jis galėtų kada nors keistis. Jis negali būti padidintas ar sumažintas, pridėtas ar atimtas, nei tapti didesnis ar mažesnis kieno nors atžvilgiu. Jis visada turi būti ir visada išliks tuo, kuo jis yra dabar, . Viskuo. Nieko niekada nebuvo, nėra dabar ir niekada nebus, į ką jis galėtų pakisti. Viskas . begalinis, absoliutus, amžinas ir nekintamas. Iš to seka, kad niekas baigtinis, kintantis, laikinas ir sąlyginis negali būti Viskuo. Ir, kadangi nėra nieko, kas būtų ne Viskame, tikrovėje, todėl visi tokie baigtiniai daiktai tikrovėje turi būti Niekuo. Nebijokite, tai ne aklavietė, ne užtemimas: mes nesiruošiame vesti jūsų į krikščioniško mokslo sritį prisidengdami hermetine filosofija. Egzistuoja šių visiškai priešingų nuostatų suderinimas. Nurimkite, savo laiku mes išvesime jus į tai. Aplink save mes matome tai, ką vadiname materija, kas sudaro visų formų fizinį pagrindą. Ar Viskas tėra materija? Toli gražu ne! Materija negali apreikšti gyvybės ar proto, o juk gyvybė ir protas pasireiškia Visatoje. Viskas negali būti materija, nes niekas nepakyla virš šios esmės, niekas niekada nepasireiškia pasekme be priežasties, be pagrindo, niekas nesivysto kaip pasekmė, jeigu nėra nieko prieš tai buvusio. Be to, šiuolaikinis mokslas teigia, kad tikrovėje nėra tokio daikto kaip materija, tai, ką mes vadiname materija . ne kas kita, kaip diskretinė energija arba jėga, t. y. žemų vibracijų dažnių energija arba jėga. Vieno rašytojo žodžiais tariant: „Materija tapo paslaptimi“. Netgi materialistinis mokslas paliko materijos teoriją ir savo pagrindu paėmė energiją. Taigi ar Viskas yra tiesiog energija arba jėga? Nei energija, nei jėga, kaip jas apibūdina materialistai, nes jų energija ir jėga . akli mechaninai reiškiniai, neturintys gyvybės ar proto. Gyvybė ir protas niekada negali atsirasti iš aklos energijos ar jėgos, nes, kaip jau minėjome, niekas negali pakilti virš savo esmės; niekas negali vystytis, jeigu nėra priežasties; niekas nepasireiškia kaip pasekmė, jeigu nėra priežasties. Taigi Viskas negali būti tiesiog energija arba jėga, nes jeigu tai būtų ne taip, nebūtų gyvybės ir proto (jie neegzistuotų), o mes tai žinome geriau už bet ką, nes gyvename ir naudojamės protu, aptardami kaip tik šį klausimą, kaip ir tie, kurie skelbia, kad energija ir jėga yra Viskas. Ką mes žinome apie tai, kas egzistuoja Visatoje ir kas galėtų būti virš materijos arba energijos? Gyvybė ir protas! Gyvybė ir protas su visa jų kaita bei vystymosi gradacijomis. Galite paklausti, ar tik nenorime pasakyti, kad Viskas yra gyvybė ir protas? Atsakome: „Ir taip, ir ne“. Jeigu gyvybę ir protą suvokiate taip, kaip jas suvokia „vargšai mirtingieji“, mes atsakome: „Ne, Viskas ne toks“. Tada galite paklausti, o koks gyvybės ir proto tipas turimas omenyje? Atsakome: „Gyvasis Protas, esantis tiek aukščiau virš viso ko, ką mirtingieji suvokia kaip tų žodžių esmę, kiek gyvybė ir protas yra aukščiau už mechanines jėgas arba materiją . begalinis gyvasis Protas, lyginant su baigtiniais gyvybe ir protu“. Mes kalbame apie tai, ką turi omenyje prašviesėjusios sielos, su pagarba tariančios žodį „Dvasia!“. Viskas yra begalinis gyvasis protas . prašviesėjusieji jį vadina dvasia! PROTINĖ VISATA Visata yra protinė – ji yra Visko Prote. Viskas yra dvasia! Bet kas yra dvasia? Neįmanoma atsakyti į tokį klausimą, nes atsakymas į jį būtų apibūdinimas Visko, kuris negali būti paaiškintas ar apibūdintas. Dvasia . tai tiesiog pavadinimas, kurį žmonės suteikė pačiam aukščiausiam begalinio gyvojo Proto suvokimui. Gyvasis Protas reiškia tikrąją esmę, t. y. reiškia gyvąjį Protą, tiek pranokstantį gyvybę ir protą, kokius mes juos žinome, kiek šie pranoksta mechanines energiją ir materiją. Dvasia yra virš mūsų suvokimo, ir mes naudojamės šiuo pavadinimu tiek, kiek mes galime kalbėti arba galvoti apie Viską. Tam, kad galėtume galvoti ir suvokti, mes randame pateisinančią mintį, jog dvasia yra begalinis gyvasis Protas, tuo pačiu suprasdami, kad negalime pilnai Jo suvokti. Mes turime taip elgtis arba iš viso nustoti apie tai galvoti. Pratęskime apmąstymus apie Visatos prigimtį apskritai ir apie jos atskiras dalis. Kas yra Visata? Mes matėme, kad nieko negali būti ne Viskame. Tada Visata . tai Viskas? Ne, to būti negali, nes Visata atrodo susidedanti iš daugio bei nuolat kinta, ir kitais požiūriais ji neatitinka tų idėjų, kurias mes buvome priversti priimti Visko atžvilgiu ir kurias išdėstėme paskutinėje pamokoje. Jeigu Visata nėra Viskas, ji turi būti Niekas . tokia neišvengiama pirmoji proto mintis. Bet šis atsakymas nepatenkina, nes mes jaučiame Visatos buvimą. Tada, jeigu Visata nėra nei Viskas, nei Niekas, kas gi ji yra? Ištirkime šį klausimą. Jeigu Visata iš viso egzistuoja arba atrodo egzistuojanti, ji turi būti kažkokiu būdu kilusi iš Visko . ji turi būti Visko kūrinys. Bet kadangi niekas negali kilti iš nieko, tai iš ko Viskas galėjo ją sukurti? Kai kurie filosofai atsako į šį klausimą teigdami, kad Viskas sukūrė Visatą iš Savęs, t. y. iš Visko būtybės ir turinio. Bet to negali būti, nes iš Visko negalima nieko atskirti, negalima Jo padalinti, kaip mes jau matėme; vėlgi jeigu taip ir būtų, tai argi kiekviena Visatos dalelė nesuvoktų savo priklausomybės Viskam . Viskas negali nei prarasti savęs paties suvokimo, nei iš tikrųjų tapti atomu arba akla jėga, arba žemesne būtybe. Tačiau kai kurie žmonės, suvokę, kad Viskas iš tikrųjų yra visa kas, kad jie . žmonės . egzistuoja, nutaria, kad jie ir Viskas . vienas ir tas pats ir minios malonumui bei išminčių liūdesiui džiūgaudami skelbia: „Aš esu Dievas“. Šūkis „Aš esu Žmogus“, palyginus su pirmuoju, skambėtų labai kukliai. Bet kas iš tikrųjų yra Visata, jeigu ji nėra nei Viskas, nei Visko iš Savęs sukurta suskaidant save į fragmentus? Kas ir iš ko ji gali būti? Tai labai svarbus klausimas. Išsamiai tai tirdami pastebėsime, kad mums galės padėti analogijos principas. Šiuo atveju gali būti panaudota senoji hermetinė aksioma kaip viršuje, taip ir apačioje. Pabandykime pažvelgti į aukštų planų veikimą, tyrinėdami mūsų pačių plano veikimą. Šiuo, kaip ir kitais atvejais, turi veikti analogijos principas. Pažvelkime, kaip kuria žmogus savo būties plane. Pirma, jis gali kurti, naudodamas kokias nors išorines medžiagas, bet ši prielaida netinka, nes nėra medžiagų ne Viskame, iš kurių Jis galėtų kurti. Antra, žmogus atkuria arba atgamina savo tipą per gimimo procesą, kuris reiškia savęs dauginimą, dalį savo būtybės perduodant palikuonims. Tai taip pat netinka, nes Viskas negali nei perduoti dalį savęs ar atimti ką iš savęs, nei pats atgaminti ar pagimdyti; pirmu atveju būtų atidavimas iš Visko, antru . dauginimas arba pridėjimas prie Visko. Abi prielaidos netinkamos. Argi nėra trečio žmogaus kūrybos varianto? Taip, yra. Jis kuria protu! Taip kurdamas jis nesinaudoja jokiomis išorinėmis medžiagomis, neatgamina pats savęs, bet jo dvasia persmelkia proto kūrybą. Laikydamiesi analogijos principo, patvirtiname prielaidą: Viskas kuria Visatą Protu, panašiai kaip žmogus protu kuria minties formas. Ši pažiūra į protą tiksliai atitinka prašviesėjusiųjų išvadas, nurodytas jų mokymuose ir raštuose. Tokie yra išminčių mokymai. Toks buvo Hermio mokymas. Viskas negali kurti niekaip kitaip, kaip tik Protu, nesinaudodamas medžiagomis (nes jų nėra), netgi neatkurdamas savęs (nes tai taip pat neįmanoma). Nėra jokios kitos išeities, kaip tik priimti šią Proto išvadą, nes ji, kaip jau minėjome, atitinka aukščiausius prašviesėjusiųjų mokymus. Kaip tu, mokiny, gali sukurti savo prote ištisą savą pasaulį, lygiai taip pat Viskas sukuria Visatą savo Prote. Bet tavo paties sukurtas pasaulis yra baigtinio proto kūryba, o Visko . begalinio Proto kūryba. Abu procesai panašūs tipu, bet be galo skiriasi laipsniu. Tęsdami pamokas, detaliau prasiskverbsime į kūrybos bei pasireiškimo procesą, bet šį klausimą verta įsiminti tokia forma: Visata ir visas jos turinys yra Visko Proto kūryba. Iš tiesų, visa kas yra Protas. Viskas sukuria savo begaliniame Prote nesuskaičiuojamus pasaulius, egzistuojančius amžinybę Laiko; ir visgi Viskam milijonų pasaulių sukūrimas, vystymasis, žlugimas bei mirtis laiko atžvilgiu teprilygsta akimirkai. Begalinis Visko Protas yra pasaulių įsčios. Lyties principas pasireiškia visuose planuose: gyvybės, materijos, proto ir dvasios. Lytis reiškia požiūrį į gimimą arba kūrybą. Kad ir kas būtų kada nors pagimdyta arba sukurta bet kuriame lygyje . tame visada veikia lyties principas. Tai teisinga net pasaulių kūrimui. Tik neskubėkite nutarti, kad mes siūlome mokymą, kuriame egzistuoja vyriškas ir moteriškas Dievas arba Kūrėjas. Tokia idėja yra tiesiog senųjų mokymų iškraipymas šiais klausimais. Tikrasis mokymas teigia, kad Viskas savaime yra virš lyties, nes jis virš bet kokio dėsnio, įskaitant ir laiko bei erdvės dėsnius. Tai toks Dėsnis, iš kurio kyla visi kiti dėsniai, bet jie jo neveikia. Visgi, kai Viskas pasireiškia gimimo ir kūrybos plane, tada jis veikia pagal dėsnį ir principą, nes jis pasislenka į žemesnius būties lygius. Taigi proto plane jis atitinkamai išreiškia lyties principą su jo vyrišku bei moterišku aspektais. Tokia mintis gali pasirodyti keista tam, kuris ją išgirdo pirmą kartą, bet pasyviai jūs ją jau priėmėte savo kasdieninėse koncepcijose. Jūs kalbate apie Dievo tėvystę ir apie Gamtos motinystę: apie Dievą . dievišką Tėvą ir apie Gamtą . Visatos Motiną, taip instinktyviai suvokdami lyties principą Visatoje. Argi ne taip? Hermetinis mokymas nemoko dvilypumo: Viskas . vienatinis, du aspektai tėra pasireiškimo aspektai. Mokymas teigia, kad vyriškas principas, kurį išreiškia Viskas, visiškai neliečia tikrojo Visatos kūrimo Protu. Jis nukreipia savo valią į moteriško principo (kuris gali būti pavadintas Gamta) pusę, ir tada šis pradeda tikrąjį Visatos kūrimo darbą nuo paprasčiausių „veiklos centrų“ iki žmogaus ir dar aukščiau, visiškai pagal įsigaliojusius ir tvirtai veikiančius gamtos dėsnius. Jeigu jūs teikiate pirmenybę senam mąstymo būdui, apie vyrišką principą galite galvoti kaip apie Dievą, ar Tėvą, o apie moterišką principą – kaip apie Gamtą, Visatos Motiną, kurios įsčiose visa kas buvo pagimdyta. Tai ne poetinis kalbos įvaizdis – tokia yra tikrojo Visatos sukūrimo idėja. Bet visada atminkite, kad Viskas – tai Vienis ir kad Jo begaliniame Prote išvystyta, sukurta ir egzistuoja Visata. Pasiekti šį suvokimą jums gali padėti analogijos dėsnio taikymas sau patiems ir savo pačių protui. Jūs žinote, kad ta dalis jumyse, kurią jūs vadinate „Aš“, iš tikrųjų tūno atskirai ir stebi minčių formų kūrimą jūsų prote. Ta jūsų proto dalis, kur vyksta minčių kūryba, gali būti pavadinta „aš“, skirtingai nuo „Aš“, esančio atskirai ir iš šalies stebinčio bei tiriančio „aš“ mintis, idėjas ir vaizdus. Atminkite, kaip viršuje, taip ir apačioje, ir vieno plano reiškiniai gali būti panaudoti paslaptims įminti aukštesniuose ar žemesniuose planuose. Ar reikia stebėtis, kad jūs, kūdikis, jaučiate instinktyvų didį pagarbumą Viskam – jausmą, kurį mes vadiname religija, – tą pagarbą ir pripažinimą Tėvui Protui? Ar reikia stebėtis, kad kai mąstote apie Gamtos kūrybą ir stebuklus, jus apima galingas jausmas, kylantis iš jūsų būtybės gelmių? Tai Motina Protas, prie kurios priglundate kaip kūdikis prie krūtinės. Nedarykite klaidos manydami, kad tas mažas pasaulis, kurį mes matome aplink save – Žemė, esanti tik menka Visatos dulkelė, – yra Visata. Begaliniame Visko Prote egzistuoja milijonai milijonų tokių pasaulių, ir netgi mūsų pačių mažoje Saulės sistemoje yra sričių bei sferų, kurių gyvybės žymiai pranoksta mūsiškę, ir būtybių, kurių atžvilgiu mes, prie Žemės prikaustyti mirtingieji, prilygstame okeano dugno gyvybės gleivėtosioms formoms, lyginant jas su žmogumi. Egzistuoja būtybės, kurių jėgos ir savybės kur kas aukštesnės už tas, kurias žmogus priskiria dievams. Visgi šios būtybės kažkada prilygo mums ir netgi buvo žemesnės – ir jūs kada nors būsite panašūs į jas ir netgi, laikui bėgant, aukštesni, nes tokia žmogaus lemtis, išpranašauta prašviesėjusiųjų. Mirtis tėra tik santykinis reiškinys, ne kas kita, kaip naujos gyvybės gimimas, ir laiko amžinybių tėkmėje jūs kilsite vis aukščiau ir aukščiau, į aukštesnius ir netgi į dar daug aukštesnius gyvybės planus. Visata – tai jūsų namai, ir jūs tyrinėsite pačias nuošaliausias jų gelmes iki pat laiko pabaigos. Jūs gyvenate begaliniame Visko Prote, ir jūsų galimybės begalinės tiek laike, tiek ir erdvėje. Didžiojo amžinybių ciklo pabaigoje, kai Viskas suims į save visus savo kūrinius, jūs būsite laimingi, nes jau pajėgsite pažinti visišką vienovės Viskame tiesą. Taip teigia prašviesėjusieji, tie, kurie tolokai pažengė Kelyje. O dabar nurimkite ir būkite nesudrumsčiami, jūs esate saugūs begalinės Tėvo-Motinos Proto jėgos globoje. Tėvo-Motinos Proto viduje – mirtingi vaikai namuose. Nėra nieko Visatoje, kas neturėtų Tėvo ir Motinos.
ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű