Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
VaidasVDS: Jolanta, išmintingi ne tyli, jie veikia. Štai Urantijos Fondas organizuoja virtualius seminarus. Juose dėsto žmonės, kurie jau 40 metų ar panašiai studijuoja Urantijos Knygą, neserga jokiu perdėtu misticizmu, nebendrauja "telefoniniu ryšiu" su dvasiomis, nieko neprideda prie Urantijos Knygos tekstų nuo savęs, vis tebeanalizuoja Urantijos Knygą ir gyvena normalų draugišką gyvenimą. Bet tam, kad ką nors reikšmingo nuveiktum, reikia dar mokytis ir mokytis bei būti kantriu. Beveik neabejoju, kad tik labiau išsivysčiusi visuomenė gali duoti ir žymiai geresnius dvasinius rezultatus. Kuo didesnė visuomenė, tuo daugiau šviesių protų ir asmenybių joje yra. Tad Lietuva kaip visada kantriai turi vilktis uodegoje, tačiau tai nereiškia, kad mes esame kuo nors prastesni, mūsų tik mažiau. Patikėk daug žmonių visame pasaulyje jau daug daro, kad šis Apreiškimas eitų į pasaulį. Pasaulis nesibaigia Lietuva...
Jolanta: Viskas taip paprasta ir kartu taip sudėtinga. Jums nebūna, kad būnnt dvasingų žmonių kompanijoje gryžti mano išsunktas. Kas tai.....perkrova ar iškrova? Iš kitos operos. ..... Jei galėtum aiškiai suvokti savo kelią ir turėtum tik pasirinkimą ar eiti juo ar ne.......tačiau dabar kiekvieno sakinio tiek interpretacijų, vieni sako reikia elgtis taip, kiti sako kad kitaip, o man aplamai paskuriniu metu žodis "reikia" kelia pasipriešinimą. Ir tikrai norisi maištauti.....na, tai vaikiškumas, bet kai labai daug prisiklausai "reikia" aš paprastai noriu užsidaryti ir su niekuo kurį laiką nebendrauti.....blyn, pagalvojau o kodėl kyla toks noras......tur būt natūraliai tampa būtinybė išsivalyti nuo kitų žmonių norų ir poreikų, kad išgryninti savuosius (čia tik spėlioju, bet manau kad tai realu) ir tas apsunkimas greičiausiai todėl, kad pati save apkroviau ne savo o kitų augimo taisyklėmis ir gavosi vidinė sumaištis. Čia tik narplioju save. Bet tada seka kita išvada, kad savo mintis skleisti tai noriu, o kai priimi kitų apsunksti.....vadinasi kitas lygiai taip pat nuo mano minčių apsunksta.....obana, na ir išvadą padariau, išeitų, kad išmintingi tyli......čia prieštarauju savo elgesiui, juk iš prigimties esu plepė, ir nežinau kaip tai suvaldyti.
esu: standartinis mąstymas, krapštuko psichologija, vangus protas aiškinantis kas uodega vargšelis Jėzus, įsikūnijo kažkokioj uodegoj, tarp kalnų ir dykumos dulkių gyvenančioj tautoj Vaideli gal turi problemų su vitaminais, ar asmeninės-šeimyninės nesėkmės, gal iliuziniai liguisti tikslai panašu kad sergi kompleksiškai
VaidasVDS: Gal suklydau dėl esu, tai lyg ir ne Algirdas, tas išmintingesnis. Šis esu truputį nenuoširdumu, didybės manija ir nacionalizmu serga, bet tai išgydoma, jei gydytis norima... Pas mane šeimoje viskas labai gerai, jokių konkrečių nerealių tikslų neturiu...
esu: gera gynyba –profesionalumo ženklas žodžiai slepia –žodžiai išduoda
VaidasVDS: Kad "žodžiai išduoda" tam pilnai pritariu. Būtent žmogaus reiškiamos mintys išduoda jo asmenybę. Mažybinius vardus kartais vartojama norint kitą asmenį pamaloninti, o kartais pažeminti... Diagnozių statymas kitam rodo nekultūringumą, pasipūtimą, savęs išaukštinimą. Gali skaityti kaip nori Urantijos Knygą ir aiškinti ją kaip nori, tačiau tikrąjį galimą dvasingumo buvimą žmoguje parodo tik vienintelė jo savybė, be kurios jokios draugystės, brolystės ir meilės nesukursi - tai nuoširdumas. Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Šituos raktus turi visi žmonės. Jais žmonės naudojasi – žengia pirmyn dvasiniu statusu – priimdami sprendimus, daugiau sprendimų, ir dar daugiau sprendimų. Aukščiausias moralinis pasirinkimas yra kiek įmanoma aukščiausios vertybės pasirinkimas, ir visada – bet kurioje sferoje, jose visose – tai yra pasirinkimas vykdyti Dievo valią. Ne šiaip sau parašyta: "nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo". Einant dvasiniu keliu itin tobulinamas nuoširdumas. Kai jo nėra, lieka pasipūtimas, labai geras galvojimas apie save, kitų menkinimas, po ko lieka nemalonus prieskonis...
Jolanta: Vaidai, gyvenimas tuom ir įdomus kad jis yra įvairus ir nėra vienos taisyklės kaip turi elgtis. Pats pajunti kada pakilimas ir gali veikti, kada atoslūgis ir turi pasitraukti. Tik save stebėti reikia. Ilgos diskusijos kad ir apie Urantijos knygą išsekina, kaip ir bet kas kas neduoda realaus rezultato, o šiaip man truputi keista, Urantijos knygoje atrodo taip viskas aiškiai parašyta, na pirmą kartą gal ir sunku susigaudyti pirmuosiuose skyriuose, bet skaitant antrą kartą viskas paprasta ir aišku, ką ten diskutuoti, juk faktai liek faktais. O diskurtuoti galima tik apie tai kaip tu asmeniškai priimi šią knygą, tai yra kaip ją per save konvertavai, kiek ji tau įtakos padarė, kokių naujų minčių sukėlė, tačiau....jei diskusija vyksta šia kryptimi, tada susikalbėjimas turėtų būti labai sunkus, juk žmonės labai individualūs ir kažkiek skirtingai konvertuoja šią kntgą, sureikšmina skirtingus dalykus, kai kurių nepastebi, arba kai kurie dalykai būna nesvarbūs, o kitam kaip tik svarbūs ir t.t. Todėk visiškai nenoriu vaikščioti į Urantijos knygos studijas.......todėl, kad man nereikia kito žmogaus knygos vertinimo, ji bus tikra man tiek kiek pati sugebėsiu ją priimti, bet įspūdžiais labai gera pasidalinti, tik paprastai jie mažai kam būna įdomūs :). Ir dar, čia mano nuomonė, žinojimas dėl žinojimo yra beprasmis, žinojimas kad būtų naudingas manau turi virsti tavo suvokimu, tavo vidinėmis nuotatomis ir vertybėmis ir po to natūraliai reikštis išorėje. Va čia mano nuomone ir prasideda sunkioji dalis. jei esi vienas manau labai didelė tikimybė, kad greitai gali nusivilti, nes kad sulauksi pritarimo iš šalies, labai maža tikimybė, greitai tavo pastangos gali atrodyti bevertės ir niekam nereikalingos. bet man, kad išlikčiau stipri ir veiksni, reikia tam tikros paramos, ar gal geriau supratimo, tu pasitikrini save, ir jei kažkas panašiai masto gauni tvirtybės toliau eiti. Todėl man ir reikia ir Urantų grupės, ir šio forumo. Supratau vieną dalyką, kad negalima nieko supaprastinti iki vieno modelio. Gal būt kažkas studijuoja Urantijos knygą 40 metų, o kai kas gyvena šviesoje jos neskaitęs, nes intuityviai suprasdamas ką turi daryti šiame gyvenime. Ir bent mano supratimas nė vieno negali iškelti aukščiau kito. Man Urantijos knyga buvo tas užbaigiamasis aktas, kuris sudėjo visus taškus ir bet koks tolesnis domėjimasis ezoterika tapo bevertis. Kai nebelieka poreikia plėsti žinias, jei nepradedi veikti atsiduri aklavietėje, Stop, toliau nėra kur eiti, tai baisu, kai suvoki kad viskas.....ir vėl man reikia žmonių kurie suprastų ir kalbant padėtų susivolti ką toliau turiu daryti....žinau tai kad yra neišsiamemas veikimo klodas tai savyje, čia neišsemsi per tūkstančius gyvenimų, tačiau bent man to nepakanka, gal kad esu netobula moteris, gal aplamai tai žmogiška, reikia kažkolio realaus rezultato, va atradau ne to reikia, reikia įspūdžių, pasirodo viskas paprasčiau (kaip ir anksčiau sakiau tik kalbant suvokiu kas yra kas), tai, tikrai gyvenime reikia įspūdžių, naujos žinios jų suteikia ir kai esi soti iš to šaltinio įspūdžių jau nebegauni, vadinasi reikia ieškoti kitų šaltinių, materialių įspūdžių, tokių kaip kelionės ar dar kokios pramogos nebepasotinsi save, tiksliau ir diskomforto nejauti jiems neesant, bet vis tiek reikia vidinių Dvasinių įspūdžių. Vadinasi kad juos gautum turi veikti išorėje, o kaip....čia bent man dar atviras klausimas.
VaidasVDS: Jolanta, jokioje aklavietiėje neatsiduri, ir tikrai niekas nebūna viena(s) ar vieniša(s). Kiekviena asmenybė yra individuali ir tai yra labai gerai, bet kiekvienos asmenybės tikslas - visuomeniškumas ir noras bei sugebėjimas būti tame visuomeniškume. Štai čia ir yra nearti dirvonai - kaip tu realizuosi savo sugebėjimus. Tu esi tik pačioje kelio pradžioje, o sakai, kad esi lyg aklavietėje. Be abejo be patirties yra labai sunku, ir sunkiausia yra tiems, kurie ką nors tik pradeda, bet nejaučia paramos ar pritarimo. Dar sunkiau yra, kai iš vienos beveik totalus nesuvokimas ir baimė (dauguma), o iš kitos pusės perdėtas misticizmas. Tada tikrai būna sunku ir aš tave gerai suprantu. Pats šią situaciją išgyvenau. Kur kas sunkiau išsivaduoti iš perdėto misticizmo, negu nuo daugumos nesuvokimo ir baimės. Bet visą tai geriausiai gydo laikas... Nesiek dvasinių įspūdžių, siek konkrečių rezultatų tiek sau (ramybės), tiek visuomenei...
Jolanta: taip Vaidai, lyg ir esi teisus, sakau lyg, nes dar turėčiau susivokti. kai skaičiau Urantijos knygoje apie lykančiųjų įžengimą į Rojaus salą, ir kai jiems priskiriamas kompanjonas, nes kylantieji negali būti vieni, jiems reikia bendraminčių, pagalvojau, obana, jei net tenai mums jie yra reikalingi, tai ko tada "parinamės" čia, tai juk yra mūsų prigimtyje.
esu: nuoširdumas būdingas apgavikams, nusikaltėliams, siaurapročiams lygiai taip, kaip ir “geriečiams“. Prisidengiant UK vedžioti kitus už “nosies“ kad ir daugybe citatų, kurios atidesniam žvilgsniui matomos, kaip prasilenkia-neatitinka einamojo momento aptariamų-temų. Maža to, jos taip parenkamos, kad blokuotų einamąją tematiką, stabdytų aktyvumą-iniciatyvą, stabdytų konkrečios tematikos vystymasi-filosofavimą. Vaidas (VSD) stengiasi pakreipti mintis, idėjas, iniciatyvas, diskusijas taip, kad jos taptų slogios, priplėke, apkerpėją neaiškumu, dvelkiančios neryžtingumu, sėjančios netikrumą; tai kas vyksta Lietuvoje –nėra aišku ar “taip“ ar “netaip“. Matai; kažkurtai Rusijoje, kažkurtai Amerikoje, kažkurtai dar dirbama judama; ir ten bus kažkas gero. Na o mes “uodega“, “galas“; vienu žodžiu “š“
emipetras: IŠ dalies taip , viskas jau yra mūsų prigimtyje . SAI BABA dažnai sakydavo : ,, jūs esate dievai , tik jūs to nežinote , o aš žinau , štai ir visas skirtumas tarp mūsų " Tikriausiai mažai kas prieštaraus , kad tai buvo labai šviesi , neeilinė asmenybė ir jo mokymai liko kaip universalūs dvasiniai mokymai visoms tautoms ir religijoms todėl , kad į žmogų žvelgė per dangiškąją Šviesą , kuri šviečia žmoguje . Šiuos jo mistinius žodžius mažai kas ir dabar supranta , tačiau atsiranda vienetai , kurie šią šviesą jaučia arba bent jau sąmoningai suvokia . Gal jis skaitė Urantijos knygą , o gal ir ne , tačiau tas nuolatinis akcentavimas , kad žmogus kažkuria tai savo esybės dalimi yra dieviškas , labai primena Urantijos apreiškimų mokymus , kaip iš Rojaus , iš Visatų CENTRO , plūsta dangiškojo TĖVO dvasinės emanacijos , dieviškieji minčių DERINTOJAI , kaip Saulės spinduliai , plūsta į visą Kūriniją , į sąmoningos gyvybės fizinius protus , kad šios gyvybės trumpalaikėje egzistencijoje įžiebtų Šviesą , kuri sužadintų fizinį protą troškimu pažinti NEPAŽINOMYBĘ , už kurios prasideda žmogus-dievybė . Tikėjimas , kad aš žmogus-dievas , tai tikras paradoksas prieš krikščioniškąjį mokymą , tačiau šiandiena , šioje Žemės planetoje , tai skalbia jau du Šaltiniai - Urantijos knyga ir Sai Babos raštai . Du šaltiniai , tai jau ne vienas . O jeigu pabendrausime dar ir su kitomis iškiliomis asmenybėmis , kad ir kaip Drunvalo Melkizedekas ( aišku tik per jo parašytas knygas ) , tai surasime tas pačias , žmogaus ir Dievo , Dieviškosios Dvasios , lygiagretes tieses , kaip mūsų prigimtines paraleles . Galima surasti ir daugiau iškilių asmenybių , kurios kalba tą patį . Tai yra fantastiškas manymas , tai yra fantastiškas tikėjimas ir daugelį tai glumina ir atbaido nuo sąmoningo ieškojimo , nuo sąmoningo kontakto su pačiu Dievu . Tačiau mūsų laimei ir džiaugsmui , visada taip manykime ir visada taip tikėkime , kad Dievas išėjo į paieškas savo kūrinių . DIEVAS pasiuntė savo DVASIĄ ieškoti savo vaikų . Tik vienas Dievas gali surasti žmogų ir tik vienas Dievas gali surasti sąmoningą protą , ir tik vienas Dievas gali suprasti , kad tai sąmoningas protas , kuris jau turi visą kokybišką mąstymo potencialą savo KŪRĖJUI atpažinti . Taigi , dievai mus sukūrė ir įdėjo šiek tiek proto , kad laike ir evoliucionuojančioje erdvėje , mes vis tobulėtume ir tobulėtume , kol vieną dieną gimtų nušvitimas . - Aš noriu pažinti save . - Aš noriu pažinti Kūriniją - Aš noriu pažinti Kūrėją Štai nuo tada mes ir tampame panašūs į savo KŪRĖJUS , nes mes kaip brandūs protai , jau suvokiame , kad visą gyvenimą vaikščiojame su Dievu kartu , tik mes jo nematome , o jis mato kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę . Dievas , jo atskridusi Dvasia , tas stebuklingas spinduliukas , su meile , nuolatos spinduliuoja į visas mūsų gyvenimui reikalingas būsenas ; laimę , džiaugsmą , meilę , kad tuo būtume harmonijoje su pačiu savimi ir su visu pasauliu . O štai tikėjimą turime susikurti patys . Tikėjimą turime susikurti ir protu ir jausmu . Sąmoningai ir savo laisva valia , turime susikurti tikėjimą , kad esame Dievo vaikai .
Jolanta: Esu, tu užkabinai manau labai svarbią temą, tai žmonių kėlimas į šviesą o ne smukdymas akcntuojant blogus dalykus. Kiek klausiausi Algimato pamokslų visada užkliūdavo akcentuojamas negatyvizmas, tas blogai, tas ne taip elgiasi, o kažkur iš viso blogis yra. Kiek žmonių tikie sakymai artina link šviesos? Tačiau paskutiniu metu buvau maloniai nustebinta, per paskutinį pamokslą neišgirdau nė vieno negatyvo. Wow galvoju, kaip tyra ir tikra. Esu tikra, kad ir kiek mes sakytume, kad pasaulis blogas, jis nuo to geresnis nepasidarys. Tačiau pamatę jame kažką gero ir bandydami tai rodyti kitiems, gal būt kažkas už to gero užsikabins ir padarys dar geresnio. Va čia manau labai didelė problema, kad suvokdamo gėrį, mes matone ir tai kas bloga, tai natūralu, tačiau nesuvokiame kad pastoviai keldami blogį mes jį tik skatiname arba smukdome tą švoesią dalelę žmonėse, kuri yra, nes viskas atrodo juoda ir beveiltiška, kam tada stengtis. Galima paminėti tai kas negera, bet ta žinia turi būti apgaubta ir gėrio žiniomis.
Jolanta: Taip Emili, nieko naujo po šia saule, "Ieškokire meilės paslapties, ji visa kame esmė ir prasmė", o tiek Urantijos knyga, tiek Sai Babos mokymai, tiek manau kiti iškilių motyjojų mokymai tik nurodo kryptį kur ieškoti meilės paslapties
emipetras: Naujais Lietuvos nepriklausomybės metais , jau daugelis darbdavių darė pažangą , moksliniu savininkišku požiūriu į savo nusamdytus vergus . Administracija buvo mokoma , kad prasižengusi žmogų vieną kartą , jo skalbimo metu , pirmiausia reikia pagirti už jo ankstesnius gerus darbus , tačiau štai už šią pražangą aš tave šiek tiek nubausiu , bet darbo vietoje dar paliksiu . Taigi net įžūlūs ir ambicingi darbdaviai jau pradėjo naudoti pažangesnį baudimo metodą , per šviesesnių energijų uždėjimą ant žmogaus jausmų . Dvasiniame mokyme , taip pat , labai svarbu į pirmą planą iškelti dangiškos šviesos ir meilės cirkuliaciją žmonių protuose , o tik į pamokslo pabaigą galima pasakyti , kad ne viskas taip gerai , kaip norėtusi matyti . Tai tiek mano komentarų į Jolantos ( šiandienos 12 - 01 ) pamąstymus .
VaidasVDS: Esu pasako beveik visišką absurdą - "nuoširdumas būdingas apgavikams, nusikaltėliams, siaurapročiams lygiai taip, kaip ir “geriečiams“", "geriečius" suprantant kaip blogiečius (čia gal apie mane). Ir po to, kad skelia pamokslą, skirtą man su tokio paties lygio absurdiškais kaltinimais, nes aš išdrįsau atvirai įvardinti tai, ką jis bandė užmaskuoti. Ir po to visiems viskas gerai. Visi staiga paskęsta meilės iliuzijose ir vėl svaigsta kaip yra gerai mylėti ir nematyti blogio... Darau pertrauką, nes jei jau tokie absurdai yra tinkami tariamiems draugams, tai tikrai nežinau, ką aš čia veikiu...
Jolanta: Vakar patyriau taip pat šiokį tokį suvokimo šoką. Vaidai, daryk pertrauką, matyt išsikrovei, nes aplamai jei bendrauji Dvasinėmis temomis bent aš labai greitai išsikraunu ir pajaučiu tokių diskusijų beviltiškumą, nors vėl.....lendi nes nori išsisakyti. Va tame ir bėda, visi nori išsisakyti ir niekam nerūpi su kokiomis augimo problemomis susiduria kitas. Taip ir gaunasi kad kiekvienas kalba tik su savimi. Dėl ko kritikavai Algimatą, dėl nesugebėjimo suprasti kito, vakar pati taip pasielgiau. Žmogus norėjo išsipasakoti tai ką jis atrado, jam tai buvo be galo svarbu, o aš man tai jau nebeteikia jokios reikšmės, čia kalbu apie mistiką, bet pasakojo tai iš širdies, ir kaip aš pasakiau kad tai man nepadaro jojio įspūdžio nes iš to jau išaugau, kaip žaibu sakė trenkė. Vadinasi šiuo atveju pasielgiau neišmanėliškai. Bet vėl, šiuo metu jaučiu emocinę perkrovą ir neturiu jėgų sugerti kitų patyrimų. Ir po vakarykščio pokalbio pagalvojau, o kokia gi visa to esmė ir prasmė. kalbėjimo, dalinimosi, diskutavimo. Skaitau Urantijos knygos pirmos dalies paskutinį skyrių, rytoj baigsiu ir kas rytą paskaičius kiek galvoju. Visai kitaip nei kai pirmą kartą skaičiau. Taip, dabar man suvokiama dangiškų gausybių funkcijos, suvokiama ta neaprėpiama didybė, gal nesuvokiama bet ir nebešokiruoja. Viską jau dabar priimu kaip savaime suprantamą (pirmą kartą kai skaičiau buvo wow, nors daug ko suvokti negalėjau), ir kas iš to kad suvokiu. Kiek tai iš tikrųjų mane padaro Dvasiškai tobulesnę. Ir perskaičiau vieną sakinį "Daug ko neleidžiama atskleisti, kad neužkirstų kelio į žmogaus fantazijas (na gal ne tas žodis buvo parinktas bet esmė ta)". Nusišypsojau sau ir pagalvojau, nesu perskaičiusi Urantijos knygą nė kiek pranašesnė už tą kuris jos neskaito, bet siekia savarankiškai pažinti Dievą, kuris gyvena tuo siekiu, gal tik kad man dabar lengviau kai daug ką žinau, bet juk Urantijos knygoje parašyta ir tai, kad yra atsisžvelgiama į aplinkybės (kažkokios Dvasios ar aplinkybių reguliuotojos, ar kitaip šią informaciją valdančios dirba šiuo klausimu), kad išeitų jei aš žinau daugiau vadinasi ir daugiau bus pareikalauta, bent pirminiame etape. O ką daryti su tuo žinojimu. Diskusija labai sunkiai gaunasi, nes esu dabar tuo įsitikinusi, kiekvienas iš mūsų čia bendraujančių, kiekvienas iš Urantų grupės, mano kad jo tiesa pati tikriausia, kad jo patyrimai patys svarbiausi, o kiti tik pliauškia ir tiek. Ir kiekviena siš mūsų teisūs, nes mums tie patyrimai patys svarbiausi, patys reikšmingiausi, tik reikia suvokti dar vieną tiesą, niekam kitam jie neįdomūs, nebandoma įsigilinti ką bovo norima pasakyti, su kokia intencija tai buvo sakoma. natūralu, kad po kurio laiko jautiesi išsunktas, negyvas, be gyvybinės energijos. Tur būt ne veltui sakoma, kad Dvasinis kelias yra vienišiaus kelias. Todėl nenustebkit, kad jūsų nesuprato ar nesuregavo.
Rantulija: " Diskusija labai sunkiai gaunasi, nes esu dabar tuo įsitikinusi, kiekvienas iš mūsų čia bendraujančių, kiekvienas iš Urantų grupės, mano kad jo tiesa pati tikriausia, kad jo patyrimai patys svarbiausi, o kiti tik pliauškia ir tiek. Ir kiekviena siš mūsų teisūs, nes mums tie patyrimai patys svarbiausi, patys reikšmingiausi, tik reikia suvokti dar vieną tiesą, niekam kitam jie neįdomūs, nebandoma įsigilinti ką bovo norima pasakyti, su kokia intencija tai buvo sakoma. natūralu, kad po kurio laiko jautiesi išsunktas, negyvas, be gyvybinės energijos. Tur būt ne veltui sakoma, kad Dvasinis kelias yra vienišiaus kelias. Todėl nenustebkit, kad jūsų nesuprato ar nesureagavo." Na,Jolanta,sese mano miela, ir "užvedei" tu manę. Vienu aspektu,tu esi teisi, tai,kad mes esame skirtingi, kiekvienas turime savo asmeninę nuomonę ir jinai ne visada sutampą su kito asmens nuomonę;kiekvienas turime skirtingus dvasinių kelių paieškų patirtis.Aš esu atkeliavusi su savo dvasinėmis patirtimis iš "anų gūdžių" laikų". Buvo stipri grupė;visi Tėvo Dievo, Jėzaus nurodymai per aiškęregę, mums visiems grupės nariams buvo ŠVENTI.Mes taip mylėjome Tėvą,Jėzų, Mariją,kad net esu pasakiusi: jeigu Dievas duotų nurodymus per šuniuką,aš vis tiek juos vykdyčiau. Mes MYLĖJOME vienas kitą. Su didžiausiu dėmesiu išklausydavome draugės ar draugo-bendražygio patyrimus sukauptus per savaitę.Aš penktadieniais darbo vietoje, į darbo pabaigą vos nusėdėdavau,nes galvodavau ką skanaus pagaminti draugų -bendražygių atvykimui;vis mąstydavau,ką naujo Su Dievu patyrė draugės iš N.Akmenės,Kauno,Marijampolės,mano pusseserė,Mano krikšto motina iš kaimo, iš Vylkiškių. Visoms buvo įdomu, susirinkus grupėje išgirsti ką pasakys Dievas Tėvas,Jėzus ir kitos dvasinės Būtybės.Su kokiu džiaugsmu ir dėmesiu kiekviena išklausydavome draugų patyrimus atsitikusius per savaitę. NEBUVO JOKIO PAVYDO DIEVO MALONIŲ KITAM.DŽIAUGĖMĖS del kiekvienos,su džiaugsmu aptarinėjome;šitokiu būdu sėmėmės dvasinių žinių.Vedlė buvo Jėzaus Bernadeta; aiškęregystės dovaną turėjo nuo vaikystės.Jinai buvo tik laidininkas.Širdis krūtinėje netilpdavo per ją klausantis,kai kalbėdavo Dievas Tėvas, Jėzus ir kt. Aš kalbu tiesą,ir ją galiu įrodyti. Prieš porą savaičių telefonu kalbėjausi su J. Bernadeta. Jinai turi užrašus,kuriose yra užfiksuoti kiekvienos dienos josios asmeniniai patyrimai ir visų grupės narių patyrimai su Dievu iki ATGIMIMO ir kažkurį laiką-po Lietuvos respublikos paskelbimo. Yra laikraščiai,kuriuose esame aprašytos tuometinės valdžios atstovų. Man ir šiandiena yra įdomios kiekvieno žmogaus istorijos,tuo labiau jo patyrimai su TĖVU-Rojaus Trejybe.Kad ir koks būtų menkas tas patyrimas to žmogeliuko-neišdrįsčiau iš jo,ar jo patyrimų pasijuokti. Pašaipos naujoką verčia užsisklęsti savyje;šitoks brolis,ar sesė neatskleis savo širdies "mokytojui-pašaipūnui".Jis nepasitikės tokiais pseudomokytojais;ir į jų, deklaruojama Tėvą-Rojaus Trejybę-NEĮTIKĖS. Teisus Algimantas sakydamas,kad dabar laikmetis jau kitoks. Teisus ir Jėzus per Jėzaus Bernadetą pasakęs tokius Žodžius:"Meilė, žmonių širdyse vės, ir visai atšals". Tokia mano nuomonė. Aš ir toliau gerbsiu kitokia, mano brolio-sesės nuomonę. Visiems linkiu geros,likusios dienos. Su meile, Irena.
Koan: vienatvė yra tobulas individo būvis
Jolanta: Šiandien tur būt pirmą kartą buvau sutikusi religinį fanatiką, akys tusčios, ką beužsimintum atsakymas vienas, tai šėtono darbai.....žiauriai negerą savijautą paliko, net baisu pagalvoti jei tokių žmonių yra nemažai. Jis buvo Jehovos liudininkas, ir jei nebūčiau prieš kurį laiką pažinusi šaunios merginos taip pat Jehovos liudininkės, sakyčiau kad ši sekta yra blogio skleidėja. Dabar neturiu teisės taip sakyti nes prieš tai sutikta mergina buvo fantastiškai šviesi. O ir neseniai sutikta Krišnaizmo atstovė pasakė vieną frazę, kuri ir šiuo atveju manau kad tiktų. Religija be filosofijos neišvengiamai veda į fanatizmą, o saujelė fanatikų labai gadina mūsų įvaizdį. ir nors siaubą kėlė sutikto vyro akys ir kalba, negaliu teigti kad Jehovos liudijimas ar kita religija yra blogis, blogiu jas padaro neišmanėliai žmonės. Toliau mastau sau, o Urantijos grupėje irgi tokių bus?
Koan: ir ką išmąstei bus ar nebus juk ten lankaisi
Jolanta: Manau, kad tai neišvengiama :) tik gal kai kas iš to išauga, o kai kas ir ne. Pagalvojau, kad mažiausiai rizikos turi tie, kad labiausiai purkštauja, kad ir nesuvokdami, tačiau tai rodo, kad yra įjungę savo kritinį mastymą ir po truputėlį sijoja kas jiems teisinga o kas ne. O aklai pasitikintys turi labai didelę riziką nueiti į fanatizmą. Tik kritiškai nusiteikę žmonės jei neturi kantrybės ir smalsumo gali neišlaukti to momento kol atsijos iki galo ir pasitraukti. Turiu Dievo dovaną, tai yra Empatiją, galiu ,amau dažnu atveju pasjusti tai ką tuo metu jaučia žmogus (gal ir klystu, bet dažnai tai man padėdavo) ir tuo susitikimo metu bandžiau taip pat pajusti tai ką jautė tas žmogus. net dabar šiurpuliai krato, tai lyg žmogaus samonė uždaryta kažkokioje dėžėje ir viskas kas plink dėžę, jo saugią zoną, yra blogis, baimė pasvelgti už jos ribų, panika suklysti. meilės ten nebuvo rasta. Kiek kartų apie tai Urantijos grupėje buvo kalbama ir aš vis nesutikdavau, sakydavau, kad tai nesamonė, nes susidurdama su kitų religijų atstovais aš matydavau šviesius, šviesos toliau ieškančius žmones, arba abejingus bet kam. Bet dabar suprantu ką turėjo minty kalbant apie kulto sureikšminimą. Čia ne tai, kad žmogus atlieka tam tikrus ritualus, o tai, kad jis įspraudžia savo samone į tuos ritualus bijodamas išlysti iš ritualų dėžės. Bet juk dėže gali tapti ir Urantijos knyga. Gal pati knyga vargiai ar taps dėže, bet mokymai gali tapti dėže, jei žmogus nepasitiki savo kritiniu mastymu o aklai kažką seka, nesuvokdamas kam visa tai skirta.
Jolanta: Kai vakar draugei papasakojau apie susitikimą su tuo žmogumi, ji pascitavo kunigo žodžius "Už netikėjimą gali būti blogiaus tik fanatiškas tikėjimas".
emipetras: Tikrai taip JOLANTĖLE , kiekvienas turime savo tikėjimą . Bendra prasme lyg ir esame vieningi , nes skaitome , studijuojame , komentuojame tą apačią Urantijos knygą , tačiau tai skaitome , studijuojame , komentuojame tik per savo asmeninio intelekto , per savo jausmų ir per savo vidinio dvasinio pasaulio prizmę . Toks jau tas žmogus . Todėl ir sakoma , kad pirmiausia vystykime brolystę , o tik tada visi kartu garbinkime Dievą. Dievas jau yra kiekviename iš mūsų , tačiau žmogus visada šią sampratą priims ir supras tik individualiai . Nieko nereikia nei įtikinėti , nei smerkti , kiekvienas nugyvensime tik savo gyvenimą , o kito gyvenimą suprasime tik šiek tiek ir tai viskas , ką mes galime padėti visiems kitiems mus supantiems asmenybių pasauliams . Sakyčiau , kad mokėjimas pasidalinti savo vidinio pasaulio įspūdžiais taip , kad tas žmogus sustotų ir ausis pastatytų , yra didelis menas kiekvienos asmenybės , kaip turtingos ir brandžios asmenybės , suvokiančios save ir visą aplinkinį pasaulį , ko tas pasaulis trokšta ir kuo jis gyvena . Sakai moki jausti kitą žmogų , tai labai šaunu . Kai moki jausti kitą žmogų , tolesnis žingsnis būtų , sudominti jį tuo ką ir tu jauti ir tuo , ką tu jam kalbi . Didieji mokytojai visada kalbėjo taip , kad klausytojams būtų įdomu , kad jie trokštų tų žinių . Tik trokštantiems gali prasmingai patarnauti .
Jolanta: Niekada Emili neturėjau tokios ambicijos mokinti kitus. Nors visada norėjau būti mokytoja pasaulietine prasme (pedagoge), bet niekada neturėjau tokio noro būti dvasine mokytoja. Tačiau kai su žmogumi tu bendrauji ir palieti dvsinę temą, nori nenori pradedi kalbėti apie savo sampratas. Bet vėl, stabteli ir pamatai kad dažbiausiai tos kalbos ir lieka tik tam kartui. Turiu tokį patyrimą realiame gyvenime, mokau mokykloje vaikus saviudos (nesu mokytoja, čia saviveikla), kaip tapri sėkmingu žmogumi. Ir skaitydama medžiagą kurią turėsiu perteikti mokiniams ne kartą šyptelėjau, nes.....pagal man pateiktą medžiagą (iš keletos paskaitų) sėkmingas žmogus visada klauso savo vidaus, grežiasi į save o ne žiūri kaip kiti tapo sėkmingi (pagalvojau, jie net neįsivaizduoja kokie yra teisūs, juk jie skatina atsigrežti į minties derintoją), toliau jau kitą dieną skaitau, mintis visada materializuojasi, Visatoje žodžio Ne nėra, jei sakai kad kažko nenori, vadinasi tas kažkas išsipildys, nes taip kaip žodžio ne nėra, kosminiai minčiai pateigiamas tik teiginys be ne. Ir bijau apsirikti, bet sakyčiau kad tai ta pačia formuluote skaičiau Urantijos knygoje, toliau sėkmingas žmogus imasi atsakomybės ir nebijo suklysti, nes klaida tai puiki pamoka kaip nereikia daugiau daryti ( Urantijos knygoje pateikta evoliucija, klaidų priėmimas kaip natūralų faktą ir laisva valia apsisprendimas). Ir tada pagalvojau, kad tos paskaitos deda pamatus stiprioms asmenybėms (žinoma kas pakels asmeninės atsakomybės naštą), juos paruošia žmogaus charakterio savybes, kad juose galėtų vėliau jiems brestant tvirtintis ir tikėjimo daigas. Ir puikiai prisimenu iš Urantijos knygos citatą, man atrodo kad ją jau rašiau. "Dievas ir dabar galėtų žemėje padaryti Rojų, tačiau tai neugdytų stiprių asmenybių". Nieko šiame pasaulyje nėra veltui, kas daroma su nuoširdumu, gal tik kažkas paruošia dirvą kažko kito atėjimui, kažkas padeda į kažką atsigrežti ar pastebėti kažką, nėra gyvenime nereikšmingų dalygų, nereikšmingas gali būti tik nenuoširdumas, o tas kas nuoširdu, nesvarbu kokioje srityje reikštusi vis tiek galutiniame rezultate duos naudos, gal ne iš karto, kad tik praėjus tam tikriems etapams, bet tikrai duos. Būkime drasūs ir nuoširdūs ir tegu klystantys. Su meile Jolanta
Jolanta: Šiandien skaičiau Urantijos knygą ir ten buvo paaiškina kaip sunku Dvasioms perteikti informaciją kas joms yra įprasta mums, žemės gyventojams, nes tai kas dvasiška sunkiai gali būti suvokiama materialiam protui, net dvasioms, priklausomai nuo jų lygio gali būti sunkiai suvokama aukštesnių svasių tam tikri dalykai. Ir tada pagalvojau apie mus, čia žemėje, apie tai kaip sunku papasakoti kitam savo potyrius, kad jis suprastų, o juk čia viskas tas pats, mažiaus patyręs žmogus sunkiais uvoks labiau patyrusį.....todėl norėdami kalbėti kitiems turime puikiai įvertinti ką sakyti ir kaip tai pateikti, kad nekalbėtume tik dėl kalbėjimo ir tas parašymas Urantijos knygoje parodo, kad norint kitus mokinti reikia sugebėti prisitaikyti prie kito žmogaus sampratos, jo mastymo būdo ir bandyti kalbėti jo kalba.
Jolanta: O kodėl Dvasios nusileidžia į mūsų lygį ir nebijo jog kalba su šešėliais, ką mums duotų jei pradėtų kalbėsi iš savo supratimo lygio?
bambukas: Dievų misija kalbėti su šešėliais. Jie stengiasi, kad mūsų fizinė egzistencija mestų ne tik fizinį šešėlį, bet ir dvasinio-sielinio turinio šešėlį. Šešėlį, kuriam lemta lydėti tapatybę amžinaisiais keliais... šešėlių bėda, kad save pradeda vertinti patys, kaip labai suprantančius, labai įžvalgius, labai nusprendžiančius, ką trinti, ką palikti, ką skaityti, kada džiaugtis. Pataikavimas Dievybėms subujojęs F1, rado sąlygas ir čia. Planetinė-žemiškoji egzistencija gramzdinama iliuzinėn užmarštin. Žodžiais (citatom taip pat) išgražintas šventuoliškumas pateikiamas kaip sėkmingas atsakas į UK dokumentų šviesą.
emipetras: Nemaišykime materialaus pasaulio su dvasiniu pasauliu . Tarp šių pasaulių nutiesta neperžengiama bedugnė . Realybėje šie pasauliai kaip ir nesusikalba . Tai labai panašu , kaip vyras negali susikalbėti su moterimi . Iš tiesų tai jie susikalba , tačiau pilnai taip ir nesupranta vienas kito , nes tai taip pat atskiri pasauliai . Dvasinio pasaulio visai kita struktūra : kaip labai retas subtiliosios materijos tankis , kaip kosminio proto nuskaitymas ir priėmimas kiekvienai dvasiai pagal savo dvasinį laipsnį , dvasinių gausybių skalėje , kaip kosminio pasaulėvaizdžio ir visos kūrinijos visai kitas matymas . Todėl ir nenuostabu , kad žmonės apie dvasinį pasaulį , sprendžia savo žemiška materialistine logika ir todėl šiuose sprendimuose pilna fantazijos ir visokių subjektyvių manymų ir tikėjimų , pagal nusistovėjusią kolektyvinę žmonijos nuomonę arba sukurtą savo asmeninę dvasinę teoriją . Tačiau , tai ne dviejų ir ne trijų asmenų dvasinė kūryba , tai visada tik asmeninė individuali kūryba . Visi dvasiniai apreiškimai yra giliai asmeniniai ir turi asmeninį įtikėjimo laipsnį . Mano tikėjimas ir mano įtikėjimas į dievybes , gali būti , tik mano žemiškojo proto , asmeninio išmąstymo rezultatas , kaip dėsningas ir harmoningas pasąmoninių minčių nematomas darbas su dvasiniu pasauliu . Kiek mano protas per pasąmonę sugeba kontaktuoti su dvasiniu pasauliu , tiek mano sąmonė gali man pateikti šio pasaulio esamumą ir realumą .
bambukas: “Visi dvasiniai apreiškimai yra giliai asmeniniai ir turi asmeninį įtikėjimo laipsnį“ AMEN UK yra daugiau nei asmeniniai laipsniai, kurie neįgalūs pasiekti šviesos ir gyvenimo statusą. Jūsų asmeninis džiaugsmas suprantamas, bet tai kartu ir jūsų ribotumo pasireiškimas. Emili, man jau nebegaila tavęs, dėl tavųjų nusivažiavimų. Gaila Knygos, kurios vaisiai Lietuvoje tiktai tokie. Dienos metu BUKAS trintukas, kaip giltinė šienavo tekstus. Pakartoju tau skirtus. Mišrainė galvoje iš tikrųjų fiksuojasi mišraine sieloje. Nes sielos pradmenys galvoje, prote. UK skaitymas gali aktyvuoti norus domėtis kita literatūra. Visų pirma tai reiškia, kad buvo mažai, ar paviršutiniškai domimasi iki šiol. Antra, protas pasiekė savo pajėgumų ribas analizuojant UK. Nuo šešėlio pasistūmėta labai nedaug. Tarp įgytų žinių ir daromų įžvalgų ryšys dažnai nelogiškas ir trūkinėjantis. Emilio atveju, tai naivumo, nuoširdumo ir pozos padarinys. Labai keista, kada senieji knygos skaitytojai neatranda naujų aspektų, naujų įžvalgų knygoje, bet ieško aplinkui. Vietoj to, kad kažką gryninti, jie, kaip rusai sako: vaikšto “vokrūg do okolo“. “angelai Sargai nuo Šventosios dvasios atsisūsti “ Begėdi, pasiskaityk iš naujo apie angelus. Šventoji Dvasia yra Trečiojo Centro vieno iš poveikių pabaiga.prieš paskutinis šios sklaidos asmuo, tai Dieviškasis Tarnas-Kuriančioji Dvasia, kuri ir paskleidžia Šventąją dvasią. “Todėl didžiausias darbas šio dvasinio turto kaupime yra minčių darbas“ Mintys nedirba, dirbama su mintimis, dirba protas, dar gali ir intuicija su mintimis dirbti. Gal padaryk atostogas ir palik UK nuošalyje. Visai nusiskiedalioji. “Visos mintys , kasdiena turi būti projektuojamos tik vienam tikslui“ Susirūpink savimi, kad likusysis gyvenimo etapas netaptų buvimu kažkur šalia realybės. Jolanta šiuo metu yra labai dinamiška, ir susumuojančiam vertinimui nepasiduodanti, bet jūs senieji skaitytojai apgailėtini. Labai apibendrintai vertinant materialus ir dvasinis planetos būvis nesusieina. Bet iki tada, kada pasireiškia valia. Andoninė porelė parodė, kad dvasingumo daigai egzistuoja. Jų išsivystymas, pasiekimai ir veiksmai, buvo daugiau nei Gyvybės Nešėjų ir Energijos Kontrolierių darbo rezultatai. Jų darbo sritį galima laikyti visiškai materiale. Betgi porelės išskirtinumas buvo nulemtas Pagalbinių Proto Dvasių. Tai visiškai grynas dvasinio pasaulio įtakojimas. AMEN. Nuo šiol negalima sakyti, kad dvasinis ir materialus pasaulis yra atskirtyje. Nuo šiol prasideda žmogiškasis reagavimas į dvasinės tikrovės egzistavimą. Nesvarbu, kad jis siunčiamas neteisingu adresu (evoliuciniu-žaibai, žalčiai, medžiai, kalnai...), tačiau pats siuntimas yra teisingas.
bambukas: Žinai Emili, pasinaudosiu tavo formuluote, kad apreiškimas asmenis reikalas. Tas jūsų datemtas džiaugsmingumas, man visuomet panešėjo į “puotą maro metu“. Viešpataujančios pirmenybės atidavimas vaizdinių pasauliui, o šitai UK kursto fenomenaliai. Nebuvimas teminių diskusijų, vietoj to augantis “mišrainės“ sindromas. Visiškas negebėjimas perpinti knygos filosofiją su gyvenimo filosofija. Tai ką jūs bandot kalbėti, labiau ketinimų protokolas, nei savęs ir realios aplinkos pažinimas. Grožis, meilė, džiaugsmas, brolystė kada staiposi prieš veidrodį, atsukdami nugarą esamai realybei, panašūs į kompaniją sėdinčią prie bokalų.
panda: Fizinė energija, išeinanti iš apatinio rojaus-salos, naudojama sukurti, po to palaikyti fizinius erdvės-laiko pasaulius. Šis palaikantis administravimas grynai materialus. Tačiau materialiame teatre besivystantys progresiniai spektakliai administruojami dvasinių energijų. Vadinti areną, spektaklį, artistus visiškai atskirais nesusieinančiais –niekaip. Lašiniai, svogūnas tokia gera materiali energija. Prisipildęs jos taip gerai sugaudai dvasinę. neem neem kaip gera krimsti bambuką.
VaidasVDS: Na panda gerai čia "sudrožė" bambuką... Kas man tikrai nepatinka - tai neklystantys ir narcizai. Nuo tokių tikrai norisi bėgti kuo toliau, bet jie atsiranda ir vis apreiškinėja save. Kas iš to, kad kažkoks bambukas labai intelektualiai įžvelgia tam tikras Knygos mintis, tačiau išlieka grubus ir arogantiškas, nesvarbu kiek kartų nikus pakeitęs. Aš tam ir pasišalinau iš forumo, kad galėčiau su tokiais narcizais normaliau besijausdamas bendrauti. Bet realybėje tokių narcizų labai gaila, jie juk gerai dėsto savo mintis (jos tikrai įdomios, diskutuotinos), bet nuoširdumo pas juos tai nerasta. Vadinasi žmogus vis dar tebėra nesupratęs pačio pagrindinės dvasinio ryšio su Tėvu prasmės - mylėti save ir kitus taip kaip save. Kaip gaila tokių narcizų - žmogus tikrai protingas, bet kartu beveik beviltiškas dvasiškai. Šiuo atveju reikėtų perfrazuoti pasakymą "Norėdamas pakeisti pasaulį, pirmiausiai pakeisk save" į "Norėdamas mokyti kitus, pirmiausiai išmokyk save"...
Jolanta: Šiamdien skaičiau apie morontinius pasaulius ir išlikusiūjų kilima jais. Ir stebėjausi, su kokiais įvairiais trūkumais tenai patenkama, kiek įvairių savęs švarinimo darbų tenai turi atlikti išlikusieji, todėl galima daryti išvadą, kad nėra vieno šablono kaip viskas čia turi vykti su žmogumi. Ir nemačiau nei pirmą kartą skaitydama nei dabar antrą kartą skaitydama, baidiu antrą dalį perskaityti, kad būtų koks pateiktas šablonas. O turint mintį kokie įvairūs buvo apaštalai, kokie skirtingi jų suvpkimai ir kokiais skirtingais keliais jie pasuko po Kristaus nukryžiavimo, manau kad galima daryti išvadą, kad nė vienas nesame teisus iki galo, nes esu įsitikinusi, kad nė vienas neturime visuminio suvokimo. Asmeniniai pastebėjimai skaitant Urantijos knygą. Kai ją skaičiau pirmą kartą man kabai rūpėjo rinkti informaciją kas susiję su mano asmeniniu augimu, ką turiu daryti, kaip turiu gyventi ir t.t. kai dabar Urantijos knygą skaitau antrą kartą pastebėjau transformaciją savo asmenybėje, man dabar labiau rūpi ką galiu padaryti čia, Žemėje, kaip galiu išnaudori savo potencialą, kaip galiu būti naudinga, kad ir neakivaizdžiai kad galėčiau pastūmėti ieškoti kūrėjo (o kas ieškos tas tikrai atras). Nežinau kas darysis mano galvoje dar vėliau, kai gal būt skaitysiu trečią kartą arba po to kai perskaitysiu iki gali šį kartą. manau, kad bet koks vertinimas yra neteisingas, bet ir žinau kaip sunku to išvengti žmogiškajam protui. Šiandien apie Urantijos knygą kalbėjau su mergaičiuke iš Jehovos liudijimo, labai šviesi mergina, jai 20 metų ir ji kartais mane aplanko paklausyti mano nuomonės vienu ar kitu biblijiniu klausimu. Ir kas keisčiausia mes randame bendrus salyčio taškus. Aš nežinau Biblijos taip kaip ji, o ji visai nežino Urantijos knygos, bet mes puikiai susikalbame ir labai retai kada nuomonė išsiskiria. Šiandien ji man pateikė citatą iš Biblijos, kaip Jėzus sakė fariziejams, kad jie remiasi melu (nepamenu visą pastraipą skaitė) ir paklausė, juk jei taip sako Kristus tai vadinasi gali būti žinios ir teisingos ir melagingos, o kaip tada jas atskirti. Atsakymas buvo labai paprastas, pasakiau kad jei mokymai skatiną meikę Dievui, meilę žmonijai, brolystę ir seserystę, vadinasi jie jau teisingi nes kreipia žmogų teisinga linkme, bet jei mokymai skatina pyktį ir nepakantumą kitų kultų, kultūrų žmonėms, skatina ego, jie jau yra blogi ir nesvarbu kieno lūpomis kalbami. Ji su tuo visiškai sutiko. Toliau užsiminiau (nes šiandien skaičiau), kaip Jonas ir dar vienas apaštalas matė vizijose Morontinius pasaulius ir pacitavau tai ką rašė Urantos knygą, o taip atsakė tai tikrai yra parašyta Biblijoje. fantastiška kalbėti su žmogumi kuris jaučia religiją širsimi, kaip daugeliui Urantų sakiau, ji šviečia taip kaip retas Urantas šviečia. Nors ji remiasi visai kitais šaltiniais.
LAIKAS: Dvi reakcijos Viena užsiciklinusi, besidangstanti etiketėmis. Ypatingai skaudu, kada meilė ir nuoširdumas nuvalkiojamas iki etiketės klijavimo. Ir pirmiausia kyla klausimai. Ar tai dėl proto neįgalumo. Ar turima tikslų, kurių tikrasis veidas slepiamas. Laikas visagalis. Jis išryškina, atskleidžia kiekvieną slepiamą veidą. Kita reakcija nepriekaištinga. Ir apie tai... Labai geras pasirinkimas sufokusuot žvilgsnį ties riba tarp Gyvybės Pasaulio ir pirmojo Gyvenamojo pasaulio. Ši riba apnuogina labai intriguojančią egzistenciją. Egzistuojantį beveik begalinį įvairumą siauram diapazone, tik dviejų planetinių režimų aprėptyje. Ir apie tai... kada nors vėliau... gal...
Jolanta: Skaitant Urantijos knygą suvokiau vieną fantastišką dalyką, viskas nesvarbu, ar užsiciklinusi ar ne, neturi rūpėti ir kito žmogaus ėjimo į priekį niuansai, viskas eina iš eilės, neaplenkiant nė vieno posūlio. Jei esu užsiciklinusi vadinasi kažkada ateis lūžis kai tai pamatysiu pati, bet kol jis neatėjo to ir nesuvoksiu, jei turiu kažkokių nestabilumų ar kitokių asmenybės trūkumų, po truputį einant į priekį jas turėsiu šalinti, tai aš vadinu kova su vidiniais drakonais, bet čia irgi nereikia persistengti, tai viskas vyksta natūraliai. kai vedžiau paskaitas kartą mokinių paklausiau, ar kritikuojate kitus? daug kas atsakė kad nežino, nepastebi, gal.....o viena mergaitė atsakė, kad kritikuoja ir žino kad negerai daro. Tada pasakiau, vadinasi elgiesi negerai. Nes kol žmogus nesuvokia kad nereikia taip elgtis, iš jo ir negalima pareikalauti, tačiau jei suvokia ir vis tiek taip elgiasi, čia jau yra blogybė. Vadinasi turi šiai dienai užduotį nebekritikuoti. Ir taip manau yra visame kame. Kol kažko mes nesuvokiame negalime ir taisyti ir nesvarbu kas ir ką kalbėtų, bet jei jau suvokiame kad turime vieną ar kitą įdą, tai būk mielas ir taisyk, vadinasi priėjai tam tikrą ribą. Dvasiniame kelyje nėra nesvarbių dalykų, viskas svarbu ir smulkmenos ir dideli dalykai, juk mes esame evoliuciniame kelyje ir iš tiesų juk nežinome kas ir kada gali padaryti didžiausią postūmį. Tik vienas atvejas man atrodo labai pavojingas, tai kai pasijuntama tobulu. LAIKAS tu parašei fantastišką dalyką, norint iš tiesų suvokti savo likimą čia, nereikia žiūrėti labai toki, o imti artimiausią mūsų tašką po šio pasaulio, nes ten bus testinumas to kas yra čia. vadinasi nuo to kas vyksta čia, priklausys kas vyks ten. O ten jau junsime gijas su sekančiu etapu Ačiū, puiki mintis.
LAIKAS: Žiūrėti į artimiausią ateitį –logiška, praktiška, išmintinga. Nemaloniausia kada atsiranda praraja. Nesvarbu tarp kokių distancijų, ar reiškinių. Galima žvelgti į Rojų, ar pirmąjį Gyvenamąjį, bet tuo metu nejausti kas po kojomis, tai tarsi tamsos įsiveržimas į ką tik pradėjusią žėruoti aušrą. Individai nematantys esminių-pamatinių dalykų-reiškinių, nesvarbu; ar iš neįgalumo, ar apsimestinai nebus nei filosofai, nei mokytojai, nei pastoriai. Jie visuomet bus destrukcija kas susisieja su mintimi ir protu.
LAIKAS: Gyvybės Pasaulis yra intriguojanti ypatinga vieta. Čia eksponuojama primityviausia materiali gyvybė. Ir. Tarsi alchemikų laboratorijoje grubioje materijoje siekiama sužadinti... na materija vedama iki ribos... ir paliekama pati sau –ar nukreips žvilgsnį, ar išties ranką, ar pasakys: TAIP. AŠ NORIU GIMINIUOTIS SU DVASINIU EGZISTAVIMU.
LAIKAS: “ Dvasiniame kelyje nėra nesvarbių dalykų, viskas svarbu ir smulkmenos ir dideli dalykai“ Svarbūs jie gali būti tuomet, kada mums pavyksta juose pamatyti struktūrą, tiek vidinę, tiek sąsajose su aplinka. Kritikuoti kritiką –tai kas čia. Energijos ir entuziazmo perteklius. Kaip protą ir valią pripažįstame kaip savarankiškas savybes, taip kritiškumą reikėtų laikyti savarankišku reiškiniu.
Jolanta: Supranti LAIKE tik visai neseniai suvokiau kad pagrindinė užduotis žmogaus, na sakykim mano, nes negaliu suviuotinti savo asmeninės minties, tai va, pagrindinė mano užduotis išmokti būti laimingai čia, išmoksti ne vergauti materijai, bet jos ir neatsisakyti išmokti pačiai pavegti materiją, išmokti ne bėgti nuo gyvulinio proto o jį pažaboti, bei išmokti ne bėgti nuo realybės ir svajoti apie laimingą kelionę į rojų, o išmokti veikti laimigai realybėje. Bet sukant gyvenimo juostą atgal, pamenu kaip bandžaiu kažkuriuo metu slėptis nuo gyvenimo po filosofijos užtiesalu, po to bandžiau bėgti nuo gyvenimo įsivaizduodama kad tai investicija į gyvenimą anapus, bet tai buvo paprasčiausios pasichologinės problemos ir bandymas nuo jų pabėgti. Yra vyraujanti nuomonė, kad religija domisi tik silpni žmonės, o aš pasakyčiau kitaip, po religija slepiasi silpni žmonės, o gyvena tikra ta žodžio prasme ir veikia realiame pasulyje su religija tik labai stiprūs žmonės.
Jolanta: LAIKE kritika yra žaidimas į vienus vartus, man labiau patinka diskusinė pokalbio struktūra, kada paleidžiam spontaniška mintis. Gal ji ne visada būna pati geriausia, kartais ji įtakojama tam tikros nuotaikos, bet ji išleidžiama iš vidaus, nenuglaistyta, nenušlifuota, o ta pirminė.
LAIKAS: man šiuo metu labiausiai patinka, kad Tu skaitai UK. Spontaniškumas pati natūraliausia, gražiausia raiškos forma. Toj formoj turinys gali būti visoks. Kritika gali būti visokia.... sakyčiau, kad kritiką vertinti niekaip nereikėtų. Gal būt išskirti tuos atvejus, kada sakoma “žemiau bambos“. Manau kritika yra linija skirianti kritikuojantį ir kritikuojamą. Ypatingai įžvalgiam reikia būti kritikuotojo atžvilgiu; tiek jo išsakymams, tiek nutylėjimams. Kritikuojamą; reikėtų suprast tas apimtis kurios kritikuojamos. Čia apibendrinimai nedėkingas dalykas (į vienus vartus, į septynis vartus). Kritika greičiau panaši į žaibą, kuris vieniem nušviečia padėtį, kitus-silpnus apakina ir padėtis aptemsta. Šiaip jau, dalykuose, kurie liečiasi su filosofija –bjauriausia seklumas.
Jolanta: Štai iš išsiaiškinome savokų esmę tavo išsakytą kritiką jau kitaip priimsiu. Juk svarbu motyvas, kodėl yra sakomas vienas ar kitas faktas, ar norint padėti susigaudyti ar siekiant iškelti save
Jolanta: Per pamaldas išgirdau apie Delfyje paskelbtą straipsnį. Truputį permečiau jį akimis. Nesvarbu kam ir kiek aš pritariu, tačiau visada kelia gailestį melas. manęs nestebina piktinimasis žmogiškiems veiksmams, kad ir šventove arba tam tikru mokymu, tačiau Urantijos knyga........ji juk tokia fantastiška, iš jos galėtų semtis žinių ir išminties daugelio religijų atstovai, man nesuvokiams, kaip gali ją niekinti išsilavinę teologai, kur yra tas vožtuvas pas žmones kuris uždaromas ir neleidžiama suvokti, man atrodančios tokios akivaizdžios tiesos, juk čia taip viskas nuoseklu, taip viskas logiškai aišku. Kur prasilenkia informacijos priėmimas. Kažkaip negera viduje, atrodo kas bandytų įkišti į maišą.
LAIKAS: mreriali inercija
Jolanta: ką tai reiškia?
LAIKAS: materiali inercija, mūsų fizinio kūno inertiškumas (tingumas) persikelia ir į protą, psichiką, dvasinę veiklą. Apreiškimai visuomet stipriai kontrastuoja su buvusiais-esamais dvasiniais-religiniais gyvavimais. Čia nėra taip, kad peržengi ribą ir įsisavini naują. Nėra taip, kad seną sujungi su naują žinia (šviežio vyno nepilama į seną vynmaišį). Ir dar pamastyk. Kaip nauji apreiškimai skynėsi kelią į gyvenimą. Mūsų planetoje.
Jolanta: Logiška, Kristų taip pat atstūmė. Tik vėl, galvoju apie save, jei man ši knyga nesukėlė jokių abejonių ( o ją juk kelis metus griežtai atmetinėjau, buvau priešiškai nusiteikusi, ir kai padovanojo negalėjau jos nepriimti, tačiau nuo pirmų perskaitytų eilučių pajutau jos jėgą) kodėl kita samonė turi ją atmesti, suprantu, kad ją sunku paimti į rankas, bet skaitant......tada juk turi išsisklaidyti abejonės. Jei mano samonę ir širdį 100 procentų pasiekė ši knyga, tai ir kitą sąmonę ji gali pasiekti, atrodo kad tereikia ją pradėti skaityti. Informacijos galima ir nesuvokti iki galo visos tačiau ji tokia stipri, kad net nesuvokiant iki galo ja neabejojama.
Jolanta: Teologai turi visus įrankius tokios informacijos sklaidai. Tik kol kas galvoju ar Urantijos knygoje pateikti faktai gali į blogta paveikti gyvulinę žmogaus sąmonę, ar jos išlaisvinimas negali būti pražūtingas tiems kas neturi ar tai noro ar tai suvokimo eiti gyvuoju keliu ar kažuria prasme negali išleisti Džino iš maišo? mano suvoimu kad neturi taip būti, bet ar galiu įvertinti pasekmes žmonių kurie gyvena grynai gyvulinį gyvenimą. Ar ši knyga iš tiesų reikalinga visiems?
LAIKAS: Ir dar pamastyk. Kiekvienas tikėjimas-religija turi savo ištakas; raštus. Senajai dvasinei visuomenei reikia pripažinti naujų žinių pranašumą. Tam trukdo ne tik tingumas, dar užsispyrimas (užsiciklinimas) kad negali buti geriau nei turima. Paskui prasideda paranojos; kad tai išdavystė, kad paminama tai kas patikrinta, ir tt. Nesišvaistyk “gyvuliniais“ –tai taip pat paranoja. Geriau mąstyk apie tai (tuos) kas naują žinią priėmė. Nes jeigu pagerinta žinia neplinta planetoje –kalta ne ji . Atsakymas tuose, kurie naują žinią neša...
Jolanta: gražiai parašei , tai akivaizdžiai matosi, kaip žmonės bijo net bandyti suprasti. taip kaip esu jau įtraukta į Urantijos knygos žinias ir tikrai žinau kad jau kelio atgal nėra, man kyla klausimai, o kas toliau? Niekada nenorėjau būti Dvasinė mokytoja, bet ar galima tylėti žinant apie tokį lobį. O gal reikia rengti iš karto žmogaus samonę, kad ji gaėtų plačiau mastyti ir priimti iformaciją, nes šiai dienai mane stebina žmonių baimė išeiti iš savo uolos ir pažižvalgyti plačiau.
LAIKAS: Nei žmonių nenoras, nei urantiniai susitikimai; nėra paslaptis stabdanti žinią. Taip pat nėra paslaptis –ką daryti. Alternatyvų yrą. Reikia geriausios. Prieš tai einanti kančia (emocinė ar kitokia) neša savotišką naudą. Kai atrasim tai ko reikia –labiau vertinsime, tausosime, saugosime. Apie tai kalbėti ne forumuose, ne e-pašte, ne mobiliuose.
Vikaras: ...o čia tai gers! man patink tokie išvedžiojimai. labai gražu. labai. to straipsnio delfi dėka atradau forumą ir šiandien pat pradedu skaityt tą knygą. tik kodėl jūs ruskam servery įsikūrę? nė viens neišgalit paaukot kilniam tikslui? arba susimest? tuomet esat tik pliurpalių grupė... nepykit, bet va tokia mintelikė kilo.
Jolanta: Bet LAIKE, kur apie tai kalbėti? Vienetai žmonių kurie aplamai suras apie ką kalbama o čia dar asmenybės niuansai. Gal tu labiau esi apdovanotas ir turi savo aplinkoje draugų ar artimųjų su kuriais gali dalintis mintimis ir savo Dvasiniais išgyvenimais, iš dalies turiu ir aš, bet ar to užtenka, pasidalinti su vienu žmogumi? Čia juk ne pyrago receptas, ir ne vienkartinis atradimas, o juk mūsų samonė pastoviai kažką naujo infiltruoja, ar suvokimą ar pojūtį ar norą veikti. Vienas manau žmogus pats savyje gali pradėti rūgti, bent man taip atsitinka. Šis forumas nėra pati geriausia vieta, bet čia yra kalbama šis tas, bent kažkas panašaus apie ką suvokiu, lygiai kaip ir urantų pamaldos, jos vienintelė vieta kur gyvai žmonės bendrauja kažkuria dalimi ir Urantijos knygos tema, gyvojo tikėjimo tema. Nėra kitos vietos, bent aš nežinau
Jolanta: Nieko tokio Vikare, ne šie pokalbiai yra esmė, jei skaitysi su noru Urantijos knygą, jau būsi laimėtojas ir nesvarbu ar pritarsi kiekvieno atskirai nuomonei ar ne Sveikas atvykęs
Vikaras: ...yra kita vietikė, yr. tereik tik akis į akį susitikt. juk tu to ir nori, jolanta, ar ne?
Jolanta: vietikių yra daug, tik kiek jos mums tinka žmonių yra daug, bet kiek mums padeda eiti į priekį Tikslas susitikimo?
Vikaras: ...nu tau reik išsišnekėt, o man reik, kad kas padėtų tą knygą suprast...mestelk savo email, susirašysma ir susitiksma.
Vikaras: ...?
Vikaras: ...nagi tikrai esat tik pliurpalių grupė.
Jolanta: manau kad ne
p u m a: Tai Urantijos knygos skaitytojų grupė. šuolis LAIKAS mano dar šuolis ir dar ir PUMA
Vikaras: ...tai kur tavo spontaniškums išgaravo, jolanta? ko išsigandai? lengviau šuoliuojant pliurpt? nei 1 konkretų veiksmą atlikt... ania? laukiu emailo.
Jolanta: spontaniškumas yra o kaip tavo? Kodėl gi ne :) Šiandien :) tinka :) vietą aš renku
Jolanta: Kaip Jūs suprantate šią vietą Urantijos knyga 554 puslapis "Formos yra bevertės kada pamokos yra išmokstamos. Jokio viščiuko negalima išperėti be lukšto ir bet koks lukštas nebetenka vertės, kai tas visčiukas išsirita. Bet kartais klydimas yra toks didžiulis, kad jo ištaisymas apreiškimo dėka būtų pražūtingas toms lėtai atsirandančioms tiesoms, kurios yra esminės, kad jis būtų sunaikintas empiriškai. Kada vaikai turi savo idialus, negriaukite jų; leiskite jiems augti. Ir nors Jūs mokotės mastyti kaip suaugusieji, bet taip pat turite milytis melstis kaip vaikai"
Jolanta: Fantastiška Morontinė MOTO 556 puslapis 14. Savo partneriams sužadinkite apetitą tiesai; patarkite tiktai tada, kada patarimo yra prašome.
patarlė: naivumas apgaulingas, patiklumas pavojingas
Th. St. Eliot: Tik tie, kurie rizikuoja nueiti pernelyg toli, sužino, kaip toli gali eiti.
VaidasVDS: Jolanta, Tavo klausimui yra atsakymas kitoje citatoje Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti per daug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu, plius, kas atitinka jos sugebėjimą adaptuoti. Visuomeninės, klimatinės, politinės, ir ekonominės sąlygos visos turi įtakos nulemiant religinės evoliucijos kursą ir vystymąsi. Visuomenės moralės nenulemia religija, tai yra, evoliucinė religija; vietoje šito būtent religijos formoms diktuoja rasinė moralė. Todėl pirmiausiai turi atsirasti ne kiekybė, o kokybė. Kol kas tu vis žvalgaisi į Algimanto mokymus. Bet Algimantas pats nepajuto, kada jis nustojo propaguoti Urantijos Knygą, šiuo metu jis jau net labai Jai kenkia. Čia kitur yra įdėtas jo kalbos radijo laidoje įrašas. Na jei tokiu būdu pristatoma Urantijos Knyga (Algimantas: tik per mano mokymus, čia ne aš kalbu, čia Rojaus Trejybė kalba) žmonėms, kurie nieko negirdėjo apie Urantijos Knygą, tai labiau neišmintingą pristatymą sugalvoti sunku, o kai į tai įveliama Rojaus Trejybė, tai iš viso kvaila. Todėl šioje vietoje pateiksiu kitą citatą Bet paprastai, kada jūsų Derintojas mėgina bendrauti su jumis, tada šitoji žinia pasimeta žmogiškojo proto energetinių tekėjimų materialiose srovėse; tiktai retkarčiais jūs iš tiesų sugaunate dieviškojo balso aidą, silpną ir tolimą aidą. Jūsų Derintojo sėkmė, vedant jus per mirtingąjį gyvenimą ir užtikrinant jūsų išlikimą, priklauso ne tiek nuo jūsų tikėjimų teorijų, kiek nuo jūsų sprendimų, pasiryžimo, ir tvirto įtikėjimo. Tad nuo tų visų keistuolių kontaktuotojų, savo nuomonę laikančių Dievu, Kristumi ar dar kuo nors, reikia laikytis per atstumą ir labai atidžiai analizuoti jų pasisakymus, jei tam yra kokia nors prasmė. Beje, kada Algimantas nebendrauja su dvasiomis, jis tikrai būna labai įdomus pašnekovas...
Vikaras: ..barbara non facit philosophum...
Jolanta: Algimanto mokymuose kartais atsuranda fantastiškų perkiukų, sutinki kad klausytijo jo reikia įjungus kritinį mastymą, vertinti ir kas netinkama atmesti. Tačiau sutik, kad jo patyrimas yra fantastiškas, kuris prasidėjo prieš 19 metų, o kas kuo save ar kitus laiko čia kiekvino asmeniškai valia, šitą informaciją nustumiu į šoną, tačiau vakar susidariau nuomonę, kad grupėje, kurie renkas dauguma yra neperskaitą Urantijos klygos iki galo, kai kas Kristaus mokymus tik, kai kas jau skaito nuo pradžių poilgo laiko. Kas gavosi, to daugumos žmonių mąstymą įtakojo ne Urantijos knyga, bet Algimantas. Tik ar galima už tai jį peikti, juk jis nėra atsakingas kad žmonės neskaito knygos o tik bando mėgfžioti jo patyrimus. Bet Vaidai, varkar pamačiau ir nuotabių žmonių, tik kaip suprtau bųtien jie ir yra perskaitę Urantijos knygą Ir vėl esmė ne Algimantas o pats žmogus, ir kaip tu pateikei citatą niekas nieko nepagreitins kol pats žmogus tam nepribres. Ir vis dėl to manau kad viskas seka ta vaga kuri ir turi sekti. Aglimanto mokymo idėja apie gyvajį titėjimą yra nuostabi, to ieškojau 20 metų, bet forma man jau darosi nelabai priimtina. Tačiau kaip ir rašiau kitoje žinutėje mes kito pasiriniko neturime, o kita vertus mes neturime teisės kritikuoti ir tai ko patys nebandėme, mes juk nebandėme vesti žmonių į šviesą, tik kalbame čia ir diskutuojame, o kas žino kaip pasireikštume realiuose darbuose. Bet jis kap žmogiška asmenybė yra fantastiškas, tokio stipraus, atkaklaus ir nuoseklaus žmogaus aš dar nebuvau sutikusi ir kad jo patyrimai yra fantastiški tai taip pat faktas, vienas niuansas trikdo tai jo žodis VIENINTELIS. Bet tai juk niekas neliepia priimi kaip neginčijamos taisyklės. Nors kas žino......galų gale ar tai svabu, bent man tai ne. Kritinio mastymo nebuvimas bet kokioje religijoje gali nuvesti į fanatizmą ar dar kokias blogybes, bet ir tai, nemanau kad Urantų grupėje yra bloga forma tikėjimo ir neturint kritinio mastymo. Žmonės rengiami tikėjimui, meilei ir gėriui. Ir fantastiškam tikėjimui, Dievo pajautimo savyje, Apie tai gal būt daug kas net nepagalvoja, kad jį galima pajausti savyje, kad tas vedimas kurį jutai 20 metų ir yra Tėvo danguje vedimas, kad tie ženklai kurie man buvo suteikti per 20 metų yra ne kas kita kaip Dangiškų būtybių palikti ženklai ir t.t. To juk nesužinosi nė vienoje kitoje religinėje bendruomenėje. Na tą galima sužinoti Urantijos knygoje, jei sugeba žmogus priimti informaciją. Rašau ir galvoju, o juk iš tiesų aš tai nieko nežinau, tik bandau kažką rašyti iš savo supratimo taško. Nėra nė vienos teisingos žinio taip pat ir Urantijos knygoje jei žmogus jos nesuvokia teisingai. Gal taip ir turi būti. kai nusimeti gyvulinė Ego tai yra norą būti teisiai, kaipamatai tiek skirtingų sielų aplinkui ir kai suvoki kad jų evoliucijos niekas negali pagreitinti, kad galima gal būt tik prilaikyti jų dabartinėje stadijoje, praeina noras kažką kritikuoti, įrodinėti. Ne paprsčiai to tu neturi teisės daryti. Kaip rašoma Urantijos knygoje, "Atsakyk tik tada jei tavs klausia"
VaidasVDS: Jolanta, tu pasižymi tuo, kuo pasižymi visi nekantrūs žmonės. Kol kas tu labai mėtaisi nuo vieno krašto iki kito. Išmintis neateina greitai, tam tikrai reikia ne dienų, bet metų. Remtis tik viena citata lygiai taip pat pavojinga, kaip pasitikėti tik vienu žmogumi. Atsakyti tik tuomet, kai tavęs klausia, reikia tuomet, kada diskusija yra nuoširdi. Tačiau negalima tuo prisidengiant atsisakyti kovos už kitų žmonių dvasinį švietimą. Šitas mūsų gyvenimas - tai kova už pačius save ir už visuomenę, nes tikslas yra ne tik asmeninis išsigelbėjimas bet ir visuotinė brolystė, kurią mes pasieksime per dvasinių idealų kovą. Tai neturi būti kokia nors barbariška kova, bet neabejotinai diskusinė...
VaidasVDS: Vikare, nevartok to savo "ania", išsiduodi. Faktiškai šiandieninis barbaras niekuo nesiskiria nuo barbaro, gyvenusio prieš tūkstančius metų. Senovinis barbaras taip pat buvo ganėtinai protingas, nes sugebėdavo užkariauti net civilizuotas tautas. Šiuolaikinis barbaras taip pat yra protingas, kartais net labai intelektualus ir turintis aukštą IQ. Tačiau jis vis tiek išlieka barbaru, aktyviai naikinančiu savo sielą, o kartu smarkiai prisidėdamas prie kitų sielų naikinimo. Kaip atskirti šiuolaikinį barbarą? Pagrindinis kriterijus - tai nuoširdumo nebuvimas. Tik nenuoširdus žmogus gali niekinti kitus, tyčiotis iš kitų, būti savanaudžiu, kelti save į aukštybes, ieškoti kvailių, garbinančių jį. Dar vienas šiuolaikinio barbaro bruožas - apsimetinėjimas Apsimetinėjimas yra neišmanėlio juokingos pastangos atrodyti išmintingu, bandymas tuščiai sielai atrodyti turtinga. Taigi nuolatinis nikų kaitaliojimas rodo tik sielos tuštumą. Dvasinių kovų arenoje tenka kovoti su tuščiomis sielomis. Tačiau visada yra viltis, kad tuščia ar apytuštė siela vis tik apsispręs pildyti save dvasiniu turiniu, bet ne forma (norės tapti viščiuku, o ne lukštu...)
Jolanta: Vaidai nepyk, bet nedaryk išvadų nepažindamas visapusiškai. Čia nėra lenktynės kad labiau kantrus, o kas labiau intelektualus. mano noras diskudija o ne sau štampų statymas, kantri ar nekantri nėra svarbu, nes tai yra mano dabartinė būsena ir dabartinėje būsenoje aš keliu atitinkamus klausimus. Ir tik gavus atsakymus į dabartinės būsenos klausimus ir juos suvokus giluminiai gal bųt keisis mano būsena ir kils kiti klausimai. Žinau savo netobulumą ir juo mėgaujuosi, nes liūdniausia kai jau nebekyla klausimų išminties gausiu tiek kiek būsiu nusipelniusi, tai nėra siekiamybė. Siekiamybė ėjimas pirmyn ir nieko neikam neprivalau, jei nėra natūralaus noro veikti vienaip ar kitaip. vaidai tu protingas vyras bet kažkodėl jaučiu tavo nirą viską įkišti į vienus rėmus. Net šiandien skaitydama Urantijos knygą skaičiau vietą, kai skirtingai yra vertinami kylantiesi pagal jų patyrimą ir iš izoliuotų pasaulių skirtigai vedami, yra skirtingi korpusai ir t.t. O morontiniuose pasauliuose....juk ir ten skirtingas užduotis sprendžia skirtingi išlikusieji. Nėra privalau, nėra būtina, yra noriu tobulėti ir pagal vidinį vedimą priimti sprendimus. Žodiai turi, privalo, būtina visada man skamba kaip diktatoriški arba tam tikrų religinių bendruomenių rėmai.
Jolanta: Suvok Vaidai, sirtingi patyrimai ps žmones, skirtingi tikslai. O rėmų dėjimas neveda į progresą o jį stabdo.
Jolanta: Dar paskaitinėjau straipsnį apie Urantijos knygą Delfyje. Ir pasidarė gaila, natūraliai gaila. Ar bent suvokia žmonės kad jie neturi teisės teisti tai ko nesuvokia. Taip dažniausiai siauru požiūriu kitus kaltina tie kas patys turi siaurą požiūrį. Bet man tai parodė kokį suvokimą turi žmonės. Ir mes vis tik turime pasirinkimą, pasiduoti baimei, ar ne. Ką blogo moko Urantijos knyga? Meilės, brolystės seserystės, gyvojo ryšio su Kūrėju, pasikiovimo savo vidumi, tai yra Minties derintoju. Jei tam priešinasi išsilavinę žmonės suvokiantys religijos esmę, kad baimė stabdo žmonių progresą o jį skatina tik meilė. subju patikėti.......Tačiau kai nesieki būti teisia, o paprasčiausiai gyveni taip kaip veda vidus, kaip suvoki pasaulį gal tik stengiamtis atsikratyti baimių, tikie vertinimai tau nebetenka prasmės, na pavadins mane sektante, na ir kas mano vidus juk nuo to nepasikeis, pavadins trumparegiška, na ir kas mano požiūris juk dėl to nei išsiplės nei susiaurės. Beje, mane į šį kelią atvedusi knygutė Bacho "Džonotonas Livingstonas Žuvėdra", Kuri yra programinė knyga mokykloje........man joje yra labai daug sasajų su Urantijos kntgoje pateiktais faktais. Toliau Rerich laiškai, jų nenagrinėjau, bet skaičiau Agni Jogą, man taip pat tai labai panašus mokymas į urantijos knygoje pateiktus faktus. Plius nors blogai atsimenu pavadinimus ir datas, bet man atrodo kad Urantijos knygos apreiškimas ir Rerich mokymai vyko panašiu labai laiku, dveijuose skirtingose vietose, skirtingais būdais gaunami du panašūs apreiškimai. Sakykim kad ir iš to nedidelio kiekio filosofinių veikalų Nyčės samprata apie antžmogį, čia su urantijos knygos apreiškimu nėra jokių sasajų, bet pati antžmogio idėja, žmogaus samonės ištobulimo lygis, kas tai jei nepramatymas žmogaus ėjimo link Dieviškumo. Ir kai pasižiūri tai į vieną tai į kitą garsų literatūrinį kūrinį atrandi tokius autorių pramatymus. Žmogaus samonė stiebiasi link Dievo ir to niekas nesustabdys, nebent pačiū žmonių baimė patikėti savimi, patikėti savo vedliu, to kuris yra kiekviename iš mūsų. O straipsnyje žmonėms peršama baimės filosofija, nevertinkite patys o bijokie.
VaidasVDS: Šiuo atveju pateiksiu tik citatas kada suvokiama, jog žmogiškojoje gyvybėje viešpatauja dvasia, tada tokio dvasios vedamo mirtingojo gyvenimo reakcijose vis daugiau ima pasireikšti Dvasios bruožų demonstravimas, "nes dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, švelnumas, gerumas, įtikėjimas, nuolankumas, ir santūrumas." Kad sąstingis yra tikra mirtis, bet perdaug spartus augimas yra lygiai tiek pat savižudiškas; kaip vandens lašas iš aukštesnio lygio krenta į žemesnį, ir toliau tekėdamas, visą laiką juda žemyn dėl vienas po kito einančių nedidelių kritimų, taip ir visą laiką į viršų yra žengimas pirmyn morontijos ir dvasios pasauliuose – ir lygiai tiek pat lėtai ir lygiai tokiais pat palaipsniais etapais. Galbūt nė vienas Nebadono Materialusis Sūnus niekada nebuvo susidūręs su tokia sunkia ir tariamai beviltiška užduotimi, su kokia susidūrė Adomas ir Ieva Urantijos apgailėtinoje padėtyje. Bet jiems būtų kada nors pasisekę, jeigu jie būtų buvę toliaregiškesni ir kantresni. Jie abu, ypač Ieva, buvo iš viso nekantrūs; jie nenorėjo imtis ilgo ilgo sunkaus kantrybės išmėginimo. Jie norėjo pamatyti kokius nors rezultatus nedelsiant, ir jie pamatė, bet tokiu būdu pasiekti rezultatai buvo katastrofiški tiek jiems patiems, tiek ir jų pasauliui. Religija žmogų įkvepia žemėje gyventi drąsiai ir džiaugsmingai; ji sujungia kantrybę su aistra, įžvalgą su uolumu, užuojautą su galia, ir idealus su energija. Žmogus niekada negali išmintingai išspręsti žemiškųjų klausimų arba įveikti asmeninių interesų savanaudiškumo, jeigu jis giliai nemąsto Dievo aukščiausiosios valdžios akivaizdoje ir nepažvelgia į dieviškųjų prasmių ir dvasinių vertybių realybes. Ekonominė tarpusavio priklausomybė ir visuomeninis draugiškumas galiausiai atves į brolystę. Žmogus natūraliai yra svajotojas, bet mokslas jį išblaivina, taip, kad religija gali jį greitai suaktyvinti patiriant nepalyginamai mažesnį pavojų sulaukti fanatiškų reakcijų. Ekonominiai poreikiai žmogų susaisto su tikrove, o asmeninis religinis patyrimas tą patį žmogų atveda į betarpišką akivaizdą su nuolat besiplečiančios ir besivystančios kosminės pilietybės amžinosiomis realybėmis.
Jolanta: Vaidai, džiaugiuosi kad parenki tinkamas citatas, tik man kyla klausimas, kaip tau sekasi tas žinias infiltruoti tikrovėje, su kokiomis problemomis susiduri, kokie drakonai drasko ir kaip juos bandai įveikti. Tai žinios, tai siekiamybė, tačiau juk reikia gyventi čia ir dabar, su tuo ką turime čia ir dabar ir kiekvienas turime skirtingai. Šios žinios, kaip ir Kristaus atėjimas duoda tašką į kurį mes turime eiti, bet kaip mums įveikti tuos visinius drakonus kurie slypi mumyse, kaip musm susidoroti su baimėmis kurios trukdo mums eiti į tą tašką. Jokia Dievybė nereikalauja mums tapti čia tokiais tobulais, nes tai tikrai sukeltų paniką ir visišką nenorą ką nors daryti nes tai gali atrodyti neįmanoma.
Rantulija: Prisijungiu prie Jolantos klausymų. Mielas Vaidai VDS, ką tu galvoji;kaip tu bandytum padėti tiems mūsų broliams ir sesėms dvasioje,kurie nuo vaikystės turi psichologinių traumų; tų traumų, kurie paliko jų sieloje gilias žaizdas; kurie klaidžioje savo užterštos pasąmonės labirintuose; tiems, kurie yra JAU įtikėję į Dievą Tėvą? Ačiū. Su meile, Irena.
emipetras: Brangieji , VAIDAS VDS , yra šaunuolis . Dvasiniuose pokalbiuose man visada patinka konkretūs , aiškūs ir dvasiškai išsilavinę žmonės . Vaidą VDS aš būtent prie tokių ir priskirčiau , jau vien dėl to , kad moka išmintingai elgtis su Urantijos knygos citatomis ir bendrame kontekste visada mato žmogų , žmogaus vidinę būseną ir išorinę jo pozą . Labai puikiai čia jūs visi diskutuojate ir Vaidas VDS sėkmingai veda pokalbius pateikdamas atitinkamas citatas , o tuo pačiu ir savo asmenines mintis , per šias Urantijos knygos citatas . Vienu žodžiu viskas labai gerai . Labai puiku būtų , kad ir visi kiti , šio forumo pašnekovai , savo dialogus vestų remdamiesi viena ar kita Urantijos knygos citata . Štai tada iš tiesų būtų labai konstuktyvus , pozityvus ir dvasingas dialogas . Dar truputi galiu ir Irutei atsakyti , nors tai nereiškia , kad aš atsakau už Vaidą VDS . Miela IRUTE , matau tave ir suprantu tavo susirūpinimą tuo keliamu klausimu . Galiu pasakyti labai trumpai . Mes kiekvienas turime būti patenkinti ir laimingi tuo kuo esame . Kai jau žmoguje gimsta noras kažkuo būti , kažkaip tobulėti , kažkuo domėtis , kažką tai įsisavinti , tada žmogus būtent ir realizuoja save , per vienokius ar kitokius savo asmeninius sprendimus . Jeigu žmoguje nėra noro - nėra ir veiklos . Niekas kitas iš šalies neįpūs to noro . Vidinis , intelekto ir dvasios , noras turi gimti pačiame žmoguje . Aš pažįstu daug puikių žmonių ,kaip , kad ir jūs visi pažįstate daug puikių žmonių , kurie gyvena tą materialų gyvenimą ir nieko nenori keisti . Vieni labai turtingi , kiti visai vargšai , vieni sportininkai , kiti ligonys , tačiau jie visi neturi jokio vidinio noro ieškoti Dvasios . Tuo labiau neturi jokio noro , nei suprasti , nei surasti Dvasią savyje ir todėl neturi jokio noro dvasinti savo protą , jausmus , sąmoningai kurti savo sielą . BRANGIEJI , turėti norą , tai jau yra didelė laimė , kurią dovanoja mums DVASIOS . Ar jūs manote , kad esate galingesni už patį DIEVĄ TĖVĄ , kuris apšviečia savo pasirinktus vaikus ir vis tik negali visų pažadinti iš materialaus letargo miego . Jeigu dar nepabudo žmogus , ar jis milijonierius , ar jis vargšas , ar jis invalidas , ar jis sportininkas - reiškia dar neatėjo laikas . O gal jam visai ir nereikia to to laiko , to intelektualaus - dvasinio pažinimo , gal būt jis kitais savo sielos dvasingais parametrais bus priglaustas Visatos Motinos Dvasios . Pamokyti žmogų aišku , kad reikia , jeigu tik jam tai patinka , jeigu jis tuo domisi , o vėliau net trokšta to žinoti , tačiau manyti , kad kažką gali pakeisti be kito žmogaus entuziazmo , tikrai būtų tik iliuzija .
Jolanta: Dievas gali padaryti rojų žemėje, bet tai neugdytų tvirtų charakterių ir stiprių asmenybių. Taip pasakyta Urantijos kntgoje. Jei kas tikisi, kad štai atsiversime ar giliai tikime ir štai išsispres materialios problemos, giliai klysta. ir tai kažkur parašyta urantijos knygoje. Bet tikėjimas padeda kitaip priimti problemas ir iššūkius. Čia faktas. Ir negalima sakyti kad nieko negalima padaryti, kai žmogus dėl vienokios ar kitokiospriežasties netenka vilties, jam pačiam labai sunku išsikapstyti, padėti ieškoti pagalbos savyje, kilnus dalykas. Šiuo kausimu palaikau Ireną. Emili, juk kai man buvo bai sunku aš kreipdavausi Dvasinės pagalbos į tave, kad pasimelstum ar šiaip ką patartum ir padėdavo. Todėl negalima viską nurašyti pačiam žmogui, kad mes bejėgiai todėl nieko nerykime. Žinoma tai irgi neturi būti taisyklė, kad privaloma daryti. Tačiau einant nuo šios diskusijos pradžios raštų žinojimas be jokio veiksmo ar savęs tobulinimo realybėje yra tuščios žinios. Juk Žydų religija dėl to ir buvo peikiama. Kita vertus teiti pagalbą kada tavęs neprašo irgi negalima, o jei ir prašo reikia įvertinti ar tikrai žmogus pats nesusitvarko ar tik naudojasi kitu. Čia yra labai daug niuansų ir nėra vienos taisyklės.
emipetras: Miela Jolanta , šitame tavo sakinyje ( ,, Čia yra labai daug niuansų ir nėra vienos taisyklės.'' ) viena taisyklė yra ir tik viena ir ne daugiau . O ta taisyklė tai tokia . AR TU TIKI ? Šito mus išmokė mūsų Viešpats Jėzus Kristus . Jis visada klausdavo žmogaus. ,,Ar tu tiki ? " Ar tu tiki , kad aš tave išgydysiu , ar tu tiki , kad aš tave pakelsiu , ir pan. Ar tu tiki ? Štai raktas į sėkmingą sielų ir protų bendravimą , pagalbą ir susikalbėjimą .
Jolanta: ne Emili, tai ne ta taisyklė. Atsimeni kaip tau pasakojau, sakyčiau kad pasakojau, kaip prieš 20 metų gal 18, kai kalbėjau su vienuole ir jai sakiau, "gera jums sakyti kad tiki, kai jūs tai jaučiate, o jei aš nieko nejaučiu, nejaučiu tikėjimo, nejaučiu tos šviesos, ką man daryti, tuščia širdyje ir tiek " O ji man tada atsakė, prašyk ir bus duota. Štai Emili, tikėjimas jau yra rezultatas, noras tikėti, noras psitikėti yra pradžių pradžia ir to noro žmonėse kad neužgesinti reikia būti lbai subtiliam. Nes man buvo duota su kaupu.
Vikaras: ..meluoji susiriesdama...ba vakar prašiau- nedavei. o rašai... noras pasitikėti yra pradžių pradžia... ir prašom atleist...ė...kad vakar į pokalbį su laiku įterpiau trigrašį...ba laikas nuėjo savo keliais...man patiko - LAIKE, sugrįžk! ..ale praėjęs niekad negrįžta...:)
Jolanta: nu nieko nesupratau bet nesvarbu
Jolanta: Skaitau Urantijos knygą ir radau puikią citatą. Dažnai girdime gazinant karastrofomis, žemės sunaikinimu ir prieš kelis metus vienas žmogus paklausė, o kas tada bus su mumis, o čia ir atsakymas 583 puslapyje "Jeigu kada nors tikrai grėstų fizinė katastrofa besivystančių rasių planetiniam gyvenimui, tai Melkizedekai ir gyvybės nešėjai įdiegtų dematerializavimo metodą visiems išliekantiesiems, ir šitos būtybės serafininiu transportu būtų išgabentos į naujajį pasaulį, parengtą tam, kad egzistenciją toliau testų. Žmogiškosios rasės evoiucija, kartą pradėta erdvės pasaulyje , turi testis visiškai nepriklausomai nuo tos planetos fizinio išlikimo.
puma: laikas praeinantis, tai tiesa. bėda ta, kad praeinantis laikas nusineša ir to laikotarpio galimybes. nusinešiau LAIKĄ, apsaugodama nuo nevaisingo savęs plėtojimo-sklaidymo. LAIKAS saugus. LAIKAS saugojamas savam laikui. P U M A
barsukas: Emili, VSD, Seklumas ir kreivų veidrodžių karalystė dvelkia iš jūsų pagyrų viens kitam, ir buko ciniško citavimo, kuris rodo visišką negebėjimą susieti žmogiškąjį patyrimą su dvasinėm žiniom, tikėjimo užtikrintumu. Jokios dinamikos laiko-erdvės išorinėje tėkmėje, vidinė būsena nuolat fiksuojas-stagnuoja; nevyksta nei pasirinkimai, nei apsisprendimai, tiktai miglų ir šešėlių stumdymas, su snobizmo užgaidumu. Ačiu Dievui Jolanta šiam užkratui atspari.
VaidasVDS: Atsakau Jolantai, visų pirma matai tą barsuką, kokį dvidešimtą kartą keičiantį niką. Tai štai pirmoje eilėje reikia išmokti tokius tipus ignoruoti (apsimetėliai ir narcizai visada demonstruoja savo tuštybę), visiškai neapsimoka su jais diskutuoti, nes jie turi vieną tikslą skleisti destrukciją. Jie apsimetinėja esantys labai protingais, kartais panaudoja labai įdomias žinomų žmonių citatas, demonstruoja savo išsilavinimą ir net Urantijos Knygą pacituoja. Tokie asmenys (ar panašūs) manau ir išleido tą straipsnį Delfyje. Kita siekiamybė vis tik atsiriboti nuo visokių kontaktuotojų, ypač tų kurie neabejoja savo kontaktų grynumu. Tuo atsikratyti tikrai sunku, nes aš ir pats patyriau, kaip derinamos mano mintys, bet niekada nepatyriau, kad kažkoks tekstas yra nuo kokios nors konkrečios dvasinės asmenybės. Net ir Urantijos Knygos gana atidžios studijos neleido man iš karto įžvelgti Algimanto nuklydimo nuo pačios Urantijos Knygos (tiesa prie to prisidėjo ir tai, kad apie tris metus skaičiau Urantijos Knygą, tuo pačiu pats laikydamas Algimantą savo mokytoju). Man prireikė beveik metų laiko tam, kad įsitikinčiau, kad Algimantas atvirai ignoruoja pačios Urantijos Knygos tiesas, o jo gaunami "mokymai" yra jo paties pasąmonės, o ne sąmonės ar viršsąmonės vaizdiniai. Bet tuo galutinai įsitikinau, kada asmeniškai su juo bendravau (jis pradėjo mane trinti, nesugebėdamas pateikti atsakymų), mes susirašinėjome elektroniniu paštu, bet viskas buvo beprasmiška. Iš tiesų kai kurie drakonai gana ilgokai mane draskė, kaip drasko daugelį, ieškančių to savojo teisingo kelio. Šiuo metu jie jau beveik nedrasko, savo kelią žinau - reikia kovoti už dvasinių žinių skleidimą (kadangi Urantijos Knygą laikau neabejotinai geriausiu dvasiniu šaltiniu, tad propaguoti noriu būtent Ją be jokių priemaišų iš žmonių patyrimų-kontaktų), o kartu siekti apjungti kuo daugiau protingų ir dvasingų žmonių, palaipsniui pradėti kurti visuotinę žmonių brolystę. Tokie mano tikslai. Tai ką tu čia taip daug kalbi aš pats patyriau ir tai man jau praeitas etapas. Paskutiniu metu aš gilinu Urantijos Knygos žinias (Ją studijuoti reikia nuolat, norint ką nors visuomeniškai nuveikti), taip pat bandau analizuoti Jos sklidimą po pasaulį. Yra dvi tokios sklidimo kryptys. Štai iš šios nuorodos http://www.facebook.com/pages/The-Urantia-Book-OutReach-Organization/162929067084149 matyti, kad populiarus (beveik pusę milijono žmonių sudominęs) skleidimo būdas yra jos santykis su krikščionybe ar kitomis religijomis. Aš pritariu tokiam skleidimo būdui ir manau, kad šiame forume tokiam būdui gana gerai atstovauja Emilis. O štai iš šios nuorodos https://www.facebook.com/UrantiaFoundation matyti, kad ne toks populiarus (virš 6000 žmonių sudominęs) skleidimo būdas yra gilesnis pačios Urantijos Knygos studijavimas, bet šitą būdą renkuosi aš. Abu būdai yra vienodai geri, bet antrasis sunkesnis...
barsukas: “...propaguoti noriu būtent ją...“ reklamuoti?, garsiai skaityti -cituoti?, dalinti veltui? Knyga jau yra. Vieni ją sutiko, kiti sutiks ateityje. Kaip svarbu matyti toliau, toliau nei žodžiai, kas esmingai slepiasi už žodžių. Kad ir už tokių “...siekti pajungti...“ Zombius gali pajungti, bet prieš tai; juos tokiais reikia padaryti. Stengiesi atrodyti pasitikintis, užtikrintas, profesionalus. Savo paties akyse gal ir atrodai. Nesivaizduok, kiti irgi matantys. Visi netikri mokytojai-skleidėjai slapčia viliasi naivių, patiklių avelių. Sėkmės.
Jolanta: Vaidai, man nesvarbu kas rašo Barsukas, Laikas, puma ar dar kas, skaitau tai kas pasrašyta, žmonės gali dėl įvairių priežsčių dengtis po nicais ir tos priežastys ne visada blogos. Tai kad yra keičiami nicai nė kiek nei pablogina, nei pagerina turinį. O tave Vaudai irgi suprantu. Nežinau teisi aš ar neteisi, bet paskurinėmis savaitėmis dažnai galvodavau kodėl žmonės atmeta Urantijos knygą. Ir atsakymą radau pačioje Urantijos knygoje, tenai rašoma, kad per anksti brukamas apreiškimas gali sunaikinti gležnus besikalančius tikėjimo daugelius. rašiau kažkur šią citatą. Obana galvoju, ką tai reiškia. Ir tada prisiminiau kai kurių žmonių reakcijas, neigiamas reakcijas į Urantijos knygą. Aha mastau, vadinasi jiems dar ne laikas. Toliau vesdama saviugdos paskaitas mokiniams ir skaitydama medžiagą, pastebėjau kad tenai bandoma ugdyti stiprius žmones viduje, Ir per pamaldas šeštadienį sakiau, jie patys nesuvokia, kad ugdo Urantus, tik kad nėra religinio atspalvio, mokoma klausyti savęs, atsikratyti baimių ir t.t. nepamenu dar ten yra sasajų. Tada kilo mintis, tik ant stipraus žmogaus pagrindo gali būti modeliuojamas tikras, nuoširdus tikėjimas, Urantijos knyga yra niekas jei jos neskaito stiprus iš baimių ir stereotipų išsivadavęs žmogus, o dar blogiau ji gali tapti fanatizmo šaltiniu. Ir vėl mintyse modeliuojasi vaikystės ir jaunystės kinofilmai apie Budos vienuolius. Kaip atėjusiems naujokams nedėsto jokių tiesų, o bando sudaryti salygas kad patys ugdytų stiprią asmenybę ir atrastų išmintį ir tik kai padaro tam tikras išvadas pats mokinys, patvirtina tai mokytojas, kad to ir buvo siekisma. Štai galvoju mokykla, paichologinė tiesa, kad žmogus nepriims nieko kas nėra su juo susiję, ko nėra jo samonėje, tai ir sudaromos salygos kad į samonę ateitų vienas ar kitas dalykas. Beje, Barsukas teisus, Urantijos knyga jau yra, ir už tai turime būti dėkingi Algimantui, ir nesvarbu kiek jis klysta kiek ne, galų gale raskite bent vieną neklystantį, o gal jo paklydimai tai tik mano ar tavo suvokimo vaisius. Tačiau jo veržlumas, Dievo akivaizdus jo vedimas, jo stiprybė ir nepasidavimas spaudimui, kelia didelę pagarbą. Kuris iš mūsų Vaidai, tai būtų atlaikęs. Kai neturi pretenzijos kad kažkas turi būti tobulas ir atmeti tai kas tau netinkama, galima atrasti gana nemažai perliukų. Ir nereikia nei peikti nei garbinti, augti pasitelkus visas priemones. O gryžtant prie barsuko pasakymo, kad Urantijos knyga jau parašyta, ir ją atras tas kuris ieško, bet tu Vaidai jei manai kad tai tavo misija, pirmyn, propaguok šią knygą, jei ir vienas ją suras tavo dėka, misija bus pasiteisinusi. Tačiau suvok, kad Urantijos knygos propagavimas, ne vienintelis mokytojo kelias, tai tik vienas iš kelių, kad skaityti ir priimti Urantijos žinias, žmogaus samonė turi būti tam pasirengusi, dabar kai pati bandžiau pasakoti ne vienam žmogui apie Urantijos knygą tuo įsitikinau. Dar vienas niuansas, skaityti Urantijos knygą ne kiekvienas gai savarankiškai, kai kam yra labai daug neaiškių dalykų ir ne tų kur pasakojama apie Havoną, Supervistą, Dievybes, bet elementarių, iškyla kalusimas ar Urantijos knyga pranašauja, ar mes būsime neprikelti jei čia žemėje negimsime iš Dvasios (man labaiu patinka Budistinis terminas Nusšvitimas, bet tiek to) ir t.t. Skaitydamas ir keldamas tuos klausimus, nesuvokiantis žmogus gali ne atsikratyti baimių o jų dar padauginti ir kas tada gaunasi, SEKTINĖ BAIMĖ. Mano nuomone Vaidai tu atlieki kilnią misiją, tačiau ir kitos misijos yra tikrai ne mažiau kilnios ir tik laikas parodys kokį rezultatą duos tavo, Algimanto (na jo jau viena misija davė rezultatą, tai Urantijos knyga), Irenos ar kitų žmonių misijos. Barsuko žodžius patvirtinant man patiko vienos moters pasakymas, knygos turi būti kryžkelėje, kad žmogus kada jos reikės galėtų pasiimti bet neturi būti peršamos. O vieno katalikų kunigo pasakyti žodžiai pasako kad nereikia bijoti jog kažkas įstabaus išnyks. "Kas iš Dievo tas išliks, kas ne iš Dievo tas išnyks savaime"
Jolanta: Perskaičius Vaidai tavo aprašymą dėl savo kelio, kad buvai Algimanto mokinys iki neperskaitei Urantijos knygos, susimasčiau, o šeštadienį paklausiau vieno Uranto, kuris mano manynu turi labai daug gero potencialo, bet kažkaip labai man atrodė su baime reiškia mintis, tiksliau daugiau tyli, paklausiau ar jis perskaitė Urantijos knygą, atsakymas buvo, kad ne, tik IV dalį. O prieš kurį laiką vienas Urantas pasakė tokį pastebėjimą, kad štai buvo tas ir tas žmogus, kurie labai intensyviai skaitė Urantijos knygą ir pasitraukė iš grupės, ir tada galvoju, o kiek grupėje žmonių yra perskaičiusių Urantijos knygą? dauguma Vaidai Algimanto pasekėjų jos visos tikrai neperskaitė ir neturi savo suvokimo apie šią knygą. Jie pasiklaiuji kitu žmogumi o ne savo vertinimu, jie mėgdžioje o ne patys priima sprendimus. Ir vėl tu teisus, tai nėra Urantijos knygos grupė, kaip ji gali būti jei knygos nėra perskaitę. Ir dar viena Vaidai tavo tiesa, taip kaip tai ne Urantijos knygos grupė, ji neturėtų save sieti su šia knyga. Bet vėl pasikartosiu, kad dėl to nereikia kelti pūkų, kas iš Dievo tas išliks, kas ne iš Dievo tas savaime išnyks. Gal reikia palikti ramybėje kitų veiklą ir palikti spresti Dievui kiek ji teisinga, o vykdyti savo misiją. Beje išeitų taip, kad Urantijos knygos nagrinėtojų grupės Lietuvoje ir nėra.
prototipas: "Urantijos knyga yra niekas jei jos neskaito stiprus iš baimių ir stereotipų išsivadavęs žmogus" apie stereotipus šiandien pakalbėsime
barsukas: Tyrinėti potencialius amžinybės keliautojus yra žengimas pirmyn su minuso ženklu. Kada keliaujama su pliuso ženklu; mintys, žodžiai, darbai nukreipti į ateitį, ir dabartis, tarsi besiveržiantis šaltinis nuolat nukreipiama ateities horizontų link. Tuomet vienas kitą netyrinėjam, neanalizuojam, nekritikuojam. Išlaisvinamas laikas. PUMA, ką dabar veikia LAIKAS? Laiko neįkalina neaiškumai, nesutarimai, prieštaravimai. Laikui nereikia dirbti profilaktinio darbo, nereikia dezinfekuoti dvasinės veiklos erdvės. Tuomet laikas laisvas. Arba naudojamas produktyviam darbui, arba gaivinančiam poilsoui.
Jolanta: Tur būt apsirikau sakydama kad Urantijos knygą turi skaityti stiprus žmogus, apie ją gali kalbėti ką ji duoda tik ją aplamai perskaitęs :) dažnai paėmę vieną ar kitą citatą daromos labai ribotos išvados, tai ir suklaidino mane, nes maniau kad tie žmonės jau perskaitę šią knygą. Sorry suklydau anksčiau rašydama.
barsukas: Stiprumas yra universalus. Visuomet įspūdingai efektyvus. Jis pajuntamas tiek ribotose smulkmenose, tiek plačiose aprėptyse.
barsukas: Kiemsargis arba nedėkinga karta Sniego valymas reikalingas darbas. Bet nutinka taip. Dieną antrą plušama iki devinto prakaito. Padaryta. Trečią dieną švysteli saulutė ir kur kas didesni sniegynai dingsta. Po 200, 300 metų urantiniai dokumentai nepalyginamai lengviau, sėkmingiau integruosis į gyvenimą. Šiandien mes kaip tas kiemsargis. Dievulėliau dievulėliau. Kaip rusai sako “mnogo dviženija malo dostiženija“ Cha cha chahaha. Paklausykit ką prisiminiau. Tarybiniais laikais pažinojau vieną poetą mėgėją. Jis buvo didelis Vladimiro Visockio gerbėjas. Jo plunksnai priklauso toks sparnuotas dvieilis. “jis norėjo atsiskleisti, bet bijojo blogą kvapą paskleisti“ ir F1, ir F2 tokių kvepiančių atsiskleidimų pakankamai.
Rantulija: Net linksma pasidarė:kokia spalvinga publika renkasi šiame forume;po truputį,palengva, JAU ir FAUNA pradeda būriuotis. Visiems geros dienos. Su meile, Irena.
Jolanta: Oi Basuke, nejuokink. Juk niekas neplanuoja iš čia leisti savo sms knygos Jei kalbėjimas tai yra kažkas tokio tipo atsiskleidimas, tai tik tavo supratimu. Kodėl žmonės kalbas? Elementaru, todėl kad nori kažką pasakyti, ir jei surandi kitą žmogų kuris tavo pasakymą suprantai tai puiku, jei nesurandi, tai pasakai ir tiek tikrai nemanau kad kas sureikšmintų šį forumą kaip savęs atsiskleidimo erdvės. Atsiskleidimui reikia plačių masių O kas liečia kiemsargį, kad ir kaip bebūtų pikta, bet esi teisus. Tik nemanau kad tai turi trukdyti bandyti valyti sniegą ir kas kad kažkada bus kitaip, bet tai bus kažkada, o dabar yra taip ir ne kitaip. Ir turime tokias priemones kokias turime ir su tomis priemonėmis norisi gauti geriausią rezultatą Jei man beveik per jėgą nebūtų kai kas įgrūdęs Urantijos knygos, gal būt iki šiol nebūčiau jos ėmusi į rankas. Taip kad nieko nėra veltui. Gal būt ir ta saulė ateis ir greičiau ištirpins sniegą, jei mes kiemsargiai jį dabar valysime.
žolė: aga visi ženklai rodo kad pavasaris artinasi, valykim sniegą
Jolanta: Bet tai nereškia, kad jei po kleių savaičių ateis pavasaris tai dabar nekreipkime dėmesio kad negalima praeiti, nekreipkime dėmesio kad dėl sniego ir slidumo gali daug kas suslaužyti rankas ar kojas. Taip. valykime sniegą ir džiaukimės tada kai ateis pavasaris, tada valysime šiukšles išlindusias iš po sniego. Kieksargis reikalingas visus metus.
barsukas: taip dvasinis darbas universalus ir nuolat tęstinis ar audros ar vėjai ar saulės kaitra visuomet mes keleiviai ir kelininkai taip pat
Jolanta: naivu bet genialu. taip kad viskas savo vietose
bebriukas: po metų turėsi progą būti burlaivio įgulos nare, neabejoju, kad žody naivu pakeisi kažkuo kitu
Jolanta: Nedrysk vadintis bebriuku bebriukė yra mano pravardė
Jolanta: Naivumas nesiejamas su kažkuo mažu ir neišmanėliška. Naivumas, tai tyra be išskaičiavimų.
bebriukas: tyras gražus aklumas, jis ne tik be išskaičiavimų, jis nesugeba ir vertinti –palaimingas tyras kūdikis, nežinantis kad kūdikis pasirodo giminės –rizikinga –su svetimais ryšiai daugiau žadantys –bandykim sugyventi
Jolanta: kas yra aklumas, ar nematymas, ar nenoras matyti, ar nesakymas ką matai, bet žinai kad viešinimas to ką matai vis tiek nieko neduos. Kai kam visi trys atvejai atrodo aklumas
barsukas: kada į gyvenimą nežiūrai per daug rimtai -lengviau atpažinti ir įvardinti. kai kam atpažinimus ir įvardijimus sunku priimti, ir tai ne tik aklumas, tai ir akligatvis AMEN "ne visi akli mato" savo pačių įsivaizdavimų matymas -aklumo pakaitalas gimda, kur gyvybė vystosi savotiškai aklumo karalystė kilmės pasaulio izoliuotumas nuo morontijo, tuo labiau nuo dvasinių realybių irgi aklumas, evoliucinė religija -aklumas, užsiciklinimas atskiram aspekte -taip pat. pasilikimas aklume apsisprendimo reikalas.
Jolanta: Jokių komentarų........ kai kada geriau patylėti ir nuolankiai tyliai sutikti tai kas parašyta - neginčijama.
Jolanta: barsuke, ką reiškia tavo parašymas "Kai į gyvenimą nežiūri per daug rimtai...." noriu suvokti ar tai ta pati būsena kuria patoriu ir aš
Jolanta: Grįžtant prie aklumo temos. Aklumas išeitų yra sąlyginis, nes neaklas viename kontekste tampa visiškai aklu imant platesnę sferą, kas seka toliau....Aklumas yra normali kylančiūsų būsena, klausimas ar yra noras praregėti,
VaidasVDS: Jolanta, štai pabendravai šiandien su visokiais bla bla bla. Ką tau tai davė? Tam tie bla bla bla ir yra sukurti, kad nukreipti dėmesį. Jie nėra šiaip sau. Jie anksčiau labai aktyviai reiškėsi F1 tuomet, kai F1 tikrai buvo labai stiprus forumas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šis forumas netraukia nei 20-30 % to buvusio forumo lygio. Algimantas tuomet dar nebuvo Rojaus Trejybės ambasadoriumi, į tą forumą susirinkdavo tikrai daug šviesių ir labai įdomių žmonių. Atmosfera tame forume iš tikro buvo kažkokia fantastinė. Tiesa, kai kas nors šiek tiek svaigina, nesimato smulkios detalės, pasiduodama Autoriteto įtakai, nepastebi atsirandančių požymių, kad kažkas su tuo Autoritetu ne taip. Ateičiai galiu pasakyti, kad jeigu aš save paskelbsiu kokiu nors ambasadoriumi, tai bėkite visi kuo toliau nuo manęs (ką aš žinau, gal kokio nors psichotropinio ginklo pagalba galima pradėti žmogui diktuoti kokius nors "mokymus"). Taigi sename forume buvo gausybė diskusijų, didelis nuomonių įvairumas, temas kūrė visi aktyvesni dalyviai, aktyviai buvo diskutuojama įvairiomis temomis iš Urantijos Knygos, Algimantas buvo neįtikėtinai pakantus, jis net tų bla bla bla netrindavo. Bet tai, kas yra gražu šiame pasaulyje nėra amžina, o ypač jei tai netikra. Matai aš gana aktyviai reiškiuosi ir kituose forumuose, juose pareklamuoju šį forumą. Taigi vieną gana vėlų vakarą parašiau aštresnį komentarą ten, kur žmonių nebūna daug, ir ką, ogi į šį forumą užsuko net 7 "besidomintys" ir jie kurį laiką aktyviai "studijavo" beveik visas temas, o po to šie bla bla bla pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Ką tai rodo? Gal šiek tiek stiprėjantį forumą. Kodėl jie susitelkė į tave? Na tu čia vėl pradėjai studijuoti Urantijos Knygą ir dalintis savo patyrimais? Ką pirmiausiai sunaikino Algimantas F1, pradėjęs savo sunkiai protu paaiškinamus įvairių puikių temų trynimus? Ogi patyrimus, nuostabius patyrimus, kuriais dalijosi to forumo dalyviai. Dabartiniu metu tas forumas - tai kaip kokių fantastų, kas kokius gražesnius ditirambus sugiedos Algimanto mokymams. Matai net su tavimi padiskutuoti nelabai išeina. Tavo mintys dar labai šokinėja nuo vieno krašto iki kito. Bet tai yra normalu, pergyvenama Ąš nerašiau apie jokią savo misiją, net komentarą iš naujo perskaičiau Bet tikrai neišsižadu kovos. Taip nemėgiama bla bla bla citata Religiniai keblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Be to - "Tie, kuriems duota žinoti, turi pareigą veikti" – Albert Einstain.
Jolanta: Vaidai, Nesiparink visko reikia, galima perdegti nuo vien tos pačios temos studijavimo. Urantijos knyga ir yra fantastiška tuo, kad ji gyvenimui duoda lengvumo, nekiša į jokius rėmus. kaip tu rašai bla bla bla tau tai niekas, o man labai puiki diskusija. kada niekas neįrodinėja savo teisumo, o argumetuotai pateikia savo suvokimą, kad ir filosofine tema. Ir patikėk, atsipalaiduoti reikia, kitaip nė pats nepastebi kaip užsiciklini Patikėk, valarykštis bla bla bla man davė puikią savijautą, o tai daug. Norėčiau kad daugiau pašnekovų taip bla bla bla bendrautų, jokio pykčio, jokio įrodinėjimo kito neteisumo, man vakarykštis pokalbis buvo vienas iš geriausių per tą laiką kai esu šiame forume. beje Vaidai, juk filosofijos mokomasi ir morontiniuose pasauliuose, o tezės perkeltine prasme paprastai daugiau pasako negu tiesmukiškas pasakymas. Kodėl Kristus kalbėjo alegorijomis......juk ir jo tuos pasakojimus galima priimti kaip bla bla bla.
Rantulija: Kai apaštalai atsidurdavo ant išprotėjimo ribos, Jėzus išmintingai suteikdavo jiems atsipalaidavimo akimirkas.Buvo toks atvejis,kada jis jų akivaizdoje sėdo valgyti,dalino duoną, prieš tai,kaip jam įprasta buvo, nepadėkojęs Tėvui. SVARBIAUSIA JAM BUVO ŽMOGUS. Jėzus ,beveik,tobulai atspindėjo Tėvą; iš to pademonstravimo galima spręsti: ANT KIEK MES SVARBŪS ESAME PAČIAM TĖVUI-KŪRĖJUI-ROJAUS TREJYBEI! Mylimi vyrai,kada pagaliau pradės kalbėti Jūsų širdys? Kada atvira širdimi pažvelgsit pirmiausiai į kalbančiojo motyvus? Argi ne apie tai kalbama Urantijos Knygos Dokumentuose,kuriuose yra mokoma ieškoti vienas kitame to,kas riša sielas, o ne to kas skiria. Tai kur gi ta, nuolat deklaruojama tolerancija? Ne be reikalo UK Knygoje pabrėžtinai akcentuojamas Dievo Tėvo-Kūrėjo plane numatytas TEVO-SŪNAUS santykis-ryšys. Daugelis iš šio forumo dalyvių turime vaikus. Ir kaip tėvai žvelgia į savo vaikų netobulumus kiekvienas žinome patirtiškai; kiek tėvai vaikams dovanoja;beveik nuolat,net ir tuomet,kai vaikai labai žiauriai įskaudina.Nes tokios yra tos tėvų širdys. Nes tokias jautrias širdis Rojaus Dieviškieji Tėvai sukūrė pagal savo nuosavas širdis-modelius. Tie iš mūsų,kurie užaugome kelių vaikų šeimoje,prisimename iš vaikystės tokius nutikusius šeimoje dalykus: kai tėtis ar mama su diržu auklėdavo nusikaltusį brolį ar sesę,tai likusieji vaikai garsiau vergdavo už auklėjąmąjį;toks gilus gailestis būdavo. Kartais manę nupurto, kada intelektualiai pranašesnis vyrukas,ar moterytė savo liežuveliu pasistengia smigtelti,taip,kad kuo skaudžiau būtų,ir dar viešai pasididžiuoja,kaip jinai ar jis oponentą nusodino. Na,ką aš čia atvirauju.Dieviško teisingumo dėlei turiu pripažinti,kad šitoks gilus netobulumo suvokimas mano ne vien protą,bet ir ŠIRDĮ pasiekė visai neseniai.Kol bus nebylios mūsų širdys,tol taiką ir ramybė mūsų sferoje bus NUOLAT tik tolima siekiamybė. PIRMIAUSIA- O,KAS AŠ ESU,o po to Barbora. Visiems geros dienos. Su meile, Irena.
barsukas: citata: "Religiniai keblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui." Viena iš mėgstamų UK vietų Išsiaiškinti reikia ne tik vizijas, UK tekstus, bet visų pirma patį save pačiam sau, po to aplinką; gamtinį kontekstą, visuomeninį-socialinį, religinį, mokslinį, meninį-grožio. Galiausiai tai kas svarbiausia (išmintis), vis atai sugebėti susietai analizuoti, kritiškai išfiltruoti, po to filosofiškai plėtoti.
Jolanta: Obana kaip sudėtingai parašei o aš galvoju kad viskas daug paprasčiau. Anksčiau irgi sęliojau žmones pagal suvokimo lygį, bandžiau suvokti kaip jie mato pasaulį ir kokiais lūkesčiais gyvena, bandžiau analizuoti kiek kiekvienas sluoksnis turi potencialo pažinti Dievą ir t.t. bet šiandien skaičiau apie Šviesos pasaulius, tuos kurių nepalietė Liuciferio maištas, ir tokia maža savo suvokime pasijaučiau. Ir tada šyptelėjau, kiek iš Dėviškojo tobulumo taško žiūrint aš skiriuosi nuo sakykim labiau gyvulimį gyvenimą gyvenantį žmogų ir skirtumas juokingai nepastebimas pasirodė. O tada pagalvojau, mylėti ir trokšti pažinti tereikia, o kiek jau sugebame tiek. Žinoma tie atradimai labai malonūs ir naudingi sau pačiam, jie duoda gyvenimo skonį, bet tai nereiškia kad aš ar kas kitas yra didesnis Dievo akyse už mums atrodantį žemesnio suvokimo žmogų.
Jolanta: O juokingiausia tai, kad kada pradėjau eiti Dvasiniu keliu kėliau sau vieną klausimą, tiksliau užsikabinau už vieno teiginio "Ieškokite meilės paslapties, ji visa kame esmė ir prasmė" Ir norėdama atsakyti kokia gi esmė ir prasmė skaičiau kalnus knygų, atradau fantastiškų dalykų, galiausiai priėjau prie Urantijos knygos, vieną kartą gerte ją sugėriau jau gana nemažai antrą kartą perskaičiau ir galiausiai sau pasakiau. Mes galime išvedžioti įvairias filosofines mintis, bandyti laikytis Urantijos knygos kaip gyvenimo taisyklės, bet juk vis dėl to meilė yra esmė ir prasmė. "kada pasaulyje bus viena religija, kada bus viena valstybė tik tada pasaulis išeis iš pirmoji šviesos etapo" (čia tiek kiek pamenu ne pažodžiui) tik tada ateis supratimas ir aš pridedu meilė, o ką reiškia brolystė ir seserystė, argi ne tą pačią meilę. Man patinka pafilosofuoti savo lygmenyje, tai lyg proto mankšta, bet juk esmė žiūrint iš Dieviškojo taško yra meilė.
barsukas: Dievulėliau. Du planetos piliečiai man be galo mieli, tai Albertas Einšteinas ir Vinstonas Čerčilis. Vien jų pavardes pamatęs labai gerai pasijuntu. Širdis –tai pati giliausia gelmė individe. Tai kažkas giliau paslaptingiau netgi už intuiciją. Ne veltui pabrėžiama atskirtis tarp proto ir širdies. Apie aklumą kalbėti nenoriu. Be abejo, šio žodžio reikšmė labai santykinė. Jį naudoju kad kalbos turinys praranda savo gerąją proporciją (žemiau kritikos lygio), arba kaip žaismingesnį (vaizdingesnį) išsireiškimą. Šiandien man išeiginė (gaivinančio poilsio) Labanakt kad aš ar kas kitas yra didesnis Dievo akyse už mums atrodantį žemesnio suvokimo žmogų. tai gynybinė pozicija. UK tekstai visų pirma skatina žiūrėti ir eiti pirmyn, savotiškai "pulti" "atakuoti" JOLANTA, išgirdau tai kuom jau praradau TIKĖJIMĄ. dieviškasis taškas, žmogiškasis taškas. dsievų požiūris iš jų pozicijų, mūsų požiūris iš mūsų padėties ir sąlygojančių aplinkybių. JOLANTA, jeigu rytoj mirsiu, tai mirsiu su džiaugsmu, kad žemėje yra protas-siela, kuri aktualiai žvelgia į šiuos du požiūriu.
barsukas: Jėzus iš tiesų sukaupė visą tą religinio dvasinio vystymosi patyrimą, kurį žmogus pradeda žemėje ir paprastai pasiekia tiktai užbaigdamas ilgą mokymąsi dvasinio lavinimo mokyklose per savo ikirojinės karjeros vienas po kito einančius lygius. [2092_1_2] tarpinis požiūris -trečiasis taškas
barsukas: ...Jėzus tęsė toliau: “Visada jūs turite suvokti bet kokio mirtingojo elgesio du požiūrius – žmogiškąjį ir dieviškąjį; materialaus kūno kelius ir dvasios kelią; laiko įvertinimą ir amžinybės požiūrį.”
barsukas: 1577_2_2
Vikaras: ..tep...tep....Jolanta, meilė-gražuuūūū... ;) ..aik sau... opšriau, ar ne tu pusiaužiemio dieną pažadėjai ilgą antra žiemos puse?...dar ne kovas... eee... matyt, Jolanta nebeleidž užmigt ant kito šono...o man seile tyst..;) ka če apie dieviškumą bešnekėt...kai kunas kalb...;))) 1577_2_2.....?
Vikaras: ..viskas...viskas...ainu Urantijos knygą skaityt...;)
VaidasVDS: "Išsiaiškinti reikia ne tik vizijas, UK tekstus, bet visų pirma patį save pačiam sau, po to aplinką; gamtinį kontekstą, visuomeninį-socialinį, religinį, mokslinį, meninį-grožio. Galiausiai tai kas svarbiausia (išmintis), visa tai sugebėti susietai analizuoti, kritiškai išfiltruoti, po to filosofiškai plėtoti." --- Na negaliu nepritarti šiai minčiai. Na kas tu toks, barsuk, esi? Ir kaip lig šiol filosofiškai plėtojai UK tekstus. Kokie pasiekimai? Kur juos galima pamatyti arba bent įžvelgti? Gal bandei kritiškai išfiltruoti Urantijos Knygą? Aš vis ieškau kokios nors rimtesnės kritikos, bet niekur taip ir neradau.
Jolanta: Gyenimas toks paprastas dalykas, kad kartais net verkti iš juoko norisi, prigalvojam visokiausių gudrių išvedžiojimų, o viskas taip paprasta, kaip trys kapeikos. Būk nuoširdus, visų pirma pats sau, nebijok būti nuoširdus ir klausyk savęs, besiklausant tikrai suvoksi ką kada ir kaip turi daryti. Nebijok suklysti, jei ir ko nesuprasi besiklausant, suklydai....stokis ir toliau neabejojant eik klausydamas savęs. Nesielvartauk, nes tai kas vertingiausia turi savyje, ir tai nekinta ir neišduoda ir vėl būk nuoširdus ir klausyk savęs. Užjausk, nes būdamas nuoširdus ir klausydamas savęs suvoksi kad kitas taip pat gai klysti ir pamesti save. Mylėk, nes būdamas nuoširdus ir klausydamas savęs norėsi pamaitinti savyje gyvenanį asmenį, kurio maistas yra meilė. Taip kad būk nuoširdus ir klausyk savęs. Barsuke, Kristaus pavyzdys labai sustiprina kasdienybėje, Bet kai užsirutulioji mintyse tai pameti jį. Šiandien man labai liūdna, nes netekau dvasinio ramsčio, netekau tikėjimo kad yra žmonių grupė nuoširdžiai einanti Kristaus keliu, gyvuoju keliu, kurios buvimas mane labai pastiprindivo, ne žodžiais ne pamokymais, o paprasčiausiu tikėjimu kad yra žmonių kuriems ne ritualai svarbu o meilė, o tas jausmas kuris riša žmogų ir Dievišką dalelę. Labai bijaukad vienai gali tapti per sunku.
Rantulija: Jolanta, pamastyk iš Urantijos Knygos apie Liuciferio maišto žmogiškąjį didvyrį Amadoną. (762.1) 67:8.2 Šitų svarbių įvykių metu aš buvau dislokuotas Edentijoje, ir dabar dar jaučiu tą džiugų jaudulį, kurį patyriau, įdėmiai klausydamas Salvingtono programų, kurios diena iš dienos pasakojo apie šito kažkada buvusio pusiau laukinio, kilusio iš Andoninės rasės eksperimentinių ir pirminių palikuonių, rodomą neįtikėtiną tvirtumą, beribį pasišventimą, ir nuostabią ištikimybę. (762.2) 67:8.3 Iš Edentijos aukštyn per Salvingtoną ir net tolyn iki Uversos, per septynerius ilgus metus kiekvieno pavaldaus dangiškojo tvarinio pirmasis klausimas, susijęs su Satanijos maištu, amžinai ir nuolat būdavo: “Kaip Urantijos Amadonas, ar dar jis laikosi nepajudinamai?” Kiekvieną kartą skaitydamą šias pastraipas-verkiau. Visiems linkiu geros dienos. Su meile, Irena.
Jolanta: Taip Irena, tai fantastiškas pavyzdys, suteikiantis stiprybės. O dar tas faktas kai suvoki esmę, kas kodėl darosi, taip pat lengviau priimti sprendimus, nes ta žemiška kova netampa abstrakti, tu realiai suvoki kodėl viskas yra taip o ne kitaip, kodėl reikia elgtis taip o ne kitaip. Čia tas pats kai palygini studijas, jos labai sunkios gerame Universitete bet kai tu suvoki kad pabaigus jį tu gyvensi pilnavertį gyvenimą. Čia lygiai tas pats, sunku, bet suvoki kad tai mūsų studijos, ir jas pabaigus, siplomas bus kelionė į Rojų ir tai samonėje nebėra abstraktūs žodžiai, tu tai suvoki lygiai taip pat aiškiaiū kaip kelionę į Tėviškę. Bet vis tik esu labai dėkinga už tokį fantastišką pastiprinimą.
Rantulija: Jolanta,tu net ne įsivaizduoji,kaip tu man padėjai,tikiuosi, ir toliau padėsi,nagrinėjant Urantijos Knygos Tiesas;Epochinį Apreiškimą mūsų sferai ir laikmečiui. Tavo plati analizė ir gilesnė įžvalga,manau,gali daugeliui padėti klaidžiojant Urantijos Knygos labirintuose.Matau tavo galimybes sujungti protą ir širdį. Ačiū tau. Kartais iki ašarų gerą jaustis Didingų Tėvų-Kūrėjų Šeimos nariu. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Kaip skaityti Knygą. Geri patarimai (rusų k.) Î÷åíü ÷àñòî ñëûøó ýòîò âîïðîñ îò ëþäåé, êîòîðûå ãîòîâû îòêðûòü ýòó êíèãó, äà è ÿ ñàì ÷àñòåíüêî çàäóìûâàëñÿ, à êàê æå â äåéñòâèòåëüíîñòè ëó÷øå íà÷àòü åå ÷èòàòü? Âî-ïåðâûõ, 100% ëþäåé ïóãàåò åå îáúåì - ñâûøå 2000 ñòðàíèö. Ìíîãèå ïðîñòî äóìàþò, ÷òî íå îñèëÿò òàêîé îáúåì, çàáûâàÿ, ÷òî â äåòñòâå ÷èòàëè íåìíîãî ìåíüøèå ïî îáúåìó, íî èëè èíòåðåñíûå ðîìàíû (í-ð À. Äþìà) èëè îáÿçàòåëüíûå ïî øêîëüíîé ïðîãðàììå (Âîéíà è ìèð Ë.Òîëñòîãî) êíèãè. Âî-âòîðûõ, ïðè áåãëîì âçãëÿäå - íåêîòîðàÿ ôàíòàñòè÷íîñòü( èëè äàæå íåíîðìàëüíîñòü) ñîäåðæèìîãî. È íàêîíåö, â-òðåòüèõ - ñëîæíîñòü âîñïðèÿòèÿ, îñîáåííî Ââåäåíèÿ è 1-2 ÷àñòåé. Ýòî ïðèìåðíî òàêæå êàê çàñòàâèòü ñåáÿ ÷èòàòü Âåòõèé Çàâåò. Íî Âåòõèé Çàâåò ìîæíî ÷èòàòü ñ ëþáîé ñòðàíèöû è â ëþáîì ïîðÿäêå, ïîòîìó ÷òî îäíî ñ äðóãèì îñîáî íå ñâÿçàíî. Çäåñü æå ëîãèêà è òåðìèíîëîãèÿ èäóò ïî âîçðàñòàþùåé, ïîýòîìó ïîðîé òðóäíî ïîíÿòü î ÷åì èäåò ðå÷ü, åñëè íå ÷èòàë ïðåäûäóùåå. Íî ÿ ïðèâåë ïðèìåð ñ Âåòõèì Çàâåòîì íå ñëó÷àéíî. Êòî áóäåò ÷èòàòü Âåòõèé Çàâåò? ×åëîâåê, èëè óæå óáåæäåííûé â âåðå èëè øèáêî èùóùèé, æàæäóþùèé òàì ÷òî-òî îòêîïàòü, â çàâèñèìîñòè îò öåëè - ëèáî ïîäòâåðäèòü ñâîþ âåðó, ëèáî ïîäòâåðäèòü ñâîå íåâåðèå (ïîñëåäíåå - îáî ìíå). Íî òåì íå ìåíåå. ×åëîâåê, êîòîðûé íå èùåò ñìûñëà æèçíè â ýòîé æèçíè - à ýòî ìîæåò áûòü êàê âåðóþùèé (êàê åìó êàæåòñÿ, îí ýòîò ñìûñë óæå íàøåë è ïðåñïîêîéíî õîäèò êàæäîå âîñêðåñåíüå â öåðêîâü, à ìîæåò è ÷àùå), òàê è íåâåðóþùèé - çà÷åì åìó Áîã? - íå îòêðîåò ýòó êíèãó, à åñëè è îòêðîåò, òî òîëüêî ñ öåëüþ ïðîáåæàòüñÿ ãëàçàìè ïî êíèãå íà 15 ìèíóò îò ñèëû è îòëîæèòü â ñòîðîíó, êàê íåäîñòîéíóþ åãî âíèìàíèÿ. Òàê ÷òî êíèãà ýòà äëÿ 2-õ òèïîâ ëþäåé, âåðóþùèõ è íåâåðóþùèõ, íî îáúåäèíåííûõ îäíèì - íåóäîâëåòâîðåííîñòü â âåðå èëè íåâåðèè, ÷åãî-òî èùóùèå (ñìûñëà, öåëè, êàêîãî-òî îáúÿñíåíèÿ è ò.ä.). Íî è ýòè 2 òèïà ëþäåé ðàçäåëÿþòñÿ íà óïåðòûõ, êîòîðûõ íå ïóãàþò íîâàÿ òåðìèíîëîãèÿ, íîâûå ñëîâà, è ëþáîïûòñòâóþùèõ, íî áîÿùèõñÿ íå ïîíÿòü, ïóãàþùèõñÿ êàæóùåéñÿ çàóìíîñòüþ íàïèñàííîãî. Òàê âîò ïåðâûì ñîâåòóþ ÷èòàòü ñíà÷àëà. È ïóñòü ÷òî-òî áóäåò òðóäíî, ñêó÷íî è íóäíî. Íî âåäü ýòî íå ëþáîâíûé è íå ïðèêëþ÷åí÷åñêèé ðîìàí, à ïîèñêè èñòèíû! Òàê ÷òî, áåðèòåñü ñìåëî çà äåëî. Âòîðûì æå ìîé ñîâåò - íà÷íèòå ñ 3-åé èëè äëÿ îñîáî áîÿçëèâûõ - ñ 4-é ÷àñòè. Åñëè âû íà÷íåòå ñ 4-é ÷àñòè, êíèãà âàñ óâëå÷åò, ãàðàíòèðîâàííî. Íî âñå æå íå ïóãëèâîìó ÷èòàòåëþ ÿ áû ïîñîâåòîâàë îñòàâèòü åå íà äåñåðò. Îáùèé ñîâåò âñåì, ñ êàêîé áû ÷àñòè âû íå íà÷àëè: åñëè âû íåäîïîíèìàåòå ïðî÷èòàííîãî (èëè âîîáùå íè ÷åðòà íå ïîíèìàåòå) - íå ïóãàéòåñü, èäèòå äàëüøå, óâåðÿþ âàñ, âû åùå âåðíåòåñü ê ýòîìó ìåñòó è íå ðàç. Ïîòîìó ÷òî, ïðî÷òÿ õîòü ðàç êíèãó îò íà÷àëà äî êîíöà (îáÿçàòåëüíîå óñëîâèå), ÷åëîâåê áóäåò åå ïåðå÷èòûâàòü ðàíî èëè ïîçäíî, 2 èëè 20 ðàç. Ïîòîìó ÷òî, 99,9% ëþäåé. ïðî÷èòàâøèõ (íå ïåðåëèñòíóâøèõ, à ïðî÷èòàâøèõ) êíèãó, ïîñòóïàþò èìåííî òàê. È òàê áóäåò è ñ âàìè. Îòêóäà ÿ ýòî çíàþ? ß ïðî÷èòàë îãðîìíîå êîëè÷åñòâî îòçûâîâ î êíèãå, äà è ìîé ñîáñòâåííûé îïûò áûâøåãî íåâåðóþùåãî, à ïîçæå àãíîñòèêà, óáåæäàþò ìåíÿ â ýòîì. Êàê âû íàâåðíîå ïîíÿëè, ñåé÷àñ ÿ âåðþ â Áîãà. Êàê ýòî ïðîèçîøëî - ÷èòàéòå â îòäåëüíîé ñòàòüå. Íî òàêàÿ ìåòàìîðôîçà íå ñëó÷àéíà. Êíèãà âñåé ñâîåé ëîãèêîé, îãðîìíûì îáúåìîì íîâûõ çíàíèé, êðàñîòîé èçëîæåíèÿ, èñêðåííîñòüþ è îãðîìíîé âåðîþ â ÷åëîâåêà ðàçóìíîãî áóêâàëüíî çàñòàâëÿåò ïîâåðèòü â íàïèñàííîå, êàêèì áû ôàíòàñòè÷íûì îíî íå êàçàëîñü. Åùå îäíî, íà ìîé âçãëÿä, óäèâèòåëüíîå çàìå÷àíèå. Ïî÷òè âñå ìîè îöåíêè (ñîçíàòåëüíûå è ïîäñîçíàòåëüíûå) èñòîðèè, ïðîøëîãî, íàñòîÿùåãî è áóäóùåãî ÷åëîâå÷åñòâà, ôèëîñîôñêèå âçãëÿäû, îòíîøåíèÿ ìåæäó ëþäüìè â ðàçëè÷íûõ èñòîðè÷åñêèõ è ñîöèàëüíûõ óñëîâèÿõ, îöåíêè ìîðàëè è äàæå âçãëÿäû íà ðåëèãèþ óäèâèòåëüíåéøèì îáðàçîì ñîâïàëè ñ èçëîæåííûì â êíèãå. ß íàøåë â êíèãå ïðîñòî î÷åíü ìíîãîìó ïîäòâåðæäåíèå. Òàê ÷òî ÷èòàéòå ýòó êíèãó, è äàé âàì Áîã òåðïåíèÿ, à íàãðàäà çà òðóä (à ÷òåíèå ýòîé êíèãè - òîæå òðóä) áóäåò íåâåðîÿòíî âûñîêîé.
Rantulija: Taip,ši Knyga visam mano likusiam gyvenimui. Kiekviena kartą skaitydama atrandu,kažką dar neskaityta. Gavau atsakymus į pagrindinius, gyvenimiškai svarbius klausymus. Gero vakaro visiems. Su meile, Irena.
g-g: Svirdinėjančiam žmogui Reikalingi ramentai, ar atsirėmimas į sieną. UK citatas, ar kitų šaltinių citatas. Visur sunkus žvilgsnis, baimingas-davatkiškas vertinimas, slogus gniuždantis padėties ir perspektyvos vaizdavimas. Suveltų klausimų kėlimas. Nepasitenkinimas jei kiti aiškina tai, kas jam neįkandama. Irzlus, pretenzingas, “kabinėjimasis“ prie neesminių dalykų –iš tuščio į kiaurą pilstymas. Diagnozės buvimas akivaizdus. “...nei vienas, Ją perskaitęs visą nuo pradžios iki galo, nesugeba Jos kritikuoti.“ Koks paranojiškas konstatavimas. Kokia tuštybė prote; pastebėjo kritikos nebuvimą. Mes gydytojai sakytume –asmenybės krizė-nepilnavertiškumas. Tačiau šiandien knyga yra skaitoma, ir mes turime naują asmenybės matymą. Asmenybė yra suvienijanti. Šiame žmogeliuke nebėra ką suvienyti. Na, tuomet vienijame citatas. Gerasis Gydytojas
Jolanta: g-g o ar kritika ir nėra nepilnavertiškumo kompleksas, manymas kas žinai geriau nei kiti, kritikuoti galima tai ką žinai geriau nei tai ką planuoji kritikuoti, o yra ir dar vienas niuansas, kam kritika gali padėti? Iškeltas klausimas ar kritikuoji kad padėtum kam nors, ar tai tik savo tuščio ego patenkinimas, kad žinau geriau nei kiti. Ir dar vienas niuansas, kritikuoti Urantijos knygą daugiau negu kvaila būtų. Galima jos nesuprasti, gali ji pikltinti kai kuriuose vietuose (kas man atsitiko skaitant pirmą kartą, bet kai skaitau anyrą kartą jau visai kitaip žiūriu į tuos pačius dalykus), bet tik ne kritikuosi, kritikuoti tai vadinasi suvokti geriau Dievišką evoliuciją už pačias Dievybes, ar tai ne arogancijos pasireiškimas. Šis pasisakymas išplaukė iš Irenos vakarykščios žinutės. Šiandien skaitydama Urantijos knygą, kur rašoma, kaip skirtingai visos kūrinijos ir Dievo suvokimas pasireiškia kylant į vidų, ir kad vienintelis bendras dalykas visoje patyrimų grandinėje yra gėris, grožis, tiesa, supratau (na manau kad supratau) vieną dalyką, kad nėra svarbu suprasti iki galo Urantijos knygos, ją skaitant mes suprantame tiek, kiek mūsų samonė tam kartui gali priimti tam tikrą informaciją, ir jei tavo širdyje gėris, grožis, teisingumas ir jei tuo remiasi tavo supratimas apie kūriniją nėra ko suka galvos dėl to kad kažkas kažką kitaip aiškina, ar kad kažlam aišku tai kas tau neaiškui, o tas kažkas gal būt kitoje vietoje turi spragų ir t.t. Kad ir Irenos pasakyme, kad skaitant kiekvieną kartą atrandama kažkas naujo, ar tai nėra tai, kad per tą laiką sąmonė priaugo iki to ir tai nebėra svetimas dalykas todėl tą "nauja" ir priima. Iš šiandieninės pozicijos mano supratimu Urantijos knyga nėra lenktyniavimo objektas, bet tai yra vedlys, krypties nurotytojas, kad nenueitumėm labai į šoną, tačiau jaudintis dėl to kad kažko nesupranti manau tikrai neverta. ne tai yra gyvenimo esmė, suprasti Urantijos knygą, o pagal mane remiantis Urantijos knyga organizuoti savo gyvenimą taip kaip tavo supratimas sako. Kuo toliau tuo viskas paprasčiau atrodo
Jolanta: Nežinau kvaila ar nekvaika mintis atėjo ką tik, kad nuosekliai skaitant Urantijos knygą po truputį ir ugdoma kosminė įžvalga, kodėl taip sakau, nes pati pagal save jaučiu kaip po vieno perskaityto karto sakytum samonėje nusėdo vienas sluoksnis, o skaitant antrą kartą dedasi kitas supratimo skluoksnis, jie neprieštarauja visnas kitam tik būtent kaip ir salė Irena įneša į supratimą naujų detalių, kurios modeluoja jau kito lygio matymą ir t.t. kas ten žino kiek tų sluoksnių galii būti ir sluoksniuotis juk gali visai kitaip bet kad tai duoda kažkokį gilų suvokimą tai faltas. Daug religinių knygų esu perskaičiusi, lyg ir turėjau bendrą supratimą bet tai buvo kažkas seklaus, žinių lygyje, sunkiai suliejama su gyvenimu. Skaitant Urantijos knygą visos anksčiau turėtos žinios ir žinios iš Urantijos knygos įgauna gyvybės formą, tai kažkaip tampa tavo esybės neatsiejama dalimi. nežinau kaip bet atrodo parašyti žodžiai persmelkia tavo samonę ir gyvenimą pradedi matyti visai kitokiame kontekste. kartais bandai prisiminti pojūčius kuriuos sukeldavo požiūris į vienus ar kitus dalykus ir sunkiai pati suvoki kaip galėjai taip trumparegiškai matyti. Bet tada aš mačiau taip, tada prdedi galvoti, o juk tie žmonės kurie priešinasi Urantijos knygai turi panašų matymą kokį tu turėjai prieš kiek laiko, na gal kitokį, bet kažkas panašaus. Ir vėl sekanti mintis, jei man niekas negalėjo per jėgą įkišti jokios kitolios mienties kol pati savyje neatradau, tur būt ir su kitais taip pat. jei taip iš tiesų, tada kokia prasmė bandyti kitiems aiškinti kokia fantastiška ši knyga ir t.t. Bet vėl, juk žinant nieko nedaryti negali. Šis dialogas dabar vyksta manyje. Žiūeęsim kokias išvadas padarys mano samonė
VaidasVDS: Jolanta, Na tai, gydytojau, rėžk tą kritiką Urantijos Knygai. Tu kažkodėl bandai kritikuoti mane. Čia viskas yra tvarkoje, nes kritika tikrai turi blaivinti, tokia jos tikroji paskirtis. Aš specialiai provokuoju kitus, kad jie pabandytų kritikuoti Urantijos Knygą, o aš pabandyčiau atsakyti. Taip galima patikrinti Urantijos Knygos tiesas. Aš tikrai ne geriausiai suprantu Urantijos Knygą pasaulyje, nes mano stažas su Ja tik apie 6 metai. Bet tavyje aš jaučiu didelį kiekį puikybės, panašiai kaip ir Algimante. Koks skirtumas, kuris žmogus išpuiksta, pasimetęs fanatizme ar savo tuštybėje... Bet tam nuolatiniam tavo nikų kaitaliojimui labai tinka ši citata Apsimetinėjimas yra neišmanėlio juokingos pastangos atrodyti išmintingu, bandymas tuščiai sielai atrodyti turtinga. Tu, kaitaliodamas savo nikus, bėgi nuo galimybės tave identifikuoti, analizuoti, mėginti suprasti. Vadinasi pats sergi ir tau reikalinga pagalba, gal dar ne gydytojų, bet dvasinė tai tikrai
VaidasVDS: Komentars buvo skirtas ne Jolantai o g-g
VaidasVDS: Jolanta, paanalizuok šitą citatą Gyvūninių būtybių normalūs akstinai ir fizinės prigimties natūralūs troškimai ir impulsai nekonfliktuoja net su aukščiausiu dvasiniu pasiekimu, išskyrus tada, kada jie būna neišmanančių, blogai mokytų, arba, nelaimei, perdėtai skrupulingų asmenų prote. Tai reiškia per daug nepersistenk, stenkis supaprastinti... O po to paanalizuok šią citatą Didelės dalies vargo, kurį patiria mirtingieji, studijuodami žmogiškąją asmenybę, būtų galima išvengti, jeigu ribinis tvarinys iš tiesų prisimintų, jog matmeniniai lygiai ir dvasiniai lygiai nėra koordinuoti patirtiniame asmenybės įgyvendinime. Gyvenimas iš tikrųjų yra toks procesas, kuris vyksta tarp organizmo (savojo aš) ir jo aplinkos. Asmenybė perteikia tapatybės vertybę ir tęstinumo prasmes šitam organizmo–aplinkos susivienijimui. Tokiu būdu bus suvokiama, jog akstino–reakcijos reiškinys nėra tiesiog mechaninis procesas, nes asmenybė kaip faktorius veikia visumos situacijoje. Tai iš tiesų yra tiesa, jog mechanizmai iš prigimties yra pasyvūs; organizmai iš prigimties yra aktyvūs. Fizinis gyvenimas yra procesas, vykstantis ne tiek organizmo viduje, kiek tarp organizmo ir aplinkos. Ir kiekvienas toks procesas turi polinkį sukurti ir nustatyti organizmo reakcijos į tokią aplinką modelius. Ir visi tokie direktyviniai modeliai turi didžiulės įtakos renkantis tikslą. Būtent proto dėka savasis aš ir aplinka užmezga prasmingą ryšį. Organizmo sugebėjimas ir noras užmegzti tokius reikšmingus ryšius su aplinka (reakcija į stimulą) išreiškia visos asmenybės požiūrį. Asmenybė negali labai gerai veikti izoliacijoje. Žmogus iš prigimties yra visuomeniškas tvarinys; jį valdo troškimas priklausyti. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: "Nė vienas žmogus negyvena pats sau." Bet samprata apie tokią asmenybę, kaip gyvo ir veikiančio tvarinio visumos prasmę, reiškia daug daugiau negu ryšių integraciją; ji pažymi tikrovės visų faktorių suvienijimą, o taip pat ir ryšių koordinavimą. Ryšiai egzistuoja tarp dviejų objektų, bet trys ar daugiau objektų sudaro sistemą, ir tokia sistema yra daug daugiau negu vien tiktai išplėstas ar kompleksinis ryšys. Šitas skirtumas yra gyvybiškai svarbus, nes kosminėje sistemoje atskiri nariai nėra sujungti vienas su kitu kaip nors kitaip, kaip tik ryšyje su visuma ir per visumos individualybę. Žmogiškajame organizme jo dalių sudėjimas sudaro savąjį aš – individualybę – bet toks procesas visiškai neturi nieko bendro su asmenybe, kuri yra visų šitų faktorių suvienytoja, kaip jie yra susiję su kosminėmis realybėmis. Sankaupose dalys yra sudedamos; sistemose dalys yra suderinamos. Sistemos yra reikšmingos dėl savo organizacijos – pozicinių vertybių. Geroje sistemoje visi faktoriai yra kosminėje pozicijoje. Blogoje sistemoje kažko arba trūksta, arba kažkas yra sugadinta – neveikia. Žmogiškojoje sistemoje būtent asmenybė suvienija visas veiklos rūšis ir savo ruožtu suteikia tapatybės ir kūrybingumo savybes. Mes tikrai negyvename gerai suderintoje sistemoje, tad pagrindinės mūsų pastangos turi būti nukreiptos būtent į sistemos gerinimą. Pats blogiausias pavyzdys, kaip reikia išbalansuoti sistemą - tai iššokti, kaip g-g ir kritikuoti bet ką ir dėl bet ko, tai kaip su tokiu narcizu galima kažką pradėti derinti...
Jolanta: Vaidai, va čia užlenkei. Gali pykti gali nepykti bet tikrai perlenkei lazdą "Mūsų pastangos turi būti nukreiptos būtemt į sistemos gerinimą. Vaidai aiškai Urantijos knygoje rašomas nuoseklaumas, ir sistemą reikia gerinti, bet juk tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų samoningo savo aš gerinimo. Evoliucija tame ir yra evoliucija kad evoliucionuoja žmogus kai dauguma žmonių pasiekia tam tikrą evoliucinį lygį evoliucionuoja ir visuomenė, kai visuomenė pasiekia tam tikrą lygį evoliuciuonuoja planeta, toliau sitena ir t.t. Tačiau neįmanoma nieko peršokti, tu gali stengtis nesistengti pagerinti sistemą, tačiau kol atskiri žmonės, dauguma atskirų žmonių bus tamsoje nieko napadarysi. Ir tai tūkstmečių užduotis, o čia ir dabar galime padėti tik atskiram žmogui. Sakytume šviečiant atskirus žmones, bet ar tas švietimas įmanomas vėl kitas klausimas. O juk yra Urantijos knygoje parašyta ir tai, kad "Moralės neįmano išmokinti ar kaip kitaip perduoti, Moralė yra užkrečiama". Ir vėl gryžtame prie pirminio taško ką žinojo ir mūsų senoliai, gyvenk ir rodyk pavyzdį kitiems. Kokį pavyzdį rodyti kitiems, kaip gyvent, va čia, bent man, padeda jau Urantijos knyga. Ir tas visumos suvokimas padeda suvokti realią naudą pavyzdžio rodymo. Juk iš tiesų viskas taip elementariai paprasta, apeini ratą ieškodamas prasmių ir tiesų ir vėl gryžti į tą patį tašką, tačiau jau su kitu suvokimu, su kita jėga.
g-g: Jolanta Rašai gerai, bet, mieloji. Noriu atkreipti dėmesį į kai kurias gaires. VSD ir Emilis yra UK dokumentų dinozaurai (seni skaitytojai). Vaisiai turi savo brandą. Fizinė branda –kada sėklos iš šviesių tapo tamsiai rudos [mergaitėm pradeda funkcionuoti kiaušidės, berniukai įgalūs apvaisinti]. Prekinė branda –kada vaisius pasiekęs jam būdingą dydį, artimą charakteringą spalvą, yra patrauklus-geros prekinės išvaizdos [mergaitės ir berniukai trykšta jaunyste, grožiu, šviežumu –abipusiai patrauklūs, geros prekės-produktai šeimos lentynai]. Galiausiai biologinė branda –vaisius visiškai sunokęs, maksimaliai spalvingas, minkštas, su pirmaisiais puvimo požymiais [atsistatydinęs Vatikano popiežius]. Į ką gi panašūs mūsų dinozaurai. Diagnozė –UK keliami uždaviniai jiems ne pagal jėgas. Branda sustojusi (sustoti žengti pirmyn dvasinėje plotmėje –pats blogiausias variantas, geriau jau visai būtų nežengta), jėgos ant ribos, nestabilumas, priedangų ieškojimas (citatos, virpesiai, balsai). Emilis vertas pagarbos, kada tokios realybės akivaizdoje nutyla (subręs, sustiprės, prabils. Kilmės pasauliuose dvasinis progresavimas neišvengia kritimų. Pakilti iš naujo –netgi savotiškai gražu, herojiška, “feniksas iš pelenų“). Gerasis Gydytojas
Jolanta: Tu parašei vieną neginčijamą tiesą, dvasinis progresavimas neišvengia kritikų. Ir kas, na sustojo, na nukrito, ir pats tai pripažysti atsikels, vėl iš naujo sužibės, kam sureikšminti. pati esu patyrusi 'N" kritimų ir vieną iš jų dabar patiriu, kai nustoji pasitikėti tuo kas davė stiprybės. Čia ne apie Urantijos knygą. Bet išsivalys samonė kažką praradus atrasiu kažką naujo. Juk niekada neinama tik pirmyn, kai kada reikia sustoti, o kai kada ir atgal paeinama, na iš kas.....juik taip ir vyksta evoliucija. Kai Urantijos knygą skaitau nėra dar metų, jooooo gegužės antroje pusėje bus tik metai švesiu metines tai va, kiek dar man teks patirti kritimų ir dar manau kad daug čia verkšlensiu ir visko bus, bet vėl na ir kas viskas savo laiku, ire manau kad viskas savo vietoje. Vaidas gudrus berniokas, susitvarkys su savo drakonais Beje prinokęs vaisius ir tas supuvęs juk subrandina naujas sėklas taip kad nereikia bijoti būti supuvusiu vaisiumi, nes juk tada bresta naujos sėklos, kurios duos naujus vaisius taip kad viskas ratu ir tik pirmyn
Jolanta: O kas liečia Emilio toleranciją ir išminį esu pati patyrusi ilgą laiką, tik jis kantriai po truputį mane atvedė iki Urantijos knygos, tur būt labiau užsispyrusios ir nepriimančios informacijos mokinės jis neturėjo Tai tikro mokytojo bruožas, neperšant savų minčių, tuos aspektus kurie kardinaliai kertasi paliekant šone, bet diskutuojant tuose aspektuose kur nuomonės ne taip skiriasi po truputį įvedė Urantinį mąstymą, gal todėl paėmus po kelerių metų Urantijos knygą į rankas po visiško tos knygos atmetinėjimo, ji man tapo iš karto sava, tapo mano gyvenimo dalimi. Kantresnio Dvasinio mokytojo tur būt nėra.
g-g: Ne tas žodis “gudrus“. Kaip šiandien, taip ir anomis dienomis, atėjęs į F1 privalėjau dirbti nedėkingą darbą. Kovoti su apaštalo ydingumu, vietoj progresinio vystymosi, kartu su kitais. Esu Gerasis Gydytojas, pasiruošęs imtis sunkiausių susirgimų. Anomis dienomis, ten, nors verčiamas susikoncentruoti į ambasadorių, pakankamai atidžiai analizavau visus vilniškio teatro dalyvius. Jo “gudrumas“ ne šiaip sau. Galima būtų ir slaptesnius užmojus viešinti. Bet visa tai balastas UK gyvastingumui. Jis susitvarkys, persigrupuos, ar naujai maskuosis... bet viskas, kas egzistencialei netempia iki UK, turės arba atsisijoti, arba būti atsijoti (čia visuomenine-religine prasme). Vedantieji juk nebūtų tokiais, jeigu nesiskirtų nuo vedamųjų (čia ir vėl visuomenine-religine prasme, ne asmenine-individualia).
VaidasVDS: Jolanta, tu save gerindama iki beprotybės (arba fanatizmo) realiai nieko nepasieksi sistemos gerinimo prasme, nes dar labiau tolsi nuo likusių sistemos dalyvių, kurių vien Lietuvoje yra milijonai. Čia besireiškiantis narcizas gydytojas taip pat nenori gerinti jokios sistemos, nes jam pačiam gal būt labai patogu mylėti patį save, kaip patį protingiausią. Aš puikiai suprantu tą narcizą, nes jis tikrai gana aktyviai reiškėsi ir aname forume. Jam net galėčiau padėkoti už tikrai normalią kritiką aname forume, nes ne kiekvienas sugeba praregėti, kada iš kitos pusės pučiama migla. Tačiau jis manęs anaiptol nežavi, nes karksėti, pasislėpus iš už kampo, gali bet koks kvailys, o štai ką nors nuveikti jau reikia ir pastangų ir sugebėjimų. Tad keliu klausimus ir g-g: Na kas tu toks, g-g, esi? Kaip lig šiol plėtojai UK? Kokie pasiekimai? Kur juos galima pamatyti arba bent įžvelgti? Čia galima kvaksėti daug ką, tačiau tiesa yra tokia Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos. Pademonstruok g-g "vaisius" ir tavimi gal bus galima patikėti, nes dabar matau tik tavo pastangas skaldyti.
g-g: VSD gudrus –stabdžių valdytojas bet kokia kaina visiems ir viskam užtraukti rankinį stabdį Gerasis Gydytojas
Jolanta: Vaidai, kritika žmogiškajam protui visada naudinga, nes (imu pavyzdį save), darnai kai tave aplinkiniai giria, pradedi ir pats tikėti savo sumanumu ar dar kokiomis vertybėmis, kritika atpurto, žinoma ji žeidžia nes menkina ggo, bet net jei kritika ir nepagrysta, ji yra naudinga. Viena, išmoksti argumentuotai atsakyti į ją, kita ji skatina lankstesnį mąstymą ir truputį papurto kad neužsirutuliotumėme savo tik mintyse. Štai kad ir gerojo gydojo kritikoje aš matau progresą, iš nekunstruktyvios kritikos, kur pasakomas kažkoks faktas be argumentų, paskutiniu metu g-g pradėjo argumentuoti. G-g (kažkodėl nesinori vadinti geruoju gydytoju) kalbėdamas apie stagnaciją ir t.t. pateik konkrečius pavyzdžius su argumentasi, taip gal būt galima bus kažkaip išeiti iš mirties taško, nes pasakymas kad blogas nieko nereiškia, jei neparodai kur blogas ir gal būt neparodai išeitoes taško, ką daryti kad būtų ne toks blogas. va čia jau gautusi gydymas, pasakymas blogas yra tik pasakymas, tik tavo nuomonė ne daugiau.
g-g: pasakymas be argumentų, ar su užuominom skatina skaitytojo gyvą mąstymą. Bukam ar tik pasakymas, ar pasakymas su argumentais; skirtumo neturi. Gydau pirmiausia aplinką (artimiausią UK) kurioje atsidūrė knyga. Pakeliui ir individus. Visuomeninėje sklaidoje (religijoje) negali būti chaoso,maišaties, tikslingo (piktybinio) sujaukimo. Atskiro religininko vidiniam ir išoriniam pasauly gali vyrauti bet kas. Religijoj (visuomeniniame tikėjimo reiškinyje) NE. Gerasis Gydytojas
Jolanta: Konkretu, bet paaiškink kas yra ne chaosas? kas suvoktumėm apie ką kalbama?
gerasis ganytojas: “Kad Jėzus yra tokioje padėtyje, jog gali abipusiškai palaikyti ryšį ir tobulai bendrauti su žmogumi; kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Kad Sūnaus ir Tėvo ryšys iš anksto numato bendravimo lygybę ir pritariančio supratimo abipusiškumą; kad Jėzus ir Tėvas yra viena. Kad Jėzus vienu ir tuo pačiu metu supratingai bendrauja tiek su Dievu, tiek ir su žmogumi, ir kad, kadangi tiek Dievas, tiek žmogus suvokia Jėzaus bendravimo simbolių prasmę, tiek Dievas, tiek žmogus turi asmenybės požymių, kiek tai yra susiję su tarpusavio bendravimo sugebėjimų reikalavimais.“ [1784_5]
Jolanta: turiu prisipažinti kad sunkiai supratau kur yra esmė. Gal tai mano neišprusimas. Žinau tik tiek, kad Biblija ir Urantijos knyga gal bene vienas didelis skirtumas yra tai būtent Jėzaus asmuo. Tačiau Urantijos knygoje tai puikiai paaiškina sūnystės kategoriją. Ir dėl to Jėzaus autoritetas netapo nė kiek mažesnis, o man net atvirkščiai, jis tapo suvokiamas. Bet yra kitas klausimas, šios teorijos gal ir svarbios, bet yra svarbesnis klausimas, tai mūsų, mirtingųjų vaidmuo visame kame. Koks tavo manymu vaidmuo turi būti mirtingojo savo patyrime čia, žemėje?
Emanuelis: "“Savo santykiuose visuomeninės tvarkos atžvilgiu mes patariame, jog savo pastangas didžiąja dalimi nukreiptum į dvasinį atgimimą ir intelektualų išlaisvinimą. Venk bet kokio įsivėlimo į savojo meto ekonominę struktūrą ir politinius įsipareigojimus. Ypatingai pasišvęsk tam, kad gyventum idealų religinį gyvenimą Urantijoje.“ [1329_6]
Algirdas (Kaunas): Žmogiškajam protui sunku sugauti dieviškąją tikrovę laiko-erdvės priedangoje. Šį žmogiškojo žvilgsnio neygalumą kilmės pasauliuose kompensuoja a p r e i š k i m a i mums gamta yra Dievybės bazinis pagrindas, -fonas, kuriame pradedame nesibaigenčią proto kelionę pažindami Dievą. -FIZINĖS- -PROTINĖS--DVASINĖS- -gravitacijos sferos yra kosminės tikrovės a_t_s_k_i_r_o_s valdos nepaisant labai glaudžių tarpusavio ryšių. Neužmirškite šitai Su mumis vykdomi ekspeimentai Su mūsų aplinka vykdomi eksperimentai Esminis principas: kas beatsitiktų –nedarom nieko, žiūrim kas iš to gausis Tai reiškia; ką jūs žmogeliukai patys nuveiksit - nenuveiksit –tą ir turėsit. Ir pati knyga yra dar vienas eksperimentas; -kaip reaguos jūsų protelis -kokias iniciatyvas pradėsit realizuoti??? Kokia būtų logika suteikti tiek daug informacijos –neturinčios praktiškos reikšmės. Jūsų starto tškas –Vietinės Nabadono Visatos, Norlotadeko Žvaigždyno, Satanijos Sistemos, materialios gyvybės planeta –Urantija. Čia jūs pradedate lenktynes su laiku; ar jūs esate tik laikina vietinė apraiška, ar klojate kelius išlikimui. Jūsų vyraujantis “Aš “ –asmenybė yra unikali santykiuose su Dievu. Asmenybė veikia lygiai taip veiksmingai vietinėje visatoje, supervisatoje, ir centrinėje visatoje. 1226_7 Asmenybė efektyviai veikia ribiniame, absonitiniame lygiuose, ir net tame lygyje, kuris ribojasi su absoliuto lygiu. 1226_8 Asmenybę galima patirtiškai suvokti tose progresinėse sferose, kurios yra materialios, morontinės ir dvasinės. 1226_9 Asmenybė turi ištobulintą kosminį ... veikimo diapazoną. 1226_10 Tas asmenybės tipas, kuris yra padovanotas Urantijos mirtingiesiems, turi saviraiškos arba asmens realizavimo ... potencialą. 1226_14 Žmogiškajam protui sunku sugauti dieviškąją tikrovę laiko-erdvės priedangoje. Šį žmogiškojo žvilgsnio neįgalumą kilmės pasauliuose kompensuoja . a p r e i š k i m a i Atsiradus protui, jūs galite vertinti reiškinius. Pabudęs moralumas jūsų prote, atveria kelią Pagalbininkui. Pradeda atsirasti siela –Derintojas fiksuoja ir išsaugo jūsų gerus pasireiškimus, kurie yra amžinybės kraitis. Tačiau tai dar neatveria Amžinybės Vartų. Valia –štai kas turi gąlią Amžinybę paversti realia. Valia savo Absoliučiai Laisvu sprendimu, pripažindama realybės Šaltinį-Dievą-Tėvą-Pirmąjį Centrą-visos Būties Aktyvuotoją-Esaties Padovanotoją, atveria Vartus į Amžinybę. Amžinybė prasideda jūsų viduje. Kiek besidairytumėte apie save –tiek arti, tiek toli; tai ne jūsų amžinybė. Prasidėjo didingi laikai planetoje –neiškraipyta tiesa atgulė Apreiškimo Dokumentuose. požiūris iš Ten, aiškinimas iš Ten –labai malonu (Jų atviravimas). Tačiau dažnas kartojimas-mėgdžiojimas kitų šaltinių-individų, ar tai būtų dieviškieji, ar žmogiškieji –nuvertina mus kaip individus. Jeigu mums, kaip besivystančiom kosminėm būtybė suteikta galimybė dalyvauti savęs paties kūrime –tai tuom ir naudokimės. Šių dovanų nemenkinkime. Esame augančio žmogiškojo paveldo-palikimo nešėjai. Neleiskime šito niveliuoti niekam. Gyvenam pasauly (kilmės) kuriame dažnai sumokame perdidelę kainą netgi už mažus pasiekimus. Dažnai esame menkinami-niekinami. Nepasiduokime. Gautas dovanas niekas neatims iš mūsų be mūsų pačių sutikimo.
Jolanta: Ir......nesupratau prie jo tai?
Koan: kai nesupranti geriau patylėk kalbėk kai suprasi
Jolanta: O aš nesupratinga kas paiškins jei nepaklausiu
Koan: tau Algirdas viską sugromuliavo nevaidink naivuolės
Jolanta: kai rašiau kad nesuprtau, Algirdo nebuvo dar žinutės, sorry, tik dabar ją perskaičiau, matyt kartu siuntėme tada Tai kad esame eksperimentiniai, tai dar nereiškia kad mažesni, gal mums sunkiau, bet juk tai ir suteikia tvirtesnę valią. Palaikant bent jau tuos kurie suvokia kur link eina, galime nemažai nuveikti čia vienam sunku, bet jei nesikautume dėl smulkmenų, dėl pavadinimų ar kažkokių tai prasmių ir padėtume vieni kitiems išgyventi, gal veikti, bent morališkai palaikydami o ne smukdydami gal tas kelias būtų bent kiek lengvesnis. Ar ne taip Koan
VaidasVDS: Algirdai, ar gali atsakyti į klausimą, ar tu susijęs su g-g? Gali atsakyti tik taip arba ne. Dabar dėl eksperimentų. Mes tikrai nesame kažkokie eksperimentiniai triušiai, kaip bando teigti Algirdas. Be abejo viskas čia dėl Liuciferio maišto ir dar tebesitęsiančio mūsų planetos karantino, dėl ryšio grandinių neatstatymo. Ir tai garantuotai dar tęsis per visą mūsų gyvenimą. Nelabai manau, kad čia kažkas nuvertina mus kaip individus. Atvirkščiai, Urantijos Knyga yra labai didelė pagalba ir tam tikra kompensacija už maišto pasekmes. ---- "Dažnai esame menkinami-niekinami." Apie ką čia, Algirdai?
Jolanta: Pirmą kartą skaitydama Urantijos knygą tikrai pasijutau eksperimentiniu triušiu, tada atrodo ir rašiau forume, "pridarė žaisliukų sau o tu čia kankinkis", tačiau skaitant antrą kartą viskas įgauna kitą prasmę, nes jau turi bendą suvokimą. Atkreipėte dėmesį į tai, kad prikelti vaikai, kurie savo evoliuciją pradeda morontiniuose pasauliuose, negali tapri užbaigtaisiais.......kas išeina, kad taptum užbaigtuoju tavo valia turi reikštis, nuo žemiausio etapo. Bijau suklysti, bet kažką atrodo rašė ir apie šviesos pasaulius. Išeitų kad patyrimai gaunami čia yra neįkainojami. Gal mūsų samonė nesuvokia kam jie, bet pagal knygos kontekstą manau kad jie svarbūs tolesnei karjerai, ir tas gyvulinis protas, kuris dabar mums taip kiša koją, gal būt nugalėjus suteiks asmenybės tokias savybes, kurių neturi tobulieji, na sąlyginai tobulieji, o ir Liucuferio maištas, tą puikiai pamenu kad parašyta, kad tik pirmais etapais darė žalą, vėliau jis davė kabai didelę naudą, o kokia gi ta nauda gali būti nei valinio tvarinio valia, ryžtas, ištikimybė. Taip kad esu įsitiknusi, kad viskas klostosi kuo puikiausiu būdu, galima ieškoti kaltų Liuciferyje, eksperimentuose, bet pirma atsigreškime į save, juk mums duota valia ir teisė pasirinkti.
tarnavimas: Pradeda atsirasti utopinei reiškiniai tiesiantys kelią Dvasinės Akademijos iliuziniam egzistavimui. Jūsų norų ir vilčių išsipildymui bus reikalinga žinoti 52 Dokumento turinį.
Koan: utopiniai*
DDD: ***
Koan: neieškok kruopose kirminų
pasirinkimas: Pradeda atsirasti utopinei reiškiniai tiesiantys kelią Dvasinės Akademijos iliuziniam egzistavimui. Jūsų norų ir vilčių išsipildymui bus reikalinga žinoti 52 Dokumento turinį. [tarnavimas] “ Vis smarkiau, auga tikroji planetinė ištikimybė Aukščiausiajai Būtybei.“ [0599_4] “ištikimybė“ – atsidavimas – pasiaukojimas – pasirinkimas – tarnavimas. Mirtingojo žmogaus veikimas kartu su Dievais, Dievybėmis, tarnaujančiomis dvasiomis. Ir visa tai ne tik jūsų biografijos istorija, tai ir Aukščiausiosios Būtybės praturtinimas –Dievų sėkme –mirtingųjų pasiekimu
katė: Tu atstovauji ką? Kirminus ar kruopas?
tarnas: “ Pasirodo, jog mirtingasis žmogus yra būtinas tam, jog Dievas Septinkartis veiktų iki galo, kada šitoji dieviškumo grupė kulminaciją pasiekia Aukščiausiojo aktualizacija.“ [1273_5] Jūs kuriate Dievą. Septinkartės Dievybės struktūros ir metodo dėka mes lygiaverčiai su Aukščiausiaisiais Kūrėjais dalyvaujame Aukščiausiosios Būtybės patirtiškumo mobilizavime. Ne jūsų tėvas, motina, ne jūsų atžalos aukščiausiu laipsniu įprasmins jūsų gyvenimą. Žinoma, juose ir ryšiuose su jais jūs galit suteikti savo gyvenimui ir aukščiausią prasmingumą.
tarnas: “ Evoliucinių visatų tikslas yra energijos-materijos pajungimas protui, proto suderinimas su dvasia, ir visa tai yra pasiekiama kūrybinio ir suvienijančio asmenybės buvimo dėka. Taigi, asmenybės požiūriu, fizinės sistemos iš tiesų tampa pavaldžios; proto sistemos tampa lygiavertės, ir dvasinės sistemos tampa vadovaujančios. Šita energijos ir asmenybės sąjunga dievybiškuose lygiuose pasireiškia Aukščiausiajame ir kaip Aukščiausiasis. Bet dvasios viešpatavimo tikroji evoliucija yra toks augimas, kuris remiasi didžiosios visatos Kūrėjų ir tvarinių laisvos valios veiksmais“ [1275_2_3] Dar kartą apie asmenybę Asmenybės bruožas, charakteris, veikla –SUVIENIJIMAS. Šis Suvienintojas, nepanašus į Derintoją gyvenantį minčių pasaulyje. Nepasiduokite klaidinimui, tiek mokytojų, tiek knygos; kada sakoma, kad Paslaptingasis gyvena prote. Iki Jis gyvens ir ten, daugumai praeis ne viena morontija, kuomet pažinsite vienas kitą lygiaverčiai, ir bendravimas bus ne kliedinčio įsiteigimo dėka, bet... savu laiku patys patirsit. Dabar protas toks pat laisvas, kaip ir valia. “Savo laiku“ bus dar laisvesnis, kuomet gerte gers begalinius buvimus, nesidangstydamas citatomis, virpesiais, balsais. Bet ką gi suvienyti asmenybei, jeigu žinios nepakankamos, norai išskydę, valia baikšti minkštaširdė, matymas lėkštas, mąstymas seklus, protas tenkinasi vidutiniškumu. Asmenybė “vegetuoja“, ji yra, bet nefunkcionali. Kas gi būdinga grožiui. Suderinimas. Kulinarai žino ką reiškia suderinti ingradiantus, kad maistas būtų geras. Dailininkas –suderinti spalvas, formas... kad būtų gražu. Muzikas –garsus. Statybininkas –žvyro, cemento, kalkių proporcijas, kad statinys būtų tvirtas. Nebūkit abejingi grožiui. Pirmiausia išvardintam išoriniui. Ugdysite suderinimo jausmą. Po to pereisite prie vidinio grožio; derindami jautrumą, dėmesingumą, supratingumą, gailestingumą, principingumą, konkretumą, moralumą, teisingumą, tiesos pripažinimą... Apibendrinkim Asmenybė, -tai suvienijimas Grožis, -tai suderinimas Minčių derintojas, nėra derintojas, jis pasufleruoja, pašnibžda. Derintojas jis bus tuomet “... bet materialaus proto, tokio, kaip žmogaus proto, lygiai reaguoja į visatos gravitacijos abipusį veikimą, šitą reagavimą prarasdami tiktai proporcingai susitapatinimui su dvasia. Dvasinės tikrovės lygiai yra atpažįstami pagal jų dvasinį turinį, o dvasingumas laike ir erdvėje yra matuojamas atvirkščiai proporcingai reagavimui į linijinę gravitaciją.“ [0482_3_6] kada jūsų didžiąją proporciją sudarys dvasinis turinys. Tuomet gyventojui bus ką derinti. Šiandien negalvokite apie save per daug gerai. Šiandien išgirskite jo šnibždesį, kuris niekuomet nėra naujų žinių šaltinis, bet derina tai, ką jūs patys įgijote. Kas kita bus morontijoje, “kada vieno protas pažins kito protą“
tarnas: žodis siela yra sutartinis terminas, reiškiantis, kad mes taip vadiname tai kas turi galimybę išlikti. Tai pasyvus žengimas amžinybės keliu. Jūs neišvengiamai savo gyvenime padarot ką nors gero, gražaus, prasmingo –o tai atitinka amžinybės filosofiją; patirtine prasme, idėjine prasme. Ir šitai lygiai taip pat galėtume įvardinti bet kokiu kitu sutartiniu terminu-žodžiu. Kada jūs kuriate save viešpataujančio proto iniciatyva, tuomet jūs kuriate aktyviai. Sekančios citatos tad ir sako: -jums sukuriama formą ne pagal sielą, bet pagal jumyse viešpataujantį protą. “ Kosminio proto ryšys ir pagalbinių proto dvasių tarnavimas sukuria tinkamą fizinį tabernakulį besivystančiai žmogiškajai būtybei. Lygiai taip ir morontinis protas individualizuoja morontinę formą visiems išlikusiems mirtingiesiems. Kaip mirtingas kūnas yra asmeniškas ir būdingas kiekvienai žmogiškajai būtybei, taip ir morontinė forma tikrai bus labai individuali ir adekvačiai būdinga tam kuriančiajam protui, kuris joje viešpatauja.“ [0483_5...] ... “dvasinės formos lygiai taip yra skirtingos, asmenės, ir būdingos jų viduje gyvenantiems atitinkamiems dvasiniams protams.“
VaidasVDS: Tarnui (gydytojui ir kitiems nikams), Neblogos įžvalgos. Ypač šita "Jis gyvens ir ten, daugumai praeis ne viena morontija, kuomet pažinsite vienas kitą lygiaverčiai". Kelios pastabos. Knyga neklaidina. Klysta tik tie, kurie pervertina savo suvokimą ar masto apie save ir savo "pasiekimus" per daug gerai. Kito asmens, net ir klystančio, pajuokiantis įžeidinėjimas - tai nesubrendusios ir vis dar (?) egoizmu aptemdytos sielos požymis. Kaip Jums pasiseka, nesidangstant citatomis, cituoti citatas? Ar Jūs, maloningasis tarne, kylate link puikybės ar bandote nuo jos išsivaduoti? Iš visų tų pavojų, kurie užgriūna žmogaus mirtingąją prigimtį ir sukelia pavojų jo dvasiniam vientisumui, didžiausias yra puikybė. Drąsa yra šauni, bet egoizmas yra tuščiagarbis ir savižudiškas. Protingas pasitikėjimas savimi neturi būti smerkiamas. Žmogaus sugebėjimas pranokti save patį yra tas vienintelis dalykas, kuris jį išskiria iš gyvūnų karalijos. Pasipuikavimas yra apgaulingas, apsvaiginantis, ir gimdantis nuodėmę, nesvarbu, ar jį turėtų individas, grupė, rasė, ar nacija. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, "Puikybė būna prieš nuopolį.”
Jolanta: Obana Tarne, pritrenkei, skaitysiu dar kartą kad viską suvokčiau bent taip kaip galiu. Tik skaitant niekas neipriešimo manyje, vadinasi mano samonė tai priima. Mano lygiui čia jau ne įžvalga, o išmintis.
tarnas: jeigu skaitai pusę metų, skaitysi ir toliau. Tavo kelių mėnesių skaitymo rezultatyvumas –“atsirandantis utopinis reiškinys“, kuris paskatino “iliuzinį Dvasinės Akademijos egzistavimą.“ Viskas kada nors, ir nuo ko nors prasideda.
Vikaras: ..labas, Jolantyte, labas....skaityk dar kartų...būtinai..ir dar kartų...ba, aš ir po n kartų nu...nieko absoliuč....nesuprant...:)))
Vikaras: ...o tu tarnautojau, kiba negali...nu...paprasčiau...:)))...a gaila...?
tarnas: Tai tik apibendrinimas sąsajoje kelių aspektų. Tikrai nereikia stengtis suprasti tai ką kiti supranta, prieš tai neišsiaiškinus tai, kas tave domina (kabina). Produktyvumas gali būti ten, kur kiekvienas atsineša savo asmenį supratimą (ne pacituotą, ne balsų pasufleruotą). Tuomet vienas protas kalbasi su kitu protu. Ar įmanoma kalbėtis su balsais, su nuogom citatom?
Vikaras: ..su citatom...nu ne...ale su balsais...m..mm...e...yr tekę...:))))
emipetras: Labai gerai kalbatės BALSAIS , labai gerai . Šaunuoliai , kad protas protą pažįsta ir atpažįsta savo vaisius . Ir ateis diena , kai atpažinsite pranašus iš jų vaisių , o ne iš kalbų . Manyčiau , kad visa proto gravitacijos paslaptis - panašus pritraukia panašų , todėl kiekvienam kas turi , bus duota ir dar pridėta , o iš kito bus atimta ir tai , kas taip skurdžiai surankiota ir turėta .
VaidasVDS: Jolanta, kad aiškiau tau taptų, tai ką tarnas neva išmąstė, tai aš pateiksiu citatą ir ją paanalizuosiu, nes tarnas ir jo draugai yra dideli tinginiai ir tingi analizuoti citatas patys Po susiliejimo su mirtingaisiais Derintojai turi jūsų likimą ir patyrimą; jie yra jūs. Po nemirtingos morontinės sielos ir susieto Derintojo susiliejimo, vieno visas patyrimas ir visos vertybės galiausiai tampa ir kito nuosavybe, taip, kad abu jie realiai yra viena esybė. Kažkuria prasme, šita naujoji būtybė yra iš amžinosios praeities, o taip pat ir amžinajai ateičiai. Visa tai, kas kažkada buvo žmogiška išliekančioje sieloje, ir visa tai, kas patirtiškai yra dieviška Derintojuje, dabar tampa naujosios ir visą laiką kylančios visatos asmenybės realia nuosavybe. Bet kiekviename visatos lygyje naująjį tvarinį Derintojas gali apdovanoti tiktai tomis savybėmis, kurios yra prasmingos ir kurios turi vertės tame lygyje. Absoliučią vienovę su dieviškuoju Pagalbininku, Derintojo sugebėjimo visišką išeikvojimą, galima pasiekti tiktai amžinybėje, galutinai pasiekus Visuotinį Tėvą, dvasių Tėvą, šitų dieviškųjų dovanų amžinąjį šaltinį Iš šios citatos matyti, kad net po susiliejimo su Derintoju (kas įvyksta ne šiame pasaulyje), žmogiškajai asmenybei tapus Derintojo nuosavybe ir atvirkščiai, tvarinys vis tiek dar neapdovanojamas visomis dieviškomis savybėmis, t.y. kiekviename visatos lygyje naująjį tvarinį Derintojas gali apdovanoti tiktai tomis savybėmis, kurios yra prasmingos ir kurios turi vertės tame lygyje. Kuomet kyli į naują lygį per amžinybę, įgauni ir išmoksti vis naujas vertybes, t.y. tobulėji po truputį, o ne iš karto, kaip skelbia koks Algimantas. Ir tiktai galutinai pasiekus Visuotinį Tėvą tu pasieksi absoliučią vienovę su dieviškuoju Pagalbininku. O čia liaudiška išmintis tarnui ir jo pagalbininkams, nemėgstantiems studijuoti pateiktas citatas: -Tinginy, tinginy, še kiaušinį. -Ar luptas? -Ne. -Mesk per tvorą...
Vikaras: VaidasVDS rašo: Jolanta, kad aiškiau tau taptų, tai ką tarnas neva išmąstė, ..eee...kodėl tik Jolantai kalbi? o mes visi kiti kur?...ir kodėl 'neva išmąstė'?.. žinoma, išmąstė, o nenukopijavo iš knygos, kaip tu, bičiau..:))) ..nori, kad čia visi tave girtų?...nu, taip nebūn...gyvenims daug sudėtingesnis...jei visur kiši citatas, man...garantuotai atpuls nors skaityt toliau.. geriau parašyk citatos nr...o mes jau susirasim...bus šioks tokis stimuliuks...:))
tarnas: Emili Dantys ačipo nuo UK dokumentų, tai natūralu. Bet kada pateikinėji daugybę kitų knygų tekstų, tai jau panašu į išdavystę (dokumuntų). Kartėlis tavo viduje nepritinka tavo solidžiam amžiui. “... iš jų vaisių , o ne iš kalbų.“ –KĄ TU PRIEŠINI. Visų pirma būna “mintis“, po to “žodis“, ir galiausiai “darbas“. Mintyje protą užčiuopti sunku. Žodyje tai galima. Darbuose geriausiai matosi kiek yra proto. Galų gale, tai yra atitikmenys Pirmojo Šaltinio ir Centro, Atrojo Šaltinio ir Centro, galiausiai Trečiojo Šaltinio ir Centro. EMILI Sugrįžk prie dokumentų, ir parodyk savo brandą ir kompetenciją. Ne mažas vaikas. Suimk save.
Jolanta: Tarne, matosi tavo platus patyrimas. mano samonė kalba manau kad panašiai, Urantijos knyga yra pagalbininkas o ne taisyklė. Juo labiau kad ji nieko ir nemoko. Paskutinis metas buvo truputį apmastymo metas. Vidinis "aš" manau kad suvokė, jog Urantų grupės etapas praėjo, stengiausi sudėlioti kodėl. Kaip ir anksčiau Matau lyderyje didelį potencialą, matau jo fantastiškus patyrimus, taip kaip esu apdovanota empatija, kartais net galvoju kad galiu realiai, savyje pajusti jo patyrimų gelmę (o gal tai tik mano suvokimo gelmės dugnas) bet tai nesvarbu, ir neskaitant visa ko to ką jis turi nuostabaus, vidinis "Aš" mane išmetė iš tos grupės. Ir gal pasirodys kavaila, bet vakar atsakymus man davė kino filmas apie Krikščionybės įsigalėjimą Romos imperijoje, Aleksandrijoje. Kaip pirmieji krikščionybės skleidėjai elgėsi su kitatikiais. Kristaus mokymai fantastiški, jo kaip asmenybės patirtis pavyzdingas, jo sprendimai parenti meile, gėriu, atleidimu ir supratingumu. Pasekėjai meilės žinią neša pykčiu neapykanta, netolerancija. O labiausiai suintrigavo vienas pasakymas, kai vienas pasekėjas pasakė "Bet juk Kristus mokė atlaidumo, jis pats Žydams atleido", Vyresniojo atsakymas buvo "Kristus buvo tobulas, tu ką lygiuojiedi į Dievą?" Suprantu kad tai kino filmas, bet Urantų skaitytojų tarpe, o ir grupės tarpe, pastebiu labai panašias gaidas. Urantijos knyga, ir tai kas svarbiausia Kristaus mokymai mus moko Meilės, grožio, gėrio, teisingumo. O svarbiausia Dievo meilės. Savęs iškėlimas kaip vinintelio teisiojo, ne skatinant žmonių evoliucijos o sausų tiesų pateikimas veda į tą patį kultą. Dar, žmonės užsirutulioja smulkmenuose, stebuklose, bandymo save iprasminti tarp žmonių, gal ir gerai, kai atsiranda tam tikros įžvalgos, tam tikri reiškiniai. Tačiau ar tai yra tikslas?
tarnas: Įdomiausia, ir labai intriguoja tai, kad nei knygos-apreiškimai, nei mokytojų pavyzdys nėra lemiamas. Aktualu tai; kokia viso to tąsa kiekviename iš mūsų, ir ar mes pasieksime kritinį tašką (tapsime pakankama mažuma-dauguma). Ir mūsų asmeniniai praktikavimai įgaus visuomeniškumo (platumo, masiškumo) požymius.
Jolanta: Vikarai, tu juk gudrus vyras sugebėsi pasiiti tai kas tau tinka jau kuris laikas norėjau paklausti būtent tavęs Vikarai. Savo misiją čia kaip ir paaiškinai. Bet paaiškink dar kokią naudą tavo misija turi eiliniams žmonėms, ne tiems kurie skaito vienokias ar kitokias religines knygas, o paprastiems kurie toki nuo visa ko šito.
Jolanta: O tu manai Tarne, kad masiškumas yra tikslas kiekvienbam mūsų? mano galvoje būtent dabar ir verda apmastymai, kiek knyga ar mokytojai turi lemiamos reikšmės, ar jie paprasčiausiai tik tam tikru etapu padeda. Ar jų žodžius reikia priimti kaip neginčijamą tiesą (čia aplamai bendrai apir žmones kalbu) ar tik pasinaudoti tiek kiek tau atrodo reikalinga.
tarnas: Ne ne Tokios formuluotės kaip “tikslas“ dvasiniuose dalykuose; man svetima. Svarbu kokybė. UK tikrai kokybiškas produktas. Tiek individas, tiek mokytojas, tiek bendruomenė –gera tiek, kiek kokybiška.
Jolanta: O kas apsprendžia kokybę, kaip ją pamatuoti?
tarnas: Tai savaime suprantama savos srities atstovam, gal į vakarą apie tai. Yra klausimų į kuriuos geriau pačiam dasikasi atsakymą, nei gauti gatavą.
Jolanta: Sutinku, ypač Dvasiniuose dalykuose
tarnas: Žinai, dykumoje labai pritrenkiančia gera sutikti kitą keliautoją, džiaugiuosi TAVIMI
Jolanta: Ačiū tarne, dabar kai likau viena, be urantų palaikymo komandos :) man taip pat gera sutikti žmogų kurio žodžiai rastų saskambį mano širdyje ir suvokime. Tai tik įroso auksinę taisyklę kad kažką prardus kažlą naujo atrandi
tarnas: Tikrasis tikėjimas, tikroji religija –savaime veda i bendruomeniškumą. Čia jo galima išvengti. Morontijoje ne.
Jolanta: Aš dažnai apie tai pagalvoju, lyg ir logiška, žmogus turi gyventi dėl kitų ne tik dėl savęs, todėl tas bendruomeniškumas kaip ir savaime gaunasi. tačiau taip kaip čia ir dabar yra tokie skirtingi žmonės ir sunkiai suprantantys vienas kitą, sunkiai priimantys kitą nuomonę ir t.t. bendruomeiškumas reikštų prisitaikėliškumą. savo Aš praradimą vardan kitų įgeidžių tenkinimo ir t.t. Šiuo metu man bendruomeniškumas skamba kaip su savo patyrimo atsisakymu. nebent galima gyvenant savo vidinį gyvenimą ir neįsileidžiant kitų į jį, savo fi\inio gyvenimo dalį kaip auką atiduoti visuomenei.
tarnas: Klausimas paprastas ir sudėtingas. Asmeniškai nematau jokių problemų visais trims atvejais (vidurio kelio taip pat). Visas problemiškumas priėjime. Kokios bebūtų vertybės, svarbumai; jų smaigalyje stovi KAIP. Kaip pateikiame patys save, kaip pateikiame savo žinojimą, kaip pateikiame Apreiškimą. Tai nėra įpakavimas, ar kažkoks monijimas prieš pasakant kas reikia. Tai kalbėjimo filosofijos (ane Emili) klausimas, ir būtinai susietas su norimu pateikimu.
tarnas: Fantastišką užuominą išsakė Jėzus “kada manęs nebus, sueikite draugėn, kad ką nors darytumėte; -valgytumėte, prisimintumėte mano žemiškąjį gyvenimą, -pabūtumėte prie ežero, -pasimėgautumėte pušyno aromatu, -aptartumėte rūpimus klausimus... tiesiog nereikia sukurti tokios atmosferos, kad kažkas jaustųsi jog turi prisitaikyti. Žinoma gali buti tiksliniai susirinkimai, kažkokio klausimo gliaudijimas, tuomet griežta metodika būtina. Kasgi bus jei kiekvienas pradės braidyti po savo pievas. Bet tai gali vykti Dvasinės Akademijos struktūroje, bendruomeniškus susirinkimus paliekant, kaip atskirą savarankišką reiškinį.
Jolanta: O tu manai , kad tai įmanoma? pasižvalgome kas darosi šiame forume......pagrindas priekaištai, kad ne taip suprantama, ne taip matoma, ne ten žiūrima. Kas darosi grupėje.......dažni priekaištai kad ne taip turi būti, va jei būtų taip tai tada pamatytumėte kas yra kas ir t.t. Tai ką tu Tarne rašai, gali būti tik labai aukšto Dvasinio inteleto žmonių rate. Tai būtų fantastiška, jei būtų grupė kurioje galima būtų dalintis savo patyrimais, prisiminti Jėzų, bet kol kas man tai atrodo Utopija, fantazijos gabalėlis. Gal tai dėl mūsų prigimties, norime būti svarbūs, tuo pačiu labai sureikšminame savo patyrimus ir atradimus, ko pasekoje greičiausiai netyčia sumenkindami kitų. Jei imsime intelektualią pusę, knygos aiškinimą, manau kad kol kas susipriešinimo neišvengsime. bet vėl mastau, ar knygos aiškinimas yra Jėzaus religijos esmė? tai įdomu tik ir tiek, tai duoda stiprybės tai taip, bet religijos esmė yra Jėzaus gyvenimas, beu gyvas ryšys su Dievu. Kol mes tik nagrinėsime knygos tiesas manau kad vienybės neprieisime. Norint ją prieiti turime iš tikro pradėti gyventi religija, tai yra Kristaus gyvenimo pavyzdžiu ir gyvuoju tikėjimu.
tarnas: Nieko nereikia pradėti, nieko nereikia sekti, net ir Jėzaus. Esame mes patys, turime savo kelią ir žingsnį, mokytis galime iš Jėzaus, iš knygos, iš kitų, iš klaidų, iš pasiekimų, iš Paslaptingojo pašnibždėjimų...
tarnas: ir dar Šalia religinio bendruomeninio susirinkimo, šalia darbo Dvasinėje Akademijoje, pasauliui yra žinoma KONKLAVA. Šių trijų instrumentų dėka sprendžiama viskas AMEN.
VaidasVDS: Šiandieniniai tarno pamąstymai nustebino šiek tiek (gerąja prasme), išskyrus repliką Emiliui (tai tarno žemos kultūros likučiai, tikėkimės). Labai daug teisingų minčių (perskaičiau visas). Kad ir ši: "mūsų asmeniniai praktikavimai įgaus visuomeniškumo (platumo, masiškumo) požymius". Beje galiu pripažinti (aliuzija į F-1), kad tu praktikuoji su Urantijos Knyga jau daugiau laiko nei aš. Taigi gali būti brandesnis savo patyrime už mane ir laiko atžvilgiu, bet nesu įsitikinęs ar esi iki galo perskaitęs Urantijos Knygą. Kai aš perskaičiau Urantijos Knygą, įdėmiai ir visą, man kilo klausimai Algimantui(be abejo su Knygos pagalba), į kuriuos jis jau nesugebėjo atsakyti. Tai lėmė mano požiūrį į Algimantą, ir į jo "mokymus", kurie tiesiog negali būti nuo Tėvo, o tuo labiau nuo Rojaus Trejybės. Tuo tarpu tu visą laiką bandei pašaipomis įveikti Algimantą, bet tau tas nepavyko... Be to vis neatsakai į mano klausimą: kaip ir kokiu būdu per tiek daug laiko savo asmeninius praktikavimus vedei prie visuomeniškumo platumo ir masiškumo? Kiek esu pastebėjęs, tai tik iš pasalų uždavinėji klausimus ir keiti nikus. Šiuo atveju visiems, Vikarai ir tau, siūlau atkreipti dėmesį į NUOŠIRDUMO problemą. Kada kas nors ką nors ir ko nors moko, pirmas dėmesys (pajautimas) turi būti nukreiptas į tai, ar savas mintis dėstantysis yra nuoširdus, ar jį galima tokiu laikyti. Ir čia susidursime su dvejomis problemomis: proto (intelekto) ir dvasinio atsidavimo lygio. Geriausias variantas, kada kalbantysis turi labai aukštus abu lygius, o jo pasisakyme taip pat jaučiama išmintis (toks gėris, kuris nekelia abejonių arba kelia labai mažai, o ypač nekelia priešiškumo jausmo pačiam kalbėtojui). Kodėl tą laikau labai svarbiu. Viskas dėl Apreiškimo, kurį studijuojame. nuo mirtingojo laisvos valios nuoširdumo priklauso, ar dieviškasis Derintojas įgaus amžinąją asmenybę Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. O dabar dėl mokytojų-kalbėtojų "reputacijos". Idealių mokytojų nebuvo ir nebus, nes tokie būna tik už šio pasaulio ribų. Jei mokytojas per daug pasitiki dvasia ir yra nuoširdus, reikia vis tik atidžiai vertinti jo "mokymus", tačiau palinkėkime tokiems mokytojams pasiekti Dangaus karalystę, nes nuoširdus klydimas nėra blogis, nors puikybė blogiu vis dėlto yra... Jei mokytojas pasitiki daugiau intelektu, tai tokio mokytojo mokymus taip pat turime vertinti itin kritiškai, nes tiek mokytojas, tiek pasekėjai gali viso labo tapti Aukščiausiosios Būtybės dalimi. Kaip tą tikrinti? Vėlgi žiūrime į Apreiškimą Tiesą – kosmoso ryšių, visatos faktų, ir dvasinių vertybių supratimą – galima geriausiai pasiekti Tiesos Dvasios tarnavimo dėka ir ją geriausiai gali kritikuoti apreiškimas. Kaip daug kas, kas tyrinėja Urantijos Knygą, supranta, kad į ją apreiškėjai sudėjo tik tą išmintį, kuriai jie pritaria. Ta proga "išgliaudytų citatų rinkinys Tie, kurie savo bičiulius myli ir kurie turi tyrą širdį, tikrai pamatys Dievą. Dievas niekada neužmiršta nuoširdumo. Jis nuoširdžiai sąžiningus ves į tiesą, nes Dievas yra Tiesa. (išmintis iš cinizmo) Nemirtingumas yra nuoširdumo tikslas; mirtis yra nemąstančio gyvenimo pabaiga. Tie, kurie yra nuoširdūs, nemiršta; nemąstantys jau yra mirę. … Nesavanaudžiai eina į dangų, kur džiaugiasi begalinės laisvės palaima ir toliau plečia savo kilnų nuoširdumą. (išmintis iš budizmo) Už įskaudinimą atsilyginkite nuoširdumu. Jeigu jūs žmones mylite, tuomet jie links prie jūsų – jums bus nesunku pasiekti jų palankumą. (išmintis iš daoizmo) Tačiau, kada šviesa nėra priimama nuoširdžiai ir kada pagal ją negyvenama, tada tos sielos viduje ji turi polinkį pavirsti tamsa. (apie Judą) Jis suteikė didžiulę vertę nuoširdumui – tyrai širdžiai. (Apie Jėzaus mokymus) Nuoširdumas karalystės darbe pasitarnauja labiausiai tada, kada jis yra glaudžiai susietas su apdairumu. (Jėzaus išmintis) Pastaba tarnui: Jei cituoji Jėzų, nurodyk šaltinį, nes tai tikrai nėra citata iš Urantijos Knygos, o gal čia turime naują Apaštalą?
katė: baik atrajot koktu
Jolanta: Tarne, o prie ko čia Konklava, ji visai neįsipaišo, arba aš kažko besuprantu. Nesu nusiteikusi prieš šventikus bet kokio rango, bet čia man toks falšas......kaimo paprastas kunigas man atrodo arčiau Dievo nei šie.
emipetras: Taip tikrai VaidaiVDS , nuoširdumas , aiškumas ir tiesumas , tai svarbiausia , einant šiuo gražiu , Urantijos knygos apreiškimų aptarimų , kaliu . Daugelis per lingvistinę filosofiją , ( specialiai paėmiau tokį terminą ) nori išreikšti savo dvasią . Tai neįmanoma , brangieji , tai veda tik į susvetimėjimą ir savojo ,,AŠ'' išaukštinimą . Kai čia prasideda žaidimai , ( Tarnų , Vikarų , Kačių ) tai ir mane užkabina ir mestelių kokią nors lingvistinę kvailybę , tačiau tai ne mano stilius . Aš esu tiesiakalbis ir labiausiai mėgstu tikslą ir aiškumą . Štai Jolanta , Vikaras , kelia bendruomeniškumo , pasaulietiškumo suartėjimo klausimą su pradžiamoksliais arba tik , tik , keliančius dvasinio piligrimo kojas į Urantijos knygos apreiškimų pažinimo karalystę arba kaip šalikelėje sėdinčius pakviesti į šį kelią . Brangieji , pirmiausia tobulėkime patys , jau tada ieškokime ir auditorijų , visa tai perkelti į patarnavimą pasauliui . Mieli žmonės , mieli broliai ir sesės dvasioje , tai kas jums neleidžia čia pasiėmus bet kokią Urantijos knygos citatą išdiskutuoti , išanalizuoti savomis mintimis ir aprašyti tai , savais žodžiais ? Prašau , darykite tai , darykime tai visi ir vystykime tikrą dvasinę filosofiją ir tikrą dvasinę kūrybą , su meile ir laisva valia . Urantijos knygos kiekvienas sakinys turi aukso vertę . Kokia plati , kokia gili , kiekvieno sakinio gelmė . tik plaukite brangieji , tik plaukite per šias citatų bangas , kurias jums taip prasmingai parenka VaidasVDS ir komentuokite , ir komentuokite kiekvieną citatą . Štai brangieji kur jūsų augimas , štai kur jūsų dvasinis universitetas . Reikia dirbti su savo mintimis , reikia savo protą priversti dirbti konstruktyviai . Dirbkime brangieji kartu , dirbkime su meile . Viskas mūsų rankose , viskas , tik reikia nuoširdumo ir tiesos siekimo .
emipetras: O TARNAS jau padarė pažangą , kažkaip praslydo pro mano dėmesį . Tai atsiprašau pagal havajietiška mantrą . Atsiprašau Atleisk Ačiū Aš tave mylių .
tarnas: Citatos pačios sau, visiškai nepataikant į kontekstą. Na, dinozaurai, kiek galėjot, kiek supratot, tiek ir matosi. Kada tas pat per tą patį, tuomet panašu į varlių kvaksalynę toj pačioj baloj, tuo pačiu laiku. Kuo skiriasi jūsų šiandieninė diena nuo vakarykščios, nuo užvakarykščios. Pasaulietiškuos reikaluos sustojęs progresas fiksuoja pasiektą lygį. Ne taip su dvasiniais. Sustojęs progresas tuo pačiu reiškia ir regresą. Dinozaurai tapo neįgaliais nesugebėdami naujai prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, nesugebėdami atnaujinti save. Emili, jeigu tau Penktasis tik proga ugdyti davatkiškumą!? Tai gali daryti ir be Jo.
tarnas: Aš myliu TIESĄ Myliu JOS sklaidą, nepriklausomai ar tai kas girdi Myliu išpuoselėtą PROTĄ, tą Trečiojo dovaną
VaidasVDS: Matai tarne, tu ateini ir atsivedi savo katinus, kurie kiauksi visai nemaloniai (nei ausiai, nei sielai). Bet, atrodo, kad tokie katinai tave tenkina. Čia, šiame forume, mes turėjome visko: intelektualią pažibą Algirdą, nuoširdumo įsikūnijimą Ireną (Rantulija), intelekto ir gražios sielos derinį Tadą, roplius mylintį Fredą, įvairią dvasinę literatūrą mylintį Emilį, labai smalsią ir nenustygstančią Jolantą ir dar kitų tiek dalyvių, tiek svečių, kurie šalia viso kito turėjo ir neblogą humoro jausmą. Ir visus juos jungė nuoširdumas. Tai realiai skirtingi žmonės, bet visai graži ir miela ŠEIMA... Na gerai, tarne, palikime tas Urantijos Knygos citatas. Nueikime į Apreiškimo istoriją. Apreiškėjai kontaktavo su Apreiškimo priėmėjais iki 1952 m. rugpjūčio 21 d., kuomet suteikė leidimą spausdinti Urantijos Knygą 1955 metais. Taigi tie apreiškėjai perdavė ne tik pačią Knygą, bet ir kai kuriuos nurodymus kaip elgtis su kai kuriais asmenimis Labiausiai sunkiu išbandymu Jums bus bendravimas su tokiomis grupėmis, kurios garsiai pareikš apie tikėjimą į Knygos mokymus ir atkakliai sieks prisijungti prie judėjimo. Reikės milžiniškos išminties, kad atriboti save nuo klaidinančios ir pražūtingos šių įvairialypių grupių įtakos ir nemažiau atitraukiančių ir išmušančių iš vėžių individų, kaip gero linkinčių, taip ir turinčių piktų ketinimų, - kurie darys viską, kad prisijungtų prie tikrų urantinio judėjimo šalininkų. Kaip atrodo, jie ne veltui rašė savo "palinkėjimus"... Atrodo, kad savo pasisakyme užmiršai pridėti: Bet labiausiai Aš myliu SAVE, SAVO nenusakomą protą, kuris yra gerokai aukštesnis nei šių nevykėlių, kurie tai cituoja, tai dejuoja ir užmiršai pridėti
puma: VISKAS. tarnas turi savo šeimininką Prasmingą LAIKĄ Kryptingą LAIKĄ Vaisingą LAIKĄ aš turiu juos abu abu saugūs PUMA
Jolanta: keista, skaitau ir liūdna darosi. tarne ar dar kas būtum štai ir bendromeniškumo pavyzdys. jei vedama kokia nors diskusija būtinai kiti bando ją pakreipti tokiu tonu kokiu patys nori diskutuoti, juk galima praleisti kas netinka. O tai kiek beužsivestų kokia diskusija prasideda VERTINIMAI VERTINIMA IR VERTINIMAI. Jūs ką tobuli, jau užbaigttieji. Kokią teisę turit vertinti kas kiek pažengęs. tai ir rodo jūsų ribotimą. Na nenorim dabar analizuoti citatų, ir kodėl turime. Plius nejau jūs nesuvokiate kad nagrinėjant atskiras citatas neatsižvelgiant į kontekstą galima taip nusigrybauti kad gali ir klėdieti pradėti. Nuliūdinote Šulai, pamačiau ambicingus savimi patenkintus žmones, kurie nori tik puikuotis kokie yra protingi ir gudrūs. Štai ir Dvasingumo forumas kuriame Dvasingumo 0.
Jolanta: Jūs neatote kad istorija kartojas. Kai Kristaus laikais kai Fariziejai raštų aiškinimą laikė aukščiau už Tikėjimą, Katalikų laikais kai ritualas ir pažodinis kartojimas buvo svarbiau už tikėjimą ir dabar.......Tuščia vyrai, tuščia citatuose Jūsų pateiktuose, nėra gyvybės nei užuomazgos. Išminties taip pat. bet ir tai moko, vadinasi nereikia sureikšminti Urantijos knygos. Ir Tarnas vėl teisus, gyvenimas, jis geriausias mokytojas. Nėra nė vienos knygos, nė vienos religinės bendruomenės kuri užpildytų širdies tuštumą. Beje tiek Emili, tiek Vaidai galima ir dėl sportinio įdomumo pabandyti panagrinėti kokias citatas, tu pateik o aš pateiksiu paaiškinimus. Nesijaučiu mažiau gebanti negrinėti ir suprasti Urantijos knygą, tačiau jei to nedarau, vadinasi nenoriu ir jei kažką klausiu vadinasi man įdomi yra kito nuomonė labiau nei pateikti savo. Susifeilinot vyrai su vertinimais. Taip kad laukiu citatos be paaiškiūnimų, pažaidžiam šį žaidimą Urantijos knygos žinovai
Koan: įžeidumas rodo jūsų visų silpnumą
Jolanta: na taip, esu silpna, na ir kas Neįsižeidžiau bet užkniso, tas pats per tą patį. bandžiau nekreipti dėmesio ir praleisti tai kas netinka, bet vis bando ir bando tave kabinti, tai per greitai skaitei nieko gero, tai per mažai laiko skaitei esi pradžiamoklė ir t.t. lėkšta, paviršutiniška. O pikta todėl kad nutraukia užsimesgančią diskusiją, ir vėl pasideda tos pačios nesamonės ir galiu tvirtai sakyti kad jas inicijuoja patys Urantijos knygos asai
Jolanta: O žaidimas su Urantijos knygos citatomis ir jų analizavimu būtų labai įdomu. pateikia kas citatą ir komentuojam visi iš eilės, bet gal kitoje temoje. Citatas turėtų parinkti Vaidas, nes jis puikiai su kompu moka atfiltruoti citatas pagal kodinį žodį. galima net kartu sugalvoti kodinį žodį.
Koan: taisyklės iš karto primena F1 forumą sielos kalbėsena trokšta skristi laisvai
Jolanta: To ta......religiniame patyrime viskas svarbu. jei norima kalbėti apie dvasinį augimą, o jei norima tik puikuotis savo žiniomis tai darome diskusijų šou.
katė: Sudegusio teatro artistai (agentai)–tai šio forumo lygis ir užmojis Jeigu F1, nors ir beviltiškas, tačiau turintis galimybę subręsti Šis forumas savo pamatuose yra labai kryptingai piktybiškas
emipetras: Jolanta , miela Jolanta - kantrybės ir ramybės . Žmogaus dvasingumo rodiklis - kantrybė ir ramybė . Šiuos harakterio bruožus labai gerai valdo primityvios tautos , gyvenančios gamtoje , ne miestuose . Šios tautos labai gerai supranta kas yra kantrybė ir ramybė ir suvokia , kad dvasia geriausiai atsiskleidžia tik per kantrybę ir ramybę . Mes miesčionys esame jau sugadinti žmonės . Mes jau Amen . Kuprotą tik grabas išlygins . visi esame išsilavinę , civilizuotai ir labai ,, durnai "" išsilavinę . Naudodami savo civilizuotą protą ir civilizuotą charakterį , norime civilizuotai ir kvalifikuotai primesti savo mąstymą arba kitą žmogelį įtikinti savo ,,gražiausiu'' mąstymu . Norėti kažką pasakyti kitam , labai puiku , bet mes juk esame internetinėje erdvėje , mums trkūsta tiesioginio žmogiškos sielos kontakto , todėl internetinis kontaktas yra negyvas ir negali atskleisti visų minčių grožio , kai kalbamės akis į akį . Todėl jeigu mes prarasime kantrybę ir ramybę , tai kito žmogaus visai negirdėsime ir nesuprasime ką jis parašė ir ką jis nori tuo išreikšti . Protestuokime ramiai , taigi čia ne bokso ringas , kad reikėtų priešininką išversti iš kojų . Protestuokime su meile , rašykime su meile , skaitykime pateiktas Urantijos knygos citatas su meile . Mielieji , mokykimės disponuoti savo dvasiniu turtu , savo meile ir mokykimės disponuoti savo proto turtu , savo ramybę . Ugdykime dvasinį charakterį , išmintingos ramybės charakterį . Pasaulio niekas nepakeis , o tuo pačiu ir kito žmogaus niekas nepakeis , mes privalome mokytis bendradarbiauti .
katė: Kaligastijos misija sužlugo. Tvari civilizacija nesukurta. Adomai suklydo. Imlumas dvasingumui nesuformuotas. Jėzaus misija savo esmėje savanaudė. Atlikti paskutinįjį įsikūnijimą. Žmonijos mokymas žodžiu ir savuoju pavyzdžiu –gretutinis uždavinys. Koki to vaisiai po 2000 metų matome. Emili, jeigu neįkandi UK, tai būk savo vietoje. Paukšteliai ant šakelių vistiek gražiau už tave čiulba.
Jolanta: taip Emili, visada yra pasirinkimas būti kažkur ar ne. tai tik prasmės klausimas. kantrybė gerai, kai susiduri realybėje su reiškiniais kurių tu negali pakeisti bet tau reikia su jais gyventi. Bet jei bendravimas nebetenka normalaus diskusijų lygio, o žaidžiama vertinimais ir primetinėjimais, kokia visa ko prasmė? Tu kažkada klausei kodėl neberašai čia forume, todėl ir atsitraukiu kartas nuo karto.
emipetras: Miela KATYTE , nereikia tikrai graužti Urantijos knygos , nes viskas yra joje tobulai sukramtyta , bet kuriam normaliam ir žingeidžiam žmogaus protui . Viskas ten taip aišku , kad aiškiau nebūna . Tačiau aišku , kai kam , norisi joje atrasti tai , ko tu žmogau ten nepasidėjai , norisi joje matyti kažkokią nerealią mistiką . Taip tikrai nėra , URANTIJOS knyga yra aiškiai ir suprantamai pateikta , kiekvienam normaliam ir dvasiškai žingeidžiam protui . Štai ir viskas , jokios mistikos nėra , visa realybė pateikta kaip ant delno . O kaip toliau vystysis ta realybė , čia jau tik vienas DIEVAS težino . Tai matai Katyte , genys margas , o pasaulio protas dar margesnis . Vieni mato tą , kiti vėl kažką , bet geriausiai ką žmonės gali naudingo nuveikti dėl savęs ir kitų , tai auginkime savo sielas dvasinės meilės ramybėje ir tai bus visų geriausias veikimas , kiekvienam šokinėjančiam protui .
katė: žodžiai tarsi supelijęs maišas. šis forumas tobulai dusina. nors čiulbėjimais bandot labai pasipuošti
katė: “ Jėzus parodė žmonijai mirtingojo gyvenimo naująjį kelią, kurio dėka žmogiškosios būtybės gali labai didele dalimi išvengti Kaligastijos maišto liūdnų pasekmių ir kuo efektyviausiai kompensuoti tas netektis, kylančias iš Adominės nesėkmės.“ Štai šiame sakinyje yra logikos ir prasmės maišatis. ŽMONIJAI –daugiskaita. MIRTINGOJO –vienaskaita. Taip, atskiram žmogui kelią parodė. Jis vengė visų visuomeninių apraiškų nušvietimo. Taip kad žmonijai Jis nieko neparodė. Užtad šiandien ir turim tą ką turim. UK dokumentuose yra visa medžiaga įgalinanti “užpilti kiekvieną duobę, ir sulyginti kiekvieną kalną“, bet naivūs ir piktybiški individai to nemato, arba apsimeta.
emipetras: Kas iš tos kritikos . Neproduktyvi kritika tai tikrai tik pelų maišas . Šį rafinuotą kritikos mokslą labai gerai yra įvaldę politikai . Kai mala visą valandą ir nieko nepasako . Neik mieloji Katyte ar Katinėli , šiuo neproduktyviu keliu . Gamink ir siūlyk patrauklią dvasinę produkciją .
katė: Žinai Emili Vien dėl to, kad pasilieki puslapyje ir kalbiesi. Vien dėl to nevertinsiu tavo tokį pasisakymą. Tiesiog norėtūsi paglostyt tavo galvelę, pasekt pasaką, paniūniuot lopšinę.
Rantulija:
Rantulija:
budim: Nesivargink katė guli prie šeimininko kojų, prie tarno kojų PUMA guliu prie LAIKO kojų mes ramūs saugūs ir visuomet budim
Rantulija: Tiek jau to. Šį vakarą, kažkodel, labai nepatinku savo kompiuteriui. Kai kada mes būnam tokie protingi,kad nors imk ir plaukus nusirauk. O jeigu rimčiau, tai man atrodo, kad su Urantijos Knyga yra viskas O K. Jėzus savo Mokymus skyrė daugiau individui. Tame ir yra pagrindinė prasmė, kad individai susivienija,patys savo protu,savo rankomis kurtų savo visuomenines institucijas;kurtų laimingą civilizaciją. Ypatingai dabartinėje kartoje: yra tokių individų,kurie visiškai nenori mastyti, nors truputį daugiau įtempti protą; nenori kažką keisti savo gyvenime. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad esu pamėginusi paskatinti vieną asmenį nors trumpam giliau pamąstyti, įtempti protą; po kiek laiko tas asmuo verkti pradėjo; net labai išsigandau. Algimantas ir moko giluminio mąstymo. Vieniems mastyti sekasi geriau,o kitiems labai prastai sekasi.Tai priklauso nuo, daugumai, jau žinomų faktorių. Man asmeniškai sekasi gana sunkokai. Sunkiau einasi tvarkytis su savo nuosavo, kai kuriais, charakterio bruožais. Širdimi ir protu suvokiu, kad ne taip elgiuosi; nesąmones,kartais, pasakau. Aš tikiu Algimanto nustatyta diagnoze : tai pasąmonės teršalai. Daugumai iš mūsų tai, iš tiesų, labai rimtos psichologinės problemos. Negaliu nevertinti Algimanto pastangas padėti, nes patiriu savyje didžiulius pokyčius. Mielieji,kurie turite gerą genomą, gerus charakterio bruožus, kurie turėjote džiaugsminga vaikyste, būkit pakantesni tiems, kurie viso šito stokojo. Aš ne dejuoju, man jau nebeskaudą; aš rūpinuosi del kitų, dvasiškai silpnų. Žinoma, šitą planetinę problemą, gal būt, Hitleris išspręstų kitaip. Bet mes diskutuojame dvasiniame forume, todel ir auditorija yra gana spalvinga, nes Aukščiausioji Būtybė panoro įgyti įvairią patirtį. Visiems linkiu gero vakaro. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Įdomi diskusija. Pasirodo įžeidžiau Jolantą, ir jau senokai. Nepyk, Jolanta. Jei gali atleisk, kalbu nuoširdžiai. Matai, mes visus savo vertinimus darome per savo asmeninių patyrimų ir asmeninių charakterių prizmę. Mane iš tiesų labai nustebino tavo Urantijos Knygos skaitymo greitis. Kada aš įsitraukiau į Urantijos Knygos studijas, aš jai skirdavau iki 3-4 valandų per dieną, bet skaičiau labai atidžiai, kad galėčiau kuo geriau suprasti. Ir mano pirmas perskaitymas užtruko net 2 metus, gal ir daugiau. Šiemet sueina jau šešti metai, kai aš studijuoju šią Knygą ir domiuosi viskuo, kas yra aplink šią Knygą, tačiau net ir šiandien aš dar negaliu savęs laikyti šios Knygos profesoriumi ar mokytoju. Kai kurias jos sritis išmanau geriau, kai kurias silpniau. Kur manau, kad žinau geriau, ten ir komentuoju užtikrinčiau, o gyvenimas temas padiktuoja. Visai gali būti, kad esi gerokai imlesnė ir protingesnė už mane, čia to proto kiekio ir kokybės niekas su samčiu nepasems ir nepasvers, bet šalia Urantijos Knygos studijų, aš stebiu įvairių šalių žmones, kurie studijuoja Urantijos Knygą. Už buvusios tarybinės erdvės labai gerąja prasme stebina tų žmonių aukšta kultūra ir nuoširdumas (tą gali pamatyti čia, nuo vidurio filmuko 6min. http://vimeo.com/56004302# ). Rusai yra subūrę labai stiprią intelektualią ir aukšto dvasinio lygio bendriją ir jie visiškai neįsileidžia pas save mistikų (na leidžia jiems pašnekėti, bet jie ten neužsibūna, nes būna gana lengvai diskredituojami), o kultūros lygis yra tikrai labai aukštas. Ten jie taip pat susiduria su tam tikra "senių" problema (rusų armijoje tai vadinama diedovščina), kada koks nors naujokas pradeda "purkštauti". Ir tenka pripažinti, kad tai yra gana rimta problema, kuri gali atbaidyti naujokus. Jie taip pat turi dėl to problemų. "Naujokų" problema yra ta, kad jie stengiasi pamokyti "senius", o "seniams" kartais sunku atsilaikyti nuo "pamokslų". Štai aš bandžiau daryti išvadas, bet tikriausiai irgi prašoviau pro šalį. Aš galvojau tą problemą pabandyti išspręsti kiek kitaip. Aš parinkdavau kokiai nors temai citatas iš įvairių Knygos vietų (nes viena citata dar nebūtinai atskleidžia esmę) ir jas pateikdavau, kad žmogus pats susirastų esmę tose citatose. Tai yra pats analizuoja ir pasidaro savo išvadas. Berods taip pat prašoviau, mane gerai suprasdavo Emilis, kiti seniau studijavę Knygą, bet va naujokai deja ne. Reiks galvoti kažką kitką... O sportinių varžytuvių čia tikrai nebus. Per daug brangi mano sielai yra Urantijos Knyga, kad aš iš jos kažkokias varžytuves daryčiau, šou rengčiau ar kažką panašaus. Ramybės visiems
Altaristas: Labai žemai lenkiuosi Vikarai. Malonu. Labai malonu. Labai. Dabar turiu laisvo laiko pakankamai. Labai malonu čia pasidairyti. Kokia įdomi knyga. Džiaugiuosi su jumis.
Altaristas: Šeši metai seminarijoje bet kokį aulą ištemps už pažastų, ir suteiks laipsnį, ir pareigas. Reikia pasitenkinti stebėtojo, klausytojo statusu, tai saugu. Stebėdamas iš šalies nenusikalbėsi, nenusikvailiosi.
Altaristas: Kas brangu sielai, savo širdyje apmąstoma, daug mąstoma, gal net visą gyvenimą.
Jolanta: Koks skirtumas per kiek perskaitai knygą, klausimas kaip ji tave įtraukia, tavo Vaidai metodas vienas, nagrinėjau iš karto viską, mano kitas, antrą kartą skaitydama, jau trečią skyrių skaitau, atrandu naujų dalykų, tačiau tie nauji dalykai jau sedasi ant suvokimo kurį suteikė pirmas skaitymas. Ir antrą kartą skaitau viską nuo pradžių. Kad ir Šiandien skaitydama apie žmonijos pradžią Andono ir Fiordo (blogai atsimenu vardus, galiu siklysti), atrodo tik istoriniame aprašyme tiek pasakyta daug. Kad ir jų garbinimo užuomazgos, jų susiliejimas su Minties derintoju, ką tai reiškia, vadinasi mūsų Dvasinė karjera nepriklauso nuo žinių, o tai priklauso nuo mūsų valios pasireiškimo, nuo sprendimo eiti tobulėjimo keliu, nes juk pirmieji žmonės ir buvo tapę pagarbos objektu dėl to, kad jie nusprendė atsiskirti nuo gentainių tik dėl to kad apsaugoti tolesnį vytymasi. Tai va, mano skaitymas yra sluoksniuotas, pirmu kartu vienų vietų suvokimas susiformuoja, kitu skaitymu kitų ir trečiu kartu kai skaitysiu vėl manau kai kas atsiras ir t.t. Tačiau kartosiuosi gal N kartų, jei visa tai ką perskaitai nepereina į gyvenimo lygį, į asmenybę ir t.t. Viskas yra tusčia ir netikra. Todėl man daug labiau malonu skaityti realiu asmeninius patyrimus, nei išmintingas bet tik literatūrines frazes. bet tai tik man maloniau, kiekvienas gali veikti kaip nori, tik mielieji NETRUKDYKIT KITIEMS GYVENTI. Čia jau ne religinis klausimas o elementaraus žmogiškumo. Vaidai, atsiprašymas priimtas, tu neįžeidei, manęs, tik tokie vertinimai pabodę buvo todėl ir parašiau, juo labiau kai jie trukdė tolesnei diskusijai, kaip galima buvo suprasti....Jūs patylėkit, nes Jūs per greitai arba per mažai laiko studijuojate.....Tai nuskambėjo gana ne kaip, todėl taip ir sureagavau. bet viskas ok, gyvenimas tęsiasi :)
katė: Ne gyvenimo trukdymo klausimas. Knygos egzistencialumo minimizavimo klausimas. Net teršalai ir Hitleris pasitelkiami klausimo sprendimui.
Jolanta: kate yra vienas niuansas. Kad ši svetainė Urantijos knygos nepropaguoja tai faktas, nes žmogus neskaitęs jos paskaitinėjęs komentarus tikrai neims jos į rankas, kad ir sausos citatų analizės taip pat nepaskatins žmonių susidomėti Urantijos knygas. Ko ieško žmonės? Užpildyti vidinę tuštumą, kurios negali užpildyti Katalikų ar kita bažnyčia. Ieško atsakymų į savo vidinius klausimus, o jie paprastai susideda iš asmeninių išgyvenimų; ko dar ieško žmogus, egzistencinės prasmės; o daugiausia žmonių ieško vidinės paramos gal geriau sakyti atramos, materialaus gyvenimo iššūkiams, nelaimėms, skausmui ir t.t. Klausimas vėl, kiek ši svetainė tenkina žmonių lūkesčius, kiek ji informuoja žmones kad štai Urantijos knygoje gali rasti atsalymus. Kiek ši svetainė padeda lam nors susigaudyti gyvenimo klystkeliuose? Beje Kate, vienas žmogus skaitydamas tam tikras ištraukas iš Urantijos knygos atrado vietas...jis pasakė čia net hitleris ratų savo veiksmams pateisinimą, bet juk tai tiesa, jei skaitai atskirą citatą, o ne imi bendrą kontekstą. Tada vėl klausimas kiek naudingas atskirų citatų pateikimas, kiek jis šviečia žmogų, o kiek painioja. Erudicija puikuotis gal ir galima, tai pasiekimas, bet mielieji, atsakykit man į klausimą kokia šios svetainės paskirtis. na nejau nesuvokiate elementarių dalykų, koks skirtumas ar žmogus aplamai yra skaitęs Urantijos knygą jei jo vidus širdis ir protas ieško Dievo, jei jis suvokia elementarų dalyką, kad Dievas tai yra meilė ir bando tai asimiliuoti savo gyvenime. Ar jūs savo žinutėmis padedate kam ar dar labiau painiojate. Atsakykite kiekvienas sau. Manau kad dauguma čia esančių yra jau išaugę iš savo primityvaus Ego marškinėlių, norisi tikėtis kad dauguma nori gero žmonėms, padėti jiems susigaudyti. Tai ir darykite tai.
Algirdas (Kaunas): 56 dokumentas, 3dalis “ Nesvarbu, kokiame visatos veiklos lygyje jūs galite susidurti su dvasiniais reiškiniais arba užmegzti ryšį su dvasiniais tvariniais, jūs galbūt žinote,“... “ yra reguliuojama iš vietinių visatų būstinių. Iš šitų Sūnų Kūrėjų sostinių atvyksta Šventoji Dvasia ir Tiesos Dvasia, drauge su pagalbinių proto dvasių tarnyste, į materialių protų žemesniuosius ir besivystančius lygius.“ “ Mirtingas protas yra Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios Sūnų ir Dukrų kūrinys, ir, kada yra susiliejęs su Minties Derintoju iš Tėvo, tada turi evoliucinių sferų trikartį dvasinį apdovanojimą. Bet šitas tris dvasines išraiškas tobulai suvienija užbaigtieji, net ir taip, kaip jos buvo amžinybėje suvienytos Visuotiniame AŠ ESU...“ Jeigu tu pasiekęs devintos klasės lygi, atėjęs į pirmą klasę nesugebi susikalbėti; reiškia tavo vidiniame AŠ kažkas trūkinėja, kažko trūksta. Ane Vaidai.
Algirdas (Kaunas): Išskirčiau vienintelį dalyką –“kaip“. Jis vienija ir kokiomis priemonėmis. Ir kokioje aplinkoje (šio, kito forumo, ar dar kokioje)
Jolanta: Algirdai tu tik patvirtinai vieną dalyką, kad nesvarbu kiek ir kokios literatūros yra skaitęs žmogus, jei jis ieško Dievo, tai jį veikia Tiesos Dvasia ir jis jį suranda. Tai galiu patvirtinti iš savo patyrimo, Dievo samprata ar mano gyvenimas ieškant Dievo nepakito perskaičius Urantijos knygą, aš tik įgavau žinojimą kas man davė lengvumo ir sumažino abejonių, tačiau tai kas yra pagrindas, tai turėjau dar gerokai anksčiau nei aplamai išgirdau apie Urantijos knygą. Bet kad ji suteikė žinojimo laisvę tai faltas.
Algirdas (Kaunas): Net nežinau kada ir kur perskaičiau “tiesa jus padarys laisvais“. Kad Tu šitai patvirtini “uždėjus ranką ant širdies“ –labai džiugina. Dabar apie pagrindus. Pagrindas ieškoti –yra vienas. Skleist, kalbėti, aiškinti, mokyti –pagrindas reikalingas VISAI KITAS.
Jolanta: Taip Algirdai, sutinku 100 procentų, nes nemokant skleisti nuostabios žinios ji gali tapti net labai atmestina. Ar mes suvokiame kaip pateiktą informaciją priims atskiras žmogus, su kuo ji asocijuosis, su kokia patirtimi jis ją lygins ir t.t. Kad informacija pasiektų žmogaus protą visa tai veikia ir dar daugiau faktorių. Todėl reikia būti labai atsargiems prieš pateikiant bet kokią informaciją. Manau kad pateikiant asmeninius patyrimus suklysti negalima, nes jie yra išgyventi, išjauti, išgryninti pasekmėmis ir jų vertinimais. Pateikiant kad ir nuotabios knygos faktus, kurie nėra perėję per kalbančio žmogaus patyrimų virtuvę, labai stipriai rizikuojame pateiką informaciją sumenkinti, padaryti lėkšta ar fanatška, o gal mistiška. Urantijos knyga yra mano gyvenimo pats nuostabiausias įvykis, manau daugumai čia esančių taip pat, tačiau paskaičius šią svetainę tokios nuomonės tikrai nesusidarys skaitytojas
Algirdas (Kaunas): Pirmiausia atsargumas. Jeigu jauti kad turi būti atsargus; reiškia esi ne savo rogėse, ir, arba dar nesubrendai tam. Tas pat je bijai rizikos. Na dėl svetainių. LAIKAS kažką sakė apie paslaptį.
Jolanta: Prie ko rizika.....rizika kai bijai kažką prarasti, o čia gal atsakomybė, atsakomybė už pateiktą informaciją ir jos įtaką kitiems. nepamenu apie LAIKO paslaptį.....primink.
Algirdas (Kaunas): Nesvarbu, kas praėjo –praėjo. PUMA išsaugos visa. Atsakomybė ir rizika panašios sąvokos. Jeigu jauti, kad viena ar kita tave tempia už švarko, reiškia dar nepribrendai PRODUKTYVIAI VEIKLAI. Bet dėl to nereikėtų stagnuoti. Galutinis brendimas vyksta jau konkrečioje veikloje.
Jolanta: Oi Algirdai, niekada neturėjau tokių pretenzijų kitus mokinti. Matau aiškų pavyzdį su Urantais kurie mano jog yra Dvasiniai mokytojai ir kaip pateikia informaciją. nesakau kai kas susidomi, bet manau daugiau misticizmu nei pačiu Dvasiniu augimu. Taip kad šioje vietoje kol kas tikrai nieko nedarysiu. galiu tik čia diskutuoti bei dalintis savo patyrimu tuo ką patyriau savo kailiu.
Algirdas (Kaunas): tie kas skaito aktualia; tik laiko klausimas, kada aiškins taip pat aktualiai. Čia toks žvilgsnis į ateitį. Apreiškimas –šaltinis –kuris neišvengiamai liesis tik platyn, jo supratimas neišvengiamai -gilyn. daugelis apžvalgininkų pažymi, kad šiandieninė krikščionybė neatitinka laikmečio. Neina kartu. Dvasiniai dalykai visuomet vedantys –pranokstantys esamą padėtį. Paradoksas, šiandien LAIKAS ir APLINKA pranoko krikščionybę. Ačiu Dievui, Dievams, ir visoms Dangiškosioms Karalijoms; turime Naują Apreiškimą, kuriame slypi visa, kas gali užpilti kiekvieną įdubą, ir sulyginti kiekvieną kalnelį. Taigi turime reiškinį, UK dokumentus, pranokstančius esamą laikmetį. Turime faktą, kada žmogus išpuikimą ir tuštybę atsineša iš prigimties. Turime faktą, kad esamas laikmetis sklidinas tuštybės ir toliau paikina žmogų. Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad padėties išsiaiškinimas –pirmaeilis dalykas.
Jolanta: O aš manau kad Urantija atitinka laikmetį, nes jei tai kas yra nebetenkina žmonių Dvasinių poreikių, turi atsirasti kažkas nauja, jei nebūtų Urantijos knygos manau atsirastų daug neformalių sektinių judėjimų nežinia ką mokančių. Tai išsigelbėjimas mūsų laikmečio žmonėms. O kas dėl tuštybės, manau kad yra visko daug daugiau......tai tik viena žmogaus blogos prigimties dalis. Bet tu teisus, norint ką kalbėti reikia išsiaiškinti su kuo kalbi. Nors......greičiausiai kad tuštybė laikmečio įda. Prabėgo mintyse vaizdiniai aplamai žmonių ir neradau nei vieno kuris mažiau ar daugiau nėra paveiktas tuštybės. Bet juk tai sutvarkyti gali tik pats žmogus asmeniškai, čia mokytojai nepadės, ir knyga nepadės
Algirdas (Kaunas): Tuštybė –savotiškas žaismingas išdykavimas. Tai atpalaiduoja, relaksuoja natūraliai. Manau kad ją galima palikti, tik užbrėžti ribas jos bujojimui. Tiesiog šalia jos, nepalyginamai didesne proporcija reikia ugdyti pozityvius pajėgumus. O, Tu čia įdomiai pažvelgei. Taip. Sektu daugyn. Tai gerai. Žmonės ieško, nepasitenkina esamu. Dabar ieškotojai gali nutraukti savo ieškojimus. Tereikia naudotis dokumentai.
Jolanta: nemanau kad viskas taip parasta, juk kad patikėti reikia suvokti, kad suvoktum reikia žinoti, kad žinotum reikia domėtis o kad domėtis reikia patikėti o kodėl turi patikėti, va čia jau kitas klausimas.
pamokslininkas: Šias hipotetines galimybes neverta analizuoti. Kilmės pasaulis neišvengiamai yra elevatorius. Grūdai atsiskiria nuo pelų. Paskutinis sakinys anam tekste taip pat buvo hipotetinis, utopinis. “ juk kad patikėti reikia suvokti, kad suvoktum reikia žinoti, kad žinotum reikia domėtis o kad domėtis reikia patikėti o kodėl turi patikėti“- padėtis, kurią apibūdina citata, turi įspūdingą momentą . tie kurie sako garsiai ar nebyliai “o kodėl turiu tikėti? Kam to reikia?“ jų akys pasidaro mažutės tarsi kiaulės, tiesiog susitraukia į save, visa asmenybė susitraukia į save, visas pasaulis susitraukia taip, kad telpa tose kiauliškose akutėse. Apreiškimai duodami ne dėl tokių. Mums reikia ramiai praeiti pro juos. Tuomet daug daugiau bus paprastumo JOLANTA.
emipetras: Taip , taip ALGIRDAI , tikrai taip . Urantijos dokumentus reikia naudoti kaip AŠĮ , apie kuria tegu ir sukasi visokios žmogaus kūrybinės mintelės . Laisvas pasipliurpimas , iš savo varpinės dvasinio taško , manau , kad tai tik kiekvieno asmeninis proto pasidemonstravimas . Giliau ką tai pasakyti negu, kad pateikė dvasinės esybės per Urantijos dokumentus Urantijos knygoje , tikrai niekas negalės išmintingiau ką tai pasakyti , tačiau visa tai perleisti per savo sąmonę ir pasidalinti tai su draugu , tikrai reikia ir visada galima . Ir tai sudaro prasmingą dialogą , į kurį čia ir susirenkame su skirtingais protais , tačiau su viena ir tą pačia DVASIĄ . Taip ALGIRDAI , taip JOLANTĖLE , mes esame tik žaidėjai , bet ne tikrieji šeimininkai , šio gyvenimo panoramoje . Mūsų tikrasis , visos protingos gyvybės , žaidimo režisierius yra DVASIA. Štai nuo čia prasideda protų konfrontacija , kurie to nenori pripažinti , o jeigu ir pripažįsta , tada sakoma , kad tu ne tuo vardu pavadinai mano DIEVĄ , tu ne tuo vardu pavadinai mano DVASIĄ .
katė: Aplin Panevėžį yra du magistraliniai žiedai. Aptverk jos betonine siena, išrašydamas urantinius dokumentus. Ir visuose įvažiavimuose į miestą ištiesk plakatus “Čia yra tai, už ką niekas protingiau, išmintingiau, giliau nepasakys“ Tu senas bezdalius vien savo gyvenimiška patirtimi turėtai protingiau kalbėti
Jolanta: : http://www.youtube.com/watch?v=rptMg_GgSBg Vakar pasžiūrėjusi šį klipą pradėjau aiškintis ką reiškia pavadinimas, o ten vikipedijoje kalbama, apie žmones kurie atsisako Nirvanos vardan kitų mokymo, kitaip vadinami Dvasiniai mokytojai. vadinasi nuo seno jau buvo atskirti du dalykai, žmogus einantis šviesos keliu dėl savęs ir žmogus mokantis kaip surasti šviesos kelią kitus. Ir nesutiksiu kad pro ką nors reikia praeiti.....tik gal būt apkamai neturima vidinių resursų mokinti kitus, o samoningai skirstyti tam reikia o tam ne.......na negalima, gal aš galiu tai daryti ar negaliu tai daryti.
D*D*D*: Ne tu skirstai. Gyvenimas suskirsto. Realybė suskirsto. KLAUSIMAS Kiek tu sugebi pažinti Gyvenimą, atpažinti Realybę??????????????????????
Jolanta: Aš joje gyvenu tiesa, mane dažnai ta realybė stebina, net pati skirstau žmones tam tikra prasme. Čia šiaip saviveiklai, tai mano parašyta kalba Viešojo kalbėjimo mokymams. Dabar jau truptį ją koreguočiau, bet tai mano supratimas apie žmones, tikrai bus įdomu išgirsti kritiką. Nes tai mano proto vaisius. Pasaulis pagal..... Girdėjau pasakymą „ neįsivaizduoju, kaip žmonės dar susikalba, taip skirtingai priimdami tą pačią informaciją“....Kodėl taip yra? Atsakymas slypi žmogaus Pasaulio suvokime. Įsivaisduokime, kad yra 5 paraleliniai pasauliai. Horizontaliai išsidėstę vienas už kito. Kiekvienas pasaulis turi skirtingas taisykles, elgesio normas, skirtingus tikslus. Pirmasis pasaulis yra instinktų pasaulis, būtent jie yra žmogaus varomoji jėga. Visi žmogiškojo elgesio motyvai siejasi su instinktų patenkinimu.. Antradsis pasaulis yra materialių vertybių pasaulis. Jo varomoji jėga, tai siekis įgyti kuo didesnį kiekį gėrybių. Trečiasis pasaulis yra jaukumo ir emocijų pasaulis. Šio pasaulio žmonių tikslas kurti jaukią ir saugią aplinką, pagrindinė elgesio motyvacija yra, aplinkinių meilė bei pripažinimas. Ketvirtasis pasaulis prestižo ir karjeros pasaulis. Šių žmonių gyvenimo siekis būti kuo aukštesnėje padėtyje lyginant su kitais žmonėmis. O varomoji jėga garbė, pripažinimas, bei demonstratyvus altruizmas. Ir penktasis pasaulis - savirealizacijos pasaulis, šių žmonių veiksmų motyvas yra vidinis noras pilnai išnaudoti savo gebėjimus visų labui, tai yra nesureikšmintas altruizmas. Žmonės turintys vieną ir tą patį pasaulio suvokimą puikiai supranta vieni kitus, jų gyvenimo tikslai panašūs, renkasi panašias problemų sprendimo priemones, sureikšmina panašias gyvenimiškas situacijas. Tačiau kai susiduria skirtingų suvokimų žmonės, kyla problemos. Dar šalia esančių paralelinių pasaulių gyventojai gali bandyti suprasti vieni kitus bent dalinai, tačiau kai į pasaulį yra žiūrima iš visiškai skirtingų pozicijų, nesusikalbėjimas garantuotas. Instinktais ir materialinėmis vertybėmis besivadovaujantys žmonės nedemonstratyvus altruizmas atrodo nepraktiško kvailumo bruožas. Aukštesnių savirealizacijos idėjų pasaulyje gyvenančiam žmogui, besaikis instiktų tenkinimas atrodys kaip neprotingas trumparegiškumas. Kada skirtingo matymo žmonės susiduria tik trumpomis laiko atkarpomis, galima dar toleruoti kitonišką pasaulį, tačiau kai skirtingų suvokimų žmonės gyvena vienoje šeimoje.....problema didelė, ką daryti? Mokintis tolerancijos? Na tai neišvengiama, bet kažkas tada turės paminti savo interesus ir bandyti prisitaikyti prie kito pasaulio.Bandymas vadovautis kito suvokimo lygio taisyklėmis, priverstinai sau diegiant tikslus, kurie yra nepriimtini to žmogaus pasauliui, manau, kad garantuotai iššauks vidinį konfliktą.. Kai yra prieštaravimas tarp įgimtų gyvenimo tikslų ir iš išorės diegiamų tikslų, tikrai kels sumaištį, nepasitenkinimą, gal net psichologines problemas. Vaikai tėvų nepasirinks, kaip ir tėvai vaikų. Jei šių šeimos narių pasauliai skiriasi, galima palinkėti tik stiprybės, tolerancijos ir supratimo. Tačiau renkantis gyvenimo partnerį ar sutuoktikį, būtina suvokti kokiomis alimis į pasaulį žiūri tavo išsirinktas žmogus. Nes skirtingų pasaulių atstovai, gyvenantys kartu, patys to nesuprasdami kodėl taip vyksta, gali vienas kito gyvenimą paversti pragaru.
Jolanta: Bet neužsiciklinkit vertindami tai to meto supratimas, dabar manau kad yra daug daugiau niuansų, nors bendri bruožai žmonėse matomi, tačiau manau kad visų tų pasaulių žmonės turi galimybę į išlikimą arba ne.
tapatybė: taip būtent to meto to momento to epizodo to susitikimo mes negalime begaliniai studijuoti objekto jėgos reikalingos šaltinio studijavimui jo pervirškinimo pateikimo atskleidimo sau pačiam kitiems ateities planavimui tolimų perspektyvų utopiniam peržvelgimui tai va kaip matai tai nėra užsiciklinimas ar tau trūksta sąvokų ar įžvalgų ar kalbi greičiau nei galvoji pati išsiaiškink
Algirdas (Kaunas): "Pasaulis pagal..." Viskas taip. Noriu pailiustruoti. Giminės, draugai susirenka į laidotuves ir į krikštynas, na dar į vestuves nevisada. Prie tavo teksto nėra ką pridėti, nei atimti, toks gyvenimas. Gerai kad treniruoji psichinę terpę, protą, nevengi su tuo susijusių nepatogumų, nesklandumų. Toks bagažas ateityje gali būti labai parankus. Šaunuolė.
VaidasVDS: Sveiki, pradėsiu nuo paties bjauriausio. Kažkas pasakė: "Tu senas bezdalius..." O aš į tai pasakyčiau: Kai kurie mokslininkai mano, kad kai kurias kates reikia kastruoti... Dabar į labai džiuginantį. Seniai šiame forume neskaičiau tiek daug gerų Algirdo minčių. Bet dingo tarnas, o Algirdas perėmė tarno greitį???, atsirado ir kitų išminčių. Tačiau tikrai diskutuočiau su teiginiu, kad "Tuštybė –savotiškas žaismingas išdykavimas. Tai atpalaiduoja, relaksuoja natūraliai. Manau kad ją galima palikti, tik užbrėžti ribas jos bujojimui." Liuciferis pabandė užbrėžti ribas ir paišdykavo 200.000 metų. Pasekmes jaučiame dar ir mes, nors jau seniausiai nereikėtų mėtytis tarp visų Jolantos išvardytų pasaulių... Algirdai, mano vidiniame aš niekas netrūkinėja, ten, kaip niekada, viskas tvarkoje, bet tikrai nesutikau išminčiaus, kuris vienas sugebėtų susikalbėti su minia, kurioje yra visko: slaptų agentų, naivuolių, šiaip žioplių, gudrių machinatorių, nepilnapročių, labai protingų, labai gerų, perdėtai dvasingų, stabilizuotų ir nestabilizuotų... Net Jėzus ne su visais kalbėdavo. O štai brolystę kažkaip pasiekti tai reikės. Nori ar nenori gėrį nuo blogio reiks atsijoti. Ir tą galima padaryti tik kolektyviomis pastangomis, ir tik kuriant aukšto kultūrinio, moralinio ir dvasinio lygio bendriją ir ją plečiant. Man tikrai nepriimtina praeiti pro šalį, jei matau kokį nors blogį. Taip elgsiuosi ir šiame forume. Taip elgiuosi ir realiame gyvenime: stojau skirti du besimušančius, aukštesnius už mane visa galva ir išskyriau; plaukiau gelbėti į banguotą jūrą jaunos poros, kai šalia buvęs jaunas vyrukas kartu plaukti atsisakė, padėjau jiems atgauti kvėpavimą, kurį laiką laikėmės ant vandens, kuomet mergina griebėsi už manęs ir netikėtai panardino, netikėtai užspringau ir jau pats puoliau gelbėtis, visa laimė, kad ir jie, atgavę jėgas, išsigelbėjo, pasirodo krante buvome šalia vieni kitų, o ant kranto jų laukė du mažamečiai vaikai... Jolanta, supranti mes visi mokomės ir dar mokysimės. Gerai, kai turi savo asmeninę nuomonę, bet kiti turi ir nuomonę, ir patyrimus. Jei net jauti kokį nors nepasitenkinimą, tai geriau paklausk, pasiaiškink, o nelaikyk kažkokį nesuprantamą pyktį viduje. Aš tikrai ne šiaip sau tas citatas cituodavau. Jas žinoti, surasti ir surankioti reikia tikrai nemažų pastangų ir labai ilgų rimtų studijų. Tik nepaaiškindavau tų citatų esmės ir prasmės, nes galvojau, kad daug maloniau būna, kai skaitantis savo jėgomis sugeba įžvelgti esmę ir prasmę. Tuo labiau, kad kitame forume (ne dvasinio pobūdžio) neseniai įdėjau vieną pliką citatą iš Urantijos Knygos (jos neminėdamas), ir žmogus man pasakė ačiū būtent už citatą, kartu sakydamas, kad jis citatos dėka gerokai pakeitė savo nuomonę apie Jėzaus mokymus ir nei vienas (nors tame forume buvo ir labai nekultūringų) nepavadino manęs nei buku, nei kitokiu būdu įžeidinėjo. Kadangi leidai pakritikuoti tuos tavo penkis pasaulius, tai pasakysiu šiokią tokią nuomonę. Antrajame pasaulyje pasireiškia siekis įgyti kuo didesnį kiekį materialinių gėrybių. Trečią pasaulį sukeisčiau vietomis su ketvirtu. O po to pasakyčiau, kad žemiausios moralinės grandies žmonės gyvena pirmuose dvejuose pasauliuose. Nedidelė grupė pasiekia trečią pasaulį, tame pasaulyje vietos visiems tikrai per mažai... Kai kurie iš trečiojo pasaulio bando gyventi ir ketvirtajame pasaulyje, bet dar mažesnė dalis sugeba pasiekti penktąjį pasaulį. Kuomet taip pagal etapus sudėlioji, gali geriau konstruoti galimybes susikalbėti skirtinguose pasauliuose gyvenantiems. Tai yra žemesniuose pasauliuose gyvenantys turi siekti pereiti į aukštesnį lygį. Kodėl reikėtų siekti bent jau ketvirto pasaulio? Manau dėl to, kad išlikimą gali užtikrinti tik ketvirtas (gal ir su tam tikromis sąlygomis, bet čia jau Dievų kompetencija) ir penktas pasauliai...
pamokslininkas: Vaido paliesti penki pasauliai, o jei kalbėt apie visus turinčius pavadinimą “pereinamieji“, tai jų septyni. Taigi, šiuos pasaulis apmastyt reikėtų taip dažnai, kaip “Tėve mūsų ir Sveika Marija“. Nes tai kas vyksta ten kiekviename pagal savą kategoriją, dalinai vyksta ir kilmės pasaulyje. Čia epizodiškai, ten visuotinai. Visuotinumo niekada nebus iki nebus šviesos ir gyvenimo visuomenės. Religija, dvasinis mokymas kažkiek ta kryptimi veda, kažkiek ir klaidina. Kiekvienas naujas apreiškimas didina vedimo proporciją, ir mažina klaidinimo proporciją. Žinai, tas tavo pasakojimas, kaip gelbėjai –miesčioniškumo, snobizmo, tuštybės,- apraiška. Kiekvienas daug ką padaręs, daug ką padarys. Kaip ten sako “tegul nežino dešinė, ką daro kairė“. Galėčiau daug daugiau sukrečiančius atsitikimus pasipasakoti, bet neesu toks bukas siauraprotis. Nei savo pavyzdį, nei pavyzdingumą kitiems nekaišioju. Kaišioti citatas neturinčias ryšio su einamąja diskusija, neatitinkančias temos konteksto, tai daugiau nei siauraprotiškai buka. Katės reikalingos tam, kad išguitų tuos kas gadina gerus dalykus.
Jolanta: Gal būt Vaidai, gal ir reikia sikeisti kai ką vietomis, šios mintys ne šiaip sau atėjo tai medžiagos kurią rinkau moskliniam straipsniui sisteminimo lengvas kasdieninis pateikimas. Nes tai realiai pripažysta ir pasichologai, badindami tai pasichologinės brandos etapais, tai pripažysta ir vadybos atstovai, vadindami kitais vardais bet esmė ta pati ir pateikia tai kaip socialinius sluoksnius, o pagrindą duoda religiniai senieji raštai. O greičiausiai pamokslininkas ir teisus, kad tai susiję su pereinamaisiais pasauliais. Viskas kinta ir suvokimas kinta, galų gale tiesa niekada žmogaus prote neatsiranda iš karto, ji po truputį evoliucionuoja. Tačiau......tai man naujas galvosūkis, kaip....bet esu įsitikinusi savo vidumi, bet negaliu dar pagrysti faktais, kad visų pasaulių atstovai turi galimybę išlikti, nestudijavau, bet atkreipiau dėmesį į Budizmo tokias įvairias mokyklas ir iš nuogirdų apie kai kurias susidariau nuomonę, kad dauguma jų stimuliuoja atskirų pasaulių žmones. Tai fantastiška, vadinasi jau atrastas nūdas kaip pasiekti ir žemiausio pasaulio atstovo samonę. Bet čia dar ateityje jei turėsiu jėgų. Minčių yra daug, tik kol kas jos padrikos, bet po truputį gal išsikristalizuos. Ir dar....svarbu atrasti kam tai būtų naudinga, nes rašymas dėl rašymo yra banalu O proto vaisių būtina kritikuoti ir esu dėkinga Vaidui už tai širdies, išgyvenimo vaisius geriau neliesti, nes tai žmogaus gyvenimo pamatas būna, sugriaunant jį gali palikti žmogų kaboti erdvėje nesuvokiant ką ir dėl ko jis daro. Su šia sritimi atsargiai.
pamokslininkas: Brolystė taip. Ką mokė Jėzus taip. Ką moko visi “šventieji“ raštai taip. Bet tai procesas. Utopinis savo vystymusi. Iliuzinis mūsų įsivaizdavimu. Bet ne taip bus nuo aštuntojo Gyvenamojo Pasaulio. Mirtingas žmogus nemoka atsirinkti tai kas svarbiausia einamuoju momentu, kas šiuo konkrečiu metu daryti pirmučiausiai (prioritetas). Jam patinką utopinė propoganda. Į savo iliuzijas žvelgia kaip į tikrovę.
pamokslininkas: Šiandien pakaitalas brolystei (visuomenine prasme) religininkų susirinkimai, urantinės grupės, akademinis studijavimas, konklavos gairės. Asmenine prasme brolystė tai nevaldomas, nepasiduodantis koordinacijai spontaniškas ryšys su Derintoju, prasiskverbimas į aukštesnius proto lygius, taip pat didžiulė iliuzijos ir dvasinės tuštybės priemaiša.
Jolanta: Šiandien skaitydama Urantos knygą apie rasių atsiradimą, skaičiau apie pirmykščio žmogaus degradavimą, o tam įtakojo aukštesnio išsivystymo poravimasis su žemesnio išsivystymo gentimis. Beje dabar žmonių degradacija gana didelė, kai aukštesnio mentaliteto žmonės turi tik po 1 palikuonį, o žemesnio, kad ir geriantys yra daugiavaikės šeimos. Taip kad mielieji brolystės seserystės dar reikės ilgai laukti
pamokslininkas: Nieko neraginu, nieko nekviečiu. Tačiau pasirodžius individui, kuris vienodai intensyviai tyrinėja ATEITĮ PRAEITĮ DABARTĮ -matau galimybę (utopinę) Dvasinės Akademijos (iliuzinės) užuominai.
Algirdas (Kaunas): KOHELETO KNYGA lygiai kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiose, taip nežinai, kaip Dievas elgiasi Visatoje. Rytą sėk savo sėklą Iki vakaro neleisk savo rankai Ilsėtis nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, ar galbūt abu bus sėkmingi. [11,5]
Elė: Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami, kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas ir sudaužytas aukso dubuo; ąsotis sukultas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos. Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė. Rūkų rūkas! – sako Koheletas. Visa yra rūkas!
mužikas: Toto, anoto, Jolanta, vieni turi vaikų tiek, kiti tiek.
Algirdas (Kaunas): “Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė.“ ELĖ DULKĖS KELIAS Iš dulkės užauga daržovė, subręsta vaisiai, grūdai –jais maitinasi galvijai -juos suvalgo moteris, kurios įsčiose vaisius. Užgimęs kūdikis –yra dulkė iš dulkės, kurios kelias į dulkes. Dievo alsavimas aprašomas UK dokumentuose.
Elė: Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekad nėra pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl nuteka. Visi dalykai yra labiau varginantys, negu žmogus gali apie juos pasakyti. Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo. Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja! Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma: “Žiūrėk, tai šis tas nauja!” Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų, taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės.(K.K.)
VaidasVDS: Pamokslininkas-gydytojas-tarnas svajoja apie 8 pasaulį. Graži svajonė Tik per daug neužsisvajok Įdėmiai įsiskaityk citatą, kuri atrodo nurodo lengviausią kelią bent į pradinius pasaulius Kai dėl mirtingojo išlikimo galimybių, tai tebūnie kartą ir visiems laikams aišku: Mirtingosios egzistencijos kiekvienos įmanomos fazės visos sielos išliks su sąlyga, jeigu jos parodys norą bendradarbiauti su viduje gyvenančiais savo Derintojais ir išreikš troškimą surasti Dievą ir pasiekti dieviškąjį tobulumą, nors šitie troškimai būtų ne daugiau kaip pirmieji nestiprūs primityvaus suvokimo, kas yra "tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, kuris ateina į šį pasaulį," virpesiai. Perskaičius citatą, atrodo kaip paprasta patekti anapus. Bet nereikėtų labai apgauti nei savęs, nei kitų. Kokiu būdu tu parodai norą bendradarbiauti su viduje gyvenančiu savo Derintoju, jeigu Dievas yra Meilė, o tavo žodžiai meile nespinduliuoja? Kokiu būdu tu išreiški troškimą surasti Dievą ir pasiekti dieviškąjį tobulumą? Tie, kas ieško Dievo nėra išpuikę, yra nuoširdūs ir, siekdami dieviškojo tobulumo, stengiasi bent jau gyventi pagal auksinę taisyklę (net ne tą, kurios mokė Jėzus). Ar tau malonu, kuomet tave kas nors vadina buku ir siaurapročiu. Mano pavyzdys apie gelbėjimą teiktas buvo daugiau dėl to, kad iš tiesų šiais laikais labai retas žmogus ištiesia ranką kitam nelaimėje, žmonės yra susvetimėję ir labai savanaudžiai. Bet tavo reikalas mane vertinti, kaip buką ir siauraprotį. Jei žiūrėti tik gyvūniškos logikos prasme, tai tu neabejotinai teisus. Bet kalbant apie išlikimą toliau, panagrinėsiu kitą citatą "Jeigu jūs negimstate vėl, negimstate iš dvasios, tai į Dievo karalystę jūs įeiti negalite." Nepaisant šito, visiems tiems, kurie yra sąžiningi iš širdies ir nuoširdžiai įtikėję, amžinai bus tiesa: "Žiūrėkite, aš stoviu prie žmonių širdžių durų ir beldžiu, jeigu bet koks žmogus tikrai man atidarys, tai aš iš tiesų įeisiu ir pavakarieniausiu su juo, ir tikrai pamaitinsiu jį gyvenimo duona; mes dvasia ir tikslu būsime viena, ir šitaip mes amžinai iš tiesų būsime sielos broliai ilgoje ir vaisingoje tarnystėje ieškodami Rojaus Tėvo." Ir tokiu būdu, mažai ar daug turi būti išgelbėta, tai visiškai priklauso nuo to, mažai ar daug atkreips dėmesį į šį pakvietimą: "Aš esu tos durys, aš esu tas naujasis ir gyvasis kelias, ir kas tik nori, tas gali pradėti begalinį tiesos ieškojimą, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą." Šiaip tai čia ir nagrinėti nėra ką, viskas labai aišku. Galima išskirti du Jėzaus reikalavimus - sąžiningi iš širdies ir nuoširdžiai įtikėję. Jei pastebėjai čia reikalavimai jau gerokai didesni, reikalavimas yra gimti iš dvasios. O tai kokie reikalavimai buvo Jėzaus dar. Kad ir šitas Jūs gerai žinote tą įsakymą, kuris nurodo, kad jūs mylėtumėte vienas kitą; kad savo artimą mylėtumėte net ir taip, kaip save patį. Bet aš nesu iki galo patenkintas net ir tokiu nuoširdžiu savo vaikų atsidavimu. Aš norėčiau, kad jūs atliktumėte dar didingesnius meilės veiksmus tikinčios brolijos karalystėje. Ir todėl aš jums duodu šitą naująjį įsakymą: Kad jūs mylėtumėte vienas kitą net ir taip, kaip jus mylėjau aš. Ir pagal tai visi žmonės iš tikrųjų žinos, kad jūs esate mano mokiniai, jeigu šitaip jūs mylėsite vienas kitą. Ajajai, reikalavimai vis sunkėja. Matai, daugiau žinai ir reikalavimai vis didesni Gal geriau jau neskaityk, nes su šiuo reikalavimu tau tikrai sunkiai sekasi... Bet ir tai dar ne viskas, kita citata yra dar baisesnė Per visą visatą į kiekvieną vienetą žiūrima kaip į visumos dalį. Dalies išlikimas priklauso nuo bendradarbiavimo su visumos planu ir tikslu, nuo nuoširdaus troškimo ir tobulo noro vykdyti Tėvo dieviškąją valią. Ne tik nuoširdaus troškimo reikalauja, bet dar ir tobulo noro vykdyti Tėvo dieviškąją valią. Dar kitur Urantijos Knyga sako Nors visatos ir supervisatos karjeros metu nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams, bet dabartiniame savo gyvenime Urantijoje kiekvienas žmogus turi nori nenori tarnauti dviems šeimininkams. Jis turi įsisavinti nuolatinį žmogiškąjį žemiškojo kompromiso meną, tuo tarpu savo dvasinę ištikimybę jis paskiria tiktai vienam šeimininkui; ir būtent dėl to tiek daug suklumpa ir jiems nepasiseka, jie netenka kantrybės ir neišlaiko evoliucinės kovos įtampos. Deja, deja tiek daug suklumpa Bet ir tai dar ne viskas Dauguma tų, kurie Vakarų civilizacijoje save laiko krikščionimis, šito patys nežinodami, yra tikri pasauliečiai Nesvarbu kuo save tu laikai, svarbu kaip į tave pažiūrės Dienų Senieji... Gal geriau jau nestudijuok tų citatų, nes nervus tik susigadinsi... Emilis beje, savo paskutiniame komentare buvo teisus...
Vikaras: ..neskaitau tavy, Vaidai-nepyk...šiądien če poezijos pavasaris :))))
psalmė: SANTAIKOS PALAIM 133 psalmė Štai kaip gera ir kaip malonu, Kur žmonės gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos, Varvantis į barzdą –Araono barzdą, Kol nuteka ant apykaklės jo apdaro. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, Kuri krinta ant Ziono kalnų, Nes čia Viešpats teikia savo Palaiminimą- Amžinąjį gyvenimą.
Jolanta: vaidai yra žmogaus noras ir yra jo prigimtinės pasichologinės savybės, kad ir imant tuos pasaulius, žmonės ne su vienodomis galimybėmis startuoja. Va nuo čia ir reikia pradėti, jei esi mažo suvokimo žmogutis, tai tau ir noro pakaks, nors ir tavo veiksmai rodys ką kita, o va brolyti jei jau gavai dovaną ir puikų suvokimą, tai ir reikalaus iš tavęs pagal visą programą Taip kad negalima džiaugtis puikia išmintimi nes ir pareikalaus atitinkamų iš tavęs veiksmų, o iš to kas neturi išminties, mažiau ir purtys Tai va mielieji. Mano teorija pasitvirtina, kad visų pasaulių atstovai turi galimybę išlikti ar ne, tą Vaidas įrodė citata. Ir tikrai kaip Elė sako nieko naujo po šia saule, liekame prie to pačio nuoširdumo ir noro O būtent antra citata labai ir neaiški Vaidai, tu neparešei, kad visas tas procesas tęsiasi ne tik čia Žemėje bet ir Morontiniuose pasauliuose, žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų. Taip kad net jei ir nepsiekiamas samoningumas didelis čia, mes turime galimybę mokintis to Morontiniuose pasauliuose, žinoma jei norime to, vėl gryžtame prie noro ir nuoširdumo. O štai tečia citata vėl patvirtina tai kas sena meilė vienintelis matas, kuriuo galima matuoti savo veiksmų pasemes ketvirta citata Vaidai jau apima daug daugiau nei mūsų Visata, tuo tu ir truputį panioji, kad skirtingų lygių reikalavimus plaki į viena. paskutinė dvi citatos logiškos ir tiesa, gali lankstytis kiek nori jei neturi meilės ir nuoširdumo viskas tusčia Nereikia bijoti, viskas yra gana paprasta, jei tyra širdis ir geri ketinimai ir jei nejauti kažko įpatinko viduje, bet to sieki tu jau išgelbėtas. O laiko mokintis mes turėsime labai daug, juk mūsų laukia dar norontiniai pasauliai ir jei neapsirinu tik šeštajame morontiniame pasaulyje paprastai susiliejama su Minties Derintoju iki tol vieni greičiau kiti lėčiaus mokinsis mokinsis ir daug mokinsis Nusiteikit mielieji ilgom ir nesibaigiančiom studijos
Jolanta: Tiesa gimti iš Dvasios mirtiengieji gali ir ansčiau nei šeštas morontinis pasaulis, bet toje stotelėje sustojama jei tai neįvyksta. bet juk mokslai taip ir surėdyti kad tai įvyktų, laiko limito juk nėra. O dar būna juk taip, kad susiliejama su Dvasia ir liekam žemesniuose lygiuose, bijau pameluoti ar tai Visatos ar tai Supervitatos ribose, vadinasi ir nesusiliejus su Minties Derintoju dėl tam tikrų priežasčių yra šansas į išlikimą, tik kitame lygyje. negalima Vaidai citatos imti kaip konstanta, nes yra daug vardiklių, daug galimybių, tik reikalingas nuoširdumas, meilė ir noras
pamokslininkas: Visa citatų tirada –tuštybė, jei nesupini pynę kartu su gyvenimu Jei užmeti iš viršaus ant gyvenimo –dusini, pozuoji, gražini save –neapgausi Kada Emilis iš knygos atstovo tapo požiūrio į knygą atstovu –jūsų dainelė per tą pačią triūbele Tiesą pasakius, knyga panaši į kompotą, ir rankiojant skaniausias vietas tau malonu sūpuotis susiaurintam protavime Pats sau atrodai labai arti Jėzaus (gimnazijoje tokius vadina “kalikais“) išrankiota-išfragmentuota medžiaga gula tarsi šydas ant proto matymo, pasijunti iliuzinėj padėtį –nori kad kiti kaip avinai tau linkčiotų raguotom (citatuotom) galvom Nuo to niekas nesikeičia –sudegusio teatro artiste procesas tęsiasi ne tik čia Žemėje bet ir Morontiniuose pasauliuose, žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų. Taip kad net jei ir nepsiekiamas samoningumas didelis čia, mes turime galimybę mokintis to Morontiniuose pasauliuose, žinoma jei norime to, vėl gryžtame prie noro ir nuoširdumo. [Jolanta, kaip gera tave matyti; šalia tavo nepilnų metų stažo taip apgailėtinai atrodo šešių metų stažas]
KOHELETAS: Kai atsidėjau iš širdies mokytis išminties Ir stebėti užsiėmimus, atliekamus žemėje, -apsieidamas net be miego dieną ir naktį, Tada pamačiau, kad visa yra Dievo darbas. Iš tikrųjų žmogus negali išaiškinti Viso vyksmo po saule. Nors ir stropiai triūstų ieškodamas, Jis niekaip neišaiškins. Juk išminčiai, nors ir tariasi žiną, Negali to išaiškinti
S A L E M O N A S: Juk išmintis jautresnė už viską, kas juda,- ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo. Juk ji yra Dievo galybės alsavimas Ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas. Nors ji viena, bet gali visa aprėpti; pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. Per kartų kartas ji įeina į Šventas sielas padarydama jas Dievo draugais ir pranašais.
VaidasVDS: Na gerai, gal aš kur nors klystu, bet pametėkite tą citatą, kad visi prisikelia morontiniuose pasauliuose. Taip yra tik su vaikais iki 16 metų pagal mane. o štai su kitais yra berods taip Jums mirus, jūsų įrašus, tapatybės aprašus, ir žmogiškosios sielos morontinę esybę – išvystytą bendrai dirbant mirtingam protui ir dieviškajam Derintojui – likimo sargas ištikimai saugo drauge su visomis kitomis vertybėmis, susijusiomis su jūsų ateities egzistencija, viską, kas sudaro jus, tikrąjį jus, išskyrus besitęsiančios egzistencijos tapatybę, kurią išreiškia išvykstantis Derintojas ir asmenybės aktualybė. Tą patį akimirksnį, kai tik žmogiškajame prote vairuojanti šviesa, tas dvasinis švytėjimas, kurį serafimai sieja su Derintojo buvimu, išnyksta, lydintysis angelas ________________________________________ [1247]▼ asmeniškai pateikia pranešimą eilės tvarka būrio, kuopos, bataliono, dalinio, legiono, ir gausybės vadovaujantiems angelams; ir po to, kai būna tinkamai užregistruotas dėl paskutiniojo laiko ir erdvės jaudinančio patyrimo, tuomet toks angelas gauna planetinio serafimų vado sutikimą pateikti pranešimą Vakaro Žvaigždei (ar kitam Gabrielio padėjėjui), kuri vadovauja serafinei armijai, esančiai šito kandidato į kilimą visatoje. Ir gavęs leidimą iš šito vado, kuris vadovauja šitam aukščiausiajam organizaciniam vienetui, toks likimo sargas vyksta į pirmąjį gyvenamąjį pasaulį ir ten laukia, kol jo buvusiam globotiniui materialiame kūne bus sugrąžinta sąmonė. Tuo atveju, jeigu žmogiškoji siela, gavusi asmeninio angelo paskyrimą, neišlieka, tada lydintysis serafimas turi vykti į vietinės visatos būtinę, kad ten paliudytų savo papildinio iki galo pateiktus įrašus, kurie buvo perduoti anksčiau. Po šito jis stoja prieš archangelų teismą tam, jog būtų atleistas nuo kaltės dėl savo subjekto neišlikimo; ir tada jis sugrįžta į tuos pasaulius, kad vėl būtų paskirtas kitam mirtingajam, turinčiam kilimo potencialą arba į kokį nors kitą serafinės tarnystės skyrių. Tie asmeniniai sargai, kurių subjektai į gyvenamuosius pasaulius neina tuoj pat, neleidžia laiko nieko neveikdami, kada laukia, kol mirtingieji bus prikeliami pagal sąrašą paskelbus naujos dieviškosios tvarkos nuosprendį; jie būna vėl paskiriami į daugelį tarnavimo misijų po visą visatą. Serafimas sargas yra mirtingojo žmogaus miegančios sielos išliekančiųjų vertybių saugantis globėjas, kaip ir išvykęs Derintojas yra tokios nemirtingos visatinės būtybės tapatybė. Kada ryšium su naujai pagaminta morontine forma šitie du bendradarbiauja mansonijos prisikėlimo salėse, tada įvyksta kylančiojo mirtingojo asmenybės sudedamųjų faktorių atstatymas. Derintojas jus identifikuos; serafimas sargas jus iš naujo įasmenins ir tada jus iš naujo pristatys jūsų žemiškųjų dienų ištikimajam Pagalbininkui. Taip būna net ir tada, kada pasibaigia planetinis amžius, kada tie, kurie būna mirtingojo pasiekimo žemesniuose lygiuose, yra surenkami, būtent jų grupiniai sargai gyvenamųjų sferų prisikėlimo salėse juos atstato iš naujo, net ir taip, kaip jūsų dokumentai pažymi: "Ir jis tikrai pasiųs savuosius angelus su galingu balsu ir savo išrinktuosius surinks draugėn nuo vieno valdos krašto iki kito." Teisingumo metodas reikalauja, jog asmeniniai arba grupės sargai atsilieptų visų neišlikusiųjų vardu tada, kada, paskelbus naują dieviškąją tvarką, yra kviečiama pagal sąrašą. Tokių neišlikusiųjų Derintojai nebesugrįžta, ir kada būna kviečiama pagal sąrašą, tada atsiliepia serafimai, bet Derintojai neatsako. Tai sudaro "neteisiųjų prisikėlimą," tikrovėje tai yra tvarinio egzistencijos nutraukimo oficialus pripažinimas. Šitas teisingumo šaukimas pagal sąrašą visada būna tuoj pat po gailestingumo kvietimo pagal sąrašą, po miegančiųjų išlikusiųjų prisikėlimo. Bet šitais reikalais rūpinasi tiktai išlikimo vertybių aukščiausieji ir visažiniai Teisėjai. Esmė - "neišlikusiųjų Derintojai nebesugrįžta, ir kada būna kviečiama pagal sąrašą, tada atsiliepia serafimai, bet Derintojai neatsako. Tai sudaro "neteisiųjų prisikėlimą," Kas tingi citatas skaityti, skaitykite tik raudonai paryškintus žodžius...
Algirdas (Kaunas): Turime atvejį kada proto grandinės –Trečiojo- grandinėms, ir tatnaujančioms gausybėms kelią į individo energetines sąrangas apsunkina tų sąrangų netobulumai (akivaizdžiai prigimtiniai). Šeši metai su knyga. Jokių sintezuojančių sąsajų. Jokių apibendrinimų kokiu nors aspektu. Jolanta šiek tiek daugiau nei šeši mėnesiai su knyga, ir VSD šeši metai. Ir štai; net ir dabar stuksenimas citatom. Proto nerasta. Labai analogiška, kada Aušra F1 uždavė Algimantui klausimus, jis vargšelis tegalėjo tik rojaus tėvo paklausti ką atsakyti.
VaidasVDS: Na čia jau iš Knygos apie prisikėlimą po mirties, Ýòîò æóðíàë áûë ñîçäàí óñèëèÿìè ïðåäàííûõ ó÷åíèêîâ è ñòîðîííèêîâ ó÷åíèÿ Êíèãè Óðàíòèè. Èñòî÷íèê: www.truthbook.com Íàø Ðàéñêèé Îòåö - Áîã ðàçóìíîé ëþáâè, êîòîðûé æåëàåò, ÷òîáû âñå åãî äåòè æèëè âñåãäà. Íî ïðàâäà î ëþáâè Áîãà íå äîëæíà áûòü íåïðàâèëüíî èíòåðïðåòèðîâàíà, áóäòî Áîã ñëåï, âñå ðàçðåøàåò èëè íå èíòåðåñóåòñÿ íàøåé æèçíüþ. Íåáåñíûé Îòåö ëþáèò ãðåøíèêà, íåíàâèäÿ ãðåõ, è ãîòîâ ïðîùàòü ëþáîãî, êòî èñêðåííå èùåò ïðîùåíèå, íåçàâèñèìî îò òîãî íàñêîëüêî ðàçðóøèòåëüíîé áûëà åãî æèçíü. Îäíàêî, êîãäà ÷åëîâåê ñîçíàòåëüíî è ïðåäíàìåðåííî óïîðñòâóåò â íåïðàâèëüíîì äåéñòâèè (ãðåõå) è ñîçíàòåëüíî îòêëîíÿåò ëþáîâü è ìèëîñåðäèå Áîãà, ýòè àêòû ïðåäóìûøëåííîãî âûçîâà ïðèâîäÿò ê íåèçëå÷èìîé êîððóïöèè ðàçóìà, êîòîðàÿ çàêàí÷èâàåòñÿ â êîñìè÷åñêîì áåçóìèè. Òå, êòî ðåøàåò íàâñåãäà îòêëîíèòü ëþáîâü Ðàéñêîãî Îòöà è ìèëîñåðäèå, òåðÿþò ñïîñîáíîñòü ðàçëè÷àòü õîðîøåå îò ïëîõîãî. Ýòîò ðàçðóøèòåëüíûé ýãîèçì çàêàí÷èâàåòñÿ ñìåðòüþ. Ýòè ëþäè íå áóäóò ðîæäåíû çàíîâî. Äëÿ íèõ çåìíàÿ ñìåðòü ÿâëÿåòñÿ çàêëþ÷èòåëüíîé. Êàê áóäòî èõ íèêîãäà è íå áûëî. ×òîáû ïåðåæèòü ñìåðòü, ìû äîëæíû èìåòü âåðó â ñóùåñòâîâàíèå áîæåñòâåííîé âëàñòè áîëüøå ÷åì â ñåáÿ. Ñîçäàòåëü îòâå÷àåò äàæå íà ñàìóþ ñëàáóþ âñïûøêó âåðû, íî âåðà äîëæíà áûòü. Ýãîèçì ïðèâîäèò ê ñìåðòè, â òî âðåìÿ êàê ñàìîîòâåðæåííîñòü ïðèâîäèò ê âå÷íîé æèçíè. Äæîðäæ Ìàêäîíàëüä ñêàçàë: "Âñå äâåðè, êîòîðûå âåäóò âíóòðü, ê ñâÿùåííîìó ìåñòó Ñàìîãî Âûñøåãî, ÿâëÿþòñÿ äâåðüìè, âåäóùèìè íàðóæó - îò ñåáÿ, îò ìàëîñòè, îò íåñïðàâåäëèâîñòè." Our Paradise Father is a God of intelligent love who desires that all his children live forever. But truth about God's love should not be misinterpreted as God being blind, permissive, or disinterested in our lives. The Heavenly Father loves the sinner while hating the sin and stands ready to forgive anyone who sincerely seeks forgiveness, no matter how destructive their lives have been. However, when a person knowingly and willfully persists in habitual wrong doing (sin) and consciously rejects the love and mercy of God, these acts of premeditated defiance generally result in the incurable corruption of the mind, which terminates in cosmic insanity. Those who decide to forever reject the Paradise Father's love and mercy lose the ability to discern right from wrong. This destructive selfishness ends with death. These people will not be reborn. For them, earth death is final. It is as if they never were. In order to survive death, we rnust have faith in the existence of a power greater than ourselves. The Creator responds to even the faintest flicker of faith, but there must be faith. Selfishness leads to death while selflessness leads to eternal life, Said George McDonald, "All the doors that lead inward, to the sacred place of the Most High, are doors outward— out of self, out of smallness, out of wrong." Algirdai, pas ką yra proto, o pas ką nėra, deja sprendi ne tu.
pamokslininkas: ...pirmiausiai išmok kalbėti žmonių kalba
Algirdas (Kaunas): “Naplivat“ –kiek pas ką proto. Vertinu tik TEKSTĄ
VaidasVDS: Algirdai, nejuokinga.
Algirdas (Kaunas): Iš tikrųjų Juokinga nebuvo; gaila, apmaudu, vis labiau beviltiška; bet po sulyginimo 6 mėnesių su biškiu, ir 6 metų; viskas dingo; nei juokinga, nei gaila... pasaulyje yra vietos visiems, visiems yra vietos po saule
Algirdas (Kaunas): Taip Jolanta,vieni nukeliauja iki Vietinės Visatos būstinės ir susilieja su Begalinės Dvasios padovanotu atstovavimu, kiti pasiekia Super Visatą ir apkabinami Amžinojo Sūnaus padovanojimo. Urantijos Knyga yra visapusiška ir universali (nors ir nepina)informacija visai Kūrinijai, kai tuo tarpu Jėzaus gyvenimas ir mokymas, didžiąją dalimi skirtas Vietinės Visatos visiems piliečiams. Ir ne kaip pavyzdys, ir ne kaip pavyzdinis, bet kaip pasimokymo šaltinis. Kaip “gyvasis vanduo“, su kuriuo susipažinę, drąsiau einame VIENINTELIU ASMENINIU keliu. Kuriam būdingas unikalumas, nepakartojamumas, bet ne neišskirtinumas
pamokslininkas: Pasisekė, nepasisekė, kad turėjome Jėzų, bet neturėjome Arbitrų, Sūnų Mokytojų –tai nevienareikšmiška. Tačiau vienareikšmiška, kad misija “atsiduoti Tėvo valiai“ Kilmės Pasauliui (pasauliams) ne pati aktualiausia. Kur kas aktualiau mums mirtingiesiem būtų “atsidavimas Trejybei“, dar aktualiau atsidavimas “Amžinajam Sūnui ir Begalinei Dvasiai“, ir pats aktualiausias “atsidavimas Begaliniai Dvasiai“. Nes “jūs išvysite Begalinę Dvasią, dar labai daug laiko likus iki pamatysite Amžinąjį Sūnų, ir nepalyginamai daugiau laiko praeis, kada jūs būsite Visuotinio Tėvo akivaizdoje“. Ir dabar, ir iki pasiekiant Vietinės Visatos būstinę, daugiausiai mums mirtingiesiems, ir morontiečiams tarnauja būtent Trečiojo Šaltinio ir Centro agentūros personalas ir kompanionai.
VaidasVDS: Sutinku, kad šiame pasaulyje visiems yra vietos po saule ir taip bus, ir taip turi būti. Bet ar bus tęsiamas gyvenimas po šio pasaulio palikimo? Laukiu kieno nors citatos ar nuorodos, kad Urantijos Knygoje parašyta tai, kas patvirtintų Jolantos nuomonę, kad Vaidai, tu neparešei, kad visas tas procesas tęsiasi ne tik čia Žemėje bet ir Morontiniuose pasauliuose, žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų. Taip kad net jei ir nepasiekiamas sąmoningumas didelis čia, mes turime galimybę mokintis to Morontiniuose pasauliuose, žinoma jei norime to, vėl gryžtame prie noro ir nuoširdumo. Labai būkite visi atsargūs su vertinimu, o dar labiau su mokymu, kad Jūs labai laisvai pakliūsite į tuos pasaulius. Čia net Algimantas tokios nesąmonės kažkada mokė. O aš pasakyčiau, kad tas pakliuvimas anapus gali būti ir ne toks jau lengvas ir paprastas, ir tik Dienų Senieji apie tai sprendžia, todėl aš irgi to negaliu žinoti, galiu tik svarstyti, tam ir pateikiau Urantijos Knygos citatas. Dar kartą patvirtinsiu, kuo daugiau žinai, tuo didesnė atsakomybė tenka tau. Evoliuciškai išsivystei iki protingo asmens statuso, gavai žinių, tad ir elkis atitinkamai. O ne taip - na į Dangų galima pakliūti nachaliava, tai aš čia truputį užšvęsiu, kitus durniais išvadinsiu, žiūrėkite, kokias mintis puikias suformuluoju, o mano įžvalga, ne kokių tai netikšų ir pan. Dergtis galima įvairiais būdais, bet tai tikrai nerodo to žmogaus pasišventimo vykdyti Tėvo valios... Nemanau, kad kas nors sugebės man pateikti nuorodas apie tokį lengvą ir paprastą išlikimą po mirties, bet gal pateiks Jolanta nuorodą, kad "žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų". Būtų įdomu tokią pamatyti ir paanalizuoti.
pamokslininkas: “Jeigu neturite antagonizmo Derintojo buvimui“ –būtinai būsite prikelti Pirmąjame. Taip pat, jeigu pasyviai ar aktyviai nekovosite ar neneigsite Dievo buvimo –būsite prikeliami Pirmąjame.
Kristina: (69.8) 5:5.13 Asmenybės amžinasis išlikimas visiškai priklauso nuo mirtingojo proto, kurio sprendimai nulemia nemirtingos sielos išlikimo potencialą, pasirinkimo. Kada protas tiki Dievu, o siela pažįsta Dievą, ir kada, padedant Derintojui, jie visi trokšta Dievo, tuomet iš tiesų išlikimas yra užtikrintas. <> (2054.3) 193:2.2 “Ramybė tebūnie jums. Jūs džiaugiatės sužinoję, jog Žmogaus Sūnus prisikėlė iš mirusiųjų, kadangi šito dėka jūs žinote, kad jūs ir jūsų sielos broliai taip pat tikrai išliks po mirtingojo mirties. Bet kiekvienas toks išlikimas priklauso nuo to, ar jūs prieš tai užgimėte iš dvasios, kuri siekia tiesos ir ieško Dievo. Gyvenimo duona ir gyvenimo vanduo yra duodami tiktai tiems, kurie yra išalkę tiesos ir ištroškę teisumo—ištroškę Dievo. Tas faktas, kad mirusieji prisikelia, nėra karalystės evangelija. <> (533.5) 47:3.7 Pirmajame gyvenamajame pasaulyje (ar kitame, jeigu statusas yra išvystytas) jūs vėl atnaujinsite intelektualų mokymąsi ir dvasinį vystymąsi tiksliai tokiame lygyje, kuriame šitokį mokymąsi ir vystymąsi nutraukė mirtis. Tarplaikyje nuo planetinės mirties ar pervedimo iki prisikėlimo gyvenamajame pasaulyje, mirtingasis žmogus negauna absoliučiai nieko, išskyrus tai, jog patiria išlikimą. Jūs ten pradedate būtent nuo to, kur sustojate čia apačioje.
pamokslininkas: Gimti iš dvasios –tas pat kaip tapti pirmokėliu Rugsėjo pirmąją. Tai slenkstis, kuris nebūtinai apčiuopiamas. Juk Dievo Dvasia žino visus slapčiausius-giliausius jūsų postūmius. Tas gimimas perdažnai akcentuojamas, sureikšminamas. Po to turi sekti progresinis augimas. Net ir gimus iš dvasios galima nusigrybauti ir savo kelione pabaigti vietiniam darinį, ar centriniam. „žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų“ Jolantos kalbėjimo KONTEKSTE tai reiškia sėkmingą gimimą iki galo, iki tapimo pirmojo etapo tikrąja dvasia; kas ir įvyksta mūsų Vietinės Visatos riboje.
VaidasVDS: Pamokslininke, kieno čia citatas sudėjai? Gal Algimanto? Urantijos Knygoje tokių citatų nėra. Pasamprotavimas, kad ir atrodantis teisingu, dar nėra tiesa. Laukiu konkrečių įrodymų, o ne klaidinimo. Jei jau pamokslauji, cituoji, tai bent pristatyk, ką pamokslauji: save ar dar kažką kitą?
Jolanta: Vaidai, nesmagu tai sakyti, bet tu neteisus. Minties derintojai sugryžta bet kada, ar esi prikeliamas pagal sąrašą ar po 3 parų. Puikiai prisimenu šią vietą, būtent čia kalbama apie asmeninius angelus, jų atsakomybę už žmogaus išlikimą. Asmeninius angelus gauna ne visi, o tik tie kurie pasiekia pažkokį tai lygį....nepamenu, nepasakysiu. Bet kas išeina, asmeninius angelus gauna dvasisškai labiau tobuli asmenys, o ir asmeninis angelas suteikia didesnes galimybes, todėl ir jie kviečiasi atsiskaityti jei turėdamas tokį potencialą žmogus vis tiek nesugebėjo išlikti, o dar angelai juk gali ir pateikti naujų įrodymų kodėl to žmogaus buvo tokie veiksmai o ne kitokie, gal aplinkybės tam tikros trukdė ir t.t. Jis dar gali apginti kad sprendimas būtų kitoks. Bet yra kažkoks niuansas kada minties derintojas negryžta, ir patyrimas aurenkamas savijautą, pojūčius derinant su pasakojimais. bet čia kitoje vietoje ir apie kitką buvo kalbama. vat nepamenu kuriuo aspektu minties derintojas negryžta, bet tikrai ne tiems kurie prikeliami pagal sąrašą.
Jolanta: Toliau Vaidai tu ir pateiki citatą, kurioje sakoma, kad neišlikūsiūjų minties derintojai nesugryžta, būtent kol nėra išlikusiojo statuso minties derintojas negryšta, o kaip asmens atstovas būna serafimas, tačiau jei jis apgintų ir išlikimą asmeniui suteiktų, sugryžtų ir minties derintojas, kaip ir viems kitiems išlikusiems pagal sąrašą.
VaidasVDS: Jolanta, jei puikiai prisimeni tą vietą ar kitą, tai surask ir pacituok, nes aš tokių neprisimenu. Gali būti, kad klysti ar ką nors ne taip supratai. Kai surasi konkrečiai, o ne vadovausiesi "puikiai prisimenu", tada ir diskusiją galėsime pratęsti ir paieškoti tiesos... Čia ir dėl pirmo ir dėl antro komentaro.
Jolanta: bVaidai neieškosiu citatos, nes skaitau knygą kad ir antrą kartą bet nuosekliai nuo pradžių, net tuo esu tikra, puikiai pamenu mūsų visatos šeštajame pasaulyje paprastai išlikusieji susilieja su minties derintoju, tai kaip tolesnės nebe morontinės o dvasinės karjeros garantija. Nežinau kaip ir kas atsitinka su vaikais, kurie atgimsta ir turi tobulėti vaikų darželiuose, jie juk irgi nėra dar apsisprendę dėl savo karjeros dvasinės, ir taip pat gali neišlikti, todėl logine seka bet to tikrai nėra parašyta Urantijos knygoje, galima daryti išvadą kad visko dar gali būti ir morontiniuose pasauliuose, bet čia tik mano sapalionės :)
VaidasVDS: Jolanta, Taip dažniausiai susiliejimas su Derintoju vyksta būtent Šeštajame pasaulyje, bet potencialiai galima susilieti ir šiame. Bet kur rašoma, kaip tu sakai:Minties derintojai sugryžta bet kada, ar esi prikeliamas pagal sąrašą ar po 3 parų minties derintojai nesugryžta, būtent kol nėra išlikusiojo statuso minties derintojas negryšta, o kaip asmens atstovas būna serafimas, tačiau jei jis apgintų ir išlikimą asmeniui suteiktų, sugryžtų ir minties derintojas, kaip ir viems kitiems išlikusiems pagal sąrašą. Tu pasakyk bent kur rašoma, aš pats susirasiu...
Jolanta: vaidai užsiciklinai, Urantijos knyga nėra paremta posakiais, ar gudriomis tezėmis, ji nuoseklus pasakojimas. Nori priversti elgtis taip kaip tu, neišdegs. Citatos nežinant konteksto pasirodo kad klaidina, o iki šiol to nežinojau.rašoma Vaidai, tikrai rašoma. Bet tikrai nevartysiu knygos ir neoeškosiu. Visų mirtingųjų minties Derintojas juos palieka po mirties ir sugryžta tada kai jie būna prikelti, nesvarbu kada. dar Vaidai, nežinau ar suvoki, kad laikas tenai visai kitaip skaičiuojamas, tas kas mums atrodo amžinybė tenai tik akimirksnis, ir miegančiųjų tūkstantmetis yra tik akimirksnis. O rašoma Urantijos knygoje Vaidai 2000 puslapių ne 20 kad imčiau ieškoti tos vietos beje Vaidai tai galima paaiškinti ir kita logine seka, būti užbaigtaisiais gali tik asmenys turintys ir susilieję tam tikru metu su minties derintojais, nesusilieję, ar neturintys minties derintojo karjera yra visai kitokia. Taip kad prikelti pagal sarašą turi tą pačią dvasinės karjeros galimybę, tapti užbaigtaisiais, vadinasi jie privalo susilieti su minties derintojais, o jei turi susilieti tai juk visų pirma turi juos turėti Galima Vaidai ir logiką pasitelkti, bet yra ir parašyta. Taip kaip man nėra svarbu citatos o svarbu suvokti kas yra kas todėl paieškomis neužsiimsiu. Atleisk už nepatogumus.
Jolanta: Nėra Vaidai dalinio susiliejimo, tikrai to nėra parašyta Urantijos knygoje, mus gali veikti tiesos Dvasia, galime būti vedami angelų sargų, mus paprastai veikia šešios Dvasios, o juk išminties ir garbinimo dvasia veikia tik labai išsivysčiusią sąmonę, tai galima sumaišyti su daliniu susiliejimu su minties derintoju. Beje Tiesos Dvasia labai galinga, jai veikiant žmogus pamato materialio pasaulio tuštybę ir tikrąjį savo Aš. O susiliejimas su minties Derintoju reiškia kad žmoguje nebeliko nieko materialaus, jokių ydų, žmogus tapo visiškai dvasinė būtybė nors ir turint materialų kūną. Sunkiai įsivaizduoku mūsų pasaulyje tokį asmenį kuris pasiektų tokį lygį, tik Kristus.
VaidasVDS: Prie ko čia elgtis, kaip noriu aš. Labai jau drąsiai porini. Citatos neklaidina, jos yra tokios, kokios yra ir jų pakeisti niekas negali. Kai kurie "mokytojai" kai kurias citatas pamiršta ir prasideda problemos. Ar jauti, kaip pasisakydama gali suklaidinti savo "garbintojus". Tu parašei Mano teorija pasitvirtina, kad visų pasaulių atstovai turi galimybę išlikti ar ne, tą Vaidas įrodė citata. Priminkime, jog kalbėjome apie tavo sugalvotus 5 pasaulius, kuriuos lyg ir suklasifikavome. Viena citata ten nieko neįrodė, o citatų visuma iškėlė hipotezę, kad išlikimas gali būti visai ne toks paprastas, kaip kas nors galvoja, tuo labiau, kad išlikti gali visų tavo išvardytų pasaulių atstovai, kuo aš abejoju net labai. Vaidai, tu neparešei, kad visas tas procesas tęsiasi ne tik čia Žemėje bet ir Morontiniuose pasauliuose, žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų. Be abejo išlikusio žmogaus tobulėjimo procesas tęsiasi ir Morontiniuose pasauliuose, bet aš tvirtinu, drąsiai pareiškiu, kad tokios nuostatos, kad žmogus turi gimti Iš Dvasios iki išeis iš mūsų Visatos ribų (t.y. dar ir morontiniuose pasauliuose po prisikėlimo) tikrai nėra. Nežinau ką tu čia ir iš kur išmąstei, bet jei nori mokyti kitus, tai turi bent jų neklaidinti. Šitas Apreiškimas per daug rimtas, kad jį galima būtų naudoti tik "iš atminties". Nelabai supratau, ką tu norėjai pasakyti šiuo sakiniu Visų mirtingųjų minties Derintojas juos palieka po mirties ir sugryžta tada kai jie būna prikelti, nesvarbu kada. Sugrįžta Derintojas tik pas išlikusius, o pas neišlikusius jis deja jau nesugrįžta, irgi tikrai. Jei mokai, tai neklaidink. Jei sakai, tai įrodyk. Jei nesugebi įrodyt, tai geriau patylėk ir tobulink išmintį... Labai prašau neužpykti už komentarą, bet aš jau patyriau, kas atsitinka, kai neva labai mokantys ir labai žinantys pradeda tikrai užmiršti ar pradeda ignoruoti būtent citatas. Iš dainos žodžių niekaip neišmesi...
Jolanta: Nemokau Vaidai, tikrai nemokau. Tik atsakau į tavo komentarus. Ir nepykstu, Tik tai ką žinau tą žinau, yra dalykų kurių ir antrą kartą skaitydama greičiausiai nepastebėjau arba kažko nesupratau todėl praslydo, bet yra ką suvokiu iki galo. Apie minties Derintojų nesugryžimą pas neišlikusius juk Vaidai taip ir rašiau, kažko nesuprtai. Taip ir kaip ir rašiau neišlikusiuos gina serafimai. Šis kaltinimas neteisingas Išsiaiškinkime Vaidai ką reiškia Gimti iš Dvasios. Ar susiliejimas su minties derintoju yra Gimimas iš Dvasios, ar Gimimas iš Dvasios yra Tiesos Dvasios pasireiškimas. Bet kad išlikęs asmuo kuris jau tampa dvasine, nors ir žemiausio lygio būtybe tikrai turi būti gimęs iš Dvasios tai tikrai. O grynai Dvasine būtybe asmuo tampa tik palikęs moromtinius pasaulius, tai yra mūsų vietinės sistemos pasaulius. ctataos neklaidina Vaidai kai žinai kas buvo prieš kas parašyta, tačiau kai skaitai atskirą citatą ir nesieji jos su priešistore labai net gali suklaidinti. Tai akivaizdus fantastiško filosofo Nyčės veikalo pavyzdys, kurio tam tikra dalimi pasinaudojo Hitleris ko pasekoje jis buvo uždrautas, skaičiau jį ir radau vietas kuriomis buvo pasinaudota, tačiau kai imi visą visumą viskas jau kitaip atrodo. teikiant atskiras citatas reikia labai ilgų paaiškinimų, tada joa labai gera priemonė.
VaidasVDS: Jolanta prie ko čia kažkokie kaltinimai. Rašai: "neišlikusius gina serafimai." Šią mintį sunku suprasti. Kaip galima ginti tai, kas jau neišliko? Gimimas iš dvasios tikrai nėra susiliejimas su Minties Derintoju, taip pat gimimas iš dvasios nėra vien tik Tiesos Dvasios pasireiškimas. Gimimas iš dvasios - tai apsisprendimas negrįžtamai vykdyti Dievo valią. Kodėl paryškinau "negrįžtamai", ogi todėl, kad man dar kelia abejones, ar fanatizmas negali sunaikinti gimimo iš dvasios. Ta proga pora citatų Žmogaus fizinė aplinka sukelia mūšį dėl egzistencijos; visuomeninė aplinka sukelia etinius prisiderinimus; moralinės situacijos reikalauja apsisprendimo aukščiausiose proto sferose; dvasinis patyrimas (suvokus Dievą) reikalauja, kad žmogus surastų jį ir nuoširdžiai stengtųsi būti toks, kaip jis. Mirtingojo tvarinio asmenybė gali tapti amžina susitapatindama su viduje gyvenančia dvasia apsisprendimo vykdyti Tėvo valią dėka. Pabraukiau raudonai, kad būtent mirtingasis tvarinys apsisprendžia, o ne morontinio pasaulio gyventojas. O dabar dėl mano pareikštų abejonių Kad sąstingis yra tikra mirtis, bet per daug spartus augimas yra lygiai tiek pat savižudiškas; kaip vandens lašas iš aukštesnio lygio krenta į žemesnį, ir toliau tekėdamas, visą laiką juda žemyn dėl vienas po kito einančių nedidelių kritimų, taip ir visą laiką į viršų yra žengimas pirmyn morontijos ir dvasios pasauliuose – ir lygiai tiek pat lėtai ir lygiai tokiais pat palaipsniais etapais. Misticizmas, kaip Dievo buvimo sąmonės ugdymo metodas, iš viso yra pagirtinas, bet, kada tokia praktika atveda į visuomeninę izoliaciją ir aukščiausiu laipsniu pasiekia religinį fanatizmą, tada tokia praktika yra verta pasmerkimo.
Jolanta: Dėl fanatizmo sutinku ir aš. Kunigas vienas yra pasakęs, už netikėjimą yra baisiau tik fanatiškas tikėjimas. fantastiškas citatas parinkai. Bet vėl galvoju kiek žmogus gali pats įtakoti fanatizmą. Dabar jau pasitelkiu tik savo logiką. Kas yra fanatikas, žmogus tikys kažkuo, ko realiai pats nesuvokia kas ir kodėl yra. Jis tiki ir tiek, paprastai manau fanatikai turi savo lyderius, kurių nuomonę priima kaip besalyginę ir negičijamą, visiškai nepasitelgia savo logikos ir analizės. O kaip apsisaugoti nuo fanatizmo?.......Kaip manai ar tai įmanoma, nes logika seka kad nuo fanatizmo apsaugo žmogaus protas ir išvystytas analizavimas, bet jei žmogus neturi to, kaip jam apsisaugoti nuo fanatizmo? Į šį klausimą kad atsakyti neturiu nė mažiausios užuominos, nė mažiausio kabliuko. O blogiausia tai kad toks žmogus ginsis kad nėra toks ir tu jam nieko neįrodysi, todėl paprastai nieko ir nesakai.
Jolanta: O prieš paskutinės citatos nesupratau kodėl ją įdijai. Prie ko per daug spartus augimas. Juk nėra laiko limito morontiniuose pasauliuose. Ši citata skirta šiai, žemiškai egzistencijai manau. O kas liečia mane, mano augimas tesiasi jau 20 metų Urantijos knyga tik sudėliojo taškus jau atrastuose seniai tiesuose. Dvasine prasme ji manęs visai nenustebino, nes daug ką esu patyrusi savo kailiu, tam tikrų dangiškų būtybių veikimą ir t.t. tik tada nežinojau kaip paaiškinti ir tai laikiau stebuklu. Bet vidinis tikėjimas įgavo tik formą, o turinys nepasikeitė, Taip kad Vaidai, mano patirtinė praktika labai ilga. Tik gal skirtumas tas kad pas mene pirma atėjo patirtis o tik po to žinojimas kas yra kas.
Jolanta: O kas dėl Gimimo iš Dvasios Vaidai, esu tikra šimtu procentų, kad to pasiekti nebūtina žemiškajame gyvenime, tai pasiekti būtina moromtiniuose pasauliuose, ir tai turi atsitikti pirmiau nei tu susilieji su minties Derintuoju. O dėl degradicijos jau gimus iš Dvasios man čia atviras klausimas, seniai galvojau apie tai....arba žmogus maišo Gimimą iš Dvasios su kažkuo kitu arba Degradacija tikrai galima. Bet manyčiau, kad maišo.......nors nesu tikra.
pamokslininkas: UK nėra aiški iš karto, nėra lengvai suprantama; ir šiame kelyje į aiškumą ir supratimą –vieni kelia mintis aukštyn, kiti gniuždo ir spaudžia žemyn: citavimu (buku, be ryšio). Ką gi, tik pirmieji dešimtmečiai, pirmiausia į viršų kyla nešvarumai, iki pasirodo turinys, esmė, ryšys, pritaikomumas.
Jolanta: Pamokslininke, svarbu juk kalbėtis, vienos vietos gal man aiškiau, kitos kam kitam, čia nėra juk intektų šou, štai kad kalbamės jau yra nuostabu. Nieko men čia neišmokinsime, jei žmogus norės skaityti Urantijos knygą, tai skaitys ir darysis savo vertinimus, cituos jam svarbias ir aktualias vietas ir tikrai nelygins jų su mūsų diskusijomis. O mūsų diskusijos juk reikalingos daugiau mums patiems, tai kaip ir bendruomenė kuri susirinkusi kalba aktualia tema
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû