Форум » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение) » Ответить
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: kiekvieną kartą po kokio veiksmo save vertinu, kas darė įtaką vienam ar kitam pasirinkimui. Ar noras vykdyti Tėvo valią, ar mano gyvuliukas. Deje dažnai turiu pripažinti kad gyvuliukas nugali. Kai to nepastebi kažką darydama tai tiek, to juk turėsi laiko pasitaisyti, liūdniausia tada kai žinai jog vykdydama Tėvo valią turi pasielgti vienaip, bet dėl iškilusios baimės pasielgi kitaip. Ir nesvarbu kad tai neturėjo jokios neigiamos reikšmės, bet tave nugalėjo gyvuliukas ir dėl to darosi liūdna. Mano pažystami atsakytų, juk tai normalu, esi žmogus, nevaidink Dievo ir t.t. Daug kas tame mato aroganciją, norą būti kitokia, per paskutinius metus tikrai daug bendravau tikėdama, kad žmogui tik reikia parodyti kryptį link Tėvo ir jis pats toliau viską suvoks, deje........todėl stengiuosi ribotis nuo žmonių nuomonės kuri nepadeda augti. O ir mano pačios gyvuliuks gajus, nors suvokiu kūrinijos planą ir savo misiją jame. Ko tada norėti iš tų kas nesuvokia? Milijonas ir vienas klausimas kyla, ir jų kyla vis daugiau nei randu atsakymų. Bet kokį pergalės jausmą pajuntu kada randu išeitį, kad nepasiduoti baimei, bet kartu ir nešokiruoti visuomenės, kai Tėvas parodo kaip turiu elgtis. Bet kol kas tai tik pradžia, tą jausmą tik kartą patyriau, po to kai atsirado noras vykdyti Tėvo valią, kai radau sprendimą kaip turiu elgtis vykdydama Tėvo valią ir kartu nekenkdama sau materialioje plotmėje. Ar sugebėsiu tai išlaikkyti........manau kad pirminė degradacija tikrai įvyks, taip paprastai būna, du žingsniai pirmyn ir vienas atgal, bet gal būt......na tiek to, tai kas bus tas bus :)
Jolanta: Rimatai, viena ką žinau tai kad tikrai visa atsakomybė yra tik pačio žmogaus rankose. Metų metus žmogus norėjo kad kažkas kitas būtų atsakingas už pasekmes. Iš dalies taip ir yra, nes mums duodama milijonas šansų pasitaisyti, tačiau tik tavo pačios valios dėka arba judėsi pirmyn arba ne. Dažnai sakau, kad gyvasis įtikėjimas tai Naujo mastymo, stiprių žmonių požiūris į religiją, nes būtent suvokiant kūrinijos evoliucijos planą turima prisiimti atsakomybę už savo tobulėjimą. Niekas nemostels lazdele ir nepadarys tavęs tobulu. Jei ne dabar priimsi šį sprendimą tai po prisikėlimo, bet turėsi priimti atsakomybę už savo ėjimą link Dievo tik tu pats. Tai liūdna tiesa daug kam, todėl daug kas atmes šį gyvą įtikėjimą, žmonės bijo atsakomybės materialioje plotmėje, ką kalbėti apie dvasinius dalykus. Urantijos knyga ugdo naujo mąstymo žmogų, tai juk nėra knyga kuria turima mokintis mintinai, kad neužmiršti jos tiesų, ši knyga atskleidžia esmę, kad žmogus galėtų rinktis priimant sprendimus ir arba prsiimti atsakomybę už savo kilimą į Rojų arba sustabdyti kažkuriam laikui savo kaip Dvasinės būtybės evoliuciją. Taip žmonės skirtingi, kai kas rutuliosis materialioje plotmėje ir sieks tobulumo čia, tačiau išlikti gali tik tai kas yra dvasiška. Na klysta kai kas, klystame mes, nė viena klaida nėra mirtina dvasiai kol žmogus galutinai neatmeta siekio pažinti Tėvą. Tačiau parodyti, suteikti galimybę suvokti kūrinijos esmę ir žmogaus likimą mes turime, kad galėtų pats rinktis ir priimti sprendimą atsiduoti materijai ar ugdyti tai kas amžina Dvasinius dalykus.
Jolanta: Kaip tik Rimai "AŠ" yra. Yra Aš kuris išliks per amžių amžius savitas, vienintelis ir originalus išlaikęs tam tikrus dabartinio Dvasinio AŠ bruožus. Bėda tame, kd metų metus buvome mokomi, kad mes esame kažkas išaukštinta vien todėl kad esame žmonės. Juk net religija sakydavo, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvizdą, ir tol kol nesuteikė galimybės pažvelgti į viską visos kūrinijos mastu mes galvojome, kd esame sekanti grandis po Dievo, o tai juk be galo fantastiška, arba žmogus arba tobula Dvsia, mirštame nuodėmingi, o prisikelime tobuli. Taip būtų lengva, paprasta, nereikia jokių pstangų, na atlieki tam tikrus ritualus, bet kas tai, juk tai trumpai, o po to darai beveik bele ką. Na iš tiesų labai niekas ir nepakito išskyrus vieną faktą, kad žmogus yra pats žemiausias padras turintis galimybę į išlikimą ir kad neatsibus tobulas, o atsibus tame pačiame tške kuriame išeis. Ir kad nesvarbu kada, turės viską praeiti, turės išsivalyti nuo savo gyvuliuko jei pasirinks Rojaus likimą. Būtent todėl Aš ir išliks, nes žmogus tik savo valios dėka, priimdamas tam tikrus sprendimus eis pirmyn. Kiekvienas priims skirtingus sprendimus pagal savo temperamentą, pagal kitas būdo savybes, Dvsios nėra kažkas mareonetiška, tai asmenybės kurios irgi priima sprendimus, kartais ir klaidingus, ką parodė Liuciferio maištas. Tobulas tik Tėvas ir Rojaus Trejybė, bei Rojus, visa kita yra tik evoiuciniame procese.
Rimantas: Tavo, Jolanta, koncepcija irgi yra visai nebloga, kaip ir mano. Aš galvoju, kad viskas yra tik žaidimas ir niekas už nieką neatsako, suvaidinam savo rolę (galėdami improvizuoti arba ne, praeidami per visus morontinius ir dvasinius pasaulius arba ne) ir grįžtam namo. Tu galvoji, kad esam už viską atsakingi, bet jeigu ką nors darom ne taip, tai nieko baisaus, dar turėsim labai daug laiko viską ištaisyti, nes kelionė namo labai ilga.
Jolanta: Bet Rimai niekas nepateisina piktybinio blogio ir samoningos nuodėmės. Ir dar......jei nėra noro tapti dvasine būtybe, jei neturime siekio vis panašėti į Tėva, tada ateities neturime, išlieka tik tas kas turi potencialą tapti tokie Tobuli koks tobulas yra Tėvas, ir nesvarbu kiek mes klystume, jei mūsų širdyje yra šis tikslas mes turėsime galimybę ištisyti savo netobulumus.
Jolanta: Sutinku ne vieną žmogų iš skirtingų religinių bendruomenių kurie nuoširdžiai ieško Tėvo, mano širdis džiaugiasi tai matydama, tačiau džnai pagalvoju, kaip jie palengvintų savo ieškojimus jei galėtų suvokti Urantijos knygos tiesas. Bet gal kai kas turi praeiti tam tikrus sunkumus iki giluminio tiesos suvokimo, kad žinios nebūtų paviršutinės, kas žino.....gal tas kas dabar yra besiblaškantis ateityje gali parodyti tokį dvasinį šuolį kad stebėsimės iš kur tai. Tėvo keliai nežinomi, bet gera matyti kad ir nedažną bet vis pabundanatį žmogų :)
Rimantas: Jolanta rašo: kas žino.....gal tas kas dabar yra besiblaškantis ateityje gali parodyti tokį dvasinį šuolį kad stebėsimės iš kur tai. Kai supranti, kad viskas yra iš Tėvo, tada visai nestebina jokie šuoliai, pasiekimai, pabudimai...
Jolanta: Ne visai Rimai, nuo tų laikų kai žmogus parodė svo valią, Tėvas žmogaus evoliucijąi daro įtaką tik tiek kiek yra užprogamuotas pats žmogus nuo pirminio evoliucinio taško, o jame yra užprogramuota noras tobulėti, tačiau šį Tėvo planą žmogus savo valia taip pat gali ir atmesti. Kai žmogus pasirenka svo likimą kaip siekimą tapti panašiu į Tėvą, jam padeda labai daug dangiškų būtybių, tačiau pačio sprendimo ar pasirinkti Dievišką likimą ar ne renksi pats žmogus. Ilgą laiką, tuos paskutinius metus pastoviai sau užduodvau klausimą, ar verta kalbėti apie Tėvo planą, apie žmogus evoliuciją, apie išlikimą ir t.t. O argumentai buvo tokie, kad jei neduota Tėvo žmogui suprasti tų tiesų tai niekas ir negali jam įpiršti. Kartais apimdavo net neviltis, tu suvoki visa ko esmę ir tos esmės grožį, bet perteikto to negali, o jei ir bandydavu tai vis atsimušdavau į sieną ir dabar atsimusšu. Tačiau vis sau kartojau Algimanto pasakytus žodžius. Tik savo gyvenimu mes galime deklaruoti psirinktą kelią, ne žodžiais, ne paskojimais bet savo gyvnimu. Tai lyg ir įprasmino tam kartui mano suvokimą. bet visiškai neseniai, gal vakar, gal prieš keleta dienų skaitydama Urantijos knygą apie tam tikrų evoliucijos laikotarpių mokytojų įtaką žmonijos mastyme ir religiniame suvokime supratau, kd tylėti negalima. Gal žmonės ne visi gali suvokti gilumines esmes ir prasmes, tačiau pas visus yra tikimybė jos atsiras noras surasti Tėvą ir tai kiek tas nors gali atsirasti dažnai prikauso ir nuo mūsų, kurie suvokia kūrinijos planą noro rodyti tas tiesas ar tai žodžiu ar tai veiksmu, ar tai savo gyvenimu. Todėl pripažink, ar taip jau svarbu kieno sakinys išmintingesnis, kieno tiesa teisingesnė, o gal svarbiau kad ta tiesa, kokia ji bebūtų skatintų kitą žmogų susimstyti apie Kųrinijos planą ir jo vietą tame plane
Jolanta: O šiaip patvirtinant tavo mintį Rimai, Tėvas visa ko pradžia, Tėvas visa ko pabaiga. Sena, paprasta ir neginčijamai teisinga.
VaidasVDS: Labas Jolanta, ne viskas yra vienoda, atvirkščiai viskas keičiasi. Jei kur nors nedalyvauji, pradedi tolti ir atsilikti. Tikra vertybė yra išgryninama per gana ilgą laiką, tiek amžinybės prasme, tiek gyvenimo žemėje prasme. Viena iš geriausių patarlių sako: "skubos naudą velniai gaudo". Visiškai nenoriu grįžti prie Algimanto. Tai praeitas etapas. Žmogus sureikšmino save ir dėl to dabar patiria visokius nepatogumus. Iš savęs sureikšminimo sugrįžti lygiai taip pat sunku kaip ir iš klaidingų įsitikinimų. Daug kas daro klaidą - aš jau suvokiau Urantijos Knygą... Vaje vaje, jau septynis metus Jai paskyriau, bet vos ne kasdien ką nors naujo Joje atrandu. Mūsų gyvenimas yra per trumpas, kad galėtume Ją pilnai suvokti. Tad aš tebesu Urantijos Knygos mokinukas ir tuo nepaprastai didžiuojuosi. Turiu mokytoją, vedlį tiek gyvenime, tiek amžinybėje. Ir tegul tik Dievas duoda pakankamai drąsos neišklysti iš šio kelio. Vienas iš pagrindinių žmogaus iššūkių gyvenime turėtų būti - nugalėti savęs sureikšminimą. Tik tada galima surasti ir tikrus draugus, ir patį Tėvą...
Jolanta: Vaidai, būk geras, neliesk temos kiek skaitai šią knygą. na ją perskaičiau beveik 4 karttus, nors tik antri metai su ja baigiasi. Ir turiu pripažinti, kad manęs visiškai nebeįdomios interpretacijos, smulkmenos ir t.t. Taip aš ją suvokiau, perkandau, sužinojau žinios kurią nori pateikti prasmę ir esmę. Ir matydama realybę kam ši žinia pateikiama, suvokiu šios užduoties sunkumą. Ir jei tau nepatinka, kad taip teigiu nes ją skaitau tik 2 metai, o tu 7, tai tavo bėda. Kita vertus kiek pamenu visada priekaištaudavai dėl laiko kiek su šia knyga esu, lyg tai būti pati savaime vertybė. Deje ne. Ir negaliu pasakyti kad po to kai baigsiu 4 kartą kad skaitysiu 5. Gal darysiu pertrauką, nes Algimanto žinia yra teisinga, kad Urantijos knyga be asmeninio tobulėjimo yra bevertė. Net pačioje Urantijos knygoje yra rašoma kaip blogai kai žmogus į kažką įsikabina neleisdamas sau pažvelgti į platesnius tolius. Šios knygos žinia perduota, suvokta ir įsisamoninta. Ką darysiu su šituo žinojimu, jau kitas klausimas. jei tai liks tik mano žinojimo lygyje vadinasi nuvilsiu Dvasias perteikusias šią žinią. Atvirai kalbėti apie tai.....sunkiai supranta dažnai net skaičiusieji šią knygą, o ką kalbėti apie neskaičiusius. Taip, esu lengvame pasimetime. maniau kad tos knygos užteks visam gyvenimui, deje......jei nepereisiu prie realizavimo visa ko realybėje vadinasi degraduosiu, o ir žinojimas bus visiškai nenaudingas. Ką daryti, nežinau. Kaip veikti realybėje - nežinau, ir daug ko nežinau, ne teoriškai o kaip pateikti viską praktije. Plius dar veikia baimė, man tai visiškai naujas etapas turėtų būti, visiškai nežinomas, nenutuokiu apie galimas pasekmes. Tačiau pliurpalų čia, ir dar nekokybiškų pliurpalų tikrai neužtenka. Kyla dar kitas klausimas, ar misinija gali būti įmanoma, kai aplinkui tokia tamsa, beviltiška tamsa. Bet ne guostis čia ateinu. Vaidai, kas mane tavyje stebina, tai ta nesvietiška arogancija matuoti viską pagal savo kurpalį. Apsiramink žmogau, kartais gal būt verta ir patylėti. Kažkodėl paskaičius tavo komentarus prapuola noras čia lankytis.
VaidasVDS: Jolanta, aš tau pabandysiu paaiškinti, kas tau sukelia neigiamas emocijas. Nesugebi manęs suvokti ir užpyksti ant manęs. Bet štai aš ant tavęs visiškai nepykstu ir tave gana gerai suprantu. Atvirkščiai džiaugiuosi tuo, kad čia bent kartas nuo karto sugrįžti. Ir net į kitas temas šį kartą užsukai Aš esu patenkintas tuo, kad žmonės yra skirtingi. Daug įdomiau bendrauti su žmonėmis, kurie šiek tiek skiriasi, nei su visiškai vienodais. Juk žmonės ne mechabizmai-robotai. Aš mėgstu diskusiją. Jei kas nors nesutinka su manimi, galiu diskutuoti. Bet labai daug kas vietoje diskusijos žeria priekaištus, kad tu toks ar anoks. Kalbėdamas apie savo praleistus metus su Urantijos Knyga, nenoriu pabrėžti to fakto, kad štai aš esu už kažkurį kitą (su mažesniu stažu) pranašesnis, bet noriu pabrėžti tą faktą, kad bėgant metams mano požiūris į kai kuriuos dalykus gana smarkiai kito. Tik maždaug po penkerių metų atsirado užtikrintumas, o anksčiau dažnai pasireikšdavo emocijos ir klaidingos interpretacijos. Dabar atsiranda šiokia tokia branda, bet suvokiu, kad ir ateityje dar reiks daug ką taisyti. Štai Emilis už mane juk tikrai daugiau metų studijuoja Urantijos Knygą, bet tai visai netrukdo mums bendrauti, o aš ne su visomis jo nuomonėmis ar nuostatomis sutinku, bet vertinu jį, kaip asmenybę, labai teigiamai. Betgi ne dėl lenktyniavimo čia renkamės, o tam, kad padėtume kitiems ir sau. Juk to ir tereikia visiems nuoširdiems žmonėms, būti kartu ir kurti kažką gražaus, teisingo ir vertingo. Šiaip norėčiau ir galėčiau tau šiek tiek padėti, bet išmintis sako patarkite tiktai tada, kada patarimo yra prašoma
Jolanta: Vaidai, tu turėjai vieną skaitymo tempą aš kitą, tu skaitei vienaip aš kitaip. Tu nagrinėjai sakinius aš bendrą kontekstą, bet 4 kartus ir iš tų 4 kartų konteksto atėjo suvokimas kad esmė suvokta. Ir kas čia tokio.......kodėl neigiamas vertinimas, kokiu pagrindu. galiu drąsiai psakyti, be jokio psididživimo. Suvokiau Urantijos knygos žinios esmę. O suvokiau visą laiką skaitydama ir realybę vertindama. Gal būt ta žinia tokia tik man, bet ją suvokiau. Toliau gali kisti tik tos žinios gilumas, bet ne turinys. ketvirtą kartą skaitydama, beveik visos knygos skaitymo eigoje rašaiu citatas žmogui vienam, po aibę citatų smsais. Norint atrinkti iš skyriaus pačias tinkamiusias citatas turi įsigilinti, ir taip kiekvieną dieną. Tai fantastiška praktika. Suvokimas visai neatpalaiduoja, tai įpareigoja. O kas dėl nuoširdumo.....Vaidai, gal ir esi nuoširdus, bet čia to nesijaučia. gal būt ne taip parašai, nežinau kodėl, bet nesijaučia. Kita vertus ar būtinai reikia vertinti kito samprotavimus, gal būt kiekvienas gali pateikti savo versiją ir tegu vertina tas kas skaito. vertinimas dažnai duosa žeminimo toną, tą kad kažkas prasčiau suvokia nei aš. Nors......to ir man reikia išmokti. mano noras buvo tik pasisakyti be jokių vertinimų tai gerai ar blogai. man nėra įdomi kito nuomonė apie mano suvokimą, ją turiu pati sau, bet įdomi kito nuomonė apie jo suvokimą. Visiškai normalu skirtingi suvokimai, tačiau tai neturi tapti kritikos objektais. tame daalyvauti nenoriu. nepyk, bet tik pasakiau kas man tikrai trukdi bendrauti su tavimi.
VaidasVDS: Jolanta, tam yra duodama diskusija, kad būtų galima išspręsti nesutarimus ar skirtingus požiūrius. Aš savo kiekvieną teiginį pilnai galiu argumentuoti. Bet man tiesiog reikia žinoti, su kokiu mano teiginiu tu ar kas nors kitas nesutinka. Tu parašai tokią apibendrintą nuomonę apie visą komentarą ar mane asmeniškai, o man belieka spėlioti, kas čia tau neįtiko. Aš esu praėjęs tas problemas, apie kurias tu kalbi dabar. Galėčiau pasidalinti savo patyrimu, bet tik tuomet, jei tu turi noro apie tai kalbėti. Mes visi stengiamės savarankiškai spręsti savo problemas, bet kartais tam padėti gali ir kito žmogaus patyrimas. Jei sakai supratai Urantijos Knygos esmę, tai turėjai suprasti kaip per skubėjimą, pvz. Liuciferis netgi sukėlė maištą mūsų Visatoje. Tik tą ir noriu pasakyti, kuomet kalbu, kad per trumpą laiką esmę gal ir galima suvokti, bet tapti neklystančiu tiesiog neįmanoma. Po kelių dienų įkelsiu vieno labai protingo žmogaus interviu vertimą, ties kuriuo dabar dirbu. Leiskime kartais pasireikšti ir kitai nuomonei...
Jolanta: Bet kodėl tu manai kad laikas trumpinamas? Tu vėl matuoji viską pagal save. O tiesa ta, kad man neįdomu knaisiotis po atskirų sakinių formuluotes. Labai dažnas atvejas, kad viename skyriuje sakinį galima interpretuoti vienaip, o kitame kitaip. Kad ir kai kalba apie žmogaus evoliuciją iš tų dalių galima daryti interpretacijas vienas, o iš pirmų dalių kitas, o iš Kristaus mokymų dar kitas. Kol nematai viso vaizdo klaidingos interpretacijos manau neišvengiamos. O kita vertus, kai suvokiau šios knygos esmę, galvoju, kiek svarbios tos interpretacijos. Pirma dalis duoda žmogui suvokimą, kokia yra kūrinija, kad jis galėtų plėsti savo samonę neapribodamas savęs Krikščionybės rėmais ir neplaukiodamas Budizmo samonės vingiuose. Plius Dievo Galutiniojo ir Dievo Aukščiausiojo akivaida duoda suvokimą, kad žmogus Dievybę pažins labai skirtinagai priklausomai kur jis bus. Patirtinis dievas duoda suvokimą žmogaus esmę Dievybių kontekste. Antroje dalyje mums padeda suvokti mūsų planetos vietą jau Kristaus kūrinio kontekste. Kiek svarbu mums vietinės visatos visa struktūra, kilimas, kiek svarbūs yra įvykiai, kurie lėmė mūsų planetos tam tikrą gyvenimo tipą. Tai irgi labai svarbu, kad žmogus suvoktų Kristaus sūnytės esmę, nes tai keičia maldos esmę, Kristau priėmimo esmę, suvokimą kad toje plačioje kūrinijoje mes turime ir šiek tiek arčiau esančius brolius. Mūsų vietinės visatos dangiškų būtybkų tarnavimas duoda suvokimą apie pagalbą kurią mums teikia ir kiek žmogui svarbu neužsirutulioti savyje, savo noruose, savo gyvenimo įvykiuose ir pamatyti save visų vietinės visatos būtybių kontekste. Tai išlaisvina žmogaus mąstymą apie save patį, atraišioja pančius muo savęs suvokimo ribotumo. Trečia dalis skirta tam kad žmogus suvoktų kodėl jis yra tokioje padėtyje kokioje yra, kokie įvykiai padrė situaciją tokią, tai išlaisvina žmogų nuo suvokimo apie žmogaus ribotumą, kad tobulėjimas vyksta, kad esame kažkokioje tarpinėje pozicijoje ir svarbu yra judėjimas. Ketvirta Dalis......čia manau nereikia komentarų, bet tai tik žmogaus Sūnaus atskleidimas kaip ir Dievo sūnų. Tai žmogui duoda viziją, tikslą, siekiamybę. Tai va, Urantijos knygos misija yra žmogaus sąmonės išlaisvinimas, jokiu būdu negalima jos įspausti į naujus rėmus. Nieko tokio jei žmogus yra Katalikas ir nuoširdžiai tiki Katalikybės kontekste, arba Musulmonas ir nuoširdžiai tiki Islamo kontekste, tačiau jie save įspraudžia į rėmus ir uždaro galimybę augimui, tobulėjimui, siekimui tapti tokiu tobulu koks yra Tėvas danguje, tačiau tai nė kiek jam nesumažina galimybių į išlikimą. Tačiau laiką, čia šioje žemėje jis panaudoja ne visai naudingai, tik tiek. Problema tame, kad greičiausiai dar žmogui per sunku turėti išlaisvintą sąmonę, žmogui dar reikia rėmų. Ar turime teisę juos iš jo atimti.
Rimantas: Jolanta rašo: O tiesa ta, kad man neįdomu knaisiotis po atskirų sakinių formuluotes. Labai dažnas atvejas, kad viename skyriuje sakinį galima interpretuoti vienaip, o kitame kitaip. Kad ir kai kalba apie žmogaus evoliuciją iš tų dalių galima daryti interpretacijas vienas, o iš pirmų dalių kitas, o iš Kristaus mokymų dar kitas. Kol nematai viso vaizdo klaidingos interpretacijos manau neišvengiamos. [/quot Taip, Jolanta, ten kur yra žodžiai, išminties mažai ir kuo daugiau žodžių, tuo jos mažiau. Ir kas gi iš mūsų gali matyti visą vaizdą?
VaidasVDS: Jolanta, aš niekur nekalbėjau apie jokius rėmus, kad reikia į kažkur įsisprausti. Nekalbėjau aš ir apie jokį laiko trumpinimą. Gyvenimas tikrai yra gražus, kuomet jį gyveni prasmingai ir dvasingai. Bet turi gyventi aktyviai. Visada stoti į gėrio pusę, nebūti abejingu, kada pasireiškia blogis ar netiesa. Tuomet atsiranda poreikis kovoti. Bet ne ginklais, o protu, idėjomis ir išmintimi. Ta kova tuo sunkesnė, kuo daugiau blogio yra pasaulyje. O jo yra dar labai daug. Tad ir kovoti teks dar daug. Turime naujus ir labai gerus "ginklus", bet dar turime išmokti jais naudotis. Kuomet išmoksime, tuomet pradėsime keisti pasaulį. Tikrai nemanau, kad pasaulis pasikeis greitai, bet pasikeis tikrai. Tad ir sakau, mes nieko negalime pagreitinti. Turime gyventi, vystyti išmintį ir kovoti. Tik nereikia kovoti tarpusavyje, kuris čia gražesnis, ar protingesnis, ar kuris daugiau įgaliojimų kažkokių turi, ar kuris geriau supranta ar ilgiau studijuoja. Aš tiesiog ieškau žmonių, labiausiai vertinančių nuoširdumą ir išmintį, nesipuikuojančių savimi ir mokančių bendrauti, išklausyti, išgirsti, suprasti...
Jolanta: Labas Rimantai, visi norintys gali matyti visą vaizdą. Žinoma jis skirsis, ir tai normalu, tai kas man skaitant pirmą kartą atrodė vaisai nereikšminga ir neįdomu, tai trečia dalis, žmogaus evoliucija, skaitant trečią kartą suvokiau kokia ši knygos dalis yra reikšminga, nes žiūrint per šios dalies prizmę, mes galime suvokti būtent tai, kaip ir kodėl gali viską matyti skirtingi žmonės. Žmogaus evoliucija nėra istorija, ji vyksta čia ir dabar ir skirtinguose lygiuose, todėl ir visko suvokimas skirsis, bet ir tai nėra nieko bloga, nes bet kokiu atveju žmogus bus skatinamas tobulėti, judėti į priekį. na žinau kad ir mano suvokimas dar daug kartų kis, bet tai ir esmė, kad jis kilstų, kad jis augtų.
Jolanta: nepažystu Vaidai tavęs, todėl tikiu tavo žodžiu. Tai svarbiausia, ieškoti gėrio ir jį vienyti. Kaip tik šiandien skaitydama Urantijos knygos skaičiau apie, tai kad krikščionybė savo pradžioje isisškai atliko savo misiją, net ir daug ko nesuvokdama ir neįvertindama, tik vėliau kai atsirado tikėjimo falšas (čia jau mano interpretacija) ji smuko. Kad per visą evoliuciją skirtinguose rasėse buvo daug šamanų ir kitų dvasininkų kurie stabdė žmogaus evoliuciją, tačiau buvo ir dvsininkų kurie vedė žmones link šviesos. Nėra juoda ir balta, yra noras siekti gėrio ar asmeninės naudos. Ir nesvarbu ar žmogus bus skaitęs Urantijos knygą, ar remsis tik biblija, Koranu ar dar kokiu religiniu šaltiniu. teisingai sako Rimantas, išminties į žodžius neįspausi. tą pačią Urantijos knygą skaitydami galima sustiprinti savo norą siekti gėrio arba pasiduoti ir manyti na gal aš vistiek nieko nepakeisiu dabar, o kas bus po manęs tas bus. Ir nieko nepadarysi. mano taip pat noras burti išmintingus žmones kurie ieško Dievo ir nesvarbu kokiomis priemonėmis. Įdomiausias dalykas tame kad tada kada perskaičiau pirmą kartą Urantijos knygą, labai ją sureikšminau, kaip vienintelę kurią turi visi perskaityti. Kai ją skaitau ketvirtą kartą, matydama skirtinumus žmonių ir visos aplinkos, su šypsena dabar žiūriu į savo vaikišką buvusį užsidegimą. evoliucijos nepagreitinsi deje, bet kaip sako Algimantas, gyvenimu reikia rodyti pavyzdį. Gal bandome visi draugiškai, nepriklausomai nokiu šaltiniu naudojamės gyvenimu rodyti, kad dvasinis pasaulis tikras, realus, kad jis mūsų likimas.
Rimantas: Jolanta rašo: Gal bandome visi draugiškai, nepriklausomai nokiu šaltiniu naudojamės gyvenimu rodyti, kad dvasinis pasaulis tikras, realus, kad jis mūsų likimas. Geras pasiūlymas. O kaip tu įsivaizduoji draugišką rodymą? Tai draugiškas bendravimas be vienas kito grūzinimo ir savo nuomonės piršimo forume ar gerų darbų darymas, pvz susiorganizuojam ir prinešam senutei vandens iš šulinio?
полная версия страницы