Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: O Kristus juk ir sakė "Jūs atstūmėte ramybės princą" ir " Tebūnie ramybė Jums, savo ramybę palieku Jums'. Tai tiesa Emili, ramybė pats didžiausias apdovanojimas įtikėjusiam žmogui/
Jolanta: 2012.05.25 dieną į mano rankas buvo įduota Urantijos knygą, į kurią žiūrėju gana įtariai ir pradėjau skaityti iš pagarbos žmogui kuri man ją padovanojo. Tuoj bus metai kai tiesiogine prasme gyvenu su šia knyga. Šiandien pabaigiau skaityti ją antrą kartą. Mielieji, jei kas skaitys šįą žinutę ir dar nepaėmė šios knygos į rankas, dėl kokio užsispyrimo, r įsitikinimo, meskit visas ambicijas į šoną, meskit visas nuogirdas į šoną, galiu drasiai sakyti. Tai Dievo dovana mums, ir jei atmetate šią knygą, jūs atstumiate Dievo dovaną lygiai taip, kaip Žydai atstūmė Kristų. Nesvarbu ką ir kiek suvokia žmogus iš šios knygos, bet perskaitęs ją jis suvokia daug daugiau nei prieš skaitymą. Dievas neteisia už tai ko žmogus suvokti negali, bet jis teisia už tai ką žmogus suvokti gali bet atmeta. Nesvarbu kas patinka ir kas nepatinka čia rašančių žmonių pasisakymuose, tikroji religija yra Jūsų noras pažinti tiesą, stengimasis išgirsti viduje gyvenantį minties Derintoją, pasitikėdami vis didesniu laipsniu Tėvu danguje ir taip stengdamiesi tapti panašesniais į Tėvą. tai nėra kažkokia pareiga, tai elementarus gyvenimas, kai skaitai Urantijos knygą savaime kinta tavo pasaulio matymas, nesitikėkite iš karto tapti tobuli, to nereikia nei Dievui nei žmonėms, ne taip svarbu kur esame dabar, svarbu kur būsime vėliau. Ačiū žmogui išvertusiam šią knygą, ačiū žmogui nuoseklii mane vedusiam link jos, ačiū žmogui įdavusiam ją į mano rankas. Jei mylite save, neatsisakykite dovanos tiesiai iš Dievo.
Jolanta: 2012.05.25 dieną į mano rankas buvo įduota Urantijos knygą, į kurią žiūrėju gana įtariai ir pradėjau skaityti iš pagarbos žmogui kuri man ją padovanojo. Tuoj bus metai kai tiesiogine prasme gyvenu su šia knyga. Šiandien pabaigiau skaityti ją antrą kartą. Mielieji, jei kas skaitys šįą žinutę ir dar nepaėmė šios knygos į rankas, dėl kokio užsispyrimo, r įsitikinimo, meskit visas ambicijas į šoną, meskit visas nuogirdas į šoną, galiu drasiai sakyti. Tai Dievo dovana mums, ir jei atmetate šią knygą, jūs atstumiate Dievo dovaną lygiai taip, kaip Žydai atstūmė Kristų. Nesvarbu ką ir kiek suvokia žmogus iš šios knygos, bet perskaitęs ją jis suvokia daug daugiau nei prieš skaitymą. Dievas neteisia už tai ko žmogus suvokti negali, bet jis teisia už tai ką žmogus suvokti gali bet atmeta. Nesvarbu kas patinka ir kas nepatinka čia rašančių žmonių pasisakymuose, tikroji religija yra Jūsų noras pažinti tiesą, stengimasis išgirsti viduje gyvenantį minties Derintoją, pasitikėdami vis didesniu laipsniu Tėvu danguje ir taip stengdamiesi tapti panašesniais į Tėvą. tai nėra kažkokia pareiga, tai elementarus gyvenimas, kai skaitai Urantijos knygą savaime kinta tavo pasaulio matymas, nesitikėkite iš karto tapti tobuli, to nereikia nei Dievui nei žmonėms, ne taip svarbu kur esame dabar, svarbu kur būsime vėliau. Ačiū žmogui išvertusiam šią knygą, ačiū žmogui nuoseklii mane vedusiam link jos, ačiū žmogui įdavusiam ją į mano rankas. Jei mylite save, neatsisakykite dovanos tiesiai iš Dievo.
VaidasVDS: Jolanta, o dabar truputį atsikvėpk ir... prisimink, kad garbinti reikia tik Dievą Tėvą... Bet žinios, gautos iš Urantijos Knygos yra unikalios. Jos tikrai padeda suprasti Visuotinį Tėvą, kurio dalelė gyvena mumyse. Jos kiekviename mūsų suformuoja naują asmeninę (dvasinę) religiją, kurią mums apreiškė Jėzus, ir moko mus Tėviška meile pamilti kitus nuoširdžius žmones. Branginkime visa tai ir didinkime (plėskime)...
Jolanta: Taip Vaidai, rizika pradėti garbinti Urantijos knygą yra, bet manau kad pirmu skaitymu man ji buvo didesnė. Bet kaip keičiasi pasaulio matymas vėl ir vėl prisilietus prie šios knygos, fantastiškas patyrimas. Man patinka tas pasaulio matymas, man patinka gyventi su taip pojūčiais.
Jolanta: parašiau dar vieną rašinį, skaitys kas ar ne, bet norisi jį pateikti čia. Realybės miražai Vaikystėje kildavo mintis, o ar tikrai visi žmonės mato tokį patį medį, tokią pačią saulę ir dangų. Pamenu eidama į mokyklą galvodavau, o gal tik man žalia medžio spalva taip atrodo, gal kitas mato visai kitokią spalvą tik yra įpratęs ją taip pat vadinti žalia. Tuo metu šias mintis supratau kaip neįprastas, todėl nustumdavau kuo toliau, kad nekiltų noras gilintis. Einant metams, vykstant aibei įvykių, pastebėjau, kad priklausomai nuo to kokios esu emocinės būsenos, keičiasi psaulio spalvos, jų ryškumas, tam tikros formos arba išryškėja arba kaip tik išblunka. Ir po daugelio metų iškilo vėl ta pati vaikystės mintis. Jei man keičiasi pasaulis, tai ar galime būti tikri, kad kiti žmonės mato tą patį pasaulį? Kažkodėl manau kad ši mintis daržnam kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu ateina. Ir iš tiesų, ar mūsų matoma realybė iš tikro yra realybė. Pgalvokime, o kaip galime apibūdinti žodį REALYBĖ. Vikipedijoje šis žodis apibūdinamas taip. Tikrovė arba realybė - paprastai apibrėžiama, kad „tai, kur dalykai iš tikrųjų egzistuoja“ Realybės terminas plačiąja prasme apima viską kas egzistuoja. O egzistuoja kieno matymu? Kieno matymas gali atitikti realybės etaloną? Jei gryšime prie ankstesnės minties, kad skirtingų žmonių pasaulio matymas gali skirtis, vadinasi skirsis ir realybė. Tada kyla sekantis klausimas, o kiek gali būti realybių? Ir kaip juose nesusimaišius, kokį atspirties tašką reikia paimti kad surasti realybių realybę? Ar įmanoma rasti realybės bendrą salyčio tašką visiems žmonėm. Pradėkime nuo to, ar mes patys iš tiesų žinome kas yra mūsų realybė. Ar iš tiesų gyvename joje. Nepagalvojate apie tai, kad Jūsų realybė gali būti primesta, ar nepastebėjote, kad žmonės į savo realybes bando įvesti ir kitus. Kiek kartų girdėjote sakant, „nusleisk ant ženės“, „ žiūrėk relybei tiekiai į akis“, „baik svaičioti nesamones‘ ir t.t. tačiau ar pagalvojote, ant kieno žemės jūs turite nusileisti, kieno realybei pažiūrėti į akis? Dažniausiai pas žmogų yra dvi realybės dalys, primestoji ir primetamoji. Kokią dalį Jūsų realybės užima primetamoji, Tiek Jūs ir esate savoje realybėje. Gyvenimas – labai paprastas, kai matome viską taip kaip yra. O kaip yra? O yra taip, kaip tu jauti kad yra. Kodėl mes dažniausiai save nuvertiname. Kodėl manome, kad kito pojūčiai yra tikresni, kad kito mintys yra geresnės, kad kito gyvenimas teisingesnis. Žiūrime kino filmus ir svaigstame nuo to kaip gyvena personažai, skaitome apie kitų gyvenimus, pasiekimus, nuotylius ir mėgaujamės kitų „primetamos“ realybės dalimi, svajojame kad mes esame jų vietoje, kad gyvename jų gyvenimą ir įsivaizduojame kaip gera būtų būti ten, kur dabar yra mūsų herojai.
Jolanta: Mielieji, atsipeikėkite, juk taip Jūs prarandate savo realybės dalį ir vietoj jos infiltruojate kito išgalvoto ar realaus žmogaus parodomosios realybės dalį, kuri greičiausiai nėra net to herojaus realybė, nes perteikiama per dar vieno žmogaus, korespondento realybės prizmę, kuri yra paveikta dar kitų realybių. Jūsų gyvenimas priklauso tik Jums ir jis Jums turi būti pats tikriausias. Jūsų mintys yra pačios nuostabiausios Jums, nes jos juk kyla iš Jūsų patyrimo. Ar sugebate jas atstovėti? Ar sugebate apginti savo realybės dalį? Ar išdavikiškai atiduodate save kito žmogaus realybei, o greičiausiai kitų žmonių chaotiškam realybių miksui? Manau, kad šioje vietoje dauguma pasakytų, „bet juk mūsų niekas nesupranta“. O aš tada atsakyčiau „o kodėl Jūs norite, kad kiti gyventų Jūsų realybėje?“ Dažnai mes nesugebame atsiriboti nuo to fakto, kad jei jau giname savo realybę, tai tik bandydami ją primesti kitiems. Nesugebame atsiriboti nuo realybių karo, arba kapituliuojame arba bandome užkariauti. Ką reiškia „pritarimas“, tai kito žmogaus Jūsų realybės įvertinimas kaip geresnės, arba blogiau, tai kito žmogaus Jūsų realybės įvertinimas kaip tapačios jo realybei, tik tada galima suabejoti ar iš tikrųjų tai yra mano realybės parodymas, o gal pritariame ne mano realybei, bet jau įsigyvenusiam kitų realybių miksui Taip jau yra, kad tenka pasirinkti, arba turi save, arba turi kitus. Žmogus, kuris neišduoda savo realybės, greičiausiai bus vienišas aplinkoje, o žmogus praradęs savo gyvenimo viziją turės draugų, bet neturės savęs. Sakote žiauri tikrovė? Namanau kad taip. Gal tik truputį. Žiaurumas tame, kad retas kuris išsaugo savo tikrąją realybę. Kažkuriame gyvenimo etape mes puikiai save suvokiame kaip socialią asmenybę, tačiau visiškai nebesuvokiame, kas esame ir ko norime iš gyvenimo mes patys. Taip kaip tampame socialinio vieneto maža dalelyte, bandome prisitaikyti prie visumos negalvodami ar tai neprieštarauja mūsų pačių tikrovei. Nepastebėjote, kaip pradedame norėti tų pačių dalykų kaip ir dauguma, vertinti kaip ir dauguma, kaip sutrinkame kai negauname daugumos pritarimo kokiai tai savo minčiai. Ar nepagalvojote tada, kad gal būt gyvenate ne savo gyvenimą? Kažkodėl nuojauta sako, kad dažnas apie tai pagalvoja. Tik paprastai tai priskiriama likimo išdaigai. Tačiau ar paklausėte savęs, o kurioje gyvenimo vietoje likimas Jums iškrėtė tą išdaigą? Pabandykime mintimis gryžti gyvenimu atgal, į vakarykščią dieną, pieš savaitę, prieš metus, prieš dešimt metų, iki tos vietos kada jautėtės laisvas, nevaržomas, atviras pasauliui ir sau. Ar toli reikėjo nueiti? Kurioje vietoje sustojite? Ankstyvoje vaikystėje? Pamenate tada save? Kaip jautietės? Esu tikra, kad tai buvo Jūsų pats geriausias gyvenimo etapas. Pasaulis atrodė tikras, be falšo, be apgaulės. Kodėl? Jis juk toks pat. Juk kiti žmonės, lygiai kaip Jūs dabar gyvena ne savo gyvenimus, o dažniausiai primestus, jie sprendžia tas pačias problemas, kurias sprendžiate Jūs dabar. Kodėl toje vietoje kur sustojote viskas atrodo kitaip? ....... Ar ateina kokių minčių?
Jolanta: Jūs kitoks. Ne pasaulis tikras ir be falšo, o Jūs tikras ir be falšo. Patinka tai ką matote savo mintyse? Gera justi tą tikrą savos realybės skonį. Esu tikra kad taip. Tu esi tvirtas joje, nes neabejoji tuo kuo esi, nes tai yra tikrta. Tu esi geros nuotaikos, nes išnyko nepasitenkinimas pasauliu, nes turi pasaulį tokį kokį nori, nes tavo realybė ir yra tavo pasaulis. Net pargriuvus ir susižeidus tik trumpam apima liūdesys, bet greitai vėl gryžti į tą nuostabiai tyrą savo gyvenimo realybę ir vėl šypaisi pasauliui, o labiausiai sau. Tu esi laimingas, nes tu esi tikras. Prisiminkite šią būseną. Ir bandykite ją perkelti į dabartinį savo gyvenimą. Sunku? Manau, kad taip. Juk dabartinėje būsenoje Jūs turite ne savos realybės, o daugelių kitų realybių miksą, kurios ne visada sutampa su jūsų realybe, todėl dažnai kelia Jums diskomfortą, o taip kaip nesuprantate kodėl kyla tas diskomfortas, atsiranda baimės, kad galite nesusidoroti su dabartine esama realybe, pradedate panikuoti ir dar labiau stengiatės pritapti prie aplinkos, dar labiau tolstate nuo savosios realybės. Norisi kad kiekviena pastanga duotų gažkokią tai grąžą. Stengiantis pritapti prie socialiai sukurtos realybės, paprastai tikimasi įvertinimo ar pritarimo. Tai būtų lyg ženklas, kad Jūs elgiatės teisingai. Sunku suvokti koks poelgis yra teisingas, kai nesuvoki apskritai kam to reikia. Pritarimas, tai kaip ir patvirtinimas, kaip ir paskata. Galima sakyti, kad pritarimas, tai sulaukimas trumpalaikio dėmesio kitų realybių atstovų, nes tavo daromi žingsniai neprieštarauja jų susikurtoms realybėms. Kiek ilgai Jus gali palaikyti toks pritarimas? Juk kitų realybių miksų atstovai taip pat ieško pritarimo. Susidomėjimą Jūsų poelgiu sukelia tik tiek, kiek Jūs petenkinote Jų savimylę, kad Jūsų realybė panašėja į jų. Vadinasi jie užkariauja, Jūs kapituliuojate. Bet ar visada taip? Ar visada pritarimas reiškia kapituliaciją? Pritarimas buitiniuose dalykuose nesukelia didesnės reikšmės, tai gali paprasčiausiai reikšti, kad tavo skonis sutampa su kažkieno skoniu. Tačiau jei galvosime apie strateginius savo gyvenimo poelgius, dažniausiai pirminis pritarimas reiškia, kad Jūs tik vykdote ne savo, kažkieno kito valią, kad kito žmogaus realybė įsifiltruoja į Jūsų realybių miksą. Bet tai tik dažniausias atvejas, o ne galutinis verdiktas. Pasvarstykime apie žmogų, kuris neišduoda savo realybės ir didžia dalimi gyvena ja. Manote jis sulaukia iš karto pritarimo? Esu tikra kad ne. Paprastai tokiam žmogui pritrimo ir nereikia, bet tai aptarsime veliau. Tačiau faktas tas, kad žmogus turintis didžiąją dalį savos realybės bus atstumtas visuomenėje. Dažnas bandantis gyventi savo tikrąjį gyvenimą dėl šio atstūmimo ir kapituliuoja. Nesaugu būti vienam, juk vis tik žmogus yra socialinė būtybė. Tačiau jei žmogaus realybė tvirta, aplinkiniai nemato joje blogio, gal būt po truputi, praėjus tam tikram laikui, gali prdėti patikti realybės kitoniškumas. Ir vėl, čia kyla pagunda, kad turimą savo realybę galima norėti primesti kitiems. Nebesulaukiant pasipriešinimo iš visuomenės, kyla rizika suvisuotinti savo realybę ir bandyti padaryti kaip etaloninę. Ši rizika kyla daugeliui kūrėjų, todėl dažnai, toje kartoje, kurioje jie gyvena, jų realybė būna atmetama. Toks jau tas žmogus, jei nesileidžia užkariaujamas, bando užkariauti kitus.
Jolanta: Kas yra lyderis? Pagalvojote? Juk tai tik žmogus, kuris savo realybe užkariavo kitų žmonių realybes, kitaip tariant padarė invaziją. Ar tai blogai? Tur būt kad priklauso nuo situacijos. Įvertinant tai, kad dauguma žmonių nesugeba atstovėti savo realybės, labai svarbus faktas tas, kieno realybės dalį jie infiltruos savyje. Vyresni žmonės prisimins tarybinius laikus, mums buvo infiltruojama Komunistinė realybė. Tur būt dar yra nemaža dalis žmonių, kurie su nostalgija prisimena tuos laikus, kaip laikmetį kai buvo tvirtesnė moralė, mažesnis nusikalstamumas. Kodėl? Reats juk tuomet gyveno savo visiškoje realybėje, nes buvo privaloma Komunistinė realybė? Tačiau ji nebuvo vieno, kažkokio žmogaus tikrobė ar tam tikrų žmonių tikrovės mikas. Tai buvo filosofinė tikrovė, su gana aukštomis moralinėmis nuostatomis. Taip primetamomis saskaita asmeninės žmogaus realybės, tačiau suvisuomeninant dauguma aukštų moralinių idėjų. Žmonės, kurie nesugeba atstovėti savo realybės turi etaloną elgesio kada gali sulaukti visuotinio pritarimo, todėl stengiasi nenukrypti nuo jo. Taip save apsaugodami nuo nesusivokimo kaip turi gyventi ir elgtis, kad būtų gerai. Tačiu žmogus bandantis išsaugoti savo asmeninę realybę, tokioje aplinkoje gyventi negalėtų. Jis neturėtų galimybės užkariauti kitų realybių, jo realybė vegetuotų viena, niekieno nesuprasta, o greičiausiai ne tik atstumta, bet ir gniuždoma. Nes pripažystant kito asmeninę realybę, žmogui nesugebėjusiam išsaugori savosios tikrovės, reikštų, kad jis nėra teisus priimdamas visuotiną realybę, kas sukeltų nesaugumą ir destruktyvias mintis. Kas atsitiko su realybėmis perėjus į šiuolaikinius nepriklausomos Lietuvos laikus. Ar mes išsaugome savo realybes? Dauguma žmonių, kaip ir Tarybiniais laikais, nesugeba išsaugoti savo tikrovės, vadinasi jie laidžiasi užkariaujami kitų tikrove. Kieno jie leisis užkariaujami? Visuotinės filosofinės realybės nėra. Išeitų, kad nėra visuotinos atramos, lieka tik lyderių realybė. Tiksliau lyderių realybės ir jiem primestos realybė miksas, perėjęs, per tam tikrų žiniaskalidos atstovų realybę, kuri yra įtakojama populizmo ir pelno siekiančių žmonių realybių mišinį. Aspektas vienas, tų pačių žurnalistų realybės miksas jau yra įtakotas pelno siekiančių asmenų realybėmis, ko pasekoje kitų žmonių, lyderių, realybės yra pateikaimos per šio mikso prizmę. Aspektas kitas, tie patys žmonės, kurie renkasi pateikti visuomenei per žinisklidą lyderius, juos renkasi vertindami per savo realybių mikso prizmę, kiek lyderiai yra priimtini jiems. Seka išvada, kad mums rodomi lyderiai, ju realybės, yra parenkami gana siauros grupės žmonių sprendimu ir dar, šių lyderių tikrovė iki pasiekia eilinį žmogų yra iškraipoma tų pačių suinteresuotų asmenų tikrovės detalėmis. Tada kyla klausimas, kiek mes galime tikėti mums primetamais lyderiais, kaip lyderiais, bei kiek galime tikėti tų lyderių tikrove, kaip siektina, kuria galima būtų užpildyti nesugebančio atstovėti savo realybę žmogaus tikrovės dalį? Tačiau tai yra lyderiai, ir nesant visuotinei filosofinei realybei, šių asmenų tikrovė tampa kitų žmonių realybės mikslo dalimi. Seka išvada, iškreiptų vertybių žiniasklaidos atstovai pateikdami iškreitas lyderių realybes, kuria iškreiptą visuomenę, kurios atstovai neturėdami moralinio ramsčio gyvena iškreiptos realybės gyvenimus. Tačiau žmogui gebančiam atstovėti savo realybę, šioje visuomenėje egzistuoti lengviau. Nors jis greičiausiai taip pat nesulauks pritarimo iš visuomenės, tačiau nesant visuotiniai filosofinei realybei, nesulauks ir didesnio pasipriešinimo.
Jolanta: O ar yra realybių realybė, kuri nepriklausytų nuo visuomeninė santvarkos, nuo lyderių, kuri būtų laisva nuo kitų realybių invazijos, kuria žmogus galėtų pasitikėti kaip savo realybės atramos tašku? Yra, tik ji daugumai sunkiai pasiekiama, nes tiesioginio pasireiškimo požymių, šios realybės nepamatysi, nors ji arčiau mūsų už bet kurią kitą realybę. Paradoksas tame, kad norint surasti šią realybių realybę reikia gryžti daug metų atgal ir atrasti tuos pojūčius kada buvote tirkai savimi, kada pasaulį matėte per savo realybės prizmę, gryžtti į vaikystę., prisiminti tuos pojūčius, tikrumo pojūčius, bandyti juos infiltruoti į dabartinių realybių miksą, pašalinant kitų realybių užneštus teršalus ir atrandant tą patį vaiką savyje tik jau dabar, su dabartiniu patyrimu. Sunku? Žinau. Aplinkinių realybės to nepriims. Tačiau jei būsite drasūs, tas iš praeities gryžęs vaikas jums sugražins jūsų tikrąją realybę. Kas tada atsitiks? Esu tikra, kad Jūs tada pajusite meilę, meilę visam supančiam pasauliui. Pažiūrėkite į pasaulį savo viduje esančio vaiko akimis. Jis juk tapo daug ryškesnis. Aplinkinių žmonių realybių miksai jūsų jau nebeįtakoja, nes jūs suvokiate savo realybę. Iš kur tai atsirado? Kas atsitiko, kad tas jumyse esantis vaikas, sugražino jus į jūsų tikrąją realybę, kodėl toje realybėje tiek daug meilės? Viskas daug paprasčiau nei gali atrodyti. Nuo senų laikų žmonės kalba, tačiau patys netiki tuo ką kalba, apie žmoguje gyvenenčią Dievo dalelę. Šis pasakojimas eina iš kartos į kartą, tačiau retai kas suvokia, o kas iš tiesų tai yra. O tai ir yra pati tikriausia Jūsų realybė. Jumyse gyvenantis vaikas, išvalydamas nuo kitų realybių užnašo leido Jums prisikasti iki pagrindinio savojo aš, iki Dievo dalelės gyvenančios jumyse. Žmogus juk nėra tik materialus, tiksliau žmogaus daugiau pasireiškia dvasinėje plotmėje nei materialioje. Vadinasi realybių realybė taip pat turi būti Dvasinė. Na juk logiška kad tai kas yra didesnioji kažkieno dalis, tas ir turi turėti vedantyjį balsą. Kol žmogus remsis į materialią realybę, kuri dažniausiai yra paremta net ne jo, o kitų žmonių realybių miksu, jis niekada nesijaus pilnaverčiu, nes jis tenkins tik savo „aš“ mažają realybės dalį, o didesnioji, Dvasinė, liks užslopinta. Iš čia ir atsiranda nepilnavertiškumas, o kaip gali būti kitaip, jei mes patys save ignoruojame, išduodame. Nepriklausomai nuo to, kad Dvasinė realybė yra didžioji žmogaus realybės dalis, ji nedarys jokių invazijų į jūsų asmeninę realybę, tačiau visada bus kaip atspities taškas. Atradus šią realybę, jūs apsaugore savo tikrovę nuo kitų tikrovių mikso, nes turite stiprų vidinį atsvaros tašką. Jūs visada turite pasirinkimą, kad ir kokio amžiaus esate, kad ir kokį gyvenimą gyventumėte, kokios sveikatos ar socialinės padieties būtumėte, jūs visada galite surasti savo realybių realybę, arba gyventi kitų realybių materialiuoju miksu.
VaidasVDS: Labas Jolanta, perskaičiau beveik viską. Apie vidurį šiek tiek pritrūkau kantrybės Beskaitant pirmos dvi citatos, kurios atėjo į galvą buvo šios: Visos ribinės žinios ir tvarinio supratimas yra santykiniai. Informacija ir duomenys, gauti net iš aukščiausiųjų šaltinių, yra užbaigti tiktai santykinai, tikslūs tiktai vietiniu atžvilgiu, ir teisingi tiktai asmeniniu požiūriu Jūs negalite dvasinės tiesos suvokti tol, kol jos nepatiriate jausminiu požiūriu, o didelė dalis tiesų, išskyrus nelaimės atvejus, tikrai nėra patiriama jausminiu požiūriu. O dabar kelios pastabėlės. Kuomet vaikas įžengia į realų (suaugusiųjų) dabartinį pasaulį, jį tiesiog turi ištikti šokas. Kas šiandien jame vyrauja? Veidmainystė ir karjerizmas, beprotiškas egocentriškumo siekimas ir demonstravimas. Ne visur taip, bet pagrindinėje realybėje taip. Kur reikia žmonijai grįžti? Reikia grįžti į šeimą. Šeima kaip niekada susiduria su galybe išbandymų šiuolaikiniame sekuliaristiniame pasaulyje. Maždaug per paskutinius 50 metų jokios kitos vertybės taip nesmuko, kaip šeimos vertybės. Tik iš gerų ir dvasingų šeimų teisingomis dvasinėmis žiniomis išauklėti palikuonys pakeis šį kol kas labai nekaip atrodantį pusiau sekuliaristinį (beveik bedievį), pusiau fanatistinį (dogmatiškai religingą) pasaulį...
Jolanta: Ačiū Vaidai smagiai nusijuokiau kai paskaičiau kad pritrūlai kantrybės :) Apie santykinumą tu teisus, tačiau gyvenant santykinį gyvenimą santykinės tieso manau kad tik ir tesuprantamos.
emipetras: LABAS . Ir aš kantriai perskaičiau viską . Labai daug JOLANTĖLE prirašei apie REALYBĘ . Matosi , kad turi labai daug energijos ir ši energija liejasi per kraštus . Galėtum kokiam gerbėjui ir padovanoti , pasidalinti perpus . Tai čia tokia jumoristinė įžanga . O jeigu rimčiau , Jolanta , tai labai platus tavo asmeniškas požiūris į realybę . Gali rašyti akademinius straipsnius . Aš tai tokios plačios realybės analizės niekada nedarau . Mano realybė šiandiena , kad labai graži ir šilta vasara . Einu Panevėžio gatvėmis ir kalbu : ,, Dieve , kokią gražią vasarą mums padovanojai . Kokia nuostabi ir sodri vasaros žaluma . Kokie nuostabūs žali peizažai . Viskas taip žalia ir gražu , kad norisi tik šlovinti ir garbinti KŪRĖJĄ . Tai va , tokia mano realybė . Ir man jos užtenka ir aš esu laimingas šioje realybėje . Vakar mane vaikai pasveikino su Tėvo diena . Tai tai pat , labai šaunu ir prasminga . Matau šalia žmoną , kuri nuolatos mane kritikuoja . Tai taip pat labai prasminga , tikra ir realu . Dar yra sodas , kuriame auga daug visokių žolių : pienės , garšva ir raudonėlis . Jas naudoju salotoms . O štai darže varputis lenda iš visų vagų ir reikės nemažai su juo pakovoti . Štai , čia yra mano realybė . Dažnai sode pasikalbu su dieviškuoju minčių Derintoju . Čia , taip pat , yra mano realybė . Ką aš tuo norėjau pasakyti ? Norėjau pasakyti tai , kad ta mūsų gyvenimo realybė nėra labai sudėtinga , jeigu jos nepradedi skaidyti į šimtus dedamųjų . O jeigu pradedi skaidyti ir filosofuoti , tai aišku , kad ta REALAYBĖ gali būti ir labai įvairiapusė ir labai intriguojanti . Tai linkiu visiems prasmingos realybės , savų gyvenimų kasdienybėse .
Jolanta: Gražus palinkėjimas Emili, prasmingos realybės. Tai labai daug :) Tu esi visiškai teisus, nereikia nieko skaidyti savo gyvenime, bet kartais paprasčiausiai ima ir išsiveržia tam tikros mintys, o keisčiuaisia tai kad pradėdama rašyti nežinai kur pakryps mintys, kažkaip jos liejasi savaime, po kurio laiko kai skaitai neužbaigtą ršinį atrodo kad nebesugebėsi tuo pačiu stiliumi nieko daugiau parašyti, bet atsisėdi ir vėl išsilieja. Bet gyvenime tikrai nereikia taip visko narstyti.
Jolanta: Šiaip pamastymai. Skaitant trečią kartą Urantijos knygą atkreipiau dėmesį į tokį dalyką. Kad Tėvas - tai meilė; sūnus - tai dvasingumas; Dvasia - tarnavimas. O kylantysis pirmiausia turi pažinti Dvasią; po to Sūnų; o tik po to Tėvą. Galime daryti išvadą, kad mirtingasis pirmiausia turi įsisavinti tarnavimą kitiems. Suvokti tarnavimo esmę ir prasmę.
Fredas: ...Meilė,dvasingumas,tarnavimas. Manau,kad visu pirma reikia pamilti dvasioje, ir tik, po to, su meilę tarnauti. O bet to, nėra taip paprasta, visą diena būti tikroje meilės tarnystėje,kuri yra Tėvo Kūrejo energija,nes šiais laikais daug yra klaidintojų,meluojančių,todėl reikia visas esamas situacijas gerai apmastyti,..patikrinti,..ar tai nėra kokia nors abgaulė.
Jolanta: Aš pasakyčiau tai truputį kitais žodžiais, sunku išlikti tvirtam ir tarnaudi su meile, kartais meilė tampa labai saldi ir netikra. Kartias ji būna silpno žmogaus išraikos kiautas, Šyryt skaičiau Konfucijų, įdomu skaityti kai jau iš Urantijos knygos turi suvokimą apie žmogaus religinį vystymąsi, koks jis yra kai veikiamas tik proto dvasių, koks jis yra kai yra apreikštasis ir Tėvo vedamas. Bet skaitantat pagalvojau, kad jo moralės filosofija ir šios dienos daugeliui žmonių būtų pamatas, ne daug mes pasikeitėme per tą laiką
Jolanta: Slkaitant Urantijos knygą atėjo pora kvailų minčių 1. Kad turint morontinį kūną nebereikės laikytis dietų jokio svorio reguliavimo, cholesterolio ir t.t. 2. Kad privalom tempti už ausų visus miegančius materijoje, kad ir drastinėmis priemonėmis. O ko mūsų planeta blogesnė, kuo daugiau saviškų toliau keliaus tuo bus linksmiau Linksmų Joninių mielieji
VaidasVDS: Tokius (apsnūdusius) ištempsi Bet tempti reikia
Jolanta: Įdomus pastebėjimas, ką tik užvedėme samoningai ginčą su vienu žmogumi tik dėl sportinio intereso, be jokių asmeniškumų, o tema buvo užvesta apie tikėjimą, tiksliau apie žmogaus Dvasinį augimą, bet viskas buvo privesta prie tikėjimo. Ir, kai mano oponentas gynė priešingą pusę, nustebau, kad jis naudoja Liuciferio maiše aprašytųs argumentus, kodėl Dievo nėra. Nustebino tapatumas minčių. O tais atgumentais manau naudojasi ne vienas. Atrodo kad viskas baigta, maištas jau baigėsi, bet pasekmės žiaurios. Man tai leido suvokti kas darosi žmonių samonėje ir tai baisi tamsusma.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû