Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: Manau, kad tai neišvengiama :) tik gal kai kas iš to išauga, o kai kas ir ne. Pagalvojau, kad mažiausiai rizikos turi tie, kad labiausiai purkštauja, kad ir nesuvokdami, tačiau tai rodo, kad yra įjungę savo kritinį mastymą ir po truputėlį sijoja kas jiems teisinga o kas ne. O aklai pasitikintys turi labai didelę riziką nueiti į fanatizmą. Tik kritiškai nusiteikę žmonės jei neturi kantrybės ir smalsumo gali neišlaukti to momento kol atsijos iki galo ir pasitraukti. Turiu Dievo dovaną, tai yra Empatiją, galiu ,amau dažnu atveju pasjusti tai ką tuo metu jaučia žmogus (gal ir klystu, bet dažnai tai man padėdavo) ir tuo susitikimo metu bandžiau taip pat pajusti tai ką jautė tas žmogus. net dabar šiurpuliai krato, tai lyg žmogaus samonė uždaryta kažkokioje dėžėje ir viskas kas plink dėžę, jo saugią zoną, yra blogis, baimė pasvelgti už jos ribų, panika suklysti. meilės ten nebuvo rasta. Kiek kartų apie tai Urantijos grupėje buvo kalbama ir aš vis nesutikdavau, sakydavau, kad tai nesamonė, nes susidurdama su kitų religijų atstovais aš matydavau šviesius, šviesos toliau ieškančius žmones, arba abejingus bet kam. Bet dabar suprantu ką turėjo minty kalbant apie kulto sureikšminimą. Čia ne tai, kad žmogus atlieka tam tikrus ritualus, o tai, kad jis įspraudžia savo samone į tuos ritualus bijodamas išlysti iš ritualų dėžės. Bet juk dėže gali tapti ir Urantijos knyga. Gal pati knyga vargiai ar taps dėže, bet mokymai gali tapti dėže, jei žmogus nepasitiki savo kritiniu mastymu o aklai kažką seka, nesuvokdamas kam visa tai skirta.
Jolanta: Kai vakar draugei papasakojau apie susitikimą su tuo žmogumi, ji pascitavo kunigo žodžius "Už netikėjimą gali būti blogiaus tik fanatiškas tikėjimas".
emipetras: Tikrai taip JOLANTĖLE , kiekvienas turime savo tikėjimą . Bendra prasme lyg ir esame vieningi , nes skaitome , studijuojame , komentuojame tą apačią Urantijos knygą , tačiau tai skaitome , studijuojame , komentuojame tik per savo asmeninio intelekto , per savo jausmų ir per savo vidinio dvasinio pasaulio prizmę . Toks jau tas žmogus . Todėl ir sakoma , kad pirmiausia vystykime brolystę , o tik tada visi kartu garbinkime Dievą. Dievas jau yra kiekviename iš mūsų , tačiau žmogus visada šią sampratą priims ir supras tik individualiai . Nieko nereikia nei įtikinėti , nei smerkti , kiekvienas nugyvensime tik savo gyvenimą , o kito gyvenimą suprasime tik šiek tiek ir tai viskas , ką mes galime padėti visiems kitiems mus supantiems asmenybių pasauliams . Sakyčiau , kad mokėjimas pasidalinti savo vidinio pasaulio įspūdžiais taip , kad tas žmogus sustotų ir ausis pastatytų , yra didelis menas kiekvienos asmenybės , kaip turtingos ir brandžios asmenybės , suvokiančios save ir visą aplinkinį pasaulį , ko tas pasaulis trokšta ir kuo jis gyvena . Sakai moki jausti kitą žmogų , tai labai šaunu . Kai moki jausti kitą žmogų , tolesnis žingsnis būtų , sudominti jį tuo ką ir tu jauti ir tuo , ką tu jam kalbi . Didieji mokytojai visada kalbėjo taip , kad klausytojams būtų įdomu , kad jie trokštų tų žinių . Tik trokštantiems gali prasmingai patarnauti .
Jolanta: Niekada Emili neturėjau tokios ambicijos mokinti kitus. Nors visada norėjau būti mokytoja pasaulietine prasme (pedagoge), bet niekada neturėjau tokio noro būti dvasine mokytoja. Tačiau kai su žmogumi tu bendrauji ir palieti dvsinę temą, nori nenori pradedi kalbėti apie savo sampratas. Bet vėl, stabteli ir pamatai kad dažbiausiai tos kalbos ir lieka tik tam kartui. Turiu tokį patyrimą realiame gyvenime, mokau mokykloje vaikus saviudos (nesu mokytoja, čia saviveikla), kaip tapri sėkmingu žmogumi. Ir skaitydama medžiagą kurią turėsiu perteikti mokiniams ne kartą šyptelėjau, nes.....pagal man pateiktą medžiagą (iš keletos paskaitų) sėkmingas žmogus visada klauso savo vidaus, grežiasi į save o ne žiūri kaip kiti tapo sėkmingi (pagalvojau, jie net neįsivaizduoja kokie yra teisūs, juk jie skatina atsigrežti į minties derintoją), toliau jau kitą dieną skaitau, mintis visada materializuojasi, Visatoje žodžio Ne nėra, jei sakai kad kažko nenori, vadinasi tas kažkas išsipildys, nes taip kaip žodžio ne nėra, kosminiai minčiai pateigiamas tik teiginys be ne. Ir bijau apsirikti, bet sakyčiau kad tai ta pačia formuluote skaičiau Urantijos knygoje, toliau sėkmingas žmogus imasi atsakomybės ir nebijo suklysti, nes klaida tai puiki pamoka kaip nereikia daugiau daryti ( Urantijos knygoje pateikta evoliucija, klaidų priėmimas kaip natūralų faktą ir laisva valia apsisprendimas). Ir tada pagalvojau, kad tos paskaitos deda pamatus stiprioms asmenybėms (žinoma kas pakels asmeninės atsakomybės naštą), juos paruošia žmogaus charakterio savybes, kad juose galėtų vėliau jiems brestant tvirtintis ir tikėjimo daigas. Ir puikiai prisimenu iš Urantijos knygos citatą, man atrodo kad ją jau rašiau. "Dievas ir dabar galėtų žemėje padaryti Rojų, tačiau tai neugdytų stiprių asmenybių". Nieko šiame pasaulyje nėra veltui, kas daroma su nuoširdumu, gal tik kažkas paruošia dirvą kažko kito atėjimui, kažkas padeda į kažką atsigrežti ar pastebėti kažką, nėra gyvenime nereikšmingų dalygų, nereikšmingas gali būti tik nenuoširdumas, o tas kas nuoširdu, nesvarbu kokioje srityje reikštusi vis tiek galutiniame rezultate duos naudos, gal ne iš karto, kad tik praėjus tam tikriems etapams, bet tikrai duos. Būkime drasūs ir nuoširdūs ir tegu klystantys. Su meile Jolanta
Jolanta: Šiandien skaičiau Urantijos knygą ir ten buvo paaiškina kaip sunku Dvasioms perteikti informaciją kas joms yra įprasta mums, žemės gyventojams, nes tai kas dvasiška sunkiai gali būti suvokiama materialiam protui, net dvasioms, priklausomai nuo jų lygio gali būti sunkiai suvokama aukštesnių svasių tam tikri dalykai. Ir tada pagalvojau apie mus, čia žemėje, apie tai kaip sunku papasakoti kitam savo potyrius, kad jis suprastų, o juk čia viskas tas pats, mažiaus patyręs žmogus sunkiais uvoks labiau patyrusį.....todėl norėdami kalbėti kitiems turime puikiai įvertinti ką sakyti ir kaip tai pateikti, kad nekalbėtume tik dėl kalbėjimo ir tas parašymas Urantijos knygoje parodo, kad norint kitus mokinti reikia sugebėti prisitaikyti prie kito žmogaus sampratos, jo mastymo būdo ir bandyti kalbėti jo kalba.
Jolanta: O kodėl Dvasios nusileidžia į mūsų lygį ir nebijo jog kalba su šešėliais, ką mums duotų jei pradėtų kalbėsi iš savo supratimo lygio?
bambukas: Dievų misija kalbėti su šešėliais. Jie stengiasi, kad mūsų fizinė egzistencija mestų ne tik fizinį šešėlį, bet ir dvasinio-sielinio turinio šešėlį. Šešėlį, kuriam lemta lydėti tapatybę amžinaisiais keliais... šešėlių bėda, kad save pradeda vertinti patys, kaip labai suprantančius, labai įžvalgius, labai nusprendžiančius, ką trinti, ką palikti, ką skaityti, kada džiaugtis. Pataikavimas Dievybėms subujojęs F1, rado sąlygas ir čia. Planetinė-žemiškoji egzistencija gramzdinama iliuzinėn užmarštin. Žodžiais (citatom taip pat) išgražintas šventuoliškumas pateikiamas kaip sėkmingas atsakas į UK dokumentų šviesą.
emipetras: Nemaišykime materialaus pasaulio su dvasiniu pasauliu . Tarp šių pasaulių nutiesta neperžengiama bedugnė . Realybėje šie pasauliai kaip ir nesusikalba . Tai labai panašu , kaip vyras negali susikalbėti su moterimi . Iš tiesų tai jie susikalba , tačiau pilnai taip ir nesupranta vienas kito , nes tai taip pat atskiri pasauliai . Dvasinio pasaulio visai kita struktūra : kaip labai retas subtiliosios materijos tankis , kaip kosminio proto nuskaitymas ir priėmimas kiekvienai dvasiai pagal savo dvasinį laipsnį , dvasinių gausybių skalėje , kaip kosminio pasaulėvaizdžio ir visos kūrinijos visai kitas matymas . Todėl ir nenuostabu , kad žmonės apie dvasinį pasaulį , sprendžia savo žemiška materialistine logika ir todėl šiuose sprendimuose pilna fantazijos ir visokių subjektyvių manymų ir tikėjimų , pagal nusistovėjusią kolektyvinę žmonijos nuomonę arba sukurtą savo asmeninę dvasinę teoriją . Tačiau , tai ne dviejų ir ne trijų asmenų dvasinė kūryba , tai visada tik asmeninė individuali kūryba . Visi dvasiniai apreiškimai yra giliai asmeniniai ir turi asmeninį įtikėjimo laipsnį . Mano tikėjimas ir mano įtikėjimas į dievybes , gali būti , tik mano žemiškojo proto , asmeninio išmąstymo rezultatas , kaip dėsningas ir harmoningas pasąmoninių minčių nematomas darbas su dvasiniu pasauliu . Kiek mano protas per pasąmonę sugeba kontaktuoti su dvasiniu pasauliu , tiek mano sąmonė gali man pateikti šio pasaulio esamumą ir realumą .
bambukas: “Visi dvasiniai apreiškimai yra giliai asmeniniai ir turi asmeninį įtikėjimo laipsnį“ AMEN UK yra daugiau nei asmeniniai laipsniai, kurie neįgalūs pasiekti šviesos ir gyvenimo statusą. Jūsų asmeninis džiaugsmas suprantamas, bet tai kartu ir jūsų ribotumo pasireiškimas. Emili, man jau nebegaila tavęs, dėl tavųjų nusivažiavimų. Gaila Knygos, kurios vaisiai Lietuvoje tiktai tokie. Dienos metu BUKAS trintukas, kaip giltinė šienavo tekstus. Pakartoju tau skirtus. Mišrainė galvoje iš tikrųjų fiksuojasi mišraine sieloje. Nes sielos pradmenys galvoje, prote. UK skaitymas gali aktyvuoti norus domėtis kita literatūra. Visų pirma tai reiškia, kad buvo mažai, ar paviršutiniškai domimasi iki šiol. Antra, protas pasiekė savo pajėgumų ribas analizuojant UK. Nuo šešėlio pasistūmėta labai nedaug. Tarp įgytų žinių ir daromų įžvalgų ryšys dažnai nelogiškas ir trūkinėjantis. Emilio atveju, tai naivumo, nuoširdumo ir pozos padarinys. Labai keista, kada senieji knygos skaitytojai neatranda naujų aspektų, naujų įžvalgų knygoje, bet ieško aplinkui. Vietoj to, kad kažką gryninti, jie, kaip rusai sako: vaikšto “vokrūg do okolo“. “angelai Sargai nuo Šventosios dvasios atsisūsti “ Begėdi, pasiskaityk iš naujo apie angelus. Šventoji Dvasia yra Trečiojo Centro vieno iš poveikių pabaiga.prieš paskutinis šios sklaidos asmuo, tai Dieviškasis Tarnas-Kuriančioji Dvasia, kuri ir paskleidžia Šventąją dvasią. “Todėl didžiausias darbas šio dvasinio turto kaupime yra minčių darbas“ Mintys nedirba, dirbama su mintimis, dirba protas, dar gali ir intuicija su mintimis dirbti. Gal padaryk atostogas ir palik UK nuošalyje. Visai nusiskiedalioji. “Visos mintys , kasdiena turi būti projektuojamos tik vienam tikslui“ Susirūpink savimi, kad likusysis gyvenimo etapas netaptų buvimu kažkur šalia realybės. Jolanta šiuo metu yra labai dinamiška, ir susumuojančiam vertinimui nepasiduodanti, bet jūs senieji skaitytojai apgailėtini. Labai apibendrintai vertinant materialus ir dvasinis planetos būvis nesusieina. Bet iki tada, kada pasireiškia valia. Andoninė porelė parodė, kad dvasingumo daigai egzistuoja. Jų išsivystymas, pasiekimai ir veiksmai, buvo daugiau nei Gyvybės Nešėjų ir Energijos Kontrolierių darbo rezultatai. Jų darbo sritį galima laikyti visiškai materiale. Betgi porelės išskirtinumas buvo nulemtas Pagalbinių Proto Dvasių. Tai visiškai grynas dvasinio pasaulio įtakojimas. AMEN. Nuo šiol negalima sakyti, kad dvasinis ir materialus pasaulis yra atskirtyje. Nuo šiol prasideda žmogiškasis reagavimas į dvasinės tikrovės egzistavimą. Nesvarbu, kad jis siunčiamas neteisingu adresu (evoliuciniu-žaibai, žalčiai, medžiai, kalnai...), tačiau pats siuntimas yra teisingas.
bambukas: Žinai Emili, pasinaudosiu tavo formuluote, kad apreiškimas asmenis reikalas. Tas jūsų datemtas džiaugsmingumas, man visuomet panešėjo į “puotą maro metu“. Viešpataujančios pirmenybės atidavimas vaizdinių pasauliui, o šitai UK kursto fenomenaliai. Nebuvimas teminių diskusijų, vietoj to augantis “mišrainės“ sindromas. Visiškas negebėjimas perpinti knygos filosofiją su gyvenimo filosofija. Tai ką jūs bandot kalbėti, labiau ketinimų protokolas, nei savęs ir realios aplinkos pažinimas. Grožis, meilė, džiaugsmas, brolystė kada staiposi prieš veidrodį, atsukdami nugarą esamai realybei, panašūs į kompaniją sėdinčią prie bokalų.
panda: Fizinė energija, išeinanti iš apatinio rojaus-salos, naudojama sukurti, po to palaikyti fizinius erdvės-laiko pasaulius. Šis palaikantis administravimas grynai materialus. Tačiau materialiame teatre besivystantys progresiniai spektakliai administruojami dvasinių energijų. Vadinti areną, spektaklį, artistus visiškai atskirais nesusieinančiais –niekaip. Lašiniai, svogūnas tokia gera materiali energija. Prisipildęs jos taip gerai sugaudai dvasinę. neem neem kaip gera krimsti bambuką.
VaidasVDS: Na panda gerai čia "sudrožė" bambuką... Kas man tikrai nepatinka - tai neklystantys ir narcizai. Nuo tokių tikrai norisi bėgti kuo toliau, bet jie atsiranda ir vis apreiškinėja save. Kas iš to, kad kažkoks bambukas labai intelektualiai įžvelgia tam tikras Knygos mintis, tačiau išlieka grubus ir arogantiškas, nesvarbu kiek kartų nikus pakeitęs. Aš tam ir pasišalinau iš forumo, kad galėčiau su tokiais narcizais normaliau besijausdamas bendrauti. Bet realybėje tokių narcizų labai gaila, jie juk gerai dėsto savo mintis (jos tikrai įdomios, diskutuotinos), bet nuoširdumo pas juos tai nerasta. Vadinasi žmogus vis dar tebėra nesupratęs pačio pagrindinės dvasinio ryšio su Tėvu prasmės - mylėti save ir kitus taip kaip save. Kaip gaila tokių narcizų - žmogus tikrai protingas, bet kartu beveik beviltiškas dvasiškai. Šiuo atveju reikėtų perfrazuoti pasakymą "Norėdamas pakeisti pasaulį, pirmiausiai pakeisk save" į "Norėdamas mokyti kitus, pirmiausiai išmokyk save"...
Jolanta: Šiamdien skaičiau apie morontinius pasaulius ir išlikusiūjų kilima jais. Ir stebėjausi, su kokiais įvairiais trūkumais tenai patenkama, kiek įvairių savęs švarinimo darbų tenai turi atlikti išlikusieji, todėl galima daryti išvadą, kad nėra vieno šablono kaip viskas čia turi vykti su žmogumi. Ir nemačiau nei pirmą kartą skaitydama nei dabar antrą kartą skaitydama, baidiu antrą dalį perskaityti, kad būtų koks pateiktas šablonas. O turint mintį kokie įvairūs buvo apaštalai, kokie skirtingi jų suvpkimai ir kokiais skirtingais keliais jie pasuko po Kristaus nukryžiavimo, manau kad galima daryti išvadą, kad nė vienas nesame teisus iki galo, nes esu įsitikinusi, kad nė vienas neturime visuminio suvokimo. Asmeniniai pastebėjimai skaitant Urantijos knygą. Kai ją skaičiau pirmą kartą man kabai rūpėjo rinkti informaciją kas susiję su mano asmeniniu augimu, ką turiu daryti, kaip turiu gyventi ir t.t. kai dabar Urantijos knygą skaitau antrą kartą pastebėjau transformaciją savo asmenybėje, man dabar labiau rūpi ką galiu padaryti čia, Žemėje, kaip galiu išnaudori savo potencialą, kaip galiu būti naudinga, kad ir neakivaizdžiai kad galėčiau pastūmėti ieškoti kūrėjo (o kas ieškos tas tikrai atras). Nežinau kas darysis mano galvoje dar vėliau, kai gal būt skaitysiu trečią kartą arba po to kai perskaitysiu iki gali šį kartą. manau, kad bet koks vertinimas yra neteisingas, bet ir žinau kaip sunku to išvengti žmogiškajam protui. Šiandien apie Urantijos knygą kalbėjau su mergaičiuke iš Jehovos liudijimo, labai šviesi mergina, jai 20 metų ir ji kartais mane aplanko paklausyti mano nuomonės vienu ar kitu biblijiniu klausimu. Ir kas keisčiausia mes randame bendrus salyčio taškus. Aš nežinau Biblijos taip kaip ji, o ji visai nežino Urantijos knygos, bet mes puikiai susikalbame ir labai retai kada nuomonė išsiskiria. Šiandien ji man pateikė citatą iš Biblijos, kaip Jėzus sakė fariziejams, kad jie remiasi melu (nepamenu visą pastraipą skaitė) ir paklausė, juk jei taip sako Kristus tai vadinasi gali būti žinios ir teisingos ir melagingos, o kaip tada jas atskirti. Atsakymas buvo labai paprastas, pasakiau kad jei mokymai skatiną meikę Dievui, meilę žmonijai, brolystę ir seserystę, vadinasi jie jau teisingi nes kreipia žmogų teisinga linkme, bet jei mokymai skatina pyktį ir nepakantumą kitų kultų, kultūrų žmonėms, skatina ego, jie jau yra blogi ir nesvarbu kieno lūpomis kalbami. Ji su tuo visiškai sutiko. Toliau užsiminiau (nes šiandien skaičiau), kaip Jonas ir dar vienas apaštalas matė vizijose Morontinius pasaulius ir pacitavau tai ką rašė Urantos knygą, o taip atsakė tai tikrai yra parašyta Biblijoje. fantastiška kalbėti su žmogumi kuris jaučia religiją širsimi, kaip daugeliui Urantų sakiau, ji šviečia taip kaip retas Urantas šviečia. Nors ji remiasi visai kitais šaltiniais.
LAIKAS: Dvi reakcijos Viena užsiciklinusi, besidangstanti etiketėmis. Ypatingai skaudu, kada meilė ir nuoširdumas nuvalkiojamas iki etiketės klijavimo. Ir pirmiausia kyla klausimai. Ar tai dėl proto neįgalumo. Ar turima tikslų, kurių tikrasis veidas slepiamas. Laikas visagalis. Jis išryškina, atskleidžia kiekvieną slepiamą veidą. Kita reakcija nepriekaištinga. Ir apie tai... Labai geras pasirinkimas sufokusuot žvilgsnį ties riba tarp Gyvybės Pasaulio ir pirmojo Gyvenamojo pasaulio. Ši riba apnuogina labai intriguojančią egzistenciją. Egzistuojantį beveik begalinį įvairumą siauram diapazone, tik dviejų planetinių režimų aprėptyje. Ir apie tai... kada nors vėliau... gal...
Jolanta: Skaitant Urantijos knygą suvokiau vieną fantastišką dalyką, viskas nesvarbu, ar užsiciklinusi ar ne, neturi rūpėti ir kito žmogaus ėjimo į priekį niuansai, viskas eina iš eilės, neaplenkiant nė vieno posūlio. Jei esu užsiciklinusi vadinasi kažkada ateis lūžis kai tai pamatysiu pati, bet kol jis neatėjo to ir nesuvoksiu, jei turiu kažkokių nestabilumų ar kitokių asmenybės trūkumų, po truputį einant į priekį jas turėsiu šalinti, tai aš vadinu kova su vidiniais drakonais, bet čia irgi nereikia persistengti, tai viskas vyksta natūraliai. kai vedžiau paskaitas kartą mokinių paklausiau, ar kritikuojate kitus? daug kas atsakė kad nežino, nepastebi, gal.....o viena mergaitė atsakė, kad kritikuoja ir žino kad negerai daro. Tada pasakiau, vadinasi elgiesi negerai. Nes kol žmogus nesuvokia kad nereikia taip elgtis, iš jo ir negalima pareikalauti, tačiau jei suvokia ir vis tiek taip elgiasi, čia jau yra blogybė. Vadinasi turi šiai dienai užduotį nebekritikuoti. Ir taip manau yra visame kame. Kol kažko mes nesuvokiame negalime ir taisyti ir nesvarbu kas ir ką kalbėtų, bet jei jau suvokiame kad turime vieną ar kitą įdą, tai būk mielas ir taisyk, vadinasi priėjai tam tikrą ribą. Dvasiniame kelyje nėra nesvarbių dalykų, viskas svarbu ir smulkmenos ir dideli dalykai, juk mes esame evoliuciniame kelyje ir iš tiesų juk nežinome kas ir kada gali padaryti didžiausią postūmį. Tik vienas atvejas man atrodo labai pavojingas, tai kai pasijuntama tobulu. LAIKAS tu parašei fantastišką dalyką, norint iš tiesų suvokti savo likimą čia, nereikia žiūrėti labai toki, o imti artimiausią mūsų tašką po šio pasaulio, nes ten bus testinumas to kas yra čia. vadinasi nuo to kas vyksta čia, priklausys kas vyks ten. O ten jau junsime gijas su sekančiu etapu Ačiū, puiki mintis.
LAIKAS: Žiūrėti į artimiausią ateitį –logiška, praktiška, išmintinga. Nemaloniausia kada atsiranda praraja. Nesvarbu tarp kokių distancijų, ar reiškinių. Galima žvelgti į Rojų, ar pirmąjį Gyvenamąjį, bet tuo metu nejausti kas po kojomis, tai tarsi tamsos įsiveržimas į ką tik pradėjusią žėruoti aušrą. Individai nematantys esminių-pamatinių dalykų-reiškinių, nesvarbu; ar iš neįgalumo, ar apsimestinai nebus nei filosofai, nei mokytojai, nei pastoriai. Jie visuomet bus destrukcija kas susisieja su mintimi ir protu.
LAIKAS: Gyvybės Pasaulis yra intriguojanti ypatinga vieta. Čia eksponuojama primityviausia materiali gyvybė. Ir. Tarsi alchemikų laboratorijoje grubioje materijoje siekiama sužadinti... na materija vedama iki ribos... ir paliekama pati sau –ar nukreips žvilgsnį, ar išties ranką, ar pasakys: TAIP. AŠ NORIU GIMINIUOTIS SU DVASINIU EGZISTAVIMU.
LAIKAS: “ Dvasiniame kelyje nėra nesvarbių dalykų, viskas svarbu ir smulkmenos ir dideli dalykai“ Svarbūs jie gali būti tuomet, kada mums pavyksta juose pamatyti struktūrą, tiek vidinę, tiek sąsajose su aplinka. Kritikuoti kritiką –tai kas čia. Energijos ir entuziazmo perteklius. Kaip protą ir valią pripažįstame kaip savarankiškas savybes, taip kritiškumą reikėtų laikyti savarankišku reiškiniu.
Jolanta: Supranti LAIKE tik visai neseniai suvokiau kad pagrindinė užduotis žmogaus, na sakykim mano, nes negaliu suviuotinti savo asmeninės minties, tai va, pagrindinė mano užduotis išmokti būti laimingai čia, išmoksti ne vergauti materijai, bet jos ir neatsisakyti išmokti pačiai pavegti materiją, išmokti ne bėgti nuo gyvulinio proto o jį pažaboti, bei išmokti ne bėgti nuo realybės ir svajoti apie laimingą kelionę į rojų, o išmokti veikti laimigai realybėje. Bet sukant gyvenimo juostą atgal, pamenu kaip bandžaiu kažkuriuo metu slėptis nuo gyvenimo po filosofijos užtiesalu, po to bandžiau bėgti nuo gyvenimo įsivaizduodama kad tai investicija į gyvenimą anapus, bet tai buvo paprasčiausios pasichologinės problemos ir bandymas nuo jų pabėgti. Yra vyraujanti nuomonė, kad religija domisi tik silpni žmonės, o aš pasakyčiau kitaip, po religija slepiasi silpni žmonės, o gyvena tikra ta žodžio prasme ir veikia realiame pasulyje su religija tik labai stiprūs žmonės.
Jolanta: LAIKE kritika yra žaidimas į vienus vartus, man labiau patinka diskusinė pokalbio struktūra, kada paleidžiam spontaniška mintis. Gal ji ne visada būna pati geriausia, kartais ji įtakojama tam tikros nuotaikos, bet ji išleidžiama iš vidaus, nenuglaistyta, nenušlifuota, o ta pirminė.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû