Форум » ILIUZIJA » Pasaulis ne tik iliuzija (продолжение) » Ответить
Pasaulis ne tik iliuzija (продолжение)
emipetras: Gyvosios esybės tikroji konstitucinė padėtis yra tyra dvasia. Virš žmogaus , virš visos esybės , spindi Dievo Tėvo dvasia . Ezoterikoje , kaip ir Urantijos knygoje , tai taip pat yra pažymėta kaip dieviškoji čakra . Išmintingoji žmonija jau seniai žinojo , kad viršugalvio septintoji čakra yra Dievo Dvasia . tačiau tai žinojo tik išminčiai ir išrinktieji . Jėzaus Kristaus Evangelijoje , tai taip pat yra pasakyta , tačiau per visas teologines išvestines ir mišias nėra pažymėtas šis reiškinys , kaip ypatingas žmogiškosios būties reiškinys . Aš sakyčiau , kad jis dvasininkijos yra specialiai nuslėptas . O štai šiandiena , par internetą , tai gali žinoti visi vaikai . Žinoti tai gali , tačiau visa nelaimė , kad žinoti gali , bet naudotis nemoka . Viena bėda tai , kad niekas nemokina kaip naudotis , o antra bėda - labai tingų žmogaus gyvulinį protą sunku priversti ir prisiversti mąstyti dvasinėmis kategorijomis . Todėl pagrindinė žmonių masė , kuri save tapatina su fiziniu kūnu ir visą savo gyvenimą grindžia tik fiziniais malonumais ir fizinių – materialių problemų sprendimais ir įgyvendinimais , iš tikrųjų įgyvendina tik savo iliuzinio ,, Aš’’ panoramą . Todėl ir žmogus , kuris save tapatina tik su planetinės materijos materialiu kūnu , o visa kosminę panoramą ir kosminę būtį - įbūtina iliuzijoje , arba dar kitu labai gražiu žodžiu tariant , - save įbūtina Majoje , tokiame Majos pasaulyje pragyvena visą savo prasmingą gyvenimą , be dvasinių pasaulių supratimo , be amžinosios realybės , tikrosios realybės , supratimo . Štai iliuzorinis pavyzdys . Prieblandoje ant žemės gulintį susiraizgiusį virvagalį galima per klaidą palaikyti gyvate. Šis virvagalis yra laikomas tuo, kuo jis nėra. Tai ir yra maja. Lygiai taip pat sąlygota gyvoji esybė, suklaidinta majos, mano kad kūnas yra tikroji asmenybė ir tikroji žmogaus esybė . Tačiau kaip gi mes galėtume virvę laikyti gyvate, jei nežinotume kas tai yra tikra gyvatė? Pati gyvatės sąvoka nėra iliuzinė ar netikra. Iliuzija yra tik mūsų proto manymas , kad tai gal gyvatė , tai yra virvės tapatinimas su gyvate. Lygiai taip pat, materialus kūnas yra realybė , tačiau tai majos produktas. Kitais žodžiais tariant , pati materija ir jos įvairios įliuzorinės apraiškos yra Maja , Viešpaties materiali energija, kuri yra kintanti ir neamžina ir yra priklausoma nuo Kūrėjo , lygiai kaip debesys yra priklausomi nuo Saulės. Saulės dėka jūros vanduo garuoja ir pavirsta debesimis. Lygiai kaip debesis yra Saulės energijos transformacija , taip ir Maja yra Kūrėjo dvasinės energijos transformacija. Todėl ji yra reali. Ji nėra iliuzinė, tačiau ji tampa iliuzine , žmogiškąjame mąstyme , kai kaip , kad kartais teigiama , remiantis pavyzdžiu apie virvę ir gyvatę , kai mes sumaišome tikrovę su savo vidinio požiūrio iliuzija . Kai kalbame apie iliuziją , mes turime turėti omenyje , fizinio materialaus gyvenimo pokyčius , nors pars materialus pasaulis yra realybė . Štai jeigu jums dabar trisdešimt metų , vadinasi prieš trisdešimt metų jūsų kūnas neegzistavo ir po penkiasdešimties metų jo jau nebebus. Lygiai taip pat materialus pasaulis periodiškai pasireiškia ir išnyksta tarytum bangos jūroje. Mes per savo trumpą gyvenimą viso to negalime pastebėti , tačiau labai gerai galime pastebėti valstybių sugriuvimą ir naujų atsiradimą , o taip pat kai kurių gamtinių objektų išnykimą ir naujų darinių atsiradimą . Miestų , miestelių , kaimų , miškų išnykimą , o jų vietoje kitų objektų atsiradimą . Tai yra trumpalaikis iliuzijų atsiradimas ir išnykimas . Tačiau visumoje , mus visada domino ir domins tik mūsų kūnas ir jo sąveika su šiuo iliuziniu pasauliu . Todėl galima teigti , kad ir materialus pasaulis , lygiai kaip ir kūnas, yra Majos produktas . Kaip materialus produktas materialiai objektyvus , bet per asmenybės prizmę žvelgiant , tik subjektyviai realus .
Kukas: Pusdurniai ruskiai, kaip visada iskraipo, defektyviu dziaugsmui
Kukas: Pusdurniai ruskiai, kaip visada iskraipo defektyviu dziaugsmui
Rimantas: Ir rusų vertime čia yra žaidimo taisyklės. Они относительны и постоянно изменяются, являясь не более чем правилами игры, — признанными регуляторами отношений, определяющими постоянно изменяющиеся феномены человеческого соревнования.
emipetras: Nieko nesureiksminkime ir ant nieko neuzsiciklinkime . Visi mokymai , visi rastai , visi mokytojai yra tik pagalbiniai pastoliai , pakilti i reikiama auksti . Nuo cia kiekvienam atsiveria savi horizontai ir savo matymo kampas . Viskas yra mumyse ir kiekviename , reikia tik lavintis prisijungti prie ,,Akasa kronikos '' ir viso pasaulio paslaptys atsiskleis , kaip ant delno atversta knyga . Kiekvienam sava knyga ir kiekvienam savas tekstas atverstas . Kitas zmogus musu gali ir nesuprasti , taciau kartais , gali ir labai gerai suprasti , tai priklauso nuo musu samones informacijos priemimo susiderinamumo . Kiek mes esame dvasiskai svarus , tiek ir ziniu gauname . Visos zinios eina per musu samone . Kiek musu samone yra yra susireguliavusi dvasiniu ziniu priemimui , tiek ji gali ir priimti . Jus gali mokyti geriausi mokytojai , taciau jeigu musu samone negali suvokti ir siek tiek isivaizduoti subtiliojo pasaulio judejimo , tai visi dvasiniai mokymai bus suprantami tik kaip grazios pasakos , legendos ir padavimai .
Rimantas: Taip, Petrai, kiekvienam savo. Ir tą tavo patarimą nieko nesureikšminti irgi kiekvienas savaip priims. Vienas pagalvos, kad tai tikrai geras patarimas ir taps toks ramus, iš aušto į viską žiūrintis. Gal jis net prisijungs prie "Akasa kronikos", taps išminčiumi ir gyvens iš aukų. Bus ir tokių, kurie nepasinaudos šituo patarimu ir toliau gyvens kaip ankščiau pasinerdami visa galva savo darbuose, laimėse ar rūpesčiuose. Bet vieni ir kiti yra visumos dalis ir spręsti kas yra gerai, o kas blogai galime pagal šiuo laiku galiojančias žaidimo taisykles. Tik ar laikosi visi tų taisyklių, kur jos užrašytos ir ar iš viso jos yra? Panašu, kad kiekvienam ir taisyklės savo. Žaidimo taisykles kuria tas, kas kuria ir patį žaidimą. Čia kaip vaikai, kurie patys sugalvoja žaidimą, pasiskirsto kas bus kas ir pradėję žaisti, pamiršta, kad tai tik žaidimas, žaidžia labai rimtai, džiaugiasi, kai laimi, verkia kai pralaimi. Ir ne tik vaikai, suaugusieji tą patį daro, tik jų žaidimuose žaidėjai jau ir žūsta. Laike, kuriame mes dabar gyvename, mums vis labiau yra atskleidžiama, kad yra viso šito žaidimo pagrindinis Kūrėjas, kuris yra Viskas ir be jo nėra nieko. Taip parašyta Urantijos knygoje. Kažkas pasirenka užduotį Jį atrasti. Atrodo kas gali būti paprasčiau, jeigu Jis yra viskas, reiškia Jis yra visur. Kiekvienas daiktas yra Jis, kiekvienas veiksmas yra Jo. Viskas paprasta, bet žaidėjai jau užsimiršo ir rašo storiausias knygas, studijuoja jas, meldžiasi, medituoja. Yra ir tokių, kurie sako, kad visa išmintis telpa trijuose žodžiuose: DIEVAS YRA VISKAS. Gal supratimas, kad esi tik žaidėjas, jeigu turi tokį supratimą, yra blogo žaidėjo požymis. Teatre ar kine geras atristas yra tas, kuris visiškai įsijaučia į savo vaidmenį. Gal ir gyvenime taip turėtų būti? Jeigu nebūtų blogų aktorių, kaip atskirtume, kurie yra geri? Atrodo, kad geriausieji savo darbą labai sureikšmina, kitaip geriausiu netapsi. Gal yra tokia taisyklė?
VaidasVDS: Rimantai, į gyvenimą tiesiog privalu žiūrėti rimtai, nes jis yra vienintelis šansas pasirinkti išlikimą arba nepasirinkti. Ir Urantijos Knyga apie tai sako net labai daug kur. Mano anksčiau pateiktos citatos apie tai būtent ir sako. Jei atidžiai skaitysi šią Knygą, tai turėsi atrasti, kad religija ar religinis (religingas) gyvenimas visiškai negarantuoja išlikimo, jei tu renkiesi neteisingą religiją, nors ir renkiesi moralų gyvenimą. Viena iš didžiausių religinių klaidų yra panteizmas (jam didele dalimi priklauso ir induizmas). Štai kaip sakoma apie panteizmą Kada religija neturi asmenio Dievo, tada jos maldos yra pervedamos į teologijos ir filosofijos lygius. Kada tokios religijos aukščiausioji samprata apie Dievą yra samprata apie neasmenę Dievybę, kaip tai yra panteistiniame idealizme, nors ji ir suteikia pagrindą tam tikroms mistinės komunijos formoms, bet ji tampa pražūtinga tikrosios maldos, kuri visada reiškia žmogaus komuniją su asmene ir aukštesne būtybe, veiksmingumui. Pripažinti Dievybės visagališkumą reiškia patirti saugumą jūsų kosminės pilietybės patyrime, būti užtikrintam dėl saugumo ilgoje kelionėje į Rojų. Bet pripažinti visakūrybiškumo sofizmą reiškia pritarti milžiniškai Panteizmo klaidai. Ar tau milžiniška klaida prilygsta kokiam nors vaikiškam žaidimui? Gerai pagalvok. Kita religijos rūšis, kurioje faktiškai nėra Dievo yra budizmas. Štai kaip apie tai kalba Urantijos Knyga Budizmas savo pirmine forma yra viena geriausių religijų be Dievo per visą Urantijos evoliucinę istoriją, nors, šitam tikėjimui vystantis, jis neišliko bedievis. Religija be įtikėjimo yra prieštaravimas; be Dievo, ji yra filosofinis nenuoseklumas ir intelektualus absurdas. Budizmas šiandien yra gyva, auganti religija, nes jai pavyksta išsaugoti savo pasekėjų daugelį aukščiausiųjų moralinių vertybių. Ji skatina ramumą ir savikontrolę, didina nuoširdumą ir laimę, ir daug daro, kad užkirstų kelią liūdesiui ir gedėjimui. Tie, kurie tiki šita filosofija, gyvena daug geresnį gyvenimą už tuos, kurie ja netiki. Ir štai ką apie budizmą sakė Jėzus Jūsų Buda buvo daug geresnis negu jūsų budizmas. Buda buvo didis žmogus, net pranašas savo tautai; bet jis buvo našlaitis pranašas; tuo aš noriu pasakyti, kad jis anksti prarado iš akiračio savo dvasinį Tėvą, Tėvą danguje. Jo patyrimas buvo tragiškas. Jis mėgino gyventi ir mokyti kaip Dievo pasiuntinys, bet be Dievo. Buda atplukdė savo išgelbėjimo laivą iki pat saugaus uosto, iki pat įėjimo į mirtingojo išgelbėjimo prieglobstį, ir ten, dėl klaidingų navigacinių žemėlapių, tas geras laivas užplaukė ant seklumos. Ten jis ir liko per daugelio kartų laikmetį, nejudantis ir beveik beviltiškai išmestas į sausumą. Ir jame iš tiesų daug jūsų žmonių ir liko per visus šituos metus. Jie gyvena per šūksnio atstumą nuo saugių ramybės vandenų, bet į juos įplaukti jie atsisako, nes gerojo Budos kilnus laivas patyrė nelaimę užplaukęs ant seklumos tiesiog prie pat uosto. Ir budistų tautos niekada neįplauks į šitą uostą, jeigu jos neapleis savo pranašo filosofinio laivo ir nesugriebs jo kilnios dvasios. Taigi budistai gyvena džiaugsmingą-žaismingą gyvenimą, bet tai ir tiek. Bet jei tu būtum geriau skaitęs Urantijos Knygą, tai žinotum, kad net ir pats Buda buvo bent bandęs suvokti Dievą kaip asmenį, ir net ir buvo pradėjęs to mokyti savo pasekėjus. Gal būt dėl to Jėzus ir sakė, kad Buda yra geresnis už budizmą. O dabar rimčiausia citata, kurios iškraipyti ar sužaisminti negalima Tas tiesa, daug akivaizdžiai religinių požymių gali išaugti iš nereliginių šaknų. Žmogus gali, intelektualiai, paneigti Dievą, ir vis tiek būti moraliai geras, ištikimas, gerbiantis tėvus, sąžiningas, ir net idealistas. Žmogus savo bazinėje prigimtyje gali įskiepyti daug grynai humaniškų šakų ir tokiu būdu akivaizdžiai įrodyti savo siekius bedievės religijos vardu, bet toks patyrimas neturi išlikimo vertybių, Dievo pažinimo ir kilimo pas Dievą. Tokiame mirtingojo patyrime bus užauginti tik visuomeniniai vaisiai, ne dvasiniai. Ir tai tikrai nėra žaidimas, tai labai, labai rimta...
Rimantas: Kaip čia tau, Vaidai, paaiškinti, kad suprastum. Dievas yra viskas ir be Jo nėra nieko. Šitie žodžiai iš Urantijos knygos. Dar tada, kai lankiau mokymus pas Algimantą ir pradėjom ten nuo pradžių skaityti knygą, man tie žodžiai užkliuvo. Ir su laiku vis giliau supratau jų reikšmę. Jie tai ir reiškia, kad Jis yra visa ta medžiaga iš kurios viskas padaryta. Nepavyks tau išlikti atskirai nuo jo, netgi ir dabar nėra tavęs, yra tik Dievas. Ir nors tu atidžiausiai ar net atmintinai skaityk tą Urantijos knygą, nieko nepakeisi. Dievas yra amžinas ir tu esi amžinas, nes esi Jo dalis. Nebijok tu taip dėl to savo išlikimo, savęs niekas nenaikina, o jeigu kokia informacija ir bus pratrinta, tai nieko čia tokio. Kaip kompe prisikaupia per laiką visokio šlamšto, kuris jau niekam nereikalingas, taip ir čia laikas nuo laiko reikia susitvarkyti. Tas yra ir daroma. Taip, kad nebijok ir kitų negąsdink, viskas bus gerai. Gyvenk šiandien pagal sąžinę, o rytojus savimi pasirūpins, kaip mokė Jėzus.
VaidasVDS: Rimantai, man tikrai nereikia kažkaip ypatingai aiškinti. Ir aš per daug nebijau dėl savo išlikimo, bet 100 % tuo nesu tikras, juk ir tu mane netiesiogiai kaltini farizijietiškumu Urantijos Knygai. Išlikime yra keli etapai, kuriuos aš jau minėjau ir taikiau tai patvirtinančias citatas, tad nesikartosiu, tik apibendrinsiu: 1. Suvokti Dievą, kaip asmenybę, ir suvokti, kad Dievas yra vienas ir visiems (monoteizmas). 2. Suvokti, kad tu ir visi kiti žmonės yra Dievo sūnūs ir dukros, potencialiai išliekančios asmenybės. 3. Pradėti vykdyti Dievo valią - siekti tapti panašiu į Dievą. Jei pirmi du teiginiai yra gana aiškūs, tai trečias teiginys visada ir visais laikais kels sumaištį bet kurio žmogaus prote. Kas gi tai yra - vykdyti Dievo valią?. Nors atsakymas yra ir pateiktas - tapti panašiu į Dievą. Iš tiesų, bandydamas tapti panašiu į Dievą, žmogus gali nuklysti ir į fanatizmą, perdėta fariziejizmą, kas visiškai nėra Dievo valios vykdymu. Bent man vienas iš baisiausių dalykų - tai nepradėti aukštinti savęs ir nekelti savęs virš kitų. Ne veltui mes čia nuolat pakalbame apie Algimantą. Noriu pasakyti, kad jis irgi darė man didelę įtaką, nes pradėjus domėtis Urantijos Knyga, aš aišku atradau, kas Ją vertė, kas sukūrė F-1 ir kas atrodė labai protingas ir dvasingas. Aš radau autoritetą man. Ir reikia pasakyti, kad per tą autoritetą aš pradėjau daryti klaidas ir nematyti net ir to, kas parašyta gana akivaizdžiai. Čia, Lietuvoje, daug kas buvo ar yra pakliuvęs į to žmogaus autoriteto įtaką. Jei gerai pasuksi galvą, greičiausiai prisiminsi, kad būtent Algimantas beveik visus ramino, kad vos ne visi pasiekia išlikimą, kaip jis dėstė visokiose laidotuvėse ar gatvėse sutiktiems žmonėms, kad nereikia verkti, nes vos ne bet koks mirusysis jau yra pas Dievą ir beveik 100 %, kad išlikęs. Tokie "mokymai" labai sėda į pasąmonę. Kaip matau, įsėdo ir į tavo pasąmonę. Tiesa, vėliau jis teigė ir tai, kad tik per jo mokymus galima pasiekti Dievą... Ir visiškai neteisingai sakai man - "Gyvenk šiandien pagal sąžinę, o rytojus savimi pasirūpins, kaip mokė Jėzus." Visų pirma, Jėzus taip nemokė. Tai nereiškia, kad žmogus neturi gyventi sąžiningai ar kad gyventi sąžiningai nemokė Jėzus. Tik kad kiekvieno žmogaus sąžinė yra skirtinga. Kiekvienas žmogus gali manyti, kad jis lyg elgiasi sąžiningai, bet nebūtinai taip yra iš tikro. Štai, pavyzdžiui, kokiame nors versle verslininkas žino, kad jo konkurentai yra uždėję prekei 100 % antkainį, o štai jis uždės tik 60 % antkainį ir bus sąžiningas. Taip sakant jis apgaus pirkėją mažiau nei tie kiti verslininkai, o realiai jie visi apiplėšinės savo pirkėjus. Gal norėjai pasakyti, kad rytojus tavimi pasirūpins. Dalis tiesos tame yra. Rytojus tavimi pasirūpins, tu išliksi arba ne. Ir tai nėra gąsdinimas. Nes tas, kas nuoširdžiai vykdys Dievo valią, tikrai išliks. Bet tas, kas nevykdys Dievo valios, deja, neišliks kaip asmenybė. Gal tau tai atrodo nieko nereiškiantis faktas, bet Urantijos Knyga labai aiškiai atsako į klausimą, kas atsitinka su neišliekančiais - jie yra absorbuojami į kūrinijos viršsielą, tampa Aukščiausiojo Dievybės dalimi. Jie "išlieka" - Aukščiausioji Dievybė sugeneruoja jų turėtas išlikimo dvasines vertybes. O argi vertybė gali būti asmenybe. Tai tas pats, kaip tikėti ne Dievu, o kažkokiu absoliutu, ne pačia asmenybe, o tik dieviška savybe (brahmanizmo klaida)...
emipetras: Su musu islikmais brangieji , daug informacijos , bet mazai aiskios garantijos . Pagrindine role zmogaus sielos islikime manau , kad vaidina materialus protas . Protas , kuris toli pazenges savo paties pazinime , savo dvasinese izvalgose ir bendroje kosmineje panoramoje , turetu sukurti gera savo lemti , suformuoti ir uzauginti nemirtingaja siela , kaip materialaus proto pakaitala , kaip jo atsvara , kai musu fizinems smegenu lastelems jau bus amen. Tai cia toks filosofinis pamastymas , kuris vel gi , tik pastiprina vilti ir tikejima , tame paciame prote . Tikejimas dvasiniame kelyje yra labai svarbus . Per tikejima i dangiskaji TEVA , i JO dvasios fragmento nusileidima zmogaus prote , i proto galimybes bendradarbiauti su dieviska dvasia , suteikia zmogaus visai asmenybei , vis didesni pasitikejima ir vis tvirtesne vilti , kad viskas bus gerai . Taciau ar zmogus savo dvasines izvalgas ir tikejima nesios savyje kaip labai rimtuolis vienuolis ar kaip linksmuolis zmogelis , tikriausiai didelio skirtumo , islikomo amzinybeje , dideles roles nevaidins . Cia manau , daug ka lemia saziningas gyvenimo budas , bendras sutarimas su gyvenamaja aplinka , meile ir globa savo artimiesiams zmonems su kuriais bendrauji , na ir zinoma teigiamas mastymas i visa sita civilizacija , nors ir daug paradosu ir blogybiu joje yra , taciau i viska zvelgkime pozityviai . Ir kaip sakoma , tikekime , kad is bet kokio blogio , pagaliau isauga gerumo ir teisumo ziedai . Gyvenimas tai zaidimas - gali tureti tik filosofine prasme . Jeigu sita minti suprasime tiesmukiskai , tai nelabai vienas kita suprasime , taciau jeigu i tuos zodzius zvelgsime su nuolatiniu savo minciu lavinimu mastyti tik pozityviai tik ,, linksmai ir zaismingai '' , tada visi zemiskojo gyvenimo metai matysis jau kitoje sviesoje . Svarbiausia , kad musu visose mintyse vyrautu dieviskasis pradas : GERIS , MEILE IR TIESA .
Violetinis: Vaidai, kaip tavo drauge Venckiene , ar dar gyva toje Cikagoje ?
VaidasVDS: Emili, gana teisingai viską parašei. Juk tikrai ne mes spręsime tiek dėl savo, o tuo labiau dėl kitų išlikimo, tai išskirtinė Dievo įgaliotų asmenybių (Dievų Senųjų) kompetencija. Jų apgauti tikrai niekam nepavyks. O dėl šios diskusijos tarp manęs ir Rimanto, manau, kad daug labai svarbios informacijos yra vienoje Urantijos Knygos vietoje. Ji pavadinta - Ateitis - psl. 2084 -2087. Ten beveik viskas yra labai svarbu, bet mūsų diskusiją geriausiai atspindi šios dvi citatos Laimint sielas Mokytojui, žmogų ir jo pasaulį keis būtent ne pirmoji priverstinė, pareigos, arba susitarimo mylia, bet vietoje šito laisvanoriškos tarnystės ir laivę mylinčio atsidavimo antroji mylia parodys, kad Jėzujietis ištiesia rankas tam, jog su meile apkabintų savo brolį ir toliau jį vestų dvasinio vadovavimo dėka į aukščiausiąjį ir dieviškąjį mirtingojo egzistencijos tikslą. Krikščionybė net ir dabar noriai žengia pirmąją mylią, bet žmonija kankinasi ir klupinėja moralinėje tamsybėje, nes tiek nedaug yra tikrų antramylininkų – tiek nedaug yra prisiekusių Jėzaus pasekėjų, kurie iš tikrųjų gyvena ir myli taip, kaip jis savo mokinius mokė gyventi ir mylėti ir tarnauti. Egzistuoja didžiulis poreikis tam, kad būtų mokoma moralinės drausmės, o ne tokio didžiulio savęs patenkinimo. Todėl svarbiausia yra vis tik drausmė, o ne žaidimai (savęs patenkinimas). Mūsų visų laukia dideli darbai, pastangos, bet svarbiausia, visų pirma, reikia keisti save, o tik po to bandyti padėti keistis kitiems. Ir šis darbas bus labai ilgas Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis "visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą."
violetinis: Tai kaip laikosi tas violetinis patvorys ir jo lydere Neringa, VaidaiVDS , juk tu jo atstovas , ir kaip visa tai ziurisi Urantijos Knygos sviesoje ?
emipetras: Zmonės gyvena ILIUZIJOJE , savo niekingose buitinese problemėlėse ir nemato , ir nežino , ir net nesidomi , kaip apsaugoti ta Žemės lopinėlį , kuriame kiekvienas gyvename . Tik šiukšliname , tik šiukšliname aplinką , o per tai ir žmonių protai prisipildo vis daugiau negatyvių norų , klaidingų iluzijų , šiukšlių O GYVENAMOS VIETOS ŽEMĖJE VIS MAŽĖJA !!! http://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/laboratorija/procesas-kuris-kasmet-pasiglemzia-po-dvi-lietuvas-650-460623?cf=mokslasit
Rimantas: Tai, kad gyvenamos vietos žemėje mažėja irgi yra iliuzija.
emipetras: KVIEČIU SUSIPAŽINTI SU DVIEJŲ , AMERIKIEČIŲ MOKSLININKŲ DEBATAIS APIE DIEVĄ , ŽMOGŲ ir VISTĄ Profesoriau Dokinsai, ar jūs manote, kad Darvino evoliucijos teorija yra daugiau nei paprasčiausias religinės pasaulio kilmės istorijos paneigimas? DOKINSAS: Taip. Daugybę amžių stipriausi Dievo egzistavimą grindžiantys argumentai rėmėsi kūrinijos įvairove ir teigė, kad visi egzistuojantys dalykai yra tokie gražūs, elegantiški ir tikslingi, jog juos sukurti galėjo tik labai protingas kūrėjas. Tačiau Darvinas pateikė paprastesnį paaiškinimą. Jis kalbėjo apie laipsnišką tobulėjimą, prasidėjusį nuo labai paprastų užuomazgų ir, žingsnelis po žingsnelio, išaugusį į sudėtingesnį, elegantiškesnį ir labiau prisitaikantį tobulumą. Kiekvienas žingsnelis nėra toks neįtikimas, kad jo nebūtų galima suprasti, tačiau per milijonus metų susikaupusius žingsnius sudėjus į vieną vietą, matome didžiulius nesuprantamus derinius, panašius į žmogaus smegenis ar tropikų miškus. Vien dėl to, jog kažkas atrodo labai sudėtingai, dar nereiškia, kad tai - Dievo darbas. KOLINSAS: Mano manymu, profesoriaus Dokinso išsakyti evoliucijos pagrindai yra visiškai suderinami su kuriančio Dievo teorija. Kada tai vyko? KOLINSAS: Būdamas už visatos ribų, Dievas negali būti įspraustas į erdvės ar laiko rėmus. Vadinasi, visatos kūrimo momentu Dievas galėjo aktyvuoti evoliucijos procesą aiškiai žinodamas, į ką viskas išsivystys, ir gal net numanydamas šį mūsų pokalbį. Mintis, jog Jis galėjo numatyti ateitį ir suteikti mums dvasią bei laisvą valią, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus, tampa visiškai priimtina. DOKINSAS: Man tai panašu į didelį išsisukinėjimą. Jei Dievas norėjo sukurti gyvybę ir žmones, būtų ganėtinai keista Jam pasukti aplinkiniu keliu ir laukti 10 milijardų metų, kol prasidės gyvybė, o po to laukti dar 4 milijardus metų, kol žmonės taps pajėgūs garbinti, nusidėti bei daryti kitus religingiems žmonėms įdomius dalykus. KOLINSAS: Kas mes tokie, kad vertindami sakytume, jog tai keistas būdas? Nemanau, kad Dievo tikslas yra atskleisti mums savo sumanymus. Jei Jam norisi būti Dievu, kurio mes neverčiami turime ieškoti, tai ar nenatūralu, kad Jis pasitelkė evoliucijos procesą, nepateikdamas mums akivaizdžių kelio ženklų, atskleidžiančių Jo vaidmenį kūrinijos procese? Jūsų abiejų knygose rašoma, kad jei visatos konstantos, šešios ar daugiau mūsų visatos savybės, būtų nors kiek pakitusios, gyvenimas žemėje būtų neįmanomas. Dr. Kollinsai, ar galėtumėte pateikti pavyzdį? KOLINSAS: Jei gravitacijos konstanta nors viena dalele iš šimtų milijonų milijonų butų buvusi kitokia, visatos išplitimas po Didžiojo sprogimo nebūtų įvykęs gyvybės susidarymui palankiu būdu. Kai žvelgiame į tokius faktus, sunku patikėti, kad visa tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Bet jei esame pasirengę apsvarstyti Kūrėjo egzistavimo tikimybę, tuomet tai tampa įtikinamu be galo stulbinančio ir nesuprantamo įvykio - mūsų egzistencijos - paaiškinimu. DOKINSAS: Tikintieji daro išvadą, jog turėjo egzistuoti dieviškasis reguliuotojas, kuris spaudinėjo pusės tuzino konstantų mygtukus, kad šios būtų tinkamai suderintos. Problema ta, jog tam, kad būtų įmanoma paaiškinti tokį neįtikimą dalyką, prireikia Dievo figūros. Tačiau pats Dievas yra dar labiau neįtikėtinas. Fizikai pateikia kitokius paaiškinimus. Vienas iš jų teigia, kad šios šešios konstantos negali kisti. Vieną dieną jungtinė teorija parodys, kad jos yra taip neišskiriamai susijusios, kaip apskritimo perimetras ir diametras. Tai išsprendžia klausimą, kad viena nuo kitos nepriklausomos konstantos atsitiktinai tinkamai susiderina. Kitas paaiškinimas kalba apie multivisatų teoriją, kuri teigia, kad mūsų visata gali būti viena iš daugybės kitų visatų. Didesnėje jų dalyje nėra sąlygų gyvybei egzistuoti dėl netinkamos gravitacinės ar kokios kitos konstantos. Tačiau visatų skaičiui augant didėja tikimybė, kad tam tikra visatų dalis bus tinkamai susiderinusios ir palaikys gyvybei reikalingas sąlygas. KOLINSAS: Įdomus pasirinkimas. Išskyrus teorinį paaiškinimą, kuris, mano manymu, yra neįtikimas, belieka rinktis begalės paralelinių visatų, kurių mes negalime stebėti, tikimybę arba pripažinti, kad buvo išankstinis planas. Dievo, kuris viską suplanavo, egzistavimo argumentas man yra priimtinesnis nei kalbos apie multivisatas. Taigi Okamo skustuvo principas (Okamas sakė, kad reikia rinktis paaiškinimą, kuris yra paprastesnis ir aiškesnis) mane nukreipia labiau tikėti Dievu nei multivisatomis, kurios panašios į lakios vaizduotės vaisių. DOKINSAS: Aš neatmetu minties, kad gali egzistuoti daug didingesni ir nesuprantamesni dalykai nei mes galime įsivaizduoti. Negaliu tik suprasti, kodėl jūs remiatės neįtikimumo principu, bet nepripažįstate, kad pats šaudote sau į koją, kalbėdamas apie taip pat neįtikimą Dievo egzistavimą. KOLINSAS: Mano Dievas man nėra neįtikimas. Jam nereikia Jo sukūrimo istorijos, Jam nereikia būti kieno nors suderintam. Dievas yra atsakymas į visus klausimus „Kaip tai atsirado?" DOKINSAS: Aš manau, kad tai - visų išsisukinėjimų pagrindas. Nuoširdus mokslininko troškimas yra atskleisti šio akivaizdaus neįtikimumo kilmę. O štai Dr. Kolinsas sako: „Na, Dievas tai padarė. Ir Dievui nereikalingi paaiškinimai, nes Dievas yra už viso to ribų". Koks neįtikimas išsisukinėjimas nuo atsakomybės paaiškinti. Mokslininkai taip nedaro. Mokslininkai sako: „Mes aiškinamės, stengiamės suprasti". KOLINSAS: Žinoma, mokslas turėtų mėginti išsiaiškinti, ar mes galime rasti multivisatos teorijos įrodymų, kurie paaiškintų, kodėl mūsų visata taip gerai suderinta. Tačiau aš nesutinku su nuomone, kad viską, kas pranoksta gamtos ribas, reikia atmesti. Tai skurdus požiūris į tokius žmonių užduodamus klausimus, kaip „Kodėl aš čia?", „Kas nutinka po mirties?", „Ar egzistuoja Dievas?" Jei atsisakysime pripažinti tokių klausimų tinkamumą, ištyrę pasaulį turėsime padaryti išvadą, kad Dievas neegzistuoja, nes nėra jokių faktinių įrodymų. Tačiau, jei priimsime tikimybę, kad Dievas gali egzistuoti, tuomet pastebėsime visatos aspektus, kurie tokiai išvadai neprieštarauja. DOKINSAS: Manau, tinkama pozicija yra pripažinti, kad mes absoliučiai nieko apie tai nežinome. Mums reikia tai tirti. Tačiau teigdami, kad atsakymas yra Dievas, mano manymu, diskusiją užbaigiame. Ar Dievas gali būti atsakymas? DOKINSAS: Gali būti kažkas neįtikėtinai didingo ir nesuprantamo, tai, kas pranoksta mūsų suvokimo ribas. KOLINSAS: Tai - Dievas. DOKINSAS: Taip. Bet tai gali būti bet kuris iš milijardų dievų. Tai gali būti Martianų ar žvaigždės, pavadintos Kentauro Alfa, gyventojų dievas. Tikimybė, kad tai konkretus Dievas, Jehova ar Jėzaus Dievas, yra neįtikimai maža, ir jūsų pareiga įrodyti, kodėl taip turėtų būti. Pradžios knyga paskatino daugelį konservatyvių protestantų prieštarauti evoliucijos teorijai ir teigti, kad žemei tėra 6000 metų. KOLINSAS: Yra nuoširdžiai tikinčių krikščionių, kurie Pradžios knygos 1 ir 2 skyrius interpretuoja tiesiogiai. Atvirai kalbant, tai nesuderinama su mūsų žiniomis apie visatos amžių ar gyvų organizmų tarpusavio ryšį. Šv. Augustinas rašė, kad praktiškai neįmanoma suprasti to, kas aprašyta Pradžios knygoje. Ji nebuvo rašoma kaip mokslo vadovėlis. Jos sumanymas buvo atskleisti, kad Dievas yra, kas esame mes ir koks turi būti mūsų ryšys su Dievu. Augustinas aiškiai įspėja nežiūrėti iš siauros perspektyvos, kuri leistų šaipytis iš mūsų tikėjimo. Jei atsitrauksime nuo siauros Pradžios knygos interpretacijos, pamatysime, kad Biblijos aprašymas suderinamas su Didžiojo sprogimo teorija. DOKINSAS: Fizikai bando iki galo išaiškinti Didžiojo sprogimo teoriją, ir vieną dieną jiems tai pavyks arba ne. Tai, ką Fransis Kolinsas ką tik pasakė apie Pradžios knygą, yra privatus ginčas tarp jo ir jo fundamentalistų kolegų... KOLINSAS: Tai nėra privatu, tai - vieša. (Juokiasi). DOKINSAS: Man turbūt nederėtų įsiterpti ir pasakyti, kad jis išvengtų daug problemų, jei paprasčiausiai nebeskirtų jiems savo dėmesio. Kam vargintis su tais juokdariais? KOLINSAS: Ričardai, nemanau, kad vadindami nuoširdžius žmones visokiais vardais mes skatiname mokslo ir tikėjimo dialogą. Tai tik paskatina įtvirtinti savo pozicijas. Ateistai kartais pasirodo kiek arogantiški, bet kalbos apie tikėjimą kaip tik kvailiams skirtą užsiėmimą, tikrai nepridės jiems pliuso. Dr. Kolinsai, prisikėlimas yra esminis krikščionių tikėjimo argumentas, bet ar tai, drauge su nekaltu prasidėjimu ir kitais mažesniais stebuklais, neprieštarauja moksliniam metodui, kuris remiasi gamtos dėsnių pastovumo principu? KOLINSAS: Jei esate pasiryžę ištarti „taip" Dievui, esančiam už gamtos dėsnių, tuomet nieko nėra nepastovaus, jei retomis progomis Dievas nusprendžia stebuklingais būdais įsiterpti į gamtos pasaulį. Jei Dievas sukūrė gamtos dėsnius, kodėl itin svarbiomis akimirkomis Jis negalėtų jų pažeisti? Jei patikite, kad Jėzus irgi buvo Dievas, kuo aš tikiu, tuomet prisikėlimas iš numirusiųjų nėra loginis šuolis. Argi pati stebuklų sąvoka neatmeta mokslo? KOLINSAS: Visiškai ne. Jei priklausytumėte tai pačiai stovyklai kaip ir aš, tuomet matytumėte, kad tirdami stebuklingus įvykius mokslas ir tikėjimas susijungia. DOKINSAS: Jei konstruktyviam tyrimo procesui kas nors yra prieš nosį užtrenkęs duris, tai - žodis „stebuklas". Viduramžių valstiečiui radijas būtų atrodęs kaip stebuklas. Iš šių dienų mokslo perspektyvų stebuklais galime vadinti daugybę dalykų, pav., viduramžių mokslas stebuklu būtų pavadinęs Boingą 747. Fransis vis kartoja frazę „iš tikinčiojo perspektyvos". Kai tik priimi tikinčiojo poziciją, pradedi prarasti natūralų skepticizmą ir mokslinį - iš tiesų mokslinį - patikimumą. Atsiprašau už tiesmukumą. KOLINSAS: Ričardai, aš sutinku su pirma jūsų minties dalimi, tačiau nesutinku su teiginiu, kad mano moksliniai instinktai yra mažiau aštrūs nei jūsiškiai. Skirtumas tik tas, kad aš tikiu Dievo egzistavimu ir neatmetu antgamtinių dalykų, o jūs juos neigiate. Dr. Kolinsai, jūs apibūdinote žmonijos moralės jausmą ne tik kaip dovaną iš Dievo, bet ir kaip Jo egzistavimo ženklą. KOLINSAS: Per pastaruosius 30-40 metų susiformavo atskira mokslo sritis, kurią vadina sociobiologija arba evoliucijos psichologija. Buvo tiriama, iš kur kyla moralės suvokimas ir kodėl mes vertiname altruizmą. Atsakymai į abu klausimus rodė elgesio prisitaikymą, siekiant išsaugoti savo genus. Tačiau, jei tikite, kad natūrali atranka daro įtaką individui, o ne grupei žmonių, o Ričardas akivaizdžiai tam pritarė, tuomet kodėl individas turėtų rizikuoti savo DNR, darydamas nesavanaudiškus veiksmus ir padėdamas kitam tokiu būdu, kuris kelia pavojų jo paties reprodukcijos procesui? Mes galime padėti savo šeimos nariams, nes turime tą patį DNR. Arba galime padėti kitam, tikėdamiesi, kad tas asmuo vėliau padės mums. Tačiau, jei pažvelgsime, kokios dosnaus altruizmo apraiškos mus labiausiai žavi, pamatysime, kad tai nieko bendro neturi su šeimos atranka ar abipuse nauda. Pavyzdys gali būti Oskaras Šindleris, kuris rizikavo savo gyvybe, kad nuo dujų kamerų išgelbėtų daugiau nei tūkstantį žydų. Tai nepanašu į genų saugojimą. Kiek mažiau dramatiškų altruizmo apraiškų mes matome kiekvieną dieną. Daugelis iš mūsų manome, kad šios savybės mums duotos Dievo - ypač dėl to, kad teisingumo ir moralės savybes mes lengvai priskiriame Jam. DOKINSAS: Ar galiu pradėti nuo analogijos? Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad seksualinė aistra yra susijusi su genų platinimo poreikiu. Poravimasis gamtoje skirtas dauginimuisi ir genetinių kopijų sklaidai. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje poravimasis dažnai neapsieina be kontraceptinių priemonių, kurios sukurtos tam, kad dauginimosi būtų išvengta. Altruizmo kilmė gali būti sulyginama su aistros kilme. Priešistorinėje praeityje mes gyvenome išplėstose šeimose, apsupti giminaičių, kurių interesus gynėme, nes dalinomės tais pačiais genais. Dabar mes gyvename dideliuose miestuose, ir nesame apsupti giminaičių ar žmonių, kurie atsilygintų už mūsų gerus darbus. Tai nebesvarbu. Kaip žmonės užsiimdami seksu ir naudodamiesi kontraceptinėmis priemonėmis nemąsto, kad juos motyvuoja poreikis turėti vaikų, taip ir mes nesusimąstome, kad darome gera dėl to, kad mūsų primityvūs protėviai gyveno mažose grupelėse. Tai man atrodo labai tikėtinas moralės ir gėrio troškimo kilmės paaiškinimas. KOLINSAS: Jūsų argumentai, kad mūsų tauriausi poelgiai yra darvinistinio elgesio šalutinis produktas, nepagrindžia mūsų neabejotino gėrio ir blogio suvokimo. Kai kuriuos moralės dėsnių ypatumus evoliucija gal ir gali paaiškinti, tačiau ji negali išaiškinti, kodėl tie dėsniai turėtų būti mums svarbūs. Jei tai iš tiesų tik evoliucijos padarinys, tuomet gėris ir blogis yra neegzistuojantys dalykai. Man tai turi daug didesnę reikšmę. Moralės dėsniai suteikia pagrindą tikėti Dievu - ne tik Dievu, kuris davė pradžią visatai, bet Dievu, kuriam rūpi žmonija, nes mes esame vieninteliai sutvėrimai visoje visatoje, turintys išvystytą moralės jausmą. Jūs leidžiate suprasti, kad už žmogaus proto ribų, sureguliuotų evoliucijos proceso metu, gėris ir blogis nebetenka prasmės. Ar su tuo sutinkate? DOKINSAS: Prasmės neturi pats jūsų užduodamas klausimas. Gėris ir blogis... Aš netikiu, kad egzistuoja kažkas, ką atskirai galėtume pavadinti gėriu ir blogiu. Aš tikiu, kad nutinka geri ir blogi dalykai. KOLINSAS: Manau, kad tai yra esminis mūsų skirtumas. Džiaugiuosi, kad jį nustatėme. Dr. Kolinsai, žinau, kad jūs pritariate siekiui eksperimentuoti su naujomis kamieninių ląstelių linijomis. Tačiau ar nemanote, kad tikėjimas paskatina kai kuriuos žmones atmesti tokią galimybę, ir taip įsitvirtina požiūris, kad religija siekia užkirsti kelią mokslui saugoti gyvybes? KOLINSAS: Pirmiausia, norėčiau pabrėžti, kad į šį klausimą atsakysiu kaip privatus asmuo, o ne kaip Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės atstovas. Susidaręs įspūdis, jog tikintieji vieningai priešinasi kamieninių ląstelių tyrimams, nėra paremtas jokių apklausų rezultatais. Tiesą sakant, daugelis tvirtus religinius įsitikinimus turinčių žmonių mano, jog tokie tyrimai neprieštarauja moralinėms normoms. Tačiau kaip turėtų reaguoti mokslininkai, kai žmonės pradeda ginčytis, remdamiesi tikėjimu ir Biblija, o ne logiškais argumentais? KOLINSAS: Tikėjimas nėra priešingas logikai. Tikėjimas remiasi logika, bet turi ir papildomą apreiškimo komponentą. Todėl tokios diskusijos tarp mokslininkų ir tikinčiųjų vyksta be jokio vargo. Tačiau ir mokslininkai, ir tikintieji nukrypsta į šalį. Mokslininkų įsitikinimus temdo jų profesiniai siekiai, o tyra tikėjimo tiesa, kurią iliustruoja švarus dvasinis vanduo, yra pilama į aprūdijusius indus, vadinamus žmonėmis, todėl kai pozicijos paaštrėja, geranoriški tikėjimo principai deformuojasi. DOKINSAS: Tokius moralinius klausimus, kaip kamieninių ląstelių tyrimai, vertinu pagal tai, ar juos atliekant yra sukeliamas skausmas. Šiuo atveju akivaizdu, kad ne. Embrionai neturi nervų sistemos. Tačiau apie tai viešai niekas nediskutuoja. Diskutuoja apie tai, ar embrionai yra žmonės. Jei būtumėte entuziastingas moralistas, sakytumėte: „Šios ląstelės yra žmonės, todėl jos nusipelno moralaus elgesio". Tokie moralistai nebūtinai yra religingi, bet dažniausiai paaiškėja, kad tai - tikintieji. Didžiulėse fermose mes skerdžiame gyvūnus, o jie turi nervų sistemą ir kankinasi, tačiau jų kančios tikintiesiems nelabai rūpi. KOLINSAS: Ar žmonės turi didesnę moralinę vertę nei karvės? DOKINSAS: Žmonės turbūt turi daugiau moralinės atsakomybės, nes jie sugeba mąstyti. Ar norėtumėte išsakyti apibendrinančias mintis? DOKINSAS: Mano protas nėra uždaras, kaip jūs, Fransi, kelis kartus mėginote pasakyti. Esu atviras visai gamai ateityje laukiančių galimybių, apie kurias dabar net negaliu pasvajoti, kaip ir jūs ar bet kas kitas. Skeptiškai žiūriu tik į idėją, kad mūsų laukiantys ateities mokslo atradimai pasirodys esą konkreti istorinė religija, kurią žmonės ir sugalvojo. Kai mes pradėjome diskusiją ir kalbėjome apie visatos kilmę bei fizines konstantas, aš pateikiau, mano manymu, nenuginčijamus argumentus prieš antgamtinį „protingąjį kūrėją". Tačiau, manau, kad tai - pagarbos verta teorija. Paneigiama, tačiau didinga ir pakankamai didelė, kad būtų verta pagarbos. Olimpo dievai ar Jėzus, nusileidžiantis iš dangaus ir mirštantis ant kryžiaus, man neatrodo verti to didingumo. Jie man atrodo riboti. Jei yra Dievas, Jis turi būti kur kas didesnis ir nesuprantamesnis nei bet kas, ką bet koks teologas ar bet kuri religija kada nors yra apibūdinusi. KOLINSAS: Norėčiau pasakyti, kad daugiau nei ketvirtį amžiaus būdamas mokslininku ir tikinčiuoju nematau jokios problemos sutikti su beveik visomis Ričardo Dokinso išsakytomis išvadomis apie mus supantį pasaulį bei tuo pačiu priimti galimybę, jog kai kurių atsakymų į klausimus apie visatą mokslas nėra pajėgus pateikti. Tai atsakymai į klausimus „kodėl", o ne „kaip". Man patinka klausimai „kodėl". Daugelį atsakymų į juos randu dvasinėje srityje. Tai jokiu būdu nemažina mano gebėjimo mąstyti kritiškai, kaip mokslininkui. Iš http://biologos.org vertė Eglė Rimkienė
emipetras: ATSIPRAŠAU , MANO UŽRAŠYTAME ĮVADO SAKINYJE - KLAIDA . TURI BŪTI TAIP - KVIEČIU SUSIPAŽINTI SU DVIEJŲ , AMERIKIEČIŲ MOKSLININKŲ DEBATAIS APIE DIEVĄ , ŽMOGŲ ir VISATĄ
emipetras: ŠTAI ARTINASI KALĖDOS . VIENIEMS TAI DOVANŲ , PIRKINIŲ IR KULINARIJOS ŠEDEVRŲ KŪRIMAS , PIRKIMAS , KITIEMS TAI NOSTALGIŠKA ILIUZIJA IR GAILESTIS , KARUSĖLE BESISUKANČIO IR NESUSTABDOMO PLANETINIO ŽEMĖS LAIKO , KITIEMS TAI JĖZAUS KRISTAUS GIMIMO DIENA , SU ŠIENO PRAKARTĖLĖMIS , IR TIK MAŽUMAI SIELŲ IR PROTŲ , TAI DVASINIS ATGIMIMAS ŠIRDYJE , KRISTAUS TIESOS DVASIOS APKABINIMAS ABIEM RANKOMIS , ŠVENTA PADĖKA UŽ PASTIPRINIMĄ KELYJE , KURĮ MUMS KIEKVIENAM IŠTIESĖ DANGIŠKASIS TĖVAS , KAD RAMIAI IR SU MEILE GRĮŽTUME Į SAVO AMŽINUS NAMUS , KAD VĖL TAPTUME ŠVIESA IŠ KURIOS , PRIEŠ MILIJONUS METŲ IŠĖJOME . SIŪLAU PAŽVELGTI Į ŠITĄ FAILĄ , KURIAME ATSISPINDI TRADICIJA , PRARANDANTI DVASINĘ PRASMĘ . http://www.vydija.lt/straipsniai/Tarpininkai.htm
emipetras: SIŪLAU LABAI GERĄ PRANEŠIMĄ APIE MŪSŲ KASDIENINĮ MAISTĄ IR KIEK KURIS MAISTAS YRA NAUDINGAS http://www.medicina24.lt/mityba/alvydas-vingilis-kitoks-poziuris-i-zmogaus-sveikata-ir-mityba/
emipetras: Ar mes VISATOJE VIENI ? http://imagination.lt/ar-mes-visatoje-ne-vieni-t1177.html
emipetras: Ar mes visi taip galime https://www.youtube.com/embed/flJenF59iU0
полная версия страницы