Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Algiirdas: “...pradedu matyti ir šalia esančius žmones, per evoliucijos prizmę ir atrodo kad labiau pradedu suprasti atskirų žmonių veiksmus, tačiau kartu ir dingsta viltis apie seserystę-brolystę, bei atsiranda supratimas kad šviesa ne taip lengvai prasiskverbia į žmogaus sąmonę...“ Ne taip svarbu suprasti viską, Kaip svarbu matyti viską
Algiirdas: "Žmogiškasis protas anksti pradeda demonstruoti savybes, kurios yra viršmaterialios; tikrai mąstantį žmogiškąjį intelektą nė kiek nesuvaržo laiko apribojimai. Tai, kad individai taip skiriasi savo veiksmais gyvenime, rodo ne tik nevienodus paveldėtus sugebėjimus ir skirtingus aplinkos poveikius, bet taip pat ir susivienijimo su viduje gyvenančia Tėvo dvasia laipsnį, kurį yra pasiekęs savasis aš, vieno su kitu SUSITAPATINIMO mastą." [1480_4] "Kada save padovanojantis Sūnus yra įsisavinęs tą patyrimą, kaip gyventi mirtingojo gyvenimą, kada jis yra pasiekęs SUSIDERINIMO su viduje gyvenančiu savo Derintoju tobulumą, tada jis pradeda tą savo planetinės misijos dalį kuri yra skirta tam, kad apšviestų savo sielos brolių materialiame kūne protą ir įkvėptų jų sielas. Kaip mokytojai, šitie Sūnūs yra išimtinai atsidave tų pasaulių, kuriuose jie gyvena, mirtingųjų rasių dvasiniam švietimui." [229_4]
Algiirdas: Urantijoje jie turės pasirodyti po to, kai jos gyventojai bus pasiekę santykinį išsilaisvinimą iš gyvuliškumo grandinių ir iš materializmo pančių. [231_5_7]
emipetras: Milijonai žmonių , kurie išbandė šią havajietišką atleidimo mantrą - savo gyvenime patyrė , vis augantį , vis įvairiapusiškiau besiplečiantį savo gyvenimo stebuklą. Tai tikrai padeda , tai tikrai gydo , tai tikrai keičia pasaulį . Tai tikrai sustiprina visas dvasines įžvalgas ir visas dvasines praktikas , kokios tik cirkuliuoja nubudusiame ir bundančiame prote , po ilgo žiemos miego . Pirmas ir pagrindinis Ho’oponopono metodo principas yra visiškas atsakomybės priėmimas už savo gyvenimą bei jame vykstančias situacijas. Kalbėdamas visiškas turiu omeny - visiškas. Nesvarbu, kas gero ar blogo nutiko - tai buvo sukelta ar pritraukta jūsų vidaus. Nesupraskite klaidingai, tai nėra jūsų kaltė, tačiau jūsų atsakomybė yra nuo to, kas tai sukėlė, apsivalyti. Čia prieiname prie antro Ho’oponopono principo - nuolatinio „apsivalymo”. Kaip atrodo apsivalymas Ho’oponopono metode? Nereikia niekur „tapinti”, įsivaizduoti jūros, kvėpuoti keistai, nereikia net nieko garsiai sakyti ar būti tylioje aplinkoje, ką turite daryti, tai mintyse kartoti žodžius: aš myliu tave, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Trečias principas apibrėžia tai, kam yra skirti šie žodžiai. Šie žodžiai yra skirti aukštesniosioms jėgoms - Dievui, Jėzui, energijai, visatai. Neskiriate jų konkrečiam žmogui ar situacijai, o tiesiog į viršų, į orą, savotiškos maldos formoje. Rekomenduojama paprašyti visatos, kad „apvalytų” mus nuo to, kas sukelia tam tikrą situaciją/problemą/blogą jausmą. Skamba tai paprastai: prašau, apvalyk/išgydyk mane nuo to. Galima pasakyti, nuo ko konkrečiai norite būti apvalyti/išgydyti, bet tai nėra būtina, nes jūs tai jau jaučiate ir matote - gyvai arba savo vaizduotėje. Tada kartojame mantrą: aš myliu tave, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Kaip ilgai kartoti? Kiek tik galite ir norite, kartokite, kai tik turite laisvą minutėlę, kai važiuojate autobusu ar mašina į darbą ar mokslo įstaigą, kartokite per pietų pertraukėlę, tarp pamokų ar paskaitų, kai einate pasivaikščioti, kai darote sumuštinį, kai valotės dantis, pokalbio pauzės metu, nuobodžioje paskaitoje ar susitikime - visada. Tiesiog kartojate mintyse: aš myliu tave, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Būtinai kartokite šiuos žodžius įtampos situacijose, po ginčo ar net jo metu, po nemalonaus įvykio, prisiminus seną nemalonią situaciją.
Die Teufelsbuhle: _____ir kam tiek vargo____OOOOOO____dalį parašyt_____dalį nukopijuot_____kai galima tiesiog įdėt nuorodą http://eft1.blogas.lt/hooponopono-meiles-mantra-111.html kartais žmonių norui pasipuikuot_________HOHOHO__________Nėra Ribų!!!____________HUHUHUHUHUHU
VaidasVDS: Emili, ką tu čia "blūdiji"? Priminsiu tau kai ką iš Urantijos Knygos Savo išorine tarnyste jūs galite apgauti žmones, bet Dievas žvelgia į jūsų sielą. Tą, ką aš jums sakau, gerai iliustruoja du vyrai, kurie atėjo į šventyklą pasimelsti, vienas buvo fariziejus, kitas buvo publikanas. Fariziejus atsistojo ir meldėsi sau: ‘O Dieve, ačiū tau, kad aš esu ne toks, kaip kiti žmonės, lupikautojai, nemokyti, neteisingi, paleistuvaujantys, arba net ir tokie, kaip šitas publikanas. Aš pasninkauju dukart per savaitę; aš duodu dešimtinę nuo visko, ką gaunu.’ Bet publikanas, stovėdamas toliau nuošalyje, nedrįsdamas net ir tiek, kad pakeltų akis į dangų, bet mušdamasis sau į krūtinę, sakė, 'Dieve, būk man, nuodėmingajam, gailestingas.' Aš jums sakau, jog publikanas išėjo namo su Dievo pritarimu, o ne fariziejus, nes kiekvienas, kuris save išaukština, tas tikrai bus pažemintas, o kuris nusižemina pats, tas tikrai bus išaukštintas." “Aš reikalauju iš jūsų tokio teisumo, kuris pranoksta teisumą tų, kurie stengiasi įgauti Tėvo palankumą išmaldos davimu, malda, ir pasninkavimu. Jeigu jūs tikrai norite įeiti į karalystę, tuomet jūs turite turėti tokį teisumą, kurį sudaro meilė, gailestingumas, ir tiesa – tas nuoširdus troškimas vykdyti manojo Tėvo danguje valią.” Kada malda tampa per daug estetiška, kada ją sudaro beveik išskirtinai gražūs ir palaimingi apmąstymai apie rojišką dieviškumą, tada ji praranda didelę dalį savo visuomeninančio poveikio ir ima linkti į misticizmą ir į jai atsidavusiųjų izoliaciją. Garantija, jog bet kuri malda bus išgirsta, yra jos nuoširdumas; dvasinė išmintis ir bet kokio prašymo suderinamumas su visata nulemia atsakymo laiką, būdą, ir laipsnį. Išmintingas tėvas tiesiogine prasme neatsako į savo neišmanančių ir nepatyrusių vaikų kvailas maldas, nors tokie vaikai pateikdami tokius absurdiškus prašymus ir jaustų didelį malonumą ir tikrą sielos pasitenkinimą. Tai, ką tu pateikei, tai kažkokia budistinė nesąmonė - nesvarbu kas kaltas, nesvarbios priežastys, nesvarbios pasekmės - bet labai svarbu mantras kartoti ir kuo daugiau kartų, kaltinant save, nes tu kaltas jau tuo, kad gyveni. Na kam to reikia dvasinei religijai? Čia juk tik gražūs žodžiai, įsupti į gražios prasmės rūbą. Tai ir yra budistinių pažiūrų didžioji klaida, tų absurdiškų budistinių teorijų yra daugybė, kai pavyzdį galiu pateikti Eckhart Tolle absurdišką teoriją... Bet tokiame gana kvailame meditavime nėra ir nieko blogo - žmogus atsijungia nuo sąmonės ir bent tuo metu neturi jokių blogų minčių. Nors Urantijos Knyga vietoj kažkokių ilgų ir nesąmoningų mantrų kartojimų siūlo labai paprastą atleidimo būdą Tėvas danguje atleido jums net ir prieš tai, kada jūs pagalvojote jo šito paprašyti, bet jūsų asmeniniame religiniame patyrime toks atleidimas yra neprieinamas iki tokio meto, kol jūs neatleidžiate savo bičiuliams žmonėms.
Jolanta: O aš manau kad nereikia nieko atmesti. Žmogus iš esmės yra evoliucinis padaras, jo praeitis gyvulinis protas, o žmogaus ateitis susileijimas su Dievikaja dalele. Tačiau vien žinojimas to nepadaro žmogaus labiau pažystančo Dievo. Nepatikėsiu jei kas sakytų kad nepatiria vidinės kovos tarp to kas gyvuliška ir to kas Dieviška ir dažna praktika, kaip ir Emilio pateikata meilės mantra, ar kokia kita Budistinė praktika (gal ne visos gal tik kai kurios) tik žadina žmogaus materialiame prote tuos impulsus kurie paskatina atkreipti vis didesnį dėmesį į Dieviškąjį likimą. Likimo tikslas pas mus vienas, gal būt to ir pakanka, kad išliktume, žinoti tikslą, tačiau kad pajustum Dievą savyje čia ir dabar, kad galėtum pažinti dievo savybes savyje ir kad jų neužgožtų iš praeities atėjęs gyvulinis protas galima pasitelkti ir įvairias priemones. Beje, juk Urantijos knygoje yar parašyta, kad Budizmas buvo tiesiojoje link Dieviško uosto ir tik tai kad jo tikle nebuvo Dievo jį užplukdė ant seklumos, bet aš supratau, kad praktikos kaip žmogaus samonę rengti yra puikios. Na gal pirminės, Budos praktikos. Klausimas, toks, o ši praktika skatina gėrį, frožį, meilę ir tiesą? Jei atsakymas taip, vadinasi tai gerai praktika, gal ne visiems ji reiklainga, bet ji iš principo gera.
Jolanta: man keista, kad dažnai kalbama apie galutinį tikslą, na jis puikiai suprantamas, ir Vaido citatos yra teisingos jei kalbėtume apie tobulą žmogaus protą, kuris nėra draskomas priešpriešų. Jei Jūs esate tokiame lygyje sveikinu, turėtumėte turėti absoliučią ramybę. Tačiau jei kalbėsiu apie save, mano protas dar dažnai pareiškia tam tikrų gyvuliškų poreikių, ir taip kaip jau atskiriu tai, tenka gana rimtai padėlioti į stalčiukus tai kad Dieviška ir tai kas gyvuliška ir daryti tam tikrus pasitinkimus. Dažna praktika padeda žmogui susigaudyti savo samonėje, padeda atskirti grūdus nuo pelų, mes negimstame žinodami kas yra gerai o kas blogai, tą žinojimą įgyjame patyrimo keliu, dažnai abejodami, mėtydamiesi, prieštaraudami patys sau viena sako visus, kitą tu matai visuomenėje, vienus standartus keli pats sau, kitus kelia aplinka. Iš kol žmogus nėra tvirtas kelyje, jis dažnai būna kryžkelėje, pasirinkimo kryžkelėje, pastoviai turi priimti sprendimus. Ir tam tikros peaktikos padeda žmogui susigaudyti savo pasirinkime. Nereiki atmesti visko ką žmogus yra paiekęs savo proto pagalba, nereikia atmesti kitų patirties, tai gal ir nėra Dieviškumas, bet tai puikūs būdai tvarkytis su savo materialiuoju aš. Bijoti praktikų gali tik tas žmogus kuris nesuvokia savo kelionės link rojaus, kuris nesuvokia, kad tikslas pažinti Dievą ir tapti panašiu į jį, tada taip, tada galima rizika kad galima nueiti į misticizmą ir ritualizmą. Jooooo ko toliau lendi, tuo mažiau jautiesi suvokianti ką kam reikia daryti. Bet smagu kad yra dalinamasi savo patirtimi, gal kada kas nors ir pasinaudos ja.
VaidasVDS: Jolanta, gyvendami kovos ir patyrimų įgijimo pasaulyje mes negalime turėti ramybės Religiniai keblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Be to mes gyvename dabar tokiame pasaulyje, kur blogis tiesiog viešpatauja beveik visose pasaulio (tame tarpe ir Lietuvos) valdžiose. Šiai dienai pagrindinis "dievas", kuriam beveik visi meldžiasi yra - mamona. O Jėzus labai akivaizdžiai yra pasakęs Ir vėl aš tvirtai pareiškiu, jog nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams; arba jis neapkęs vieno ir mylės kitą, arba kitu atveju, jis laikysis vieno, niekindamas kitą. Jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonui. Tad čia tos kovos dar bus labai labai daug...
Jolanta: Ir aš taip manau vaidai ir toje kovoje tai laimine tai pralaimine, bent aš, pargriūni, nusipurtai ir vėl eini. Ir šiandien pagalvojau dar, kad mūsų evoliucija dar per mažai nuėjusi kad galima būtų sukurti šviesos visuomenę, dar daugumos smegenys nėra tam pribrendę, tai truputį nuliūdino, bet ką tik tokią išvadą padariau ir dar negreitai galės Žemės gyventojai džiaugtis brolyte ir seseryste.
Jolanta: dar ką suvokiau, jei nepasiruošęs protas atsitrauks nuo konkretaus dvasinio lyderio, ar tai Kartalikybės ar kokio kito religininio judėjimo, jis būtinai nueis į misticizmą, ir to niekaip neišmuši. Manau kad ir neverta įrodinėti. Prisiminiau iš Urantijos jnygos, kai Kristus su savo broliu nuėjo į Pdėkos šventę ir brolis laikė kada Kristus pradės šventykloje diskutuoti ir įrodinėti tiesas, tačiau to nesulaukė, nes kristus tylomis ir su apgailestavimu žiūrėjo į šventikus ir tylėjo. Jis suvokė, kad nieko tu biekam neįrodysi.
Vikaras: ...o ką daryt tiems, katrie netur....jokio dvasinio lyderio-apart Dievo?..:)))
VaidasVDS: Vikarai, tai laimingi žmonės, o jei dar jie myli kitus žmones (ne kaip lyderius, bet kaip brolius ir seses), tai tuomet jie nuostabūs...
Vikaras: :)))) pradžiuginai biški...tai aš laimingas-ir dar nuostabus...:)))
Jolanta: užaugo tie žmonės, todėl ir nereikia, bet tokių labai mažai, o kai kas užsipainioja stebukluose, įvariose antgamtinėse galiose, kai kas pasitiki lyderiais. na reikia žaisliukų, reikia kažkaip pasijusti reikšmingais, todėl ir yra didelė rizika jiems užsirutulioti mistikoje. paskutiniu metu, gal ir blogai, bet taip yra, mane stebina kaip paprastus dalykus stengiamasi padaryti nepaprastais ir visų pastangų siekiama kulminacija vis sugryžta į dabartinio materialaus gyvenimo pagerinimą, o atrodo, na jei tu išgyveni, jri turi laiko dvasiniam tobulėjimui juk to ir tereikia, o koks gali prestižas, ar prabanga dvasinėje karjeroje....žinoma jei žmogus tai turi, puiku, jis turi didesnes galimybes rodyti pavyzdį, bet tai neturi būti pagrindinis pastangų tikslas.
Jolanta: manau kad ir laimingas ir nuostabus esi Vikare, kaip ir dauguma šio forumo dalyvių
Jolanta: kai kas iš mano rašliavos. Apie meilę Ar kada Jums kas sakė „Aš tave myliu...“, jei sakė kaip tada jautėtės? Manau kad pakylėtai, jautėtės išskirtiniu žmogumi. O ar kada sakėte Jūs kam nors „Aš tave myliu...“. o tada kaip jautėtės? Manau kad tada jautėte jog tai sakma tikrai išskirtiniam žmogui...... Apie meilę daug kalbama, ir dažniausiai tai siejama su įpatingais žmonėmis. Apie tolią meilę rašo knygos, rodo filmai, visi norime ją pajusti, nes ji siejama su nuostabia laimės būsena. Bet ar iš tikrūjų žinome, kas yra meilė, ar suvokiame ką realiai pajunta mylintis žmogu? Ir ar visi galime mylėti? Be meilės įpatingam žmogui, kartas nuo karto išgirstame ir apie tokias meilės rūšis, kaip meilė sau, meilė savo šeimai ir vaikams, rečiau, bet vis tik pasitaiko kad išgirstame ir apie meilę Tėvynei, dar rečiau išgirstame apie meilę žmonijai, yra nuogirdos, kad galima mylėti net priešus, o taip pat girdime kalbant apie aukščiausią meilės rūšį, meilę Dievui. Pakalbėkime apie tai ar iš tikrųjų tos skirtingos meilės yra atskiros ir viena su kita nesusietos? Kaip Jūs manote? Pradėkime nuo meilės sau. Juk skamba gana egoistiškai. Dažnai žmonės šią meilės rūšį maišo su savimyla, kuri siejasi su žmogaus pasipūtimu, ne saves vertinimu bet dažniau kitų nuvertinimu. Meilė sau yra daug paprastesnis ir tyresnis reiškinys. Tai meilės pirmapradė šaknis, be kurios neįmanomos kitos meilės rūšys. Netikite? Pabandysiu tai pagrysti. Bet kol kas apie mailę sau. Ką tai reiškia? Save mylintis žmogus žino, kad jis yra visa ko pradžių pradžia, todėl nuoseklaiai puoselėja save, savo pojūčius, savo mastymą, savo požiųrį, savo savijautą. Save mylintis žmogus suvokia, kad jei jis nemylės savęs, bus tusčia vieta žemėje nes neturės pirminės šaknies nuoširdžiai veiklai. Kai žmogus save myli jis turi žinojimą kad pasaulis prasideda būtent nuo jo. Ir tik keisdamas save gali keisti visą pasaulį. Toks žmogus labai daug investuoja į save, savo ugdymą, savo švietimą, savo geros savijautos puoselėjimą. Save mylintis žmogus savęs nekritikuoja, nesmerkia, klaidas suvokia kaip pamokas iš kurių turi tik pasimokinti. Meilė sau suteikia žmogui tvirtumo, suvokimo kas jis yra, ko nori iš savęs. Juk sutiksite kad tai puiki būsena. O dabar įsivaizduokime, kad toks žmogus sutinka kitą, jam patinkantį žmogų. Kaip manote, ar tokį žmogų lengva kitam įsimylėti? Manau kad visi sutiksite jog tikrai taip. Tvirti žmonės traukia prie savęs kitus. Nors silpnus ir savimi nepasitinčius žmones jie gali ir išgazdinti, kuriam laikui. Bet ne dėl elgesio, o tik todėl, kad šalia stipraus žmogaus jie atrodo gana menki. Pasvarstykim, kiek daug savimi pasitikinti žmogus gali investuoti į meilę savo partneriui. Jis jau yra pilnas meilės sau, todėl jam nereikia prieš atiduodant meilę žmogui jos prikaupti. Taip kaip save mylintis žmogus yra tvirtas savyje, žinantis kad jis yra visa ko pradžių pradžia meilę gali investuoti nelaukdams gražos, nes jis pats yra tos meiės šaltinis. Tokio žmogaus meilė bus nesavanaudiška, neapskaičiuojanti. Jis investuoja savyje sukauptos meilės perteklių, kurį ir praradus jis nelieka tusčias. O dabar pabandome pažiūrėti į kitą atvejį kai patinkantį žmogų sutinka savęs nemylintis žmogus. Toks žmogus dažnai jaučiasi savimi nepatenkintas, menkas, negabus, niekam nereikalngas. Kaip manote, kokios mintys ateina tokiam žmogui kai suvokia jog kažks jam labai rūpi, kad yra žmogus, kuris jam be galo patinka. Manau, kad pirma mintis, kuri ateitų jam galvon yra „aš jo (jos) neverta (s)“. Toks žmogus bijos pirmas parodyti savo meilę, nes atduodamas tą trupinėlį kuris atsirado dėl kito žmogaus buvimo, tačiau nepapildydamas meilės meile sau, kuri suetiki stiprybės, kuri visada bus kol būsi tu ir niekada neišseks, atiduodamas savo meilę kitam, žmogus bijo likti tusčias. Dažnai tokie žmonės nori pirma gauti iš kito meilę, o tik tada po truputį atidavinėti. Logiška, nes neturint jos atsargų norisi pirma sukaupti prieš dalinant. O iš kur galima sukaupti jei ne iš kito žmogaus. Iš dalies tai gaunasi kaip vampyravimas, tik ne kraujo, ne enrgetikos, o meiės. Kaip manote kiek realiai priimtinesnė meilės išraiška partneriui, pirmu atveju ar antru? O kokia tikimybė abejuose atvejuose, kad meilės istorija būtų sėkminga ir nepasibaigtų? Pakalbėkime apie meilę vaikams, tėvams ar kitiems mums artimiems žmonėms. Ši meilė visuomenėje daugiau suvokiama kaip privaloma meiės rūšis. Nevisada tėvai, vaikai ar kiti artimieji mus supranta, palaiko, tačiau mylėti mes juos privalome....kaip gi kitaip, juk tada mes atsidursime blogiečių rolėje. Tačiau mes jaučiame tai ką jaučiame....bet to juk pamatuoti niekas negali kiek iš tikrūjų meilė artimiesiems yra stipri ir gili. Jei žmogaus meilė sau yra labai silpna, jis sunkiai galės priimti artimuosius kurie jo nesupranta, nes tai dar didina nepasitenkinimą savimi, tai lyg pritarimas savo neigiamai nuomonei apie save, juk dėl to geriau nesijaučiame. Neturėdami vidinių meilės sau resusrsų mes negalime atstatyti savivertę, kurią paprastai silpnina artimieji su neigiamais vertinimais, taip pradedama tolti nuo jų, o tą tolimą, kad nebūtų smerkiamas visuomenėje, padedas maskuoti kaukės. Žmogus atlieka meilės pareigą......ar ne purvinai skamba. Paiimkime kitą atveją, kai žmogus neturėdamas meilės sau atiduoda visą save artimiesiems. Tai lyg jo gyvenimo įprasminimas, savo vertės kėlimas. Tačiau kas gaunasi, tokių vidinių resursų neturintis žmogus paprastai nori gauti patvirtinimą, kad jo meilė duos grąžą. Nes jis daugiau nieko neturi, kaip tik atiduodamą paskutinę meilę, kuri taip pat neesant meilės sau turi išsekti, nebent sulaukiama gryžtamojo ryšio ir pasikraunama iš kitų žmonių. Tokia meilė skamba kaip sandoris. Aš tau duodu, tu privalai gražinti. Lyg ir atrodo sąžiningai, tačiau paprastai gaunasi truputi kitaip. Žmogus kuris savo meilę paprastai investuoja į kitą žmogų, tai daro neatsiklausdamas kiek iš tiesų jos reikia tam kitam žmogui ir taip pat norėdamas susigražinti grąžą nėra paklausiama ar tas kitas žmogus nori ją gražinti. Gaunasi kaip ir savo valios primetimas. Paprastai žmonės kuriems nėra paliekama galimybė rinktis stengiasi nutolti nuo žmonių kurie bando savo, nors ir kilnius poreikius primesti kitiems. Ir meilės grąža nėra susigražinama. Ir atvejas, kada žmogus myli save, kuriam nereikia papildomų šaltinių meilės sau pasipildymui. Kaip ir minėjau anksčiau, toks žmogus gali meilę dalinti, nes mylėdamas save jis pasipildo ja be išrorinių donarų. Artimūjų nepritarimai ar kitokie negatyvūs vertinimai paprastai tokio žmogaus neišsunkia. Toks žmogus turi vidinių resursų atlaikyti priekaištus be didesnio įskaudinimo, nes jis suvokia, kad jo vertė nesumažėja dėl kitų nesupratimo, nes žmogaus vertė matuojama meile, kurios pas jį yra daug. Paprastai tokie žmonės myli be gražos, suvokdami savo vertę jie taip pat suvokia ir kitų vertę, nesvarbu ar jie pritria ar ne kitų veiksmams ar pasaulėžiūrai. Todėl ši meilė visada būna vaisinga. Meiė Tėvynei, retai psitaikanti ir gana pavojinga meilė. Tie kas jos nejaučia paprastai į žmones jaučiančius šią meilę žiūri su baime. Dažnas žmogus negali suvokti apie tokios meilės buvimą ir ją laiko tam tikros emocinės būsenos apraiška. Ir iš dalies jie teisūs. Meilė Tėvynei gali pasireiškšti gana neigiama forma. Tik gal būt tai jau nėra meilė Tėvynei, o kažkokio vieneto iškėlikas, nužeminant kitus. Dažnai meilė Tėvynei tapatinama su nemeile kitiems. Kyla retorinis klausimas ar meilė ir nemeilė gali būti vienu ir tuo pačiu metu pas vieną ir tą patį žmogų? Meilės jausmas yra į gerą nukreiptos emocijos, nemeilės jausmas yra destruktyvus kitų atžvilgiu. Kodėl taip atsitinka, kad meilė Tėvynė virsta nemeile kažkam? Panagrinėkime tam tikrų individų kitas meilės rūšis. Pradedame nuo meilės sau. Žmogus savęs nemyli, mano jog yra gana menkas ir nevykęs, jaučiasi blogai, taip besijausdamas paprstai nesuranda nuoširdžios meilės savo partneryje, nesuranda nes jei ir yra negali jos pastebėti, nes nemeilė sau diktuoja, kad jis nevertas jos. Šeimos kritikas, savo atžvilgiu, priima jautriai ir vėl atsiduria užburtame rate, nemeilė sau didėja. Geriausiu atveju toks žmogus ir nepagalvos apie meilę Tėvynei, nes nemeilė sau paprastai skatina nemeilę ir kitiems. Taip kaip nemeilė artimiesiems paprastai gali atnešti neigiamų pasekmių jo atžvilgiu, savo nemeilę žmogus slepia savo viduje. Sekantis po šeimos artimiausias žmonių grupės vienetas yra tauta ir ją apjungianti teritorija, kalba ir papročiai, Tėvynė, paprastai šis vienetas yra per daug abstraktus, todėl jai meilę projektuojantys žmonės, nelabai gilinasi į atskiro žmogaus emocinę būseną, todėl šioje terpėje galima paslėpri savo nemeiles sau, artimiesiems. Tai lengvas būdas tapti kažkieno dalimi ir sukurti iliuziją, kad esi vertinamas. Norint jaustis kad esi tikras šios grupės narys turi rodyti prieraišumą. O kaip tai parodyti.....tik „kovojant“ prieš tariamus priešus. O jais gali tapti bet kas kas yra už šio vieneto ribų. Paprastai tokių žmonių sąmonėje kova prieš kažką lygi kovai už kažką. Šiuo atveju už Tėvynę. O dabar pasvarstykime kitą variantą, kai žmogus myli save, yra pilnas pastoviai atsinaujinančios meilės šaltinis, turi puikią šeimą, kurią myli ir kurioje yra mylimas, jo meilė plečiasi iki Tautos, Tėvynės kurioje jis gyvena. Taip kaip meilė skatina tik gėrį, jo veiksmai bus nukreipti Tėvynės aukštinimui savo darbais. Paprastai tokių žmonių meilė Tėvynei nėra pastebima, gal net patys jie nepagalvoja apie tokią meilę, jie žino, kad nori būti naudingi šaliai kurioje gyvena ir tiek. Sekanti meilės rūšis, tai meilė žmonijai. Tai taip pat retai pasitaikanti meilė ir dažniausiai ji siejama kartu su meile Dievui. Tiek viena, tiek kita meilėats atskirai būtų neišbaigtos. Tačiau pirma aptarkime meilę žmonijai. Šios meilė jau nebegali būti blogų apraiškų. Mylėti visus, vadinasi neturėti priešų, jei meilė nukreipta tik į gėrį ji neturės neigiamo atspalvio, pati ši meilė savaime jau duoda neigiamą impulsą savęs nemylintiems žmonėms, jei žmogus nemyli savęs, kaip galima suvokti meilę visiems. Tačiau jaučiantys šią meilę prastai neturi neigiamų aspektų, gal tik vieną niuansą, kad ši meilė gali tapti neišbaigta, jei gretimi nebus meilės Dievui. Utopine atrodanti meilė, tai meilė savo priešams. Ši meilė daugumai atrodo, neįmanoma. Kaip galima mylėti tą, kuris tave skaudina, linki bloga. Tačiau, kai esi tvirtas savyje, kai suvoki save kaip žmogų, kuriam nėra analogų, kuriam nereikia patvirtinimo iš šalies kad jaustusi reikšmingu, kiekvieną iššūkį priimi, kaip galimybę. Ką reiškia galimybė, kai tave kitas skaudina. O tai labai elementaru. Žmogui tai kas nereikšminga paprastai nesukelia jokių emocijų, nei teigiamų sėkmės atveju, nei neigiamų nesėkmės atveju. Tačiau jei mes kažką labai sureikšminame, tai mus tiek žeidžia, tiek kelia. Jei kažkas mums sako, kad mes esame „kvailiai“, ir tai mus skaudina, vadinasi mes nesame tvirti savimi ir priimame tai kaip galimą tikimybę, todėl ir nuliūstame. Dauguma žmonių tai palaikytų įžeidimu ir supyktų dėl to kad, jiems skaudėtų. Tačiau tvirtas, savimi pasitikintis ir mylintis žmogus, suvoktų, kad žmogus pasakęs tai kas jį įskaudino iš tiesų tik parodė jam silpną vietą, kurioje esama labai pažeidžiamu, todėl reikia atkreipti dėmesį kodėl tai žeidžia, kur yra plyšys kuris daro jį silpną. Žmonės kurie linki bloga paprastai mums parodo tai, ko mes nepastebėtume kitokiu būdu. Tvirtas, savimi pasitikintis ir mylintis žmogus greičiausiai nekreips dėmesio į įžeidimus, o suvokdamas kad žmogus linkintis jam bloga tai daro tik todėl jog mano, kad yra teisus, ir nesvarbu ar tai tiesa ar ne, tuo metu žmogus tai daro ne iš blogų paskatų, o tik dėl tokio požiūrio. Ar galima pykti dėl to, kad žmogus šiuo metu turi tokį požiūrį, kad jo toks gyvenimo būdas ar toks chrakteris, kiek jo požiūris gali įtakoti tave, kaip žmogų? Paprasčiausiai tai tampa nereikšmingu dalyku, dėl kurio neverta pykti, o jei nepyksti tai paprastai linki tik gero, kitaip galima sakyti kad myli kaip brolį ar sesę. Ir aukščiausias meilės lygis, tai meilė Kūrėjui. Ši meilė dažniausiai laikoma religinio fanatizmo apraiška. Šios meilės paradoksas tas, kad meilė Kūrėjui skatina meilę sau, nes pradedi suvokti savo, kaip asmens išskirtinumą, o meilė sau padeda suvokti meilę Kūrėjui. Meilė Kūrėjui yra visų kitų neegoistinių meiliių šaltinis ir palaikanti jėga. Taip kaip tai vienintelė meilė neturinti realiai apčiuopiamo objekto, kuri nėra koncentruota į realų tikslą, ji tampa plati, apimanti visas žmogiškojo gyvenimo sritis. Meilės Kūrėjui negalima atskirti nuo meilės sau, meilės savo žmogui, savo šeimai, nuo meilės žmonijai, bei meilės priešui. Taip kaip meilė kūrėjui neturi fiksuoto objekto, jos negalima suvokti proto pagalba, protas mėgsta lygybę, jei kažką duodi, turi gauti, šios meilės srityje tiek atiduotos meilės, tiek grąžos pasverti neįmanoma. Tai išeina iš žmogiškojo suvokimo ribų ir kartu yra tiek natūraliai reali, kad tampa gyvenimo pamatu ir atsvaros tašku.
VaidasVDS: Jolanta, šiek tiek blogai, kad nesilankai kitose šio forumo temose. Tad, atsiliepdamas ir į tavo pamąstymus, tau atskirai įkeliu svarbią informaciją. Atsimeni, kai mano vieną nuorodą pavadinai nesąmone. Deja tai ne nesąmonė. Dabar įkeliu labai aktualų straipsnį apie juvenalinę justiciją. Reikalas tas, kad Lietuvoje kaip tik šiuo metu keičiami įstatymai, įteisinantys šią neva vaikų gynimo koncepciją. Straipsnį būtina perskaityti visą, nuo pradžios iki galo. Mūsų Seime tokiai justicijai jau pritarta po pateikimo, bet dar laukia balsavimas dėl tapimo įstatymu. Įstatyme viskas paslėpta po gražiomis frazėmis, bet kas tai bus, galima suvokti tik atidžiai išstudijavus pateiktą straipsnį http://www.ekspertai.eu/juvenaline-justicija/ Ypač daug ką pasako pateikti konkretūs pavyzdžiai konkrečiose, neva labai demokratinėse šalyse...
Jolanta: Neperskaičiau iki galo, labai ilgas. bet....matai Vaidai, vienas iš mano išsilavinimų yra socialinė pedagogika ir nedaug, bet pusę metų dirbau mokykloje. Įspūdingas laikas. Puikiai suvokiu vaikų psichologiją, tačiau negalima čia į vienus vartus žaisti. Paprastai vaikai nors ir mastantys, bet dėl gyvenimiškos patirties neturėjimo nelabai gali adekvačiai vertinti daugelį situacijų, tačiau puikiai suvokiu kad ir tėvų būna visokių. Vienas atsitikimas, kai mergaitė nori išsikelti pas mamą nuo tėvo, o tėvas neatduoda daiktų. Žinau kad nusižengiau įstatymams, bet palydėjau mergaitę į namus, kol ji rinkosi daiktus tėvas šaukė, jei išeisi iš namų, daugiau niekada čia nesugryš. Pasisodinau tada tėvą virtuvėje ir išrėžiau, ji juk vaikas ir ji turi teisę klysti, o tu esi tėvas, ir kad kaip tavo vaikas klystų ar ne, tu juk vis tiek liksi tėvu ir ji bus lygiai ta pati tavo dukrytė. Vaikas turi žinoti, kad ir ką padarys, kad visada gali kreiptis pas tėvą. gal dar ką pasakiau daugiau, bet kulminacija tokia, kad išeinant su daiktais tėvas dukrai pasakė, tu mano vaikas, aš tave myliu ir čia visada bus tavo namai. Patikėkit, fantastiškas jausmas kai užkerti kelią gal būt nepataisomiems dalykams. Po kiek laiko mačiau dukrą su tėvu parduotuvėje, abu pasisveikino o tėvas kai sutikau vieną ir pakalbino. Kitas atvejas, gerianti šeima, vaikai atimami kol kas laikimai, bet jei nesusitvarkys visam laikui, tai paskurtinis šansas. Šeima daugiavaikė, atrodo 6 vaikai. Motina ir tėvas ne pirmi geria, gėrė jų tėvai ir tėvų tėvai. Tačiau motina nutaria užsikuodoti. Mokykla visa ją smerkia, sako kad nieko nebus, kiek kartų ką žadėjo. pamenu kaip tada nors ir naujokė ginčijausi su pedagogais, sakiau, o iš kur jūs žinot, pasmergti greitai galima, duokit šansą pasitaisyti (čia kaimo mokykla), motina užsikodavo, vaikai dar buvo laikinuose globos namusoe. Kviesdavau į mokyklos šventes mamą, pasisodindavau šalia, kad jaukiau jaustusi, nes buvo smerkiama visų, dažnai girdavau, kokia yra šaunuolė, kad ryžosi tokiam žingsniui ir t.t. vaikus gražino, aš tuoj išėjau iš to darbo, tačiau jau 3 metai kai kiekvienas kalėdos ir velykas gaunu sveikinimus nuo vyresniosios dukters. kai gaunu sveikinimą vis pagalvoju, va jiems vadinasi viskas gerai. Čia maloniausias mano darbinis laikas, kai realiai gali padėti šeimai nesužlugti, žinoma jei nori tos pagalbos, kiek atvejų būna nesėkmingų. Tačiau sakyti kad kaltas ar tai tėvas ar mama, ar vaikas negalima. esu savanorė, vedu paskaitas mokiniams apie saviugdą ir kaip tik šiandien buvo paskaita apie vertybes, bandėm išsigryninti mokinių vertybes, bet....viename pavyszdyje buvo pasakyta, o tur būt taip ir yra, kad net turintis žmogus tam tikras vertybes, veikiamas tam tikrų aplinkybių gali palūžti ir nusžengi joms, o tai gali pasirteikšti ir pykčio ir smurto ir dar kokia forma. Urantijos knyga moko, kad prieš darydami išvadas turite žinoti visas aplinkybes, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Ir jokie įstatymai nepagerins situacijos, gali atnešti destrukciją, nes vaikai neturėdami įžvalgos gali bandyti pasinaudoti teisėmis, tačiau kad ir kokie būtų įstatymai, jie nepakenks jei šeima bus tvirta ir vaikai augs su tam tikras vertybes puoselėjančiais tėvais. Skaitydama šį straipsnį pagalvojau, mes bejėgiai prieš masę žmonių kurie evoliucijoje ne daug tepažengę, ne veltui Urantijos knygoje yra akcentuojama kad reikia skatinti aukštesnio išsivystymo žmonių populiaciją, o žemesnio išsivystymo žmonių turi būti tik tiek kiek reikia juodam darbui nudirbti. Ir dar į kai ką atkreipiau dėmesio, jei žmogus neturi gebėjimo pajusti Tėvą savyje ir gyventi tuo, tik sunkus dabas jį apsaugo nuo degradacijos. Deje mūsų visuomenėje proto išradimai vystėsi daug greičiau nei Dvasinė žmogaus evoliucija ir turime tai, kad dažnai žmonės priima visuotinus įstatymus tik matydami gana siaurą problemos dalį, ko pasekoje ir atsiranda tokių įstatymū projektai. pasikartosiu, primityvūs Žemės gyventojau evoliucijoje, visai dar laukiniai, todėl ir įstatymai laukiniai, ilgai dar truks kol ateis šviesos amžius, ilgai dar žmonės taikstysis su neprotingais įstymais, su nekompetetinga valdžia, su brutaliais pareigūnais ir t.t. Nieko neparysi tokioje evoliucinėje stadijoje mes esame. Tačiau viena aišku, kad šeimos vertybė turi būti ne įstatymu skatinamos, o iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis ir vertybėmis. Na teks kažkaiptais atsilaikyti šioje laukinėje visuomenėje
VaidasVDS: Jolanta, tave galima suprasti netgi labai gerai. Bet ir pagal dabartinius įstatymus negalima vaikų nei mušti, nei psichologiškai žaloti. Gaila, kad neperskaitei iki galo. Ten pateikta labai konkrečių pavyzdžių, kaip būtent padoriose šeimose, susidorojama su padoriais tėvais. Gražūs žodžiai ar gražūs deklaruojami tikslai dar ne visada siekia tikrojo gėrio. O šiuo atveju tai tikrai yra paslėptas blogis, nes ta problema pasidomėjau kur kas giliau. Aš kai ką sutraukiau iš Urantijos Knygos, verta pamąstyti Didžiulis pavojus šeimyniniam gyvenimui yra gąsdinanti savęs patenkinimo, šiuolaikinių malonumų manijos, kylanti banga. Pirminis akstinas vedyboms buvo ekonominis; lytinis potraukis buvo antrinis. Vedybos, pagrįstos savęs aprūpinimu, vedė į giminės pratęsimą ir tuo pačiu užtikrino vieną labiausiai trokštamų savęs patenkinimo formų. Jos yra vienintelis žmogiškosios visuomenės institutas, kuris apima visas tris iš didžiųjų paskatų gyventi. …. Nors pasitenkinimas dėl maisto, poilsis, ir humoras, drauge su periodiškais lytiniais santykiais, buvo savęs patenkinimo priemonė, bet vis tiek reikia konstatuoti, jog besivystantys papročiai nesukūrė kokio nors atskiro savęs patenkinimo instituto. Ir būtent dėl to, kad nebuvo sukurta patiriamų malonumų specializuotų metodų, tai visi žmogiškieji institutai taip iki galo vaikosi šitų malonumų. Nuosavybės kaupimas tampa tokiu instrumentu, kuris didina visas savojo aš pasitenkinimo formas, tuo tarpu į santuoką labai dažnai žiūrima tiktai kaip į malonumų priemonę. Ir šitas per didelis susižavėjimas, šita plačiai išplitusi malonumų manija, dabar sudaro didžiausią pavojų, kuris kada nors buvo pakibęs virš visuomeninio šeimyninio gyvenimo evoliucinio instituto, virš namų. ... Iškyla tikras pavojus, kada susijungia poadominėms rasėms būdingas neramumas, smalsumas, nuotykių siekimas, ir malonumų neribojimas. Sielos alkio negalima numalšinti fiziniais malonumais; meilės šeimai ir vaikams negalima padidinti neišmintingu malonumo siekimu. Net jeigu jūs ir naudojate meno, spalvos, garso, ritmo, muzikos, ir asmens papuošimo resursus, jūs negalite turėti vilties, kad šituo pakelsite sielą arba pamaitinsite dvasią. Tuštybė ir mada negali pasitarnauti šeimos kūrimui ir vaikų kultūrai; garbė ir varžymasis yra bejėgiai padidinti ateinančių kartų išlikimo savybes. .... Tegu žmogus džiaugiasi gyvenimu; tegu žmogiškoji rasė suranda malonumą tūkstančiais būdu; tegu evoliucinė žmonija tyrinėja visas teisėtas savęs patenkinimo formas, ilgos biologinės kovos žengiant į priekį vaisius. Žmogus tikrai nusipelnė kai kurių šiandieninių džiaugsmų ir malonumų. Bet tikrai neišleiskite iš akių likimo tikslo! Malonumai iš tikrųjų pražudo, jeigu jiems pavyksta sunaikinti nuosavybę, kuri yra tapusi savojo aš išsaugojimo institutu; ir savojo aš patenkinimas iš tikrųjų tampa pražūtingu, jeigu jis žlugdo santuoką, degraduoja šeimyninį gyvenimą, ir griauna namus – žmogaus aukščiausią evoliucinį pasiekimą ir vienintelę civilizacijos išlikimo viltį.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû