Форум » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение) » Ответить
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (продолжение)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
p u m a: Tai Urantijos knygos skaitytojų grupė. šuolis LAIKAS mano dar šuolis ir dar ir PUMA
Vikaras: ...tai kur tavo spontaniškums išgaravo, jolanta? ko išsigandai? lengviau šuoliuojant pliurpt? nei 1 konkretų veiksmą atlikt... ania? laukiu emailo.
Jolanta: spontaniškumas yra o kaip tavo? Kodėl gi ne :) Šiandien :) tinka :) vietą aš renku
Jolanta: Kaip Jūs suprantate šią vietą Urantijos knyga 554 puslapis "Formos yra bevertės kada pamokos yra išmokstamos. Jokio viščiuko negalima išperėti be lukšto ir bet koks lukštas nebetenka vertės, kai tas visčiukas išsirita. Bet kartais klydimas yra toks didžiulis, kad jo ištaisymas apreiškimo dėka būtų pražūtingas toms lėtai atsirandančioms tiesoms, kurios yra esminės, kad jis būtų sunaikintas empiriškai. Kada vaikai turi savo idialus, negriaukite jų; leiskite jiems augti. Ir nors Jūs mokotės mastyti kaip suaugusieji, bet taip pat turite milytis melstis kaip vaikai"
Jolanta: Fantastiška Morontinė MOTO 556 puslapis 14. Savo partneriams sužadinkite apetitą tiesai; patarkite tiktai tada, kada patarimo yra prašome.
patarlė: naivumas apgaulingas, patiklumas pavojingas
Th. St. Eliot: Tik tie, kurie rizikuoja nueiti pernelyg toli, sužino, kaip toli gali eiti.
VaidasVDS: Jolanta, Tavo klausimui yra atsakymas kitoje citatoje Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti per daug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu, plius, kas atitinka jos sugebėjimą adaptuoti. Visuomeninės, klimatinės, politinės, ir ekonominės sąlygos visos turi įtakos nulemiant religinės evoliucijos kursą ir vystymąsi. Visuomenės moralės nenulemia religija, tai yra, evoliucinė religija; vietoje šito būtent religijos formoms diktuoja rasinė moralė. Todėl pirmiausiai turi atsirasti ne kiekybė, o kokybė. Kol kas tu vis žvalgaisi į Algimanto mokymus. Bet Algimantas pats nepajuto, kada jis nustojo propaguoti Urantijos Knygą, šiuo metu jis jau net labai Jai kenkia. Čia kitur yra įdėtas jo kalbos radijo laidoje įrašas. Na jei tokiu būdu pristatoma Urantijos Knyga (Algimantas: tik per mano mokymus, čia ne aš kalbu, čia Rojaus Trejybė kalba) žmonėms, kurie nieko negirdėjo apie Urantijos Knygą, tai labiau neišmintingą pristatymą sugalvoti sunku, o kai į tai įveliama Rojaus Trejybė, tai iš viso kvaila. Todėl šioje vietoje pateiksiu kitą citatą Bet paprastai, kada jūsų Derintojas mėgina bendrauti su jumis, tada šitoji žinia pasimeta žmogiškojo proto energetinių tekėjimų materialiose srovėse; tiktai retkarčiais jūs iš tiesų sugaunate dieviškojo balso aidą, silpną ir tolimą aidą. Jūsų Derintojo sėkmė, vedant jus per mirtingąjį gyvenimą ir užtikrinant jūsų išlikimą, priklauso ne tiek nuo jūsų tikėjimų teorijų, kiek nuo jūsų sprendimų, pasiryžimo, ir tvirto įtikėjimo. Tad nuo tų visų keistuolių kontaktuotojų, savo nuomonę laikančių Dievu, Kristumi ar dar kuo nors, reikia laikytis per atstumą ir labai atidžiai analizuoti jų pasisakymus, jei tam yra kokia nors prasmė. Beje, kada Algimantas nebendrauja su dvasiomis, jis tikrai būna labai įdomus pašnekovas...
Vikaras: ..barbara non facit philosophum...
Jolanta: Algimanto mokymuose kartais atsuranda fantastiškų perkiukų, sutinki kad klausytijo jo reikia įjungus kritinį mastymą, vertinti ir kas netinkama atmesti. Tačiau sutik, kad jo patyrimas yra fantastiškas, kuris prasidėjo prieš 19 metų, o kas kuo save ar kitus laiko čia kiekvino asmeniškai valia, šitą informaciją nustumiu į šoną, tačiau vakar susidariau nuomonę, kad grupėje, kurie renkas dauguma yra neperskaitą Urantijos klygos iki galo, kai kas Kristaus mokymus tik, kai kas jau skaito nuo pradžių poilgo laiko. Kas gavosi, to daugumos žmonių mąstymą įtakojo ne Urantijos knyga, bet Algimantas. Tik ar galima už tai jį peikti, juk jis nėra atsakingas kad žmonės neskaito knygos o tik bando mėgfžioti jo patyrimus. Bet Vaidai, varkar pamačiau ir nuotabių žmonių, tik kaip suprtau bųtien jie ir yra perskaitę Urantijos knygą Ir vėl esmė ne Algimantas o pats žmogus, ir kaip tu pateikei citatą niekas nieko nepagreitins kol pats žmogus tam nepribres. Ir vis dėl to manau kad viskas seka ta vaga kuri ir turi sekti. Aglimanto mokymo idėja apie gyvajį titėjimą yra nuostabi, to ieškojau 20 metų, bet forma man jau darosi nelabai priimtina. Tačiau kaip ir rašiau kitoje žinutėje mes kito pasiriniko neturime, o kita vertus mes neturime teisės kritikuoti ir tai ko patys nebandėme, mes juk nebandėme vesti žmonių į šviesą, tik kalbame čia ir diskutuojame, o kas žino kaip pasireikštume realiuose darbuose. Bet jis kap žmogiška asmenybė yra fantastiškas, tokio stipraus, atkaklaus ir nuoseklaus žmogaus aš dar nebuvau sutikusi ir kad jo patyrimai yra fantastiški tai taip pat faktas, vienas niuansas trikdo tai jo žodis VIENINTELIS. Bet tai juk niekas neliepia priimi kaip neginčijamos taisyklės. Nors kas žino......galų gale ar tai svabu, bent man tai ne. Kritinio mastymo nebuvimas bet kokioje religijoje gali nuvesti į fanatizmą ar dar kokias blogybes, bet ir tai, nemanau kad Urantų grupėje yra bloga forma tikėjimo ir neturint kritinio mastymo. Žmonės rengiami tikėjimui, meilei ir gėriui. Ir fantastiškam tikėjimui, Dievo pajautimo savyje, Apie tai gal būt daug kas net nepagalvoja, kad jį galima pajausti savyje, kad tas vedimas kurį jutai 20 metų ir yra Tėvo danguje vedimas, kad tie ženklai kurie man buvo suteikti per 20 metų yra ne kas kita kaip Dangiškų būtybių palikti ženklai ir t.t. To juk nesužinosi nė vienoje kitoje religinėje bendruomenėje. Na tą galima sužinoti Urantijos knygoje, jei sugeba žmogus priimti informaciją. Rašau ir galvoju, o juk iš tiesų aš tai nieko nežinau, tik bandau kažką rašyti iš savo supratimo taško. Nėra nė vienos teisingos žinio taip pat ir Urantijos knygoje jei žmogus jos nesuvokia teisingai. Gal taip ir turi būti. kai nusimeti gyvulinė Ego tai yra norą būti teisiai, kaipamatai tiek skirtingų sielų aplinkui ir kai suvoki kad jų evoliucijos niekas negali pagreitinti, kad galima gal būt tik prilaikyti jų dabartinėje stadijoje, praeina noras kažką kritikuoti, įrodinėti. Ne paprsčiai to tu neturi teisės daryti. Kaip rašoma Urantijos knygoje, "Atsakyk tik tada jei tavs klausia"
VaidasVDS: Jolanta, tu pasižymi tuo, kuo pasižymi visi nekantrūs žmonės. Kol kas tu labai mėtaisi nuo vieno krašto iki kito. Išmintis neateina greitai, tam tikrai reikia ne dienų, bet metų. Remtis tik viena citata lygiai taip pat pavojinga, kaip pasitikėti tik vienu žmogumi. Atsakyti tik tuomet, kai tavęs klausia, reikia tuomet, kada diskusija yra nuoširdi. Tačiau negalima tuo prisidengiant atsisakyti kovos už kitų žmonių dvasinį švietimą. Šitas mūsų gyvenimas - tai kova už pačius save ir už visuomenę, nes tikslas yra ne tik asmeninis išsigelbėjimas bet ir visuotinė brolystė, kurią mes pasieksime per dvasinių idealų kovą. Tai neturi būti kokia nors barbariška kova, bet neabejotinai diskusinė...
