Ôîðóì » ASMENINIAI SKYRIAI » Emilio Petro asmeninis skyrius » Îòâåòèòü
Emilio Petro asmeninis skyrius
emipetras: EVANGELIJA PAGAL TOMĄ NHC II,2 Štai slapti žodžiai, kuriuos pasakė gyvasis Jėzus ir kuriuos užrašė Didimas Judas Tomas. 1. Ir Jisai tarė: Kuris ras šių žodžių prasmę, neragaus mirties. 2. Jėzus tarė: Ieškantysis tenesiliauja ieškojęs, kol neras, o kai ras, bus sukrėstas, o sukrėstas bus nustebintas ir ims viešpatauti virš visko. 3. Jėzus tarė: Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukščiai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir žinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnūs. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas. 4. Jėzus tarė: Senas žmogus, savo dienomis nedvejodamas, paklaus mažutėlį septynių dienų kūdikį apie gyvybės vietą, ir jis gyvens, nes daug pirmųjų bus paskutiniai, ir jie taps vienu. 5. Jėzus tarė: Pažinki tai, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta; juk nėra nieko paslėpta, kas neišaiškėtų. 6. Jo mokiniai paklausė jį, sakydami: Ar nori, jog pasninkautume, ir kaip mums melstis, dalyti išmaldą ir kaip elgtis su maistu? Jėzus tarė: Nemeluokite ir nedarykite to, ko patys nekenčiate, nes dangui viskas yra žinoma. Iš tiesų nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma, ir nieko nėra paslėpta, kas liktų neatskleista. 7. Jėzus tarė: Palaimintas yra liūtas, kurį suvalgys žmogus, ir liūtas taps žmogumi; ir prakeiktas yra žmogus, kurį sudraskys liūtas, ir žmogus taps liūtu. 8. Ir Jisai tarė: Žmogus panašus į protingą žveją, kuris užmetė savo tinklą jūron; jis ištraukė jį iš jūros pilną smulkių žuvelių; tarp jų šitas protingas žvejas rado didelę gražią žuvį. Jis sumetė visas smulkias žuveles jūron, be vargo pasirinkdamas didžiąją žuvį. Kas turi ausis klausyti, teklauso! 9. Jėzus tarė: Štai išėjo sėjėjas, pasėmė saują (grūdų) ir pasėjo. Tačiau kai kurie nukrito ant kelio, ir atskridę paukščiai sulesė juos. Kiti nukrito ant akmenų ir nesuleido šaknų žemėn, ir neiškėlė varpų į dangų. O kiti nukrito tarp erškėčių; šie nustelbė grūdus, ir kirminai sugraužė juos. O kiti nukrito į gerą dirvą ir davė gerą derlių; jie davė šešiasdešimt iš vieno saiko ir šimtą dvidešimt iš vieno saiko. 10. Jėzus tarė: Numečiau į pasaulį ugnį ir štai sergiu jį, kol jis įsiliepsnos. 11. Jėzus tarė: Šis dangus praeis, ir virš jo esąs dangus praeis, ir tie, kurie mirę, nėra gyvi, ir tie, kurie gyvena, nemirs. Tomis dienomis tai, ką valgėte negyva, pavertėte gyvu. Ką veiksite, kai atsidursite šviesoje? Tą dieną, kai buvote vienas, virtote dviem. Bet ką veiksite, kai tapsite dviem? 12. Mokiniai tarė Jėzui: Mes žinome, jog tu paliksi mus. Kas yra tasai, kuris bus didesnis už mus? Jėzus jiems tarė: Ten, kur pateksite, nueisite pas Jokūbą Teisingąjį, kurio dėka buvo sukurta ši žemė ir dangus. 13. Jėzus tarė savo mokiniams: Palyginkite mane, sakykite, į ką aš panašus. Simonas Petras tarė jam: Tu panašus į teisingą angelą. Matas tarė jam: Tu panašus į išmintingą filosofą. Tomas tarė jam: Mokytojau, mano lūpos jokiu būdu neprasivers ištarti, į ką tu panašus. Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei, nes tu atsigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kuri yra manyje ir kurią tik aš išmatavau. Ir jis paėmė jį, pasivėdėjo ir pasakė jam trejetą žodžių. O kai Tomas sugrįžo pas draugus, šie klausė jį: Ką tau pasakė Jėzus? Tomas tarė jiems: Jei pasakysiu bent vieną man pasakytą žodį, imsite akmenis ir sviesite į mane, ir ugnis ištrykš iš akmenų ir sudegins jus. 14. Jėzus tarė jiems: Jei pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, o jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, padarysite sieloms bloga. ir jei ateinate į kokią nors šalį ir užsukate į kokį nors sodžių, jeigu ten jus priglaus, valgykite, kas bus paduota, slaugykite tuos, kurie iš jų serga. Iš tiesų tai, kas įeis jūsų burnon, nesuterš jūsų, bet jus suterš tai, kas išeina iš jūsų burnos. 15. Jėzus tarė: kai išvysite moters nepagimdytąjį, pulkite kniūpsti ir garbinkite jį: tai yra jūsų Tėvas. 16. Jėzus tarė: Galbūt žmonės mano, kad atėjau taiką pasauliui duoti, ir jie nežino, kad atnešiau į žemę susiskaldymą, kalaviją, ugnį, karą. Iš tiesų jų bus penketas viename name - trys prieš du ir du prieš tris: tėvas prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, ir jie laikysis po vieną. 17. Jėzus tarė: Duosiu jums tai, ko neregėjo akis, tai ko negirdėjo ausis, ir tai, kas nepasiekė žmogaus širdies. 18. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, kokia bus mūsų pabaiga? Jėzus tarė: Argi radote pradžią, kad ieškotumėte pabaigos? Juk ten, kur yra pradžia, bus (ir) pabaiga. Palaimintas, kuris stovės pradžioje, ir jis pažins pabaigą, ir neragaus mirties. 19. Jėzus tarė: Palaimintas, kuris buvo anksčiau nei ėmė būti. Jei esate mano mokiniai ir klausote mano žodžių, šie akmenys tarnaus jums. Iš tiesų rojuje turite penkis medžius, kurie nejuda nei žiemą, nei vasarą, ir lapai nenukrenta. Tas, kuris pažins juos, neragaus mirties. 20. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, į ką panaši dangaus karalystė. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. 21. Marija tarė Jėzui: Į ką yra panašūs tavo mokiniai? Jisai tarė: Jie panašūs į mažus vaikus, įsitaisiusius jiems nepriklausančiame lauke. Kai ateis lauko šeimininkai, jie sakys: Palikite mums mūsų lauką. Ir jie bus nuogi jų akivaizdoje, kad jie jį paliktų ir atiduotų jiems jų lauką. Todėl sakau: jeigu namų šeimininkas žino, kad vagis turi ateiti, jis budės, kol jis ateis, ir neleis įsilaužti į savo viešpatijos namus ir išsinešti jo gerą. Tačiau jūs budėkite pasaulio akivaizdoje, stipriai susijuoskite strėnas, kad kartais piktadariai nerastų kelio į jus. Nes jie ras naudą, kurios tikitės. Tebūnie tarp jūsų patyręs žmogus! Kai vaisius subrendo, jis nedelsdamas atėjo su pjautuvu savo rankoje ir nuėmė jį. Kas turi ausis klausyti: tesiklauso! 22. Jėzus išvydo žindančius kūdikius. Jis tarė savo mokiniams: Šitie žindantys kūdikiai panašūs į tuos, kurie įžengia karalystėn. Jie tarė: Vadinasi, karalystėn įžengsime, tapdami kūdikiais? Jėzus tarė jiems: Kai iš dviejų padarysite vieną, išorę padarysite tokią kaip vidų, viršų - kaip apačią, ir kai vyrą ir moterį padarysite vienu taip, kad vyras nebūtų vyras, o moteris nebūtų moteris, kai padarysite akį vietoj akies, ir ranką vietoj rankos, ir koją vietoj kojos, atvaizdą vietoj atvaizdo, tuomet įžengsite į [karalystę]. 23. Jėzus tarė: Aš parinksiu jus vieną iš tūkstančio ir du iš dešimties tūkstančių, ir jie bus kaip vienas. 24. Jo mokiniai tarė: Parodyki mums vietą, kur tu esi, nes mums būtina rasti ją. Jisai tarė: Kas turi ausis, teklauso! Šviesa yra šviesos žmogaus viduje, ir jis šviečia visam pasauliui. Jeigu jis nešviečia, tai yra tamsybė. 25. Jėzus tarė: Mylėki savo brolį kaip savo sielą; sergėki jį kaip savo akies vyzdį. 26. Jėzus tarė: Krislą matai savo brolio akyje, bet nematai rąsto savo akyje. Kai pašalinsi rąstą sau iš akies, tuomet pamatysi, kaip pašalinti krislą iš savo brolio akies. 27. (Jėzus tarė): Jeigu nepasninkausite už pasaulį, nerasite karalystės; jei šabo nešvęsite kaip šabo, neišvysite Tėvo. 28. Jėzus tarė: Aš atsistojau pasaulio viduryje ir pasirodžiau jiems kūno pavidalu. Aš radau juos visus girtus ir neradau nė vieno trokštančio, ir mano siela nuliūdo dėl žmonių vaikų, nes jie yra akli savo širdimi ir nemato, kad pasaulin atėjo, būdami tušti; jie stengiasi ir išeiti iš pasaulio tušti. Tačiau dabar jie yra girti. Kai jie mes savo vyną, tuomet ims gailėtis. 29. Jėzus tarė: Jei dvasia buvo kūno priežastis, tai - stebuklas. O jei kūnas (buvo) dvasios priežastis, tai - stebuklų stebuklas. Betgi aš stebiuosi: kaip [šitas] didžiulis turtas radosi tokiame varge. 30. Jėzus tarė: Ten, kur yra trys dievai, tai yra dievai; ten, kur jų yra du arba vienas, aš esu su juo. 31. Jėzus tarė: Joks pranašas, jei jis priimamas savajame sodžiuje. Gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta. 32. Jėzus tarė: Miestas, įsikūręs aukštame kalne (ir) įtvirtintas, negali kristi, o juo labiau negali būti paslėptas. 33. Jėzus tarė: Tai, ką išgirsite viena (ir) kita ausimi, skelbki(te) nuo stogų. Iš tiesų niekas, įžiebęs žiburį, nepavožia jo po ryku ir nededa slaptavietėn, bet stato į žibintuvą, kad visi įeinantieji ir išeinantieji matytų jo šviesą. 34. Jėzus tarė: Kai aklas veda aklą, abu įkrenta į duobę. 35. Jėzus tarė: Neįmanoma, jog kas nors įeitų į stipruolio namus ir užimtų juos smurtu, pirmiau nesurišęs jam rankų. (Tik) tuomet jis nusiaubs namus. 36. Jėzus tarė: Nesirūpinkite nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro ligi ryto, kuo vilkėsite. 37. Jo mokiniai tarė: Kurią dieną pasirodysi mums ir kurią dieną mes išvysime tave? Jėzus tarė: Kai nesigėdydami apsinuoginsite ir paimsite savo rūbus, ir, numetę sau po kojų, mindysite juos tarsi maži vaikai, tada [išvysite] sūnų to, kuris gyvas, ir nebijosite. 38. Jėzus tarė: Daug kartų geidėte išgirsti žodžius, kuriuos sakau dabar, ir neturite nieko kito, iš ko juos galėtute išgirsti. Ateis dienos, kai ieškosite manęs ir nerasite. 39. Jėzus tarė: Fariziejai ir raštininkai gavo žinojimo raktus (ir) paslėpė juos. Jie neįėjo patys ir neįleido kitų, kurie norėjo (įeiti). Tačiau jūs būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai. 40. Jėzus tarė: Vynmedis buvo pasodintas be Tėvo ir, kadangi jis nesutvirtėjo, bus išrautas su šaknimis ir žus. 41. Jėzus tarė: Kas turi savo rankoje, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta ir tas truputis, kurį turi. 42. Jėzus tarė: Būkite praeiviai. 43. Jo mokiniai tarė jam: Kas tu esi, kuris mums tai sakai? (Jėzus tarė jiems): Argi nepažįstate, kas esu, iš to, ką sakau? Bet jūs pasidarėte kaip žydai, nes jie mėgsta medį (ir) neapkenčia jo vaisiaus, mėgsta vaisių ir neapkenčia medžio. 44. Jėzus tarė: Kuris piktžodžiaus prieš Tėvą, tam bus atleista, ir kuris piktžodžiaus prieš Sūnų, tam bus atleista; tačiau kuris piktžodžiaus prieš Šventąją dvasią, tam nebus atleista nei žemėje, nei danguje. 45. Jėzus tarė: Neraškomos vynuogės nuo erškėčių ir figos krūmų: iš tiesų jie neveda vaisiaus. Geras žmogus iškelia gera iš savo lobio; blogas žmogus iškelia bloga iš savo blogo lobio, esančio jo širdyje, ir kalba bloga, nes bloga iškelia dėl pertekliaus širdyje. 46. Jėzus tarė: Nuo Adomo iki Jono Krikštytojo tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją, tad jo akys nebus sunaikintos. Bet aš jums sakiau: Kuris iš jūsų taps mažas, pažins karalystę ir bus didesnis už Joną. 47. Jėzus tarė: Neįmanoma žmogui joti ant dviejų arklių, įtempti du lankus, ir tarnui - tarnauti dviem šeimininkams: arba jis gerbs vieną ir niekins kitą. Nė vienas žmogus, kuris geria seną vyną, tuojau pat negeidžia jauno. Ir nepila jauno vyno į senus vynmaišius, kad kartais šis nesugadintų vyno. Nelopo naujo rūbo senu lopu, nes praplyš. 48. Jėzus tarė: Jeigu du yra sandoroje viename ir tame pačiame name, jie tars kalnui: Persikelk! Ir kalnas persikels. 49. Jėzus tarė: Palaiminti vienišieji ir išrinktieji, nes jūs rasite karalystę, nes jūs esate iš jos (išėję) (ir) vėl į ją sugrįšite. 50. Jėzus tarė: Jeigu jūsų klaus, iš ko esate gimę, sakykite: Mes esame gimę iš šviesos, iš ten, kur šviesa gimė pati iš savęs; ji [pakilo] ir pasirodė jų atvaizdu. jeigu jūsų klaus, kas esate, sakykite: Esame jos sūnūs ir esame gyvojo Tėvo išrinktieji. Jeigu jūsų klaus, koks yra ženklas jūsų Tėvo, esančio jumyse, sakykite: Tai judėjimas ir ramybė. 51. Jo mokiniai tarė jam: Kurią dieną stos ramybė mirusiems ir kurią dieną ateis naujasis pasaulis? Jisai tarė jiems: Ta ramybė, kurios laukiate, yra atėjusi, bet jūs nepažįstate jos. 52. Jo mokiniai tarė jam: Dvidešimt keturi pranašai skelbė Izraelyje, ir visi jie skelbė apie tave. Jisai tarė jiems: Jūs palikote gyvąjį, esantį jūsų akivaizdoje, ir kalbėjote apie mirusiuosius. 53. Jo mokiniai tarė jam: Ar apipjaustymas naudingas, ar ne? Jisai tarė jiems: Jeigu apipjaustymas būtų naudingas, tėvas gimdytų juos apipjaustytus iš jų motinos. tačiau tikrasis apipjaustymas dvasioje turėjo didelę naudą. 54. Jėzus tarė: Palaiminti vargšai, nes jūsų yra Dangaus karalystė. 55. Jėzus tarė: Kuris neniekins savo tėvo ir motinos, negalės būti mano mokiniu, o (kuris) (ne)niekins savo brolių ir seserų ir (ne)neš savo kryžiaus kaip ir aš, nebus vertas manęs. 56. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado lavoną, o kuris rado lavoną - pasaulis nevertas jo. 57. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, turėjusį [gerų] sėklų. Jo priešas atėjo naktį ir pasėjo dirsių su geromis sėklomis. Žmogus neleido tarnams išrauti tų dirsių. Jis tarė jiems: Neateikite dirsių rauti, kad kartais, raudami jas, neišrautumėt kviečių; juk pjūties dieną dirsės pasirodys: jos bus išrautos ir sudegintos. 58. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris vargo, - jis rado gyvenimą. 59. Jėzus tarė: Žiūrėkite į Gyvąjį, kol esate gyvi, tam, kad nenumirtumėte ir nemėgintumėte pamatyti jį, nepajėgdami jo pamatyti. 60. (Jie išvydo) Samarietį, kuris, nešinas avinėliu, įžengė į Judėją. Jisai tarė savo mokiniams: Tasai (ką jis nori padaryti) su avinėliu? Jie tarė jam: Užmušti jį ir suvalgyti. Jisai tarė jiems: Kol jis gyvas, jis nesuvalgys jo, bet jeigu (tiktai) užmuš jį, ir jis virs lavonu. Jie tarė: Kitaip jis negalės jo suvalgyti. Jis tarė: Jūs taip pat ieškokite sau vietos ramybėje, kad nevirstumėte lavonais (ir) kad jūsų nesuvalgytų. 61. Jėzus tarė: Dvejetas ilsėsis vienoje lovoje - vienas mirs, kitas gyvens. Salomėja tarė: Žmogau, kas tu esi ir kieno tu (sūnus)? Tu atėjai į mano gultą ir valgei nuo mano stalo. Jėzus tarė: Aš tasai, kuris gimė iš to, kuris vientisas; man duota tai, kas yra mano Tėvo. (Salomėja tarė): Aš esu tavo mokinė. (Jėzus tarė jai): Todėl sakau: Kai jis bus vientisas, jis bus pilnas šviesos, o kai bus atskiras, jis bus pilnas tamsos. 62. Jėzus tarė: Aš skelbiu savo paslaptis [tiems, kurie verti mano] paslapčių. To, ką darys tavo dešinioji ranka, tegul tavo kairioji nežino to, ką ji daro. 63. Jėzus tarė: Buvo turtingas žmogus, turėjęs daug gero. Jis tarė: Panaudosiu savo gerą - pasėsiu, nupjausiu, pasodinsiu, prikrausiu savo diendaržius vaisių, kad man nieko nestigtų. Štai apie ką jis mąstė širdyje ir numirė tą pačią naktį. Kas turi ausis, teklauso! 64. Jėzus tarė: Vienas žmogus turėjo svečių ir, surengęs vaišes, pasiuntė tarną jų kviesti. Šis nuėjo pas pirmąjį (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. (Tasai) tarė: Man reikia paimti pinigus iš kai kurių pirklių; jie turi ateiti pas mane šįvakar, (ir) aš duosiu jiems nurodymų. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kvietė tave. Tasai tarė: Aš pirkau namą, ir prašo manęs [ateiti] dieną; aš būsiu užsiėmęs. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė jam: Mano draugas veda, ir aš pats rengiu puotą: aš negalėsiu ateiti. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė: Aš pirkau ūkį ir vykstu ten rinkti nuomos: aš negalėsiu ateiti. Aš atsiprašau. Tarnas sugrįžęs tarė šeimininkui: Tavo kviestiniai atsisakė vaišių. Šeimininkas tarė tarnui: Eik į kelią; atveski pasivaišinti tuos, kuriuos sutiksi. Pirkėjai ir pirkliai ne[įžengs] į mano Tėvo valdas. 65. Jisai tarė: Vienas doras žmogus turėjo vynuogyną; jis atidavė jį darbininkams, kad jie įdirbtų ir gautų iš jo vaisių. Jis pasiuntė tarną, primušė (ir) nedaug trūko, kad jis būtų miręs. Tarnas grįžo (ir) apsakė šeimininkui. Šeimininkas jam tarė: Galbūt jie nepažino jo. Jis pasiuntė kitą tarną; darbininkai primušė ir šitą. Tada šeimininkas pasiuntė sūnų. Jis tarė: Galbūt jie drovėsis mano sūnaus. Tie darbininkai, sužinoję, kad jis vynuogyno paveldėtojas, sučiupo (ir) nužudė jį. Kas turi ausis, teklauso! 66. Jėzus tarė: Parodykite man akmenį, kurį atmetė statytojai: tai kertinis akmuo. 67. Jėzus tarė: Kas viską pažįsta, stokodamas pats savęs, stokoja visko. 68. Jėzus tarė: Būsite palaiminti, kai jus ims niekinti ir persekioti, ir jie neras vietos ten, kur jus persekiojo. 69. Jėzus tarė: Palaiminti, kuriuos persekiojo širdyje; tai jie iš tiesų pažino Tėvą. Palaiminti alkstantieji, nes norinčiojo pilvas bus pripildytas. 70. Jėzus tarė: Kai turėsite tai savyje , tas ką turite, išgelbės jus. Jei neturite savyje to, tas ko neturite, pražudys jus. 71. Jėzus tarė: Aš sugriausiu [šį] namą, ir niekas neįstengs jo [at]statyti. 72. [Vienas žmogus tarė] jam: Pasakyki mano broliams, kad pasidalytų su manimi tėvo gerą. Jisai tarė jam: Žmogau, kas gi padarė mane dalytoju? Jisai atsigręžė į mokinius (ir) tarė: Argi aš dalytojas? 73. Jėzus tarė: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad melskite Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į pjūtį. 74. Jisai tarė: Viešpatie, daug yra aplink (šaltinį), bet nė vieno (šaltinyje). 75. Jėzus tarė: Daug stovinčiųjų prie durų, bet vienišieji tie, kurie įžengs į vedybų menę. 76. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į pirklį, turėjusį prekių (ir) radusį perlą. Šito pirklio būta protingo: jis pardavė prekes (ir) nusipirko vieną perlą. Jūs gi ieškokite lobio, išliekančio amžinai ten, kur kandys nepasiekia jo sunaikinti, nė kirminai jo negraužia. 77. Jėzus tarė: Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane. 78. Jėzus tarė: Ko išėjote į tyrus? Pasižiūrėti vėjo linguojamos nendrės ir švelniais rūbais dėvinčio žmogaus? [Štai jūsų] valdovai ir jūsų didžiūnai dėvi švelniais [rūbais], ir jie negalės pažinti tiesos. 79. Moteris minioje tarė jam: Palaimintos tave nešiojusios įsčios ir tave penėjusios [krūtys]. Jisai tarė (jai): Palaiminti, kurie girdėjo Tėvo žodį (ir) tikrai išlaikė jį. Iš tiesų ateis dienos, kai sakysite: Palaimintos įsčios, kurios nepradėjo, ir krūtys, kurios nežindė. 80. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado kūną, o to, kuris rado kūną, pasaulis nevertas. 81. Jėzus tarė: Kuris pralobo, tekaraliauja, o tas, kuris turi galios, teatsisako. 82. Jėzus tarė: Kuris yra arti manęs, tas - arti ugnies ir kuris yra toli nuo manęs , toli nuo karalystės. 83. Jėzus tarė: Atvaizdai yra apreikšti žmogui, ir šviesa, kuri slypi juose, yra paslėpta Tėvo šviesos atvaizde. Jis pasirodys, ir jo atvaizdą slėps jo šviesa. 84. Jėzus tarė: matydami savo panašumą, jūs džiaugiatės. Bet, kai išvysite savo atvaizdus, sukurtus iki jūsų, kurie ir nemiršta, ir neapsireiškia, kiek daug (teks) jums pernešti! 85. Jėzus tarė: Adomas yra kilęs iš didelės galybės ir didelio turto, ir jis nevertas jūsų; nes, [būdamas vertas], ne[būtų ragavęs] mirties. 86. Jėzus tarė: [Lapės turi savo olas] ir dangaus paukščiai - [savo] lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti. 87. Jėzus tarė: Pasigailėtinas yra kūnas, priklausąs nuo kūno, ir pasigailėtina yra siela, priklausanti nuo jų abiejų. 88. Jėzus tarė: Angelai ateis pas jus ir pranašai, ir jie duos jums tai, kas yra jūsų. Jūs irgi duokite jiems tai, ką turite rankose, ir tarkite sau: kurią dieną jie ateis (ir) paims kas yra jų? 89. Jėzus tarė: Kodėl jūs plaunate taurės išorę? Argi nesuprantate, jog tas, kuris padarė jos vidų, padarė ir jos išorę? 90. Jėzus tarė: Ateikite pas mane, nes mano jungas yra geras, o mano viešpatavimas yra saldus, ir jūs atrasite ramybę sau. 91. Jie tarė jam: Pasakyki mums, kas esi, kad įtikėtume į tave. Jisai tarė jiems: Jūs aiškinate dangaus ir žemės veidą, o nepažįstate to, kas yra jūsų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemokate patirti. 92. Jėzus tarė: Ieškokite ir rasite, bet dalykus, kurių klausėte anomis dienomis ir kurių jums nepasakiau tada, noriu dabar pasakyti, ir jūs neklausiate jų. 93. [Jėzus tarė]: Neduokite to, kas šventa, šunims, kad nenumestų to į mėšlą. Nemėtykite perlų kiaulėms, kad nepadarytų tai […]. 94. Jėzus [tarė]: Kas ieško, tas ras, [ir kuris beldžiasi], tam bus atidaryta. 95. [Jėzus tarė]: Jei turite pinigų, neduokite už palūkanas, bet duokite […] tam, iš ko jų negausite. 96. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į moterį, (kuri), paėmusi truputį mielių, [įdėjo] į minkymą (ir) padarė iš jo didelius kepalus. Kas turi ausis, teklauso! 97. Jėzus tarė: [Tėvo] karalystė panaši į moterį, nešančią ąsotį, pilną miltų. Jai einant ilgą kelią, nutrūko ąsočio rankena, miltai išbiro už jos ant kelio. Ji (to) nepastebėjo ir nežinojo nelaimės. Parėjusi namo, pastatė ąsotį ant žemės (ir) rado jį tuščią. 98. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, norėjusį nužudyti didžiūną. Jis ištraukė kalaviją savo namuose ir įsmeigė jį į sieną, norėdamas patirti, ar jo ranka bus (pakankamai) tvirta. Tada jis užmušė didžiūną. 99. Mokiniai tarė jam: Tavo broliai ir tavo motina stovi lauke. Jisai tarė jiems: Štai jie, kurie vykdo mano Tėvo valią, yra mano broliai ir mano motina; tai jie įžengs į Tėvo karalystę. 100. Jie parodė Jėzui aukso monetą, sakydami: Ciesoriaus žmonės reikalauja iš mūsų duoklės. Atiduokite ciesoriui tai, kas ciesoriaus. Dievui atiduokite tai, kas dievo, o kas mano, atiduokite man. 101. [Jėzus tarė]: Kuris neniekins savo [tėvo] ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Ir kuris nemylės savo tėvo ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Nes mano motina […], tačiau [tikroji mano motina], jinai davė man gyvybę. 102. Jėzus tarė: Vargas jiems, fariziejams, nes jie panašūs į šunį, gulintį jaučių ėdžiose, nes jis nei pats ėda, nei jaučiams duoda ėsti. 103. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris žino, [kokiu] nakties [metu] ateis vagys, tad jis atsikels, sutelks savo […], apsijuos strėnas prieš jiems ateinant. 104. Jie tarė [jam]: Eime, pasimelskime ir pasninkaukime šiandien. Jėzus tarė: Kokią gi nuodėmę aš padariau arba kuo aš nusidėjau? bet kai jaunikis išeis iš vedybų menės, tada tegul jie pasninkauja ir meldžiasi. 105. Jėzus tarė: Kuris pažins tėvą ir motiną, bus vadinamas paleistuvės sūnumi. 106. Jėzus tarė: Kai iš dviejų padarysite vieną, jūs tapsite žmogaus sūnumi, ir jums tarus: Kalne, persikelk, - jis persikels. 107. Jėzus tarė: Karalystė panaši į piemenį, turėjusį šimtą avių; viena, pati didžiausia iš jų, pasiklydo; jis paliko devyniasdešimt devynias (ir) ieškojo vienos, kol rado. Padėjęs vargo, jis tarė aviai: Aš myliu tave labiau nei devyniasdešimt devynias. 108. Jėzus tarė: Kuris atsigers iš mano lūpų, bus kaip aš, o aš taip pat tapsiu juo, ir slapti dalykai atsiskleis jam. 109. Jėzus tarė: Karalystė yra panaši į žmogų, turėjusį savo lauke [paslėptą] lobį, apie kurį (jis) nežinojo ir kurį po mirties paliko savo [sūnui]. Sūnus nieko nežinojo [apie jį] jis priėmė tą lauką (ir) pardavė jį. O kuris jį nupirko, atėjo (ir) ardamas [rado] lobį. Jis ėmė skolinti pinigus už palūkanas kam norėjo. 110. Jėzus tarė: Kuris rado pasaulį ir pralobo, teatsisako pasaulio! 111. Jėzus tarė: Dangus, taip pat ir žemė susisuks jūsų akivaizdoje, ir gyvasis, (kilęs) iš gyvojo, neregės nei mirties, nei [baimės], nes Jėzus pasakė: Kuris ras pats save, pasaulis nėra vertas jo. 112. Jėzus tarė: vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos; vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno. 113. Jo mokiniai tarė jam: Kokią dieną ateis karalystė? (Jėzus tarė): Ji neateis, kai laukiate. Nepasakys: Štai jinai čia. Arba: štai jinai ten; tačiau Tėvo karalystė plyti žemėje, o žmonės nemato jos. 114. Simonas Petras tarė jiems: Tepasitraukia Marija nuo mūsų, nes moterys nėra vertos gyventi. Jėzus tarė: Štai aš imsiu jai vadovauti, kad padaryčiau ją vyru, kad jinai irgi taptų gyva dvasia, panašia į jus, vyrus. Nes kiekviena moteris, tapusi vyru, įžengs dangaus karalystėn . EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II a.) Iš 53 rankraštinių kūrinių (religinių traktatų, dialogų, laiškų, apreiškimų, evangelijų), kurie sudaro 13 rinkinių (kodeksų), 1945 m. surastų Egipte, Nag Hamadi kaime, įdomiausiu ir reikšmingiausiu mokslininkai laiko Evangeliją pagal Tomą, parašytą koptų kalba. Spėjama, kad šios evangelijos autorius - apaštalas Didimas Judas Tomas. Kai kurie tyrinėtojai, įžiūrėdami evangelijoje judėjiškąjį bei krikščioniškąjį substratą, daro išvadą, jog pirmiausia ji galėjusi būti užrašyta graikiškai apie 140 m. ir tik vėliau išversta į koptų kalbą. Nuo kanoninių Naujojo Testamento evangelijų ji skiriasi tuo, kad neaprašinėja Jėzaus gyvenimo ir veiklos, o tik fiksuoja jo pamokymus. Nors daugelis jų ir sutampa su Jėzaus pamokymais, užfiksuotais kanoninėse evangelijose, vis dėlto Evangelijoje pagal Tomą ryški gnostiškoji kai kurių krikščioniškųjų idėjų interpretacija ne tik gnosticizmui būdinga terminologija, bet ir konceptualiniu kryptingumu. Chrestomatijoje spausdinamas šios evangelijos vertimas, parengtas prancūziškojo vertimo pagrindu. Kaip kontroliniais naudotasi koptiškuoju originalu bei tarybinės mokslininkės M. Trofimovos atliktu rusiškuoju šios evangelijos vertimu, paskelbtu straipsnių rinkinyje “Ąķņč÷ķīńņü č ńīāšåģåķķīńņü” (M., 1972, p. 369-380). Laužtiniuose skliaustuose įrašyti atstatyti, o lenktiniuose - papildomi vertėjo žodžiai, pavartoti dėl minties aiškumo
emipetras: Dėl mūsų asmeninių apmąstymų sutvirtinimo . Žmonėms dažnai trūksta argumentų – žodžių, savo paties įtikinimui tam, kad išeiti iš susiaurėjusios sąmonės būsenos ir pamatyti pasaulį didesnėje apimtyje, platesniame spektre. Bet kada žmogus susiduria su tikromis Žiniomis, išplečiančiomis jo pasaulio suvokimą, tai pirmiausia, kas tokiu atveju pas jį suveikia, sureaguoja – būtent Gyvuliškas pradas, bijodamas neprarasti savo valdžios žmoguje, jis, grubiai sakant, tada “stojasi piestu”, išreiškiant žmoguje pirmąją ir pagrindinę jo ydą – išdidumą. Žmogui tada atrodo, kad jis ir taip viską žino, viską jau “moka”. Išdidumas – tai Gyvuliško prado vadovavimo pasireiškimas žmoguje. O išorinis įsižeidimas, ant ko nors, tame tarpe ir ant pačios informacijos – tai akivaizdaus pralaimėjimo, savo Gyvuliškam pradui, rezultatas. Baimė prieš Tiesą, einanti iš Gyvuliško prado pusės, iškreipia ją, bandant atitolinti nuo jos žmogų. Bet ji yra neišvengiama, kad ir kokį pasirinkimą atliktų žmogus. Kada žmogus pasineria į Žinias, tai pradeda suprasti, jog yra toli gražu ne taip ir kad toks pirmapradis svarstymas apie tas žinias dažniausiai būna klaidingas. Kada yra pasiekiamas vientisumo jausmas, kada tas žmogaus “aš” , nieko praktiškai nebereiškia, tuomet išlieka konkretūs darbai, veiksmai, kai nesusitapatinama, nevertinama, t.y., vertę turi pats dvasinis darbas ar veiksmas, o ne darbo ar jį atlikusio asmens vertinimas. Išdidumas, egocentrizmas ir baimė – tai trys pagrindinės gyvuliško slibino galvos, su kuriomis tenka susigrumti pačiam žmogui, žengiančiam dvasiniu keliu. O jau iš tų trijų pagrindinių gimsta visi kiti negatyvai: pavydas, nusivylimai, įsižeidimai, gobšumas, gailestis sau, noras kontroliuoti kitus, teisti, kaltinti, permainų, vienatvės, mirties baimės ir tt. Viskas, kas yra matoma ir materialu, anksčiau ar vėliau dingsta ir pavirsta į nieką, kaip pavyzdžiui dingsta į niekur, sudegusi žvakė. Juk kiekvienas gyvenimiškas žingsnis numato pasikeitimus ir traukia paskui save įvykių grandinę, formuojančią žmogaus ateitį. Tas, kas neprisirišęs tik prie matomo, rūpinasi ir savo Siela. Išmintis - tai Sielos, o ne amžiaus savybė, ji ir geriausia apsauga gyvenime. Jei ji su mumis – niekada neprapulsime ir ištversime bet kokius gyvenimo zigzagus. Ji neateina iš išorės, neateina ir iš dvasios gelmių, bet ji būtent ten gyvena. Ir pažadinti ją savyje gali tik pats žmogus. Kaip ir tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą. Todėl laiminga savo gyvenimo diena laikykite ne tą, kuri atnešė jums daugiausia asmeninių malonumų ir pasitenkinimo, bet tą, kada atidavėte daugiausiai savo Sielos šviesos kitiems žmonėms, padėjote kitoms Sieloms. Nes pragyventų dienų vertingumas matuojamas tik vieninteliu amžinumo matu: tai yra, kur ir kiek Meilės vėrinių per dieną nupynei, kur ir kaip sugebėjai juos sutvirtinti, kuo surišai į mazgus visus apjungiančius. Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo kasdienės veiklos rezultatus. Kiekvienas mūsų kuriamo gyvenimo filmo kadras priklauso tik nuo mūsų pačių, nes tik mes patys darome savo gyvenimą šviesų arba tamsų, darome tai savo mintimis ir kasdieniais darbais. O pragyventas akimirkas jau nenutrinsi, neiškirpsi ir antrojo dublio tikrai nebus duota. Dvasinis gyvenimas – tai ir yra kiekvieno tokio gyvenimo kadro prisotinimas Gėriu, Meile, gerais ketinimais ir darbais. Tai ir yra mūsų tikras dvasinis kelias, kurio už mus niekas nepraeis ir tų darbų už mus niekas nenuveiks. Beprasmiška laukti “gelbėtojų” iš išorės, apie kuriuos taip mėgsta rašyti daugelyje, taip vadinamų “čenelingų”, ar pranašauja religijos. Vertėtų kartais susimąstyti, kam tai reikalinga, kas tuo suinteresuotas. Čia jau palieku kiekvienam spręsti pačiam… Mes patys pasirenkame, arba būti kovotojais ir laimėtojais, toje kovoje su savo Gyvulišku pradu, tuo pačiu tampant laisvais, arba būti pralaimėjusiais, vidutiniais žmonėmis, likimo “aukomis”, kaip dauguma, kaip pilka snūduriuojanti masė. Kitokio varianto čia nėra. Arba tu Jį, arba Jis tave... svetainė ,,ŠVIESOS KELIU '' Virgis
emipetras: Atrodo , kad Angelina Zalatoriene taip pasakojo ir rase . bet tai netvirtinu , nes jau primirstas autorius , uzrasau taip , kaip yra *Angelina Zalatorienė, gamtos m. daktarė* *VYNAS KAGOR ( pagal Vangą)* Kagoras - puikus vaistas. Jis jokiu būdu nevartojamas kaip alkoholis. Na, ir nepasigersi nuo jo, o padauginus tik galva pasidarys sunki ir miegosi labai ilgai lyg išgėręs stiprių migdomųjų. Manoma, kad pirmasis žmogus, atradęs vyną buvo Nojus. Taip, tas pats Nojus, kuris laive gelbėjosi nuo tvano. Jis rado vynuogių krūmelį su uogomis, iš jų išspaudė sultis ir paliko saulėje. Toje karštoje šalyje, kur gyveno Nojus, sultys gretai surūgo ir pavirto vynu. Tas vynas buvo rūgštus kaip actas, ir jo gerti buvo neįmanoma. Norėdamas pagerinti vyno skonį Nojus vynuogę palaistė keturių rūšių kraujo mišiniu: liūto kraujo, ėriuko, kiaulės ir beždžionės. Nuo tokios "trąšos" vynuogės tapo saldžios. Pasitaisė ir vyno skonis, tačiau jis pradėjo labai keistai veikti žmones. Išgėrę vyno vieni pasidarydavo pikti kaip liūtai, kiti drovūs kaip ėriukai, treti tiesiog imdavo siautėti kaip beždžionės ir maivydavosi norėdami būti visų dėmesio centre. Na, o ketvirti tiesiog pavirsdavo kiaulėmis... Tai pamatęs Nojus labai nusiminė, bet jau buvo vėlu ką nors pakeisti. Vynas paplito. Tada Nojus puolė melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Tada Dievas vynuogienojams pridėjo savo kraujo. Iš šių vynuogių gaunamas ypatingas vynas, vadinamas kagoru. Tai vynas ne girtavimui, o gyvenimui, gyvybei, kraujui, vaistams. Tokia tai legenda. Tačiau kaip ir kiekvienoje legendoje yra tam tikra tiesa, kurią reikia pajausti. Pajausti širdimi. Ir klausyti širdies. *Kiekvienuose namuose privalo būti vyno kagor.* Nes jis vaistas ir kūnui, ir dvasiai. Gydo ilgesį, nerimą, padeda apsiginti nuo apgaulės ir išdavystės. Jeigu namuose apsilanko nedoras žmogus, duok jam išgerti kagoro taurelę ir jis nustos tau meluoti ir negalės tavęs apkalbėti. Jeigu eini į teismą arbą į susitikimą su tau bloga linkinčiu žmogumi, sudrėkink nosinaitės kampelį kagoru ir tu laimėsi - žinoma, jeigu tiesa tavo pusėje. Jeigu žinai, kad nesi teisus, geriau to nedaryk. Patartina grįžus iš bažnyčios po komunijos prieš pietaujant išgerti pusę stiklinės kagoro, per pusę atskiesto šiltu vandeniu. Persišaldžius gerk karštą kagorą po tris šaukštus kas valandą. Išgeri ir iškart į lovą šiltai užsiklojus. Stipriai prakaituosi, gal teks pakeisti baltinius ar net paklodę. Taip vieną dieną pasigydysi kagoru, kitą dieną liga pasitrauks. Kagorą galima duoti ir vaikams nuo 7 metukų, tiktai ne po tris, o po vieną šaukštą. Ir geriau atskiestą vandeniu. *DĖMESIO: persišaldymą gydo tik karštas kagoras.* Nuo šalto ar šilto vyno nebus jokios naudos. *Taurelė gryno kagoro sustabdo širdies priepuolį.* Tik išgėrus būtina atsigulti ir vieną valandą gulėti ramiai, nejudant. Jeigu kas serga mažakraujyste, reikia pagaminti tokį vaistą: *iš šimto graikiškų riešutų išimti pertvarėles, užvirinti su buteliu vyno.*Atvėsinti. Naudoti po pusę stiklinės kasdien vieną kartą per dieną prieš valgį. Nemiga pasitrauks nuo tavęs, jei prieš miegą išgersi ketvirtadalį stiklinės kagoro. Skrandžio opa gydoma kagoru lygiomis dalimis sumaišytu su agurkų sultimis. Šį mišinį reikia gerti po du valgomus šaukštus tris kartus per dieną prieš valgį. Atminties gerinimui, ypač pagyvenusiems žmonėms, rekomenduojamas kagoro mišinys su alyvų aliejumi lygiomis dalimis. Mišinį suplakti ir vartoti mišinį po du valgomus šaukštus penkis kartus per dieną prieš valgį. Lašiniai sudyti ( tik kaimiski , naminiai ) su šviežiu medumi , vaistas nuo visų ligų . Šviežios naminės varškės 100 gramų , trys šaukštai šviežio linų aliejaus ir dar galima paskaninti medumi . Labai puikus vaistas nuo onkologinių susirgimų , tiek profilaktiškai , tiek ir gydymui . P.S. linu aliejus greitai genda . ( Šviežias ir saugiai išlaikytas nerafinuotas linu sėmenų aliejus išbūna šviežias tik vieną mėnesį )
emipetras: POST SKRIPTUM Manau , kad tame atminties pagerinimo recepte , perdaug alyvų aliejaus . Gal užtektų vartoti tik po du šaukštus to mišinio ir tik 3 kartus per dieną , o ne 5 kartus , po du šaukštus . Su tais visokiais senoviniais receptais , tai reikia jausti tų proporcijų saiką , savo organizmo galimybes ir recepte esamų komponentų naudingumą . Negalima taip jau aklai tikėti visais rekomenduojamais receptais . Bent jau mano tokia nuomonė . Devynis kartus matuok , pamąstyk , patikrink , o tik iš dešimto karto naudok .
emipetras: PASVAJOKIME , PAMASTYKIME IR VIENAS KITIEMS PARAŠYKIME KĄ NORS GERO IR ŠVIESAUS . pavadinsiu tai - LANGAS Į ATEITĮ Kiekvieną rytą mes pasitinkame atvėrę langą gaiviam rytmečio vėjui . Kiekvieną rytą mes atveriame langą naujai dienai . Kiekvieną rytą mes atveriame naujas duris į naujų vilčių ir troškimų išsipildymą . Ir tai labai svarbu žinoti , kad su nauju rytu , su pradžia naujos dienos , mes galime pradėti rašyti , ne tęstinį vakarykščios dienos puslapį , bet radikaliai naują , savo gyvenimo knygos puslapį . Mes galime pradėti rašyti savo dvasinio gyvenimo knygą , o per dvasinę prizmę mes galime kurti naują savo ateitį . Mes galime kurti visai naują savo gyvenimo prasmę , ir nuo šios prasmės supratimo , mes galime planuoti naują gyvenimo tikslą , nuo šiandienos , nuo šio gyvenimo ryto . Nuo čia ir tuoj pat . Ir tegu tai būna radikaliai naujas posūkis , staigus posūkis , kokio dar nebuvo mūsų gyvenimo kelyje . Ir tegu šis naujas posūkis keičia mūsų požiūrį į mus supantį pasaulį . Tai mes galime padaryti ir tai gali padaryti kiekvienas , pasitelkęs geriausią ir stipriausią savo esybės bruožą - valią . Prie valios pridėkime ir savo sielos prigimtinį norą - arčiau , Dieve Tėve , vis arčiau Tavęs aš trokštu būti . Ištarkime stebūklingus žodžius , šį rytą , pasitikdami naują dieną : ,, Aš noriu keistis . Aš jau keičiuosiu dabar , nuo šio ryto . “ Ir tai labai svarbu fiksuoti visa savo sąmone naują norą , naują dvasinį norą , kuris nuo dabar atskleis naują žvilgsnį į save , į savo asmenybės vidaus gelmes . Pažvelgkime pagaliau į save : atidžiau , meiliau ir reikliau . Iškelkime savo prote naują mintį ir suformuokime naują gyvenimo įšūkį : ,, Aš noriu pažinti visą Kūriniją . Aš noriu su ja bendrauti . Aš noriu pažinti savo Kūrėją . Aš noriu suprasti Tave Dieve Tėve ir noriu suprasti pats save , aš noriu būti visada su Tavimi kartu , aš geidžiu Tavo išminties , meilės ir atveriu savo protą Tavo meilės veikimui .’’ Mieli žmonės , jūs galite neklausyti ir nesekti nei Emiliu , nei Petru , nei Jonu , nei dar kuria tai asmenybe , bet jūs galite būti patys savimi . Jūs galite būti tikra asmenybe , jūs galite atrasti savo tikrąjį , aukštąjį , amžinąjį AŠ , nes tas tikrasias AŠ jumyse , jau seniai yra nuo paties Dievo . Joks žmogus ir niekas kitas , mums negali daryti įtakos ir įtakoti į mūsų asmenybę , išskyrus Vieną Dievą Tėvą . Ir tik JIS ir tik JIS vienas gali įtakoti mūsų sprendimui , prisidėti prie mūsų valinio noro , jungtis visiems laikams prie Dievo Tėvo Dvasios . Kiekvienas mielas žmogus gali būti ir privalo būti pačiu savimi , nes tik pats žmogus , kaip asmenybė ir yra visų geriausias savo gyvenomo rašytojas , nes tai yra tavo žmogau , prigimtinė teisė rašyti savo gyvenimo knygą . Šitą teisę , šitą laisvą valią , tau padovanojo pats Visatos Kūrėjas , bet padovanojęs laisvą valią savo kūriniams , Dievas nepaliko likimo valiai savo kūrinų , jis pasiliko netoli žmogaus , net čia pat , visai šalia - žmogaus prote . Pasiliko tam , kad sunkią žmogui valandą , kai žmogus klystkelių labirintuose pasiklydęs sušuks : ,, Padėk man Dieve’’ - savo Meilės ir Išminties galias Dievas išlies į žmogaus protą , kad žmogus rastų ir priimtu geriausią sprendimą šiame , materealaus gyvenimo mirksnyje . Norint kesti savo gyvenimo siužetą , norint realiai kesti savo gyvenimą , reika vieną kartą ryžtis garsiai sušukti : ,, Aš nebenoriu su vakarykštėmis mintimis gyventi , aš geidžiu naujų dvasios vėjų savo mintyse . Padėk man Dieve Tėve , aš noriu keistis ir amžinai visomis mintimis gyventi su TAVIMI kartu . Padėk man keistis nuo šio naujo ryto posūkio . Aš noriu eiti tiesiai ir tik tiesiai , link TAVĘS ir su TAVIMI kartu . Skamba šiek tiek paradoksaliai - link Tavęs ir su Tavimi kartu , bet tai yra tiesa . Tai yra Didžioji Tiesa , nes Dievas Tėvas yra ir tikslas ir kasdieninis mūsų palydovas , vedantis iki Centro , iki Rojaus ir pasitiksiantys mus ir apkabinsiantys mus , visų Visatų Centre - ROJUJE , kad taptume amžinai nemirtinga DVASIA . Manau , kad labai svarbų visiems , nors šiek tiek , studijuojantiems Urantijos knygą , garbinantiems Dangiškąjį Tėvą ar Rojaus Trejybę , turėti aiškią ir neišskydusią nuomonę apie kosminės panoramos grožį ir tikrą realybę. Fokusuokime savo fantaziją į kosminę erdvę , ypač tokiai Visatai , kaip dieviška Havonos Visata , kuri taip įspūdingai spinduliuoja visai Kūrinijai savo dvasinę energiją , savo fizinę energiją , protą ir meilę . O kodėl mūsų Žemė tokia tamsi bendroje panoramoje ? O gal ir ne visai tamsi tik mūsų negatyvios mintys ją nuolat tamsina . Šioje problemoje manau , yra žmonių ir daugelio angelų ir dvasių bendra kaltė ir problema . Juk ne vien gyvuliniai žmonių protai tamsino šią planetą . Tačiau žmonėms duota absoliuti laisvė ant savo kiemo Angelai ,tarpinės būtybės tokios laisvės neturi .. Mes galime žaisti savo individualius egoistinius žaidimus ir tariamai nematyti atpildo. Atpildas , kaip paparstai ateina vėliau , kai jau viską pamirštame ir nieko , nei gero , nei blogo nelaukiame. Tai mes ir nebesiorentuojame , kieno čia kaltė . Kaltiname aplinką , valdžią , kaimynus , daktarus , draugus ir priešus . Tačiau mes visi , galime augti su savo sąmoningai pozityviomis mintimis ir būti visai kitais žmonėmis . Mes visi ir kiekvienas atskirai , galime būti ta aktyviąja , sąmoninga energija , kuri gali pritraukti ir angelus ir dvasias ir kitas Dieviško pasaulio energijas . Žmonėms duota būti savo likimo kalviais . Kokią laimės pasagą nusikalsime , tokį ir likimą patirsime . Matomai visi esame šiokie tokie kalviukai , bet štai tikrai grąžią laimės pasagą nusikalti , deja , ne kiekvienas sugebame . Tai va , pasinaudodami šiuolaikinę techniką astranomijoje ir internetą, galime žavėtis grandiozine KŪRINIJOS panorama , ir tikrai turime galimybę susidaryti realistinį Kūrinijos vaizdą , o po to , turėtume savyje ugdyti norą , būti pačiais profesionaliausiais savo likimo kalviais . 2014-11-08
emipetras: Labai prasminga pasaka - legenda , kuri sužadina norą pažvelgti ir į save . Kokiame dvasiniame gylyje šiandiena randamės ? Ar jau jaučiame giluminę upę , iš kurios esame visi pamaitinti gyvuoju vandeniu . ,,Šviesos keliu ' ' Virgis (11.11.2014 22:07) Kadaise kažkur Žemėje buvo miestas, kuriame gyveno ne žmonės, o šuliniai. Jie buvo labai skirtingi: vieni suręsti iš medžio, kiti – sumūryti, treti – sulipdyti iš brangių akmenų. Tačiau buvo ir tokių, kurie stovėjo be išorinio apvado ir dėl to labai sielojosi..Jie buvo negilūs, todėl pildėsi tik lietaus vandeniu, o kadangi lijo retai, tai dažniausiai stovėjo tušti.Ir štai vieną dieną tarp šulinių pasklido žinia, kad jų išoriniai apvadai visai nesvarbūs ir kad kiekvienas save gerbiantis šulinys turi rūpintis savo vidiniu turiniu.Šuliniai kaipmat puolė save pildyti viskuo, kas jiems atrodė svarbu.Vieni pildėsi monetomis ir papuošalais, kiti – baldais ir buitiniais prietaisais, treti – knygomis ir paveikslais, ketvirti – kuo papuola Bėgo laikas. Dauguma šulinių buvo užpildyti iki pat viršaus. Kai kurie tenkinosi tuo, ką turi, o kiti norėjo vis daugiau.Todėl vienas šulinys nusprendė plėstis – kad galėtų talpinti kuo daugiau gėrybių. Jo pavyzdžiu greitai pasekė ir aplinkiniai šuliniai. O tuo metu vienas nedidelis šulinys miesto pakraštyje stebėjo plėtimosi procesą: kai kurie šuliniai taip išsiplėtė, kad pradėjo liestis savo kraštais su kitais, ir dėl to pradėjo kilti nesutarimai ir konfliktai. Mažajam šuliniui tai labai nepatiko, todėl jis nusprendė atsikratyti visko, ką sukaupė – kad net nekiltų noras plėstis ir dėl to kariauti su kaimynais.Iš pradžių jis labai išsigando savo vidinės tuštumos.. O kad nestovėtų tuščias, jis nusprendė augti gilyn. Mažajam šuliniui buvo labai įdomu viską tyrinėti, jis darėsi vis gilesnis, kol vieną dieną aptiko vandenį! Jis niekada nematė tiek daug vandens, todėl labai apsidžiaugė ir ėmė žaisti su juo, taškytis, ir net nepastebėjo, kaip užsipildė iki pat viršaus. Vanduo buvo gaivus ir tyras, jis ėmė sruventi per šulinėlio kraštus ir sudrėkino žemę. Ilgainiui aplink šulinį sužaliavo žolė, pražydo gėlės, ėmė augti krūmai ir medžiai.. Gyvenimas aplink jį virte užvirė: vešėjo augalai, dūzgė bitės, čiulbėjo paukščiai. Kaimyniniai šuliniai stebėjosi: kaip jam pavyko padaryti tokį stebuklą?.. - Tai ne stebuklas, o mūsų prigimtis – atsakė šulinėlis, – ieškokite savyje, giliau, bet.. prieš tai reikės išmesti visus daiktus, kuriais save užpildėte. Niekas nesiryžo to padaryti ir plėtėsi toliau, kimšdami į save daiktus ir kariaudami tarpusavyje. Tačiau vienas vis dėl to ryžosi – išmetė viską, kas jame buvo ir pradėjo augti gilyn. Ir jis taip pat pasiekė vandenį! Ir sužaliavo aplink jį dar viena grožio oazė..- Gal tai ir gerai, bet kas bus, jei vanduo vieną dieną baigsis? – klausinėjo šuliniai drąsuolių, kurie ryžosi tokiems pokyčiams.- Jis ne tik nesibaigia, bet ir nuolat pildosi: kuo daugiau jo atiduodame žemei, tuo daugiau vandens prisipildo, – džiaugėsi šuliniai.Laikui bėgant vis daugiau šulinių pradėjo sekti jų pavyzdžiu. Ir miestas sužaliavo.. O tie, kurie nenorėjo, nuslinko į pakraštį ir stūksojo vieniši, iki viršaus prikimšti įvairiausiais daiktais.. Jų kraštai po truputį iro, o aplink juos buvo dykynė.O drąsieji šuliniai vieną dieną atrado didžiąją paslaptį – jie suprato, kad jų atrastas vanduo – bendras, ir kad visus juos pildo didžiulė požeminė upė! Tai dar labiau juos suartino ir suvienijo bendriems tikslams – puoselėti žemę, augmeniją, visą gyvybę.. Būti naudingais!Bet.. kad atsivertų ši didžioji paslaptis, reikėjo ne tik ryžto atsisakyti nereikalingos naštos, godumo ir beprasmiškos kovos. Reikėjo drąsos – sekti savo prigimtimi ir dovanoti save visų labui... Taigi žmogau, viskas priklauso tik nuo tavęs, ar tu išsivalysi savo šulinį ir neleisi jo dergti gyvuliukams, tampant tuo pačiu švariu šaltiniu kitiems, ar ir toliau leisi save pildyti nelabai skaidriu, drumzlinu vandeniu, kuris nei patį numalšina, nei kitų pagirdo, nors liktais ir vanduo taip pat...Kai neveikia giluminis filtras, tai sunku vandenį išskaidrinti, juk tiek daug srutų pilama, kad pradedi tikėti, jog toks ir turi būti grynas vanduo...
emipetras: KURKIME DVASINĘ KARALYSTĘ SAVYJE Mūsų kiekvieno noras , dvasinėje plotmėje pažinti pasaulį ir visa savo siela ir jausmais pažinti Dieviškojo pasaulio dievybių veikimą į žmogų , į žmoniją , yra be galo gražus noras ir siekiamybė . Aš tikrai daug kartų pagalvoju , kiek daug yra tokių asmenybių , kurie giliai analizuotų save , savo jausmus į dievišką dvasinį pasaulį . Manau , kad tik mažuma . Na , gal tuo užsiima tik kunigai , vienuoliai . O ką galime mes , eiliniai žmonės , kaip šiandieną , taip ir kasdieną ? Manau , kad kiekvienam iš mūsų , reikėtų stiprinti savyje vidinį džiaugsmą , kad esi Dievo Tėvo , ir Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Visatos Motinos Dvasios mylimas sūnus ar dukrytė ir tikėti , kad dievai remia visus mūsų žingsnelius . Kiekvienam žmogui būtina visąlaik gerai suprasti , kad esi labai reikalinga asmenybė dieviškajam pasauliui , nes dieviškasis pasaulis per tave, per mane , mato ir jaučia šį pasaulį . Žmogau , Tu esi mažas , labai mažas įrankis , dieviškojo pasaulio KŪRĖJO rankose , tačiau be tavęs , be manęs ir be kitų gerų žmonių pozityvaus mastymo ir gyvenimo , kaip gi dievybės galėtų padėti šiam laisvos valios pasauliui ir dar labai netobulam ir dar labai pasiklydusiam . Manau , kad mes žmonės , turime nuolatos savyje aktyvuoti džiaugsmą , kad esi remiamas dvasinio , dieviškojo pasaulio . Tame savo asmeninio džiaugsmo kontekste , reikia džiaugtis ir vertinti net perskaitytas knygas ir gautas žinias , tuo labiau džiaugtis sutiktais žmonėmis , nes tai patys realiausi dvasinio pasaulio pasiuntiniai , kurie įveda tam tikrą žinojimą , tam tikrą patyrimą į kiekvieno mūsų gyvenimą , per tokius praktiškus , žemiškus šaltinius . O tai , kad sutinki ir gerus žmones ir negerus , tai tas pats kaip perskaityti ir geros knygos žinią ir visai absurdiškos knygos žinią , tačiau per tas perskaitytas žinias , tu jau gali palyginti kas yra tikra tiesa , o kas absurdas . Taip pat ir su žmonėmis - blogiečiai prisijungia kartais prie mūsų gyvenimo kelio , tačiau tai tik kaip kontrastas gerumui . Be mūsų valios ir be mūsų sutikimo jie negali mūsų išmušti iš dieviškojo kelio . Fiziškai , brutaliai paveikti taip , gali . Gali labai nusūdyti ir apkartinti šias gyvenimo dienas , tačiau jeigu savo proto gilumine sąmone , nuolatos sieksime dialogo su Dievo dvasia , vargu ar pasiseks blogio jėgoms ką tai katastrofiško tau padaryti . Kartais blogiečiai , kaip lemties palydovai lydi mus , vaikšto mūsų gyvenimo kelyje , tačiau jie atlieka tik savo , kaip lemties pasiuntinių vaidmenį . Tas jų vaidmuo mums turi rodyti , kad mes dar labiau turėtume vertinti ir mylėti tuos , kurie tikrai to verti , kurie yra tikrieji mūsų sielos bendražygiai. Taip , kad mielieji , to dvasinio džiaugsmo visada galima savyje surasti , kai geriau paanalizuoji save ir supantį pasaulį . Turime mes gyventi ir išgyventi tiek , kiek dieviškoji dvasia yra numačiusi , kaip mūsų sielos ir proto , dvasinio išsivystymo geriausią raidą . Turime būti aktyviais žaidėjais , Aukštųjų dievybių sukurtoje kiekvieno , kaip sąmoningos gyvybės , gyvenime . Tik patys būdami aktyvūs dieviškosios meilės priėmėjais ir jos naudotojais , padėsime ir dvasiniam pasauliui , greičiau pagerinti , šio fizinio pasaulio , tokius dar netobulus struktūrinius modelius . Svarbiausia - mylėk Dievą ir save . Daugelį tai šokiruoja toks pasakymas - mylėk save . Tačiau tai visai ne egoizmas , tai dieviška konstanta , nuo kurios prasideda tobulesnis šio pasaulio supratimas . Jeigu tu nemokėsi dieviškai mylėti savęs , tai kaip tu mokėsi mylėti pasaulį . Meilė tai patyrimas , kuris prasideda nuo savęs . Maldoje yra sakoma : mylėk DIEVĄ TĖVĄ , kaip pats save . Ar jūs manote , kad tai tik šiaip gražiai parinkti žodžiai ? Tikrai ne , tai ir yra išmintis , kurios pasaulis nesupranta. Pasaulis trokšta kitą žmogų mylėti , turėti , pririšti prie savęs ir tuo savo noru jau skaito , kad tai yra tikra meilė . Tikrai ne , pirmiausia reikia išmokti save mylėti tam , kad suprastum , kad tavyje gyvena , nusileidusi iš begalinės šlovės aukštybių Dievo meilė , Dievo dvasia , kuri turi viltį , kad tu žmogau , kažkuriame savo gyvenimo tarpsnyje , pamilsi šią DVASIĄ ir išmoksi bendrauti , kalbėtis su ja , mylėti . O dievybių PLANO ir vilties , mes negalime apvilti , nes tai tolygų savęs , savo asmenybės sunaikinimas , todėl pamilkime save ir Dievo dvasią , Dievo meilę savo viduje , o per tai , mylėkime ir gelbėkime aplinkinį pasaulį .
emipetras: Patiko man šitas toks paprastas ir pozityvus straipsnis . Manau , kad daugelis mūsų žemiškų problemų , nušviesta labai teisingai . Per mažai analizuojame save , per mažai ieškome savyje nušvytimo ir savo Sielos troškimų atpažinimo . Aš tai visada manau , kad mes esame tik kosminai klajūnai . Štai čia Žemėje gyvename , tačiau su visa Žemės planeta skriejame kosmine tuštuma apie savo Saulę , Saulė gi savo ruožtu skrieja apie kitą žvaigždžių energetinį centrą , kitas žvaigždynas vėl skrieja jau apie mūsų Galaktikos centrą ir t. t. , ir t. t. Net mūsų vertikalį stovėsena lliudija apie mūsų priklausomybę kosminei energetikai , kuri įteka per mūsų kaukolių vidurį ir suteikia energijos . Kažkur skaičiau , kad su maistu mes gauname tik 20 procentų energijos , visą kitą energiją mes gauname per savo nematomąjį energetinį apvalkalą . Taigi , esame kosminiai klajūnai , kol nuklajosime iki pat Visatų CENTRŲ CENTRO . Tačiau , tokias keliones realiai įgyvendinti tegali tik dvasiniai kūnai . Todėl jau šiandieną manykime , kad mes esame ne kūnas bet dvasia ir tai tikrai bus teisingas ir savęs ir pasaulio suvokimas . IŠ ,, ŠVIESOS KELIU '' rašo VIRGIS Visi mes lyg ir esam neblogi, dalis net eina į bažnyčią per šventes, paduoda išmaldos, kryželius ant kūno nešioja. Bet kokia prasmė nuo tokių veiksmų, jei viduje nėra tikros meilės artimui savo? Tai tampa daugiau atributika, bandant sudaryti sandėrį su Dievu, tas pats, kas nueiti apsipirkti. Štai aš atlikau ritualą ir man už tai priklauso. Nieko tau nepriklauso žmogau. Ir tu iš vis nematomas anam pasaulį kol neturi sąlyčio su siela, gali statyti nors didžiausias šventyklas, vis tiek ten jos nematomos. Geriau pastatykim šventyklą savo viduje - Sielai. Štai tada tikrai jus pamatys. Ar taip sunku pamilti visus žmones? Ir priešus ir ne draugus ir tuos, apie kuriuos net supratimo neturime. Be jokių sąlygų, ne dėl klastos, o imti ir paprasčiausiai pamilti. Nuimti savo išdidumo šydą ir pabandyti. Jei pagalvojus, juk visos žmogaus bėdos šiame pasaulyje, kyla nuo to, kad kažkas tai (manau nebereikia priminti kas) jame pastoviai tvirtina: “Tai - Mano”. Šalis mano, namai mano, vaikai mano, turtas mano, kūnas mano, mintys mano... ir tt. Tai iliuzija, kurią žmogus priėmė už realybę ir kuri padarė iš jo nelaimingą, susipainiojusį savyje, savininką. Kame čia slypi apgaulė? Tam pakanka nors minutei, nors akimirkai atsisakyti nuo visko. Tik akimirkai, bet atsisakyti iš tikrųjų. Tada ir išryškės apgaulės esmė. Šalis sakai tavo? Na kaip ji gali būti tavo, jei realiai, tai tavo šaliai yra toli gražu nusipjauti ant tavęs ir į tokius kaip tu. Tu jei reikalingas tik kaip varžtelis dideliame jos mechanizme, kurį visada kas nors valdo. Aplinkybės būna gyvenime įvairios, varžtelio kartais gali ir neprireikti, arba gali pasinaudoti juo ir išmesti, kaip dažniausiai būna. Štai tada tokie nereikalingi varžteliai pradeda ieškoti sau naujo mechanizmo, nesvarbu kieno ir kur, kad ir ne savo...Bet kuri valstybė - tik antstatas valdžios sistemai, kuri tikrai ne tavo. Nieko nėra mūsų, kas skirsto ir skiria... Tavo namai? Na namai irgi ne tavo – nebent pagal paveldėjimo teisę, ir tai, nemokėsi už komunalines paslaugas – atims juos tas pats tavo “mechanizmas” ir išmes, net nedvejodamas. Be to, tai dar gali bet kada sudegti, ar sugriūti, ar atsitiktinai pakliūti į juos kokios nors armijos sviedinys, kas šiandiena pilnai įmanoma... Žmona (vyras)? Ar gali būti kitas žmogus kieno nors nuosavybė? Kad ir kaip tu tai neįsivaizduotum. Sąjunga – greičiau abipusis dviejų asmenybių darbas ir labai gerai, jei tai vaisingas ir nukreiptas į vystymąsi darbas. O jei ne? Taip kad tai tikrai nepriklauso jums. Taip pat, kaip ir vaikai. Išauga ir kiekvienas nueina savo keliu, kaip ir dera kiekvienai individualiai asmenybei. Turtas? Na pagal faktą – tai materialinis laužas, padedantis buityje ir taupantis laiką. Bet juk tai tik daiktai ir nieko daugiau. Kas turėjo jų daug ir prarado, dabar žymiai geriau supranta, jog tai laikina ir duota tik laikinai... O gal tada fizinis kūnas? Bet juk anksčiau, ar vėliau pasensime, mirsime ir jis pradės pūti, taip pasmirs nuo jo, jog neužkasti jį kuo giliau paprasčiausiai bus neįmanoma. Argi tik tai esate – Jūs? Juk tai mums davė kaip automobilį į arendą, kad laikinai juo pasinaudoti. Netikite? Tai nusipjaukite ant piršto nagą ir įžiūrėkite, kur tenai jame esate jūs? Na ir pagaliau mintys? Ar jūs bent kartą bandėte jas užsirašyti, o po to patys perskaityti? Arba pavyzdžiui, pabandyti jas sustabdyti, jei jos, kaip sakote, yra jūsų? Pabandykite ir pamatysite, jog jos vis tiek ateina ir tokios keistos, argi tai jūsų? Mes tik pasirenkame iš to minčių srauto, kurį įtraukia į mūsų smegenis protas, kurioms iš jų skirti savo jėgą, savo dėmesį. Tai kas gi šiame materialiame pasaulyje iš tikro yra JŪSŲ? Manau, mes turime tik viena - pasirinkimo laisvę ir dėmesio jėgą. Kai nebebus visų tų aukščiau išvardintų “inkarų”, kurie mus tempia žemyn ir pastoviai slegia, neleidžia rinktis laisvai, tai tada galėsime pasirinkti ir besąlyginę Meilę. O kai atliksime tai, vadinasi susiliesime nors šiek tiek su savo Siela ir tai tikrai bus jau matoma anapus. Juk tam ir gyvename, kad sutramdžius savyje žvėrį tapti šviesos būtybe. Be darbo nevyksta vystymasis. Manau jog tai ir yra tas kelias į taip vadinamą prašviesėjimą, arba palengvėjimą, nesvarbu kaip pavadinsi. Na o jei kas paklaus, ką už tai jis galėtu gauti, taigi pavardijam: ramybę, kuri daugumai tik sapnuojasi; baimių atsikratimą; nusistovėjusias pozityvias emocijas; bendrą pasitenkinimą gyvenimu; draugų pagausėjimą; priešų sumažėjimą; problemų sumažėjimą; sveikatos sustiprinimą; senei prarasto, tikros laisvės jausmo reanimaciją; na ir pagaliau tikros meilės jausmą, kuris nuo tol pastoviai tik didės. Argi sunku pamilti visus žmones? Netgi tuos, kurie bando jus įžeisti, apgauti, nuskriausti, pažeminti, atstumti, o iš tikro – visus tuos, kuriems tikrai neužtenka būtent mūsų tos Meilės. Juk kiekviename iš jų taip pat yra tokia pat dieviška dalelė – Siela, kuri to nori, tik jei gal dar sunkiau nei jūsiškei. Suvokime pagaliau, kas mums nėra ko dalintis su kitais. Žmogus kaip atėjo į ši pasaulį nuogas, taip ir išeis iš jo... Kada materijos pasaulyje nėra nieko mūsų, tai daryti bus ne taip ir sunku. Tai gal pabandom nuo šios dienos? Gal pradedam vis tik keisti pasaulį pirmiausia nuo savęs, nuo meilės artimam savo? Su pagarba ir meile Virgis
Kukas: Panasu i pavdz. budistine meditacija apie visko laikinuma, kad atsokti nuo prisirisimu. Gerai pastebejai, kad mintis nera musu, dabar pabandyk stebeti mintys ir rasti konkretu pasirinkimo momenta - neskubek ir pamatysi, jog mes nesirenkame ir demesys juda pats nuo objekto iki objekto.
emipetras: SVEIKAS KUKAI . AČIŪ UŽ KOMENTARĄ DALINUOSI TUO , KAS MANAU ŠIANDIENA SVERBIAUSIA Mes žmonės , savo nestabiliomis ir tamsiomis mintimis kuriame blogį . Mes , savo egoistiniu mąstymu nemokame blogio atskirti nuo gėrio , tamsos nuo šviesos . Visi kazino , visi pramogų namai , visos striptizo , sekso industrijos sukasi dirbtinėje neonų šviesoje . Šios ir kitos , dirbtine šviesa apsigaubusios struktūros , akina žmonių protus savo nežabota prabanga , spalvinga šviesų palete . Apkvailinti žmonijos proteliai visa tai supranta kaip gėrio turtuose , piniguose , brangakmeniuose , siekiamybę . Žmonės taip yra apsikvailinę , kad visiškai nebemoka išsirinkti savo politinių , ekonominių vadovų , kurie su meile valdytų savo tautą savo piliečius . Baisi velniava persiduoda iš vienos kartos į kitą . Vaiko , kaip kūdikio užuomazgos , sukūrimas yra paverstas atsitiktiniu sekso aktu . Tas švenčiausias ŽMOGAUS sukūrimo sakramentas , yra paverstas eiliniu sekso žaidimu , be dvasinės prasmės ir be dievo palaiminimo . Tačiau yra ir šviesos pasauliai , kurie labai susirūpinę žmonijos ateitimi . Tačiau jie labai toli , o be to , prieš žmogaus valią niekas negali padėti , jeigu žmonės jų neprašo pagalbos . Tik tamsos pasaulis brutaliai veržiasi į žmonijos gyvenimą ir padeda ir prašomas ir neprašomas Šviesiosios , dieviškų Šviesos pasaulių , esybės-astralai , yra siriečiai . Jie yra Šviesos vaikai , iš Sirijaus žvaigždyno ir visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti blogio ir gėrio balansą , o žmogiškas sielas stiprinti ir saugoti , nuo tamsos ir blogio energijų. Kol žmogaus sąmonė yra mieganti ir nepriima Šviesos energijų , Dievo Tėvo energijų , tol jo energetinį apvalkalą lengvai pramušinėja įvairūs astralai . Be aistringo tikėjimo Dievo Dvasia , žmogaus aura būna ne išsipūtusi ir spinduliuojanti , bet tokia supliuškusi , pilna pilkšvos spalvos . Žmogaus aura turi būti įtempta . Tai savo laiku , jau prieš šimtą metų , rašė didieji žmonijos Mokytojai . Jie sakė ; ,, būkite jūs pagaliau dvasios kariai ir savo aurą laikykite įtemptą , kad priešo strėlės atšoktų ir grįžtų atgal , siuntėjui .‘‘ Tačiau ar kas tuo tikėjo , ar kas tuo masiškai naudojosi ? Tik vienetai , tik vienetai iš milijono . Geriausiu atveju , šiais patarimais naudojosi tik keletas šimtų išminčių iš milijardinės planetos gyventojų masės . Visi kiti , kaip ir dabar , kaip skendėjo dvasinėje tamsoje , kultūrinėje tamsoje , taip skendi ir dabar . Na , dabar lyg ir negali sakyti , kad truksta šviesos ir kultūros šiame pasaulyje . Tačiau vienur jos lyg ir yra , tačiau visos kultūrinės , kaip dvasinės vertybės , apverstos aukštyn kojomis , o jos nešėjai iš kitų kraštų , atneša neoninę , dirbtinės kultūros surogatą . Taigi , kaip įtempti savo aura , daugelis paklaus ? Kaip įtempti savo auros energetiką ? Kaip sudaryti tą ryškiai šviečianti energetinį balioną apie save ? Aišku tik meile , tik besąlygiška meile savo Kūrėjui , tai yra Jėzui Kristui ir visos Kūrinijos CENTRUI - Dievui Tėvui , Rojaus Trejybei . Kaip Meilė Dievui , taip ir meilė žmogui , taip ir meilė net Reptilijai , štai tas galingiausias ginklas visoje Visatoje . Ir kito galingesnio ginklo , ir kitos galingesnės užtvaros prieš blogį nėra , visame bekraščiame kosmose . Tai paties Kūrėjo sukurti ginklai , tai visos Rojaus Trejybės galingiausi ginklai - MEILĖ ir tik MEILĖ . Besąlyginė meilė viskam ir brangiausiam ir skurdžiausiam ir blogiausiam žmogui , kurie supa mus , su kuriais kasdiena susitinkame , su kuriais dirbame , mokomės . Su kuriais pinigais ir pastoge dalinamės , lova ir maistu dalinamės . BESĄLYGINĖ MEILĖ VISIEMS , štai tas pats galingiausias ginklas . Aišku yra tai , kad kai kurias suverenerias dvasines pozicijas , visa žmonija yra praradusi ir savo proto galiomis nebemoka naudotis , nebemoka ir susikalbėti su dvasinėmis energijomis ., kurios yra MEILĖS pasiuntiniai į mūsų žmogiškąsias esybes . Nebemoka , nes žmogaus esybėje labai išsikerojo gobšumas , pavydas , kerštas , savosios egoistinės asmenybės sureikšminimas ir galingas noras valdyti savo artimą . Tuo ir naudojasi astralai - reptilijos ,. paimdami , pritraukdami į savo energetinę įtaką , visus prezidentus , ministrus , karo generolus , bankininkus ir šau - biznio atstovus . Panašus pritraukia panašų . Kuo daugiau turto turi , kuo daugiau jo trokšti , tuo daugiau negatyvo prisisiurbi . ,, Kaip danguje taip ir žemėje , kaip viršuje , taip ir apačioje .'' Tai vis tūkstantmečių išminties liudijimas , kad mes čia Žemėje niekada negyvenome vieni ir ateityje taip pat vieni negyvensime , tai yra niekada nebūsime vien tik sterili homo sapiens žmonija . Pradžioje , mūsų Saulės sistemos kūrimo šlovės šviesoje , Liuciferio sukurta Saulės sistema , buvo kaip kosminės planetų tobulybės liudijimas . Buvo gražus ir ryškus šios SAULĖS sistemos spindesys per visą Satanijos sistemą , kol pats , šios sistemos kūrėjas Liuciferis , neišpuiko ir krito į savo asmenybės puikybės nuopuolį . Tuo tolimu laikotarpiu , čia skrido ir apsigyveno daug esybių iš kitų pasaulių ir žvaigždynų. Visi norėjo daryti savo įtaką į besivystantį homo sapiens , o daugelis norėjo tik pasinaudoti ir įsiamžinti žmogiškojoje sieloje . Šis kosminis dvasinis nuopolis , kurio rezultate įvyko visos sistemos įzoliacija , užsklendė kosmines duris , tolimųjų Šviesos Pasaulių , Šviesos Nešėjų visai savanorių hierarchijai , įtakoti ir saugoti žmonijos vystymąsi ir jos dvasinį gyvybingumą , nuo tamsiųjų jėgų , nuo tamsiųjų kosminių energijų . Šviesos pasaulis ir Šviesos pasaulio vaikai , skrodžia visą kosmosą ir kuria ir valdo visą Kūriniją , tačiau yra ir Tamsos pasaulis , su neigiama funkcija į Šviesos pasaulį . Tamsos pasaulis , tai tik sąlyginis pavadinimas . Iš tiesų , mes visi priklausome tai pačiai visaapimančiai kosminei Kūrinijai , kuri naudojasi tolimojo Rojaus , Dievybių Trejybės išspinduliuotą dvasinę energiją . Dievybių Trejybė , tik ji viena žino , tik ji viena turi Planą , kaip savo dieviška įtaka , atsirandantį kosminį blogį , kaip šalutinį produktą , perkeisti į gėrį , o kartais gėriui , leisti pajausti net ir blogio vaisius , kad geriau suprastų gyvenimo paslaptis , per savo asmenybės prizmę . Viskas yra judėjime ir viskas yra amžinoje kūryboje . Viskas yra evoliuciniame amžinybės Dievybių sukurtame Plane . Ačiū Dievui Tėvui , kad ir mes žmonės , po daugelio tūkstantmečių tamsos ir izoliacijos , pagaliau pabudome , vėl atsivėrė kosminių energijų durys į dieviškus morontinius , dvasinius pasaulius ir mes žmonės , visomis savo proto ir sielos galiomis , esame dieviškoje įtakoje , jeigu tik ta linkme mąstome ir keičiame savo mintis .
Kukas: Cia buvo "klausimas": Kaip "tu" ruosiesi myleti visus, jeigu "tu" minciu ir demesio nekontrolioji?))
emipetras: Mielas Kukai , gal aš ir anksčiau esu įsitraukęs į tavo dvasinių technikų polemiką , bet aš jų nepraktikuoju . Mielas Kukai , man jų nereikia , aš ir taip viską žinau , nes Dievo Tėvo Dvasia gyvena čia , manyje . Daug buvo pamąstymų , daug buvo patikrinimų . Aš tuo šventai , realiai tikiu , o tikėjimas , kaip ir pats žinai , yra didelė , visos psichikos , varomoji jėga . Tikėjimas kuria stebuklus , kiekvienam individualiai . Manau , kad tu esi didelis žinovas įvairių sąmonės ir besąmonės būsenų . Aš tuo net neabejoju , kad ir tavo asmenybės kelias yra unikalus ir nepakartojamas , tačiau man yra kitaip ir aš pasaulį matau , ir girdžiu kitaip . Tai va tiek . Manau , kad mes niekada nesusikalbėsime . Jeigu kas patinka naudokis , jeigu nepatinka , neskaityk .
Kukas: Gal ir nesusikalbesime,... matai, myleti visus be salygu nera lengva, Petriuk, daug lengviau apie tai sneketis. Sakoma "niekada nesakyk niekada", tad nespjauk vaikeli i sulini, teks atsigerti ..! Stai Jokubenas, mano deka, tarp kitko, pradejo garbinti "as esu" o iki tol, tik Teva liaupsino,isivaizduoji.... As netikiu stebuklais, nes tai paprasiausias desningumu nezinojimas, ir Urantijoi, Petriuk rasoma, kad stebuklu nera. Yra "zinojimas" arba jo nebuvimas. Va taip. Taip pat, kita nepamilsi nepazines, tik savyje susikurtam ivaizdiui ir melsies, ir apie sita rasoma knygoi...)) Tikrai viska zinai, zmogau, tai gal pasakysi, kiek ant mano tv pulto yra mygtuku?)) Turejau neatsarguma pamanyti, jog istikruju zinai, apie ka rasai, tada ir reakcija butu kitokia,... Turbut noresi istrinti mano komentarus, bent jau as taip ir padaryciau, jeigu rasytum manajam skirsnyje
emipetras: gal taip ir padarysiu , o gal pasiliksiu prisiminimui ....
Kukas: Visi 30 mygtuku, zinok ant pulto. Petriuk, tik nesakyk, kad zinojai.
emipetras: Na gerai Kukai , dar vieną ėjimą aš padarysiu . Tai va , su tais migtukais , tai aš tikrai nežaidžiu , tačiau parašyti šį bei tą galiu . GALIU PARAŠYTI , KAD Aš įtikėjau dvasinio pasaulio realumu ir jo tobulumu , ir manyje tai pavirto tikru žinojimu . Žinau ir tiek , o kas nežino , bandau čia kažką rašinėdams supažindinti nežinančius . Aš ne visažinis , tačiau dėl savęs , atsirenku viską kas geriausia šiame forume . Dėl kūrinijos tobulumo tai galiu pasakyti tiek . Kiek mano akys užmato , tai neturiu kūrinijai jokių priekaištų , o kas nematoma , tai tikiu , kad ten viskas dar tobuliau surėdyta . Tiesiog tikiu ir tiek . Tikėjimas , man visų svarbiausias aspektas , kai noriu žinoti ir suprasti dievišką dvasinį pasaulį ir dievišką fizinį pasaulį . Taip pat tiku , kad šie pasauliai tobulai bendrauja ir vienas kitam yra reikalingi . Aš kaip žmogus , stoviu abejomis kojomis , abejuose pasauliuose . Žinau , kad viskas , kas mane supa yra yra dvasinio pasaulio projekcija į fizinį pasaulį . Žinau , kad ne viską žinau ir niekada visko nesužinosiu . Tas žinojimas , kad niekada visko nesužinosiu , man kaip šios kūrinijos Žemės vaikui , duoda išmintį suprasti , savo asmenybės ribotumą ir laikinumą . Aš niekada nešauksiu , kad aš esu tobulas ir pro mane teka tobuli žemiški procesai . Aš žinau , kad visi fiziniai procesai yra kosminių ir planetinių dėsnių visuma ir veikimas į mane . Tačiau , aš žinau , kad dvasinis pasaulis , taip pat veikia į mane ir jo veikimas yra aukštesnio ir subtilesnio diapazono , už fizinio pasaulio veikimą . Reiškia , kad aš pats , būdamas save pažystantis protas , galiu kviestis į pagalbą aukštesnį protą , iš aukštesnio pasaulio , man į pagalbą šiame žemiškame gyvenime . Tai aš tikiu ir žinau , kad ši pagalba žmogui visada bus suteikta tada , kai žmogaus protas pagaliau pripažysta dvasinio pasaulio viršenybę ir kaip kūrinys prašo savo Kūrėjo pagalbos. Jeigu tik žmogaus protas nėra pilnas ,,panibėrijos'' , tai dvasinio pasaulio visos galios visada atsiduria sąveikoje su visu žmogumi ir nuėviečia jo protą . Dievas yra didžioji Meilė ir Galia ir visą save , kaip dovaną dovanoja prabudusiam protui , kai šis nors šiek tiek pradeda mąstyti , apie aukštesnį kūrinijos pradą , apie dvasinį pradą , tyliai barbenantį į žmogiškąją sąmonę kiekvieną mūsų gyvenimo mirksnį . Ir prabudusi samonė , iš gyvulinės , žemiškosios ir agresyviosios sąmonės , godžiai jau geria , nušvitusios sąmonės srovenimą į visas mūsų mintis . Ir tada žmogus pradeda realiai suvokti savo vietą ir tikslą Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūrinijoje . Žmogus tampa tikru žmogumi
Kukas: Tikek nors meduzu karalyste, zmogau. Tai, kad as is praktikos klausiau...Manes jau seniai nebedomina hipotetiniai blablabla
emipetras: NA GERAI , TIEK TO , ATSAKYSIU . Matai Kukai , kad žmogus nuo gyvulio tuo ir skiriasi , kad turi tikėjimą dvasiniu pasauliu . Visu kuo kitu , mes visiškai identiški stuburiniam žvėriui arba galvijui . Tik šitas vienintelis sąmonės aukštesnis lygis , mus išvedė iš gyvulių bandos ir žmogus tapo mąstančia , tikinčia asmenybe , tačiau dar nemažai milijardų liko gyvulio lygyje . Pav. minioje , sąmoningas žmogus tampa gyvuliu , o visa minia žmonių-gyvulių banda , kuri paklusta vienam lyderiui , diriguojančiam ir valdančiam šitą žmonių - gyvulių minią , žestais , žodžiais , mimika , fetišais . Čia viskas priklauso tik nuo dirigento , ar dvasingas žmogus diriguos šitai miniai , ar žmogus-gyvulys diriguos šitai miniai , tuo ir skirsis visos minios elgesys . Pirmu atveju minia dainuos ir šoks dvasingame džiaugsme , antruoju atveju , visi pasiraitys rankoves ir pradės kabinėtis vienas prie kito arba patrauks parduotuvių langų daužyti ir mašinų vartyti . Šitais , žmogaus protą valdančiais psichologiniais mechanizmais ir naudojasi , šau biznio struktūros , karinės struktūros , tuo naudojasi bažnyčios ir religinės struktūros .
Kukas: Nematydamas daugiau skirtumu tarp saves ir gyvunu izeidineji jos
emipetras: AGNI-JOGA 4 -ta knyga ( pažiūrėkime į pasaulio sąrangą per dvasinę filosofiją ) 18. Astrochemija padeda nustatyti tam tikriems organizmams geriausius poveikius. Astrologija – ne kas kita, kaip astrochemijos formulė. Žmogus, įėjęs į nikotino dūmų kupinus namus, išsineš ant savęs nuodingas nuosėdas. Lygiai taip žmogus, kartą betarpiškai patyręs astrocheminių spindulių poveikį, visada skambės tam tikra derme. Galima lengvai nustatyti, kada reikia prisiartinti prie pageidaujamo asmens. Saulės dėmės taip pat sustiprina cheminį poveikį. Žmonės atkreipė dėmesį į pasaulio sumaištį saulės dėmių suaktyvėjimo periodu. Net silpnas supratimas pastūmės teisingo suvokimo link. Tačiau jeigu prisiminsime ten vykstančias stulbinančias chemines reakcijas, tai nesunku bus suprasti, kaip erdvė prisotina pačiais veiksmingiausiais metaloidų oksidų junginiais. Argi galima lengvabūdiškai neigti materijos evoliucinę galią, kai iš Begalinio Rezervuaro ant mūsų galvų liejasi neapsakomos įtampos spinduliai! Ypatingai jautrūs organizmai gali patvirtinti, kad suaktyvėjus Saulės dėmėms šviesulio spindulių kokybė jiems tampa tiesiog nepakenčiama. Taip ir krentant stambiems meteoriniams kūnams galima pajusti nervų sistemos sukrėtimą. Žmonės iki šiol nepajėgia suvokti savo situacijos gigantiškoje laboratorijoje. Vien jau toks suvokimas apginkluotų žmogaus organizmą, ir jis, užuot su nerimu stebėjęs į seismografo skalės virpėjimą, nukreiptų žvilgsnį į Begalinius Aukščius, tokius pačius materialius kaip rytdienos maistas, tokius pačius didingus kaip šviesulių gausa. 19. Iš visų kuriančiųjų energijų pati aukščiausia išlieka mintis. Kas gi taps šios energijos kristalu? Kai kas galvoja, kad tikslios žinios taps minties viršūne, bet išsamiau būtų sakyti, kad minties viršūne taps legenda. Legendoje susidėlios kuriančios energijos prasmė, ir suspausta formule pasireikš viltys bei pasiekimai. Neteisinga galvoti, kad legenda priklauso neaiškiai senovei. Neturintis prietarų protas atskirs legendą , kuriamą visais Visatos laikais. Kiekvienas liaudies pasiekimas, kiekvienas vadas, kiekvienas atradimas, kiekviena stichinė nelaimė, kiekvienas žygdarbis apsigaubia sparnuota legenda. Todėl neniekinkime tiesos legendų, bet akylai pažvelkime ir pasirūpinkime tikrovės žodžiais. Legendoje išreiškiama tautos valia, ir mes negalime pavadinti klaidinga nė vienos legendos. Galingo kolektyvo dvasiniai siekiai sukuria teisingą paveikslą, ir simbolio apvalkalas reiškia visuotinį ženklą, kaip evoliucijoje neišvengiamą visuotinę kalbą. Teisūs visuotinės kalbos ieškotojai. Teisūs pasaulio legendos kūrėjai. Triskart teisūs žygdarbio nešėjai. 20. Naują reikia suprasti kaip neatidėliotinai naudingą. Iš viso neturi būti jokios nerealizuojamos abstrakcijos. Mes pavargome nuo oropilių. Net tolimieji pasauliai turi būti sukonkretinti. Žinios apie ledo gabalą arba saulės chemiją turi įeiti į sąmonę lygiai taip kaip menkiausių materijos produktų reikšmė. Atbukęs dėmesys gamtos reiškiniams silpnina dvasios suvokimą. Nustodamas stebėti žmogus praranda sugebėjimą sintezuoti. Piniginių ženklų išnykimas išlaisvins žmoniją iš regėjimą varžančių gniaužtų. Pasitaiko evoliucijos momentų, kai trukdo sienos, suręstos sąlyginių ženklų kaupimui. Atėjo metas išlaisvinti žinias, atsižvelgiant į asmeninę naudingumo atsakomybę. Laisvas protas turi teisę ieškoti naujų ornamentų iš netikėčiausių junginių. Šios netikėčiausios gijos nuves jį į aukščiausius materijos sluoksnius. Žvelgiant į baikščiai ribotą žaidimą, galima patarti vardan geresnių junginių sumaišyti ženklus. Mėgaukitės didžiu Pasaulio Motinos žaidimu!
emipetras: Čia nereikia nieko komentuoti , reikia tik stebėti savo minčių kalbą , šios dienos arenoje . Geriausias komentars - tyla .
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû