Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
emipetras: Atsakau JOLANTAI . Taip , tai yra tiesa , kad pažangūs Panevėžio kunigai , bando tiesti brolystės tiltą tarp krikščioniškų bažnyčių ir konfesijų . Bent jau kartą metuose organizuojamos bendros pamaldos , tiesiamas draugystės tiltas tarp katalikybės ir protestantizmo . Tai iš tiesų yra pagirtina ir sveikintina , ypač tiems kunigams , kurie tai organizuoja ir ragina savo bažnyčių tikinčiuosius ateiti į tokias ekumenines pamaldas , kartu pagarbinti Dievą Tėvą ir pašlovinti Jėzų Kristų .
Jolanta: Labai tikiuosi kad jie sulauks palaikymo, bent moralinio. Juk taip ir užgęsta geros minys kai tai būna niekam neįdomu. Norėčiau prisidėti prie tokių idėjų, deje aš ne kunigas ir neišpažystu nė vieno kulto. O nuo kažko visada turi prasidėti, bet tai juk ne galas, tai gali ir plėstis, gali žinoma ir užgesti.
VaidasVDS: Senoji religija mokė savo paties pasiaukojimo; naujoji religija moko tiktai savojo aš užmiršimo, padidintos saviraiškos, kada tuo pačiu metu ir tarnaujama visuomenei, ir pažįstama visata. Senąją religiją motyvavo baimės sąmonė; naujojoje karalystės evangelijoje viešpatauja įsitikinimas tiesa, amžinosios ir visuotinės tiesos dvasia. Ir kad ir koks būtų pamaldumas ar atsidavimas savo tikėjimams, bet tai negali kompensuoti to, kad karalystės tikinčiųjų gyvenimo patyrime nėra to spontaniško, kilnaus, ir nuoširdaus draugiškumo, kuris yra būdingas gyvojo Dievo iš dvasios gimusiems sūnums. Nei tradicija, nei ritualinė formalaus garbinimo sistema negali atitaisyti to, kad nėra tikros užuojautos savo bičiuliams. Įtikėjimas veda į Dievo pažinimą, ne vien tik į dieviškojo buvimo mistinį pajautimą. Įtikėjimo nereikia per daug paveikti jo emocinėmis pasekmėmis. Tikroji religija yra tikėjimo ir žinojimo patyrimas, o taip pat jausmo patenkinimas. Ko trūksta tiek besivystančiam mokslui, tiek religijai, tai skvarbesnės ir bebaimės savikritikos, didesnio žinojimo apie neužbaigtumą evoliuciniame statuse. Tiek mokslo, tiek religijos mokytojai dažnai yra iš viso per daug savimi pasitikintys ir dogmatiški. Mokslas ir religija gali tiktai būti savikritiški faktų atžvilgiu. Tą pačią akimirką, kada tik pasitraukiama iš faktų arenos, tada protas praranda savo vaidmenį ar kitaip sparčiai išsigimsta į netikros logikos partnerį. Gaila, kad negalima sutalpinti išminties į kelias pastraipas ar sakinius. Be abejo labai būtų puiku, kad skirtingų religijų dvasininkai vienytųsi. Bet kaip paradoksaliai tai neskambėtų visam tam reikalingas autoritetas. Kaip matyti iš čia pateiktų citatų nei religija, nei mokslas, nei jų mokytojai negali būti tuo didžiuoju autoritetu. Taigi lieka Apreiškimas. Jų viso buvo penki, bet mums reikia vadovautis dvejais paskutiniais - Jėzaus gyvenimu ir Urantijos Knyga. Manau, kad tinkamiausias kelias - tai Urantijos Knygos populiarinimas. Ir čia tinka įvairūs metodai. Kažkada galvojau - na kam reikėjo apreiškėjams pateikti kažkokius mokslinius faktus ir dar žinant, kad ne už ilgo juos reikėtų peržiūrėti. Juk pagrindinė Urantijos Knygos paskirtis - dvasinės tikrovės atskleidimas. Tačiau žiūrint per laiko prizmę matyti, kad dabartiniame sekuliaristiniame pasaulyje kur kas svarbesnę reikšmę turi moksliniai faktai, nei religijos ar dvasinis žmonių gyvenimas. Taip jau gavosi, kad nuo Urantijos Knygos iš pradžių nusisuko mokslinė visuomenė, nes neva mokslas jau paneigė kai kurias Knygoje apreikštas tiesas. Bet dabar jau yra daugybė informacijos, kad tos pirminės mokslinės įžvalgos nebuvo teisingos. Iš kitos pusės štai mokslininkas Ñ. Â. ×óïèí atliko labai didelį darbą http://www.urantia-s.com/urantia/aroundbook/16 nagrinėdamas būtent Urantijos Knygos kosmologiją, bet šį jo straipsnį iki šiol žino tik vienetai, neturiu žinių, kad jis būtų išverstas į anglų ar kokią kitą kalbą. Šiai dienai yra žinoma daugybė faktų, kuriuos apreiškė Urantijos Knyga ir kurie pasitvirtino http://www.ubthenews.com/documents/Diamond2R920_000.pdf Jei tokie faktai būtų aptikti kur nors biblijoje, tai šiuo metu jie būtų plačiai žinomi ir būtų sukurta daugybė dokumentinių ir meninių filmų ta tema, bet su Urantijos Knyga tikras paradoksas - beveik absoliuti tyla visose masinėse informacijos priemonėse. Kaip ten bebūtų, manau apreiškėjai buvo įžvalgūs ir ateis ta diena, kada kokie nors faktai bus tokie matomi, kad žmonės pagaliau susidomės Urantijos Knyga ne tik dėl jos dvasinės vertės, bet ir dėl joje apreikštų faktų. Štai tuomet bus galima "organizuoti" ir didįjį žmonijos dvasinį atgimimą - nagrinėti ir realiai atrasti Urantijos Knygos dvasines prasmes.
Jolanta: Toliau skaitau Urantijos knygą. Skaitau apie Kristaus gyvenimą, na žavi knygoje pateikiama auklėjimo metodika, gyvenimo šeimoje niuansai, pareigos supratimas ir t.t. Kas svarbiausia, man tapo aišku žmogaus gyvenimo esmė. Jei turi kokių įsipareigojimų kitiems žmonėms, atlik juos iki galo arba sudaryk salygas, kad tie žmonės nepajustų jokio diskomforto dėl tavo atsitraukimo, o tada jau gali galvoti apie dvasinį atsitraukimą. kaip fantastiškai Kristus sutvarkė visus šeimos reiklaus, noeko nepaliko nepabaigto. Pareiga šeimai svarbiausia. Kitas niuansas, tai žmonių dvasinis imlumas. Net tos pačios, Kristaus šeimos žmonių dvasinis imlumas ne vienodas :) žinant apie jo misiją ir ne bet kaip susžinojus o apsireiškus angelui, jo šeima kartas nuo karto papuola į dvejones, tai logika sako, kokį pasitikėjimą apreiškimais gali suteikti žmonėms Urantijos knyga. Žinoma, kad ją populiarinti galima, bet aš šiuo klausimu jau darausi skeptikė ir gal peismistė. galvoju gyvenant tik gal būt galime atkreipti dėmesį o jau klausiant kitiems, atsakymus gal būt išgirs. Kitaip......na kol kas netikiu kad pasieks žmogaus širdį sakomi žodžiai.
VaidasVDS: Vystant toliau temą apie"šviesos ieškojimą" ir dvasinį vystymąsi (karjerą), radau labai gerą citatą Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus. Taigi asmeninis dvasinis "nušvitimas" yra tikrai ne toks svarbus, kaip sugebėjimas surasti draugą ir broliškai jį pamilti...
Jolanta: Turėjau ryte įdomų nutikimą, nors paprastai sakau, kad nenoriu būti mokytoja, bet taip jau gaunasi kad kartas nuo karto įeinu į kontaktą su atitinkamais žmonėmis, neieškau jų, jie patys ateina. Šiandien ryte prie manęs prieina mergaitė, manau apie 18 metų. nors gali būti ir jaunesnė, kuklūs rūbai ir šukuosena gali sudaryti tik įvaizdį jaunesnio žmogaus, o gal būt ir iš tiesų ji jaunesnė. Ji mane užkalbino, nes yra Jahovos liudininkė, turėjo lankstinukų, bet taip kaip aš jau buvau anksčiau gavusi vieną, padėkojau ir pasakiau kad skaičiau ir taip kaip esu perskaičiusi Bibliją manau kad naujos informacijos negausiu. Ji nustebo, sako kaip keista, tarp vyresnio amžiaus žmonių nesutinku tokių kurie skaitė Bibliją. Ir pradėjome kalbėti apie rikėjimą, kaip svarbu betarpiška malda, kad Dievui nesvarbu kokiais žodžiais meldiamasi svarbu jausmas kuris įdedamas maldoje, tas pojūtis meldžiantis (memorėjau naudoti žodžio viroesiai nes nesuprastų manęs), ji su tuo sutiko. Ir užsiminiau apie fantastišką knygą kurią skaitau, tau Urantijos knygą. Jai buvo labai įdomu, bet visą laiką vis uždimindavo ar ši knyga neneigia Biblijos, ne sakau, tikrai neneigia, tik galima pasakyti kitaip, Biblija yra tos knygos dalis, pasidomėjo apie jos atsiradimą (keista bet pati tai užklausė) papasakojau ką žinau, bet vis dar įtariai, na sako manau, kad jei skaityčiau vis tiek rasčiau prie ko prikibti. Tikrai rastum sakau, kai žmogus yra prisirišęs prie tam tikrų ritualų jam sunku suvokti kad tai nera reikšminga ir tai visai natūralu kad rastum prie ko prikibti. Tik visada reikia atskirti kas yra Dieviška, o kas yra žmogiška, kur ateina iš Dievo, o kas sugalvota žmogaus, jei vadovausiesi šiuo kriterijumi manau kad atskirsi kas tikra o kas ne. Buvo įdomus pokalbis, bet, gavau labai didelę pamoką ir aš, suvokiau vieną dalyką, kad jei linki tikrai žmogui gero ir nori kad jis atrastų tą gyvąjį tikėjimą (noriu rašyti tikėjimą o ne įtikėjimą, nes kol kas noriu priimti tai kaip proceso dalį) negali visiškai užbraukti to kuo jis dabar tiki, tai būtų jo įžeidimas ir turi būti labai atsargus kalbėdamas.
Jolanta: Kita vertus bandydami įtikinti smukmenomis, kokiais vardais vadinti, kur melstis ir t.t. galime nepalieti pačio svarbiausio dalyko, tai tavo ir Tėvo santykio. Tai taip subtilu, kad dar kartą pergalvojau, kad nenoriu būti mokytoja, tai tokia atsakomybė, kurios naštos galiu nepakelti.
Jolanta: Vaidui. Puiki citata, bet kaip visi žinome viena žinoti, kita tuo gyventi. Anksčiau rašiau kaip priėmiau pirmus skyrius Urantijos knygos. Iki Urantojos knygos skaitymo, pasitikėjau tik savo visdiniu balsu, dabar žinau kad tai mintoes derintojas, tada to nežinojau, bet leidausi jo vedama, bet ne tame esmė, kai perskaičiau pirmus skyrius ir pajutau tą didybę, nesuvokiamą, neaprėpiamą, kartu pasijutau mažas žvirbliukas toje didybėje, tokia nieniša, neapsaugota, kur yra pilna pagundų kurių galiu net nesuvokti, apėmė tikia baimė, kad galiu daryti kažką ne taip, galiu ne taip suprasti, o kas tada.....ir tikrai išsigandau, o tada kilo paklusnumo jausmas, kad būtų viskas gerai reikia elgtis taip ir taip ir taip, tik kaip visada mano vidinis balsas tam pasipriešino. Ir suėmė gana didelis pyktis. na ne sakau brolyčiai, naikintis po mirties mane nors ir šimtą kartų, neįsileisiu baimės į save, nesileisiu baimės vedama. Toliau jau radau tokiems jausmams paaiškinimą pačioje Urantijos knygoje, rašydami jie suvokė kokias emocijas gali iškelti šis leidinys. Bet....tas nesavanaudiškas tikėjimas, Vaidai, tai juk vėl yra žmogaus išsilaisvinimo lygis iš bainių iš savisaugos ir t.t. tai labai gilūs paishologiniai aspektai, daug metų dirbau su baimėmis ir jų atsikračiau, bent daugumos ir dar tai mane paveikė taip tam tikra informacija. Ir tai tikri jausmai, kurių neatsikratysi vien pasakius kad nereikia taip jaustis. Pateikti žmogui faktą ir priešpastatyti jį prieš visą virtinę jo mastymą ir jausmus įtakojančių faktorių, kurių jis net nesuvokia, gana žiauru, žmogus gauna vienokius faktus, o realiai tai jaučiasi kitaip. Tai ką jis blogesnis, gaunnasi savęs nuvertinimas kuri atneša dar daugiau baimių ir t.t. Prisimin iš Urantijos knygos kaip Jėzus elgėsi su savo nepaklusniuoju broliu Judu, nestatė jo priš faktą kad jis blogai elgiasi, nerodė kad jo jausmai nereikšmingi tik savo pavyzdžiu rodė elgesį, gyvenimo būdą ir net broliams patarė taip. Jėzaus gyvenimas atliekant tėvo šeimai pareigą fantastiškas pamokymas kaip turime elgtis su žmonėmis, kaip gyventi tarp jų, kokia didelė pareiga yra nuo tavęs priklausantys žmonės ir t.t. Kaip viską subtiliai, neskaudinant kitų reikia elgtis. Tai ištisi išminties ir mokslo klodai.
VaidasVDS: Jolanta, dar daugiau išminties įgausi, kai perskaitysi visą Urantijos Knygą. Bet iš tiesų labai didelė dalis žmonių gyvena įvairiausiose baimėse, kurias įtakoja materialiniai sunkumai, skaudžios gyvenimo pamokos bei išbandymai, net ir įvairios religijos. Iš tiesų yra šiek tiek sunku, kuomet pats žinai tų baimių priežastis, lyg ir galėtum kažkuo padėti, bet priėjimas prie kiekvieno žmogaus yra labai individualus. Pati juk irgi lankeisi šiame forume, aname forume, bet ne iškarto pradėjai skaityti Urantijos Knygą. Aname forume aš buvau sukūręs temą "Naujokų patyrimai, kaip mes keičiamės" tam, kad naujokai galėtų pažvelgti, kaip palaipsniui keičiasi kitų žmonių suvokimas ir kokie jų yra nauji patyrimai. Bet Algimantas tą temą gal po metų ištrynė jau pačioje savo sunkiai paaiškinamų trynimų pradžioje, nors joje buvo tik mano ir kitų žmonių pasidalinimas apie potyrius, atrandant Urantijos Knygą. Todėl aš tau iš dalies esu labai dėkingas už šitą savo sukurtą temą, tai tarsi mano pradėto darbo atstatymas. O ateityje aš norėčiau, kad dar daugiau protingų, neangažuotų dogmose ir išmintingų žmonių prisijungtų prie mūsų. Tuomet būtų kur kas lengviau atrasti išmintingesnius kelius į kitų žmonių širdis, skatinant visų žmonių brolystę. Jėzui mes nei vienas negalime prilygti, nes jis vis tik turėjo ir labai didelę realaus dvasinio gyvenimo patirtį prieš savo misiją...
Jolanta: tai gali būti mūsų siekiamybė, tapti panašiais į Kristų, manau kad tai vienas iš kelių pažinti Tėvą. Jo kaip žmogaus patyrimas yra pavyzdys mūsų žemiškiems patyrimams. Ir tai visiškai normalus patyrimas, nieko antgamtiško nebuvo. Meilė, tolerancija, atjauta, sumanumas, nuovokumas, tivirtas pasiryžimas ir tiek. Taip, viso komplekto mes turėti gal ir negalime, bet galime save kreipti link to, juk nesvarbu ar sugebėsime tapti tokie kaip jis, na bent arti tokie kaip jis svarbus kad ten link eisime ir kiekvienas padarytas žingsnelis artins mus ne link Kristaus o link Tėvo. ne veltui buvo pasakyta, kad "kelias pas tėvą eina per mane", jame mes matome realias galimybes ir mums pasiekiamas galimybes. Ir nereikia užsiciklinti, kad to nepasieksime, na ir kas juk tarp to kur esame ir to kur norėtume būti yra daug tarpinių stotelių, jei jau judame tai ir puiku, procesas, evoliucija, štai kur esmė, o kiek jau įstengsime tiek, svarbu kad išnaudojome laiką tam tikslui, kad padarėme viską ką galėjome, o ko nespėjome padarysime vėliau. kai pagalvoju, jo vienintelio esmenybė gyvenime yra vientisa, nei vienas mokytojas nebuvo toks pat žemiškas kaip ir Dieviškas, dauguma pasirinkę dvasinį gyvenimą atsisakydavo žemiško, o Kristus sutalpino viską viename, tai fantastiška. Taip jis ir parodė, kad galima gyventi žemėje normalų gyvenimą ir siekti dvasinės karjeros. man, anksčiau tai buvo nesuderinami dalykai, o dabar viskas taip aišku. Keista truputį, kai perskaitau kažkokį skyrių Urabtijos knygos, man klausimų nekyla, o net iki tol kilę klausimai būna paaiškinti iki galo ir viskas tampa taip vientisa ir aišku, kad net kartais atrodo jog visada su manimi buvo šis suptatimas, jog niekas nepakito. tai ir keisčiausia kad tada kai perskaitau tai tampa tokia natūralia tavo dalimi, kad net pradedi nesamoningai stebėtis kad kiti to nemato. O juk prieš keletą mėnesių aš dar atmetinėjau Urantijos knygą kaip man netinkančią. Bet nuo pirmo įvade perskaityto sakinio suvokiau kad ji taps mano neatskiriama dalimi. Rytoj skaitysiu skyrių apie kitas religijas, labai įdomu, taip kaip turiu savo viziją kas liečia Utantijos knygą ir kitas religijas, labai norisi pamatyti kiek mano nuovokumas pasitvirtins.
emipetras: Įdomią diskusija jūs čia vedate , tai ir aš prisidėsiu. Pažinti pačiam save yra ne tik didelis mokslas , bet ir didelis džiaugsmas . Kiekvieno žmogaus protas , tai ištisa Visata , todėl ir dieviškajam minčių DERINTOJU , sutvarkyti mūsų protą , kad jis pradėtų skambėti unisonu yra nelengva užduotis . Todėl ir tas mumyse džiaugsmas , kai kažką suprantame tame dieviškame Plane , yra tikrai vertas sujaudinti visą protą . Bet aš manau , dar štai ką . Žmogaus protas labai sudėtinga sistema , tai viena , antra , tai , kad protas savaime negali trokšti Dievo pažinimo , jeigu pačiam Dievui šio proto nepavyko pašadinti , apšviesti tiek , kad tas protas pradėtų trokšti dieviškos šviesos ir dieviškos išminties . Aname forume , labai akcentuojama į garbinimą ir į atsivėrimą . Tačiau , kiek galiu remtis savo patirtimi , tai turiu pripažinti , kad su mano protu labai sėkmingai padirbėjo dieviškasis minčių DERINTIJAS . Aš savo protu , turėdamas tik techninį inžinerinį išsilavinimą , tikrai negalėčiau disponuoti tomis dvasinėmis mintimis , žodžiais ir kalba , kuri šiandiena man yra padovanota . Aš taip ir sakau : ,, Dieve Tėve tu man padovanojai gyvenimo pažinimą , tu man padovanojai troškimą TAVE pažinti ir mokytis be galo daug ir ilgai , kad vis daugiau savyje , kaip begaliniame kosmose , pažinčiau tave Dieve Tėve . Nieko aš pats nei atradau , nei sukūriau , nieko aš pats neišmokau , nes neturiu jokio teologinio ar psichologinio išsilavinimo . Viską kuo šiandiena galiu disponuoti , viską kuo šiandiena galiu diskutuoti net su teologais - man padovanojo . Tai dovana mano protui , kurios aš pats sau niekada nebūčiau pasidovanojęs . Dievo Tėvo dvasia įveikė visus mano nesuderintus minčių barjerus ir JO šviesa apšvietė kiekvieną neuroną . Todėl galiu pateikti tik tokią išvadą . Proto atsivėrimas , dieviškų Tiesų supratimui , tai ne maldingų žodžių sakymas , proto atsivėrimas , tai ne gražiausių garbinimo žodžių sakymas ( be abejo , nei vieno nei kito nenuvertinu ) , bet proto atsivėrimas , tai dieviškos dovanos gavimas , tai proto sureagavimas į ilgalaikį ir sėkmingą dieviškojo minčių Derintojo darbą , manajame biologiniame prote .
dvasininkas: Labai gerai pasakyta “pažadinti” “sureaguoti”
akademikas: Protas paprasciausias yrankis. Kuris pats savaime nera vertybe. Kaip nekeista; vertybes ir prasmes atsiranda NORUOSE TROSKIMUOSE. Kartais tai gimsta del kancios baimes, pasimetimo, neaiskumo. Toliau taip, kaip aiskina urantijos dokumentai.
mokinys: mielas Emili issilavinimas nei prie ko.Tai gretutinis pasiekimas, kuris kazkiek gali papildyti dvasines prasmes ir vertybes. Labai naturaliai ismokstame vaikscioti, kalbeti. Lygiai taip naturaliai pradedame atrasti-pazinti Dievo buvima, galiausiai pripazinti paty Dieva.Tai vadinama DVASINIU IMLUMU.
esu: Jus manes nepazystat Ar suspejat sugauti mano zodziu aida Ar jums pateikta minty nesiojat bent diena Ar jus draugiski mano atstovavimui Jusu dvilypis gyvenimas –problema Ir man, ir jums
VaidasVDS: Šis esu-dvasininkas-akademikas-mokinys pateikė daug vertingų pamąstymų-apmąstymų: kartais geriau cituoti citatas, nei reikšti savo mintis. Prie minčių žymiai lengviau prikibti ar pajuokauti. Toks dvilypis minčių būdas nėra nei geras, nei blogas - jei aukštinamas savasis Aš, tai blogai; jei tai nuoširdi kritika - tai gerai. Bet gyventi dvilypį gyvenimą nėra gerai, geriau jau subalansuotą...
Jolanta: Akademikui. Kodėl manai, kad protas nėra vertybė? Menkas protas nesugebės priimti didelės minties. Menkame prote nesugenės pilnai realizuoti savęs dvasinis pradas. Tačiau, galimas nuoširdus tikėjimas ir vidutiniame suvokime. O didis protas gali neįsileisti šviesos mokymo. Viskas savrbu jei gerai tai naudojama ir viskas tampa nereikšminga, jei nėra gerai panaudojama. Kad vertingiau......gal tiek, kad liūdna kai turima galimybę ir jos neišnaudojama ir džiugu, kai žmogus išnaudoja visą jam suteiktą potencialą.
Jolanta: tesiu toliau savo mintį. Šiandien skaičiau apie įvairias Kristaus gyvenimo metu buvusias religijas. Viskas taip kaip ir numaniau. Kiekviena religija turi tą centrinę ašį kuri siejasi su Visuotiniu Dievu, ar kitaip tai vadinama. Jei atsižvelgsime į tai, kad šios religijos buvo sukurtos tuo metu, kai po liuciferio maišto planeta gyveno visiškoje tamsoje, žmonės galėjo vadovautis tik savo menku protu, kuris buvo apsuptas tamsos, vienintelis dalykas kuris juos galėjo sutramdyti buvo baimė. Visiška izoliacija padarė savo, bet ir tai žmonės, nors ir tik Dievobaimingi išlaikė šviesos spindulėlį, su Kristaus atėjimu situacija pasikeitė, juk tada žmonėms buvo padovanotas minties derintojas, ir jau atsirado galimybė suvokti ir Dievo-Tėvo meilę (na aš taip suprantu įvykių seką). Juk ir situacija keitėsi, kai Kristus buvo Romoje jis surinko mokytojų būrį iš visų religijų buvusių tuo metu ir visų religijų mokytojai suvokė Dievo meilės esmę, Vadinasi tai iš principo neprieštaravo jų ankstesnio tikėjimo centriniai ašiai tik truputį pasikoregavo prasmė. Kitas dalykas, taip kaip ir maniau, taip ir patvirtino Urantijos knyga Budizmo mokymas puikus žmogaus samonės paruošimui priimti gyvajį įtikėjimą. Visos kitos religijos daugiau konventravosi į galutinį tikslą nepateigdami priemonių tam tikslui pasiekti. Bet tikslas vienas ir tas pats Visuotinis Dievas (arba kitaio pavadintas). Taip kad nieko naujo po šia saule, tik suvokim ir susigaudykim kas yra kas, o tam ir duotas Urantijos knyga kaip apreiškimas, kuri užpildo visų religijų žmogaus interpretacijų užimtas vietas.
Jolanta: Atėjo mintis. Kodėl šis apreiškimas yra rašytine forma ir apimantis tokią platų aspektą. Ogi todėl, kad apreiškimas nebebūtų iškaraipomas skirtingų suvokimų, nes perduodant jį skirtingiems žmonės įvyksta skirtingos interpretacijos. Vertinkime tai kas Dieviška ir su įtarumu žiūrėkime į tai kas žmogiška ir prisikasime prie tiesos :)
VaidasVDS: Taip pat reikėtų prisiminti kai kurias detales iš Urantijos Knygos apreiškimo istorijos PRIEŽASTYS, KODĖL REIKĖJO TYLĖTI DĖL URANTIJOS KNYGOS DETALIŲ Tarp tų kelių priežasčių, kurios buvo pateiktos mums tuo metu, kada iš mūsų reikalavo neaptarinėti niuansų iš mūsų asmeninių patyrimų, susijusių su Urantijos Knygos kilme, dvi pagrindinės priežastys buvo tokios: 1. Nežinomi aspektai. Daug to, kas yra susiję su Urantijos Dokumentų atsiradimu, jokia žmogiškoji būtybė iki galo nesupranta. Nė vienas iš mūsų iš tikrųjų nežino, kaip šitas reiškinys buvo įgyvendintas. Mūsų supratime yra didelis skaičius trūkstamų grandžių, kaip šitas apreiškimas pasirodė rašytine anglų kalba. Jeigu bet kuris iš mūsų turėtų papasakoti kam nors viską, ką jis tikrai žino apie tuos būdus ir metodus, pavartotus per visus tuos metus, kada buvo gaunamas šitas Apreiškimas, tai toks pasakojimas nė vieno nepatenkintų – per daug yra trūkstamų grandžių. 2. Pagrindinė priežastis, dėl ko nebuvo atskleista “Kontaktuojančios Asmenybės” tapatybė, yra ta, kad Dangiškieji Apreiškėjai nenori, jog kokia nors žmogiškoji būtybė – bet koks žmogaus vardas – kada nors būtų siejama su Urantijos Knyga. Jie nori, kad šis apreiškimas stovėtų ant savo paties pareiškimų ir mokymų. Jie yra pasiryžę, kad ateities kartos tikrai turėtų šią knygą, kuri būtų visiškai laisva nuo bet kokių sąsajų su mirtinguoju – jie nenori kokio nors Švento Petro, Švento Pauliaus, Liuterio, Kalvino, ar Vizlio. Ši knyga neturi net ir spaustuvės, paleidusios ją į gyvenimą, ženklo. Prisiminkite: Gerą eilėraštį jūs galite įvertinti – net jeigu jo autoriaus ir nežinote. Lygiai taip, jūs galite mėgautis simfonija, net jeigu nežinote jos kompozitoriaus. KAIP MES GAVOME URANTIJOS DOKUMENTUS Beveik viską, kas yra žinoma arba ką galima pasakyti apie Urantijos Dokumentų kilmę, turi būti surasta, tai vienoj, tai kitoj vietoj, Urantijos Knygoje.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû