Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: Adleri, tirai yra šaknis iš kurios išauga tam tikras žmogaus suvokimas. gal nepatikėsi, bet tai reaku, tik tai apsprendžia daugiau žmogaus tikslus, nei charakterį. beje mokslinis straipsnis jau išspauzdintas :) tik tenai yra neparaleliniai pasauliai, o vidinė žmogaus motyvacija akcentuojama. Neįsivaizduoji kiek daug informacijos apie žmogų galima rasti religiniuose šaltiniuose, beje Maslow poreikių piramidė esu tikra taip pačiais religiniais šaltiniais rėmėsi :) manau kad ne tik jis.
Adleris: Jolantos žmonių skirstymas pagal à la „paralelinius pasaulius“ ir dar su pretenzijomis į mokslinį straipsnį – nonsensas. Nėra asmenybių, turinčių tik vieno „pasaulio“ bruožų. Dėl išlikimo, tai manau visi turi galimybę, jei neneigs Dievo buvimo. Išlikimo klausimą sprendžia kiekviena asmenybė savo gyvenamajame pasaulyje. Mes mirtingieji čia – Žemės (Urantijos) planetoje.
VaidasVDS: Štai pamokslininkas gyvena jau aštuntajame pasaulyje, vienas apaštalas jau gyvena iš viso prie Rojaus krantų ir ruošiasi visatas valdyti, o aš sakau – gal iš pradžių pabandome patekti kad ir į pirmąjį pasaulį.Nes kaip sakoma liaudyje: „Aukštai šoksi – žemai krisi“, o liaudies išmintis taip pat yra išmintis... Gal aš ir blogas patarėjas, nes siūlau tik pirmąjį pasaulį, bet vėlgi liaudyje sakoma: „Atsarga gėdos nedaro“... Ir jeigu kas klaustų patarimo, kurį apaštalą pasirinkti, ar tą kuris klysta, bet yra nuoširdus, ar tą, kuris yra labai intelektualus, bet jis savo pamoksluose pyktį reiškia, tai jau tuomet geriau rinktis tą, kuris nuoširdus. Aišku kur kas geriau yra turėti savo protą, dvasingumą, asmeninę religiją, būti nuoširdžiu Dievo ieškotoju ir ieškoti žmonių, kurių tikslai ir metodai panašūs. Pabaigti galiu žodžiais iš Jėzaus maldos: "išvaduok mus iš blogio, ir vis labiau mus padaryk tokiais tobulais, koks esi ir pats", bei žodžiais iš Jėzaus gyvenimo: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.”
VaidasVDS: Pateiksiu tuos mūsų su Jolanta aptartus pasaulius (šiek tiek pakoregavus): Pirmasis pasaulis yra instinktų pasaulis, būtent jie yra žmogaus varomoji jėga. Visi žmogiškojo elgesio motyvai siejasi su instinktų patenkinimu… Antrasis pasaulis yra materialių vertybių pasaulis. Jo varomoji jėga, tai siekis įgyti kuo didesnį kiekį materialinių gėrybių. Trečiasis pasaulis yra prestižo ir karjeros pasaulis. Šių žmonių gyvenimo siekis būti kuo aukštesnėje padėtyje lyginant su kitais žmonėmis. O varomoji jėga garbė, pripažinimas, bei demonstratyvus altruizmas. Ketvirtasis pasaulis jaukumo ir emocijų pasaulis. Šio pasaulio žmonių tikslas kurti jaukią ir saugią aplinką, pagrindinė elgesio motyvacija yra, aplinkinių meilė bei pripažinimas. Ir penktasis pasaulis - savirealizacijos pasaulis, šių žmonių veiksmų motyvas yra vidinis noras pilnai išnaudoti savo gebėjimus visų labui, tai yra nesureikšmintas altruizmas. Vėliau Jolanta pareiškė: “bet esu įsitikinusi savo vidumi, bet negaliu dar pagrįsti faktais, kad visų pasaulių atstovai turi galimybę išlikti“. Dabar išskaidykime tuos pasaulius ir patikrinkime juos pagal Urantijos Knygą (bandysiu tik citatų reikšmingus sakinius pateikti, tad citatos gali būti nepilnos) Pirmasis pasaulis yra instinktų pasaulis, būtent jie yra žmogaus varomoji jėga. Visi žmogiškojo elgesio motyvai siejasi su instinktų patenkinimu… Urantijos Knyga: 1. Intuicijos dvasia – greitas suvokimas, primityvūs fiziniai ir besąlyginių refleksų instinktai, visų protą turinčių tvarinių reguliuojantys ir kitokie savisaugos sugebėjimai; vienintelė iš pagalbinių proto dvasių, kuri taip plačiai veikia tarp gyvulinės gyvybės žemesniųjų kategorijų ir kuri vienintelė taip smarkiai funkciškai kontaktuoja su mechaninio proto nemokomais lygiais. ... Pagalbinės proto dvasios patirtiškai auga, bet jos niekada netampa asmenėmis. … Iš pradžių pirminių gyvūnų gyvybės instinktyviame ir refleksiniame elgesyje galėjo veikti tiktai intuicijos dvasia. Atsirandant aukštesniesiems tipams, supratimo dvasia tokius tvarinius galėjo apdovanoti spontaniška idėjų susiejimo dovana. Vėliau mes pastebėjome drąsos dvasios veikimą; besivystantys gyvūnai iš tikrųjų išvystė primityvią apsauginės savimonės formą. Vėliau, atsiradus žinduolių grupėms, mes pastebėjome, jog žinių dvasia pasireiškia didesniu laipsniu. Ir aukštesniųjų žinduolių evoliucija suteikė veikimą patarimo dvasiai, o tai sukėlė bandos instinkto augimą ir primityvaus visuomeninio vystymosi pradžią. … Vis didesniu laipsniu, pradedant aušros žinduoliais, toliau einant per viduriniuosius žinduolius, ir primatus, mes pastebėjome augančią pirmųjų penkių pagalbinių proto dvasių tarnystę. Bet likusios dvi, aukščiausieji proto tarnai, niekada iki tol tikrai negalėjo veikti Urantijos tipo evoliuciniame prote. Įsivaizduokite mūsų džiaugsmą vieną dieną – dvyniams buvo apie dešimt metų – kada garbinimo dvasia užmezgė pirmąjį ryšį su dvynių moteriškuoju protu, o greitai po šito ir su vyriškuoju. Mes žinojome, jog kažkas labai giminingo žmogiškajam protui artėjo prie kulminacijos; ir kada, maždaug po metų, jie galutinai apsisprendė, dėl apmąstytos minties ir tikslingo sprendimo, pabėgti iš namų ir nukeliauti į šiaurę, tuomet tikrai išminties dvasia pradėjo veikti Urantijoje ir šituose dviejuose dabar pripažintuose žmogiškuosiuose protuose. … Fizinis darbas, kūrybinės pastangos, žmogų atskiria nuo žvėries, kurio pastangos daugiausia yra instinktyvios. … Iš amžiaus į amžių papročiai keičiasi, bet instinktai nesikeičia niekada. … Žmogaus idealizmui yra pražūtinga, kada žmogus yra mokomas, kad visi jo altruistiniai impulsai yra tiesiog jo natūralių bandos instinktų išvystymas. Bet jį sukilnina ir jam suteikia galingos energijos tai, kada jis sužino, jog šitie aukštesnieji jo sielos potraukiai išsiveržia iš tų dvasinių jėgų, kurios gyvena jo mirtingame prote. … Gyvūnai puikiai reaguoja į gyvenimo akstinus, bet tiktai žmogus gali pasiekti gyvenimo meną, nors didžioji žmonijos dalis patiria tiktai gyvulinį akstiną gyventi. Gyvūnams yra žinomas tiktai šitas aklas ir instinktyvus akstinas; žmogus šitą natūralios funkcijos akstiną sugeba pranokti. … Antrasis pasaulis yra materialių vertybių pasaulis. Jo varomoji jėga, tai siekis įgyti kuo didesnį kiekį materialinių gėrybių. Urantijos Knyga: Turtai tiesiogiai neturi nieko bendro su patekimu į dangaus karalystę, bet meilė turtui turi. Dvasinė ištikimybė karalystei yra nesuderinama su vergavimu materialistiniam mamonui. Savo aukščiausio laipsnio ištikimybe dvasiniam idealui žmogus neturi dalintis su atsidavimu materialistiniams dalykams. ... “Ir vėl aš tvirtai pareiškiu, jog nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams; arba jis neapkęs vieno ir mylės kitą, arba kitu atveju, jis laikysis vieno, niekindamas kitą. Jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonui." Trečiasis pasaulis yra prestižo ir karjeros pasaulis. Šių žmonių gyvenimo siekis būti kuo aukštesnėje padėtyje lyginant su kitais žmonėmis. O varomoji jėga garbė, pripažinimas, bei demonstratyvus altruizmas. Sekuliarizmas niekada negali atnešti žmonijai ramybės. Žmogiškojoje visuomenėje Dievo vietos užimti negali niekas. … Dėl pasaulietinio maišto Vakarų civilizacija šiandien naudojasi daugybe laisvių ir patiria daugybę pasitenkinimų. Sekuliarizmo didžioji klaida buvo tokia: Sukilę prieš tai, kad religinė valdžia beveik visiškai kontroliavo gyvenimą, ir išsivadavę iš tokios ekleziastinės tironijos, pasauliečiai žengė toliau, kad sukeltų maištą ir prieš patį Dievą, kartais paslapčiomis ir kartais atvirai. Pasaulietiškam maištui jūs turite būti dėkingi už Amerikos industrializmo stebinantį kūrybingumą ir už Vakarų civilizacijos precedento neturinčią materialią pažangą. Ir kadangi pasaulietinis maištas nuėjo perdaug toli ir iš akiračio prarado Dievą ir tikrąją religiją … Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. … Dauguma tų, kurie Vakarų civilizacijoje save laiko krikščionimis, šito patys nežinodami, yra tikri pasauliečiai. ... Ketvirtasis pasaulis jaukumo ir emocijų pasaulis. Šio pasaulio žmonių tikslas kurti jaukią ir saugią aplinką, pagrindinė elgesio motyvacija yra, aplinkinių meilė bei pripažinimas. Urantijos Knyga (kaip galima neišlikti): NETIKINČIAM materialistui, žmogus yra tiesiog evoliucinis atsitiktinumas. Jo viltys dėl išlikimo yra grindžiamos mirtingojo vaizduotės vaisiais; jo baimės, meilės, troškimai, ir įsitikinimai yra ne kas kita, kaip vien tiktai reakcija kai kurių atsitiktinai vienas šalia kito išsidėstančių materijos atomų, kurie neturi gyvybės. Joks energijos pasireiškimas, joks pasitikėjimo kitu demonstravimas jo negali nunešti toliau negu iki kapo. Žmonijos geriausiųjų atstovų pasiaukojantis darbas ir įkvepiantys talentai yra pasmerkti tam, kad juos sunaikintų mirtis, amžinosios užmaršties ir sielos sunaikinimo toji ilga ir vieniša naktis. Bevardė neviltis yra vienintelis žmogaus atpildas už gyvenimą ir sunkų darbą po mirtingosios egzistencijos laikinąja saule. Kiekvieną gyvenimo dieną lėtai ir patikimai savo kilpą užveržia negailestinga dalia, dėl kurios priešiška ir nepermaldaujama materiali visata priėmė sprendimą, kad ji tikrai bus didžiausias įžeidimas viskam, ką žmogiškasis troškimas turi gražaus, kilnaus, išaukštinto, ir gero. Urantijos Knyga (kaip išlikti): Dieviškumas tvariniams yra suprantamas kaip tiesa, grožis, ir gėris; asmenybėje abipusiškai yra suderintas kaip meilė, gailestingumas, ir tarnystė; … Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; … Būtent viduje gyvenantis Derintojas Dievo meilę individualizuoja kiekvienai žmogiškajai sielai. … Nepaisant dieviškojo charakterio begalinės vienybės, meilė yra visų Dievo asmeninių reikalų su savo tvariniais dominuojantis bruožas. … meilė suteikia meilę ir trokšta meilės, siekia supratingos bičiulystės, tokios, kokia egzistuoja tarp vieno iš tėvų ir vaiko. … Penktasis pasaulis - savirealizacijos pasaulis, šių žmonių veiksmų motyvas yra vidinis noras pilnai išnaudoti savo gebėjimus visų labui, tai yra nesureikšmintas altruizmas. Urantijos Knyga: Tam, kad būtų sukurta nesavanaudiška ir altruistinė visuomeninė tvarka, reikalingas proto švietimas, moralė, ir religijos akstinas, Dievo pažinimas. ... Tikroji laisvė yra savikontrolės vaisius; netikroji laisvė yra savojo aš įtvirtinimo nuostata. Savikontrolė veda link altruistinės tarnystės; gėrėjimasis savuoju aš linksta į kitų išnaudojimą tam, kad būtų savanaudiškai išaukštintas toks klystantis individas, kuris teisų pasiekimą nori paaukoti vardan to, jog turėtų neteisingą valdžią kitų savo bičiulių tvarinių atžvilgiu. ... Religinė įžvalga, dvasinė motyvacija, tiesiogiai veda į religinius veiksmus, į visuomeninės tarnystės ir altruistinio geranoriškumo nesavanaudiškus veiksmus. ... Žinios veda į žmonių suskirstymą, į visuomeninių sluoksnių ir kastų sukūrimą. Religija veda į tarnystę žmonėms, šitaip sukurdama etiką ir altruizmą. Išmintis veda tiek į idėjų, tiek į bičiulių aukštesnę ir geresnę brolystę. Apreiškimas išlaisvina žmones ir padeda jiems pradėti amžiną jaudinantį patyrimą. ... Grynai gyvūniškas protas gali gyventi bandoje dėl savisaugos, bet tiktai toks intelektas, kuriame gyvena dvasia, yra nesavanaudiškai altruistinis ir besąlygiškai mylintis. Asmeniškai pamokslininkui, atkreipk dėmesį į paskutinius du žodžius ir gal pakeisk jau niką.
Adleris: VaidaiVDS, koks tau skirtumas, kas kur gyvena? Kam tas sarkazmas? Ir kam rinktis kokį apaštalą?.. Turi galvą ant pečių, va, ja ir naudokis. Aš skaitau visus tavo opusus, tik galvoju, kai dedi citatas, nurodyk psl. ir pastraipą, taip greičiau galima susirasti kontekstą. Patarimas Jolantai: nedovanotina tiek daug rašybos klaidų. Kai parašai, nuspausk PRAVKA apačioje ir perskaičiusi, išsitaisyk. Tiems, kurie čia užeina retkarčiais, susidaro įspūdis, kad Urantijos Knygą skaito visiškai neraštingi.
Vikaras: Adleris rašo: Patarimas Jolantai: nedovanotina tiek daug rašybos klaidų. Kai parašai, nuspausk PRAVKA apačioje ir perskaičiusi, išsitaisyk. Tiems, kurie čia užeina retkarčiais, susidaro įspūdis, kad Urantijos Knygą skaito visiškai neraštingi. ..nu aš ir esu biškį neraštigs...:)) jau per velu mokintis man...atleiskit :))))
VaidasVDS: Adleri, šiaip citatas gana lengva surasti pagal sakinyje naudotus kelis žodžius, o šiuo atveju pateikiau labai daug citatų iš įvairių Knygos vietų, išrinkdamas esmę sudarančius sakinius. Apaštalą gali rinktis tik silpnesni arba tinginiai, ypač tingintys ką nors skaityti ar aiškintis patys, o aš siūlau rinktis Urantijos Knygoje apreikštą Asmeninę religiją. Čia Jėzaus žodžiai Bet aš atėjau pas jus, kad skelbčiau didingesnę tiesą, tokią tiesą, kurią daugelis iš vėlesniųjų pranašų taip pat suvokė, jog Dievas myli jus – kiekvieną iš jūsų – kaip individus. Per visas šitas kartas jūs iš tiesų turėjote nacionalinę ar rasinę religiją; dabar aš atėjau tam, kad suteikčiau jums asmeninę religiją. UK-1694 O šiek tiek daugiau apie asmeninę religiją galima paskaityti skyrelyje 7. ASMENINĖ RELIGIJOS FILOSOFIJA UK-1113, 1114
balsas: Tą medį reikia skiepyti, ir jis duos dešimteriopus vaisius (pradžioje), vėliau šimteriopus, dar tūkstanteriopus, ir šimtatūkstanteriopus...
VaidasVDS: O man visai patinka Knygos skaitytojo statusas, ypač kai atsikratai savojo aš sureikšminimo niekas neprilygsta to pasaulio, kuriame tuo metu jūs gyvenate, darbo svarbai. Nors svarbus yra darbas, bet savasis aš nėra svarbus. Kada jūs jaučiatės svarbiu, tada prarandate energiją dėl to, jog vargina ir drasko ego didingumas, taip, kad labai mažai energijos belieka darbo atlikimui. Savojo aš sureikšminimas, ne darbo sureikšminimas, išsekina nesubrendusius tvarinius; sekina būtent savasis aš, o ne pastangos jį pasiekti. Jūs galite atlikti svarbų darbą, jeigu nesureikšminate savojo aš; jūs galite atlikti keletą dalykų lygiai taip lengvai, kaip ir vieną, jeigu save paliekate nuošalyje. ir žinai, kad anksčiau ar vėliau žmonių brolystė įsitvirtins Ekonominė tarpusavio priklausomybė ir visuomeninis draugiškumas galiausiai atves į brolystę. Žmogus natūraliai yra svajotojas, bet mokslas jį išblaivina, taip, kad religija gali jį greitai suaktyvinti patiriant nepalyginamai mažesnį pavojų sulaukti fanatiškų reakcijų. Galima garbinti žmogų, kuris garbina save, galima garbinti patį save, bet tai nėra kelias į Dievą, kelias į Dievą yra Dievo ieškojimas ir garbinimas. Kelias į Dievą yra tik tuomet, kai veikia garbinimo ir išminties dvasia. Net žmogiškasis protas, asmeninis protas, neturi išlikimo savybių be susitapatinimo su dvasia. Protas yra dieviškumo dovana, bet jis nėra nemirtingas, kada veikia be dvasinės įžvalgos, ir kada neturi sugebėjimo garbinti ir trokšti išlikimo. Taigi vien protas tikrai neužtikrina išlikimo. Neapgauk savęs, pamokslininke, šitas patarimas yra nuoširdus.
Algirdas (Kaunas): “Aukščiausioji Dvasia tikrai paliudys kartu su jūsų dvasiomis, kad jūs iš tiesų esate Dievo vaikai. Ir jeigu jūs esate Dievo sūnūs, tuomet jūs iš tiesų esate gimę iš Dievo dvasios; ir kas tik taip gimė iš dvasios, tas turi savyje galią nugalėti visas dvejones, ir tai yra toji pergalė, kuri nugali bet kokį neužtikrintumą, net jūsų tikėjimą. [1601] Samprotavimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamos sąmonės išvados, susijusios su patyrimu energijos ir materijos fiziniame pasaulyje ir su šituo pasauliu. Įtikėjimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamas dvasinės sąmonės patvirtinimas – kažkas, kam negali būti suteiktas kito mirtingojo įrodymas. Logika yra įtikėjimo ir samprotavimo vienybės tiesos ieškojimo sintetinis vystymasis ir remiasi mirtingųjų būtybių esminiais proto sugebėjimais, daiktų, prasmių, ir vertybių įgimtu suvokimu. [1139] Net ir pasaulietinis švietimas galėtų padėti šitam didingam dvasiniam renesansui, jeigu tiktai jis tikrai daugiau dėmesio kreiptų į jaunimo mokymą, kaip įsitraukti į gyvenimo planavimą ir charakterio ugdymą. Bet kokio švietimo tikslas turėtų būti gyvenimo aukščiausiojo tikslo, didingos ir gerai subalansuotos asmenybės vystymo, puoselėjimas ir skatinimas. Egzistuoja didžiulis poreikis tam, kad būtų mokoma moralinės drausmės, o ne tokio didžiulio savęs patenkinimo. Remdamasi tokiais pagrindais religija savo dvasiniu paskatinimu gali įnešti indėlį į mirtingojo gyvenimo išplėtimą ir praturtinimą, net ir į amžinojo gyvenimo saugumą ir sustiprinimą. [2086] “Visada Mokytojas sielos įtikėjimą tikrai suderindavo su užgrūdinto patyrimo išmintimi-įvertinimais.“
balsas: Linija užbraukta; visa kas buvo –praeitis.
VaidasVDS: Iš tiesų linijas, ypač blogas, reikia užbraukti. Ta proga noriu priminti Jėzaus parabolę apie darbą vynuogyne (ją rasti galima UK- 1804), kurios prasmė yra nesvarbu, kada žmogus suranda (supranta jo buvimą) Dievą ir pradeda vykdyti Jo valią, svarbiausia, kad jis Jį suranda ir pradeda vykdyti Jo valią. Taip pat priminsiu vieną puikios komentatorės (Gailestingoji sesuo) papasakotą istoriją, kuomet ji budėjo prie ligonio, kuomet pasakojo jam apie Urantijos Knygą ir jos tiesas, ir kaip jis išdrįso kreiptis į Dievą bei su ramybe paliko šį pasaulį... Šiame pasaulyje egzistuoja šioks toks paradoksas, nes protas jame turi šiek tiek dominuoti dvasios atžvilgiu, nors dvasiniame pasaulyje yra atvirkščiai, tačiau tuomet reikia pasinaudoti šia išmintimi Specifinių gabumų demonstravimas neliudija, jog yra dvasiniai sugebėjimai. Protingumas nėra tikrojo charakterio pakaitalas.
Jolanta: Vaidai apie pasaulius dar truputį. Plačiau. Pirmojo pasaulio žmonės yra valdomi instinktų, kaip ir pirmykštis žmogus, tačiau tai dar nereiškia kad jų samonėje negali atsirasti garbinimo dvasios, gal ji reikšis primitymia forma, daugiau kaip baimės apraiška, bet vis tiek, tai pirmasis siekis pažinti kūrėją. Instinktų pasaulio žmonės labiau nei kiti yra įtakojami atsitiktinumų, jie mažiausiai valdo savo gyvenimą, nes jų proto dvasia silpna, o instinktai dažnai duoda neigiamų rezultatų, jie yra "gyvulinio proto" tiesioginis stiprus pasireiškimas. Tokiam žmogui sunku suvokti tėvo buvimą savyje ir Dvasinę karjerą, tačiau melstis manau, jam svarbu, nes tik tai suteikia vilties kad gal būt viskas susitvarkys, nes savimi jis visiškai nepasitiki. Taip kad šio pasaulio žmonės gali išlikti tik savo DIEVO BAIMĖS dėka, atliekant ritualus kurių nesuvokia. Man šio pasaulio žmonės labai panašūs i Islamo tikėjimo atstovus. Nors ir tenai yra kur augti. Antrojo paaulio žmonės, materialių vertybių įtakoje esantys žmonės, taip, jų tikslas kaupti materialias vertybes, tačiau jų vidinis aš jau skverbiasi į paviršių, tokie žmonės paprastai mano kad materialiomis aukomis galima nusipirkti ir vietą Danguje, kas paprastai skatina aukoti, jie taip pat išaiko Dievo baimę,nes nesuvokia jo, bet žino kad negali daug ko įtakoti. Man šio pasaulio žmonės labai primena Judaizmo atstovus. Trečio pasaulio žmonės, prestižo ir karjeros žmonės, kuriems svarbu karjera, garbė ir t.t. Jums jie nėra panašūs į Krikščionybės attovus. Bat dr vis daugiau įtakoja Dievo baimė ir nesuvokimas Dievo viduje, tačiau jau prdeda skverbtis pirmieji meilės idėjos daigeliai. Ketvirtasis pasaulis meilės, čia jau žmogus pradeda žvelgti į savo vidų, pradeda suvokti meilės jėgą, pradeda suvokti, kad meilė yra pagrindinė jėga. šie atstovai man labai primena į Budizmo filofijos atstovus, jų vienintelis minusas, kad viską jie pateikia kaip žmogaus vidinį augimą neigdamii Vienintelio Dievo idėją. Net ir Urantijos knygoje rašome, kad Budizmas buvo tikrojo tikėjimo tiesiojoje ir prieš pat galą užplaukė ant seklumos (kažkas panašaus) Ir šeštasis pasaulis, savirealizacijos žmonės, kurie suvokia Dievą savyje, suvokia ir protu ir širdimi Vienintelį Dievą, nėra valdomi baimių nes žino ką ir kodėl daro, bet ne tik žino bet ir gyvena tuo žinojimu ie meilė, kuri yra tikėjimo pagrindas, tačiau kitaip nei Budizmo atstovai meilė tampa gyva patirtimi suvokiant begalinę Dievo meilę. ČIA TIK MANO IŠVEDŽIOJIMAI, bet esu tikra, kad išlikimui pirminiam etapui užtenka ir to pirminio baimingo noro pažinti Tėvą, kad ir iš baimės, kad ir dėl to kad pasaulis žiaurus ir reikia atsvaros. Ir jei žmogui neduotas gilesnis suvokimas, jis nebus baudžiamas už ne savo klaidas. Ir esiu tikra, kad pati filosofija visų religijų yra reikalinga, klausimas ką iš jų padaro pasekėjai.
Jolanta: O dabar visai į kitą temą. Urantijos knyga nėra taisyklė, ji yra gyenomo knyga kiekvienam, bet taip kaip kiekvieno gyvenimas kitoks, tai ir knyga tampa truputį kitokia. Ir tai manau normalu. Jei žmogus paraidžiui vykdo tik kažkieno kito taisykles, nesuvokdamas vidumi, jis jau klysta, jei žmogus klysta dėl nenuovokumo, bet yra nuoširdus jis pristabdo savo augimą, bet turi galimybę išsikapstyti ir pamatyti viską kitaip. Ir manau kad neturėtų būti labai daug dėmesio kreipiama kiek teisingai suvokiama Urantijos knyga, yra manau svarbesnis dalykas, kiek ši knyga įsiskverbia į žmogaus kasdieninio gyvenimo suvokimą. Kiek ji padaro žmogų laisvesnį nuo baimių kasdienybėje.
VaidasVDS: Jolanta, Dėl pasaulių. Kol žmonės gyvena tik savo tuose pasauliuose (iki 4 pasaulio), jie negali išlikti. Bet tai nereiškia, kad jie neturi jokių galimybių pasikeisti. Bet, tik perėję į 4 ar 5 pasaulį, jie gali išlikti. Čia kalbu apie šiuolaikinius laikus (nereikia maišyti su senove). Ta proga Jėzaus žodžiai Dievo akyse yra tiktai dvi grupės mirtingųjų: tie, kurie trokšta vykdyti jo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. Kada į apgyvendintą pasaulį žiūri visata, tada lygiai taip pat ji mato dvi didžiules klases: tuos, kurie Dievą pažįsta, ir tuos, kurie jo nepažįsta. Tie, kurie Dievo pažinti negali, yra priskiriami prie kurios nors konkrečios sferos gyvūnų. Žmoniją atitinkamai galima suskirstyti į daugelį klasių pagal įvairias savybes, taip, kaip į jas galima būtų žvelgti fiziniu, protiniu, visuomeniniu, profesiniu, ar moraliniu požiūriu, bet, kada šitos skirtingos mirtingųjų klasės pasirodo prieš Dievo teismą, tada jos stovi ant vienodo pagrindo; Dievas iš tiesų nėra asmenų gerbėjas. O dabar apie visokius mokytojus ir mokymus. Čia reikėtų atidžiai paskaityti 134 dokumentą, nuo 1485 psl. "Urmijos paslaptys". Pateiksiu kai kurias citatas, kurios yra aktualios neseniems įvykiams: Dėl nepakantumo, vaidingos dvasios, arba bet kokio kito polinkio trukdyti sklandžiam bendruomenės gyvenimui mokytojas pažeidėjas būdavo nedelsiant ir visiškai pašalinamas. Jis būdavo be ceremonijų atleidžiamas, o jį pakeičiantis mokytojas, kuris laukdavo savosios eilės, būdavo tuoj pat priimamas į jo vietą. Jeigu skirtingos religijos pripažįsta Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tuomet iš tikrųjų visos tokios religijos sugyvena taikiai. Tiktai kada viena religija laikosi nuostatos, kad ji kokiu nors požiūriu yra aukštesnė už visas kitas, ir kad ji turi išskirtinę valdžią kitų religijų atžvilgiu, tada iš tikrųjų tokia religija išdrįsta būti nepakanti kitoms religijoms arba drįsta persekioti kitų religijų tikinčiuosius. ________________________________________ [1487]▼ Religinė taika – brolystė – niekada negali egzistuoti nebent visos religijos nori visiškai atiduoti visą bažnytinę valdžią ir iki galo atsisakyti bet kokios sampratos apie dvasinį suverenumą. Vien tiktai Dievas yra dvasinis suverenas. Jūs negalite turėti lygybės tarp religijų (religinės laisvės) be religinių karų, nebent visos religijos sutiktų visą religinį suverenumą perduoti kokiam nors viršžmogiškajam lygiui, pačiam Dievui. Žmogaus širdyje dangaus karalystė sukurs religinę vienybę (nebūtinai vienodumą), nes bet kuri religinė grupė ir visos religinės grupės, susidedančios iš tokių religinių tinkinčiųjų, neturės jokių minčių apie bažnytinę valdžią – religinį suverenumą. Dievas yra dvasia, ir Dievas dvasinio savojo aš fragmentą atiduoda tam, kad jis apsigyventų žmogaus širdyje. Dvasiškai, visi žmonės yra lygūs. Dangaus karalystėje nėra kastų, klasių, visuomeninių lygių, ir ekonominių grupių. Jūs visi esate sielos broliai. Bet tą patį akimirksnį, kada tiktai iš savojo akiračio išleisite Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tada, kokia nors viena religija ims tvirtinti, kad ji yra pranašesnė už kitas religijas; ir tada, vietoje ramybės žemėje ir geros valios tarp žmonių, prasidės nesutarimai, abipusiai kaltinimai, net ir religiniai karai, bent jau karai tarp religininkų. Tiesiog neturiu ką iš šitų citatų išmesti...
Jolanta: nereikia nieko išmetinėti. Tačiau nebesinori knaisiotis po atskiras Urantijos knygos citatas, nes norint jas išnagrinėti reikia prisiminti kokiame kontekste jos buvo rašomos,kad ir antra citata, man visiškai neaiškus kontekstas. Ką turima omenyje sakant mokytojas, ką reiškia trukdyti ir t.t. Pirma citata aiški, bet vėl, reikėtų ilgai diskutuoti kur yra žemiausias taškas mirtingųjų kurie siekia vykdyti Tėvo valią, kur yra ta riba, kurią peržengus pakliūnama į kitą kategoriją. Tai yra darbas Vaidai, kurio šiai diena nenoriu dirbti. Gal tu ir skaitai ilgiau Urantijos knygą, bet įtariu kad gyvenimiškos patirties pas mane yra daugiau, čia tik metus turiu omenyje. Todėl turiu teisę patarti. Vaidai, niekada nebūna TAIP arba NE. Niekada citata nėra tiesioginis nurodymas, bent jau Urantijos knygoje. niekada nėra tik tiesi linija, yra erdvė tarp dviejų kraštutinumų. Ir kas gaunasi kai paimi už konstantą aukščiausią erdvės tašką......tu užmuši bet kokį norą tobulėti tiems kurie kol kas dar negali pasiekti to taško, o kas atsitinka kai paimi už konstantą žemiausią tašką. Taip pat užmuši norą tobulėti, nes tikslas atrodo pasiektas jau pačioje pradžioje. Bet koks kategoriškumas stabdo pažangą, visur yra erdvė kurioje galima varijuoti. Ką reiškia noras vykdyti Tėvo valią. gali būti tik noras, bet neturint galimybių ir nesuvokiant kaip tai daryti, gal būt klystant, bet noras juk yra vykdyti Tėvo valią, o gali būti visiškas pilnas suvokimas. Kalbėti kas išliks o kas ne labai atsakingas dalykas, nes gaima žmonėms įvaryti papildomų baimių, kurios paprastai paraližuoja visiškai mastymą ir žmonės manau blokuotų bet kokį asmeninį augimą. O galima iškelti į padanges, kai žmogus pasijunta tobulas ir aplamai apie augimą nebegalvoja. Neveltui Jėzus kalbėdamas atskiriems žmonėms pabrėždavo, kad tai kalbu tik tau ir tavo atvejui, kitu atveju aš gal būt kalbėčiau kitaip. Šiandien skaičiau Urantijos knygą ir visiškai nieko nesupratau, toje vietoje, kai atvyksta Planetos princas ir tobuliausių Urantijos gyventuoju paimama gyvybės plazma 100 princo padėjėjų. Ši viena man visiškai tamsi, bet gal būt suprasiu skaitydama 3 kartą, matyt man dar nereikia to. Ir mūsų pokalbiai neturi aiškinti žmonėms Urantijos knygą, turi tik paskatinti patiems ją skaityti. Nes ji tikrai yra verta to. Žmonės turi pamatyti kaip knyga išlaisvina, kaip suteikia matymą kodėl mes esame čia, ir kad visa ko yra prasmė, nes kančios yra prasmė. Urantijos knyga manau skirta susžadinti žmonių mąstymą, kad patys priimtų sprendimus, kad patys vertintų viską kas darosi, ji tikrai nėra sukramtytas produktas, kuriuo tik reikia sekti ir viskas bus ok.
Jolanta: Protas, realityvi savoka, dažnai naudojama imant save už konstantą
VaidasVDS: Jolanta, pirma citata yra gryni Jėzaus žodžiai, tu galėsi su juo padiskutuoti tik morontiniuose pasauliuose Aš tikrai nieko neužmušinėju Gyvenimiškos patirties pas mus abu yra daugmaž vienodai. Tai, kas tau atrodo kategoriškumas, kitam gali taip ir neatrodyti. Kalbėti, kad išliks bet koks savanaudis sutvėrimas yra net labai neatsakinga, nes bet koks savanaudis sutvėrimas po to apsidžiaugs, kad išlikti taip paprasta ir toliau liks savanaudžiu sutvėrimu. Kada tu papulsi į anapusinį pasaulį ir sužinosi, kad dėl tavo neapgalvoto mokymo į ten pat nepapuolė koks nors 100.000 sielų, ar tu būsi labai savimi patenkinta? Aš išsakiau tik savo nuomonę, kuri yra tokia: kuo daugiau žmogus gali suvokti ir suvokia, tuo didesnė jo atsakomybė, tame tarpe ir išlikimo prasme. Tam, kad žmogus apie augimą vis tik galvotų yra išblaivinančių citatų Mirtingasis žmogus gali priartėti prie Dievo ir gali pakartotinai apleisti dieviškąją valią tol, kol yra pasirinkimo galia. Žmogaus galutinė lemtis nėra užantspauduota tol, kol jis neprarado tos galios pasirinkti Tėvo valią. Tėvo širdis niekada nebūna abejinga savo vaikų reikmėms ir prašymui. Tiktai jo palikuonys amžiams iš tikrųjų nusuka savo širdis nuo Tėvo traukiamosios galios, kada jie galutinai ir visam laikui praranda troškimą vykdyti jo dieviškąją valią – pažinti jį ir būti tokie, kaip jis. Lygiai taip iš tikrųjų žmogaus amžinasis likimas yra užtikrinamas, kada susiliejimas su Derintoju paskelbia visatai, jog toks kylantysis priėmė galutinį ir nepakeičiamą sprendimą gyventi Tėvo valia. Vertybės niekada negali būti statiškos; tikrovė reiškia keitimąsi, augimą. Keitimasis be augimo, be prasmės išplėtimo ir vertybės išaukštinimo, yra bevertis – yra potencialus blogis. Kad sąstingis yra tikra mirtis, bet per daug spartus augimas yra lygiai tiek pat savižudiškas Jolanta, pyktis grožiui kenkia, dvasiniam taip pat
Jolanta: ačiū už įspėjimą broli Vaidai, bet nepykstu aš, nejau taip atrodo mano rašyme. Gaila, jei taip. Ir dėl savainaudžių iš dalies esi teisus. Nes gali būti piktybinis savanaudis, kuris žino kad daro bloga ir vis tiek daro, tačiau gali būti ir nepiktybiniai savanaudžiai, kuire mano jog yra teisūs, nes taip mato pasaulį. Tačiau pripažysta Dievą taip kaip gali.
VaidasVDS: Jolanta, nepiktybiniai savanaudžiai gal ir gali išlikti, bet tą sprendžia Dievai, o ne mes. Kadangi kiekvienas protingas žmogus turi Minties Derintoją, tai Dievui be abejo yra žinomi visi žmogaus motyvai ir visos aplinkybės dėl jo apsisprendimo. Tad priminsiu vieną tokį apreikštą svarstymą Ne taip seniai aš buvau Salvingtone ir girdėjau likimo sargą, pateikiantį oficialų pareiškimą, pateisinantį tarnavimo savo mirtingajam subjektui sunkumus. Šitas serafimas sakė: "Didžioji dalis mano sunkumų buvo dėl nesibaigiančio konflikto tarp mano subjekto dvigubos prigimties: siekio akstinui priešinosi gyvuliškas tingumas; ________________________________________ [1224]▼ labiau išsivysčiusios tautos idealams trukdė menkesnės rasės instinktai; didžiojo proto aukštesniems tikslams prieštaravo primityvaus paveldėjimo akstinas; Pagalbininko įžvalgos ilgalaikiam požiūriui priešinosi laiko tvarinio trumparegiškumas; kylančios būtybės progresinius planus modifikavo materialios prigimties troškimai ir norai; visatos proto blyksnius stabdė besivystančios rasės cheminiai-energetiniai mandatai; angelų raginimui priešinosi gyvulio emocijos; intelekto lavinimą naikino instinkto polinkiai; individo patyrimui priešinosi rasės sukaupti polinkiai; viso to, kas yra geriausia, tikslus užgožė pasislinkimas į tai, kas yra blogiausia; genijaus skrydį žlugdė vidutinybės trauka; gėrio žengimą į priekį uždelsė blogio inercija; grožio meną supurvino blogio buvimas; sveiką žvalumą padarė neveiksmingu ligos silpnumas; įtikėjimo fontaną užteršė baimės nuodai; džiaugsmo šaltinį apkartino liūdesio vandenys; jaudinančio laukimo džiugesį pakeitė įgyvendinimo kartėlis; gyvenimo džiaugsmams visą laiką grasino mirties skausmas. Koks gyvenimas ir kokioje planetoje! Ir vis tik, dėl Minties Derintojo nuolat esančios pagalbos ir raginimo, šita siela tikrai pasiekė pakankamą laimės ir sėkmės laipsnį ir net dabar yra pakilusi į mansonijos nuosprendžių sales." Bet jei atkreipsi dėmesį, čia rašoma, kad tokia mėtyta ir vėtyta siela yra pakilusi į mansonijos nuosprendžių sales. Vadinasi garantuotai ji nebuvo pašaukta trečią dieną, bet dar ir nėra visiškos garantijos, kad ji išliks, juk ne nuo likimo sargo priklauso išlikimas, o nuo Minties Derintojo sugrįžimo arba ne. Taigi ką garantuotai praleidžia tokia mėtyta ir vėtyta siela, tai prisikėlimą trečią dieną. O tai gali trukti tūkstantmečius...
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû