Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) (ïðîäîëæåíèå)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
VaidasVDS: Jolanta, išmintingi ne tyli, jie veikia. Štai Urantijos Fondas organizuoja virtualius seminarus. Juose dėsto žmonės, kurie jau 40 metų ar panašiai studijuoja Urantijos Knygą, neserga jokiu perdėtu misticizmu, nebendrauja "telefoniniu ryšiu" su dvasiomis, nieko neprideda prie Urantijos Knygos tekstų nuo savęs, vis tebeanalizuoja Urantijos Knygą ir gyvena normalų draugišką gyvenimą. Bet tam, kad ką nors reikšmingo nuveiktum, reikia dar mokytis ir mokytis bei būti kantriu. Beveik neabejoju, kad tik labiau išsivysčiusi visuomenė gali duoti ir žymiai geresnius dvasinius rezultatus. Kuo didesnė visuomenė, tuo daugiau šviesių protų ir asmenybių joje yra. Tad Lietuva kaip visada kantriai turi vilktis uodegoje, tačiau tai nereiškia, kad mes esame kuo nors prastesni, mūsų tik mažiau. Patikėk daug žmonių visame pasaulyje jau daug daro, kad šis Apreiškimas eitų į pasaulį. Pasaulis nesibaigia Lietuva...
Jolanta: Viskas taip paprasta ir kartu taip sudėtinga. Jums nebūna, kad būnnt dvasingų žmonių kompanijoje gryžti mano išsunktas. Kas tai.....perkrova ar iškrova? Iš kitos operos. ..... Jei galėtum aiškiai suvokti savo kelią ir turėtum tik pasirinkimą ar eiti juo ar ne.......tačiau dabar kiekvieno sakinio tiek interpretacijų, vieni sako reikia elgtis taip, kiti sako kad kitaip, o man aplamai paskuriniu metu žodis "reikia" kelia pasipriešinimą. Ir tikrai norisi maištauti.....na, tai vaikiškumas, bet kai labai daug prisiklausai "reikia" aš paprastai noriu užsidaryti ir su niekuo kurį laiką nebendrauti.....blyn, pagalvojau o kodėl kyla toks noras......tur būt natūraliai tampa būtinybė išsivalyti nuo kitų žmonių norų ir poreikų, kad išgryninti savuosius (čia tik spėlioju, bet manau kad tai realu) ir tas apsunkimas greičiausiai todėl, kad pati save apkroviau ne savo o kitų augimo taisyklėmis ir gavosi vidinė sumaištis. Čia tik narplioju save. Bet tada seka kita išvada, kad savo mintis skleisti tai noriu, o kai priimi kitų apsunksti.....vadinasi kitas lygiai taip pat nuo mano minčių apsunksta.....obana, na ir išvadą padariau, išeitų, kad išmintingi tyli......čia prieštarauju savo elgesiui, juk iš prigimties esu plepė, ir nežinau kaip tai suvaldyti.
esu: standartinis mąstymas, krapštuko psichologija, vangus protas aiškinantis kas uodega vargšelis Jėzus, įsikūnijo kažkokioj uodegoj, tarp kalnų ir dykumos dulkių gyvenančioj tautoj Vaideli gal turi problemų su vitaminais, ar asmeninės-šeimyninės nesėkmės, gal iliuziniai liguisti tikslai panašu kad sergi kompleksiškai
VaidasVDS: Gal suklydau dėl esu, tai lyg ir ne Algirdas, tas išmintingesnis. Šis esu truputį nenuoširdumu, didybės manija ir nacionalizmu serga, bet tai išgydoma, jei gydytis norima... Pas mane šeimoje viskas labai gerai, jokių konkrečių nerealių tikslų neturiu...
esu: gera gynyba –profesionalumo ženklas žodžiai slepia –žodžiai išduoda
VaidasVDS: Kad "žodžiai išduoda" tam pilnai pritariu. Būtent žmogaus reiškiamos mintys išduoda jo asmenybę. Mažybinius vardus kartais vartojama norint kitą asmenį pamaloninti, o kartais pažeminti... Diagnozių statymas kitam rodo nekultūringumą, pasipūtimą, savęs išaukštinimą. Gali skaityti kaip nori Urantijos Knygą ir aiškinti ją kaip nori, tačiau tikrąjį galimą dvasingumo buvimą žmoguje parodo tik vienintelė jo savybė, be kurios jokios draugystės, brolystės ir meilės nesukursi - tai nuoširdumas. Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Šituos raktus turi visi žmonės. Jais žmonės naudojasi – žengia pirmyn dvasiniu statusu – priimdami sprendimus, daugiau sprendimų, ir dar daugiau sprendimų. Aukščiausias moralinis pasirinkimas yra kiek įmanoma aukščiausios vertybės pasirinkimas, ir visada – bet kurioje sferoje, jose visose – tai yra pasirinkimas vykdyti Dievo valią. Ne šiaip sau parašyta: "nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo". Einant dvasiniu keliu itin tobulinamas nuoširdumas. Kai jo nėra, lieka pasipūtimas, labai geras galvojimas apie save, kitų menkinimas, po ko lieka nemalonus prieskonis...
Jolanta: Vaidai, gyvenimas tuom ir įdomus kad jis yra įvairus ir nėra vienos taisyklės kaip turi elgtis. Pats pajunti kada pakilimas ir gali veikti, kada atoslūgis ir turi pasitraukti. Tik save stebėti reikia. Ilgos diskusijos kad ir apie Urantijos knygą išsekina, kaip ir bet kas kas neduoda realaus rezultato, o šiaip man truputi keista, Urantijos knygoje atrodo taip viskas aiškiai parašyta, na pirmą kartą gal ir sunku susigaudyti pirmuosiuose skyriuose, bet skaitant antrą kartą viskas paprasta ir aišku, ką ten diskutuoti, juk faktai liek faktais. O diskurtuoti galima tik apie tai kaip tu asmeniškai priimi šią knygą, tai yra kaip ją per save konvertavai, kiek ji tau įtakos padarė, kokių naujų minčių sukėlė, tačiau....jei diskusija vyksta šia kryptimi, tada susikalbėjimas turėtų būti labai sunkus, juk žmonės labai individualūs ir kažkiek skirtingai konvertuoja šią kntgą, sureikšmina skirtingus dalykus, kai kurių nepastebi, arba kai kurie dalykai būna nesvarbūs, o kitam kaip tik svarbūs ir t.t. Todėk visiškai nenoriu vaikščioti į Urantijos knygos studijas.......todėl, kad man nereikia kito žmogaus knygos vertinimo, ji bus tikra man tiek kiek pati sugebėsiu ją priimti, bet įspūdžiais labai gera pasidalinti, tik paprastai jie mažai kam būna įdomūs :). Ir dar, čia mano nuomonė, žinojimas dėl žinojimo yra beprasmis, žinojimas kad būtų naudingas manau turi virsti tavo suvokimu, tavo vidinėmis nuotatomis ir vertybėmis ir po to natūraliai reikštis išorėje. Va čia mano nuomone ir prasideda sunkioji dalis. jei esi vienas manau labai didelė tikimybė, kad greitai gali nusivilti, nes kad sulauksi pritarimo iš šalies, labai maža tikimybė, greitai tavo pastangos gali atrodyti bevertės ir niekam nereikalingos. bet man, kad išlikčiau stipri ir veiksni, reikia tam tikros paramos, ar gal geriau supratimo, tu pasitikrini save, ir jei kažkas panašiai masto gauni tvirtybės toliau eiti. Todėl man ir reikia ir Urantų grupės, ir šio forumo. Supratau vieną dalyką, kad negalima nieko supaprastinti iki vieno modelio. Gal būt kažkas studijuoja Urantijos knygą 40 metų, o kai kas gyvena šviesoje jos neskaitęs, nes intuityviai suprasdamas ką turi daryti šiame gyvenime. Ir bent mano supratimas nė vieno negali iškelti aukščiau kito. Man Urantijos knyga buvo tas užbaigiamasis aktas, kuris sudėjo visus taškus ir bet koks tolesnis domėjimasis ezoterika tapo bevertis. Kai nebelieka poreikia plėsti žinias, jei nepradedi veikti atsiduri aklavietėje, Stop, toliau nėra kur eiti, tai baisu, kai suvoki kad viskas.....ir vėl man reikia žmonių kurie suprastų ir kalbant padėtų susivolti ką toliau turiu daryti....žinau tai kad yra neišsiamemas veikimo klodas tai savyje, čia neišsemsi per tūkstančius gyvenimų, tačiau bent man to nepakanka, gal kad esu netobula moteris, gal aplamai tai žmogiška, reikia kažkolio realaus rezultato, va atradau ne to reikia, reikia įspūdžių, pasirodo viskas paprasčiau (kaip ir anksčiau sakiau tik kalbant suvokiu kas yra kas), tai, tikrai gyvenime reikia įspūdžių, naujos žinios jų suteikia ir kai esi soti iš to šaltinio įspūdžių jau nebegauni, vadinasi reikia ieškoti kitų šaltinių, materialių įspūdžių, tokių kaip kelionės ar dar kokios pramogos nebepasotinsi save, tiksliau ir diskomforto nejauti jiems neesant, bet vis tiek reikia vidinių Dvasinių įspūdžių. Vadinasi kad juos gautum turi veikti išorėje, o kaip....čia bent man dar atviras klausimas.
VaidasVDS: Jolanta, jokioje aklavietiėje neatsiduri, ir tikrai niekas nebūna viena(s) ar vieniša(s). Kiekviena asmenybė yra individuali ir tai yra labai gerai, bet kiekvienos asmenybės tikslas - visuomeniškumas ir noras bei sugebėjimas būti tame visuomeniškume. Štai čia ir yra nearti dirvonai - kaip tu realizuosi savo sugebėjimus. Tu esi tik pačioje kelio pradžioje, o sakai, kad esi lyg aklavietėje. Be abejo be patirties yra labai sunku, ir sunkiausia yra tiems, kurie ką nors tik pradeda, bet nejaučia paramos ar pritarimo. Dar sunkiau yra, kai iš vienos beveik totalus nesuvokimas ir baimė (dauguma), o iš kitos pusės perdėtas misticizmas. Tada tikrai būna sunku ir aš tave gerai suprantu. Pats šią situaciją išgyvenau. Kur kas sunkiau išsivaduoti iš perdėto misticizmo, negu nuo daugumos nesuvokimo ir baimės. Bet visą tai geriausiai gydo laikas... Nesiek dvasinių įspūdžių, siek konkrečių rezultatų tiek sau (ramybės), tiek visuomenei...
Jolanta: taip Vaidai, lyg ir esi teisus, sakau lyg, nes dar turėčiau susivokti. kai skaičiau Urantijos knygoje apie lykančiųjų įžengimą į Rojaus salą, ir kai jiems priskiriamas kompanjonas, nes kylantieji negali būti vieni, jiems reikia bendraminčių, pagalvojau, obana, jei net tenai mums jie yra reikalingi, tai ko tada "parinamės" čia, tai juk yra mūsų prigimtyje.
esu: nuoširdumas būdingas apgavikams, nusikaltėliams, siaurapročiams lygiai taip, kaip ir “geriečiams“. Prisidengiant UK vedžioti kitus už “nosies“ kad ir daugybe citatų, kurios atidesniam žvilgsniui matomos, kaip prasilenkia-neatitinka einamojo momento aptariamų-temų. Maža to, jos taip parenkamos, kad blokuotų einamąją tematiką, stabdytų aktyvumą-iniciatyvą, stabdytų konkrečios tematikos vystymasi-filosofavimą. Vaidas (VSD) stengiasi pakreipti mintis, idėjas, iniciatyvas, diskusijas taip, kad jos taptų slogios, priplėke, apkerpėją neaiškumu, dvelkiančios neryžtingumu, sėjančios netikrumą; tai kas vyksta Lietuvoje –nėra aišku ar “taip“ ar “netaip“. Matai; kažkurtai Rusijoje, kažkurtai Amerikoje, kažkurtai dar dirbama judama; ir ten bus kažkas gero. Na o mes “uodega“, “galas“; vienu žodžiu “š“
emipetras: IŠ dalies taip , viskas jau yra mūsų prigimtyje . SAI BABA dažnai sakydavo : ,, jūs esate dievai , tik jūs to nežinote , o aš žinau , štai ir visas skirtumas tarp mūsų " Tikriausiai mažai kas prieštaraus , kad tai buvo labai šviesi , neeilinė asmenybė ir jo mokymai liko kaip universalūs dvasiniai mokymai visoms tautoms ir religijoms todėl , kad į žmogų žvelgė per dangiškąją Šviesą , kuri šviečia žmoguje . Šiuos jo mistinius žodžius mažai kas ir dabar supranta , tačiau atsiranda vienetai , kurie šią šviesą jaučia arba bent jau sąmoningai suvokia . Gal jis skaitė Urantijos knygą , o gal ir ne , tačiau tas nuolatinis akcentavimas , kad žmogus kažkuria tai savo esybės dalimi yra dieviškas , labai primena Urantijos apreiškimų mokymus , kaip iš Rojaus , iš Visatų CENTRO , plūsta dangiškojo TĖVO dvasinės emanacijos , dieviškieji minčių DERINTOJAI , kaip Saulės spinduliai , plūsta į visą Kūriniją , į sąmoningos gyvybės fizinius protus , kad šios gyvybės trumpalaikėje egzistencijoje įžiebtų Šviesą , kuri sužadintų fizinį protą troškimu pažinti NEPAŽINOMYBĘ , už kurios prasideda žmogus-dievybė . Tikėjimas , kad aš žmogus-dievas , tai tikras paradoksas prieš krikščioniškąjį mokymą , tačiau šiandiena , šioje Žemės planetoje , tai skalbia jau du Šaltiniai - Urantijos knyga ir Sai Babos raštai . Du šaltiniai , tai jau ne vienas . O jeigu pabendrausime dar ir su kitomis iškiliomis asmenybėmis , kad ir kaip Drunvalo Melkizedekas ( aišku tik per jo parašytas knygas ) , tai surasime tas pačias , žmogaus ir Dievo , Dieviškosios Dvasios , lygiagretes tieses , kaip mūsų prigimtines paraleles . Galima surasti ir daugiau iškilių asmenybių , kurios kalba tą patį . Tai yra fantastiškas manymas , tai yra fantastiškas tikėjimas ir daugelį tai glumina ir atbaido nuo sąmoningo ieškojimo , nuo sąmoningo kontakto su pačiu Dievu . Tačiau mūsų laimei ir džiaugsmui , visada taip manykime ir visada taip tikėkime , kad Dievas išėjo į paieškas savo kūrinių . DIEVAS pasiuntė savo DVASIĄ ieškoti savo vaikų . Tik vienas Dievas gali surasti žmogų ir tik vienas Dievas gali surasti sąmoningą protą , ir tik vienas Dievas gali suprasti , kad tai sąmoningas protas , kuris jau turi visą kokybišką mąstymo potencialą savo KŪRĖJUI atpažinti . Taigi , dievai mus sukūrė ir įdėjo šiek tiek proto , kad laike ir evoliucionuojančioje erdvėje , mes vis tobulėtume ir tobulėtume , kol vieną dieną gimtų nušvitimas . - Aš noriu pažinti save . - Aš noriu pažinti Kūriniją - Aš noriu pažinti Kūrėją Štai nuo tada mes ir tampame panašūs į savo KŪRĖJUS , nes mes kaip brandūs protai , jau suvokiame , kad visą gyvenimą vaikščiojame su Dievu kartu , tik mes jo nematome , o jis mato kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę . Dievas , jo atskridusi Dvasia , tas stebuklingas spinduliukas , su meile , nuolatos spinduliuoja į visas mūsų gyvenimui reikalingas būsenas ; laimę , džiaugsmą , meilę , kad tuo būtume harmonijoje su pačiu savimi ir su visu pasauliu . O štai tikėjimą turime susikurti patys . Tikėjimą turime susikurti ir protu ir jausmu . Sąmoningai ir savo laisva valia , turime susikurti tikėjimą , kad esame Dievo vaikai .
Jolanta: Esu, tu užkabinai manau labai svarbią temą, tai žmonių kėlimas į šviesą o ne smukdymas akcntuojant blogus dalykus. Kiek klausiausi Algimato pamokslų visada užkliūdavo akcentuojamas negatyvizmas, tas blogai, tas ne taip elgiasi, o kažkur iš viso blogis yra. Kiek žmonių tikie sakymai artina link šviesos? Tačiau paskutiniu metu buvau maloniai nustebinta, per paskutinį pamokslą neišgirdau nė vieno negatyvo. Wow galvoju, kaip tyra ir tikra. Esu tikra, kad ir kiek mes sakytume, kad pasaulis blogas, jis nuo to geresnis nepasidarys. Tačiau pamatę jame kažką gero ir bandydami tai rodyti kitiems, gal būt kažkas už to gero užsikabins ir padarys dar geresnio. Va čia manau labai didelė problema, kad suvokdamo gėrį, mes matone ir tai kas bloga, tai natūralu, tačiau nesuvokiame kad pastoviai keldami blogį mes jį tik skatiname arba smukdome tą švoesią dalelę žmonėse, kuri yra, nes viskas atrodo juoda ir beveiltiška, kam tada stengtis. Galima paminėti tai kas negera, bet ta žinia turi būti apgaubta ir gėrio žiniomis.
Jolanta: Taip Emili, nieko naujo po šia saule, "Ieškokire meilės paslapties, ji visa kame esmė ir prasmė", o tiek Urantijos knyga, tiek Sai Babos mokymai, tiek manau kiti iškilių motyjojų mokymai tik nurodo kryptį kur ieškoti meilės paslapties
emipetras: Naujais Lietuvos nepriklausomybės metais , jau daugelis darbdavių darė pažangą , moksliniu savininkišku požiūriu į savo nusamdytus vergus . Administracija buvo mokoma , kad prasižengusi žmogų vieną kartą , jo skalbimo metu , pirmiausia reikia pagirti už jo ankstesnius gerus darbus , tačiau štai už šią pražangą aš tave šiek tiek nubausiu , bet darbo vietoje dar paliksiu . Taigi net įžūlūs ir ambicingi darbdaviai jau pradėjo naudoti pažangesnį baudimo metodą , per šviesesnių energijų uždėjimą ant žmogaus jausmų . Dvasiniame mokyme , taip pat , labai svarbu į pirmą planą iškelti dangiškos šviesos ir meilės cirkuliaciją žmonių protuose , o tik į pamokslo pabaigą galima pasakyti , kad ne viskas taip gerai , kaip norėtusi matyti . Tai tiek mano komentarų į Jolantos ( šiandienos 12 - 01 ) pamąstymus .
VaidasVDS: Esu pasako beveik visišką absurdą - "nuoširdumas būdingas apgavikams, nusikaltėliams, siaurapročiams lygiai taip, kaip ir “geriečiams“", "geriečius" suprantant kaip blogiečius (čia gal apie mane). Ir po to, kad skelia pamokslą, skirtą man su tokio paties lygio absurdiškais kaltinimais, nes aš išdrįsau atvirai įvardinti tai, ką jis bandė užmaskuoti. Ir po to visiems viskas gerai. Visi staiga paskęsta meilės iliuzijose ir vėl svaigsta kaip yra gerai mylėti ir nematyti blogio... Darau pertrauką, nes jei jau tokie absurdai yra tinkami tariamiems draugams, tai tikrai nežinau, ką aš čia veikiu...
Jolanta: Vakar patyriau taip pat šiokį tokį suvokimo šoką. Vaidai, daryk pertrauką, matyt išsikrovei, nes aplamai jei bendrauji Dvasinėmis temomis bent aš labai greitai išsikraunu ir pajaučiu tokių diskusijų beviltiškumą, nors vėl.....lendi nes nori išsisakyti. Va tame ir bėda, visi nori išsisakyti ir niekam nerūpi su kokiomis augimo problemomis susiduria kitas. Taip ir gaunasi kad kiekvienas kalba tik su savimi. Dėl ko kritikavai Algimatą, dėl nesugebėjimo suprasti kito, vakar pati taip pasielgiau. Žmogus norėjo išsipasakoti tai ką jis atrado, jam tai buvo be galo svarbu, o aš man tai jau nebeteikia jokios reikšmės, čia kalbu apie mistiką, bet pasakojo tai iš širdies, ir kaip aš pasakiau kad tai man nepadaro jojio įspūdžio nes iš to jau išaugau, kaip žaibu sakė trenkė. Vadinasi šiuo atveju pasielgiau neišmanėliškai. Bet vėl, šiuo metu jaučiu emocinę perkrovą ir neturiu jėgų sugerti kitų patyrimų. Ir po vakarykščio pokalbio pagalvojau, o kokia gi visa to esmė ir prasmė. kalbėjimo, dalinimosi, diskutavimo. Skaitau Urantijos knygos pirmos dalies paskutinį skyrių, rytoj baigsiu ir kas rytą paskaičius kiek galvoju. Visai kitaip nei kai pirmą kartą skaičiau. Taip, dabar man suvokiama dangiškų gausybių funkcijos, suvokiama ta neaprėpiama didybė, gal nesuvokiama bet ir nebešokiruoja. Viską jau dabar priimu kaip savaime suprantamą (pirmą kartą kai skaičiau buvo wow, nors daug ko suvokti negalėjau), ir kas iš to kad suvokiu. Kiek tai iš tikrųjų mane padaro Dvasiškai tobulesnę. Ir perskaičiau vieną sakinį "Daug ko neleidžiama atskleisti, kad neužkirstų kelio į žmogaus fantazijas (na gal ne tas žodis buvo parinktas bet esmė ta)". Nusišypsojau sau ir pagalvojau, nesu perskaičiusi Urantijos knygą nė kiek pranašesnė už tą kuris jos neskaito, bet siekia savarankiškai pažinti Dievą, kuris gyvena tuo siekiu, gal tik kad man dabar lengviau kai daug ką žinau, bet juk Urantijos knygoje parašyta ir tai, kad yra atsisžvelgiama į aplinkybės (kažkokios Dvasios ar aplinkybių reguliuotojos, ar kitaip šią informaciją valdančios dirba šiuo klausimu), kad išeitų jei aš žinau daugiau vadinasi ir daugiau bus pareikalauta, bent pirminiame etape. O ką daryti su tuo žinojimu. Diskusija labai sunkiai gaunasi, nes esu dabar tuo įsitikinusi, kiekvienas iš mūsų čia bendraujančių, kiekvienas iš Urantų grupės, mano kad jo tiesa pati tikriausia, kad jo patyrimai patys svarbiausi, o kiti tik pliauškia ir tiek. Ir kiekviena siš mūsų teisūs, nes mums tie patyrimai patys svarbiausi, patys reikšmingiausi, tik reikia suvokti dar vieną tiesą, niekam kitam jie neįdomūs, nebandoma įsigilinti ką bovo norima pasakyti, su kokia intencija tai buvo sakoma. natūralu, kad po kurio laiko jautiesi išsunktas, negyvas, be gyvybinės energijos. Tur būt ne veltui sakoma, kad Dvasinis kelias yra vienišiaus kelias. Todėl nenustebkit, kad jūsų nesuprato ar nesuregavo.
Rantulija: " Diskusija labai sunkiai gaunasi, nes esu dabar tuo įsitikinusi, kiekvienas iš mūsų čia bendraujančių, kiekvienas iš Urantų grupės, mano kad jo tiesa pati tikriausia, kad jo patyrimai patys svarbiausi, o kiti tik pliauškia ir tiek. Ir kiekviena siš mūsų teisūs, nes mums tie patyrimai patys svarbiausi, patys reikšmingiausi, tik reikia suvokti dar vieną tiesą, niekam kitam jie neįdomūs, nebandoma įsigilinti ką bovo norima pasakyti, su kokia intencija tai buvo sakoma. natūralu, kad po kurio laiko jautiesi išsunktas, negyvas, be gyvybinės energijos. Tur būt ne veltui sakoma, kad Dvasinis kelias yra vienišiaus kelias. Todėl nenustebkit, kad jūsų nesuprato ar nesureagavo." Na,Jolanta,sese mano miela, ir "užvedei" tu manę. Vienu aspektu,tu esi teisi, tai,kad mes esame skirtingi, kiekvienas turime savo asmeninę nuomonę ir jinai ne visada sutampą su kito asmens nuomonę;kiekvienas turime skirtingus dvasinių kelių paieškų patirtis.Aš esu atkeliavusi su savo dvasinėmis patirtimis iš "anų gūdžių" laikų". Buvo stipri grupė;visi Tėvo Dievo, Jėzaus nurodymai per aiškęregę, mums visiems grupės nariams buvo ŠVENTI.Mes taip mylėjome Tėvą,Jėzų, Mariją,kad net esu pasakiusi: jeigu Dievas duotų nurodymus per šuniuką,aš vis tiek juos vykdyčiau. Mes MYLĖJOME vienas kitą. Su didžiausiu dėmesiu išklausydavome draugės ar draugo-bendražygio patyrimus sukauptus per savaitę.Aš penktadieniais darbo vietoje, į darbo pabaigą vos nusėdėdavau,nes galvodavau ką skanaus pagaminti draugų -bendražygių atvykimui;vis mąstydavau,ką naujo Su Dievu patyrė draugės iš N.Akmenės,Kauno,Marijampolės,mano pusseserė,Mano krikšto motina iš kaimo, iš Vylkiškių. Visoms buvo įdomu, susirinkus grupėje išgirsti ką pasakys Dievas Tėvas,Jėzus ir kitos dvasinės Būtybės.Su kokiu džiaugsmu ir dėmesiu kiekviena išklausydavome draugų patyrimus atsitikusius per savaitę. NEBUVO JOKIO PAVYDO DIEVO MALONIŲ KITAM.DŽIAUGĖMĖS del kiekvienos,su džiaugsmu aptarinėjome;šitokiu būdu sėmėmės dvasinių žinių.Vedlė buvo Jėzaus Bernadeta; aiškęregystės dovaną turėjo nuo vaikystės.Jinai buvo tik laidininkas.Širdis krūtinėje netilpdavo per ją klausantis,kai kalbėdavo Dievas Tėvas, Jėzus ir kt. Aš kalbu tiesą,ir ją galiu įrodyti. Prieš porą savaičių telefonu kalbėjausi su J. Bernadeta. Jinai turi užrašus,kuriose yra užfiksuoti kiekvienos dienos josios asmeniniai patyrimai ir visų grupės narių patyrimai su Dievu iki ATGIMIMO ir kažkurį laiką-po Lietuvos respublikos paskelbimo. Yra laikraščiai,kuriuose esame aprašytos tuometinės valdžios atstovų. Man ir šiandiena yra įdomios kiekvieno žmogaus istorijos,tuo labiau jo patyrimai su TĖVU-Rojaus Trejybe.Kad ir koks būtų menkas tas patyrimas to žmogeliuko-neišdrįsčiau iš jo,ar jo patyrimų pasijuokti. Pašaipos naujoką verčia užsisklęsti savyje;šitoks brolis,ar sesė neatskleis savo širdies "mokytojui-pašaipūnui".Jis nepasitikės tokiais pseudomokytojais;ir į jų, deklaruojama Tėvą-Rojaus Trejybę-NEĮTIKĖS. Teisus Algimantas sakydamas,kad dabar laikmetis jau kitoks. Teisus ir Jėzus per Jėzaus Bernadetą pasakęs tokius Žodžius:"Meilė, žmonių širdyse vės, ir visai atšals". Tokia mano nuomonė. Aš ir toliau gerbsiu kitokia, mano brolio-sesės nuomonę. Visiems linkiu geros,likusios dienos. Su meile, Irena.
Koan: vienatvė yra tobulas individo būvis
Jolanta: Šiandien tur būt pirmą kartą buvau sutikusi religinį fanatiką, akys tusčios, ką beužsimintum atsakymas vienas, tai šėtono darbai.....žiauriai negerą savijautą paliko, net baisu pagalvoti jei tokių žmonių yra nemažai. Jis buvo Jehovos liudininkas, ir jei nebūčiau prieš kurį laiką pažinusi šaunios merginos taip pat Jehovos liudininkės, sakyčiau kad ši sekta yra blogio skleidėja. Dabar neturiu teisės taip sakyti nes prieš tai sutikta mergina buvo fantastiškai šviesi. O ir neseniai sutikta Krišnaizmo atstovė pasakė vieną frazę, kuri ir šiuo atveju manau kad tiktų. Religija be filosofijos neišvengiamai veda į fanatizmą, o saujelė fanatikų labai gadina mūsų įvaizdį. ir nors siaubą kėlė sutikto vyro akys ir kalba, negaliu teigti kad Jehovos liudijimas ar kita religija yra blogis, blogiu jas padaro neišmanėliai žmonės. Toliau mastau sau, o Urantijos grupėje irgi tokių bus?
Koan: ir ką išmąstei bus ar nebus juk ten lankaisi
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû