Rantulijos asmeninis skyrius

Форум » ASMENINIAI SKYRIAI » Rantulijos asmeninis skyrius » Ответить

Rantulijos asmeninis skyrius

Fredas: Rantulija,čia ir rašyk,tai ir bus tavo asmeninis skyrius. ok?

Ответов - 52, стр: 1 2 3 All

Rantulija: Labas rytas Emilį Petrai,labos dienos visiems. Kaip svarbu iš nuoširdaus draugo ar draugės suspaudimo valandą gauti nors ir menką suraminimą; dar svarbiau ta suraminimą susipainiojusiąjam suteikti.Be jokios abejonės tas,kas tiesią draugui pagalbos ranką ,jis ją tiesią tokią, kokią turį.Jei visas kolektyvas savo pagalbos rankas tiesią-vargo prispaustam ateina- pagalba KVADRATE. Jis pats atsirinks,kas šią akimirką jam yra naudingą. Tarybiniais laikais rajoninis laikraštis aprašė mano bendravimo su Jėzaus Bernadetą ypatumus;buvo rašomą ir apie mano mažametį sūnų,tik,matyt, žurnalistikos kodekso etikos sumetimais, jo vardas buvo pakeistas. Tie laikrasčiai ir dabar yra. Ten buvo parašytas toks pastebėjimas,kad aš su dvasinę mokytoja buvau pagarbi. Aš visadą į dvasinius mokytojus žiūrėdavau su pagarbą.Bet "bizūnų" gaudavau daugiausiai nuo jų.Net ir tamę, pačiam tiesiausiamę kelyje per šešis metus buvau daugiausiai plakama.Reziume-su "bizūnu" jie privertė manę į Tėvą atsigręžtį.Nuoširdžiai sakau-AČIŪ JIEMS VISIEMS. Dėkoju šio forumo kūrėjams ir administracijai;nuoširdus ačiū ir visiems dalyviams: už pakantumą ir toleranciją man;net ir tuomet,kai kartais "nugrybauju". Tegul šiandieną, visus jus lydį Dievo Tėvo meilė ir ramybė. Irena.

Rantulija: lgimantai, patiria save padovanojantys Sūnūs fizinę mirtį ar ne.Jėzus kaip vienas iš tokių Sūnų patyrė,ir net labai žiaurią ,bet jis ją pasirinko pats. Bet tai nėra privaloma, kad ji tokia būtų. Bet ar aplamai ji save padovanojantiems Sūnums yra galima,įmanoma , jiems toji fizinė mirtis, jeigu jie yra pasiekę susiderinimo su viduje gyvenančiu savo Derintoju tobulumą. Kaip galima būtų paaiškinti šitą pastraipą ."Kada save padovanojantys Sūnūs, Kūrėjai ar Arbitrai, įeina per mirties vartus, tada trečiąją dieną jie vėl pasirodo. Bet jūs neturėtumėte puoselėti tos minties, kad jie visada susiduria su tokia tragiška pabaiga, kokią patyrė tas Sūnus Kūrėjas, kuris gyveno jūsų pasaulyje prieš vieną tūkstantį devynis šimtus metų. Nepaprastas ir neįprastai žiaurus patyrimas, kurį turėjo patirti Jėzus iš Nazareto, padarė Urantiją vietiniu požiūriu žinomą "kryžiaus pasaulio" vardu. Nebūtina, kad tokį nežmonišką elgesį turėtų patirti Dievo Sūnus; didžioji dauguma planetų jiems suteikė daug jautresnį priėmimą, leisdamos jiems užbaigti savo mirtingąją karjerą, pabaigti amžių, paskelbti nuosprendį dėl miegančiųjų išlikusiųjų, ir pradėti naują dieviškąją tvarką, neužtraukdamos prievartinės mirties. Save padovanojantis Sūnus privalo susidurti su mirtimi, privalo pereiti per sferų mirtingųjų realaus patyrimo visumą, bet dieviškasis planas nereikalauja, kad ši mirtis turėtų būti arba prievartinė, arba neįprasta. Kada save padovanojantys Sūnūs nepatiria prievartinės mirties, tada jie savanoriškai atsisako gyvybės ir pereina per mirties vartus, ne dėl to, kad patenkintų "griežto teisingumo" arba "dieviškojo įtūžio" reikalavimus, bet vietoje šito dėl to, kad užbaigtų savęs padovanojimą, kad “išgertų” įsikūnijimo karjeros ir asmeninio patyrimo “taurę” su visu tuo, kas sudaro tvarinio gyvenimą, kuris yra gyvenamas mirtingos egzistencijos planetose. Savęs padovanojimas yra planetos ir visatos būtinybė, o fizinė mirtis yra ne daugiau kaip savęs padovanojimo misijos būtinoji dalis." rimantas ( Kaunas ) 2009-12-02 14:13:40

Rantulija: Mielieji, Rimanto KLAUSIMAS NĖRA TOKS KONKRETUS, BET JUMS, GALBŪT, MANO ATSAKYMAS BUS ĮDOMUS IR ŠIEK TIEK IŠPLĖS JŪSŲ SAMPRATĄ APIE VADINAMĄJĄ MIRTĮ. Dabartinė mūsų samprata apie vadinamąją mirtį yra iškreipta tik dėl mūsų tamsos, į kurią atvedė, mus visus, ne tik Liuciferio-Šėtono maištas prieš TĖVĄ, įvykdytas prieš 200.000 metų, Adomo ir Ievos misijos sužlugdymas prieš 38.000 metų, bet taip pat ir mūsų pačių UŽSISPYRIMAS, kai einama į DVASINIUS KOMPROMISUS SIEKIANT PRITRAUKTI KUO DAUGIAU PASEKĖJŲ, KUO DIDESNIŲ MINIŲ, KUO DIDESNIŲ REZULTATŲ, NORS JIE PRIKLAUSO NE MUMS, O TĖVUI-ROJAUS TRJEYBEI. Būtent šito kaip tik ir siekė ir Jėzaus apaštalai. Jie iškraipė Jėzaus evangeliją ne tik dėl to, kad iki galo nesuprato paties Jėzaus mokymo, nors su juo bendrai pragyveno daugiau kaip trejus metus, ir galėjo jo paties nuolat pasiklausti, pasitikslinti, pasiaiškinti, ko nesupranta jo mokyme, bet juos DAUGIAU domino IŠORINIS KIEKYBINIS REZULTATAS, KIEK ŽMONIŲ PASIKRIKŠTYS, BET TIK JOKIU BŪDU NE KOKYBINIS SIEKIS - KAD NEBŪTŲ NIEKAS IŠKRAIPOMA IŠ JĖZAUS MOKYMŲ. KADANGI JĖZAUS APAŠTALAMS BUVO SVARBU, KAD BŪTŲ JŲ VAISIŲ DAUG, KAD JIE JUOS PATYS PAMATYTŲ, NET NEKVARŠINANT SAU GALVOS, KAD JIE JĖZŲ kai tik apvertė aukštyn kojomis, tai TOKS JŲ KELIAS IR ATVEDĖ TIEK JUOS, TIEK IR MUS Į AKLAVIETĄ IR DABARTINĘ TAMSĄ, kurioje žmogus MIRTIES BIJO. MIRTIES NĖRA IŠ VISO. VISI, KURIE TIKI MIRTIMI, GYVENA PATYS GŪDŽIOJE TAMSOJE, PATYS NESUVOKIA TIKROVĖS, NETURI JOKIO GYVO RYŠIO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, IR VISIŠKAI NEPASITIKI TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS SUTIEKIAMU AMŽINUOJU GYVENIM IR DIDESNE JIEMS SUTEIKIAMA ŠVIESĄ PO PRISIKĖLIMO. Todėl mes taip sureikšminam MIRTĮ, kaip nežinia ką. Kai kurie poetai jai skiria net savo eiles, dainas, darbus. Skiria tam, KO NĖRA. Tai tik liudija žmonių tamsos BAIMĘ IR JOS PASIREIŠKIMĄ JŲ SĄMONĖJE, O JŲ PASĄMONĖJE JI TIESIOG VIEŠPATAUJA. Iš viso nėra tikslo net turėti tokį žodį - mirtis - GYVOJE kalboje. Ir aš džiaugiuosi, jog ateina jau toji šviesa, kuri šį žodį ištirpins GYVOS MEILĖS ŠVIESOJE ir mūsų planetoje. Ir gyvens mūsų tokios kartos, kurios nežinos, kas yra mirtis. Sakykim, jūs važiuojate kur nors į kelionę, kurioje jūsų laukia malonūs patyrimai, puikus bendravimas, nuostabūs įspūdžiai. Ir jūs keliaujate be jokio nuovargio ir kokių nors, net menkiausių, nepatogumų. Tai jūs šito paties keliavimo proceso iš viso net nepastebite, neteikiate tam didelės reikšmės. Tuo tarpu savo bendravimo įspūdžiais ir patyrimais po šios kelionės jūs dalinatės su meile su kitais, nes būtent jie jus augina, o ne persikėlimo iš vienos vietos į kitą pats keliavimo metodas, kurio jūs patys NEKONTROLIUOJATE, nes tai yra GRYNAI ENERGIJOS VALDYMO PROCESAS, kurį reguliuoja tam ir sukurti tvariniai. Todėl ir jūs NETURITE SUKTI SAU GALVOS DĖL NEEGZISTUOJANČIO VADINAMOSIOS MIRTIES REIŠKINIO, NES YRA TIK MŪSŲ PERĖJIMAS IŠ VIENO ENERGETINIO BŪVIO Į KITĄ, O PATYS NIEKUR NEIŠNYKSTAME, NES PRISIKELIAME IR EINAME PIRMYN SU SAVO DABARTINIU AŠ TIK JAU AUKŠTESNIU MORONTINIU SIELOS ENERGETINIU PAVIDALU. Tai ar verta kreipti TIEK dėmesio į patį reiškinį, kuris mums NEDUODA JOKIO AUGIMO? Sūnūs Kūrėjai, tokie kaip Jėzus, kaip ir Sūnūs Arbitrai, kada vykdo savęs padovanojimo misiją, visada gimsta iš moters bejėgiu kūdikiu ir patiria VISĄ ŽMOGUAS VYSTYMOSI IR PATIRTIES KAUPIMO ETAPĄ. Tačiau skirtingai nuo žmogaus, jie turi savyje tokias galias, kad gali savo gyvybinę energiją reguliuoti patys, ir suvokdami visiškai iki galo apie savosios misijos užbaigimą, jie pasišalina į atokią vietą, kur nėra žmonių, ir patiria savo asmens perėjimą iš grubaus ir žemo dažnio materialaus kūno energijos į aukštesnį energetinį dažnį. Kadangi jie yra sukurti tiesiogiai Rojaus Trejybės Asmenų - Sūnūs Kūrėjai yra sukurti Tėvo ir Amžinojo Sūnaus-Motinos Brolio, o Sūnūs Arbitrai yra sukurti Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios-Motinos Sesės, tai jų energijos valdymo mechanizmas YRA YPAČ GALINGAS. Tai, ką dabar rašau, nėra pateikta Urantijos Knygoje, tą aš jums pateikiu iš man suteikto Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymo. Toks Rojaus Trejybės Sūnus, yra pajėgus palaikyti ryšį su Visatos Dvasine Vadovybe. Jis pats laisva valia nusprendžia, kada jo misija yra visiškai užbaigta ir priima galutinį sprendimą apie grįžimą iš žmogiškojo pavidalo į dvasinį. Tačiau, kadangi jo energetinis dvasinis pavidalas - iš ROJAUS TREJYBĖS KILUSI TOBULA DVASIA - yra labai aukštas, tai NET IR JO VISOJE Vietinėje Visatoje nėra TOKIŲ DVASIŲ, REGULIUOJANČIŲ ENERGIJĄ, KURIOS BŪTŲ KVALIFIKUOTOS IR TINKAMOS ATLIKTI TOKIĄ ENERGIJOS TRANSFORMACIJĄ. Todėl Toks Tėvo Sūnus, PRIĖMĘS GALUTINĮ SPRENDIMĄ sugrįžti, po misijos užbaigimo, TURI INFORMUOTI SAVOSIOS SUPERVISATOS TRIS DIENŲ SENUOSIUS APIE SAVO APSISPRENDIMĄ SUGRĮŽTI. Ir tik Dienų Senieji suteikia mandatą aukščiausios kategorijos Energijos Centrams, KURIŲ GALIOS TOLI PRANOKSTA VIETINIŲ VISATŲ ENERGIJOS CENTRŲ GALIAS, PRADĖTI SAVO VEIKIMĄ, per savo energetines agentūras, transformuojant SŪNAUS KŪRĖJO ARBA SŪNAUS ARBITRO žmogiškąjį kūną į tikrojo savojo dvasinio lygio energetinį pavidalą. Tai VISADA ATLIEKAMA SU ROJAUS TREJYBĖS ŽINIA IR LEIDIMU. Ir būtent šitos energetinės agentūros-dvasios, atvykusios iš Rojaus, ne tik vykdo šitą transformaciją, bet taip pat ir apsaugo VIETINES ENERGETINES GRANDINES NUO SUTRIKIMŲ DĖL YPAČ DIDELIO ENERGETINIO DAŽNIO PASIREIŠKIMO TOKIOJE APLINKOJE, KURI JO VEIKIMUI NĖRA PRITAIKYTA. DĖL TO IR REIKALINGA TOKIA VIETINIŲ GRANDINIŲ APSAUGA, KAD JŲ ĮPRASTA VEIKLA NESUTRIKTŲ NĖ AKIMIRKAI. Ir visam tokiam parengimui prireikia trijų dienų. Todėl ir prisikėlimas įvyksta trečiąją dieną po Sūnaus Kūrėjo ar Sūnaus Arbitro materialios kūno formos gyvybinės energijos nutraukimo. Vadinamasis mirties patyrimas - tai nėra skausmo - fizinio kūno skausmo patyrimas - tai ĮTIKĖJIMO Į TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ, IR PASITIKĖJIMO TĖVU-ROJAUS TREJYBE IR JO DIEVIŠKĄJA MEILĖS GALIA, PRIKELTI ĮTIKĖJUSĮJĮ, IR VISIŠKO ATSIDAVIMO TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI PATYRIMAS. VADINAMOJI mirtis įtikėjusiajam niekada nekelia nei baimės, nei fizinio kūno skausmo, nes tai yra RAMYBĖ IR KOMUNIJOS SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE palaimos būsena besirengiant perėjimo į sielos statusą MIEGUI. Kadangi normaliai besivystantys pasauliai pasiekia tokį dvasinį aukštą lygį, kad jie Sūnaus Kūrėjo ar Sūnaus Arbitro misiją SVEIKINA, nes jie JAU ANKSČIAU parėmė ir prisidėjo prie Planetos Princo ir Adomo ir Ievos misijų įgyvendinimo, tai šitie du DVASINIAI PLANETOS VADOVAI IRGI YRA PLANETOJE ir lygiai taip pat SVEIKINA savo Aukščiausiojo Valdovo, ar JO ROJAUS BROLIO, atvykimą mirtingojo materialiu pavidalu. Todėl ir minties niekam, nė vienam pasaulio žmogui, nekyla imtis prievartos prieš Visatos Valdovą, apie kurį jie jau žino tiek daug, arba apie JO ROJAUS BROLĮ. Tam ir reikalingas tikrovės giluminis ir sisteminis platesnis pažinimas ir Rojaus Trejybės Asmenų garbinimas ir gilesnis patyrimas, kad nebūtų tokių barbarų, kurie siekia savo savanaudiškų - asmeninių ar grupinių - interesų tenkinimo bet kokia kaina, net ir kito sielos brolio ar sesės nužudymo kaina. Telydi jus ramybė. Su broliška meile, Algimantas 2009-12-02 21:00:35

Rantulija: Mielas Mariau, Dievą sudaro TRYS ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS - PIRMASIS ŠALTINIS IR CENTRAS, ANTRASIS ŠALTINIS IR CENTRAS, IR TREČIASIS ŠALTINIS IR CENTRAS. Tik JIE TRYS visoje kūrinijoje yra pradžia be pradžios ir priežastis be priežasties, nė vienas nėra kilęs iš kito, todėl jie yra LYGIAVERČIAI ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS IR ASMENYBĖS. TAČIAU TOKIA SAMPRATA YRA NE TIK SUPRANTAMA, BET IR PATIRIAMA VISA SAVO PILNATVE ROJUJE, KURIS IRGI YRA BE PRADŽIOS IR TUO PAČIU YRA ROJAUS TREJYBĖS GYVENAMOJI BUVEINĖ - JŲ ASMENYBIŲ ENERGIJOS KONCENTRACIJOS CENTRAS. Tačiau per visą kelią iki Rojaus - kosminėse visatose - visi tvariniai, kurie nėra kilę iš Rojaus Trejybės asmenų tiesiogiai, savo supratimą apie DIEVĄ turi VYSTYTI IR PLĖSTI. Ir jeigu jiems, ypač tokiems, kaip mes, patiems mažiausiems dvasiniu ūgiu, iš karto būtų pateikiama - be jokio palaipsnio perėjimo mūsų sąmonės dvasiniame vystymosi procese - DIEVO SAMPRATA KAIP TRIJŲ ŠALTINIŲ IR CENTRŲ, tai mes net nesuprastume apie ką eina kalba, nes mes net ir dabar Šaltinius ir Centrus suvoktume tik taip, kaip esame kur nors skaitę, girdėję, matę, jog tai gali būti elektros šaltinis, vandens šaltinis, administracinis centras, miesto centras, muzikinis centras, kultūros centras, ir t.t. Žmonijos sampratos kalbant apie šaltinius ir centrus nedaro jokios užuominos, kad tai būtų gyvi ir dar dieviški asmenys, tuo labiau dar ir mylintys. Būtent dėl to mums - žmonijai - ir buvo palaipsniui perteikiama Dievo samprata, kokią mes galėjome suvokti per visą savo vieno milijono metų evoliuciją, kurioje buvo daug įvairiausių nukrypimų ir iškraipymų, kas ir koks yra Dievas - pilnas jėgos, galybės, audrų, žvėrių, žmonių valdovas, visada baudžiantis ir keršijantis, kol žmonėms buvo perteiktas TĖVO ASMENS ĮVAIZDIS. Tačiau net ir toks įvaizdis buvo perdaug akinantis ir nesuvokiamas, kad jį būtų galima iš karto atskleisti kaip mylintį Tėvą, nes žmonijos pasąmonė dar nebuvo tiek apvalyta, kad priimtų tokį "silpną" - MYLINTĮ TĖVĄ. Dievo kaip Tėvo sampratą-patyrimą diktuoja mūsų siela, kuri patiria GYVĄ RYŠĮ SU JUO PER GARBINIMĄ IR MALDĄ. Kol siela dar neatsiveria daug giliau, tol jai artimesnis yra DIEVAS DRAUGAS, BET NE MYLINTIS TĖVAS. Siela virpesiais jaučia, o tuos virpesius smegenys ir paverčia materialiais simboliais - Tėvu ar Draugu. O sielai milžiniškas kliūtis sudaro materialus žmogaus protas. Jo užteršta pasąmonė neleidžia pajausti gyvo ryšio su mylinčiu ir mylimu Tėvu taip lengvai, nes ne visose šeimose buvo kupini meilės tarpusavio santykiai. Mano biologiniai tėvai manęs neaugino nuo vienerių metų amžiaus, nes apsirgo tuberkulioze, todėl mane augino motinos tėvai - mano seneliai. Štai kodėl mano visa meilė ir buvo skirta jiems, bet ne tėvams, kurie šalia manęs nebuvo, jie MAN buvo VISAI pašaliniai žmonės, nors man sakė, kad čia mano tėvai, o aš sakydavau, kad mano tėvai ne jie, bet seneliai. O dar mano biologinio tėvo elgesys mano atžvilgiu, kada jis išsireikalaudavo, kad per atostogas aš atvažiuočiau pas juos, buvo kaip ŠEIMININKO SU VERGU. Todėl mane žodis TĖVAS visada purtė tiesiogine prasme fiziškai, ir save aš klausdavau, dar visai vaikas būdamas, ar gali toks žmogus būti mano tėvas? IR SAU PATVIRTINDAVAU - tikrai jis negali būti mano tėvas. O jau paauglys būdamas daviau žodį, jeigu tik turėsiu savo vaikų, tai man pavyzdys, kaip aš niekada nesielgsiu su savo vaiku. Kadangi mano, nors dar vaiko, valia buvo stipri, tai niekada nebuvo taip, kad mane jis būtų palaužęs. Ir tik išvažiavęs iš tėvų, formaliai "atsėdėjęs" savo terminą per atostogas, ar jiems išvažiavus iš senelių, kada jie atvažiuodavo per šventes, aš pajusdavau, kokia REALI NAŠTA nukrisdavo nuo mano pečių - reali ĮTAMPA, kurią aš jaučiau. Tai ar būčiau galėjęs pripažinti ir aš DIEVO KAIP MYLINČIO TĖVO sampratą, jeigu tada man kas būtų ją mėginęs aiškinti taip, kaip dabar pats aiškinu kitiems. Tarp manęs ir MYLINČIO TĖVO būtų įsiterpusi mano pasąmonė ir patyrimai iš asmeninių santykių su mano biologiniu tėvu, kurio tėvu niekada nelaikiau, o tėvišką meilę jutau iš senelių, ir tik juos mylėjau kaip savo TĖVUS, nors jie ir nebuvo mano biologiniai tėvai, bet jie buvo mano žemiškieji tėvai, nes atliko biologinių tėvų vaidmenį mane auginant ir auklėjant tikrąja šio žodžio prasme. JIE tikrai mane augino ir auklėjo su meile ir suteikę MAN LAISVĘ SPRENDIMAMS IR VEIKSMAMS. Tada aš niekaip nebūčiau patikėjęs, kad Dievas yra Tėvas ir dar MYLI mane. Tačiau gimus sūnui, aš jaučiau šitam mažam kūdikėliui tokią meilę, kad tik tada suvokiau savo PATYRIMU, KĄ REIŠKIA TURĖTI SAVO VAIKĄ ir BŪTI TĖVU. O iki tol aš daugiau kaip trejus metus stengiausi būti tėvu trejų metukų podukrai ir penkerių metukų posūniui. Ir aš juos mylėjau, ir mylėjau nuoširdžiai. Tačiau kada gimė jau tikrasis sūnus, meilė tapo giluminė-PATIRTINĖ, ji įgavo kitą visai lygį, kokio iki tol nebuvau patyręs. Štai jau tokią akimirką aš būčiau gal ką ir supratęs, kad Dievas yra Tėvas, ir dar mylintis. TAČIAU TADA BŪTŲ ĮSITERPUSI DIEVO DIDINGUMO IR NEAPČIUOPIAMUMO SAMPRATA. Ir tiktai TADA, KADA įvyko gimimas iš dvasios, KADA ĮVYKO MANO VIDUJE MEILĖS BRANDUOLINIS SPROGIMAS, tiktai tada pajutau, PATYRIAU SAVO VISA SAVASTIMI, kad aš atradau TĖVĄ, PATIRIU JO MEILĘ SAVYJE, PATIRIU SAVO MEILĘ JAM, IR VISIEMS - ŽMONĖMS, PAUKŠČIAMS, GYVŪNAMS, VABZDŽIAMS, VISIEMS. TAI atsitiko per AKIMIRKSNĮ. Ir tada pati siela šaukte šaukė, TROKŠDAMA PARYDYTI KITIEMS, IR VISIEMS, MYLIMĄ IR ATRASTĄ SAVYJE TĖVĄ, ir verkė patirdama MYLINTĮ IR MYLIMĄ TĖVO GYVĄ BUVIMĄ SAVYJE. Tada visų draugų ar bet kokių kitų asmenų patys artimiausi ryšiai NUBLANKO, IŠTIRPO, IŠGARAVO, o MYLINČIO TĖVO GYVAS BUVIMAS IR RYŠYS SU JUO VIS AUGO IR PLĖTĖSI, GILĖJO IR STIPRĖJO. Ir jau pats ėmiau kitiems aiškinti, kad jie DIEVĄ vadintų ne DIEVU, bet TĖVU, MYLINČIU TĖVU. Kol Dievą vadinate tik Dievu, Draugu, Sutvėrėju, tol jūs esate dar NAŠLAIČIAI, NES NEPATIRIATE GYVO RYŠIO SU JUO, NESATE DAR JO ATRADĘ, NORS IŠ ŽINOTE JAU KUR JO IEŠKOTI. Todėl, mielas Mariau, tavo siela taip pat pati atras Tėvą savyje, nes joje yra ir Tėvo gyvas buvimas - Jo dvasia - Minties Derintojas, o tada ji ir pavadins Dievą PIRMIAU Tėvu, o ne Draugu, ne Sutvėrėju, nes Tėvo samprata ir TAVO SIELOS PATYRIMAS JAI IR PADIKTUOS TOKĮ ŽODĮ, KURIS TOLI PRANOKSTA BET KOKIŲ DRAUGŲ SAMPRATĄ. Urantijos problema yra ta, kad kartų kartos nugyvenusios našlaičių gyvenimą be atrasto Tėvo savyje, taip ir nepatyrė gyvo ryšio su MYLINČIU TĖVU, o tada ir savo vaikus auklėjo iškreiptai, savo tarpusavio santykius grindė ne Tėvu, bet savo interesais - savo žemiškųjų tėvų valios siekiu primesti ją savo biologiniams vaikams, o tai atvedė į tėvų ir vaikų susvetimėjimą, ryšio tarp kartų iškraipymą iki tokio absurdo, kad jau net psichologai laiko NORMALIU dalyku, kad yra KARTŲ PROBLEMA. Tada tokioje iškraipytoje aplinkoje draugai tampa artimesni už tėvus, nes draugai yra lygiaverčiai partneriai, nors ir be patyrimo, o tuo pačiu ir be išminties. Būtent dėl to jaunoji karta ir klaidžioja labirintuose ir nežino, kur išėjimas, O SENOSIOS KARTOS IŠMINTĮ ATMETA KAIP ATGYVENUSIĄ. Tuo tarpu atradus Tėvą savyje ir gimus iš dvasios, viskas atsistoja į savo vietas. Ir tamsa dingsta, ir po kurio laiko gali suvokti, kad ir Rojaus Trejybė - TRYS ŠALTINIAI IR CENTRAI - yra ir asmenys ir asmenybės, ir meilės šaltiniai. Ir tada gali vartoti skirtingus terminus, vienoje situacijoje vienokius, kitoje kitokius, priklausomai nuo žmogaus dvasino lygio ir supratimo, ir visi jie vis tiek įvardins ROJAUS TREJYBĘ - DIEVĄ. Svarbu yra SIELOS VIRPESIAI, KURIŲ SUFALSIFIKUOTI NEĮMANOMA, KAD IR KOKIU VARDU DIEVĄ BEVADINTUM. Tačiau jums - kaip dvasiniams mokytojams - būtina žinoti tokius tarpusavio ryšius su Dievu, Rojaus Trejybe, Tėvu, Šaltiniais ir Centrais, kad galėtumėte žinoti patys ir kitiems paaiškinti. Telydi tave ramybė. Su broliška meile, Algimantas 2010-03-09 15:02:01

Algis: Atleiskyte,jei kas ne tas,bet matau cia diskutuojama ir nusprendziau cia, parasyti savo klausima.Man neaisku kodel,del ko,Ieva su Adomu suzlugde misija po to,kai Ieva permiegojo su vietiniu.Juk,jie tam ir atvaziavo cia,kad sieti savo sekla,kitaip sakant kuo daugiau poruotis su vietiniais.Ar as kazko nesuprantu? Paaiskinkite,prasau,kas zino,su citatomis,aciu.

emipetras: Algi , visa esme , visa tragedijos prasmė yra ta , kad permiegojo su ,,vietiniu'' yra tame , kad buvo sulaužyta dvasinė-moralinė , kaip poros , Adomo ir Ievos , neperskiriamų partnerių ištikimybė . Jų misija buvo daugintis tarpusavyje , o gimę vaikai turėjo daugintis jau pagal lytį ir poras ir taip toliau ir taip toliau . Tai buvo žmonės iš kito dvasinio pasaulio ir jų moralė yra labai kieta , iki pat visos amžinybės . Tačiau , kaip matai , Šetonas mokėjo ir tokias asmenybes sugundyti , tai ką jau bekalbėti apie eilinius žmogelius .

Algis: Aciu uz atsakyma,taip pat Rantulijai,kuri atsake kitoje temoje.Ir visgi,kaip istikruju yra,ar cia morales problema ar zmoniu skaiciuje.Gal galite pacituoti atsakymus,as deja,nerandu tiesioginio atsakymo,lieka spelioti.Tikiuosi nesu perdaug ikyrus.Aciu

Algirdas aaa: Viskas turi pradžią tavyje-viduje. Nei kietumas, nei moralumas nė prie ko. Jie atvyko su tikslu, planu, veikimu. Ieva pademonstravo pridėtinę iniciatyvą Materialiosios Dievo Dukros viduje užgimė iniciatyva-planas. Ir labai natūraliai pradėjo rikiuotis aplinkybės, pagalbininkai-bendraminčiai (pagal Emilį –šėtonasd). Taip sakant, planas pradėjo įgauti konkrečius kontūrus. Esantiems aukščiau buvo nepriimtina, kad Jų planą kažkas modifikuoja

Algis: Algirdai ar gali daugiau parasyti,ka turi omenyje? Manau,Ieva,savo vieksmu inese disharmonijos visiems,nuo jos priklausantiems,ar tuo reikia dziaugtis,manau ne.

emipetras: Manau , kad nemandagu , nepakviestiems Rantulijos , čia vesti tolesnes diskusijas , jos asmeniniame kampelyje .

Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=mW-XcwIVgC8

Rantulija: http://www.klex2.ru/8ax

Rantulija: Protas nuolat spinduliuoja minties energiją, kuri gali būti matoma kaip aura. Ji sklinda per kelias pėdas nuo asmens, toldamos, darosi vis nepastebimesnės. Žmogus nuolat spinduliuoja minčių bangas ir jos, išeikvojusios pirminę savo jėgą, juda panašiai kaip debesys, susimaišydamos su kitomis to paties tipo minčių bangomis. Kai kurios lieka šalia tos vietos, kur gimė ir jeigu jų nesutrikdo stiprios priešingo pobūdžiobmintys, gali išlikti beveik nepakitusios daugybę metų. Kitos mintys, siunčiamos su konkrečiu tikslu arba veikiamos stipraus noro, stiprios emocijos, aistros, nulėks nepaprastu greičiu ten, kur buvo nukreiptos. Paprastai į mintį žmogus įdeda labai nedaug jėgos, mąstymas tampa beveik mechaninis, todėl mintys toli neplinta, jei tik jų nepritraukia kitas panašiai mąstantis žmogus. Kai mintis išsiskiria su didele jėga, joje paprastai yra tam tikra dalis pranos, kuri suteikia minčiai papildomos jėgos. Prana įkvepia minčiai gyvybės, paverčia ją beveik gyva būtybe. Dar vienas dalykas – minties sugebėjimas pritraukti prie savęs kitas panašaus pobūdžio mintis ir tokiu būdu smarkiai sustiprėti. Mintis ne tik pritraukia prie žmogaus iš mąstymo atmosferos, traukos lauko ribose, panašias į save kitas mintis, bet ir turi polinkį jungtis tarpusavyje, maišytis, susilieti. Visuomenės minčių erdvė – tai visuomenę sudarančių žmonių minčių visuma. Įvairios žmonių skleidžiamos mintys traukia prie savęs panašias mintis ir pačios skrieja link panašių į save. Taip astralinėje erdvėje susidaro sluoksniai, kur tarsi debesys ore susirenka į tam tikras grupes, pagal pobūdį. Tai nereiškia, kad sluoksnis užima kažkokią erdvės dalį ir išstumia iš ten kitokių minčių sankaupas. Astralinėje erdvėje vienas reiškinys netrukdo kitam. Minčių debesis sudarančios dalelės sudaro įvairaus dažnio virpesių telkinius, todėl ta pati erdvė užsipildo labai skirtingomis mintimis, kurios laisvai plinta, nesusiduria viena su kita, susijungia tik su panašiomis į save, nors kai kuriais atvejais gali atsirasti laikinų kombinacijų ir su kitokiomis mintimis. Žmogus traukia prie savęs mintis, kurios atitinka jo spinduliuojamas į išorę mintis ir savo ruožtu jį patį veikia pašalinės mintys, panašios į jo paties. Ši minčių tarpusavio sąveika primena kuro pylimą į ugnį. Jei kažkas ilgai slepia savyje pyktį, neapykantą, į jo protą ims lietis toks bjaurus minčių srautas, jog žmogus pasibaisės, jei tik supras, ką su savimi daro. Kuo ilgiau jis atkakliai eis ta kryptimi, tuo liūdnesnės pasekmės laukia. Kiekviena mintimi žmogus atsiskleidžia kokiai nors įtakai. Jis paverčia save centru tos rūšies minčių, kurios jame dominuoja. Jeigu jis jas saugos tol, kol jos netaps jam įprastomis, pradės traukti prie savęs aplinkybes ir sąlygas, kurios duos galimybę pasireikšti mintims tikrovėje. Vienokia ar kitokia proto būsena ne tik traukia prie savęs, bet ir atveda prie aplinkybių ir situacijų, duodančių galimybę panaudoti mintis ir polinkius, kuriuos žmogus kurį laiką slėpė ir ugdė savyje. Jei protas apimtas gyvuliškos aistros, visa jo prigimtis stoja į sąmokslą, kad vestų jį ten, kur šios aistros gali būti patenkintos. Jei asmuo pripratęs galvoti apie pakylėtus dalykus, laikui bėgant jis paklius į sąlygas, harmoningas jo įprastoms mintims, trauks prie savęs kitas, kurios tučtuojau susijungs, tarsi suaugs su jo paties mintimis. Tai galioja ne tik minčių atžvilgiu, bet ir pačių žmonių. Asmuo traukia prie savęs panašaus būdo ir mąstymo žmones ir savo ruožtu yra traukiamas prie panašių žmonių. Mes kuriame sau aplinką ir draugiją šiai dienai vakarykščios dienos mintimis. Vakarykštės mintys vis dar daro mums didesnę ar mažesnę įtaką, bet šiandieninės visada stipresnės ir norint, gali lengvai pakeisti ir išstumti praeities minčių įtaką. Aktyvi, t.y. paleista su tam tikru tikslu mintis yra daug stipresnė už sukurtą be tikslo. Mintis, prisotinta pranos, turi didesnę jėgą už paprastą. Bet kuri teigiama, t.y. aktyvi mintis yra daugiau ar mažiau prisotinta pranos. Stiprus žmogus net nesąmoningai siunčia stiprias teigiamas mintis ir perduoda jomis pranos atsargas, proporcingas jėgai, su kuria ta mintis buvo paleista. Tokios mintys lekia tarsi kulkos į taikinį, vietoj to, kad plauktų, kaip daro įprastos. Stiprus mąstytojas, kurio mintis prisotinta pranos, dažnai sukuria taip vadinamą minties formą, t.y. tokią gyvybingą mintį, kuri yra beveik gyva būtybė. Tikros minties formos, susiliesdamos su žmogaus psichiniu fonu, įgauna beveik tokią pat jėgą, kaip tas asmuo, kuris ją skleidžia. Okultiškai išsivystę žmonės dažnai pasiunčia tokias minties formas artimiesiems į pagalbą sielvarte ar skausme, daugelis mūsų yra patyrę gerų minčių poveikį, gautą tokiu būdu. Jos padeda, kai net neįtariame savo jausmų pokyčio priežasties, suteikia naujų jėgų antplūdį. Nors neigiamos minties formos dažnai yra nesąmoningai išmetamos į aplinką egoistiškų norų ir siekių turinčių žmonių, užkrėsdamos daugelį aplinkui, tačiau bijoti jų poveikio nereikėtų. Niekas negali būti jų užkliudytas, jei aplink save palaikys meilės ir pasitikėjimo atmosferą. Ji atstumia stipriausias bangas, nukreiptas prieš mus. Kuo aukštesnis minties lygis, tuo ji stipresnė. Pats silpniausias žmogus, jei tik jo siela pripildyta visuotinės meilės ir pasitikėjimo Vieningąja Jėga, yra daug stipresnis už tą, kuris savo didelę galią naudoja egoistiniams tikslams. Aukščiausios jėgos gali priklausyti tik dvasiškai išsivysčiusiems žmonėms, kurie seniai atsižadėjo žemų siekių ir garbėtroškiškų sumanymų. Tokie žmonės nuolat siunčia jėgos pilnas bangas, nešančias pagalbą, kreipdami jas tiems, kuriems jų reikia. Tereikia mintyse paprašyti pagalbos iš tų, kurie gali ją suteikti ir tučtuojau pritrauksime prie savęs stiprios, teigiamos minties bangas, nuolat sklindančias iš aukščiausių būtybių, tiek gyvenančių šiame pasaulyje, tiek bekūnių. Jei žmoniją veiktų egoistiški žmonės, ji seniai būtų žuvusi. Minties formos pasaulyje reikia saugotis tik tokių minčių, kurios atitinka žemus kėslus, glūdinčius mumyse pačiuose. Jei palaikome savyje žemas, egoistiškas mintis, taip atidarome įėjimą į save to paties tipo minties formoms, kurios yra aplinkui mus psichinėje atmosferoje ir gali užvaldyti, priversti padaryti tai, kas anksčiau keltų siaubą. Mums duota teisė kviesti bet kokius svečius, todėl turime būti atsargūs, rinkdamiesi juos. Stiprūs norai sukuria minties formas, siekiančias juos patenkinti, nesvarbu, geri jie ar blogi. Per jas pritraukiam prie savęs įvairius reiškinius ir, savo ruožtu, priartėjame prie tų pačių reiškinių. Mūsų sukurtos minties formos tampa pagalbininkėmis. Būkim atsargūs, jas kurdami, nesiūskim norų, kuriems nepritartų aukščiausiasis “Aš”, kitaip galima susipainioti rezultatuose, atsiradusiuose iš minčių ir teks smarkiai kentėti, savo patirtimi įsitikinant, kad negalima naudoti psichinių jėgų blogiems tikslams. Žmones baudžia jų pačių sukurti reiškiniai. Svarbiausia – niekad, jokiomis aplinkybėmis negalima siūsti stiprių minčių ir norų, galinčių pakenkti kitam žmogui, nes toks veiksmas turės tik vieną rezultatą – atgalinį veiksmą ir skaudžią pamoką. Nekask kitam duobės… Pikta mintis, siunčiama į švarią sielą, atšoka nuo jos ir sugrįžta siuntėjui, įgavusi nuo smūgio didesnį pagreitį. Praeityje žmonija sukūrė daugybę minčių pačiais įvairiausiais klausimais. Bet kurios specialybės žmogus gali pritraukti reikalingas bet kurios srities mintis. Daugelis didžiųjų atradimų buvo gauti būten t šiuo keliu, nors atradėjai ir nesuvokė, iš kur atėjo tos mintys. Dauguma šių žmonių, atkakliai galvodami apie kokį nors dalyką, atverdavo tuo savo protą aukštosioms minčių įtakoms, kurios veikdavo jas priimantį protą. Neišreikšta mintis, prisotinta noro jėgos, nuolat ieško būdų pasireikšti ir yra lengvai pritraukiama proto, kuris gali ją išreikšti veiksmu. Kitaip tariant, jei mąstytojui gimsta mintis, kuriai išreikšti jis neturi pakankamai energijos ar gabumų ir iš kurių jis negali gauti naudos, tai šios jo sukurtos stiprios mintys metų metus ieškos kitų protų, per kuriuos galėtų pasireikšti. Kai galiausiai jas pritrauks pakankamaio energingas, kad jas išreikštų, žmogus, jos kriokliu pasipils į jo protą ir įkvėps jį. Jei žmogus susitelkia ties kokiu nors klausimu ir sprendimas vis išslysta, jam reikia užimti pasyvią poziciją to klausimo atžvilgiu ir visai tikėtina, kad tuomet, kai jis pats nustos galvoti, klausimo sprendimas sužibs prieš jį tarsi burtų lazdele pamojus. Kai kurie didieji žmonės patys patyrė šį minties pasaulio dėsnį, nors nedaugelis jų suvokė priežastis. Minčių pasaulis pilnas neišreikštų minčių, kurios laukia žmogaus, kuris jas pritrauks ir panaudos. Tokiu pat būdu žmogus gali pritraukti stiprias teigiamas mintis, kurios padės įveikti liūdesio ir nusivylimo priepuolius. Minčių pasaulyje yra didelės energijos atsargos ir kiekvienas, kam jos reikia, gali pritraukti tai, ko jam reikia. Sukaupta pasaulinė mintis priklauso žmonėms, tereikia ja naudotis.

Rantulija: Tai norėtum pasikalbėt su manim?” - paklausė Dievas. “Jei turite laiko” atsakiau. Dievas nusišypsojo. “Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?” “Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?” Dievas atsakė: “Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę. Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą. Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia diena. Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę”. “Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?” - paklausiau. “Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos. Viskas, ką jie gali - tai leisti kažkam juos mylėti. Išmokyti nelyginti savęs su kitais. Atlaidumo kaltiesiems. Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems, ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia. Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti. Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai. Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas”. “Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?” - paklausiau. “Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet”. Rodyk draugams

Rantulija: Jei atsibudote blogos nuotaikos, tai dar nereiškia, kad nieko negalite pakeisti. Keli pratimai ir teigiamos mintys daro stebuklus. Viduje – tvarka Šiais neramiais laikais gana nesunku prarasti normalią psichologinę pusiausvyrą. Juolab jei darbas susijęs su itin dideliu informacijos srautu. Galutinai neprarasti dvasinės pusiausvyros ir sėkmingai darbuotis gali padėti rūpinimasis savo nuotaika. Nė vienas nenorime rytą į darbą ateiti nesiprausę ir nesišukavę. Visi pasirūpiname savo išvaizda. To reikalauja mūsų savimeilė. Tačiau tvarka privalo vyrauti ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje. Tai vadinama vidine higiena. Rūpintis savo nuotaika taip pat svarbu, kaip ir prižiūrėti kūną. Kenkia sveikatai Jausmai neretai tampa mūsų pasąmonės išraiška. Žmogus dažniausiai stengiasi slopinti nepasitenkinimą, pyktį, pavydą. Bet šie jausmai neišnyksta, jie lieka ir kaupiasi pasąmonėje, darydami įtaką savijautai, išsiliedami priekabumu, dirglumu ir nuolatine bloga nuotaika. Taip pažeidžiama medžiagų apykaita, sutrinka kraujotaka, kyla kitos ligos. Taigi rūpindamiesi nuotaika iš tikrųjų rūpinamės sveikata. Rytą – nelaimingiausi Gera nuotaika pasiekiama treniruojantis. Tai daryti reikia tik atsibudus. Rytais medžiagų apykaita nėra sparti, kūno temperatūra minimali, kraujyje mažas gliukozės kiekis. Tai nulemia daugelio iš mūsų rytais jaučiamą neviltį bei nusivylimą. Napoleonas yra pastebėjęs, jog nė karto nesutiko kareivio, kuris būtų narsus trečią valandą ryto. Todėl rytinį nusiminimą daugeliui sukelia biologiniai reiškiniai. Dieną jaučiamės kur kas geriau, esame didesni optimistai. Pyktį reikia iškvėpti Žodis „nerimas“ kilęs iš anglosaksų žodžio „dusti“, „springti“. Nerimo būsena neleidžia efektyviai mąstyti ir veikti. Todėl teigiamai nusiteikusio žmogaus rytas prasideda nuo aktyvios kvėpavimo gimnastikos. Ji pagerina organizmo aprūpinimą deguonimi, suaktyvina kraujotaką, stiprina kūną ir sielą. Atsistokite prie praverto lango ir minutę giliai kvėpuokite. Iškvėpkite savo pyktį! Po to atlikite keletą pratimų ir nusišypsokite. Gydo prisiminimai Jeigu bloga nuotaika jau apėmė ir jūs ketinate jos atsikratyti, galite pasinaudoti keliais būdais. Pirmiausiai šiek tiek pajudėkite. Energingi judesiai pakeičia nuotaiką. Kai raumenims suteikiamas krūvis, neįmanoma išlikti ankstesnės nuotaikos. Dar vienas būdas atsikratyti blogos nuotaikos – prisiminti džiaugsmingą įvykį ir savo vaizduotėje dar kartą jį išgyventi. Visi mes turime nuostabių prisiminimų, išgyvenimų, strategijų kolekciją, tačiau dažnai tai pamirštame. Pasinerti į prisiminimus – kūrybinis procesas, jis nepanašus į tos pačios knygos skaitymą. Šventė – kasdien Norėdami išlaikyti gerą nuotaiką, labiau rūpinkitės savo sveikata. Sportas, pomėgiai tai yra malonūs raminantys užsiėmimai laisvalaikiu, palankiai veikiantys nuotaiką ir darbingumą. Išmokite visiškai atsijungti ir mėgautis laisvu nuo darbo laiku bei poilsio dienomis. Pabandykite išsiaiškinti, kas jums pakelia nuotaiką. Papuoškite savo šiokiadienius, nes jie ilgiau tęsiasi ir užima daugiau laiko, nei šventės. Miegoti – su šypsena Vakare prieš užmigdami pasąmonei įteigite: aš atrodau kaip klestintis laimingas žmogus; man puikiai sekasi. Prieš miegą bandykite atsikratyti nemalonių minčių, nes kitaip jos visą naktį krebždės pasąmonėje. O pasekmė – neramus miegas, košmarai, bloga nuotaika bei jos pablogėjimas dieną. Taip vis plečiasi užburtas ratas. Sugebėjimas atmesti mintis, kaltės jausmą ar nuoskaudą, pavydą ar pyktį gali gerokai palengvinti gyvenimą. Galite paprieštarauti, jog pasakyti lengva, tačiau padaryti sunkiau. Iš tikrųjų mintys dažnai savivaliauja: panorėjusios ateina, panorėjusios išeina, tarsi būtų savarankiški gyvi padarai. Mintys daug ką keičia Esama puikios nemalonių minčių nutraukimo technikos. Vos pasirodžius nepageidaujamoms mintims, mintyse reikia sušukti „Stok!“. Juk kai išgirstate muziką, kurios nemėgstate, stengiatės ją išjungti. Mintys – tai jėga. Mūsų tikslai, planai – tai sukoncentruotos mintys. Todėl savo klientams sakau: kiekvieną dieną pradėkite pasitikėjimo, džiaugsmo ir optimizmo kupinomis mintimis. Taip tapsite sėkmingo gyvenimo meistru. Rodyk draugams

Rantulija: Žmogus sušnabždėjo: “Dieve, kalbėk su manimi” Ir pievų vieversys užgiedojo. Bet žmogus negirdėjo… Taigi žmogus šūktelėjo: “Dieve, kalbėk su manimi” Ir griaustinis ir žaibas nusirito dangumi. Bet žmogus nesiklausė… Žmogus apsižvalgė aplink ir pasakė: “Dieve, pasirodyk” Ir žvaigždė suspindo ryškiai. Bet žmogus nematė… Ir, žmogus šūktelėjo: “Dieve, parodyk man stebuklą” Ir gimė gyvenimas. Bet žmogus nepastebėjo… Taigi žmogus pradėjo verkti iš nevilties: “Paliesk mane, Dieve, leisk man suprasti, kad tu čia” Tada Dievas pasilenkė ir palietė žmogų. Bet žmogus nusikratė drugelį nuo savęs ir nuėjo….

Die Teufelsbuhle: __________TAIP GRAŽIAI PARAŠEI, IRENA, TIK GAILA KAD AUTORIAUS NENURODEI____________

Rantulija: Mielas Teufai, ir man gaila: autorius nebuvo nurodytas. Kaip tau ir priklauso: -ESI LABAI ĮŽVALGUS.

Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=c_2Fp8wYKl8

Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=CYbHNCKfTJ8

полная версия страницы