Ôîðóì » KODĖL PYKSTAME, BIJOME » Kodėl pykstame? » Îòâåòèòü

Kodėl pykstame?

G_sesuo: Pyktis yra materialus pasireiškimas, kuris, apskritai, išreiškia tą dydį, kokiu dvasinė prigimtis nesugeba valdyti sujungtos intelektualios ir fizinės prigimties. Pyktis rodo, kad jums stinga tolerantiškos broliškos meilės, taip pat, kad jums trūksta savigarbos ir savikontrolės. Pyktis ardo sveikatą, gadina protą, ir trukdo žmogaus sielos dvasiniam mokytojui./1673-02-01 Mielieji, jei apima pyktis, pasistenkime suvokti jo priežastį ir pašalinti. Dažnai tai būna tiesiog dėl nuovargio ar kitų įvairių nereikšmingų dirgiklių. Geriausias būdas jo atsikratyti - fizinis darbas, sportas, raminančios muzikos klausimas, gero teksto skaitymas, malda arba tiesiog nevengimas išsiaiškinti situaciją, kuri sukėlė pyktį, nes mūsų visos baimės dažnai kyla iš nežinojimo tikrosios situacijos. Tik neišliekime savo pykčio ant artimųjų, sielos brolių ir sesių galvų! suskaičiuokime bent iki 10, jei norisi, ką nors čia pat „išvemti“. Tai tinka ir šio forumo dalyviams, nes jau matosi pykčio purslų... Rašykite visi, kam aktuali ši tema. Papasakokite, kaip jūs kovojate su šiuo mūsų protų ir sielų nuodu. Su meile ir pagarba visiems

Îòâåòîâ - 301, ñòð: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 All

cipras: Galima pagalvoti, kad forumas ar šitas ar anas yra sukurtas tik tam , kad nebūtų nuobodu. Gal ir Dievo ieškome tik tam , kad nuobodu nebūtų. O gal nuobodu ir nuobodybė yra būtent dėl to, kad yra nesuprantama esamam turimam šiuo metu protui. Ar čia koks satyrikų ar agidbrigadininkų forumas.

Linas: Nu pritarciau Kukui del saves pazinimo...man asmeniskai pvz. lb sunku save pazinti, daug lengviau kitus... O del pykcio - tai as tikrai lb stengiuosi jo vengti, bet as gi netobulas - ir kai jis pasireiskia tai kaip liaudis sako laikykit broliai zirgus, nes mustangas atvaro beabejo veliau ar anksciau kliuna ir man paciam... As pats pastaruoju metu pykstu del patyciu/zmoniskumo savo sirdyje eliminavimo, laikymo save kazkuo aukstu - tuo paciu kita laikant zemu - kuriuos daznai matau ir susiduriu ypac biurokratinese istaigose...

Teruelis: Kaip čia tau taip Cezari pavyko taip greitai pamiršti ko išmokai iš Sai Babos.


Cezaris Teruelis: Teruelis rašo: Kaip čia tau taip Cezari pavyko taip greitai pamiršti ko išmokai iš Sai Babos. Pagrindinį dalyką prisimenu - esam Meilės įsikūnijimai bet veikiami kompleksų įlendam į šarvus ir stebim pasaulį tik viena primerkta akimi, dabar dažniausiai per kompo ekraną, galvodami, kad sieliškai bendraujam su visu pasauliu - eilinį kartą meluojam sau ir aplinkiniams

Teruelis: Pagrindinį dalyką prisimeni o ar gyveni tuo dalyku Cezari, kasdienybėje 24 valandas per parą, kaip jis tas dalykas tavyje ir tavimi reiškiasi, juk šitame pasaulyje dar esi materialiu pavidalu , ir nesi iš jo jau išėjęs nors ir nesi tas materialus pavidalas.

Cezaris Teruelis: Būk ramus, brolau - gyvenu, stengiuosi, bet tik tada kai nemiegu, tad 24 val. neišeina niekaip

Robis: cezari

Gilė: Linas rašo: lb sunku save pazinti, daug lengviau kitus. žinoma, mes visada galvojam, kad kitus pažįstam...o iš esmės negalim iki galo nei savęs pažinti, nei kitų. atpažįstam tik kažkokius tapatybės rėmus, na, dar galim „apčiuoti“ žmogaus esmę: sąžiningas/protingas/išradingas/kūrybingas/patikimas/arba ne/švelnus/despotas/egocentrikas/egoistas/lėkštas/intravertas/ekstravertas ir t.t. – klijuojam etiketes pagal savo supratimo/sugedimo laipsnį

VaidasVDS : Pykstame dėl to, kad nežinome visatos dėsnių, kad ir šio: "Brolystė sudaro ryšio tarp kiekvienos asmenybės visuotinėje egzistencijoje faktą. Nė vienas asmuo negali išvengti naudos ar bausmės, kuri gali būti ryšio su kitais asmenimis pasekmė. Dalis patiria naudos ar kančios proporcingai su visuma. Kiekvieno žmogaus geros pastangos suteikia naudos visiems žmonėms; kiekvieno žmogaus suklydimas ar blogis padidina visų žmonių kančias. Kaip juda dalis, taip juda visuma. Kokia yra visumos pažanga, tokia yra dalies pažanga. Santykinis dalies ir visumos judėjimo greitis nulemia tai, ar visumos inercija sulėtina dalį, ar ją nuneša pirmyn kosminės brolystės pagreičiu."

Fredas: nieks nepyksta...VaidaiVDS,..nes nėra tam jokio pagrindo.....Santykinis dalies ir visumos judėjimo greitis nulemia tai, ar visumos inercija sulėtina dalį, ar ją nuneša pirmyn kosminės brolystės pagreičiu."<-šitas variantas man tinkamiausias...o tai kad pjuokaujam ivairiom jumoro formom,tai nereiškia jog 'kodėl pykstame'.

VaidasVDS : Bet kuris reiškinys neatsiranda be pagrindo (priežasties). Temos pavadinimas reiškia, kodėl atsiranda pyktis, o ne kodėl yra piktas vienas ar kitas asmuo Bet aišku šioje temoje galima panagrinėti ir kokį nors piktą asmenį, jei jis čia pyktį pradėtų lieti, kartais būna forume ir pykčio apraiškų...

Kipras: pyktis, mano galva - natūralus jausmas, kaip ir visi kiti ir nereikėtų jo specialiai slopinti, bet. kaip g-sesuo pradžioje rašė, kad nenukreipti jo į kitą asmenį - geriau sublimuot. blogiau, kai žmogus pyksta ant savęs tai gresia savos asmenybės griovimu

Die Teufelsbuhle : Kukas rašo: Supratau viena dalyka,kad net tokia,man ,akivaizdzia tiesa, kaip "pazink save", gali buti, neikandamas "laiptelis" kitiems,issilavinusiems,is paziuros dvasingiems,nekalbant apie asmeninius dievo apastalus.Tiesa sakant,saves pazinimo reikalingumas man galutinai daejo,kaip antinusvitimas,nes kaip pamenu,tas ivyko staiga ir nemalonei,nors pries tai jau buvo intelektualus ismastymas to. Juuuuoooooffffffff, tai tu jau pažinai Savy ar dar nea? Bo muon nusibuoda laukt, kuoda čia visus pamuokinsi, kuon reik daryt, kad anie savy atrastų

Pilypas: Die Teufelsbuhle rašo: Juuuuoooooffffffff, tai tu jau paþinai Savy ar dar nea? Bo muon nusibuoda laukt, kuoda èia visus pamuokinsi, kuon reik daryt, kad anie savy atrastø

Jolanta: Psichologo patarimas apie ilgalaikį pyktį. Pykdamas žmogus išeikvoja energiją neigiamoms mitims, gal net keršto planų kūrimui, veiksmų projektavimui ir t.t. tam išeina daug laiko, kuris jau nebegryžta. Prasikrapštai akis po kurio laiko ir pamatai, kad pykdamas ant kažko iššvaistei laiką, rezultato paprastai pykstantis žmogus norimo nepasiekia, nieko dėl savęs nesukūrė, nes mintys ir laikas buvo skirti pykčiui, ir lieka kaip toj pasakoj prie sudužusios geldos. Pagalvojau, o kiek psichologija skiriasi nuo religinės sampratos. Pastebėjau, kad mokslas nagrinėjantis žmogaus asmenybę, ir jei yra vis gilinimasis, prieina prie religijos. Ir atvirkštinis variantas, žmogus gilindamasis į religinius klodus įgauna labai daug psichologinių žinių, kurie jam padeda išgyventi. Truputį nukrypau, tai ne apie pyktį :)

Pilypas: Atleisk ir tau bus atleista Visi tai girdejom, tik ar visi isgirdom?

Jolanta: O va čia jau kiekvieno atskirai bėga. Niekada neišgirs tas, kuris nenori girdėti. Būdama šiame ir pirmajame forume, bendraudama su žmonėmis, kurie siekia dvasinio tobulėjimo ir kartu bendraudama su mažų sielų savininkais, padariau išvadą, kad kalbėti apie dvasinius dalykus reikia, nes visada atsiras ribinių žmonių, kuriems gal ir tereikia tam tikros informacijos apmastymams, kad taip pat prasidėtų jų dvasingumo kelias, tačiau tikėtis, kad tave išgirs masės yra naivu. To pačio psichologo pasakyti žodžiai, niekada žmogus negirdės to kas jam nėra artima, to ko jis pats neturi. Išvada tokia, jei ir sulaukiame krušos prieštaravimų, menkinimų, nereikia nusivilti, tai tik paprasčiausiai ne ta auditorija, kuria galėtų pasiekti vieni ar kiti žodžiai. O gal kažkur, šešėlyje yra žmogus, kuriam tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasakyta frazė gali duoti milžinišką įtaką. Toliau sekdama savo mintis prieinu išvadą, tie kas siekia pripažinimo dvasinėje praktikoje, jau turi nukrypimų nuo dvasinio kelio, tai galima pavadinti garbės troškimu, tačiau vėl pati sau prieštarauju, o kam dirbti tai, kas neduoda rezultato. Tur būt nekonkretus ir neapibrėžtas yra dvasisnis kelias, kol nepasiekiamas tikro mokytojo lygmuo. Priimkite tai tik kaip mano minčių chaosą. Su meile Jolanta

Pilypas: Jolanta rašo: padariau iðvadà, kad kalbëti apie dvasinius dalykus reikia, nes visada atsiras ribiniø þmoniø, kuriems gal ir tereikia tam tikros informacijos apmastymams, kad taip pat prasidëtø jø dvasingumo kelias Tikrai, Jolanta, kad reikia. Jeigu net ir niekas neisgirstu, tai dalindamasis su kitais tuo, ka perskaitei ar suzinojai, pats galu gale isgirsi Jolanta rašo: Niekada neiðgirs tas, kuris nenori girdëti. Gal jis net ir nezino, kad galima noreti girdeti. Viskas priklauso nuo to, kaip jau jam susikloste gyvenimas. Todel reikia gyvent ir elgtis taip, kad aplinkiniai atkreiptu demesi ir nustebtu: kodel jis taip elgiasi, pasirodo galima ir taip. Tai ir bus ta sekla, kuri turi sansu sudygti. Tokios mano mintys, kurias ir as kada nors isgirsiu

Die Teufelsbuhle : Pilypas rašo: Jeigu net ir niekas neisgirstų, tai dalindamasis su kitais tuo, ką perskaitei ar sužinojai, pats galu gale išgirsi Aaaaa vsio, einu kam nors į sapną pašnekėt, gal save išgirsiu, o tai vis rašau ir rašau, savęs negirdėdams ir nesuprasdams, dėkui, Pilypai, kad pamokei ne tik Jolantą, bet nukaršusį senį Jeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee

Pilypas: Die Teufelsbuhle rašo: dëkui, Pilypai, kad pamokei ne tik Jolantà, bet nukarðusá sená Ner uz ka, Die Teufelsbuhle, jeigu ka, klausk



ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû