Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Jolanta: Taip Vaidai, nepamenu ar taip rašiau, bet tu tesus, gal suplakiau du į vieną, bet jei pavyksta tikras garbinimas, norėjau parašyti kad ta būsena visiškai nedingsta ir po jo, garbinimas tai momentinis veiksmas, tačiau būsena lydi ir kasdienybėje ir tikrai, patikėk, esant tokioje būsenoje žmogus negali kitaip elgtis kaip tik pagal Dievo valią, nes jis visa siela ir kūnu jaučia gyvenimo pulsą tik per tą prizmę. Ačiū už patarimą apie Minties Derintoją, manau kad esi teisus, nereikia bandyti visa kame įžvelgti antgamtiško, mus globoja milžiniškas kiekis Dvasinių būtybių, plius yra mūsų samonė, mūsų valia ir kas žino kas kada pakiša kokią minį, bet ir vėl esi 100 procentų teisus, kad tik iš vaisių atpažinsime kuris Medis geras o kuris blogas. Tame visas ir gėris, suvoki, kad tik tu pats esi atsakingas už savo pasirinkimus, pats turi stebėti, pats turi vertinti, pats turi pariimti sprendimus, niekuo nepasiteisinsi, kad tave apgavo, tu tikėjai o pasirodo kad ne ten vedė ir t.t. Taip Urantijos knyga duoda labai puikias žinias, kuriomis remiantis žmogus vertina savo elgesį, savo kelią, savo sprendimus ir visiškai normalu jei ne visi elgiasi taip pat, jog ne visi sprendžia tas pačias problemas, vieni žiųri oer protą, kiti per pojūčius, kiti per maldą, dar kiti per veiksmą, todėl kritikuoti kitus Dvasinėje srityje reikia labai atsargiai, na negali žinoti kito žmogaus patyrimų ir kokį poveikį jie jam padarė. Ir sakyti, kad taip ar taip nebūna, jau nėra protinga, nes neįvertinama savo ribotumo. Galima atsakyti tik už savo suvokimą.
Jolanta: Labai geras citatas parinkai Vaidai, nėra ten ko ko pridėti, tu esi teisus, labai reikia save stebėti, kad nenueitum į misticizmą. Bet tai tik manau tam tikrame tarpe, kai pajunti euforiją, kuri laikui einant praeina, įsijungia kiti elementai ir pradedama suvokti viską realiai siejant dvasinį gyvenimą su materialiu, Dvasinį augimą ir veiksmus čia ir dabar. bet juk turi puikiai suvokti kas yra kas, kad suprastum kada einama į misticizmą, o kada per daug pasiklaiujama analitiniu protu. Suprask, tam turi būti pasirengusi samonė, na nebus taip, kad visi pradės giliai kapstytis iš karto, kad suvoks realybę tokią kokia ji yra, kad galės laikytis aukso viduriuko......čia Utopija, kaip ir Komunizmas. Ir visada bus žmonės kuriems neišvengiamai reikės mokytojo, kurių negalima palikti savišvietai, kuriems reikės lyderio, gal laikinai, kol patys sustiprės, o gal ir nesustiprės iki galo. Todėl reikia labai atsargiai kritikuoti, nes gal būt gali išmušti žmogui pagrindą iš po kojų. Su Algimantu nesutinku keliose vietose, vienas tai jo požiūris į Kristų, kitas neigimas teigiamos įtakos kitų religijų atstovų (ne visų, bet juk ir tenai yra nuoširdžių mokytojų), gal dar kur nesutinku, bet juk tai mano rekalas, nesutinku tai ir neklausau tų vietų, tačiau Gyvojo tikėjimo pagrindus jis gali duoti, nes tai puikiai suvokia, tur būt pats išgyvena, to paneigti negalima. Jis žino ką sako ir apie virpesius, ir apie gyvulinį protą ir apie kitką, tačiau bėda tame, kad dažnai mes tuos žodžius blogai interpretuojame. Kodėl taip rašau, todėl kad tos pačios sąvokos kažkada mane piktinusios, po to kai suvokiau jų esmę jos man tapo priimtinos. Yra daug paprasčiausiai psichologinių dalykų, kodėl žmogus gali skirtingai priimti tą pačią informaciją. Todėl labai atsargiai reikia rinktis žodžius. Nes žodis gali pakelti, o gali ir susmukdyti. Tai labai sudėtinga, prisigauti iki žmogaus samonės.
VaidasVDS: Jolanta, kada tu surandi (hipotetiškai) Dievą Tėvą, tu atgimsti iš dvasios. Tada atsiranda savaime suprantamas noras gyventi teisų gyvenimą ir tęsti tolimesnes (jau ne hipotetiškas) Tėvo paieškas. Jei įsigilinsi kada nors į tikrus Jėzaus mokymus, suprasi, kad šiame pasaulyje svarbiausias darbas yra ne dvasinės euforijos siekimas, bet kuo daugiau draugų suradimas, vedantis į visų žmonių brolystę. Ir jei tu skelbsi visur savo dvasinę euforiją, tai tu tikrai būsi panaši ir į sektantę ir į fanatikę, tai kaip tu sieksi tos visų žmonių brolystės? O jei tu, pasitelkusi išmintį iš Jėzaus mokymų, surasi daug draugų, tai tu ženkliai prisidėsi prie visų žmonių brolystės. Dabar aš tau panagrinėsiu kelias Algimanto citatas ir Urantijos Knygos citatas, ir gal tu pamatysi, kaip yra neatsakinga savo paties mintis įdėti Jėzui ar Dievui (paryškinsiu raudonai neatitikimus) Algimantas (iš Tėvo "mokymų") Todėl JOKIE KITI PRANAŠAVIMAI APIE SUKRĖTIMUS, KATAKLIZMUS, APIE PASAULIO PABAIGĄ, JIE NĖRA IŠ MANĘS ir nėra tikri, net jeigu jie yra sakomi Mano vardu. Ir tie SUKRĖTIMAI, KURIE IŠ TIKRŲJŲ LAUKIA PLANETOS, GALI JUMS ATRODYTI, KAD JIE YRA PERDAUG MILŽINIŠKI. Todėl jūs ir turite žinoti, kad ŠITA PLANETA, NORS IR PATIRS MILŽINIŠKŲ SUKRĖTIMŲ dėl to, kad ji mėgina eiti prieš Mano valią, tačiau joje yra tas spindėjimas, ta šviečianti saulė, kuri pranoksta tą viesulą ir audrų bangas. Algimantas Ir tik rojaus trejybės kelias urantų pagalba atstatys dabar pažeistą žmogaus logiką, pakeldamas ją į tinkamą ir dievišką lygį ir išgelbės žmoniją nuo susinaikinimo, bet ne NUO ARTĖJANČIOS KATASTROFOS, KURIOS NEPAVYKS IŠVENGTI URANTIJOJE NIEKAM. Tačiau ji kiekvieną palies skirtingai, priklausomai kiekvieno iš mūsų asmeninio gyvo ryšio su tėvu ir rojaus trjeybe ir nuo mūsų asmeninio pasitikėjimo tėvu ir rojaus trejybe O dabar Urantijos Knyga kalba apie Jėzų Jis išdrįso mokyti, kad gamtos katastrofos, laiko nelaimingi atsitikimai, ir kiti sukrečiantys įvykiai nėra dieviškojo teismo bausmės ar Apvaizdos paslaptinga dieviškoji tvarka. Mokykite visus tikinčiuosius, jog tie, kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų. Tikėjimas evangelija neužkirs kelio tam, kad nepatektumėte į bėdą, bet jis užtikrins, kad jūs tikrai neišsigąsite, kada iš tiesų bėda užklups jus. Taigi Tėvas savo "mokyme" tarsi prieštarauja pats sau, o tiek Tėvo "mokymas", tiek Algimanto mokymas prieštarauja Urantijos Knygai.
Jolanta: Žinau Vaidai, tai tas niuansas kuris ir man kertasi. Ir paskutinė citata iki skausmo man žinoma ir suvokiama, ir nesitikiu nieko panašaus, kaip būti išskirtine, tačiau turintis Gyvajį tikėjimą žmogus kitaip priima tas nelaimes, manau kad jis nesureikšmina jų, juk jo kelias tik prasideda ir netekus to kas čia yra svarbiausia, gyvybės, mes pradedame kelionę kitur į geresnę aplinką. Visda man kėlė nuostabą, kaip žmonės deklaruoja gyvąjį tikėjimą, ir kartu pergyvena dėl kasdieninių rūpesčių, kataklizmų ir kitų gamtos veiksnių. juk taip puikiai aprašyta Urantijos knygoje mūsų plametos padėtis, evoliucinis procesas, kad pačios visatos sukūrimas parodo, kad yra tam tikri savaiminiai veksmai kuriais pasinaudijus buvo sukurtos visatos. Elementaru or logiška. tačiau vėl kartojuosi, kai kuriems žmonėms ši informacija yra nesuvokiama dėl tam tikrų psichologinių dalykų, žinau ką sakau, dauguma tikisi tikėdami išspresti problemas čia ir dabar, deje, manau kad jie nusivils. O kas dėl mano būsenos vaidai, nekalbu apie ją visiems, tik tiems kurie manau gali suvokti. Logika pas mane kaip niekada aiški. Ir ta būsena visiškai neužgožia proto, buvo laikas kai tikrai jaučiau euforiją, kuri užgoždavo loginį mastymą, trumpai bet buvo, čia kai po didelio nestabilumo atrandi kažką gražaus, bet dar negaliu suvokti iki galo. bet po euforijos paprastai eina nukritimas ir t.t. Gimimas iš Dvasios....ir šį pasakymą labai dažnai girdžiu, daugeliui šis faktas yra siekimo objektas, o aš manau kad reikia būti savimi eiti ten kur veda tavo vidus (gal tai ir yra minties derintojas) stebėti kokius vaisius duoda tavo veiksmai ir bandyti save valyti iš gyvuliško proto. O Gimimas iš Dvasios atėjus laikui ateis savaime arba ne. Bet jis lygiai taip pat gali ateiti arba neateiti ir tik gyvenent ta mintimi. Plius yra kalbama, kad Gimimas iš Dvasios yra kaip žaibo blyksnis, jis trenkia staiga......bet kuo tai paremta, o gal tai irgi evoliucinio proceso rezultatas, gat tie kas kartą atsirandantys pojūčiai ir kartu mastymo krypris yra kažko tokio pradžia, gal kažkas nori prasimušti pas mane tik aš pati savo gyvuliniu protu užblokuoju. Galų gale ar tai svarbu ar apibrėši vienu ar kitu žodžiu, rezultatas pas mane juk bus toks pat. nepakeis nei mano elgesio, nei savijautos, nes tai tik tam tikros būsenos apibrėžimas. O ar laikys mane sektante ar ne jokios skirtumo. Tik juokingai skambėtų, SEKTANTĖ BE SEKTOS , nes niekam nepriklausau, tik pasiimu tai kas man geriausia ir tinkamiausia. O kad kai kur matau gerus dalykus, kodėl turėčiau tai neigti jei man jie atrodo geri. Tai va Vaidai, gyvenimas margas ir nereikia nieko kišti į vienus rėmus, nei Algimanto mokymo nei kiekvieno iš mūsų supratimo, svarbu kokius vaisius mes duodame. Ar ne taip
VaidasVDS: Jolanta su gimimu iš dvasios viskas yra kur kas paprasčiau, nei pagal mistikus Tie, kurie priėmė ir pripažino viduje gyvenantį Dievą, tie užgimė iš Dvasios.
esu: “ Galima palikti kiekvieną savo likimo valiai, bet ar gerai taip, ar gerai nebandyti ištraukti kitų į šviesą, o jei bandyti tai kaip. labai daug klausimų kilo ir nė vieno atsakymo.” Ir jeigu pasirodys kad padėjai –manysi netiksliai. Stimuliavai, aktyvinai, arzinai, provokavai, viliojei. Nes, kiekvienas auga, stiprėja PATS ir SAVYJE su agentūrų, pajėgų, poveikių (dvasinių) bendradarbiavimu. Vieni tai daro labia sąmoningai, kiti labia atsargiai, kiti labia tyliai savo širdies pačiame gilume (slaptume nuo kitų).
esu: “užkliuvo Vaidai paskutinė pastraipa "Ne kokio nors Algimanto, ar labai skambi "Rojaus Trejybės", ar dar kokio nors autoriteto ar pranašo, bet tikroji Jėzaus religija.” ” Jolanta, Vaidelio rašiniuose daug blogų dalykų. Mažiau rašytų, mažiau blogio išsakytų (maišaties, stagnacijos) Tikroji Jėzaus religija yra Jėzaus religija. Man tikra ta, kuri mano (asmeninė). Visuomeninės religijos išaiškinimas būtų labia kitoks negu asmeninės. Tai viena. Antra. Jėzuistinė DIEVIŠKOJI TVARKA baigėsi. Prasideda URANTIJOS DOKUMENTŲ dieviškoji tvarka. Kiek jos saveikaus, kiek bus savarankiškos; pamatysime.
esu: “…kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų.” Šio teiginio aiškinimą šiandieną pateikti man sunku, tačiau siūlo galą užčiuopiau. Dabar reikia surasti tinkamas vietas dokumentuose, kad sėkmingai išvystyti temą. Ši tema labia gimininga su pirmųjų septynių Gyvenamųjų Pasaulių aiškinimusi. Ten mūsų laukia taip pat daug paradoksų.
Jolanta: Sveikas "Esu", kaip šaunu kad įsijungei į diskusiją. Lyg ir sunkiai mes galime pažinti vienas kito augimą, tačiau bent aš manau, kad pažindami ir tą dalį, kurį žmogus nori parodyti, mes gauname informacijos kaip gali būti kitaip, nei tau. Manau kad tai nėra nei geriau, nei blogiau tik kitaip. O dabar norėčiau pratęsti diskusiją, bent man tai patinka. 1.Visiškai sutinku, kad padėjimas neturi būti įkyrus. padėti reikia tik tada kai tavęs prašo, nebent informaciją kokią pateikti ir laukti ar sureaguos ar ne, dar seniai visiškai buitiniame lygyje gavau pamoką apie padėjimą, kai įsivaizdavau kad žmogui senyvam galiu padėti, o pasirodo jis tai peiėmė kaip pažeminimą. dar ką suvokiau, kai padedi turi būti nusižeminęs labiau nei tam kuriam duodi (musižeminęs gal Dvasine prasme), kitaip padėjimas gali būti paremtas arogancija, elementariu noru būti geram ir kad kiti tai matytų. 2 Gal būt mane sukritikuos visi Urantai, bet Jėzaus religija išliks vienintelė tikra religija, ji paremta ne tik suvokimu, bet ir realiu gyvenimišku pavyzdžiu, į ką daugiau žmogus gali remtis savo augime kaip ne į žmogų - Dievą. Žmogų savo patirimi, natūraliu savęs brandinimu, Dievu savo prigimtimi ir likimu. Ir tikrai stosiu piesti prieš bet ką, kas bandys paneigti šią religiją, kitas klausimas ar Urantijos knyga prištarauja Jėzaus religijai......mano manymu ne. Ji tik Jėžaus religijos suvokimą išplečia, tačiau gyvenimo čia ir dabar esmė lieka ta pati, sekti Kristaus pavyzdžiu (ne gyvenimo būdo, o kaip žmogaus augimo), kad siektume būti kuo panašesni į Tėvą. Ir tur būt vienintelis dalykas kur būsiu kategoriška, nes esi įsitikinusi 100 procebtų, kas bandys apeiti Kristų, tas klys. Nežinau ar kardinaliai, ar tik apsunkins savo likimą, bet klys. Jis nėra daiktas, kuris paseno ir galima išmesti, jis atėjo pas mus, ne kažkur kitoj planetoj, bet būtent mums apreiškė tą dovaną, jis gyveno žmogaus gyvenimą, kovėsi su sunkumais, su nepritekliumi ir puikiai Urantijos knygoje yra pavaizduota kokius sprendimus darė, ką kėlė tam tikrais tarpsniais esant tamt tikromis aplinkybėnis prioretetu. Ne kalbėjo kad reikia taip ar taip elgtis, bet rodė savo gyvenimu. Ir taip pat prieštarausiu kiekvienam žmogui kuris pasakys, ko čia mums lygintis, jis juk buvo Dievas, taip jis Dievas, nes jis save užaugino žmogaus samonėje, ir nereikia nusivilti jei suvokiame kad tokiems tapti neišeina, tai nėra taip svarbu, svarbu kad mes einame link to ir teisingai rašai, vieni lėčiau, kiti greičiau, vieni parodydami save, kiti tyliai, bet einame. Ir negali čia būti palyginimų, tas ant aukštesnio laiptelio, o tas ant žemesnio, visi mes kelionėje ir nežinia kuriame etape kuris gali šoktelėti į priekį. man būtų labai smagu, kad pasidalintum būtent kyr užčiuopei galą paskutinėje žinutėje pateiktoje citatoje. gal ir mums duosi peno apmastymams.
Jolanta: Vaidai, tai žodžiai.....Galima tik sakyti, kad pripažinau Gyvenantį Dievą savyje todėl kad mane įtikino faltais kažkas; galima sakyti kad pripažinau gyvenantį Dievą savyje, nes perskaičiau Urantijos knygoje, kuria pasitikiu....ir galima sakyti kad pripažinau gyvenentį Dievą savyje nes realiai jaučiu jo buvimą ir veikimą...o gal dar kaip nors galima sakyti kaip aš nežinau. Tu manai, kad visi tie atvejai yra gimimas iš Dvasios?
VaidasVDS: Esu, Jėzaus religija - tai Dievo Tėvystė ir visų žmonių brolystė, todėl jai net labai tinka asmeninė religija... Jolanta, Apie gimimą iš dvasios geriausiai žino Dienų Senieji, aš čia manyti nieko negaliu Žengimą pirmyn nulemia grynai individo dvasingumas, ir niekas kitas, išskyrus Dievus, nedrįsta spręsti apie jo turėjimą
Jolanta: :) šią vietą ką tik skaičiau. kas išeina Vaidai, kad mes apie daug ką negalime spresti, mes žinome tam tikrus kriterijus ir bandome juos pritaikyti savo samonei kurią suformavo praeities įvykiai, nūsų psichologinės savybės, kad ir tie patys genai bei šeima. Todėl turime suvokti, kad tai kas man atrodo geriausia ir teisingiausia ne būtinai kitam taip pat atrodo, jei aš priimu taip kokią nors frazę, nebūtinai taip pat priima ir kitas žmogus, jei man atrodo toks augimo būdas geriausias, nebūtinai jis geriausias kitam. Va čia ir atsiskleidžia fantastiškiausias dalykas, tai gyvasis evoliucinis tikėjimas, kada žmogus savo kelyje vadovaujasi savo vidumi, turi atsaitos tašką ir katalizatorių Kristaus religiją ir gyvenimą, turi vedlį kuris nurodo kryptį tai Urantijos knygą ir stengiasi patirtiniu būdu artėti link Dievo. Ir nebūtinai patirtiniai dalykai turi būti panašūs, gal pas kai ką yra stipriau išvystytas protas, bet silpniau vidinis rušys, tie eina vienu evoliuciniu keliu, pas kitą gal kaip tik vidinis ryšys stipresnis, o analitinis mastymas silpnas, jiems yra kitos užduotys, kai kam dėl gyvuliško proto silpna vieta yra moralė, tie eina dar kitu keliu. Čia bandau inprovizuoti, gal yra kiti atskaitos taškai. Bet kai žmogus pasako kad reikia elgtis taip ir ne kitaip nes tai geriausia, man iš karto kyla klausimas, ar gali šis žmogus patarinėti, nes jis mato tik per savo patyrimų prizmę ir negali suvokti kitų patyrimų.
VaidasVDS: Na šį kartą, Jolanta, tau visiškai pritariu. Tik mes turime žmogiškąjį protą, kuris evoliucionavo iš gyvūninio, tačiau kai kuriuose protuose yra dar gyvūniškumo liekanų. Apie žmogiškąjį protą daug kur kalba ir Urantijos Knyga, tik vertėjas nuolat pabrėžia jo sugalvotą "gyvulinį" protą.
Jolanta: Anksčiau mane piktindavo šis pasakymas "gyvulinis" protas, dabar puikiai suvokiu ką tuo norima pasakyti, o Lanzbergis jaunesnysis dar gražiau tą bruožą apibūdino "debilizmu" rašė kad apie 80 procentų (gali 5 prosentai būti į vieną ar kitą pusę) žmonių turi mažesnį ar didesnį debilizmo laipsnį. Taip kad gyvulinis protas išeitų dar gana švelniai apibūdintas Supranti Vaidai, labai daug aš maištavau prieš kurį laiką, kas man atrodė neteisinga, stebėdavau žmones ir galvodavau kad jie fanatikai, nesugeba mastyti ir t.t. kol nesuvokiau kad jie tik kitokie jie turi vienus trūkumus, aš kitus, o dar kažkas dar kitus. Plius realiai apsvarčiau ar turiu teisę kritikuoti mokykus, kurie yra kai kuriems žmonėms labai svarbūs, kritikuodama juos aš mažinu tų žmonių saugumą, o tai jau gaunasi blogis, kol to nesuvokiau gaudavosi netyčinis blogis, dabar kai tai suvokiu ir jei kritikuočiau gautusi tučinis blogis. Žodis labai galingas ginklas ir tur būt jau kartosiuosi, juo galima žmogų sumaigyti, Todėl labai atsargiai ir atsakingai reikia juos rinkti. jei kažkas mūsų atžvilgiu neatsakingai renka žodžius, tai jų bėda, tai jų blogis, kuris mūsų nepalies jei nesileisime, tačiau pati nenoriu tame dalyvauti. Kiekvinas mes turime turėti vietą po šia saule, o koks bus rezultatas, tai jau kievieno asmeninė atsakomybė, ir negalima bus suversti kaltės jokiam mokytojui, ar nežinojimui. Tačiau to kritinio mastymo mes neišmokinsime per jėgą brukdami informaciją, žmonės patys turi priaugti. Mane ilgą laiką augino ezoterika, kitus gal būt augins Algimanto mokymai, kitus tradicinės bažmyčios, bet visi turime prieiti iki asmeninio betarpiško tikėjimo, gyvojo tikėjimo ir šį tikėjimą tik vienas Algimantas propaguoja, tai jau nemažai. Priimkime nuopelnus, žinoma galima kritikuoti, tačiau turi eiti ir gero pastebėjimas, kad nesigautų kaip pamazgų pylimas. Žinau, kad to nekiekiama, tačiau negalima pateikti vienpusę informaciją nei gerą nei blogą, nes abiem atvejais tiesa bus iškraipyta.
esu: NEdalyvauju diskusijose kurios veda į “niekur“. Kaip ir šis kalbėjimų-plepėjimų tinklapis. Prisidengiant UK, ko čia tik nesiekiama. Vienus galima laikinai supainioti. Kitus galima laikinai pristabdyti. Save galima parodyti ne tokį kokiu esi iš tikrųjų. –patenkintas savimi psiaudo intelektas –šešėlių manipuliatorius
Jolanta: Esu, prieš atversdama šį puslapį pagalvojau, na susireikšminu kartais kaobėdama. Yra tas, bet atsistatau. jau pradedu pastebėti. kartais suduoda per nosį pašnekovai. Ir esu dėkinga jiems už tai, tačiau bent man kalbėti būtina, kai verdi savo sultyse pradedi rūgti, o iškeisdama save į paviršių, gal ir tampi pažeidžiama, net kartu ir apsivalai, išsigrynini, gal ne tas žodis, gal nuleidi rųgimo garą, ar kaip vynas, jei rūgdamas neišsiburbuliuotų taptų actu. manau kad ir kitiems, tai nėra noras save parodtyti, yra tik poreikis išsiburbuliuoti kad visuje nepradėtume gaminti acto. O gal kartais tas actas jau būna pradėjęs gamintis ir iškyla į paviršių, tačiau išėjes išsivalai. Pasakyk man, kur realiai dar galima tokiais dalykais kalbėti. Galima šventovėje, bet ten stengiuosi kuo mažiau kalbėti, daugiau klausau, nes pasisakyti norinčių yra daug, gal kam labiau išsisakyti reikia. Bet ir tai gerai, pamatai žmonių įvairovę, jų suvokimus, jų mastymo kryptį, suvoki koks margas pasaulis ir kartu koks jis paprastas. Nesumenkink nei šios svetainės, nei kitų pokalbių, žinoma ir sureikšminti nėra ko.
esu: “...šitų amžių slaptažodis yra _š_v_i_e_t_i_m_a_s_ 50 dokumentas 5 dalis Pastangos ir sprendimai sudaro esminę dalį tam, kad būtų įgyjamos išlikimo vertybės 6 dalis ...kurie sugeba tikėti nematydami, atkakliai siekti... triumfuoti prieš neįveikiamus sunkumus... net vieni. 7 dalis
Jolanta: Et, prieš neginčijamą tiesą galima tik nuleisti gavą ir patylėti. kartais pagalvoju, noras sakyti tai ką tu manai, koks motyvas to ( čia apie save kalbu), ar tai noras kam nors padėti, o gal tai paprasatas noras pasirodyti. Kai ateina tokios mintys paprastai dingstu iš bendravimo. Tačiau bent man tai blogai būti veienai ir neišsakyti minčių, gal tai lemia ekstravertiška charakterio savybė. Kažkur skaičiau, kad mano tipo žmogui pačios geriausios mintys ateina kalbant, o nebendraujant degraduojama ir tai realiai jaučiasi. O prieš dokumentų faktą nepasiginčysi, kol dar neskaičiau Urantijos knygos suvokiau, kad galima postringauti apie Dvasingumą, apie gyvejį tikėjimą kiek tik norime, bet neįveikus savyje gyvenenčių drakonų mes liekame pralaimėtojai, na gal ne visai, nežinau gal yra suteikiamas šansas, juk noras irgi šį tą reiškia, bet šalia visa ko mes turime save valyti nuo gyvulinio proto ir diegti šviesos vertybes. Šiaip man smagu stebėti kai kurių žmonių evoliuciją kaip palaipsniui nuo aklo tikėjimo atsiranda puikus analitinis mastymas nė kiek nesumažindamas pačio tikėjimo ir po to seka priimti sprendimai kurie padodo žmogaus įgytas naujas vertybes. Tai padodo kad nieko negalima nuvertinti, kad žmogaus evoliucija ne vienodai vyksta, ir menkinti už esamą būseną neturime teisės, taip tik parodytumėme savo menkumą.
esu: Neapkraukime savęs perdaug Mumyse veikiančios jėgos, būtybės, konfederacijos atlieka savo darbą Mūsų materialios būties barjerai –inercija (perdidelis savasis aš), tingumas (pasitenkinimas mažesniu, nesiekiant didesnio), suteikimas minuso ženklo klaidai-nuodėmei (tai didžiausi mūsų mokytojai pradiniame etape, pastangos jų išvengti –tolygios “pamokų praleidinėjimui)
VaidasVDS: Siekiant dvasinio tobulėjimo reikia turėti vieną tam būtiną savybę - tai nuoširdumą. Tačiau šalia jos reikia labiausiai ugdyti savojo aš kontrolę. Kaip tai daryti Urantijos Knygoje itin daug informacijos, tačiau bene geriausiai pataria ši citata Nesavanaudiškumas, be tėviškojo instinkto, iš viso nėra natūralus; kiti asmenys nėra savaime mylimi ar visuomeniškai jiems savaime tarnaujama. Tam, kad būtų sukurta nesavanaudiška ir altruistinė visuomeninė tvarka, reikalingas proto švietimas, moralė, ir religijos akstinas, Dievo pažinimas. Paties žmogaus asmenybės suvokimas, savimonė, taip pat tiesiogiai priklauso nuo šito paties fakto, jog yra įgimta savybė pažinti kitus, nuo šito įgimto gebėjimo suvokti ir suprasti kitų asmenybių, nusidriekiančių nuo žmogiškųjų iki dieviškųjų, tikrovę. Nesavanaudiška visuomeninė sąmonė turi būti, žemiausiame lygyje, religinė sąmonė; tai yra, jeigu ji yra objektyvi; priešingu atveju, ji yra grynai subjektyvi filosofinė abstrakcija ir dėl to neturinti meilės. Tiktai Dievą-pažįstantis individas kitą asmenį gali mylėti taip, kaip jis myli save patį. Savimonė iš esmės yra grupinė sąmonė: Dievo ir žmogaus, Tėvo ir sūnaus, Kūrėjo ir tvarinio. Žmogaus savimonėje keturi visatos tikrovės suvokimai yra nematomi ir neatsiejami: 1. Siekimas žinių, mokslo logika. 2. Siekimas moralinių vertybių, pareigos jausmas. 3. Siekimas dvasinių vertybių, religinis patyrimas. 4. Siekimas asmenybės vertybių, sugebėjimas kaip asmenybei suvokti Dievo tikrovę ir tuo pačiu metu suprasti mūsų broliškąjį ryšį su bičiuliais asmenybėmis.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû