Форум » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение) » Ответить
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: O dabar apie Vaikus, gal būt ir truputį susipainiojau, nes apie tėvus kurie yra prikelti ir prikeliamus vaikus buvo rašoma kaip apie kūdinius. (531.5) 47:2.1 Kūdikius priimančios Satanijos mokyklos yra užbaigtųjų pasaulyje, pirmojoje Jerusemo pereinamosios kultūros sferoje. Šitos kūdikius priimančios mokyklos yra įstaigos, skirtos laiko vaikų, įskaitant ir tuos, kurie erdvės evoliuciniuose pasauliuose mirė iki savo individualaus statuso įregistravimo visatoje, auklėjimui ir mokymui. Jeigu tokio vaiko vienas kuris arba abu tėvai išlieka, tuomet likimo sargas paskiria su juo susietą cherubimą vaiko potencialios tapatybės saugotoju, patikėdamas šiam cherubimui pareigą atgabenti šitą neišvystytą sielą į Gyvenamųjų Pasaulių Mokytojų rankas morontinių pasaulių bandomuosiuose vaikų darželiuose. Iki galo šio dalyko dar nesuvokiu, nes kūdikiai tai negavę minties derintojo dar čia žemėje, vaikai jau buvo gavę minties derintoją. Kuo skiriasi jų prikėlimas, ar yra asmeninės atsakomybės už gyvenimo etapą, kurį jie nugyveno, dar nežinau. Todėl negaliu teigti nei taip nei ne. Nes logika tokia, jei kūdikiai yra priklausomi nuo tėvų pasirinkimo ar nori Dvasinės karjeros ar ne, o vyresni vaikai yra nuo to nepriklausomi, vadinasi jie turi turėti asmeninės atsakomybės, nes kitaip gautusi nelogiška nelygybė. Bet čia tik pamastymas, to tikrai nežinau.
Jolanta: O kas dėl tiesos įrodijėjimo......tai visiškai bergždžias dalykas, jis atima daug jėgų ir laiko, o naudos duoda mažai. Paprastai žmogus jei kažką įsikala į galvą, jo neišmusši net pateikus šimtą tiesų. Todėl tikrai nenoriu tuo užsiimti, tik šį kartą pastebėjau savo silpną vietą, sukilo ambicjos kai perskaičiau tavo Vaidai žinutę, kad neklaidinčiau žmonių. Šioje vietoje kad suregavau labai blogai, pasitaisysiu Prieš pradedant kokį pokalbį būtinai reikia įvertinti ar tai yra mūsų gyvulinio ego noras būti teisiu, ar noras skleisti meilę, grožį, gėrį. Veldamasi su tavimi į diskusiją pamaitinau savo gyvulį viduje, ir tai nėra gerai. Gražuas Jums savaitgalio
emipetras: Jolantele , labai mažai bus pakviestųjų ir išrinktųjų . Tai rodo ir ši pastraipa iš Urantijos knygos . ,, Pirmasis pereinamasis pasaulis, pats būdamas Satanijai paskirto užbaigtųjų korpuso būstine, yra išimtinai pašvęstas kylančiųjų veiklai. Dabar šitas pasaulis tarnauja kaip būstinė daugiau negu vienam šimtui tūkstančių užbaigtųjų kuopų, o kiekvienoje iš šitų grupių yra po vieną tūkstantį pašlovintų būtybių. '' taigi , kaip matai iš visos Satanijos sistemos , iš 616 apgyvendintų planetų , tik šimtas milijonų pašlovintų būtybių , kurie sugrįžo iš Rojaus , gyvena Pirmame Pasaulyje . O miršta , per visą Satanijos planetinę sistemą kasmet , tai milijardai , jeigu skaičiuosime , kad vien tik šią Žemę kasmet palieka po 300. 000. 000 žmonių . Tai va, pašlovintų užbaigtųjų korpusas , 1955 metais , kai buvo diktuojama ši Urantijos knyga , Pirmajame Gvenamąjame Pasaulyje , gyveno vienas šimtas milijonų užbaigtųjų . Na galima manyti , kad vienas kitas šimtas milijonų pasiliko tarp Rojaus ir Uversos , kosminėje tarnystėje , tačiau , kaip matome vis dėlto mažai yra pažadinama numirusių sielų tračią dieną . Tikriausiai , planetiniu prisikelimu , bus pažadinti visi milijardai , šiandiena miegančių sielų . Tačiau kaip gi tada suspės tos prisikėlimo salės , prikelti ir paruošti morontinius kūnus visiems , jeigu tuo tikslu dirba tik Vienas Satanijos pasaulis ? O kiek tų prisikėlimo salių yra tame Pasaulyje ? Tai vėl , yra gal kelios dešimtys yra , na gal keli šimtai yra tų prisikėlimo salių , ir tiek . Tai kaip tie prikelti milijardai sielų bus įmorontinti ? Nes jeigu prikelta siela nebus įmorontinta , tai ji neturės nei proto , nei sąmonės priimti sprendimą dėl savo išlikimo ir dėl savo požiūrio į Rojaus Dievybes , arba dėl požiūrio ir tikėjimo į Jėzų Kristų , arba į Visatos Motiną Dvasią . Kaip matome tų klaustukų visada atsiranda , nors ir kaip išsamiai parašyta ta Urantijos knyga , tačiau žmogaus protas yra labai žingeidus ir nori viską žinoti , o kai rimčiau pradedi domėtis , oi kiek tų klaustukų .
VaidasVDS: Jolanta, tu čia gali pykti kiek tik nori. Aš ant tavęs visai nepykstu. Esi žalia, aikštinga, bet dar turi daug laiko pasitaisyti Antroji mansonija yra antras gyvenamasis pasaulis. psl. 533 Nepriklausomai nuo to metodo, kuris gali būti panaudotas atskiruose laiko pasauliuose, ryšium su specialiais ar naujos dieviškosios tvarkos prisikėlimais, tikros ir užbaigtos asmenybės realus ir sąmoningas surinkimas vyksta pirmosios mansonijos prisikėlimo salėse. psl. 533 Pirmajame gyvenamajame pasaulyje (ar kitame, jeigu statusas yra išvystytas) jūs vėl atnaujinsite intelektualų mokymąsi ir dvasinį vystymąsi tiksliai tokiame lygyje, kuriame šitokį mokymąsi ir vystymąsi nutraukė mirtis. Kada jūs kilsite per vienas po kito einančius gyvenamuosius pasaulius, tada juose vis daugiau ir daugiau morontinės veiklos bus atliekama besivystančių išlikusiųjų. Kada jūs eisite pirmyn, tada vis daugiau ir daugiau atpažinsite tokių Jerusemo bruožų, kurie yra pridėti prie gyvenamųjų pasaulių. Stiklo jūra atsiranda antrojoje mansonijoje. Ir, kad mansonija yra gyvenamasis pasaulis akivaizdžiai įrodo ir tavo pateikta citata: "Antroji mansonija konkrečiau pasirūpina intelektualaus konflikto visų aspektų pašalinimu ir įvairaus pobūdžio protinės disharmonijos išgydymu. Siekimas suvokti morontinės motos prasmę, pradėtas pirmajame gyvenamajame pasaulyje, čia yra tęsiamas toliau" Na ir kad jau tau visai aišku būtų 5. TREČIASIS GYVENAMASIS PASAULIS Mansonijos trečiasis pasaulis yra Gyvenamųjų Pasaulių Mokytojų būstinė. --- Jolanta vien tik faktas, kad žmogus buvo nuoširdžiai įtikėjęs bei nuoširdžiai sąžiningas nereiškia, kad jis nedarė klaidų, ar neturėjo kokių nors įgimtų blogų savybių ar baimių. Tai ir yra šalinama mansonijose - gyvenamuosiuose pasauliuose. Va šitą dalyką sakau labai rimtai - neturi teisės mokyti kitų blogai Jei žmonės neatranda Tėvo (nesuvokia Dievo realybės), jie neturi jokio antro šanso, išskyrus tas nedideles išimtis, kurios jau aptartos. Aš suprantu tavo norą būti gera ir gailestinga, bet Liuciferis kažkada už bet kokį žmogų buvo nesuskaičiuojamą skaičių kartų geresnis...
Jolanta: Mielas Vaidai, kad ir kaip nesutikau su ankstsniais pašnekovais kurie kėlė čia purvą, tačiau turiu pripažinti, kad jie teisūs. Ne todėl kad netolerantiški buvo, to todėl kad negalėjo apsikesti su tavo primityvumu. "Aš ant tavęs visai nepykstu. Esi žalia, aikštinga, bet dar turi daug laiko pasitaisyti " Perkėliau tavo citatą, tu teisi mane,teisi Algimantą, bet patikėk, gal ir gali jaustis pranašesnis už mane, man tas pats, nes nenoriu įrodinėti savo teisumo, bet nesi vertas nė mažojo Algimato pirštelio o pūtiesi kaip kalalutas. Dabar suprantu kodėl tave trynė, kodėl tave blokavo, nes tikrai būdamas ribotas, bandai visus privesti prie savo ribotumo. Tu pateiki citatų nuotrupas kurios yra patogios, tai jau seniai pastebėta ir ne mano ir bandai kitus pažeminti savo nenuovokumu. Liūdna pripažinti kad kažkada klydau. O dabar apie citatas kurios yra labai apkarpytos. Pirmos citatos nuotrupa visai nieko nesako, išskyrus tai kad žmogus gauna tapatybę. Antros citatos nuotrupa taip pat nieko nesako išskytus tai kad žmogus bus mokinamas. Trečios citatos nuotrupa tik parodo kaip žmogus tobulės eidamas per atskirus pasaulius, bet visiškai neparodo nuo ko jis pradės startuoti. Ktvirtos citatos nuotrupa parodo tik trečiojo gyvenamojo pasaulio bruožą, vieną iš bruožų, o kodėl iškarpei pirmo ir antro pasaulio bruožus? Ką reiškia nuoširdžiai įtikėjęs? Pagal kokius kriterijus tu sprendi kada žmogus jau įtikėjęs taip kad turi galimybę, o kada dar trūksta įstikėjimo? Ar pameni citatą kaip Kristus sakė, kad ne tas kuris šaukė Dieve Dieve bus išgelbėtas? Ar pameni kai jis iškėlė nusižeminusį vargšą žmogelį kuris manė jog nieko nenutuokia ir paniekino atseit tikintį turtuolį kuris buvo savimi patenkintas, savo žinojimu ir suvokimu ir t.t. Taip, piktybiškumas neturi ateities, tačiau mažiausias taps didžiausiu. Ir tai faktas. Deje Vaidai, tu nesi kompetetingas spresti apie tai kas turės išsigelbėjimą o kas ne. Tik toliau yra rašoma, kad kol bus tikimybė kad yra bent menkiausia tikimybė jog žmogus gali pasirinkti Dievišką karjerą, jis nebus sunaikintas. Ir vėl noriu pateikti Algimanto teisumą, galima bandyti vartyti žodžius iš vienos pusės ar iš kitos, bet neturint gyvojo vandens viduje nieko nebus. Ir tai pasiroso yra faktas, Urantijos knyga neduoda nieko, jei jos žinių neremi vidiniu įtikėjimu. Nė viena citata nepagrindė tavo teisumo, tačiau katgoriškumą parodė, parodė ir užsiciklinimą. Bet padarė ir paslaugą man, suvokiau, kad žmonėms siūlydama skaityti Urantijos knygą, net jei jie ir skaitys ją, visiškai negarantuoja kad juos tai atves į nuoširdų gyvą ryšį. Deje, bet man vėl tada kyla dilema, o kaip bandyti atpurtyti žmones iš matrializmo pančų, jei Urantijos knyga sunkiai tai gali padaryti... štai kur galvos skausmas. Žinau kad kai kas galvos kad neverta, gal ir ne, bet turiu bandyti padaryti viską, ką galiu. Dabar puikiai suprantu Algimantą, jis sukūrė nuostabų kelią, deje šia kelias ne visims pasiekiamas, dėl tų pačių fiziologinių dalykų, o gal dėl aplinkos. Beje Vaidai, tavo katgoriškumas, trumparegiškas knygos citavimas labai primena Fariziejų veiklą, kurią taip smerkė Jėzus. Nieko nepadarysi, kiekvienam laikmečiui savi Fariziejai. Ir dar klausimas, o kada žmogsu turi atrasti Tėvą savyje? Lyg ir teisus esi jei neimtum faktą, kad mūsų ginčas kilo apie žmogų gyvenentį dar šioje planetoje, o ne kažkuriame morontiniame pasaulyje. Ir vėl tu pateiki faktą siauroje plotmėje lyg ir teisingą, bet visiškai kitokios esmės. Jei būtų tavo tiesa, ar būtų išgelbėtas vagis kabojęs ant kryžiaus šalia Kristaus, pas kurį prieš mirtį užsižibė tik pirmosios tikėjimo kibirkštėlės. Taip Vaidai, sakai tieą, NETURI MOKINTI KITŲ BLOGAI. Dievas yra meilė, žmogus gali nevertoti žodžio Dievas, Tėvas, bet gali jausti Dievą meilės pavidalu. Žodiai yra tik išorinis apvalkalas, Dieviškumas pasireiškia pojūčiu, teisinga mintimi ir iš to sekančiu elgesiu. Žmogus gali nežinoti apie jame gyvenantį Dievą, bet gali klausyti jo vedimo ir gyventi pagal tai, kad ir klystant, bet nuoširdžiai. Ir kartu žmogus gali žinoti apie jame gyvenentį Dievą ir didžiuodamasis tuo rodyti visiems savo pranašumą bei teisumą. Kaip tu manai kas iš jų teisesnis prieš Tėvą. Taip, aš esu mažai žinanti, žinau kad man dar mokintis mokintis ir mokintis reikės, manau ir 12 kartų skaitant Urantijos knygą nebus gana. Tačiau esu tikra vienu aspektu, Dievas tai meilė, Dievas tai gėris, Dievas tai grožis, Dievas tai atjauta, Dievas tai gailestingumas. Ir jei net atmetus visas pateiktas mano citatas, kurios įrodo Dievo gailestingumą, ir net jei nebūčiau visai girdėjusi apie Urantijos knygą, tas žinojimas yra tvirtas nuo vaikystės, bet tą žinojimą sutvirtina faktai. Ir pabandyk panigti citatomis Vaidai, kad Dievas yra meilė, gėris, grožis, atjauta ir gailestingumas. Kokia tada Kristaus misija.....ji nebetenka prasmės, kam save kankini dėl to ko nemyli, kurio neatjauti, kuriam esi abejingas. Tas kas manė Kristų, matė Dievą. Gali žinoti Urantijos knygą atmintinai, net ir teisingai cituoti, tačiau jei neturi meilės, tu nepažysti Dievo. Tačiau pasikartosiu Vaidai, Urantijos knygą tu interpretuoji neteisingai nes manau kad jos negali pajausti.
Jolanta: Baik Emili, taip, trečią dieną būna prikelti vienetai, tai faktas. Tačiau apie suspėjimą kai bus šaukiami miegantieji pagal sarašą.....Emili, na nejau tu rimtai manai, kad tai turėtų būti problema suspėjimo? Didžioji problema tame, kad Dieviškas galimybes bandote įrėminti į primityvaus žmogaus protą Beje aš nesijaučiu nusipelniusi, kad būčiau prikelta trečią dieną, tačiau esu tikra ir dėl savęs ir dėl savo tėvelių, manau kad ir vaikai nesusimaus, kad mes būsim pašaukti pagal sarašą. Tačiau su liūdesiu stebėdama žmones turiu pripažinti kad pas daugelį deje yra labai daug piktybiškumo. Kartais žiūriu ir stebiuosi, na nejau žmogus, protinga būtybė gali taip elgtis. Anksčiau kažkaip to nepastebėdavau, dabar aiškiai matosi žmogaus piktybinio blogio pasireiškimai. Dėl žmonių turinčių gėrio sėklą, nors ir gležną esu rami, bet kaip padėti šitiems žmogiukams. Liuciferio maišto pasekmės tokios gajos, kad kartais stebina. Ir nesvarbu kad jo nebėra, tačiau pikta sėkla labai stipriai įsišaknijo. O dėl Dievybių pajėgumo tikrai nesijaudink Emili, jis neturi būti nei tavo nei mano protui suvokiamas Beje Urantijos grupėje pasakojau, kad kalbant su vienu žmogumi supratau, kad vienas iš sunkiausių dalykų skaitant Urantijos knygą buvo tai savo menkumo suvokimas, ir pykau skaitydama ir darėsi liūdna, nes turėjau atsisakyti Krikščionybės iškeltos žmogaus didinkumo teorijos, juk žmogus buvo skelbiamas sekanti grandis po Dievo, visa ko karalius ir valdovas. Ir staiga pamatai savo menkumą, savo ribotumą, suvokimą kad negali suprasti daug ko, gali tik tikėti ir pasitikėti, nes tavo smegenys nepajėgios suvokti. Tai buvo sunkus etapas. Tačiau dabar savo menkumą aš suvokiu kaip privalumą privalumą tame, kad turėsiu galimybę patirti viską, absoliučiai viską nuo pat pardžios iki pat galo. Menkumas šis tapo man dovana. Jei Emili turėsi noro, skaityk Urantijos knygą iš eilės tiek kartų kiek norėsi skaityti. Gal čia tik man, bet noriu pasidalinti, kai skaitau Urantijos knygą trečią kartą, pajutau kad ši knyga suvokimą atveria kaip spirale, pirmą kartą suvokiau pirma spiralės grandimi, antrą kartą suvokimas dar pagilėjo, trečią kartą dar kitaip į viską žiūriu. Fantastiškas patyrimas, ir dar kai suvoki ką patiri. Ir dar toks asmeninis pastebėjimas, kuo daugiau skaitau tuo man darosi vis aiškesni Algimanto mokymo tikslai, net tie prieš kuriuos atvirai maištavau dabar man tapo suvokiami. Tačiau suvokiu ir tai, kad dauguma tą mokymą atmes, kai kas dėl to kad negalės suprasti kaip aš anksčiau, kai kas dėl ambicijų, o kodėl šis žmogus yra pranašesnis už mane, tą irgi turėjau, o kai kas iš bailumo, nes gyvasis tikėjimas yra drasiųjų kelias. Ne daug kas nori prisiimti atsakomybę už savo likimą, atsakomybę už tai kad tik pats žmogus yra atsakingas savo elgesiu koks bus jo likimas. Pirmame etape gal ir prasmuks su bailumu, tačiau tolesnėje karjeroje atsakomybė vis tiek reikės prisiimti. Ir tai gazdina, juk paprasčiau atlikus išpažintį atsakomybę numesti Dievui, o čia tu nieko nikam nenumesi.
skaitytojas: Labai sunku tave, Jolanta, skaityti dėl sujaukto mąstymo, nesugebėjimo aiškiai, trumpai išdėstyti tai, ką nori pasakyti. O apie rašybos, gramatikos klaidas nesinori net kalbėti... Patarimas - rašyk rečiau, bet geriau apgalvojusi, gal net prieš tai pasipraktikavusi juodraštyje. Linkiu sėkmės.
Jolanta: Ačoū tik manau kad save apsaugosiu nuo smulkmeniškumo ir beprasmiškumo pikdžiugiška ir savimyliška, bet kartais savimi pasidžiaugiu kad nesu jau tokia beviltiška
emipetras: Aš tai matau , kad tu JOLANTĖLE , jau labai rimtai ir aiškiai narplioji dvasinės išminties tinklą ir visai neblogai tau sekasi . Ką aš čia tavo abejuose rašiniuose perskaičiau , tai man viskas aišku ir tavo mintys ir žodžiai visai geri ir aiškūs . Kažkas pažėrė kritiką .Tiesa , darai daug rašybos klaidų , tai yra , daug praleistų ir apkeistų raidžių . Reikėtų neskubėti išsiųsti , kol nuodugniai nepatikrinai rašinio . Aš taip pat , dažnai turiu tą pačią problemą . Tačiau tai ne didelė problema , tiesiog reikia būti mums visiems ir kantresniems ir atidesniems . DĖL VAIDIOVDS . Aš , tai teisybę pasakius , nematau jokios problemos jo citatose . Gal aš esu labai paviršutiniškas į citatos turinį ir nelabai neriu gilyn į jos gelmes . Na perskaitau , perskaitau ir man viskas aišku. O jeigu kas nelabai aišku , tada atsiverčiu tą Urantijos knygos vietą ir papildomai pasiskaitau , kad suprasčiau Vaido VDS mintį , norimą išsakyti per pateiktą citatą . Tai ir viskas . O tai , kad Urantijos knyga yra labai gera ir dar kartą gerą , tai tikrai neprieštarausiu . Tačiau reikia prie to dar skaityti ir kitokius , panašaus turinio , dvasinius šaltinius . O jų yra tikrai labai daug įdomių ir naudingų . Visatos Motina Dvasia darbuojasi daugelio žmonių protuose ir tie žmonės parašo daug gerų knygų . Rašykime ir kuo daugiau . Skaitykime ir kuo plačiau .
skaitytojas: Elementarus raštingumas neturi nieko bendro su smulkmeniškumu, tuo labiau su beprasmiškumu. Gerai mokėti savo gimtąją kalbą yra kiekvienos asmenybės garbės reikalas.
Jolanta: Skaitytojau, elementari taisyklė, kai žmogus neturi ką pasakyti, tai daržnai kabinėjasi prie smulkmenų :) O garbę gal būt tu ir suvoki tame, man ji visai kitur suvokiama. Gyvenimas gražus, juk taip
Jolanta: Emili, tu teisus, reikia būti atidesniai, problema buvo grynai techninė, persėdau prie kito kompo kur labai nepatogi klaviatūta ir kai kurie mygtukai nepasispaudžia ir gavosi taip kaip gavosi bet negaliu atmesti fakto, kad čia rašau emocionaliai, todėl dažnai parašiusi net neperskaitau, nepažiūriu, man čia gaunasi ne kaip rašymas, o kaip diskusija. O čia jau asmenybės bruožas, bet man jis netrukdo. O dabar apie Urantijos knygą, toliau skaitydama ir vis stebėdama pasaulį truputį suabejojau savo teisumu. Na kad nuoširdumas yra raktas į išlikimą neabejoju, bet suabejojau ar aš pažystu žmones, kad galėčiau teigti jog daug kas išliks. Skaitydama apie piktybinį blogį, kokias jis palieka pasekmes žmonėms suvokiau, kad pasaulyje yra labai daug žmonių pas kuriuos nė mažiausia švieos gairelė neprasimuš nes jie stipriai aplabinę piktybinį blogį. Ir ne todėl kad tai būtų bausmė už piktybinį blogį, o todėl kad jis blokuoja žmogaus samonę šviesos prasiskverbimui. 67 skyriuje yra puikių citatų bet nenoriu jų kelti. Keistas dalykas, kuo toliau lendu į Urantijos knygą tuo tamsesnis miškas darosi, tuo šiame pasaulyje viskas tamsiau atrodo. Dar neišsiaiškinau kodėl, bet reikės papurtyti savo smegeninę
VaidasVDS: Labas Jolanta. Pyksti ir net nejauti kaip pyktį išlieji. Tai yra normalu. Nors parašei gana įžeidžiančiu tonu, bet tikrai nepykstu ir tave šiai dienai pateisinu. Su laiku viskas susitvarkys. Aš tavęs tikrai neteisiu. Neturiu tokios teisės. Bet mes nesusikalbame. Tad šiek tiek bamptelėjau, gana tiesmukiškai, tikrai nedžentelmeniškai. Sureagavai panašiai, kaip ir tikėjausi, atsakymas meile nedvelkė Aš jau ne kartą aiškinau, kad citatas naudoju dėl dviejų dalykų: 1) dėl to, kad kiekvienas žodis ir net kiekvienas kablelis kartais turi labai didelę reikšmę, 2) kadangi Apreiškimą galima suprasti tik jį analizuojant, tai labai gerai būna, kuomet pats pamatai Apreiškimo prasmę ir mintį, nei tau jas kas nors padeda ant lėkštutės. Be to tavo, o taip pat ir kitų didelė klaida yra ta, kad jie savo suvokimą bando pateikti kaip Urantijos Knygos skelbiamą tiesą, nors Urantijos Knygoje tai nėra tiesa. Ir būtent čia aš galiu pateikti tiesiog gausybę pavyzdžių apie patį Algimantą. Kadangi ginti ar užstoti kitą žmogų yra tikrai kilnu, o mane pavadinai pasipūtusiu kalakutu, tai siūlau tau progą jį apginti už tai, kad jis mane išvarė iš savo forumo. Urantijos Knyga apreiškia žmonijai Asmeninę Religiją - Jėzaus gyvenimą ir kartu sako, kad tai pati aukščiausia religija, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje. Pateikiu tai patvirtinančias Urantijos Knygos citatas: Religijos negalima padovanoti, gauti, pasiskolinti, išmokti, ar prarasti. Tai yra asmeninis patyrimas, kuris didėja tiesiog proporcingai galutinių vertybių ieškojimo augimui. Religijos šaknys visada yra asmeniniame patyrime ir ji remiasi asmeniniu patyrimu. Ir jūsų aukščiausioji religija, Jėzaus gyvenimas, buvo kaip tik toks asmeninis patyrimas: žmogus, mirtingasis žmogus, ieškantis Dievo ir jį visiškai iki galo surandantis per vieną trumpą gyvenimą materialaus kūno pavidalu, tuo tarpu tame pačiame žmogiškajame patyrime pasirodė Dievas, ieškantis žmogaus ir surandantis jį, iki galo patenkindamas begalinės aukštybės tobulą sielą. Ir tai yra religija, net ir pati aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje – Jėzaus iš Nazareto žemiškasis gyvenimas. Asmeninė religija. Jūs, kaip tą geriau suprato ir jo apaštalai, geriau suprastumėte Jėzaus mokymus remdamiesi jo gyvenimu. Jis gyveno ištobulintą gyvenimą Urantijoje, ir jo unikalius mokymus galima tik tuomet suprasti, kada tas gyvenimas yra įsivaizduojamas betarpiškame jo kontekste. Būtent jo gyvenimas, o ne jo pamokos šiems dvylikai arba jo pamokslai minioms, labiausiai padės atskleisti Tėvo dieviškąjį charakterį ir mylinčią asmenybę. Taip pat Urantijos Knyga sako, kad nors Rojaus Trejybės asmenys yra skirtingi, bet aukščiausia prasme yra garbinamas tik Tėvas - Pirmasis Šaltinis ir Centras Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį. Tuo tarpu Algimantas apreiškė savo pasekėjams Rojaus Trejybės religiją ir pradėjo garbinti visus tris Rojaus Trejybės asmenis. Lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau kam to reikia, visiškai nesuprantama. Aš to tiesiogiai klausiau Algimanto, kam reikalinga tokia religija ir kodėl reikia garbinti visus Trejybės asmenis jau dabar. Manau, kad Algimantas siekė labai sureikšminti savo asmenį, savo mokymus, todėl apreiškė aukštesnę religiją, negu yra aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje, pagal kurią jis ragina garbinti visus Rojaus Trejybės asmenis dar čia žemėje, kai tuo tarpu Rojaus Trejybė visa yra garbinama tik Rojuje. Tą pripažino ir pats Algimantas: MES ĮKŪRĖME GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJĄ IR GARBINAME NE TIK TĖVĄ, BET VISĄ ROJAUS TREJYBĘ, IR TĄ DAROME JAU DABAR, DAR BŪDAMI MATERIALIU ŽMOGIŠKUOJU PAVIDALU, KAI NET VISOJE KŪRINIJOJE DVASIOS GARBINA ROJAUS TREJYBĘ TIK PASIEKUSIOS ROJŲ, VISOS KŪRINIJOS GEOGRAFINĮ CENTRĄ, O IKI TOL JOS GARBINA TIK TĖVĄ - ROJAUS TREJYBĖS PIRMĄJĮ Asmenį. O mes jau DABAR GARBINAME NE TIK TĖVĄ, BET VISĄ ROJAUS TRJEYBĘ, IR DAROME TAI TIK LIETUVOJE. Štai už tų klausimų kėlimą mane Algimantas ir pašalino. Gal tu gali į juos atsakyti, nes jis taip ir neatsakė man. Be to apie Urantijos Knygą jau daug metų diskutuoja šios Knygos skaitytojai visame pasaulyje. Mano įžvalgos tikrai remiasi ne tik mano asmeniniu suvokimu, tačiau ir atidžiai nagrinėjant kitų Jos skaitytojų mintis. Todėl manau, kad tokiame sekuliarizuotame krašte, kaip Lietuva, išlieka po mirties tikrai labai nedaug žmonių. Na ir pora citatų apie tai (aš jų daug turiu parinkęs ) Tie, kurie priėmė ir pripažino viduje gyvenantį Dievą, tie užgimė iš Dvasios. "Jūs esate Dievo šventovė, ir Dievo dvasia gyvena jūsų viduje." Nepakanka, kad šitoji dvasia būtų išlieta jums; dieviškoji Dvasia turi valdyti ir kontroliuoti žmogiškojo patyrimo kiekvieną aspektą. Pasaulis yra pilnas prarastų sielų, prarastų ne teologine prasme, bet prarastų krypties prasme, klajojančių aplinkui susipainiojus tarp kupinos nusivylimų filosofinės eros izmų ir kultų. Perdaug mažai yra tokių, kurie išmoko, kaip gyvenimo filosofiją įvesti vietoje religinės valdžios.
emipetras: Na va , viskas tiesiog puiku , kaip sakoma , kaip iš Šv. rašto , rašai vaidai VDS . Šiuo atveju , reikia sakyti , kaip iš Urantijos knygos RAŠTO . Taigi svarbiausia balansas ; sielos , proto ir dvasios . Štai ši trejybė mumyse yra visų svarbiausia . Garbindami Dievą Tėvą , mes savyje sukuriame stabilią psichinę būseną , tarp sielos , proto ir dvasios . Aš šia būsena visada džiaugiuosi ir ji yra mano asmenybės atrama . Nežinau geresnio metodo , kaip savyje nešioti šią harmoningą trejybę . Tikrai , Algimantas mokydamas garbinti Rojaus Trejybę , atrodo lyg ir moko įžvelgti , jau šiame pasaulyje labai aukštą dvasingumą , tačiau kaip matome iš pateiktų Vaido VDS citatų , Urantijos knyga kalba visai kitaip . Ir tai tikrai yra normalu ir aišku , čia šioje planetoje , turime pasitikėti tuo ką parašė aukšto rango dvasios . Juk jos paliko šį RAŠTĄ šimtmečiams . Negali taip būti , kad jos pamiršo pasakyti , kad štai , jeigu norėsite išsiskirti iš visos VISATŲ VISATOS , tai galite pradėti garbinti Rojaus Trejybę . Juk taip nepasakė . Reiškia tai yra prieš laiką ir prieš DVASIĄ sukurtas garbinimas . Todėl galima manyti , kad jis yra dirbtinas , iš tam tikrų asmenybės paskatų , o tai reiškia , kad tai yra vieno žmogaus priešlaikinės dvasinės manipuliacijos , nors savo turiniu ir esme yra kaip ir labai tobulas ir super šventas garbinimas . Tačiau Dievas - Trečias Šaltinis ir Centras , žmogui davė protą . Sukūrė ir davė protą tam , kad nepasiklystų visame savo žemiškos sielos būsenos kelyje ir nekurtų naujų Dievų , bet garbintų iš meilės ir laisva valia tik vieną , Visuotiną Dievą Tėvą , visų asmenybių Tėvą . Tik VIENĄ - iš meilės ir laisva valia . Ne du ir ne tris , bet tik VIENĄ . Aš tai visada maniau ir galvodavau , kodėl jis taip nori aukštybių , kurias iš tiesų , galima geriausiai pradėti pažinti tik iš Havonos Visatos . Kodėl toks noras būti aukščiau už visą Didžiosios Visatos visą Kūriniją , kur visos Vietinės Visatos , šlovina ir garbina tiktai DIEVĄ TĖVĄ , tol kol kylantys mirtingieji nusigauna iki Havonos Visatos . Toks aiškinimas yra visiškai normalus ir logiškas , ir jauti šią tiesą visa širdimi ir protu . Tuo tarpu , kaip tai kilnu ir šventa bebūtų , garbinti Rojaus Trejybę , jau čia Žemės planetoje , atrodo tarytum einama prieš patį planetinį gyvenimą . Tuo aukščiausiu garbinimu tikrai , kad ir kaip super šventu Trejybės garbinimu , iš tiesų , tarsi tuo paneigiamas ir sumenkinamas šitas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus sukurtas ir duotas planetinis žemiškas gyvenimas , lyg koks nešvarus sielos ir kūno nereikalingas tarpsnis , kurį reikia apversti aukštyn kojomis , kad pademonstruotum išskirtinumą iš visos Kūrinijos . Ar tai ne asmeninis , kad ir labai kilnus , egoizmas . Juk Liuciferis taip pat kažkada buvo Vietinės Kūrinijos avangarde , o jo idėjos žavėjo ne vieną milijardą angelų . O kas išėjo ? Todėl , dvasiniame , nematomajame Kelyje , turime naudoti savo protą labai atsakingai : mastyti , samprotauti , pasitarti ir išklausyti labai , labai , labai ir kitų asmenybių personalines nuomones , o tada jau ruošti ir pateikti savo teoriją .
Jolanta: Vaidai, gal baikim vieną ir tą pačią temą PYKSTI - NEPYLSTI. Na kam rutuliotiis ten kur nėra jokios esmės ir prasmės. Pirmu šios diskusijos laišku tikrai pyktelėjau, bet supratau kad tai mane pačią žlugdo. Paprasčiausiai nenoriu nieko įrodinėti kas nepajėgus suprasti. Žinau turi smegenų daugiau nei daugu,a. gal net nei aš (čia kvailai skamba bet taip yra ), tačiau puikiai matau kaip save esi užblokavęs, kažkurio etapo žinojimo rėmuose. Tai parodo kad tavo nuomonė nekinta jau eilę metų. Tai nerodo žinjimo tikrumo, nes nei tavo nei mano žinojimas nėra nėra absoliutis, jis tik salyginis tai dienai, tačiau klausimas ar jis eina progresijos keliu ar stovi vietoje, ar eina regresijos keliu. Tu kaltini mane nemoksšiškumu, nesupratimu Urantijos knygos. Taip, šioje vietoje supykau, nes žmogus tai rašydamas pats parodo savo neišprusimą ir dar mėto kaltinimus, nes Urantijos knygą studijuoti gali metų metus ir vis tiek atrasi naujo, nesuvokto. Tokiu kaltinimu gali mėtytis tik žmogus jau savo savomės vystymąsi sustabdęs kažkurio laikotarpio žinojime. Daugiau pykčio iš manęs neišėjo, nes saugau save, nuo destruktyvios nuotaikos. O kas dėl citatų, patikėk Vaidai, viena citata pati sau dažnai klaidina, nes galima interpretuoti gana įvairiai, ką paprastai tu ir darai. Urantijos knygos esmė yra bendras suvokimas, kitame laiške parašysiu apie šiandien atėjusias mintis, tiksliau mintis ko dar nesuprantu kaip susistemizuoti, bet tai vėliau. Ir ne ta tema. Kai skaitai knygą iš eilės jau kelintą kartą, pamatai kaip kažkada atrodžiusi nereikšminga vienta daro įtalą supratimui visai kitoje vietoje rašomiems dalykams visai kita tema. Sudėtinga tai paaiškinti, bet patikėk, na nesupranti tu Urantijos knygos iki galo, kaip ir aš nesuprantu. Nesi tu teisus, kaip ir aš nesu visiškai teisi, nes pas mane daug emocijų ir tas emocionalumas gali ir atrodyti kaip pyktis Na negaliu abejinai analizuoti dalykus, kurie man atrodo gyvybiškai svarbūs. Todėl atsipalaiduok Vaidai, visada prileisk galimybę, kad gal būt klysti, kad gal ko nesupratai ir neužkirsk kelio tobulėjimui. Už kalakutą atsiprašau, pasijuokiau iš savęs tą vietą skaitydama na matyt ir mirsiu emocionali O apie asmeninę religiją kitame kaiške kad neišsipkėsti.
Jolanta: Asmeninės religijos skelbimą kaip Urantijos knygos tiesą tu sumaišei su savo patyrimo dalinimusi, o gal aš kažko nesupratau. Kaip tik skaitau vietą, kaip evoliucionavo žmogus, kaip evoliucionavo jo mastymas, kaip jis sugebėjo priimti religiją, dar skaitysiu apie religijos evoliuciją, bet jau turėdama tas žinias, bent minimalias ir vėl skaitydama apie žmogaus evoliuciją kitaip į viską žiūriu. Kas yra asmeninė religija, tai tikras patyrimas, tai išgyvenimai, tai pojūčiai ir suvolimas. Kokia yra Algimanto asmeninė relija, tai gyvas pajutimas Tėvo savyje (na jis sako Rojaus Trejybės, man tai dar svetima, bet esmė juk ne žodžiai, jie tik apvalkalas). Kai negalėjau suvokti Algimato, lygiai kaip ir tu reaguodavau, praeitą šeštadienį skaniai pasijuokėme iš mano ankstesnių išpuolių, pačiai buvo linksma. Supranti Vaidai, jis turi to gyvojo tikėjimo pojūčius apie kuriuos aš tik dabar pradedu suprasti, nors ir labai mažai bet užčiuopti, todėl ir pamačiau viską kitomis spalvomis. Tačiau taip kaip dar visai neseniai aš jo nesupratau, todėl puikiai suprantu žmones kurie taip pat jo nesupranta ir mato kaip pasipūtėlį, juk pati visai neseniai taip galvojau. Panagrinėkime aplamai, kas yra religija. Tai žmogau proto vystymosi stadijos išraisša santykyje su Dievu. Atsakingai rašau, kad proto, nes šiandien kaip tik skaičiau apie tai citatą. Kol žmogaus protas vystosi jis priima tai pagonišką religiją, vėliau sugeba priimti baimės religiją ir tik išvystytas protas gali priimti asmeninę religiją. Tačiau yra bėda tame, kad žmogaus protas gali būti išvystytas, bet jis gali būti užrutuliotas tradicijų, aplinkos ir t.t. Ir kaip išsiveršti žmogaus asmininiam religiniui patyrimui jei jis nežino aplamai kad reikia išsiveržti. Va čia ir yra Algimanto misija, kuo jis gali remtis labiau neo pačiu savimi, o jo religinis mastymas tikrai yra aukščiausioje pozijoje, nedrystu sakyti kad tobuloje, bet aukščiausioje iš mano sutiktų tai tikrai. Jis duoda žmonėms meškeres, kad patys susgautų žuvį, tačiau kartais nutinka taip, kad žmonės galvoja jog tai jau ir yra žuvis, ir nieko nereikia daryti, tik vykdyti tai ką sako. Ir dabar Vaidai pagalvok, kai žmogus tvirtai žino ką ir kodėl daro ir atsidanda tokie kaip tu ir aš ir pastoviai iš savo nežinojimo, nesuvokimo kaišo pagalius į ratus, na kiek gali bandyti įrodinėti ir ar verta mėtyti savo energiją tokiems nereikšmingiems dalykams, juk jis turi ką veikti, jis taip pat nori tobulėti, nori vytyti ir stiprinti savo suvokimą, o ne gintis nuo tokių išsišokėlių kaip aš ir tu. Todėl puikiai jį suprantu ir jam pritariu. Pagalvok, ar tavo ir ankstesni mano pasisakymai skatiną ką nors tobulėti ar tik nori pažeminti tą kurio nesuprantame. Aš apie save atsakiau, tada reiškėsi mano ego, kaip pasakė, kad turėjau karūną, nors maniau kad kiti ją turi. Urantijos knygos dėka didžiausias virsmas buvo tada, kai suvokiau savo žinojimo menkumą, tačiau sustiprinau suvokimą, kad dažnai tai ko nežinai tau suteikia pojūčiai, gal tai minties derintojo pasireiškimas, neturi faktų bet žinai kads taip turi būti ir tiek. Nors ir prieštarautų tai visos visuomenės nuomonei, tu žinai kad taip taip yra ir ne kitaip. Va šituo pojūčiu pasitikiu labiau nei žinojimu, tačiau šia pojūtis turi būti nukreiptas tik į mane pačią, jei tai liečia kitą žmogų, tai jau reiškiasi ego.
Jolanta: O kas liečia Rojaus Trejybės religiją Vaidai, o tu nepagalvojai, kad šis klausimas nevertas diskusijos. Man patiko viena Urantijos knygos vieta kur kalbama apie maldą, tikrai nepacituosiu, nes nepamenu kurioje vietoje, bet esmė tokia, kad kai žmogus melžiasi, tie maldos momentai kurie išreiškia meilę, keliauja tiesiai pas tėvą, kai žmogus maldoje prašo kažko, ši malda keliauja pas Kristų ir neišeina iš vietinės visatos ribų. Vadinasi nesvarbu kaip kreipėsi, tavo pojūtis ir tavo motyvas lemia kas ir kur eina. O juk seniau melsdavosi Vienai Tiesai, Pradžių Pradžiai, na nepamenu dar kokiais vardais vadino, malda buvo pasiekta, ar Dangiškom būtybėm turi reikšmę žemiški žodžiai Vaidai? Mintys, jausmai, motyvai jie darnai perduodami manau kitaip nei žodžiais, juk TEN žino mus ne pagal žodžius kokius kalbame, o pagal mūsų tikrajį aš kurio greičiausiai net pats žmogus iki galo nesuvokia, o jį pažysta dangiškos būtybės. Taip kad Vaidai, ten, aukštai, yra daug gudresni už mus čia jie puikiai viską suprantą ir atsirenka ir esu įsitikinus, kad iš Algimanto grupės nėra klaidingai einančiu keliu, nes jie remiasi savo asmeniniu santykiu į Tėvą ar tai į Rojaus Trejybę. O kas gražiausia, kad tai vienintelė vieta kur moko tai daryti
Jolanta: Manau viena iš žmonių klaidų yra tai, kad mano jog čia ir dabar galima suvokti Tėvo tikslus ir siekius, kad galima pažinti Tėvą. Gal būt čia taip ir reiškiasi žmogiškasis EGO kuris kiša koją suvokti tai kad viskas juk yra procese. Tačiau žmogui juk reikia atsparos taško, gal net reikia kažko kas padėtų save pasitikrinti, o kaip mes galime save pasitikrinti ne kaip lygindami su kažkuo, o lyginti norime su autoritetu. Taip, sakysite yra Urantijos knyga, tačiau Urantijos knyga neduoda receptų kaip vystyti procesą, jis pasako faktus, kas yra kas. Todėl proceso palyginimui ji nėra tinkama, ji gal būt tinkama galutinio tikslo suvokimui kuris ir įtakoja žmogaus proceso kryptį, tačiau to proceso atskirame taške mes juk norime patikrinti, ar gerai viską darome. Štai šiam patikrinimui puikus atsvaros taškas yra Algimanto mokymai. Protingas žmogus suvoks esmę ir nežiūrės į detalių skirtumus, o žmogus mažiau suvokiantis turės puikų pavyzdį kuriuo seks ir gal būt kada nors morontiniuose pasauliuose suvoks ir esmę. Tačiau yra vienas minusas, na per sunki daugumai šiuolaikinių žmonių Alginamto tiesa, jie negali jos priimti nes nėra tarpinių grandžių tarp jų dabartinio suvokimo ir Algimanto iškelto aukšto tikėjimo suvokimo. Bet ar tai Algimanto bėda, atsiras gal kažkas kas mokins tuos žmogiukus tarpinėse stadijose, o gal neatsiras, gal tą vaidmenį atlieka šiuolaikės bažnyčios ir t.t. Nereikia kovoti prieš kūrėjus, reikia patiems kurti
Jolanta: Tiesa, jau ir buvau beužmirštanti ką norėjau parašyti prieš skaitydama Vaido žinutę Skaitant Urantijos knygą atsirado vidinis susipriešinimas. Pati tikėjimo kaip ir esmė apibrėžia žmogaus norą tapti panašiu į Tėvą, vadinasi tobulinti, paprastai tai darydamas žmogus dažnai gyvena savo suvokime ir mažai dalyvauja viuomeninėje veikloje, nes tai kaip ir jau nebeįdomu (remiuosi tik savo patirtimi, galiu ir apsirikti). taip bandoma atsikratyti gyvulinių savybių jas pakeičiant aukštesnėmis. Tačiau, skaitydama apie žmonijos istoriją, evoliuciją, žmonijos tobulėjimą, salygas kas lemia žmonijos tobulėjimą, bet žmonijos tiklą pasiekti šviesos pasaulį suvokiau visiškai priešingą dalyką, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ar mes progresuosime ar regresuosime. Bet, ne tik asmenišai, o ir sprendimai visuomeniniai. Kad ir toks man labai stipriai užkliuvęs dalykas, kaip labiau išsivysčiusių žmonių porvimasis su mažiau išsivysčiusiais žmonėmis skatina regresiją, arba kai labiau dauginasi mažiau išsivystę žmonės nei labiau išsivystę vėl žmoniją temia atgal. Šiaip ir prieš daug metų man kilo tokia mintis kad reikia pristabdyti asocialių žmonių dauginimasi, nes žmonija degraduoja. Tačiau vėl, einant į asmeninės religinės plotus, juk tavo atjauta, supratimas žmonės turi būti aukščiau. Štai ir dilema, man tai šiuo metu vidinis susipriešinimas. Ir vienur ir kitur yra logika, sava racija, tačiau abiejų šių dalykų neapjungiu į vientisą. man šiai dienai dar reikia rinktis, tu, atskiras žmogus ar žmonija.
VaidasVDS: Labas Jolanta. Labai daug prirašei, tad gal ir ne į viską atsakysiu. Aš nesu nusiteikęs prieš Algimantą, kaip prieš asmenį ar asmenybę. Bet jis, būtent pradėjęs kurti savo religiją, kurią pavadino labai skambiu pavadinimu (skambesnį sugalvoti tikriausiai neįmanoma), pradėjo elgtis labai blogai. Tu nežinai priešistorės. Aš juk su Algimantu jo forume susipažinau dar iki tos jo religijos sukūrimo. Man labai patiko tai, ką jis tuo metu darė ir tai, ko jis mokė. Jaučiausi tikrai kaip mokinukas. Forume tuo metu aktyviai reiškėsi Emilis ir Vaidas (berods klaipėdietis). Kuomet paskaitydavau jų minčių, jaučiausi kaip koks pradinukas. Savarankiškai studijavau Urantijos Knygą ir kartu dalyvavau forume. Forume buvo dar gana nemaža grupė nuostabių žmonių. Taip pat jame buvo ir tie, kurie jau tada įžvelgė tam tikrus Algimanto netobulumus ir susireikšminimą. Aš su tokiais nedraugavau Tuo metu aš beveik besąlygiškai palaikydavau Algimantą. Forume visi dalyvavo gana aktyviai, kūrė įvairias temas. Nemažai temų sukūriau ir aš pats, kuriose dalyvavo ir pasisakydavo ir pats Algimantas. Tuomet aš rėmiau Algimantą, o Algimantas kartais paremdavo mane ar mane šiek tiek pataisydavo... Bet išaušo diena X. Nežinau, kas atsitiko Algimantui. Staiga kaip viesulas jis pradėjo trinti temas. Tuo metu iš tiesų buvo tokių beveik bereikšmių temų, kurias sukurdavo ir ne visai gero linkintys forumui, tačiau Algimantas pradėjo trinti ne tik tokias temas, tačiau ir mano, ir kitų labai gerų žmonių temas su tų žmonių asmeniniais patyrimais, išgyvenimais, nuoširdžiais pasakojimas. Mane ir kai kuriuos kitus to forumo dalyvius tuo metu ištiko šokas. Niekaip negalėjau suprasti, kas gi atsitiko. Bandžiau nuoširdžiai tai aiškintis su pačiu Algimantu, bet atsakymų nebuvo. Tuomet tik pradėjau analizuoti Algimantą su Urantijos Knygos tiesomis ir pastebėjau, kad jis jau yra nebe šios Knygos tiesų skleidėjas. Taip jis išliko labai labai tikinčiu, labai labai atsidavusiu (tik nežinia kam), jo mokymai nėra kažkokie ypatingai blogi. Šiuo metu aš jį laikau labai save susireikšminusiu mokytoju, tačiau džiaugiuosi viena aplinkybe, kad jis, kaip Liuciferis, tikrai neneigia Dievo ir Visuotinio Tėvo tikrovės, kitais aspektais jis man net labai primena Liuciferį, kuris savo deklaracijoje teigė, kam reikia tokio išplėsto kylančiųjų mirtingųjų mokymo (palyginimui Algimanto raginimas garbinti Rojaus Trejybę jau čia, Urantijoje, net nelaukiant patekimo į Rojų), Liuciferis labai sureikšmino savo asmenį ( palyginimui - "O pirmadienį, bendraujant su Tėvu, Jis man pranešė džiugią žinią, kad nuo tada, kada daviau priesaiką Rojaus Trejybei ESU NE TIK JO, TĖVO, BET IR ROJAUS TREJYBĖS AMBASADORIUS TARP SAVO SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ NE TIK ČIA, LIETUVOJE, BET IR VISOJE URANTIJOJE. Ir Jis įgaliojo mane kalbėti Jo, Tėvo, o taip pat ir Amžinojo Sūnaus bei Begalinės Dvasios vardu, o taip pat mokyti ir gydyti JŲ vardu.", "aš dabar sakau JUMS VISIEMS, kad jūs negalėsite pateikti pas JĖZŲ niekaip kitaip, kaip tik per MANO MOKYMUS, kurie yra iš ROJAUS TREJYBĖS. Kartoju dar dar kartą - NĖ VIENAS - NEI KUNIGAS, NEI PASTORIUS, NEI IMAMAS, NEI POPIEŽIUS...") O labiausiai man gaila tų nuoširdžių žmonių, kurie po tokio Algimanto akibrokšto pasitraukė ir iš to forumo, bet ir neperėjo į šį forumą. Kažkada aš į tą forumą kiekvieną dieną užeidavau kaip į šventovę, todėl man labai gaila ir to senojo forumo, ir jo dalyvių ir tos nuoširdumo, laisvumo ir atvirumo dvasios, kuri buvo tame forume. Gaila man, kad ir šiame forume nepavyko sukurti kažko panašaus, kas buvo aname forume, paprasčiausiai nuoširdumą, blaivų protą ir dvasingumą suderinti tikrai yra gana sunku...
полная версия страницы