VaidasVDS: Vikare, nevartok to savo "ania", išsiduodi. Faktiškai šiandieninis barbaras niekuo nesiskiria nuo barbaro, gyvenusio prieš tūkstančius metų. Senovinis barbaras taip pat buvo ganėtinai protingas, nes sugebėdavo užkariauti net civilizuotas tautas. Šiuolaikinis barbaras taip pat yra protingas, kartais net labai intelektualus ir turintis aukštą IQ. Tačiau jis vis tiek išlieka barbaru, aktyviai naikinančiu savo sielą, o kartu smarkiai prisidėdamas prie kitų sielų naikinimo. Kaip atskirti šiuolaikinį barbarą? Pagrindinis kriterijus - tai nuoširdumo nebuvimas. Tik nenuoširdus žmogus gali niekinti kitus, tyčiotis iš kitų, būti savanaudžiu, kelti save į aukštybes, ieškoti kvailių, garbinančių jį. Dar vienas šiuolaikinio barbaro bruožas - apsimetinėjimas Apsimetinėjimas yra neišmanėlio juokingos pastangos atrodyti išmintingu, bandymas tuščiai sielai atrodyti turtinga. Taigi nuolatinis nikų kaitaliojimas rodo tik sielos tuštumą. Dvasinių kovų arenoje tenka kovoti su tuščiomis sielomis. Tačiau visada yra viltis, kad tuščia ar apytuštė siela vis tik apsispręs pildyti save dvasiniu turiniu, bet ne forma (norės tapti viščiuku, o ne lukštu...)
Jolanta: Vaidai nepyk, bet nedaryk išvadų nepažindamas visapusiškai. Čia nėra lenktynės kad labiau kantrus, o kas labiau intelektualus. mano noras diskudija o ne sau štampų statymas, kantri ar nekantri nėra svarbu, nes tai yra mano dabartinė būsena ir dabartinėje būsenoje aš keliu atitinkamus klausimus. Ir tik gavus atsakymus į dabartinės būsenos klausimus ir juos suvokus giluminiai gal bųt keisis mano būsena ir kils kiti klausimai. Žinau savo netobulumą ir juo mėgaujuosi, nes liūdniausia kai jau nebekyla klausimų išminties gausiu tiek kiek būsiu nusipelniusi, tai nėra siekiamybė. Siekiamybė ėjimas pirmyn ir nieko neikam neprivalau, jei nėra natūralaus noro veikti vienaip ar kitaip. vaidai tu protingas vyras bet kažkodėl jaučiu tavo nirą viską įkišti į vienus rėmus. Net šiandien skaitydama Urantijos knygą skaičiau vietą, kai skirtingai yra vertinami kylantiesi pagal jų patyrimą ir iš izoliuotų pasaulių skirtigai vedami, yra skirtingi korpusai ir t.t. O morontiniuose pasauliuose....juk ir ten skirtingas užduotis sprendžia skirtingi išlikusieji. Nėra privalau, nėra būtina, yra noriu tobulėti ir pagal vidinį vedimą priimti sprendimus. Žodiai turi, privalo, būtina visada man skamba kaip diktatoriški arba tam tikrų religinių bendruomenių rėmai.
Jolanta: Suvok Vaidai, sirtingi patyrimai ps žmones, skirtingi tikslai. O rėmų dėjimas neveda į progresą o jį stabdo.
Jolanta: Dar paskaitinėjau straipsnį apie Urantijos knygą Delfyje. Ir pasidarė gaila, natūraliai gaila. Ar bent suvokia žmonės kad jie neturi teisės teisti tai ko nesuvokia. Taip dažniausiai siauru požiūriu kitus kaltina tie kas patys turi siaurą požiūrį. Bet man tai parodė kokį suvokimą turi žmonės. Ir mes vis tik turime pasirinkimą, pasiduoti baimei, ar ne. Ką blogo moko Urantijos knyga? Meilės, brolystės seserystės, gyvojo ryšio su Kūrėju, pasikiovimo savo vidumi, tai yra Minties derintoju. Jei tam priešinasi išsilavinę žmonės suvokiantys religijos esmę, kad baimė stabdo žmonių progresą o jį skatina tik meilė. subju patikėti.......Tačiau kai nesieki būti teisia, o paprasčiausiai gyveni taip kaip veda vidus, kaip suvoki pasaulį gal tik stengiamtis atsikratyti baimių, tikie vertinimai tau nebetenka prasmės, na pavadins mane sektante, na ir kas mano vidus juk nuo to nepasikeis, pavadins trumparegiška, na ir kas mano požiūris juk dėl to nei išsiplės nei susiaurės. Beje, mane į šį kelią atvedusi knygutė Bacho "Džonotonas Livingstonas Žuvėdra", Kuri yra programinė knyga mokykloje........man joje yra labai daug sasajų su Urantijos kntgoje pateiktais faktais. Toliau Rerich laiškai, jų nenagrinėjau, bet skaičiau Agni Jogą, man taip pat tai labai panašus mokymas į urantijos knygoje pateiktus faktus. Plius nors blogai atsimenu pavadinimus ir datas, bet man atrodo kad Urantijos knygos apreiškimas ir Rerich mokymai vyko panašiu labai laiku, dveijuose skirtingose vietose, skirtingais būdais gaunami du panašūs apreiškimai. Sakykim kad ir iš to nedidelio kiekio filosofinių veikalų Nyčės samprata apie antžmogį, čia su urantijos knygos apreiškimu nėra jokių sasajų, bet pati antžmogio idėja, žmogaus samonės ištobulimo lygis, kas tai jei nepramatymas žmogaus ėjimo link Dieviškumo. Ir kai pasižiūri tai į vieną tai į kitą garsų literatūrinį kūrinį atrandi tokius autorių pramatymus. Žmogaus samonė stiebiasi link Dievo ir to niekas nesustabdys, nebent pačiū žmonių baimė patikėti savimi, patikėti savo vedliu, to kuris yra kiekviename iš mūsų. O straipsnyje žmonėms peršama baimės filosofija, nevertinkite patys o bijokie.
VaidasVDS: Šiuo atveju pateiksiu tik citatas kada suvokiama, jog žmogiškojoje gyvybėje viešpatauja dvasia, tada tokio dvasios vedamo mirtingojo gyvenimo reakcijose vis daugiau ima pasireikšti Dvasios bruožų demonstravimas, "nes dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, švelnumas, gerumas, įtikėjimas, nuolankumas, ir santūrumas." Kad sąstingis yra tikra mirtis, bet perdaug spartus augimas yra lygiai tiek pat savižudiškas; kaip vandens lašas iš aukštesnio lygio krenta į žemesnį, ir toliau tekėdamas, visą laiką juda žemyn dėl vienas po kito einančių nedidelių kritimų, taip ir visą laiką į viršų yra žengimas pirmyn morontijos ir dvasios pasauliuose – ir lygiai tiek pat lėtai ir lygiai tokiais pat palaipsniais etapais. Galbūt nė vienas Nebadono Materialusis Sūnus niekada nebuvo susidūręs su tokia sunkia ir tariamai beviltiška užduotimi, su kokia susidūrė Adomas ir Ieva Urantijos apgailėtinoje padėtyje. Bet jiems būtų kada nors pasisekę, jeigu jie būtų buvę toliaregiškesni ir kantresni. Jie abu, ypač Ieva, buvo iš viso nekantrūs; jie nenorėjo imtis ilgo ilgo sunkaus kantrybės išmėginimo. Jie norėjo pamatyti kokius nors rezultatus nedelsiant, ir jie pamatė, bet tokiu būdu pasiekti rezultatai buvo katastrofiški tiek jiems patiems, tiek ir jų pasauliui. Religija žmogų įkvepia žemėje gyventi drąsiai ir džiaugsmingai; ji sujungia kantrybę su aistra, įžvalgą su uolumu, užuojautą su galia, ir idealus su energija. Žmogus niekada negali išmintingai išspręsti žemiškųjų klausimų arba įveikti asmeninių interesų savanaudiškumo, jeigu jis giliai nemąsto Dievo aukščiausiosios valdžios akivaizdoje ir nepažvelgia į dieviškųjų prasmių ir dvasinių vertybių realybes. Ekonominė tarpusavio priklausomybė ir visuomeninis draugiškumas galiausiai atves į brolystę. Žmogus natūraliai yra svajotojas, bet mokslas jį išblaivina, taip, kad religija gali jį greitai suaktyvinti patiriant nepalyginamai mažesnį pavojų sulaukti fanatiškų reakcijų. Ekonominiai poreikiai žmogų susaisto su tikrove, o asmeninis religinis patyrimas tą patį žmogų atveda į betarpišką akivaizdą su nuolat besiplečiančios ir besivystančios kosminės pilietybės amžinosiomis realybėmis.
Jolanta: Vaidai, džiaugiuosi kad parenki tinkamas citatas, tik man kyla klausimas, kaip tau sekasi tas žinias infiltruoti tikrovėje, su kokiomis problemomis susiduri, kokie drakonai drasko ir kaip juos bandai įveikti. Tai žinios, tai siekiamybė, tačiau juk reikia gyventi čia ir dabar, su tuo ką turime čia ir dabar ir kiekvienas turime skirtingai. Šios žinios, kaip ir Kristaus atėjimas duoda tašką į kurį mes turime eiti, bet kaip mums įveikti tuos visinius drakonus kurie slypi mumyse, kaip musm susidoroti su baimėmis kurios trukdo mums eiti į tą tašką. Jokia Dievybė nereikalauja mums tapti čia tokiais tobulais, nes tai tikrai sukeltų paniką ir visišką nenorą ką nors daryti nes tai gali atrodyti neįmanoma.
Rantulija: Prisijungiu prie Jolantos klausymų. Mielas Vaidai VDS, ką tu galvoji;kaip tu bandytum padėti tiems mūsų broliams ir sesėms dvasioje,kurie nuo vaikystės turi psichologinių traumų; tų traumų, kurie paliko jų sieloje gilias žaizdas; kurie klaidžioje savo užterštos pasąmonės labirintuose; tiems, kurie yra JAU įtikėję į Dievą Tėvą? Ačiū. Su meile, Irena.
emipetras: Brangieji , VAIDAS VDS , yra šaunuolis . Dvasiniuose pokalbiuose man visada patinka konkretūs , aiškūs ir dvasiškai išsilavinę žmonės . Vaidą VDS aš būtent prie tokių ir priskirčiau , jau vien dėl to , kad moka išmintingai elgtis su Urantijos knygos citatomis ir bendrame kontekste visada mato žmogų , žmogaus vidinę būseną ir išorinę jo pozą . Labai puikiai čia jūs visi diskutuojate ir Vaidas VDS sėkmingai veda pokalbius pateikdamas atitinkamas citatas , o tuo pačiu ir savo asmenines mintis , per šias Urantijos knygos citatas . Vienu žodžiu viskas labai gerai . Labai puiku būtų , kad ir visi kiti , šio forumo pašnekovai , savo dialogus vestų remdamiesi viena ar kita Urantijos knygos citata . Štai tada iš tiesų būtų labai konstuktyvus , pozityvus ir dvasingas dialogas . Dar truputi galiu ir Irutei atsakyti , nors tai nereiškia , kad aš atsakau už Vaidą VDS . Miela IRUTE , matau tave ir suprantu tavo susirūpinimą tuo keliamu klausimu . Galiu pasakyti labai trumpai . Mes kiekvienas turime būti patenkinti ir laimingi tuo kuo esame . Kai jau žmoguje gimsta noras kažkuo būti , kažkaip tobulėti , kažkuo domėtis , kažką tai įsisavinti , tada žmogus būtent ir realizuoja save , per vienokius ar kitokius savo asmeninius sprendimus . Jeigu žmoguje nėra noro - nėra ir veiklos . Niekas kitas iš šalies neįpūs to noro . Vidinis , intelekto ir dvasios , noras turi gimti pačiame žmoguje . Aš pažįstu daug puikių žmonių ,kaip , kad ir jūs visi pažįstate daug puikių žmonių , kurie gyvena tą materialų gyvenimą ir nieko nenori keisti . Vieni labai turtingi , kiti visai vargšai , vieni sportininkai , kiti ligonys , tačiau jie visi neturi jokio vidinio noro ieškoti Dvasios . Tuo labiau neturi jokio noro , nei suprasti , nei surasti Dvasią savyje ir todėl neturi jokio noro dvasinti savo protą , jausmus , sąmoningai kurti savo sielą . BRANGIEJI , turėti norą , tai jau yra didelė laimė , kurią dovanoja mums DVASIOS . Ar jūs manote , kad esate galingesni už patį DIEVĄ TĖVĄ , kuris apšviečia savo pasirinktus vaikus ir vis tik negali visų pažadinti iš materialaus letargo miego . Jeigu dar nepabudo žmogus , ar jis milijonierius , ar jis vargšas , ar jis invalidas , ar jis sportininkas - reiškia dar neatėjo laikas . O gal jam visai ir nereikia to to laiko , to intelektualaus - dvasinio pažinimo , gal būt jis kitais savo sielos dvasingais parametrais bus priglaustas Visatos Motinos Dvasios . Pamokyti žmogų aišku , kad reikia , jeigu tik jam tai patinka , jeigu jis tuo domisi , o vėliau net trokšta to žinoti , tačiau manyti , kad kažką gali pakeisti be kito žmogaus entuziazmo , tikrai būtų tik iliuzija .
Jolanta: Dievas gali padaryti rojų žemėje, bet tai neugdytų tvirtų charakterių ir stiprių asmenybių. Taip pasakyta Urantijos kntgoje. Jei kas tikisi, kad štai atsiversime ar giliai tikime ir štai išsispres materialios problemos, giliai klysta. ir tai kažkur parašyta urantijos knygoje. Bet tikėjimas padeda kitaip priimti problemas ir iššūkius. Čia faktas. Ir negalima sakyti kad nieko negalima padaryti, kai žmogus dėl vienokios ar kitokiospriežasties netenka vilties, jam pačiam labai sunku išsikapstyti, padėti ieškoti pagalbos savyje, kilnus dalykas. Šiuo kausimu palaikau Ireną. Emili, juk kai man buvo bai sunku aš kreipdavausi Dvasinės pagalbos į tave, kad pasimelstum ar šiaip ką patartum ir padėdavo. Todėl negalima viską nurašyti pačiam žmogui, kad mes bejėgiai todėl nieko nerykime. Žinoma tai irgi neturi būti taisyklė, kad privaloma daryti. Tačiau einant nuo šios diskusijos pradžios raštų žinojimas be jokio veiksmo ar savęs tobulinimo realybėje yra tuščios žinios. Juk Žydų religija dėl to ir buvo peikiama. Kita vertus teiti pagalbą kada tavęs neprašo irgi negalima, o jei ir prašo reikia įvertinti ar tikrai žmogus pats nesusitvarko ar tik naudojasi kitu. Čia yra labai daug niuansų ir nėra vienos taisyklės.
полная версия страницы