Ōīšóģ » KODĖL PYKSTAME, BIJOME » Kodėl bijome? » Īņāåņčņü
Kodėl bijome?
Urantas: Kodėl jaučiame baimę?
Īņāåņīā - 72, ńņš:
1 2 3 4 All
Vaidas: Žmogus gyvendamas pagal tai kas yra tiesa jaučia laimę. (-Urantijos Knyga) Patirdamas kažką blogo išgyvena blogus išgyvenimus/jausmus. Todėl vien ta mintis apie galimybę, kad bus kažkas blogo patiriama, kelia baimę. Tai pats žmogus, protas taip sukurtas... ir toks žmogus renkasi ką daryti, pagal jo prote esančias nuostatas apie tai kas jį labiausiai priartintų prie laimės/malonumo ir labiausiai atitolintų nuo baimės. Ir reikėtų atkreipti dėmesį kad tai jis daro pagal nuostatas jo prote, veiksnys kuris kelia baimę ir atrodo nemalonus iš tikro gali būti malonus dalykas jeigu jis jį atliktų, ir taip pat veiksnys kurį jis renkasi savo nuostatose vertindamas kaip malonų iš tikro gali būti didžiulė kančia. Angelai, serafimai, o ir dvasinis pasaulis nėra patyręs baimės (pasak Urantijos Knygos) Baimė yra savotiškai kaip geriausias draugas, kuris praneša kad kažkas žmogaus sampratose yra negerai. Žmogus neturėtų gyventi baimėje, o labiau susiformuoti tinkamą požiūrį į viską, visus reiškinius.. kad ir esminę koncepciją. Kai žmogus groja pianinu ir staiga išgirsta jog pianinas blogai skamba, žmogus nešoka nuo jo ir nebėga lauk nuo jo. Jis sako "šitą pianino muzika neskamba taip kaip turėtų, aš jį suderinsiu" ir suderina stygas. Taip ir su baime, ji praneša mums kad kažką reikia keisti. Kol kas tiek.
Jolanta: Visai neseniai kažkur skaičiau, kad žmogaus prote yra užkuodotas saugojimo funkcija. Kiekviena naujovė ar nežinomas dalykas dažniausiai asocijuojasi su tam tikromis grėsmėmis, norėdamas apsaugoti nuo galimų grėsmių protas žmogui siunčia savisaugos impulsus, kas pasireiškia kaip baimė. nedaryk to, nes gali atsitikti tas ir tas, neik ten kur nebuvai nes gali atsitikti tas ir tas. Išeitų, kad baimė yra visiškai natūrali proto veiklos išraiška, tačiau čia jau susiduria kiek žmogus leidžia įtakojamas tų impulsų, o kiek jis eina toliau neatsižvelgdamas į teikiamus įspėjimus. Ne veltui sakoma, kad ne tas drąsus kuris nebijo, o tas drąsus kuris bijodamas vis tiek eina pirmyn.
Vaidas: Iš to, ką tu paminėjai, Jolanta, man būtent atrodytų susiję su tuo kad "žmogus jaučiasi saugus, nieko nekeisdamas"... pvz kažkada 80 ar daugiau metų senutė pritarė, kad jai yra daug lengviau įsikibusiai laikytis krikščionybės net jeigu ji labai bloga, nei ką nors keisti - visai taip kaip kad turint vyrą kuris išgerinėja ir muša savo žmoną, bet "jis juk jos vyras" todėl ji pasiliks su juo iki grabo lentos. Baimė yra mūsų pačių energija, išfiltruota per proto nuostatas kurios neatitinka tikriesiems mums. Ir tai signalizuoja kad mes turime proga pakeisti savo mąstymą, pagal tai kas mes iš tikro esame... Eh, bet kam tai rūpi.. ane?
Jolanta: Tu visiškai teisus, tur būt viena iš didesnių žmonių baimių tai pokyčių baimė. Pati neseniai labai stipriai patyriau šią baimę, o dar ir dabar patiriu, kai turėjau ir dar turiu keisti visą savo gyvenimą. manau, kad Dievas tai žino ir kartais mums spiria pendelį, kad pakrutėtume ir neraugintume savęs savo sultyse. Bet dėl šio posakio manau kad čia daug kas man paprieštaraus :) Pasakei mintį kurią turiu per save perfiltruoti, jei bijau ar pykstu, vadinasi turiu kažkur keisti savo mąstymą. Ir tur būt žinau kurioje vietoje, bet tai taip sunku, nes yra giliai manyje įsišaknyję.
LaimaIrena: Baimė yra mūsų egzistencijos kūniškuoju pavidalu išlikimo garantas. Jei jos nebūtų, tai save norintis išbandyti individas, pvz., šoktų į ugnį, kad patirtų, ką reiškia joje būti arba laipiotų plaukiančiomis lytimis, norėdamas patikrinti savo šoklumą ar įšgyventi naujus potyrius. Tereikia stebėti augančius vaikus - kartą nusideginęs pirštą, antrą kartą prie karšo puodo jau rankų nekiš...išgirdęs, kad kažkas nuskendo užsilipęs ant lyties, nebandys to pats. Pokyčių baimė kyla iš ten pat, nes individas įpratęs prie saugumo, ima abejoti, ar tie pokyčiai neatims iš jo to jausmo. Mes visi trokštame ir pasąmoningai siekiame būtent saugumo. Tik nuoširdžiai tikintys, pasitikintys Dievu Tėvu nebijo rizikuoti siekdami to, kas jų nuomone, yra būtina jų sielai.
emipetras: Žmogus kaip planetinė būtybė visada yra egoistiškai aktyvus . Per savo egoistišką aktyvumą , per baimės jausmą , mes kaip žmonės , kaip gyvybės rūšis , išlikome gyvybių evoliucijos atrankoje ir kovoje už būvį . Mes žmonės , po daugelio tūkstančių metų žūtbūtinės kovos , už vietą po Saule , pagaliau esame be konkurencijos . Tačiau šitas tūstančius metų trukęs gyvybės egoistinis troškimas , sumišęs su savo gyvybės nuolatine apsauga , su nuolatine baime , ar dar pamatysiu ryto Saulę ir šiandiena , per mūsų pasąmonės emocijas trykšta visai fontanais kaip baimės sindromas nuolatos lydintis mūsų asmenybes . Turėdami turtingiausia planetinės gyvybės protą , turėtume pradėti aktyviai dirbti baimių sindromo pašalinimo veiksmuose , tiek teoriškai tiek ir praktiškai . Tikrai pritariu , kad dvasinis kelias tai pats efektyviausias baimių silpninimo ir visiško ištrinimo būdas , tačiau ir šiame dvasiniame kelyje reikia ryžto ir aktyvaus noro keisti save ir visą patikėti Dievo Tėvo valiai .
Pilypas: emipetras rašo: Turėdami turtingiausia planetinės gyvybės protą , turėtume pradėti aktyviai dirbti baimių sindromo pašalinimo veiksmuose , tiek teoriškai tiek ir praktiškai . Tikrai, kad norint atsikratyti kokios nors baimes (fobijos), reikia pasiruosti teoriskai, tada eiti ir daryti tai, ko bijai.
Jolanta: Manau, kad paspartinti žmogaus tiek dvasingumo, tiek baimių atsikratymo procesą, mes, žemės gyventojai vargiai ar galime. Mūsų misija gali apsiriboti tik informacine veikla, bei savo gyvenimo pavyzdžiais, kad suvokęs žmogus jog yra kai kas daugiau nei šio pasauliai malonumai galėtų gauti informaciją.
Pilypas: Jolanta rašo: Manau, kad paspartinti žmogaus tiek dvasingumo, tiek baimių atsikratymo procesą, mes, žemės gyventojai vargiai ar galime. Manau, kad galime per vieno zmogaus (saves) augima dvasingume ir baimiu atsikratyme.
Urtė: kas pasitiki Dievu, tas beveik nieko nebijo, na, sakykim sąlyginai o dėl informacijos, Jolanta, tai jos tiek, kad milijardais tonų galima svert, svarbu sugebėti atsirinkti tau asmeniškai tinkančius, o ne blaškytis po įvairiausius mokymus, kad galėtum pasigirt, va, kiek esu perskaitęs. Skaityti-ne tas pats, kaip gyventi tuo, ką esi įsisąmoninęs. bet gal vieniems artimesni rytietiški mokymai, kitiems krikščioniški. man asmeniškai Urantijos knyga kol kas pati stipriausia tuo atžvilgiu, nes labai susišaukia su tuo, apie ką mąstau ir jaučiu, būna perskaitau pastraipą, tai širdis tiesiog suvirpa iš džiaugsmo-jėga! širdingai pritariu Laimos Irenos ir Emipetro mintims emipetras rašo: dvasinis kelias tai pats efektyviausias baimių silpninimo ir visiško ištrinimo būdas , tačiau ir šiame dvasiniame kelyje reikia ryžto ir aktyvaus noro keisti save ir visą patikėti Dievo Tėvo valiai . tik pridurčiau-tas noras turi būti įgimtas-noras ieškoti, tada viskas vyksta tarsi savaime be jokių ypatingų pastangų, neatskiriant, va čia gyvenimas, o čia mano dvasingumas. jie abu natūraliai susilieja, persipina, šaltinis drėkina džiūstančią dirva
Jolanta: Pilypai, ir visdėl to atsiimu savo žodžius ir pritariu taviesiems. Pagalvojau, kad nebūna tur būt taip, kad tu pats keistumeisi ir tai nedarytų niekam įtakos. Žinai Pilypai, tu savo žodžiais įprasminai manau daugumos labai sunkų darbą su savimi Šiltas seseriškas apkabinimas.
emipetras: Kai mintimis aprėpiu dvasinių pasaulių horizontus ir einu toliau , link paties kosmoso centro , link Havonos , jaučiu gyvenimo prasmę ir vidinę ramybę visų tekančių dienų kasdienybėje , nes šie vidiniai regėjimai visada atneša daug dvasinės įžvalgos , aiškumo ir ramybės , savo jausmuose ir mintyse . Tokios mintys , kaip dušas , nuplauna buitines , socialines pragmatiškas problemėles ir pasaulis vėl atrodo normalus ir tikras , nes (,, ...dvasinė įtaka ir jos veikla , su begaline gausa kupinų meilės asmenybių ...) , harmonizuoja tekantį šį fizinį gyvenimą ir teikia prasmę ir viltį , ateities , visų gyvenimo dienų , kasdienybių karuselėje . Urantijos knygoje rašoma : ,, ... Yra daug dvasinės jėgos netrukdomų kanalų ir viršmaterialios galios šaltinių, kurie Urantijos žmones sujungia tiesiogiai su Rojaus Dievybėmis. Egzistuoja Minties Derintojų tiesioginis ryšys su Visuotiniu Tėvu, Amžinojo Sūnaus dvasinės gravitacijos akstino plačiai paskleista įtaka, ir Bendrojo Kūrėjo dvasinis buvimas... Todėl aš dažnai , savo artimiesiems siūlau ; mielieji , žiūrėkite daugiau į dangų , žiūrėkite daugiau į debesis , žiūrėkite daugiau į žvaigždes . Kvieskite į save kosminę Paslaptį , tegu užpildo žmogiškąją viltį ir mūsų svajonę - dieviška ramybe ir meile . Svarbiausia yra ramybė . Iš visų būsenų , svarbiausia yra ramybė , kuri iš savęs , kaip iš dieviškos ir žmogiškos jausmų sintezės , spinduliuoja meilę savo artimui , meilę kitiems žmonėms , gerumą ir atlaidumą .
Urtė: gražiai ir nuoširdžiai rašai, Emipetrai, malonu tave skaityti VaidaiVDS, esu lygiai tokios pat nuomonės dėl tų 'pokalbių su Kristumi' ir visais kitais etc. net įsitikinusi, kad A.J. į juos yra nusižiūrėjęs rašydamas savo KJV ir aš bandžiau įvairias praktikas, ieškodama ramybės, kol gyvenime nepatyriau asmeninio ryšio su Dievu Tėvu, o gal Kristumi tai įvyko dėl psichologinės krizės, emocinio sukrėtimo, bet nuo laiko vienintelė praktika pagarbinimas, padėka, malda Laima Irena įdėjusi labai tinkamą tokiai situacijai citatą Didelę dalį dvasinių gimimų lydi dvasinės kančios ir dideli psichologiniai sukrėtimai taip, kaip ir didelei daliai fizinių gimimų būdinga "didžiulės gimdymo kančios ir kiti "gimdymo nenormalumai. žinau, kad tai tiesa, nes tiesą atrandame tik asmeniniu patyrimu gal Kukas yra kaip tik tokiame dvasinių kančių etape, tad linkiu greičiau jį pereiti
emipetras: Tikrai taip miela Urte , alaus bare dvasingas netapsi , futbolo stadione taip pat dvasingas netapsi , sočių pietų prisikirtęs taip pat dvasingas netapsi . Dvasingumas ateina pas žmogų ir apšviečia jo protą kai alkanas visomis prasmėmis esi , kai visos žmogiškos kalbos ir visi pasiūlymai tavęs nebetenkina , kai nori tikro žodžio ir minties , nedevalvuotos ir negirdėtos . Dvasingumas ateina tada , kai visos problemos užgula ir spaudžia tave , tada blyksteli sąmonėje mintis - Dieve , padėk man . Nuo to ir prasideda individualus dvasingėjimo etapas .
G_sesuo: Atsiprašau, nemanau, kad žmones išvis dera skirstyti į dvasingus ir nedvasingus. Visi turim augančią sielą ir Dievo aspektą savyje, pasėdim ir alaus baruose, ir stadionuose, o po sočių pietų Bibliją, Koraną, Torą ar Urantijos knygą studijuojam, jei pogulio neužmiegam Ar sielos alkis priklauso nuo to, kur esi, ką veiki, ar nuo, ką jauti ir mąstai? su meile
Rimantas: (8.9) 0:5.9 3. Dvasia. Dieviškoji dvasia, kuri gyvena žmogaus proto vidujeMinties Derintojas. Reiškia dvasia yra Minties Derintojas, kurį mes turime visi. Ar galim turėti daugiau ar mažiau dvasios? Tikriausiai ne, bet tikriausiai galim daugiau ar mažiau pasiduoti jos vedimui ir tuo skirtis vienas nuo kito.
emipetras: NIEKO NEBIJOKIME . MES JAU VISI , VISA PLANETA , TRANSFORMUOJAMĖS Į NAUJĄ KOKYBĘ , TAI YRA , KAI ŽMOGAUS KŪNAS , PROTAS IR DVASIA BUS KAIP VIENA . MES VISI , SAVO LAISVA VALIA IR SAVO PROTŲ ŠVIESA PASITIKIME NAUJĄ KOSMINĘ AUŠRĄ , NES ATSIVERIA DVASINĖS KOSMINĖS ENERGIJOS VARTAI , MŪSŲ SAULĖS SISTEMAI . ŠIUO LAIKOTARPIU NUO 2012-12-12 d. iki 2012-12-21 d. tiesiog labai dažnai būkime maldoje ir garbinime DIEVO TĖVO . Kuo dažniau susijunkime su mūsų Vietinės Visatos Kūrėju Jėzumi Kristumi ir jo dvasine bendražyge ir Kūrėja , Visatos Motina Dvasia , tuo sustiprinsime ne tik savo fizines ir dvasines galias , bet ir padėsime dieviškąjai kosminei , Rojaus Dievybių energijai , tekėti į savo artimujų draugų ir bičiulių protus
dvasininkas: Kieno gyvenime malda buvo priemonė ir metodas, tai ir toliau taip telieka. Kas naudoja kitokius metodus-priemones ryšiams su Dievybėmis palaikyti, tedaro taip ir toliau. Emili, nereikia mokyti v i e n k a r t i n i ų p r o g i n i ų poelgių. Save pažystantis individas identifikuoja savo vidinį pasaulį, ir individualizuoja savo ryšius su Dievybėmis. Kam tai malda, kam kitaip. Mūsų viduje yra Dievybės buvimas. Derintojas, Šventoji Dvasia ir Tiesos Dvasia. Ir ne nuo maldų, bet nuo šių t r i j ų, ir asmeninio mūsų bendradarbiavimo priklauso ar mes viską paimame kas mus duodama-teka. Taigi, mums nereikia jungtis Emili, mums reikia bendradarbiauti. Maldos mes griebiamės, kada pritrūkstame sąmoningo ryšio. [Begalinės Dvasios Visatos Dukros Šventosios Dvasios, Amžinojo Sūnaus Visatos Sūnaus Tiesos Dvasios, ir Rojaus Tėvo Derintojo-dvasios buvimas evoliuciniame mirtingajame arba su juo, pažymi dvasinio padovanojimo ir tarnavimo simetriją ir parengia tokį mirtingąjį tam, kad s ą m o n i n g a i suvoktų sūnystės su Dievu įtikėjimo faktą.] 0380-2-1
Adleris: emipetras rašo: MES JAU VISI , VISA PLANETA , TRANSFORMUOJAMĖS Į NAUJĄ KOKYBĘ , TAI YRA , KAI ŽMOGAUS KŪNAS , PROTAS IR DVASIA BUS KAIP VIENA . MES VISI , SAVO LAISVA VALIA IR SAVO PROTŲ ŠVIESA PASITIKIME NAUJĄ KOSMINĘ AUŠRĄ , NES ATSIVERIA DVASINĖS KOSMINĖS ENERGIJOS VARTAI , MŪSŲ SAULĖS SISTEMAI . - ezoteriniai plepalai dvasininkas rašo: Mūsų viduje yra Dievybės buvimas. Derintojas, Šventoji Dvasia ir Tiesos Dvasia. Ir ne nuo maldų, bet nuo šių t r i j ų, ir asmeninio mūsų bendradarbiavimo priklauso ar mes viską paimame kas mus duodama-teka. - teisingai
dvasininkas: Nors Tiesos Dvasia yra išliejama visiems kūnams, bet šio Sūnaus šitos dvasios funkciją ir galią v i s i š k a i apriboja žmogaus asmeninis i m l u m a s... 0379-6
ļīėķą’ āåšńč’ ńņšąķčöū