Ôîđóě » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ďđîäîëćĺíčĺ) » Îňâĺňčňü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ďđîäîëćĺíčĺ)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
VaidasVDS: Algiirdai, tu man jei gali atsakyk nuoširdžiai į vieną klausimą, ar tu esi tas senasis Algirdasmm, ar ne. Žinočiau kaip į tave reaguoti. Nes taip yra nesąžininga, aš visada buvau tik Vaidas VDS, o ne VSD kaip paniekinamai kreipiesi į mane. Tai žeidžia mane kiekvieną kartą ir kiekvieną kartą turiu tau atleidinėti, jei gali taip nerašyk. Aš tikrai analizuoju žmones, nes prie kiekvieno reikia skirtingo priėjimo. Galiu tikrai prisitaikyti ir prie tavęs, bet labai nemėgstu analizuoti tekstų ir pagal rašymo stilių spėlioti. Pasakysiu atvirai, nelabai noriu tikėti, kad tu esi tas senasis Algirdasmm. Nelabai įsivaizduoju, kad senasis Algirdasmm būtų kreipęsis į mane tokiais žodžiais: "lenda liguistumas savotiškas psichiunis nedasivystymas; VSD atstovauja subtiliąją Algimanto pusę –dusina, slopina aktyvumą, ieškojimo dvasę, įvairovės pasireiškimą." Be to nelabai supratau tavo šio pasisakymo: "Labai apgailėtinas dusinimo-slopinimo reiškinys. Įpatingai autoriui." Autorius tuo atveju kas buvo? Norėčiau išgirsti iš tavęs nuoširdų atsakymą. Ar tai įmanoma? Jolanta, ten buvo pajuokavimas ir be jokios pykčio ar supykimo potekstės, o ne čyzas, visai nenorėjau kištis į kieno nors pokalbį. Maniau, kad tu juokus supranti, atleisk, kad klydau...
Jolanta: Man irgi smagu Algirdai, o apie Dvasinę Akademiną mastau ir aš, tik mano samonė neranda sprendimo kaip tai gali būti, juk žmonės tokie skirtingi ir kas tinka vienam, netinka kitam.
Algiirdas: Iš eilės Kokia reikšmė tų trijų raidžių –man tas pat kokia eile rašoma Prie žmonių nereikia spec. Priėjimo –tiesiog bendrauk natūraliai; labai daug liguistumo –paprasčiausiai koncentruokis į gijimą, į vaistus gaunamus forume nekreip dėmesio. Kas liečia tekstus –stilius mažiausiai turi reikšmės, taip pat naudojami žodžiai yra daugeveidžiai –taigi abiejų aspektų analizuoti nereikėtų. Dėmesys MINČIAI. Kartais žogžiai padeda minččiai, kartais trukdo, šiuos barjerus įveikinėk su lengvumu. Langvumo stinga ir Tavo kalbėsenoj-rašysenoj. Taigi, diskutuok su įraidintomis MINTIMIS. Ir “kakoi skirtum“ koks nikas, koks stilius. Priedo; esu nejaunas vyrukas –virš 60. Tad savotiškas kartų konfliktas-karas užprogramuotas, ir jį reikia įveikti ne beveide meile, bet protu, pageidautina patirtiniu-ne teorišku. Ir laisvi su įvairove Ir įvairovė su laisve Užversk galvą naktį Ar tavo protas siekia Tiek kiek žvilgsnis
VaidasVDS: Na kam gyti reikia, dar neaišku... Daugiaveidžiai žodžiai reikalingi tik slapstymuisi, atvirai širdžiai jie nereikalingi. Pastebiu aš tą tavo dėmesį minčiai, ją nėra labai sunku iššifruoti, kaip tau gali atrodyti, bet ji tik rodo, kad tu nori egoistinio pripažinimo savo talento. Nenuostabu, tai būdinga menininkams, ypač susiformavusiems sovietmečiu. Akivaizdu, kad esi turėjęs problemų. Nebūtina čia jų lieti tokiu būdu, juk moki ir gražiai rašyti. Kada atstumi meilę, o aukštini protą, labai rizikuoji iki to aštuntojo neprieiti... Neatsakei nuoširdžiai, neperlipai per savo Ego, bet vis tik šiokį tokį atsakymą gavau. Jei nesi Algirdas, tai nenaudok šio vardo, nes labai gerbiau Algirdąmm...
Algiirdas: Kam tas tuščiaviduris familiarumas; meilė, nuoširdumas, gerbimas. Susirenkam diskutuoti, pateikti įžvalgas, sampratas, kaip Jokūbėnas sakė išplėsti Apreiškimą. Sakyčiau IŠSKLEISTI Apreiškimą.
Algiirdas: Kartoju klausimą, kažkada pateiktą tau; kiek kartų knygoje pasakyta “protas sujungia dvasinį su materialiu“, nes viena galime suprasti iki smulkmenų, kitą apstrakčiai, filosofiškai, tiesa –dvasines vertybes, prasmes suvokiame taip pat lengvai, kaip ir materiją; neveltui dvasiniai būsime po 570 aplankytų krantų, ir tai paties žemiausio-pirminio etapo.
Algiirdas: Žodžiai-kalba atsirado ne tam, kad žaistume jais –senovinis žmogus pradėjo kalbėti ne dėl to, kad kalbėti, bet kad turėjo KĄ PASAKYTI, norėjo ne kalbėti, bet PASAKYTI. Ne žodžius ir stilių gaudyk, bet MINTIS. Kalbamės ne lingvistineme forume –kalbamės dvasineme Suprasti mintį –SUPRASTI TĖVĄ Suprasti žodį –SUPRASTI SŪNŲ Atkakliai dirbti-stengtis –BENDRADARBIAUTI su DVASIA
VaidasVDS: Apreiškimo nereikia nei išskleisti, nei išplėsti - tai ir buvo pati didžiausia Algimanto klaida. Apreiškimą reikia pajausti, pabandyti suvokti ir pabandyti draugauti su įvairiais žmonėmis. Žmogau, esi toks pats ligonis, kaip ir Algimantas. Pasakiau tiesiai, pasakiau skaudžiai, gal kai kas manęs nesupras, bet manau, kad kai kam reikia "kalti" tiesiai į smegenis tik tam - gal pagaliau susimąstys... ---- Protas nesujungia dvasinio su materialiu. Protas tik bendradarbiauja su dvasia arba nebendradarbiauja, o bendradarbiauja tik per meilės suvokimą ir per meilės skleidimą. Pas tave to nerandu, randu tik daug gražių prasmių, gražių išore, bet tuščių vidumi. Tau norėčiau priminti šią išmintį Žvaigždės ryškiausiai yra matomos iš empirinių gelmių vienišos izoliacijos, o ne nuo apšviestų ir ekstazę keliančių kalnų viršūnių. Ar esi pajėgus ją suprasti?
Algiirdas: Gyveni šiandien bet esi praeitis kaip planeta iki Princo
Algiirdas: jokios Algimanto klaidos meužtemdys JO nuopelnų mažai ir nykstančiai tautai
Algiirdas: empirinis –paremtas patyrimu .. ne atsitiktinai šventi dievoti žmonės buvo nuošalaus gyvenimo praktikuotojai ekstazė –didžiausio laipsnio džiugesys ..nuostabius patyrimus lydi didžiulis džiaugsmas- [į kur tau šitai įkalt]
VaidasVDS: Algiirdai, "empirinis –paremtas patyrimu" sutinku. ----- .. ne atsitiktinai šventi dievoti žmonės buvo nuošalaus gyvenimo praktikuotojai" šis sakinys yra geras, pritariu, su tam tikromis išlygomis. Nėra šiame pasaulyje šventųjų. Spręsti apie dvasingumą gali tik Dievai. Būnant nuošalyje tu negali skleisti dvasinių tiesų, t.y. negali duoti dvasinių vaisių... ---- o štai šis: "ekstazė –didžiausio laipsnio džiugesys" pagal pateiktos citatos prasmę rodo tavo dvasinės "ligos diagnozę" (ne medicinine prasme). Tu pats skęsti savo minčių ekstazėje, esi tarsi kalno viršūnėje ir per savo proto pasireiškimą tu net negali matyti danguje esančių žvaigždžių, nors šauki, kad tu jas matai. (nežinau, ar supratai mano mintį...). ---- "nuostabius patyrimus lydi didžiulis džiaugsmas." Šito man nereikia niekur įkaldinėti, nes tai patiriu kiekvieną dieną. O labiausiai tokie patyrimai džiugina tada, kada sugebu palikti savąjį aš nuošalyje, t.y. ne aš kažką gero nuveikiau, bet Dievas Tėvas mane teisingai nukreipė. Štai šitą TIESĄ tau suvokti, atrodo, yra labai sunku. Dirbk su savimi, Algiirdai, ir nemėtyk akmenų į kitų daržus, kai renki juos savame... ---- Algimanto nuopelnus, verčiant Knygą jau labai seniai ir labai gerai esu įvertinęs, taip pat ir pradinį jo darbą, skleidžiant šios Knygos tiesas. Deja, deja dabartinės jo veiklos negaliu teigiamai vertinti, nes jis nesugebėjo įveikti savosios puikybės. Labai noriu tikėti, kad gal jis su ta puikybe kaip nors susitvarkys ir nuoširdžiai to jam linkiu. Na o jei nesusitvarkys, tai manau Dievas Tėvas jam atleis už tą nukrypimą, nes skirtingai nei kažkada buvęs dvasiškai nuostabus "kūrinys" Liuciferis, Algimantas neišsižadėjo paties Dievo Tėvo...
Jolanta: Sveiki, šiandien skaitydama Urantijos knygą ir stebėdama savo pojūčius padariau tokias išvadas. Kad skaitant antrą kartą ir jau trečios dalies pabaigą jaučiu kad dingsta iš mano realybės egzistencializmas, dingsta stebuklai. nežinau arsuprasite, bet patirtinė kleionė į rojų tampa tokia realiai suvokta ir lygiai taip pat samonės priimama kaip pirmokui pagalvojus kad jis kažkada ateityje turi galimybę studijuoti aukštojoje mokykloje jei stengsis ir kryptingai eis link to. Euforija irgi dingusi, bet nėra ir baimės beinusiminimo, toks jausmas kad esu visa tik čia ir dabar su kryptimi ir tikslu. Tai kas rašoma Urantijos knygoje tapo samonės dalis, mano realybės dalis. nežinau, gal tai tik laikinas etapas, ir jis nėra toks paprastas, nes yra artimi žmonės, kurie įtakoja mano gyvenimą, tačiau jų sprendimų aš negaliu įtakoti,tai sunkiausia dabar man priimti, bet nė viena kūno lastele neabejoju ribinio žmogaus likimu.
aušra: Pagal pateiktos citatos prasmę Didžiausius-giliausius atradimus-pažinimus surasit –suprasit tylumoje izoliacijoje nuo civilinės-buitinė aplinkos ar ne taip citatos verge iš poros žodžių, poros sakinių malkas skaldai koks jovalas tavo galvoje dvasiniai vaisia būten vienumoje paimami –pasinaudojama davimu tiesų skleidimas near dvasiniai vaisiai tiesos vaisiais tampa Dvasios ir individo saveikoje -nesvaig
VaidasVDS: aušriniui, žinai, kaip tave galima nesunkiai iššifruoti? Darai daug klaidų. Skubi, pyksti ir klysti. Klysti žmogiška, bet pykti kvaila, kaip ir bandyti įžeisti ir sumenkinti. O tu nori dar mokyti kitus. Žmogau skleisti meilę yra daug sunkiau, nei pyktį. Va paėmei atsiraugėjai gražiais žodžiais ir ką, gėrį paskleidei? Ne save prieš Dievą tik sumenkinai. Nesumažėk prieš Dievą iki sunykimo, jei taip dažnai gražiais žodžiais savo trūkumus dangstysi. Kitus gali apgauti, bet mane apgauti yra sunku, per daug gerai aš Urantijos Knygą išstudijavau. Mano pasirinkimą gali aptemdyti ne tu ir ne tavo gražbylystės, o tik mano proto sunaikinimas. Man iš tiesų nuoširdžiai gaila tavęs, nes talento tikrai daug, bet jis nėra panaudojamas meilės ir draugystės skleidimui...
aušra: kada žmogus leidžia Dievui prisiliesti ar ant ekstazės kalkno ar nuošalioj vienumoj ir viena ir kita nuostabiai gražu citata prasminga abiems kryptimi dokumento raidę dogma paverčia tik savo vidumi tušti ir negyvi
aušra: GIESMĖ PROTUI Ar gali dulkė pakilti Tas cheminis elementas Ar gali šaltos dulkės sušilti Dulkėm reikia Šildančios meilės Apkabinimo Šilta dulkė Maloni sau Ir kitam Ar gali dulkės pakilti gyvenimui mobiliam energiją suteikti tuoimet reikia Jėgoms Aukštesnėms ar gali dulkės pakilt skrydžiui nemariam ar jau atėjo metas arenoj pasirodyt Dvasiom Septynioms ar dulkės jas priims
aušra: GIESMĖ MEILEI Kas sutelks Jėgas ir galybes Amžiams amžiniems Kas ištvers Tarnystę Savo tvariniams Kas pakels Dulkes Darbams amžiniems
aušra: JOLANTAI Skambūs tonai aidi mūsų prote ir širdį amžiaus muzika suskambus dokumentais rado atgarsį tavy gavom pradžią šiam pasauly ar mūsų žvilgsniai atverti
Tadas: Sveika, Jolanta, pavasaris, žiūriu, privertė lakštingalą užčiulbėt...:) Sakyk, ar tu skraidai tik po savo temą, o į kitas nekiši nosies? Matai, man įdomi tavo nuomonė apie citatą, kurią įdėjau į „Atsakomybė prieš planetą“ Psichologijos temoj. Kai kas jau pasisakė, labai jiems dėkingas, o tavęs kažkaip nesulaukiu. Tai žinok, kad laukiu
aušra: AMŽINOSIOS DVASIOS STUDIJA Mintį ir žodį Aš pašaukta Įamžint Ką Viens sumanė Kitas išreiškė Mano darbais Mano alsavimas arčiausiai Paliečia jūsų veidą Tarnystęs-meilės spinduliais
Jolanta: Tadui, nenaršau po kitas temas, bet būtinai paskaitysiu tavo pateiktą citatą. Bet kitų komentarų neskaitysiu.
Jolanta: Nė vienas asmuo niekada nėra verčiamas kentėti gyvybiškai svarbių dvasinių nepriteklių dėl kito nuodėmės. Nuodėmė yra visiškai asmeninė tiek, kiek tai yra susiję su moraline kalte ar dvasinėmis pasekmėmis, nepaisant jos toli nusidriekiančių pasekmių administracinėje, intelektualioje, ir visuomeninėje sferose.] bandau sakyti tik savo nuonę, bet ja šią dieną tikiu
Jolanta: Vienas variantas. Yra toks dalykas kaip prioritetai. Tai kas yra prioritetų vir6uje mums labiausiai skaudina ir džiugina, tai kas yra prioritetų apa2ioje mažiausiai mums turi įtakos. Jei mes esame Dvasisškai brandūs, musm nebus prioriteto viršuje žemiškajį ego tenkinantys dalykai bei kito žmogaus blogybės ir mūsų jos netrikdys, bet jei prioritetai yra materija bei žemasis ego, tada tai labai skaudins.
Jolanta: Kitas variantas kai skaudina artimas žmogus. Tu suvoki, tačiau padaryti nieko negali. Tai sudėtinga suvokti ypač jei tai liečia vaikus, tačiau privalai, kad jie turi savo laisvą valią ir savo pasirinkimą, savo patyrimą, tu gali jiems tik patarti, rodyti pavyzdžiu kas yra gėris o kas blogis, bet jų nuodėmių neturi prisiimti kaip savo. Tai labai sunku, man dar per sunku, tačiau turiu tai įveikti.
Jolanta: Tačiau jei gerai pamenu ši citata yra inta iš Liuciferio maišto. Kad dėl sukeltų blogybių kentėjo mirtingieji. Dėl Dvasinių būtynių kentėjo patys primityviausi.
Jolanta: Manau kad gėrio ir blogios suvokimas pas žmones atsirado labai anksti, ir net neturint giluminio suvokimo apie Dievą žmonės rinkosi tarp gėrio ir blogio. Ir jei žmogus samoningai pasirenka blogį tai jis ir daro samoningai, jei jį suklaidina kas, manau jis turi galimybę atitaisyti viską, juk buvo visiems duotas šansas pasitaisyti po Liuciferio maišto.
Jolanta: Seniai viena mano pažystama moteris, kuri bendravo su kunigu gana betarpiškai, nuėjo pas jį ir kalbant pasakė, štai išmečiau katiną laukan per rūsio langą, kunigas atsakė,....na ir kas....tada moteris sako.....bet juk jam bus bloga......tada kunigas pasakė..... jei tai suvoki tai, tada pasielgei labai blogai.
ayšra: Nuodėmės nusidriekiančias pasekmes reikėtų sugretinti su Pirmųjų Septynių paskirtimi. Sistema (o ją sudaro būtent Septyni Pirmieji) tarnauja kandidatų suvienodiniomui ta prasme; kaip paruošiamukų grupės būsimiems pirmokams. Jau dabar labai intriguoja tas faktas, kad tuo pat metu pabudinami ir senoviniai žmonės, ir vėlesni, ir mūsų laikų, ir šviesos ir gyvenimo eros. Kokia įvairovė išsivystyme, pasiekimuose, intelektualumo bagaže. Ir apart pagrindinės Septynių funkcijos –įdų, mažavertiškumų pašalinimo –vyksta suvienodinimas žiniose (tarkim, ikiprincinėse, po to ikiadominėse, ir t.t...) tuo pačiu ir patirtyse. Taip kad laiko erdvės nuodėmės pasekmių šalinimas pilnai įsirašo į standartinę Sistemos veiklą. Žinoma turint UK dokumentus būtų nesąžininga-negražu ir stagnuoti, nesistengiant pasekmes šalinti jau dabar, tuo pačiu artinant utopinius šviesos ir gyvenimo laikus planetoje.
aušra: MEILĖ NE DURNELĖ meilė tada kada be žodžių meilė veiksme –kaip Kalkutos Motina Teresė meilė kada ekstazėje, kaip Pranciškus Asižietis meilė Tiesai –veiksmuose meilė sau, šalia esančiam ir Visatai
aušra: PAMINKLAS VARLEI Kraipyt uodegą Kaip buožgalviui Taip patinka Šio amžiaus žmogui Ar išsidrėbt Savam name-bute Kaip pandai Nuvargus gyventi Bet kas Pastatys paminklą varlei Kad šiandien galim būti Dvasiniai buožgalviai
Jolanta: geras, o tikrai juk reikėtų pastatyti pamiklą varlei kaip savo protėviui
Tadas: Dėkui, Jolanta, už atsakymą, persikelsiu kada į aną temą, kad viskas būtų vienoj vietoj. Kodėl tokia nedrąsi, kad nesilankai ir neskaitai kitų temų? Negi įdomu skaityt tik save ir pokalbininką? Kitose temose juk irgi būn įdomybių. Linksmų švenčių
VaidasVDS: Žmonės, kurie neturi proto, yra likimo nuskriausti ir yra nelaimingi. Žmonės, kurie nesidalina meile, yra nelaimingi. Žmonės, kurie aukština save ar savo protą, yra nelaimingi. Žmonės, kurie svarbiausiu gyvenimo tikslu laiko pinigus, yra nelaimingi. Žmonės, kurie kituose žmonėse mato savo priešus, yra nelaimingi. Žmonės, kurie renkasi kerštą, smurtą, narkotikus, kitus nuodus, nuodijančius žmogaus organizmą, yra nelaimingi. Žmonės, kurie myli kitus žmones ir tiki į Dievą Tėvą, kaip į asmenybę, yra nepaprastai laimingi. Jie ištveria bet kokius sunkumus gyvenime ir jie yra Dievo Tėvo vaikai... Kiek daug pasaulyje nelaimingų žmonių, nepapildykite jų gretų...
Jolanta: Tadui, internetas užima daug laiko ir labai energetiškai išsiurbia, labai retai pokalbiuose užsikrauni teigiamos energijos, bet nebenduati kažkaip neišeina. Ir dar, na nebūtina gi visur reikšti savo nuomonę.galima kai kur ir patylėti. Juk Dvasiniuose dalykuose kokią temą manau bepaimtum visur bus kalba daugiau ar mažiau panašiomis temomis, taip jau yra, kad čia svarbu visuma ir asmeninis patyrimas. Todėl nusprendžiau čia rašyti ir nekišti trigrašio kitur, tegu kiti reiškiasi kitose temose, o kai pradedi visur apie tą patį kalbėti ir gaunasi belebarda.
Elė: nustebino VaidoVDS gražios mintis, lyg ir banalu, bet skaitau ir džiaugiuosi, kad esama taip mąstančių ir tai užrašančių vyrų...Ačiū :) Jolanta rašo: internetas užima daug laiko ir labai energetiškai išsiurbia, labai retai pokalbiuose užsikrauni teigiamos energijos, bet nebenduati kažkaip neišeina. juokinga...ar internetas gali siurbti arba užkrauti energijos?.. :))) patiko Aušros eiliukai... tokie pirmapradžiai lyg kirviu nutašyti :))) Tadui - kai ateinu čia, tai bandau kuo daugiau perskaityti, džiaugiuosi radusi šį forumą :)
Jolanta: Šiandien skaičiau apie Minties derintoją, labai jau plačiai išdiskutuota tema, bet ten užstrigo vienas sakinys. Minties Derintojui prasimušti į žmogaus protą trukdo baimės, nuostatos, nepamenu kas dar parašyta, bet esmė ta. Ir taip kaip be darbo aš turiu dar ir visuoeninę veiklą mokau paauglius saviugdos pastebėjau, kad temos, nors visiškai pasaulietinės, daugiau psichologinės ar vadybinės, bet jos skatina vaikus atsikratyti baimių, stengtis išeiti iš komforto zonos kad ją plėsti, klausyti tik savo vidinio balso ir veikti pagal jį ir pan. Ir galvoju, bet juk jei baimės, tradicijos ir t.t. trukdo minties Derintojui prasibrauti į žmonių samonę, tai ta medžiaga kurią dėstau vaikams yra tikra pirminė pagalba apvalyti save nuo nereikalingų apnašų, ir gal būt taip jų samonę pasieks minties Derintojas. Nors tai tik psichologiniai dalykai, bet išeitų kad jie turi svarbos. Ir dar, toliau mastau, lyg ir Urantijos knygoje neradau parašyta arba neužfiksavau, kad žmogus norėdamas pasietiti tėvą turi apsivalyti nuo pykčio, pagiežos, godumo ir kitų blogų savybių, tačiau tas vienas sakinys man parodo, kad jei žmogaus samonė užteršta, minties Derintojas negali prasibrauti pro teršalus. Brt gal būt yra kitas būdas, gal garbinimas apvalo samonę, gal galima tai ir apeiti, bet man labiau patinka ta praktika kai tu tiek kiek supranti dirbi su savo samonės teršalais, o Minties Derintojui leidi dirbti savo darbą. Ir vėl užsifilosofavau
emipetras: Minties derintojui prasimušti į žmogaus protą , kai jau minties Derintojas yra atėjęs į žmogaus protą , dar vaikystėje , gali trikdyti paties proto netvarkinga sandara . Mažo vaiko protą veikia ir tėvai ir šeimos kiti vaikai , ir gatvės vaikai ir darželio ar mokyklos vaikai . Todėl jeigu silpnas genetinis dvasinis paveldas ( o toks pasirodo iš tiesų yra mūsų materialiame genetiniame kode ) , tai tokį vaiko protą labai veikia visa socialinė aplinka . Apie suaugusio žmogaus protą reikėtų manyti , kad jis arba turi norą keisti save arba neturi. Jeigu neturi noro , tai ir minties Derintojui nebus galimybių pakeisti to žmogaus protą . Minties Derintojas neina , nieko nereguliuoja prieš žmogaus valią . Jeigu žmogus netiki DVASIOS veikla , jeigu jis nekuria savyje brolystės ar seserystės dvasios pasaulio atžvilgiu , jeigu jis tiki tik materialiu pasauliu , tai minties DERINTOJAS iš tiesų nieko nepakeis tokio žmogaus prote .
Jolanta: Emili, tu nemanai kad viskas ne taip paprasta. Gyvenimo eigoje, dėl vienokių ar kitokių savybių žmogus gali pasukti vienu ar kiru keliu, kad ir dėl tavo paminėtos socialinės aplinkos, gaudamas vienas žinias ir ugdymą jis gali daryti vienokias išvadas ir priimti vienokius sprendimus. gaudamas kitokias žinias visai kitaip gali kreipti savo gyvenimą. ir būtenr tos psichologinės savybės gali nulemti jo Dvasinę karjerą. ir Urantijos knygoje radau tam patvirtinimą, nes baimės yra grynai pasichologinis aspektas, o jos trukdo minties derintojui prasibrauti į žmogaus protą, kaip ir kita. kai pagalvoju aš su baimėmis kovoju nuo mokyklos baigimo 24 metus, samoningai save statydavau į bijimas situacijas kad jų atsikratyčiau, kas žino gal tai turėjo įtakos tiems fantastiškiems patyrimams kuriuos patiriu dabar. tačiau tai buvo pačios pamažu atrandami dalykai, dabar yra sistema, yra medžiaga, gal nebereikia 20 metų dirbti kad atsikratyti daugelio baimių, bet toli gražu ne visų dar atsikračiau ir aš.
išaušo: Minčių Derintojas jeigu Jo veikimo nefiksuojat minčių pasaulyje nesvaikit kad jis gyvena jūsų prote ar keičia jį apgailėtina –jeigu jūsų protuos apsigyvens kas nors; kad ir kiti protai. Kada jūs analizuojat atskirų minčių savitumus galite pastebėti jų subtilumą ir netikėtumą kada iš nuostabos belieka galvą pakraipyti analizė ir parodys, kad galima tuo tikėti Kada pradedate dirbti su subtiuliom netikėtom mintimis savo prote tuomet iš tikrųjų jūsų prote gyvena išmintingojo Derintojo mintys Ir šia prasme galite tvirtinti mano prote gyvena Kito proto poveikis bet prieš tai pastebėkitę veikimą minčių valdose Minčių Derintojas turi tikimybę tapti jūsų asmenybės dalimi ši nauja dieviškumo forma nebebus nei minčių nei proto esmė užmojo motyvas nevykęs protėviam galima pristatyti tiek paminklų kiek medžių miške varlės nuopelnas tame kad evoliucinis šuolis buvo esminis mus dvasioje tenkina buvimas buožgalviais
kas: Skelbkite gerųjų naujienų visą tiesą, o ne vien tiktai šios gelbstinčios evangelijos vieną dalį. [2052_4_3]
Jolanta: Telydi mūsų čia parašomus žodžius Dievisška išmintis, žmogiškas santūrumas ir suvokimas savo ribotumo, kas apsaugo nuo kategoriškumo ir visažiniškumo. Su Šventomis Valykomis mielieji.
Jolanta: Miela Ele, kiekvienas mūsų turime savo patirtį ir ks tau atrodo juokinga, man yra gyvenimo realybė. Ir nuo to ar kiti ją supranta ar ne ji netampa kitokia. Taip pat tai liečia ir kius komentarus. Nepriklausomai nuo to kritikuojame vienas kitą ar girame mūsų gyvenimiškoji realybė yra tokia kokia yra. Ir iš dalies čia ir yra patikrinimas mūsų pačių Dieviškos dalelės suvokimo lygio, kiek mūsų samonė nori kritikuoti, o kiek su meile priimti kitokį patyrimą. Įrodę kitam savo teisumą mes netampame teisesni prieš Dievą, tai elementaru ir paprasta
Jolanta: Šiandien skaičiau apie išlikimą po mirties, ir stebėjau savo reakciją, kai pirmą kartą skaičiau šią vietą mano samonė buvo sudomina, na kaip tenai aš gyvensiu anapus, kaip viskas vyks, ką turėsiu patirti, kokia kelionė lauks, kiek patyrimų darturėsiu įdyti ir t.t.. Šiandien kai skaičiau pagavau save mastant, kad nesvarbu koks nuotabus bebūtų patyrimas tenai, nepriklausomai koks likimas manęs lauktų, šianien savo samone suvokiu kad noriu būti čia žemėje, gyventi tą fantastišką patyrimų pilną gyvenimą su vidinėmis kovomis, nusivylimais, net beviltiškumu kartais, tačiau fantastišku potyriu kai kiekvieną kartą atsitiedama pajuntu jog kažkas naujo atsiranda mano asmenybėje, tie pakitimai nuostabus patyrimas, manau man tai dovana gal būt savo ar Minties Derintojo įtakos dėka. Ir dar lbai norėčiau kad turėtų galimybes tuos patyrimus, vidinius, savo asmenybės ėjimo į priekį patyrimus patirti ir kiti. Tik nesakykite kad tai gali kiekvienas, kad čia kiekvieno valioje. Esu tikra kad ne tik mane, bet ir kiekvieną iš mūsų pastūmėjo tam tikri įvykiai šiai kelionei. Tam tikros paveldėtos r įgytos savybės. Manau kad mano misija čia ir dabar tik prasideda, pirmą kartą pajutau kad savo asmeninį tobulėjimą norisi pakeisti veikla kitų labui. gal ir kvailai nuskambės, bet kažkaip pati sau pasidariau nebeįdomi, ir pradėjau nebesukti galvos dėl savo Dvasinės karjeros ir likomo. Gal čia tik Velykinė nuotaika bet kažkurios minties kad ir maža dalelė nedingsta, o liek praėjus pakiliai nuotaikai. Esu dėkinga likimui, kad man buvo suteikta proga patirti asmenybė transformavimą nuo egocentriškos isteriškos asmenybės (ankstyvoje vaikystėje) per tam tikrus ptyrimus iki visiškai užguitos bijančios visko paauglystėje, samoningai siekiančios išsiveržti iš baimių jaunystėje, drąsos įgijomo ankstyvoje brandoje, visiškos duobės vėlesniais laikais, likimo nemtant jokios ateities tik turint tikėjimą ir pasitikėjimą, tik po kurio laiko ir ilgų paieškų suvokiant protu kas yra Dievo meilė ir galiausiai suvokiant visu kūnu ir siela tos meilės pasireiškimą žmogaus gyvenime. Visa šita žemiška kelionė vyko per patyrimus, per nuosmulius ir pakilimus per atsakymų ieškojimus o kodėl visa tai, ką turiu tame pamatyti, ką nori tuo mane išmokinti. Kol galiausiai randu atsakymą savo viduje. Ir jei kas nors savo įžvalga ar Urantijos knygos kokiu tekstu bando paneigti mano patyrimo paliktą manyje suvokimą, bando paneigti to ką patyriau reikšmę visada sakysiu Jūs mielieji esate neteisūs mano atžvilgiu, nors gal būt teisūs savo atžvilgiu. Ir net jei pateiktumėte 100 įdogymų kad esu neteisi ir rizikuoju savo išlikimu aš rizikuočiau nedvejodama, bet tikrai likčiau ištikima savo patyrimui. tačiau suvokiu tai kad šis patyrimas yra naudingas tik man, tačiau praėjusi daugelį žmogiškųjų duobių jau galiu padėti žmogui bent bndyti suvokti savo patyrimų, kad ir sunkų esmę ir prasmę. gal tai tik pirma netvirta mintis, nes turiu dar vieną blogą savybę, bandau dar dažnai vertinti viską iš savo prizmės nors suvokiu kad kitas žmogus kitaip viską mato, bet jei jau suvokiu kad tai nėra gerai manau kad įveiksiu šį etapą. Užsiplepėjau, Velykinės nuotaikos savo daro
kas: PRIEŠ 2000 METŲ Mesijų Gelbėtojų laukdavo įpatingai dievišku pavidalu, nepaprastai save realizuojančių, neprilygstamas galias naudojančių. Šita liga serga ir dabartinė karta. Tad labai išmintingai nusprendė Dangų Dangūs neatsiųsdami būtybės, bet pateikdami iš kart RAŠTUS –UK DOKUMENTUS-
Kukass: Mes visada i viska ziuresime per savo prizme. Tai kalejimas amziams,nors, gali plestis suvokimas,bet absoliutuma ar pasieksi?, turbut ne, ir turbut niekas to nenoretu. Tad tokie reikalai. Tuscias reikalas yra bandyti ziureti, kito akimis.
kas: Su tikslu išgrynint mintį –kalbos stilius gali pasidaryti panašus į kategorišką; -bet tai dėl minties maksimalaus paryškinimo. Jeigu tavo dėmesį stilius patraukia labiau nei mintis –turi augimo-vystymosi problemų (sunkumų, kliuvinių).
Jolanta: Mielas KAS, žinoma kad turiu ir augimo ir vystymosi sunkumų Bet man darosi smagu procese, juos įveikinėjant. Esu netobula gal būt labiau už daugumą, bet tai manęs nė kiek netrikdo, nes kiekvienas asmeninis laimėjimas, nors ir pats mažiausias, man asmeniškai prilygsta didelės imperjos užkariavimui. Ir pati turėdama kategorišką gana toną, žinau kaip norėdama pasakyti gana švelnią mintį, taupydama laiką ar nenorėdama tusčiažodžiauti, pateiki gana kategoriška forma, tą žinau nes kiti tai pasako. Ir nustembi, juk norėjau tik pasidalinti savo mintimis, o galvosi kad pašnekovas priėmė kaip mano neginčijamos tiesos teigimą. Tai viską puikiai suprantu ir suprantu dar tai, kad ne visada suvoki kokį toną įskaitys kiti. Todėl paskutiniu metu stengiuosi prirašyti, kad tai tik mano mintis, mano asmeninis vertinimas jis neturi būti kitų toks pats. O mielai Elei noriu tikpaaiškinti, kad energijos išsiurbimas gaunasi ne nuo pačio interneto ar kompiuterio, o nuo nesupratimo vienas kito internetiniame bendravime. Rašydama tu investuoji savo emocijų, savo jausmų dalį, tai galima pavadinti ir tam tikra energijos rūšimi, įdedi tai ks tau brandu, ką tu augini ir puoselėji ir kai skaitydama atgal gauni žemas emocijas, nepakantumą tikrai jautiesi išsunkta. Man to nereikia
Algirdas(Kaunas): Tk pažvelkit, kaip materialistai moka džiaugtis, mėgautis savo egzistencijos kiekvienu epizodu; -tad kaip didesnis džiaugsmas turėtų būti trancendencinių piliečių---. Jolanata, vis tik apart elektroninės erdvės reikalinga ir bendravimas prie puodelio- nemanau kad iš kart bendruomeninis-visuomeninis. Bet kažkokios užuomazgos, branduoliai akivaizdžiai būtini---
Jolanta: Skaitydama Urantijos kntgą suvokiau vieną atrodo labai paprastą dalyką, gal nesuvokiau o perskaičiau, kai rašė jog esantys kiekviename apskritime ribiniai turi galimybę į išlikimą. vadinasi nuo žmonių Dvasinio išsivystymo nepriklauso išlikimas, gal jis paprsčiau prieinamas nuo trečiojo apskritimo, tačiau žmogaus noras pažinti Tėvą danguje yra didesnė jėga už gebėjimą tą padaryti jei stabdoma dėl kokių nors priežasčių. kas išeitų, prigimtimi esantys materialistai tačiau ieškantys Dievo yra potencialūs išlikusieji. Todėl galvoju, kd Dvasinis švietimas gali būti kibirkštėlė kuri gali įžiebti Dvasinę kibirkštį, bet kaip į žiebti Dvasinę kibirkštį žmonėms kurie pasaulį mato tik per materializmo prizmę......meilė, gėris, grožis, juk tai yra pagrindiniai kriterijai vedantys link Dievo, tik greičiausiai mes ir juos skirtingai suvoksime, tačiau yra dar vertybės į kurias galima infiltruoti tiek meilę, tiel gėrį, tiek grožį, tiek teisingumą, kiek man teko susidurti gyvenime su žmonėmis ir tie kurie sunkiai gali suvokti Tėvą, vertybes gina nelabai žinodami kam to reikia, bet tai būna atrama jų gyvenimui, tai greičiausiai galėtų būti pirmas taškas į materialaus žmogaus protą, per ugdomas vertybes. Toliau...Urantijos knygoje buvo paminėta, kad šiuolaikinių žmonių bėda, jog turi daug idėjų, tačiau neturi idialų. Ir tikrai, kuo mes žavimės, kas mums yra pavyzdys, kuo norėtume sekti, ar yra pas mus tokių Dvasinių lyderių......gal ir yra, tačiau jie nelabai matosi. Tai kitas taškas kuris manau yra būtinas norint kurti brolystę, o taip pat Dvasisški ugdyti materialius protus.
Jolanta: Algirdai, kada žmogus pranos savo meterialų Aš, kada pradės norėti gerovės kitiems labiau nei sau, tik tada galimas Dvasinis susikalbėjimas ir bendra veikla. Tačiau realus susitikimas būtų fantastiška pradžia, gal būt jei pamatytume vienas kitą reaaliai, pabendrautume gyvai, lengviau galėtume suvokti kito rašytinę kalbą.
kas: KAS GENIALU, TAS PAPRASTA .. .. ..čia kaip gimimas (materialus), sveikas, stiprus, be komplikacijų; taip ir dvasine prasme pakanka sve pozicionuoti –nesvarbu, ar labai sąmoningai, ar daug mimčių pašvešti Aukštybėms, ar čiut čiut rusenti širdies gelmėse –gi čia kilmės –gimimo –atsiradimo pasaulis. Visiškai kitas klausimas kaip turi būti su priėmėjais –dvasiniais mokytojai (apaštalais, pranašais, pamokslininkais, religinių susirinkimų vedėjais)
kebabas: ..klausyk zasine, nuo kada pradejai materealiai gimti,_-ka cia skiedi__-apie kokis komplikacijas cia tauzyjy___tai gal ciu_ciu__ciut trenks esi__a girdi___a girdz___apie kokias priemejas__pribuvejas cia tauzyjy__gal tipo gimdyt susiruosei___kąąą????
alibaba: - - -
Die Teufelsbuhle: HOHOHOGO_________ŠPOSAUNINKAI _________velykinė dvasia ir/ar alkoholis___________AJAJAJAIJAI
Jolanta: O tu manai KAS, kad tai vienas nuo kito atsiejama......Dvasiniai mokytojai nuo Dvasiniu keliu einančių =monių? Gal ir atsiejama.....tačiau manau turi ir bendrą bruožą. Man patiko Urantijos knygoje tokie terminai kaip aktualumas ir potencialas. Turintus tam tikrą aktualumą turi vystyti ir tam tikrą potenciaką. Jei žmogus turi silpną aktualumą ir jo nereikalaus kažkokio nepaprasto veiksmo. Tačiau jei jis jau yra pribrendęs kažkam nepaprastam, tai tingistynė gali palikti labai blogas pasekmes.
emipetras: JOLANTĖLE , AŪŪŪŪŪŪ ... , KUR DINGO TAVO AKTUALUMAS ? REIKIA DIRBTI , REIKIA DIRBTI , DVASINĮ ŠVIETĖJIŠKĄ DARBĄ , PER SAVE Į PASAULĮ . AR MATAI KAS ČIA PASAULYJE DEDASI ? GAL JAU TREČIAS PASAULINIS PRASIDĖS ? SPINDULIUOKITE VISI MEILĘ Į RYTUS , TEGU ROŽĖS ŽYDI ANT PATRANKŲ VAMZDŽIŲ .
Jolanta: Taip Emili, tik su geromis mintimis šaunuolis. Skaitau, vis stebiuosi knygos ....... net nežinu kaip apibūdinti, nes ji tobula. Pabaigiau trečią dalį. Sunkiai suvokiu iki galo Aukščiausiajį, Galutinį, Visagalį, bet jau ne taip sunkiai kaip iš karto. Manau tai trečio knygos skaitymo užduotis. Įdomu kaip viskas kitaip skaitosi antrą kartą. Pirmą kartą viską priėmiau emocionaliai ir daugiau domino tai kas liečia asmeninį mano augimą, asmeninį suvokimą ir asmeninę Dvasinę karjerą, kai skaitau antrą kartą pagaunu save, kad mintys jau krypsta truputį globaliau, kai mintys krypsta į aplinkinius žmones, kaip galima būtų jų širdyse sužadinti troškulį Dievui. Ir knygos informaciją jau priimu protu ir vidiniu jau išgyventu suvokimu, viską suliejant į viena. Norėjau parašyti protu ir Dvasia, bet pabijojau, nes juk iš tikro nežinau ar tikrai taip yra. Liko pati maloniausia, bent man taip pasirodė, kad maloniausia dalis skaitant pirmą kartą. Ir keista, aš jau noriu vėl ją iš pradžių skaityti, nes jau žinau kad vėl kitaip matysiu, jau vėl sluoksnis suvokimo bus užsidėjęs ir manau jau daugiau visko suvoksiu. Ramiai geriu informaciją kuri vis labiau tampa mano asmenybės dalimi.
Tadas: Trečią kartą skaitydama gal pastebėsi, kad Knyga parašyta spiralės principu :)
Jolanta: žinau kad kartojasi, tačiau kas buvo sunku susigaudyti kažkaip paaiškėdavo tik bendras kontekstas, o gal mano smegenys taip informaciją priima. Kai pradėjau skaityti ketvirtą dalį iš karto nusivylimas lengvas buvo, lyg kartočiau gerai išmoktą pamoką, visiškai kitaip nei pirmą kartą, tačiau pastebėjau kad dabar daug labaiu įvertini žmogaus būseną evoliucijoje, evoliucinių religijų įtaką, kitaip sakant pradedi matyti viską per trečios dalies prizmę kas liečia žmogų ir įvertini pirmos ir antros dalies prizmę kasliečia tikslą. Kai tai supratau visiškai kitaip skaitosi. Nors nebėra to WOW, kuris buvo skaitant pirmą kartą, tačiau pasimato priežasties pasekmės ryšys, o kas įdomiausia, atrodo kad per tą prizmę pradedu matyti ir šalia esančius žmones, per evoliucijos prizmę ir atrodo kad labaiu pradedu suprasti atskirų žmonių veiksmus, tačiau kartu ir dingsta viltis apie seserystę ir brolystę, bei atsiranda supratimas kad šviesa ne taip lengvai prasiskverbia į žmogaus samonę, bent ramybės būsenoje.
Algiirdas: “...pradedu matyti ir šalia esančius žmones, per evoliucijos prizmę ir atrodo kad labiau pradedu suprasti atskirų žmonių veiksmus, tačiau kartu ir dingsta viltis apie seserystę-brolystę, bei atsiranda supratimas kad šviesa ne taip lengvai prasiskverbia į žmogaus sąmonę...“ Ne taip svarbu suprasti viską, Kaip svarbu matyti viską
Algiirdas: "Žmogiškasis protas anksti pradeda demonstruoti savybes, kurios yra viršmaterialios; tikrai mąstantį žmogiškąjį intelektą nė kiek nesuvaržo laiko apribojimai. Tai, kad individai taip skiriasi savo veiksmais gyvenime, rodo ne tik nevienodus paveldėtus sugebėjimus ir skirtingus aplinkos poveikius, bet taip pat ir susivienijimo su viduje gyvenančia Tėvo dvasia laipsnį, kurį yra pasiekęs savasis aš, vieno su kitu SUSITAPATINIMO mastą." [1480_4] "Kada save padovanojantis Sūnus yra įsisavinęs tą patyrimą, kaip gyventi mirtingojo gyvenimą, kada jis yra pasiekęs SUSIDERINIMO su viduje gyvenančiu savo Derintoju tobulumą, tada jis pradeda tą savo planetinės misijos dalį kuri yra skirta tam, kad apšviestų savo sielos brolių materialiame kūne protą ir įkvėptų jų sielas. Kaip mokytojai, šitie Sūnūs yra išimtinai atsidave tų pasaulių, kuriuose jie gyvena, mirtingųjų rasių dvasiniam švietimui." [229_4]
Algiirdas: Urantijoje jie turės pasirodyti po to, kai jos gyventojai bus pasiekę santykinį išsilaisvinimą iš gyvuliškumo grandinių ir iš materializmo pančių. [231_5_7]
emipetras: Milijonai žmonių , kurie išbandė šią havajietišką atleidimo mantrą - savo gyvenime patyrė , vis augantį , vis įvairiapusiškiau besiplečiantį savo gyvenimo stebuklą. Tai tikrai padeda , tai tikrai gydo , tai tikrai keičia pasaulį . Tai tikrai sustiprina visas dvasines įžvalgas ir visas dvasines praktikas , kokios tik cirkuliuoja nubudusiame ir bundančiame prote , po ilgo žiemos miego . Pirmas ir pagrindinis Ho’oponopono metodo principas yra visiškas atsakomybės priėmimas už savo gyvenimą bei jame vykstančias situacijas. Kalbėdamas visiškas turiu omeny - visiškas. Nesvarbu, kas gero ar blogo nutiko - tai buvo sukelta ar pritraukta jūsų vidaus. Nesupraskite klaidingai, tai nėra jūsų kaltė, tačiau jūsų atsakomybė yra nuo to, kas tai sukėlė, apsivalyti. Čia prieiname prie antro Ho’oponopono principo - nuolatinio „apsivalymo”. Kaip atrodo apsivalymas Ho’oponopono metode? Nereikia niekur „tapinti”, įsivaizduoti jūros, kvėpuoti keistai, nereikia net nieko garsiai sakyti ar būti tylioje aplinkoje, ką turite daryti, tai mintyse kartoti žodžius: aš myliu tave, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Trečias principas apibrėžia tai, kam yra skirti šie žodžiai. Šie žodžiai yra skirti aukštesniosioms jėgoms - Dievui, Jėzui, energijai, visatai. Neskiriate jų konkrečiam žmogui ar situacijai, o tiesiog į viršų, į orą, savotiškos maldos formoje. Rekomenduojama paprašyti visatos, kad „apvalytų” mus nuo to, kas sukelia tam tikrą situaciją/problemą/blogą jausmą. Skamba tai paprastai: prašau, apvalyk/išgydyk mane nuo to. Galima pasakyti, nuo ko konkrečiai norite būti apvalyti/išgydyti, bet tai nėra būtina, nes jūs tai jau jaučiate ir matote - gyvai arba savo vaizduotėje. Tada kartojame mantrą: aš myliu tave, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Kaip ilgai kartoti? Kiek tik galite ir norite, kartokite, kai tik turite laisvą minutėlę, kai važiuojate autobusu ar mašina į darbą ar mokslo įstaigą, kartokite per pietų pertraukėlę, tarp pamokų ar paskaitų, kai einate pasivaikščioti, kai darote sumuštinį, kai valotės dantis, pokalbio pauzės metu, nuobodžioje paskaitoje ar susitikime - visada. Tiesiog kartojate mintyse: aš myliu tave, aš atsiprašau, prašau atleisk man, ačiū. Būtinai kartokite šiuos žodžius įtampos situacijose, po ginčo ar net jo metu, po nemalonaus įvykio, prisiminus seną nemalonią situaciją.
Die Teufelsbuhle: _____ir kam tiek vargo____OOOOOO____dalį parašyt_____dalį nukopijuot_____kai galima tiesiog įdėt nuorodą http://eft1.blogas.lt/hooponopono-meiles-mantra-111.html kartais žmonių norui pasipuikuot_________HOHOHO__________Nėra Ribų!!!____________HUHUHUHUHUHU
VaidasVDS: Emili, ką tu čia "blūdiji"? Priminsiu tau kai ką iš Urantijos Knygos Savo išorine tarnyste jūs galite apgauti žmones, bet Dievas žvelgia į jūsų sielą. Tą, ką aš jums sakau, gerai iliustruoja du vyrai, kurie atėjo į šventyklą pasimelsti, vienas buvo fariziejus, kitas buvo publikanas. Fariziejus atsistojo ir meldėsi sau: ‘O Dieve, ačiū tau, kad aš esu ne toks, kaip kiti žmonės, lupikautojai, nemokyti, neteisingi, paleistuvaujantys, arba net ir tokie, kaip šitas publikanas. Aš pasninkauju dukart per savaitę; aš duodu dešimtinę nuo visko, ką gaunu.’ Bet publikanas, stovėdamas toliau nuošalyje, nedrįsdamas net ir tiek, kad pakeltų akis į dangų, bet mušdamasis sau į krūtinę, sakė, 'Dieve, būk man, nuodėmingajam, gailestingas.' Aš jums sakau, jog publikanas išėjo namo su Dievo pritarimu, o ne fariziejus, nes kiekvienas, kuris save išaukština, tas tikrai bus pažemintas, o kuris nusižemina pats, tas tikrai bus išaukštintas." “Aš reikalauju iš jūsų tokio teisumo, kuris pranoksta teisumą tų, kurie stengiasi įgauti Tėvo palankumą išmaldos davimu, malda, ir pasninkavimu. Jeigu jūs tikrai norite įeiti į karalystę, tuomet jūs turite turėti tokį teisumą, kurį sudaro meilė, gailestingumas, ir tiesa – tas nuoširdus troškimas vykdyti manojo Tėvo danguje valią.” Kada malda tampa per daug estetiška, kada ją sudaro beveik išskirtinai gražūs ir palaimingi apmąstymai apie rojišką dieviškumą, tada ji praranda didelę dalį savo visuomeninančio poveikio ir ima linkti į misticizmą ir į jai atsidavusiųjų izoliaciją. Garantija, jog bet kuri malda bus išgirsta, yra jos nuoširdumas; dvasinė išmintis ir bet kokio prašymo suderinamumas su visata nulemia atsakymo laiką, būdą, ir laipsnį. Išmintingas tėvas tiesiogine prasme neatsako į savo neišmanančių ir nepatyrusių vaikų kvailas maldas, nors tokie vaikai pateikdami tokius absurdiškus prašymus ir jaustų didelį malonumą ir tikrą sielos pasitenkinimą. Tai, ką tu pateikei, tai kažkokia budistinė nesąmonė - nesvarbu kas kaltas, nesvarbios priežastys, nesvarbios pasekmės - bet labai svarbu mantras kartoti ir kuo daugiau kartų, kaltinant save, nes tu kaltas jau tuo, kad gyveni. Na kam to reikia dvasinei religijai? Čia juk tik gražūs žodžiai, įsupti į gražios prasmės rūbą. Tai ir yra budistinių pažiūrų didžioji klaida, tų absurdiškų budistinių teorijų yra daugybė, kai pavyzdį galiu pateikti Eckhart Tolle absurdišką teoriją... Bet tokiame gana kvailame meditavime nėra ir nieko blogo - žmogus atsijungia nuo sąmonės ir bent tuo metu neturi jokių blogų minčių. Nors Urantijos Knyga vietoj kažkokių ilgų ir nesąmoningų mantrų kartojimų siūlo labai paprastą atleidimo būdą Tėvas danguje atleido jums net ir prieš tai, kada jūs pagalvojote jo šito paprašyti, bet jūsų asmeniniame religiniame patyrime toks atleidimas yra neprieinamas iki tokio meto, kol jūs neatleidžiate savo bičiuliams žmonėms.
Jolanta: O aš manau kad nereikia nieko atmesti. Žmogus iš esmės yra evoliucinis padaras, jo praeitis gyvulinis protas, o žmogaus ateitis susileijimas su Dievikaja dalele. Tačiau vien žinojimas to nepadaro žmogaus labiau pažystančo Dievo. Nepatikėsiu jei kas sakytų kad nepatiria vidinės kovos tarp to kas gyvuliška ir to kas Dieviška ir dažna praktika, kaip ir Emilio pateikata meilės mantra, ar kokia kita Budistinė praktika (gal ne visos gal tik kai kurios) tik žadina žmogaus materialiame prote tuos impulsus kurie paskatina atkreipti vis didesnį dėmesį į Dieviškąjį likimą. Likimo tikslas pas mus vienas, gal būt to ir pakanka, kad išliktume, žinoti tikslą, tačiau kad pajustum Dievą savyje čia ir dabar, kad galėtum pažinti dievo savybes savyje ir kad jų neužgožtų iš praeities atėjęs gyvulinis protas galima pasitelkti ir įvairias priemones. Beje, juk Urantijos knygoje yar parašyta, kad Budizmas buvo tiesiojoje link Dieviško uosto ir tik tai kad jo tikle nebuvo Dievo jį užplukdė ant seklumos, bet aš supratau, kad praktikos kaip žmogaus samonę rengti yra puikios. Na gal pirminės, Budos praktikos. Klausimas, toks, o ši praktika skatina gėrį, frožį, meilę ir tiesą? Jei atsakymas taip, vadinasi tai gerai praktika, gal ne visiems ji reiklainga, bet ji iš principo gera.
Jolanta: man keista, kad dažnai kalbama apie galutinį tikslą, na jis puikiai suprantamas, ir Vaido citatos yra teisingos jei kalbėtume apie tobulą žmogaus protą, kuris nėra draskomas priešpriešų. Jei Jūs esate tokiame lygyje sveikinu, turėtumėte turėti absoliučią ramybę. Tačiau jei kalbėsiu apie save, mano protas dar dažnai pareiškia tam tikrų gyvuliškų poreikių, ir taip kaip jau atskiriu tai, tenka gana rimtai padėlioti į stalčiukus tai kad Dieviška ir tai kas gyvuliška ir daryti tam tikrus pasitinkimus. Dažna praktika padeda žmogui susigaudyti savo samonėje, padeda atskirti grūdus nuo pelų, mes negimstame žinodami kas yra gerai o kas blogai, tą žinojimą įgyjame patyrimo keliu, dažnai abejodami, mėtydamiesi, prieštaraudami patys sau viena sako visus, kitą tu matai visuomenėje, vienus standartus keli pats sau, kitus kelia aplinka. Iš kol žmogus nėra tvirtas kelyje, jis dažnai būna kryžkelėje, pasirinkimo kryžkelėje, pastoviai turi priimti sprendimus. Ir tam tikros peaktikos padeda žmogui susigaudyti savo pasirinkime. Nereiki atmesti visko ką žmogus yra paiekęs savo proto pagalba, nereikia atmesti kitų patirties, tai gal ir nėra Dieviškumas, bet tai puikūs būdai tvarkytis su savo materialiuoju aš. Bijoti praktikų gali tik tas žmogus kuris nesuvokia savo kelionės link rojaus, kuris nesuvokia, kad tikslas pažinti Dievą ir tapti panašiu į jį, tada taip, tada galima rizika kad galima nueiti į misticizmą ir ritualizmą. Jooooo ko toliau lendi, tuo mažiau jautiesi suvokianti ką kam reikia daryti. Bet smagu kad yra dalinamasi savo patirtimi, gal kada kas nors ir pasinaudos ja.
VaidasVDS: Jolanta, gyvendami kovos ir patyrimų įgijimo pasaulyje mes negalime turėti ramybės Religiniai keblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Be to mes gyvename dabar tokiame pasaulyje, kur blogis tiesiog viešpatauja beveik visose pasaulio (tame tarpe ir Lietuvos) valdžiose. Šiai dienai pagrindinis "dievas", kuriam beveik visi meldžiasi yra - mamona. O Jėzus labai akivaizdžiai yra pasakęs Ir vėl aš tvirtai pareiškiu, jog nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams; arba jis neapkęs vieno ir mylės kitą, arba kitu atveju, jis laikysis vieno, niekindamas kitą. Jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonui. Tad čia tos kovos dar bus labai labai daug...
Jolanta: Ir aš taip manau vaidai ir toje kovoje tai laimine tai pralaimine, bent aš, pargriūni, nusipurtai ir vėl eini. Ir šiandien pagalvojau dar, kad mūsų evoliucija dar per mažai nuėjusi kad galima būtų sukurti šviesos visuomenę, dar daugumos smegenys nėra tam pribrendę, tai truputį nuliūdino, bet ką tik tokią išvadą padariau ir dar negreitai galės Žemės gyventojai džiaugtis brolyte ir seseryste.
Jolanta: dar ką suvokiau, jei nepasiruošęs protas atsitrauks nuo konkretaus dvasinio lyderio, ar tai Kartalikybės ar kokio kito religininio judėjimo, jis būtinai nueis į misticizmą, ir to niekaip neišmuši. Manau kad ir neverta įrodinėti. Prisiminiau iš Urantijos jnygos, kai Kristus su savo broliu nuėjo į Pdėkos šventę ir brolis laikė kada Kristus pradės šventykloje diskutuoti ir įrodinėti tiesas, tačiau to nesulaukė, nes kristus tylomis ir su apgailestavimu žiūrėjo į šventikus ir tylėjo. Jis suvokė, kad nieko tu biekam neįrodysi.
Vikaras: ...o ką daryt tiems, katrie netur....jokio dvasinio lyderio-apart Dievo?..:)))
VaidasVDS: Vikarai, tai laimingi žmonės, o jei dar jie myli kitus žmones (ne kaip lyderius, bet kaip brolius ir seses), tai tuomet jie nuostabūs...
Vikaras: :)))) pradžiuginai biški...tai aš laimingas-ir dar nuostabus...:)))
Jolanta: užaugo tie žmonės, todėl ir nereikia, bet tokių labai mažai, o kai kas užsipainioja stebukluose, įvariose antgamtinėse galiose, kai kas pasitiki lyderiais. na reikia žaisliukų, reikia kažkaip pasijusti reikšmingais, todėl ir yra didelė rizika jiems užsirutulioti mistikoje. paskutiniu metu, gal ir blogai, bet taip yra, mane stebina kaip paprastus dalykus stengiamasi padaryti nepaprastais ir visų pastangų siekiama kulminacija vis sugryžta į dabartinio materialaus gyvenimo pagerinimą, o atrodo, na jei tu išgyveni, jri turi laiko dvasiniam tobulėjimui juk to ir tereikia, o koks gali prestižas, ar prabanga dvasinėje karjeroje....žinoma jei žmogus tai turi, puiku, jis turi didesnes galimybes rodyti pavyzdį, bet tai neturi būti pagrindinis pastangų tikslas.
Jolanta: manau kad ir laimingas ir nuostabus esi Vikare, kaip ir dauguma šio forumo dalyvių
Jolanta: kai kas iš mano rašliavos. Apie meilę Ar kada Jums kas sakė „Aš tave myliu...“, jei sakė kaip tada jautėtės? Manau kad pakylėtai, jautėtės išskirtiniu žmogumi. O ar kada sakėte Jūs kam nors „Aš tave myliu...“. o tada kaip jautėtės? Manau kad tada jautėte jog tai sakma tikrai išskirtiniam žmogui...... Apie meilę daug kalbama, ir dažniausiai tai siejama su įpatingais žmonėmis. Apie tolią meilę rašo knygos, rodo filmai, visi norime ją pajusti, nes ji siejama su nuostabia laimės būsena. Bet ar iš tikrūjų žinome, kas yra meilė, ar suvokiame ką realiai pajunta mylintis žmogu? Ir ar visi galime mylėti? Be meilės įpatingam žmogui, kartas nuo karto išgirstame ir apie tokias meilės rūšis, kaip meilė sau, meilė savo šeimai ir vaikams, rečiau, bet vis tik pasitaiko kad išgirstame ir apie meilę Tėvynei, dar rečiau išgirstame apie meilę žmonijai, yra nuogirdos, kad galima mylėti net priešus, o taip pat girdime kalbant apie aukščiausią meilės rūšį, meilę Dievui. Pakalbėkime apie tai ar iš tikrųjų tos skirtingos meilės yra atskiros ir viena su kita nesusietos? Kaip Jūs manote? Pradėkime nuo meilės sau. Juk skamba gana egoistiškai. Dažnai žmonės šią meilės rūšį maišo su savimyla, kuri siejasi su žmogaus pasipūtimu, ne saves vertinimu bet dažniau kitų nuvertinimu. Meilė sau yra daug paprastesnis ir tyresnis reiškinys. Tai meilės pirmapradė šaknis, be kurios neįmanomos kitos meilės rūšys. Netikite? Pabandysiu tai pagrysti. Bet kol kas apie mailę sau. Ką tai reiškia? Save mylintis žmogus žino, kad jis yra visa ko pradžių pradžia, todėl nuoseklaiai puoselėja save, savo pojūčius, savo mastymą, savo požiųrį, savo savijautą. Save mylintis žmogus suvokia, kad jei jis nemylės savęs, bus tusčia vieta žemėje nes neturės pirminės šaknies nuoširdžiai veiklai. Kai žmogus save myli jis turi žinojimą kad pasaulis prasideda būtent nuo jo. Ir tik keisdamas save gali keisti visą pasaulį. Toks žmogus labai daug investuoja į save, savo ugdymą, savo švietimą, savo geros savijautos puoselėjimą. Save mylintis žmogus savęs nekritikuoja, nesmerkia, klaidas suvokia kaip pamokas iš kurių turi tik pasimokinti. Meilė sau suteikia žmogui tvirtumo, suvokimo kas jis yra, ko nori iš savęs. Juk sutiksite kad tai puiki būsena. O dabar įsivaizduokime, kad toks žmogus sutinka kitą, jam patinkantį žmogų. Kaip manote, ar tokį žmogų lengva kitam įsimylėti? Manau kad visi sutiksite jog tikrai taip. Tvirti žmonės traukia prie savęs kitus. Nors silpnus ir savimi nepasitinčius žmones jie gali ir išgazdinti, kuriam laikui. Bet ne dėl elgesio, o tik todėl, kad šalia stipraus žmogaus jie atrodo gana menki. Pasvarstykim, kiek daug savimi pasitikinti žmogus gali investuoti į meilę savo partneriui. Jis jau yra pilnas meilės sau, todėl jam nereikia prieš atiduodant meilę žmogui jos prikaupti. Taip kaip save mylintis žmogus yra tvirtas savyje, žinantis kad jis yra visa ko pradžių pradžia meilę gali investuoti nelaukdams gražos, nes jis pats yra tos meiės šaltinis. Tokio žmogaus meilė bus nesavanaudiška, neapskaičiuojanti. Jis investuoja savyje sukauptos meilės perteklių, kurį ir praradus jis nelieka tusčias. O dabar pabandome pažiūrėti į kitą atvejį kai patinkantį žmogų sutinka savęs nemylintis žmogus. Toks žmogus dažnai jaučiasi savimi nepatenkintas, menkas, negabus, niekam nereikalngas. Kaip manote, kokios mintys ateina tokiam žmogui kai suvokia jog kažks jam labai rūpi, kad yra žmogus, kuris jam be galo patinka. Manau, kad pirma mintis, kuri ateitų jam galvon yra „aš jo (jos) neverta (s)“. Toks žmogus bijos pirmas parodyti savo meilę, nes atduodamas tą trupinėlį kuris atsirado dėl kito žmogaus buvimo, tačiau nepapildydamas meilės meile sau, kuri suetiki stiprybės, kuri visada bus kol būsi tu ir niekada neišseks, atiduodamas savo meilę kitam, žmogus bijo likti tusčias. Dažnai tokie žmonės nori pirma gauti iš kito meilę, o tik tada po truputį atidavinėti. Logiška, nes neturint jos atsargų norisi pirma sukaupti prieš dalinant. O iš kur galima sukaupti jei ne iš kito žmogaus. Iš dalies tai gaunasi kaip vampyravimas, tik ne kraujo, ne enrgetikos, o meiės. Kaip manote kiek realiai priimtinesnė meilės išraiška partneriui, pirmu atveju ar antru? O kokia tikimybė abejuose atvejuose, kad meilės istorija būtų sėkminga ir nepasibaigtų? Pakalbėkime apie meilę vaikams, tėvams ar kitiems mums artimiems žmonėms. Ši meilė visuomenėje daugiau suvokiama kaip privaloma meiės rūšis. Nevisada tėvai, vaikai ar kiti artimieji mus supranta, palaiko, tačiau mylėti mes juos privalome....kaip gi kitaip, juk tada mes atsidursime blogiečių rolėje. Tačiau mes jaučiame tai ką jaučiame....bet to juk pamatuoti niekas negali kiek iš tikrūjų meilė artimiesiems yra stipri ir gili. Jei žmogaus meilė sau yra labai silpna, jis sunkiai galės priimti artimuosius kurie jo nesupranta, nes tai dar didina nepasitenkinimą savimi, tai lyg pritarimas savo neigiamai nuomonei apie save, juk dėl to geriau nesijaučiame. Neturėdami vidinių meilės sau resusrsų mes negalime atstatyti savivertę, kurią paprastai silpnina artimieji su neigiamais vertinimais, taip pradedama tolti nuo jų, o tą tolimą, kad nebūtų smerkiamas visuomenėje, padedas maskuoti kaukės. Žmogus atlieka meilės pareigą......ar ne purvinai skamba. Paiimkime kitą atveją, kai žmogus neturėdamas meilės sau atiduoda visą save artimiesiems. Tai lyg jo gyvenimo įprasminimas, savo vertės kėlimas. Tačiau kas gaunasi, tokių vidinių resursų neturintis žmogus paprastai nori gauti patvirtinimą, kad jo meilė duos grąžą. Nes jis daugiau nieko neturi, kaip tik atiduodamą paskutinę meilę, kuri taip pat neesant meilės sau turi išsekti, nebent sulaukiama gryžtamojo ryšio ir pasikraunama iš kitų žmonių. Tokia meilė skamba kaip sandoris. Aš tau duodu, tu privalai gražinti. Lyg ir atrodo sąžiningai, tačiau paprastai gaunasi truputi kitaip. Žmogus kuris savo meilę paprastai investuoja į kitą žmogų, tai daro neatsiklausdamas kiek iš tiesų jos reikia tam kitam žmogui ir taip pat norėdamas susigražinti grąžą nėra paklausiama ar tas kitas žmogus nori ją gražinti. Gaunasi kaip ir savo valios primetimas. Paprastai žmonės kuriems nėra paliekama galimybė rinktis stengiasi nutolti nuo žmonių kurie bando savo, nors ir kilnius poreikius primesti kitiems. Ir meilės grąža nėra susigražinama. Ir atvejas, kada žmogus myli save, kuriam nereikia papildomų šaltinių meilės sau pasipildymui. Kaip ir minėjau anksčiau, toks žmogus gali meilę dalinti, nes mylėdamas save jis pasipildo ja be išrorinių donarų. Artimūjų nepritarimai ar kitokie negatyvūs vertinimai paprastai tokio žmogaus neišsunkia. Toks žmogus turi vidinių resursų atlaikyti priekaištus be didesnio įskaudinimo, nes jis suvokia, kad jo vertė nesumažėja dėl kitų nesupratimo, nes žmogaus vertė matuojama meile, kurios pas jį yra daug. Paprastai tokie žmonės myli be gražos, suvokdami savo vertę jie taip pat suvokia ir kitų vertę, nesvarbu ar jie pritria ar ne kitų veiksmams ar pasaulėžiūrai. Todėl ši meilė visada būna vaisinga. Meiė Tėvynei, retai psitaikanti ir gana pavojinga meilė. Tie kas jos nejaučia paprastai į žmones jaučiančius šią meilę žiūri su baime. Dažnas žmogus negali suvokti apie tokios meilės buvimą ir ją laiko tam tikros emocinės būsenos apraiška. Ir iš dalies jie teisūs. Meilė Tėvynei gali pasireiškšti gana neigiama forma. Tik gal būt tai jau nėra meilė Tėvynei, o kažkokio vieneto iškėlikas, nužeminant kitus. Dažnai meilė Tėvynei tapatinama su nemeile kitiems. Kyla retorinis klausimas ar meilė ir nemeilė gali būti vienu ir tuo pačiu metu pas vieną ir tą patį žmogų? Meilės jausmas yra į gerą nukreiptos emocijos, nemeilės jausmas yra destruktyvus kitų atžvilgiu. Kodėl taip atsitinka, kad meilė Tėvynė virsta nemeile kažkam? Panagrinėkime tam tikrų individų kitas meilės rūšis. Pradedame nuo meilės sau. Žmogus savęs nemyli, mano jog yra gana menkas ir nevykęs, jaučiasi blogai, taip besijausdamas paprstai nesuranda nuoširdžios meilės savo partneryje, nesuranda nes jei ir yra negali jos pastebėti, nes nemeilė sau diktuoja, kad jis nevertas jos. Šeimos kritikas, savo atžvilgiu, priima jautriai ir vėl atsiduria užburtame rate, nemeilė sau didėja. Geriausiu atveju toks žmogus ir nepagalvos apie meilę Tėvynei, nes nemeilė sau paprastai skatina nemeilę ir kitiems. Taip kaip nemeilė artimiesiems paprastai gali atnešti neigiamų pasekmių jo atžvilgiu, savo nemeilę žmogus slepia savo viduje. Sekantis po šeimos artimiausias žmonių grupės vienetas yra tauta ir ją apjungianti teritorija, kalba ir papročiai, Tėvynė, paprastai šis vienetas yra per daug abstraktus, todėl jai meilę projektuojantys žmonės, nelabai gilinasi į atskiro žmogaus emocinę būseną, todėl šioje terpėje galima paslėpri savo nemeiles sau, artimiesiems. Tai lengvas būdas tapti kažkieno dalimi ir sukurti iliuziją, kad esi vertinamas. Norint jaustis kad esi tikras šios grupės narys turi rodyti prieraišumą. O kaip tai parodyti.....tik „kovojant“ prieš tariamus priešus. O jais gali tapti bet kas kas yra už šio vieneto ribų. Paprastai tokių žmonių sąmonėje kova prieš kažką lygi kovai už kažką. Šiuo atveju už Tėvynę. O dabar pasvarstykime kitą variantą, kai žmogus myli save, yra pilnas pastoviai atsinaujinančios meilės šaltinis, turi puikią šeimą, kurią myli ir kurioje yra mylimas, jo meilė plečiasi iki Tautos, Tėvynės kurioje jis gyvena. Taip kaip meilė skatina tik gėrį, jo veiksmai bus nukreipti Tėvynės aukštinimui savo darbais. Paprastai tokių žmonių meilė Tėvynei nėra pastebima, gal net patys jie nepagalvoja apie tokią meilę, jie žino, kad nori būti naudingi šaliai kurioje gyvena ir tiek. Sekanti meilės rūšis, tai meilė žmonijai. Tai taip pat retai pasitaikanti meilė ir dažniausiai ji siejama kartu su meile Dievui. Tiek viena, tiek kita meilėats atskirai būtų neišbaigtos. Tačiau pirma aptarkime meilę žmonijai. Šios meilė jau nebegali būti blogų apraiškų. Mylėti visus, vadinasi neturėti priešų, jei meilė nukreipta tik į gėrį ji neturės neigiamo atspalvio, pati ši meilė savaime jau duoda neigiamą impulsą savęs nemylintiems žmonėms, jei žmogus nemyli savęs, kaip galima suvokti meilę visiems. Tačiau jaučiantys šią meilę prastai neturi neigiamų aspektų, gal tik vieną niuansą, kad ši meilė gali tapti neišbaigta, jei gretimi nebus meilės Dievui. Utopine atrodanti meilė, tai meilė savo priešams. Ši meilė daugumai atrodo, neįmanoma. Kaip galima mylėti tą, kuris tave skaudina, linki bloga. Tačiau, kai esi tvirtas savyje, kai suvoki save kaip žmogų, kuriam nėra analogų, kuriam nereikia patvirtinimo iš šalies kad jaustusi reikšmingu, kiekvieną iššūkį priimi, kaip galimybę. Ką reiškia galimybė, kai tave kitas skaudina. O tai labai elementaru. Žmogui tai kas nereikšminga paprastai nesukelia jokių emocijų, nei teigiamų sėkmės atveju, nei neigiamų nesėkmės atveju. Tačiau jei mes kažką labai sureikšminame, tai mus tiek žeidžia, tiek kelia. Jei kažkas mums sako, kad mes esame „kvailiai“, ir tai mus skaudina, vadinasi mes nesame tvirti savimi ir priimame tai kaip galimą tikimybę, todėl ir nuliūstame. Dauguma žmonių tai palaikytų įžeidimu ir supyktų dėl to kad, jiems skaudėtų. Tačiau tvirtas, savimi pasitikintis ir mylintis žmogus, suvoktų, kad žmogus pasakęs tai kas jį įskaudino iš tiesų tik parodė jam silpną vietą, kurioje esama labai pažeidžiamu, todėl reikia atkreipti dėmesį kodėl tai žeidžia, kur yra plyšys kuris daro jį silpną. Žmonės kurie linki bloga paprastai mums parodo tai, ko mes nepastebėtume kitokiu būdu. Tvirtas, savimi pasitikintis ir mylintis žmogus greičiausiai nekreips dėmesio į įžeidimus, o suvokdamas kad žmogus linkintis jam bloga tai daro tik todėl jog mano, kad yra teisus, ir nesvarbu ar tai tiesa ar ne, tuo metu žmogus tai daro ne iš blogų paskatų, o tik dėl tokio požiūrio. Ar galima pykti dėl to, kad žmogus šiuo metu turi tokį požiūrį, kad jo toks gyvenimo būdas ar toks chrakteris, kiek jo požiūris gali įtakoti tave, kaip žmogų? Paprasčiausiai tai tampa nereikšmingu dalyku, dėl kurio neverta pykti, o jei nepyksti tai paprastai linki tik gero, kitaip galima sakyti kad myli kaip brolį ar sesę. Ir aukščiausias meilės lygis, tai meilė Kūrėjui. Ši meilė dažniausiai laikoma religinio fanatizmo apraiška. Šios meilės paradoksas tas, kad meilė Kūrėjui skatina meilę sau, nes pradedi suvokti savo, kaip asmens išskirtinumą, o meilė sau padeda suvokti meilę Kūrėjui. Meilė Kūrėjui yra visų kitų neegoistinių meiliių šaltinis ir palaikanti jėga. Taip kaip tai vienintelė meilė neturinti realiai apčiuopiamo objekto, kuri nėra koncentruota į realų tikslą, ji tampa plati, apimanti visas žmogiškojo gyvenimo sritis. Meilės Kūrėjui negalima atskirti nuo meilės sau, meilės savo žmogui, savo šeimai, nuo meilės žmonijai, bei meilės priešui. Taip kaip meilė kūrėjui neturi fiksuoto objekto, jos negalima suvokti proto pagalba, protas mėgsta lygybę, jei kažką duodi, turi gauti, šios meilės srityje tiek atiduotos meilės, tiek grąžos pasverti neįmanoma. Tai išeina iš žmogiškojo suvokimo ribų ir kartu yra tiek natūraliai reali, kad tampa gyvenimo pamatu ir atsvaros tašku.
VaidasVDS: Jolanta, šiek tiek blogai, kad nesilankai kitose šio forumo temose. Tad, atsiliepdamas ir į tavo pamąstymus, tau atskirai įkeliu svarbią informaciją. Atsimeni, kai mano vieną nuorodą pavadinai nesąmone. Deja tai ne nesąmonė. Dabar įkeliu labai aktualų straipsnį apie juvenalinę justiciją. Reikalas tas, kad Lietuvoje kaip tik šiuo metu keičiami įstatymai, įteisinantys šią neva vaikų gynimo koncepciją. Straipsnį būtina perskaityti visą, nuo pradžios iki galo. Mūsų Seime tokiai justicijai jau pritarta po pateikimo, bet dar laukia balsavimas dėl tapimo įstatymu. Įstatyme viskas paslėpta po gražiomis frazėmis, bet kas tai bus, galima suvokti tik atidžiai išstudijavus pateiktą straipsnį http://www.ekspertai.eu/juvenaline-justicija/ Ypač daug ką pasako pateikti konkretūs pavyzdžiai konkrečiose, neva labai demokratinėse šalyse...
Jolanta: Neperskaičiau iki galo, labai ilgas. bet....matai Vaidai, vienas iš mano išsilavinimų yra socialinė pedagogika ir nedaug, bet pusę metų dirbau mokykloje. Įspūdingas laikas. Puikiai suvokiu vaikų psichologiją, tačiau negalima čia į vienus vartus žaisti. Paprastai vaikai nors ir mastantys, bet dėl gyvenimiškos patirties neturėjimo nelabai gali adekvačiai vertinti daugelį situacijų, tačiau puikiai suvokiu kad ir tėvų būna visokių. Vienas atsitikimas, kai mergaitė nori išsikelti pas mamą nuo tėvo, o tėvas neatduoda daiktų. Žinau kad nusižengiau įstatymams, bet palydėjau mergaitę į namus, kol ji rinkosi daiktus tėvas šaukė, jei išeisi iš namų, daugiau niekada čia nesugryš. Pasisodinau tada tėvą virtuvėje ir išrėžiau, ji juk vaikas ir ji turi teisę klysti, o tu esi tėvas, ir kad kaip tavo vaikas klystų ar ne, tu juk vis tiek liksi tėvu ir ji bus lygiai ta pati tavo dukrytė. Vaikas turi žinoti, kad ir ką padarys, kad visada gali kreiptis pas tėvą. gal dar ką pasakiau daugiau, bet kulminacija tokia, kad išeinant su daiktais tėvas dukrai pasakė, tu mano vaikas, aš tave myliu ir čia visada bus tavo namai. Patikėkit, fantastiškas jausmas kai užkerti kelią gal būt nepataisomiems dalykams. Po kiek laiko mačiau dukrą su tėvu parduotuvėje, abu pasisveikino o tėvas kai sutikau vieną ir pakalbino. Kitas atvejas, gerianti šeima, vaikai atimami kol kas laikimai, bet jei nesusitvarkys visam laikui, tai paskurtinis šansas. Šeima daugiavaikė, atrodo 6 vaikai. Motina ir tėvas ne pirmi geria, gėrė jų tėvai ir tėvų tėvai. Tačiau motina nutaria užsikuodoti. Mokykla visa ją smerkia, sako kad nieko nebus, kiek kartų ką žadėjo. pamenu kaip tada nors ir naujokė ginčijausi su pedagogais, sakiau, o iš kur jūs žinot, pasmergti greitai galima, duokit šansą pasitaisyti (čia kaimo mokykla), motina užsikodavo, vaikai dar buvo laikinuose globos namusoe. Kviesdavau į mokyklos šventes mamą, pasisodindavau šalia, kad jaukiau jaustusi, nes buvo smerkiama visų, dažnai girdavau, kokia yra šaunuolė, kad ryžosi tokiam žingsniui ir t.t. vaikus gražino, aš tuoj išėjau iš to darbo, tačiau jau 3 metai kai kiekvienas kalėdos ir velykas gaunu sveikinimus nuo vyresniosios dukters. kai gaunu sveikinimą vis pagalvoju, va jiems vadinasi viskas gerai. Čia maloniausias mano darbinis laikas, kai realiai gali padėti šeimai nesužlugti, žinoma jei nori tos pagalbos, kiek atvejų būna nesėkmingų. Tačiau sakyti kad kaltas ar tai tėvas ar mama, ar vaikas negalima. esu savanorė, vedu paskaitas mokiniams apie saviugdą ir kaip tik šiandien buvo paskaita apie vertybes, bandėm išsigryninti mokinių vertybes, bet....viename pavyszdyje buvo pasakyta, o tur būt taip ir yra, kad net turintis žmogus tam tikras vertybes, veikiamas tam tikrų aplinkybių gali palūžti ir nusžengi joms, o tai gali pasirteikšti ir pykčio ir smurto ir dar kokia forma. Urantijos knyga moko, kad prieš darydami išvadas turite žinoti visas aplinkybes, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Ir jokie įstatymai nepagerins situacijos, gali atnešti destrukciją, nes vaikai neturėdami įžvalgos gali bandyti pasinaudoti teisėmis, tačiau kad ir kokie būtų įstatymai, jie nepakenks jei šeima bus tvirta ir vaikai augs su tam tikras vertybes puoselėjančiais tėvais. Skaitydama šį straipsnį pagalvojau, mes bejėgiai prieš masę žmonių kurie evoliucijoje ne daug tepažengę, ne veltui Urantijos knygoje yra akcentuojama kad reikia skatinti aukštesnio išsivystymo žmonių populiaciją, o žemesnio išsivystymo žmonių turi būti tik tiek kiek reikia juodam darbui nudirbti. Ir dar į kai ką atkreipiau dėmesio, jei žmogus neturi gebėjimo pajusti Tėvą savyje ir gyventi tuo, tik sunkus dabas jį apsaugo nuo degradacijos. Deje mūsų visuomenėje proto išradimai vystėsi daug greičiau nei Dvasinė žmogaus evoliucija ir turime tai, kad dažnai žmonės priima visuotinus įstatymus tik matydami gana siaurą problemos dalį, ko pasekoje ir atsiranda tokių įstatymū projektai. pasikartosiu, primityvūs Žemės gyventojau evoliucijoje, visai dar laukiniai, todėl ir įstatymai laukiniai, ilgai dar truks kol ateis šviesos amžius, ilgai dar žmonės taikstysis su neprotingais įstymais, su nekompetetinga valdžia, su brutaliais pareigūnais ir t.t. Nieko neparysi tokioje evoliucinėje stadijoje mes esame. Tačiau viena aišku, kad šeimos vertybė turi būti ne įstatymu skatinamos, o iš kartos į kartą perduodamomis tradicijomis ir vertybėmis. Na teks kažkaiptais atsilaikyti šioje laukinėje visuomenėje
VaidasVDS: Jolanta, tave galima suprasti netgi labai gerai. Bet ir pagal dabartinius įstatymus negalima vaikų nei mušti, nei psichologiškai žaloti. Gaila, kad neperskaitei iki galo. Ten pateikta labai konkrečių pavyzdžių, kaip būtent padoriose šeimose, susidorojama su padoriais tėvais. Gražūs žodžiai ar gražūs deklaruojami tikslai dar ne visada siekia tikrojo gėrio. O šiuo atveju tai tikrai yra paslėptas blogis, nes ta problema pasidomėjau kur kas giliau. Aš kai ką sutraukiau iš Urantijos Knygos, verta pamąstyti Didžiulis pavojus šeimyniniam gyvenimui yra gąsdinanti savęs patenkinimo, šiuolaikinių malonumų manijos, kylanti banga. Pirminis akstinas vedyboms buvo ekonominis; lytinis potraukis buvo antrinis. Vedybos, pagrįstos savęs aprūpinimu, vedė į giminės pratęsimą ir tuo pačiu užtikrino vieną labiausiai trokštamų savęs patenkinimo formų. Jos yra vienintelis žmogiškosios visuomenės institutas, kuris apima visas tris iš didžiųjų paskatų gyventi. …. Nors pasitenkinimas dėl maisto, poilsis, ir humoras, drauge su periodiškais lytiniais santykiais, buvo savęs patenkinimo priemonė, bet vis tiek reikia konstatuoti, jog besivystantys papročiai nesukūrė kokio nors atskiro savęs patenkinimo instituto. Ir būtent dėl to, kad nebuvo sukurta patiriamų malonumų specializuotų metodų, tai visi žmogiškieji institutai taip iki galo vaikosi šitų malonumų. Nuosavybės kaupimas tampa tokiu instrumentu, kuris didina visas savojo aš pasitenkinimo formas, tuo tarpu į santuoką labai dažnai žiūrima tiktai kaip į malonumų priemonę. Ir šitas per didelis susižavėjimas, šita plačiai išplitusi malonumų manija, dabar sudaro didžiausią pavojų, kuris kada nors buvo pakibęs virš visuomeninio šeimyninio gyvenimo evoliucinio instituto, virš namų. ... Iškyla tikras pavojus, kada susijungia poadominėms rasėms būdingas neramumas, smalsumas, nuotykių siekimas, ir malonumų neribojimas. Sielos alkio negalima numalšinti fiziniais malonumais; meilės šeimai ir vaikams negalima padidinti neišmintingu malonumo siekimu. Net jeigu jūs ir naudojate meno, spalvos, garso, ritmo, muzikos, ir asmens papuošimo resursus, jūs negalite turėti vilties, kad šituo pakelsite sielą arba pamaitinsite dvasią. Tuštybė ir mada negali pasitarnauti šeimos kūrimui ir vaikų kultūrai; garbė ir varžymasis yra bejėgiai padidinti ateinančių kartų išlikimo savybes. .... Tegu žmogus džiaugiasi gyvenimu; tegu žmogiškoji rasė suranda malonumą tūkstančiais būdu; tegu evoliucinė žmonija tyrinėja visas teisėtas savęs patenkinimo formas, ilgos biologinės kovos žengiant į priekį vaisius. Žmogus tikrai nusipelnė kai kurių šiandieninių džiaugsmų ir malonumų. Bet tikrai neišleiskite iš akių likimo tikslo! Malonumai iš tikrųjų pražudo, jeigu jiems pavyksta sunaikinti nuosavybę, kuri yra tapusi savojo aš išsaugojimo institutu; ir savojo aš patenkinimas iš tikrųjų tampa pražūtingu, jeigu jis žlugdo santuoką, degraduoja šeimyninį gyvenimą, ir griauna namus – žmogaus aukščiausią evoliucinį pasiekimą ir vienintelę civilizacijos išlikimo viltį.
Jolanta: Oi Vaidai, nesvarbu kad neperskaičiau bet pilnai suvokiu žmonių (anksčiau sakyčiau bukumą, dabar nebenoriu to žodžio vartoti, na sakykim...) primityvumą. Gal nepajutau to, bet Švietimo įstatymų absurdiškumą pajutau nors ir trumpai dirbdama, bet juk tokios problemos ne tik Švietime, tas pats ir sveikatos apsaugoje ir teisėsaugoje, tai driekiasi per visas sritis. kartais norisi apsikasti lapais ir nieko nematyti nieko negirdėti, bet štai sutinki viena kitą žmogų, kuris su Šviesa žiūri į gyvenimą ir vėl sužiba viltis kad ne viskas prarasta, kad nereikia įvykių skubinti o viskas po truputį, žingsnelis po žingsnelio žygiuosime pirmyn. Tačiau yra ir geroji viso to pusė, kai suvoki tą absurdą visiškai nebereikia pastangų kad išeitum iš masės, tampa gana paprasta tapti savimi ir gyventi pagal savas taisykles, na kiek leidžia galimybės, o visuomenėje tik rodai tą savo dalį kuri negali iššaukti pasipriešinimo. kaip niekada geriau suvokiu kokioje visuomenėje gyvename, ir rožinių svajonių neturiu apie brolystę ir seserystę, bet tai nereiškia kad neturiu gyventi pagal brolystės ir seserystės principus pati, kiek žinoma leidžia realuios galimybės.
Fredas: Dėkui už šio straipsnio priminimą, VaidaiVDS,..buvo labai naudinga perskaityti dar kartą.
emipetras: BARABAN SKAZKA Kartą , prieš daug metų , susipažinau su tikiu keistuoliu . Užėjau į alaus barą , pasiėmiau bokalą alaus ir kaip visada paskendau savo mintyse , visai nekreipdamas dėmesio į aplinką . Užgirdau , kad mane kažkas kalbina . Klausia ar galima prisėsti . Pasakiau , - prašau , sėskitės . Išsikalbėjome , pasirodo žmogus baigęs du aukštuosius . Vieną , fizikos-matematikos , kitą Maskvos dvasinės seminarijos . Važinėja po tuometinę SSSR , skaito paskaitas ir žinių pilna galva . Kol išgėrėme po bokalą alaus , praėjo visa valanda . Aš tik klausiausi ausis ištempęs ir vis ,,poddakival'' - da , da . Matomai jam labai aptiko toks klausytojas , kuris nieko neprieštarauja tik sutinka su viskuo . Buvau tikras balzamas jo slaviškai sielai . Išsiskiriant , pakvietė užeiti į svečius , nes faktiškai tai gyvena čia Panevėžyje , tačiau labai dažnai būna komandiruotėse . Sutarėme susitikti sekantį šeštadienį . Tai šeštadieniui atėjus ir nupėdinau . Atidarė duris , pakvietė užeiti . Tai buvo vieno kambario butas , su atskira virtuve . Įdomiausias tai buvo kambarys , kurį sudarė , keturios salotinės spalvos sienos , langas su raštuotomis užuolaidomis , lova ir dvi kėdės šalia lovos . Ir viskas . Daugiau nieko , tačiau ant vienos sienos puikavosi gražus medinis rėmas , maždaug pusė metro ant metro , o jo viduje , vietoj paveikslo , stilizuotu , rusų kalbos raštu , buvo užrašyta - Vsio prošlo - y ėto proidiot . - Kaip tai suprasti ,- paklausiau , nes tokioje filosofijoje dar nesusigaudžiau . Daug kalbėjo , daug filosofavo , tačiau pagrindinė mintis buvo tokia , kaip pas Saliamoną . - Nieko naujo po šia Saule . Tai ką žmogus mano , kaip atradimą , iš tiesų , tai jau buvo . Žmonija ne evoliucionuoja , bet vis kartoja ir kartoja neišmoktas pamokas . Mes savo trumpu žemišku gyvenimu , iki ausų esame iklimpę į materija ir matome ne toliau , kaip savo nosis . Praėjo daug metų , tačiau ta matytą filosofinę frazę , dažnai prisitaikau , kai žemiškos , materialios problemos pradeda spausti iš visų pusių .
Jolanta: fantastiška patirtis Emili, tokie sutikti šviesuliukai ir uždega. O ir posakis pritrenkiantis.
VaidasVDS: Na taip pesimistiškai užbaigti negalima. Aš manau mes tikrai turime NAUJĄ - Urantijos Knygą. Kartu su ja apreiškėjai perdavė ir žinią, kad praeis 50-75 metai nuo Apreiškimo paskelbimo (nuo 1955 metų) ir teisingai elgiantis su šiuo Apreiškimu, turėtų būti užtikrinta šio Apreiškimo sėkmė. Kaip esu pastebėjęs, būtent apie 2005 metus šis Apreiškimas sparčiai pradėjo plisti. O dabar tiesiog reikia nusistatyti visiems teisingą elgesį su šiuo Apreiškimu. Taigi reikia atsikratyti fanatizmo, netikrų pranašų, žmogiškų norų Jį patobulinti, ir vietoje to, šį Apreiškimą gerai išstudijuoti ir išmokti pritaikyti praktiniame gyvenime. Dar turime tikrai daug laiko, iki 2030 metų. Tad ir dirbkime. Per daug skubėti nereikia, bet ir sėdėti, rankas sudėjus, taip pat. Sėkmės visiems...
Jolanta: Tu teisus Vaidai, žmonėms reikia suteikti informaciją kad toks apreiškimas yra, o jie jau tegu sprendžia priimti jį ar ne. Čia jau ne mūsų galioje.
Jolanta: Vakar netyčia mačiau laidą moterimis kurios pateikė šį įstatymą. Gal su manimi kas negerai, bet žiūrėjau ir buvo gaila Lietuvos, ko norėti kai įstatymus priima žmonės kurie arba nesuvokia ką daro arba ant tiek viskas tas pats....taip ir kyla noras kur užsidaryti vienkiemyje ir nieko negirdėti nieko nematyti. Serga žmonių Dvasia, labai serga, o kaip gydyti, kaip padėti? Ar aplamai įmanoma padėti. Žmonės nebeatlaiko beprasmybės ir įtampos, išeina savo noru iš gyvenimo. Norėjau parašyti kažką dar labai pesimistinio bet pagalvojau, kad reikia Dvasinių akademijų, labai reikia, na kad ir nepadaryti labai tikinčiais žmones, bet bent padėti susidoroti su sunkumais gyvenime, Dvasiniais sunkumais.
emipetras: Nėra čia jau taip blogai . Mes matome daugiau blogio , kai mūsų protai labiau prašviesėja , tai tie prašviesėję protai ir mato daugiau blogio . Iš tikrųjų , tai mes gyvename ,,aukso amžių'' . Visa Lietuva mašinuota , apsirengusi ir sočiai prisivalgiusi. O kiek dar pilių pilaičių pristatyta visuose paupiuose ir paežeriuose . Vienu žodžiu viskas labai gerai . Džiaukimės , kad gimėme ne Bangladeše , ne Afrikoje , ne Kinijoje , ne Indijoje ir ne Arabų dykumose , ir ne Afganistano plikuose kalnuose . Taigi džiaukimės mūsų miela žalia Lietuva . Džiaukimės , kad pasaulis turi Urantijos knygą . Džiaukimės , kad gyvename pokyčių pasaulyje . Turime labai skanių lietuviškų obuolių . Valgykime lietuviškus obuolius ir būsime kaip Rojuje . Dar pavasariui atėjus , visi laukai sužydės pienėmis . Tai dar stebuklingesnis augalas ir už obuolius . Tai tikras lietuviškas ženšenis . Valgykime ir lapelius , ir žiedelius , ir šakneles ir būsime išmintingi visi , kaip žydų Saliamonas .
VaidasVDS: Jolanta, peržiūrėjau ir aš tą laidą. Blogis iš tiesų eina, prisidengdamas neva gražiais ketinimais. O aš parankiojau Urantijos Knygos tiesas Beveik visa ko, kas civilizacijoje turi ilgalaikės vertės, šaknys yra šeimoje. Monogamija yra laisvas nuo vergovės idealas neprilygstamoje sąjungoje tarp vieno vyro ir vienos moters šeimos sukūrimo, palikuonių auginimo, abipusės kultūros, ir savojo aš tobulinimo nuostabioje institucijoje. SANTUOKA – poravimasis – kyla iš dvilytiškumo. Santuoka yra žmogaus reaguojantis prisiderinimas prie tokio dvilytiškumo, tuo tarpu šeimyninis gyvenimas yra visuminė pasekmė, kylanti iš visų tokių evoliucinių ir prisitaikančių prisiderinimų. Nors religinės, visuomeninės, ir švietimo institucijos visos yra esminės kultūrinės civilizacijos išlikimui, bet pagrindinis civilizuotojas yra šeima. Vaikas didžiosios dalies gyvenimo pagrindinių dalykų išmoksta iš savo šeimos ir artimųjų. Santuoka daug kartų buvo pavojuje, o vedybiniai papročiai labai daug pasinaudojo tiek nuosavybės, tiek religijos parama; bet tikroji įtaka, kuri amžiams saugo santuoką ir iš jos atsiradusią šeimą, yra tas paprastas ir įgimtas biologinis faktas, jog vyrai ir moterys neabejotinai negyvens vienas be kito, nesvarbu, ar jie būtų patys primityviausi laukiniai, ar patys kultūringiausi mirtingieji. Dabartinis pasaulis tikrai yra iškrypęs iš šeimos išsaugojimo kurso. Emili, mes negalime sėdėti rankų sudėję ir džiaugtis, kad mes kažką išmanome geriau nei kiti. Mums visiems reikia jungtis į tiesioginę kovą su bet kokio lygio blogiu Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Dvasinė religija reiškia pastangas, kovą, konfliktą, įtikėjimą, ryžtą, meilę, ištikimybę, ir žengimą į priekį. Religininkas nėra nejautrus visuomeninei kančiai, nėra nedėmesingas pilietinei neteisybei, nėra atsiribojęs nuo ekonominio mąstymo, nėra nejautrus politinei tironijai. Religija visuomeninį persitvarkymą įtakoja tiesiogiai, nes ji sudvasina ir idealizuoja individualų pilietį.
Jolanta: Vaidai suprantu tave, suprantu ir Emilį. Manau kad nėra vienos taisyklės kaip turi elgtis, o turi elgtis taip kaip sako tavo vidinis patarėjas, jie gali kiekvienam skirtingai sakyti priklausomai nuo žmogaus prigimties, nuo jo temperamento ir t.t. Vienas gali kovoti su išorės neteisybėmis, kitas belsis į žmonių širdis kad jas keistų, dar kai kas gali bandyti kurti šviesesnę ateitį pertvarkydamas kažką ir pan. Smagu galvoti, kad kažkas nori pakeisti pasaulį, greičiausiai ir gali kažką padaryti. Tačiau aš matau duobę, kol žmonių širdyse tamsuma, ir daugumos žmonių širdyse tamsuma, mano vaizduotė neleidžia pamatyti švieos spindulėlio. O kas liečia šeimą, taip, tai vienintelė visuomenės lastelė kuri gali išsaugoti tyras vertbes ir eviliucinį progresą. Tik tvirta šeima gali ugdyti dvasiškai tvirtus vaikus, tik tvirta šeima gali išgdyti moralius žmones, tik tvirta šeima duoda materialinį saugumą, kuris suteikia emocinę laisvę Dvasiniam tobulėjimui. jei yra paminamas šeimos suverinitetas, tai labai didelė rizika, kad šeimos institucija gali prarasti motyvą aplamai kaip tokia būti. Šeimos vertybės dabar labai nusmukusios, ji nėra vertinama kaip pasti sau, dažniausiai šeima dabar vertinamas pagal biznio programą, kiek man yra naudingas šalia esantis žmogus, manau kad iš ti kyla labai daug problemų tiek šeimoje, o po to persiduoda ir visuomenėje.
VaidasVDS: Jolanta, nėra jau taip, kad žmonės skendi visiškoje tamsoje. Protingų ir nuoširdžių žmonių yra ir jie veikia. Bet realiai nors kiek vaisingai galima veikti tik internete. Deja, visos televizijos yra supirktos, visos stambesnės žiniasklaidos priemonės yra supirktos, valdžia yra sekuliaristų rankose. Jos atstovai pareiškia tautai, kad ne tik dvasinė tikrovė, bet net ir moralė yra ne šio pasaulio dimensija. Dauguma garbina ne Dievą, bet mamoną. Bet tų dvasinių "iškrypėlių" tikrai nėra dauguma, jie yra tik stiprūs ir įtakingi. O juos galima įveikti tik skleidžiant dvasinę tiesą ir mokant žmones tikrųjų dvasinių tiesų, kurios yra atskleistos Urantijos Knygoje. Didžioji dalis žmonių nėra beviltiški, tik labai nuskurdę dvasiškai...
Jolanta: Sutinku Vaidai, tik prisibelsti į tų žmonių širdis ......... aš nežinau kaip. Dabar laikausi taktikos, pasakau apie Urantijos knygą, apibūdinu ją labai mažai, nes padariau išvadą, kad bandymas bet koks papasakoti kas yra Urantijos knyga, ją labai supaprastina ir žmonės padaro klaidingą nuomonę. paprastai pasakau kad tai 5 apreiškimas, o daugiau kalbu apie gyvąjį tikėjimą ir asmeninį ryšį su Dievu. Ir šiai dienai galvoju, jei žmogus pasidomės apie Urantijos knygą ir ją atstums, aš bejėgė ką pakeisti, na bent žinos kad tokia yra, o gal laikui einant ir paims ją į rankas. Tačiau kiek bendrauju su žmonėmis matau daugumos labai siaurą matymą, matymą tik to kas materialu ir prisibelsti aplamai į tokių žmonių širdis yra man bent neįmanoma, aplamai privesti bent pagalvoti apie Dievą neįmanoma. paprastai tie kas jau tiki, ir nesvarbu kokios religijos būtų, jau yra apdovanoti, net jei ir neperskaitys Urantijos knygos, bet jei malda nuoširdi jie jau palaiminti. Tokių gelbėti nereikia. bet yra dar tokių kurie yra kryžkelėje, po kokio streso ką tik atvėrę širdis, jie labai pažeidžiami, blaškosi tarp to kas materialu ir kas dvasinga, neturi informacijos kas yra kas, o vidus (matyt minties derintojas) traukia link Dievo, tačiau pasaulis diktuoja ką kita, tokiems žmonėms būtina parama, būtina, atsargiai kad neišgazdinti suteikti informaciją, pabandyti atgrešti į tikėjimą net tikintys žmonės kiek pastebiu vis tik dar gręžiasi į materiją, tikisi kad tikint išsispres jų materialios problemos, taip labai stipriai nukrypstama į misticizmą. Ir yra dar daug visokių niuansų, kai pagalvoji taip ir praeina noras ką nors daryti stipriau nei kaip tik informuoti žmones apie Urantijos knygą, kad ji tokia yra.
emipetras: Mieli bičiuliai , šiuolaikinė visuomenė , konkrečiai - šiuolaikinė Lietuva , yra finansinių oligarchų rankose . Viskas yra kalbama , rašoma , priimami įstatymai , prižiūrima įstatymų laikymosi tik vienam tikslui , kad šitas elitas tik dar labiau turtėtų , o tai reiškia , kad , kaip VaidasVDS rašai , visa televizija ir visa žiniasklaida Lietuvos elito rankose , dar geriau pudrintų smegenis ir , kad tos smegenys nieko nemastytų apie dvasinius dalykus . Nemąstytų apie prioritetinius dvasinius dalykus . Demokratija tai meistriškai elito išausta skraistė , kuria prisidengus melžiami eiliniai piliečiai . Tačiau ar jau taip viskas blogai ? Aš jau jums rašiau anksčiau - Dėkokite AUKŠČIAUSIAM , kad jūs ne AFrikoje gyvenate , ne Kinijoje , ne Indijoje , ne Bangladeše ar kituose Azijos salynuose . Štai ten , iš tiesų yra globalinės problemos . Mes lietuviai gyvename kaip pas DIEVĄ už pečiaus . Šilta , jauku ir malonu . Net maliariniai uodai dar neskraido , o po Europą jau skraido . Ar buvote kuris nupurtytas žemės drebėjimo , ar buvote kartu su pastatais išlėkęs į orą , ar buvote taifūno nuskraidintas į kitą miestelį . Ar valgėte žiogus , sliekus , varles , gyvates ir kitokius kirminus ? Ar jūsų bustas patvoriai ir autobusų stotys , arba tik palapinių miestelis , su vienu tualetu ant šimto žmonių . Taigi , kad nebuvo taip . Visi esate sotūs , po geru stogu ir šiltai aprengti . Dėkokite AUKŠČIAUSIAM , kad turite , kojas rankas ir sveiką galvą . DĖKOKITE , kad šį rytą pabudote ir sveikas išėjote į darbą . O jeigu žmogus nesusitvarko pats su savo protu ir nežino ko jis nori iš gyvenimo , tai ar jūs manote , kad ankstesniais laikais tokių nebuvo ? Ar jūs manote , kad senų senovėje nelaimėlių nebuvo ? Ir dar kokių nelaimelių buvo . Minios elgetų vaikščiojo po Europą . Nekontroliuojami banditų junginiai siautėjo visuose keliuose . Niekur nebuvo jokio saugumo . Žmonės savo drabužėlius adė ir lopė ir nepaprastai saugojo tą vienintelę sermėgą . Mieli bičiuliai , tai matyt jūs visai nežinote mūsų Lietuvos istorijos , jūs nežinote klaikios Europos istorijos , paskendusios inkvizicijų kankinimuose , jūs nežinote utelėtos valstiečių ir miestiečių patalinės ir utelėtų damų ŠEVELIŪROS . Ar bent jau žinote , kad tūkstantmečius žmoniją kankino butiniai parazitai , kaip utelės , blakės ir blusos . Ar jūs žinote kos tai siaubas . Visa tai išnyko tik atsiradus ir subujojus cheminei pramonei , tačiau šiandiena suvėšėjo kitas siaubas . Tai sintetinis maistas , tai modifikuotas maistas , tai bevertis užkoncervuotas maistas . Taigi , kaip visada , lazda turi du galus . O tas vadinamas TIKĖJIMAS koks buvo ? Tik vienas fanatizmas . Taigi žiaurūs viduramžiai , kai šeima guldama vakare , nežinojo ar laimingai sulauks rytojaus . Krikščioniškas pasaulis , kaip išprotėjęs , žudėsi ir kankino vieni kitus ? O dėl ko ? DĖL MAMONOS , mieli bičiuliai , dėl MAMONOS , lygiai taip pat , kaip ir šiandiena . Tai tik dabar , tik paskutinius dešimtmečius atėjo tolerancija kitaip mastančiam ir kitaip tikinčiam . Kokia bebūtų bjauri tą demokratija , tačiau šiandiena žmonės yra laisvi savo pasirinkimais ir savo apsisprendimais , ir gali kurti savo gyvenimą taip , kaip išmano . O jeigu žmonės nesivadovauja DIEVO dvasia ir netrokšta mokytis iš JOS , ir netrokšta viso to pritaikyti praktiškame , kasdieniniame gyvenime , tai lieka tik apgailestauti . Sai Baba savo raštuose nekartą pabrėžia , kad dvasinė pažanga į žmogaus protą , geriausiai randą kelią tik per fizinio , materialaus gyvenimo nepriteklius . Taigi šiandiena tie ,,nelaimingieji ir atstumtieji '' , galbūt yra savo evoliucinio dvasinio žadinimo fazėje . Niekas šiaip jau be nieko nevyksta . Kiekvienas , kad ir menkiausias reiškinys turi prasmę . Mes visi esame savo likimo kalviai , tačiau mes esame ir eiliniai žaidėjai , tuo pačiu esame ir eiliniai aktoriai , šiame gyvenimo spektaklyje , nes vyriausias režisierius yra AUKŠČIAUSIAS . Kritikuodami savo gyvenimą , kitų gyvenimą , savo pasaulį , kitų pasaulį , nepamirškime , kad už viso to stovi AUKŠČIAUSIAS , kuris ir geriau ir toliau mato .
Koan: emipetras rašo: Demokratija tai meistriškai elito išausta skraistė , kuria prisidengus melžiami eiliniai piliečiai . pasiilgai totalitarizmo darbininkų ir valstiečių valdžios emipetrai?
Jolanta: Išmintinga Emili, tačiau atsiranda pasaulyje kartas nuo karto didžių kovotojų, kurie savo gyvenimu padaro tokį perversmą kuris ateitų per ilgus šimtmečius evoliucijos, ir negalima atmesti, kad kažkas gali būti toks. Didžių žmonių, su kario temperamentu, ir Dievišku suvokimu pasaulyje būna. Ir negalima atmesti tikimybės, kad kažkas iš čia esančių gal būt būtent toks ir yra.
emipetras: JOLANTĖLE , paskutinių šimtmečių kovotojai visur patyrė pralaimėjimus . Ir tie pralaimėjimai kainavo šimtus tūkstančių gyvybių ir net milijonus . Žmogaus protas visada pirmiausia trokšta kovos , o tik paskui taikos , tokia jau ta mūsų genetika , nes visa mūsų prigimtis - kova už būvį .
Jolanta: Viskas savo vietoje ir savo laiku Emili, taip ir vyksta evoliucija, vieni kovoja, o kiti taiką skelbia, taip ir išgryninamos vidinės vertybės. Kad ir Krikščionybės atėjimas, na jis buvo juk gana drastiškas, taip, sutinku, kad tam tikro žmogaus protas pirma trokšta kovos, to pačio proto gal būt jie ir buvo. man labai patinka Induistų filosofijoje, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą prigimtį ir jei kario prigimčiai yra natūralu kovoti (svarbu tikslas, koks jis), tai mokytojo prigimčiai kova jau yra blogis. Kiekvienas turime savas misijas. Ir bet koks kategoriškumas nėra visumos apėmimas, tai tik dalinė tiesa.
Jolanta: Kads yra pralaimėjimas Emili, tai tam tikro tikslo nepasiekimas, tačiau kas gali įvertinti kiek duoda naudos ne konkrečios, kiek žmonės atsigrežia į kažką, kiek žmonės susimasto, kiek žmonių pamato tam tikrą pavyzdį kuris juos paskatina kilnesniems tikslams. To nepaskaičiuosi ir nepasversi, o kova dar gali būti fizinė, kur būna aukos, tačiau kova gali būti ir intelektuali, ir Dvasinė. Ką reiškia kovotojas, tai žmogus nebijantis stoti prieš masę priešiškai nusiteikusių oponentų, kuris savo drasiu ir atviru pavyzdžiu rodo kelią kitiems, net ir rizikuodamas nukentėti. Juk kai įvyko liuciferio maištas bųtent tokia kova ir vyko, tai nebuvo ginklų žvanginimas, bet tai buvo kova, kurią palaimino Dangiškosios būtybės nors ir nesikišo. Emili, kovotojas nėra blogiau už mąstytoją, Tik jų priemonės kitos, vienas koncentruoja idėjas ir skleidžia jas pokieriuje ar kitame pavidale, o kitas tas ar kiek kitas idėjas skleidžia žodžiu ar rodydamas pavysdį. Jie juk vienas kitą papildo, dar yra vykdytojai. Rašydama šią žinutę prisiminiau iš Urantijos knygos vietą, kur Kristus sakė kažkuriam mokiniui, kažką panašiai "jei tau per sunku būti amno ambasadoriumi, būk mokiniu, nes iš mokinio mažiau tikimasi nei iš mokytojo'. Tai štai Emili, galima būti mokiniu, galima būti mokytoju, galima būti Tiesos skleidėju, manau kad dar ir daugiau yra teisingų vaidmenų. pati iš prigimties esu kovotoja, tačiau paskutiniu metu manau kad niraminau tiek savo protą, kad bet kokia kova tampa nebe mano sritis, tačiau puikiai suvokiu kovotojus ir vis dėl to manau, kad kartais drastiškos priemonės tik ir gali sujudinti užmigusius protus, tik tai daryti turi Dvasioje stiprus ir kilnus kovotojas.
emipetras: Visai ne KOANAI , ten taip pat buvo parodijuota darbininkų ir valstiečių ,,diktatūra '' . Valdžią paima į savo rankas ir uzurpuoja , tariamu laisvanorišku rinkimu , visos pasaulio diktatūros , tiek demokratinės , tiek autokratinės . Žmogaus laisvė , tai MAJA , tai tik mažytis iliuzinis fragmentas iš parodijų spektaklio . Kol bet kuri valdžia atvirai ir viešai negarbins DIEVO TĖVO , tol žmonijos laisvė bus tik MAJA .
VaidasVDS: Yra labai gera patarlė (posakis): Nuo lapės bėgdamas ant vilko užbėgo --> nuo vilko bėgo, ant meškos (lokio) užbėgo. Kažkaip panašiai yra ir su žmonija. Kažkaip panašiai yra su Lietuva pagal šį principą Smetona --> Komunizmas --> Sekuliarizmas. Dabartiniame pasaulyje (kurį kai kas vadina moderniu) beveik neliko vietos Dievui. Prie Smetonos tikėjimas dar buvo, bet valdžia buvo autoritarinė; prie Komunizmo valdžia buvo autoritarinė, Dievui vietos neliko, bet bent buvo skiriama kažkiek dėmesio moralei; prie sekuliarizmo nėra vietos nei Dievui, nei moralei, pagrindinė vertybė pinigai ir jų "prasimanymas", o vadinama demokratija tai tik sekuliarizmo priedanga. Emilis kitur rašo apie mėsos nevalgymą, kaip būtiną sąlygą dvasingumui vystytis. Galiu pasakyti, kad aš ir dabar valgau mėsą ir ją valgysiu ir toliau. Visai nemanau, kad mėsos valgymas kokiu nors būdu gali kenkti dvasingumui, nes žmogus evoliucinis produktas ir Urantijos Knygoje nėra jokių užuominų, kad mėsa kokiu nors būdu gali kenkti dvasingumui. Yra tik užuomina, kad Adomas ir Ieva nevalgė mėsos, bet jie nevalgė ir salotų, nes tai irgi gyvybės rūšis ir jie atvyko iš dvasinio pasaulio, kur kita gyvybė yra nevalgoma. O štai Jėzus savo misijos metu mėsą valgė. Be abejo būtų labai gerai nevalgyti nei mėsos, nei salotų, o tik riešutus ir vaisius. Bet kaip tuo apsirūpinti visai žmonijai tokiu dideliu mastu ir nekenkiant sveikatai. Tai nebent gali būti tik tolimos ateities klausimas. O šiandien valgydami kokias nors salotas ar daržoves, galime chemijos gauti kur kas daugiau, nei valgydami mėsą. Gyvenant Lietuvoje sveikesniais produktais galima apsirūpinti tik vasarą ir dalį rudens, o po to tik chemine produkcija. Nereikia nušuoliuoti kai kam kažkur toli į priekį. Reikia būti šalia žmonių. Neįmanoma pasaulį pakeisti staiga. Kartais paskaitau Algimantą ir tokia praraja tarp jo ir kito pasaulio matosi, kad visi jo "mokymai" iš karto tampa beprasmiai. Kaip galima priartėti prie žmogaus, kuomet žmogus vos ne Dievu manosi tapęs, o kiti žmonės tarsi beviltiški atsilikėliai. Toks požiūris yra panašus į Liuciferio maištą, siekiant pagreitinti žmonių mokymą. Manau, kad dabartinė visuomenė priėjo bedvasių vertybių kraštą. Ir kažkas tikrai turi pradėti keistis. Tam duotas ir Urantijos Knygos Apreiškimas. Reikia tik juo protingai pasinaudoti ir būti arčiau žmonių, o nenutolti per nepasiekiamus atstumus...
Jolanta: Šiandien skaičiau Urantijos knygoje apie maldą ir galbinimą, pasijutau tokia mažutė ir nieko dar nežinanti ir nesuprantanti, tik bandanti kabintis už tyros idėjos. Nors atrodo malda lydi visą gyvenimą (beveik visą ), o garbinimas dabar sakau tik bandomas jau kirį laiką, tačiau suvokiau kad iki galo kol kas man suvokti neįmanoma, bet bent jau užčiuopiau siūlo galą. Rašau ir šypsausi, juk tiek diskutuota įvairiomis temomis o priėjus atrodo visiškai paprastą dalyką suvoki jog Dvasiniame kelyje žinai labai mažai.
Die Teufelsbuhle: Jolantėle___nenusimink___man tas pats___kuo daugiau skaitau___tuo kvailesniu pasijuntu___HUHUHU
Die Teufelsbuhle: prie Komunizmo valdžia buvo autoritarinė, Dievui vietos neliko, bet bent buvo skiriama kažkiek dėmesio moralei; HOHOHO___________spaliuko____________pionieriaus_____________komsomolco prisiminimai__!!! JEEEEEEE________CCCP nebuvo sekso_________FAKTAS kaip blynas____________HIHIHIHI O trėmimai į Sibirą, Kazachstaną____žudynės be teismo arba „troikių“ nuosprendžiai____??? Totalus melas_____ kitos nuomonės/disidentinės netoleravimas_____radijo trūkdžiai______ bažnyčių pavertimas sandėliais____??? Geležinė uždanga___pastovus smegenų plovimas___slava partiji i narodu___my pobedim kapitalizm____??? Čia apart tavęs______________VaidaiVDS______________buvo dėmesys moralei_____________??? Pateik dabar citatų rinkinį_____ pšeprašem______HOHOHO
Jolanta: Oi nenusimenu Die T...., kvailystėje matau savą žavesį :) o ypač moters kvailystėje
VaidasVDS: Die Teufelsbuhle, tu gal tarybinių multikų ir pasakų nežiūrėjai . Kažkiek tai nereiškia daug...
VaidasVDS: Jolanta, dėl maldų ir garbinimo. Malda yra reikalinga tiek asmeniškai, tiek visuomeniškai ir tai yra susiję vienas su kitu. Maldoje neturi būti savanaudiškumo elementų. Garbinimas yra natūrali džiaugsmingo pakylėjimo būsena. Man lengviausia yra garbinti, kuomet pasimato koks nors kieno nors gero darbo rezultatas, ypač tada, kai pajauti, kad prie to prisidėjo ir Dievas...
Jolanta: Viskas gerai Vaidai, puiku žinoti kad turi didelius plotus tobulėjimui
Die Teufelsbuhle: Iš multikų________kuriuos pameni_______darai išvadas________apie politinės santvarkos moralumą_______??? __ar ne primityvu Urantijos knygos studentui__turinčiam ir galinčiam__į pasaulio įvykius ir istoriją žvelgti plačiau??? ________________ OJOJOJOJ vaikystėje žolė buvo aukštesnė ir diena ilgesnė ________________
Jolanta: O aš manau kad nėra moralios ir nemoralios santvarkos, yra moralios ir nemoralios propaguojamos idėjos. Ir Emilis yra teisus, tuo metu kada buvo daug suvaržymų moralė buvo didesnė, gal dėl baimių, o gal kad nelabai reikėjo būti pragmatišku, viskas už tave buvo nuspresta turėjai tik vykdyti. Nors Dvasinės vertybės buvo neigiamos, bet moralinės skatinamos, o ir menas buvo toks kuris skleidžia grožį, gėrį. ar labai daug prarasdavome, kad nebuvo porno filmų, smurto filmų, kad praktiškai nebuvo avangardo.....nemanau. Tik vėl, ar čia santvarkos nuopelnas, ar laikmečio? Komercija duoda savų minusų, nes stengiamsi patenkinti mases, o masės yra gana žemo dvasinio suvokimo, todėl ir kultūra pritaikyta masėms nebekelia žmogaus iš pusrvo o jį dar labiau smukdo. Tačiau pripažinkit kad alkoholio Tarybiniais laikais buvo daugiau vartojama. manau kad visi etapai yra reikalingi tik jei tai jau praeitas etapas gal nebereikia gryžti atgal, žvelkime į priekį.
VaidasVDS: Velniūkšti, taigi mano vaikystė toje santvarkoje prabėgo, tai ta moralė būtent tik pasakose ir multikuose buvo . Bet ta moralė savotiškai ir auklėjo žmones. Realiai santvarkoje buvo visai kitokia moralė, bet tos santvarkos atstovai būtent multikus ir pasakas kažkaip pražiūrėjo, todėl ir subyrėjo ta santvarka. Kuomet griuvo ta santvarka, aš buvau jau aktyvus jaunas pilietis, stovėjęs Baltijos Kelyje... Beje skaityk visą komentarą, o ne kažkokią dalį, nes prasmės nesugebi pagauti. Beje, kultūra tarybiniais laikais man tikrai nepatiko, bet šiuolaikinė "laisvo pasaulio" kultūra tai dar didesnė katastrofa. Nei vienoje, nei kitoje kultūroje Dievo beveik nematyti - sovietinėje santvarkoje Dievas buvo draudžiamas, o sekuliaristinėje Jis nukištas į pakraščius...
Jolanta: Įdomus dalykas, kai man kalba kad Dievas tarybiniais laikais buvo draudžiamas, prisiminusi savo vaikystę, na nepamenu kažkokio griežto draudimo, gal popierinis daugiau, mokykloje pliusiuką ar minusiuką uždėdavo ar eini į bažnyčią ar ne. Kai kažkaip kitiems drausdavo, aš ankstyvoje vaikystėje už altoriaus miegodavau per kažkokias mišias per kurias naktį budėdavo Gal čia tik Žemaičiai tokie nenuolankūs būdavo jokio slėpimosi nei šventes švenčiant, nei krikštijant ar pirmai komunijai einant. pamenu kaip balta suknele išdidžiai žygiavau savo gimtojo miesto gatvėmis. Bet čia tik tarp kitko, nors.......atėjo mintis, kad žmonės kurie turi baimių jų turi visose santvarkose. Ką tik įgyta patirtis. Bendrauji su žmogumi, normalus, moralus žmogus, ir leidau atskleisti jam net ne religinę, o filosofinę savo dalelę......manęs nestebintų nesupratimas, nes normalu kad kito žmogaus sapaliones ne visi supras. tačiau nustebino kategoriškas pasmerkimas, davė suprasti kaip sichinės ligos užuomazga tokia gyvenimo filosofija. Tai nei skaudina nei jaudina, tik apmastymui medžiaga. Kaip mato pasaulį žmonės. nors ir tai aišku, pagal anksčiau pateiktus pasaulius, pirmajį modelį mato, tačiau kyla sekantis klausimas ar turi tokie žmonės psichinių pajėgumų pamatyti kitaip? Ar įmanoma kad į jų samonę įsibrautų nors maža Dieviškos šviesos kibirkštėlė. Nejau jie pasmergti tamsai.
VaidasVDS: Jolanta, vaikystėje ne viskas matosi. Irena galėtų savo patirtimi su tavimi pasidalinti. Dėl nepriėmimo net filosofinės nuostatos. Be abejo tai kvailumas. Tas žmogus bijo žinoti. Jam greičiausiai yra patogu gyventi taip, kaip jis gyvena. Tą galima pavadinti bandymu apgauti save. Tai savanaudiško žmogaus požymis. Ne paslaptis, kad sekuliaristinio pasaulio atstovai ieško kokios nors religinės pakraipos, kuri atitiktų jo įsivaizduojamą religiją. Dažniausiai ieškoma tokios, kuri leistų būti turtingu ir mažiau atsakingu, tokiems labai patogus toks institutas, kaip nuodėmių atleidimas. Patogu - prisidarai nuodėmių, ateini papasakoji, apsimeti nuoširdžiu, kunigėlis atleidžia, o tu išeini kitų nuodėmių daryti. Tikrovėje toks "tikėjimas" yra tikra parodija. Bet tokį "tikėjimą" turi dauguma sekuliaristinio pasaulio gyventojų-"tikinčiųjų". Ir čia tikrai didelis klausimas - ar tokie "tikintieji" gali išlikti. Atsakymą žino Dienų Senieji, o mes galime paspėlioti: jei jie nuoširdžiai stengiasi būti gėrio kūrėjais - taip, jei bando apgauti kitus ir save - ne... Gal apie tai su tokiais "tikinčiaisiais" ir reikėtų kalbėti.
Jolanta: Yra pažystamų kurie yra tradiciniai katalikai, bandau prisiminti ir įsivaizduoti kaip jie jaučiasi, manau kad daugiau jie vadovaujasi Dievo baime, nes meilės dar suvokti negali. Nemanau kad tai labai blogai iš Dieviškosios pozicijos, nes ir ta baimė yra nuoširdi, tačiau tai labai drasko iš žmogiškosios pozicijos. Kai neturi galimybės nors truputį suvokti Dievo meilės esmės, tikėjimas ir Dievas lieka kažkur už tavo ribų, tu sau Dievas sau. Ir žmogus tampa draskomas pastovių prieštaravimų. Tik suradus Tėvą savyje tampi vientisu, nes tu tampi Dieviškos programos dalimi, tavo evoliucija tampa vientisa, suvokta ir turinti testinumą ir už šio gyvenimo ribų. Tas vientisumas duoda stiprybės kritinėse situacijose, tu turi į ką atsiremti. Kai žmogus vadovaujasi Dievo baime kritinėse situacijose jis jaučiasi paliktas likimo valiai, vienišas ir niekam nereikalingas, be jokios prasmės. Manau kad Tėvo meilė ir Dievo baimė nėra tiek svarbi Dvasinei karjerai jei pasirinkimai teisingi, bet jie labai svarbūs žmogui, kuris turi tuos pasirinkimus turi daryti. O apsimestiniai dalykai ir lieka tušti, manau jie niekam nereikalingi, nei žmogui nei Dievui.
Jolanta: kalbėdama su viena moterimi suvokiau, kad tikri Katalikai turi ne tik tikėjimą, bet turi ir pasitikėjimą, kas Dievo baimės įtakotą religiją padaro nuolankia, net ir kritinėse situacijose. Tačiau kiek aš žinau tikrai nedaug iš mano pažystamų remiasi tikėjimu ir pasitikėjimu ir nesėkmes ar bėdas priima nuolankiai. Dauguma kaip tu Vaidai rašai ieško būdų kaip religiją pritaikyti prie savo poreikių.
emipetras: Visa bėda , manau tame , kad žmogus šaukiai Dievo kai jam ateina sunkmetis . Praktiškai taip vyksta visose religijose , tiek katalikiškoje , tiek ir kitose . Bet iš tiesų žmogus turi gyveni su Dievu tada , kai jam viskas sekasi ir kai jis sveikas ir laimingas . Žmogus turėtų praktikuoti džiaugsmo religiją , tačiau visumoje yra tik prašymų , meldimų religija . O tai yra baimės religija , kuri nuolatos laiko žmogų savo dogmų kontrolėje . Gerai perpratę URANTIJOS knygos apreiškimą , visi šios knygos skaitovai turėtų atrasti ne naują religiją , bet nuolatinę džiaugsmingą savo būseną , su kuria gali keliauti per visas pasaulio religijas , nejausdamas jokio nepasitenkinimo išoriniams ritualams , tik su meile žvelgdamas į žmonių troškimą rasti DIEVO užtarimą , savo buitiniuose reikaluose . Gali tik žvelgti su meile ir užuojauta į virtinę prašymų ir meldimų , vietoj to , kad žmonės trykštu meile ir džiaugsmu , nepakartojamu šiuo fiziniu gyvenimu , kokio neišgyvena nei viena dvasinio pasaulio dvasia . Tik viena DVASIA - DIEVO TĖVO DVASIA , lydi žmogų ir džiaugsme ir varge , tačiau religingasis pasaulis šito nežino ir todėl jis yra liūdnas .
Jolanta: Viskas tai taip būtų Emili, jei žmogus turėtų mygtuką ir kai tik užsinori perjungia jį į kitą režimą. Dievo meilės režimą, pabūna jame ir pagalvoja, ut, o juk visai ir neblogai, gal ir liksiu šiame režime. bet deje taip nėra, žmogus kažkaip turi prieiti iki to iš savo evoliucinio proto. Su reta išimtimi, niekas niekam nedovanoja išankstinio žinojimo. O kaip prieiti prie to apie ką net nesuvoki, prie ko nesi prisilietęs. Galima rašyti kad daug ką turėtų, tačiau žmogaus realybė yra tokia, kad jie negali savo mintimis pramusšti uolos sienų ir pamatyti kas yra už jos. Va čia ir prasideda žinančių darbas, ne kad turėtų jaustis taip ar kitaip žmogui reikia sakyti, maža ką turėtų, bet jis juk jaučiasi taip kaip jaučiasi, ir tai jam tikra, bet reikėtų bandyti privesti žmogų prie olos sienos, kad jis pats iškeltų klausimą, o kas už jos. beje, nelaimės ir yra tas faktas kuris dažnai žmogų priveda prie olos sienos ir kada žmogus ir iškelia klausimą, o kai klausimas iškeltas jau ieškoma atsakymų. Užmetus ant žmogaus realios savijautos TURĖTUM dažmą tik išgazdinsi.
Die Teufelsbuhle: ______acha___________myktuks___________ toks būtų______________GERAI___________HIHIHIHI
emipetras: Prieš labai daug metų maniau , kad krišnaičiai , tai tiesiog indiškas etnografinis ansambliukas , iš mandrumo susiformavęs lietuvaičių proteliuose . Dabar , po daugelio metų manau , kad krišnaičiai , iš tiesų , turi džiaugsmo religiją , kaip priešingybę , lietuviškam religiniam mentalitetui , kuriame vien tik susirūpinę , neišspręstų vargų ir kančios paženklinti veidai .
Jolanta: Taip, baimė negali nešti džiaugsmo. Šiandien aplankė mergaitė iš Jahovos liudijimo, ji kartas nuo karto ateina pasikalbėti. Viskas vyko puikiai, kol nepasakiau vieno sakinio. Kad kiekvienam laikmečiui savas apreiškimas, toks kurį gali priimti žmogaus protas. Biblija to laikmečio žmonėms, Urantijos knyga šio. Ir pamačiau kaip jos veidu perbėgo šešėlis. pajutau kad užgavau ją. Ir tada prisiminiau iš Urantijos knygos Kristaus pasakytus žodžius .......ar aš jums sakiau, kad reikia griauti tai kas yra žmonių širdyse, reikia pridėti to ko nėra (ar kažkas panašiai), tą pasakymą apie Bibliją ji greičiausiai priėmė kaip griovimą jos tikėjimo. Kaip reikia būti atsargiems su žmonėmis.
VaidasVDS: Tikras tikintysis (įtikėjęs) šiandien jokiu būdu negali būti baimėje. Beje baimė pas žmones atsiranda ir tada, kada atsiranda koks nors autoritetas (žmogus-mokytojas-pranašautojas), kuriuo tik vienu jie pradeda besąlygiškai tikėti. Bet tikras tikintysis (įtikėjęs) šiandien jokiu būdu negali būti džiaugsme ir palaimoje. Galima būti džiaugsme tik dėl to, kad sugebėjai pažinti Dievą. Bet aplinkoje dar tokia didelė tamsa. Tą tamsą tiesiog yra privaloma sklaidyti. Ir tikrąjį džiaugsmą bei palaimą gali atnešti tik tamsos sklaidymas, kad ir po truputį, bet į priekį. O tam yra tiesiog būtinas visuomeniškumas ir bendros pastangos. Dirbkime broliai ir sesės, kurkime žmonių brolystę, skleiskime tą tiesą, kurią sugebėjome pažinti ir neįmaišykime į ją nei senų (pasenusių) mokymų, nei kurkime naujus - savo supratimus-apreiškimus, kad ir kokie jie reikšmingi mums atrodytų. Man atrodo, kad bent mūsų kartai ir dar kelioms kartoms į priekį Urantijos Knygos mokymai bus tikrai nepralenkiami. Studijuokime, apmąstykime, diskutuokime ir skleiskime...
Die Teufelsbuhle: VaidaiVDS, katinėli____esi nekvailas_____bet apie politiką ir santvarkas____geriau čia nerašyk Dievas nemezga ryšio su valstybėm ar tautom____ na, apart žydų________HIHIHI HUHUHU________ /Jėzus nebuvo asmenų gerbėjas. Bet tiktai dieviškasis institutas—dangaus karalystė—visą laiką galėjo būti statomas ant tokio vidutiniško žmogiškojo pagrindo!/ ____________Dievas bendrauja su žmogumi, dovanodamas asmenybę ir minties derintoją__________ nustokit vieną kartą __________ reikalaut iš valdžios VISKO __________net DIEVO! Ką kiekvienas padarėt________kad skleist ŽINIĄ apie UK____??? Tadas pasiūlė variantą______ papliurpėt ir tuom viskas užsibaigė_______HIHIHIHI, o šiandien Googlė rašo: URANTIJOS knyga urantija.forum24.ru/ Išversti šį puslapį URANTIJOS KNYGA. ReadMe.Ru · 10 ńîâĺňîâ ćĺíůčíĺ, ęŕę ńňŕňü ďîňđ˙ńŕţůĺé ëţáîâíčöĺé · Ď˙ňü ńŕěűő îďŕńíűő äë˙ ěóć÷čí ďđîäóęňîâ · Ęîăäŕ íŕäî ... kas iš padorių žmonių eis skaityt tokio puslapio__???___________0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
VaidasVDS: O žinok, kažkieno neštas ir pamestas , kad su Urantijos Knyga galima viskas Religininkas nėra nejautrus visuomeninei kančiai, nėra nedėmesingas pilietinei neteisybei, nėra atsiribojęs nuo ekonominio mąstymo, nėra nejautrus politinei tironijai. Religija visuomeninį persitvarkymą įtakoja tiesiogiai, nes ji sudvasina ir idealizuoja individualų pilietį. Skaityt reikia, o ne velniava užsiiminėti
Die Teufelsbuhle: _______________________perskaitei ir jau galvoji, kad gali viską________________??? tai padaryk taip, kad forumą perkelt į lietuvišką serverį__________kitaip anas visai išsikvėps_________ ______o kiek lietuvaičių nieko nesužinos apie Urantijos Knygą______OJOJOJOJOJOJ
VaidasVDS: Tą galima padaryti tik bendromis jėgomis. O tai susirinko čia kažkokia grupelė, pašūkavo, ir vėl į krūmus. Tikriausiai dabar yra kur kas svarbesni visuomeniniai darbai. Gal atliksime juos ir grįšime prie dvasinių...
Koan: klaidingas požiūris atskirti dvasinius visuomeninius ir kt. darbus
Jolanta: Kai gauni tokius laiškus, tai supranti kad pirštu saulės neuždengsi, vis daugiau žmonių atsigrežia į tai kad tikrai svarbu :) ir čia Urantijos knyga visai ne prie ko, vadinasi vedimas iš vidaus darosi gana stiprus :) Stai kaip nesunku sukelti pasaulines katastrofas ,pavyzdys taip vadinamo drugelio sparno virptelejimo efekto http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=dnDeo0yhIws
Jolanta: Labai įdomią vietą skaičiau ką tik Urantijos knygoje, apie Kristaus padovanotą Tiesos Dvasią, kuri yra mūsų vedlys ir leidžia mums pamatyti tiesos tiek kiek mes esame pajėgūs suprasti. Perskaičiusi šyptelėjau ir pagalvojau, štai kodėl tokie nesusikalbėjimai, ir tai visiškai normalu, jei pradedame smulkintis. Beje rašydama anksčiau kad ketvirta dalis man jau puikiai žinoma, suklydau. Tiek daug nuostabių dalykų galėjau naujai pamatyti. Gal tai nebuvo esminiai atradimai, bet visiškai naujas požiūris į jau žinomus dalykus. Fantastiškai smagus pojūtis kai lygini savo matymą prieš pusmetį gerą kai pirmą kartą baiginėjau skaityti knygą ir dabar.
VaidasVDS: Dėl Tiesos Dvasios ir nesusikalbėjimo yra tam tikrų niuansų Štai viena Knygos citata sako Žmoniją gali suvienyti tiktai dvasinis požiūris, o Tiesos Dvasia ir yra toks pasaulinis veiksnys, kuris yra visuotinis. Tiesos Dvasios atėjimas žmogaus širdį apvalo ir tą, kuris ją priėmė, veda į tai, kad jis suformuluotų gyvenimo tikslą, kuris būtų paskirtas vien tiktai Dievo valios vykdymui ir žmonių gerovei. Materialią savanaudiškumo dvasią pasiglemžia šita naujoji dvasinė nesavanaudiškumo dovana. Tuo tarpu kita citata sako Neišleiskite iš akiračio ir to fakto, kad Tiesos Dvasia buvo padovanota visiems nuoširdiems tikintiesiems; šitoji dovana neatėjo vien tik pas apaštalus. Tie vienas šimtas dvidešimt vyrų ir moterų, susirinkusių viršutiniame kambaryje, visi gavo naująjį mokytoją, kaip ir visi nuoširdžiai sąžiningi žmonės visame pasaulyje. Iš šios citatos matyti, kad Tiesos Dvasia yra padovanota visiems nuoširdžiai sąžiningiems žmonėms visame pasaulyje. O jei žmogus nėra nuoširdžiai sąžiningas, tai jame Tiesos Dvasios lyg ir nėra. Štai iš čia ir kyla didelė dalis nesusikalbėjimų. Apie tai, kad Tiesos Dvasia yra ne pas visus, sako ir šie Jėzaus žodžiai Dievą pažįstančiųjų gyvenimas, yra tokie: kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė. Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi; Tiesos Dvasios juose nėra; jie yra gyvo vynuogmedžio nenaudingos šakos ir greitai jos bus nugenėtos.
Fredas: Iš šios citatos matyti, kad Tiesos Dvasia yra padovanota visiems nuoširdžiai sąžiningiems žmonėms visame pasaulyje. O jei žmogus nėra nuoširdžiai sąžiningas, tai jame Tiesos Dvasios lyg ir nėra. Štai iš čia ir kyla didelė dalis nesusikalbėjimų.(titkra tiesa) Apie tai, kad Tiesos Dvasia yra ne pas visus, sako ir šie Jėzaus žodžiai citata:Dievą pažįstančiųjų gyvenimas, yra tokie: kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė. Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi; Tiesos Dvasios juose nėra; jie yra gyvo vynuogmedžio nenaudingos šakos ir greitai jos bus nugenėtos. ( Dar kartą didelis dėkui Vaidui už įkeltas citatas iš Urantijos Knygos ) Geros ir prasmingos dienos! :)
Jolanta: vadinasi 90 pricentų žmonių yra negyvi, ir pati saves negaliu priskirti tai ketegorijai, kuri atitinka visus išvardintus kriterijus. Deje, tai tiesa. Tik kažkaip visai man dėl to neliūdna, nesuku galvos dėl išlikimo, man gera būti dabar tame žinojime kuriame esu. O savęs juk neperspausi, jei esu nekantri ir kartais būnu sudirgusi, vadinasi esu tokia, o ir nepaliaujamas gerumas....būna kad ir supykstu ant kažko, o kas dėl nemirštančios vilties......dažnai bent trumpam ją prarandu. Tačiau kažkodėl esu tikra, kad Tėvas mane myli su vomis netobulybėmis, nes aš jį myliu, o kaip bus taip bus. Nors šyryt buvo gera įsivaizduoti kad esu kosmoso pilietė, na perskaičiau tai Urantijos knygoje. manau kad net jei pasakytų, kad neturiu šansų į išlikimą, mano gyvenimo kelias nebesikeitų nes man patinka būti Dievo dukryte
VaidasVDS: Na, Jolanta, nebūk tokia pesimistė. Bent aš dėl tavęs neabejoju. Išlikimui svarbiausia būti Dievo dukryte ir nedaryti piktybinio blogio
Jolanta: Taip, Urantijos knygoje labai gražiai aprašytos blogio savokos. Labai aiškiai ir jokių dviprasmybių įdomus pastebėjimas, nors Urantijos knyga aiški ir logiška, be dviprasmybių, bet visai kitaip skaitosi, kitaip emociškai priimama kai skaitau antrą kartą. Gal aš kliedžiu, bet kai skaičiau apie Tiesos Dvasią, kuri leidžia suvokti žmogui tiesą pagal jo gebėjimus ir išsivystymą, pagalvojau apie tai, lad skaitant antrą kartą Urantijos knygą gal būt vis tik yra kitas jau padėtas pamatas, todėl šią aiškią ir kogišką knygą kitaip priimi.
emipetras: Mieli kolegos DVASIOJE . Man dažnai prisimena rusiški posakiai . Juose daug išminties , nes daug milijonų protų ten gyvena . Tai viena iš tų rusų liaudies išminčių yra - Povtorenija , jėst matj učenija . Todėl bet kokie papildomi mokslai , skaitymai , praktikos , meditacijos , maldos , visada atneša tik naudą . Aš visą tai , taip pat darau . Žmona iš manęs dažnai pasišaipo , kad vieną knygą skaitau jau dešimt metų ir jokios pažangos manyje nemato . Tai va , matomai reikės daugiau kartoti . Sėkmės visiems
Jolanta: Emili, o kas nemato tų pokyčių, gal jie ir negali matyti, gal ne tomis akimis žiūri. Nesuk galvos kas ko nemato ar mato, jei žinai kad esi teingame kelyje, niekas negali tau trukdyti juo eiti.
Jolanta: Šiandien skaičiau apie Kristaus teismą ir nukryžiavimą. Kaip pirmą kartą skaičiau šią vietą, pamenu, kaip žavėjausi Kristaus tvirtybe, jo meile ir gėriu. Net pamenu kai prieš pusmetį skaičiau tą vietą, kai jį kelia ant kryžiaus, o jis sako "Viešpatie atleisk jiems, nes jie nežino ką daro", man šie žodžiai nuskambėjo kaip didžiausios meilės įrodymas ir tai gana stipriai emociškai paveikė. Šiandien kai skaičiau tą pačią vietą, aš mačiau kokia tamsybė glūdi žmonių širdyse, ir kas liūdniausia tapatinau viską su šiandienos žmogumi. Man darėsi liūdna, kažkuriuo momentu net pravirkau suvokusi kokioje tamsoje yra dauguma ir kad iš tos tamsos nežinau koks kelias.....Skaitydama apie tai kaip Kristus pasirinko natūralią įvykių eigą, supratau, kad už tą tamsą esame mes patys ir atsakingi, kad mūsų materialios bėdos yra tik pasekmė mūsų materialaus gyvenimo, gal dabartinio, gal praėjusių kartų, bet vieną ką mes galime, tai nešti garbingai savo materialios egzistencijos kryžių, kaip Kristus nešė savo kryžių, ne tik prieš nukryžiavimą, bet ir savo gyvenimu ir visa laiką prisiminti, kad mes esame Dangiškos šeimos nariai, ir tikrasis gyvenimas šviesoje prasidės tik kai mes atsikratysime šio materialaus kūno. Kaip kūdikis gimsta skausmuose (taip sako), taip mes esame tik gimimo stadijoje, todėl ir patiriame gimimo skausmus, žinojimas kad tai gimimas ir tuos pasimatys šviesus pasaulis, padeda pakelti šios materialios egzistencijos tamsumą.
emipetras: Su tomis emocijomis tai liūdnas reikalas . O gal ir ne . Gal atvirkščiai , mes žmonės esame priveligijuoti sutvėrimai , palyginus su dvasiniu pasauliu . Ar dvasios turi emocijas ? Ar jos gali vykstančius veiksmus , reiškinius , emocionaliai išgyventi ? Manau , kad negali . Dvasiniame pasaulyje viskas stabilu ir ramu . Kristus per nukryžiavimą , manau , jau žinojo , kad jis Vietinės visatos Dievas . Todėl į savo budelius taip sakyti , žvelgti į juos net su gailesčiu - tegali tik Dievas . Mūsų fiziniai kūnai , mus žmones , sukausto ir skausmais ir emocijomis . Ir manau , kad toks , šios organinės , žmogiškosios gyvybės atsakas į skausmą ir kitus negatyvius , kūną žalojančius reiškinius , yra GYVYBĖS NEŠĖJŲ DVASIŲ privilegija šiai gyvybei , kad tuo būdu žmogus išsaugotų savo gyvybę , o taip pat , kad patirtų visą spektrą jausmų ir emocijų , per viso kūno nervų sistemą . Emocijos ir jausmai , manau , kad yra milžiniškas pranašumas , prieš pastovią dvasinio pasaulio , dvasinę ramybę , nes žmogus patyres skausmą ,stresą , nusivylimą , jau daug geriau gali suprasti ramybę ir palaimą . Reikia įsisąmoninti , kad dvasinis pasaulis žmogui , tai visiškai nepažįstamas pasaulis . Taip kaip aprašytas dvasinis pasaulis Urantijos knygoje , jokia rimta , šio pasaulio knyga , nieko panašaus , niekada nėra pateikusi . Urantijos knygoje pateiktas ne dvasinio pasaulio gyvenimas , ne šios Kūrinijos dvasių emocionalūs fragmentai , bet tik Kūrinijos technologinė sąranga , su filosofine realybe . Todėl dažnai kyla klausimas , ar žmonės kada nors geriau žinojo apie dvasinio pasaulio gyvenimą . Nors ir perskaitę Urantijos knygą , apie dvasinio pasaulio reakcijas į mūsų žmogiškąsias negalias ir skausmus , reikėtų visa tai , mąstyti dvasiniu matymu , kad dvasinis pasaulis yra kitoks savo jautimu ir savo matymu ir gal būt , iš tiesų , yra visiškai be jausmų .
VaidasVDS: Kažkada esu minėjęs, kad gerai išanalizavus Knygą, galima suprasti Dievo požiūrį į žmoniją. Apmąstykite šią citatą Ribinio tvarinio nesugebėjimas priartėti prie begalinio Tėvo yra ne dėl to, jog Tėvas laikosi nuošaliai, bet dėl sutvertų būtybių ribiškumo ir materialių apribojimų. Dvasinio skirtumo tarp visatos egzistencijos aukščiausiosios asmenybės ir sutvertų protingų būtybių žemesniųjų kategorijų bedugnė yra nesuvokiama. Jeigu būtų įmanoma žemesniųjų kategorijų protingas būtybes akimirksniu nugabenti betarpiškai prieš patį Tėvą, tai jos nesuprastų, jog yra tenai. Jos lygiai taip pat ten nieko nesuvoktų apie Visuotinio Tėvo buvimą, kaip nesuvokia ir dabar. Prieš mirtingąjį žmogų yra ilgas ilgas kelias iki to meto, kada jis gali nuosekliai ir tarp galimybės ribų prašyti saugaus palydėjimo pas Visuotinį Tėvą Rojuje. Dvasiškai, žmogus turi patirti daug transformavimų iki to laiko, kada jis galės pasiekti tokį lygį, kuris suteiks dvasinį matymą, kuris jį įgalins pamatyti bent kurią nors vieną iš Sepynių Pagrindinių Dvasių. O dabar pagalvokite, kokia gi šiandien yra pagrindinė pasaulio vertybė. Žmonės juk šiandien realiai garbina Mamoną. Visi pirmiausiai siekia turtų, o po to, jei lieka laiko, tai ir apie Dievą pagalvoja, bet dažniausiai tik taip, kad pasiteisintų prieš Dievą dėl kokių nors padarytų blogybių. Tad apmąstykite ir šias citatas Bet šiandien dėl perdėto tariamų žmogaus poreikių augimo visuomenė yra nestabili. Dvidešimtojo amžiaus Vakarų civilizacija dejuoja nualinta, slegiama milžiniškos prabangos naštos ir žmogiškųjų aistrų ir troškimų nekontroliuojamo dauginimo. Dabar šiuolaikinė visuomenė patiria vieną iš pavojingiausių fazių įtampą savo toli nusidriekusio tarpusavio bendravimo ir labai sudėtingos tarpusavio priklausomybės sferoje. visas visuomeninis organizmas lėtai toliau žengia pirmyn į likimo tikslą – išnykimą arba išlikimą – priklausomai nuo to, ar šitas tikslas yra savęs išlaikymas ar savęs patenkinimas. Savęs išlaikymas visuomenę pagimdo, tuo tarpu besaikis savęs patenkinimas civilizaciją sunaikina.
Jolanta: Klysti Emili, Urantijos knygoje para6yta, kad angelai turi visas emocijas kurias turi žmogus, todėl jos gali suprasti jį. O toliau....o kam priskirsime meilę.......jei tai emocija, tada ją turi ir Tėvas. Be emocijų žmogus tampa tusčias, kaip daiktas. Tik va kokias emocijas mes puoselėjame, geras, ar blogas. O kažkur raštuose yra parašyta, sakyčiau kad Pauliaus "Būkite rūgštūs, būkite saldūs, bet nebūkite prėski" Čia ir padsakoma, kad žmogus be emocijų yra prėskas, tusčias, nebegyvas, geriau nuoširdus pyktis nei tusčia vieta. Tačiau kai meilė užpildo žmogų, blogoms emocijoms nelieka vietos
Jolanta: Čia tik šiaip pasidalinimas, kažkuriuo metu bet jau kiek laiko atgal atsirado pojūtis, kad esu nebe šio pasaulio gyventoja, kad nebesuprantu šio pasaulio taisyklių prasmės, kad tai man svetima. Tada pasidarė liūdna, juk vis dėl to aš gyvenu čia ir turiu gyventi taip kaip gyvena dauguma, turiu kontaktuoti, turiu bendradarbiauti, dirbti ir t.t. Ir dabar, visai neseniai, baigiant skaityti 4 dalį Urantijos knygos, atėjo pojūtis kad esu dangiškos bendruomenės narė, kas atsitiko, dingo liūdesys, kad esi kitokia nei dauguma, kad nebenori gyventi pagal daugumos standartus, nes mano bendruomenė daug platesnė ir jos standartai man jau tampa gyvenimo norma. Atsidaro bendruomenė kuriai tu priklausai, atsirado gyvenimo standartas ir ne tas kurį tu įsivaizduoji, o tas kuriuo vadovaujasi daugelis tos bendruomenės narių, gal kiek kitaip bet vis...... Žinoma esu mažiuasia iš mažiausių, bet......gera kai suvoki jog turi savo dangišką šeimą, kad tai tik laiko klausimas kada su ja susitiksi, kad yra kelias kuris nėra kažkokių kančių kelias, o tai meilės kelias, nes kai atmeti žemiškos bendruomenės standartus, tau tampa daugelis dalykų, kurie anksčiau skaudindavo, nebereikšmingi. Dar, suvokiu ir tai, kad tai nėra galutinis pojūtis, kad dar ne kartą gryšiu ir prie žemiškos bendruomenės problemų, bet jau radau atramos tašką į kurį galiu atsiremti, tikiuosi kad ateityje tai man labai padės, nes tai naujas pojūtis.
emipetras: Taip , mes esame ribiniai ir labai iklimpę į materiją . Žmogaus protas , mintys , turi galimybę liestis su DVASIĄ , tačiau tuo pačiu tas protas ir neturi jokios nuomonės , kad jis turi tokias galimybes . Matomai į žmogų veikia visas DIEVIŠKUMO DVASIŲ KOMPLEKSAS , kada TĖVO DVASIAI pavyksta pažadinti ,,miegantį'' protą ir pavyksta jame sukelti norą , trokšti kažko daugiau , negu tai , ką duoda visi pasaulio turtai ir ką duoda visi materialūs kūno jausmai . Kai jau tas protelis galiausiai susigaudo , kaip tas pasaulis surėdytas , kad net pats pasaulio KŪRĖJAS ateina pas žmogų ir visokeriopai jam padeda išgyventi , tada nušvinta žmogaus protas nauja pasaulio pažinimo šviesa . Ši ŠVIESA suteikia ne tik pažinimą , bet ir tikrą ramybę . Ne kokią tai teorinę ramybę , bet tikrą ramybę visokiausiose mintyse , kuri kiekviena turi ne kokias tai abejones ar nerimą , bet tikrą aiškumą ir ramybę . Gal kam neaišku kas tą ramybė . Aš ramybę vadinu savo proto ir savo minčių aiškumą bet kokioje gyvenimo situacijoje , nes su manimi pats DIEVAS TĖVAS . Štai JOLANTA sugalvojo , kad su ja visa KŪRINIJA . Aišku , kad tai taip pat gerai . Tai taip pat suteikia minčių stabilumą . Svarbu žinoti , o per tai ir jausti , kad tu žmogau ne vienas paliktas šiame materialiame gyvenime . Tave žmogau remia visas DANGUS . Svarbiausia tuo tikėti . Svarbiausia , tai nuolatos prisiminti ir kuo dažniau tuo patikėti .
Jolanta: O Kristus juk ir sakė "Jūs atstūmėte ramybės princą" ir " Tebūnie ramybė Jums, savo ramybę palieku Jums'. Tai tiesa Emili, ramybė pats didžiausias apdovanojimas įtikėjusiam žmogui/
Jolanta: 2012.05.25 dieną į mano rankas buvo įduota Urantijos knygą, į kurią žiūrėju gana įtariai ir pradėjau skaityti iš pagarbos žmogui kuri man ją padovanojo. Tuoj bus metai kai tiesiogine prasme gyvenu su šia knyga. Šiandien pabaigiau skaityti ją antrą kartą. Mielieji, jei kas skaitys šįą žinutę ir dar nepaėmė šios knygos į rankas, dėl kokio užsispyrimo, r įsitikinimo, meskit visas ambicijas į šoną, meskit visas nuogirdas į šoną, galiu drasiai sakyti. Tai Dievo dovana mums, ir jei atmetate šią knygą, jūs atstumiate Dievo dovaną lygiai taip, kaip Žydai atstūmė Kristų. Nesvarbu ką ir kiek suvokia žmogus iš šios knygos, bet perskaitęs ją jis suvokia daug daugiau nei prieš skaitymą. Dievas neteisia už tai ko žmogus suvokti negali, bet jis teisia už tai ką žmogus suvokti gali bet atmeta. Nesvarbu kas patinka ir kas nepatinka čia rašančių žmonių pasisakymuose, tikroji religija yra Jūsų noras pažinti tiesą, stengimasis išgirsti viduje gyvenantį minties Derintoją, pasitikėdami vis didesniu laipsniu Tėvu danguje ir taip stengdamiesi tapti panašesniais į Tėvą. tai nėra kažkokia pareiga, tai elementarus gyvenimas, kai skaitai Urantijos knygą savaime kinta tavo pasaulio matymas, nesitikėkite iš karto tapti tobuli, to nereikia nei Dievui nei žmonėms, ne taip svarbu kur esame dabar, svarbu kur būsime vėliau. Ačiū žmogui išvertusiam šią knygą, ačiū žmogui nuoseklii mane vedusiam link jos, ačiū žmogui įdavusiam ją į mano rankas. Jei mylite save, neatsisakykite dovanos tiesiai iš Dievo.
Jolanta: 2012.05.25 dieną į mano rankas buvo įduota Urantijos knygą, į kurią žiūrėju gana įtariai ir pradėjau skaityti iš pagarbos žmogui kuri man ją padovanojo. Tuoj bus metai kai tiesiogine prasme gyvenu su šia knyga. Šiandien pabaigiau skaityti ją antrą kartą. Mielieji, jei kas skaitys šįą žinutę ir dar nepaėmė šios knygos į rankas, dėl kokio užsispyrimo, r įsitikinimo, meskit visas ambicijas į šoną, meskit visas nuogirdas į šoną, galiu drasiai sakyti. Tai Dievo dovana mums, ir jei atmetate šią knygą, jūs atstumiate Dievo dovaną lygiai taip, kaip Žydai atstūmė Kristų. Nesvarbu ką ir kiek suvokia žmogus iš šios knygos, bet perskaitęs ją jis suvokia daug daugiau nei prieš skaitymą. Dievas neteisia už tai ko žmogus suvokti negali, bet jis teisia už tai ką žmogus suvokti gali bet atmeta. Nesvarbu kas patinka ir kas nepatinka čia rašančių žmonių pasisakymuose, tikroji religija yra Jūsų noras pažinti tiesą, stengimasis išgirsti viduje gyvenantį minties Derintoją, pasitikėdami vis didesniu laipsniu Tėvu danguje ir taip stengdamiesi tapti panašesniais į Tėvą. tai nėra kažkokia pareiga, tai elementarus gyvenimas, kai skaitai Urantijos knygą savaime kinta tavo pasaulio matymas, nesitikėkite iš karto tapti tobuli, to nereikia nei Dievui nei žmonėms, ne taip svarbu kur esame dabar, svarbu kur būsime vėliau. Ačiū žmogui išvertusiam šią knygą, ačiū žmogui nuoseklii mane vedusiam link jos, ačiū žmogui įdavusiam ją į mano rankas. Jei mylite save, neatsisakykite dovanos tiesiai iš Dievo.
VaidasVDS: Jolanta, o dabar truputį atsikvėpk ir... prisimink, kad garbinti reikia tik Dievą Tėvą... Bet žinios, gautos iš Urantijos Knygos yra unikalios. Jos tikrai padeda suprasti Visuotinį Tėvą, kurio dalelė gyvena mumyse. Jos kiekviename mūsų suformuoja naują asmeninę (dvasinę) religiją, kurią mums apreiškė Jėzus, ir moko mus Tėviška meile pamilti kitus nuoširdžius žmones. Branginkime visa tai ir didinkime (plėskime)...
Jolanta: Taip Vaidai, rizika pradėti garbinti Urantijos knygą yra, bet manau kad pirmu skaitymu man ji buvo didesnė. Bet kaip keičiasi pasaulio matymas vėl ir vėl prisilietus prie šios knygos, fantastiškas patyrimas. Man patinka tas pasaulio matymas, man patinka gyventi su taip pojūčiais.
Jolanta: parašiau dar vieną rašinį, skaitys kas ar ne, bet norisi jį pateikti čia. Realybės miražai Vaikystėje kildavo mintis, o ar tikrai visi žmonės mato tokį patį medį, tokią pačią saulę ir dangų. Pamenu eidama į mokyklą galvodavau, o gal tik man žalia medžio spalva taip atrodo, gal kitas mato visai kitokią spalvą tik yra įpratęs ją taip pat vadinti žalia. Tuo metu šias mintis supratau kaip neįprastas, todėl nustumdavau kuo toliau, kad nekiltų noras gilintis. Einant metams, vykstant aibei įvykių, pastebėjau, kad priklausomai nuo to kokios esu emocinės būsenos, keičiasi psaulio spalvos, jų ryškumas, tam tikros formos arba išryškėja arba kaip tik išblunka. Ir po daugelio metų iškilo vėl ta pati vaikystės mintis. Jei man keičiasi pasaulis, tai ar galime būti tikri, kad kiti žmonės mato tą patį pasaulį? Kažkodėl manau kad ši mintis daržnam kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu ateina. Ir iš tiesų, ar mūsų matoma realybė iš tikro yra realybė. Pgalvokime, o kaip galime apibūdinti žodį REALYBĖ. Vikipedijoje šis žodis apibūdinamas taip. Tikrovė arba realybė - paprastai apibrėžiama, kad „tai, kur dalykai iš tikrųjų egzistuoja“ Realybės terminas plačiąja prasme apima viską kas egzistuoja. O egzistuoja kieno matymu? Kieno matymas gali atitikti realybės etaloną? Jei gryšime prie ankstesnės minties, kad skirtingų žmonių pasaulio matymas gali skirtis, vadinasi skirsis ir realybė. Tada kyla sekantis klausimas, o kiek gali būti realybių? Ir kaip juose nesusimaišius, kokį atspirties tašką reikia paimti kad surasti realybių realybę? Ar įmanoma rasti realybės bendrą salyčio tašką visiems žmonėm. Pradėkime nuo to, ar mes patys iš tiesų žinome kas yra mūsų realybė. Ar iš tiesų gyvename joje. Nepagalvojate apie tai, kad Jūsų realybė gali būti primesta, ar nepastebėjote, kad žmonės į savo realybes bando įvesti ir kitus. Kiek kartų girdėjote sakant, „nusleisk ant ženės“, „ žiūrėk relybei tiekiai į akis“, „baik svaičioti nesamones‘ ir t.t. tačiau ar pagalvojote, ant kieno žemės jūs turite nusileisti, kieno realybei pažiūrėti į akis? Dažniausiai pas žmogų yra dvi realybės dalys, primestoji ir primetamoji. Kokią dalį Jūsų realybės užima primetamoji, Tiek Jūs ir esate savoje realybėje. Gyvenimas – labai paprastas, kai matome viską taip kaip yra. O kaip yra? O yra taip, kaip tu jauti kad yra. Kodėl mes dažniausiai save nuvertiname. Kodėl manome, kad kito pojūčiai yra tikresni, kad kito mintys yra geresnės, kad kito gyvenimas teisingesnis. Žiūrime kino filmus ir svaigstame nuo to kaip gyvena personažai, skaitome apie kitų gyvenimus, pasiekimus, nuotylius ir mėgaujamės kitų „primetamos“ realybės dalimi, svajojame kad mes esame jų vietoje, kad gyvename jų gyvenimą ir įsivaizduojame kaip gera būtų būti ten, kur dabar yra mūsų herojai.
Jolanta: Mielieji, atsipeikėkite, juk taip Jūs prarandate savo realybės dalį ir vietoj jos infiltruojate kito išgalvoto ar realaus žmogaus parodomosios realybės dalį, kuri greičiausiai nėra net to herojaus realybė, nes perteikiama per dar vieno žmogaus, korespondento realybės prizmę, kuri yra paveikta dar kitų realybių. Jūsų gyvenimas priklauso tik Jums ir jis Jums turi būti pats tikriausias. Jūsų mintys yra pačios nuostabiausios Jums, nes jos juk kyla iš Jūsų patyrimo. Ar sugebate jas atstovėti? Ar sugebate apginti savo realybės dalį? Ar išdavikiškai atiduodate save kito žmogaus realybei, o greičiausiai kitų žmonių chaotiškam realybių miksui? Manau, kad šioje vietoje dauguma pasakytų, „bet juk mūsų niekas nesupranta“. O aš tada atsakyčiau „o kodėl Jūs norite, kad kiti gyventų Jūsų realybėje?“ Dažnai mes nesugebame atsiriboti nuo to fakto, kad jei jau giname savo realybę, tai tik bandydami ją primesti kitiems. Nesugebame atsiriboti nuo realybių karo, arba kapituliuojame arba bandome užkariauti. Ką reiškia „pritarimas“, tai kito žmogaus Jūsų realybės įvertinimas kaip geresnės, arba blogiau, tai kito žmogaus Jūsų realybės įvertinimas kaip tapačios jo realybei, tik tada galima suabejoti ar iš tikrųjų tai yra mano realybės parodymas, o gal pritariame ne mano realybei, bet jau įsigyvenusiam kitų realybių miksui Taip jau yra, kad tenka pasirinkti, arba turi save, arba turi kitus. Žmogus, kuris neišduoda savo realybės, greičiausiai bus vienišas aplinkoje, o žmogus praradęs savo gyvenimo viziją turės draugų, bet neturės savęs. Sakote žiauri tikrovė? Namanau kad taip. Gal tik truputį. Žiaurumas tame, kad retas kuris išsaugo savo tikrąją realybę. Kažkuriame gyvenimo etape mes puikiai save suvokiame kaip socialią asmenybę, tačiau visiškai nebesuvokiame, kas esame ir ko norime iš gyvenimo mes patys. Taip kaip tampame socialinio vieneto maža dalelyte, bandome prisitaikyti prie visumos negalvodami ar tai neprieštarauja mūsų pačių tikrovei. Nepastebėjote, kaip pradedame norėti tų pačių dalykų kaip ir dauguma, vertinti kaip ir dauguma, kaip sutrinkame kai negauname daugumos pritarimo kokiai tai savo minčiai. Ar nepagalvojote tada, kad gal būt gyvenate ne savo gyvenimą? Kažkodėl nuojauta sako, kad dažnas apie tai pagalvoja. Tik paprastai tai priskiriama likimo išdaigai. Tačiau ar paklausėte savęs, o kurioje gyvenimo vietoje likimas Jums iškrėtė tą išdaigą? Pabandykime mintimis gryžti gyvenimu atgal, į vakarykščią dieną, pieš savaitę, prieš metus, prieš dešimt metų, iki tos vietos kada jautėtės laisvas, nevaržomas, atviras pasauliui ir sau. Ar toli reikėjo nueiti? Kurioje vietoje sustojite? Ankstyvoje vaikystėje? Pamenate tada save? Kaip jautietės? Esu tikra, kad tai buvo Jūsų pats geriausias gyvenimo etapas. Pasaulis atrodė tikras, be falšo, be apgaulės. Kodėl? Jis juk toks pat. Juk kiti žmonės, lygiai kaip Jūs dabar gyvena ne savo gyvenimus, o dažniausiai primestus, jie sprendžia tas pačias problemas, kurias sprendžiate Jūs dabar. Kodėl toje vietoje kur sustojote viskas atrodo kitaip? ....... Ar ateina kokių minčių?
Jolanta: Jūs kitoks. Ne pasaulis tikras ir be falšo, o Jūs tikras ir be falšo. Patinka tai ką matote savo mintyse? Gera justi tą tikrą savos realybės skonį. Esu tikra kad taip. Tu esi tvirtas joje, nes neabejoji tuo kuo esi, nes tai yra tikrta. Tu esi geros nuotaikos, nes išnyko nepasitenkinimas pasauliu, nes turi pasaulį tokį kokį nori, nes tavo realybė ir yra tavo pasaulis. Net pargriuvus ir susižeidus tik trumpam apima liūdesys, bet greitai vėl gryžti į tą nuostabiai tyrą savo gyvenimo realybę ir vėl šypaisi pasauliui, o labiausiai sau. Tu esi laimingas, nes tu esi tikras. Prisiminkite šią būseną. Ir bandykite ją perkelti į dabartinį savo gyvenimą. Sunku? Manau, kad taip. Juk dabartinėje būsenoje Jūs turite ne savos realybės, o daugelių kitų realybių miksą, kurios ne visada sutampa su jūsų realybe, todėl dažnai kelia Jums diskomfortą, o taip kaip nesuprantate kodėl kyla tas diskomfortas, atsiranda baimės, kad galite nesusidoroti su dabartine esama realybe, pradedate panikuoti ir dar labiau stengiatės pritapti prie aplinkos, dar labiau tolstate nuo savosios realybės. Norisi kad kiekviena pastanga duotų gažkokią tai grąžą. Stengiantis pritapti prie socialiai sukurtos realybės, paprastai tikimasi įvertinimo ar pritarimo. Tai būtų lyg ženklas, kad Jūs elgiatės teisingai. Sunku suvokti koks poelgis yra teisingas, kai nesuvoki apskritai kam to reikia. Pritarimas, tai kaip ir patvirtinimas, kaip ir paskata. Galima sakyti, kad pritarimas, tai sulaukimas trumpalaikio dėmesio kitų realybių atstovų, nes tavo daromi žingsniai neprieštarauja jų susikurtoms realybėms. Kiek ilgai Jus gali palaikyti toks pritarimas? Juk kitų realybių miksų atstovai taip pat ieško pritarimo. Susidomėjimą Jūsų poelgiu sukelia tik tiek, kiek Jūs petenkinote Jų savimylę, kad Jūsų realybė panašėja į jų. Vadinasi jie užkariauja, Jūs kapituliuojate. Bet ar visada taip? Ar visada pritarimas reiškia kapituliaciją? Pritarimas buitiniuose dalykuose nesukelia didesnės reikšmės, tai gali paprasčiausiai reikšti, kad tavo skonis sutampa su kažkieno skoniu. Tačiau jei galvosime apie strateginius savo gyvenimo poelgius, dažniausiai pirminis pritarimas reiškia, kad Jūs tik vykdote ne savo, kažkieno kito valią, kad kito žmogaus realybė įsifiltruoja į Jūsų realybių miksą. Bet tai tik dažniausias atvejas, o ne galutinis verdiktas. Pasvarstykime apie žmogų, kuris neišduoda savo realybės ir didžia dalimi gyvena ja. Manote jis sulaukia iš karto pritarimo? Esu tikra kad ne. Paprastai tokiam žmogui pritrimo ir nereikia, bet tai aptarsime veliau. Tačiau faktas tas, kad žmogus turintis didžiąją dalį savos realybės bus atstumtas visuomenėje. Dažnas bandantis gyventi savo tikrąjį gyvenimą dėl šio atstūmimo ir kapituliuoja. Nesaugu būti vienam, juk vis tik žmogus yra socialinė būtybė. Tačiau jei žmogaus realybė tvirta, aplinkiniai nemato joje blogio, gal būt po truputi, praėjus tam tikram laikui, gali prdėti patikti realybės kitoniškumas. Ir vėl, čia kyla pagunda, kad turimą savo realybę galima norėti primesti kitiems. Nebesulaukiant pasipriešinimo iš visuomenės, kyla rizika suvisuotinti savo realybę ir bandyti padaryti kaip etaloninę. Ši rizika kyla daugeliui kūrėjų, todėl dažnai, toje kartoje, kurioje jie gyvena, jų realybė būna atmetama. Toks jau tas žmogus, jei nesileidžia užkariaujamas, bando užkariauti kitus.
Jolanta: Kas yra lyderis? Pagalvojote? Juk tai tik žmogus, kuris savo realybe užkariavo kitų žmonių realybes, kitaip tariant padarė invaziją. Ar tai blogai? Tur būt kad priklauso nuo situacijos. Įvertinant tai, kad dauguma žmonių nesugeba atstovėti savo realybės, labai svarbus faktas tas, kieno realybės dalį jie infiltruos savyje. Vyresni žmonės prisimins tarybinius laikus, mums buvo infiltruojama Komunistinė realybė. Tur būt dar yra nemaža dalis žmonių, kurie su nostalgija prisimena tuos laikus, kaip laikmetį kai buvo tvirtesnė moralė, mažesnis nusikalstamumas. Kodėl? Reats juk tuomet gyveno savo visiškoje realybėje, nes buvo privaloma Komunistinė realybė? Tačiau ji nebuvo vieno, kažkokio žmogaus tikrobė ar tam tikrų žmonių tikrovės mikas. Tai buvo filosofinė tikrovė, su gana aukštomis moralinėmis nuostatomis. Taip primetamomis saskaita asmeninės žmogaus realybės, tačiau suvisuomeninant dauguma aukštų moralinių idėjų. Žmonės, kurie nesugeba atstovėti savo realybės turi etaloną elgesio kada gali sulaukti visuotinio pritarimo, todėl stengiasi nenukrypti nuo jo. Taip save apsaugodami nuo nesusivokimo kaip turi gyventi ir elgtis, kad būtų gerai. Tačiu žmogus bandantis išsaugoti savo asmeninę realybę, tokioje aplinkoje gyventi negalėtų. Jis neturėtų galimybės užkariauti kitų realybių, jo realybė vegetuotų viena, niekieno nesuprasta, o greičiausiai ne tik atstumta, bet ir gniuždoma. Nes pripažystant kito asmeninę realybę, žmogui nesugebėjusiam išsaugori savosios tikrovės, reikštų, kad jis nėra teisus priimdamas visuotiną realybę, kas sukeltų nesaugumą ir destruktyvias mintis. Kas atsitiko su realybėmis perėjus į šiuolaikinius nepriklausomos Lietuvos laikus. Ar mes išsaugome savo realybes? Dauguma žmonių, kaip ir Tarybiniais laikais, nesugeba išsaugoti savo tikrovės, vadinasi jie laidžiasi užkariaujami kitų tikrove. Kieno jie leisis užkariaujami? Visuotinės filosofinės realybės nėra. Išeitų, kad nėra visuotinos atramos, lieka tik lyderių realybė. Tiksliau lyderių realybės ir jiem primestos realybė miksas, perėjęs, per tam tikrų žiniaskalidos atstovų realybę, kuri yra įtakojama populizmo ir pelno siekiančių žmonių realybių mišinį. Aspektas vienas, tų pačių žurnalistų realybės miksas jau yra įtakotas pelno siekiančių asmenų realybėmis, ko pasekoje kitų žmonių, lyderių, realybės yra pateikaimos per šio mikso prizmę. Aspektas kitas, tie patys žmonės, kurie renkasi pateikti visuomenei per žinisklidą lyderius, juos renkasi vertindami per savo realybių mikso prizmę, kiek lyderiai yra priimtini jiems. Seka išvada, kad mums rodomi lyderiai, ju realybės, yra parenkami gana siauros grupės žmonių sprendimu ir dar, šių lyderių tikrovė iki pasiekia eilinį žmogų yra iškraipoma tų pačių suinteresuotų asmenų tikrovės detalėmis. Tada kyla klausimas, kiek mes galime tikėti mums primetamais lyderiais, kaip lyderiais, bei kiek galime tikėti tų lyderių tikrove, kaip siektina, kuria galima būtų užpildyti nesugebančio atstovėti savo realybę žmogaus tikrovės dalį? Tačiau tai yra lyderiai, ir nesant visuotinei filosofinei realybei, šių asmenų tikrovė tampa kitų žmonių realybės mikslo dalimi. Seka išvada, iškreiptų vertybių žiniasklaidos atstovai pateikdami iškreitas lyderių realybes, kuria iškreiptą visuomenę, kurios atstovai neturėdami moralinio ramsčio gyvena iškreiptos realybės gyvenimus. Tačiau žmogui gebančiam atstovėti savo realybę, šioje visuomenėje egzistuoti lengviau. Nors jis greičiausiai taip pat nesulauks pritarimo iš visuomenės, tačiau nesant visuotiniai filosofinei realybei, nesulauks ir didesnio pasipriešinimo.
Jolanta: O ar yra realybių realybė, kuri nepriklausytų nuo visuomeninė santvarkos, nuo lyderių, kuri būtų laisva nuo kitų realybių invazijos, kuria žmogus galėtų pasitikėti kaip savo realybės atramos tašku? Yra, tik ji daugumai sunkiai pasiekiama, nes tiesioginio pasireiškimo požymių, šios realybės nepamatysi, nors ji arčiau mūsų už bet kurią kitą realybę. Paradoksas tame, kad norint surasti šią realybių realybę reikia gryžti daug metų atgal ir atrasti tuos pojūčius kada buvote tirkai savimi, kada pasaulį matėte per savo realybės prizmę, gryžtti į vaikystę., prisiminti tuos pojūčius, tikrumo pojūčius, bandyti juos infiltruoti į dabartinių realybių miksą, pašalinant kitų realybių užneštus teršalus ir atrandant tą patį vaiką savyje tik jau dabar, su dabartiniu patyrimu. Sunku? Žinau. Aplinkinių realybės to nepriims. Tačiau jei būsite drasūs, tas iš praeities gryžęs vaikas jums sugražins jūsų tikrąją realybę. Kas tada atsitiks? Esu tikra, kad Jūs tada pajusite meilę, meilę visam supančiam pasauliui. Pažiūrėkite į pasaulį savo viduje esančio vaiko akimis. Jis juk tapo daug ryškesnis. Aplinkinių žmonių realybių miksai jūsų jau nebeįtakoja, nes jūs suvokiate savo realybę. Iš kur tai atsirado? Kas atsitiko, kad tas jumyse esantis vaikas, sugražino jus į jūsų tikrąją realybę, kodėl toje realybėje tiek daug meilės? Viskas daug paprasčiau nei gali atrodyti. Nuo senų laikų žmonės kalba, tačiau patys netiki tuo ką kalba, apie žmoguje gyvenenčią Dievo dalelę. Šis pasakojimas eina iš kartos į kartą, tačiau retai kas suvokia, o kas iš tiesų tai yra. O tai ir yra pati tikriausia Jūsų realybė. Jumyse gyvenantis vaikas, išvalydamas nuo kitų realybių užnašo leido Jums prisikasti iki pagrindinio savojo aš, iki Dievo dalelės gyvenančios jumyse. Žmogus juk nėra tik materialus, tiksliau žmogaus daugiau pasireiškia dvasinėje plotmėje nei materialioje. Vadinasi realybių realybė taip pat turi būti Dvasinė. Na juk logiška kad tai kas yra didesnioji kažkieno dalis, tas ir turi turėti vedantyjį balsą. Kol žmogus remsis į materialią realybę, kuri dažniausiai yra paremta net ne jo, o kitų žmonių realybių miksu, jis niekada nesijaus pilnaverčiu, nes jis tenkins tik savo „aš“ mažają realybės dalį, o didesnioji, Dvasinė, liks užslopinta. Iš čia ir atsiranda nepilnavertiškumas, o kaip gali būti kitaip, jei mes patys save ignoruojame, išduodame. Nepriklausomai nuo to, kad Dvasinė realybė yra didžioji žmogaus realybės dalis, ji nedarys jokių invazijų į jūsų asmeninę realybę, tačiau visada bus kaip atspities taškas. Atradus šią realybę, jūs apsaugore savo tikrovę nuo kitų tikrovių mikso, nes turite stiprų vidinį atsvaros tašką. Jūs visada turite pasirinkimą, kad ir kokio amžiaus esate, kad ir kokį gyvenimą gyventumėte, kokios sveikatos ar socialinės padieties būtumėte, jūs visada galite surasti savo realybių realybę, arba gyventi kitų realybių materialiuoju miksu.
VaidasVDS: Labas Jolanta, perskaičiau beveik viską. Apie vidurį šiek tiek pritrūkau kantrybės Beskaitant pirmos dvi citatos, kurios atėjo į galvą buvo šios: Visos ribinės žinios ir tvarinio supratimas yra santykiniai. Informacija ir duomenys, gauti net iš aukščiausiųjų šaltinių, yra užbaigti tiktai santykinai, tikslūs tiktai vietiniu atžvilgiu, ir teisingi tiktai asmeniniu požiūriu Jūs negalite dvasinės tiesos suvokti tol, kol jos nepatiriate jausminiu požiūriu, o didelė dalis tiesų, išskyrus nelaimės atvejus, tikrai nėra patiriama jausminiu požiūriu. O dabar kelios pastabėlės. Kuomet vaikas įžengia į realų (suaugusiųjų) dabartinį pasaulį, jį tiesiog turi ištikti šokas. Kas šiandien jame vyrauja? Veidmainystė ir karjerizmas, beprotiškas egocentriškumo siekimas ir demonstravimas. Ne visur taip, bet pagrindinėje realybėje taip. Kur reikia žmonijai grįžti? Reikia grįžti į šeimą. Šeima kaip niekada susiduria su galybe išbandymų šiuolaikiniame sekuliaristiniame pasaulyje. Maždaug per paskutinius 50 metų jokios kitos vertybės taip nesmuko, kaip šeimos vertybės. Tik iš gerų ir dvasingų šeimų teisingomis dvasinėmis žiniomis išauklėti palikuonys pakeis šį kol kas labai nekaip atrodantį pusiau sekuliaristinį (beveik bedievį), pusiau fanatistinį (dogmatiškai religingą) pasaulį...
Jolanta: Ačiū Vaidai smagiai nusijuokiau kai paskaičiau kad pritrūlai kantrybės :) Apie santykinumą tu teisus, tačiau gyvenant santykinį gyvenimą santykinės tieso manau kad tik ir tesuprantamos.
emipetras: LABAS . Ir aš kantriai perskaičiau viską . Labai daug JOLANTĖLE prirašei apie REALYBĘ . Matosi , kad turi labai daug energijos ir ši energija liejasi per kraštus . Galėtum kokiam gerbėjui ir padovanoti , pasidalinti perpus . Tai čia tokia jumoristinė įžanga . O jeigu rimčiau , Jolanta , tai labai platus tavo asmeniškas požiūris į realybę . Gali rašyti akademinius straipsnius . Aš tai tokios plačios realybės analizės niekada nedarau . Mano realybė šiandiena , kad labai graži ir šilta vasara . Einu Panevėžio gatvėmis ir kalbu : ,, Dieve , kokią gražią vasarą mums padovanojai . Kokia nuostabi ir sodri vasaros žaluma . Kokie nuostabūs žali peizažai . Viskas taip žalia ir gražu , kad norisi tik šlovinti ir garbinti KŪRĖJĄ . Tai va , tokia mano realybė . Ir man jos užtenka ir aš esu laimingas šioje realybėje . Vakar mane vaikai pasveikino su Tėvo diena . Tai tai pat , labai šaunu ir prasminga . Matau šalia žmoną , kuri nuolatos mane kritikuoja . Tai taip pat labai prasminga , tikra ir realu . Dar yra sodas , kuriame auga daug visokių žolių : pienės , garšva ir raudonėlis . Jas naudoju salotoms . O štai darže varputis lenda iš visų vagų ir reikės nemažai su juo pakovoti . Štai , čia yra mano realybė . Dažnai sode pasikalbu su dieviškuoju minčių Derintoju . Čia , taip pat , yra mano realybė . Ką aš tuo norėjau pasakyti ? Norėjau pasakyti tai , kad ta mūsų gyvenimo realybė nėra labai sudėtinga , jeigu jos nepradedi skaidyti į šimtus dedamųjų . O jeigu pradedi skaidyti ir filosofuoti , tai aišku , kad ta REALAYBĖ gali būti ir labai įvairiapusė ir labai intriguojanti . Tai linkiu visiems prasmingos realybės , savų gyvenimų kasdienybėse .
Jolanta: Gražus palinkėjimas Emili, prasmingos realybės. Tai labai daug :) Tu esi visiškai teisus, nereikia nieko skaidyti savo gyvenime, bet kartais paprasčiausiai ima ir išsiveržia tam tikros mintys, o keisčiuaisia tai kad pradėdama rašyti nežinai kur pakryps mintys, kažkaip jos liejasi savaime, po kurio laiko kai skaitai neužbaigtą ršinį atrodo kad nebesugebėsi tuo pačiu stiliumi nieko daugiau parašyti, bet atsisėdi ir vėl išsilieja. Bet gyvenime tikrai nereikia taip visko narstyti.
Jolanta: Šiaip pamastymai. Skaitant trečią kartą Urantijos knygą atkreipiau dėmesį į tokį dalyką. Kad Tėvas - tai meilė; sūnus - tai dvasingumas; Dvasia - tarnavimas. O kylantysis pirmiausia turi pažinti Dvasią; po to Sūnų; o tik po to Tėvą. Galime daryti išvadą, kad mirtingasis pirmiausia turi įsisavinti tarnavimą kitiems. Suvokti tarnavimo esmę ir prasmę.
Fredas: ...Meilė,dvasingumas,tarnavimas. Manau,kad visu pirma reikia pamilti dvasioje, ir tik, po to, su meilę tarnauti. O bet to, nėra taip paprasta, visą diena būti tikroje meilės tarnystėje,kuri yra Tėvo Kūrejo energija,nes šiais laikais daug yra klaidintojų,meluojančių,todėl reikia visas esamas situacijas gerai apmastyti,..patikrinti,..ar tai nėra kokia nors abgaulė.
Jolanta: Aš pasakyčiau tai truputį kitais žodžiais, sunku išlikti tvirtam ir tarnaudi su meile, kartais meilė tampa labai saldi ir netikra. Kartias ji būna silpno žmogaus išraikos kiautas, Šyryt skaičiau Konfucijų, įdomu skaityti kai jau iš Urantijos knygos turi suvokimą apie žmogaus religinį vystymąsi, koks jis yra kai veikiamas tik proto dvasių, koks jis yra kai yra apreikštasis ir Tėvo vedamas. Bet skaitantat pagalvojau, kad jo moralės filosofija ir šios dienos daugeliui žmonių būtų pamatas, ne daug mes pasikeitėme per tą laiką
Jolanta: Slkaitant Urantijos knygą atėjo pora kvailų minčių 1. Kad turint morontinį kūną nebereikės laikytis dietų jokio svorio reguliavimo, cholesterolio ir t.t. 2. Kad privalom tempti už ausų visus miegančius materijoje, kad ir drastinėmis priemonėmis. O ko mūsų planeta blogesnė, kuo daugiau saviškų toliau keliaus tuo bus linksmiau Linksmų Joninių mielieji
VaidasVDS: Tokius (apsnūdusius) ištempsi Bet tempti reikia
Jolanta: Įdomus pastebėjimas, ką tik užvedėme samoningai ginčą su vienu žmogumi tik dėl sportinio intereso, be jokių asmeniškumų, o tema buvo užvesta apie tikėjimą, tiksliau apie žmogaus Dvasinį augimą, bet viskas buvo privesta prie tikėjimo. Ir, kai mano oponentas gynė priešingą pusę, nustebau, kad jis naudoja Liuciferio maiše aprašytųs argumentus, kodėl Dievo nėra. Nustebino tapatumas minčių. O tais atgumentais manau naudojasi ne vienas. Atrodo kad viskas baigta, maištas jau baigėsi, bet pasekmės žiaurios. Man tai leido suvokti kas darosi žmonių samonėje ir tai baisi tamsusma.
Fredas: ..ir tokių vaikščiojančių tamsumų,.. nors vežimu vežk,..taip yra,bet gyvenimas tęsiasi,nors ir koks jis bebūtų,..laikas nestovi vietoje.
Jolanta: Taip, bet ši praktika taip pat naudinga, suvoki kad neverta rėkauti pastoviai ir kiekvienam, kam reikės tas pats paklaus, o dauguma vis tiek neišgirs kad ir kaip garsiai rėktum. Tačiau truputį baisu, baisu kad žmonės juk nekalti kad negali prasimušti žinojimas pro jų samonę, o kaip kitaip jiems patikėti tuo ko net nenutuokia esant. Sakyti? Kiek kas visko prisako, kaip jiems atsirinti? Ir tai nėra piktybiniai žmonės, jie nepuoselėja blogio žmogiškaja prasme.
VaidasVDS: Jolanta atkreipk dėmesį į Urantijos Knygos perteiktas žinias Jeruseme buvo organizuota ekstremalių situacijų eksmirtingųjų taryba, kurią sudarė Galingieji Žinianešiai, pašlovinti mirtingieji, kurie anksčiau drauge su savo kolegomis panašiose situacijose buvo sukaupę asmeninį patyrimą. Jie perspėjo Gabrielį, jog mažiausiai tris kartus daugiau būtybių nuklys, jeigu bus mėginama imtis despotiškų arba bendrų slopinimo metodų. Visas Uversos patarėjų korpusas laikėsi tos pačios nuomonės, kada patarė Gabrieliui leisti maištui vystytis laisvai ir natūraliai, net jeigu prireiktų ir milijono metų tam, jog būtų panaikintos pasekmės. Laikas, net ir laiko visatoje, yra santykinis: Jeigu vidutinę gyvenimo trukmę turintis Urantijos mirtingasis įvykdytų tokį nusikaltimą, kuris galėtų sukelti pasaulinio masto sumaištį, ir jeigu jis būtų suimtas, nuteistas, ir sunaikintas per dvi ar tris dienas nuo nusikaltimo įvykdymo, ar jums tai atrodytų ilgas laikotarpis? Ir vis tik tai būtų artimesnis palyginimas su Liuciferio gyvenimo trukme, net jeigu jo teisminis nagrinėjimas, pradėtas dabar, nebūtų užbaigtas per šimtą tūkstančių Urantijos metų. Iš jų mes matome, kad Liuciferio teismas gali tęstis net šimtą tūkstančių metų. O kol jis tęsis tol nebus atstatytos ryšio grandinės Andovontija yra vardas tretinio Visatos Grandinių Prižiūrėtojo, kuris yra dislokuotas mūsų vietinėje visatoje. Jis rūpinasi tiktai dvasinėmis ir morontinėmis grandinėmis, bet ne tomis, kurios yra energijos reguliuotojų jurisdikcijoje. Būtent jis izoliavo Urantiją, kada planetoje įvyko Kaligastijos išdavystė Liuciferio maišto išmėginimų metu. Siųsdamas linkėjimus Urantijos mirtingiesiems, jis jaučia pasitenkinimą iš anksto numatydamas, jog kada nors ateityje jūs būsite sugrąžinti į visatos grandines, kurias jis prižiūri. Tai reiškia, kad mes vis dar esame maišto pasekmėse Kada prasidėjo tikrasis sukilimas, tada visa Satanijos sistema buvo izoliuota tiek žvaigždyno, tiek visatos grandinėse. Per šitą laiką visi gaunami ir išsiunčiami pranešimai buvo siunčiami per serafinius agentus ir Atsiskyrusiuosius Žinianešius. Grandinės į puolusius pasaulius taip pat buvo nutrauktos tam, kad šituo kanalu Liuciferis negalėtų pasinaudoti savo piktybiško sąmokslo tolimesniam įgyvendinimui. Ir šitos grandinės nebus atstatytos tol, kol pagrindiniai maištininkai gyvens tarp Satanijos ribų. Mes dar visi skendime dvasinėje tamsoje. Negana to Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus, bet jis nebeturi absoliučiai jokios galios tam, jog įsiskverbtų į žmonių protą, negali jis prisiartinti ir prie jų sielų tam, kad jas sugundytų ar nuklaidintų, nebent jos iš tikrųjų nori būti prakeiktos jo piktybinio blogio buvimu. O kaip su tais, kurie netiki Dievu? Ar jie nepasirinko būti su Kaligastija? Ar ne dėl to jie dėsto Liuciferio argumentus? O gal tokių yra milijonai? Esu įdėjęs kitur nuorodą, kur šiuos klausimus kelia Urantijos Knygos skaitytojai užsienyje, bet jos gal niekas nepastebėjo http://urantia.invisionzone.com/index.php?/topic/1324-the-lucifer-rebellion-adjudication-time-frame-by-chuck-thurston/
Jolanta: Apie pirmas dvi citatas Vaidai. Viskas puiku, tačiau, bent aš, esu prieraiši asmenybė ir žmonės man brangūs, pirmiausia liūdna dėl artimųjų, pažystamų, bet ne mažiau liūdna ir dėl nepažystamų, va apie praėjusias kartas ir būsimas tikrai kažkaip negalvoju. Gal tai mano problema, gal tai aplamai laiko ir erdvės vaikų problema, bet tai kad planeta bus šviesos pasaulis po N tūkstančių netų mane mažai guodžia jei bus sunaikinti man artimi žmonės, kad ir ne artimi, bet tie, kuriuos aš matau, kuriuos galiu pažinti, kurių galiu matyti pasimetimą. Yra kaip yra, bet niekas negali man uždrausti liūdėti.
Jolanta: Puikiai pamenu Vaidai šias citatas, kai kurias ką tik vėl skaičiau. Lą reiškia pasirinko būti su Kaligastika? Ar jie suvokia kas ir kodėl vyksta? kaip jie gali žinoti apie maištą, apie šviesą, jei genai tokie kad negali minties Derintojas prasibrauti į jų samonę. Kiek čia yra jų tiesioginės kaltė, kiek jie samoningai pasirinko piktybinį blogį? O gal jiems bus suteiktas dar vienas šansas Morontiniuose pasauliuose? Labai norėtusi tuo tikėti. na brangūs tampa man tie vaikščiojantys, nors ir pikti žmogiukai ir liūdna dėl jų.
VaidasVDS: Jolanta, mums duotas protas ir galimybė turėti išminties. Mes patys turime surasti būdus patraukti savo artimuosius į dvasinę pusę. Jokių šansų morontiniuose pasauliuose niekas neturės. Šis pasaulis yra pasirinkimo pasaulis. Skaitai Knygą ir nesuvoki, kad kiekvienas žmogus turi du labai didelius dvasinius poveikius - patį Tėvą (Minties Derintoją) ir Jėzaus išlietą Tiesos Dvasią. Ar tai mažai? Juk kiekvienas pats sprendžia, ar paklusti tam vedimui iš vidaus, ar ne. Asmenybės amžinasis išlikimas visiškai priklauso nuo mirtingojo proto, kurio sprendimai nulemia nemirtingos sielos išlikimo potencialą, pasirinkimo. Kada protas tiki Dievu, o siela pažįsta Dievą, ir kada, padedant Derintojui, jie visi trokšta Dievo, tuomet iš tiesų išlikimas yra užtikrintas. Patyrimo dėka gyvūnas sugeba patikrinti skirtingus tikslo pasiekimo būdus ir pasirinkti tokį būdą, kuris remiasi sukauptu patyrimu. Bet asmenybė taip pat gali išanalizuoti ir patį tikslą ir apsispręsti dėl jo vertingumo, dėl jo vertybės. Vien tik intelektas gali nustatyti geriausias priemones, kaip įgyvendinti tuos tikslus, kurie nesiskiria, bet morali būtybė turi tokią įžvalgą, kuri ją įgalina pamatyti skirtumą tarp tikslų, o taip pat ir tarp priemonių. Ir morali būtybė, pasirinkdama dorą, vis tiek yra protinga. Ji žino, ką daro, kodėl tą daro, kur ji eina, ir kaip ten pateks. Kada žmogus nemato skirtumo tarp tų tikslų, kurių jis siekia kaip mirtingasis, tada jis veikia egzistencijos gyvuliniame lygyje. Jis nesugebėjo pasinaudoti to materialaus aštraus matymo, moralinio skvarbumo, ir dvasinės įžvalgos aukštesniojo lygio privalumais, kas yra jo kosminio-proto dovanos, suteiktos jam kaip asmenei būtybei, neatskiriama dalis. Dora yra teisumas – susiderinimas su kosmosu. Įvardinti dorybes, reiškia jas ne apibrėžti, bet jomis gyventi, reiškia jas pažinti. Dora nėra tiesiog žinios, taip pat ji dar nėra išmintis, bet vietoje šito ji yra augančio patyrimo tikrovė siekiant kosminių laimėjimų kylančiųjų lygių. Diena iš dienos mirtingojo žmogaus gyvenime, dora yra įgyvendinama nuolat pasirenkant gėrį, o ne blogį, ir šitoks pasirinkimo sugebėjimas rodo, jog turima morali prigimtis.
Jolanta: Viską aš suprantu Vaidai, bet suprantu ir žmogaus psichologinius aspektus. Tu viską vertini iš savo asmeninio aspekto, tačiau ne visi mato taip pat, ne visi jaučia taip pat, ne visi sugeba suprasti taip pat. rašau tai gana atsakingai, nes prieš 20 metų ta pačia tema kalbėjau su vienuole, tik tada aš buvau tų tamsoje pusėje ir puikiai prisimenu kaip jaučiausi, ką galvojau, ką mačiau. Tada jai aš sakiau, na gerai, Jums Dievas davė galimybę pajusti, Jums pasisekė, bet jei pas mane tusčia, nejaučiu, nematau, nesuvokiu, už ko man nusitverti kad ištraukčiau save iš tamsos. Vaidai, tai kas reikia yra viena, yra kita tai ką gali tai ką supranti ir tai ką suvoki. Ir paskutiniu metu labai aiškiai pajutau ir pamačiau žmogaus psichinį negebėjimą suvokti. Kodėl jis turi tikėti kažkuo jei neturi jokio užsikabinimo už ko galima užikabinti tikint, galima tik žodžiu kažkieno patikėti, o kodėl turima tikėti žodžiu?
Jolanta: Ir šitas citatas žinau Vaidai, tu esi teisus žiūrint iš bendrojo plano, aš žiūrint iš bendrojo plano esu smulkmeniška ir išskydusi, ir tai kad suvokiu tai, kad jaučiu tikėjimo galią mano nuopelno čia visiškai nėra. Man paprasčiausiai pasiselė, kad turėjau tokius genus, kurių dėka gavau tą smegenų struktūrą, su kuria galėjau suvokti man rodomus ženklus ir prieiti prie to įtikėjimo kokį turiu. Mano nuopelno čia 0. paprasčiausiai man pasisekė, va jei turėdama šį įtikėjimą atstumčiau Dieviškąją valią, tada taip, tada aš jau esu kalta ir verta sunaikinimo. Tačiau kaip galima kaltinti tą kuris nieko nesuvokia. Čia kaip vaiką kuris tik mokosi vaikščioti kaltinti ir vadinti žioplu, kad jis pargriuvo. Ir kažkodėl man neužsifiksavo tas aspektas kurioje vietoje žmogui yra paskelbiamas nuosprendis. Greitai skaitysiu apie morontinius pasaulius jau trečią kartą ir manau kad atrasiu atsalymą, na logika sako, kad turėtų daugumai būti suteiktas šansas gyvenant jau kitokiame pasaulyje, su didesne suvokimo galimybe. Gal būt jie tik su Dvasia susilies ir nepakils aukščiau mūsų vietinės visatos, tačiau pagal visus Dieviškumo gailestingumo deklaravimus, šansas turi būti.
emipetras: Taip tikrai , yra problema , su tais žmonėmis , kurių protai nesiekia jokio užsikabinimo už DVASIOS . Ta problemą mes matome vienaip , o angelai sargai , gal mato visai kitaip . KRISTUS gal tame veiksme matė vėl kitaip , negu eilinis žmogus . Taigi baisus absurdas , kai iš tavo 12 artimų mokinių vienas tampa savo maištaujančio proto įkaitu , bepročiu , savanaudžiu bepročiu ir per tai padaro nepataisomą klaidą sau , savo asmenybei ir amžinybei . Ar mūsų klaidos bus ištrintos ? Kiek leista žmogui klysti ? Ar žmogus , kelias minutes prieš savo fizinę mirtį , gali ištrinti visas savo gyvenimo nuodėmes ? Kaip , kokiu būdu ? Ar yra tokia galimybė - paskutinę minutę ? Kristus , kaip mūsų visatos DIEVAS pademonstravo savo dieviškąją galią , net pakabintas ant kryžiaus , atleidęs visas nuodėmes visiems jį kankinusiems , o profesionaliam plėšikui-banditui suteikė išskirtinę malonę . Ką tai rodo ? Tai rodo , kad ko nepajėgtų atleisti nei vienas mirtingas žmogus , žudomas ir kankinamas , tą padarė DIEVAS-ŽMOGUS ir tai padarė be problemų . Jis atleido visiems Jį kankinusiems ir šalia pakabintam plėšikui , kuris paskutinę minutė perkeitė savo sąmonę , į kažką panašaus , kaip į artimo meilę , ir tuo buvo momentaliai nubrauktos visos jo nuodėmės . (,,...atleisk jiems TĖVE , nes jie nežino ką jie daro...'' ; ,, ... tu dar šiandien būsi su manimi Rojuje ... '') Kodėl JUDAS buvo pasirinktas išdaviku ? Kodėl ? Juk tai jau žinojo visos AUKŠTYBĖS , kad šitas žmogus eina į savęs susinaikinimą . Ar kokiais jo sąmonei sąmoningais ženklais buvo duotas įspėjimas , kad nedaryk žmogau tos mirtinos nuodėmės ? Nemačiau tokio įspėjimo , ar nepastebėjau , prašau pataisykite mane . Gal jo sielai šis išbandymas ir turėjo pasirinkimą , o gal ir ne - be jokios alternatyvos , kaip žemiškojo proto fatališkas pasirinkimas amžinajai mirčiai ir viskas ? Šiandiena panašių reiškinių pilnas pasaulis . Ir klaustukų nemažiau . Kodėl , kodėl , kodėl ... ? Kodėl mes darome baisias kvailystes , kodėl mus pinigo blizgesys aptemdo protus , kodėl mes netikime į pomirtinį gyvenimą ? Kodėl mes nesuprantame savo žemiškojo kūno sandaros ? Kodėl mes mylime tik šį fizinį matomą kūną ir visai nepaisome to nematomojo , sielos darinio ? Taigi , kodėl , kodėl ? Vienų protai matomai kažkada pasirinko nuodėmę ir neturi valios ar galios jos atsisakyti . O taip, kaip žmogaus siela yra valinis kūrinys , matomai čia kiekvieno mūsų valia žaidžia pagrindinę rolę pasirenkant , kad ir nesąmoningai , išlikimą kosminėje amžinybėje . Čia labai ilga diskusija gali būti , nes visas žmogaus gyvenimas yra pastatytas ant - arba , arba , trečio pasirinkimo nėra . Dar kalbama , kad kiekvienam žmogui per jo gyvenimą , visada yra duota žinia apie visąžinantį ir visamatantį DIEVĄ . Klausimas kiek tai susidomėjo toks žmogus , tokia žinia . Tai jeigu žmogus užsikabina , tai užsikabina , o jeigu ne , tai ką . Dėl menko proto išsilavinimo , dėl menko sielos ugdymo , manau niekas žmogaus amžiams myriop nesiūs , tačiau jeigu sąmoningai ir piktybiškai neigiama DIEVIŠKOJI DVASIA ir jos valia , tada jau visai blogai tokiai žmogystai . Toks tas mūsų žmogiškasis likimas , labai sudėtingas .
Jolanta: Judui Emili buvo duotas šansas, puikiai pamenu tą vietą kai Judas atėjo su kareiviais Kristaus suimti ir kad Judas nepadarytų nuodėmės ir jo neišduotų Kristus pasts priėjo prie kareivių ir juos užkalbino pasakydamas kas jis yra. kad Judui nereikėtų duoti jokio ženklo, (čia Dieviškos meilės simbolis, gelbėti tą kuris tave išduoda ir pasmerkia kančioms), tačiau išsigandęs kad negaus atlygio Judas vis tiek priėjo ir bučiniu pasveikino Kristų. Štai raktas, piktybinis blogis kada suvokiant kad galima išvengti nuodėmės tu vis tiek ją darai dėl materialinės naudos ar kitokių žemų paskatų. O pirmoje dalyje rašoma, kad mirtintingajam yra duodamas toks kreditas kad būtų prikeltas, kad tikrai neišnaudos per gyvenimą, aš tai supratau taip, kad žmogaus taip paprastai nenurašo, kad jei mato nors mažiausią galimybę gyventi šviesoje, jis prikeliamas, ir jam suteikiama antras šansas. O pasinaudos žmogus suteiktu kreditu ar ne....... vadinasi žmogui duodamas šansas, jei yra nors mažiausia kibirkštėlė.
Jolanta: O dėl to, kad Kristaus nepajėgtų atskleisti nė vienas žmogus, na dėl to nesu tokia tikra, nes kažkodėl nuo seno tikėjau, kad Kristaus pavyzdys tai idialaus žmogaus gyvenimo ir asmenybės pavyszdys, kad galima tokią būseną pasiekti, gal vienetams per žemišką žmonijos istoriją, bet galima. Tačiau čia tik mano fantazija.
VaidasVDS: Jolanta, neklaidink kitų. Jokioje pirmoje dalyje nėra parašyta, kad "mirtintingajam yra duodamas toks kreditas kad būtų prikeltas, kad tikrai neišnaudos per gyvenimą, aš tai supratau taip, kad žmogaus taip paprastai nenurašo, kad jei mato nors mažiausią galimybę gyventi šviesoje, jis prikeliamas, ir jam suteikiama antras šansas." Jei radai, klok tą citatą, bet nedaryk tokių išvadų. Aš tokios tikrai neradau, be to esu perskaitęs visą krūvą analitinių kitų Urantijos Knygos skaitytojų straipsnių šiuo klausimu. Savo pasirinkimo galimybe laikau, įvykį nutikusį man, kuomet man buvo 22 metai. Tuomet teko vienintelį kartą pabendrauti su savo Minties Derintoju tiesiogiai. Tada nesuvokiau, kad tai Minties Derintojas, bet mano pasirinkimas buvo padarytas. Aš nepasinėriau į jokią religiją, bet Dievo realumu buvau užtikrintas. Urantijos Knyga tik sustatė visas mano mintis į teisingas vietas... Nemanau, kad išlikti po mirties yra taip paprasta. Liuciferis savo deklaracijoje irgi piktinosi Dienų Senųjų nuosprendžiais neišliekantiems ir sugebėjo patraukti į savo pusę gausybę dangiškų būtybių...
emipetras: Tai va , tai va . Vystyti beatodairiškai ir žaismingai savo išlikimo galimybę yra labai ir labai rizikinga . Aš visai nieko tuo nenoriu pridėti nei prie vieno rašinio . Manau , kad kiekvienas pabudęs dvasioje , savo vidiniu jausmu , žino ir nujaučia kiek jis sveria . Ar Angelui Serafimui lengva bus nešti šią sielą iki Jerusemo , ar jis šios sielos net nuo Žemės nepakels . Čia jau tragedija visai asmenybei . Turime vis daugiau ir daugiau atsisakyti visų žemiškų ryšių ir žemiškų gravitacijų , kad taptume vis lengvesni ir lengvesni . Ne veltui pasakyta , - būkite kaip vaikai . Viskas matomai priklausys nuo mūsų tikėjimo ir darbų . Vienas Indijos išminčius taip yra pasakęs : ,, geriau vienas gramas patyrimo , negu tona teorijos " Gražiai pasakyta , ar ne ?
Fredas: ..gražiai pasakyta, bet geriau , kad būtų padaryta,..ar ne,..taip,..'emipetrai' ? :)
VaidasVDS: Urantijos Knyga pateikia labai įdomias žmogiškosios filosofijos iliustracijas. Galima kai kurias panagrinėti 4. Nedaug mirtingųjų kada nors išdrįsta sukurti kažką panašaus į teigiamų asmenybės savybių visumą, kuri yra sukuriama charakterio ir gailestingumo sujungto tarnavimo dėka. Didžioji dauguma nuskurdintų sielų iš tiesų yra turtingos, bet jos atsisako tuo patikėti. 5. Sunkumai gali tapti didžiuliu išbandymu vidutinybei ir palaužti išsigandusius, bet jie tiktai stimuliuoja tikruosius Pačių Aukštųjų vaikus. Iš šių citatų mes matome, kad tikrovė yra tokia, kad tik labai nedaugelis sugeba teisingai ieškoti Dievo. O štai didžioji dauguma savo sielas nuskurdina. Tai ar gali žmogus, nuskurdinęs savo sielą, išlikti? Ar gali išlikti asmuo, įsispraudęs į vidutinybės standartą? Ar gali išlikti išsigandęs bailys? Bet neabejotinai išliks bet kuris, kuris tiki ir drąsiai įveikia bet kokius sunkumus. 8. Pastangos ne visada sukelia džiaugsmą, bet be išmintingų pastangų laimės nebūna. Tik išmintingos pastangos gali žmogui suteikti laimę. Tad visiems reikia ieškoti išminties - balanso tarp dvasios ir proto. Kaip ieškoti? Pateikiu kitą citatą Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Šituos raktus turi visi žmonės. Jais žmonės naudojasi – žengia pirmyn dvasiniu statusu – priimdami sprendimus, daugiau sprendimų, ir dar daugiau sprendimų. Aukščiausias moralinis pasirinkimas yra kiek įmanoma aukščiausios vertybės pasirinkimas, ir visada – bet kurioje sferoje, jose visose – tai yra pasirinkimas vykdyti Dievo valią. Jeigu žmogus pasirenka šitą, tai jis yra didis, nors jis būtų labiausiai nusižeminęs Jerusemo pilietis arba net pats mažiausias iš mirtingųjų Urantijoje. Galiu tik patikslinti pažymėtas vietas - Žmogus turi nuoširdžiai priiminėti kiek įmanoma aukščiausios vertybės sprendimus, kurie atitiktų ir Dievo valią.
Jolanta: Vaidai, tavo kategoriškumas mane stebina. Tu taip užtikrintai rašai, kad klaidinu žmones, lyg pats būtum parašęs knygą. Mielas žmogau, nenoriu veltis į ginčus ir kažkam baksnoti jo klaidas, bet turiu tai padaryti. Ne todėl kad įrodyčiau savo tiesą, o todėl kad nusiimtum visažiniškumo akinius ir pažiūrėtum plačiau, kad nebūtum užsiciklinęs ir priimtum mokymus tuos, kuriuos gali tau dar duoti Urnatijos knyga. kad pirmoje dalyje yra rašoma apie žmogui suteikiamą kreditą tai faktas. Tačiau, kaip ir anksčiau minėjau, kad turiu kažką rasti dalyje apie moronitinius gyvenimus. Ir radau Vaidai. galvojau parašysiu citatą nes ją smsu rašiau vienam žmogui, bet neišsisaugojau žinutės, bet nesvarbu. Ten rašoma kad yra Melkizedo vadovaijamame pasaulyje yra mokomi mirtingieji, kurie dėl tam tikrų genetinių, ar situacijnių galimybių negalėjo pasiekti to Dvasinio lygio kad galėtų testi savo Dvasinę karjerą. (čia labai grubiai ir gal būt ne tie žodžiai, bet esmė ta). taip kad Vaidai, šiuo atveju tu neteisus. Bet ne tai svarbiausia, o liūdna dėl tavo kategoriškumo ir visažiniškumo. Tikiuosi kad išvengsi didelės duobės, kuri paprastai būna kad atstytų žmogų (esu tai patyrusi ir žinau bet tavo būseną ) tačiau truputį prasivalyti teks mielas broli. Bloguoji savo mastymą, pasvarstyk apie tai. Nieko pikta, nieko bloga, tik gero norėdama tai rašau. Kita vertus, pateigdamas tokias frazes, kad nėra parašyta to ką aš rašau, tu nepagalvoji kad tai nelogiška. Kodėl turėčiau rašyti tai ko nėra, ko neskaičiau. Čia galima traktuoti kaip asmeninį įžeidimą, nes tai galėtų reikšti tik tai kad turėdama blogų kėslų samoningai siekiu suklaidinti kažką.....net nežinau ką. vaidai, galima kažką praleisti, kažko neužfiksuoti atmintyje, galima kažko nesuprasti, bet jei kas užsifiksavo, supratai ir neužmiršai, vadinasi tai ir yra.
Jolanta: Vaidai, interpretuoji citatas ir galiu pasakyti gana nesėkmingai. Kad ir pirmoje citatoje juk nenorima nieko pasakyti apie išlikimą, o tik pateikti informaciją apie realią situaciją, o tu darai išvadas net nežinau iš ko. gali išlikti kaip tu ten rašai ir bailys, ir išsigandęs, jei jis turės kibirkštėlę ir noro. Ir paskutinėje citatoje neteisinga interpretacija, suplaki viską į vieną. raktas nuo išlikimo yra nuoširdumas, tai faktas. Ir jei žmogus yra nuoširdus, bet dėl blogų protėvių genų ar blogos aplinkos neturi gebėjimo surasti Dievą, bet jis yra gėrio trokštantis, na bent nedarantis piktybinio blogio jis turi šansą. Dabar kai perskaičiau apie Melkizedeko pasaulį kur jie mokami žinau tvirtai. Nesupyk Vaidai, bet interpretacijos Urantijos knygoje nereikia, ten viskas aiškiai parašyta, jei ne vienoje vietoje, tai kitoje. dalyti kažkokias išvadas, iš sakinių, vadinasi jau klysti, nes jei nėra kažko parašyta toje vietoje, vadinasi ir neturi būti parašyta. nėra Urantijos knygoje spragų, kad reikėtų interpretuoti kaip Bibliją. Taip kad mielas broli Dvasioje. TU KLYSTI.
Jolanta: Emili, taip turime daugiau ir daugiau atsikratyti žemiškų gyvulinių įpročių, tačiau tuo mes ne kreditus renkamės anapus, o atsikratymas gyvuliniškų įpročių suteikia mums galimybę pajusti laimę dar čia žemėje. Žmogus žemėje dažniausiai yra nelaimingas, bet nė vienas neatsakė į klausimą KODĖL? Tiesa, Buda atsakė O pagal save ar pagalvojote apie tai. kada pasijunti blogai? kada atsiranda troškimas ir jo negali patenkinti, o tada ar klausėte o iš kur tas troškimas ar iš Dieviško proto ar iš gyvulinio? Esu tikra, kad visi troškimai kurie verčia blogai jaustis yra iš gyvulinio proto. Ir žmogau, dažnai esi pats kaltas kad esi nelaimingas. Nes maitini gyvulį, kuris tau kanda. Na nėra žmogus protinga būtybė, taip jau yra, bet turi laiko pasitaisymams Ir tai nėra teorija, tai yra mano patyrimas, dažnai kai pasijusdavau blogai užduodavau šį klausimą, o kas verčia mane blogai jaustis? Ir rasdavau atsakymą ir rasdavau būdą kaip pasijausti geriau. Žinoma yra situacijų, kurių žmogus negali kontroliuoti, tai nelaimingi atsitikimai ir t.t. Tačiau dauguma būsenų kai jaučiamės nelaimingi patys ir sukeliame su savo gyvuliškais norais. Taip kad Emili, tai ką tu rašai, yra raktas ne tik į lengvesnę kelionę anapus, bet ir į laimę šiame gyvenime. O gyvenimas čia mums yra neįkainojamas, tokios patirties mes daugiau niekada neturėsime, todėl išsemkime viską ką galima iš šio gyvenimo
Jolanta: Tik šiaip sau pagalvojau, kad tai kuo mes atseit aukojamės dėl tolesnio gyvenimo po mirties, iš tiesų yra laimingo gyvenimo formulė čia ir dabar. Tik deje dauguma to nežino ir nesužinos
Rantulija: Na,miela sese Jolantą, kad ir nelabai reikšminga mano nuomonė būtų,bet vis dėlto drįstu įsiterpti:šį kartą sutinku su tavimi visu šimtu nuošimčiu.Skaitant tavo parašymus atmintį iškilo vienas dokumentas iš Urantijos Knygos, o konkrečiau, Serafimo kalba apie savo globotinį. "Didžioji dalis mano sunkumų buvo dėl nesibaigiančio konflikto tarp mano subjekto dvigubos prigimties: siekio akstinui priešinosi gyvuliškas tingumas; [1224]▼ labiau išsivysčiusios tautos idealams trukdė menkesnės rasės instinktai; didžiojo proto aukštesniems tikslams prieštaravo primityvaus paveldėjimo akstinas; Pagalbininko įžvalgos ilgalaikiam požiūriui priešinosi laiko tvarinio trumparegiškumas; kylančios būtybės progresinius planus modifikavo materialios prigimties troškimai ir norai; visatos proto blyksnius stabdė besivystančios rasės cheminiai-energetiniai mandatai; angelų raginimui priešinosi gyvulio emocijos; intelekto lavinimą naikino instinkto polinkiai; individo patyrimui priešinosi rasės sukaupti polinkiai; viso to, kas yra geriausia, tikslus užgožė pasislinkimas į tai, kas yra blogiausia; genijaus skrydį žlugdė vidutinybės trauka; gėrio žengimą į priekį uždelsė blogio inercija; grožio meną supurvino blogio buvimas; sveiką žvalumą padarė neveiksmingu ligos silpnumas; įtikėjimo fontaną užteršė baimės nuodai; džiaugsmo šaltinį apkartino liūdesio vandenys; jaudinančio laukimo džiugesį pakeitė įgyvendinimo kartėlis; gyvenimo džiaugsmams visą laiką grasino mirties skausmas. Koks gyvenimas ir kokioje planetoje! Ir vis tik, dėl Minties Derintojo nuolat esančios pagalbos ir raginimo, šita siela tikrai pasiekė pakankamą laimės ir sėkmės laipsnį ir NET DABAR YRA PAKILUSI Į MANSONIJOS NUOSPRENDŽIŲ SALES." Vyrai,mūsų numylėti, /tik prašau neįsižeisti/ labai prašau, įjunkit SAVO ŠIRDIS. Kad ir labai aukštai intelektualiai jūs būtumėte pakilę,bet, VILTĮ IŠ KOVOJANČIŲ SIELŲ, net jums, atimti nevalia. Šitokios teisės nei aš nei jus,nė vienas, neturime. Meilės kupina širdis suras būdą paskatinti,pakylėti kovajančia sielą. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, tai surask tą citatą, tada ir kalbėsime, diskutuosime, bet jokiu būdu nesibarsime. O dabar tu tikrai klaidini žmones. Gal ir galiu klysti, bet tuo labai abejoju. Bent apie genetinius sutrikimus ir dėl to sekantį atgimimą morontiniuose pasauliuose tikrai nėra rašoma. Aš tau galiu padėti, nes pats tą citatą esu citavęs, tu tik patvirtink ar tai ta pati Nors asmenybės augimo kosminiai apskritimai galiausiai turi būti pasiekti, bet jeigu, ne dėl jūsų pačių kaltės, laiko atsitikimai ir materialios egzistencijos kliūtys jums užkerta kelią šituos lygius įvaldyti savo gimtojoje planetoje, jeigu jūsų ketinimai ir troškimai turi išlikimo vertės, tada priimami dekretai dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo. Jums bus suteiktas papildomas laikas tam, kad įrodytumėte, ko esate verti. Jei ta pati, tai turiu tau ir ne tokių džiugių žinių, nes čia gali būti kalbama apie tuos, kurie nesulaukė 16 metų. O su tais šešiolikmečiais yra taip Visi vaikai, kurie besivystančiuose pasauliuose turi Minties Derintojus, bet prieš mirtį nebuvo apsisprendę dėl Rojaus karjeros, taip pat vėl iš naujo įasmeninami sistemos užbaigtųjų pasaulyje, kur jie taip pat auga Materialiųjų Sūnų ir jų partnerių šeimose taip, kaip ir tie mažyliai, atvykę be Derintojų, tačiau kurie Paslaptinguosius Pagalbininkus gaus vėliau, kada pasieks reikalaujamą moralinio pasirinkimo amžių. ir taip Vaikai ir jaunuoliai, kurių viduje gyvena Derintojai, užbaigtųjų pasaulyje taip pat yra auklėjami šeimose po penkis, jų amžius svyruoja nuo šešerių iki keturiolikos metų; apytiksliai, šitas šeimas sudaro vaikai, kurių amžius yra šešeri, aštuoneri, dešimt, dvylika, ir keturiolika metų. Bet kuriuo metu, sulaukus šešiolikos metų, jeigu jie būna galutinai apsisprendę, jie būna pervedami į pirmąjį gyvenamąjį pasaulį ir pradeda savo kilimą į Rojų. Kai kurie apsisprendžia iki šito amžiaus ir toliau vyksta į kilimo sferas, bet labai mažai vaikų, jaunesnių negu šešiolikos metų, kaip amžius skaičiuojamas pagal Urantijos standartus, bus sutinkama gyvenamuosiuose pasauliuose. Kada baigiasi materialus gyvenimas, tada, jeigu nebuvo pasirinktas kylančiojo gyvenimas, arba jeigu šitie laiko vaikai aiškiai atstumia Havonos jaudinantį patyrimą, tada jų bandomąją karjerą automatiškai užbaigia mirtis. Tokie atvejai nebesvarstomi; iš tokios antrosios mirties prisikėlimo nebėra. Jie tiesiog nustoja egzistuoti, tarsi jų niekada ir nebūtų buvę. Bet jeigu jie pasirenka Rojaus tobulumo kelią, tuomet jie nedelsiant parengiami perkėlimui į pirmąjį gyvenamąjį pasaulį, kur daugelis jų atvyksta laiku, kad prisijungtų prie savo tėvų, kylančių į Havoną. Taigi galimai toje vietoje buvo kalba apie vaikus, iki 16 metų. Bet lai tai būna šansas ir kitiems, jei tu taip nori, bet tai net ir tokiu atveju bus tik labai retos išimtys. Nes kita citata sako Serafimas sargas yra mirtingojo žmogaus miegančios sielos išliekančiųjų vertybių saugantis globėjas, kaip ir išvykęs Derintojas yra tokios nemirtingos visatinės būtybės tapatybė. Kada ryšium su naujai pagaminta morontine forma šitie du bendradarbiauja mansonijos prisikėlimo salėse, tada įvyksta kylančiojo mirtingojo asmenybės sudedamųjų faktorių atstatymas. Derintojas jus identifikuos; serafimas sargas jus iš naujo įasmenins ir tada jus iš naujo pristatys jūsų žemiškųjų dienų ištikimajam Pagalbininkui. Taip būna net ir tada, kada pasibaigia planetinis amžius, kada tie, kurie būna mirtingojo pasiekimo žemesniuose lygiuose, yra surenkami, būtent jų grupiniai sargai gyvenamųjų sferų prisikėlimo salėse juos atstato iš naujo, net ir taip, kaip jūsų dokumentai pažymi: "Ir jis tikrai pasiųs savuosius angelus su galingu balsu ir savo išrinktuosius surinks draugėn nuo vieno valdos krašto iki kito." Teisingumo metodas reikalauja, jog asmeniniai arba grupės sargai atsilieptų visų neišlikusiųjų vardu tada, kada, paskelbus naują dieviškąją tvarką, yra kviečiama pagal sąrašą. Tokių neišlikusiųjų Derintojai nebesugrįžta, ir kada būna kviečiama pagal sąrašą, tada atsiliepia serafimai, bet Derintojai neatsako. Tai sudaro "neteisiųjų prisikėlimą," tikrovėje tai yra tvarinio egzistencijos nutraukimo oficialus pripažinimas. Šitas teisingumo šaukimas pagal sąrašą visada būna tuoj pat po gailestingumo kvietimo pagal sąrašą, po miegančiųjų išlikusiųjų prisikėlimo. Bet šitais reikalais rūpinasi tiktai išlikimo vertybių aukščiausieji ir visažiniai Teisėjai. Mes nesame realiai susiję su tokiomis teismų problemomis. Taigi į pirmąjį gyvenamąjį pasaulį galima pakliūti tik esant garantuotam (galutiniam) išlikimui po mirties. ----- Irena, gana gera citata, tačiau siūlau tau atkreipti dėmesį į šią jos vietą "siela tikrai pasiekė pakankamą laimės ir sėkmės laipsnį ir net dabar yra pakilusi į mansonijos nuosprendžių sales". O ar tai jau garantuoja išlikimą? Juk dar Derintojas pas tą sielą nesugrįžo ir tai yra tik serafimo pranešimas, kuris privalo būti ir atsiliepti... ---- nenoriu aš čia nieko labai gąsdinti, bet "Jeigu jūs negimstate vėl, negimstate iš dvasios, tai į Dievo karalystę jūs įeiti negalite." Nepaisant šito, visiems tiems, kurie yra sąžiningi iš širdies ir nuoširdžiai įtikėję, amžinai bus tiesa: "Žiūrėkite, aš stoviu prie žmonių širdžių durų ir beldžiu, jeigu bet koks žmogus tikrai man atidarys, tai aš iš tiesų įeisiu ir pavakarieniausiu su juo, ir tikrai pamaitinsiu jį gyvenimo duona; mes dvasia ir tikslu būsime viena, ir šitaip mes amžinai iš tiesų būsime sielos broliai ilgoje ir vaisingoje tarnystėje ieškodami Rojaus Tėvo." Ir tokiu būdu, mažai ar daug turi būti išgelbėta, tai visiškai priklauso nuo to, mažai ar daug atkreips dėmesį į šį pakvietimą: "Aš esu tos durys, aš esu tas naujasis ir gyvasis kelias, ir kas tik nori, tas gali pradėti begalinį tiesos ieškojimą, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą." sąžiningi iš širdies ir nuoširdžiai įtikėję - štai tas vienintelis tikras raktas į anapusinį Tėvo Gėrio pasaulį. Visa kita tik interpretacijos, bet jas sprendžia Dienų Senieji, o ne mes...
Jolanta: Mieka sese Irena, fantastiška citata, va jos nepamenu, ji kažkaip man praslydo. Ačiū už tokią šiltą citatą. Tai ir yra Urantijos knyga, viltis o ne ešafotas nuosprendžiui. Ji tuo ir fantastiška, kad suteikia viltį, o kartu ir norą tobulėti, ne iš baimės, o todėl kad paprasčiausiai nori.
Jolanta: Ne Vaidai, apie apskritimus dar neskaitčiau trečią kartą, tai parašyta anksčiau. Bet taip par antroje dalyje, nes greitai prieisiu ir apie apskirtimus. Ten minimas Melkizedeko mokymo pasaulis. Tikrai yra Vaidai, nes ciatavau ją vienam Urantui. Gaila kad neišaugojau sms.
Jolanta: Vaidai, vaikai iki 16 metų atsiranda Morontiniuose vaikų daželiose tik tokiu atveju jei jų tėvai būna prikelti, jei tėvai miega, tai ir vaikas miega iki tėvų nuosprendžio, jei tėvai sunaikinami, vaikai irgi neprikelia (pamenu kaip ši vieta mane nuliūdino skaitant pirmą kartą Urantijos knygą) iŽinau šią vietą, tai visai kita. Apie tai gana plačiai rašoma, o apie Melkizedeko pasaulį tik gal viena pastraipa užsimenama.
Jolanta: 517.3) 45:7.1 Melkizedekai yra to didžiulio instruktorių korpuso—iš dalies sudvasintų valinių tvarinių ir kitokių tvarinių—reguliuotojai, kurie taip sėkmingai veikia Jeruseme ir su juo susietuose pasauliuose, bet ypač septyniuose gyvenamuosiuose pasauliuose. Tai yra sulaikymo planetos, kur tie mirtingieji, kuriems nepasiseka susilieti su viduje gyvenančiais savo Derintojais gyvenimo materialiame kūne metu, yra reabilituojami laikinoje formoje tam, kad gautų tolimesnę pagalbą ir kad pasinaudotų pasiūlyta galimybe toliau siekti dvasinių laimėjimų, dėti tas pačias pastangas, kurias nutraukė priešlaikinė mirtis. Arba, jeigu, dėl kokios nors kitos priežasties, susijusios su paveldėjimo kliuviniais, nepalankiomis aplinkybėmis, arba netikėtomis sąlygomis, šitas sielos pasiekimas nebuvo užbaigtas, nesvarbu, kokia buvo priežastis, visi tie, kurie turi teisingą tikslą ir yra verti dvasios, atsiduria, kaip tokie, tęstinumo planetose, kuriose jie turi išmokti įsisavinti amžinosios karjeros pagrindus, įgauti tokių bruožų, kurių negalėjo įgauti, arba neįgavo, per savo gyvenimą materialiame kūne.
Jolanta: Ir Vaidai, atsimink pačio citatą. Nuoširdumas yra raktas, o toliau Tėvas žino ar žmogus samoningai atmetė išlikimą, ar neturėjo galimybių ar salygų. Nuoširdus žmogus ras užuovėją Tėvo glėbyje. Tačiau tai kas liečia piktybinį blogį, sąmoningą atmetimą, čia jau kita.
Jolanta: Įveikei mane Vaidai, privertei ieškoti citatos, ko paprastai nedarau tikiuosi ir nedarysiu, nes yra malonesnių užsiėmimų kaip savo tiesos įrodinėjimas
Rantulija: Ačiū tau,Jolanta. Irena, gana gera citata, tačiau siūlau tau atkreipti dėmesį į šią jos vietą "siela tikrai pasiekė pakankamą laimės ir sėkmės laipsnį ir net dabar yra pakilusi į mansonijos nuosprendžių sales". O ar tai jau garantuoja išlikimą? Juk dar Derintojas pas tą sielą nesugrįžo ir tai yra tik serafimo pranešimas, kuris privalo būti ir atsiliepti... Vaidai, tu teisus: N-E-G-A-R -A-N-T-U-O-J-A. Ir net tuo atveju,kada iš šitos sferos mes išeisime su SĄŽININGU ir NUOŠIRDŽIU ĮTIKĖJIMU;išeisime be protinių defektų-GARANTIJOS NĖRA.Jos nebus per visą Morontinį režimą iki tol,kol netapsime Pirmos pakopos dvasinėmis būtybėmis, tuomet kada pasieksime mūsų Supervisatos Mažąjį Sektorių.Šitas neužtikrintumas dar ilgai mus intriguos. Vis pagalvoju:jeigu tokia ryški dvasinė asmenybė,kaip Liuciferis suklupo,tai kaip išstovėsime mes, gyvulinės kilmės mirtingieji? Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, na ir pripainiojai. Bet visgi išsiaiškinsime. Kiek tu žinai tokių mirtingųjų, kurie savo gyvenimo metu susiliejo su viduje gyvenančiais savo Derintojais gyvenimo materialiame kūne metu? Aš tokių nežinau. Tiesa, vienas toks Algimantas žadėjo susilieti, tik mes nepamatysime, nes jis ruošiasi gyventi mažiausiai 300 metų Ir lygiai taip pat yra su tais, kurie dėl nenumatytų aplinkybių, anksčiau normalios gyvenimo trukmės nepasiekia būtent susiliejimo su viduje gyvenančiais savo Derintojais gyvenimo materialiame kūne metu. Štai apie ką čia kalbama - apie tuos pačius septynis gyvenamuosius morontinius pasaulius. O toliau viskas labai aišku - visi tie, kurie turi teisingą tikslą ir yra verti dvasios - nuoširdžiai įtikėję ir nuoširdžiai sąžiningi. Beje vėl kažką blogai paskaitei - visi normalaus proto vaikai iki 16 metų, išlieka, bet jie tik turi laukti savo tėvų, kad būtų prikelti. Jei tėvai neišlieka, jais rūpinasi kiti. Tad be reikalo neliūdėk
VaidasVDS: Jolanta, ir dar - savos tiesos įrodinėjimas nėra koks nors blogis, jei jis nekrypsta į savęs išaukštinimą, tačiau neteisingas mokymas gali sukelti labai blogas pasekmes. Tad geriau viską gerai išsiaiškinti...
VaidasVDS: Irena, vis tik daug svarbesnis yra pats pirmasis išlikimas po mirties, nes toliau dvasinė karjera yra praktiškai garantuota Nors praktiškai visi išliekantieji mirtingieji susilieja su savo Derintojais viename iš gyvenamųjų pasaulių arba vos tik atvykę į aukštesniąsias morontijos sferas, bet būna tam tikrų atvejų, kada susiliejimas yra uždelsiamas, kai kas šito galutinio užtikrintumo dėl išlikimo nepatiria tol, kol pasiekia visatos būstinės paskutiniuosius mokymo pasaulius; o nedideliam skaičiui iš šitų mirtingųjų kandidatų į niekada nesibaigiantį gyvenimą visiškai nepavyksta pasiekti tapatybės susiliejimo su savo ištikimais Derintojais. Nuosprendžius priimanti valdžia būna nusprendusi, jog tokie mirtingieji yra verti išlikimo, ir net jų Derintojai, sugrįžę iš Dieviningtono, yra dirbę kartu, jiems kylant į gyvenamuosius pasaulius. Tokios būtybės pakilo per sistemą, žvaigždyną, ir per Salvingtono grandinės mokymo pasaulius; joms galimybės susilieti buvo suteiktos "septyniasdešimtkart po septynis," ir vis tiek vienumo su savo Derintojais jos nesugebėjo pasiekti. Kada tampa akivaizdu, jog kažkokia sinchronizavimo problema trukdo susilieti su Tėvu, tada yra sukviečiami Sūnaus Kūrėjo išlikimo teisėjai. Ir kada šitas tiriamasis teismas, sankcionuotas Dienų Senųjų asmeninio atstovo, galutinai nusprendžia, jog kylantis mirtingasis nėra kaltas nė vienos nustatytos priežasties atžvilgiu dėl to, kad nepasisekė pasiekti susiliejimo, tada jie šitą pažymi vietinės visatos dokumentuose ir tai, ką nustatė, jie deramai perduoda Dienų Seniesiems. Po šito viduje gyvenantis Derintojas sugrįžta į Dieviningtoną tam, kad gautų patvirtinimą iš Personalizuotų Pagalbininkų, ir po šito išvykimo morontinis mirtingasis nedelsiant yra suliejamas su Sūnaus Kūrėjo dvasios individualizuota dovana.
Jolanta: Ok Vaidai, šiandien skaitytos citatos, todėl galiu jas lengvai rasti.
Jolanta: Klausimas dar Vaidai, apie ką mes kalbame, apie garantiją Dvasionės karjeros, ar apie antrą šansą žmonėms kurie yra nuoširsūs, tik dėl kažkokių priežasčių negalėjo suvokti Dievo, ar jo pamilti, aš kalbu apie dorus vidutinius mirtinguosius. Apie antrą šansą jei jie neatranda Tėvo savyje.
Jolanta: (533.6) 47:3.8 Beveik visas pirmojo gyvenamojo pasaulio patyrimas yra susijęs su trūkumų šalinimu. Išlikusieji, atvykstantys į šitą pirmąją iš sulaikymo sferų, turi tiek daug ir tokių įvairių tvarinio charakterio defektų ir mirtingojo patyrimo trūkumų, kad didžiausia sferos veiklos dalis yra nukreipta į tai, jog būtų ištaisytas ir išgydytas daugialypis paveldėjimas iš gyvenimo materialiame kūne laiko ir erdvės materialiuose evoliuciniuose pasauliuose. (534.1) 47:3.9 Gyvenimas pirmajame gyvenamajame pasaulyje yra numatytas tam, kad mirtingieji išlikusieji būtų išvystyti bent jau iki poadominės naujos dieviškosios tvarkos statuso normaliuose evoliuciniuose pasauliuose. Dvasiškai, aišku, gyvenamojo pasaulio studentai toli pranoksta tokią tiesiog žmogiškojo dvasinio išsivystymo būseną.
Jolanta: Dėl vaikų vėllaiu Vaidai, bet tai irgi faltas. Pradedam nuo to dėl ko atsirado šis ginčas, dėl antro šanso suteikimo, ne visiems, bet sakykim gal būt nesuipratusiems ar neturintiems galimybių žmonėms, ne apie išlikimo garantavimą. pats Vaidai pradedi painioti apie ką kalbame. Bandysiu dar surasti citatą.
Jolanta: 535.4) 47:4.8 Antroji mansonija konkrečiau pasirūpina intelektualaus konflikto visų aspektų pašalinimu ir įvairaus pobūdžio protinės disharmonijos išgydymu. Siekimas suvokti morontinės motos prasmę, pradėtas pirmajame gyvenamajame pasaulyje, čia yra tęsiamas toliau dar atkakliau. Vystymąsi antrojoje mansonijoje būtų galima palyginti su idealių evoliucinių pasaulių intelektualiu statusu po Sūnaus Arbitro atvykimo.
Jolanta: 535.4) 47:4.8 Antroji mansonija konkrečiau pasirūpina intelektualaus konflikto visų aspektų pašalinimu ir įvairaus pobūdžio protinės disharmonijos išgydymu. Siekimas suvokti morontinės motos prasmę, pradėtas pirmajame gyvenamajame pasaulyje, čia yra tęsiamas toliau dar atkakliau. Vystymąsi antrojoje mansonijoje būtų galima palyginti su idealių evoliucinių pasaulių intelektualiu statusu po Sūnaus Arbitro atvykimo.
Jolanta: 535.4) 47:4.8 Antroji mansonija konkrečiau pasirūpina intelektualaus konflikto visų aspektų pašalinimu ir įvairaus pobūdžio protinės disharmonijos išgydymu. Siekimas suvokti morontinės motos prasmę, pradėtas pirmajame gyvenamajame pasaulyje, čia yra tęsiamas toliau dar atkakliau. Vystymąsi antrojoje mansonijoje būtų galima palyginti su idealių evoliucinių pasaulių intelektualiu statusu po Sūnaus Arbitro atvykimo.
Jolanta: pakomentuok Vaidai, kas čia šalinama? Taip, galima pasakyti kad tobulą šiame pasaulyje tobulinama, tačiau jei aš teisingai suprantu poadominė rasė yra ta, kuri turi įtikėjimą, garbina viną Dievą, tačiau dar neturi išvystytų galimybių suvokti ir pažinti Dievo, tai ta žmonių kategorija, kurios protas jau pakankamai išvystytas, kad priimtų vieno Dievo tiesą, tačiau dar neišvystytas tiek kad suvoktų Tėvo meilę. Ir tai jau gaklutinis pasiekimas pirmo pasaulio išsivystyme, tačiau koks tada pradinis žmogaus būvis kai atsiranda šiame pasaulyje? Jei galutinis nėra tobulas? Aš sakyčiau, kad žmogus šiame pasaulyje turi išsiugdtri tikėjimą kaip Mozės laikais, kažkas panašaus į Dievo baimę, ar bent pasitikėjimą, gal pasitikėjimą daugiau. Antrasis pasaulis, jo tikslas išvystyti žmogų iki tokio lygio koks yra po Sūnaus savęs padovanojimo. Tai yra po minties derintojo padovanojimo žmonėms. Ir tik šioje vietoje, jau baigus mokymus antrame pasaulyje žmogus pradeda suvokti Tėvo meilę, vadinasi tik po antrojo pasaulio mokslų pabaigimo žmogus kjei nori kilti privalo išsiugdyti kažką panašaus, ką gali išugdyti vidutinis mirtingasis čia žemėje dabar įtikėjęs, iki tol jis turėjo galimybę tik pasitikėti geriausiu atveju, o pradžioje......nenoriu spėlioti, bet tavo seniau pateikta citata leidžia manyti, kad turėjo turėti potencialą tik, o potencialą apsprendžia nuoširdumas.
Jolanta: Tiesa su Sūnaus padovanojimu tik yra išliejama Tiesos Dvasia, iki tol žmogus daug ko negalėjo suvokti. Dabar imkime ir palyginkime šiuolaikinius žmones, kiek jų yra toje poadominėje žmogaus vystymosi stadijoje, nors mokymus pradeda dar iki adominio žmogaus išsimystymo lygio mirtingasis. Juk tai paprasčiauisiai nuoširdus žmogus, kuris žino kad yra kažkas (tada juk buvo pagonynė) bet dar nesuvokia Tėvo. O koks šiuolaikinis žmogus yra jei lyginsime tarpą taro poadominio žmogaus ir po Kristaus padovanojimo žmogaus, tai žmogus kuris yra valdomas baimių ir ritualų, jo tada buvo tik toks išsivystymo lygis, kiek šiomis dienomis tra tokių žmonių? I visiems jiems bus suteiktas antras šansas. Žinoma juo gali jie pasinaudoti, bet gali ir nepasinaudoti. Kai skaičiau šiandien radau vietą, kur buvo rašoma, kad kol nesusiejama su minties derintoju, o tai paprastai įvyksta šeštajame monsonijos sulaikymo pasaulyje, žmogus nenusikrato mirtingojo statuso. Tai tiesa, bet jis turi galimybę susivokti, o ne su šiuo pasauliu jis užbaigia savo egzistenciją jei neišvystė savo tikėjimo. Nebent tu turėjai ką kita mintyje Vaidai.
Jolanta: O dabar apie Vaikus, gal būt ir truputį susipainiojau, nes apie tėvus kurie yra prikelti ir prikeliamus vaikus buvo rašoma kaip apie kūdinius. (531.5) 47:2.1 Kūdikius priimančios Satanijos mokyklos yra užbaigtųjų pasaulyje, pirmojoje Jerusemo pereinamosios kultūros sferoje. Šitos kūdikius priimančios mokyklos yra įstaigos, skirtos laiko vaikų, įskaitant ir tuos, kurie erdvės evoliuciniuose pasauliuose mirė iki savo individualaus statuso įregistravimo visatoje, auklėjimui ir mokymui. Jeigu tokio vaiko vienas kuris arba abu tėvai išlieka, tuomet likimo sargas paskiria su juo susietą cherubimą vaiko potencialios tapatybės saugotoju, patikėdamas šiam cherubimui pareigą atgabenti šitą neišvystytą sielą į Gyvenamųjų Pasaulių Mokytojų rankas morontinių pasaulių bandomuosiuose vaikų darželiuose. Iki galo šio dalyko dar nesuvokiu, nes kūdikiai tai negavę minties derintojo dar čia žemėje, vaikai jau buvo gavę minties derintoją. Kuo skiriasi jų prikėlimas, ar yra asmeninės atsakomybės už gyvenimo etapą, kurį jie nugyveno, dar nežinau. Todėl negaliu teigti nei taip nei ne. Nes logika tokia, jei kūdikiai yra priklausomi nuo tėvų pasirinkimo ar nori Dvasinės karjeros ar ne, o vyresni vaikai yra nuo to nepriklausomi, vadinasi jie turi turėti asmeninės atsakomybės, nes kitaip gautusi nelogiška nelygybė. Bet čia tik pamastymas, to tikrai nežinau.
Jolanta: O kas dėl tiesos įrodijėjimo......tai visiškai bergždžias dalykas, jis atima daug jėgų ir laiko, o naudos duoda mažai. Paprastai žmogus jei kažką įsikala į galvą, jo neišmusši net pateikus šimtą tiesų. Todėl tikrai nenoriu tuo užsiimti, tik šį kartą pastebėjau savo silpną vietą, sukilo ambicjos kai perskaičiau tavo Vaidai žinutę, kad neklaidinčiau žmonių. Šioje vietoje kad suregavau labai blogai, pasitaisysiu Prieš pradedant kokį pokalbį būtinai reikia įvertinti ar tai yra mūsų gyvulinio ego noras būti teisiu, ar noras skleisti meilę, grožį, gėrį. Veldamasi su tavimi į diskusiją pamaitinau savo gyvulį viduje, ir tai nėra gerai. Gražuas Jums savaitgalio
emipetras: Jolantele , labai mažai bus pakviestųjų ir išrinktųjų . Tai rodo ir ši pastraipa iš Urantijos knygos . ,, Pirmasis pereinamasis pasaulis, pats būdamas Satanijai paskirto užbaigtųjų korpuso būstine, yra išimtinai pašvęstas kylančiųjų veiklai. Dabar šitas pasaulis tarnauja kaip būstinė daugiau negu vienam šimtui tūkstančių užbaigtųjų kuopų, o kiekvienoje iš šitų grupių yra po vieną tūkstantį pašlovintų būtybių. '' taigi , kaip matai iš visos Satanijos sistemos , iš 616 apgyvendintų planetų , tik šimtas milijonų pašlovintų būtybių , kurie sugrįžo iš Rojaus , gyvena Pirmame Pasaulyje . O miršta , per visą Satanijos planetinę sistemą kasmet , tai milijardai , jeigu skaičiuosime , kad vien tik šią Žemę kasmet palieka po 300. 000. 000 žmonių . Tai va, pašlovintų užbaigtųjų korpusas , 1955 metais , kai buvo diktuojama ši Urantijos knyga , Pirmajame Gvenamąjame Pasaulyje , gyveno vienas šimtas milijonų užbaigtųjų . Na galima manyti , kad vienas kitas šimtas milijonų pasiliko tarp Rojaus ir Uversos , kosminėje tarnystėje , tačiau , kaip matome vis dėlto mažai yra pažadinama numirusių sielų tračią dieną . Tikriausiai , planetiniu prisikelimu , bus pažadinti visi milijardai , šiandiena miegančių sielų . Tačiau kaip gi tada suspės tos prisikėlimo salės , prikelti ir paruošti morontinius kūnus visiems , jeigu tuo tikslu dirba tik Vienas Satanijos pasaulis ? O kiek tų prisikėlimo salių yra tame Pasaulyje ? Tai vėl , yra gal kelios dešimtys yra , na gal keli šimtai yra tų prisikėlimo salių , ir tiek . Tai kaip tie prikelti milijardai sielų bus įmorontinti ? Nes jeigu prikelta siela nebus įmorontinta , tai ji neturės nei proto , nei sąmonės priimti sprendimą dėl savo išlikimo ir dėl savo požiūrio į Rojaus Dievybes , arba dėl požiūrio ir tikėjimo į Jėzų Kristų , arba į Visatos Motiną Dvasią . Kaip matome tų klaustukų visada atsiranda , nors ir kaip išsamiai parašyta ta Urantijos knyga , tačiau žmogaus protas yra labai žingeidus ir nori viską žinoti , o kai rimčiau pradedi domėtis , oi kiek tų klaustukų .
VaidasVDS: Jolanta, tu čia gali pykti kiek tik nori. Aš ant tavęs visai nepykstu. Esi žalia, aikštinga, bet dar turi daug laiko pasitaisyti Antroji mansonija yra antras gyvenamasis pasaulis. psl. 533 Nepriklausomai nuo to metodo, kuris gali būti panaudotas atskiruose laiko pasauliuose, ryšium su specialiais ar naujos dieviškosios tvarkos prisikėlimais, tikros ir užbaigtos asmenybės realus ir sąmoningas surinkimas vyksta pirmosios mansonijos prisikėlimo salėse. psl. 533 Pirmajame gyvenamajame pasaulyje (ar kitame, jeigu statusas yra išvystytas) jūs vėl atnaujinsite intelektualų mokymąsi ir dvasinį vystymąsi tiksliai tokiame lygyje, kuriame šitokį mokymąsi ir vystymąsi nutraukė mirtis. Kada jūs kilsite per vienas po kito einančius gyvenamuosius pasaulius, tada juose vis daugiau ir daugiau morontinės veiklos bus atliekama besivystančių išlikusiųjų. Kada jūs eisite pirmyn, tada vis daugiau ir daugiau atpažinsite tokių Jerusemo bruožų, kurie yra pridėti prie gyvenamųjų pasaulių. Stiklo jūra atsiranda antrojoje mansonijoje. Ir, kad mansonija yra gyvenamasis pasaulis akivaizdžiai įrodo ir tavo pateikta citata: "Antroji mansonija konkrečiau pasirūpina intelektualaus konflikto visų aspektų pašalinimu ir įvairaus pobūdžio protinės disharmonijos išgydymu. Siekimas suvokti morontinės motos prasmę, pradėtas pirmajame gyvenamajame pasaulyje, čia yra tęsiamas toliau" Na ir kad jau tau visai aišku būtų 5. TREČIASIS GYVENAMASIS PASAULIS Mansonijos trečiasis pasaulis yra Gyvenamųjų Pasaulių Mokytojų būstinė. --- Jolanta vien tik faktas, kad žmogus buvo nuoširdžiai įtikėjęs bei nuoširdžiai sąžiningas nereiškia, kad jis nedarė klaidų, ar neturėjo kokių nors įgimtų blogų savybių ar baimių. Tai ir yra šalinama mansonijose - gyvenamuosiuose pasauliuose. Va šitą dalyką sakau labai rimtai - neturi teisės mokyti kitų blogai Jei žmonės neatranda Tėvo (nesuvokia Dievo realybės), jie neturi jokio antro šanso, išskyrus tas nedideles išimtis, kurios jau aptartos. Aš suprantu tavo norą būti gera ir gailestinga, bet Liuciferis kažkada už bet kokį žmogų buvo nesuskaičiuojamą skaičių kartų geresnis...
Jolanta: Mielas Vaidai, kad ir kaip nesutikau su ankstsniais pašnekovais kurie kėlė čia purvą, tačiau turiu pripažinti, kad jie teisūs. Ne todėl kad netolerantiški buvo, to todėl kad negalėjo apsikesti su tavo primityvumu. "Aš ant tavęs visai nepykstu. Esi žalia, aikštinga, bet dar turi daug laiko pasitaisyti " Perkėliau tavo citatą, tu teisi mane,teisi Algimantą, bet patikėk, gal ir gali jaustis pranašesnis už mane, man tas pats, nes nenoriu įrodinėti savo teisumo, bet nesi vertas nė mažojo Algimato pirštelio o pūtiesi kaip kalalutas. Dabar suprantu kodėl tave trynė, kodėl tave blokavo, nes tikrai būdamas ribotas, bandai visus privesti prie savo ribotumo. Tu pateiki citatų nuotrupas kurios yra patogios, tai jau seniai pastebėta ir ne mano ir bandai kitus pažeminti savo nenuovokumu. Liūdna pripažinti kad kažkada klydau. O dabar apie citatas kurios yra labai apkarpytos. Pirmos citatos nuotrupa visai nieko nesako, išskyrus tai kad žmogus gauna tapatybę. Antros citatos nuotrupa taip pat nieko nesako išskytus tai kad žmogus bus mokinamas. Trečios citatos nuotrupa tik parodo kaip žmogus tobulės eidamas per atskirus pasaulius, bet visiškai neparodo nuo ko jis pradės startuoti. Ktvirtos citatos nuotrupa parodo tik trečiojo gyvenamojo pasaulio bruožą, vieną iš bruožų, o kodėl iškarpei pirmo ir antro pasaulio bruožus? Ką reiškia nuoširdžiai įtikėjęs? Pagal kokius kriterijus tu sprendi kada žmogus jau įtikėjęs taip kad turi galimybę, o kada dar trūksta įstikėjimo? Ar pameni citatą kaip Kristus sakė, kad ne tas kuris šaukė Dieve Dieve bus išgelbėtas? Ar pameni kai jis iškėlė nusižeminusį vargšą žmogelį kuris manė jog nieko nenutuokia ir paniekino atseit tikintį turtuolį kuris buvo savimi patenkintas, savo žinojimu ir suvokimu ir t.t. Taip, piktybiškumas neturi ateities, tačiau mažiausias taps didžiausiu. Ir tai faktas. Deje Vaidai, tu nesi kompetetingas spresti apie tai kas turės išsigelbėjimą o kas ne. Tik toliau yra rašoma, kad kol bus tikimybė kad yra bent menkiausia tikimybė jog žmogus gali pasirinkti Dievišką karjerą, jis nebus sunaikintas. Ir vėl noriu pateikti Algimanto teisumą, galima bandyti vartyti žodžius iš vienos pusės ar iš kitos, bet neturint gyvojo vandens viduje nieko nebus. Ir tai pasiroso yra faktas, Urantijos knyga neduoda nieko, jei jos žinių neremi vidiniu įtikėjimu. Nė viena citata nepagrindė tavo teisumo, tačiau katgoriškumą parodė, parodė ir užsiciklinimą. Bet padarė ir paslaugą man, suvokiau, kad žmonėms siūlydama skaityti Urantijos knygą, net jei jie ir skaitys ją, visiškai negarantuoja kad juos tai atves į nuoširdų gyvą ryšį. Deje, bet man vėl tada kyla dilema, o kaip bandyti atpurtyti žmones iš matrializmo pančų, jei Urantijos knyga sunkiai tai gali padaryti... štai kur galvos skausmas. Žinau kad kai kas galvos kad neverta, gal ir ne, bet turiu bandyti padaryti viską, ką galiu. Dabar puikiai suprantu Algimantą, jis sukūrė nuostabų kelią, deje šia kelias ne visims pasiekiamas, dėl tų pačių fiziologinių dalykų, o gal dėl aplinkos. Beje Vaidai, tavo katgoriškumas, trumparegiškas knygos citavimas labai primena Fariziejų veiklą, kurią taip smerkė Jėzus. Nieko nepadarysi, kiekvienam laikmečiui savi Fariziejai. Ir dar klausimas, o kada žmogsu turi atrasti Tėvą savyje? Lyg ir teisus esi jei neimtum faktą, kad mūsų ginčas kilo apie žmogų gyvenentį dar šioje planetoje, o ne kažkuriame morontiniame pasaulyje. Ir vėl tu pateiki faktą siauroje plotmėje lyg ir teisingą, bet visiškai kitokios esmės. Jei būtų tavo tiesa, ar būtų išgelbėtas vagis kabojęs ant kryžiaus šalia Kristaus, pas kurį prieš mirtį užsižibė tik pirmosios tikėjimo kibirkštėlės. Taip Vaidai, sakai tieą, NETURI MOKINTI KITŲ BLOGAI. Dievas yra meilė, žmogus gali nevertoti žodžio Dievas, Tėvas, bet gali jausti Dievą meilės pavidalu. Žodiai yra tik išorinis apvalkalas, Dieviškumas pasireiškia pojūčiu, teisinga mintimi ir iš to sekančiu elgesiu. Žmogus gali nežinoti apie jame gyvenantį Dievą, bet gali klausyti jo vedimo ir gyventi pagal tai, kad ir klystant, bet nuoširdžiai. Ir kartu žmogus gali žinoti apie jame gyvenentį Dievą ir didžiuodamasis tuo rodyti visiems savo pranašumą bei teisumą. Kaip tu manai kas iš jų teisesnis prieš Tėvą. Taip, aš esu mažai žinanti, žinau kad man dar mokintis mokintis ir mokintis reikės, manau ir 12 kartų skaitant Urantijos knygą nebus gana. Tačiau esu tikra vienu aspektu, Dievas tai meilė, Dievas tai gėris, Dievas tai grožis, Dievas tai atjauta, Dievas tai gailestingumas. Ir jei net atmetus visas pateiktas mano citatas, kurios įrodo Dievo gailestingumą, ir net jei nebūčiau visai girdėjusi apie Urantijos knygą, tas žinojimas yra tvirtas nuo vaikystės, bet tą žinojimą sutvirtina faktai. Ir pabandyk panigti citatomis Vaidai, kad Dievas yra meilė, gėris, grožis, atjauta ir gailestingumas. Kokia tada Kristaus misija.....ji nebetenka prasmės, kam save kankini dėl to ko nemyli, kurio neatjauti, kuriam esi abejingas. Tas kas manė Kristų, matė Dievą. Gali žinoti Urantijos knygą atmintinai, net ir teisingai cituoti, tačiau jei neturi meilės, tu nepažysti Dievo. Tačiau pasikartosiu Vaidai, Urantijos knygą tu interpretuoji neteisingai nes manau kad jos negali pajausti.
Jolanta: Baik Emili, taip, trečią dieną būna prikelti vienetai, tai faktas. Tačiau apie suspėjimą kai bus šaukiami miegantieji pagal sarašą.....Emili, na nejau tu rimtai manai, kad tai turėtų būti problema suspėjimo? Didžioji problema tame, kad Dieviškas galimybes bandote įrėminti į primityvaus žmogaus protą Beje aš nesijaučiu nusipelniusi, kad būčiau prikelta trečią dieną, tačiau esu tikra ir dėl savęs ir dėl savo tėvelių, manau kad ir vaikai nesusimaus, kad mes būsim pašaukti pagal sarašą. Tačiau su liūdesiu stebėdama žmones turiu pripažinti kad pas daugelį deje yra labai daug piktybiškumo. Kartais žiūriu ir stebiuosi, na nejau žmogus, protinga būtybė gali taip elgtis. Anksčiau kažkaip to nepastebėdavau, dabar aiškiai matosi žmogaus piktybinio blogio pasireiškimai. Dėl žmonių turinčių gėrio sėklą, nors ir gležną esu rami, bet kaip padėti šitiems žmogiukams. Liuciferio maišto pasekmės tokios gajos, kad kartais stebina. Ir nesvarbu kad jo nebėra, tačiau pikta sėkla labai stipriai įsišaknijo. O dėl Dievybių pajėgumo tikrai nesijaudink Emili, jis neturi būti nei tavo nei mano protui suvokiamas Beje Urantijos grupėje pasakojau, kad kalbant su vienu žmogumi supratau, kad vienas iš sunkiausių dalykų skaitant Urantijos knygą buvo tai savo menkumo suvokimas, ir pykau skaitydama ir darėsi liūdna, nes turėjau atsisakyti Krikščionybės iškeltos žmogaus didinkumo teorijos, juk žmogus buvo skelbiamas sekanti grandis po Dievo, visa ko karalius ir valdovas. Ir staiga pamatai savo menkumą, savo ribotumą, suvokimą kad negali suprasti daug ko, gali tik tikėti ir pasitikėti, nes tavo smegenys nepajėgios suvokti. Tai buvo sunkus etapas. Tačiau dabar savo menkumą aš suvokiu kaip privalumą privalumą tame, kad turėsiu galimybę patirti viską, absoliučiai viską nuo pat pardžios iki pat galo. Menkumas šis tapo man dovana. Jei Emili turėsi noro, skaityk Urantijos knygą iš eilės tiek kartų kiek norėsi skaityti. Gal čia tik man, bet noriu pasidalinti, kai skaitau Urantijos knygą trečią kartą, pajutau kad ši knyga suvokimą atveria kaip spirale, pirmą kartą suvokiau pirma spiralės grandimi, antrą kartą suvokimas dar pagilėjo, trečią kartą dar kitaip į viską žiūriu. Fantastiškas patyrimas, ir dar kai suvoki ką patiri. Ir dar toks asmeninis pastebėjimas, kuo daugiau skaitau tuo man darosi vis aiškesni Algimanto mokymo tikslai, net tie prieš kuriuos atvirai maištavau dabar man tapo suvokiami. Tačiau suvokiu ir tai, kad dauguma tą mokymą atmes, kai kas dėl to kad negalės suprasti kaip aš anksčiau, kai kas dėl ambicijų, o kodėl šis žmogus yra pranašesnis už mane, tą irgi turėjau, o kai kas iš bailumo, nes gyvasis tikėjimas yra drasiųjų kelias. Ne daug kas nori prisiimti atsakomybę už savo likimą, atsakomybę už tai kad tik pats žmogus yra atsakingas savo elgesiu koks bus jo likimas. Pirmame etape gal ir prasmuks su bailumu, tačiau tolesnėje karjeroje atsakomybė vis tiek reikės prisiimti. Ir tai gazdina, juk paprasčiau atlikus išpažintį atsakomybę numesti Dievui, o čia tu nieko nikam nenumesi.
skaitytojas: Labai sunku tave, Jolanta, skaityti dėl sujaukto mąstymo, nesugebėjimo aiškiai, trumpai išdėstyti tai, ką nori pasakyti. O apie rašybos, gramatikos klaidas nesinori net kalbėti... Patarimas - rašyk rečiau, bet geriau apgalvojusi, gal net prieš tai pasipraktikavusi juodraštyje. Linkiu sėkmės.
Jolanta: Ačoū tik manau kad save apsaugosiu nuo smulkmeniškumo ir beprasmiškumo pikdžiugiška ir savimyliška, bet kartais savimi pasidžiaugiu kad nesu jau tokia beviltiška
emipetras: Aš tai matau , kad tu JOLANTĖLE , jau labai rimtai ir aiškiai narplioji dvasinės išminties tinklą ir visai neblogai tau sekasi . Ką aš čia tavo abejuose rašiniuose perskaičiau , tai man viskas aišku ir tavo mintys ir žodžiai visai geri ir aiškūs . Kažkas pažėrė kritiką .Tiesa , darai daug rašybos klaidų , tai yra , daug praleistų ir apkeistų raidžių . Reikėtų neskubėti išsiųsti , kol nuodugniai nepatikrinai rašinio . Aš taip pat , dažnai turiu tą pačią problemą . Tačiau tai ne didelė problema , tiesiog reikia būti mums visiems ir kantresniems ir atidesniems . DĖL VAIDIOVDS . Aš , tai teisybę pasakius , nematau jokios problemos jo citatose . Gal aš esu labai paviršutiniškas į citatos turinį ir nelabai neriu gilyn į jos gelmes . Na perskaitau , perskaitau ir man viskas aišku. O jeigu kas nelabai aišku , tada atsiverčiu tą Urantijos knygos vietą ir papildomai pasiskaitau , kad suprasčiau Vaido VDS mintį , norimą išsakyti per pateiktą citatą . Tai ir viskas . O tai , kad Urantijos knyga yra labai gera ir dar kartą gerą , tai tikrai neprieštarausiu . Tačiau reikia prie to dar skaityti ir kitokius , panašaus turinio , dvasinius šaltinius . O jų yra tikrai labai daug įdomių ir naudingų . Visatos Motina Dvasia darbuojasi daugelio žmonių protuose ir tie žmonės parašo daug gerų knygų . Rašykime ir kuo daugiau . Skaitykime ir kuo plačiau .
skaitytojas: Elementarus raštingumas neturi nieko bendro su smulkmeniškumu, tuo labiau su beprasmiškumu. Gerai mokėti savo gimtąją kalbą yra kiekvienos asmenybės garbės reikalas.
Jolanta: Skaitytojau, elementari taisyklė, kai žmogus neturi ką pasakyti, tai daržnai kabinėjasi prie smulkmenų :) O garbę gal būt tu ir suvoki tame, man ji visai kitur suvokiama. Gyvenimas gražus, juk taip
Jolanta: Emili, tu teisus, reikia būti atidesniai, problema buvo grynai techninė, persėdau prie kito kompo kur labai nepatogi klaviatūta ir kai kurie mygtukai nepasispaudžia ir gavosi taip kaip gavosi bet negaliu atmesti fakto, kad čia rašau emocionaliai, todėl dažnai parašiusi net neperskaitau, nepažiūriu, man čia gaunasi ne kaip rašymas, o kaip diskusija. O čia jau asmenybės bruožas, bet man jis netrukdo. O dabar apie Urantijos knygą, toliau skaitydama ir vis stebėdama pasaulį truputį suabejojau savo teisumu. Na kad nuoširdumas yra raktas į išlikimą neabejoju, bet suabejojau ar aš pažystu žmones, kad galėčiau teigti jog daug kas išliks. Skaitydama apie piktybinį blogį, kokias jis palieka pasekmes žmonėms suvokiau, kad pasaulyje yra labai daug žmonių pas kuriuos nė mažiausia švieos gairelė neprasimuš nes jie stipriai aplabinę piktybinį blogį. Ir ne todėl kad tai būtų bausmė už piktybinį blogį, o todėl kad jis blokuoja žmogaus samonę šviesos prasiskverbimui. 67 skyriuje yra puikių citatų bet nenoriu jų kelti. Keistas dalykas, kuo toliau lendu į Urantijos knygą tuo tamsesnis miškas darosi, tuo šiame pasaulyje viskas tamsiau atrodo. Dar neišsiaiškinau kodėl, bet reikės papurtyti savo smegeninę
VaidasVDS: Labas Jolanta. Pyksti ir net nejauti kaip pyktį išlieji. Tai yra normalu. Nors parašei gana įžeidžiančiu tonu, bet tikrai nepykstu ir tave šiai dienai pateisinu. Su laiku viskas susitvarkys. Aš tavęs tikrai neteisiu. Neturiu tokios teisės. Bet mes nesusikalbame. Tad šiek tiek bamptelėjau, gana tiesmukiškai, tikrai nedžentelmeniškai. Sureagavai panašiai, kaip ir tikėjausi, atsakymas meile nedvelkė Aš jau ne kartą aiškinau, kad citatas naudoju dėl dviejų dalykų: 1) dėl to, kad kiekvienas žodis ir net kiekvienas kablelis kartais turi labai didelę reikšmę, 2) kadangi Apreiškimą galima suprasti tik jį analizuojant, tai labai gerai būna, kuomet pats pamatai Apreiškimo prasmę ir mintį, nei tau jas kas nors padeda ant lėkštutės. Be to tavo, o taip pat ir kitų didelė klaida yra ta, kad jie savo suvokimą bando pateikti kaip Urantijos Knygos skelbiamą tiesą, nors Urantijos Knygoje tai nėra tiesa. Ir būtent čia aš galiu pateikti tiesiog gausybę pavyzdžių apie patį Algimantą. Kadangi ginti ar užstoti kitą žmogų yra tikrai kilnu, o mane pavadinai pasipūtusiu kalakutu, tai siūlau tau progą jį apginti už tai, kad jis mane išvarė iš savo forumo. Urantijos Knyga apreiškia žmonijai Asmeninę Religiją - Jėzaus gyvenimą ir kartu sako, kad tai pati aukščiausia religija, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje. Pateikiu tai patvirtinančias Urantijos Knygos citatas: Religijos negalima padovanoti, gauti, pasiskolinti, išmokti, ar prarasti. Tai yra asmeninis patyrimas, kuris didėja tiesiog proporcingai galutinių vertybių ieškojimo augimui. Religijos šaknys visada yra asmeniniame patyrime ir ji remiasi asmeniniu patyrimu. Ir jūsų aukščiausioji religija, Jėzaus gyvenimas, buvo kaip tik toks asmeninis patyrimas: žmogus, mirtingasis žmogus, ieškantis Dievo ir jį visiškai iki galo surandantis per vieną trumpą gyvenimą materialaus kūno pavidalu, tuo tarpu tame pačiame žmogiškajame patyrime pasirodė Dievas, ieškantis žmogaus ir surandantis jį, iki galo patenkindamas begalinės aukštybės tobulą sielą. Ir tai yra religija, net ir pati aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje – Jėzaus iš Nazareto žemiškasis gyvenimas. Asmeninė religija. Jūs, kaip tą geriau suprato ir jo apaštalai, geriau suprastumėte Jėzaus mokymus remdamiesi jo gyvenimu. Jis gyveno ištobulintą gyvenimą Urantijoje, ir jo unikalius mokymus galima tik tuomet suprasti, kada tas gyvenimas yra įsivaizduojamas betarpiškame jo kontekste. Būtent jo gyvenimas, o ne jo pamokos šiems dvylikai arba jo pamokslai minioms, labiausiai padės atskleisti Tėvo dieviškąjį charakterį ir mylinčią asmenybę. Taip pat Urantijos Knyga sako, kad nors Rojaus Trejybės asmenys yra skirtingi, bet aukščiausia prasme yra garbinamas tik Tėvas - Pirmasis Šaltinis ir Centras Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį. Tuo tarpu Algimantas apreiškė savo pasekėjams Rojaus Trejybės religiją ir pradėjo garbinti visus tris Rojaus Trejybės asmenis. Lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau kam to reikia, visiškai nesuprantama. Aš to tiesiogiai klausiau Algimanto, kam reikalinga tokia religija ir kodėl reikia garbinti visus Trejybės asmenis jau dabar. Manau, kad Algimantas siekė labai sureikšminti savo asmenį, savo mokymus, todėl apreiškė aukštesnę religiją, negu yra aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje, pagal kurią jis ragina garbinti visus Rojaus Trejybės asmenis dar čia žemėje, kai tuo tarpu Rojaus Trejybė visa yra garbinama tik Rojuje. Tą pripažino ir pats Algimantas: MES ĮKŪRĖME GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJĄ IR GARBINAME NE TIK TĖVĄ, BET VISĄ ROJAUS TREJYBĘ, IR TĄ DAROME JAU DABAR, DAR BŪDAMI MATERIALIU ŽMOGIŠKUOJU PAVIDALU, KAI NET VISOJE KŪRINIJOJE DVASIOS GARBINA ROJAUS TREJYBĘ TIK PASIEKUSIOS ROJŲ, VISOS KŪRINIJOS GEOGRAFINĮ CENTRĄ, O IKI TOL JOS GARBINA TIK TĖVĄ - ROJAUS TREJYBĖS PIRMĄJĮ Asmenį. O mes jau DABAR GARBINAME NE TIK TĖVĄ, BET VISĄ ROJAUS TRJEYBĘ, IR DAROME TAI TIK LIETUVOJE. Štai už tų klausimų kėlimą mane Algimantas ir pašalino. Gal tu gali į juos atsakyti, nes jis taip ir neatsakė man. Be to apie Urantijos Knygą jau daug metų diskutuoja šios Knygos skaitytojai visame pasaulyje. Mano įžvalgos tikrai remiasi ne tik mano asmeniniu suvokimu, tačiau ir atidžiai nagrinėjant kitų Jos skaitytojų mintis. Todėl manau, kad tokiame sekuliarizuotame krašte, kaip Lietuva, išlieka po mirties tikrai labai nedaug žmonių. Na ir pora citatų apie tai (aš jų daug turiu parinkęs ) Tie, kurie priėmė ir pripažino viduje gyvenantį Dievą, tie užgimė iš Dvasios. "Jūs esate Dievo šventovė, ir Dievo dvasia gyvena jūsų viduje." Nepakanka, kad šitoji dvasia būtų išlieta jums; dieviškoji Dvasia turi valdyti ir kontroliuoti žmogiškojo patyrimo kiekvieną aspektą. Pasaulis yra pilnas prarastų sielų, prarastų ne teologine prasme, bet prarastų krypties prasme, klajojančių aplinkui susipainiojus tarp kupinos nusivylimų filosofinės eros izmų ir kultų. Perdaug mažai yra tokių, kurie išmoko, kaip gyvenimo filosofiją įvesti vietoje religinės valdžios.
emipetras: Na va , viskas tiesiog puiku , kaip sakoma , kaip iš Šv. rašto , rašai vaidai VDS . Šiuo atveju , reikia sakyti , kaip iš Urantijos knygos RAŠTO . Taigi svarbiausia balansas ; sielos , proto ir dvasios . Štai ši trejybė mumyse yra visų svarbiausia . Garbindami Dievą Tėvą , mes savyje sukuriame stabilią psichinę būseną , tarp sielos , proto ir dvasios . Aš šia būsena visada džiaugiuosi ir ji yra mano asmenybės atrama . Nežinau geresnio metodo , kaip savyje nešioti šią harmoningą trejybę . Tikrai , Algimantas mokydamas garbinti Rojaus Trejybę , atrodo lyg ir moko įžvelgti , jau šiame pasaulyje labai aukštą dvasingumą , tačiau kaip matome iš pateiktų Vaido VDS citatų , Urantijos knyga kalba visai kitaip . Ir tai tikrai yra normalu ir aišku , čia šioje planetoje , turime pasitikėti tuo ką parašė aukšto rango dvasios . Juk jos paliko šį RAŠTĄ šimtmečiams . Negali taip būti , kad jos pamiršo pasakyti , kad štai , jeigu norėsite išsiskirti iš visos VISATŲ VISATOS , tai galite pradėti garbinti Rojaus Trejybę . Juk taip nepasakė . Reiškia tai yra prieš laiką ir prieš DVASIĄ sukurtas garbinimas . Todėl galima manyti , kad jis yra dirbtinas , iš tam tikrų asmenybės paskatų , o tai reiškia , kad tai yra vieno žmogaus priešlaikinės dvasinės manipuliacijos , nors savo turiniu ir esme yra kaip ir labai tobulas ir super šventas garbinimas . Tačiau Dievas - Trečias Šaltinis ir Centras , žmogui davė protą . Sukūrė ir davė protą tam , kad nepasiklystų visame savo žemiškos sielos būsenos kelyje ir nekurtų naujų Dievų , bet garbintų iš meilės ir laisva valia tik vieną , Visuotiną Dievą Tėvą , visų asmenybių Tėvą . Tik VIENĄ - iš meilės ir laisva valia . Ne du ir ne tris , bet tik VIENĄ . Aš tai visada maniau ir galvodavau , kodėl jis taip nori aukštybių , kurias iš tiesų , galima geriausiai pradėti pažinti tik iš Havonos Visatos . Kodėl toks noras būti aukščiau už visą Didžiosios Visatos visą Kūriniją , kur visos Vietinės Visatos , šlovina ir garbina tiktai DIEVĄ TĖVĄ , tol kol kylantys mirtingieji nusigauna iki Havonos Visatos . Toks aiškinimas yra visiškai normalus ir logiškas , ir jauti šią tiesą visa širdimi ir protu . Tuo tarpu , kaip tai kilnu ir šventa bebūtų , garbinti Rojaus Trejybę , jau čia Žemės planetoje , atrodo tarytum einama prieš patį planetinį gyvenimą . Tuo aukščiausiu garbinimu tikrai , kad ir kaip super šventu Trejybės garbinimu , iš tiesų , tarsi tuo paneigiamas ir sumenkinamas šitas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus sukurtas ir duotas planetinis žemiškas gyvenimas , lyg koks nešvarus sielos ir kūno nereikalingas tarpsnis , kurį reikia apversti aukštyn kojomis , kad pademonstruotum išskirtinumą iš visos Kūrinijos . Ar tai ne asmeninis , kad ir labai kilnus , egoizmas . Juk Liuciferis taip pat kažkada buvo Vietinės Kūrinijos avangarde , o jo idėjos žavėjo ne vieną milijardą angelų . O kas išėjo ? Todėl , dvasiniame , nematomajame Kelyje , turime naudoti savo protą labai atsakingai : mastyti , samprotauti , pasitarti ir išklausyti labai , labai , labai ir kitų asmenybių personalines nuomones , o tada jau ruošti ir pateikti savo teoriją .
Jolanta: Vaidai, gal baikim vieną ir tą pačią temą PYKSTI - NEPYLSTI. Na kam rutuliotiis ten kur nėra jokios esmės ir prasmės. Pirmu šios diskusijos laišku tikrai pyktelėjau, bet supratau kad tai mane pačią žlugdo. Paprasčiausiai nenoriu nieko įrodinėti kas nepajėgus suprasti. Žinau turi smegenų daugiau nei daugu,a. gal net nei aš (čia kvailai skamba bet taip yra ), tačiau puikiai matau kaip save esi užblokavęs, kažkurio etapo žinojimo rėmuose. Tai parodo kad tavo nuomonė nekinta jau eilę metų. Tai nerodo žinjimo tikrumo, nes nei tavo nei mano žinojimas nėra nėra absoliutis, jis tik salyginis tai dienai, tačiau klausimas ar jis eina progresijos keliu ar stovi vietoje, ar eina regresijos keliu. Tu kaltini mane nemoksšiškumu, nesupratimu Urantijos knygos. Taip, šioje vietoje supykau, nes žmogus tai rašydamas pats parodo savo neišprusimą ir dar mėto kaltinimus, nes Urantijos knygą studijuoti gali metų metus ir vis tiek atrasi naujo, nesuvokto. Tokiu kaltinimu gali mėtytis tik žmogus jau savo savomės vystymąsi sustabdęs kažkurio laikotarpio žinojime. Daugiau pykčio iš manęs neišėjo, nes saugau save, nuo destruktyvios nuotaikos. O kas dėl citatų, patikėk Vaidai, viena citata pati sau dažnai klaidina, nes galima interpretuoti gana įvairiai, ką paprastai tu ir darai. Urantijos knygos esmė yra bendras suvokimas, kitame laiške parašysiu apie šiandien atėjusias mintis, tiksliau mintis ko dar nesuprantu kaip susistemizuoti, bet tai vėliau. Ir ne ta tema. Kai skaitai knygą iš eilės jau kelintą kartą, pamatai kaip kažkada atrodžiusi nereikšminga vienta daro įtalą supratimui visai kitoje vietoje rašomiems dalykams visai kita tema. Sudėtinga tai paaiškinti, bet patikėk, na nesupranti tu Urantijos knygos iki galo, kaip ir aš nesuprantu. Nesi tu teisus, kaip ir aš nesu visiškai teisi, nes pas mane daug emocijų ir tas emocionalumas gali ir atrodyti kaip pyktis Na negaliu abejinai analizuoti dalykus, kurie man atrodo gyvybiškai svarbūs. Todėl atsipalaiduok Vaidai, visada prileisk galimybę, kad gal būt klysti, kad gal ko nesupratai ir neužkirsk kelio tobulėjimui. Už kalakutą atsiprašau, pasijuokiau iš savęs tą vietą skaitydama na matyt ir mirsiu emocionali O apie asmeninę religiją kitame kaiške kad neišsipkėsti.
Jolanta: Asmeninės religijos skelbimą kaip Urantijos knygos tiesą tu sumaišei su savo patyrimo dalinimusi, o gal aš kažko nesupratau. Kaip tik skaitau vietą, kaip evoliucionavo žmogus, kaip evoliucionavo jo mastymas, kaip jis sugebėjo priimti religiją, dar skaitysiu apie religijos evoliuciją, bet jau turėdama tas žinias, bent minimalias ir vėl skaitydama apie žmogaus evoliuciją kitaip į viską žiūriu. Kas yra asmeninė religija, tai tikras patyrimas, tai išgyvenimai, tai pojūčiai ir suvolimas. Kokia yra Algimanto asmeninė relija, tai gyvas pajutimas Tėvo savyje (na jis sako Rojaus Trejybės, man tai dar svetima, bet esmė juk ne žodžiai, jie tik apvalkalas). Kai negalėjau suvokti Algimato, lygiai kaip ir tu reaguodavau, praeitą šeštadienį skaniai pasijuokėme iš mano ankstesnių išpuolių, pačiai buvo linksma. Supranti Vaidai, jis turi to gyvojo tikėjimo pojūčius apie kuriuos aš tik dabar pradedu suprasti, nors ir labai mažai bet užčiuopti, todėl ir pamačiau viską kitomis spalvomis. Tačiau taip kaip dar visai neseniai aš jo nesupratau, todėl puikiai suprantu žmones kurie taip pat jo nesupranta ir mato kaip pasipūtėlį, juk pati visai neseniai taip galvojau. Panagrinėkime aplamai, kas yra religija. Tai žmogau proto vystymosi stadijos išraisša santykyje su Dievu. Atsakingai rašau, kad proto, nes šiandien kaip tik skaičiau apie tai citatą. Kol žmogaus protas vystosi jis priima tai pagonišką religiją, vėliau sugeba priimti baimės religiją ir tik išvystytas protas gali priimti asmeninę religiją. Tačiau yra bėda tame, kad žmogaus protas gali būti išvystytas, bet jis gali būti užrutuliotas tradicijų, aplinkos ir t.t. Ir kaip išsiveršti žmogaus asmininiam religiniui patyrimui jei jis nežino aplamai kad reikia išsiveržti. Va čia ir yra Algimanto misija, kuo jis gali remtis labiau neo pačiu savimi, o jo religinis mastymas tikrai yra aukščiausioje pozijoje, nedrystu sakyti kad tobuloje, bet aukščiausioje iš mano sutiktų tai tikrai. Jis duoda žmonėms meškeres, kad patys susgautų žuvį, tačiau kartais nutinka taip, kad žmonės galvoja jog tai jau ir yra žuvis, ir nieko nereikia daryti, tik vykdyti tai ką sako. Ir dabar Vaidai pagalvok, kai žmogus tvirtai žino ką ir kodėl daro ir atsidanda tokie kaip tu ir aš ir pastoviai iš savo nežinojimo, nesuvokimo kaišo pagalius į ratus, na kiek gali bandyti įrodinėti ir ar verta mėtyti savo energiją tokiems nereikšmingiems dalykams, juk jis turi ką veikti, jis taip pat nori tobulėti, nori vytyti ir stiprinti savo suvokimą, o ne gintis nuo tokių išsišokėlių kaip aš ir tu. Todėl puikiai jį suprantu ir jam pritariu. Pagalvok, ar tavo ir ankstesni mano pasisakymai skatiną ką nors tobulėti ar tik nori pažeminti tą kurio nesuprantame. Aš apie save atsakiau, tada reiškėsi mano ego, kaip pasakė, kad turėjau karūną, nors maniau kad kiti ją turi. Urantijos knygos dėka didžiausias virsmas buvo tada, kai suvokiau savo žinojimo menkumą, tačiau sustiprinau suvokimą, kad dažnai tai ko nežinai tau suteikia pojūčiai, gal tai minties derintojo pasireiškimas, neturi faktų bet žinai kads taip turi būti ir tiek. Nors ir prieštarautų tai visos visuomenės nuomonei, tu žinai kad taip taip yra ir ne kitaip. Va šituo pojūčiu pasitikiu labiau nei žinojimu, tačiau šia pojūtis turi būti nukreiptas tik į mane pačią, jei tai liečia kitą žmogų, tai jau reiškiasi ego.
Jolanta: O kas liečia Rojaus Trejybės religiją Vaidai, o tu nepagalvojai, kad šis klausimas nevertas diskusijos. Man patiko viena Urantijos knygos vieta kur kalbama apie maldą, tikrai nepacituosiu, nes nepamenu kurioje vietoje, bet esmė tokia, kad kai žmogus melžiasi, tie maldos momentai kurie išreiškia meilę, keliauja tiesiai pas tėvą, kai žmogus maldoje prašo kažko, ši malda keliauja pas Kristų ir neišeina iš vietinės visatos ribų. Vadinasi nesvarbu kaip kreipėsi, tavo pojūtis ir tavo motyvas lemia kas ir kur eina. O juk seniau melsdavosi Vienai Tiesai, Pradžių Pradžiai, na nepamenu dar kokiais vardais vadino, malda buvo pasiekta, ar Dangiškom būtybėm turi reikšmę žemiški žodžiai Vaidai? Mintys, jausmai, motyvai jie darnai perduodami manau kitaip nei žodžiais, juk TEN žino mus ne pagal žodžius kokius kalbame, o pagal mūsų tikrajį aš kurio greičiausiai net pats žmogus iki galo nesuvokia, o jį pažysta dangiškos būtybės. Taip kad Vaidai, ten, aukštai, yra daug gudresni už mus čia jie puikiai viską suprantą ir atsirenka ir esu įsitikinus, kad iš Algimanto grupės nėra klaidingai einančiu keliu, nes jie remiasi savo asmeniniu santykiu į Tėvą ar tai į Rojaus Trejybę. O kas gražiausia, kad tai vienintelė vieta kur moko tai daryti
Jolanta: Manau viena iš žmonių klaidų yra tai, kad mano jog čia ir dabar galima suvokti Tėvo tikslus ir siekius, kad galima pažinti Tėvą. Gal būt čia taip ir reiškiasi žmogiškasis EGO kuris kiša koją suvokti tai kad viskas juk yra procese. Tačiau žmogui juk reikia atsparos taško, gal net reikia kažko kas padėtų save pasitikrinti, o kaip mes galime save pasitikrinti ne kaip lygindami su kažkuo, o lyginti norime su autoritetu. Taip, sakysite yra Urantijos knyga, tačiau Urantijos knyga neduoda receptų kaip vystyti procesą, jis pasako faktus, kas yra kas. Todėl proceso palyginimui ji nėra tinkama, ji gal būt tinkama galutinio tikslo suvokimui kuris ir įtakoja žmogaus proceso kryptį, tačiau to proceso atskirame taške mes juk norime patikrinti, ar gerai viską darome. Štai šiam patikrinimui puikus atsvaros taškas yra Algimanto mokymai. Protingas žmogus suvoks esmę ir nežiūrės į detalių skirtumus, o žmogus mažiau suvokiantis turės puikų pavyzdį kuriuo seks ir gal būt kada nors morontiniuose pasauliuose suvoks ir esmę. Tačiau yra vienas minusas, na per sunki daugumai šiuolaikinių žmonių Alginamto tiesa, jie negali jos priimti nes nėra tarpinių grandžių tarp jų dabartinio suvokimo ir Algimanto iškelto aukšto tikėjimo suvokimo. Bet ar tai Algimanto bėda, atsiras gal kažkas kas mokins tuos žmogiukus tarpinėse stadijose, o gal neatsiras, gal tą vaidmenį atlieka šiuolaikės bažnyčios ir t.t. Nereikia kovoti prieš kūrėjus, reikia patiems kurti
Jolanta: Tiesa, jau ir buvau beužmirštanti ką norėjau parašyti prieš skaitydama Vaido žinutę Skaitant Urantijos knygą atsirado vidinis susipriešinimas. Pati tikėjimo kaip ir esmė apibrėžia žmogaus norą tapti panašiu į Tėvą, vadinasi tobulinti, paprastai tai darydamas žmogus dažnai gyvena savo suvokime ir mažai dalyvauja viuomeninėje veikloje, nes tai kaip ir jau nebeįdomu (remiuosi tik savo patirtimi, galiu ir apsirikti). taip bandoma atsikratyti gyvulinių savybių jas pakeičiant aukštesnėmis. Tačiau, skaitydama apie žmonijos istoriją, evoliuciją, žmonijos tobulėjimą, salygas kas lemia žmonijos tobulėjimą, bet žmonijos tiklą pasiekti šviesos pasaulį suvokiau visiškai priešingą dalyką, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ar mes progresuosime ar regresuosime. Bet, ne tik asmenišai, o ir sprendimai visuomeniniai. Kad ir toks man labai stipriai užkliuvęs dalykas, kaip labiau išsivysčiusių žmonių porvimasis su mažiau išsivysčiusiais žmonėmis skatina regresiją, arba kai labiau dauginasi mažiau išsivystę žmonės nei labiau išsivystę vėl žmoniją temia atgal. Šiaip ir prieš daug metų man kilo tokia mintis kad reikia pristabdyti asocialių žmonių dauginimasi, nes žmonija degraduoja. Tačiau vėl, einant į asmeninės religinės plotus, juk tavo atjauta, supratimas žmonės turi būti aukščiau. Štai ir dilema, man tai šiuo metu vidinis susipriešinimas. Ir vienur ir kitur yra logika, sava racija, tačiau abiejų šių dalykų neapjungiu į vientisą. man šiai dienai dar reikia rinktis, tu, atskiras žmogus ar žmonija.
VaidasVDS: Labas Jolanta. Labai daug prirašei, tad gal ir ne į viską atsakysiu. Aš nesu nusiteikęs prieš Algimantą, kaip prieš asmenį ar asmenybę. Bet jis, būtent pradėjęs kurti savo religiją, kurią pavadino labai skambiu pavadinimu (skambesnį sugalvoti tikriausiai neįmanoma), pradėjo elgtis labai blogai. Tu nežinai priešistorės. Aš juk su Algimantu jo forume susipažinau dar iki tos jo religijos sukūrimo. Man labai patiko tai, ką jis tuo metu darė ir tai, ko jis mokė. Jaučiausi tikrai kaip mokinukas. Forume tuo metu aktyviai reiškėsi Emilis ir Vaidas (berods klaipėdietis). Kuomet paskaitydavau jų minčių, jaučiausi kaip koks pradinukas. Savarankiškai studijavau Urantijos Knygą ir kartu dalyvavau forume. Forume buvo dar gana nemaža grupė nuostabių žmonių. Taip pat jame buvo ir tie, kurie jau tada įžvelgė tam tikrus Algimanto netobulumus ir susireikšminimą. Aš su tokiais nedraugavau Tuo metu aš beveik besąlygiškai palaikydavau Algimantą. Forume visi dalyvavo gana aktyviai, kūrė įvairias temas. Nemažai temų sukūriau ir aš pats, kuriose dalyvavo ir pasisakydavo ir pats Algimantas. Tuomet aš rėmiau Algimantą, o Algimantas kartais paremdavo mane ar mane šiek tiek pataisydavo... Bet išaušo diena X. Nežinau, kas atsitiko Algimantui. Staiga kaip viesulas jis pradėjo trinti temas. Tuo metu iš tiesų buvo tokių beveik bereikšmių temų, kurias sukurdavo ir ne visai gero linkintys forumui, tačiau Algimantas pradėjo trinti ne tik tokias temas, tačiau ir mano, ir kitų labai gerų žmonių temas su tų žmonių asmeniniais patyrimais, išgyvenimais, nuoširdžiais pasakojimas. Mane ir kai kuriuos kitus to forumo dalyvius tuo metu ištiko šokas. Niekaip negalėjau suprasti, kas gi atsitiko. Bandžiau nuoširdžiai tai aiškintis su pačiu Algimantu, bet atsakymų nebuvo. Tuomet tik pradėjau analizuoti Algimantą su Urantijos Knygos tiesomis ir pastebėjau, kad jis jau yra nebe šios Knygos tiesų skleidėjas. Taip jis išliko labai labai tikinčiu, labai labai atsidavusiu (tik nežinia kam), jo mokymai nėra kažkokie ypatingai blogi. Šiuo metu aš jį laikau labai save susireikšminusiu mokytoju, tačiau džiaugiuosi viena aplinkybe, kad jis, kaip Liuciferis, tikrai neneigia Dievo ir Visuotinio Tėvo tikrovės, kitais aspektais jis man net labai primena Liuciferį, kuris savo deklaracijoje teigė, kam reikia tokio išplėsto kylančiųjų mirtingųjų mokymo (palyginimui Algimanto raginimas garbinti Rojaus Trejybę jau čia, Urantijoje, net nelaukiant patekimo į Rojų), Liuciferis labai sureikšmino savo asmenį ( palyginimui - "O pirmadienį, bendraujant su Tėvu, Jis man pranešė džiugią žinią, kad nuo tada, kada daviau priesaiką Rojaus Trejybei ESU NE TIK JO, TĖVO, BET IR ROJAUS TREJYBĖS AMBASADORIUS TARP SAVO SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ NE TIK ČIA, LIETUVOJE, BET IR VISOJE URANTIJOJE. Ir Jis įgaliojo mane kalbėti Jo, Tėvo, o taip pat ir Amžinojo Sūnaus bei Begalinės Dvasios vardu, o taip pat mokyti ir gydyti JŲ vardu.", "aš dabar sakau JUMS VISIEMS, kad jūs negalėsite pateikti pas JĖZŲ niekaip kitaip, kaip tik per MANO MOKYMUS, kurie yra iš ROJAUS TREJYBĖS. Kartoju dar dar kartą - NĖ VIENAS - NEI KUNIGAS, NEI PASTORIUS, NEI IMAMAS, NEI POPIEŽIUS...") O labiausiai man gaila tų nuoširdžių žmonių, kurie po tokio Algimanto akibrokšto pasitraukė ir iš to forumo, bet ir neperėjo į šį forumą. Kažkada aš į tą forumą kiekvieną dieną užeidavau kaip į šventovę, todėl man labai gaila ir to senojo forumo, ir jo dalyvių ir tos nuoširdumo, laisvumo ir atvirumo dvasios, kuri buvo tame forume. Gaila man, kad ir šiame forume nepavyko sukurti kažko panašaus, kas buvo aname forume, paprasčiausiai nuoširdumą, blaivų protą ir dvasingumą suderinti tikrai yra gana sunku...
Jolanta: Vaidai, suprantu tave, sunku prarasti tai kas tau buvo brangu. Tačiau tokia tikrovė, viskas kinta. Kažkada pagalvojau, kad žemėje nėra nė vieno dalyko kuriuo galėtum pasitikėti išskyrus dvasiniu Tėvu, gal ir tuo kad stengėsi eiti link jo, vadinasi savo gyvais patyrimais ir tai tur būt tiesa, kas mums atrodo brangu ir nuostabu štai kažkam kitam pasirodė nereikšminga ir išvalė kaip spamą. Tai tiesa, ir kad Algimanto mokymai neatitiks 100 procentų nė vieno žmogaus patyrimo kuris eina gyvuoju asmeninio patyrimo ir augimo keliu. Tačiau tai, kiek jį dabar suprantu, o suprantu manau gana nedaug, jo asmeninis religinis patyrimas yra fantastiškas, supranti na nėra kitos mokyklos kuri mokintų eiti gyvuoju keliu, nėra ir tiek, tačiau kad tai yra vienintelis tikras kelias esu tikra 100 procentų, na gal reikėtų sakyti šiai dienai tikra juk puikiai žinau kad tai kas dabar atrodo teisinga po kiek laiko taip pat atrodys teisinga o ir jei vėliau atsiras mokytojai, kurie taip pat mokins gyvojo įtikėjimo kelio, esu tikra kad pamatinius dalykus ims iš Algimanto patyrimo o gal mokymo. Pirmam būti visada sunkiausia. O kas liečia mane, pradedu suprasti kas anksčiau atrodė netinkama ir bloga, dabar atrodo kaip normalus elgesys esant tomis aplinkybėmis. Kiek anksčiau gyniau tradicines religijas, kuo toliau tuo labiau matau jų tamsą ir falšą, bet ne paviršutinį falšą, o tą kuris trukdo žmogui suvokti Tėvo buvimą visuje ir ėjimą link Tėvo, trukdymą to pagrindo kuris ir yra tikrovė, kuris ir yra vienintelis tikras dalykas. Gal tai netobula, bet tikra plačiaja prasme. Na pasakyk nors vieną vietą kur tikėjimo pagrindas būtų žmogaus asmeninis ryšys su Tėvu, ne paviršutinis, ne maldos šaltas salymas, o jausmų Tėvui pajautimas garbinimo eigoje. Kur dar galima mokintis eiti link gyvojo įtikėjimo atpažystant Tėvo bruožus savyje? Nėra daugiau kur. Dar neseniai, prieš keleta mėnesių galvojau, kad Urantijos knygą įdiegus kitose religijose viską galima būtų sutvarkyti. Dabar tikiu kad tikrai to nebus. Ir kodėl.....ogi todėl kad tenai yra netikri pamatiniai dalykai, kad ten riamiaiasi iliuzija, kad ten yra žmogaus protas nukreipiamas netinkama linkme kuri ir užkerta kelią pamatyti tai kas tikra. Bet šis virsmas įvyko visai neseniai. Suvokiau net tai, kad atrodo tokia smulkmena, kaip nežinojimas Dangiškų būtybių gausoa ir įvairių lygių, gali užkirsti žmogui norėti judėti į priekį dvasinės evoliucijos keliu. Ir daug kas kas iš karto atrodė smulkmena, vėliau pasirodo kaip kertinės kliūtys trukdančios žmogui suvokti savo padėti ir savo tikslus. Ir vienintelis mokymas kuris prasiveržia kaip mažas šviesos plyšelis yra Algimanto mokymai. Blyn, kaip viskas pas mus žemėje sudėtinga,
VaidasVDS: Jolanta, reikia tikėti ne į žmones, o į Dievą. Tuomet viskas savaime susitvarko... O dabar dar pateiksiu citatą apie Asmeninę religiją Tarp kitų dalykų Mokytojas pasakė: "Jūs gerai žinote, jog, nors nuoširdus tėvas savo šeimą myli kaip visumą, bet į juos jis žvelgia kaip į grupę dėl savo stiprios meilės šitos šeimos kiekvienam atskiram nariui. Jums nebereikia daugiau žvelgti į Tėvą danguje kaip Izraelio vaikui, bet vietoje šito jūs turite į jį žvelgti kaip Dievo vaikas. Kaip grupė, jūs iš tikrųjų esate Izraelio vaikai, bet kaip individai, kiekvienas iš jūsų esate Dievo vaikas. Aš atėjau ne tam, kad Tėvą atskleisčiau Izraelio vaikams, bet vietoje šito aš atėjau tam, kad šitas žinias apie Dievą atneščiau ir jo meilę ir gailestingumą atskleisčiau individualiam tikinčiajam kaip nuoširdų asmeninį patyrimą. Visi pranašai jus mokė, kad Jahvė rūpinasi savąja tauta, kad Dievas myli Izraelį. Bet aš atėjau pas jus, kad skelbčiau didingesnę tiesą, tokią tiesą, kurią daugelis iš vėlesniųjų pranašų taip pat suvokė, jog Dievas myli jus – kiekvieną iš jūsų – kaip individus. Per visas šitas kartas jūs iš tiesų turėjote nacionalinę ar rasinę religiją; dabar aš atėjau tam, kad suteikčiau jums asmeninę religiją.
Jolanta: Jei kalbėti apie asmeninį patyrimą tai taip tačiau turiu to gal būt ir kvaiko bruožo Donkichotiškumo, vis norisi išgelbėti pasaulį, ir juo toliau lendi juo liūdniau darosi. Ši citata Vaidai labai tinka mano šiandienos klausimui apie visuomenę ir atskirą individą. Bandysiu surasti citatą kurią norėčiau kad pakomentuotum.
Jolanta: (770.8) 68:6.11 Pasaulio požiūriu, per didelis gyventojų skaičius niekada nebuvo rimta problema praeityje, bet jeigu karų sumažėja, o mokslas vis daugiau valdo žmonių ligas, tai gali tapti rimta problema artimoje ateityje. Tokiu metu pasaulio vadovybei tai taps didžiuliu išminties išbandymu. Ar Urantijos valdovai turės įžvalgos ir drąsos tam, kad skatintų vidutinės arba stabilizuotos žmogiškosios būtybės dauginimąsi vietoje tų kraštutinumų, kada vystosi viršnormalūs žmonės ir kada milžinišku laipsniu auga grupės, kuriose yra menkesni už normalius žmonės? Turėtų būti puoselėjamas normalus žmogus; jis yra civilizacijos stuburas ir mutuojančių rasės genijų šaltinis. Menkesnį už normalų žmogų visuomenė turėtų kontroliuoti; jų neturėtų būti gimdoma daugiau negu reikalinga administruoti žemesnius pramonės lygius, tas užduotis, kurioms atlikti yra reikalingas aukštesnio už gyvulio lygį intelektas, tačiau kurios pateikia tokius žemo lygio reikalavimus, kad žmonijos aukštesniesiems tipams jos atrodytų tikra vergovė ir baudžiava. (771.1) 68:6.12 [Pateikta Melkizedeko, kažkada dislokuoto Urantijoje.]
Jolanta: Va ši citata žmogaus emociniu požiūriu yra priešprieša tavo pateiktai citatai. Ryte ir kilo susidvejinimas minčių, taro Kristaus meilės religijos ir žmonių visuomenės ėjimo šviesos link.
VaidasVDS: Ir dar, kalbant apie Algimanto religiją, galima drąsiai teigti, kad ją galima pavadinti Autoriteto religija, juk ją apreiškė pats autoritetingiausias dabartinis šio pasaulio žmogus - NE TIK TĖVO, BET IR ROJAUS TREJYBĖS AMBASADORIUS TARP SAVO SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ NE TIK ČIA, LIETUVOJE, BET IR VISOJE URANTIJOJE. O štai kaip Autoriteto religiją apibūdino Jėzus Kiekviena žmonijos rasė turi savo intelektualų požiūrį į žmonijos egzistenciją; dėl to proto religija visada tikrai turi atitikti šiuos įvairius rasinius požiūrius. Autoriteto religijos niekada negali susivienyti. Žmogiškąją vienybę ir mirtingojo brolystę galima pasiekti tiktai dvasinės religijos superdovanos dėka ir per šią dovaną. Rasių protas gali skirtis, bet visų žmonių viduje gyvena ta pati dieviškoji ir amžinoji dvasia. Žmogiškosios brolystės viltis gali būti įgyvendinta tiktai tada, ir taip, kai skirtingas proto autoriteto religijas persmelkia ir užgožia vienijanti ir kilninanti dvasinė religija – asmeninio dvasinio patyrimo religija. Autoriteto religijos žmones gali tiktai suskaldyti ir sąmoningai sukurstyti vienus prieš kitus; dvasinė religija vis didesniu laipsniu žmones suartina ir tampa priežastimi to, kad jie ima supratingai jausti vieni kitiems simpatiją. Autoriteto religija iš žmonių reikalauja, kad jie tikėtų vienodai, bet šitą įgyvendinti esant dabartinei pasaulio būklei neįmanoma. Dvasios religija reikalauja tiktai patyrimo vienybės – likimo vienodumo – suteikdama visišką laisvę tikėjimo įvairovei. Dvasios religija reikalauja tiktai įžvalgos vienovės, bet ne požiūrio ir nuostatos vienodumo. Dvasios religija nereikalauja intelektualių pažiūrų vienodumo, o tiktai dvasinio jausmo vienybės. Autoriteto religijos sustabarėja į negyvas dogmas; dvasios religija išauga į kupinos meilės tarnystės ir gailestingo veikimo kilninančių veiksmų vis didėjantį džiaugsmą ir laisvę. Tai, ką pabraukiau raudonai, aš ir įžvelgiu Algimanto autoriteto religijoje...
Jolanta: Gal ir taip Vaidai, bet kiek pažystų žmogų aplamai, retas kuris išgyventų be autireto, liūdna, bet tokia mūsų visuomenė, retas kuris pasikliauja savimi, žmogus ieškos autoriteto. Todėl ir sakau, kad Gyvasis tikėjimo kelias yra drasiūjų religija, ar tai būtų žmogus iš Urantijos grupės, ar ne iš jos. dažnas žmogus be autoriteto nueitų į visišką chaosą, jei nebūtų Algimanto tada salyčiau, lad tegu glaudžiasi po standartinių religijų sparneliu. Retas aplamai galėtų pažaboti savo gyvulį pats sau vienas be pavyzdžio, be autoriteto. O ką pats sakei kažkada, kad daugumą bus sunaikinti, tai ir vestų prie to sunaikinimo.
VaidasVDS: Jolanta, aš nematau tavo pateiktos citatos priešpriešos pateiktai mano citatai. Tu pajudinai gana rimtą problemą, kurią koks nors vienas žmogus tikrai negali pilnai ir visapusiškai gerai suvokti. Taip jau yra, kad šitas pasaulis nėra guminis. Kinija jau dabar labai riboja gimstamumą savo šalyje. Iš kitos pusės, jei žmogus gyvena tik tam, kad jis kaip nors pavalgytų ir nuolatiniame varge - tai nėra tikras gyvenimas, o tik egzistencija. Tokios egzistencijos metu žmogus dažniausiai net nemąsto apie Dievą arba mąsto negatyviai. Be to šis reiškinys turi savo mokslinį pavadinimą - eugenika. Urantijos Knygoje labai mažai parašyta, ką reikia daryti žmonijai. Civilizacija yra pavojuje, kada jaunimas ignoruoja susidomėjimą etika, sociologija, eugenika, filosofija, menais, religija, ir kosmologija. Tuo tarpu, kai planetinio Edeno Sodo tiesioginės giminystės vaikai gali save padovanoti evoliucinių rasių labiau išsivysčiusiems nariams ir šituo pagerinti žmonijos biologinį lygį, tai labiau išsivysčiusių Urantijos rasių palikuonims nebus naudinga poruotis su žemesnėmis rasėmis; tokia neišmintinga kryptis sukeltų pavojų jūsų pasaulio visai civilizacijai. Nepasisekus pasiekti rasių suderinimo Adominio metodo dėka, dabar jūs privalote savo planetoje spręsti rasių pagerinimo problemą kitokiais ir didele dalimi žmogiškaisiais prisitaikymo ir kontrolės metodais. Likus daug laiko iki Materialiojo Sūnaus ir Dukros, biologinių gerintojų, atvykimo į planetą, besivystančių gyvulinių rūšių žmogiškieji potencialai buvo išeikvoti. Šitą gyvulinės gyvybės biologinę būseną Gyvybės Nešėjams atskleidžia pagalbinių proto dvasių mobilizavimo trečiosios fazės reiškinys, kuris įvyksta automatiškai vienu metu su visos gyvulinės gyvybės išeikvotu sugebėjimu sukurti ikižmogiškųjų individų mutacinius potencialus. Žmonija Urantijoje savo mirtingojo vystymosi problemas turi spręsti su tais žmogiškaisiais palikuonimis, kokius ji turi – iš ikižmogiškųjų šaltinių daugiau nebeatsiras jokių rasių per visą ateities laiką. Bet šitas faktas neužkerta galimybės tam, kad būtų pasiekti nepalyginamai aukštesni žmogiškojo išsivystymo lygiai išmintingai globojant tuos evoliucinius potencialus, kurie mirtingųjų rasėse vis dar tebėra. Tol, kol dabartinės rasės bus taip perkrautos menkesniais ir degeneruotais palikuonimis, tol rasių susimaišymas dideliu mastu būtų kuo labiausiai pražūtingas, bet prieštaravimai dėl tokių eksperimentų daugiausia remiasi visuomeniniais ir kultūriniais prietarais, o ne biologiniais svarstymais. Net ir tarp menkesniųjų rūšių palikuonių, hibridai dažnai yra geresni už savo protėvius. Hibridizavimas rūšis pagerina dominuojančių genų dėka. Tarprasinis susimaišymas didina tikimybę, jog hibridas turės didesnį skaičių pageidaujamų dominantų. Per praėjusį šimtą metų rasinio hibridizavimo Urantijoje buvo daugiau negu per tūkstantmečius. Didžiulės disharmonijos pavojus dėl žmogiškųjų rūšių sukryžminimo yra labai smarkiai perdėtas. Pagrindinės "metisų" problemos kyla dėl visuomeninių prietarų. Pitkerno salų eksperimentas sumaišant baltąją rasę su polineziečių rase gerai pavyko, nes baltieji vyrai ir Polinezijos moterys buvo kilę iš gana gerų rasinių palikuonių. Baltosios, raudonosios, ir geltonosios rasių labiausiai išsivysčiusių tipų sukryžminimas tuoj pat sukurtų daug naujų ir biologiškai veiksmingų bruožų. Šitos trys tautos priklauso pirminėms sangikų rasėms. Baltosios ir juodosios rasių sumaišymai tokių pageidautinų tiesioginių rezultatų neduoda, bet ir palikuonys mulatai nėra tokie nepageidaujami, kokiais juos stengėsi padaryti visuomeniniai ir rasiniai prietarai. Fiziniu požiūriu, tokie baltai-juodi hibridai yra nuostabūs žmonijos pavyzdžiai, nepaisant savo nežymaus nepilnavertiškumo kai kuriais kitais atžvilgiais.
Jolanta: Parašyta Vaidai, mano pateiktos citatos gale. Riboti mažiau išsivysčiusių individų dauginimasi. Ir tai logiška, kaciau nacistiška. Taip pat parašyta, kad žmonija gali degraduoti, eiti atgal, kaip jau yra anksčiau buvę. Tai va, tai ir sukėlė priešpriešą manyje. O juk logiška, kai asocialių šeimų palikuonių labai daug, o normalios šeimos turi tik po 1 palikuonį, degradavimas visuomenės garantuotas. Tai rašo ir tavo pateiktos paskutinės citatos pradžioje. Tačiau Urantijos knygoje taip pat rašoma, kad rasių maišymas, dabartiniais laikais jau būtų pragaištingas. To kas nepadaryta anksčiau jau nepadaryta.
VaidasVDS: Jolanta, taigi mes turime problemą ir ją reiks kažkaip protingai spręsti. Bet mes komentaruose jos tikrai neišspręsime. Tai nėra fašistiška. Nereikia paimti ir naikinti žmonių ar sukelti ligas ar karus. Reikia kiek įmanoma labiau šviesti žmones. Protingi supras, degradavimo kelią pasirinkę tikrai nesupras. Tad reikia saugoti protingus ir išmintingus žmones, bei sudaryti visokias kliūtis degraduojantiems ar degradavusiems, ir tą reikia daryti humaniškai. Bet kol tai bus pradėta spręsti tikrai protingai ir humaniškai, manau praeis dar nemažai laiko...
Jolanta: paijutau blogietė, nes kai vaikui išsakiau savo mintis jis mane radikale išvadino. O aš jam sakiau, kad jei moter ir vyro du vaikai atsidūrė vaikų namuose, trečiam reikai užkirsti kelią gimti padarant nevaisingus. Jei vyras nesantuokoje paliek du vaikus taip pat atimti vaisingumą. Jei žmogus serga psichine liga neturi jis turėti palikuonių. Kei šeima pkliūna į asocialių sarašą ir po to susilaukia palikuonio dėti baudas, jei atsisako auginti tada vaikus atimti vaisngumą, o skatinti tik normalių šeimų vaikų gimimą. Tai va, vaikas juokėsi iš manęs, sako, mama, mane saugojai nuo radiklaumo o dabar pati tokia esi. Bet kaip kitaip, manai kad asocialūs žmonės mano kad jie nenormalūs? tai kiti nenormalūs, ojie patys au atrodo labao gudrūs.
Jolanta: Prisimink Vaidai iš Urantijos knygos, kiek kartū žmonių visuomenė degradavo, kiek kartų ėjo atgal ir labai stipriai. Šiandien mane nustebino Andono auklėjimo būdas kaip spresti konfliktus. Kai vaikai susipykdavo, lieodavo pasiimti pagalius ir mušti medį, pykstant ant medžio ir jį visaip vadinant, laimi tas kurio lazda pirma suluš. Genialu galvoju, viena pyktį išlieja, kita pyktį perkelia ant medžio o ne ant žmogaus, plius konfliktas išprestas, nėra asmeninio pažeminimo, vačia tai pedagogika, o štai jau Snagikų giminė ir Nonditai buvo karingi, smurtą naudojantys. Kad ir religine prasme, kiek dažnai žmogus gryždavo į laukinį gyvenimą. Manote, kad mūsų visuomenė toliau jau paženkusi, moksliškai taip, emociškai ir religiniu požiūriu manau kad ne.
emipetras: Jolanta , o kodėl tu manai , kad tik Algimantas moko gyvojo Kelio religijos ? Gyvojo asmeninio dvasinio patyrimo . Kodėl taip manai ? Štai čia ir visa bėda , arba pats didžiausias džiaugsmas visų Algimanto pasekėjų - būti tik panašiu taip , kaip Algimantas , visomis frazėmis ir visais aspektais. Ir nebandyk kitaip atrodyti , nes būsi suprastas taip kaip BALTA varna arba kaip ALIOŠA iš provincijos . Žinau ir mačiau , kad pas jį renkasi daug puikių žmonių , tačiau asmeninės tikėjimo LAISVĖS ten jau nebėra , nėra ir tos tikros brolystės , bent jau toms BALTOMS varnoms . Jeigu nori pasijusti BALTA varna , tai pabandyk . Aš jau tuo , per dvejus bandymų metus , aiškiai įsitikinau . Sekta ir tiek . Tačiau , tai , kad labai stengiamasi pabrėžti tas aukštas dvasinis lygis visų jo mokinių , žmones dalinai pritraukia . Tik vėliau , tie ,, baltavarniai , nevierni tamošiai '' pradeda kelti klausimą . KODĖL TAIP ? Kol supranta , kad tai tikras sektantizmas , nors aišku labai dvasiškai modernus . O dėl Gyvojo kelio , tai geriau ir nesiginčykime . Visame pasaulyje , žmonės trokštantys pažinti save ir Dievą aukštai danguje , ir Dievą žmoguje , visose tautose ir žemynuose , praktikavo ir teoriškai klausė ĮŽYMIAUSIŲ MOKYTOJŲ mokymų ir praktiškai mokėsi užgirsti Dievo balsą savo prote ir tuo gyvu patyrimu vedė save nuo dvasinės teorijos į aukščiausio lygio praktikas . Čia toje sektoje yra nesąmonė ir blėfas , kad tik urantiečiai moka eiti Gyvuoju keliu . Tikri pasaulio mokytojai , o jų tikrai yra ir šiandiena NEVIENAS , moko savo mokinius , gyvojo dvasinio kelio . Kitaip ir būti negali . Visi , kas pripažysta tik VIENĄ DIEVĄ , EINA Gyvuoju Keliu . Ir nereikia painioti katalikiškų mišių su žmonijos mažais šviesuliais , kiekvienos tautos ir nacijos tais švyturėliais , kurie jau šiandiena , kuo puikiausiai save veda nestandartiniais Gyvaisiais dvasinias Keliais . Nereikia užsiciklinti , kad pasaulyje , dvasiniu centru tapo tik LIETUVA , tik Algimato dėka . Juk tai didžiausias absurdas . Tai visos planetos brolystės principo paminimas po kojomis . Vaidas VDS , teisingai pastebi , ta religija yra Autoriteto religija . Gal kam tai ir įdomu , tačiau aš noriu ir mėgstu laisvą asmeninę religiją , kurioje galime būti ir dvasiniai broliai ir sesės , tačiau laisvi visomis savo mintimis ir požiūriais . Aš mėgstu laisvus , religingus žmones , su plačiu dvasiniu požiūriu ir laisvu savo dvasiniu patyrimu , ir kurio neakcentuoja kaip dogmos , bet tik pasako savo kelią , savo patyrimą ir tik , ir ne kitaip .
Jolanta: Emili, lyginu, vertinu ir pasveriu, kad ir kaip norėčiau kad taip nebūtų bet tai tiesa, nėra kitos alternatyvos. Kad žmonės kitose religijose kartais patiria gyvajį tikėjimą irgi faktas, tačiau prisiminusi save, aš nesupratau kas tai yra, žinojau kad tai fantastiška, bet nesupratau kodėl taip atsitiko, iš kur tai atėjo ir ką daryti kad tai išlaikyčiau. Tačiau vieno Dievo idėja nėra gyvasis kelias, vieno Dievo idėjos laikosi ir Dievobaimingi, kurie bijo Dievo, vieno Dievo idėjos laikosi ir tik ritualus suvokiantys kaip tikėjimą, manau kad šiais laikais beveik visos religijos laikosi vieno Dievo. Na pasakyk kokią religiją, kur nebūtų fetišo, kur nebūtų sureikšminamas tam tikras ritualas, arba kad nesinaudotu tam tikromis papildomomis apsauginėmis priemonėmis, talismanais, kažkokiais apsauginiais žodžiais, kurioje religijoje žmogus pats atsako už tai kad jaučiasi gerai, visur tai kas bloga norima kažkam permest, norima atlikus kažkokį ritualą nusiplauti rankas už savo veiksmus, savo žodžius. Kurioje religijoje yra skatinamas suvokimas kas svarbu ir stengiamsi atsikratyti beprasmių dalykų suvokiant Gyvojo Dievo idėjos, kad Dievas tai nėra paveikslėlis, tai nėra kryžius, kad Dievas žmogui pasireiškia per meilę, kuri ir skatina tapti vis panašesniu į jį. Šiai dienai manau, kad į išlikimą gali pretenduoti visų religijų atstovai, manau kad Algimanto idėja nėra vienintelė užtikrinanti išlikimą, gal tik mokintis reikės kitiems daugiau, bet tai smulkmena, tačiau būti čia laimingu, Žemėje, gali padėti tik gyvoji religija. Deje, dar prieš keleta mėnesių aš taip pat gyniau tradicinių religijų idėją, dabar manau kitaip. Tik manau kad radikaliai nereikia skelbti tos idėjos, na nepriaugo dauguma žmonių tam, tai tiesa, gal reikia nustoti rūpintis kitais ir palikti viską evoliucijos savieigai. Bet UGNINIS žmogus jau atėjo į žemę ir jo yra ateitis, žmogus Dievą išgyvenentis savyje. Čia jau Rerichų idėja apie uginį žmogų ir kad jo era dabar turi prasidėti, bet tai akivaizdu, ši era prasidėjo, todėl kas anksčiau tiko dabar jau sensta, Ugninio žmogaus erai, ugniniam žmogui, religiją reikia išgyventi, o ne patikėti. Patirti ją savo kailiu, suvokti savo protu, pajusti savo širdimi. Tai nėra parašyta Urantijos knygoje, bet tuo taip pat tikiu 100 procentų nors ir visas pasaulis tam priešintūsi.
VaidasVDS: Jolanta, atkreipk dėmesį į šią citatą Civilizacijos vystymasis Urantijoje ne taip jau labai ir skiriasi nuo civilizacijos vystymosi kituose pasauliuose, kurie patyrė dvasinės izoliacijos nelaimę. Tačiau, kada jis yra palyginamas su visatos ištikimais pasauliais, tada jūsų planeta atrodo nepaprastai susipainiojusi ir smarkiai atsilikusi intelektualios pažangos ir dvasinio pasiekimo visose fazėse. Dėl jūsų planetos nelaimių urantijiečiams yra užkirstas kelias daug ką suprasti apie normalių pasaulių kultūrą. Bet jūs neturėtumėte įsivaizduoti tokių evoliucinių pasaulių, net ir pačių idealiausių, tokiomis sferomis, kuriose gyvenimas yra rožėmis klotas. Mirtingųjų rasių pradinį gyvenimą visada lydi kova. Pastangos ir sprendimai sudaro esminę dalį tam, kad būtų įgyjamos išlikimo vertybės. Taigi sutvarkius dvasinio atsilikimo reikalus, galima pasiekti didelę pažangą. Tam ir duota mums Urantijos Knyga. Tik kol kas labai sunku Jos tiesoms skintis kelią. Mes šiandien palietėm tokią gana sunkią temą. Gal ir nebūtina kam nors atiminėti vaisingumą, jei kokiu nors būdu galima jį grąžinti į doros kelią. Čia vis tik svarbiausias faktorius turėtų būti intelektas ir paveldėtos savybės. Aš tikrai nesitikiu, kad kažkokiu stebuklingu būdu galima greitai pakeisti pasaulį. Tas pakeitimas gali užtrukti šimtmečius. Mes tik pradedama tuos pakeitimus. Čia noriu priminti Jėzaus nuorodas dėl Dievo karalystės suradimo “Dangaus karalystę sudaro šitokie trys pagrindiniai dalykai: pirma, Dievo aukščiausiosios valdžios realybės pripažinimas; antra, tikėjimas į sūnystės su Dievu tiesą; ir trečia, įtikėjimas į aukščiausio žmogiškojo troškimo vykdyti Dievo valią – būti tokiam, kaip Dievas – veiksmingumą. Ir šitai yra evangelijos geroji naujiena: kad įtikėjimo dėka kiekvienas mirtingasis gali turėti visus šituos esminius dalykus, reikalingus išgelbėjimui.” Būti tokiu, kaip Dievas reiškia nuolat siekti augančio tobulumo. Siela gali atsirasti nepriklausomai nuo intelektualios kultūros, bet negali atsirasti, kada nėra protinio sugebėjimo ir troškimo – pasirinkimo išlikti ir sprendimo siekti visą laiką augančio tobulumo – vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Tačiau tobulumo nereikia suprasti kaip tapimo kažkokiu perdėtai pamaldžiu, kažkaip ypatingai garbinančiu. Šiame pasaulyje manau mums reikia mokytis to, ko moko angelai pirmajame gyvenamajame pasaulyje Iš jų išmoksite, kaip spaudimui leisti vystyti stabilumą ir užtikrintumą; kaip būti ištikimiems ir nuoširdiems ir, kartu, linksmiems; kaip be nusiskundimų priimti išbandymus ir kaip be baimės žvelgti į sunkumus ir netikrumą. Jie paklaus: Jeigu jums nepasiseks, ar jūs ir vėl energingai pakilsite naujam mėginimui? Jeigu jums pasiseks, ar išlaikysite gerai subalansuotą laikyseną – stabilų ir sudvasintą požiūrį – bet kokių pastangų metu ilgoje kovoje sutraukant materialios inercijos grandines tam, kad pasiektumėte dvasinės egzistencijos laisvę? Net ir kaip mirtingieji, taip ir šitie angelai iš tikrųjų buvo daugelio nusivylimų šaltinis, ir jie taip pat nurodys, jog kartais jūsų patys skaudžiausi nusivylimai yra tapę jūsų didžiausia palaima. Kartais pasėtas grūdas žūsta, kaip sudūžta ir jūsų nuostabiausios viltys, prieš tai, kada jos galėtų iš naujo atgimti tam, kad duotų naujo gyvenimo ir naujų galimybių vaisių. Ir iš jų išmoksite mažiau kentėti apėmus liūdesiui ir nusivylimui, pirma, kurdami mažiau asmeninių planų, susijusių su kitomis asmenybėmis, ir tada, susitaikydami su savąja dalia, kada jūs esate ištikimai įvykdę savo pareigą. Jūs sužinosite, kad savo vargus padidinate ir sėkmės galimybes sumažinate į save žvelgdami per daug rimtai. Nieko negali būti aukščiau už darbą savojo statuso sferoje – šitame pasaulyje ar kitame. Labai svarbus yra darbas ruošiantis kitai aukštesniajai sferai, bet niekas neprilygsta to pasaulio, kuriame tuo metu jūs gyvenate, darbo svarbai. Nors svarbus yra darbas, bet savasis aš nėra svarbus. Kada jūs jaučiatės svarbiu, tada prarandate energiją dėl to, jog vargina ir drasko ego didingumas, taip, kad labai mažai energijos belieka darbo atlikimui. Savojo aš sureikšminimas, ne darbo sureikšminimas, išsekina nesubrendusius tvarinius; sekina būtent savasis aš, o ne pastangos jį pasiekti. Jūs galite atlikti svarbų darbą, jeigu nesureikšminate savojo aš; jūs galite atlikti keletą dalykų lygiai taip lengvai, kaip ir vieną, jeigu save paliekate nuošalyje. Įvairovė atgaivina; monotonija yra tai, kas alina ir sekina.
Jolanta: Vaidai, visiškai su tavimi sutinku, Pradedame nuo pardžių (čia tik dislusija, o ne prieštaravimas, nes pritariu viskam ką parašei) Pirmojis citata, suvokiu tai ir matosi tas susipainiojimas man paskutiniu metu labai stipriai, tačiau Vaidai, nepamiršk, kad mūsų planeta yra eksperimentinė planeta ir nevyksta taip kaip kitose planetuose žingsnelis po žingsnelio kad ir mažais bet tik pirmyn, ne kartą buvp gyvybės nešėjau nemaloniai nustebinti degraduojančiomis gyvybės rūšymis, taip pat buvo nustebinti ir šoktelėjusiais intelekto pasireiškimais, tačiau kartas nuo karto planetos žmonės pradeda eiti atgal. Antra citata. Geriausia susidaryti vaizdą apie pasaulį, tai prisiminti save tam tikrose etapose, ką tada jautei, kaip galvojai, kokias mintis įsileidai o kokių neįsileidai. Tai nėra visuotina taisyklė, bet stebėdama žmones ir prisimindama savo anksčiau patirtus pojūčius šiai dienai manau, kad bent jau bandyti judėti į priekį nedaug gali. Supranti, baimė, nepasitikėjimas savimi žmones stabdo nuo individualių sprendimų tiek dvasinėje, tiek socialinėje aplinkoje. Dauguma žmonių yra bailūs, jie bijo prisiimti atsakomybės todėl paklūsta masės nuomonei. Net ir tie kurių intelektas jau subrendęs Šviesos religijai. Todėl šiai dienai labai stipriai veikia lyderių pavyzdys. Kitas niuansas, didėjant žmonijos žemo išsivystymo žmonių jie kuria visuomenėje taisykles pagal savo standartus, taip kuriama žemos moralės kultūra, kuri vėl veikia ir tuos labaiu išsivysčiusius bet bailesnius. Kas liečia paskutines dvi citatas, tai tikrai taip, tačiau Vaidai turi praeiti laiko su Urantijos knyga (man taip buvo) kad suvoktum visa ko esmę (manau kad dar daug ką atrasiu naujo ). Tobulumo siekimas yra gerai, tai pirmas akstinas judėti pirmyn, tačiau dažnas menkai suvokia o kas yra tas tobulumas. Kaikytis 10 Dievo įstatymų? Atsisakyti žemiško gyvenimo? Būti nenuodėmingam visiškai? Patikėk Vaidai, labai sunku žmogui susivokti tame, čia perskaityti neužtenka, tai turi pervirti žmogaus pojūčiuose. Ši vieta aplamai apima žmogaus laimės receptą, juk laimingais nori būti visi, bet retas kuris suvokia kas jį padarytų laimingą. Taip ir su tobulumu. Dabar labai stipriai susimasčiau, o kokia mano pozicija šioje vietoje, nes paskutiniu metu visai negalvoju apie tobulumą. Gal kai vidus užpildytas gyvu turiniu tai savaime gaunasi, tu negali elgtis kitaip kaip tai taip. Ir tai nereiškia tobulumo, tai paprasčiausiai esi tu, tau gera taip, tu nori taip o ne kitaip gyventi, tai yra mėgavimasis gyvenimu ir 0 aukos. Tačiau buvo laikas kai siekiau tobulumo, bet tai nebuvo džiaugsmo ir laimingo gyvenimo laikas, tačiau manau reiklaingas tam tikru etapu.
VaidasVDS: Labas Jolanta. Pagaliau pradėjome susikalbėti . Matai aš Urantijos Knygą, ir beveik tik Ją, studijuoju jau septintus metus. Todėl tai, ką tu jauti dabar ir tai, kur tu painiojiesi, aš jau esu patyręs. Bet paskubinti tavęs aš tikrai nei galiu, nei noriu. Geriausiai būna tuomet, kai tai išgyveni. Todėl tiktai laiko bėgyje ateina suvokimas. Jei žmogus tobulėja, keičiasi ir jo suvokimas. Ir tai yra ir gerai, ir tai yra to žmogaus tobulėjimo kelias. Svarbu nesustoti, neužstrigti kažkokioje vienoje vietoje. Tai vadinama asmeniniu patyrimu, kuris yra daug geriau už teorines žinias. Žinios yra reikalingos tik tam, kad geriau suprastai, ką patiri. Tikrai atrasi dar daug visko naujo... Bet mūsų planeta yra ne tik, kad eksperimentinė, tačiau ir vis dar dėl maišto pasekmių izoliuota nuo dvasinio pasaulio. Ir gali būti, kad ji išliks izoliuota dar labai daug tūkstantmečių. Yra toks urantų leidžiamas žurnalas "Jesusonian". Visai neseniai jame buvo ši tema gana išsamiai išnagrinėta. Jie pasidarė išvadas, kad izoliacija dar gali tęstis net iki 80000 metų. Yra ir kitokių urantų, čenelingo atstovų, kuriems priklauso ir Algimantas. Jie teigia, kad jau maištininkai yra sunaikinti ir apie tai pirmi sužinojo kažkokie Naujosios Zelandijos urantai. Aš tikrai labai skeptiškai vertinu čenelingą, ypač žinant, kad izoliacija tikrai dar neturėtų būti panaikinta. Na o apie apreiškimus Naujojoje Zelandijoje gana komiškai kalba pati Urantijos Knyga Žmonių rasės tiktai paviršutiniškai priima keistą ir naują religiją; jos iš tikrųjų priderina ją prie savo papročių ir senųjų tikėjimo būdų. Tą gerai iliustruoja pavyzdys iš Naujosios Zelandijos vienos genties, kurios šventikai, po to, kada oficialiai priėmė krikščionybę, skelbė, jog tiesiogiai iš Gabrielio gavo apreiškimų, kurie sako, jog pati ta gentis tapo Dievo išrinktąja tauta, ir nurodė, kad jai yra leidžiama laisvai pasinerti į palaidus lytinius santykius ir į daugelį kitų savo senųjų ir smerktinų papročių. Ir tuoj pat visi naujai atversti krikščionys perėjo prie šitos naujos ir mažiau reiklios krikščionybės versijos.
Jolanta: Vaidai, nepyk bet pradėjus skaityti tokią žinutę iš karto atmetimas klyla. Gal nejauti tu to, bet taip stipriai išlenda visažiniškumas, kad atrodo ką ir bekalbėti su tokiu žmogumi. Na bet arba išgyvendinsi tai arba ne O tai ką tu rašai apie Urantų spėjimu man kelia lengvą šypseną. Na man nesuprantamas dakykas, kiek žmogus turi turėti arogancijos, kad bandytų spresti Dieviškų būtybių elgesio motyvus gal net trukmę, čia kaip būrimas iš kavos tirščių. Man sunkiai suvokiamas toks žmonių elgesys bet matyt jie turi savo motyvus.
Jolanta: Nejau kai kurie žmonės tikrai tik tiek temato kad ir šioje knygoje. Bet manau kad tokių spėjikų yra labai daug studijuojančių Urantijos knygą ne vienerius metus. Kai perskaičiau tavo žinutę apėmė neviltis, kad šviesos šaltinis gali būti panaudojamas kaip tamsos skleidimo priemonė pakliuvus į nemokšų rankas arba į mėgstančių manipuliuoti kitais žmonėmis rankas. Bet ........ na pagalvojau, gal tik reikia į tai nekreipti dėmesį, nesigilinti ir daryti kas tau atrodo tinkama daryti. Džiaugiuosi kad nesidomiu jokių lyderių samprotavimais, išvedžiojimais apie Urantijos knygą. Esu tik aš, Urantijos knyga, Gyvosios pamaldos (jos fantastiškos), na dar oponentai su kuriais lengvai pasišpilkiuoju beje tai irgi duoda stimulą augimui. Po paskutinio mūsų pokalbio priėjau išvadą, kad gal žmogus ir gali puoselėti mintį į išlikimą ne gyvojo įtikėjimo, tačiau puoselėti viltį dėl brolystės ir seserystės be gyvojo ryšio su Tėvu tikrai negali, nes purvas kuris kaupiasi gyvenant materialiame pasaulyje neišivalo niekaip kitaip kaip tik gyvame ryšyje su Tėvu (bent man neišsivalo), Urantijos knygą galima studijuoti kiekvienam atskirai, tačiau palaikyti gyvąjį tikėjimą kiekvienam atskirai yra super sudėtinga. Ir kai pagalvoju, kad Algimantas išlaikė jį tokį stiprų per tiek metų, plius augino, tiek puolamas iš išorės.....na fantastiška......tai turi būti taip stipru, kad negaliu su juo lygintis net mažuoju piršteliu. Matau savo gležnumo, ne tikėjimo, jis manau tvirtas kaip uola, bet savo psichinės būkės kai veikia tam tikri faltoriai, matau kaip kartais emociškai paleidžiu gyvąjį ryšį, nors protu vis taip pat tikiu Tėvu, bet nustoju jį jausti (danar retai, bet būna, anksčiau dažniau būdavo), nora ką kalbu ir dabar būna, tik gal greičiau atsistatau ir to jau taip nesureikšminu. O štai šis žmogus, budamas vienas atlaikė tokį neigimą, gal net puolimą. Koks turi būti stiprus tikėjimas, galvodama apie save, mastau, kad jei tas mažas daigelis kurį jaučiu savo viduje taptų dideliu medžiu tur būt ir manęs nepalenktų, bet koks tas medis turi būti didelis ir stiprus. Tik tokį stiprų Dvasinį stuburą turintis žmogus gali atlaikyti tokias audras. Dabar žinau kas yra man pavyzdys ir kokio Dvasinio stuburo noriu aš pati. Ne žodžiai sakomi, ne mitys, o žmogaus elgesys, jo stiprybė, jo tvirtumas, jo nepalenkiamumas. Tai labai stipru, ir labai gera turėti tokį pavyzdį.
emipetras: JOLANTĖLE , tu labai blaškaisi po savo vidinį pasaulį . Taip negerai ir nestabilu , o protas , siela ir dvasia nepatiria harmonijos . Tai kas tu esi šiandiena , tave tai turi džiuginti ir raminti . Reikia tikėti ne tik Dievu , bet ir pačiu savimi . Tiesiog reikia būti pačiu savimi ir nesižavėk per daug autoritetais . Kas išeina iš žmogaus tas yra 100 procentu yra žmogiška . Kas išeina iš Dievo , tas 100 procentų yra dieviška . Geriau mokykis atpažinti ir užgirsti savo vidinį balsą , o per tai mokykis užgirsti ir Dievo balsą , tai yra mūsų mielo mimnčių Derintojo subtiliąją korektūrą savo mintyse . Tai yra daug svarbiau ir naudingiau negu išklausyti išmintingiausias maldas ir dvasingiausius čenelingus . Žinok vieną , mes nei vienas neperlipsime savo lygio dvasinės kartelės , nors apie tai kalbėsime ir kalbėsime , kad mes jau ją seniai pakėlėme į aukštesnį aukštį , tačiau tai bus tik proto iliuzijos. Mes kiekvienas turime savo dvasinį lygį ir tuo savo lygiu mes turime būti begalo laimingi , tą gyvenimo dieną . Kita diena jau pati savaime mus truputi pakylės . Reikia tuo tikėti ir reikia tuo gyventi . Mūsų dvasinės kartelės aukšti nustato ne mūsų intelekto ar sielos įgeidžiai , bet mūsų mielasis minčių Derintojas . Ir kol tu neužgirsi savo minčių korektūros per šią dieviškąją DVASIĄ , kol tu ,,nesusikalbėsi su Dievu '' tol viskas bus tik ,, naprasnyj trud '' . Jausmai , ašaros , virpesiai , drebuliai - be dieviškojo minčių DERINTOJO pastiprinimo ir nuosavos sąmonės minčių koregavimo , yra tik preliudija , į dvasinio pasaulio gelmių pažinimą . Riekia labai rimtai siekti vidinės ramybės ir nepainioti to su aktyviu išoriniu fiziniu gyvenimu . Fiziniame gyvenime gali būti ir striptizo šokėja , tačiau viduje turi būti Marija Magdalietė . Kanalas pas Dievą turi būti švarus ir tikras , o išorinis gyvenimas - pagal išlikimo galimybes , bet ne amoralus . Kaip gyventi ir kaip išgyventi viską užgirsi savyje , kai rimtai tuo susidomėsi ir rimtai tuo patikėsi . Svarbiausia šiame kelyje yra tikėjimas savi , kad tu tai DIEVO DVASIA . Kai taip nuolatos mąstysi , viskas taps aišku kaip dieną .
Jolanta: Nepykit vyrai, bet matyt man čia nebėra ką daryti. :)
emipetras: Kodėl nebėra ? Kaip tik atvirkščiai - labai daug reikia daryti ir dėl savęs ir dėl savo artimo , ir dėl savo tolimo , ir dėl mėgiamo ir dėl nemėgiamo žmogaus . Mūsų gyvenimas , tai nuolatinė kova už būvį , už gyvenimo mirksnių , kuo ilgesnį išlikimą . Kai aš sakau , kad viduje turi būti ramybė , tai dar nereiškia , kad žmogus gali būti abejingas brangiems žmonėms , gamtai , visai socialinei aplinkai ir apskritai visam supančiam pasauliui . Kai nuolatos praktikuoji , kai nuolatos esi garbinimo maldoje , kai nuolatos esi ryšyje su dieviškąją dvasia , visa tai teikia vidinę ramybę ir tuo pačiu išorinę psichinę stiprybę , visiems įvykstantiems išoriniams kontaktams , kai kontaktuoji , su žmonėmis ir įvairiais pratekančiais reiškiniais . Miela Jolantėle - RAMYBĖS ir dar kartą RAMYBĖS , ir viskas bus gerai .
Jolanta: Emili, o iš kur tu ištraukei kad pas mane nėra ramybės. Bet nenoriu nieko įrodinėi, gal paprasčiausiai čia jau nebėra ką daryti. Per daug tave gerbiu kaip žmogų, kad galėčiau rašyti ką nors kas tave galėtų pažminti, tačiau savęs menkinti irgi neleisiu, gal palinkėmime vienas kitam RAMYBĖS ir skirtykimės į savo smėlio dėžes. Gyvenimas gražus tame, kad viskas evoliucionuoja, tai kas tiko vienam gyvenimo etapui pradeda varžyti kitame gyvenimo etape, tai kas tave kėlė viname gyvenimo etape, pradeda smukdyti kitame gyvenimo etape. Bet patikėk, neužmiršiu tavo nuopelnų mano augime, jie buvo per daug reikšmingi ir svarbūs ir labai ačiū Tau už juos. Ir manau kad čia esantys visi tą žino, kad gyvenimas yra gražus tiek, kiek to grožio turi pats žmogus, kaupkime grožį ir tegu viskas mums nušvinta gražiausiomis gyvenimo spalvomis. RAMYBĖS Jums visims. Su meile Jolanta
VaidasVDS: Tegul kalba išmintis Dvasinis augimas atsiranda iš besivystančios sielos vidaus. Spaudimas gali asmenybę deformuoti, bet jis niekada neskatina augimo. Net ir švietimo spaudimas yra tiktai neigiamai naudingas tuo, kad jis gali padėti užkirsti kelią pražūtingam patyrimui. Dvasinis augimas yra didžiausias ten, kur bet koks išorinis spaudimas yra mažiausias. "Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė." Žmogus vystosi geriausiai tada, kada šeimos, bendruomenės, bažnyčios, ir valstybės spaudimas yra mažiausias. Bet šito nereikia suprasti taip, jog pažangioje visuomenėje nėra vietos šeimai, visuomeninėms institucijoms, bažnyčiai, ir valstybei. Kada visuomeninės religinės grupės narys laikosi tokios grupės reikalavimų, tada jis turėtų būti skatinamas naudotis religine laisve iki galo reikšdamas savo asmeninį aiškinimą apie religinio tikėjimo tiesas ir religinio patyrimo faktus. Religinės grupės saugumas priklauso nuo dvasinės vienybės, o ne nuo teologinio vienodumo. Religinė grupė turėtų sugebėti naudotis nesuvaržyto mąstymo laisve taip, kad jos nariai netaptų "laisvamaniais." Bet kuri bažnyčia, garbinanti gyvąjį Dievą, patvirtinanti žmogaus brolystę, ir išdrįstanti pašalinti savo nariams bet kokį dogmatinį spaudimą, gali su didžiule viltimi eiti į ateitį.
Fredas: ...dvasios religija išauga į kupinos meilės tarnystės ir gailestingo veikimo kilninančių veiksmų vis didėjantį džiaugsmą ir laisvę. Bet,.. šitose tarnystesė taip pat reikia mokėti įžvelgti sukčiavimo atvėjų,kada darydamas kitiems gerą matai,kad tavimi naudojasi. Todėl viskam reikalinga dvasinė įžvalga.
VaidasVDS: Tu Fredai, esi teisus Gera įžvalga atsiranda per metų metus, jei yra tobulinama. Mes per mažai susimąstome apie pasakymą, kad Dievas nėra asmenų gerbėjas. Jei jau siekiame tobulumo, tai ir mes labai atsargiai turime žiūrėti netgi vienas į kitą. Kartais iš tiesų yra sunku kritikuoti gerai pažįstamą ar asmenį, kurį laikai draugu ar gerbi. Bet kartais reikia, nes mes nei vienas nesame tobuli netgi kaip žmonės. Jei save mes ištobulintume, tai atsitiktų štai kas Derintojai tiesiog negali, per vieną gyvenimo tarpsnį, savavališkai suderinti ir sinchronizuoti dviejų tokių nepanašių ir skirtingų mąstymo tipų, žmogiškojo ir dieviškojo. Kada jie tą padaro, kaip kartais jiems tą yra pavykę padaryti praeityje, tada tokios sielos yra pervedamos tiesiai į gyvenamuosius pasaulius be būtinybės patirti mirtį. Taigi kol mes čia, mes nesame tobuli. Tad išminties siekiantis žmogus turėtų tik padėkoti, kad kažkas jį kritikuoja ir be abejo turėtų stengtis kažką taisyti. Be abejo galima ir ginti savo poziciją, bet tuomet reikia siekti konsensuso, o ne pasilikimo prie savo nuomonės. Du išmintingi žmonės tikrai gali rasti konsensusą, o jei vienas bus nelabai išmintingas, tai konsensusą pasiekti bus sunku... Mes visi dar esame labai žali, studijuodami Urantijos Knygą. Be to, kad studijos būtų efektyvesnės, reikėtų, kad diskusijoje nuolat dalyvautų bent nuo kelių iki 10 išminties siekiančių žmonių. Kol kas ir su tuo yra labai striuka. Todėl racionalu, kad galima paskaityti žmonių minčių, kurie Urantijos Knygą studijuoja jau daug metų. Yra labai neblogas straipsnis apie Urantijos Knygos studijavimą http://urantia.ru/Wattles/01.asp (rusų kalba) ir http://www.personal.kent.edu/~jwattles/share_ub.htm (anglų kalba)
emipetras: GRYNOJI DIEVIŠKOJI DVASIA , manau , niekada nemato sukčiavimo ir manau yra absoliuti meilė ir dvasinė šviesa vienodai laikantį visą pasaulį savo glėbyje . Žmogaus protas ir žmogaus siela tokio altruistinio lygio niekada nepasieks , na nebent kai pasieks ROJŲ . Todėl čia Žemėje , net aukščiausi dvasiniai šviesuoliai turi rūpintis ir savimi ir savo fizinio kūno poreikiais , jeigu nenori tapti tik vaikščiojančiu dvikoju , nebeturinčiu jokio estetinio vaizdo . Šis gyvenimas yra toks ir ne kitoks , todėl žmogus turi savyje viską suderinti ir ir gudrumą ir išmintingumą , ir dvasingumą , ir savo išorės estetinį vaizdą , kad nepiktintų kitų žmonių , o tie savo ruožtu per tai nepadarytų nuodėmės . Vienu žodžiu turi gyventi kaip VAIRUOTOJAS , reikia viską matyti ir viską įvertinti , turi matyti ir pirmyn ir atgal ir kas dedasi šonuose . Tam matymui , nuojautai , žinojimui - mums talkina labai AUKŠTOS DVASIOS .
NE TAI: Dabar žinau kas yra man pavyzdys ir kokio Dvasinio stuburo noriu aš pati. Ne žodžiai sakomi, ne mitys, o žmogaus elgesys, jo stiprybė, jo tvirtumas, jo nepalenkiamumas. Tai labai stipru, ir labai gera turėti tokį pavyzdį Pavyzdys gali buti naudojamas palyginimui.Jo siekimas, atkartojimas, kopijavimas, kad ir dalinai, tai ne tai. Kito patyrimas kaip pavyzdys DAR LABIAU NE TAI.
VaidasVDS: Pavyzdys pavyzdžiui nelygu. Kito patyrimas gali būti ir naudingas, ir žalingas. Protingi mokosi iš kitų klaidų, kvailiai - iš savų. Bet geriausia yra savo kailiu viską patirti...
emipetras: Štai teisingas filosofo CHAN FEI (III a iki mūsų eros) patarimas: Pernelyg didelis noras sau naudos atveda į rūpestį. Jeigu yra rūpestis, tai atsiranda negalia ir išminties veikla nusilpsta. Jeigu išminties veikla nusilpsta, tai dingsta ir jausmo saikas. Jeigu nusilpsta jausmo saikas, tai ir veiksmai suvokiami netvarkingai. Jeigu veiksmai suvokiami netvarkingai tai ateina nesėkmės ir pergyvenimai. Ateina nesėkmės ir pergyvenimai, o rūpestis apgaubia visą žmogaus intuiciją. Jeigu rūpestis apgaubia visą intuiciją, tai atveda prie nesėkmės. Nesėkmės žmogui iškviečia sielvartą. Jeigu pergyvenimas ir skausmas įsiskverbia į žarną ir skrandį, tai jie griežtai pažeidžia žmogų, iššaukdamas kankinantį skausmą. Jeigu griežtai pažeidžia, tai žmogus, atsilaikęs prieš skausmą, pats save bara. Toks atsitraukimas ir priekaištas paties sau tuščias noras sau naudos. Todėl ir sakoma „Nėra didesnio pavojaus kaip norėti sau naudos“
Vėjas: Pažvelgei į mane spėjau pamatyti skruostų raudonį Tavo žvilgsnio veltui ieškojau nusigręžei Visa nublanko papilkėjo sunerimo širdis Kaip man būti be tavo artumo Kaip Žinojimas neguodžia atmintis neatstoja raudonio skruostų Susiruošiu į kelią tavęs ieškoti bet kur eiti Rytui artėjant vien tavęs lauksiu
Vikaras: Vėjo vardas Štai sėdžiu prie paskutinio eilėraščio Panikos bangos ritasi į krantą Plaunančios Plaunančios Plaunančios Sniegą Ir Smėlį po kojomis Nešančios (Salą lygių galimybių) Nusišypsok Sako grynakraujis klajoklių palikuonis (Vėjo brolis jis) Ir ištark mano vardą Lyg mėnulis jį tartų Klodamas savo atspindį Viduržiemio jūroje Bet gniaužiantis kvapą Dykumos skonis Per aštrus Grynakraujei snaigių palikuonei Slenkančios smėlio bangos Sudrumsčia mėnulio atspindį Vėjau Tavo sapnas mano įsčiose Kokia rytoj tavo sielos spalva? (Ana Žeins) :)) Ana če tau eilėraštį parašė...
Vėjas: AUŠRA nakties skraistė išplonėjo rausvuos skruostuos akys sužibėjo tavo šviesaus veido skaityt nemokėjau turtų gausą išliejai vargšas paimt nemokėjau draugaut tik iš tolo galėjau apsimečiau kad skubėjau gyventi skubėjau nes žinojau su tavim nesuspėju šviesios akys per daug man spindėjo sąmonė aptemo mintys ištuštėjo nusiminiau žvilgsnį nuleidau kasdienybė atėjo tavęs ilgėjaus karti tiesa bylojo greta gyvent negebėjau
Adleris: poezija gydo ligotą dvasią
vėjiena: Atsirėmęs į vėją pajustum Kaip juda Tektoninės plokštės po kojom Kaip druska virsta cukrum Nuo juoko Stogas tuoj pakils, nemeluoju
vėjiena: va taip https://www.youtube.com/watch?v=-x-NviTxL1M
Vėjas: PROGRESINIAMS KELIAUNINKAMS Materialios egzistencijos tikrovė yra susieta su nematoma energija, o taip pat ir su matoma materija. Kada Visatos energijos yra tiek sulėtinamos, kada jos įgauna reikalingą judėjimo lygį, tada esant palankioms sąlygoms, tos pačios energijos tampa mase.* Pagrindiniai Jėgos Organizatoriai iškeliauja į erdvę ir jos energijas mobilizuoja tam, kad jos imtų reaguoti į gravitaciją, į Visuotinio Tėvo Rojaus traukimą; o vėliau atvyksta Sūnūs Kūrėjai, kurie šitas reaguojančias į trauką jėgas organizuoja į apgyvendintas Visatas, ir ten atsiranda protingi tvariniai, kurie priima į save Rojaus Tėvo dvasią ir vėliau pakyla pas Tėvą, kad taptų tokie, kaip jis, visais įmanomais dieviškumo požymiais.** Kuriančioji Dvasia kartu su Sūnumi Kūrėju yra atsakinga už tvarinių sukūrimą... Kuriant protingų tvarinių visatą... Mirtingųjų tvarinių vėlesnėje evoliucijoje Sūnūs Gyvybės Nešėjai parūpina fizinį kūną, pagamintą iš sferoje egzistuojančios organizuotos medžiagos, tuo tarpu Visatos Dvasia prisideda “gyvybės pūstelėjimu“.*** Visatos Orientuotojai. Jie yra visų kylančiųjų tvarinių, kurie paskutinį kartą stabteli Salvingtone, savo kilmės visatoje, tada, kada stovi ant dvasinio jaudinančio patyrimo bedugnės, atsiveriančios prieš jus milžiniškoje Orvantono supervisatoje, krašto, tikrieji draugai ir absolventų vadovai. Ir tokiu metu neretas kylantysis patiria tokį jausmą, kurį mirtingieji galėtų suprasti tiktai palygindami su žmogiškosios nostalgijos emocijomis. Praeityje glūdi pasiekimo sferos, sferos , kurios tapo pažįstamos ilgos tarnystės ir morontinio pasiekimo dėka; priekyje yra nusidriekusi didingesnės ir daug labiau milžiniškos visatos iššūkį metanti paslaptis.**** * 133_5_10 ** 56_9_13 *** 34_2_5 ****39_1_10
Adleris: nesuprantu, kam priekaištauti vienas kitam, jei abu esat „blokuotojai“ be jokios naudos niekam vienas gabesnis savarankiškai minties išraiškai, kitas esamai situacijai stengiasi pritaikyt citatas pastarasis atvejis primena anuos laikus, kai rašant mokslinį darbą bet kuria tema, negalima buvo apseiti be citatos iš Lenino raštų Vėjas irgi nesibaido citatų - žiūr. aukščiau tai kur čia šuo pakastas? trokštat stimuliacijos? o be jos neišeina apseit? gal kažkurį vaikystėje per daug „stimuliavo“ tėvas ar motina? jei norit, kad forumas gyvuotų, apmąstykit, ką reiktų keist, o nepaksnokit pirštais vieni į kitus. De...rodos tarnauja Kaligastijai bet proto ko gero daugiau turi laikykitės, vyrai, nepasiduokit ambicijom, jos ne vieną gerą idėją yra sužlugdę
VaidasVDS: Adleri, kaip skleisti Urantijos Knygos žinią, nenaudojant citatų? Ar žinai, kai buvo iškraipyti visi taip vadinami šventi raštai? Juos užrašė žmonės, galvojantys, kad tik jie teisingiausiai supranta tai, ką užrašo, kad juo veda pats Dievas. Aš bent Urantijos Knygoje randu labai tiesiogines prasmes, taip pat pastebiu, kad minčių sistemą galima suvokti, tik surinkus tas prasmes iš įvairių Knygos vietų. Bet tą suprasti gali tik kiti žmonės, kurie įdėmiai skaitė ir studijavo Urantijos Knygą. Urantijos Knygos apimtis yra labai didelė, todėl sunkiausia Joje yra surinkti tas tiesiogines prasmes į visumą. Iš tiesų kai kuriais klausimais ir kompetencijos šiek tiek trūksta. Todėl labai džiugu, jei randu, kad kas nors kitas tokius darbus atlieka, pavyzdžiui tokius http://www.urantia-s.com/urantia/aroundbook/16 http://urantia.at.ua/ Nelabai kreipiu dėmesio į visokiausių narcizų virkavimus. Supratau, kad dar reiks labai ilgai kovoti su mistikais, fanatikais ir save įsimylėjusiais asmenimis. Bet vis tiek galų gale nugalės meilė
Adleris: VaidaiVDS, mylintis - nekovoja, nepravardžiuoja, į viską žiūri ramiai, na, arba susižavėjęs, susijaudinęs žinia greičiausiai sklinda per informavimo priemones ir tiesiogiai bendraujant su žmonėmis facebook'e - visiškas štilis, nedarantis garbės nei Jakubėnui, nei šio forumo administratoriui, jei toks iš viso yra šiuo momentu, o reklama ten - labai galinga Tavo citatas perskaito tik tie, kurie čia užeina, o jų šiuo metu, pastebėjau, yra labai mažai, be to, kai esi skaitęs ir atsimeni, nelabai įdomu vėl tą patį, nežiūrint kokiam kontekste panaudoji gerai suprantu tavo siekį surinkti tiesiogines minčių prasmes į visumą, manau, visi skaitantys tai daro - vieniems tai lengviau, kitiems gal sunkiau, bet juk esmė - knygos visumoje, o ne atskirose dalyse. dėkui už nuorodas, pasidomėsiu, tik rusų mano gan silpna pasakysiu atvirai - aš įsimylėjęs Urantijos Knygą, bet forume retai pasisakau, nes apie jos nešamą žinią kalbu tiesiogiai su žmonėmis - toks mano darbas lik sveikas, pasistenk nekonfliktuot su tuo devynvardžiu - jis mąsto originaliai, tad gali atrodyt, kad nori pasirodyt, bet taip jau yra su tais nestandartiniais
VaidasVDS: Adleri, parašei "mylintis - nekovoja". Ne tik aš su tuo nesutinku. Urantijos Knyga su tuo taip pat nesutinka Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Dvasinė religija reiškia pastangas, kovą, konfliktą, įtikėjimą, ryžtą, meilę, ištikimybę, ir žengimą į priekį. Proto religija – autoriteto teologija – iš savo formalių tikinčiųjų tokių pastangų reikalauja mažai arba iš viso jų nereikalauja. Tradicija yra saugus prieglobstis ir lengvas kelias toms baimingoms ir neryžtingoms sieloms, kurios instinktyviai vengia dvasinių kovų ir protinių neaiškumų, susijusių su įtikėjimo kelionėmis, kada yra išplaukiama į drąsų jaudinantį žygį neištirtos tiesos atvirose jūrose ieškant dvasinių realybių tolimųjų tokių krantų, kokius gali atrasti besivystantis žmogiškasis protas ir kokius gali patirti besivystanti žmogiškoji siela. Nereikėtų per daug įsimylėti būtent Knygą, daug geriau mylėti Dievą ir savo bičiulius, bet ir aš labai mėgstu tuos Urantijos Knygos mokymus Čia kelios angliškos nuorodos http://www.sciteclibrary.ru/texsts/eng/stat/st3905eng.pdf http://www.ubthenews.com/documents/Diamond2R920_000.pdf
Adleris: nepyk, bičiuli, bet šiek tiek painiojiesi kontekste už nuorodas dėkui, jau esu skaitęs, gali dėt ir rusiškas – mano tėvukui labai tinka už pamokymus dėkui - kaip galėjau būti toks nesusipratėlis :DDD bet žinai savo vaikus aš myliu, o nesu įsimylėjęs va, kas tau ir kerta per pakinklius - nejauti rašančiųjų nuotaikos, viską dėlioji paragrafais į lentynėles bet kiekvienam savos nuodėmės :DDD sėkmės
VaidasVDS: Adleri, jei tu čia tą kontekstą pritaikei apie Urantijos Knygos įsimylėjimą, tai aš į tai atsakiau šypsenėle ir tavo kontekstą lyg ir supratau. Jei tu ne apie tai, tai paaiškink man žioplesniam, tikrai neužpyksiu. Gal iš tikrųjų mes kai kurias mintis ar veiksmus išreiškiame savuose kontekstuose, kurių nesupranta kiti. Aš taip pat mėgstu kai kurias mintis įtraukti į kontekstus tam, kad iššaukti kitų pamąstymus (man patinka sveikai mąstantys žmonės), bet gana dažnai sulaukiu nesupratimo, bet dėl to per daug nesuku galvos...
emipetras: Viskas čia yra gerai . Ir citatos yra gerai ir gyvo , Urantijos knygos , žodžio išnešimas į žmones taip pat yra labai gerai . Matote bičiuliai , tie kas plačiau domisi , kaip šios civilizacijos avangardinė , dvasinė literatūra derinasi su Urantijos knygos aukštybių apreiškimais , tokie žmonės visokias citatas supranta kaip pokalbio ar rašinio , sustiprintą mintį dvasioje . Tačiau , jeigu žmogus tik siaurai pradeda žiūrėti į bet kokį , kad ir patį geriausią dvasinį apreiškimą ar pradeda garbinti , labiausiai iškilusį dvasinį autorių ir autoritetą , tada įvykasta susiaurėjims ir savo sielos asmeninio horizonto matymo kampo . Aš tai visada mėgstu platų požiūrį į dieviškas tiesas ir man labai įdomu įvairų autorių požiūris , kaip ir įvairių Raštų tekstai ir mintys . Pasaulis yra įvairus , visos Tiesos ateina per žmones . Nei viena Tiesa netapo materialia įšraiška be žmogaus dalyvavimo šios Tiesos gimime . Dievas sukųrė kūriniją vien tam , kad joje kažkada atsirastų Žmogus , pagal paveikslą ir panašumą į Dievą . Mes žmonės , vienas kitame , visada turime matyti Dievo paveikslą , nors ir kaip tai sunku mūsų loginį protą priversti taip mąstyti , tačiau tai yra , viso ko , centrinė ašis .
Vėjas: “tiesa ateina per žmones“, “Dievas sukūrė kūriniją vien tam, kad joje kažkada atsirastų žmogus“: jeigu žvelgsime toliau; -kad atsirastų protas ir valia. Tuomet kūriniją, kaip aplinką, papildyti apreiškimais. Kad žmogus galėtų gyventi ne vien materialų gyvenimą fizinėje aplinkoje. Bet ir žengti pirmuosius amžinybės žingsnius. “Iš išorės, žvelgiant į vidų, visata gali atrodyti, jog yra meteriali; iš vidaus žvelgiant į išorę, ta pati visata atrodo, jog yra visiškai dvasinė“. Nei Jėzaus palikti mokiniai-apaštalai nieko nenuveiks (ė) nebendraudami asmeniškai su lankytojais, klausytojais, mokiniais ir tarpusavyje visuomeninių-religinių susirinkimų dėka. UK dokumentų tiesa neduos daigų forumuose, feisbukuose, susirašinėjimuose. Nepadės nei Derintojas, nei Pagalbinės Proto Dvasios, nei Tiesos Dvasia, nei jos “sukoncentravimas“ -Šventoji Dvasia.
Adleris: Vėjas rašo: UK dokumentų tiesa neduos daigų forumuose, feisbukuose, susirašinėjimuose. nesutinku. geroje dirvoje daigai sudygsta, jei sėkla bus sveika Vėjas rašo: Nepadės nei Derintojas, nei Pagalbinės Proto Dvasios, nei Tiesos Dvasia, nei jos “sukoncentravimas“ -Šventoji Dvasia. o kas padės? Vaidai VDS, viskas gerai, žinosiu, kaip į šypsenėles reaguoti kovoti = karas mylėti = meilė jokia citata šiuo klausimu ne autoritetas nesu religininkas, o asmeninė dvasinė religija = įtikėjimui, meilei, pasiaukojimui, ištikimybei, pagalbai etc prašiau nekonfliktuoti su Vėju, bet tau, kaip nuo žąsies vanduo kokiam kontekste bežiūrėsi, rodos, kad stengiesi pats atrodyti forumo lyderiu, bet Tadui, Die...skatinant kai ką esminio pakeist, tik atsikalbinėjat, kas lyderiams nebūdinga lyderiai patys siūlo idėjas ir būdus jas įgyvendint matai, čia nesvarbu, ką kiekvienas galvojam apie save – svarbu, kaip kiti, perskaitę tekstą, supranta sėkmės visiems
VaidasVDS: Bet koks dvasinės tiesos skleidimo būdas yra geras. Tik apie Jėzų sakoma, kas matė Jėzų, tas matė Tėvą. Kuomet tai bandoma pritaikyti kokiam nors žmogui, kartais per daug jį įsimylima, kad net nesugebama suprasti, kada jis pradeda nusikalbėti. Ir taip buvo su begale žmonių (tame tarpe ir su Jakubėnu, gal būt taip gali būti ir su Vėju, labai panašu, kad jis mėgsta būti dėmesio centre). Žmonės taip įsimyli savo lyderius, kad nemato jų klaidų, o tada prasideda bėdos. Tik tuomet, kada žmonės, nors ir būdami skirtingi, pradės sutarti tarpusavyje ir sugebės rodyti pagarbą vieni kitiems, neišskiriant savęs, tik tada bendravimas duos rezultatus. Bet, jei koks narcizas šauks - tik aš geriausias, tik paskui mane eikite, niekada nieko gero iš to nebus...
Vėjas: Atsirandančios sielos dirva yra žmogiška ir materiali, bet proto ir Derintojo šis naujas vaisius yra dvasinis, dieviškas, amžinas. Tegul kiekvienas žmogus pasirūpina, kad charakterio intelektualūs ir moraliniai pagrindai būtų tinkami išlaikyti besiplečiančios ir kilninančios dvasinės prigimties anstatą. Šios prigimties augimas nuolat remsis jūsų protu ir morale –šiomis planetinės prigimties dimencijomis.
emipetras: KAIP JUMS ATRODO ŠIS MOKYMAS ? MAN TAI ATRODO , KAD TAI PASIGYRIMAS . PRIEŠ KĄ ? O štai dabar toks NETIKĖTAS KVANTINIS-KOKYBINIS šuolis perėjus net nuo Rojaus Trejybės garbinimo dar ir prie AŠ ESU šlovinimo, tai tokio paties aukščiausio dažnio virpesių nepatiria net visoje kūrinijoje nė viena dvasia, be urantų, nes AŠ ESU negarbino, ir negarbina, niekas, net ir ROJUJE – NĖ VIENA ASMENYBĖ. Ir štai būtent urantai – NAUJOJO VISATOS AMŽIAUS IŠTAKOS VISAI KŪRINIJAI – pradėjo garbinti ne tik Rojaus Trejybę, bet ir tą nesuvokiamąjį BEGALINĮJĮ – AŠ ESU. Tai pamėginkite įsivaizduoti, koks tai yra milžiniškas virpesių dažnio ŠUOLIS, kurio prieš tai nebuvo niekur – tik ROJAUS TREJYBĖJE-AŠ ESU. Ir štai dabar tie – patys mažiausieji – mirtingieji, ir dar tamsos apimtoje planetoje, kur du šimtus tūkstančių metų viešpatavo tokio žemo dažnio virpesiai, po Planetos Princo nuopuolio į maištą – neša tokio AŠ ESU garbinimo ir šlovinimo gyvąją ŠVIESĄ būdami šiam garbinimui, kaip ir NAUJAJAM VISATOS AMŽIUI, IŠTAKOMIS visai KŪRINIJAI, patiria tokius paties aukščiausio dažnio virpesius, kokių iki tol jie net nesvajojo patirti. Kai kurie net ir bijojo garbinti Rojaus Trejybę, mintyse manydami – kam to reikia, tą juk ir taip darysime ROJUJE, kam taip skubėti? - todėl ne vienas būtent IŠ TOS BAIMĖS nustojo lankyti net gyvąsias pamaldas. 2014-01-16 Algimantas
VaidasVDS: Adleri, konfliktą sukelia pikti žmonės. Pyktis visada blogas patarėjas. Galima būtų nereaguoti, bet tuomet jis taps dominuojantis, jausis nugalėjęs. Atsimeni kaip Jėzus mokė? 1. Už blogį atsilyginti blogiu – teigiamas, bet neteisingas metodas. 2. Kentėti blogį nesiskundžiant ir nesipriešinant – grynai neigiamas metodas. 3. Gėriu atsilyginti už blogį, pareikšti valią tokiu būdu, kad taptum padėties šeimininku, blogį nugalėti gėriu – teigiamas ir teisingas metodas. Kova nebūtinai yra karas, tai gali būti ir diskusija, siekiant gero rezultato, su sąlyga, kad abu ar keli diskutuojantys yra gana sveiko proto...
Adleris: tai kuriuo metodu, manai, kad vadovaujiesi pats? bandau suprasti VaidasVDS rašo: Galima būtų nereaguoti, bet tuomet jis taps dominuojantis, jausis nugalėjęs. ar supranti, kaip bjauriai galvoji apie sielos brolį, studijuojantį tą pati apreiškimą? proto „sveikumą“ nustatyti palikit medikams, nes, spėju, tiek VaidasVDS, tiek Vėjas su kate bei emipetras tikrai jais nėra
VaidasVDS: Adleri, aš žiūriu tik į darbus (veiksmus). Kada iš žmogaus veiksmų matosi, kad jis tikrai netrykšta meile kitiems, bet nuolat aukština save ir savo išmąstymus, tai matosi, kad jis net nepradėjęs suprasti šio Apreiškimo. Beje kažkada draugiškai susirašinėjau su Algirdu. Jis žino mano e-mailą, gali man parašyti, bet nerašo. Visada galiu aiškintis ir viešai, ir susirašinėjant. Tačiau tikrai asmeniškai visada kovosiu su bet kokiu asmeniu, kuris puikuosis prieš kitus ir dar dangstysis Urantijos Knygos studijomis. Toks jau esu, susitaikykit su tuo
Adleris: jei jis tau nerašo, gal pats parašyk ir pasiaiškinkit asmeniškai, o nekelkit čia-forumo stiklinėje audros kad Vėjas nelinkęs diskutuoti, o kelti audrą, esu pastebėjęs...uždaviau kelis klausimėlius ir nesulaukiu iki šiol atsakymo. diskusija-tai pokalbis, ar ne taip?
VaidasVDS: Matai, Adleri, yra žmonių, kurie kelia audras ir turėdami tam tikrų tikslų. Bet kokiai diskusijai aš esu pasiruošęs. Tačiau ir man nelabai patinka šio forumo aplinka. Todėl turiu minčių kažką veikti kitur. Dabar esu susikūręs sau nemažai temų ir jas nagrinėju atskirai. Kuomet įkeliu kai ką į šį forumą, tai sulaukiu tik visokių vėjų. Padiskutuoti rimtai ir kultūringai čia nėra gana gerų galimybių. Bet dėl to per daug nesigailiu. Geram produktui sunokinti reikia laiko...
Adleris: nepasiduok įtarumui - tai žudo sielą jei nepatinka - keisk sukurk naują forumą lietuviškam servery - veik kam nagrinėti naujas temas vienam - įkelk netrokšk vien gerų galimybių - kurk sėkmės
Jolanta: www.youtube.com/watch?v=Y5fzs4CqPoY Viskas labai paprasta mielieji :) kaip matau niekas čia nepasikeitė :) blogai, praėjo gal metai o viskas tame pačia lygyke :) Evoliucionuokit mielieji :) diskusijos gerai, kai norima iš jų mokintis o ne įrodinėti savo tiesą. Juk ir Urantijos knygoje parašyta, kad einant Dvasinio tobulėjimo keliu mes būname vienu metu ir mokytojai ir mokiniai. Iš kažko mokomės, kažkam perduodame ir taip žingsnelis po žingsnelio visi judame pirmyn, taip neatsiranda labai didelis supratimo atotrūkis tarp mokinio ir mokytojo, taip mes apsaugome save nuo tobulumo prakeikimo, taip mes galime suvokti vis naujas plotmes. Juk gyvenimo metai kokybės prasme vertingi tiek kiek mes patobulėjome, kiek ko naujo suvokėme, kiek tai ką suvokėme pradėjome taikyti praktikoje. Stovintis vanduo prarūgsta. Net Urantijos knygoje parašyta, nesvarbu kurioje vietoje esate dabar, svarbu kur būsite ateityje. Taip kad judėjimas yra visos evoliucijos esmė, o juk evoliucija ir yra visos Kūrinijos esmė. :)
Rimantas: Jolanta rašo: Viskas labai paprasta mielieji :) kaip matau niekas čia nepasikeitė :) blogai, praėjo gal metai o viskas tame pačia lygyke :) Evoliucionuokit mielieji :) diskusijos gerai, kai norima iš jų mokintis o ne įrodinėti savo tiesą. Ar tavo pačios evoliucionavimas pasireiškia tame, kad gal vis geriau kritikuoji kitus ar yra kitokių požymių? Gal reikia vaikščioti į seminarus, kad tobulėtum? O gal visgi kiekvienam savo? Gal leiskim kitiems būti tokiais, kokie jie yra, kad ir netobulais arba degraduojančiais ir mylėkim juos tokiais. O gal nekreipkim į juos dėmesio arba nekęskim? Visi variantai ne iš lengvųjų. Tame ir įdomumas:)
Jolanta: pasidalisniu Rimai, ki nusprendžiau čia nesilankyti, dėl pastoviai kylančių žodinių konfliktų, kurie buvo argumentuojami tam tikromis priemonėmis, kurios lyg ir turėtų būti neginčijamos, bet ištrauktos iš konteksto įgaudavo tą atspalvį kurio norėdavo, jaaučiau beprasmybę ką nors čia sakyti. Vakar viena moteris gal pati to nenorėdama paskatino mane sugryžti. Ir daugiau gal nei po metų atsivertusi šį tiklapį pamačiau tą patį vaizdą. Pašnekovai kiti bet priemonės tos pačios. Taip kaip per tuos metus lygiai taip pat intensyviai skaitydama Urantijos knygą kai ką suvokiau daugiau nei turėjau tada kai čia lankiausi, pamačiau vaizdą kuris mane nuliūdino, tai turškenimsis tame pačiame vndenyje. Gal aš apsirinku ir šios svetainės misija tokia kad galima bendrauti tik iki tam tikro lygio....gal būt. Bet esmė tame, kiek yra ugdomojo aspekto čia, nesvarbu kieno, skaitančių, rašančių,o kiek yra noro pasipuikuoti savo žiniomis. Urantijos knygoje parašyta, kd iki pačio Rojaus mes atliksime du vaidmenis, tai mokinio ir mokytojo, iš kažko mokinsimės ir kažką mokinsime ir taip per visą kūriniją. Todėl suvokus, kad tavo žinios yra tik tam tikras mažas pasiekimas, o didelė neatvertų paslapčių dalis lieka dar priešakyje, turėtume žinoti kad mūsų tiesos yra tik dalinės, o gal ir ne visada teisingos, nes jos yra gana žemo mūsų suvokimo produktas. Iš to seka, kad kiekviens diskutuojantis žmogus turėdamas dalinę tiesą kaž kuria dalimi yra teisus, o kažkuriame neteisus. Kiekvienas, be išimties, save irgi priskaičiuoju. Todėl ginčydami kito tiesą turime įvertinti tikimybę, kad gl būt mes ginčijame tą tiesos dalį kuri mūsų yra neteisingai suvoktaa. Tada kyla sekantis klausimas, o kam iš viso diskutuoti? Prasmė yra. Mūsų pačių savęs ugdyme, kad įvertintume kito žmogaus suvokimą ir suteiktume kitam žmogui sužinoti jūsų tiesos suvokimą, taip muoseliuodami mes ir judėsime pirmyn.
Jolanta: Beje didžaiusią mokymosi pažangą padariau tada, kada viduje kritikuodma Algimantą išmokau neatmesti jo žinių o atidėti ir po kurio laiko, kažką suvokiant naujo ištraukdavau tas seniai girdėtas Algimanto tiesas ir puikiai infiltruodavau savo suvokime. Pripažinimas savo ribotumo buvo didžiausias mano postūmis į priekį. Taip, aš esu ribota, esu netobula, bet kaip gera žinoti kad turėsiu tiek daug laiko tobulėti :) iki pat Rojaus :)
Rimantas: Jolanta rašo: Taip, aš esu ribota, esu netobula, bet kaip gera žinoti kad turėsiu tiek daug laiko tobulėti :) iki pat Rojaus :) Jeigu gera, Jolanta, tai ir žinok:) Turbūt nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų būti vis tobulesnis, tik to tobulumo supratimas skiriasi. Vienas nori būti stipresnis,kitas greitesnis, kitas turtingesnis, dar kitas dvasingesnis... Viskas priklauso nuo programos. Būna, kad noras tobulėti dingsta ir tobulėjimas sustoja, tai irgi priklauso nuo programos. Žmogus galvoja, kad jis ką nori tą ir daro, bet iš kur tas noras atsiranda? Iš laisvos valios? Gal. Bet tada ir visa atsakomybė to žmogaus. Tada ir viskas kas yra sukurta žmonių rankomis yra žmonių protinės veiklos rezultatas. Kažkodėl man tai atrodo abejotinai. Man gera žinoti, kad visa kas yra ir vyksta aplinkui (ir aš pats) yra viena ir tas vienis yra pats Kūrėjas, kuris yra tobulas, bet kad būtų įdomiau nusprendė pažaisti ir šiek tiek užsimiršo arba užsihipnotizavo. Šito žaidimo eigoje jis tobulėja arba degraduoja, stato arba griauna... Viskas jau yra, bet užsimiršime atrodo, kad eina laikas ir kažkas vyksta. Nieko naujo aš čia neišradau, visa tai jau šimtus kartų buvo parašyta ir pasakyta, bet kažkodėl parašiau, gal taip užprogramuotas, o gal ir nėra tokio-kažkokio "aš":)
Jolanta: kiekvieną kartą po kokio veiksmo save vertinu, kas darė įtaką vienam ar kitam pasirinkimui. Ar noras vykdyti Tėvo valią, ar mano gyvuliukas. Deje dažnai turiu pripažinti kad gyvuliukas nugali. Kai to nepastebi kažką darydama tai tiek, to juk turėsi laiko pasitaisyti, liūdniausia tada kai žinai jog vykdydama Tėvo valią turi pasielgti vienaip, bet dėl iškilusios baimės pasielgi kitaip. Ir nesvarbu kad tai neturėjo jokios neigiamos reikšmės, bet tave nugalėjo gyvuliukas ir dėl to darosi liūdna. Mano pažystami atsakytų, juk tai normalu, esi žmogus, nevaidink Dievo ir t.t. Daug kas tame mato aroganciją, norą būti kitokia, per paskutinius metus tikrai daug bendravau tikėdama, kad žmogui tik reikia parodyti kryptį link Tėvo ir jis pats toliau viską suvoks, deje........todėl stengiuosi ribotis nuo žmonių nuomonės kuri nepadeda augti. O ir mano pačios gyvuliuks gajus, nors suvokiu kūrinijos planą ir savo misiją jame. Ko tada norėti iš tų kas nesuvokia? Milijonas ir vienas klausimas kyla, ir jų kyla vis daugiau nei randu atsakymų. Bet kokį pergalės jausmą pajuntu kada randu išeitį, kad nepasiduoti baimei, bet kartu ir nešokiruoti visuomenės, kai Tėvas parodo kaip turiu elgtis. Bet kol kas tai tik pradžia, tą jausmą tik kartą patyriau, po to kai atsirado noras vykdyti Tėvo valią, kai radau sprendimą kaip turiu elgtis vykdydama Tėvo valią ir kartu nekenkdama sau materialioje plotmėje. Ar sugebėsiu tai išlaikkyti........manau kad pirminė degradacija tikrai įvyks, taip paprastai būna, du žingsniai pirmyn ir vienas atgal, bet gal būt......na tiek to, tai kas bus tas bus :)
Jolanta: Rimatai, viena ką žinau tai kad tikrai visa atsakomybė yra tik pačio žmogaus rankose. Metų metus žmogus norėjo kad kažkas kitas būtų atsakingas už pasekmes. Iš dalies taip ir yra, nes mums duodama milijonas šansų pasitaisyti, tačiau tik tavo pačios valios dėka arba judėsi pirmyn arba ne. Dažnai sakau, kad gyvasis įtikėjimas tai Naujo mastymo, stiprių žmonių požiūris į religiją, nes būtent suvokiant kūrinijos evoliucijos planą turima prisiimti atsakomybę už savo tobulėjimą. Niekas nemostels lazdele ir nepadarys tavęs tobulu. Jei ne dabar priimsi šį sprendimą tai po prisikėlimo, bet turėsi priimti atsakomybę už savo ėjimą link Dievo tik tu pats. Tai liūdna tiesa daug kam, todėl daug kas atmes šį gyvą įtikėjimą, žmonės bijo atsakomybės materialioje plotmėje, ką kalbėti apie dvasinius dalykus. Urantijos knyga ugdo naujo mąstymo žmogų, tai juk nėra knyga kuria turima mokintis mintinai, kad neužmiršti jos tiesų, ši knyga atskleidžia esmę, kad žmogus galėtų rinktis priimant sprendimus ir arba prsiimti atsakomybę už savo kilimą į Rojų arba sustabdyti kažkuriam laikui savo kaip Dvasinės būtybės evoliuciją. Taip žmonės skirtingi, kai kas rutuliosis materialioje plotmėje ir sieks tobulumo čia, tačiau išlikti gali tik tai kas yra dvasiška. Na klysta kai kas, klystame mes, nė viena klaida nėra mirtina dvasiai kol žmogus galutinai neatmeta siekio pažinti Tėvą. Tačiau parodyti, suteikti galimybę suvokti kūrinijos esmę ir žmogaus likimą mes turime, kad galėtų pats rinktis ir priimti sprendimą atsiduoti materijai ar ugdyti tai kas amžina Dvasinius dalykus.
Jolanta: Kaip tik Rimai "AŠ" yra. Yra Aš kuris išliks per amžių amžius savitas, vienintelis ir originalus išlaikęs tam tikrus dabartinio Dvasinio AŠ bruožus. Bėda tame, kd metų metus buvome mokomi, kad mes esame kažkas išaukštinta vien todėl kad esame žmonės. Juk net religija sakydavo, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvizdą, ir tol kol nesuteikė galimybės pažvelgti į viską visos kūrinijos mastu mes galvojome, kd esame sekanti grandis po Dievo, o tai juk be galo fantastiška, arba žmogus arba tobula Dvsia, mirštame nuodėmingi, o prisikelime tobuli. Taip būtų lengva, paprasta, nereikia jokių pstangų, na atlieki tam tikrus ritualus, bet kas tai, juk tai trumpai, o po to darai beveik bele ką. Na iš tiesų labai niekas ir nepakito išskyrus vieną faktą, kad žmogus yra pats žemiausias padras turintis galimybę į išlikimą ir kad neatsibus tobulas, o atsibus tame pačiame tške kuriame išeis. Ir kad nesvarbu kada, turės viską praeiti, turės išsivalyti nuo savo gyvuliuko jei pasirinks Rojaus likimą. Būtent todėl Aš ir išliks, nes žmogus tik savo valios dėka, priimdamas tam tikrus sprendimus eis pirmyn. Kiekvienas priims skirtingus sprendimus pagal savo temperamentą, pagal kitas būdo savybes, Dvsios nėra kažkas mareonetiška, tai asmenybės kurios irgi priima sprendimus, kartais ir klaidingus, ką parodė Liuciferio maištas. Tobulas tik Tėvas ir Rojaus Trejybė, bei Rojus, visa kita yra tik evoiuciniame procese.
Rimantas: Tavo, Jolanta, koncepcija irgi yra visai nebloga, kaip ir mano. Aš galvoju, kad viskas yra tik žaidimas ir niekas už nieką neatsako, suvaidinam savo rolę (galėdami improvizuoti arba ne, praeidami per visus morontinius ir dvasinius pasaulius arba ne) ir grįžtam namo. Tu galvoji, kad esam už viską atsakingi, bet jeigu ką nors darom ne taip, tai nieko baisaus, dar turėsim labai daug laiko viską ištaisyti, nes kelionė namo labai ilga.
Jolanta: Bet Rimai niekas nepateisina piktybinio blogio ir samoningos nuodėmės. Ir dar......jei nėra noro tapti dvasine būtybe, jei neturime siekio vis panašėti į Tėva, tada ateities neturime, išlieka tik tas kas turi potencialą tapti tokie Tobuli koks tobulas yra Tėvas, ir nesvarbu kiek mes klystume, jei mūsų širdyje yra šis tikslas mes turėsime galimybę ištisyti savo netobulumus.
Jolanta: Sutinku ne vieną žmogų iš skirtingų religinių bendruomenių kurie nuoširdžiai ieško Tėvo, mano širdis džiaugiasi tai matydama, tačiau džnai pagalvoju, kaip jie palengvintų savo ieškojimus jei galėtų suvokti Urantijos knygos tiesas. Bet gal kai kas turi praeiti tam tikrus sunkumus iki giluminio tiesos suvokimo, kad žinios nebūtų paviršutinės, kas žino.....gal tas kas dabar yra besiblaškantis ateityje gali parodyti tokį dvasinį šuolį kad stebėsimės iš kur tai. Tėvo keliai nežinomi, bet gera matyti kad ir nedažną bet vis pabundanatį žmogų :)
Rimantas: Jolanta rašo: kas žino.....gal tas kas dabar yra besiblaškantis ateityje gali parodyti tokį dvasinį šuolį kad stebėsimės iš kur tai. Kai supranti, kad viskas yra iš Tėvo, tada visai nestebina jokie šuoliai, pasiekimai, pabudimai...
Jolanta: Ne visai Rimai, nuo tų laikų kai žmogus parodė svo valią, Tėvas žmogaus evoliucijąi daro įtaką tik tiek kiek yra užprogamuotas pats žmogus nuo pirminio evoliucinio taško, o jame yra užprogramuota noras tobulėti, tačiau šį Tėvo planą žmogus savo valia taip pat gali ir atmesti. Kai žmogus pasirenka svo likimą kaip siekimą tapti panašiu į Tėvą, jam padeda labai daug dangiškų būtybių, tačiau pačio sprendimo ar pasirinkti Dievišką likimą ar ne renksi pats žmogus. Ilgą laiką, tuos paskutinius metus pastoviai sau užduodvau klausimą, ar verta kalbėti apie Tėvo planą, apie žmogus evoliuciją, apie išlikimą ir t.t. O argumentai buvo tokie, kad jei neduota Tėvo žmogui suprasti tų tiesų tai niekas ir negali jam įpiršti. Kartais apimdavo net neviltis, tu suvoki visa ko esmę ir tos esmės grožį, bet perteikto to negali, o jei ir bandydavu tai vis atsimušdavau į sieną ir dabar atsimusšu. Tačiau vis sau kartojau Algimanto pasakytus žodžius. Tik savo gyvenimu mes galime deklaruoti psirinktą kelią, ne žodžiais, ne paskojimais bet savo gyvnimu. Tai lyg ir įprasmino tam kartui mano suvokimą. bet visiškai neseniai, gal vakar, gal prieš keleta dienų skaitydama Urantijos knygą apie tam tikrų evoliucijos laikotarpių mokytojų įtaką žmonijos mastyme ir religiniame suvokime supratau, kd tylėti negalima. Gal žmonės ne visi gali suvokti gilumines esmes ir prasmes, tačiau pas visus yra tikimybė jos atsiras noras surasti Tėvą ir tai kiek tas nors gali atsirasti dažnai prikauso ir nuo mūsų, kurie suvokia kūrinijos planą noro rodyti tas tiesas ar tai žodžiu ar tai veiksmu, ar tai savo gyvenimu. Todėl pripažink, ar taip jau svarbu kieno sakinys išmintingesnis, kieno tiesa teisingesnė, o gal svarbiau kad ta tiesa, kokia ji bebūtų skatintų kitą žmogų susimstyti apie Kųrinijos planą ir jo vietą tame plane
Jolanta: O šiaip patvirtinant tavo mintį Rimai, Tėvas visa ko pradžia, Tėvas visa ko pabaiga. Sena, paprasta ir neginčijamai teisinga.
VaidasVDS: Labas Jolanta, ne viskas yra vienoda, atvirkščiai viskas keičiasi. Jei kur nors nedalyvauji, pradedi tolti ir atsilikti. Tikra vertybė yra išgryninama per gana ilgą laiką, tiek amžinybės prasme, tiek gyvenimo žemėje prasme. Viena iš geriausių patarlių sako: "skubos naudą velniai gaudo". Visiškai nenoriu grįžti prie Algimanto. Tai praeitas etapas. Žmogus sureikšmino save ir dėl to dabar patiria visokius nepatogumus. Iš savęs sureikšminimo sugrįžti lygiai taip pat sunku kaip ir iš klaidingų įsitikinimų. Daug kas daro klaidą - aš jau suvokiau Urantijos Knygą... Vaje vaje, jau septynis metus Jai paskyriau, bet vos ne kasdien ką nors naujo Joje atrandu. Mūsų gyvenimas yra per trumpas, kad galėtume Ją pilnai suvokti. Tad aš tebesu Urantijos Knygos mokinukas ir tuo nepaprastai didžiuojuosi. Turiu mokytoją, vedlį tiek gyvenime, tiek amžinybėje. Ir tegul tik Dievas duoda pakankamai drąsos neišklysti iš šio kelio. Vienas iš pagrindinių žmogaus iššūkių gyvenime turėtų būti - nugalėti savęs sureikšminimą. Tik tada galima surasti ir tikrus draugus, ir patį Tėvą...
Jolanta: Vaidai, būk geras, neliesk temos kiek skaitai šią knygą. na ją perskaičiau beveik 4 karttus, nors tik antri metai su ja baigiasi. Ir turiu pripažinti, kad manęs visiškai nebeįdomios interpretacijos, smulkmenos ir t.t. Taip aš ją suvokiau, perkandau, sužinojau žinios kurią nori pateikti prasmę ir esmę. Ir matydama realybę kam ši žinia pateikiama, suvokiu šios užduoties sunkumą. Ir jei tau nepatinka, kad taip teigiu nes ją skaitau tik 2 metai, o tu 7, tai tavo bėda. Kita vertus kiek pamenu visada priekaištaudavai dėl laiko kiek su šia knyga esu, lyg tai būti pati savaime vertybė. Deje ne. Ir negaliu pasakyti kad po to kai baigsiu 4 kartą kad skaitysiu 5. Gal darysiu pertrauką, nes Algimanto žinia yra teisinga, kad Urantijos knyga be asmeninio tobulėjimo yra bevertė. Net pačioje Urantijos knygoje yra rašoma kaip blogai kai žmogus į kažką įsikabina neleisdamas sau pažvelgti į platesnius tolius. Šios knygos žinia perduota, suvokta ir įsisamoninta. Ką darysiu su šituo žinojimu, jau kitas klausimas. jei tai liks tik mano žinojimo lygyje vadinasi nuvilsiu Dvasias perteikusias šią žinią. Atvirai kalbėti apie tai.....sunkiai supranta dažnai net skaičiusieji šią knygą, o ką kalbėti apie neskaičiusius. Taip, esu lengvame pasimetime. maniau kad tos knygos užteks visam gyvenimui, deje......jei nepereisiu prie realizavimo visa ko realybėje vadinasi degraduosiu, o ir žinojimas bus visiškai nenaudingas. Ką daryti, nežinau. Kaip veikti realybėje - nežinau, ir daug ko nežinau, ne teoriškai o kaip pateikti viską praktije. Plius dar veikia baimė, man tai visiškai naujas etapas turėtų būti, visiškai nežinomas, nenutuokiu apie galimas pasekmes. Tačiau pliurpalų čia, ir dar nekokybiškų pliurpalų tikrai neužtenka. Kyla dar kitas klausimas, ar misinija gali būti įmanoma, kai aplinkui tokia tamsa, beviltiška tamsa. Bet ne guostis čia ateinu. Vaidai, kas mane tavyje stebina, tai ta nesvietiška arogancija matuoti viską pagal savo kurpalį. Apsiramink žmogau, kartais gal būt verta ir patylėti. Kažkodėl paskaičius tavo komentarus prapuola noras čia lankytis.
VaidasVDS: Jolanta, aš tau pabandysiu paaiškinti, kas tau sukelia neigiamas emocijas. Nesugebi manęs suvokti ir užpyksti ant manęs. Bet štai aš ant tavęs visiškai nepykstu ir tave gana gerai suprantu. Atvirkščiai džiaugiuosi tuo, kad čia bent kartas nuo karto sugrįžti. Ir net į kitas temas šį kartą užsukai Aš esu patenkintas tuo, kad žmonės yra skirtingi. Daug įdomiau bendrauti su žmonėmis, kurie šiek tiek skiriasi, nei su visiškai vienodais. Juk žmonės ne mechabizmai-robotai. Aš mėgstu diskusiją. Jei kas nors nesutinka su manimi, galiu diskutuoti. Bet labai daug kas vietoje diskusijos žeria priekaištus, kad tu toks ar anoks. Kalbėdamas apie savo praleistus metus su Urantijos Knyga, nenoriu pabrėžti to fakto, kad štai aš esu už kažkurį kitą (su mažesniu stažu) pranašesnis, bet noriu pabrėžti tą faktą, kad bėgant metams mano požiūris į kai kuriuos dalykus gana smarkiai kito. Tik maždaug po penkerių metų atsirado užtikrintumas, o anksčiau dažnai pasireikšdavo emocijos ir klaidingos interpretacijos. Dabar atsiranda šiokia tokia branda, bet suvokiu, kad ir ateityje dar reiks daug ką taisyti. Štai Emilis už mane juk tikrai daugiau metų studijuoja Urantijos Knygą, bet tai visai netrukdo mums bendrauti, o aš ne su visomis jo nuomonėmis ar nuostatomis sutinku, bet vertinu jį, kaip asmenybę, labai teigiamai. Betgi ne dėl lenktyniavimo čia renkamės, o tam, kad padėtume kitiems ir sau. Juk to ir tereikia visiems nuoširdiems žmonėms, būti kartu ir kurti kažką gražaus, teisingo ir vertingo. Šiaip norėčiau ir galėčiau tau šiek tiek padėti, bet išmintis sako patarkite tiktai tada, kada patarimo yra prašoma
Jolanta: Vaidai, tu turėjai vieną skaitymo tempą aš kitą, tu skaitei vienaip aš kitaip. Tu nagrinėjai sakinius aš bendrą kontekstą, bet 4 kartus ir iš tų 4 kartų konteksto atėjo suvokimas kad esmė suvokta. Ir kas čia tokio.......kodėl neigiamas vertinimas, kokiu pagrindu. galiu drąsiai psakyti, be jokio psididživimo. Suvokiau Urantijos knygos žinios esmę. O suvokiau visą laiką skaitydama ir realybę vertindama. Gal būt ta žinia tokia tik man, bet ją suvokiau. Toliau gali kisti tik tos žinios gilumas, bet ne turinys. ketvirtą kartą skaitydama, beveik visos knygos skaitymo eigoje rašaiu citatas žmogui vienam, po aibę citatų smsais. Norint atrinkti iš skyriaus pačias tinkamiusias citatas turi įsigilinti, ir taip kiekvieną dieną. Tai fantastiška praktika. Suvokimas visai neatpalaiduoja, tai įpareigoja. O kas dėl nuoširdumo.....Vaidai, gal ir esi nuoširdus, bet čia to nesijaučia. gal būt ne taip parašai, nežinau kodėl, bet nesijaučia. Kita vertus ar būtinai reikia vertinti kito samprotavimus, gal būt kiekvienas gali pateikti savo versiją ir tegu vertina tas kas skaito. vertinimas dažnai duosa žeminimo toną, tą kad kažkas prasčiau suvokia nei aš. Nors......to ir man reikia išmokti. mano noras buvo tik pasisakyti be jokių vertinimų tai gerai ar blogai. man nėra įdomi kito nuomonė apie mano suvokimą, ją turiu pati sau, bet įdomi kito nuomonė apie jo suvokimą. Visiškai normalu skirtingi suvokimai, tačiau tai neturi tapti kritikos objektais. tame daalyvauti nenoriu. nepyk, bet tik pasakiau kas man tikrai trukdi bendrauti su tavimi.
VaidasVDS: Jolanta, tam yra duodama diskusija, kad būtų galima išspręsti nesutarimus ar skirtingus požiūrius. Aš savo kiekvieną teiginį pilnai galiu argumentuoti. Bet man tiesiog reikia žinoti, su kokiu mano teiginiu tu ar kas nors kitas nesutinka. Tu parašai tokią apibendrintą nuomonę apie visą komentarą ar mane asmeniškai, o man belieka spėlioti, kas čia tau neįtiko. Aš esu praėjęs tas problemas, apie kurias tu kalbi dabar. Galėčiau pasidalinti savo patyrimu, bet tik tuomet, jei tu turi noro apie tai kalbėti. Mes visi stengiamės savarankiškai spręsti savo problemas, bet kartais tam padėti gali ir kito žmogaus patyrimas. Jei sakai supratai Urantijos Knygos esmę, tai turėjai suprasti kaip per skubėjimą, pvz. Liuciferis netgi sukėlė maištą mūsų Visatoje. Tik tą ir noriu pasakyti, kuomet kalbu, kad per trumpą laiką esmę gal ir galima suvokti, bet tapti neklystančiu tiesiog neįmanoma. Po kelių dienų įkelsiu vieno labai protingo žmogaus interviu vertimą, ties kuriuo dabar dirbu. Leiskime kartais pasireikšti ir kitai nuomonei...
Jolanta: Bet kodėl tu manai kad laikas trumpinamas? Tu vėl matuoji viską pagal save. O tiesa ta, kad man neįdomu knaisiotis po atskirų sakinių formuluotes. Labai dažnas atvejas, kad viename skyriuje sakinį galima interpretuoti vienaip, o kitame kitaip. Kad ir kai kalba apie žmogaus evoliuciją iš tų dalių galima daryti interpretacijas vienas, o iš pirmų dalių kitas, o iš Kristaus mokymų dar kitas. Kol nematai viso vaizdo klaidingos interpretacijos manau neišvengiamos. O kita vertus, kai suvokiau šios knygos esmę, galvoju, kiek svarbios tos interpretacijos. Pirma dalis duoda žmogui suvokimą, kokia yra kūrinija, kad jis galėtų plėsti savo samonę neapribodamas savęs Krikščionybės rėmais ir neplaukiodamas Budizmo samonės vingiuose. Plius Dievo Galutiniojo ir Dievo Aukščiausiojo akivaida duoda suvokimą, kad žmogus Dievybę pažins labai skirtinagai priklausomai kur jis bus. Patirtinis dievas duoda suvokimą žmogaus esmę Dievybių kontekste. Antroje dalyje mums padeda suvokti mūsų planetos vietą jau Kristaus kūrinio kontekste. Kiek svarbu mums vietinės visatos visa struktūra, kilimas, kiek svarbūs yra įvykiai, kurie lėmė mūsų planetos tam tikrą gyvenimo tipą. Tai irgi labai svarbu, kad žmogus suvoktų Kristaus sūnytės esmę, nes tai keičia maldos esmę, Kristau priėmimo esmę, suvokimą kad toje plačioje kūrinijoje mes turime ir šiek tiek arčiau esančius brolius. Mūsų vietinės visatos dangiškų būtybkų tarnavimas duoda suvokimą apie pagalbą kurią mums teikia ir kiek žmogui svarbu neužsirutulioti savyje, savo noruose, savo gyvenimo įvykiuose ir pamatyti save visų vietinės visatos būtybių kontekste. Tai išlaisvina žmogaus mąstymą apie save patį, atraišioja pančius muo savęs suvokimo ribotumo. Trečia dalis skirta tam kad žmogus suvoktų kodėl jis yra tokioje padėtyje kokioje yra, kokie įvykiai padrė situaciją tokią, tai išlaisvina žmogų nuo suvokimo apie žmogaus ribotumą, kad tobulėjimas vyksta, kad esame kažkokioje tarpinėje pozicijoje ir svarbu yra judėjimas. Ketvirta Dalis......čia manau nereikia komentarų, bet tai tik žmogaus Sūnaus atskleidimas kaip ir Dievo sūnų. Tai žmogui duoda viziją, tikslą, siekiamybę. Tai va, Urantijos knygos misija yra žmogaus sąmonės išlaisvinimas, jokiu būdu negalima jos įspausti į naujus rėmus. Nieko tokio jei žmogus yra Katalikas ir nuoširdžiai tiki Katalikybės kontekste, arba Musulmonas ir nuoširdžiai tiki Islamo kontekste, tačiau jie save įspraudžia į rėmus ir uždaro galimybę augimui, tobulėjimui, siekimui tapti tokiu tobulu koks yra Tėvas danguje, tačiau tai nė kiek jam nesumažina galimybių į išlikimą. Tačiau laiką, čia šioje žemėje jis panaudoja ne visai naudingai, tik tiek. Problema tame, kad greičiausiai dar žmogui per sunku turėti išlaisvintą sąmonę, žmogui dar reikia rėmų. Ar turime teisę juos iš jo atimti.
Rimantas: Jolanta rašo: O tiesa ta, kad man neįdomu knaisiotis po atskirų sakinių formuluotes. Labai dažnas atvejas, kad viename skyriuje sakinį galima interpretuoti vienaip, o kitame kitaip. Kad ir kai kalba apie žmogaus evoliuciją iš tų dalių galima daryti interpretacijas vienas, o iš pirmų dalių kitas, o iš Kristaus mokymų dar kitas. Kol nematai viso vaizdo klaidingos interpretacijos manau neišvengiamos. [/quot Taip, Jolanta, ten kur yra žodžiai, išminties mažai ir kuo daugiau žodžių, tuo jos mažiau. Ir kas gi iš mūsų gali matyti visą vaizdą?
VaidasVDS: Jolanta, aš niekur nekalbėjau apie jokius rėmus, kad reikia į kažkur įsisprausti. Nekalbėjau aš ir apie jokį laiko trumpinimą. Gyvenimas tikrai yra gražus, kuomet jį gyveni prasmingai ir dvasingai. Bet turi gyventi aktyviai. Visada stoti į gėrio pusę, nebūti abejingu, kada pasireiškia blogis ar netiesa. Tuomet atsiranda poreikis kovoti. Bet ne ginklais, o protu, idėjomis ir išmintimi. Ta kova tuo sunkesnė, kuo daugiau blogio yra pasaulyje. O jo yra dar labai daug. Tad ir kovoti teks dar daug. Turime naujus ir labai gerus "ginklus", bet dar turime išmokti jais naudotis. Kuomet išmoksime, tuomet pradėsime keisti pasaulį. Tikrai nemanau, kad pasaulis pasikeis greitai, bet pasikeis tikrai. Tad ir sakau, mes nieko negalime pagreitinti. Turime gyventi, vystyti išmintį ir kovoti. Tik nereikia kovoti tarpusavyje, kuris čia gražesnis, ar protingesnis, ar kuris daugiau įgaliojimų kažkokių turi, ar kuris geriau supranta ar ilgiau studijuoja. Aš tiesiog ieškau žmonių, labiausiai vertinančių nuoširdumą ir išmintį, nesipuikuojančių savimi ir mokančių bendrauti, išklausyti, išgirsti, suprasti...
Jolanta: Labas Rimantai, visi norintys gali matyti visą vaizdą. Žinoma jis skirsis, ir tai normalu, tai kas man skaitant pirmą kartą atrodė vaisai nereikšminga ir neįdomu, tai trečia dalis, žmogaus evoliucija, skaitant trečią kartą suvokiau kokia ši knygos dalis yra reikšminga, nes žiūrint per šios dalies prizmę, mes galime suvokti būtent tai, kaip ir kodėl gali viską matyti skirtingi žmonės. Žmogaus evoliucija nėra istorija, ji vyksta čia ir dabar ir skirtinguose lygiuose, todėl ir visko suvokimas skirsis, bet ir tai nėra nieko bloga, nes bet kokiu atveju žmogus bus skatinamas tobulėti, judėti į priekį. na žinau kad ir mano suvokimas dar daug kartų kis, bet tai ir esmė, kad jis kilstų, kad jis augtų.
Jolanta: nepažystu Vaidai tavęs, todėl tikiu tavo žodžiu. Tai svarbiausia, ieškoti gėrio ir jį vienyti. Kaip tik šiandien skaitydama Urantijos knygos skaičiau apie, tai kad krikščionybė savo pradžioje isisškai atliko savo misiją, net ir daug ko nesuvokdama ir neįvertindama, tik vėliau kai atsirado tikėjimo falšas (čia jau mano interpretacija) ji smuko. Kad per visą evoliuciją skirtinguose rasėse buvo daug šamanų ir kitų dvasininkų kurie stabdė žmogaus evoliuciją, tačiau buvo ir dvsininkų kurie vedė žmones link šviesos. Nėra juoda ir balta, yra noras siekti gėrio ar asmeninės naudos. Ir nesvarbu ar žmogus bus skaitęs Urantijos knygą, ar remsis tik biblija, Koranu ar dar kokiu religiniu šaltiniu. teisingai sako Rimantas, išminties į žodžius neįspausi. tą pačią Urantijos knygą skaitydami galima sustiprinti savo norą siekti gėrio arba pasiduoti ir manyti na gal aš vistiek nieko nepakeisiu dabar, o kas bus po manęs tas bus. Ir nieko nepadarysi. mano taip pat noras burti išmintingus žmones kurie ieško Dievo ir nesvarbu kokiomis priemonėmis. Įdomiausias dalykas tame kad tada kada perskaičiau pirmą kartą Urantijos knygą, labai ją sureikšminau, kaip vienintelę kurią turi visi perskaityti. Kai ją skaitau ketvirtą kartą, matydama skirtinumus žmonių ir visos aplinkos, su šypsena dabar žiūriu į savo vaikišką buvusį užsidegimą. evoliucijos nepagreitinsi deje, bet kaip sako Algimantas, gyvenimu reikia rodyti pavyzdį. Gal bandome visi draugiškai, nepriklausomai nokiu šaltiniu naudojamės gyvenimu rodyti, kad dvasinis pasaulis tikras, realus, kad jis mūsų likimas.
Rimantas: Jolanta rašo: Gal bandome visi draugiškai, nepriklausomai nokiu šaltiniu naudojamės gyvenimu rodyti, kad dvasinis pasaulis tikras, realus, kad jis mūsų likimas. Geras pasiūlymas. O kaip tu įsivaizduoji draugišką rodymą? Tai draugiškas bendravimas be vienas kito grūzinimo ir savo nuomonės piršimo forume ar gerų darbų darymas, pvz susiorganizuojam ir prinešam senutei vandens iš šulinio?
Jolanta: Ir tai galima Rimantai. Viskas labai paprasta, per daug žmonių gyvena visiškoje tamsoje, sukaustyti materijos, jų mintys apskritai neprasiveržia pro materijos sieną. Kiekvienas šviesos žodos yra šviesos žodis, ir nebūtina prie jo kabinėtis dėl fomuluočių. Šiandien skaičiau į šią temą Urantijos knygoje, čia perfrazavimas, "kada tikėjimas nesiremia gyvuoju įtikėjimu (tai yra asmeniniu žmogaus ir Dievo santykiu) tada religija pradeda nagrinėti pačią Dievo savoką' o mano interpretacija, tas nagrinėjimas ir atneša skirtingus supratimus ir nesutarimus. bet ar tai yra tikėjimo esmė, ar esmė koks Dievo vardas, arba pranašo statusas, jo idėjų priimtinumas daugumai. Esmė Dievo ir žmogaus santykis. jei jis yra tikras, niekas neturi teisės jo paneigti nesvarbu kokiu vardu vadini Dievą. kas drystų pasakyti kad tavo ir vaikų ar tėvų, ar tavo ir sutuoktinio santykiai netikri, kad ir kokie jie bebūtų. Tai tikra, nes tai asmeninis tavo išgyvenimas. Paskutiniu metu suvokiau didelę mūsų žmonijos problemą tikėjimo srityje. O ji yra visuose kultuose, tiek tarp tikinčių tiek tarp netikinčių (tačiau visuose kultuose pasitaiko žmonių ir neturinčių šios problemos). Tai kad žmogus netiki kad gali būti asmeninis žmogaus ir Dievo santykis. Jis tai atmeta, kaip fantaziją, kaip misticizmą, kaip pasaką. Ir visos kalbos apie Urantijos knygą yra tik šios problemos paviršutinis matymas nebandant jos spresti. Nes suvokus Dievą savyje kinta žmogaus santykis į viską ir savaime daug kas pasikeičia, tiek brolystės priėmimas, tiek noras vykdyti tėvo valią, Tiek noras būti tokiu tobulu koks yra Tėvas danguje. O žmogui tereikia atsigęžti į save patį ir savyje pasieškoti Dievo asmens. Atrodo kaip paprasta AŠ ir jokios įtakos iš išorės, tačiau kartu kaip sunku tuo patikėti kuris to nejaučia, kad aš galiu savyje atrasti visus atsakymus, gal ne iš karto gal kažko pasiteiravus, bet galiu. dažniausiai tai kas paprasta ir būna pats sudėtingiausias dalykas.
ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű