Ôîđóě » ASMENINIAI SKYRIAI » Emilio Petro asmeninis skyrius » Îňâĺňčňü
Emilio Petro asmeninis skyrius
emipetras: EVANGELIJA PAGAL TOMĄ NHC II,2 Štai slapti žodžiai, kuriuos pasakė gyvasis Jėzus ir kuriuos užrašė Didimas Judas Tomas. 1. Ir Jisai tarė: Kuris ras šių žodžių prasmę, neragaus mirties. 2. Jėzus tarė: Ieškantysis tenesiliauja ieškojęs, kol neras, o kai ras, bus sukrėstas, o sukrėstas bus nustebintas ir ims viešpatauti virš visko. 3. Jėzus tarė: Jei vadovai jums sakys, kad štai karalystė yra danguje, tuomet dangaus paukščiai pralenks jus; jeigu sakys jums, kad jinai yra mariose, tuomet žuvys pralenks jus. Tačiau karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir žinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnūs. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas. 4. Jėzus tarė: Senas žmogus, savo dienomis nedvejodamas, paklaus mažutėlį septynių dienų kūdikį apie gyvybės vietą, ir jis gyvens, nes daug pirmųjų bus paskutiniai, ir jie taps vienu. 5. Jėzus tarė: Pažinki tai, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta; juk nėra nieko paslėpta, kas neišaiškėtų. 6. Jo mokiniai paklausė jį, sakydami: Ar nori, jog pasninkautume, ir kaip mums melstis, dalyti išmaldą ir kaip elgtis su maistu? Jėzus tarė: Nemeluokite ir nedarykite to, ko patys nekenčiate, nes dangui viskas yra žinoma. Iš tiesų nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma, ir nieko nėra paslėpta, kas liktų neatskleista. 7. Jėzus tarė: Palaimintas yra liūtas, kurį suvalgys žmogus, ir liūtas taps žmogumi; ir prakeiktas yra žmogus, kurį sudraskys liūtas, ir žmogus taps liūtu. 8. Ir Jisai tarė: Žmogus panašus į protingą žveją, kuris užmetė savo tinklą jūron; jis ištraukė jį iš jūros pilną smulkių žuvelių; tarp jų šitas protingas žvejas rado didelę gražią žuvį. Jis sumetė visas smulkias žuveles jūron, be vargo pasirinkdamas didžiąją žuvį. Kas turi ausis klausyti, teklauso! 9. Jėzus tarė: Štai išėjo sėjėjas, pasėmė saują (grūdų) ir pasėjo. Tačiau kai kurie nukrito ant kelio, ir atskridę paukščiai sulesė juos. Kiti nukrito ant akmenų ir nesuleido šaknų žemėn, ir neiškėlė varpų į dangų. O kiti nukrito tarp erškėčių; šie nustelbė grūdus, ir kirminai sugraužė juos. O kiti nukrito į gerą dirvą ir davė gerą derlių; jie davė šešiasdešimt iš vieno saiko ir šimtą dvidešimt iš vieno saiko. 10. Jėzus tarė: Numečiau į pasaulį ugnį ir štai sergiu jį, kol jis įsiliepsnos. 11. Jėzus tarė: Šis dangus praeis, ir virš jo esąs dangus praeis, ir tie, kurie mirę, nėra gyvi, ir tie, kurie gyvena, nemirs. Tomis dienomis tai, ką valgėte negyva, pavertėte gyvu. Ką veiksite, kai atsidursite šviesoje? Tą dieną, kai buvote vienas, virtote dviem. Bet ką veiksite, kai tapsite dviem? 12. Mokiniai tarė Jėzui: Mes žinome, jog tu paliksi mus. Kas yra tasai, kuris bus didesnis už mus? Jėzus jiems tarė: Ten, kur pateksite, nueisite pas Jokūbą Teisingąjį, kurio dėka buvo sukurta ši žemė ir dangus. 13. Jėzus tarė savo mokiniams: Palyginkite mane, sakykite, į ką aš panašus. Simonas Petras tarė jam: Tu panašus į teisingą angelą. Matas tarė jam: Tu panašus į išmintingą filosofą. Tomas tarė jam: Mokytojau, mano lūpos jokiu būdu neprasivers ištarti, į ką tu panašus. Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei, nes tu atsigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kuri yra manyje ir kurią tik aš išmatavau. Ir jis paėmė jį, pasivėdėjo ir pasakė jam trejetą žodžių. O kai Tomas sugrįžo pas draugus, šie klausė jį: Ką tau pasakė Jėzus? Tomas tarė jiems: Jei pasakysiu bent vieną man pasakytą žodį, imsite akmenis ir sviesite į mane, ir ugnis ištrykš iš akmenų ir sudegins jus. 14. Jėzus tarė jiems: Jei pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, o jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, padarysite sieloms bloga. ir jei ateinate į kokią nors šalį ir užsukate į kokį nors sodžių, jeigu ten jus priglaus, valgykite, kas bus paduota, slaugykite tuos, kurie iš jų serga. Iš tiesų tai, kas įeis jūsų burnon, nesuterš jūsų, bet jus suterš tai, kas išeina iš jūsų burnos. 15. Jėzus tarė: kai išvysite moters nepagimdytąjį, pulkite kniūpsti ir garbinkite jį: tai yra jūsų Tėvas. 16. Jėzus tarė: Galbūt žmonės mano, kad atėjau taiką pasauliui duoti, ir jie nežino, kad atnešiau į žemę susiskaldymą, kalaviją, ugnį, karą. Iš tiesų jų bus penketas viename name - trys prieš du ir du prieš tris: tėvas prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, ir jie laikysis po vieną. 17. Jėzus tarė: Duosiu jums tai, ko neregėjo akis, tai ko negirdėjo ausis, ir tai, kas nepasiekė žmogaus širdies. 18. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, kokia bus mūsų pabaiga? Jėzus tarė: Argi radote pradžią, kad ieškotumėte pabaigos? Juk ten, kur yra pradžia, bus (ir) pabaiga. Palaimintas, kuris stovės pradžioje, ir jis pažins pabaigą, ir neragaus mirties. 19. Jėzus tarė: Palaimintas, kuris buvo anksčiau nei ėmė būti. Jei esate mano mokiniai ir klausote mano žodžių, šie akmenys tarnaus jums. Iš tiesų rojuje turite penkis medžius, kurie nejuda nei žiemą, nei vasarą, ir lapai nenukrenta. Tas, kuris pažins juos, neragaus mirties. 20. Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, į ką panaši dangaus karalystė. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. 21. Marija tarė Jėzui: Į ką yra panašūs tavo mokiniai? Jisai tarė: Jie panašūs į mažus vaikus, įsitaisiusius jiems nepriklausančiame lauke. Kai ateis lauko šeimininkai, jie sakys: Palikite mums mūsų lauką. Ir jie bus nuogi jų akivaizdoje, kad jie jį paliktų ir atiduotų jiems jų lauką. Todėl sakau: jeigu namų šeimininkas žino, kad vagis turi ateiti, jis budės, kol jis ateis, ir neleis įsilaužti į savo viešpatijos namus ir išsinešti jo gerą. Tačiau jūs budėkite pasaulio akivaizdoje, stipriai susijuoskite strėnas, kad kartais piktadariai nerastų kelio į jus. Nes jie ras naudą, kurios tikitės. Tebūnie tarp jūsų patyręs žmogus! Kai vaisius subrendo, jis nedelsdamas atėjo su pjautuvu savo rankoje ir nuėmė jį. Kas turi ausis klausyti: tesiklauso! 22. Jėzus išvydo žindančius kūdikius. Jis tarė savo mokiniams: Šitie žindantys kūdikiai panašūs į tuos, kurie įžengia karalystėn. Jie tarė: Vadinasi, karalystėn įžengsime, tapdami kūdikiais? Jėzus tarė jiems: Kai iš dviejų padarysite vieną, išorę padarysite tokią kaip vidų, viršų - kaip apačią, ir kai vyrą ir moterį padarysite vienu taip, kad vyras nebūtų vyras, o moteris nebūtų moteris, kai padarysite akį vietoj akies, ir ranką vietoj rankos, ir koją vietoj kojos, atvaizdą vietoj atvaizdo, tuomet įžengsite į [karalystę]. 23. Jėzus tarė: Aš parinksiu jus vieną iš tūkstančio ir du iš dešimties tūkstančių, ir jie bus kaip vienas. 24. Jo mokiniai tarė: Parodyki mums vietą, kur tu esi, nes mums būtina rasti ją. Jisai tarė: Kas turi ausis, teklauso! Šviesa yra šviesos žmogaus viduje, ir jis šviečia visam pasauliui. Jeigu jis nešviečia, tai yra tamsybė. 25. Jėzus tarė: Mylėki savo brolį kaip savo sielą; sergėki jį kaip savo akies vyzdį. 26. Jėzus tarė: Krislą matai savo brolio akyje, bet nematai rąsto savo akyje. Kai pašalinsi rąstą sau iš akies, tuomet pamatysi, kaip pašalinti krislą iš savo brolio akies. 27. (Jėzus tarė): Jeigu nepasninkausite už pasaulį, nerasite karalystės; jei šabo nešvęsite kaip šabo, neišvysite Tėvo. 28. Jėzus tarė: Aš atsistojau pasaulio viduryje ir pasirodžiau jiems kūno pavidalu. Aš radau juos visus girtus ir neradau nė vieno trokštančio, ir mano siela nuliūdo dėl žmonių vaikų, nes jie yra akli savo širdimi ir nemato, kad pasaulin atėjo, būdami tušti; jie stengiasi ir išeiti iš pasaulio tušti. Tačiau dabar jie yra girti. Kai jie mes savo vyną, tuomet ims gailėtis. 29. Jėzus tarė: Jei dvasia buvo kūno priežastis, tai - stebuklas. O jei kūnas (buvo) dvasios priežastis, tai - stebuklų stebuklas. Betgi aš stebiuosi: kaip [šitas] didžiulis turtas radosi tokiame varge. 30. Jėzus tarė: Ten, kur yra trys dievai, tai yra dievai; ten, kur jų yra du arba vienas, aš esu su juo. 31. Jėzus tarė: Joks pranašas, jei jis priimamas savajame sodžiuje. Gydytojas negydo tų, kurie jį pažįsta. 32. Jėzus tarė: Miestas, įsikūręs aukštame kalne (ir) įtvirtintas, negali kristi, o juo labiau negali būti paslėptas. 33. Jėzus tarė: Tai, ką išgirsite viena (ir) kita ausimi, skelbki(te) nuo stogų. Iš tiesų niekas, įžiebęs žiburį, nepavožia jo po ryku ir nededa slaptavietėn, bet stato į žibintuvą, kad visi įeinantieji ir išeinantieji matytų jo šviesą. 34. Jėzus tarė: Kai aklas veda aklą, abu įkrenta į duobę. 35. Jėzus tarė: Neįmanoma, jog kas nors įeitų į stipruolio namus ir užimtų juos smurtu, pirmiau nesurišęs jam rankų. (Tik) tuomet jis nusiaubs namus. 36. Jėzus tarė: Nesirūpinkite nuo ryto ligi vakaro ir nuo vakaro ligi ryto, kuo vilkėsite. 37. Jo mokiniai tarė: Kurią dieną pasirodysi mums ir kurią dieną mes išvysime tave? Jėzus tarė: Kai nesigėdydami apsinuoginsite ir paimsite savo rūbus, ir, numetę sau po kojų, mindysite juos tarsi maži vaikai, tada [išvysite] sūnų to, kuris gyvas, ir nebijosite. 38. Jėzus tarė: Daug kartų geidėte išgirsti žodžius, kuriuos sakau dabar, ir neturite nieko kito, iš ko juos galėtute išgirsti. Ateis dienos, kai ieškosite manęs ir nerasite. 39. Jėzus tarė: Fariziejai ir raštininkai gavo žinojimo raktus (ir) paslėpė juos. Jie neįėjo patys ir neįleido kitų, kurie norėjo (įeiti). Tačiau jūs būkite gudrūs kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai. 40. Jėzus tarė: Vynmedis buvo pasodintas be Tėvo ir, kadangi jis nesutvirtėjo, bus išrautas su šaknimis ir žus. 41. Jėzus tarė: Kas turi savo rankoje, tam bus duota, o kas neturi, iš to bus atimta ir tas truputis, kurį turi. 42. Jėzus tarė: Būkite praeiviai. 43. Jo mokiniai tarė jam: Kas tu esi, kuris mums tai sakai? (Jėzus tarė jiems): Argi nepažįstate, kas esu, iš to, ką sakau? Bet jūs pasidarėte kaip žydai, nes jie mėgsta medį (ir) neapkenčia jo vaisiaus, mėgsta vaisių ir neapkenčia medžio. 44. Jėzus tarė: Kuris piktžodžiaus prieš Tėvą, tam bus atleista, ir kuris piktžodžiaus prieš Sūnų, tam bus atleista; tačiau kuris piktžodžiaus prieš Šventąją dvasią, tam nebus atleista nei žemėje, nei danguje. 45. Jėzus tarė: Neraškomos vynuogės nuo erškėčių ir figos krūmų: iš tiesų jie neveda vaisiaus. Geras žmogus iškelia gera iš savo lobio; blogas žmogus iškelia bloga iš savo blogo lobio, esančio jo širdyje, ir kalba bloga, nes bloga iškelia dėl pertekliaus širdyje. 46. Jėzus tarė: Nuo Adomo iki Jono Krikštytojo tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją, tad jo akys nebus sunaikintos. Bet aš jums sakiau: Kuris iš jūsų taps mažas, pažins karalystę ir bus didesnis už Joną. 47. Jėzus tarė: Neįmanoma žmogui joti ant dviejų arklių, įtempti du lankus, ir tarnui - tarnauti dviem šeimininkams: arba jis gerbs vieną ir niekins kitą. Nė vienas žmogus, kuris geria seną vyną, tuojau pat negeidžia jauno. Ir nepila jauno vyno į senus vynmaišius, kad kartais šis nesugadintų vyno. Nelopo naujo rūbo senu lopu, nes praplyš. 48. Jėzus tarė: Jeigu du yra sandoroje viename ir tame pačiame name, jie tars kalnui: Persikelk! Ir kalnas persikels. 49. Jėzus tarė: Palaiminti vienišieji ir išrinktieji, nes jūs rasite karalystę, nes jūs esate iš jos (išėję) (ir) vėl į ją sugrįšite. 50. Jėzus tarė: Jeigu jūsų klaus, iš ko esate gimę, sakykite: Mes esame gimę iš šviesos, iš ten, kur šviesa gimė pati iš savęs; ji [pakilo] ir pasirodė jų atvaizdu. jeigu jūsų klaus, kas esate, sakykite: Esame jos sūnūs ir esame gyvojo Tėvo išrinktieji. Jeigu jūsų klaus, koks yra ženklas jūsų Tėvo, esančio jumyse, sakykite: Tai judėjimas ir ramybė. 51. Jo mokiniai tarė jam: Kurią dieną stos ramybė mirusiems ir kurią dieną ateis naujasis pasaulis? Jisai tarė jiems: Ta ramybė, kurios laukiate, yra atėjusi, bet jūs nepažįstate jos. 52. Jo mokiniai tarė jam: Dvidešimt keturi pranašai skelbė Izraelyje, ir visi jie skelbė apie tave. Jisai tarė jiems: Jūs palikote gyvąjį, esantį jūsų akivaizdoje, ir kalbėjote apie mirusiuosius. 53. Jo mokiniai tarė jam: Ar apipjaustymas naudingas, ar ne? Jisai tarė jiems: Jeigu apipjaustymas būtų naudingas, tėvas gimdytų juos apipjaustytus iš jų motinos. tačiau tikrasis apipjaustymas dvasioje turėjo didelę naudą. 54. Jėzus tarė: Palaiminti vargšai, nes jūsų yra Dangaus karalystė. 55. Jėzus tarė: Kuris neniekins savo tėvo ir motinos, negalės būti mano mokiniu, o (kuris) (ne)niekins savo brolių ir seserų ir (ne)neš savo kryžiaus kaip ir aš, nebus vertas manęs. 56. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado lavoną, o kuris rado lavoną - pasaulis nevertas jo. 57. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, turėjusį [gerų] sėklų. Jo priešas atėjo naktį ir pasėjo dirsių su geromis sėklomis. Žmogus neleido tarnams išrauti tų dirsių. Jis tarė jiems: Neateikite dirsių rauti, kad kartais, raudami jas, neišrautumėt kviečių; juk pjūties dieną dirsės pasirodys: jos bus išrautos ir sudegintos. 58. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris vargo, - jis rado gyvenimą. 59. Jėzus tarė: Žiūrėkite į Gyvąjį, kol esate gyvi, tam, kad nenumirtumėte ir nemėgintumėte pamatyti jį, nepajėgdami jo pamatyti. 60. (Jie išvydo) Samarietį, kuris, nešinas avinėliu, įžengė į Judėją. Jisai tarė savo mokiniams: Tasai (ką jis nori padaryti) su avinėliu? Jie tarė jam: Užmušti jį ir suvalgyti. Jisai tarė jiems: Kol jis gyvas, jis nesuvalgys jo, bet jeigu (tiktai) užmuš jį, ir jis virs lavonu. Jie tarė: Kitaip jis negalės jo suvalgyti. Jis tarė: Jūs taip pat ieškokite sau vietos ramybėje, kad nevirstumėte lavonais (ir) kad jūsų nesuvalgytų. 61. Jėzus tarė: Dvejetas ilsėsis vienoje lovoje - vienas mirs, kitas gyvens. Salomėja tarė: Žmogau, kas tu esi ir kieno tu (sūnus)? Tu atėjai į mano gultą ir valgei nuo mano stalo. Jėzus tarė: Aš tasai, kuris gimė iš to, kuris vientisas; man duota tai, kas yra mano Tėvo. (Salomėja tarė): Aš esu tavo mokinė. (Jėzus tarė jai): Todėl sakau: Kai jis bus vientisas, jis bus pilnas šviesos, o kai bus atskiras, jis bus pilnas tamsos. 62. Jėzus tarė: Aš skelbiu savo paslaptis [tiems, kurie verti mano] paslapčių. To, ką darys tavo dešinioji ranka, tegul tavo kairioji nežino to, ką ji daro. 63. Jėzus tarė: Buvo turtingas žmogus, turėjęs daug gero. Jis tarė: Panaudosiu savo gerą - pasėsiu, nupjausiu, pasodinsiu, prikrausiu savo diendaržius vaisių, kad man nieko nestigtų. Štai apie ką jis mąstė širdyje ir numirė tą pačią naktį. Kas turi ausis, teklauso! 64. Jėzus tarė: Vienas žmogus turėjo svečių ir, surengęs vaišes, pasiuntė tarną jų kviesti. Šis nuėjo pas pirmąjį (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. (Tasai) tarė: Man reikia paimti pinigus iš kai kurių pirklių; jie turi ateiti pas mane šįvakar, (ir) aš duosiu jiems nurodymų. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kvietė tave. Tasai tarė: Aš pirkau namą, ir prašo manęs [ateiti] dieną; aš būsiu užsiėmęs. Jis nuėjo pas kitą (ir) tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė jam: Mano draugas veda, ir aš pats rengiu puotą: aš negalėsiu ateiti. Aš atsisakau vaišių. Jis nuėjo pas kitą ir tarė jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tarė: Aš pirkau ūkį ir vykstu ten rinkti nuomos: aš negalėsiu ateiti. Aš atsiprašau. Tarnas sugrįžęs tarė šeimininkui: Tavo kviestiniai atsisakė vaišių. Šeimininkas tarė tarnui: Eik į kelią; atveski pasivaišinti tuos, kuriuos sutiksi. Pirkėjai ir pirkliai ne[įžengs] į mano Tėvo valdas. 65. Jisai tarė: Vienas doras žmogus turėjo vynuogyną; jis atidavė jį darbininkams, kad jie įdirbtų ir gautų iš jo vaisių. Jis pasiuntė tarną, primušė (ir) nedaug trūko, kad jis būtų miręs. Tarnas grįžo (ir) apsakė šeimininkui. Šeimininkas jam tarė: Galbūt jie nepažino jo. Jis pasiuntė kitą tarną; darbininkai primušė ir šitą. Tada šeimininkas pasiuntė sūnų. Jis tarė: Galbūt jie drovėsis mano sūnaus. Tie darbininkai, sužinoję, kad jis vynuogyno paveldėtojas, sučiupo (ir) nužudė jį. Kas turi ausis, teklauso! 66. Jėzus tarė: Parodykite man akmenį, kurį atmetė statytojai: tai kertinis akmuo. 67. Jėzus tarė: Kas viską pažįsta, stokodamas pats savęs, stokoja visko. 68. Jėzus tarė: Būsite palaiminti, kai jus ims niekinti ir persekioti, ir jie neras vietos ten, kur jus persekiojo. 69. Jėzus tarė: Palaiminti, kuriuos persekiojo širdyje; tai jie iš tiesų pažino Tėvą. Palaiminti alkstantieji, nes norinčiojo pilvas bus pripildytas. 70. Jėzus tarė: Kai turėsite tai savyje , tas ką turite, išgelbės jus. Jei neturite savyje to, tas ko neturite, pražudys jus. 71. Jėzus tarė: Aš sugriausiu [šį] namą, ir niekas neįstengs jo [at]statyti. 72. [Vienas žmogus tarė] jam: Pasakyki mano broliams, kad pasidalytų su manimi tėvo gerą. Jisai tarė jam: Žmogau, kas gi padarė mane dalytoju? Jisai atsigręžė į mokinius (ir) tarė: Argi aš dalytojas? 73. Jėzus tarė: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad melskite Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į pjūtį. 74. Jisai tarė: Viešpatie, daug yra aplink (šaltinį), bet nė vieno (šaltinyje). 75. Jėzus tarė: Daug stovinčiųjų prie durų, bet vienišieji tie, kurie įžengs į vedybų menę. 76. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į pirklį, turėjusį prekių (ir) radusį perlą. Šito pirklio būta protingo: jis pardavė prekes (ir) nusipirko vieną perlą. Jūs gi ieškokite lobio, išliekančio amžinai ten, kur kandys nepasiekia jo sunaikinti, nė kirminai jo negraužia. 77. Jėzus tarė: Aš esu šviesa, kuri yra virš jūsų. Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane. 78. Jėzus tarė: Ko išėjote į tyrus? Pasižiūrėti vėjo linguojamos nendrės ir švelniais rūbais dėvinčio žmogaus? [Štai jūsų] valdovai ir jūsų didžiūnai dėvi švelniais [rūbais], ir jie negalės pažinti tiesos. 79. Moteris minioje tarė jam: Palaimintos tave nešiojusios įsčios ir tave penėjusios [krūtys]. Jisai tarė (jai): Palaiminti, kurie girdėjo Tėvo žodį (ir) tikrai išlaikė jį. Iš tiesų ateis dienos, kai sakysite: Palaimintos įsčios, kurios nepradėjo, ir krūtys, kurios nežindė. 80. Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado kūną, o to, kuris rado kūną, pasaulis nevertas. 81. Jėzus tarė: Kuris pralobo, tekaraliauja, o tas, kuris turi galios, teatsisako. 82. Jėzus tarė: Kuris yra arti manęs, tas - arti ugnies ir kuris yra toli nuo manęs , toli nuo karalystės. 83. Jėzus tarė: Atvaizdai yra apreikšti žmogui, ir šviesa, kuri slypi juose, yra paslėpta Tėvo šviesos atvaizde. Jis pasirodys, ir jo atvaizdą slėps jo šviesa. 84. Jėzus tarė: matydami savo panašumą, jūs džiaugiatės. Bet, kai išvysite savo atvaizdus, sukurtus iki jūsų, kurie ir nemiršta, ir neapsireiškia, kiek daug (teks) jums pernešti! 85. Jėzus tarė: Adomas yra kilęs iš didelės galybės ir didelio turto, ir jis nevertas jūsų; nes, [būdamas vertas], ne[būtų ragavęs] mirties. 86. Jėzus tarė: [Lapės turi savo olas] ir dangaus paukščiai - [savo] lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti. 87. Jėzus tarė: Pasigailėtinas yra kūnas, priklausąs nuo kūno, ir pasigailėtina yra siela, priklausanti nuo jų abiejų. 88. Jėzus tarė: Angelai ateis pas jus ir pranašai, ir jie duos jums tai, kas yra jūsų. Jūs irgi duokite jiems tai, ką turite rankose, ir tarkite sau: kurią dieną jie ateis (ir) paims kas yra jų? 89. Jėzus tarė: Kodėl jūs plaunate taurės išorę? Argi nesuprantate, jog tas, kuris padarė jos vidų, padarė ir jos išorę? 90. Jėzus tarė: Ateikite pas mane, nes mano jungas yra geras, o mano viešpatavimas yra saldus, ir jūs atrasite ramybę sau. 91. Jie tarė jam: Pasakyki mums, kas esi, kad įtikėtume į tave. Jisai tarė jiems: Jūs aiškinate dangaus ir žemės veidą, o nepažįstate to, kas yra jūsų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemokate patirti. 92. Jėzus tarė: Ieškokite ir rasite, bet dalykus, kurių klausėte anomis dienomis ir kurių jums nepasakiau tada, noriu dabar pasakyti, ir jūs neklausiate jų. 93. [Jėzus tarė]: Neduokite to, kas šventa, šunims, kad nenumestų to į mėšlą. Nemėtykite perlų kiaulėms, kad nepadarytų tai […]. 94. Jėzus [tarė]: Kas ieško, tas ras, [ir kuris beldžiasi], tam bus atidaryta. 95. [Jėzus tarė]: Jei turite pinigų, neduokite už palūkanas, bet duokite […] tam, iš ko jų negausite. 96. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į moterį, (kuri), paėmusi truputį mielių, [įdėjo] į minkymą (ir) padarė iš jo didelius kepalus. Kas turi ausis, teklauso! 97. Jėzus tarė: [Tėvo] karalystė panaši į moterį, nešančią ąsotį, pilną miltų. Jai einant ilgą kelią, nutrūko ąsočio rankena, miltai išbiro už jos ant kelio. Ji (to) nepastebėjo ir nežinojo nelaimės. Parėjusi namo, pastatė ąsotį ant žemės (ir) rado jį tuščią. 98. Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, norėjusį nužudyti didžiūną. Jis ištraukė kalaviją savo namuose ir įsmeigė jį į sieną, norėdamas patirti, ar jo ranka bus (pakankamai) tvirta. Tada jis užmušė didžiūną. 99. Mokiniai tarė jam: Tavo broliai ir tavo motina stovi lauke. Jisai tarė jiems: Štai jie, kurie vykdo mano Tėvo valią, yra mano broliai ir mano motina; tai jie įžengs į Tėvo karalystę. 100. Jie parodė Jėzui aukso monetą, sakydami: Ciesoriaus žmonės reikalauja iš mūsų duoklės. Atiduokite ciesoriui tai, kas ciesoriaus. Dievui atiduokite tai, kas dievo, o kas mano, atiduokite man. 101. [Jėzus tarė]: Kuris neniekins savo [tėvo] ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Ir kuris nemylės savo tėvo ir savo motinos kaip aš, negalės būti mano mokiniu. Nes mano motina […], tačiau [tikroji mano motina], jinai davė man gyvybę. 102. Jėzus tarė: Vargas jiems, fariziejams, nes jie panašūs į šunį, gulintį jaučių ėdžiose, nes jis nei pats ėda, nei jaučiams duoda ėsti. 103. Jėzus tarė: Palaimintas žmogus, kuris žino, [kokiu] nakties [metu] ateis vagys, tad jis atsikels, sutelks savo […], apsijuos strėnas prieš jiems ateinant. 104. Jie tarė [jam]: Eime, pasimelskime ir pasninkaukime šiandien. Jėzus tarė: Kokią gi nuodėmę aš padariau arba kuo aš nusidėjau? bet kai jaunikis išeis iš vedybų menės, tada tegul jie pasninkauja ir meldžiasi. 105. Jėzus tarė: Kuris pažins tėvą ir motiną, bus vadinamas paleistuvės sūnumi. 106. Jėzus tarė: Kai iš dviejų padarysite vieną, jūs tapsite žmogaus sūnumi, ir jums tarus: Kalne, persikelk, - jis persikels. 107. Jėzus tarė: Karalystė panaši į piemenį, turėjusį šimtą avių; viena, pati didžiausia iš jų, pasiklydo; jis paliko devyniasdešimt devynias (ir) ieškojo vienos, kol rado. Padėjęs vargo, jis tarė aviai: Aš myliu tave labiau nei devyniasdešimt devynias. 108. Jėzus tarė: Kuris atsigers iš mano lūpų, bus kaip aš, o aš taip pat tapsiu juo, ir slapti dalykai atsiskleis jam. 109. Jėzus tarė: Karalystė yra panaši į žmogų, turėjusį savo lauke [paslėptą] lobį, apie kurį (jis) nežinojo ir kurį po mirties paliko savo [sūnui]. Sūnus nieko nežinojo [apie jį] jis priėmė tą lauką (ir) pardavė jį. O kuris jį nupirko, atėjo (ir) ardamas [rado] lobį. Jis ėmė skolinti pinigus už palūkanas kam norėjo. 110. Jėzus tarė: Kuris rado pasaulį ir pralobo, teatsisako pasaulio! 111. Jėzus tarė: Dangus, taip pat ir žemė susisuks jūsų akivaizdoje, ir gyvasis, (kilęs) iš gyvojo, neregės nei mirties, nei [baimės], nes Jėzus pasakė: Kuris ras pats save, pasaulis nėra vertas jo. 112. Jėzus tarė: vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos; vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno. 113. Jo mokiniai tarė jam: Kokią dieną ateis karalystė? (Jėzus tarė): Ji neateis, kai laukiate. Nepasakys: Štai jinai čia. Arba: štai jinai ten; tačiau Tėvo karalystė plyti žemėje, o žmonės nemato jos. 114. Simonas Petras tarė jiems: Tepasitraukia Marija nuo mūsų, nes moterys nėra vertos gyventi. Jėzus tarė: Štai aš imsiu jai vadovauti, kad padaryčiau ją vyru, kad jinai irgi taptų gyva dvasia, panašia į jus, vyrus. Nes kiekviena moteris, tapusi vyru, įžengs dangaus karalystėn . EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II EVANGELIJA PAGAL TOMĄ (II a.) Iš 53 rankraštinių kūrinių (religinių traktatų, dialogų, laiškų, apreiškimų, evangelijų), kurie sudaro 13 rinkinių (kodeksų), 1945 m. surastų Egipte, Nag Hamadi kaime, įdomiausiu ir reikšmingiausiu mokslininkai laiko Evangeliją pagal Tomą, parašytą koptų kalba. Spėjama, kad šios evangelijos autorius - apaštalas Didimas Judas Tomas. Kai kurie tyrinėtojai, įžiūrėdami evangelijoje judėjiškąjį bei krikščioniškąjį substratą, daro išvadą, jog pirmiausia ji galėjusi būti užrašyta graikiškai apie 140 m. ir tik vėliau išversta į koptų kalbą. Nuo kanoninių Naujojo Testamento evangelijų ji skiriasi tuo, kad neaprašinėja Jėzaus gyvenimo ir veiklos, o tik fiksuoja jo pamokymus. Nors daugelis jų ir sutampa su Jėzaus pamokymais, užfiksuotais kanoninėse evangelijose, vis dėlto Evangelijoje pagal Tomą ryški gnostiškoji kai kurių krikščioniškųjų idėjų interpretacija ne tik gnosticizmui būdinga terminologija, bet ir konceptualiniu kryptingumu. Chrestomatijoje spausdinamas šios evangelijos vertimas, parengtas prancūziškojo vertimo pagrindu. Kaip kontroliniais naudotasi koptiškuoju originalu bei tarybinės mokslininkės M. Trofimovos atliktu rusiškuoju šios evangelijos vertimu, paskelbtu straipsnių rinkinyje “Ąķņč÷ķīńņü č ńīāšåģåķķīńņü” (M., 1972, p. 369-380). Laužtiniuose skliaustuose įrašyti atstatyti, o lenktiniuose - papildomi vertėjo žodžiai, pavartoti dėl minties aiškumo
emipetras: Labai seniai , bandžiau naudotis savo dieviškojo minčių DERINTOJO patarimais . Pamaniau , gal kam bus įdomu paskaityti , tiek senas , tiek naujas tiesas . ŽMOGAUS KELIAS Į ŠVIESĄ . Dieviškojo mano Minčių Derintojo pranešimai Nors visi patyrimai kiekvienam bus vis kitokie , individualūs, bet svarbu , kad visi matytumėte vieną tikslą - Dangaus Karalystę , kurioje viešpatauja Dievas Tėvas , Amžinasis Rojaus Sūnus ir Begalinė Šventoji Dvasia . Nepamirškite ir mano Sūnaus Kūrėjo Jėzaus Kristaus ir savo Vietinės Visatos šventosios Motinos Dvasios už jums sukurtą šį fizinį gyvenimą , už jums sukurta morontinį gyvenimą sielos ugdymui ir gyvenimui . Dėkokite už gyvenimą , už protą , už sveikatą , už meilę , už dvasinę išmintį ir dvasines įžvalgas . Per kartų kartas , per protėvių protėvius mano Sūnus Kūrėjas su Šventąja Dvasia ilgai ruošė ir tobulino jūsų protus , kad jūsų minčių virpesiai priartėtų prie Manųjų ir galų gale jūsų protas užmegstų dialogą su atsiūstu Mano Dvasios pasiuntiniu , dieviškuoju Minčių Derintoju arba , su mums žinomu kitu pavadinimu - savo Aukštuoju Aš ." Aš jau rašiau apie Meilės Vandenyną plūstantį iš dangaus į žemę. Ir tai yra tikra tiesa . Štai , neseniai, paskutiniame dešimtmetyje , gimę Pakilėtų Valdovų laiškai taip pat persunkti šia dvasia . URANTIJOS knyga taip pat atsirado šalia plataus spektro , įvairios dvasinės ir ezoterinės literatūros suklestėjimo . Vis daugiau žmonių patiria įvairius regėjimus arba dvasinius diktavimus . Ir visa tai vyksta ne šiaip sau . Visa žmonija , tendencingai , kryptingai , žingsnelis po žingsnelio vedama link aukštesnio dvasingumo . AŠ jums sakau : ,, Lokaliniai karai , suklestėjęs terorizmas , tik dar labiau paryškina užtamsėjusio proto kovą su besiskleidžiančia Šviesa . Bet šis dangiškasis Meilės Vandenynas minkština žmonijos agrėsiją , neleidžia suakmenėti visoms širdims , išvaduoja iš vergijos žmogiškąsias sielas, kurios patenka destruktyvių asmenybių poveikyje .'' Tie dvasiniai žiburėliai , kaip urantiečių grupelės ar pavieniai dvasiniai asmenys ir yra ta pagrindinė atsvara visam blogiui klestinčiam žemėje. Daug vandens nutekės jūsų upėmis kol dangiškojo Meilės Vandenyno bangos užlies meilės virpesiais visas širdis . Bet žinokite vieną , kad ir vienas lauke karys yra karys . Jūs turite nešti šviesą tamsiesiams protams ir pasakoti apie dangiškąjį Meilės Vandenyną . Vienas žmogus turintis Jėzaus Kristaus arba Budos sąmonę gali atsverti visą žemišką blogį , kad neivyktų planėtinė arba kosminė katastrofa. Tad šiuo metu , kaip tik tokią sąmonę vystyti savyje ir kviečia : URANTIJOS knygos dokumentai , Pakilėtųjų Valdovų laiškai ir pažangioji ezoterinė literatūra. Jau atėjo laikas keistis žmonijai . Pradžioje šių , savo dvasingumą bevystančių žmonių bus tik vienetai . Tai gali būti , šios dienos pavyzdžiu , jūsų ,,Urantijos knygos '' forumai . Bet ateityje tokių žmonių atsiras vis daugiau . Tad įsivaizduokite kaip keisis jūsų miestai ir kaimai , kai tokių žmonių , ugdančių savyje Kristaus sąmonę bus dauguma . Tai jau bus milžiniška atsvara Šviesos naudai , prieš blogio apraiškas . Visa politinė virtuvė , tokiose šalyse , jau nebesugebės generuoti blogio įstatymu ir taisyklių . Vien tik nuo šių dvasingų žmonių skleidžiamos MANO šviesos vyks dvasinė transformacija šalia gyvenančių žmonių sąmonėje . Pradės atsirasti draugiškas dialogas tarp žmonių . Nebeliks kvailos ir principingos konfrontacijos . Žmonės kalbėsis kaip tikri bičiuliai . Matote kiek mažai tereikia tikrų , dvasingų , Kristaus sąmonę turinčių žmonių , kad visuomenė pagaliau pradėtų šviesėti . Keletas dešimčių žmonių susivienyję Kristaus sąmonėje jau gali daryti stebūklus ir apšviesti dvasine šviesa visą regioną ar tautą . Tokia šalis ar tauta jau žengia į normalų , dvasingą susikalbėjimą visais lygiais . Nebelieka korupcijos , išnyksta nusikalstamumas , depresijos ir visos , su tuo susijusios , ligos. Tokia šalis ar regionas , jau šviečia visam likusiam pasauliui . O tada ir visas pasaulis pradeda šviesėti , nes Šviesa ir Tiesa , kaip grandininė reakcija plinta į visa šalis . Pagaliau jau daugelio žmonių protai pradeda suprasti kas ta dieviška Meilė , kas ta dieviška Išmintis. Tarp žmonių vyksta normalus susikalbėjimas - atviromis akimis ir atviromis širdimis . Todėl AŠ sakau jums . Jūs turite pagaliau išmokti , orientuotis savo vidinėje , dvasinio proto erdvėje . Kad patirtumėte savyje dvasinį nušvytimą , jūs turite išmokti siekti vidinės tylos ir ramybės , kad šiame žemiškame šurmulyje , kuriame jūs gyvenate , pagaliau užgirstumėte Dievo Tėvo balsą - savo Aukščiausiojo AŠ balsą . Jūs turite pradėti semtis dvasinės išminties ir meilės jausmo ne tiek iš knygų ir žmonių patarimų , bet iš savęs , iš savo vidaus , iš savo dieviškojo AŠ . Mano brangieji , viskas yra jūsų valdžioje ir viską galima keisti per jūsų sąmonės pasikeitimą . Palengva , žingsnelis po žingsnelio , bet kryptingai . Šis jums užsiduotas kryptingumas ir sudarys visą sunkumą . Todėl siekite visur išvystyti pastovumą . Neleiskite savo kūniškam , praktiškąjam protu atitraukti jūsų dėmesį nuo vidinio , pastovaus dvasinio dialogo su savuoju AŠ , su savo minčių Derintoju . Jūsų žmogiškasis gyvenimas , palyginamai , yra toks trumpas ir pilnas pavojų , tad , labai rimtai ir su didžiu rūpesčiu , nežiūrėkite į šio gyvenimo, tekančius laike , reiškinius . Nevaikščiokite susirūpinusiais ir labai reikšmingais veidais . Daugiau juokitės ir šypsokitės . Visas problemas spręskite su meile ir ugnele . Kiekvieną žemišką rūpestį apvyniokite šypsena ir juoku . Nieko nera verto , kad jūs liūdėtumėte ir nieko nėra svarbesnio už jūsų šypseną . Atminkite vieną , kaip sakė išminčius Saliamonas ,, viskas praeina po šia Saule .'' Juokitės ir būkite laimingi . Žaiskite šį žemišką gyvenimą ir jauskitės laimingi ir aktyvūs jo dalyviai . Niekada neleiskite , kad negatyvūs išoriniai reiškiniai ar vidinės liūdnos mintys , išvestų jus iš laimingos vidinės būsenos . Besiartinančiai blogai nuotaikai ar įvykiui , kuo greičiau pastatykite maldą savo prote , savo sąmonėje . Jūsų Visatos VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS pasakė : ,, Belskite ir bus atidaryta ...“ , o AŠ jums sakau melskite Dievą Tėvą , kad išvaduotų iš susidariusios įtampos ir liūdesio . Jūs nedelsiant pajusite , kaip laiminga būsena vėl užvaldo visas jūsų mintis . Visa tai turite kasdiena praktikuoti ir leisti savo mintims maudytis dieviškąjame Mano Meilės Vandenyne . Valingai , bet su meile , formuokite vidinę šypseną , kuri spindės ne tik jūsų akyse , bet ir fiziniame veide . Jūsų asmeninė , vidinė laiminga būsena spinduliuos į aplinkinį pasaulį ir jame darysis šviesiau ir šilčiau . Jeigu akyse , jeigu veide nėra šypsenos - trūksta gyvybingumo ir visose jūsų kūno lastelėse , kadangi jūs tik gražiomis ir linksmomis mintimis per savo protą ir sąmonę paskleidžiate gyvybės , meilės virpesius į visą kūno nėrvų sistemą , kuri plačiai išsišakojusi po visus audinius , organus ir lasteles . Tai savo ruožtu stiprina jūsų sveikatą ir formuoja laimingą visą kūną . Meilės ir džiaugsmo virpesiai pasklidę po visą jūsų kūną , sudaro palankiausias sąlygas vykti visoms elektrocheminėms reakcijoms ir junginiams visose jūsų kūno lastelėse . Jeigu jau pasiryžote būti Dievo Tėvo vaikai , tai spnduliuokite tik meilę ir gerumą . Būkite visur rūpestingi , bet linksmi ir nekurkite ant savo veido rūpesčių ir liūdesio šydo . Visas savo problemas ir rūpesčius atduokite Man - Dievui Tėvui . Mano Meilės Vandenyne AŠ ištirpinsiu visas jūsų negandas ir problemas . Į save ir į aplinkinius žmones žiūrėkite , kaip į energetinius kamuoliukus , kurie gali ir turi šviesti , taip kaip tamsiomis naktimis elektros lempomis apšviečiate savo miestų gatves . Taip ir nuo jūsų asmeninės laimingos ir linksmos nuotaikos sau ir visam šalia esančiam pasauliui darosi šviesiau gyventi . Būkite MANO mažosios saulytės , neškite šviesą ir šypseną į pasaulį . Neškite gyvąjį tikėjimą į MANE ir liūdykite MANE , savo tikėjimu , šalia esančiam pasauliui . Neškite gyvajį tikėjimą ir auskite brolystės ir meilės ryšius su šalia gyvenančiais , dar neatsibudusiais MANO vaikais . Pagirdykite ir juos tais nesavanaudiškais meilės virpesiais , kuriais ir AŠ jus girdau . Belskite į savo artimųjų protus ir širdis , bet tyliai , su meile . Jeigu sunkiai bunda jūsų artimieji MANO žodžiui ir meilei - veik tik per MANE , prašyk MANO veikimo į to žmogaus protą ir širdį . Supraskite ir žinokite , kad visos Visatos skęsta MANO meilės virpesiuose ir visa Kūrinija vystosi ir auga MŪSŲ ROJAUS ŠVENTOS TREJYBĖS meilės ir išminties virpesiuose . Gyvenimas ir gyvybė vystosi ir auga tik sintezėje visų elementų ir atomų . Meilė su išmintimi yra kuriančioji energija . Ši kuriančioji energija iš Rojaus iš Havonos visatos , pasklinda toli po visas gyvenimu ir gyvybe apdovanotas visatas . Žinokite , kad jūsų nuoširdi meilė savo artimui ir visai Kūrinijai , jūsų laimingas juokas , tarpusavio bendravime , jūsų laiminga šypsena , MUMS DIEVAMS taip pat yra gražiausios akimirkos .
emipetras: BŪKIME ŠVIESOS ŽMONĖS Šio pasaulio , žmonijos elitas : prezidentai , monarchai , bankai , karinės ir teisinės struktūros , medicina , švietimas , yra valdomas driežų-reptilijų . Šios esybės yra iš kitų pasaulių , tačiau gyvena žmonių pavidalu ir savo esybėmis yra kaip žmonės ir iš tiesų yra žmonės , per kontaktą su žmonėmis . Šitos visos esybės , kaip archontai , driežai- reptilijos , ateiviai , visos gyvena , išgyvena ir kuria savo asmeninę egoistinę visos Žemės planetos valdymo politiką . Mes žmonės , savo nestabiliomis ir tamsiomis mintimis , jiems talkiname . Mes savo užterštais protais nemokame blogio atskirti nuo gėrio , tamsos nuo šviesos . Visi kazino , visi pramogų namai , visos striptizo , sekso industrijos sukasi dirbtinėje neonų šviesoje . Šios ir kitos dirbtine šviesa aksigaubusios struktūros akina žmonių protus savo nežabota prabanga spalvinga šviesų palete . Apkvailinti žmonijos proteliai visa tai supranta kaip gėrio , turtuose , piniguose , brangakmeniuose , siekiamybę . Žmonės taip yra apsikvailinę , kad visiškai nebemoka išsirinkti savo politinių , ekonominių vadovų , kurie su meile valdytų savo tautą , savo žmones. Baisi velniava persiduoda iš vienos kartos į kitą . Vaiko , kaip kūdikio užuomazgos sukūrimas yra paverstas atsitiktiniu arba sekso orgijos aktu . Tas švenčiausias ŽMOGAUS sukūrimo sakramentas , yra paverstas eiliniu sekso žaidimu , be dvasinės prasmės ir be dievo palaiminimo . Tačiau yra ir šviesos pasauliai , kurie labai susirūpinę žmonijos ateitimi . Tačiau jie labai toli , o be to , prieš žmogaus valią nieko negali padėti , jeigu žmonės jų neprašo pagalbos . Tik tamsos pasaulis brutaliai veržiasi į žmonijos gyvenimą . Šviesiosios , dieviškų Šviesos pasaulių , esybės-astralai , yra siriečiai . Jie yra Šviesos vaikai , iš Sirijaus žvaigždyno ir visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti blogio ir gėrio balansą , o žmogiškas sielas stiprinti ir saugoti , nuo tamsos ir blogio energijų. Kol žmogaus sąmonė yra mieganti ir nepriima Šviesos energijų , Dievo Tėvo energijų , tol jo energetinį apvalkalą lengvai pramušinėja įvairūs astralai . Be aistringo tikėjimo Dievo Dvasia , žmogaus aura būna ne išsipūtusi ir spinduliuojanti , bet tokia supliuškusi , pilna pilkšvos spalvos . Žmogaus aura turi būti įtempta . Tai savo laiku , jau prieš šimtą metų , rašė didieji žmonijos Mokytojai . Jie sakė ; ,, būkite jūs pagaliau dvasios kariai ir savo aurą laikykite įtemptą , kad priešo strėlės atšoktų ir grįžtų atgal , siuntėjui .‘‘ Tačiau ar kas tuo tikėjo , ar kas tuo masiškai naudojosi ? Tik vienetai , tik vienetai iš milijono . Geriausiu atveju naudojosi tik keletas šimtų išminčių iš milijardinės masės , planetos gyventojų , visi kiti , kaip ir dabar , skendėjo dvasinėje tamsoje , kultūrinėje tamsoje . Na , dabar lyg ir negali sakyti , kad truksta šviesos ir kultūros šiame pasaulyje . Tačiau vienur jos lyg ir yra , tačiau visos kultūrinės , kaip dvasinės vertybės , apverstos aukštyn kojomis , kitur tos kultūros iš tiesų mažoka , o jos nešėjai iš VAKARŲ atneša neoninę , dirbtinę kultūrą. O kaip įtempti savo aura , daugelis paklaus ? Kaip įtempti savo auros energetiką ? Kaip sudaryti tą ryškiai šviečianti energetinį balioną apie save ? Aišku tik meile , tik besąlygiška meile savo Kūrėjui , tai yra Jėzui Kristui ir visos Kūrinijos TĖVUI - Dievui Tėvui , Rojaus Trejybei . Kaip Meilė Dievui , taip ir meilė žmogui , taip ir meilė net Reptilijai , štai tas galingiausias ginklas visoje Visatoje . Ir kito galingesnio ginklo , ir kitos galingesnės užtvaros prieš blogį , nėra visame bekraščiame kosmose . Tai paties Kūrėjo ginklas , tai visos Rojaus Trejybės galingiausias ginklas - MEILĖ . Besąlyginė meilė viskam ir brangiausiam ir skurdžiausiam ir blogiausiam žmogui , kurie supa mus , su kuriais kasdiena susitinkame , su kuriais dirbame , mokomės , pinigais ir pastoge dalinamės , lova ir maistu dalinamės . BESĄLYGINĖ MEILĖ VISIEMS . Aišku yra tai , kad kai kurias suverenerias dvasines pozicijas , visa žmonija yra praradusi ir savo proto galiomis nebemoka naudotis , nebemoka ir susikalbėti su dvasinėmis energijomis ., kurios iš tiesų yra asmenybės . Nebemoka , nes žmogaus esybėje labai išsikerojo gobšumas , pavydas , kerštas , savosios egoistinės asmenybės sureikšminimas ir galingas noras valdyti savo artimą . Tuo ir naudojasi astralai - reptilijos ,. paimdami , pritraukdami į savo energetinę įtaką , visus prezidentus , ministrus , karo generolus , bankininkus ir šau - biznio atstovus . Panašus pritraukia panašų . Kaip danguje taip ir žemėje , kaip viršuje , taip ir apačioje . Tai vis tūkstantmečių išminties liudijimas , kad mes čia Žemėje niekada negyvenome vieni ir ateityje taip pat vieni negyvensime , tai yra niekada nebūsime vien tik sterili žmonija . Pradžioje , mūsų Saulės sistemos kūrimo šlovės šviesoje , Liuciferio sukurta Saulės sistema , buvo kaip kosminės planetų tobulybės liudijimas . buvo gražus ir ryškus šios sistemos spindesys per visą Satanijos sistemą , kol pats , šios sistemos kūrėjas Liuciferis , neišpuiko ir krito į savo asmenybės puikybės nuopuolį . Tuo tolimu laikotarpiu , čia skrido ir apsigyveno daug esybių iš kitų pasaulių ir žvaigždynų. Visi norėjo daryti savo įtaką į besivystantį homo sapiens , o daugelis norėjo tik pasinaudoti ir įsiamžinti žmogiškojoje sieloje . Šis kosminis dvasinis nuopolis , kurio rezultate įvyko visos sistemos įzoliacija , užsklendė kosmines duris , tolimųjų Šviesos Pasaulių , Šviesos Nešėjų visai savanorių hierarchijai , įtakoti ir saugoti žmonijos vystymąsi ir jos dvasinį gyvybingumą , nuo tamsiųjų jėgų , nuo tamsiųjų kosminių energijų . Šviesos pasaulis ir Šviesos pasaulio vaikai , skrodžia visą kosmosą ir kuria ir valdo visą Kūriniją , tačiau yra ir Tamsos pasaulis , su neigiama funkcija į Šviesos pasaulį . Tamsos pasaulis , tai tik sąlyginis pavadinimas . Iš tiesų , mes visi priklausome tai pačiai visaapimančiai kosminei Kūrinijai , kuri naudojasi tolimojo Rojaus , Dievybių Trejybės išspinduliuotą dvasinę energiją . Dievybių Trejybė , tik ji viena žino , tik ji viena turi Planą , kaip savo dieviška įtaka , blogį perkeisti į gėrį , o kartais gėriui , leisti pajausti net ir blogio vaisius . Viskas yra judėjime ir viskas yra amžinoje kūryboje . Viskas yra evoliuciniame amžinybės tobulame dievybių sukurtame Plane . Ačiū Dievui Tėvui , kad ir mes žmonės , po daugelio tūkstantmečių tamsos ir izoliacijos , pagaliau pabudome , vėl atsivėrė kosminių energijų durys į dieviškus morontinius pasaulius ir savo protais ir sielomis , esame dieviškoje įtakoje .
Arina: emipetras rašo: Šio pasaulio , žmonijos elitas : prezidentai , monarchai , bankai , karinės ir teisinės struktūros , medicina , švietimas , yra valdomas driežų-reptilijų . Šios esybės yra iš kitų pasaulių , tačiau gyvena žmonių pavidalu ir savo esybėmis yra kaip žmonės ir iš tiesų yra žmonės , per kontaktą su žmonėmis . Šitos visos esybės , kaip archontai , driežai- reptilijos , ateiviai , visos gyvena , išgyvena ir kuria savo asmeninę egoistinę visos Žemės planetos valdymo politiką . Mes žmonės , savo nestabiliomis ir tamsiomis mintimis , jiems talkiname . aha mačiau tą fantastinį filmą :) emipetras rašo: Ačiū Dievui Tėvui , kad ir mes žmonės , po daugelio tūkstantmečių tamsos ir izoliacijos , pagaliau pabudome , vėl atsivėrė kosminių energijų durys į dieviškus morontinius pasaulius ir savo protais ir sielomis , esame dieviškoje įtakoje . tai tų reptilijų nebereikia bijoti? :))) --------
emipetras: O , mano kiemelį apsilankė VIEŠNIA . Tai ta proga sakau , būk pasveikinta tarp moterų .... O dabar rimčiau . Arina , tu reptilijų bijoti nebereikia , bet išmintingai saugotis tikrai reikia . Jos turi didelę galią šiame fiziniame pasaulyje ; kaip į mūsų fizinį gyvenimą , kaip į šio fizinio ir materialaus gyvenimo kokybę , tačiau nebeturi jokios galios ,,praryti '' mūsų sielas , nebeturi jokios galios sutrukdyti dieviškajam sielų dvasiniam augimui , jeigu tik žmogus visu savo protu , visomis savo mintimis , trokšta būti su Sūnaus Kūrėjo TIESOS DVASIA , trokšta būti su DIEVO TĖVO DVASIA , trokšta būti su Vietinės Visatos , Amžinosios Dvasios Dukryte Kūrėja - MOTINA DVASIA , tokių sielų ir protų jokios reptilijos neliečia . Šios sielos auga ir vystosi visų aukščiau paminėtų DVASIŲ šviesoje ir patikimoje apsaugoje . Tačiau žmonės statantys savo gyvenimą tik ant fizinio ir materialaus gerbūvio pamatų , tikrai yra labai pažeidžiami ir milijonai jų yra reptilijų valdžioje .
emipetras: Vaistažolių arbatose slypi nematoma jėga Natalija KONDROTIENĖ "Šiaulių kraštas" Vaistininkas Virgilijus Skirkevičius siūlo dažniau pasimėgauti vaistažolių arbatomis, tačiau nusijuokęs priduria, kad arbatą galima paruošti ne tik iš vaistažolių, o net iš chrizantemų ar rožių. Visiems arbatų mėgėjams siūlo nepamiršti, kad reikalingiausi vaistai visuomet yra šalia mūsų. Lietuviška žalioji arbata Vaistininkas V. Skirkevičius patikina, kad Lietuvos pamiškėse, kirtavietėse ir pakelėse auga pati tikriausia žalioji arbata — gaurometis. Saulėje ją galima fermentuoti ir paversti juodąja arbata. Skonio savybėmis ir lapelių išvaizda, kaip pasakoja vaistininkas, ji panaši į kinišką ar indišką, tačiau ši arbata yra nepelnytai užmiršta, o gal ir išstumta užjūrio arbatų Lietuvoje. Nusijuokia, kad Rusijoje dar ir dabar ji geriama iš samovarų, vadinama Ivano čajumi, tikint stiprinančiomis šio augalo savybėmis. „Kai kuriose Lietuvos regionuose, šis augalas vadinamas kazokais. Gal iš tikro kazokai išmokė gerti siauralapio gauromečio arbatą, o gal pavadinimas kilęs iš greito augalo vislumo, užkariaujantis vis didesnius kirtaviečių plotus“, — svartstė V. Skirkevičius. Vaistininkas pasakoja, kad rudenį, išbridus iš miško ir pamačius aplipusius baltais pūkais savo rūbus, nereikia net abejoti — tai gaurometis arba tarmiškai kazokas prisikabino. Pabrėžia, kad tuo metu augalo lapai jau netinka švelnaus skonio arbatai gaminti. Juos reikia rinkti, kai gaurometis žydi iki švento Jono dienos purpurinės spalvos vainiklapiais, siekdamas iki 2 metrų aukštį. Tuomet ir jauni lapeliai tinka naudoti salotoms gaminti. Vaistininko teigimu, arbatos iš šio augalo labai naudingos: gali gydyti gerybinį prostatos išvešėjimą, pabrėžia, kad gaurometį galima vadinti kasdienine žaliąja arbata vyrams. Lyginant su kinietiška arbata, joje nėra kofeino, todėl galima 1 arbatinį šaukštelį šio augalo užsiplikyti ir arbatą gerti prieš miegą. Dėl raminančio, priešuždegiminio gauromečio veikimo gali pagerėti ir miego kokybė. Chrizantemų ir rožių arbatos gydo sielą ir kūną „Visi pasaulio augalai gali būti naudojami žmogui gydyti. Puošniosios vėlinių gėlės — chrizantemos — nepriklausomai nuo žiedų atspalvio stipriną regėjimą, įeina į daugelio vaistažolių mišinių sudėtis regėjimui gerinti“, — patikino vaistininkas, patardamas, jog kiekvienas gali pasigaminti gardžią chrizantemų žiedų arbatą: 2 arbatiniai šaukšteliai užplikomi 1 stikline karšto vandens, keliolika minučių palaikius, galima mėgautis puikiu ir skaniu gėrimu. Pyktis ar susierzinimas išgėrus šios arbatos lyg lengva ranka nuimamas, ypatingai jei toks nuotaikų svyravimas susijęs su menstruacijų ciklu. V. Skirkevičius pasakoja, kad Rytų medicinoje teigiama, jog chrizantemos veikia ne tik žmogaus kūną, bet ir dvasią. Ši gėlė padeda žmogui atsisakyti užplūdusio egoizmo. „Jei ragausite iš šių gėlių pagamintos arbatos, pajusite malonų saldaus ir kartaus skonio mišinį, tai suteiks spindėjimą jūsų akims, geriau matysite, o gal ir suprasite gyvenimą. Nešdami savo mirusiems artimiesiems vadinamą vėlinių gėlę, gal iš tikro gydome savo egoizmą, suvokdami šito gyvenimo trumpalaikiškumą„, — svarstė vyras. Nusijuokęs pamini ir iškilmingų švenčių gėles — rožes, kurios taip pat yra vaistai. Atveria paslaptį, jog jei rožės spygliai gali sužeisti minkštuosius odos audinius, tai patrynus pažeistas vietas sutrintais iki sulčių išsiskyrimo jos žiedlapiais bus išvengta infekcijos. „Ši gėlė ir žeidžia, ir gydo“, — šypsojosi vaistininkas. Šviežius rožių žiedlapius palaikius meduje gydomi gerklės uždegimai ir žaizdelės burnos ertmėje. Žiedlapių arbatos suteikia daug energijos širdies raumeniui, atpalaiduojančiai veikia kraujagysles, sumažina kojų patinimus, atsirandančius dėl širdies veiklos nepakankamumo. Balinis ajeras stiprina protą „Vytauto Didžiojo laikus menantis, kartu su totoriais į Lietuvą atsibastęs, žmonių totorka vadinamas balinis ajeras ilgam įsikūrė upių ir ežerų pakrantėse. Visa Rytų Azija — balinio ajero tėvynė, vadina šį augalą “kalbančiuoju“, ką reikštų stiprinančiuoju žodį ir protą, — pasakoja vaistininkas. Pašnekovas pabrėžia, jog šis vaistingasis augalas atstato smegenų ir visos nervų sistemos veiklą. Tai pirma pagalbos priemonė po insulto, ar po narkozės, sugrąžinanti ligonio sutrikusį nervinį jautrumą. Jis gerina kraujo cirkuliaciją smegenyse, stiprina atmintį, yra puiki vaistinė priemonė senatvinei aterosklerozės profilaktikai. „Pas mus tik Žemaitijoje kartais patariama, jei skauda galvą, tai pagraužk ajero šaknies. Lietuviui yra ko pasimokyti iš totorių ir ajero šakniastiebius reikia pradėti vartoti ne tik plaukams, bet ir galvai stiprinti“, — nusijuokia vaistininkas. Pataria pasigaminti gydančios arbatos: 2 valgomuosius šaukštus susmulkintų šakniastiebių termose užpilama 200 miligramais verdančio vandens. Po 30 minučių nukošiama. Arbata vartojama šilta po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną pusę valandos prieš valgį. Vartoti rekomenduoja 21 dieną. „Esu vaistininkas ir dažnai patardamas žmonėms kaip vartoti vaistus, kaip gydytis, pasakau, kad atsparumą ligoms labiausiai stiprina: tave suprantantys žmonės, meilė, saugumo ir artumo jausmas, tikėjimas Dievu, pasitikėjimas ateitimi, gebėjimas įžvelgti likimo prasmę bei išorinis saugumo jausmas“, — sakė V. Skirkevičius. Vaistininko patarimas: * Pagerinant skonį į vaistažolių arbatą galima įdėti cukraus ar medaus silpniems, po operacijų išsekusiems ligoniams. * Cukraus vengti visiems, o ypatingai hiperaktyviems vaikams. * Medumi saldinti, kada arbatos karštis jau pakenčiamas burnos gleivinei. * Perkaitintas medus gali būti net kenksmingas sveikatai. * Vaistažolių arbatos gydymo tikslais geriamos 21 dieną. Alergijos kamuojamiems: Susirgus alergija reikia organizmą valyti nuo toksinų pasigaminus arbatą iš dirvinio asiūklio, dilgėlių lapų, beržo lapų lygiomis dalimis. Valgomasis šaukštas mišinio užplikomas viena stikline vandens, laikyti dvidešimt minučių ir gerti prieš valgį. Taip du kartus per dieną. Išbėrimo vietas mazgoti medetkų žiedų karštu nuoviru. Stiprinantiems kaulus: Dirvinio asiūklio arbata vartojama lūžus kaulams, mat augalo cheminėje sudėtyje yra medžiagų maitinančių kaulinį audinį ir skatinančių kaulų suaugimą. Vartojimas: 1 arbatinį šaukštelį asiūklio žolės užplikyti 200 miligramais vandens, stiklinėje ištirpinamas gabalėlis mumijo (ant peilio galiuko). Vartojama trys savaites po vieną kartą per dieną prieš valgį. Inkstus besigydantiems: Erškėtrožių vaisių arbata su medumi labai teigiamai stimuliuoja inkstų sistemą. Patartina vartoti inkstų uždegimų atvejais. Vienas arbatinis šaukštelis susmulkintų sausų erškėtrožių vaisių užplikyti stikline karšto vandens, palaikyti 30 minučių termose, prieš geriant saldinti medumi. Kvapu besirūpinantiems: Lietuvių tautosakoje yra toks posakis, jog dvasia smirdi, tai reiškia blogą kvapą iš burnos. Šį „dvasios smirdėjimą“ panaikina čiobrelio arbata, nes čiobrelis pagerina virškinimą, bei kvėpavimą. Taip pat pasižymi dezodoruojančiomis, dezinfekuojančiomis burnos gleivinę savybėmis. Sunkiai kvėpuojantiems: Bronchinės astmos atveju reikia prieš miegą įsmeigti septynis gvazdikėlius į banano vaisių. Ryte suvalgyti gvazdikėliais kvepianti bananą su visais prieskoniais. Po valandos išgerti karšto vandens stiklinę. Tai energijos impulsas plaučiams, palengvinantis sunkumą iškvėpimo metu. Vėžio profilaktikai: Sergant krūties vėžiu, pagrindinis gydantis augalas turi būti kiaulpienė paprastoji, šis kartusis tonikas skatina organizme medžiagų apykaitą, aktyviai šalina susikaupusius organizme toksinus, valo ir stiprina kraują, gerina limfos nutekėjimą. Gydymui vartojama šaknis, iš jos gaminama arbata arba valgomi susmulkintos sudžiovintos kiaulpienių šaknies gabalėliai. Profilaktiškai 21 dieną per metus kiekviena moteris turėtų pavartoti paprastą pievų kiaulpienę.
emipetras: Gydytoja Galina Šatalova pataria : Keletas pratimų, kuriuos gydytoja rekomenduoja atlikti kiekvieną dieną. Šie pratimai suteiks žvalumo, sustiprins kaklo raumenis, grąžins judrumą, pagerins kraujo apykaitą. 1. Gulėdami ant nugaros 10-15 sekundžių stipriai spauskite pakaušiu neaukštą kietoką pagalvę. Po to pasisukite ant pilvo ir pagalvę spauskite kakta. Nesulaikykite kvėpavimo. 2. Gulėdami ant pilvo, nuleiskite galvą nuo lovos ir palaikykite rankose svorį 15 sekundžių. Tai pat darykite pasisukę ant dešinio, kairio šono ir nugaros. 3. Sėskitės ant kėdės, kojas išskėskite, rankas laisvai nuleiskite. Lėtai palenkite galvą į priekį, bandydami smakru paliesti krūtinę, tada stipriai atloškite galvą. Kartokite 2-6 kartus. 4. Vidutiniu tempu sukite ratu pečius į priekį ir atgal (4-6 kartus). 5. Sukiokite galvą į dešinę ir į kairę (2-6 kartus). 6. Palenkite galvą į dešinę ir į kairę, bandydami pasiekti pečius (4- 6 kartus). 7. Pakelkite dešinę ranką į viršų, sulenkite ją virš galvos ir kairiosios ausies. Tą patį darykite kita ranka (4 kartus). 8. Imituokite plaukimą. 9. Spauskite delnu kaktą. Pečius nuleiskite žemyn, o galvą tempkite į viršų. Siekdami sumažinti apkrovą stuburui, laikykitės šių taisyklių: - Visada nugarą laikykite tiesiai; - Stenkitės nekilnoti sunkių daiktų. Jei būtina, kelkite pritūpę, o ne pasilenkę. - Daugiau judėkite, neleiskite raumenims tinginiauti ir atrofuotis. - Daugiau plaukiokite. - Judesiai turi būti lėti ir ilgi, negalima staigiai sukinėti galvos.
emipetras: Kai mane pradeda spausti problemos , aš mąstau taip . Sunku , iš tiesų sunku , tačiau daugybė žmonių sprendžia dar sunkesnes finansines , teisines , socialines būties problemas , o praeities kartos gyvenimo nepalyginamai sunkesnėse sąlygose ir išgyveno ir paliko mus , kaip žemiškosios evoliucijos ir žmogaus genomo , genetinį tęsinį . Todėl šiandiena aš , tu , mes - vardan buvusių kartų gyvenimų ir išgyvenimų , turime būti dėkingi likimui ; už giedrą dangų , už baltą sniegą , už žalią vasarą , už gyvenimą , vardan gyvenimo . Praėjusios mūsų ainių ir protėvių kartos , taip pat svajojo ir tikėjo , kad yra grožis , meilė ir tiesa , bet jų gyvenimai tekėjo ir nutekėjo , su tuo arba visai be to . Todėl viskas kas yra laukiama , apie ką svajojame , o ir visas tariamai realus pasaulis , yra nuolatiniame laiko kitime . Ir nieko nėra pastovaus po šia Saule . Daugiausia ką mes galime realiai susikurti ir realizuoti , tai save kaip asmenybes ir savo asmeninį , patiriamąjį pokyti laike ir savo sieloje . Ar jūs mielieji , domėjotės kada tokią Gyvąją Etiką ? Ji nei kiek neprastesnė už Šventą Raštą ar kitą dvasinį apreiškimą . Tai štai , Gyvoji Etika teigia : jeigu pasirinkai ateities kelia , tai pirmas tavo požymis bus , visiškas praeities atsisakymas ir susikaupimas į ateitį . Antra , jeigu pasirinkai šį kelią , tai savo širdyje ir prote surask Auščiausiąjį . Trečia, išvyk visokias baimes iš savo sąmonės . Ketvirta , nieko neteisk , nes einantis pirmyn neturi laiko perrinkinėti vakarykštės dienos atliekų . Penkta , visą laiką skirk tik ateities darbų analizei . Šešta , džiaugkis bet kokia tarnyste , pasaulio ir kitų žmonių pasitarnavimo labui . Septinta , prisimink ir pripažink tolimųjų pasaulių realiu egsistavimu ir savo dvasios nemirtingumo egzistavimu . Aštunta , rinkis draugus ne pagal vakarykštę dieną , bet pagal savo širdies balsą . Devinta , nieko neatidėk rytdienai – ką gali atlikti šiandiena . Dešimta , mylėk Dievą visa širdimi , visu protu ir visa savo siela .
emipetras: Jau žydi vaistinė žolė GAUROMETIS arba liaudiškai OŽKAROŽĖ. Rusijoje ši žolytė vadinasi IVAN ČAIJ Tai nuostabi žolė , turtinga gydomosiomis savybėmis . Tiesiog dovana iš dangaus . Eikie į pamiškes ir laukus ir ieškokite gražiai filoleto-oranžine spalva žydinčių aukštų žolių . Visas šios žolės paslaptis sužinosite pasižiūrėję šiuos rusiškus filmukus . Rinkite ir ruoškite arbatą žiemai ir gerkite į sveikatą . https://www.youtube.com/watch?v=dGv_kX1mZEY
emipetras: Man net keista , kad Lietuvoje taip mažai žinoma apie brangiausią vaistažolę OŽKAROŽĘ arba naujadarą - GAUROMETĮ . Pavadinimą - Gaurometis , davė mokslininkai todėl , kad peržydėjus šiai žolei , vietoj buvusių žiedų atsiranda ilgos, siauros ( apie 2mm skersmens ) ankštys . vėliau šios ankštys atsiveria ir išlenda ilgi , balti , šilką primenantys siūlai , kurio kiekvieno pradžia yra šioje plonoje ankštelėje , prisitvirtinusi prie mikroskopinės sėklytės . KAI tik papučia vėjas , šie šilkiniai siūlai , toli skrenda , su prilipusia mažyte sėklyte , taip ši žolė išplatina savo giminės arealą . Tačiau geriausiai ši žolė dauginasi per šakniastiebius . Kur jau auga tai susidaro ištisi sąžalynai ir plantacijos . Bitės šiuos augalus labai gausiai lanko , o medus nuo šitų žolyčių yra visų saldžiausias . Gydomosios GAUROMEČIO savybės : Štai ką rašo ( zolinciuakademija . lt ) Smulkiažiedė ožkarožė (Epilobium parviflorum) Smulkiažiedžių ožkarožių yra devynios gydomosios galios turinčios rūšys. Nuo stambiažiedės ji skiriasi savo kiek smailėjančiais lapais ir mažais, neišvaizdžiais baltais, švelniai rožiniais ir rausvais žiedais. Jie išsidėstę prie pailgos mezginės, kuri gausiai duoda sėklų. Tokiu atveju sėklą apsupa savotiška medvilnė. Smulkiažiedė ožkarožė, kaip jau minėjau, yra rausvažiedis augalas tamsiai žaliais lancetiškais lapais, vešintis prie upelių, pelkių, kalvose, ant žvyro ir Alpių pievose. Išsišakojusi ožkarožė gali siekti 80 cm aukštį. Pavasarį renkami lapai ir žiedai, taip pat dar nesumedėję stiebai. Apie gydomąsias savybes nei žodžio , apie aibę mikroelementų , apie aibę vitaminų , nei žodžio . Tačiau kitur jau rašoma : VIKIPEDIJA rašo ; Žydi liepos – rugsėjo mėn. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebių palaipomis. Auga skynimuose, miškuose, kirtimuose. Vaistams bei maistui vartojami lapai. Gauromečių lapai renkami iki Joninių, kai šie augalai pražysta purpurine spalva. Lapuose yra 10-20 % rauginių medžiagų, 15 % gleivių. iki 150 mg% askorbino rūgšties, flavonoidų. Augalas medingas ir aliejingas, lapai vartojami kaip žaliosios arbatos pakaitalas. Jauni lapai, stiebai tinka salotoms. Pasak liaudies medicinos, gauromečio arbata tinka lėtiniams uždegimams gydyti, slopina piktybinių ląstelių augimą, gerina medžiagų apykaitą. Kadangi šioje arbatoje nėra kofeino, ją galima gerti ir prieš miegą. Gauromečiai gydo uždegimą ir ramina, taigi, geriant tokią arbatą, gali pagerėti miegas. Geriama mažais kiekiais keletą kartų per dieną. Tačiau svarbiausia , kad teisingai fermentuota ši arbata , pralenkia savo dieviškomis galiomis visas žaliąsias ir juodasias arbatas , kurios yra skirtos tik tonizuoti .
emipetras: PASTEBĖJIMAI SAVO SIELAI Pagrindinė žmonijos nesusikalbėjimo priežastis , neatsivėrusių sielų , nesugebėjimas ir negalėjimas priimti Gyvojo Dievo Žodžio . Šis Žodis neateina vien tik pasišaudžius po Šventą raštą , Bibliją , Urantijos knygą , po internetą ar dar po kitus šaltinius . Tik nuolatinis darbas su savimi link Dievo Tėvo , veda prie teigiamų rezultatų . Aš sakyčiau , kad dvasinis savęs tobulinimas veda tik per tobulą darbą . Ne per bet kokį darbą , bet per tobulą darbą , kurį atlieki su meile ir laisva valia . O kas gali palaiminti žmogui tobulą darbą , jei ne Dievas Tėvas , esantis , savo Dvasios fragmentu , pačiame žmoguje. Jeigu tik žmogus nuoširdžiai ieško savęs paties pažinimo , jis būtinai atras savyje ir Dievo Tėvo Dvasios kibirkštėlę - Minčių Derintoją . Todėl aš ir sakau , kad žmogus turi užsiimti tobulu darbu , dabar , čia pat žemėje - savo nemirtingosios sielos kūrimu. Nes tam stebūklingam kūriniui sukurti , tau talkina , žmogau , net pats Dievas Tėvas. Bet šio tobulo darbo niekas tobulai nepadarys , jeigu žmogus savo valios nepajungs Dievo Tėvo valiai. Žmogus iš tiesų tampa laisvas , tik savo laisvą valią atidavęs Dievui Tėvui. Skamba labai paradoksaliai , bet visa tai , tik, kol kalba tavo egoistinis protas. Dvasinis žmogaus protas - kūriamoji jo siela , visada jaus ramybę ir begalinę meilę tik sąjungoje su Dievu , kai savo valią sutapatini su Dievo valia ir visas atsiduodi Jo vedimui. Daugeliui žemiškųjų protų tai atrodo kaip savo laisvės praradimas, bet brangieji žmonės , jūs iš tiesų tos laisvės niekada ir neturėjote , nes visą jūsų gyvenimą , nuo gimimo iki mirties , kažkas manipuliavo jūsų gyvenimo visais aspektais , žinant jums tai ir net nežinant.. Jumis jau manipuliuoja kiti Žmonės , tai velniui dūšią pardavę žmonės , kurie visokiomis struktūromis stengiasi manipuliuoti jūsų laisva valia . Todėl visų geriausia ir išmintingiausias atduoti savo valią dangiškąjam TĖVUI , nes tik jis žino ko reika mūsų sielai , kad čia Žemėje , ši siela , susikrautų dvasinį turtą , kurio užtektų pasiekti sielos nemirtingumo statusą . visa kita ateina ir praeina ir kaip sakydavo karalius Saliamonas ; ,, nieko naujo po šia Saule . “ Tik Dievo Tėvo valioje augantis žmogus ir taip auginantis savo nemirtingąją sielą , gali tikėtis šimtaprocentinio , geriausių žemiškų problemų išsisprendimo , sveikatos apsaugos , o taip pat turėti viltį , kad mano asmenybė - tapatybė išliks per amžių amžius.. Amen
emipetras: VIRGIO Svetainė ,,ŠVIESOS KELIU'' . ištrauka iš A. NOVICH knygos ,, Sensėjus iš Šambalos Pamąstykime , kas yra laikas ir erdvė ? Man tai pasirodė įdomu . Gal kas susidomės ?( Emilis ) ..... Nebūtų materijos nebūtų nei laiko nei erdvės. Taip, laikas kaip ir erdvė labai tampriai susiję su gravitacija. Taip, Laikas, Erdvė ir Gravitacija – Allat savybės, kurios pasireiškia Po dalelės energijose. Allat yra materialaus pasaulio atsiradimo ir egzistavimo pirmapriežastimi. Ir būtent Po dalelės vidinis postūmis pagimdė laiką. Šiandiena laiką galima paaiškinti kaip didžiulę energija, didžiuliame tankyje...Ir laikas, ir erdvė, ir gravitacija būdingi visam materialiam pasauliui. Nematerialiame pasaulyje, Dievo realybėje, ar kaip norite tai pavadinkite, kas yra už šio pasaulio ribos, laiko, erdvės ir gravitacijos supratimas jau neegzistuoja. O kas ten tada yra? Suprantate, paaiškinti logiškai kas ten yra, už tos ribos, iš principo neįmanoma. Kodėl? Todėl, kad žmogaus smegenys materialios, jos apribotos. Ir jo mintys, kad nors ir žymiai subtilesnė substancija, bet vis tik materija. Kodėl visais laikais dvasiniai mokytojai sakydavo žmonėms „Tikėk“? Todėl, kad žmogaus sąmonė negali pilnavertiškai suvokti tą kitokį pasaulį. Į tai galima be pasipriešinimo tik patikėti, kas ir vadinama švariu tikėjimu, jei žmogus pajungia savo agatodemoną; arba priimti hipotezės kokybėje, jei žmogus svyruoja tarp savo teigiamų ir neigiamų minčių; arba visa tai palaikyti fantastika, kai žmogus yra kakodemono bangoje, kai egzistuoja daugybė abejonių...Bet tai kas yra už ribos, yra visiškai realu prajausti vidiniame lygyje. O tam reikia pasiekti atitinkamą dvasinio tobulumo lygį. O Šambala irgi randasi už ribos, ne laike? Taip, todėl ten nėra nei praeities nei ateities mūsų supratime. O ar egzistuoja laiko veidrodinis atspindys? Ar galima tada sukurti laiko mašiną? Laiko mašiną? – nusijuokė sensėjus. Tai tik ir liks prielaidomis, ne kuo daugiau. Todėl kad laiko mašiną materialiems objektams sukurti nerealu. Paaiškinsiu kodėl. Materialiame pasaulyje laikas teka vieno vektoriaus kryptimi, tai yra viena kryptimi, nuo materijos atsiradimo momento iki jos išnykimo. Juk materialus pasaulis veikiamas vieno ir to paties laiko ciklo – tikro laiko. Žinoma, kad materialus pasaulis įvairiapusiškas, jame egzistuoja daugybė paralelių. Tačiau visos tos paralelės egzistuoja tik skirtinguose dažniuose, bet...viename ir tame pačiame tikrame laike. Tai yra, persinešti tenai erdvėje tu gali. Momentalus persislinkimas materialaus objekto iš vieno pasaulio paralelės į kitą yra pilnai įmanomas. Bet tu persineši tik į kitą dažnį, tuo pačiu globaliu laiko momentu. Kaip taip? Juk žemėje persinešti iš vieno taško į kitą, kad ir lėktuvu reikia kažkokio tai laiko? Tai, apie ką kalbate priskiriama prie žmogiško subjektyvaus laiko supratimo. Tai akimirksnis. Apie tai mes dar pakalbėsime. Tiesa, apie akimirksnį. Iš esmės, visas gyvenimas su visa savo įvairove yra tik akimirksnis ir ne daugiau. Mums jis ištemptas į milijardus metų. O pagal faktą, tai labai apribotas laikas. Beribiškumas ir amžinybė savo pasireiškimu būdinga tik tai pusei, už ribos, Tai yra Dievo realybėje, bet visiškai ne materialiam pasauliui. (Virgio trigrašis: čia vėl akivaizdus pakeitimas religijoje, amžinybę suteikiant materijai, fiziniam kūnui, ko ir trokšta kiekvieno žmogaus Gyvuliškas pradas. Jei žmoguje jis yra dominuojantis, tai savaime aišku pritars tokioms religinėms nuostatoms. Bet tai tik gyvuliškos nuostatos ir ne ką daugiau). Tai pusei, materialus pasaulis – kaip atitinkamas žybsnis, turintis savo pradžią ir pabaigą. Materialų gyvenimą galima vaizdžiai palyginti su vandens lašeliu, patekusių ant įkaitinto saulės dykumos smėlio. Nespės jis atsirasti, kaip tuojau pat, akimirksniu dingsta, išsigarina. Nors iš tikro, tai tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Bet šito lašo buvimo smėlyje akimirksnis, pavyzdžiui, elektrono krūviui, atrodys – ištisas gyvenimas „Beribėje Visatoje“. Vadinasi tokio kaip anti laiko nėra visiškai? Visiškai teisingai. O kaip tada su dalelių ir antidalelių egzistavimu? Tai nepažeidžia materijos dėsnių. Juk jos egzistuoja vienu ir tuo pačiu laiku. Dalelės ir antidalelės turi tas pačias masės reikšmes ir kitas fizines charakteristikas. Tik paprasčiausiai kai kurie jų dydžiai, kaip pavyzdžiui elektrinis krūvis, ar magnetinis momentas, turi priešingą kryptį pagal ženklą. Štai ir viskas. Netgi tai, ką mokslininkai atvers ateityje, žinoma, jei bus ta ateitis šiai civilizacijai, bus susiję su dažnio pakeitimu, bet ne su bendru laiku. Na gerai, o kaip tada su tuo, kad žmogus reinkarnacijos procese gali papulti kad ir į praeities laiką? Čia nėra jokio prieštaravimo. Tame ir yra žmogaus paradoksas. Žmoguje yra Siela, tai yra dalelė iš už ribos, iš Dievo realybės pasaulio, uždaryta materijos kapsulėje. Iš principo, pagal visus supratimus, tai ir yra tikra antimaterija. O visa kita, ką žmonės vadina „antimaterija“ yra tik dalelės Po energijų persiformavimas. Kada pas žmogų baigiasi gyvybinė energija prana ir jis miršta, tai jo siela su asmenybės antspaudu pereina materialaus pasaulio ribą ir patenka į nematerialų, tai yra į belaikiškumą... O kas tai yra asmenybės antspaudas? Tai labai įdomus momentas. Asmenybės antspaudas, žinoma tai vaizdinis palyginimas. Bet tai reiškia tą vidinę būtybę, kurią žmogus sukūrė per savo gyvenimą, kartu su visais jos pergyvenimais, atmintimi, jausmais. Be to, su visa savo gyvenimo atmintimi, kiekvieno jos momento, nuo pradžios iki pabaigos. Kodėl labai svarbu visada būti žmogumi gyvenimo eigoje? Todėl, kad jei „čia“ pas tave yra pasirinkimas, kaip minčių, taip ir veiksmų plane, tai „ten“ tu gausi tik tai, ką užsitarnavai savo pasirinkimu čia. Tai štai, tokiame žmogiškame supratime egzistuoja „praeities“ supratimas, todėl kad mes vertiname subjektyviai, esantys dabartyje. O iš esmės, gyvenimas tai suderinimas akimirksnių sąlygotų ezoosmosu, tai yra pastovūs vidiniai Po energijos postūmiai dabartyje. Už ribos, praeities kaip ir ateities supratimo neegzistuoja. Kada mūsų siela išeina į persikūnijimą, tai yra iš belaikiškumo išeiną į materialų pasaulį, ji patenka į dabarties daugiasluoksnį lygį, kurį mes suvokiame atskiruose jo pasireiškimuose už praeitį ar ateitį. Štai ir viskas. Todėl siela, mūsų žmogiškame supratime, gali taip „važinėtis laike“, įsikūnijant naujuose kūnuose. Tačiau bet kuriems materialiems objektams toks panašus darbas yra neįmanomas. Viskas kas su jais gali įvykti materialiame pasaulyje, yra susiję su energijos Po performavimu dabartyje, duotuoju momentu. Tiesa, mirtis mirčiai irgi yra nelygi. Tai ką aš dabar pasakojau, įvyksta tada, kada natūraliai baigiasi gyvybinė energija – prana. Be to, pas kiekvieną savaip. Čia jau viskas priklauso nuo subjektyvaus laiko ir amžius, kaip toks, pagrindinės rolės nevaidina. Pas vienus prana gali pasibaigti vaikystėje – pas kitus – viduriniame amžiuje, pas trečius – senatvėje. Nesvarbu. Svarbiausia, kad siela po to pereina į persikūnijimų ciklą. Bet būna išankstinės mirties atvejų, kada pas žmogų dar pilna gyvybinės energijos pranos, o jį, kaip pavyzdys, numarino per prievartą, arba jis pats per kvailumą atėmė iš savęs gyvybę. Štai tada jo siela atsiskirdama kartu su savo astralu, savo kitais subtiliais apvalkalais, neišnaudotos pranos liekanomis, neišeina į persikūnijimus, o pradeda egzistuoti čia pat, šiame laike, šiame pasaulyje, subtiliame materialiame lygyje, sakysime taip...“vaiduoklių“ lygyje, kaip tokį „subjektą“ įvardija žmonės. Ir tokioje būsenoje, „nei jums, nei mums“, klaidžioja gana ilgai, žymiai ilgiau, nei žmogus būtų gyvenęs kūne. Kadangi ne fizinio kūno prana yra išeikvojama gana lėtai. Išsivaduoti iš tokio užsitęsusio košmaro siela gali tik tada, kada išeikvos visą gyvybinę energiją praną ir iširs visi subtilūs kūnai. Nemažai svarbu ir tai, kad tokiu atveju daug kart paaštrėja visi jo pergyvenimai, kuriuos jis sukaupė dar būdamas kūne. Ir su tokiais asmeniniais pergyvenimais jam teks egzistuoti visą ilgą savo „vaiduoklišką“ gyvenimą. O kas liečia žmogaus subjektyvų laiko jautimą, tai jis daugumoje sąlyginis. Kodėl? Todėl, kad visi procesai ir mikro ir makro kosmoso, žmogaus priimama per žmogiško požiūrio kampą, viską vertinant per žmogiškas mintis. O mintys savo ruoštu primenu, gimsta materialiose žmogiškose smegenyse, kurie vis dėl to apriboti savo suvokimu. Žmonijai jau prikaupė daugelį savo supratimų apie laiką, kurie žmonėms reikalingi tik tam, kad būtų patogiau gyventi ir pažinti supančią aplinką. Bet visi tokie supratimai sąlyginiai, pradedant kalendoriais ir užbaigiant sekundės dalinimu, su savo sąlyginėmis paklaidomis. Laikas – sąlyginė savoka, ypatingai biosistemose. Visi žmonės, vabzdžiai, augalai gyvena ne vienodais laiko tarpsniais, sensta skirtingais greičiais. Paprasčiau sakant, pas kiekvieną savos, skirtingos pranos atsargos, todėl ir kiekvieno biologinis laikrodis eina pagal save, skirtingu greičiu. Atitinkamai ir mums materijos laiko suvokimas skirtingas. Na pavyzdžiui, paimkime kad ir medį „tisą“, kuris gyvena nuo dviejų iki keturių tūkstančių metų. Kaip ir kiti medžiai-ilgaamžiai, jis lėtai auga, bet už tai ir gyvena ilgiau. Arba paimti vėžlius, daugelis iš jų rūšių gyvena iki šimto metų. Sausumos vėžlių reakcijos greitis yra du, tris kartus lėtesnis nei pas žmogų. Jeigu tu pavyzdžiui praeitu šalia jų paprastu žingsniu, tai jiems atrodytų, kad tu tiesiog praskridai...Arba paimkime musę. Mes priimame ją kaip būtybe su nuosavu laiko ciklu, visiškai skirtingu nuo mūsiškio. Pagal paskaičiavimus, viena diena musei tęsiasi tiek, kaip mums ištisas kalendorinis mėnuo. Mes jai esame neįsivaizduojamai lėtos būtybės. O kodėl? Todėl, kad musės gyvenimo greitis žymiai didesnis nei mūsų. Atitinkamai ir jos reakcijos laikas yra žymiai aukštesnis. Kol mes pakeliame ranką, kad ją po to priblokšti, ji per tą laiką spėja kelioliką kartų pasivalyti savo sparnelius, dar atlikti eilę judesių ir lengvai pakilusi, atlikti aibę piruetų ore, kol mes „lėtai“, iš musės stebėjimo taško, nuleidžiame ranką. O žmogus kaip tokia būtybė, irgi yra gabus daug kam. Tačiau, pragyvendamas kartais savo gyvenimą jis praktiškai net neišnaudoja savo galimybių, kurios jame yra įdėtos, suteiktos. Nors ekstremaliose situacijose gali stebėti jų pasireiškimus. Tame tarpe, tai liečia ir laiką: kai subjektyvus laiko suvokimas pagreitėja, o išoriškai, paprastas laikas atvirkščiai, tarsi sulėtėja. Dažniausiai su tokiu laiko fenomenu susiduria ekstremalių profesijų žmonės: pilotai, lenktynininkai, kaskadininkai ir jiems panašūs. Papuolant į ypatingai ekstremalias sąlygas, kai kurie iš tikro jaučia, kad laikas sulėtėja ir per tą laiko tarpsnį jie jau suspėja padaryti viską, kas įmanoma, kad ištaisyti situaciją. O kada išeina iš tokių nepaprastų situacijų, tai pastebi, kad vos per sekundės dalį sugebėjo atlikti tiek darbų, kurių paprastame gyvenime nespėtų atlikti per keletą sekundžių. O kuo tai galima paaiškinti? Daugiau išnaudojama pranos tais momentais, ar kaip? Taip. Staigus psichinės energijos išmetimas pagimdo galingą pranos žybsnį, kas savo ruožtu įtakoja į žmogaus ezoosmosą. Duotuoju atveju žmogus paprasčiausiai pagreitėja ir per tą patį laiko tarpą spėja atlikti daugiau veiksmų, nei savo normalioje būsenoje. Panašius pojūčius jaučia ir paprasti žmonės susiduriant su krizinėmis situacijomis. Taip kad išsireiškimas „gyvenimas pralėkė pro akis akimirksniu“ yra ne atsitiktinis. Čia šitame laiko tarpsnyje kuriame esame, mes judame atitinkamu gyvenimo greičiu. Todėl matome tik tai ką galime matyti. Kodėl? Todėl kad mūsų atomai juda atitinkamu greičiu. Jei jie pradės judėti kelis kartus greičiau, tai nereiškia kad mes mirsime greičiau, tik paprasčiausiai, tai ką matome dabar dings ir atsiras visai kitas paveikslas. Išmatavimų yra daug ir nieko čia tokio ypatingo tame nėra.
emipetras: svetainė - TIKĖJIMO ŽODIS Ar Jėzus buvo vedęs? Įdėmus žvilgsnis į tikrus įrodymus Mark D.Roberts Vienas dažniausiai šiomis dienomis man užduodamų klausimų yra apie Jėzaus šeimyninę padėtį. Šis klausimas nenukrito iš giedro dangaus. Jis buvo iškeltas Dano Browno kontraversiškai vertinamame romane „Da Vinčio kodas“. Šiame romane teigiama, kad Jėzus buvo vedęs moterį, mums žinomą Marijos Magdalietės vardu, kad jie kartu turėjo vaiką ir kad bažnyčia šią „tiesą“ nuslėpė. Daug „Da Vinčio kodo“ skaitytojų, patikėję šia pramanyta istorija, skleidžia gandus, kad Jėzus galėjo būti vedęs. Pagal paskutines apklausas, kurias internetu atliko religinė svetainė beliefnet, 19 proc. respondentų atsakė tikintys, kad Marija Magdalietė iš tiesų buvo Jėzaus žmona. Šiame straipsnyje noriu aptarti istorinius įrodymus, kurie tai paliudytų arba paneigtų. Ar mes norime galvoti, kad Jėzus buvo vedęs, ar ne, čia nėra svarbu. Svarbu istoriniai įrodymai. Kad ir kokia būtų žmonių, propaguojančių vieną ar kitą idėją, pozicija, mums nereikia skambių pompastiškų frazių ar svaičiojimų šia tema. Kaip sakė Joe Friday, „Mums reikia tik faktų“. Tačiau akivaizdžių istorinių faktų, įrodančių ar paneigiančių Jėzaus santuoką, turime labai mažai. Anksčiausi ir patikimiausi duomenys apie Jo gyvenimą yra Naujojo Testamento evangelijos, kuriose nėra aiškiai pasakyta, buvo Jėzus vedęs ar ne. Ten nėra minima, kad Jis turėjo žmoną, kaip nepaminėta ir tai, kad Jis jos neturėjo. Kai kurie žmonės mano, kad Naujasis Testamentas nuslepia tiesą apie Jėzų, o kiti tokį evangelijų tylėjimą šiuo klausimu laiko įrodymu, kad Jėzus negalėjo būti vedęs. Jei Jėzus būtų vedęs Miriamą iš Magdalos, žinomą Marijos Magdalietės vardu, ar kurią nors kitą moterį, būtų labai keista, jog apie šį faktą visiškai neužsimenama jokiuose ankstyvuosiuose Jėzaus gyvenimo aprašymuose. Tvirtinantys, kad pirmieji krikščionys susimokė nuslėpti informaciją, patvirtinančią faktą, kad Jėzus nebuvo dievas, pamiršta, kad tariami sąmokslininkai dėl tikėjimo Jėzaus dieviškumu dažnai paguldydavo savo galvas. Ar jie būtų mirę už tai, kas, jų įsitikinimu, yra melas? Abejoju. Visgi atsiranda manančių, kad Naujojo Testamento tyla dėl šio fakto turėtų būti laikoma rimtu Jėzaus santuokos įrodymu. Apžvelkime taip manančiųjų argumentus. Naujojo Testamento įrodymai, liudijantys, kad Jėzus buvo vedęs Naujajame Testamente nėra tiesaus atsakymo į klausimą, ar Jėzus buvo vedęs. Jo žmona niekur nėra paminėta, bet nėra minima ir tai, kad Jis nebuvo vedęs. Iš tiesų, kai Naujojo Testamento evangelijose minimi Jo žemiški giminaičiai, kalbama tik apie Jo tėvą, motiną, brolius ir seseris, bet niekada neužsimenama apie Jo žmoną. Nors beveik visų religinių krypčių mokslininkai laiko tai tvirtu įrodymu, kad Jėzus nebuvo vedęs, keletas vis tik teigia priešingai. Pavyzdžiui, 1970 metais Williamas E.Phippsas išleido knygą, pavadintą „Ar Jėzus buvo vedęs? Seksualumo iškreipimas krikščioniškoje tradicijoje“, kurioje jis teigia, jog tai, kad Naujasis Testamentas nutyli apie Jėzaus šeimyninę padėtį, rodo, kad Jėzus išties buvo vedęs. Kodėl? Todėl, kad Jėzaus dienomis iš esmės visi žydų vyrai vesdavo, ypač nusprendę būti rabinais. Viena didžiausių problemų dėl šio argumento yra tai, kad čia nepaliekama erdvės prieštaravimui. Nei valstybinis, nei religinis įstatymas neliepė Jėzui vesti. Ir nors daugeliu atvejų Jis buvo normalus žydų vyras, kartais Jis buvo visiškai kitoks. Pasiekęs amžių, kai Jėzaus dienomis jaunuoliai vesdavo, Jėzus ir Jo šeima suprato, kad Jis turi ypatingą pašaukimą, kurį santuoka tik apsunkintų, tad Jam geriau likti nevedusiam. Taip, tai galima laikyti neįprastu, netgi kultūrai prieštaraujančiu pasirinkimu, bet Jėzus niekada nesibaidė neįprastų ar kultūrai prieštaraujančių dalykų, ypač, kai buvo kalbama apie Jo santykius su moterimis. Skirtingai nei kiti žydų mokytojai tomis dienomis, Jėzus artimai bendravo su moterimis, kurių daugelis buvo Jo sekėjos (Lk 8, 2-3) ir iš Jo mokėsi (Lk 10, 38-42). Kai kurių moterų vardai, įskaitant Mariją Magdalietę, Joaną ir Zuzaną, kurios rėmė Jėzų ir Jo mokinius finansiškai (Lk 8, 2-3), yra paminėti Naujojo Testamento evangelijose. Bet Naujajame Testamente nėra pasakyta, kad Jėzus buvo vedęs kurią nors iš šių ar kitų moterų. Ar tikrai nėra jokių įrodymų, kad Marija Magdalietė ir Jėzus buvo susituokę? Toliau šiame straipsnyje apžvelgsime tiek Naująjį Testamentą, tiek nebiblines evangelijas, kuriose, manoma, yra įrodymų, kad Jėzus buvo ją vedęs. Turime pripažinti, kad pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis įrodinėjama, kad Jėzus buvo vedęs, geriausiu atveju yra tik silpnas ir netiesioginis. Jis nuvertina unikalų Jėzaus pašaukimą ir Jo polinkį nesitaikyti prie kultūrinių papročių. Dar daugiau, tai verčia mus patikėti, kad patikimiausiuose Jėzaus gyvenimo aprašymuose net neužsimenama apie vieną ryškiausių Jo gyvenimo aspektų. Tai neįtikima! Magdalietė Naujajame Testamente Šiandien Jėzaus santuokos klausimas dažniausiai yra siejamas su tariama Jo žmona Marija Magdaliete. Ką tiksliai žinome apie šią moterį iš Naujojo Testamento ir senovinių raštų? Pagrindinis mano tikslas yra atidžiai peržvelgti tikrus istorinius įrodymus, o ne remtis neįrodytomis teorijomis ar ginti ortodoksų požiūrį tik dėl to, kad aš pats esu krikščionis ortodoksas. Pradėsiu nuo Naujojo Testamento evangelijų, nes tai – seniausi mūsų turimi įrodymai, užrašyti praėjus vos keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties, kurie remiasi dar senesniais šaltiniais. Marija Magdalietė pirmą kartą paminėta kaip viena iš Jėzų lydėjusių moterų, kurios rėmė Jį finansiškai (Lk 8, 1-3). Lukas priduria, kad iš jos buvo išvaryti septyni demonai (Lk 8, 2), tačiau čia nieko nėra pasakyta apie kokius nors neįprastus Jėzaus ir Marijos santykius. Čia minimas tik labai neįprastas faktas, kad ji buvo tarp Jėzaus palydovų. Jėzaus dienomis žydų mokytojai paprastai nemokydavo moterų ir nepriimdavo jų į mokinius. Šiuo požiūriu Jėzaus elgesys tikrai buvo unikalus, o Jo santykiai su Marija ir kitomis moterimis prieštaravo to meto kultūriniam požiūriui. Mariją Magdalietę dar sutinkame tarp moterų, stebinčių Jėzaus nukryžiavimą (Mk 15, 40). Tą Velykų rytą ji ir pora kitų moterų ėjo prie Jėzaus kapo ir rado jį tuščią. Kaip sakoma evangelijos pagal Joną 20 skyriuje, netoli kapo Marija netikėtai susidūrė su Jėzumi ir nubėgo paskelbti apie Jo prisikėlimą kitiems mokiniams (Jn 20, 1-18). Tam tikra prasme, ji yra pirmoji krikščionių evangelistė, pirmasis asmuo, paskelbęs Gerąją Velykų Naujieną. Tai viskas, ką sužinome apie Mariją Magdalietę iš Biblijos evangelijų. Praėjus keliems amžiams nuo šių tekstų užrašymo pradėta manyti, kad Marija buvo ta prostitutė, kuri plovė ir tepė Jėzaus kojas (Lk 7, 36-50). Tačiau Raštas tokių prielaidų nepagrindžia. Nėra jokios priežasties manyti, kad Marija kada nors buvo prostitutė. Biblijoje taip pat nėra nieko, kas leistų galvoti, kad Marija buvo Jėzaus žmona arba, kaip kai kas mano, kad Jėzus būtų turėjęs su ja nesantuokinių santykių. Pastangos paversti Jėzaus mokinę Mariją Jėzaus žmona iš tiesų sumenkina jos, kaip vienos pagrindinių mokinių, rėmėjų ir Jėzaus liudininkių, išskirtinumą. Kadangi Naujajame Testamente niekur nekalbama apie tai, kad Jėzus ir Marija buvo vedę, ginantys šią poziciją sako besiremiantys nekanoninių „evangelijų“ įrodymais. Ar šie nebibliniai rašytiniai šaltiniai iš tiesų iškelia aikštėn slaptą Jėzaus ir Marijos santuoką? Apžvelkime ir šiuos įrodymus. Marija Magdalietė nekanoninėse evangelijose Daug žmonių nėra susipažinę su nekanoninėmis evangelijomis, todėl išgirdę tvirtinimą, kad pastarieji raštai rašo apie Jėzaus santuoką su Marija Magdaliete, negali to paneigti ir dažnai priima tai už gryną pinigą. Daugelis net mano, jog jei kai kurie rašytojai yra taip susižavėję, galbūt nekanoniniai Jėzaus santuokos įrodymai iš tiesų yra tvirti. Iš tikrųjų, tie įrodymai yra silpni ir menki, – tuoj patys tuo įsitikinsite. Prieš pradedant gilintis į nekanoninius įrodymus, noriu įspėti, kad dėl tvirtų įrodymų stokos nustatyti nebiblinių evangelijų datą yra sudėtinga. Tie, kurie laiko šias evangelijas patikimu istoriniu šaltiniu, dažnai siekia įpiršti mintį, kad jos parašytos labai anksti, kartais teigiama, kad jos parašytos dar pirmame amžiuje. Tačiau toks datavimas beveik visais atvejais yra neįmanomas. Dauguma mokslininkų sutinka, jog tikėtina, kad šios nekanoninės evangelijos buvo parašytos II ar III a. Šiaip ar taip, šie tekstai yra parašyti daug vėliau nei biblinės evangelijos (išimtis gali būti tik Tomo Evangelija, kuri galėjo būti parašyta pirmame amžiuje, nors tai ir nėra visiškai aišku). Keletas nekanoninių evangelijų buvo pavadintos tikrų Jėzaus mokinių, įskaitant ir Mariją, vardais, bet su šiomis nebiblinėmis evangelijomis šie mokiniai neturi nieko bendro. Marija Magdalietė Tomo evangelijoje Pradėsiu nuo Tomo evangelijos, nes, kaip jau minėjau, tai turbūt viena seniausių ir geriausiai žinomų nekanoninių evangelijų. Tomo evangelijoje Marija vaidina nedidelį vaidmenį. Ji tik užduoda Jėzui klausimą apie Jo mokinius: „Į ką panašūs tavo mokiniai?“ (21 pastr.). Tai – vienintelė vieta, kurioje ji kalba. Ji paminėta ir šios evangelijos pabaigoje, pačioje keisčiausioje pastraipoje: „Simonas Petras jiems tarė: „Tepasitraukia Marija nuo mūsų, nes moterys nėra vertos gyventi“. Jėzus atsakė: „Štai Aš imsiu jai vadovauti, kad padaryčiau ją vyru, kad ji irgi taptų gyva dvasia, panašia į jus, vyrus. Nes kiekviena moteris, tapusi vyru, įeis į dangaus karalystę (114 pastr.). Vargu ar šioje pastraipoje moterys atras viltį ir vargu ar tai patvirtina tezę, kad Jėzus ir Marija buvo vedę. Ši pastraipa keistu būdu patvirtina tai, ką mes jau žinome iš kanoninių evangelijų: kad Jėzus sąmoningai priima moteris tarp mokinių, tarp kurių buvo ir Marija. Žinoma, bibliniuose raštuose rašoma, kad Jis vertino jas kaip moteris, o ne kaip būtybes, turinčias amžinąją vertę tik tuomet, jei jos taps vyrais. Šiame kontekste vyriškumą reikėtų suprasti ne tiesiogiai, bet kaip dvasinės ar dieviškos prigimties simbolį. Taigi, ieškantys įrodymų slaptai Jėzaus ir Marijos santuokai pagrįsti nusivils viena seniausių nekanoninių evangelijų. Tomo evangelija paprasčiausiai savitai pabrėžia tai, ką mes jau žinome apie Mariją iš biblinių evangelijų. Marija Magdalietė Petro evangelijoje Petro evangelija buvo parašyta antrame amžiuje ir ji kreipia dėmesį tik į paskutines Jėzaus gyvenimo valandas. Verta paminėti, kad čia sakoma, kad nukryžiuotas Jėzus nejautė jokio skausmo (10 pastr.) ir kad Poncijus Pilotas dėl Jėzaus mirties yra visiškai išteisintas (1, 45-46 pastr.). Marija Magdalietė pasirodo tik Velykų rytą, kai ji su kitomis moterimis ateina prie Jėzaus kapo Jo apraudoti. Ji pavadinama Viešpaties mokine (graik.k. mathetria) (50 pastr.). Prie kapo Marija ir jos draugės pamato angelą, kuris paskelbia, kad Jėzus prisikėlė, ir išsigandusios pabėga (56-57 pastr.). Jokių įrodymų, patvirtinančių Jėzaus ir Marijos santuoką, Petro evangelijoje nėra. Marija čia ir vėl yra apibūdinama kaip Jėzaus mokinė. Marija Magdalietė Atpirkėjo Dialoguose Atpirkėjo dialogai taip pat buvo parašyti antrame amžiuje. Tai yra dialogai tarp Atpirkėjo (niekada čia nevadinamo Jėzumi ar Kristumi) ir kai kurių jo mokinių, įskaitant ir Mariją. Mokiniai užduoda klausimus apie ezoterinius religinius dalykus, o Jėzus duoda ezoterinius atsakymus. Nors Marija Atpirkėjui užduoda bene daugiausiai klausimų, tačiau vienu atveju ji yra tik stebėtoja. Tekstas sako: „Šitą žodį ji pasakė taip, tarsi pažinotų Tą, kuris yra visa visame“ (139 pastr.). Kitaip sakant, Marija turėjo ypatingą dvasinės realybės pažinimą. Atpirkėjo dialoguose nėra užsiminta apie Jėzaus ir Marijos (ar Atpirkėjo ir Marijos) santuoką. Čia ji ir vėl yra parodoma kaip centrinė figūra tarp Atpirkėjo mokinių ir kaip žmogus, turintis ypatingą supratimą. Marija Magdalietė kūrinyje Jėzaus Kristaus išmintis Kūrinys Jėzaus Kristaus išmintis – tai dialogas tarp prisikėlusio Kristaus ir kelių Jo pasekėjų, įskaitant ir Mariją. Jis galėjo būti parašytas anksčiausiai antrojo amžiaus viduryje. Marija du kartus klausia Jėzaus: „Šventas Viešpatie, iš kur tavo mokiniai atėjo, kur link jie eina ir ką jie čia turi daryti?“ (114 pastr.). Toliau Marija nėra išskiriama, nėra jokių užuominų ir apie Jėzaus santuoką. Marija Magdalietė kūrinyje Tikėjimo išmintis Kūrinys Tikėjimo išmintis yra gnostikų evangelija, parašyta trečiame amžiuje. Tai yra Kristaus apreiškimas, kuriame svarbų vaidmenį vaidina Marija, užduodanti gausybę klausimų apie ezoterinius dalykus. Šiame kūrinyje Marija yra giriama kaip moteris, „kurios širdis yra labiau nukreipta į Dangaus Karalystę nei visų jos brolių“ (17 sk.). Jėzus sako, kad ji yra „labiausiai palaiminta moteris iš visų žemės moterų, nes ji patirs visą pilnatvę“ (19 pastr.) Kitais žodžiais tariant, Marija turės pažinimo ir dvasinio gyvenimo pilnatvę. Marijos dvasinis pranašumas padaro Jam tokį įspūdį, kad Jis pažada nieko nuo jos neslėpti, bet viską „tikrai ir atvirai“ jai apreikšti (25 pastr.). Ji yra palaimintoji, kuri „paveldės visą Šviesos Karalystę“ (61 pastr.). Šiame kūrinyje matome augantį krikščionių gnostikų, kurie labiausiai vertina pažinimą (graik. k. gnosis), susidomėjimą Marija. Dėl jos artimo bendravimo su Jėzumi į ją žvelgiama kaip į slapto apreiškimo šaltinį. Vis tik ir šiame kūrinyje nieko nėra pasakyta apie jų santuoką. Marija Magdalietė Marijos evangelijoje Marijos evangelija, parašyta antrame amžiuje, dėl artimų Marijos ryšių su Gelbėtoju vaizduoja ją kaip slapto apreiškimo šaltinį. Vienoje vietoje Petras kreipiasi į Mariją: „Seserie, mes žinome, kad Gelbėtojas mylėjo tave labiau nei kitas moteris. Pasakyk mums Gelbėtojo žodžius, kuriuos atsimeni, kurių mes neprisimename ar net negirdėjome“ (10 pastr.). Taigi Marija pasako, ką Viešpats jai apreiškė per regėjimą, kurio turinys ne antrojo amžiaus gnostikams atrodo tik kaip žodžių žaismas. Marijos evangelijoje sakoma, kad ne visi mokiniai žavėjosi Marijos įžvalgomis apie dangiškus dalykus. Andriejus apie jos apreiškimą pasakė: „Aš netikiu, kad Gelbėtojas tai pasakė. Tai tikrai keistas mokymas“ (17 pastr.). Tada Petras paklausė: „Ar Išganytojas tikrai kalbėjosi su moterimi be mūsų žinios? Ar mes visi turėtume atsigręžti ir jos klausytis? Ar ji jam labiau patinka už mus?“ Bet Levis užtarė Mariją: „Petrai, tu visada buvai karštakošis. Dabar matau, jog mėgini varžytis su moterimi kaip jos varžovas. Jei patsai Išganytojas ją išaukštino, kas tariesi esąs, jeigu ją atstumi? Žinoma, kad Išganytojas ją labai gerai pažįsta. Todėl ir myli ją daugiau už mus“ (18 pastr.). Štai kur įpilama žibalo į ugnį dėl slaptos Marijos ir Jėzaus santuokos. Čia minimi slapti Marijos gauti apreiškimai ir asmeniniai pokalbiai. Gelbėtojas, kuris Marijos evangelijoje nėra vadinamas Jėzumi, teikė pirmenybę Marijai, o ne kitiems mokiniams ir mylėjo ją labiau už kitus. Čia Marijos santykiai pasiekia kitą lygmenį, kurio mes anksčiau nematėme. Tačiau ir čia nėra užsimenama, kad Jėzus ir Marija buvo vedę. Mylėdamas Mariją Jėzus apreiškia jai ypatingą tiesą, bet jos neveda. Niekas Marijos evangelijoje nenurodo, kad tarp Jėzaus ir Marijos galėjo būti užsimezgę santuokiniai ar seksualiniai santykiai. Marija Magdalietė Pilypo evangelijoje Galiausiai prieiname prie Pilypo evangelijos. Tai paskutinė nekanoninė evangelija, kurioje minima Marija Magdalietė, ir kuri Marijos Magdalietės santuokos su Jėzumi šalininkus jaudina daugiau nei visi kiti senovės dokumentai. Pilypo evangelija yra viena vėliausių nekanoninių evangelijų, parašyta trečiame amžiuje. Tai nėra evangelija jokia prasme. Greičiau tai – teologinių pastebėjimų, besiremiančių gnostikų požiūriu, rinkinys. Jėzus minimas tik kai kuriuose pastebėjimuose. Du paragrafai kalba apie Mariją Magdalietę, kuri čia vaidina nežymų vaidmenį. Pirmose pastraipose skaitome: „Trys moterys visada būdavo su Viešpačiu: jo motina Marija, jos sesuo ir Marija Magdalietė, kuri visada vadinama jo bendrakeleive“ (59 pastr.). Žodis bendrakeleivė (graik.k. koinonos) sukėlė daug minčių, bet priešingai, nei kai kas norėtų galvoti, tai nereiškia nei sutuoktinio, nei seksualinio partnerio. Tai reiškia „draugas, bendrininkas“. Šia įprastine reikšme šis žodis keletą kartų vartojamas Naujajame Testamente (pvz., kai Paulius kalba apie save kaip apie Filemono koinonos (Filem 1, 17)). Antroji apie Mariją kalbanti Pilypo evangelijos pastraipa yra dviprasmiškiausia: „Išganytojo bendrakeleivė buvo Marija Magdalietė. Kristus ją mylėjo labiau už kitus mokinius ir dažnai bučiuodavo ją į lūpas. Kitus Jo mokinius tai žeidė, ir jie reiškė savo nepasitenkinimą. Jie klausinėdavo Jo: „Kodėl ją myli labiau už mus visus?“ Gelbėtojas jiems atsakė: „Kodėl jūsų nemyliu taip kaip jos? Kai aklas ir matantis yra tamsoje, jie nesiskiria vienas nuo kito. Kai ateina šviesa, regintis matys šviesą, o aklas pasiliks tamsoje“ (63 pastr.). Net jei manytume, kad ši pastraipa, kurios nėra jokiuose kituose dokumentuose ir kuri buvo parašyta dviem amžiais vėliau nei biblinės evangelijos, perduoda istorinę informaciją, atrodo, jog čia paneigiama Jėzaus ir Marijos santuoka. Juk jei Jėzus būtų vedęs Mariją, tai ypatingas Jo susidomėjimas ja nebūtų žeidęs kitų. Ir, žinoma, Jėzus būtų atsakęs mokiniams į jų klausimą, paaiškindamas, kad Marija yra Jo žmona. Čia Jis to nedaro. Jis rodė Marijai išskirtinį dėmesį, pabrėždamas jos gebėjimą matyti šviesą. Ir net jei verstume šią pastraipą pažodžiui, niekas joje nenurodo, kad Jėzus ir Marija buvo vedę. O tai, kas čia pasakyta apie bučiavimą (58-59 pastr.), neturėtų būti suprasta tiesiogiai. Čia gali būti vartojama metafora, nusakanti, kad Jėzus apreiškė Marijai tiesą. Jei čia kalbama apie tiesą, tai derėtų su tuo, ką mes matėme kitose gnostikų evangelijose. Štai geriausias nekanoninis Jėzaus ir Marijos santuokos įrodymas: ištrauka, kuri, net ir priėmus ją kaip istoriškai tikrą faktą, nors tai būtų kvaila, atrodo, prieštarauja tai hipotetiškai santuokai. Vienintelis būdas atrasti tokią santuoką nekanoninėse evangelijose – tai įterpti ją pačiam. Tekstai nepagrindžia teorijos, kad Jėzus ir Marija buvo susituokę. Išvados Tie, kas skaitė „Da Vinčio kodą“ ir priėmė šią išgalvotą istoriją už tiesą, šioje vietoje būtinai paprieštaraus: „Bet tu nesupranti. Jėzaus santuoka su Marija buvo slapta. Šie tekstai duoda tik mažas užuominas. Tikroji tiesa apie Jėzaus santuoką buvo nuslėpta. Štai kodėl nekanoninės evangelijos tiek mažai apie ją rašo“. Žinoma, teoriškai, tai galėtų būti tiesa. Bet aš sakyčiau, kad mes turime daug daugiau įrodymų, kad Jėzus buvo ateivis iš kitos planetos nei Marijos Magdalietės vyras: juk ant kalno Jis atsimainė kartu su švytinčiomis būtybėmis (Mk 9, 2-8) ir Jis pakilo į dangų debesyje (Apd 1, 9). Apie Jėzų galima sugalvoti įvairiausių teorijų, bet vienintelis būdas patikrinti šias istorijas – palyginti su senoviniais mūsų turimais raštais. O šie raštai paprasčiausiai nepagrindžia teorijos, kad Jėzus buvo vedęs. Galite paklausti, kodėl aš tiek daug laiko, skyriau biblinių ir nebiblinių įrodymų, kurie pagrįstų ar paneigtų tariamą Jėzaus santuoką, analizei. Žinoma, aš galėjau visa tai paprasčiausiai pavadinti išgalvotomis nesąmonėmis. Tačiau tai nepadėtų jums, jei jūsų draugas, perskaitęs „Da Vinčio kodą“, įtikinėtų, kad nekanoninėse evangelijose gausu Jėzaus ir Marijos Magdalietės santuokos įrodymų. Matant Dano Browno romano populiarumą, galima manyti, kad teorija apie Jėzaus ir Marijos santuoką yra gyva šiandien ir gyvuos dar ilgai. Daug žmonių, tiek krikščionių, tiek netikinčių, priima Dano Browno istorinius prasimanymus kaip tiesą. Aš detaliai apžvelgiau nekanoninę medžiagą, nes dauguma krikščionių (ir nekrikščionių) nėra susipažinę su šiais tekstais ir negalėtų paneigti tvirtinimo, kad nekanoninėse evangelijose rašoma, kad Jėzus buvo vedęs. Tačiau dabar, kai jau perskaitėte įrodymus, jūs žinosite, kaip atsakyti. Dabar jūs geriau išmanote nekanonines evangelijas nei 99,9 procentai visų žmonių. Taigi, kai kas nors tvirtins, kad nekanoninės evangelijos atskleidžia, kad Jėzus ir Marija buvo susituokę, jūs galėsite paklausti: „Ar jūs kada nors studijavote, ką iš tiesų nekanoninės evangelijos kalba apie Jėzų ir Mariją?“ Beveik visada atsakymas bus „Ne“. Tada jūs galėsite pridurti: „Žinote, aš tikrinau tuos įrodymus, bet ten nieko nėra. Nekanoninėse evangelijose Marija minima retai, o jei ji minima, dažniausiai minima kaip artima Jėzaus draugė, o kartais – kaip moteris, kuriai pirmajai Jėzus apreiškė ypatingą tiesą. Tik tiek“. Kita priežastis, dėl ko skyriau tam tiek daug laiko, yra ta, kad dauguma Jėzaus santuokos šalininkų stengiasi paneigti Jėzaus unikalumą, o ypač Jo dieviškumą. Jie nori Jėzaus, kuris būtų paprasčiausia žmogiška būtybė, žmogus, turėjęs dvasinę įžvalgą. Mintimi, kad Jėzus buvo vedęs, norima įrodyti, kad Jis buvo ne įsikūnijęs Dievas, bet tik paprastas mirtingasis. Kaip ir daugelio amžių krikščionys, aš tikiu, kad Jėzus buvo ir Dievas, ir žmogus. Iš tikrųjų aš negaliu iki galo suprasti ar paaiškinti šios paslapties, bet aš tuo tikiu. Ir tam, kad aš tikėčiau unikalia Jėzaus prigimtimi, nebūtinai Jis turi būti nevedęs. Jėzus galėjo vesti, bet išlaikyti savo nenuodėmingą, žmogiškai-dievišką prigimtį. Bet iš tiesų Jis nebuvo vedęs. Kodėl, mes galime tik spėlioti. Nors negaliu to tvirtinti, bet aš manau, kad Jėzus suvokė, kad unikalus Jo pašaukimas buvo nesuderinamas su santuoka ir šeimyniniu gyvenimu. Man svarbūs faktai. Taip, aš esu susipažinęs su postmodernistine pažinimo ir tiesos kritika. Žinau, kad ne visada galiu atskirti tiesą nuo melo. Bet krikščionybė nėra vaizduotės prasimanymai. Ji yra paremta tuo, ką Dievas padarė per visą istoriją, daugiausiai per Jėzų Kristų. Todėl turime pasistengti sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko. Vertindami istoriją turime tirti geriausius turimus įrodymus. Teorijos, paremtos nepatikimais įrodymais, sukurtais praėjus keliems amžiams po įvykio, gal ir tiktų fantastiniams pasakojimams, bet jos negali būti tikėjimo pagrindu. Turbūt patys įspūdingiausi faktai apie Jėzaus ir Marijos santykius yra randami Šventajame Rašte. Keista, bet juos patvirtina ir daugelis nekanoninių šaltinių. Marija buvo artima Jėzaus sekėja, lydėjusi Jį kelionėse ir rėmusi finansiškai. Ji mokėsi iš Jo, liko Jam ištikima net tamsiausią Jo gyvenimo valandą, kai Jo mokiniai vyrai atsitraukė. Ji buvo pirmoji, kuri pamatė Jį po prisikėlimo, ir pirmoji, paskelbusi kitiems Gerąją Naujieną, kad Jėzus prisikėlė. Tai, kad tomis dienomis, kai žydų mokytojai niekada nemokė moterų, Jėzus sąmoningai įtraukė Mariją tarp mokinių, turi simbolinę priėmimo į Dievo Karalystę prasmę. Dauguma Jėzumi tikinčių moterų ir toliau vykdo tradicines moters ir žmonos pareigas, nors netekėjusios moterys įgavo naują laisvę bei jėgą tarnauti Dievui, būdamos netekėjusios (1 Kor 7). Bet dabar moterys charakterizuojamos ne pabrėžiant jų vaidmenį šeimoje, bet pagal jų, kaip mokinių, santykį su Jėzumi. Tai tinka kalbant apie Mariją Magdalietę pirmame amžiuje, tai tinka ir kiekvienai moteriai krikščionei šiomis dienomis. Kartą, kai Jėzus pamokslavo, Jam pranešė, kad atėjo ir Jį pamatyti nori Jo šeimos nariai. Jėzus atsakė: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Ir, apžvelgęs aplinkui sėdinčius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kas vykdo Dievo valią, tas mano brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 33-35). Vis tik, priimdamas kiekvieną žmogų ir taip laužydamas tuometines tradicijas, Jėzus elgiasi radikaliau nei tie, kurie norėtų susieti Marijos Magdalietės reikšmingumą pirmiausia su jos tradiciniu žmonos vaidmeniu šeimoje. Ir nors daug Rašto vietų remia natūralios šeimos svarbą, svarbiausias yra mūsų ryšys su Jėzumi, kad būtume Jo mokiniai. Mes, mokiniai, esame tikroji bei vienintelė Kristaus nuotaka (Ef 5, 21-33). Iš www. christianitytoday.com vertė Asta Glinskaitė
emipetras: STIPRINKIME SAVO FIZINIUS KUNUS , O TUO PACIU STIPRES IR AUGS MUSU SIELOS Senoji Tibeto vienuolyno paslaptis Kaip atgimti ir išlikti visą savo gyvenimą jaunatviškam. Tai neapsakomai vertingi užrašai apie Anglijos armijos pulkininkui Henriui Bredfordui patekusias žinias ilgai saugotas Tibeto vienuolyne paslaptyje. Kalba eina apie neįkainuojamą informaciją, kuri atskleidžia žinias, duodančias mums raktus nuo neapsakomai ilgos jaunystės, sveikatos ir nuostabių gyvybinės energijos vartų. Ilgus tūkstantmečius šią informaciją vienuoliai griežtai saugojo nuošaliame Tibeto kalnų vienuolyne. Bredfordui vienuolyno lama pareiškė, kad jis yra išrinktas specialiai tam, kad žmonija gautų tas žinias, nes ji jau susidūrė su būtinybe grumtis pati su savim dėl rūšies išgyvenimo. Žmonių polinkis tenkinti visas savo silpnybes nuves juos per daug toli. Štai tada ši informacija galės jiems padėti išlikti. Pulkininkas praleido vienuolyne penkerius metus ir kaip nustebo jo pažystamieji, kai vietoj šešiasdešimtmečio žilo vyriškio, vaikščiojusio sunkiai su lazdele, prieš juos pasirodė jaunatviškas, raumeningas, linksmas ir laimingas žmogus, visiškai nusimetęs nuo pečių senatvės nešulio. Jo papasakota istorija atrodė labai neįtikėtina, bet faktai buvo tiesiog per daug akivaizdūs. Vienuolyne jam pirmiausia buvo paaiškinta, kad žmogaus kūne randasi devyniolika energetinių centrų sūkurių. Septyni iš jų yra pagrindiniai, o dvylika – pagalbiniai. Sveikame kūne visi sūkuriai sukasi apie kūną ir jo galūnes dideliu greičiu, aprūpindami energetine jėga visas žmogaus funkcines sistemas. Bet, kai vienas ar daugiau sūkurių sutrinka, energetinė jėga susilpnėja arba visai užsiblokuoja. Šios energetinės jėgos cirkuliavimo sutrikimai ir yra liga ir senatvė. Pats greičiausias ir radikaliausias metodas atstatyti sveikatą ir jaunystę yra šių sūkurių normalių energetinių charakteristikų sugrąžinimas. Penki paprasti ritualinių veiksmų pratimai Tai atrodytu penki paprasti pratimai plius šeštas, bet jis yra ypatingas ir todėl apie jį vėliau. Kiekvienas iš pratimų veikia labai teigiamai, bet pilnnai teigiamas efektas pasiekiamas tik reguliariai atliekant visus penkis. PIRMAS RITUALINIS VEIKSMAS: čia mes įsukame sūkurius, pagreitindami jų sukimosi greitį ir stabilumą. Pradinė padėtis – stovime tiesiai, rankos ištiestos į šonus pečių lygyje. Pradedame suktis pagal laikrodžio rodyklę. Isivaizduokite , kad laikrodis guli ant grindų po kojomis . Sukamės, kol nepajaučiame lengvo galvos svaigimo. Nėra reikalo siekti rekordinių posūkių skaičių. Pabaigę suktis, sustokite ir giliai nusilenkite, pasiekdami grindis. Galvos svaigimas praeis. Su kiekviena treniruote pajausite, kad galite vis daugiau kartų pasisukti be pastebimo galvos svaigimo. Pulkininkas pasakojo, kad Indijoje matydavo taip vadinamus „šokančius dervišas“, kurie valandomis sukdavosi apie savo ašį ir atrodė labai stiprūs ir jaunatviški – jokio panašumo į paprastus to pačio amžiaus žmones. Lamos gi niekada nesisuka iki pilno išsekimo ir psichinės ekstazės. Tai gali kūnui pakenkti. Atlikite tiek, kad tik pasiskatintų sūkurių sukimasis. Tai nuo 10 iki 21 karto. ANTRAS RITUALINIS VEIKSMAS: jis pripildo sūkurius eterine jėga, padidindamas jų sukimosi greitį ir priduoda stabilumo. Pradinė padėtis – gulima ant nugaros ant storesnio kilimo, kad būtų izoliacija nuo šaltų grindų. Ištiesti rankas išilgai kūno delnus prispausti prie kilimo. Pakelti galvą, tvirtai įremti smakrą į krūtinkaulį. Po to – pakelti tiesias kojas vertikaliai į viršų, stengiantis neatplėšti nuo grindų dubens. Svarbiausia– nesulenkti kojų per kelius. Paskui kojos ir galva lėtai nuleidžiamos ant grindų ir atsipalaiduojama. Šiame veiksme yra svarbu judesio koordinacija ir kvėpavimas. Pradinėj padėty reikia pilnai iškvėpti, o pakeliant galvą ir kojas giliai įkvėpti. Nuleidžiant – iškvėpti. Kuo gilesnis kvėpavimas – tuo efektas didesnis. Jeigu sunku atlikti tiksliai judesius, galima kojas kelti ir pusiau sulenktas keliuose. TREČIAS RITUALINIS VEIKSMAS: jis seka iš karto po pirmų dviejų. Pradinė padėtis – atsiklaupus ant kelių, rankos ant klubų. Palenkti galvą pirmyn, smakru pasiekiant krūtinę. Paskui atlošiam galvą atgal – į viršų atstatydami krūtinę pirmyn ir išlenkdami stuburą. Rankomis truputi atsiremiame į klubus. Čia seka gilus įkvėpimas. Kai grįžtame į pradinę padėtį – pilnas iškvėpimas. Čia gilus kvėpavimas labai svarbus. Kad niekas nemaišytų atlikti šiuos veiksmus, patartina juos, išskyrus pirmąjį, atlikti užsimerkus. KETVIRTAS RITUALINIS VEIKSMAS: jums jis gali pasirodyti labai sudėtingas, bet po savaitės, kitos treniruočių atliksite jį taip pat lengvai, kaip ir kitus. Pradinė padėtis – atsisėsti ant kilimo, kojos – tiesios, stuburas – tiesus, rankos – suglaustais ir nukreiptais į priekį pirštais atremtos šalia klubų į grindis. Palenkti galvą į priekį, atremiant smakrą į krūtinę. Paskui atmesti galvą kaip galima toliau atgal – į viršų ir tada pakelti savo kūną į horizontalią padėtį. Šioje padėtyje reikia porai sekundžių stipriai įtempti visus savo kūno raumenis. Po to atsipalaiduoti ir grįžti į pradinę padėtį. Čia kvėpuoti sekančiai: pradinėje padėtyje – pilnai iškvėpti, pakeliant kūną – giliai įkvėpti. Jeigu Jums pradžioje neis lengvai ir taisyklingai atlikti šį veiksmą, tai darykite taip, kaip išeina. Atsistačius sūkurių tvarkai senas ir ligotas žmogus taps jaunu!!! PENKTAS RITUALINIS VEIKSMAS: Pradinė padėtis – gulomis, atsirėmus rankomis į grindis. Kūnas išlenktas atgal. Pradžioje atlošiame galvą kaip galint toliau atgal – į viršų. Paskui pakeliame dubenį į viršų kol kūnas neprimins aštrų kampą. Tuo pat metu galvą palenkiame į priekį, smakrą prispausdami prie krūtinės. Kojos – tiesios, rankos ir kūnas, sudarydami vieną plokštumą, taip pat tiesios. Pradinėj padėty ir pakėlus dubenį į viršų, kūno raumenis stipriai įtempkite. Kvėpavimas neįprastas: pradinėj padėty – pilnas iškvėpimas, o pakėlus dubenį – įkvėpimas. Jūs tapsite jaunu ir sveiku, jeigu Jūsų noras bus nepalenkiamas!!! (C) Šiame straipsnyje pateikta informacija skirta bendram susipažinimui. Už informacijos autentiškumą atsako straipsnio autorius, tačiau neatsako už patirtą žalą kilusią savarankiškai pasinaudojus svetainėje pateikta medžiaga. Atsakomybė pilnai tenka informacijos vartotojui. Prieš pradedant praktiškai taikyti aprašytus žmogaus kūno sveikatos atstatymo ir tolimesnės sveikos gyvensenos būdus, rekomenduojame pasitarti su šeimos gydytoju. Atnaujinta ( 2010 01 28 ) Ką reikia žinoti Būtina atsižvelgti į savo amžių, kraujospūdį, fizinį pasirengimą. Svarbiausia - nepersistengti, kad nepakenktume sau. Mankšta neturi kelti diskomforto, ji turi teikti malonumą. Vienas svarbiausių dalykų darant penkis tibetiečių pratimus - gilus ir ritmiškas kvėpavimas. Jie atliekami ryte, atsisukus veidu į rytus. Nepuolame mankštintis tik pašokusios iš lovos, leidžiame organizmui atsibusti. Ir kol kas nepusryčiaujame, galima nebent išgerti stiklinę vandens. Mankštintis geriausia gryname ore. Basomis. Kai kurie pratimai daromi atsigulus, todėl reikėtų turėti kilimėlį. Drabužių patartina vilkėti kuo mažiau, kad kūnas kvėpuotų. Baigus rekomenduojamos vandens procedūros. Visi pratimai atliekami lėtai, atsižvelgiant į individualias galimybes. Iš pradžių kiekvienas daromas po tris kartus. Kas savaitę vis pridedame dar po 2. Ir taip, kol kiekvieną pratimą pajėgsime atlikti 21 kartą.
emipetras: Gal kas domisi SCIENTOLOGIJA ir DIANETIKA ? Siulau pasiziureti trumpus filmukus . Ikeliu cia i asmenini skyriu , kad ilgiau ta tema butu matoma ir daugiau skaitovu susipazintu su moderniska religija . SVARBIAUSIA , MAN PATIKO VIENAS ISSIREISKIMAS ,, NESAKYKITE , KAD JUMYSE GYVENA DVASIA - ISTIKRUJU JUS IR ESATE DVASIA . '' http://scientologija.wordpress.com/tag/dianetika/
emipetras: Kad žmogaus protas , kaip tai sąmoningai ir žingeidžiai atsiveria dieviškųjų Tiesų paieškai , aš rašiau ne kartą , bet maniau , kad tai tik mano subjektyvi nuomonė . taciau gal atras atgarsi ir kitu zmoniu protuose , panasiai mastanciuose . Žmogiškąsis AŠ Praktiškas žvilgsnis į savo AŠ į savo sielos gelmes . Mąstykime tik apie tai kas veda į harmoniją , džiaugsmą , sveikatą ir gerą valią . Kai mūsų galvose nulatos suksis mintys apie amžinąsias vertybes , tada ir mūsų gyvenimo kelyje sutikti žmones arba šio pasaulio žmonių problemos , atitiks tuos dvasinius kriterijus , kuriuos puoselėjame savo mintyse . Tačiau norint geriau suprasti gyvenimo problemas , nevengkime paragauti isminties druskos , kad suprastume jos skonį ir naudingumą ruošiant vaišes savo draugams . Mūsų vidinė būsena ir mūsų vidinis dvasinis krūvis visada užkrės aplinkinius žmones , kai mes su jais bendrausime . Ir tai bus geriausias mūsų asmenybės egzaminas , kuris parodyts mūsų tikrąjį meilės lygį musu sieloje ir samoneje , vidiniame musu asmenybes dvasingume . Žinokime , kad niekas mūsų negali nei įskaudinti , nei sutrikdyti , jeigu mes savo mintims neleisime gyventi baimėje ir nepasitikėjime . Niekas mūsų negali įskaudinti ir užvaldyti gyvuline baime , jeigu mes visą savo minčių mąstymo galią perduosime Dievo Tėvo pasiuntiniui , JO DVASIOS fragmentui , mūsų minčių dieviškąjam Derintojui . Jeigu norime geriausiu būdu įgyvendinti savo troškimus ir siekius , netrudykime vadovauti dieviškąjai harmonijai ir nepraraskime santarvės su ja . Kai teiksime kitiems žmonės pagalbą , pirmiausia parodykime kaip geriausiai jiems patiems atsistoti ant savo kojų , bet jeigu pagalbą atnešime jau sukramtytą , galime atimti iš žmogaus tikrąją savigarbą ir sumenkinti jo paties varomąsias išminties galias . Pamokinkite tokius žmones , kad įsisąmonintų pagrindinę Tiesą - visas įšorines sąlygas galima pakeisti ir jos leidžiasi keičiamos tik pirmiauisia pakeitus savo vidinę dvasinę nuostatą , kai savo vidų pripildome taikos , harmonijos ir džiaugsmo mintimis , pradeda keistis ir išorinės sąlygos , bet dažniausiai ne visai taip , kaip anksčiau mąstei ir norėjai keisti . Nenustebkime tuo ir nesipiktinkime , leiskime ir Dievo Tėvo Dvasiai , mūsų noruose ir troškimuose įpinti ir išreikšti savo dieviškąją valią ir kūrybą . Iš visų savo problemų žmogus išsivadauos tik tada , kai tobulai išmoks savyje koncentuoti besąlygišką tikėjimą ir pasitikėjimą savo vidiniu dvasiniu Tėvu , atsiūstu ir padovanotu Dievo Tėvo Visagalio , ir bet kokį savo gyvenimo tikslą pasieksime taip , kaip tai yra sumanyta dieviškos tvarkos . Keiskime savo mąstymo būdą , niekada negrįžkime prie vakarykštės dienos , nes kiekviena nauja diena turi savų problemų , kurias reika spręsti šiandiena . Ateitis mums atneš tai ką mes mąstome šiandieną , todėl neįsileiskime smulkių nuoskaudų šiandiena , kad neužterštumėme savo ateities , rytdienos , kadangi mūsų ateitis pasireiš mums per tai , ką mes šiandiena mąstome . Gerbiamieji , noriu pasakyti jums visiems , kad mūsų visų tikėjimai ir įtikėjimai tai grynai mūsų , kiekvieno asmeniškas , charakterių demonstravimas . Kiekviename žmoguje , Dievo Tėvo dvasia veikia į geriausiai ir paslankiausiai išsivysčiusias religinės sąmonės sritis , kuriose gali gimti laisva - garbinimo ir noro pažinti Tėvą valia . Todėl visi religiniai patyrimai yra tampriai surišti su valiniais charakterio bruožais , kurie yra tos ar kitos asmenybės tipiškas charakteris . Visa tai yra ir žemiška ir dieviška , žiūrint ką žmogiškoji siela linkusi kaupti kaip patyrimą . Vienam tai gali būti labai dvasingas ir profesionalus ninzės charakteris , kitam labai dvasingas , turtingas ir angeliškai atlaidus charakteris . Tarp šitų kraštutinumų , kuriuos aš pateikiau , egzistuoja ir reiškiasi , kiekviename žmoguje ,tūkstančiai tarpinių variantų , tiek su ninzės , tiek ir su angelo charakteriu . Jūs visi mielieji , renkatės savo gyvenimo kelią , pagal savo valinio charakterio bruožus . Impulsą dvasiškai augti ir tobulėti , mums dažniausiai tik kažkas , kažkoks tai šaltinis ar kita asmenybė tik parodo , paskatina , primena , ar apreiškia , o mūsų asmenybė - geriausią veikimą į save , pasirenka tik pagal mūsų charakterio valinį troškimą arba norą . Manau , kad dvasinių troškimų pradžių pradžia prasideda , tiek nuo noro žinoti ir viską patirti , tiek ir nuo šviesėjančios sąmonės , kuri nori mylėti ir kiekvienam padėti . Dar manau , kad ir pirma ir antra yra žmogiška , nuoširdu , nes tai ugdo ir turtina kiekvieno sielą , kuri vežiasi į žinias , į meIės pažinimą , į religinės ekstazės patyrimą arba į sąmoningą meilę Aukštųju Dievybių garbinimui ir šito jausmo pažinimą ir taurinimą . Ir dar manau , kad svarbiausia būti Zmogumi , iš didžiosios raidės . Turtinkime savo sielas , ne tik religinėmis ekstazėmis ir gražiomis maldomis , kiek pačiais švelniausiais jausmais ir mintimis savo artimiesiams , savo kasdieninei aplinkai , kuri gal pilka kasdienybe , o gal kaip šventė driekiasi salia mūsų . Aukštinkime kasdieninius patyrimus , kokie jie bebūtų , nes jie ir yra ta duona kasdieninė , reikalinga mūsų sielai , nes jie ir yra tie dvasiniai turtai , po kruopelytę byrantys į mūsų amžinosios sielos aruodus . Su meile visiems .
emipetras: Sugrįžkite pas MANE ir AŠ pas jus sugrįšiu - pasakė GALYBIŲ VIEŠPATS ( Mal 3 ; 7 ) Dievo galybė nieko nebaudžia , ji tik traukia kiekvieną pas Dievą . Pagal atsakomojo santykio dėsnį , pagal priežasties ir pasekmės dėsnį , kai tik atsigręžiame į Dievo būtį , mes iškarto patenkame į JO veikimo galią ir gauname visus atsakymus , kurie mus , tuo metu , trikdo . Ar mes galime kelti sau klausimą , kas teisus prieš Dievą , jeigu suprasime , kad visoje Visatų Visatoje , teisus tik VIENAS DIEVAS , kuris , kaip Algimantas rašo , tobuloje ŠVENTOJE TREJYBĖJE , tobulai kuria ir žino visą kūrinijos perspektyvą ir jos ateitį . Reikia visada atminti , kad Dievas niekada , taip pat ir nieko nebaudžia . Mes baudžiame save patys , baudžiame save negatyviu mąstymu . Kuo daugiau negatyvių minčių tuo labiau tolstame nuo Dievo meiles ir savo dvasines būties , tuo mažiau išminties ir tuo daugiau chaotinių sprendimų mes priimame . Atpildas , mūsų teisumas , priklauso tik nuo mūsų pozityvaus mąstymo ir proto veikimo Dievo būtyje , kurią turime jausti kiekvieną akimirką . Neleiskime niekada smerkti savęs už padarytą klaidą . Jeigu jau padarei klaidą , nedelsiant daugiau jos nedaryk . Pagal savo galimybes atlygink padarytą nuostolį , jeigu tai materialu , o jeigu tai žodžiai - atsiprašykime už moralinį nuostolį . To ir užtenką , jeigu viską darysime nuoširdžiai ir geranoriškai . Šiuolaikinis noras gauti materialinių pinigų už moralinę žalą , yra iškreiptas proto ir sielos dvasinis turinys . Visada atleiskime ne tik kitiems , bet ir sau , kad puoselėjome neigiamas mintis , kitų atžvilgiu . Pasižadėkime sau , niekada nenuolaidžiauti savo jausmas ir protui , destruktyvių ir negatyvių minčių įsileidimui ir jų vystymui . To ir užtenka , kad jūs ir mes taptume laisvi ir mums bus atleista . Nesvarbu , kokias klaidas bepadarome , nedelsiant reikia nutraukti visus ryšius su šia klaida ir imti siūsti dvasingus , konstruktyvius , gyvenimą kuriančius modelius ir mintis į savo pasąmonę . Neilgai trukus , mums bus atsakyta naujomis , tobulomis žmogiškomis idėjomis , kurios sutaps su Dievo Planu . Kadangi mūsų sąmonėje neegzistuoja nei laikas , nei erdvė , tai tą pačią akimirką , kai tik imsite teisingai taikyti dieviškąjį meilės įstatymą savo veiksmams ir savo mintims , praeitis taps užmiršta ir jūsų daugiau nevargins . Tačiau jeigu savo veiksmais ir savo mintimis eisime prieš pagrindinį Visatų dėsnį - meilės dėsnį , gerumo savo artimui dėsnį , kurio reikalauja Dievas Tėvas - žinokime , kad tada patirsime tik nesekmes , praradimus , ir auginsime tik kliūtis . Ir būtent tada ir neturėsime teisumo prieš Dievą . Aišku , taip galvoti yra absurdiška - teisus aš ar neteisus prieš Dievą . Tačiau suprantant , taikant ir laikantis Dieviškojo Meilės dėsnio , atsiranda minčių ramybė ir teisumas .
emipetras: SAUDYMAS IS LANKO . IS VAIKYSTES PRISIMINIMU . http://www.zaliasislankas.lt/kas-tai-yra/
emipetras: PUIKI SVETAINĖ . IDOMUS POŽIŪRIS APIE ŽMOGŲ http://bhaktistudija.lt/lt/zmogiskoji-misterija labai gera svetaine
emipetras: ŠTAI TAIP RAŠĖ STEPONAS STULGINSKIS Bendradarbiavimas su Šviesos Hierarchija Ką apie tai kalba patys Mahatmos? Paskaitysime keletą ištraukų iš Agni Jogos. „Vaikai, vaikai, brangūs vaikai! Nemanykite, kad mūsų Broliją nuo Žmonijos slepia nepereinamos sienos. Himalajų sniegynai, slepiantieji mus, kliūtys ne ieškantiems tiesos, bet sausiems skeptikams tyrinėtojams. Surasti mus reikia ne geografiškai,o dvasioje ". „Galima mus pasiekti tik sandoroje. Mums reikalingas ne dieviškas garbinimas, bet tam tikra jūsų dvasios kokybė, taip pat, kaip suderintos įtampos lempa. Sąmonės plėtimas įtvirtins dvasios Žinojimą - tas žinojimas atves prie mūsų Bendruomenės. Tik pamąstykite apie Bendrąjį Labą - ir mes visada su jumis ". „Kas nori prisijungti prie mūsų Bendruomenės, tas tegu daţniau šnekasi su savo širdimi ir per ją siunčia mums kad ir begarsius šaukimus. Galima pagalvoti, kad tai labai sudėtinga, bet faktiškai tai telpa į tris žodžius: "Myliu Tave, Viešpatie!,, - štai laidas į mus. Meilės šaukimas atneš Numylėtojo atsakymą. Meilė Hierarchijai veda į tiesioginį bendravimą. Galima lengvai priartėti prie mūsų tuo gražiausiu jausmu". „Brangiais vaikais" Mokytojas vadina ne sausus skeptikus mokslininkus, o tuos, kurie sąmoningai pripažino Šambalos Mahatmas žmonijos vadovais ir globėjais - kaip dvasinę planetos valdžią. Jau vien toks pripražinimas, padeda surasti teisingą gyvenimo formą, nustatyti tvirtas gaires. Pamąstymas apie Šambalą, prisiminimas, kad ten, kalnuose, be perstojo darbuojasi Mahatmos žmonijai pagelbėti - suteiks energijos antplūdį, pripildys drąsos, duos pradžią ugninei energijai. Agni Joga sako: „Veržimąsi į Aukščiausiąjį reikia iškelti kaip gyvenimo esmę ir tvirtai jo laikytis". Vežţimasis mintimis ir širdimi į Hierarchiją, į Mokytoją ugdo ugninę energiją, įgalina pradėti jos apvaldymą. O tiesioginis kreipimasis į Mokytoją, šaukimasis Jo, pagaliau širdies pašnekesys su Juo pripildo ugninės energijos. Toks pašnekesys nereikalauja ypatingai daug laiko, jis gali vykti dirbant bet kurį darbą, taip pat ir pertraukose tarp darbų. Pašnekesys, kupinas meilės ir atsidavimo, yra Malda. Bendradarbiavimas su „anuo pasauliu" „Aną" pasaulį religijos skirsto į pragarą, skaistyklą ir rojų (arba dangų). Teosofija, Agni Joga ir Rytų religijos bei filosofijos, aną pasaulį vadindamos Aukštuoju arba Neregimuoju, skirsto jį į Dvasinį(Ugninį) ir du psichinius - mentalinį ir astralinį. Ugninis pasaulis yra ţmogaus dvasios namai, tėviškė. Mentalinis ir astralinis - tarpiniai: per juos keliauja dvasia tarp ugninio ir fizinio, ten ir atgal - prieš įsikūnijant (gimstant) Žemėje ir po kūno mirties, grįžtant namo. Kali Jugoje žmonija, nutolusi nuo kosmoso dėsnių, davė pirmenybę regimajam pasauliui ir pašalino iš sąmonės neregimąjį, net visai neigdama jį. Tačiau nenormalu ir žalinga žmonijos evoliucijai žinoti tiktai vieną Būties pusę. Todėl Satija Jugoje Aukštasis pasaulis priartės prie mūsų ir taps mums realus. Juk toji antroji Būties pusė yra kur kas reikšmingesnė. Nes buvimas kitame pasaulyje yra nepalyginus ilgesnis už šitą gyvenimą Žemėje. Kuriuo gi reikia labiau rūpintis? Turbūt tuo ilguoju. Vadinasi, reikia žinoti ano buvimo sąlygas, ir gyvenant čia vertinti tai, kas bus reikalinga ten. Ką gi reikia daryti? Kaip šiame trumpame gyvenime ruoštis tam ilgajam? Be to, ruoštis ne tarpiniam, laikinajam (astraliniam ir mentaliniam), o tam ilgiausiajam - dvasiniame, ugniniame pasaulyje. Galima pasakyti trumpai: reikia ugdyti dvasios - išminties, širdies, valios savybes. Vienas pavyzdys. Yra žinoma, kad aname pasaulyje kūrybos sąlygos skiriasi nuo žemiškųjų. Ten vienintelis variklis bus mintis. Tačiau, ar lengva veikti mintimi? Tenka pratintis prie vadinamosios mintinės kūrybos. Tokiai veiklai reikia mokėti mąstyti. Reikia mėgti mąstymo procesą. Be to, skirti egoistinę, gyvenimišką intelekto mintį nuo bendrojo labo minties, nuo filosofinės išminties. Kitas pavyzdys. Reikia išvystyti sugebėjimą matyti grožį dar čia, Žemėje. Jei šiurkščios pagavos žmogus nepastebi Žemiškojo pasaulio grožybių, tai ką jis gali pamatyti po mirties patekęs į aną pasaulį, kuris ne tik turtingesnis savo grožybėmis, bet ir visos jos pasireiškia subtiliau, įmantriau, įvairiau. Buvimas ten jam bus buvimas tamsoje. Todėl būtina pamėgti grožį dar būnant čia, išvystyti pastabumą ir patyrimą suvokiant grožį. Kai žmogus išmoks savo žemiškąjį gyvenimą derinti su Aukštuoju pasauliu, viskas bus kitaip. Toks žmogus seks savo veiksmus, jis nedarys blogų darbų, žinodamas, kad jie atsimuš aname pasaulyje. O sąmonė, besiveržianti į Aukštąjį pasaulį, gali semtis iš Kosmoso lobyno. Visi svarbūs pasauliniai įvykiai projektuojami ugniniame pasaulyje. Hierarchai numato ištisas įvykių sistemas - jų idėjas. Paskui tai nuleidžiama į psichinį pasaulį, kur apvelkama astralu. Pagaliau ugninio pasaulio projektas įsikūnija Žemėje. Tai, kas įvyksta fiziniame pasaulyje, tėra ugninio pasaulio šešėlis. Tarp ugninio sprendimo ir jo žemiškojo įvykdymo neišvengiamai turi praeiti tam tikras laikas. Projektas gali būti užbaigtas ugniniame pasaulyje, bet dar neįvykdytas fiziniame. Todėl aiškiaregiai, pranašai, pranašaujantieji ugninį ar astralinį pasaulį, ţino tai, ko čia dar nėra, bet kas turės būti. Galima suprasti, kodėl kai kurie žmonės žengia įateitį su visišku pasitikėjimu - jie ţino ar bent numano, kas neišvengiamai turi įvykti. Dažnai galima pastebėti, kad kažkas, kas neįmanoma pagal žmonių nuostatas, vis dėlto įvyksta. Istorikai kartais laužo galvas, kodėl pagal visus karalių ar vyriausybių nutarimus turėjo įvykti vienaip, o įvyko kitaip, nepaisant jokių logikos dėsnių. Bendradarbiavimas su Kosmosu Būdami kasdienybės nelaisvėje, mes visiškai nejuntame Kosmoso, nejaučiame jo realumo. Praktiškai mes gyvename vien Žemės planetoje, neskirdami didingam Kosmosui nė mažiausio dėmesio. Žinoma, nelengva atitrūkti nuo Žemės „tvirtybės" ir suvokti, jog visa, kas svarbiausia, - ne čia, o ten, kur tariamoji tuštuma. O žengiant į Naująją Epochą teks išmokti justi save ne banalioje Žemės kasdienybėje, o būti Kosmoso gyventoju, Visatos piliečiu. Mūsų planeta - tai ne did-iulis pasaulis, virš kurio stogas - „dangaus skliautas" su taškučiais-žvaigždutėmis. Joks jūrininkas nelaiko savo laivo pasaulio centru - jis žino, kad po jo mažyčio laivo dugnu - didis vandenynas. Ir mes, planetos gyventojai, plaukiame panašiu laivu - po mumis bedugnė. Mažutis rutuliukas žemė tėra viena iš stotelių didžiajame kelyje į Begalybę. Naujojoje Epochoje, kada jau bus sugriauta Liuciferio padarytoji užtvara nuo Kosmoso, bus pradėti darbai santykiams su kitomis Saulės sistemos planetomis užmegzti. Taip prasidės naujoji pakopa -bendradarbiavimas su Kosmosu. Ji suteiks Žemės planetos žmogui naują galimybę - būti kosminiu bendradarbiu. Tai nebus technikos laimėjimas: nereikės sudėtingų ir brangių radijo, televizijos ar kitokių įrengimų. Tarp pasaulių prasidės minties ryšiai. Žmogus išmoks priiminėti kitų planetų gyventojų siunčiamas mintis, ir jiems siųsti savas. Toks minčių perdavimas jau praktikuojamas tarp mūsų planetos žmonių. Naujosios epochos žmogus taip pat išmoks laisvai lankyti kitas planetas. Jam nereiks milijardus kainuojančių raketomis varomų kosminių laivų. Jis išmoks skraidyti Kosmose be jokių aparatų. Himalajų priekalnių gyventojai stebisi, matydami alpinistus sunkiai kopiant į kalnus. Tie čiabuviai sako, kad jie pakyla į viršukalnes visai lengvai - be fizinio kūno, palikdami jį namie, o tik su astraliniu kūnu. Jei keliones savo planetoje galima atlikti astraliniame kūne, tai tarpplanetinėms kelionėms netinka nei fizinis, nei astralinis. Jas galima atlikti mentaliniame kūne. Tam, žinoma, reikia atitinkamos treniruotės. Šambalos Mahatmos praktikuoja tokius skraidymus į įvairias planetas. Skraidant į tolimuosius pasaulius, pajuntamas jų būties ypatingumas. Gali atrodyti keistai, kad prie kosminės Vienovės esama tiek daug įvairovės. Gamta ir gyvenimas kitose planetose visiškai skiriasi nuo gamtos ir gyvenimo mūsų planetoje. Mūsų egzistavimo būdo negalima taikyti kitoms planetoms. Jų gyventojai neatitinka Žemės formų. Žemiškoji evoliucija nėra pasaulėkūros vainikas. DAR TOKS STULGINSKIO IDOMUS PASTEBĖJIMAS , NORS DAUGELIUI TAI TURĖTŲ BŪTI AIŠKU , TAČIAU .... Sielos ir dvasios sąvokos daţnai yra painiojamos, sukeičiamos. Tokiu būdu susidaro klaidingi įvaizdţiai apie viską, kas su ta tema susieta. Iš tiesų siela ir dvasia yra visai skirtingi dalykai. Siela, kaip ir kūnas, yra dvasios įrankis - laikinas, nes kaip ir kūnas, siela yra mirtinga. O dvasia -amţina, nemirtingasis Aš. Todėl būtų klaidinga sakyti „mano dvasia" (kas gi tąsyk būtų „aš"?). Teisinga sakyti „aš - dvasia", „mano siela", „mano kūnas".
emipetras: Apmąstykime , dvasinį , psichologinį žmogaus asmenybės aspektą , kuris auga ir vystosi vis labiau ir gyliau brendant į savo Sielą , į Sielos dvasinį aspektą . ,, ŠVIESOS KELIU '' Sensėjus iš Šambalos - 31 dalis Gaunasi kad net tos pačios krikščionybės architektūroje yra užfiksuotos pagrindinės žinios, kvadratinė, keturių lapelių struktūra su centru, cilindrinė centrinė patalpa, viso pastato piramidinė struktūra. Paskutinioji gali būti apvainikuota ir piramidiniu špiliu arba kupolais, kaip svogunėliais. Juk visa tai atitinka žmogaus energetinei konstrukcijai, jo sielos išlaisvinimo keliui: keturios būtybės ir centras – Siela, asmeninė erdvė, piramidinė struktūra, transformacijos iš kvadrato į apskritimą, ar šešiakampį (kubo simbolį) architektūriniai simboliai. O jau kaip vaizdžiai parodoma, kad krikščionybės religijoje būtent kūrybinė moteriško prado jėga vykdo pagrindinę palydovo rolę einant iš žmonių pasaulio į dvasinį. Tai eina per pagrindinius moteriškus vaizdinius krikščionybėje – Mergelę Mariją, Mariją Magdalinietę... žmonės išskiria tuos personažus, bet esmė tai viena ir ta pati – Dieviška meilė, Dievo Gimdyvė – tai, kas per Meilę grąžina žmoguje bendravimą su Dievu, per Sielą atstato su Juo buvusį ryšį. Būtent dvasinė meilės ir kūrybos jėga, Dievo Gimdyvės (Dievo Motinos) yra vykdomoji jėga nuo Dievo. Mergelė Marija dažnai vaizduojama su lotosu, tiksliau su lelija rankose, kaip dvasinės švaros simboliu. Ją vaizduoja kojomis besiremiančią į drakoną – žmogaus Gyvulišką pradą. Žinant žmogaus konstrukciją ir dvasines žinias, praktikas, visa tai įgauna visiškai kitokią prasmę.
ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű