Ôîðóì » KODĖL PYKSTAME, BIJOME » Kodėl pykstame? » Îòâåòèòü
Kodėl pykstame?
G_sesuo: Pyktis yra materialus pasireiškimas, kuris, apskritai, išreiškia tą dydį, kokiu dvasinė prigimtis nesugeba valdyti sujungtos intelektualios ir fizinės prigimties. Pyktis rodo, kad jums stinga tolerantiškos broliškos meilės, taip pat, kad jums trūksta savigarbos ir savikontrolės. Pyktis ardo sveikatą, gadina protą, ir trukdo žmogaus sielos dvasiniam mokytojui./1673-02-01 Mielieji, jei apima pyktis, pasistenkime suvokti jo priežastį ir pašalinti. Dažnai tai būna tiesiog dėl nuovargio ar kitų įvairių nereikšmingų dirgiklių. Geriausias būdas jo atsikratyti - fizinis darbas, sportas, raminančios muzikos klausimas, gero teksto skaitymas, malda arba tiesiog nevengimas išsiaiškinti situaciją, kuri sukėlė pyktį, nes mūsų visos baimės dažnai kyla iš nežinojimo tikrosios situacijos. Tik neišliekime savo pykčio ant artimųjų, sielos brolių ir sesių galvų! suskaičiuokime bent iki 10, jei norisi, ką nors čia pat „išvemti“. Tai tinka ir šio forumo dalyviams, nes jau matosi pykčio purslų... Rašykite visi, kam aktuali ši tema. Papasakokite, kaip jūs kovojate su šiuo mūsų protų ir sielų nuodu. Su meile ir pagarba visiems
Rimantas: Gilė rašo: Turėjau omenyje netektį - mirtį arba sunkią ligą, nes žmones linkę dažnai dėl to kaltinti likimą ar patį Dievą : "Ir kodėl Dievas mane/jį nubaudė? Už kokias nuodėmes?" Pykstama ant likimo: 'Ir kodėl jam/jai likimas toks žiaurus?' Aš supratau, Gile, todėl parašiau: o atėjus laikui (ne pagal tavo norą) ir pereiti į kitą lygį. Sveikata irgi pati turėtum pasirūpinti, o ne bijoti dėl jos, nors ir čia ne viskas nuo mūsų priklauso. Gilė rašo: Gyventi nepykstant sunku, bet galima, jei į viską žiūrėsi atlaidžiai, stengiantis suprasti, o nesmerkti arba nuleisi juokais
Juozas: Drąsios esat moterys, gerbiu tokias. Jei žmogus pasitiki savimi, jo ego nėra tuomet lengvai pažeidžiamas ir taip paprastai nesupykdysi ir neišvesi iš kantrybės. Mums vyrams gal ir neprošal būtų pakultivuot bodybuilding'ą vietoj , Rimantai Linkiu visiems ramybės. tai pati didžiausia vertybė šiuolaikiame nepastovume.
Rimantas: Jeigu vietoj šito , tai tikrai verta, Juozai
Tomas: Cezaris Teruelis rašo: ...ką reikia taip pasodinti – tai savo protą. Protą pasodinti į Sąvastį. Kai išmoksite tai daryti, jūsų meditacija bus jūsų besitęsianti veikla, o veikla – jūsų meditacija. LaimaIrena rašo: Bet kokio fizinio pasireiškimo pradžia visada būna mintis, idėja. Sėkloje jau egzistuoja visas medis, nors dar tik įvaizdžio pavidalu, vikšre slypi gražios peteliškės užuomazga. Die Teufelsbuhle rašo: Kaip atpažinti energijos vampyrus ir nuo jų apsisaugoti lux straipsnis!
Tomas: geriausias vaistas nuo pykčio kirmino - atleisti tam, kuris tave supykdė. bet pasakyt visada lengviau nei padaryt
Rita: Pasidalinsiu, kaip tvarkausi su pykčiu. Kai supykstu ant kurio nors iš darbuotojų, išsikviečiu jį ant kilimėlio ir duodu velnių, išsakau, ką galvoju apie jo poelgį, užduoties nederamą vykdymą (nevykdymą). Stengiuosi kalbėti tik apie poelgį (darbą) ir niekuomet NEKRITIKUOTI asmenybės. Išsakiusi viską, atsiprašau jo, kad visą tai turėjo išgirsti. Pyktis 'išgaruoja", o darbuotojas nesijaučia įžeistas (pažemintas). Manau, tai tarpusavio santykiuose yra svarbiausia.
emipetras: Miela Rita , iškviesti darbuotoją pas save ir ,,duoti velnių '' ar tu manai , kad tai geras metodas ? O jeigu tai yra tik tavo ego audringas išsikrovimas , kas tada . Ar tu manai , kad savo vadovavimo stilių teisinga linkme vystai ? Nors pokalbio pabaigoje su atsiprašimu ir sušvelnini komandinį dialogą , tačiau visumoje , pasąmonėje , vis viena pasilieka nuosėdos . Reikėtų tau atsisakyti šio vadovavimo stiliaus ir su darbuotoju bandyti išsikalbėti be emocijų . Nėra pasaulyje geresnio vadovavimo stiliaus , kaip ramus ir dalykiškas paaiškinimas apie blogai atliktą darbą . O blogai atliktas darbas veda į darbuotojo pakeitimą . Tai , bet kuris darbuotojas , turi prisiminti ir kuo dažniau .
emipetras: Net pats ,,geriausias'' pyktis , yra tik savo neigiamų emocijų nevaldymas . O neigiamos emocijos , jau pokalbio pradžioje sujudina visą Visatą . Ir kas iš to , jeigu ir atsiprašei . Tačiau pirminė neigiama energija jau nuvilnijo per Visatą . Na , aišku , iš paskos jau vilnija reabilitacinės energijos , tačiau kas ten žino , ar jau jos tiktai pajėgios šimtu procentu neutralizuoti viso dialogo neigiamybę . Manau , kad ne . Kažkas blogo tikrai lieka , tiek tavyje , tiek ir tame žmoguje , kurį išlydėjai su atsiprašymu .
Rimantas: Kaip sako jogai: jeigu tik įsivėlei į ginčą, tai jau pralaimėjai. Rita, esi samdoma ar savininkė?
Rita: O kodėl jūs nusprendėt, kad duodu valią emocijoms-pakeltas aštrus tonas ir pan.? Man tai nebūdinga, esu analitikė, tad analizuoju padarytas klaidas, kurios gali atnešti didelių nuostolių, bet koks aplaidumas mūsų darbe kainuoja prestižą ir pinigus. O kas dėl per Visatą vilnijančių bangų, tai negi nė vienas iš jūsų niekada nepyksta? Sulaikytos (suvaldytos) emocijos yra uždelsto veikimo bomba asmenybės psichikai. Rimantai, samdoma ar savininkė, neturi jokios reikšmės, nes supyksta absoliučiai visi, tuo esu tikra. Moralizuoti lengva, bet sunkiau išmokti gyventi su visomis savo žmogiškomis savybėmis, su jomis sutarti ir priimti žmones tokius, kokius jie yra, ko visiems ir linkiu Tie jogai išmintingi, bet ne viskas, kas tinka Rytų civilizacijai, gerai yra ir mums. Iki kito karto.
Rimantas: Rita rašo: samdoma ar savininkė, neturi jokios reikšmės, nes supyksta absoliučiai visi, tuo esu tikra. Jeigu savininkė esi, Rita, tai daryk ką nori, bet jeigu samdoma, tai savininko vietoje būdamas, išsikviesčiau tave ant kilimo ir pasakyčiau ką galvoju apie atsiprašinėjimus prieš blogai dirbančius pavaldinius, paskui aišku atsiprašyčiau, kad turėjai tai išklausyti Tebus taika jums
Kipras: 'Pasaulis yra pilnas prarastų sielų, prarastų ne teologine prasme, bet prarastų krypties prasme, klajojančių aplinkui susipainiojus tarp kupinos nusivylimų filosofinės eros izmų ir kultų.' tie patys pikčiausi
Rita: Rimantai, dėkoju Viešpačiui, kad esu atskaitinga tik prieš save pačią. Atsiprašau tuo atveju, jei nesuvaldau emocijų ir pakeliu balsą. Kiprai, parinkai gerą citatą tikrai daug tų klajojančių aplinkui susipainiojusių, 'pasikėlusių', ypač neapkenčiančių moterų, jei pastebi nors kokią jos proto kibirkštėlę. Iki kito karto.
Rimantas: Rita rašo: dėkoju Viešpačiui, kad esu atskaitinga tik prieš save pačią. Atsiprašau tuo atveju, jei nesuvaldau emocijų ir pakeliu balsą. Tai liuks, kad daugiau tokių būtų
VaidasVDS : Dažniausiai pykstama tuomet, kada pavargstama ar nusiviliama... Ir dažniausiai be jokio pagrindo...
Jolanta: man vienas pašnekovas apie pyktį pasakė vieną gerą pasakojimą. Direktorius atsikėlė bloga nuotaika, darbe apibarė pavaldinį, pavaldinys praeidamas apšaukė pakeleivį, pakeleivis ant senutės užrėkė, senutė apibarė paauglį, paauglys supykęs iškūlė direktoriaus, kuris atsikėlė bloga nuotaika mašinos langą :) Gal verta nutraukti kažkurioje vietoje grandinę :)
Jolanta: Pyktis mūsų silpnumas, bet problemas reikia spręsti, o ne vynioti į vatą. va čia ir yra problema, rasti takoskyrą tarp tik problemos sprendino ir jau pasireiškiančių blogų emocijų kaip pyktis. jei yra piktybiniai pažeidimai pirštelio pagrūnojimas nieko neduos, tačiau pyktis irgi neveikia paprastai žmogaus, jei ir tik pakeltas tonas tonas ar eilinis susierzinimas neduos jokių rezultatų jei žmogus aiškiai nesuvoks, kad už tai jam gresia tai, o už tai jis gaus tokią premiją. daugumai žmonių tik žinojimas bausmės gali sustabdyti nuo blogų veiksmų. Jei prasižengimas netyčinis, vadinasi žmogus arba neturėjo informacijos arba darbas buvo ne pagal jį, ant jo pykti jau būtų nuodėminga. Tokį žmogų galima ir sugniuždyti, o dažnai klaidas daro tie, kas labiausiai stengiasi. Todėl žmonų barti reikia tada kada neturi jokio pykčio ir vadovaujiesi šaltais nervais. Tik tokiu atveju pakeltas tonas nebus tik pliurpologija, o turės kažkokią naudą ateityje.
Fredas: ..Jeigu matai kad melas nori tiesą užgožti, nebūtina iškarto 'užsiplieksti' kaip kokiam degtukui, ar kaip nors demonstratyviai reikštis. Geriau palauk kol Minties Derintojas pasiūlys geriausia variantą,..Žiūrėk ir pergalė bus veiksmingesnė,....ir pyktis nesuardęs sveikatos.
G_sesuo: Deja, deja...būtų labai patogu šiame pasaulyje gyventi, jei MD mums siūlytų tinkamiausius variantus, kaip toje pasakoje „Lydekai paliepus, man panorėjus“... nes: (1191.6) 108:5.5 Paslaptingieji Pagalbininkai nėra minties pagalbininkai; jie yra minties derintojai. Jie dirba su materialiu protu turėdami tikslą suderinimo ir sudvasinimo pagalba sukonstruoti naują protą jūsų ateities karjeros naujiesiems pasauliams ir naujam vardui. Jų misija iš esmės yra susijusi su ateities gyvenimu, ne su šituo gyvenimu. Jie yra vadinami dangiškieji padėjėjai, ne žemiškieji padėjėjai. Jie nėra suinteresuoti tuo, jog mirtingojo karjerą padarytų lengvą; jie labiau rūpinasi tuo, kad jūsų gyvenimą protingai apsunkintų ir sugriežtintų tiek, kad tai skatintų priimti daugybę sprendimų. Didingo Minties Derintojo buvimas nesuteikia gyvenimo lengvumo ir laisvės nuo įtempto mąstymo, bet tokia dieviškoji dovana tikrai turėtų suteikti dievišką proto nusiraminimą ir nuostabiausią dvasinę ramybę. ...TURĖTŲ suteikti dievišką proto nusiraminimą, bet NEPRIVALO... (1192.1) 108:5.6 Jūsų žemiškosios ir visą laiką besikeičiančios džiaugsmo ir liūdesio emocijos iš esmės yra žmogiškos ir materialios reakcijos į savo vidinį psichinį klimatą ir į išorinę materialią aplinką. Todėl, nelaukite iš Derintojo savanaudiškos paguodos ir mirtingojo paramos. Derintojo reikalas yra parengti jus amžinajai kelionei, užtikrinti jūsų išlikimą. Paslaptingojo Pagalbininko misija nėra tokia, kad užglostytų jūsų suerzintus jausmus arba pasirūpintų jūsų įžeista garbe; Derintojo dėmesį atkreipia ir užima laiką jūsų sielos parengimas tai ilgai kylančiajai karjerai.
Juozas: G_sesuo rašo: Deja, deja...būtų labai patogu šiame pasaulyje gyventi, jei MD mums siūlytų tinkamiausius variantus, kaip toje pasakoje „Lydekai paliepus, man panorėjus“
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû