Ôîđóě » ILIUZIJA » Iliuzijoms » Îňâĺňčňü
Iliuzijoms
Urantas: Jeigu norite kalbėti apie iliuzijas šitame forume, tai kalbėkite ČIA. Dabar gaunasi makalynė, rašot subforume skirtame Algimanto Jokūbėno aptarimui apie iliuzijas. Patryniau jūsų iliuzijas. Nuo šios galite dalintis savo iliuzijomis ČIA. Dalinamės iliuzijomis čia ir džiaugiamės. Norintiems išreikšti nepasitenkinimą kviečiame užsukti ČIA
Vėjas: ambasadorius nuėjo pertoli kada badavo, įvyko negrįžtami procesai duokDie jam neišeiti iš šio pasaulio dar esant čia pamąstykite apie psicologiją-neurologiją-fiziologiją ir placebo efektą; kaip vieningą mechanizmą-
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=SRoC645tUPY
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=6c6d9R5071k
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=Mg67-ptlrwk
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=_GcfZXqPJf4 https://www.youtube.com/watch?v=wv7F691TL0U
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=uPx1APs73EU&ebc=ANyPxKqbqLd8lCgOT56IDE_Ra0bZq12SaKwQT9LmzC0VyuVidrzgocetCMostEEsWNMtQ1OpqsUBomTEx040uQDfIlSOYExorA
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=DxuhrSTRXlo
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=dr8i-E1Aptc
emipetras: TAIKOS IR KARO ILIUZIJA IR REALYBĖ http://derzhava-sveta.ru/index.php/besedy-s-uchitelem-mm/389-prognoz-vojny-rossii-na-storone-sirii
Vėjas: užrašai-atmintis-protas-mąstymas logika-palyginimas (sugretinimas)-interpretacija kodėl ikiurantines žinias (taip vadinamas “dvasines“) buvo skatinam įsisavinti nenaudojant užrašų?
Vėjas: MALDA Kiek tai iliuzinis spektaklis-realybę pakeičiantis blefas-muilo burbulas, gyvenantis šalia realybės- Ką ji griauna? Ką stato? Kokią tikrovę kuria, kokią ignoruoja?
Vėjas: žmogus save nukreipia nereikalinga kryptimi –nenatūralia -netikra
Vėjas: užgriozdindami kasdienį gyvenimą technologijom, patys save pasmerkiam primityvumui –ribotumui -stagnacijai
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=S_Mj2soQgAs
emipetras: KAS YRA REALYBĖ ? Visata „Nenutrūkstama pasaulių sistemos vienybė pasireiškia ne tik be galo mažame pasaulyje, bet ir labai dideliame“(Ernestas Maksas) Nuo Visatos formavimosi momento, astrofizikų tvirtinimais, ilgainiui materija pradėjo koncentruotis į tvarkingas galaktines struktūras. Koncentruojantis karštai Visatai, t. y. nuo Didžiojo Sprogimo pradžios, jos pradinė būsena buvo taškas, vadinamas singuliariniu. Šiame taške buvo sutelkta visa medžiaga ir energija. Jam buvo būdingas be galo didelis materijos ir energijos tankis. Singuliarinio taško konkrečios savybės mokslininkams nėra žinomos, kaip nėra žinoma ir tai, kas buvo prieš singuliarinę būseną. Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai, tokie kaip Deividas Bomas ir Stivenas Hokingas, iškėlė hipotezę, kad singuliarinio taško nebuvo ir Visata susiformavo iš tuštumos, t. y. iš nieko. Mokslininkų prielaidos yra artimos ir plėtimosi Visatos gimimo modeliui, pastaraisiais dešimtmečiais išplėtotam ne vieno mokslininko darbuose, pvz., A. Guto ir A. Lindės. Tai mėginimas iš dalies išspręsti singuliarumo problemą. Pagal šį modelį, po Didžiojo Sprogimo Visata pradėjo formuotis iš fizinio vakuumo, t. y. iš tuštumos. Per pirmąją trilijonąją sekundės dalį paslaptinga antigravitacinė jėga privertė Visatą plėstis greičiu, smarkiai viršijančiu šviesos greitį. Be to, toks tuščios erdvės greito plėtimosi modelis neprieštarauja reliatyvumo teorijai. Pati antigravitacija neturėtų būti suvokiama kaip kažkas stebuklingo, nes, pagal bendrąją A. Einšteino reliatyvumo teoriją, gravitacinio lauko šaltinis yra ne tik medžiaga, bet ir slėgis (impulso srautas). Nėra fizikos dėsnio, kuris neigtų neigiamą slėgį. Be to, šiuolaikinė elementariųjų dalelių fizika numano egzistuojant skaliarinius laukus, kurių ypatybė – neigiamo slėgio kūrimas. Dėl infliacijos iš pradžių buvusi vienalytė fizinio vakuumo sritis per menką sekundės dalį išaugo daugiau kaip 10 trisdešimt penktuoju laipsniu kartų ir pasiekė ne mažesnį kaip šimto centimetrų skersmens dydį. Infliacijos metu kvantinės fluktuacijos sudarė nevienodumo plotus, kurie padėjo materijai atsirasti ir susijungti, o taip pat per milijardus metų susiformuoti galaktinėms struktūroms, atitinkančioms karštosios Visatos modelį. Plėtimosi procesas tęsiasi ir dabar. Šį Visatos atsiradimo modelį daugelis kosmologų pripažįsta kaip priimtiniausią. Drauge šis modelis nėra neginčytinas ir gali būti peržiūrėtas tik kaip darbinė hipotezė. Astronomas Davidas Darlingas įspėja: „Neleiskite kosmologijos aiškintojams jūsų kvailinti. Jie taip pat neturi atsakymų į daugelį pagrindinių klausimų, nors jie gerokai padirbėjo, stengdamiesi visus įtikinti, drauge ir pačius save, tuo, kad viskas yra aišku… Iš tiesų paaiškinti, kaip ir iš kur viskas atsirado, iki šiol yra rimta problema. Nepadeda netgi kvantinės mechanikos konsultacijos. Arba niekas, nuo ko viskas galėjo prasidėti, neegzistavo – nei kvantinis vakuumas, nei pregeometrinės dulkės, nei laikas, kuriame kažkas galėjo vykti, nei kažkokie fizikos dėsniai, pagal kuriuos kažkas galėjo pavirsti kažkuo. Arba kažkas egzistavo ir šiuo atveju tai reikalauja paaiškinimo.“ Iš tikrųjų pirmasis termodinamikos dėsnis teigia: negalima gauti kažką iš nieko. Ar tai susiję ir su tvarka po sprogimo? Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį, tvarka, kurią stebime visoje Visatoje, taip pat ir mūsų Saulės sistemoje, negali būti vien tik sprogimo pasekmė. Sprogimas nepriveda prie tvarkos. Kažkokiai tvarkai sukurti būtina įvesti ne tik energiją, bet ir informaciją. Matyt, teisus buvo žinomas astronomas Fredas Hoilas, rašydamas: „Visatos vaizdas su galaktikų dariniais ir žvaigždėmis, toks, koks yra matomas astronomijoje, yra stebėtinai neaiškus, tarsi peizažas, matomas rūke… Akivaizdu, kad kosmologiniuose tyrinėjimuose yra praleistas vienas komponentas – tas, kuris numano esant informaciją.“ Mokslininkams prireikė milžiniškų intelektualinių ir materialinių išteklių, kad būtų padaryta nuostabi išvada apie pasaulio „gimimą“ iš „nieko“. Įdomu, kad mokslo pasauliui pateikti šią hipotezę prireikė beveik penkių šimtų metų. Visatos sukūrimo procesas didžiojo Ari buvo smulkiai aprašytas dar šešioliktame amžiuje knygoje „Gyvybės medis“. Jis konkrečiai rašė, kad „…iki Visatos susiformavimo pradžios buvo tik Aukščiausioji, viską savimi užpildanti vientisa šviesa, neturinti nei ribų, nei laiko. Visatos sukūrimui šviesa tolygiai susispausdama aplink tam tikrą tašką sumažėjo ir suformavo tuščią rato formos erdvę. Po to iš mažos kibirkšties tiesioginio spindulio, nutįsusio iš begalinės šviesos į sukurtos tuščios erdvės vidų, prasivėrusios tuštumos centre buvo sukurtas mūsų materialus pasaulis…“ Galima nuspėti, kad Ari šiuo atveju kalba apie informacijos lauką, Proto lauką, vadinamą šviesos lauku, iš kurio mažos dalies susidarė plokščioji Visata (apskritimo plokštumoje), t. y. mus supantis materialusis pasaulis. Greičiausiai Fredas Hoilas būtent šį komponentą ir turėjo omenyje. Kaip matome, šiuolaikinė fizika, pritaikiusi infliacinį Visatos gimimo modelį, labai priartėjo prie Ari modelio, išskyrus pradinį (nulinį) momentą, dėl kurio mokslininkai iki šiol nepateikia priimtinų hipotezių. Nepaisant visų nesutarimų, šiuo metu priimta manyti, kad prieš 13,7 milijardo metų gimimo momentu visa Visata buvo sukoncentruota taške, kurio spindulys buvo 10 minus trisdešimt trečiuoju laipsniu centimetrų, kas yra neišmatuojamai mažiau už protono spindulį, kuris yra lygus 10 minus trisdešimtuoju laipsniu centimetrų. Tokiame taške jau buvo sudėta visa informacija apie būsimą Visatą. Tik 3-5 procentai Visatos – įprastinė materija iš barionų (protonų, neutronų, elektronų ir šviesos kvantų). 70 procentų Visatos sudaro teigiamo tankio ir neigiamo slėgio energetinė medžiaga. Ši medžiaga vadinama tamsiąja energija. Dar 25 procentus Visatos sudaro nežinomos kilmės gamtinės dalelės, kurios yra neištirtos, t. y. tamsioji materija. Daugelis kosmologų yra įsitikinę, kad matomoji Visatos susiformavusios struktūros dalis daugiausiai yra erdviškai vienalytė ir plokščia. Kosmologai sako, kad dauguma galaktikų ir jų sankaupų sudaro Visatos akėtąją struktūrą, panašią į bičių korius. Pavyzdžiui, astronomas Ch. Alvenas rašo, kad kosminė erdvė yra akėtosios struktūros. Pačioms akutėms, akivaizdžiai, yra būdingas dešimčių megaparsekų dydis (megaparsekas – astrofizinis atstumo vienetas, nedaug didesnis už 3 milijonus šviesmečių, o šviesmetis lygus maždaug 103 milijardams kilometrų). Jos sudaro iki 50 procentų Visatos apimties ir neturi medžiagos, kuri skleistų elektromagenetinį spinduliavimą. Sieneles tarp akučių suformavo tiek pačios galaktikos, tiek ir žvaigždžių, dujų ir dulkių tarpgalaktinės jungtys arba jų sankaupos. Sienelių storis yra keletas megaparsekų. Pavyzdžiui, Paukščių taką sudaro gravitaciškai sujungtos žvaigždžių sistemos su tarpžvaigždinėmis dujomis, dulkėmis ir tamsiąja materija. Visi galaktikų sudėtiniai objektai juda bendrojo masių centro atžvilgiu. Beje, akėtosios struktūros efektą taip pat atskleidė rusų mokslininkai, tirdami Žemės geologinę ir geofizinę sandarą bei biologinius objektus. Mokslininko N. Gončiarovo nuomone, šiluminė ir gravitacinė konvekcija padalija visą žemės plutą į šešiasdešimt konvekcinių akučių. Be to, spėja geologai, panaši korėtoji struktūra yra būdinga Marsui, Venerai, Mėnuliui, Saulei ir apskritai visiems kosmoso objektams. Kas dėl biologinių objektų, tai, pavyzdžiui, vienaląsčių dumblių kolonijos akvariume kartais išsidėsto pagal korėtąją struktūrą, panašią į metagalaktikų pasiskirstymą erdvėje. Vaizdingas pavyzdys galėtų būti konvekcinių akučių susidarymas sviesto sluoksnį kaitinant keptuvėje. Šeimininkės tikriausiai pastebėjo, kad esant pakankamai aukštai temperatūrai, keptuvėje kaitinamas plonas sviesto sluoksnis pakinta: visas paviršius pavirsta taisyklingomis šešiakampėmis arba cilindro formos akutėmis. Sviesto struktūra tampa labai panaši į bičių korius, t. y. tie patys dėsningumai pasireiškia įvairiausiuose gamtiniuose reiškiniuose: visos Visatos, atskirų jos elementų formoje, o taip pat biologiniuose objektuose. Tai aiškiai liudija pasaulių sistemos dėsnių vienybę. Jeigu iš kosmoso nusileistume ant žemės, tai galima būtų atsekti mus supančių materialių struktūrų susijungimo ir susiformavimo dėsningumus. Visos kietosios negyvosios gamtos struktūros turi kristalinį tinklelį, kurio mazguose išsidėstę atomai, susiformavę iš mikrodalelių. Atomų branduoliai sudaryti iš protonų ir neutronų. Pagal dydį protonai vos didesni už neutronus. Protono svoris turi būti būtent toks, koks jis yra. Priešingu atveju svorio viršijimas net ir dviem dešimtosiomis procento suskaldys protoną į neutroną, pozitroną ir neutriną. Kadangi vandenilio atomo branduolyje yra tik vienas protonas, tai jam suskilus, vandens ir žvaigždžių organinių molekulių egzistavimas būtų neįmanomas, mūsų gyvybės taip pat. Patys atomai išsidėstę milžiniškais, palyginti su jų dydžiu, atstumais. Drauge ir jie patys sudaryti praktiškai iš tuščios erdvės. Atomo branduolys iš viso užima tik vieną trilijonąją viso atomo dalį. Likusią atomo erdvę užima elektroninis debesis, apie kurio nešiotojus galima pasakyti tik tiek, kad jie sąlyginai užima kažkokią erdvę. Taigi medžiaginė materija ir atome, ir Visatoje užima nereikšmingą bendros apimties dalį. Štai ką apie tai pasakė fizikos Nobelio premijos laureatas astrofizikas Džonas Mazeris: „Žvaigždės yra išsidėsčiusios labai dideliu atstumu viena nuo kitos, atomai taip pat praktiškai tušti. Skaičiavimai rodo, kad visa šiuolaikinė Visata visiškai gali sutilpti nedidelėje pirminės materijos apimtyje.“ T. y. pati materija greičiau atrodo kaip mažutėlės substancijos salelės tuštumos okeane negu kieta medžiaga, kurią suvokia mūsų organai. Netgi šių salelių, elementariųjų dalelių, prigimtis sveiku protu yra sunkiai suvokiama. Pagal šiuolaikinį suvokimą, jas reiktų tirti kaip efemeriškas energijos sankaupas, kurios stulbinamu būdu vienu metu savyje derina korpuskuliarines ir bangines savybes. Pati bangos, arba virpesių sąvoka fizikoje yra abstrakti. Tai tik tam tikras materijos judėjimas. Netgi absoliutaus nulio temperatūroje kūnų atomai nenustoja virpėję. Iš to išplaukia, kad mūsų Visata kaip vientisas dinaminis audeklas yra išausta iš fizinių jėgos laukų, kurie yra nenutrūkstamai vienas su kitu susiję. Fizikai jau gana smulkiai aprašė tik elektromagnetinį, branduolinių jėgų (stiprių tarpusavio sąveikos) ir silpnos tarpusavio sąveikos laukus. Atsiribojus nuo fizikos sampratos, yra žinoma, kad egzistuoja gravitacinis laukas ir kad jis mus veikia. Apie kitų laukų, pvz., tamsiosios energijos lauko, egzistavimą kol kas tik spėjama. Išsakoma hipotezė, kad tamsiosios energijos laukas – tai informacijos laukas. Vis dėlto kol nėra aišku, kokiu būdu informacija pereina į energiją. Mokslas neabejoja tuo, kad jungiamoji Visatos terpė yra iš dalies išvardintieji jėgos laukai, suvienijantys visus jos elementus į stulbinamai vientisą, vieningą struktūrą. Keturis žinomus jėgos poveikius atitinka keturi pagrindiniai skaitmeniniai dydžiai, vadinami universaliomis pasaulinėmis konstantomis. Įdomu tai, kad fizika ir kosmologija jau rimtai priartėjo prie pripažinimo, kad materialūs makroskopiniai kūnai nenutrūkstamai susieti minėtomis konstantomis (jėgos poveikiais) su savo aplinka. Jų savybės gali būti suvokiamos tik pagal tarpusavio ryšio su supančiu pasauliu terminus. Pagal E. Makso principą, „kūnų tarpusavio sąveika taikoma visai Visatai bendrai, įskaitant labiausiai nutolusias žvaigždes ir galaktikas. Ši nenutrūkstama pasaulių sistemos vienybė pasireiškia tiek be galo mažame pasaulyje, tiek didžiausiame.“ Fredo Hoilo žodžiais tariant, „šiuolaikiniai tyrinėjimai gana įtikinamai liudija tai, kad mūsų kasdienio gyvenimo sąlygos negalėtų egzistuoti atotrūkyje nuo tolimų Visatos dalių. Jeigu tos dalys kažkokiu būdu būtų pašalintos iš mūsų pasaulio, tai visi mūsų įsivaizdavimai apie erdvę ir geometriją akimirksniu netektų savo prasmės. Mūsų kasdieniai įspūdžiai iki smulkiausių detalių tiek glaudžiai susiję su plačia Visatos charakteristika, kad net sunku įsivaizduoti, kad viena dalis gali būti atskirta nuo kitos.“ Iš tikrųjų mūsų pasaulis yra labai „jautrus“ pirmiau pateiktų pasaulinių konstantų reikšmėms, nes visos pagrindinės realaus pasaulio ypatybės (branduolių, atomų, planetų, žvaigždžių ir pan.) tiesiogiai priklauso nuo jų dydžių. Patį pasaulio egzistavimą sąlygoja labai griežti jų tarpusavio santykiai. Menkiausi, žmonijos požiūriu, nukrypimai nuo matomo sudėtingo ir neįtikėtinai tikslaus pasaulinių konstantų skaitinių reikšmių proporcingumo egzistuojančiai Visatai sukeltų fatališkų pasekmių. Taptų nebeįmanoma gyvybė. (Skaitytojai, mažai žinantys apie nuostabų Visatos subalansuotumą ir prisiderinimą prie Saulės sistemos, kad būtų įmanoma mūsų gyvybė, detalios informacijos ras S. Belickio straipsnyje „Užgesusių žvaigždžių pelenai“). Vadinasi, Visatos negalima įsivaizduoti kaip sudarytos iš kažkokių pirminių „plytelių“, kurios galėtų egzistuoti atskirai ir nepriklausomai viena nuo kitos. Ta proga Prinstono fizikas ir A. Einšteino kolega Deividas Bomas pasakė: „Visata su visais savo elementais, įskaitant mus pačius, iš tikrųjų yra milžiniška vientisa sistema, kurioje viskas susiję tarpusavyje, kas toli gražu nėra visada akivaizdu. Visa, ką įmanoma paliesti ir egzistuoja pasaulyje izoliuotai – uolos, vandenynai, miškai, gyvūnai ir žmonės, – atstovauja matomam pasaulėdaros lygmeniui. Visi tie dalykai ir reiškiniai tik atrodo atkirti, iš tikrųjų jie susiję tarpusavyje giliausiu aukščiausio vientisumo lygmeniu su paslėpta tvarka, kuri nėra prieinama mūsų suvokimo organams. Pasaulis yra panašus į milžinišką kosminę hologramą.“ Hologramoje bet kuri objekto dalis talpina visą sumažintą objektą. D. Bomo nuomone, visa, ką mes galime stebėti mus supančiame pasaulyje, – tai kažkas daug tikroviškesnio, vykstančio gilesniame pasaulių sistemos lygmenyje, paslėptos ir tikrosios būties srityje. Pagal tokį požiūrį, „kaip viršuje, taip apačioje“, „kaip viduje, taip ir išorėje“. Kitaip tariant, bet kurią sistemą sudaro mažesnio masto sistemos, iš esmės jai identiškos. Sėkmingas hologramos pavyzdys – elegantiškas žmogaus kūno paprastumas. Paimkime iš bet kurios jo dalies DNR molekulę – iš plauko, rankos piršto ar kraujo lašo, ir nustatysime viso organizmo genetinį kodą. Molekulėje visada ir nekintamu pavidalu bus viso žmogaus genetinis modelis. Matyt, buvo teisus kvantinės teorijos tėvas Maksas Plankas, 1944 metais šokiravęs mokslo pasaulį pareiškimu apie tai, kad „egzistuoja kažkokia „matrica“, iš kurios ima savo pradžią naujos žvaigždės, DNR ir netgi pati gyvybė“. Be to, visi elementai atitinka vieningą paslėptą tvarką – vientisumą ir vieningumą. Kitaip tariant, egzistuoja kažkoks Aukščiausias (pagal mūsų supratimą) gamtos dėsnis, kuris yra bendresnis visai mūsų pasaulių sistemai. Štai ką apie tai pasakė Gregas Breidenas: „Neseni tyrinėjimai akivaizdžiai patvirtina, kad Makso Planko matrica iš tikrųjų egzistuoja. Kad perprastume jos jėgą, mes privalome suprasti, kaip ji sudaryta, ir išmokti kalbėti jai suprantama kalba.“ Jurijus Jadykinas
Vėjas: https://www.youtube.com/watch?v=z5LW07FTJbI https://www.youtube.com/watch?v=kEvE_04x-xI
Vėjas: žvilgterlėjau į apaštalo tinklapį;- totalitaristinis komunizmas išugdė kartą žmnonių negalinčių gyventi be lozungų, apoteozinų šūkių nemato tikrų šio pasaulio ašarų; ašaroja girdėdami religines pasakas iikii susitikimo hipotetinėje ateityje, utopinėje Filosofinėje šventovėje, Laisvės ir Laiko auditorijoje
Vėjas: Asmenybę visiškai, ir Derintoją dalinai padaro bejėgiais Septynių pagalbinių proto dvasių nepakankamas (dalinis) veiksnumas. Taip pat netolygus-disproporcinis jų aktyvumas trukdo gyvai-jautriai reaguoti (atsakyti) į vidines ir išorines reakcijas –trukdo vertinti (fiksuoti enamojo momento [akimirkos]) rįšius, proporcijas, santykinumus. Daugybė dievotų-dvasingų žmonių sukūrė daugybę gražių pasakų –bet nepastūmėjo gyvenimo link pasakos grožio. Mokslo talentingi darbštuoliai atskleidė ir sukūrė daugybę slėpinių ir galimybių –bet nenuramino pasaulio karščiavimo, nesušvelnino gyvenimo kasdienybės aštrių kampų https://www.youtube.com/watch?v=gmCHgxGtruU
Vėjas: leidžiama patiems nujausti-numanyti principinius įvykius –Apreiškimai pateikia tikrus įvykius vietoje išsigalvotų. Betgi principinė dinamika lieka ta pati. Žmogus pats turi klausti ir atsakyti –ir atsakymai nuolat tikslinami (priklausomai nuo proto ir suvokimo galių). Ir taip, sugalvoti atsakymai-tikėjimai-interpretavimai laiks nuo laiko užklojami Apreiškimų augančia (nepilna) tiesa. Pagaliau Penktasis Apreiškimas planetos istorijoje yra kritinis savo apimtimi ir tiesa, kurios užkloti nauja informacija nereikės. Nauja informacija prisijunks-pratęs-papildys Urantijos Dokumentų turinį.
emipetras: Kuo daugiau žinių turi protas tuo įdomesnės kuriamos sąmokslo teorijos, kaip politikoje taip ir pasaulėžiūroje, taip ir kosmologijoje. Gal Urantijos apreiškimai yra ir užbaigtiniai. Gal būt ? Kūrinijos rėmai , karkasas yra duoti, o kūrinijos vidų, nuolatos papildys kosminis protas, kūriamasis protas, kurio kūrybiniam tobulumui nėra ribų. Žmogus su savo kaukole taip pat yra panašus į KŪRĖJĄ. PALAIMINTI PANAŠĖJANTYS .
ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű