Ôîðóì » KODĖL PYKSTAME, BIJOME » Kodėl pykstame? » Îòâåòèòü
Kodėl pykstame?
G_sesuo: Pyktis yra materialus pasireiškimas, kuris, apskritai, išreiškia tą dydį, kokiu dvasinė prigimtis nesugeba valdyti sujungtos intelektualios ir fizinės prigimties. Pyktis rodo, kad jums stinga tolerantiškos broliškos meilės, taip pat, kad jums trūksta savigarbos ir savikontrolės. Pyktis ardo sveikatą, gadina protą, ir trukdo žmogaus sielos dvasiniam mokytojui./1673-02-01 Mielieji, jei apima pyktis, pasistenkime suvokti jo priežastį ir pašalinti. Dažnai tai būna tiesiog dėl nuovargio ar kitų įvairių nereikšmingų dirgiklių. Geriausias būdas jo atsikratyti - fizinis darbas, sportas, raminančios muzikos klausimas, gero teksto skaitymas, malda arba tiesiog nevengimas išsiaiškinti situaciją, kuri sukėlė pyktį, nes mūsų visos baimės dažnai kyla iš nežinojimo tikrosios situacijos. Tik neišliekime savo pykčio ant artimųjų, sielos brolių ir sesių galvų! suskaičiuokime bent iki 10, jei norisi, ką nors čia pat „išvemti“. Tai tinka ir šio forumo dalyviams, nes jau matosi pykčio purslų... Rašykite visi, kam aktuali ši tema. Papasakokite, kaip jūs kovojate su šiuo mūsų protų ir sielų nuodu. Su meile ir pagarba visiems
Kazys: Fredas rašo: pasakom netikiu Pasakų kraitėj žmonių išmintis sukrauta, Freduk Teisingai mąstai, Jolanta. Iš Gailestingosios sesutės parinktų citatų matom, kad Minties derintojas (Dievo dvasia) ne tik už mus neatlieka darbo, bet dar sukuria situacijas, kad mūsų gyvenimą apsunkintų G_sesuo rašo: Jie nėra suinteresuoti tuo, jog mirtingojo karjerą padarytų lengvą; jie labiau rūpinasi tuo, kad jūsų gyvenimą protingai apsunkintų ir sugriežtintų tiek, kad tai skatintų priimti daugybę sprendimų. Jie sprendimai būna teisingi, Dievo dvasia mūsų prote džiūgauja, kartu ir mes jei ne, tai ne, jaučiam kad kažkas ne taip, ir apima liūdesys, nepasitenkinimas, kurį dažnas "išpilam" ant savo artimo galvos
Fredas: .....->TIKRAI TURĖTŲ suteikti dievišką proto nusiraminimą ir nuostabiausią dvasinę ramybę,...kas ieško tas randa, ir kas beldžjasi tam atidaroma,...ir jeigu tai darysi,..tas 'NEPRIVALO' savaime atkris, tokiu atveju pasiliks tiktai ,,->TIKRAI SUTEIKTOJI RAMYBĖ...
Fredas: ...pasakom netikiu ir nelaukiu kol kažkas kažką pasiūlys... g.sesuo perlenkė lazdą,..Juozas padėjo lenkti..
Jolanta: Bet juk visda galima sau kelti tikslą suvaldyti pyktį ir neprotinga tikėtis, kad iš karto pavyks pilnai jį sutramdyti. tačiau kievienas siekis kažkada pasiekiamas. O galima bandyti viską suversti kažkam....jei pats stengsiesi manau, kad ir minčių derintojas ir Dievas padės. Deje visur reikia įdėti savo valią ir pastangas. Bet pagalbos tikrai realios sulauksite, jei pastangos bus nuoširdžios.
Fredas: YES,...pritariu Jolantai,...!!! Rjaus Trejybės meilė tegul pasilieka su mumis per amžius..!!!
Fredas: Ups,..atsipr...ROJAUS TREJYBĖS MEILĖ...
Jolanta: Kaip tėvai negali nugyventi vaikų gyvenimų, taip ir Minties derintojas negali nugyventi žmogaus gyvenimo savo suvokimu. Jis kaip ir tėvai vaikams gali tik pasakyti, kad taip elgtis negerai, nes bus blogos pasekmės, o jei elgsies taip sulauksi teigiamų rezultatų. Tačiau mes turėdami mažiau informacijos ir mažiau galėdami suprasti dėl ko ir kas vyksta dažnai prieštaraujame tai ką mums sufleruoja. Minties derintojas nesilinksmina apsunkindamas gyvenimus? gal tik taip, truputį supurčius materialų gyvenimą, mes galime pažiūrėti truputį toliau ir pamatyti tai ką vengėme pamatyti, kad nereikėtų dėti pastangų keičiant kažką. Sprendžiant pagal save, manau kad žmogus aplamai yra truputį tingus, ir jei jis turi patogų gyvenimą retai kada varginsis sukti sau galvą dėl dvasinio tobulumo.
Rimantas: Jolanta rašo: Sprendžiant pagal save, manau kad žmogus aplamai yra truputį tingus, ir jei jis turi patogų gyvenimą retai kada varginsis sukti sau galvą dėl dvasinio tobulumo. Manau, kad kai ateina laikas, tai ir turtuoliai, patogiai gyvenantys viską meta ir savo turtus išdalina, o jeigu neateina, tai ir vargšai nepatogiai gyvenantys toliau vargsta, bet dvasinio tobulumo neieško.
Kipras: Jolanta rašo: Kaip tėvai negali nugyventi vaikų gyvenimų, taip ir Minties derintojas negali nugyventi žmogaus gyvenimo savo suvokimu. patariu atidžiau skaityti uk, jolanta, (1176.3) 107:0.3 Dievas, žmogui paliepęs, jog būtų toks tobulas, net koks tobulas yra jis, nusileido kaip Derintojas tam, jog taptų žmogaus patirtiniu partneriu siekiant dieviškojo likimo, kuris buvo šitaip nustatytas. Tas Dievo fragmentas, kuris gyvena žmogaus prote, yra absoliuti ir beribė garantija, kad žmogus gali surasti Visuotinį Tėvą susivienijęs su šituo dieviškuoju Derintoju, kuris atėjo iš Dievo tam, jog surastų žmogų ir jį paverstų sūnumi dar jam gyvenant materialiame kūne.
VaidasVDS : Jolanta rašo: Sprendžiant pagal save, manau kad žmogus aplamai yra truputį tingus, ir jei jis turi patogų gyvenimą retai kada varginsis sukti sau galvą dėl dvasinio tobulumo. Šis reiškinys turi pavadinimą - sekuliarizmas, apie tai šiame forume yra tema "Dabartinis pasaulis". Iš kitos pusės žmonės, turintys perteklinio turto, gali nutolti nuo dvasinių vertybių beveik vienodai kaip ir žmonės, gyvenantys skurde ir antisocialinėje aplinkoje.
Jolanta: kažkodėl manau kad yra labai svarbu kaip tas materialinis turtas pasireiškia žmogaus gyvenime. jei jis atėjo lengvai, kaip paveldėjimas ir žmogus nuo vaikystės gyveno turte, labai realus dalykas kad jis gali ir nesureikšminti jo, bei siekti dvasinio tobulumo, nes jau patyrė turto tuštybę, pajuto kad laimės tai neteikia. Tačiau jei žmogus materialinėį gerbūvį stato kaip gyvenimo tikslą, taip, tokiu atveju sunkiai gali prasibrauti dvasinės vertybės, ir ne todėl kad tai nesuderinama, paprasčiausiai mūsų mintys ir pastangos yra nukreiptos į materiją, mes mažiau skiriame dėmesio dvasinei praktikai, arba skiriame tą dėmesį gana paviršutiniškai. Lygiai taip pat ir žmonės gyvenantys skurde, jei jie neieško priežasties tokio gyvenimo ir meta bėdą tik likimui, aplinkybėms ir valdžiai, tikrai nieko gero jie neatras skurde. Pyktis dėl nelygybės, nuskriaustojo jausmas juos blokuos ir dvasinis pažinimas taps jiems nepasiekiamas. Turtas yra blogas tik tada kai jis tampa gyvenimo tikslu, o gyvenimo tikslu jis gali tapti ir pas turtingą ir pas visišką skurdžių. Tačiau kažkodėl manau kad skurdą žmogus lengviau pakelia santykyje su dvasia nei turtą. Kodėl. Todėl kad bet kokiu atveju žmogus nori savo gyvenimą įprasminti, labai sunku galvoti kad tusčiai leidi dienas, kad tik egzistuoji ir tuoj dingsi nepalikęs pėdsako žemėje. Todėl žmogus ieškodamas prasmės labai realiai gali atsigręžti į tikėjimą, pradėti mąstyti, kad prasmė tai nėra tai, ką paliksi žemėje, o prasmė tai, ką tu savyje pasieksi gyvendamas. Žmogus neturėdamas kitokios galimybės įprasminti atranda patį pagrindininį dalyką, kad jis gali įprasminti savo augimu, savo dvasiniu kilimu, ir tam jam nereikia jokio turto, nereikia būti matomam ar žinomam, jis yra pats didžiausias turtas, jis yra pats tikriausias tikslas. Tuo tarpu, žmogus turintis galimybes realiai save realizuoti žemėje ar materialia prasme ar talentu. Save įprasmindamas veikloje daug realiau kad gali nepagalvoti apie pačio savęs įprasminimą kaip augančią asmenybę. Gal būs su talentu turėjimu kažkada irgi prieinama riba, kai suvokiama jog talentas irgi turi bibą, o kas toliau. Tačiau va kai žmogus gali save realizuoti materijoje, daiktuose, jis ir taip jaučiasi svarbus ir galingas, normalu kad dvasinės prasmės ieškojime jis nemanys kad verta vargti. Nes rezultatas materijos greitas ir akivaizdus, bei kitų pastebimas, oa dvasinės praktikos rezultatas dažnai būna net menkinamas kitų, todėl blokas ieškoti dvasinių vertybių yra daug didesnis, mano manymu, pas turtuolius, nei pas neturtuolius. tačiau tai nėra taisyklė.
VaidasVDS : Urantijos Knyga siūlo mums, kaip reikia elgtis su turtu. Manau, geriau sugalvoti būtų sunku: Jeigu tu nuoširdžiai nori į savo turtą žvelgti kaip į atsakomybę, jeigu tu iš tiesų pageidauji tapti savo sukaupto turto išmintingu ir sumaniu prižiūrėtoju, tuomet aš tau iš tikrųjų patarčiau atlikti savo turto šaltinių tokią analizę: Paklausk savęs, ir padaryk viską, kas tik įmanoma, jog surastum sąžiningą atsakymą, iš kur yra šitas turtas? Ir kaip pagalbą nagrinėjant savo didžiulio turto šaltinius patarčiau turėti galvoje tokius dešimt skirtingų materialaus turto sukaupimo būdų: "1. Paveldėtas turtas – turtai, gauti iš tėvų ir kitų protėvių. "2. Atrastas turtas – turtai gauti iš nenaudotų motinos žemės resursų. "3. Prekybinis turtas – turtai gauti kaip sąžiningas pelnas prekiaujant ir barteriu keičiantis materialiomis prekėmis. "4. Nesąžiningas turtas – turtai gauti nedorai išnaudojant arba pavergiant savo bičiulius. "5. Palūkanų turtas – pajamos, gautos iš investuoto kapitalo dorų ir teisingų uždarbio galimybių. "6. Turtas iš gabumų – turtai, sukaupti iš atlygių už žmogiškojo proto kūrybinius ir išradingus sugebėjimus. “7. Atsitiktinis turtas – turtai, įgyti iš savo bičiulių dosnumo ar atsiradę dėl gyvenimo aplinkybių. "8. Pavogtas turtas – turtai, įgyti nedorai, nesąžiningai, vagystės būdu, ar apgaule. "9. Patikėti turtai – turtai, tavo bičiulių patikėti į tavo rankas, kad juos panaudotum kam nors specialiai dabar arba ateityje. "10. Uždirbtas turtas – turtai, tiesiogiai kilę iš tavo asmeninio darbo, sąžiningas ir teisingas atlygis už tavo paties proto ir kūno kasdienes pastangas. "Ir taip, mano drauge, jeigu tu tikrai nori būti ištikimas ir teisingas savo didžiulio turto prižiūrėtojas, prieš Dievą ir tarnaudamas žmonėms, tuomet tu turi savo turtą apytiksliai suskirstyti į šituos dešimt didžiulių skyrių, ir tada pradėti tvarkyti kiekvieną dalį sutinkamai su teisingumo, nešališkumo, dorumo, ir tikrojo sumanumo įstatymų išmintingu ir sąžiningu interpretavimu; nors dangiškasis Dievas tavęs nepasmerks, jeigu tu kartais ir suklystum, abejotinose situacijose, gailestingai ir nesavanaudiškai pažvelgdamas į nelaimes tų aukų, kurios kenčia nuo nepalankių mirtingojo gyvenimo aplinkybių. Kada nuoširdžiai abejoji dėl materialių situacijų nešališkumo ir teisingumo, tada tegul tavo sprendimai būna palankūs tiems, kurie skursta, būk palankus tiems, kurie kenčia nepriteklių vargus, kurių nenusipelnė." Aš tave nuoširdžiai perspėju, kad netaptum diktatoriumi dėl to, kaip į savąjį turtą turi žvelgti kiti turtingi žmonės. Aš tikrai tau patarčiau: “1. Kaip paveldėto turto prižiūrėtojas tu turėtum atsižvelgti į jo šaltinius. Tu turi moralinį įsipareigojimą atstovauti praeities kartai dėl to, kad kitoms kartoms dorai perduotum teisėtą turtą, atėmęs sąžiningą mokestį dabartinės kartos naudai. Bet tu nesi įpareigotas įamžinti kokį nors nesąžiningumą arba neteisingumą, kuriuo pasinaudojo tavo protėviai, kad turtą sukauptų nedorai. Savo paveldėto turto bet kurią dalį, kuri atrodo, jog buvo įgyta apgavystės ar nesąžiningumo dėka, tu gali išleisti pagal savo teisingumo, dosnumo, ir žalos atlyginimo įsitikinimus. Savo teisėto paveldėto turto likusią dalį tu gali panaudoti teisingai ir perduoti saugiai kaip vienos kartos patikėtinis kitai kartai. Išmintinga atranka ir blaivus mąstymas tau turėtų padiktuoti sprendimus, susijusius su turtų perdavimu tavo perėmėjams. “2. Kiekvienam, kas turi turto, įgyto atradimo dėka, reikėtų prisiminti, jog žemėje individas gali gyventi tiktai trumpą laikotarpį ir, dėl to, reikėtų atitinkamai pasirūpinti, kad šitais atradimais naudingai pasinaudotų kiek įmanoma didesnis skaičius bičiulių žmonių. Nors atradėjui reikėtų atiduoti visą atlygį už atradimo pastangas, bet jis taip pat neturėtų savanaudiškai reikalauti visų išskirtinių teisių ir palaiminimų, kylančių suradus gamtos paslėptus išteklius. “3. Tol, kol žmonės pasaulio verslą tvarko prekybos ir barterio būdu, tol jie turi teisę gauti sąžiningą ir teisėtą pelną. Kiekvienas prekybininkas už savo paslaugas nusipelno darbo užmokesčio; pirklys turi teisę į savąją dalį. Prekybos sąžiningumas ir doras elgesys su savo bičiuliais organizuotame pasaulio versle sukuria daug skirtingų iš pelno gaunamo turto rūšių, ir visus šituos turto šaltinius reikia įvertinti pagal aukščiausius tesingumo, nuoširdumo, ir dorumo principus. Doras prekybininkas turėtų nedvejodamas imti tokį patį pelną, kokį panašioje situacijoje jis mielai pasiūlytų savo bičiuliui prekybininkui. Nors šita turto rūšis nėra identiška individualiai uždirbamoms pajamoms, kada verslo reikalai yra tvarkomi plačiu mastu, bet, tuo pačiu metu, toks sąžiningai sukauptas turtas jo savininkui suteikia žymią balso teisę jam nusprendžiant, kaip šį turtą vėliau paskirstyti. “4. Nė vienas mirtingasis, pažįstantis Dievą ir siekiantis vykdyti dieviškąją valią, negali nusiristi tiek, kad pakliūtų į turto priespaudą. Nė vienas kilnus žmogus nesieks sukaupti turtų ir padidinti valdžios, kurią suteikia turtas, pavergdamas arba nesąžiningai išnaudodamas savo brolius materialiame kūne. Turtai tampa moraliniu prakeikimu ir dvasine stigma, kada jie yra gaunami iš engiamo mirtingojo žmogaus prakaito. Visas toks turtas turėtų būti sugrąžintas tiems, kurie šitokiu būdu buvo apiplėšti, arba jų vaikams ir jų vaikų vaikams. Negalima sukurti tvirtos civilizacijos remiantis tokia praktika, kada apgavystės būdu iš darbininko yra atimamas jo uždarbis. “5. Doras turtas turi teisę atnešti palūkanų. Tol, kol žmonės skolinasi ir skolina, tol tai, kas yra doros palūkanos, gali būti gaunamos su sąlyga, kad paskolintas kapitalas buvo teisėtai įgytas turtas. Iš pradžių prieš pateikdamas teisėtą reikalavimą dėl palūkanų savo kapitalą išvalyk. Netapk toks menkas ir gobšus, kad nusiristum iki lupikavimo. Niekada neleisk sau būti toks savanaudis, kad pinigų valdžią panaudotum tam, jog pasiektum nesąžiningą pranašumą su sunkumais kovojančių savo bičiulių atžvilgiu. Nepasiduok pagundai lupikauti iš savo brolio, atsidūrusio finansinėje nelaimėje. “6. Jei tau kartais pavyktų užsigarantuoti turtą genijaus polėkio dėka, jeigu tavo turtai yra kilę iš atlygių už išradingus sugebėjimus, nereikalauk nepelnytos tokių atlygių dalies. Talentas kažkiek yra skolingas tiek savo protėviams, tiek ir savo palikuonims; lygiai taip pat jis iš tikrųjų yra įsipareigojęs savo rasei, nacijai, ir savo išradingų atradimų aplinkybėms; jam taip pat reikėtų prisiminti, kad jis dirbo ir suformulavo savo išradimus būtent kaip žmogus tarp žmonių. Lygiai taip pat būtų neteisinga iš genijaus atimti visą jo turto padidėjimą. Ir niekada žmonės negalės nustatyti taisyklių ir nuostatų, kurios būtų taikomos vienodai sprendžiant visas šitas nešališko turto paskirstymo problemas. Tu iš pradžių turi žmogų pripažinti kaip savo brolį, ir jeigu tu nuoširdžiai trokšti, kad jis darytų tą, ką būtumei jam padaręs tu, tai įprastas teisingumo, nuoširdumo, ir dorumo diktatas atves tave į tai, jog kiekviena naujai iškylanti ekonominio atlygio ir visuomeninio teisingumo problema bus sprendžiama teisingai ir nešališkai. “7. Nė vienas žmogus neturėtų reikšti asmeninių teisių į tą turtą, kurį laikas ar atsitiktinumas nulėmė, kad jis patektų į jo rankas, išskyrus teisingą ir teisėtą užmokestį, uždirbtą jį administruojant. Į atsitiktiniu būdu įgytus turtus reikėtų žvelgti kažkuria prasme kaip į patikėtą turtą, kuris turėtų būti panaudojamas savo visuomeninės ar ekonominės grupės naudai. Tokio turto turėtojams turėtų būti suteiktas pagrindinis balsas priimant sprendimus, kaip išmintingai ir veiksmingai paskirstyti tokius neuždirbtus resursus. Civilizuotas žmogus ne visą laiką į viską, ką jis valdo, žiūrės kaip į savo asmeninę ir privačią nuosavybę. “8. Jeigu yra žinoma, jog kuri nors tavojo turto dalis buvo įgyta apgavystės būdu; jeigu tavojo turto bet koks dydis buvo sukauptas nesąžiningu keliu ar nedorais metodais; jeigu tavasis turtas yra sukauptas neteisių sandėrių su savo bičiuliais dėka, tuomet paskubėk visus šituos nešvariai gautus turtus sugrąžinti teisėtiems savininkams. Iki galo atsiskaityk ir šitokiu būdu savo turtą išvalyk nuo bet kokių nesąžiningų turtų. “9. Vieno asmens turto patikėjimas kitų naudai yra rimta ir šventa atsakomybė. Nerizikuok tokiu pasitikėjimu ir nestatyk į pavojų tokio pasitikėjimo. Pasiimk sau iš bet kokios patikėtos nuosavybės tiktai tiek, kiek sau leistų pasiimti bet kuris sąžiningas žmogus. “10. Tavojo turto toji dalis, kurią uždirbai savo paties intelektualių ir fizinių pastangų dėka – jeigu tavo darbas buvo atliktas sąžiningai ir teisingai – iš tiesų priklauso tau. Nė vienas žmogus negali prieštarauti dėl tavo teisės turėti ir naudoti tokį turtą taip, kaip tau atrodys tinkama, jeigu tiktai šitos teisės panaudojimas nedaro žalos tavo bičiuliams. 'Mano sūnau, neniekink moraliai švarinančios Viešpaties bausmės; taip pat nebūk nepatenkintas dėl jo pataisymų, nes, ką Viešpats myli, tą pataiso, net ir taip, kaip tėvas pataiso sūnų, kuriuo džiaugiasi.'
Jolanta: Tai puikus paaiškinimas kaip elgtis su turtu kuriems jis yra svarbus. Manau, kad taip elgiantis galima išvengti nemalonių gryžtamųjų atoveiksmių. Ir turto vengimas jei jis duodamas tiknamai ir jo siekimas netinkamu būdu yra blogi dalykai. Tą išskaičiau čia. Ir tam negaliu savo suvokimu prieštarauti. Viešpats žino ką ir kodėl duoda ar atima.
Rita: Ačiū Vaidui VDS už citatas, iki kurių dar nesu 'atėjusi'. Jau vien už tai Urantijos knygą galima 'užkelti ant pjedestalo' Jolanta rašo: Tai puikus paaiškinimas kaip elgtis su turtu kuriems jis yra svarbus Tarsi yra tokių dvasinguolių (nebent Indijos jogai ar Tibeto vienuoliai) kuriems jis nesvarbus Jolanta rašo: jei jis turi patogų gyvenimą retai kada varginsis sukti sau galvą dėl dvasinio tobulumo. patogų gyvenimą reikia sugebėti susikurti, nes mana pati iš dangaus nenukrenta, tam reikia proto išminties ir labai daug darbo, niekas negali į lentynėles sudėlioti, kiek tam įdėta proto ir kiek dvasios stiprybės...o dvasinio tobulumo sieksim visą amžinybę, čia per daug nepaskubėsi...nes tik aplinkinius prajuokinsi
Jolanta: miela Rita patikėk yra, ir net tarp katalikų. Tai pavieniai žmonės, kurie paprastai atrodo kitiems keistuoliai, ir taip pat dažniausiai būna puolami ir koneveikiami, kaip nesusipratėliai. Tarp mūsų vaikšto labai aukšto dvasingumo žmonių. Bet kiek mums jų tenka sutikti savo kelyje, nežinia.
Rita: Pagal tave išeitų, kad bomžai-aukšto dvasingumo, o tie, kurie sugeba uždirbti pinigus - žemo. Lėkštai mąstai, Jolanta. Iš vis nėra reikalo skirstyti žmonių pagal dvasingumo lygius. Visi turi Dievo kibirkštį ir ne mums spręsti apie kiekvieno dvasingumą, nes čia svarbu ne kalbos, o motyvai
Jolanta: Paskaityk atidžiau miela Rita. Tikrai kažką svarbaus praleidai.
Rita: Ką?
Jolanta: Tur būt viską iš eilės
Kipras: na, moterys, čia jau jaučiasi konkurencija
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû