Форум » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение) » Ответить
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: Šiandien skaičiau Urantijos knygoje apie maldą ir galbinimą, pasijutau tokia mažutė ir nieko dar nežinanti ir nesuprantanti, tik bandanti kabintis už tyros idėjos. Nors atrodo malda lydi visą gyvenimą (beveik visą ), o garbinimas dabar sakau tik bandomas jau kirį laiką, tačiau suvokiau kad iki galo kol kas man suvokti neįmanoma, bet bent jau užčiuopiau siūlo galą. Rašau ir šypsausi, juk tiek diskutuota įvairiomis temomis o priėjus atrodo visiškai paprastą dalyką suvoki jog Dvasiniame kelyje žinai labai mažai.
Die Teufelsbuhle: Jolantėle___nenusimink___man tas pats___kuo daugiau skaitau___tuo kvailesniu pasijuntu___HUHUHU
Die Teufelsbuhle: prie Komunizmo valdžia buvo autoritarinė, Dievui vietos neliko, bet bent buvo skiriama kažkiek dėmesio moralei; HOHOHO___________spaliuko____________pionieriaus_____________komsomolco prisiminimai__!!! JEEEEEEE________CCCP nebuvo sekso_________FAKTAS kaip blynas____________HIHIHIHI O trėmimai į Sibirą, Kazachstaną____žudynės be teismo arba „troikių“ nuosprendžiai____??? Totalus melas_____ kitos nuomonės/disidentinės netoleravimas_____radijo trūkdžiai______ bažnyčių pavertimas sandėliais____??? Geležinė uždanga___pastovus smegenų plovimas___slava partiji i narodu___my pobedim kapitalizm____??? Čia apart tavęs______________VaidaiVDS______________buvo dėmesys moralei_____________??? Pateik dabar citatų rinkinį_____ pšeprašem______HOHOHO
Jolanta: Oi nenusimenu Die T...., kvailystėje matau savą žavesį :) o ypač moters kvailystėje
VaidasVDS: Die Teufelsbuhle, tu gal tarybinių multikų ir pasakų nežiūrėjai . Kažkiek tai nereiškia daug...
VaidasVDS: Jolanta, dėl maldų ir garbinimo. Malda yra reikalinga tiek asmeniškai, tiek visuomeniškai ir tai yra susiję vienas su kitu. Maldoje neturi būti savanaudiškumo elementų. Garbinimas yra natūrali džiaugsmingo pakylėjimo būsena. Man lengviausia yra garbinti, kuomet pasimato koks nors kieno nors gero darbo rezultatas, ypač tada, kai pajauti, kad prie to prisidėjo ir Dievas...
Jolanta: Viskas gerai Vaidai, puiku žinoti kad turi didelius plotus tobulėjimui
Die Teufelsbuhle: Iš multikų________kuriuos pameni_______darai išvadas________apie politinės santvarkos moralumą_______??? __ar ne primityvu Urantijos knygos studentui__turinčiam ir galinčiam__į pasaulio įvykius ir istoriją žvelgti plačiau??? ________________ OJOJOJOJ vaikystėje žolė buvo aukštesnė ir diena ilgesnė ________________
Jolanta: O aš manau kad nėra moralios ir nemoralios santvarkos, yra moralios ir nemoralios propaguojamos idėjos. Ir Emilis yra teisus, tuo metu kada buvo daug suvaržymų moralė buvo didesnė, gal dėl baimių, o gal kad nelabai reikėjo būti pragmatišku, viskas už tave buvo nuspresta turėjai tik vykdyti. Nors Dvasinės vertybės buvo neigiamos, bet moralinės skatinamos, o ir menas buvo toks kuris skleidžia grožį, gėrį. ar labai daug prarasdavome, kad nebuvo porno filmų, smurto filmų, kad praktiškai nebuvo avangardo.....nemanau. Tik vėl, ar čia santvarkos nuopelnas, ar laikmečio? Komercija duoda savų minusų, nes stengiamsi patenkinti mases, o masės yra gana žemo dvasinio suvokimo, todėl ir kultūra pritaikyta masėms nebekelia žmogaus iš pusrvo o jį dar labiau smukdo. Tačiau pripažinkit kad alkoholio Tarybiniais laikais buvo daugiau vartojama. manau kad visi etapai yra reikalingi tik jei tai jau praeitas etapas gal nebereikia gryžti atgal, žvelkime į priekį.
VaidasVDS: Velniūkšti, taigi mano vaikystė toje santvarkoje prabėgo, tai ta moralė būtent tik pasakose ir multikuose buvo . Bet ta moralė savotiškai ir auklėjo žmones. Realiai santvarkoje buvo visai kitokia moralė, bet tos santvarkos atstovai būtent multikus ir pasakas kažkaip pražiūrėjo, todėl ir subyrėjo ta santvarka. Kuomet griuvo ta santvarka, aš buvau jau aktyvus jaunas pilietis, stovėjęs Baltijos Kelyje... Beje skaityk visą komentarą, o ne kažkokią dalį, nes prasmės nesugebi pagauti. Beje, kultūra tarybiniais laikais man tikrai nepatiko, bet šiuolaikinė "laisvo pasaulio" kultūra tai dar didesnė katastrofa. Nei vienoje, nei kitoje kultūroje Dievo beveik nematyti - sovietinėje santvarkoje Dievas buvo draudžiamas, o sekuliaristinėje Jis nukištas į pakraščius...
Jolanta: Įdomus dalykas, kai man kalba kad Dievas tarybiniais laikais buvo draudžiamas, prisiminusi savo vaikystę, na nepamenu kažkokio griežto draudimo, gal popierinis daugiau, mokykloje pliusiuką ar minusiuką uždėdavo ar eini į bažnyčią ar ne. Kai kažkaip kitiems drausdavo, aš ankstyvoje vaikystėje už altoriaus miegodavau per kažkokias mišias per kurias naktį budėdavo Gal čia tik Žemaičiai tokie nenuolankūs būdavo jokio slėpimosi nei šventes švenčiant, nei krikštijant ar pirmai komunijai einant. pamenu kaip balta suknele išdidžiai žygiavau savo gimtojo miesto gatvėmis. Bet čia tik tarp kitko, nors.......atėjo mintis, kad žmonės kurie turi baimių jų turi visose santvarkose. Ką tik įgyta patirtis. Bendrauji su žmogumi, normalus, moralus žmogus, ir leidau atskleisti jam net ne religinę, o filosofinę savo dalelę......manęs nestebintų nesupratimas, nes normalu kad kito žmogaus sapaliones ne visi supras. tačiau nustebino kategoriškas pasmerkimas, davė suprasti kaip sichinės ligos užuomazga tokia gyvenimo filosofija. Tai nei skaudina nei jaudina, tik apmastymui medžiaga. Kaip mato pasaulį žmonės. nors ir tai aišku, pagal anksčiau pateiktus pasaulius, pirmajį modelį mato, tačiau kyla sekantis klausimas ar turi tokie žmonės psichinių pajėgumų pamatyti kitaip? Ar įmanoma kad į jų samonę įsibrautų nors maža Dieviškos šviesos kibirkštėlė. Nejau jie pasmergti tamsai.
VaidasVDS: Jolanta, vaikystėje ne viskas matosi. Irena galėtų savo patirtimi su tavimi pasidalinti. Dėl nepriėmimo net filosofinės nuostatos. Be abejo tai kvailumas. Tas žmogus bijo žinoti. Jam greičiausiai yra patogu gyventi taip, kaip jis gyvena. Tą galima pavadinti bandymu apgauti save. Tai savanaudiško žmogaus požymis. Ne paslaptis, kad sekuliaristinio pasaulio atstovai ieško kokios nors religinės pakraipos, kuri atitiktų jo įsivaizduojamą religiją. Dažniausiai ieškoma tokios, kuri leistų būti turtingu ir mažiau atsakingu, tokiems labai patogus toks institutas, kaip nuodėmių atleidimas. Patogu - prisidarai nuodėmių, ateini papasakoji, apsimeti nuoširdžiu, kunigėlis atleidžia, o tu išeini kitų nuodėmių daryti. Tikrovėje toks "tikėjimas" yra tikra parodija. Bet tokį "tikėjimą" turi dauguma sekuliaristinio pasaulio gyventojų-"tikinčiųjų". Ir čia tikrai didelis klausimas - ar tokie "tikintieji" gali išlikti. Atsakymą žino Dienų Senieji, o mes galime paspėlioti: jei jie nuoširdžiai stengiasi būti gėrio kūrėjais - taip, jei bando apgauti kitus ir save - ne... Gal apie tai su tokiais "tikinčiaisiais" ir reikėtų kalbėti.
Jolanta: Yra pažystamų kurie yra tradiciniai katalikai, bandau prisiminti ir įsivaizduoti kaip jie jaučiasi, manau kad daugiau jie vadovaujasi Dievo baime, nes meilės dar suvokti negali. Nemanau kad tai labai blogai iš Dieviškosios pozicijos, nes ir ta baimė yra nuoširdi, tačiau tai labai drasko iš žmogiškosios pozicijos. Kai neturi galimybės nors truputį suvokti Dievo meilės esmės, tikėjimas ir Dievas lieka kažkur už tavo ribų, tu sau Dievas sau. Ir žmogus tampa draskomas pastovių prieštaravimų. Tik suradus Tėvą savyje tampi vientisu, nes tu tampi Dieviškos programos dalimi, tavo evoliucija tampa vientisa, suvokta ir turinti testinumą ir už šio gyvenimo ribų. Tas vientisumas duoda stiprybės kritinėse situacijose, tu turi į ką atsiremti. Kai žmogus vadovaujasi Dievo baime kritinėse situacijose jis jaučiasi paliktas likimo valiai, vienišas ir niekam nereikalingas, be jokios prasmės. Manau kad Tėvo meilė ir Dievo baimė nėra tiek svarbi Dvasinei karjerai jei pasirinkimai teisingi, bet jie labai svarbūs žmogui, kuris turi tuos pasirinkimus turi daryti. O apsimestiniai dalykai ir lieka tušti, manau jie niekam nereikalingi, nei žmogui nei Dievui.
Jolanta: kalbėdama su viena moterimi suvokiau, kad tikri Katalikai turi ne tik tikėjimą, bet turi ir pasitikėjimą, kas Dievo baimės įtakotą religiją padaro nuolankia, net ir kritinėse situacijose. Tačiau kiek aš žinau tikrai nedaug iš mano pažystamų remiasi tikėjimu ir pasitikėjimu ir nesėkmes ar bėdas priima nuolankiai. Dauguma kaip tu Vaidai rašai ieško būdų kaip religiją pritaikyti prie savo poreikių.
emipetras: Visa bėda , manau tame , kad žmogus šaukiai Dievo kai jam ateina sunkmetis . Praktiškai taip vyksta visose religijose , tiek katalikiškoje , tiek ir kitose . Bet iš tiesų žmogus turi gyveni su Dievu tada , kai jam viskas sekasi ir kai jis sveikas ir laimingas . Žmogus turėtų praktikuoti džiaugsmo religiją , tačiau visumoje yra tik prašymų , meldimų religija . O tai yra baimės religija , kuri nuolatos laiko žmogų savo dogmų kontrolėje . Gerai perpratę URANTIJOS knygos apreiškimą , visi šios knygos skaitovai turėtų atrasti ne naują religiją , bet nuolatinę džiaugsmingą savo būseną , su kuria gali keliauti per visas pasaulio religijas , nejausdamas jokio nepasitenkinimo išoriniams ritualams , tik su meile žvelgdamas į žmonių troškimą rasti DIEVO užtarimą , savo buitiniuose reikaluose . Gali tik žvelgti su meile ir užuojauta į virtinę prašymų ir meldimų , vietoj to , kad žmonės trykštu meile ir džiaugsmu , nepakartojamu šiuo fiziniu gyvenimu , kokio neišgyvena nei viena dvasinio pasaulio dvasia . Tik viena DVASIA - DIEVO TĖVO DVASIA , lydi žmogų ir džiaugsme ir varge , tačiau religingasis pasaulis šito nežino ir todėl jis yra liūdnas .
Jolanta: Viskas tai taip būtų Emili, jei žmogus turėtų mygtuką ir kai tik užsinori perjungia jį į kitą režimą. Dievo meilės režimą, pabūna jame ir pagalvoja, ut, o juk visai ir neblogai, gal ir liksiu šiame režime. bet deje taip nėra, žmogus kažkaip turi prieiti iki to iš savo evoliucinio proto. Su reta išimtimi, niekas niekam nedovanoja išankstinio žinojimo. O kaip prieiti prie to apie ką net nesuvoki, prie ko nesi prisilietęs. Galima rašyti kad daug ką turėtų, tačiau žmogaus realybė yra tokia, kad jie negali savo mintimis pramusšti uolos sienų ir pamatyti kas yra už jos. Va čia ir prasideda žinančių darbas, ne kad turėtų jaustis taip ar kitaip žmogui reikia sakyti, maža ką turėtų, bet jis juk jaučiasi taip kaip jaučiasi, ir tai jam tikra, bet reikėtų bandyti privesti žmogų prie olos sienos, kad jis pats iškeltų klausimą, o kas už jos. beje, nelaimės ir yra tas faktas kuris dažnai žmogų priveda prie olos sienos ir kada žmogus ir iškelia klausimą, o kai klausimas iškeltas jau ieškoma atsakymų. Užmetus ant žmogaus realios savijautos TURĖTUM dažmą tik išgazdinsi.
Die Teufelsbuhle: ______acha___________myktuks___________ toks būtų______________GERAI___________HIHIHIHI
emipetras: Prieš labai daug metų maniau , kad krišnaičiai , tai tiesiog indiškas etnografinis ansambliukas , iš mandrumo susiformavęs lietuvaičių proteliuose . Dabar , po daugelio metų manau , kad krišnaičiai , iš tiesų , turi džiaugsmo religiją , kaip priešingybę , lietuviškam religiniam mentalitetui , kuriame vien tik susirūpinę , neišspręstų vargų ir kančios paženklinti veidai .
Jolanta: Taip, baimė negali nešti džiaugsmo. Šiandien aplankė mergaitė iš Jahovos liudijimo, ji kartas nuo karto ateina pasikalbėti. Viskas vyko puikiai, kol nepasakiau vieno sakinio. Kad kiekvienam laikmečiui savas apreiškimas, toks kurį gali priimti žmogaus protas. Biblija to laikmečio žmonėms, Urantijos knyga šio. Ir pamačiau kaip jos veidu perbėgo šešėlis. pajutau kad užgavau ją. Ir tada prisiminiau iš Urantijos knygos Kristaus pasakytus žodžius .......ar aš jums sakiau, kad reikia griauti tai kas yra žmonių širdyse, reikia pridėti to ko nėra (ar kažkas panašiai), tą pasakymą apie Bibliją ji greičiausiai priėmė kaip griovimą jos tikėjimo. Kaip reikia būti atsargiems su žmonėmis.
VaidasVDS: Tikras tikintysis (įtikėjęs) šiandien jokiu būdu negali būti baimėje. Beje baimė pas žmones atsiranda ir tada, kada atsiranda koks nors autoritetas (žmogus-mokytojas-pranašautojas), kuriuo tik vienu jie pradeda besąlygiškai tikėti. Bet tikras tikintysis (įtikėjęs) šiandien jokiu būdu negali būti džiaugsme ir palaimoje. Galima būti džiaugsme tik dėl to, kad sugebėjai pažinti Dievą. Bet aplinkoje dar tokia didelė tamsa. Tą tamsą tiesiog yra privaloma sklaidyti. Ir tikrąjį džiaugsmą bei palaimą gali atnešti tik tamsos sklaidymas, kad ir po truputį, bet į priekį. O tam yra tiesiog būtinas visuomeniškumas ir bendros pastangos. Dirbkime broliai ir sesės, kurkime žmonių brolystę, skleiskime tą tiesą, kurią sugebėjome pažinti ir neįmaišykime į ją nei senų (pasenusių) mokymų, nei kurkime naujus - savo supratimus-apreiškimus, kad ir kokie jie reikšmingi mums atrodytų. Man atrodo, kad bent mūsų kartai ir dar kelioms kartoms į priekį Urantijos Knygos mokymai bus tikrai nepralenkiami. Studijuokime, apmąstykime, diskutuokime ir skleiskime...
полная версия страницы