Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
VaidasVDS: Tadai, tai siūlyk pats ką nors, aš jau labai seniai rašiau apie tą pačią problemą, kai šis forumas dar vos kvėpavo, pats įdėjau pastangų jį reklamuodamas kitur. Nematau problemos kur nors persikelti, bet reikia asmens, gerai išmanančio administravimą ir svetainių valdymą. Būtų idealu perregistruoti šį forumą į kokį nors su priesaga lt, nes Algimanto forumas jau ne Urantijos Knygos forumas, o Jo sugalvotos religijos. Jei reikia kokios nors finansinės paramos, susitarkime ir susimeskime. Bet tegul kas nors tą išmanantis pasisako. Kiek kainuoja? Kaip perkelti čia esančią informaciją? Kaip ieškantiems šio forumo patekti į naujai sukurtą? Gal kas atsakys bent į šiuos klausimus.
Fredas: Hmm,pasirodo Tadai,kad esi 'žiauriai' neįžvalgus,nes nėra man prasmės pykti ant ko nors. Kas liečia administravimą,jeigu nori, gali ir pats juo būti,ir galėsi būti labiau 'važnesnis' nei kiti. :)
VaidasVDS: Jolanta, nesupratau tavęs beveik visiškai. Na tikrai nesiginčijau, kai čia pamokslininkas buvo įsisukęs, tai kai kas man nepatiko, bet po to viskas buvo gerai. Adleri, kitur, kur man tenka būti, kur dvasiniai reikalai yra antraeiliai, tą simbolį naudoja, siekdami pažeminti pašnekovą. Bet jei tau jis taip patinka, naudok... Išsakiau savo nuomonę, negi negaliu? Jei kas nors ką nors rimto išvystys feisbuke, ir pats prisidėsiu, ir ačiū kad ir tau pasakysiu, tik raitokis rankoves ir pirmyn, a my za taboi...
Jolanta: Ką manai Vaidai apie Tarpinių būtybių dalyvavimą mūsų gyvenime? Šiandien apie jas kaip tik skaičiau ir kartu esu girdėjusi aibę pasakojimų kaip jos reiškiasi, man įdomi tavo nuomonė.
Fredas: (1122.3) 102:3.7 Mokslas žmones išrūšiuoja; religija žmones myli, net ir tokius, kaip jūs; išmintis suteikia pripažinimą skirtingiems žmonėms; bet apreiškimas žmogų šlovina ir atskleidžia jo sugebėjimą partnerystei su Dievu.(1122.4) 102:3.8 Mokslas bergždžiai stengiasi sukurti kultūros brolystę; religija pagimdo dvasios brolystę. Filosofija siekia išminties brolystės; apreiškimas pavaizduoja amžinąją brolystę, Rojaus Užbaigtųjų Korpusą.(1122.5) 102:3.9 Žinios sukelia pasipuikavimą asmenybės faktu; išmintis yra asmenybės prasmės sąmonė; religija yra asmenybės vertybės suvokimo patyrimas; apreiškimas yra asmenybės išlikimo garantija. (Tai štai gerb.Tadai,..man regis,kad šios citatos daug ką pasako,...ar ne taip? :)
Jolanta: Atleisk Fredai gal ne į temą, bet.....šiandien kalbu su drauge religijos tema, ji griežtai atmeta Urantijos knygą (čia dėl aiškumo), kalbamės aplamai religine tema, ir ji sako, "visada sakiau, kad tikinčiu būti labai sunku", mano spontaniškas atsakymas buvo "man tai labai paprasta, nežinau kaip gyvenčiau be to", draugė šiek tiek pyktelėjo, tai palaikė pasipūtimu, bet tai tiesa, kai perskaičiau pirmą kartą Urantijos knygą pajutau visišką išsilaisvinimą, nežinau iš ko bet tai buvo realus pančių nukritimas. O vėliau pagalvojau, štai būtent Urantijos knyga suteikia suvokimą kas yra Dievo Meilė, o draugė nors ir neigia tai vis dėl to vadovaujasi Dievo Baime. Ir tai tikrai sunku, gyventi su Dievo Baime ir bandyti atitikti kažkieno nustatytus standartus.
Fredas: O ką tu padarei tokio,kad prašai atleidimo.:) :)... Jokių atleisk,.. kalbėk, klausk viską, kas tave domina, jaudina, filosofuok, dėstyk savus išmąstymus, kurk eilėraščius, piešk,tapyk,dainuok,mylėk ir džiaukis gyvenimų...gyvenk. :) Gerb.Jolanta,žmonių yra šiame pasaulyje labai daug,ir visi jie skirtingi,ir ne visų gali būti suprastas,suprasta,tačiau,kai Kūrėjo Dvasia paliečia tave per apreiškimą,per kitus gyvenimo vingius,pajunti,kad net ir tuos,kurie tavęs nesupranta,nemyli,tu sugebi juos suprasti ir pamilti,net ir tokius,kokie jie yra,žinodama's kas laukia tavęs,jų,visos žmonijos,..... po fizinės kūno baigties. Gražaus šeštadienio vakaro! :)
Jolanta: Suprantu ką sakai Fredai, nors dar nejaučiu to visa siela ir visu kūnų. Kartais pagalvoju, tikėti tai galvoti apie kažką ko negali suvokti, bet kai suvoki Tėvą lygiai taip kaip suvoki save, kaip suvoki jo realią asmenybę taip kaip suvoki savo tikro tėvo realią asmenybę, ar tai tikrai yra tikėjimas, tai žinojimas ir jis toks realus, nors negirdžiu balsų, man niekas nieko nesako, tačiau vidumi pastoviai juntu vedimą ir suvokiu kad tokia kokia esu dabar nebuvau prieš pusmetį, juo labiau dar anksčiau. Tačiau tikėti Tėvu, tai dar nereiškia visiškai pasitikėti savimi. Iš vakarykščio pokalbio su drauge suvokiau tai, kad žmonės dažnai savo laimingą ar nelaimingą gyvenimą tiesiogiai sieja su Dievu. nesuvokdami savo gyvulinio proto prigimties ir Dieviškosios prigimties skirtumų, jie suplaka viską į viena, ir dėl materialių nelaimių dažnai kaltina Dievą, arba tai priima kaip Dievo bausmę. Taip Dievas yra mumyse per savo dalelę Minties Derintoją, tačiau jis juk nesikiša į žmogaus priimamus sprendimus, jo baimes, jo nesuvokimus. Gali būti duoti ženklai, situacijos kad žmogus atsigrežtų į Tėvą, net galvoju kad tai daugiau Dieviškų būtybių darbo vaisius. Tėvas yra meilė, yra siekiamybė yra mūsų ateitis, bet viss kelias iki jo priklauso tik mums, mūsų samonei, mūsų valiai, mūsų siekiams. Suvokimas savo begalibės kelionės, duoda suvokimą koks menkas šis materialus psaulis, tačiau mes iš jo turime pasiimti viską ką tik galime, kad palengvintumėme savo kelionę link Tėvo. bet tai visiškai nereiškia kad turime užmiršti gyventi Gal skambės parodaksaliai, bet perskaičius Urantijos knygą noras gyventi tik sustiprėjo, noras veikti realiame pasaulyje, o laikui einant manau kaip ir tu sakai Fredai, pamilsiu jį su visais jo trūkumais. Bet kol kas dar nesu toje stadijoje.
Jolanta: noriu pasodalinti...872 puslapis "Vadinamoji Indoeuropiečių kalba formavosi Turkestano aukštumoje, tai buvo to regiono Andoninės tarmės ir Adomsonitų ir vėlesniųjų Anditų kalbos mišimys. " O juk Lietuvių kalba sako yra panašiausia į Indoeuropiečių kalbą......Jūs įsivaizduojate kur slypi jos šaknys
VaidasVDS: Jolanta, vis tik sunkų klausimą uždavei. Gal Emilis geriau atsakytų. Kažkodėl man atrodo, kad dabartiniu metu tarpinės būtybės (tiek pirminės, tiek antrinės) dirba daugiau dvasinį darbą. Antrinės tarpinės būtybės taip pat atlieka darbą su Rezerviniu korpusu, kurį atlieka kartu su Derintojais ir kitomis būtybėmis. Bet rezervinio korpuso nariai (žmonės) lyg apie tai ir patys nežino, nes Knygoje yra parašyta, kad "šiame nesąmoningame mokyme dalyvauja didelis skaičius kitų dangiškųjų asmenybių", "Rezervistai nesąmoningai veikia kaip esminės planetinės informacijos saugotojai". Be to nurodyta, kad "rezervistų pagrindinė funkcija yra užkirsti kelią evoliucinio vystymosi žlugimui; jie yra tos priemonės, kurias dangiškosios jėgos parūpino tam, jog būtų apsisaugota nuo netikėtumų; jie yra tie garantai, kad neištiktų katastrofa".
Jolanta: Dažnai pagalvoju Vaidai, koks žmogus yra primityvus padaras, ir save turiu omenyje, turim pačią gražiausią savo ateities viziją, tai kelionę pas Dangiškąjį \Tėvą, o vis knaisiojamės po žemiškus skudurus, kas kada ir kodėl kažkur kažką padarė ar nepadarė. Čia tik šiaip mintis, gal misticizmo atsisakymas ir yra to tikrojo tikėjimo požymis, kada nebelaukiama stebuklų, nebelaukiama kol kas pakiš pagalvę, o paprasčiausiai siekiama tapti panašiu (šia) į Tėvą. Lygiai prieš metus laiko, na savatė gal į vieną ar kitą pusę, man buvo nutikimas, kai apkabinusi vargetą pajutau tokį didelį šviesos antplūdį, neturiu net su kuo palyginti ir jis staigiai pasireiškė, todėl negalima maišyti su jokiu kitu įvykiu. Tada sau pasakiau (gal ir rašiau čia), sutikau Angelą elgetos pavidale, bet vėliau kai perskaičiau apie tarpines būtybes, pagalbojau kad viena iš jų ten buvo. Keisčiausia tame, kad tuo metu man reikėjo kažkokio atspirties taško, ieškojau už ko užsikabinti, kad galėčiau save iš duobės ištraukti, ir davė...bet ne šiaip davė, o dar patikrino, ar nepraeisiu, ar sugebėsiu atsispirtisavo žemajam ego ir atsiklaupusi apsikabinsiu tą Angelišką elgetą mieto cente, esant aplinkui daugeliui žmonių. Tada apie tai negalvojau, viskas vyko natųraliai, dabar tik pamastau apie tai, kokiu būdu ir kokiomis salygomis mums kažkas parodoma, kažkas duodama. O gal ir nėra jokių salygų, tik poreikis ir naudingumo koeficentas. Kas žino kaip ten yra ir manau kad tikrai neišskaičiuosi tų nuostabių būtybių pasireiškimo, jos greičiausiai būna tada kada labiausiai yra reikalingos.
Jolanta: šiaip man minčių sukėlusi citata. 887 puslapis. "Pamažu Geltonosios rasės genijus vietoje to, kad siektų to, kas yra nežinoma, buvo nukreiptas į tai, jog išsaugotų tai, kas yra žinoma. ir būtent dėl šios priežasties sustabarėjo tai, kas buvo pasaulio sparčiausiai besivystanti civilizacija".
Jolanta: 888 puslapis "Tiesa yra santykinė ir besikeičianti; ji visada gyvena dabartyje, pasiekdama naują išraišką kiekvienoje žmonių kartoje-net ir kiekvieno žmogaus gyvenime" wow, va čia citata. Galima net naują temą užvesti. Šitos vietos negalima praleisti, tai atspara vertinant daugelį dalykų, net Urantijos knygą.
Vėjas: ...kylantieji, po to, kada pasiekia Salvingtoną, tvarkant visatos reikalus yra panaudojami beveik begalinėje įvairovėje veiklų. Iš kiekvieno pasiekimo lygio šitie besivystantieji mirtingieji sugrįžta atgal ir žemyn tam, kad ištiestų pagalbos ranką savo bičiuliams, kurie kildami į viršų eina paskui juos. Tokie mirtingieji, laikinai gyvenantys Salvingtone, kada paprašoma, tada būna skiriami iš esmės į visus dangiškųjų asmenybių korpusus padėjėjais, studentais, stebėtojais, ir mokytojais. [0416_6_2]
Vėjas: Adaptyvi Adekvati “nauja tiesos išraiška“ priklauso ar ji sugeba –ar ją sugebame adaptuoti konkrečiam laikmečiui, konkrečioje aplinkoje, konkrečiam individui. Ar išraiška adekvati visų šių aplinkybių-sąlygų visumai. Taip Jolanta, būtent ketvirtoji dalis šiuo aspektu iškalbingiausia; kada Jėzus kalbasi veidas į veidą su vienu žmogumi. Šią daly vengiau ilgai vengiau skaityti; kaip ne kaip tai nepriklauso prie Penktojo apreiškimo; neveltui buvo intensyviia svarstoma ar Mokytojo gyvenimą pateikti kaip priedą prie Penktojo. Ir kada pradėjau skaityti -!!!atsilošiau –kaip individualizuotai bendrauja Mokytojas –kaip kiaurai košia pašnekovo būseną, sąmonę, supratimo gebėjimą ir negebėjimą; čia tai WOW
Jolanta: O tau nebuvo taip, kad kai baiginėjai skaityti ketvirtą dalį, jog kažkas pakito. Jog taip aiškiai suvoki tiesą, matai žmones ir stebėsi kaip jie save įkišę į kokonus ir bijo galvą iškišti, kad kažkokia nesamonė žemėje darosi, tau atrodė taip viskas akivaizdu o kiti to nesuvokia. ..... tai praėjo, bet tada tai buvo taip stipru.
Vėjas: gerai pasakyta “save į kokonus“ kad Urantijos Knyga būtų kažkoks ledlaužis mano gyvenime, ar jos dėka pamatyčiau daugiau nei mačiau iki –nepasakyčiau. Tikriausiai taip, kad dvasinė-filosofinė literatūra mano gyvenime pasirodė anksti; vertinant tą faktą, kad okupacijos metais pasisiekti tokią literatūrą buvo sudėtinga –reikdavo įveikti vienokius ar kitokius vingius, jog tavim pasitikėtų, ir tekstus ar knygas paskolintų sparčiam perskaitymui. Tai ilgesnis rutinuotas kelias. Įspūdingiausi būdavo nutikimai, kuriuos dabar galima kvalifikuoti kaip suderintą veikimą Tarpinių Tvarinių, sargo Serafimo, ir Paslaptingojo Minčių Manipuliuotojo. Kai kurie šių nutikimų ir šiandien dar išlieka kažkuria dalimi ir paslaptimi, ir mysle. Tai tikrai -egzotika, spalvinga intriguotė; ką pasaulietine kalba galima vadinti “reikiamu laiku, reikiamoj vietoj“, ir ne tik.
Jolanta: jooooo, tokie nutikimai abai akivaizdūs. fantastiškai man į rankas pakliuvo Aivhanovo pirma knyga, net dabar šypteliu kai prisimenu, ji pirma ir buvo ezoterinės meno skaitytos literatūros. Tuo metu man patiko psichologija, galvojau na gal kiek psichiatrija pasidomėti, vaikštau po knygyną ir matau knyga. "Psichinis gyvenimas struktūtos ir elementai" na kažkas panašaus. Ir nusipirk knygą net pratarmės nepaskaičius. Na nesielgiu paprastai taip. Tai buvo pirmasis mano atradimas Man labai daug knygų atėjo netikėtais keliais. Tačiau tada aš buvau tik ieškanti. Dabar esu žinanti ir lyg ir turėčiau imtis konkrečių veiksmų, kažkaip kitaip kreipti gyvenimą, bet vis stoviniuoju vietoje. dabar man nebereikia pagalbos kad atrasčiau Tėvą, aš jį jau radau, nežinau kokia dalimi, bet radau, tačiau keistai pasijutai viena ir neveiksni ir mane tai liūdina.
Vėjas: Motina Teresė visiems gerai žinoma žmogiškoji būtybė. Ir dauguma kitų dvasinių ieškotojų yra panašiai pasake, panašiai pasijute. Bet jiems tai nutikdavo jų aktyvios veiklos pabaigoje. Šiandien turiu atsakymus į šiuos klausimus, bet tai ne viešai diskusijai.
Jolanta: Būtų šaunu, kad būtų šalia žmonių kurie matytų materialų gyvenimą per Tėvišką prizmę, taip kartais vieniša. Niekada neabejojau savo žinojimu, bet kartais suabejoju savo buvimo prasmingumu.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû