Ôîðóì » KODĖL PYKSTAME, BIJOME » Kodėl pykstame? » Îòâåòèòü
Kodėl pykstame?
G_sesuo: Pyktis yra materialus pasireiškimas, kuris, apskritai, išreiškia tą dydį, kokiu dvasinė prigimtis nesugeba valdyti sujungtos intelektualios ir fizinės prigimties. Pyktis rodo, kad jums stinga tolerantiškos broliškos meilės, taip pat, kad jums trūksta savigarbos ir savikontrolės. Pyktis ardo sveikatą, gadina protą, ir trukdo žmogaus sielos dvasiniam mokytojui./1673-02-01 Mielieji, jei apima pyktis, pasistenkime suvokti jo priežastį ir pašalinti. Dažnai tai būna tiesiog dėl nuovargio ar kitų įvairių nereikšmingų dirgiklių. Geriausias būdas jo atsikratyti - fizinis darbas, sportas, raminančios muzikos klausimas, gero teksto skaitymas, malda arba tiesiog nevengimas išsiaiškinti situaciją, kuri sukėlė pyktį, nes mūsų visos baimės dažnai kyla iš nežinojimo tikrosios situacijos. Tik neišliekime savo pykčio ant artimųjų, sielos brolių ir sesių galvų! suskaičiuokime bent iki 10, jei norisi, ką nors čia pat „išvemti“. Tai tinka ir šio forumo dalyviams, nes jau matosi pykčio purslų... Rašykite visi, kam aktuali ši tema. Papasakokite, kaip jūs kovojate su šiuo mūsų protų ir sielų nuodu. Su meile ir pagarba visiems
Cezaris Teruelis: buožgalviai ir varlytės nesipykim, nė vienas nesam tobuli
emipetras: taip taip , CEZARI , taiklus pastebėjimas , kad nei vienas nesame tobuli . Tačiau visi , įvairiausiais būdais ir metodais siekiame tobulumo . Plačiąja prasme , tai visa ŽEMĖS gyvybė , visa savo egzistencija , kasdiena siekia tobulumo , tame tarpe ir žmogus . Tačiau mūsų siekimas , tai dar ne pasiekimas . Turime potencialių TOBULUMĄ savyje , bet jis vis dar per mažai išryškintas , o daugeliu atveju ir visai dar miegantis . Taip ,kad reikia dar labaiiiiiiiii , labaiiiii , tobulinti kiekvienam save , tuo pačiu ir man save .
Rimantas: emipetras rašo: Tačiau visi , įvairiausiais būdais ir metodais siekiame tobulumo . Vienas iš būdų jaustis tobulam yra savęs lyginimas su tais, kurie yra netobulesni arba dar blogiau, kai kiti yra žeminami ir tokiu būdu lyg ir jautiesi tobulesnis. Manau, kad lygintis reikia tik save ir kasdien nors truputį tapt tobulesniu. Svarbu, kad augimas būtu nuolatinis, nors po visai mažą žingsnelį, bet augimas savo atžvilgiu, o ne savo artimo ar tolimo. Tada bus įdomumas, pasitenkinimas savimi ir laimė. Tobulėti galima visom kryptim, pagal norą. Kažkam patinka tobulėti dvasiškai, kažkam intelektualiai, kažkam materialiai, bet geriausia, manau, tobulėti subalansuotai, tai yra visom kryptim iškart
Juozas: Rimantas rašo: Tobulėti galima visom kryptim, pagal norą. Kažkam patinka tobulėti dvasiškai, kažkam intelektualiai, kažkam materialiai, bet geriausia, manau, tobulėti subalansuotai, tai yra visom kryptim iškart Rimantas rašo: Manau, kad lygintis reikia tik save ir kasdien nors truputį tapt tobulesniu. Svarbu, kad augimas būtu nuolatinis, nors po visai mažą žingsnelį, bet augimas savo atžvilgiu, o ne savo artimo ar tolimo. Tada bus įdomumas, pasitenkinimas savimi ir laimė. Rimantai, patinka tavo mintys
emipetras: Taip mielas Rimantai , tikrai taip . Viešpats Dievas Tėvas taip ir mato savo Kūriniją - visapusiškai tobulą , visomis kryptimis , tik žmogus , per savo neadekvačius norus , tariamai savęs tobulėjimui , kaip savanaudiškumas , žiaurumas , gobšumas , akademiniai mokslai , visko griebia per daug , ne tiek kiek reikia savo sielos kūrybai , gyvybei išlaikyti ir protą išlavinti , bet tiek , kad norų taurė liejasi per kraštus . Štai tada ir išsibalansuoja mūsų tobula asmenybė , nes mūsų super. norai užstoja , užgožia mūsų asmenybėje dieviškąją tobulybę , nes dieviškoji tobulybė yra kuklį ir niekam nelenda per daug į akis . Žmoguje , kurio siela lieka super. norų šešėlyje , ypač mūsų žmonių , lietuvių , su didele finansine potencija , išbujoja super. Ego ; išdidumas , nejautrumas , ciniškumas .
Cezaris Teruelis: emipetras rašo: tik žmogus , per savo neadekvačius norus , tariamai savęs tobulėjimui , kaip savanaudiškumas , žiaurumas , gobšumas , akademiniai mokslai , visko griebia per daug Nesupyk, emipetrai, bet rodos, kad čia tu per daug visko suplakei į vieną krūvą. Pagal tave savanaudiškumas, žiaurumas....yra savęs tobulinimas, nors ir tariamas. O akademiniai mokslai - kaip suprasti, irgi tik tariamas savęs tobulinimas ? Ar tavo nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje aukštasis išsilavinimas nebūtinas?
G_sesuo: emipetras rašo: Žmoguje , kurio siela lieka super. norų šešėlyje , ypač mūsų žmonių , lietuvių , su didele finansine potencija , išbujoja super. Ego ; išdidumas , nejautrumas , ciniškumas . Ne taip supranti Superego terminą, emipetrai. Superego (lot. virš aš) – tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą. S. Freud superego dalino į: Sąžinę – elgesį, už kurį tėvai bausdavo, versdami jį jaustis kaltu. Ego idealą – idealus, kuriais individas nori sekti ir į kuriuos stengiasi būti panašus. Idealas žmogų apdovanoja ir jis gali savimi didžiuotis
emipetras: Būtinas , Cezari , tikrai būtinas aukštasis išsilavinimas ir duok Dieve , kad jo būtų tik daugiau , tačiau visa bėda tame , kad per aukštojo mokslo prizmę dažniausiai matomas tik materialus pasaulis . Dvasia , siela lieka užgožta materialių siekių ir materialių projektų . Tai ta prasme ir parašiau . Na o žiaurumą , gobšumą priskyriau kaip karinės pramonės tobulėjimą ir veikimą į žmoniją , o taip pat kaip karinių laipsnių gobšuolišką troškimą .
Cezaris Teruelis: Nesuabsoliutinkim visko. Kaip tik, man rodos, kad tie, kurie paragavę mokslo, geriau gaudosi dvasiniuose dalykuose, nes jų žvilgsnis į pasaulį platesnis. Ir nepriešinkim materialaus gyvenimo ir dvasinio, juk gyvenam materialiame pasaulyje ir nesimaitinam, kaip kažkas bandė (nesėkmingai!) tik enegija iš Rojaus Trejybės
emipetras: Neprieštarauju GAILESTINGOJI SESELE , tavo interpretacijoms , kai kalba eina apie tradicines vertybes . Tai iš tiesų tavo žodžiuose tiesa . Aš tik kitu kampu šį žodį pastačiau , mūsų dvasinio pasaulio įžvalgoms . Kai norima nusipirkti dvasines vertybes , kai per materialią gerovę norima užkloti ir dvasinį žmogaus kūną , sielą , dvasią ir visą tai norima užmigdyti amžinu materijos miegu . Sureikšminimas savęs ar savo nacionalinių vertybių , be dvasinės savo kūno skraistės , yra tautos ar žmogaus superego iškėlimas . Gerų minčių . iki
Rimantas: Kodėl pykstame? Todėl, kad bijome.
Rita: Pykstame ne tik tada, kai bijom. Pykstam, kai esam nesuprasti, apgauti...dažnai, beje, pykstam ant savęs: už neatidumą, aplaidumą, neveiklumą, perdėtą pasitikėjimą savimi tam tikrose situacijose ir t.t. Aš, pavyzdžiui, visuomet supykstu, kai vėluojama į susitikimą ar nesilaikoma duoto žodžio. Ir nesuprantu Rimanto minties apie materialų tobulėjimą...Jei turėjau mazdą, o dabar nusipirkau džipą, tai čia aš materialiai tobulėju? O gal tiesiog moku teisingai tvarkyti savo finansus...
Rimantas: Rita, jeigu tu moki teisingai tvarkyti savo finansus, ar jau gali nusiraminti ir daugiau nesidomėti ta sritimi? Manau, kad čia, kaip ir kitur galim pastoviai tobulėti. Tai nereiškia, kad pinigų kaupimas ir turėjimas jų vis daugiau yra tobulėjimas. Tobulesnis (pvz mažiau laiko užimantis) gali būti pats finansų tvarkymas. Džipo nusipirkimas irgi ne visada gali būti tobulėjimas. Ne kainoje reikalas, o naudingume. Jeigu gyveni kaime ir kartais su mazda negali pravažiuoti, tada nusiperki džipą ir viskas gerai, pasitobulinai. Gal tu ir teisi, kad ne visada pykstam dėl to, kad bijom, bet pykti dėl to, kad esi nesuprastas galima iš baimės, kad pvz prarasi draugus ar užsakovus, pykti, kad esi apgautas galima iš baimės, kad prarasi pinigus ar dar ką nors ir taip toliau. Kvaila pykti, jei nebijai ką nors prarasti.
Gilė: Gyvenime bijau dviejų dalykų – netekti artimųjų ir sveikatos. Tad ant ko ir dėl ko turėčiau pykti šiuo konkrečiu atveju? Pritariu Ritos minčiai, kad materialinių gėrybių įsigijimas, jų gausinimas nėra joks tobulėjimas. Jei sugebi tai padaryti, tai tavo iki šiol buvusių pastangų pasėkmė – sėkmingos profesijos pasirinkimas, tobulėjimas šioje srityje, iš čia ir darbas su geru atlygiu. O tobulėjimas pasirinktoje profesijoje gali apimti viską, tame tarpe ir dvasinį tobulėjimą/ saviauklą, kurie apima ne tik dvasinių šaltinių studijavimą.
Rimantas: Gilė rašo: Gyvenime bijau dviejų dalykų – netekti artimųjų ir sveikatos. Tad ant ko ir dėl ko turėčiau pykti šiuo konkrečiu atveju? Šiuo atveju turėtum pykti (jeigu tau būtinai to reikia) ant savęs dėl to, kad nenori priimti žaidimo taisyklių, pagal kurias kiekvienas turi pasirinkimo teisę su kuo būti ar nebūti, o atėjus laikui (ne pagal tavo norą) ir pereiti į kitą lygį. Sveikata irgi pati turėtum pasirūpinti, o ne bijoti dėl jos, nors ir čia ne viskas nuo mūsų priklauso. Šiaip tai kalbėjom, kad pykstam todėl, kad bijom, o ne atvirkščiai
Rimantas: Gilė rašo: Pritariu Ritos minčiai, kad materialinių gėrybių įsigijimas, jų gausinimas nėra joks tobulėjimas. Jei sugebi tai padaryti, tai tavo iki šiol buvusių pastangų pasėkmė – sėkmingos profesijos pasirinkimas, tobulėjimas šioje srityje, iš čia ir darbas su geru atlygiu. O tobulėjimas pasirinktoje profesijoje gali apimti viską, tame tarpe ir dvasinį tobulėjimą/ saviauklą, kurie apima ne tik dvasinių šaltinių studijavimą. Ir aš sutinku, kad materialinių gėrybių įsigijimas, jų gausinimas nėra joks tobulėjimas, bet jeigu jas įsigyji/gausini dėl tobulėjimo pvz profesinėje srityje, tai jau ir yra materialus tobulėjimas. Tikrai, kad tobulėdami materialiai turėtume lygiagrečiai tobulėti intelektualiai ir dvasiškai.
Rita: Nustebinai, miela Gile, beveik viską atsakei taip lyg būtum sesuo dvynė. Manau, kad pagrindinė visų pykčių priežastis yra įžeista, užgauta savimeilė (ego), o ne baimė kažką prarasti. Ką galiu prarasti, jei šitam forume išvadinsit kvaile arba kaip pradžioje skaičiau kažkieno užgauliojimus Laimai ir kitoms moterims (merginoms) kai jas vadino kiemo vištomis ir dar visaip šizoidiškai tyčiojosi iš moteriškumo, kaip supratau vyras, norintis, kad būtų priimamas kaip moteris? (Labai keistas, beje, noras...) Ką prarado Laima? Bandžiau surasti jos pykčio purslų, bet nepavyko, gal ką praleidau, nors skaičiau šį forumą beveik 0,5 m. negalėdama apsispręsti – užsiregistruoti čia ar ne. Ką bijočiau prarasti aš? Absoliučiai nieko! Nes žinau kas esu, turiu pasitikėjimą savimi tad galite vadinti buka, siauraprote, nuabliuotaprote, linijinio mąstymo – man vis vien. Pasijuoksiu ir tiek, nes nė vienas iš tikro manęs nepažįstate, nežinote, ką sugebu, ko esu gyvenime pasiekusi, o įžeidinėdami tik atveriate savo silpnadvasiškumą, nes nė vienas kultūringas, save gerbiantis neleistų sau tokių išsireiškimų. Vis tik, Rimantas esi teisus, nes pagalvojau, kad pyktis, kai kažkas vėluoja į susitikimą yra surištas su mano laiko vagimu (praradimu); pyktis, kai žmogus nevykdo duoto pažado ar įsipareigojimo, surištas su pasitikėjimo juo praradimu. Taip, Rimantai, čia tu teisus. Bet jei kalbėti apie materialų tobulėjimą, tai sutikčiau, kad sportas, savo kūno formos ir linijų išlaikymas yra toks tobulėjimas, bet jis niekaip nesiriša su materialaus turto gausinimu. Tai jau visai kita, ne dvasinė kategorija.
Rimantas: Rita rašo: Bet jei kalbėti apie materialų tobulėjimą, tai sutikčiau, kad sportas, savo kūno formos ir linijų išlaikymas yra toks tobulėjimas, bet jis niekaip nesiriša su materialaus turto gausinimu. Tai jau visai kita, ne dvasinė kategorija. O jeigu tas sportas yra bodybuildingas?
nevanduo: Rita rašo: Manau, kad pagrindinė visų pykčių priežastis yra įžeista, užgauta savimeilė (ego), o ne baimė kažką prarasti. ir aš taip manau
Gilė: Rita rašo: Nustebinai, miela Gile, beveik viską atsakei taip lyg būtum sesuo dvynė. Mes, moterys vieną kitą suprantam dažnai iš vieno žodžio Rimantas rašo: Šiuo atveju turėtum pykti (jeigu tau būtinai to reikia) ant savęs dėl to, kad nenori priimti žaidimo taisyklių, pagal kurias kiekvienas turi pasirinkimo teisę su kuo būti ar nebūti Turėjau omenyje netektį - mirtį arba sunkią ligą, nes žmones linkę dažnai dėl to kaltinti likimą ar patį Dievą : "Ir kodėl Dievas mane/jį nubaudė? Už kokias nuodėmes?" Pykstama ant likimo: 'Ir kodėl jam/jai likimas toks žiaurus?' Nemanau, kad yra tiesioginis ryšys tarp rūpinimosi sveikata ir užklupusios ligos; bakterijos ir virusams, paveldėtoms ligoms nusispjauti į mūsų rūpinimąsi. Tiesą sakant, pasitikiu tik Dievo Tėvo-Jėzaus-Apvaizdos apsauga. Rita rašo: Bet jei kalbėti apie materialų tobulėjimą, tai sutikčiau, kad sportas, savo kūno formos ir linijų išlaikymas yra toks tobulėjimas, Sutinku, gaila, kad vyrai tam skiria per mažai dėmesio, teisus Juozas ir Rimantas. Pliaže iš šimto vyrų gal koks dešimt tik turi maždaug padorią figūrą, visi išplerę, pilvoti, kampuoti, vos paeinantys, o dar palyginti jauni, bendraamžiai, et, ką čia kalbėt, nes ir moterys panašios... Gyventi nepykstant sunku, bet galima, jei į viską žiūrėsi atlaidžiai, stengiantis suprasti, o nesmerkti arba nuleisi juokais
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû