Форум » ASMENINIAI SKYRIAI » Rantulijos asmeninis skyrius » Ответить
Rantulijos asmeninis skyrius
Fredas: Rantulija,čia ir rašyk,tai ir bus tavo asmeninis skyrius. ok?
Ответов - 52, стр:
1 2 3 All
Rantulija: OK!
Fredas:
Fredas: http://www.youtube.com/watch?v=kamY7AZEBh4&feature=channel&list=UL
Rantulija: Ačiū,Fredai. Prasmingos tau dienos.
Rantulija: Kas – aš? Sai Baba sako, kad esu dvasia! Aš juo tikiu! Ir Jėzumi tikiu! Ir Jėzus sako, kad esu dvasia! Bet ar tikiu aš pats, kad Aš – dvasia? Man skauda širdį, skauda viduje… Kas jaučia skausmą? Aš pats, ar toji dvasia? Kodėl granitas kietas, šaltas, tvirtas Yra iškeltas virš kitų kaip pavyzdys? Kodėl minkšta, tyra, gyva širdis Labai dažnai pašiepiama visų? Kas jaučia skausmą, panieką, ir gailestį? Materija? Širdis? Dvasia? Kas Meilę suteikė žmonėms? Iliuzija? Akimirka? Tikrovė? Kodėl mes Dievą Tėvą pavadinome dvasia? Kodėl mes sakom, Dievas Tėvas yra Meilė? Ir ne tik… Jis Meilę kuria, dovanoja, ir globoja! Ir skleidžia Meilę visai Kūrinijai ir tvariniams visiems! Ar gali Dievas Tėvas, būdamas dvasia, nejausti mūsų meilės, mūsų skausmo? Tuomet Jis pats pavirstų į granitą! Jis jaučia mūsų meilę, ir tirpdo mūsų skausmą! Savajam Meilės vandenyne! Ir aš žinau, jaučiu – esu dvasia. Kaip Dievas Tėvas! Ir dar daugiau, jaučiu Jo dalį… savyje. Ir… tavyje! Šis pojūtis yra iš Jo. Visiems ir kiekvienam iš mūsų. Kad nebekiltų abejonių – Kiekvienas esame dvasia. Bet meilės jausmą… Ar išdavystės skausmą… Mes jaučiam lygiai taip, Kaip jaučia juos ir tie, Kurie vis dar nežino, Kad jie yra dvasia. Algimantas 2009-07-04 08:52:37
Rantulija: Persikraustau į savo "gryčią". Taip, Vaidai VDS. Jeigu gims daugiau tokių vaikučių,ši planetą tikrai taps Rojumi.Visų tautų žmones verkia pamatę tokį grožį, kaip ši mergaitė.Verkia todel,kad jau pavargo nuo purvo,smurto,nuo neteisingumo,karų;pavargo nuo visų ir patys nuo savęs. Visi pavargom nuo laukimo kažko gražaus,kilnaus.O patiems tą grožį kurti,kai kuriems ir laiko nebeliko.Kai kuriems gyvenimas buvo ištisa klaida.Praeities pakeisti neįmanoma. Na,ką aš svaičioju,nuotaiką visiems "keliu". Amžinybė laukia mūsų visų. Su meile, Irena.
Fredas: Rantulija,..dėkui užu girų,..ir dar su putela...ajagy pupyt.. :)))
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=JZZ3y30leUM&feature=related
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=EQ1QA_CSjhI&feature=related
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=aC8Ou74a7lw#!
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=qhgiU-PRYBE
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=LGtZwAQOu6o&feature=related
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=435U9cgFeZo&feature=related
emipetras: PASAULIS SUKSIS IR SUKSIS VISOS ŠIŲ DIENOS PROBLEMOS Irute , pasaulis keisis pamažu , o mes visi pasensime ir sielomis pavirsime , kai savo kūnus nuodėmingus paliksime šios žemės grumsto dulkėse ir šią gyvenimo iliuziją ištrinsime su sustojusiu laiku . Pasaulis keisis pamažu , degs Saulė ir Mėnulis savo blankia šviesa vilios įsimylėjusius , o jausmai mumyse suksis viesulo verpetais , susimaišę su meile ir neapykanta kartu . Iš meilės ir kančios gims žmonės , ir kai supratę kas , AŠ ESU , jie savo širdimi ir protu , per amžių amžius , šauks ,- Dieve Tėve , aš myliu ir trokštu ateiti pas tave . Planeta suksis , o Saulė švies ir ant kaltųjų , ir ant teisiųjų , ir žmonės , kaip seniau , vis skirstys savo brolius ir seses į rangus , į Dievo dvasios meilės laiptelius , nors ji apglėbusi visus laikys kaip viena .
Rantulija: Mielas Emilį,kad pasaulis keisis pamažu,tai su tuo tavo teiginiu sutinku.O kad manyje,kartais pasireiškia nekantrumas tai todel,kad esu Ievos dūkra.Bet visvien norėčiau žinoti,nejaugi mūsų troškimai širdžiai brangūs,vizijos į ateitį,svajonės šviesios, jau taip visai nieko nereiškia?Tiek daug dabar,yra rašoma ezoterikoje;tiek daug dainuojama,piešiama: apie "Aukso amžiu",Sviesią ateitį;o Urantijos Knygoje kalbama apie Šviesos ir Gyvenimo Erą.Yra teigiama, kad esame Dievo-Kūrėjo vaikai,kad taip pat turime galią kurtį;kurti mintimis,žodžiais ir darbais.Bėje,materialią savo tikrovę būtent tokiais metodais ir kuriame.O,kaip yra su kūrybą Dvasinės tikrovės? At tos trys galingos kuriančios energijos čia neturi galios? Su meile, Irena.
emipetras: Nežiūrint mūsų tautiečių verkšlenimo , mes su visa Europa , Amerika ir kai kuriomis Rytų šalimis , iš tiesų , gyvename ,,aukso amžių'' . Aš nesakau , kad tobulą ,,aukso amžių '' , tačiau labai panašų . Aš labai gerai prisimenu kaip Lietuva prisikėlė iš po Antrojo karo suirutės . Gal tik po dvidešimt , pokario metų , suklestėjo miestai ir kaimai . O iki to laiko , valgėme bulves morkas ir kopūstus . Per miestą pravažiuodavo vos keletas mašinų . Turėti nuosavą lengvą automobilį buvo didžiausia prabanga . Duona buvo tik dviejų rūšių , batonai taip pat dviejų , trijų rūšių . Mėsos gaminiai buvo delikatesas , ypač rūkyti produktai . Mokslas nekainavo nei cento , tačiau biednystė , neturtas vyravo tarp visų moksleivių ir studentų . Tačiau buvo entuziazmas , ryžtas eiti į gyvenimą ir duoti kažką savito , originalaus tam gyvenimui . Niekas neaimanavo , oi kaip čia blogai . visi tikėjo , kad rytdiena bus vis geresnė ir geresnė . Ir kai dabar aš pažiūriu į maistu lūžtančias parduotuvių lentynas , į plačiausio asortimento drabužių , avalinės , buitinių prekių užkištas parduotuves , į visų miestų užkištas gatves lengvaisiais automobiliais , į visokių buvusių deficitinių vaistų užkištas vaistines , į knygomis lūžtančius knygynus , o kur dar internetas , televizija , mobiliakai - tai miela Irute , aš tikrai manau , kad Lietuva niekada tokioje perteklinėje gausybėje dar niekada negyveno . Man pavyzdžiui viso to visai nereikia . Aš laimingas , kad gyvenu , kad matau pasaulį , kad galiu rašyti , kad galiu kurti tiek dvasiškai , tiek ir fiziškai . Aš laimingas , kad gyvenu šiame amžiuje , naujų atradimų ir naujų iššūkių amžiuje . Aš laimingas , kad supratau , kaip Dievas Tėvas myli savo kūrinius , kad net savo Dvasios spinduliais individualiai padovanoja Save kiekvienam žmogui , o taip pat , matomai , panašiai ir kitoms Visatų protingoms esybėms . Tai yra nuostabu , tai yra viso kosmoso didžiausias stebuklas , kad pats Visatų Kūrėjas , savąja Dvasia sujungė savo kūrinius su savimi ir taip įsibūtino pačioje materijoje. Tai tuo stebuklu ir gyvenu , Irute , o per tai esu gyvenimo pilnatvėje .
Rantulija: Mielas brolį, jeigu tu rimtai bandei apibūdinti šiuolaikinį "aukso amžių",tai mano akims žiūrint tau jis gavosi,na,toks,vienąšonis. Kad materiali mūsų gyvenimų pusė suklestėjo,tai net ne nebandau tavo įžvalgai prieštarauti.Ką tu pasakysi apie mūsų kasdienybės DVASINĘ tikrovę? Mano varganai galvai atrodo,kad materialį tikrovė gero-o-o-kai perspjovė DVASINĘ TIKROVĘ.Štai,dabar,už kelių minučių pasižiūrėkim per televiziją žinias.Kiek pamatysim ir išgirsim dvasingų minčių,kalbų ir dienos reiškinių? Nemanau,kad žmonija išgyveną Aukso Amžiu. Su meile, Irena/
emipetras: Irute , nei dvasinė tikrovė , nei gerovė , žmonių protuose , kaip tikroji sąmonė , visada per daug neegzistavo . Dabar šitą euforinę , tariamai labai greitai , dvasinės tikrovės , ateinantį ,,aukso amžiaus '' spindesį , formuoja internetas . Gyvenime viskas vyksta visai ne taip , ką mes čia su tavimi ir su kitais diskutuojame . Gyvenime viskas vyksta , nustatytais dėsniais ir ritualais . Vyriausybės sprendžia ir valdo tautas , bažnyčios kviečia ir valdo dvasiškai tikinčiuosius . Vieni meldžiasi , kiti garbina , o dar kiti dainas dainuoja . Tai kurie ne taip daro ? Dvasinio nihilizmo nėra ir šiandiena , yra laisva pasirinkimo laisvė , žmogus pagaliau yra laisvas savo sprendimais . Mes visi tiesiog turime per daug informacijos apie įvairių reiškinių vyksmą tiek čia mūsų kaime , tiek ir kažkur Amazonės džiunglėse . todėl mes labai jautriai reaguojame į bet kokį negatyvų reiškinį . Tačiau jeigu pavartysime istoriją , tai visais amžiais žmonija kariavo , žudėsi , sirgo epideminėmis ligomis ir nemylėjo savo artimo . Tokie jau mes esame . Ar tas žmonės kada tai pasirinks teisingą sprendimą , kaip gyventi ką tikėti , tai priklausys nuo kiekvieno individo , praeityje įdėto tiek intelekto , tiek dvasios šviesos į žmogaus protą . Žinių yra kiek tik nori , ir ko tik nori , tačiau žmogus tingi pats savaime tobulėti . Jeigu pažiūrėsime , kad ir į tas kritikuojamas bažnyčias , juk jos irgi propoguoja meilę ir brolystę . O apsišvietęs žmogus gali prie viso to pridėti ir savo naują sąmonę , kaip Dievuje sūnystę . Juk ir Evangelijos , jau du tūkstančius metų skelbia , kad jūs esate vaikščiojančios šventovės , nes Dvasia gyvena jumyse . Tai kas Irute , draudė žmonėms tuo tikėti ? Taigi niekas nedraudė ir Kristus visada kvietė žmones atsiversti , jau du tūkstančius metų kviečia atsiversi dvasioje . Tai kas trukdo žmonėms atsiversti ? Mūsų prigimtis , Irute , trukdo atsiversi , mūsų užteršta pasąmonė pilna fobijų ir stereotipų , ji pilna visokios velniavos . Reikalingas globalus planetinis dvasinis švietimas . Ir tai reikia daryti mokyklose , institutuose akademiniu lygiu , o ne sektose ūdijant krikščionybę . Taigi mieloji ne naikinti krikščionybę reikia , nors tu to ir nesakai , bet pati krikščionybė turi pasikeisti , naujomis dvasinėmis įžvalgomis , nauja mokymo teologija . BAŽNYČIA turėtų atsikratyti viduramžių stereotipų ir naujai moksliškai žvelgti į žmogaus vietą šioje kosminėje erdvėje .
Rantulija: Emilį,rašai,kad: "ne krikščionybę reikia naikinti,nors tu to ir nesakai", it t.t.Mielas brolį,aš ne tik nesakau,bet ir taip negalvoju;kas manę pažįsta tikrai pasakys,kad esu pakankamai tolerantiška visoms religijoms,visiems žmonių įsitikinimams.Visai ne svarbu kokiam Dievui meldiesi,svarbu,kad Dievą turi širdyje. Per mano dvasinę vedlę Bernadetą Jėzus sakė;"Gyvam,viskas yra gyvą".Mano įtikėjimas, net tarybiniais laikais buvo gyvas;jo nepalaužė net bauginimai. Aš galvoju taip:karščiausias įtikėjimas ir meilė Dievui yra tuomet,kada yra kuo didesnis nihilizmas.Dvasinėje plotmėje prasmę turi kokybė,o ne kiekybė.O pasąmonę galima išvalyti:pasninku,malda/ypatingai kolektyvine malda/,ir gerais darbais,vardan dvasinės šviesos, ir materialios žmonių gerovės.Šitą dalyką visada žinojo ir žino mūsų pasaulio visų religijų atstovai. Nemanau,kad Motinai Teresei buvo labai sunku išvalyti savo pasąmonę. Reikia tik noro,pagalbos prašant pačio Tėvo-Kūrėjo.Ir visai nebūtina Tėvo ieškoti kažkur labai aukštai ar labai toli.Kaip sakoma,visi patogumai mums suteikti:čia pat. Linkiu tau ir visiems dvasinės ramybės. Su meile, Irena.
emipetras: Bendrai paėmus , tai mes netekome regioninio kolektyviškumo ir ateities vizijos , tačiau gavome milžinišką kiekį informacijos su pertekline gyvenimo iliuzija . Daugelis žmonių skęsta toje informacijoje ir skandina savo gyvenimą , o besikapstantys sukioja savo laivelį tai šen , tai ten. Džiaugiuosi , Irute , tavimi , kad esi stabili šio gyvenimo dalyvė , tai ir yra visų svarbiausia .
Rantulija: Labas rytas Emilį Petrai,labos dienos visiems. Kaip svarbu iš nuoširdaus draugo ar draugės suspaudimo valandą gauti nors ir menką suraminimą; dar svarbiau ta suraminimą susipainiojusiąjam suteikti.Be jokios abejonės tas,kas tiesią draugui pagalbos ranką ,jis ją tiesią tokią, kokią turį.Jei visas kolektyvas savo pagalbos rankas tiesią-vargo prispaustam ateina- pagalba KVADRATE. Jis pats atsirinks,kas šią akimirką jam yra naudingą. Tarybiniais laikais rajoninis laikraštis aprašė mano bendravimo su Jėzaus Bernadetą ypatumus;buvo rašomą ir apie mano mažametį sūnų,tik,matyt, žurnalistikos kodekso etikos sumetimais, jo vardas buvo pakeistas. Tie laikrasčiai ir dabar yra. Ten buvo parašytas toks pastebėjimas,kad aš su dvasinę mokytoja buvau pagarbi. Aš visadą į dvasinius mokytojus žiūrėdavau su pagarbą.Bet "bizūnų" gaudavau daugiausiai nuo jų.Net ir tamę, pačiam tiesiausiamę kelyje per šešis metus buvau daugiausiai plakama.Reziume-su "bizūnu" jie privertė manę į Tėvą atsigręžtį.Nuoširdžiai sakau-AČIŪ JIEMS VISIEMS. Dėkoju šio forumo kūrėjams ir administracijai;nuoširdus ačiū ir visiems dalyviams: už pakantumą ir toleranciją man;net ir tuomet,kai kartais "nugrybauju". Tegul šiandieną, visus jus lydį Dievo Tėvo meilė ir ramybė. Irena.
Rantulija: lgimantai, patiria save padovanojantys Sūnūs fizinę mirtį ar ne.Jėzus kaip vienas iš tokių Sūnų patyrė,ir net labai žiaurią ,bet jis ją pasirinko pats. Bet tai nėra privaloma, kad ji tokia būtų. Bet ar aplamai ji save padovanojantiems Sūnums yra galima,įmanoma , jiems toji fizinė mirtis, jeigu jie yra pasiekę susiderinimo su viduje gyvenančiu savo Derintoju tobulumą. Kaip galima būtų paaiškinti šitą pastraipą ."Kada save padovanojantys Sūnūs, Kūrėjai ar Arbitrai, įeina per mirties vartus, tada trečiąją dieną jie vėl pasirodo. Bet jūs neturėtumėte puoselėti tos minties, kad jie visada susiduria su tokia tragiška pabaiga, kokią patyrė tas Sūnus Kūrėjas, kuris gyveno jūsų pasaulyje prieš vieną tūkstantį devynis šimtus metų. Nepaprastas ir neįprastai žiaurus patyrimas, kurį turėjo patirti Jėzus iš Nazareto, padarė Urantiją vietiniu požiūriu žinomą "kryžiaus pasaulio" vardu. Nebūtina, kad tokį nežmonišką elgesį turėtų patirti Dievo Sūnus; didžioji dauguma planetų jiems suteikė daug jautresnį priėmimą, leisdamos jiems užbaigti savo mirtingąją karjerą, pabaigti amžių, paskelbti nuosprendį dėl miegančiųjų išlikusiųjų, ir pradėti naują dieviškąją tvarką, neužtraukdamos prievartinės mirties. Save padovanojantis Sūnus privalo susidurti su mirtimi, privalo pereiti per sferų mirtingųjų realaus patyrimo visumą, bet dieviškasis planas nereikalauja, kad ši mirtis turėtų būti arba prievartinė, arba neįprasta. Kada save padovanojantys Sūnūs nepatiria prievartinės mirties, tada jie savanoriškai atsisako gyvybės ir pereina per mirties vartus, ne dėl to, kad patenkintų "griežto teisingumo" arba "dieviškojo įtūžio" reikalavimus, bet vietoje šito dėl to, kad užbaigtų savęs padovanojimą, kad “išgertų” įsikūnijimo karjeros ir asmeninio patyrimo “taurę” su visu tuo, kas sudaro tvarinio gyvenimą, kuris yra gyvenamas mirtingos egzistencijos planetose. Savęs padovanojimas yra planetos ir visatos būtinybė, o fizinė mirtis yra ne daugiau kaip savęs padovanojimo misijos būtinoji dalis." rimantas ( Kaunas ) 2009-12-02 14:13:40
Rantulija: Mielieji, Rimanto KLAUSIMAS NĖRA TOKS KONKRETUS, BET JUMS, GALBŪT, MANO ATSAKYMAS BUS ĮDOMUS IR ŠIEK TIEK IŠPLĖS JŪSŲ SAMPRATĄ APIE VADINAMĄJĄ MIRTĮ. Dabartinė mūsų samprata apie vadinamąją mirtį yra iškreipta tik dėl mūsų tamsos, į kurią atvedė, mus visus, ne tik Liuciferio-Šėtono maištas prieš TĖVĄ, įvykdytas prieš 200.000 metų, Adomo ir Ievos misijos sužlugdymas prieš 38.000 metų, bet taip pat ir mūsų pačių UŽSISPYRIMAS, kai einama į DVASINIUS KOMPROMISUS SIEKIANT PRITRAUKTI KUO DAUGIAU PASEKĖJŲ, KUO DIDESNIŲ MINIŲ, KUO DIDESNIŲ REZULTATŲ, NORS JIE PRIKLAUSO NE MUMS, O TĖVUI-ROJAUS TRJEYBEI. Būtent šito kaip tik ir siekė ir Jėzaus apaštalai. Jie iškraipė Jėzaus evangeliją ne tik dėl to, kad iki galo nesuprato paties Jėzaus mokymo, nors su juo bendrai pragyveno daugiau kaip trejus metus, ir galėjo jo paties nuolat pasiklausti, pasitikslinti, pasiaiškinti, ko nesupranta jo mokyme, bet juos DAUGIAU domino IŠORINIS KIEKYBINIS REZULTATAS, KIEK ŽMONIŲ PASIKRIKŠTYS, BET TIK JOKIU BŪDU NE KOKYBINIS SIEKIS - KAD NEBŪTŲ NIEKAS IŠKRAIPOMA IŠ JĖZAUS MOKYMŲ. KADANGI JĖZAUS APAŠTALAMS BUVO SVARBU, KAD BŪTŲ JŲ VAISIŲ DAUG, KAD JIE JUOS PATYS PAMATYTŲ, NET NEKVARŠINANT SAU GALVOS, KAD JIE JĖZŲ kai tik apvertė aukštyn kojomis, tai TOKS JŲ KELIAS IR ATVEDĖ TIEK JUOS, TIEK IR MUS Į AKLAVIETĄ IR DABARTINĘ TAMSĄ, kurioje žmogus MIRTIES BIJO. MIRTIES NĖRA IŠ VISO. VISI, KURIE TIKI MIRTIMI, GYVENA PATYS GŪDŽIOJE TAMSOJE, PATYS NESUVOKIA TIKROVĖS, NETURI JOKIO GYVO RYŠIO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, IR VISIŠKAI NEPASITIKI TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS SUTIEKIAMU AMŽINUOJU GYVENIM IR DIDESNE JIEMS SUTEIKIAMA ŠVIESĄ PO PRISIKĖLIMO. Todėl mes taip sureikšminam MIRTĮ, kaip nežinia ką. Kai kurie poetai jai skiria net savo eiles, dainas, darbus. Skiria tam, KO NĖRA. Tai tik liudija žmonių tamsos BAIMĘ IR JOS PASIREIŠKIMĄ JŲ SĄMONĖJE, O JŲ PASĄMONĖJE JI TIESIOG VIEŠPATAUJA. Iš viso nėra tikslo net turėti tokį žodį - mirtis - GYVOJE kalboje. Ir aš džiaugiuosi, jog ateina jau toji šviesa, kuri šį žodį ištirpins GYVOS MEILĖS ŠVIESOJE ir mūsų planetoje. Ir gyvens mūsų tokios kartos, kurios nežinos, kas yra mirtis. Sakykim, jūs važiuojate kur nors į kelionę, kurioje jūsų laukia malonūs patyrimai, puikus bendravimas, nuostabūs įspūdžiai. Ir jūs keliaujate be jokio nuovargio ir kokių nors, net menkiausių, nepatogumų. Tai jūs šito paties keliavimo proceso iš viso net nepastebite, neteikiate tam didelės reikšmės. Tuo tarpu savo bendravimo įspūdžiais ir patyrimais po šios kelionės jūs dalinatės su meile su kitais, nes būtent jie jus augina, o ne persikėlimo iš vienos vietos į kitą pats keliavimo metodas, kurio jūs patys NEKONTROLIUOJATE, nes tai yra GRYNAI ENERGIJOS VALDYMO PROCESAS, kurį reguliuoja tam ir sukurti tvariniai. Todėl ir jūs NETURITE SUKTI SAU GALVOS DĖL NEEGZISTUOJANČIO VADINAMOSIOS MIRTIES REIŠKINIO, NES YRA TIK MŪSŲ PERĖJIMAS IŠ VIENO ENERGETINIO BŪVIO Į KITĄ, O PATYS NIEKUR NEIŠNYKSTAME, NES PRISIKELIAME IR EINAME PIRMYN SU SAVO DABARTINIU AŠ TIK JAU AUKŠTESNIU MORONTINIU SIELOS ENERGETINIU PAVIDALU. Tai ar verta kreipti TIEK dėmesio į patį reiškinį, kuris mums NEDUODA JOKIO AUGIMO? Sūnūs Kūrėjai, tokie kaip Jėzus, kaip ir Sūnūs Arbitrai, kada vykdo savęs padovanojimo misiją, visada gimsta iš moters bejėgiu kūdikiu ir patiria VISĄ ŽMOGUAS VYSTYMOSI IR PATIRTIES KAUPIMO ETAPĄ. Tačiau skirtingai nuo žmogaus, jie turi savyje tokias galias, kad gali savo gyvybinę energiją reguliuoti patys, ir suvokdami visiškai iki galo apie savosios misijos užbaigimą, jie pasišalina į atokią vietą, kur nėra žmonių, ir patiria savo asmens perėjimą iš grubaus ir žemo dažnio materialaus kūno energijos į aukštesnį energetinį dažnį. Kadangi jie yra sukurti tiesiogiai Rojaus Trejybės Asmenų - Sūnūs Kūrėjai yra sukurti Tėvo ir Amžinojo Sūnaus-Motinos Brolio, o Sūnūs Arbitrai yra sukurti Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios-Motinos Sesės, tai jų energijos valdymo mechanizmas YRA YPAČ GALINGAS. Tai, ką dabar rašau, nėra pateikta Urantijos Knygoje, tą aš jums pateikiu iš man suteikto Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymo. Toks Rojaus Trejybės Sūnus, yra pajėgus palaikyti ryšį su Visatos Dvasine Vadovybe. Jis pats laisva valia nusprendžia, kada jo misija yra visiškai užbaigta ir priima galutinį sprendimą apie grįžimą iš žmogiškojo pavidalo į dvasinį. Tačiau, kadangi jo energetinis dvasinis pavidalas - iš ROJAUS TREJYBĖS KILUSI TOBULA DVASIA - yra labai aukštas, tai NET IR JO VISOJE Vietinėje Visatoje nėra TOKIŲ DVASIŲ, REGULIUOJANČIŲ ENERGIJĄ, KURIOS BŪTŲ KVALIFIKUOTOS IR TINKAMOS ATLIKTI TOKIĄ ENERGIJOS TRANSFORMACIJĄ. Todėl Toks Tėvo Sūnus, PRIĖMĘS GALUTINĮ SPRENDIMĄ sugrįžti, po misijos užbaigimo, TURI INFORMUOTI SAVOSIOS SUPERVISATOS TRIS DIENŲ SENUOSIUS APIE SAVO APSISPRENDIMĄ SUGRĮŽTI. Ir tik Dienų Senieji suteikia mandatą aukščiausios kategorijos Energijos Centrams, KURIŲ GALIOS TOLI PRANOKSTA VIETINIŲ VISATŲ ENERGIJOS CENTRŲ GALIAS, PRADĖTI SAVO VEIKIMĄ, per savo energetines agentūras, transformuojant SŪNAUS KŪRĖJO ARBA SŪNAUS ARBITRO žmogiškąjį kūną į tikrojo savojo dvasinio lygio energetinį pavidalą. Tai VISADA ATLIEKAMA SU ROJAUS TREJYBĖS ŽINIA IR LEIDIMU. Ir būtent šitos energetinės agentūros-dvasios, atvykusios iš Rojaus, ne tik vykdo šitą transformaciją, bet taip pat ir apsaugo VIETINES ENERGETINES GRANDINES NUO SUTRIKIMŲ DĖL YPAČ DIDELIO ENERGETINIO DAŽNIO PASIREIŠKIMO TOKIOJE APLINKOJE, KURI JO VEIKIMUI NĖRA PRITAIKYTA. DĖL TO IR REIKALINGA TOKIA VIETINIŲ GRANDINIŲ APSAUGA, KAD JŲ ĮPRASTA VEIKLA NESUTRIKTŲ NĖ AKIMIRKAI. Ir visam tokiam parengimui prireikia trijų dienų. Todėl ir prisikėlimas įvyksta trečiąją dieną po Sūnaus Kūrėjo ar Sūnaus Arbitro materialios kūno formos gyvybinės energijos nutraukimo. Vadinamasis mirties patyrimas - tai nėra skausmo - fizinio kūno skausmo patyrimas - tai ĮTIKĖJIMO Į TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ, IR PASITIKĖJIMO TĖVU-ROJAUS TREJYBE IR JO DIEVIŠKĄJA MEILĖS GALIA, PRIKELTI ĮTIKĖJUSĮJĮ, IR VISIŠKO ATSIDAVIMO TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI PATYRIMAS. VADINAMOJI mirtis įtikėjusiajam niekada nekelia nei baimės, nei fizinio kūno skausmo, nes tai yra RAMYBĖ IR KOMUNIJOS SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE palaimos būsena besirengiant perėjimo į sielos statusą MIEGUI. Kadangi normaliai besivystantys pasauliai pasiekia tokį dvasinį aukštą lygį, kad jie Sūnaus Kūrėjo ar Sūnaus Arbitro misiją SVEIKINA, nes jie JAU ANKSČIAU parėmė ir prisidėjo prie Planetos Princo ir Adomo ir Ievos misijų įgyvendinimo, tai šitie du DVASINIAI PLANETOS VADOVAI IRGI YRA PLANETOJE ir lygiai taip pat SVEIKINA savo Aukščiausiojo Valdovo, ar JO ROJAUS BROLIO, atvykimą mirtingojo materialiu pavidalu. Todėl ir minties niekam, nė vienam pasaulio žmogui, nekyla imtis prievartos prieš Visatos Valdovą, apie kurį jie jau žino tiek daug, arba apie JO ROJAUS BROLĮ. Tam ir reikalingas tikrovės giluminis ir sisteminis platesnis pažinimas ir Rojaus Trejybės Asmenų garbinimas ir gilesnis patyrimas, kad nebūtų tokių barbarų, kurie siekia savo savanaudiškų - asmeninių ar grupinių - interesų tenkinimo bet kokia kaina, net ir kito sielos brolio ar sesės nužudymo kaina. Telydi jus ramybė. Su broliška meile, Algimantas 2009-12-02 21:00:35
Rantulija: Mielas Mariau, Dievą sudaro TRYS ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS - PIRMASIS ŠALTINIS IR CENTRAS, ANTRASIS ŠALTINIS IR CENTRAS, IR TREČIASIS ŠALTINIS IR CENTRAS. Tik JIE TRYS visoje kūrinijoje yra pradžia be pradžios ir priežastis be priežasties, nė vienas nėra kilęs iš kito, todėl jie yra LYGIAVERČIAI ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS IR ASMENYBĖS. TAČIAU TOKIA SAMPRATA YRA NE TIK SUPRANTAMA, BET IR PATIRIAMA VISA SAVO PILNATVE ROJUJE, KURIS IRGI YRA BE PRADŽIOS IR TUO PAČIU YRA ROJAUS TREJYBĖS GYVENAMOJI BUVEINĖ - JŲ ASMENYBIŲ ENERGIJOS KONCENTRACIJOS CENTRAS. Tačiau per visą kelią iki Rojaus - kosminėse visatose - visi tvariniai, kurie nėra kilę iš Rojaus Trejybės asmenų tiesiogiai, savo supratimą apie DIEVĄ turi VYSTYTI IR PLĖSTI. Ir jeigu jiems, ypač tokiems, kaip mes, patiems mažiausiems dvasiniu ūgiu, iš karto būtų pateikiama - be jokio palaipsnio perėjimo mūsų sąmonės dvasiniame vystymosi procese - DIEVO SAMPRATA KAIP TRIJŲ ŠALTINIŲ IR CENTRŲ, tai mes net nesuprastume apie ką eina kalba, nes mes net ir dabar Šaltinius ir Centrus suvoktume tik taip, kaip esame kur nors skaitę, girdėję, matę, jog tai gali būti elektros šaltinis, vandens šaltinis, administracinis centras, miesto centras, muzikinis centras, kultūros centras, ir t.t. Žmonijos sampratos kalbant apie šaltinius ir centrus nedaro jokios užuominos, kad tai būtų gyvi ir dar dieviški asmenys, tuo labiau dar ir mylintys. Būtent dėl to mums - žmonijai - ir buvo palaipsniui perteikiama Dievo samprata, kokią mes galėjome suvokti per visą savo vieno milijono metų evoliuciją, kurioje buvo daug įvairiausių nukrypimų ir iškraipymų, kas ir koks yra Dievas - pilnas jėgos, galybės, audrų, žvėrių, žmonių valdovas, visada baudžiantis ir keršijantis, kol žmonėms buvo perteiktas TĖVO ASMENS ĮVAIZDIS. Tačiau net ir toks įvaizdis buvo perdaug akinantis ir nesuvokiamas, kad jį būtų galima iš karto atskleisti kaip mylintį Tėvą, nes žmonijos pasąmonė dar nebuvo tiek apvalyta, kad priimtų tokį "silpną" - MYLINTĮ TĖVĄ. Dievo kaip Tėvo sampratą-patyrimą diktuoja mūsų siela, kuri patiria GYVĄ RYŠĮ SU JUO PER GARBINIMĄ IR MALDĄ. Kol siela dar neatsiveria daug giliau, tol jai artimesnis yra DIEVAS DRAUGAS, BET NE MYLINTIS TĖVAS. Siela virpesiais jaučia, o tuos virpesius smegenys ir paverčia materialiais simboliais - Tėvu ar Draugu. O sielai milžiniškas kliūtis sudaro materialus žmogaus protas. Jo užteršta pasąmonė neleidžia pajausti gyvo ryšio su mylinčiu ir mylimu Tėvu taip lengvai, nes ne visose šeimose buvo kupini meilės tarpusavio santykiai. Mano biologiniai tėvai manęs neaugino nuo vienerių metų amžiaus, nes apsirgo tuberkulioze, todėl mane augino motinos tėvai - mano seneliai. Štai kodėl mano visa meilė ir buvo skirta jiems, bet ne tėvams, kurie šalia manęs nebuvo, jie MAN buvo VISAI pašaliniai žmonės, nors man sakė, kad čia mano tėvai, o aš sakydavau, kad mano tėvai ne jie, bet seneliai. O dar mano biologinio tėvo elgesys mano atžvilgiu, kada jis išsireikalaudavo, kad per atostogas aš atvažiuočiau pas juos, buvo kaip ŠEIMININKO SU VERGU. Todėl mane žodis TĖVAS visada purtė tiesiogine prasme fiziškai, ir save aš klausdavau, dar visai vaikas būdamas, ar gali toks žmogus būti mano tėvas? IR SAU PATVIRTINDAVAU - tikrai jis negali būti mano tėvas. O jau paauglys būdamas daviau žodį, jeigu tik turėsiu savo vaikų, tai man pavyzdys, kaip aš niekada nesielgsiu su savo vaiku. Kadangi mano, nors dar vaiko, valia buvo stipri, tai niekada nebuvo taip, kad mane jis būtų palaužęs. Ir tik išvažiavęs iš tėvų, formaliai "atsėdėjęs" savo terminą per atostogas, ar jiems išvažiavus iš senelių, kada jie atvažiuodavo per šventes, aš pajusdavau, kokia REALI NAŠTA nukrisdavo nuo mano pečių - reali ĮTAMPA, kurią aš jaučiau. Tai ar būčiau galėjęs pripažinti ir aš DIEVO KAIP MYLINČIO TĖVO sampratą, jeigu tada man kas būtų ją mėginęs aiškinti taip, kaip dabar pats aiškinu kitiems. Tarp manęs ir MYLINČIO TĖVO būtų įsiterpusi mano pasąmonė ir patyrimai iš asmeninių santykių su mano biologiniu tėvu, kurio tėvu niekada nelaikiau, o tėvišką meilę jutau iš senelių, ir tik juos mylėjau kaip savo TĖVUS, nors jie ir nebuvo mano biologiniai tėvai, bet jie buvo mano žemiškieji tėvai, nes atliko biologinių tėvų vaidmenį mane auginant ir auklėjant tikrąja šio žodžio prasme. JIE tikrai mane augino ir auklėjo su meile ir suteikę MAN LAISVĘ SPRENDIMAMS IR VEIKSMAMS. Tada aš niekaip nebūčiau patikėjęs, kad Dievas yra Tėvas ir dar MYLI mane. Tačiau gimus sūnui, aš jaučiau šitam mažam kūdikėliui tokią meilę, kad tik tada suvokiau savo PATYRIMU, KĄ REIŠKIA TURĖTI SAVO VAIKĄ ir BŪTI TĖVU. O iki tol aš daugiau kaip trejus metus stengiausi būti tėvu trejų metukų podukrai ir penkerių metukų posūniui. Ir aš juos mylėjau, ir mylėjau nuoširdžiai. Tačiau kada gimė jau tikrasis sūnus, meilė tapo giluminė-PATIRTINĖ, ji įgavo kitą visai lygį, kokio iki tol nebuvau patyręs. Štai jau tokią akimirką aš būčiau gal ką ir supratęs, kad Dievas yra Tėvas, ir dar mylintis. TAČIAU TADA BŪTŲ ĮSITERPUSI DIEVO DIDINGUMO IR NEAPČIUOPIAMUMO SAMPRATA. Ir tiktai TADA, KADA įvyko gimimas iš dvasios, KADA ĮVYKO MANO VIDUJE MEILĖS BRANDUOLINIS SPROGIMAS, tiktai tada pajutau, PATYRIAU SAVO VISA SAVASTIMI, kad aš atradau TĖVĄ, PATIRIU JO MEILĘ SAVYJE, PATIRIU SAVO MEILĘ JAM, IR VISIEMS - ŽMONĖMS, PAUKŠČIAMS, GYVŪNAMS, VABZDŽIAMS, VISIEMS. TAI atsitiko per AKIMIRKSNĮ. Ir tada pati siela šaukte šaukė, TROKŠDAMA PARYDYTI KITIEMS, IR VISIEMS, MYLIMĄ IR ATRASTĄ SAVYJE TĖVĄ, ir verkė patirdama MYLINTĮ IR MYLIMĄ TĖVO GYVĄ BUVIMĄ SAVYJE. Tada visų draugų ar bet kokių kitų asmenų patys artimiausi ryšiai NUBLANKO, IŠTIRPO, IŠGARAVO, o MYLINČIO TĖVO GYVAS BUVIMAS IR RYŠYS SU JUO VIS AUGO IR PLĖTĖSI, GILĖJO IR STIPRĖJO. Ir jau pats ėmiau kitiems aiškinti, kad jie DIEVĄ vadintų ne DIEVU, bet TĖVU, MYLINČIU TĖVU. Kol Dievą vadinate tik Dievu, Draugu, Sutvėrėju, tol jūs esate dar NAŠLAIČIAI, NES NEPATIRIATE GYVO RYŠIO SU JUO, NESATE DAR JO ATRADĘ, NORS IŠ ŽINOTE JAU KUR JO IEŠKOTI. Todėl, mielas Mariau, tavo siela taip pat pati atras Tėvą savyje, nes joje yra ir Tėvo gyvas buvimas - Jo dvasia - Minties Derintojas, o tada ji ir pavadins Dievą PIRMIAU Tėvu, o ne Draugu, ne Sutvėrėju, nes Tėvo samprata ir TAVO SIELOS PATYRIMAS JAI IR PADIKTUOS TOKĮ ŽODĮ, KURIS TOLI PRANOKSTA BET KOKIŲ DRAUGŲ SAMPRATĄ. Urantijos problema yra ta, kad kartų kartos nugyvenusios našlaičių gyvenimą be atrasto Tėvo savyje, taip ir nepatyrė gyvo ryšio su MYLINČIU TĖVU, o tada ir savo vaikus auklėjo iškreiptai, savo tarpusavio santykius grindė ne Tėvu, bet savo interesais - savo žemiškųjų tėvų valios siekiu primesti ją savo biologiniams vaikams, o tai atvedė į tėvų ir vaikų susvetimėjimą, ryšio tarp kartų iškraipymą iki tokio absurdo, kad jau net psichologai laiko NORMALIU dalyku, kad yra KARTŲ PROBLEMA. Tada tokioje iškraipytoje aplinkoje draugai tampa artimesni už tėvus, nes draugai yra lygiaverčiai partneriai, nors ir be patyrimo, o tuo pačiu ir be išminties. Būtent dėl to jaunoji karta ir klaidžioja labirintuose ir nežino, kur išėjimas, O SENOSIOS KARTOS IŠMINTĮ ATMETA KAIP ATGYVENUSIĄ. Tuo tarpu atradus Tėvą savyje ir gimus iš dvasios, viskas atsistoja į savo vietas. Ir tamsa dingsta, ir po kurio laiko gali suvokti, kad ir Rojaus Trejybė - TRYS ŠALTINIAI IR CENTRAI - yra ir asmenys ir asmenybės, ir meilės šaltiniai. Ir tada gali vartoti skirtingus terminus, vienoje situacijoje vienokius, kitoje kitokius, priklausomai nuo žmogaus dvasino lygio ir supratimo, ir visi jie vis tiek įvardins ROJAUS TREJYBĘ - DIEVĄ. Svarbu yra SIELOS VIRPESIAI, KURIŲ SUFALSIFIKUOTI NEĮMANOMA, KAD IR KOKIU VARDU DIEVĄ BEVADINTUM. Tačiau jums - kaip dvasiniams mokytojams - būtina žinoti tokius tarpusavio ryšius su Dievu, Rojaus Trejybe, Tėvu, Šaltiniais ir Centrais, kad galėtumėte žinoti patys ir kitiems paaiškinti. Telydi tave ramybė. Su broliška meile, Algimantas 2010-03-09 15:02:01
Algis: Atleiskyte,jei kas ne tas,bet matau cia diskutuojama ir nusprendziau cia, parasyti savo klausima.Man neaisku kodel,del ko,Ieva su Adomu suzlugde misija po to,kai Ieva permiegojo su vietiniu.Juk,jie tam ir atvaziavo cia,kad sieti savo sekla,kitaip sakant kuo daugiau poruotis su vietiniais.Ar as kazko nesuprantu? Paaiskinkite,prasau,kas zino,su citatomis,aciu.
emipetras: Algi , visa esme , visa tragedijos prasmė yra ta , kad permiegojo su ,,vietiniu'' yra tame , kad buvo sulaužyta dvasinė-moralinė , kaip poros , Adomo ir Ievos , neperskiriamų partnerių ištikimybė . Jų misija buvo daugintis tarpusavyje , o gimę vaikai turėjo daugintis jau pagal lytį ir poras ir taip toliau ir taip toliau . Tai buvo žmonės iš kito dvasinio pasaulio ir jų moralė yra labai kieta , iki pat visos amžinybės . Tačiau , kaip matai , Šetonas mokėjo ir tokias asmenybes sugundyti , tai ką jau bekalbėti apie eilinius žmogelius .
Algis: Aciu uz atsakyma,taip pat Rantulijai,kuri atsake kitoje temoje.Ir visgi,kaip istikruju yra,ar cia morales problema ar zmoniu skaiciuje.Gal galite pacituoti atsakymus,as deja,nerandu tiesioginio atsakymo,lieka spelioti.Tikiuosi nesu perdaug ikyrus.Aciu
Algirdas aaa: Viskas turi pradžią tavyje-viduje. Nei kietumas, nei moralumas nė prie ko. Jie atvyko su tikslu, planu, veikimu. Ieva pademonstravo pridėtinę iniciatyvą Materialiosios Dievo Dukros viduje užgimė iniciatyva-planas. Ir labai natūraliai pradėjo rikiuotis aplinkybės, pagalbininkai-bendraminčiai (pagal Emilį –šėtonasd). Taip sakant, planas pradėjo įgauti konkrečius kontūrus. Esantiems aukščiau buvo nepriimtina, kad Jų planą kažkas modifikuoja
Algis: Algirdai ar gali daugiau parasyti,ka turi omenyje? Manau,Ieva,savo vieksmu inese disharmonijos visiems,nuo jos priklausantiems,ar tuo reikia dziaugtis,manau ne.
emipetras: Manau , kad nemandagu , nepakviestiems Rantulijos , čia vesti tolesnes diskusijas , jos asmeniniame kampelyje .
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=mW-XcwIVgC8
Rantulija: http://www.klex2.ru/8ax
Rantulija: Protas nuolat spinduliuoja minties energiją, kuri gali būti matoma kaip aura. Ji sklinda per kelias pėdas nuo asmens, toldamos, darosi vis nepastebimesnės. Žmogus nuolat spinduliuoja minčių bangas ir jos, išeikvojusios pirminę savo jėgą, juda panašiai kaip debesys, susimaišydamos su kitomis to paties tipo minčių bangomis. Kai kurios lieka šalia tos vietos, kur gimė ir jeigu jų nesutrikdo stiprios priešingo pobūdžiobmintys, gali išlikti beveik nepakitusios daugybę metų. Kitos mintys, siunčiamos su konkrečiu tikslu arba veikiamos stipraus noro, stiprios emocijos, aistros, nulėks nepaprastu greičiu ten, kur buvo nukreiptos. Paprastai į mintį žmogus įdeda labai nedaug jėgos, mąstymas tampa beveik mechaninis, todėl mintys toli neplinta, jei tik jų nepritraukia kitas panašiai mąstantis žmogus. Kai mintis išsiskiria su didele jėga, joje paprastai yra tam tikra dalis pranos, kuri suteikia minčiai papildomos jėgos. Prana įkvepia minčiai gyvybės, paverčia ją beveik gyva būtybe. Dar vienas dalykas – minties sugebėjimas pritraukti prie savęs kitas panašaus pobūdžio mintis ir tokiu būdu smarkiai sustiprėti. Mintis ne tik pritraukia prie žmogaus iš mąstymo atmosferos, traukos lauko ribose, panašias į save kitas mintis, bet ir turi polinkį jungtis tarpusavyje, maišytis, susilieti. Visuomenės minčių erdvė – tai visuomenę sudarančių žmonių minčių visuma. Įvairios žmonių skleidžiamos mintys traukia prie savęs panašias mintis ir pačios skrieja link panašių į save. Taip astralinėje erdvėje susidaro sluoksniai, kur tarsi debesys ore susirenka į tam tikras grupes, pagal pobūdį. Tai nereiškia, kad sluoksnis užima kažkokią erdvės dalį ir išstumia iš ten kitokių minčių sankaupas. Astralinėje erdvėje vienas reiškinys netrukdo kitam. Minčių debesis sudarančios dalelės sudaro įvairaus dažnio virpesių telkinius, todėl ta pati erdvė užsipildo labai skirtingomis mintimis, kurios laisvai plinta, nesusiduria viena su kita, susijungia tik su panašiomis į save, nors kai kuriais atvejais gali atsirasti laikinų kombinacijų ir su kitokiomis mintimis. Žmogus traukia prie savęs mintis, kurios atitinka jo spinduliuojamas į išorę mintis ir savo ruožtu jį patį veikia pašalinės mintys, panašios į jo paties. Ši minčių tarpusavio sąveika primena kuro pylimą į ugnį. Jei kažkas ilgai slepia savyje pyktį, neapykantą, į jo protą ims lietis toks bjaurus minčių srautas, jog žmogus pasibaisės, jei tik supras, ką su savimi daro. Kuo ilgiau jis atkakliai eis ta kryptimi, tuo liūdnesnės pasekmės laukia. Kiekviena mintimi žmogus atsiskleidžia kokiai nors įtakai. Jis paverčia save centru tos rūšies minčių, kurios jame dominuoja. Jeigu jis jas saugos tol, kol jos netaps jam įprastomis, pradės traukti prie savęs aplinkybes ir sąlygas, kurios duos galimybę pasireikšti mintims tikrovėje. Vienokia ar kitokia proto būsena ne tik traukia prie savęs, bet ir atveda prie aplinkybių ir situacijų, duodančių galimybę panaudoti mintis ir polinkius, kuriuos žmogus kurį laiką slėpė ir ugdė savyje. Jei protas apimtas gyvuliškos aistros, visa jo prigimtis stoja į sąmokslą, kad vestų jį ten, kur šios aistros gali būti patenkintos. Jei asmuo pripratęs galvoti apie pakylėtus dalykus, laikui bėgant jis paklius į sąlygas, harmoningas jo įprastoms mintims, trauks prie savęs kitas, kurios tučtuojau susijungs, tarsi suaugs su jo paties mintimis. Tai galioja ne tik minčių atžvilgiu, bet ir pačių žmonių. Asmuo traukia prie savęs panašaus būdo ir mąstymo žmones ir savo ruožtu yra traukiamas prie panašių žmonių. Mes kuriame sau aplinką ir draugiją šiai dienai vakarykščios dienos mintimis. Vakarykštės mintys vis dar daro mums didesnę ar mažesnę įtaką, bet šiandieninės visada stipresnės ir norint, gali lengvai pakeisti ir išstumti praeities minčių įtaką. Aktyvi, t.y. paleista su tam tikru tikslu mintis yra daug stipresnė už sukurtą be tikslo. Mintis, prisotinta pranos, turi didesnę jėgą už paprastą. Bet kuri teigiama, t.y. aktyvi mintis yra daugiau ar mažiau prisotinta pranos. Stiprus žmogus net nesąmoningai siunčia stiprias teigiamas mintis ir perduoda jomis pranos atsargas, proporcingas jėgai, su kuria ta mintis buvo paleista. Tokios mintys lekia tarsi kulkos į taikinį, vietoj to, kad plauktų, kaip daro įprastos. Stiprus mąstytojas, kurio mintis prisotinta pranos, dažnai sukuria taip vadinamą minties formą, t.y. tokią gyvybingą mintį, kuri yra beveik gyva būtybė. Tikros minties formos, susiliesdamos su žmogaus psichiniu fonu, įgauna beveik tokią pat jėgą, kaip tas asmuo, kuris ją skleidžia. Okultiškai išsivystę žmonės dažnai pasiunčia tokias minties formas artimiesiems į pagalbą sielvarte ar skausme, daugelis mūsų yra patyrę gerų minčių poveikį, gautą tokiu būdu. Jos padeda, kai net neįtariame savo jausmų pokyčio priežasties, suteikia naujų jėgų antplūdį. Nors neigiamos minties formos dažnai yra nesąmoningai išmetamos į aplinką egoistiškų norų ir siekių turinčių žmonių, užkrėsdamos daugelį aplinkui, tačiau bijoti jų poveikio nereikėtų. Niekas negali būti jų užkliudytas, jei aplink save palaikys meilės ir pasitikėjimo atmosferą. Ji atstumia stipriausias bangas, nukreiptas prieš mus. Kuo aukštesnis minties lygis, tuo ji stipresnė. Pats silpniausias žmogus, jei tik jo siela pripildyta visuotinės meilės ir pasitikėjimo Vieningąja Jėga, yra daug stipresnis už tą, kuris savo didelę galią naudoja egoistiniams tikslams. Aukščiausios jėgos gali priklausyti tik dvasiškai išsivysčiusiems žmonėms, kurie seniai atsižadėjo žemų siekių ir garbėtroškiškų sumanymų. Tokie žmonės nuolat siunčia jėgos pilnas bangas, nešančias pagalbą, kreipdami jas tiems, kuriems jų reikia. Tereikia mintyse paprašyti pagalbos iš tų, kurie gali ją suteikti ir tučtuojau pritrauksime prie savęs stiprios, teigiamos minties bangas, nuolat sklindančias iš aukščiausių būtybių, tiek gyvenančių šiame pasaulyje, tiek bekūnių. Jei žmoniją veiktų egoistiški žmonės, ji seniai būtų žuvusi. Minties formos pasaulyje reikia saugotis tik tokių minčių, kurios atitinka žemus kėslus, glūdinčius mumyse pačiuose. Jei palaikome savyje žemas, egoistiškas mintis, taip atidarome įėjimą į save to paties tipo minties formoms, kurios yra aplinkui mus psichinėje atmosferoje ir gali užvaldyti, priversti padaryti tai, kas anksčiau keltų siaubą. Mums duota teisė kviesti bet kokius svečius, todėl turime būti atsargūs, rinkdamiesi juos. Stiprūs norai sukuria minties formas, siekiančias juos patenkinti, nesvarbu, geri jie ar blogi. Per jas pritraukiam prie savęs įvairius reiškinius ir, savo ruožtu, priartėjame prie tų pačių reiškinių. Mūsų sukurtos minties formos tampa pagalbininkėmis. Būkim atsargūs, jas kurdami, nesiūskim norų, kuriems nepritartų aukščiausiasis “Aš”, kitaip galima susipainioti rezultatuose, atsiradusiuose iš minčių ir teks smarkiai kentėti, savo patirtimi įsitikinant, kad negalima naudoti psichinių jėgų blogiems tikslams. Žmones baudžia jų pačių sukurti reiškiniai. Svarbiausia – niekad, jokiomis aplinkybėmis negalima siūsti stiprių minčių ir norų, galinčių pakenkti kitam žmogui, nes toks veiksmas turės tik vieną rezultatą – atgalinį veiksmą ir skaudžią pamoką. Nekask kitam duobės… Pikta mintis, siunčiama į švarią sielą, atšoka nuo jos ir sugrįžta siuntėjui, įgavusi nuo smūgio didesnį pagreitį. Praeityje žmonija sukūrė daugybę minčių pačiais įvairiausiais klausimais. Bet kurios specialybės žmogus gali pritraukti reikalingas bet kurios srities mintis. Daugelis didžiųjų atradimų buvo gauti būten t šiuo keliu, nors atradėjai ir nesuvokė, iš kur atėjo tos mintys. Dauguma šių žmonių, atkakliai galvodami apie kokį nors dalyką, atverdavo tuo savo protą aukštosioms minčių įtakoms, kurios veikdavo jas priimantį protą. Neišreikšta mintis, prisotinta noro jėgos, nuolat ieško būdų pasireikšti ir yra lengvai pritraukiama proto, kuris gali ją išreikšti veiksmu. Kitaip tariant, jei mąstytojui gimsta mintis, kuriai išreikšti jis neturi pakankamai energijos ar gabumų ir iš kurių jis negali gauti naudos, tai šios jo sukurtos stiprios mintys metų metus ieškos kitų protų, per kuriuos galėtų pasireikšti. Kai galiausiai jas pritrauks pakankamaio energingas, kad jas išreikštų, žmogus, jos kriokliu pasipils į jo protą ir įkvėps jį. Jei žmogus susitelkia ties kokiu nors klausimu ir sprendimas vis išslysta, jam reikia užimti pasyvią poziciją to klausimo atžvilgiu ir visai tikėtina, kad tuomet, kai jis pats nustos galvoti, klausimo sprendimas sužibs prieš jį tarsi burtų lazdele pamojus. Kai kurie didieji žmonės patys patyrė šį minties pasaulio dėsnį, nors nedaugelis jų suvokė priežastis. Minčių pasaulis pilnas neišreikštų minčių, kurios laukia žmogaus, kuris jas pritrauks ir panaudos. Tokiu pat būdu žmogus gali pritraukti stiprias teigiamas mintis, kurios padės įveikti liūdesio ir nusivylimo priepuolius. Minčių pasaulyje yra didelės energijos atsargos ir kiekvienas, kam jos reikia, gali pritraukti tai, ko jam reikia. Sukaupta pasaulinė mintis priklauso žmonėms, tereikia ja naudotis.
Rantulija: Tai norėtum pasikalbėt su manim?” - paklausė Dievas. “Jei turite laiko” atsakiau. Dievas nusišypsojo. “Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?” “Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?” Dievas atsakė: “Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę. Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą. Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia diena. Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę”. “Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?” - paklausiau. “Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos. Viskas, ką jie gali - tai leisti kažkam juos mylėti. Išmokyti nelyginti savęs su kitais. Atlaidumo kaltiesiems. Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems, ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia. Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti. Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai. Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas”. “Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?” - paklausiau. “Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet”. Rodyk draugams
Rantulija: Jei atsibudote blogos nuotaikos, tai dar nereiškia, kad nieko negalite pakeisti. Keli pratimai ir teigiamos mintys daro stebuklus. Viduje – tvarka Šiais neramiais laikais gana nesunku prarasti normalią psichologinę pusiausvyrą. Juolab jei darbas susijęs su itin dideliu informacijos srautu. Galutinai neprarasti dvasinės pusiausvyros ir sėkmingai darbuotis gali padėti rūpinimasis savo nuotaika. Nė vienas nenorime rytą į darbą ateiti nesiprausę ir nesišukavę. Visi pasirūpiname savo išvaizda. To reikalauja mūsų savimeilė. Tačiau tvarka privalo vyrauti ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje. Tai vadinama vidine higiena. Rūpintis savo nuotaika taip pat svarbu, kaip ir prižiūrėti kūną. Kenkia sveikatai Jausmai neretai tampa mūsų pasąmonės išraiška. Žmogus dažniausiai stengiasi slopinti nepasitenkinimą, pyktį, pavydą. Bet šie jausmai neišnyksta, jie lieka ir kaupiasi pasąmonėje, darydami įtaką savijautai, išsiliedami priekabumu, dirglumu ir nuolatine bloga nuotaika. Taip pažeidžiama medžiagų apykaita, sutrinka kraujotaka, kyla kitos ligos. Taigi rūpindamiesi nuotaika iš tikrųjų rūpinamės sveikata. Rytą – nelaimingiausi Gera nuotaika pasiekiama treniruojantis. Tai daryti reikia tik atsibudus. Rytais medžiagų apykaita nėra sparti, kūno temperatūra minimali, kraujyje mažas gliukozės kiekis. Tai nulemia daugelio iš mūsų rytais jaučiamą neviltį bei nusivylimą. Napoleonas yra pastebėjęs, jog nė karto nesutiko kareivio, kuris būtų narsus trečią valandą ryto. Todėl rytinį nusiminimą daugeliui sukelia biologiniai reiškiniai. Dieną jaučiamės kur kas geriau, esame didesni optimistai. Pyktį reikia iškvėpti Žodis „nerimas“ kilęs iš anglosaksų žodžio „dusti“, „springti“. Nerimo būsena neleidžia efektyviai mąstyti ir veikti. Todėl teigiamai nusiteikusio žmogaus rytas prasideda nuo aktyvios kvėpavimo gimnastikos. Ji pagerina organizmo aprūpinimą deguonimi, suaktyvina kraujotaką, stiprina kūną ir sielą. Atsistokite prie praverto lango ir minutę giliai kvėpuokite. Iškvėpkite savo pyktį! Po to atlikite keletą pratimų ir nusišypsokite. Gydo prisiminimai Jeigu bloga nuotaika jau apėmė ir jūs ketinate jos atsikratyti, galite pasinaudoti keliais būdais. Pirmiausiai šiek tiek pajudėkite. Energingi judesiai pakeičia nuotaiką. Kai raumenims suteikiamas krūvis, neįmanoma išlikti ankstesnės nuotaikos. Dar vienas būdas atsikratyti blogos nuotaikos – prisiminti džiaugsmingą įvykį ir savo vaizduotėje dar kartą jį išgyventi. Visi mes turime nuostabių prisiminimų, išgyvenimų, strategijų kolekciją, tačiau dažnai tai pamirštame. Pasinerti į prisiminimus – kūrybinis procesas, jis nepanašus į tos pačios knygos skaitymą. Šventė – kasdien Norėdami išlaikyti gerą nuotaiką, labiau rūpinkitės savo sveikata. Sportas, pomėgiai tai yra malonūs raminantys užsiėmimai laisvalaikiu, palankiai veikiantys nuotaiką ir darbingumą. Išmokite visiškai atsijungti ir mėgautis laisvu nuo darbo laiku bei poilsio dienomis. Pabandykite išsiaiškinti, kas jums pakelia nuotaiką. Papuoškite savo šiokiadienius, nes jie ilgiau tęsiasi ir užima daugiau laiko, nei šventės. Miegoti – su šypsena Vakare prieš užmigdami pasąmonei įteigite: aš atrodau kaip klestintis laimingas žmogus; man puikiai sekasi. Prieš miegą bandykite atsikratyti nemalonių minčių, nes kitaip jos visą naktį krebždės pasąmonėje. O pasekmė – neramus miegas, košmarai, bloga nuotaika bei jos pablogėjimas dieną. Taip vis plečiasi užburtas ratas. Sugebėjimas atmesti mintis, kaltės jausmą ar nuoskaudą, pavydą ar pyktį gali gerokai palengvinti gyvenimą. Galite paprieštarauti, jog pasakyti lengva, tačiau padaryti sunkiau. Iš tikrųjų mintys dažnai savivaliauja: panorėjusios ateina, panorėjusios išeina, tarsi būtų savarankiški gyvi padarai. Mintys daug ką keičia Esama puikios nemalonių minčių nutraukimo technikos. Vos pasirodžius nepageidaujamoms mintims, mintyse reikia sušukti „Stok!“. Juk kai išgirstate muziką, kurios nemėgstate, stengiatės ją išjungti. Mintys – tai jėga. Mūsų tikslai, planai – tai sukoncentruotos mintys. Todėl savo klientams sakau: kiekvieną dieną pradėkite pasitikėjimo, džiaugsmo ir optimizmo kupinomis mintimis. Taip tapsite sėkmingo gyvenimo meistru. Rodyk draugams
Rantulija: Žmogus sušnabždėjo: “Dieve, kalbėk su manimi” Ir pievų vieversys užgiedojo. Bet žmogus negirdėjo… Taigi žmogus šūktelėjo: “Dieve, kalbėk su manimi” Ir griaustinis ir žaibas nusirito dangumi. Bet žmogus nesiklausė… Žmogus apsižvalgė aplink ir pasakė: “Dieve, pasirodyk” Ir žvaigždė suspindo ryškiai. Bet žmogus nematė… Ir, žmogus šūktelėjo: “Dieve, parodyk man stebuklą” Ir gimė gyvenimas. Bet žmogus nepastebėjo… Taigi žmogus pradėjo verkti iš nevilties: “Paliesk mane, Dieve, leisk man suprasti, kad tu čia” Tada Dievas pasilenkė ir palietė žmogų. Bet žmogus nusikratė drugelį nuo savęs ir nuėjo….
Die Teufelsbuhle: __________TAIP GRAŽIAI PARAŠEI, IRENA, TIK GAILA KAD AUTORIAUS NENURODEI____________
Rantulija: Mielas Teufai, ir man gaila: autorius nebuvo nurodytas. Kaip tau ir priklauso: -ESI LABAI ĮŽVALGUS.
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=c_2Fp8wYKl8
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=CYbHNCKfTJ8
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=lCcMQ99buK8
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=xAY-ECa9b-k
aušra: tarsi Aukščiausiojo vaikai visuomet malonu jausti sinhronizaciją
Rantulija: http://www.klex.ru/6jt. Сэл Рейчел: " Жизнь на передовой"
Rantulija: Антарова. НАУКА РАДОСТИ 3 Четверг, 08 Февраля 2007 г. 16:41 (ссылка) 3. Подумай, что такое СТРАХ. Это самое сложное из всех человеческих ощущений. Оно никогда не живет в человеке одно, но всегда окружено целым роем гадов, не менее разлагающих духовный мир человека, чем самый страх. Страх заражает не только самого человека, он наполняет вокруг него всю атмосферу тончайшими вибрациями, каждая из которых ядовитее яда кобры. Тот, кто заполнен страхом, подавлен как активное, разумное и свободно мыслящее существо. Мысль только тогда может литься, правильно улавливая озарения интуиции, когда все существо человека действует гармонично, в равновесии всех сил его организма. Только тогда ты попадаешь - через сознательное - в то сверхсознательное, где живет духовная часть твоего творящего существа. Если же мысль твоя в каменном башмаке страха, тебе невозможно оторваться от животной, одной животной, части организма. Твой дух не раскрывается. Люди, воображающие себя духовно озаренными, а на самом деле только изредка сбрасывающие каменные башмаки страха, самые жалкие из всех заблуждающихся. Их вечные слезы и стоны о любимых - это только жалкие обрывки эгоизма и плотских привязанностей к текущей форме, без всяких порывов истинного самоотвержения. Люди, подгоняемые по земле страхом, неполноценные человеческие существа. Строить великие вещи, создавать Жизнь они не могут. Очи, что плачут, не могут видеть ясно. Так же и уши тех, что жалуются, сетуют и слышат только уныние собственного сердца, не могут услышать зова Жизни. И сердце, стучащее в минорной гамме, стучит монотонно:" Я, я, я". Нельзя вырвать из себя какое-то одно чувство, чтобы организм не ответил эхом тому или иному движению духа. Если ты сегодня, в эту минуту, поддался страху - весь твой организм заболел. Если ты двинулся в радости и героическом чувстве - ты вплел в свой организм те залоги победы, которые через некоторое время войдут в действие всей твоей жизни. Если ты начинаешь учить вперед свои нервы, как им воспринимать то или иное явление, да еще запутываешь их в сеть страха и воспоминаний, ты никогда не воспримешь правильно ни одного факта Жизни. Мужество, одно мужество и бесстрашие раскрывают всего человека, все его силы и таланты. Старайся найти в себе свободное, не отягченное мусором личных неудач и скорби восприятие Жизни. Никакая скорбь не может сковать той абсолютно независимой сути, что живет в сердце человека. Будьте смелы. Не останавливайтесь в пути, чтобы оплакивать неверные шаги прошлого. Каждая такая остановка кладет на ваше настоящее разъедающий пластырь. Учатся на своих ошибках только те, кто вырастает духом, поняв свое вчерашнее убожество. Тот, кто окреп сегодня, потому что увидел в своем вчерашнем недоразумении или ссоре с людьми собственную ошибку и решился более ее не повторять, тот сегодня вырос на вершок во всех своих делах и встречах. Кто же залил слезами, жалобой, унылостью свою вчерашнюю неудачу, тот сегодня разделил судьбу мусорного растения, которое обошло широким кругом даже голодное животное. Не имеет смысла жажда знания без наличия сил духа приложить эти знания к действиям дня. Истина, прочитанная глазами, которые плачут, не озарит путь человека в его сером дне. И день его с его прочтенной истиной останется днем сеpым, днем сомнения и терзающих желаний. Истина, прочитанная глазами, которые перестали плакать, озарит серый день человека. Построит в его дне несколько храмов, так как он ввел истину в дела своего дня. И день его стал сияющим днем счастья жить, а не днем уныния и разложения всех своих духовных сокровищ, что собрал раньше. Чистота и бесстрашие - первые условия духовного зрения. Вся сила и весь новый смысл твоего существования - научиться ничего не бояться. Добивайся полного бесстрашия. И не забудь, что бесстрашие - это не только отсутствие трусости. Это полная работоспособность всего организма, полное спокойствие в атмосфере опасности. Но самообладание может быть бессмысленно, если оно акт чисто личный, а не действенная сила. Та сила, что вбирает в себя эманации раздражения встречного и тушит их, как глухая крышка, плотно покрывающая горшок с красными угольями и сдерживающая их огонь. Невозможно таить внутри разлад, страдать и разрываться, а вовне показывать полное якобы спокойствие и этим лицемерным самообладанием помогать человеку переносить его горькие минуты. Только истинно мудрое поведение, то есть внутренне убежденное спокойное состояние, может помочь ближнему. Оно может прервать тысячи драм людей только одним своим появлением, одной встречей. Таков живой пример мудреца. И в каком бы образе он ни встретился человеку, он может поднять его силы к героическому напряжению. Может помочь ему перейти из маленького, о личном горюющего человека одной улицы в одухотворенное понимание себя единицей всей Вселенной. Вселенной, неизбежно подчиненной одному и тому же закону целесообразности, который ведет все живое на земле - от букашки до человека - к совершенству. Вы можете сказать, что все это вы знаете и понимаете. А на самом деле ничего не знаете и не понимаете. Потому что на языке мудрости знать - это значит уметь. А понимать - это значит действовать. Тот, кто говорит, что он знает и понимает, а не умеет действовать в своем трудовом дне, в действительности ничего не знает. Он по своей невежественности ничем не отличается от цирковых собак и лошадей, которые просто усвоили ряд привычных ассоциаций, воспринятых в той или иной последовательности. Есть только одна непобедимая сила в жизни, и эта сила - Радость. Каждый раз, когда вам что-то не удается, когда вы хотите победить все препятствия и добиться результатов, побеждайте любя и радуясь. Каждая ваша улыбка ускорит вашу победу и развернет в вас силы. Каждая ваша слеза и слова уныния скомкают то, чего вы уже достигли в своих способностях, и отодвинут вашу победу далеко от вас.
Rantulija: 2013.07.13. Mylima Rojaus Trejybe,mylimas Teve,mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli,mylima Begaline Dvasia-Motina-Sese,garbinu ir Šlovinu Tave visa savo atsivėrusią sielą – dvasia,myliu Tave taip,kaip sugebu šį jausmą išreikšti;tiesiog,trokštu Tavę mylėti labiau už viską;o iš meilės tau- mylėti kiekvieną žmogų, nepaisant visų jo netobulumų, tuo labiau,kad ir man pačiai iki tobulumo dar labia,ir labia toil. Garbinu Tavę,kad aš pagaliau Tavę suradau,esantį labia arti manęs-mano prote.Kada Tavo vaikas surandą Tavę baigiasi jo neramūs ieškojimai. Šlovinu Tavę iš visos Širdies ir laisva valia . Manoji valia,kad būtų Tavoji valia.Amen. Trokštu,Tėve,išgirsti Tavo mokymą,skirta man, ir tik man. Ačiū. Mylima mano dūkra;nuostabusis Mano vaike,tavę vėl drasko abejonių drakonai;vel sieloje neramumai, prilygstantys audrom.Palik visus iškylančius neramumus Man.Užmerk dvasines akis prieš visus reiškinius, tvyrančius tavo aplinkoje ir su giliu pasitikėjimu visas tokias problemas pašvęski man.Atiduok jas į Mano rankas;atiduok ir negalvok.;ir tu pamatysi,kad tos,tau iškilusios problėmos,neaiškumai,tas nerimas,po kiek laiko pasirodys labia nereikšmingi,ir net,juokingi. Panirk į Mano Meilės Okeaną gerk tą gaivinantį vandenį atsivėrusią sela, pajusk ramybę ir palaimą.Dažniau ateiki pokalbiui su Manimi.Dažniau atverki savo širdį Man.Atviraudama su žmonėmis,tu daug kentėjai.Tai yra Tiesa.Kiekvienas,kuris neturi tavo patirties niekad-niekada nesupras tavę.Tai neturi būti tavo siekiamybė,nes tu Esi unikali,ir patyrimai tavo unikalūs-būdingi vien tik tau vienai;du,trys ir keturi tokie, kaip tu,Irute, mano patirčiai yra nereikalingi;Man patinka kurti skirtingus vaikus;įgyti skirtinga jų patyrimą.Lai kiti sako ,kad esi iškalbi,kad esi gudra,esi savanaudė;svarbu,kad mes abu žinome,kokie iš tikrųjų esame;ką teko mums abiems, kartu išgyventi.Lai tai būna mudvieju paslaptis.Neprisiriški nei prie vieno;neatiduok daugiau niekam savos širdies,lai mudviejų širdys plaką uniusonu-KŪRINIJOS TĖVO IR JO DŪKROS. Amen. Aš jau matau,kaip tavo sieloj audros rimsta,nuo šito gera mums abiems. Myliu tave,Mano maža mergaite, sidabru nuspalvintais,pražilusiais plaukais.
Rantulija: ėvas: Mano mylimas sūnau, pasididžiavimas yra sielos nuodai, dėl to niekada nesididžiuok, niekada nesijausk didesnis už savo šešėlį. Tas, kuris yra didis, niekada į šešėlį nesilygiuoja, jis jo neturi iš viso. Jeigu tik kas nors pradeda manyti, kad jis yra pirmesnis ir geresnis už kitą, tai netiesa. Aš padovanojau kiekvienam iš jūsų asmenybės dovaną. Ir ji yra visoje kūrinijoje nepakartojama ir unikali. Tad kaip gi tu gali save iškelti aukščiau Manosios dovanos savuoju pasididžiavimu, kada sakai, kad esi už ką nors geresnis. Juk Aš ir kitam padovanojau asmenybės dovaną. Ir lygiai tokią unikalią ir nepakartojamą. Tai kodėl tu manai, kad tau padovanojau geresnę dovaną negu kitam? Dėl to, niekada nelaikyk savęs didesniu už kitą. O kad neapsiriktum, visada būk toks, koks esu Aš. Aš juk nesakau, kad esu didesnis už tave, nors esu visatos Šaltinis ir Centras. Jeigu Aš didžiuočiausi, tai su Manimi negalėtų bendrauti nė vienas tvarinys, nes nuolat jaustų nepilnavertiškumą savo atžvilgiu. Bet Aš tiek sumažėju, kad prisiderinu prie kiekvieno iš jūsų ir kiekvienam surandu tinkamą paramą. Net ir tiems, kurie yra išdidūs ir iškelia save aukščiau Manęs paneigdami Mane iš viso kaip tokį, su kuriuo galima bendrauti. Dėl to, pasididžiavimas yra tokia asmenybės charakterio savybė, kuri apipila pačią asmenybę apnašomis, kad nebesimato pačios asmenybės tyrumo, nuoširdumo, gailestingumo, tikrumo. Kada Jėzus kalbėjo apie gimimą iš dvasios, tada jis turėjo omenyje, kad tyra siela, būdama su Tėvu širdyje, niekada nesididžiuos savo darbais prieš kitus, kad jos darbai yra -vertingesni už kitų darbus. Priešingai, jis visada jaus tikrąją tų darbų -priežastį – meilę. O meilė pasididžiavimo neturi. Ji yra spontaniškas šaltinis, kurio negali užtvenkti jokia kita galia, kada toks iš dvasios gimęs mirtingasis yra nuolatiniame ryšyje su Manimi. Ir tik toks iš dvasios gimęs mirtingasis pajus, kas yra orumas. Jis niekada nenusileis į tokį lygmenį, kad save pradėtų kelti virš kitų, aukštinti, o bus natūralus savo elgesiu su Manimi ir su kitais, be jokio veidmainiavimo, be jokios apgaulės, be jokio išskaičiavimo. Tokia natūralaus ryšio su Manimi būsena yra žmogiškasis orumas, kada žmogus aukštai pakelia galvą ir žvelgia į Mane iš Meilės Man ir jausdamas Mano meilę savyje. Jis nekeliaklūpsčiauja įsiteikdamas, bet širdyje atsiduoda Mano virpesiams ir dėl to drąsiai braukia skaisčias ašaras. Tai – orus Mano ir Mano vaiko ryšys, kada jam gerklę spaudžia meilės pojūčio gumulas, ir jis auga pajusdamas Mano tikrumą savo viduje ir tikrą kėlimą į polėkį daryti Man gerus darbus darant juos kasdien savo sielos broliams. Ir jis visiškai užmiršta, kad žmogaus gyvenime yra toks reiškinys, kaip didžiavimasis savuoju aš. Dabar jis drąsiai imasi bet kokių darbų ir jaučia didžiulį pasitenkinimą dėl tokių žingsnių. Jis nesijaučia, kad būtų prislėgtas sunkios naštos, kad kentėtų, ar būtų menkas. Jis jaučia galingą antplūdį pasitikėjimo Manimi ir savo jėgomis. Tai ir yra žmogiškasis orumas, kokį turėjo savo galvoje Jėzus.
Rantulija: Mylima Trejybe, Tėve, Amžinasis Sūnau – Motina - Broli, Begaline Dvasia – Motina-Sese, Meilės, Išminties, ir Gailestingumo Centrai,garbinu ir šlovinu Jus mano ir mūsų visų,dieviškieji Rojaus Tėvai.Už išlieta Meilės virpesių Vandenyną,už Gailestingumo ir Išminties bangas paskleistas po visą Kūriniją-garbinu ir šlovinu Jus.To trokšta mano sielą;šito trokšta mano dvasia. Tavo šlovės spinduliai persmelkia visą Kūrinija, Tavo šlovėje maudomės ir mes- Tavo vaikai. Šlovinu Tave visa savo širdimi,visa savo sielos gelme,visomis proto galiomis,garbinu Tave iš meilės Tau ir visai Kūrinijai,ir laisva valia gauta iš Tavęs, manoji valia,kad būtų Tavoji valia. Amen. Mylima Rojaus Trejybe,jau keletas dešimtmečių mano sąmoningas troškimas yra kuo daugiau dvasiškai pažadinti pasiklydusius ir dvasiškai užmigusius mano brolius ir seses visoje planetoje. Įpatingai jaunus žmones,kurie dvasinėje kančioje kankinasi psichiatrinėse ligoninėse. Trejybe, be Tavo pagalbos vargu ar mums trokštantiems jiems šviesos, pavyks juos pažadinti Amžinąjąm Gyvenimui; reikalinga Tavo Apvaizdos pagalbą. Suteik ją mums; suteik akivaizdžiai. Prašau. Amen. Tėve,noriu išgirsti Tavo Mokymo, kuris tiktų man. Ačiū. Mano mylima,Irute, geras Mano vaike,ačiū,kad kreipiesi į Manę. Mums kartu bendraujant,greit prabėga laikas Nuobodžiauti- nėra kada. Viską kontroliuoju, viską Aš žinau, Nepamiršiu nieko; budžiu Aš visada. Aš, kaip geras Tėvas, kaip mylinti Mama Sūpuoju savo vaiką Kūrinijos Lopšyje. Tegul jis dar pamiega,įgaudamas jėgų, Kad atsibudęs atlaikytų, visos planetos nąštą, Ant savo- Koloso pečių. Mieloji,Mano dūkra,paklausyki Manęs ,tu, atidžiai, Dvasioje,tu Esi stipri ir tvirta Gaila,kad apie tai Tu, truputį, pamiršai. Mano Tėviškas patarimas tau būtų toks:neleisk,kad kas nors, išmuštų dvasinį pagrindą iš po tavo kojų,tuo labiau,pati nedaryk to paties kitiems.Neužsidėk svetimos naštos ant savų gležnų pečių /čia,dvasinę prasme/. Palaukim,kol užaugs tau galingi dvasiniai pečiai. Mano pečiai yra daug galingesni už tavuosius. Kai tu pasauli pamilsi panašia meile į Manąją Meilę-jokia našta tau bus ne per sunki. Tu visur suspėsi,su Manim- niekur ne pavėluosi. Dar kartą, paduok man savo ranką ir eikime į dienų dienas kartu,atradinėdami naujus pasaulius,naujus nuotykius patirdami,naujas,Kūrinijos paslaptis atskleisdami. Amen. Geros dienos,tau mieloji dūkra,gerų įdėjų,daugiau kūrybinių minčių. Ačiū Tau, Tėve už Žodžiuis Tavo brangius,bet labiausiai dėkoju už ramybę mano sieloje. Gerovės Tau, mylima Trejybe. Amen.
Rantulija: http://www.youtube.com/watch?v=zBqH0pP2wS4
Rantulija: Skaityti knygą: Книга Александра Омкара: "ПОЛЁТ БАБОЧКИ". Man asocijuojasi su Jėzaus pasakytais Žodžiais Urantijos Knygoje: Jo perspėjimais apaštalams, dirbant su tikinčiaisiais -- APIE PARIBIO KONFLIKTĄ. Su meile, Irena.
Rantulija: Зеркальный эффект Учитель Офелиус: Сегодня, мои дорогие друзья, я хотел бы поговорить о «Зеркальном Эффекте». Что такое Зеркальный Эффект? Он является главным притяжением, который привлекает к вам опыт; состояние бытия; обстоятельства, или человека сходного ума, когда вы соответствуете вибрации такого желания, которое вы ищете. Этот эффект был встроен в ткань вселенных Всеобщим Отцом, чтобы привести сотворенных детей в полный круг и в Его присутствие в Раю. Вы можете подумать: "Какое отношение имеет Зеркальный Эффект к достижению совершенства"? В нём есть всё, в отношении становления богоподобным, чтобы привлечь те события, людей, и учителей, которые необходимы, чтобы учиться и стать совершенным человек должен "одеть одежды ", которые идентифицируют его как человека, который будет привлекать этот опыт, состояние, личность, или учителя, необходимых для выполнения желания. Есть многие из вас, кто хотел бы изменить обстоятельства вашей жизни, но вы чувствуете себя застрявшим, побеждённым, бедным, или нелюбимым. Когда вы чувствуете себя таким образом, то Зеркальный Эффект делает свою работу и продолжает привлекать к вам те события, которые соответствуют вибрации вашего состояния. Если вы хотите его изменить, то измените состояние, как вы себя чувствуете. Эмоции являются двигателем, который управляет Зеркальным Эффектом, и когда вы чувствуете себя застрявшим, побеждённым, бедным, или нелюбимым, то эти чувства настраивают вибрацию, которая магнитно притягивает такой опыт для вас. Вам не только нужно изменить своё мышление, но вы также должны изменить то, как вы себя чувствуете, и это то, где ваш бог дал вам способность воображения, которое работает для вас. Если вы его не чувствуете, то представьте, как оно ощущается, и сосредоточьтесь на этом. Если вы не можете его вообразить, то сфокусируйтесь на ступеньках, необходимых, чтобы привести это чувство в жизнь - двигайтесь в этом направлении. Чем выше вибрации, тем быстрее Зеркальный Эффект приведёт соответствующий опыт. Все чувствующие существа во вселенных хотят быть любимыми и любить, на самой высокой вибрации. Почему это так, что столько много людей чувствуют себя одинокими и нелюбимыми? Это потому, что они ещё не выяснили, как "чувствовать любовь" таким образом, чтобы она проявляла опыт любви. Чтобы ощущать любовь и привлекать любовь в вашу жизнь, вы должны "одеть одежды» любви. Если вы не можете вообразить, или вызвать чувство, или состояние любви, то вы должны продолжать шаги, которые приведут к этому чувству, - вы должны "сделать что-то". Улучшите состояние вашего ума, так, чтобы вы могли "стать любовью". Читайте книги по решению собственных проблем своими силами; смотрите добросердечные фильмы, где герои становятся образцом любви; или сделайте что-то, что находится за пределами вашего нормального образа действий, - будьте добрым к другим и улыбайтесь - сделайте добрый самоотверженный поступок. Все эти маленькие шаги могут привести вас в чувство любви, и когда вы почувствуете любовь, то вы сможете привлечь её в свою жизнь. Если вы "чувствуете" себя непривлекательным, то вы «будете» непривлекательным. Переключите передачи, друзья мои, и "почувствуйте", какими вы хотите быть, почувствуйте себя привлекательными! Если вы не можете вообразить ощутить себя привлекательным, то сделайте что-то, чтобы этого добиться. Быть здоровым, это привлекательно, - добейтесь здоровья! Когда вы будете "чувствовать" хорошо внутри, то вы будете источать вибрации жизненной силы и станете привлекательным внешне. Это не то, что только для "других", чтобы это познать по опыту - это для вас, потому что Отец сделал это так! Почувствуйте это и станьте этим – Зеркальный Эффект работает для каждого. Теперь, когда вы знаете об этом, вы должны сделать это. Зеркальный Эффект может применяться для привлечения всех видов опыта. Попробуйте, и вы увидите! Мир вам, Круг из семи Офелиус - Зеркальный эффект - 18 января 2015 - Мичиган, США - Крис - www.thecorrectingtime.com Принято Крисом Сессия - 18 января 2015 Перевод на русский: 16 февраля 2015 (Геннадий)
Rantulija: https://www.youtube.com/watch?v=AD55LV8mB8Y
полная версия страницы