Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Rantulija: Kazkam labai stipriai supykino sirdi. Jezus sake: ne tas zmogu sutepa kas i jo burna patenka,bet tas kas is jo burnos iseina. Islieta "skrandzio turini" reiketu isvalyti,kad nesuteptu nekaltus zmones. Visiems linkiu geros dienos. Su meile, Irena.
emipetras: Ne akmenis , ne akmenis , bet rožes mėtykime vieni kitiems , taip bus ir gražiau ir sveikiau . Pamokslavimai čia nieko neišgelbės , kiekvienas turi savo mąstymą ir požiūrį . Duok Dieve ir toliau išminties , kad bet jau susikalbame .
VaidasVDS: Irena, ar tu sutikai Mamonai besimeldžiantį asmenį, kuris rūpintųsi dvasiniais reikalais? Geriausiu atveju jis tik deklaruoja dvasines vertybes ir dar atsirenka, kurios čia jam ir iš kokios religijos tinka. Net Urantijos Knygoje parašyta Dauguma tų, kurie Vakarų civilizacijoje save laiko krikščionimis, šito patys nežinodami, yra tikri pasauliečiai. Ir dar taip Sekuliarizmas iš tikrųjų sutraukė bažnyčios kontrolės pančius, o dabar savo ruožtu jis grasina įvesti naują ir bedievišką šiuolaikinio žmogaus širdies ir proto valdymo tipą. Tą mes čia ir sutinkame...
Rantulija: Kartais tikrai pagalvoju,kad per anksti zmonija yra islaisvinta.Kol bizunas kybo virs galvos, tol ir esame truputi "sventi". Kad ir tarp dvasingu- jauciasi itampa,zvelgimas is auksto i paprastesni zmogu,atviras ignoravimas.Kartais tikrai nusvyra rankos;apima neviltis. Tokiais atvejais tik ir lieka gyvai kalbetis su Tevo-Kurejo Dvasia.Man asmeniskai ateina palengvejimas mazdaug po 20 minuciu. Linkiu gero vakaro visiems. Su seseriska meile, Irena.
VaidasVDS: Besivystančio savojo aš brendime, praeitis ir ateitis susijungia tam, kad apšviestų tikrąją dabarties prasmę. Savajam aš bręstant, patyrimą jis semia iš vis gilesnės ir gilesnės praeities, tuo tarpu jo išminties prognozės įsiskverbia vis toliau ir toliau į nežinomąją ateitį. Ir kada suvokiantis savasis aš šitas ribas išplečia vis toliau tiek į praeitį, tiek į ateitį, tokiu būdu iš tiesų sprendimas vis mažiau ir mažiau priklauso nuo momentinės dabarties. Šitaip sprendimas-veiksmas iš tikrųjų ima išvengti judančios dabarties pančių, tuo tarpu jis pradeda įgauti praeities-ateities svarbos aspektus. Kantrybe naudojasi tie mirtingieji, kurių laiko vienetai yra trumpi; tikrasis subrendimas pranoksta kantrybę dėka savikontrolės, gimusios iš tikrojo supratimo. Tapti subrendusiam reiškia gyventi intensyviau dabartyje, tuo pačiu metu išsivaduojant iš dabarties apribojimų. Brandos planai, grindžiami praeities patyrimu, atsiranda dabartyje tokiu būdu, kad padidintų ateities vertybes.
Jolanta: Šiandien skaitydama Urantijos knygą pagalvojau, kad visi trys pirminiai šaltiniai veikia gyvulinį žmonų, nors kiekvieno poveikis yra kitoks ir atkiras, bet nėra mažiau svarbesnio ar labiau svarbesnio. Iki šiol kažkaip vis buvo mintys koncentruojamos į Dievo Tėvo dalelę esančią žmoguje, tai Minties derintoją, tačiau kaip ir tėvas tai yra meilė, mintis, idėja, užmirštant Sūnų, kuris pas mus apsireiškė kaip Jėzus, nes idėją paliekame idėjos stadijoje, Sūnus idėją padaro gyvą ir prieinamą, todėl orentuojantis į Minties derintoją mes visada turime prieš akis turėti Jėzaus vaizdą ir nebandant siekti jo pavyzdžio save tokiname ir nuo Tėvo idėjos, toliau Visuotinė Dvasia idėją padaro ne tik prieinamą, bet ir padeda jos siekti savo veikimu, tai veiksmas. Dabar tik spėlioju, tas pojūtis kurį mes jaučiame ieškodami Tėvo man atrodo kad ir yra konkretus dvasios veikimo rezultatas kuriuo turime siekti. Ir šios trys dedamosios dalys vienumos yra neatskiriamos ne tik galutiniame Tėvo plane, bet ir pirminėje žmogaus stadijoje. Ir negalima kažko labiau sureikšminti o kažką nustumti į šoną, tai yra mūsų sufleriai, mūsų pagalbininkai, mūsų mokytojai, mūsų vedliai ir tik visi trys nuves tiesiai ten kur ir einame. kai pagalvoji Krikščionys nors ir sumaišė kai kuriuos faktus, bet principą pateikė teisingai, tik sunkiai suprantamai. Juk Tėvo idėja visada buvo pirminė, tačiau ją pasiekti galima tik per Kristų veikiant Šventajai Dvasiai. Kai pagalvoji mes esame tikie mylimi, kad tiek pajėgų telkiama mūsų augimui :) Aš pasijutau reikšminga
Algirdas aaa: http://www.youtube.com/watch?v=p1ppsalW8GA&feature=related
Jolanta: Tik pamastymai Žmogus protas būdamas gana ribotas ir bandydamas suvokti Dievą paprastai turi riziką nuklysti nuo tikrovės, žmogui duodama pajusti, žinomai kai to norima ir ieškoma, Dieviškos meilės šviesą, taip kaip tai gražiausia kas gali atsitikti žmogui, tai yra paiimama kaip visuma ir įsivaizduojama kad žinome visą tiesą. Kas atsitinka tuo metu, viską kas netelpa į to suvokimo ribas yra neigiama, kritikuojama, bandoma kitus įsprausti į savo rėmus. Šiandien iškilo klausimas kaip nuo to apsisaugoti......būti vienišu kariu?.....tai be galo sudėtinga, o bendruomenė.......ji bandys primesti tau savo rėmus. Ar yra tokia vieta, kur būtų galima išlikti savimi ir pilnai priklausyti bendruomenei.
Koan: yra - Tavo protas jei jis ne ribotas
Jolanta: Pasitikėti tik savo protu......neišeinant į platesnes erdves......man baisoka, nes jei jis bus vienas pats su savimi, juk gali būti pasmerktas merdėti tose pačiuose svarstymuose. bet kol kas kito pasirinkimo man nėra. tačiau bendruomenė manau paprastai vaidina gana svarbų palaikomajį vaidmenį, gal kada tam tikro filtro. tačiau šiuolaikiniai laikai tikrai baisūs, nes negalima niekuo pasitikėti, bažnyčia jau nebeteko savo dvasinio mokytojo statuso, liko tik religinis administracinis vienetas, pasitikėti kokiomis nors naujai besikuriančiomis grupelėmis.....jos tik žmonių protų sukurtas produktas, gal ir gerai kaip tarpinė grandis, tačiau nesuabsoliutinant jų mokymo. Mūsų laikais labai reikia tikro mokytojo, na gal man tik reikia :)
VaidasVDS: Jolanta, tu tikrai nerasi geresnio mokytojo už Urantijos Knygą. Tiesa, tu ją skaitei, tarsi bėgdama per žarijas basa. Kai skaitysi atidžiau daug ką kitaip suprasi. Jei tu ieškai mokytojo-žmogaus, tai tu gali rasti daug žmonių, kurie kažkuriose srityse žinos daugiau negu tu ar supras geriau negu tu, bet kad tai sutilptų viename žmoguje, to tikrai nebus. Kiekvienas žmogus yra teisus savo nuoširdžiuose ieškojimuose. Tiesa jis gali klysti, bet jau geriau klysti, nei sureikšminti save ar savo žinojimą, tačiau būtent baimės (tame tarpe ir klysti) reikia atsikratyti kuo greičiau. Viskas ateina su laiku, o tam reikia kantrybės...
Jolanta: Vaidai, Skaitydama Urantijos knygą aš ja gyvenau, tai nebuvo bėgimas per žarijas, tai buvo tiesiog susiliejimas su ja. Dabar skaitau antrą kartą, taip, jau daug lėčau, bet dabat aš tik papildau žinias, labiau atsimenu kokios dievybės ką veikia ir t.t. Tačiau to įspūdžio kurį padarė pirmas skaitymas jau nebėra. tai nesvarbu, tuo noriu parašyti tik tai, kad kiekvienam reikia kito būdo informacijai priimti. Taip, Urantija knyga fantastiška, bet vien žinoti neužtenka, reikia keisti savo įpročius, bent tiek kiek suvoki kad reikia keiti, bandyti lavinti savo psichologines savybes ir netiesa manau, kad galima tik žinoti ir nieko nedaryti.....na gal ir galima, bent man taip neišeina, nes jei turiu kokį blogą įprotį ir žinau kad jis nesutampa su Dievo planu juk jaučiuosi dėl to blogai, pradeda kilti vidinis konfliktas (gal todėl taip dažnai tikinys žmonės būna liūdni) Mokytojas tikrai nereikalingas kad suvokti Tėvą, bet mokytojas reikalingas įveikti tuos mažus laiptelius link jo :) O gal tik įsivaizduoju kad reikia, bet būtų lengviau manau. Plius kai yra žmogus kuris gyvena tuo pačiu kaip tu, bet tik yra keliais laipteliais aukščiau, labai gera stiebtis link jo, nes matai viską realybėje. O Urantijos knyga yra tik žemėlapis kelio link Tėvo, o nueiti jį reikės patiems ir patirti visus nuotykius kelyje reikės patiems :)
Koan: tai ir eik pati neieškodama kas palengvins kelionę
emipetras: Kai šalia yra geras ir mielas žmogus , iš tiesų , labai puiku ir viskas gerai sekasi . Tačiau , ar jūs numanote kam duotos tos įvairios provokacinės mintelės , kurios vis neduoda ramybės mūsų sąmonėje . Oi gal tą ne taip pasakiau , oi gal tą ne taip padariau ? Ir iš viso , o ką gi apie mane pagalvos žmonės . Tai visai normalu ir pagirtina , kad tokios mintys dažnokai pasisukioja mūsų prote . Tai mūsų dvasinio augimo mintys , tai mūsų dvasinio augimo stimuliatoriai , kurie sujudina ramybės vandenis . Ramybė nepaprastai gera ir naudinga savijauta , tačiau kartais galima ir pramiegoti daug stimuliuojančių mūsų protą ir sielą mums naudingų veiksmų . Tik nereikia nieko perdozuoti , viską naudokime su saiku ir su meile ir ramybės būsenos vis dažniau aplankys mus , negu tos nepasitenkinimo savimi mintelės . Ir iš viso , savęs negalima niekada teisti . Galima priimti tIk tokį sprendimą - ,, Atsiprašau , atleisk , ačiū . Aš tave myliu '' ir daugiau nedaryti to , kas tave morališkai , fiziškai , psichologiškai žlugdo . Jeigu iš tiesų tai žlugdo , nes dažniausiai mus bando žlugdyti tik mūsų psichinės fobijos . Todėl svarbiausia kiekvienam , visada būti nuolatiniame vidiniame džiaugsme ir tegu tai , iš mūsų , net spinduliuoja į aplinką , visiems tiems ir geriečiams ir blogiečiams , kurie atsiranda šalia mūsų , su kuriais bendraujame , kontaktuojame , mylime , baramės ir vėl susitaikome . Dovanokime visiems tai , ką veltui gauname iš aukštybių . O šitų dovanų gauname kiekvienas , tik reikia labai įdėmiai pamąstyti .
VaidasVDS: Jolanta, stiebtis link Dievo yra pagirtina, bet stiebiantis link žmonių galima labai suklysti. Štai aš esu aš. Emilis yra Emilis. Tu esi tu. Kiti yra kiti. Ir visi mes esame skirtingi, o štai Dievas yra tik vienas ir tik toks, koks yra. Kaip sakiau mokytis reikia iš Knygos. O Knyga siūlo gyvenimo mokytis tokiu būdu Mirtingieji visuose dvasingumo etapuose ir visuose pasauliuose Jėzaus asmeniniame gyvenime gali surasti tai, kas juos sustiprins ir įkvėps, kada jie žengs į priekį iš žemiausių dvasinių lygių į aukščiausias dieviškąsias vertybes, nuo viso asmeninio religinio patyrimo pradžios iki pabaigos. Taigi ne veltui Urantijos Knyga taip detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą ir mokymus ir labai įvairiose situacijose. Reikia tik jas susirasti ir stengtis elgtis taip, kaip gyveno ir mokė mūsų visatos valdovas. Bet tik nereikia įsivaizduoti, kad tu turi kažkokią misiją. Urantijos Knyga iš esmės yra nauja žmonijos misija - 5 epochinis apreiškimas, o kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tik kiekvieno žmogaus gyvenimas, siekiant į šį pasaulį įnešti kuo daugiau tiesos, gėrio ir grožio...
a k: Koks kvadratinis protas, kaliko-zubrylos psichologija, suprakaitavęs smulkmeniškumas, apsidraudėliška laikysena, klaidinantys patarimai
Jolanta: Vaikui aš pritariu, negali būti geresnio pavyzdžio už Kristaus gyvenimą. Taip Vaidai, vakar kalbėdama su vinu iš Urantų tą patį pasakiau, Kristaus gyvenime aprašyta viskas, nuo paprasto žmogaus gyvenimo, šeimos tėvo (juk jis toks buvo nors ir netikras, savo broliams ir seserims), kaip šeimos nario iki Dievo pasiuntinio. Ir bandymas irškoti jo gyvenime bent menkiausių dėmių uždeda pačią didžiausią dėmę tam pačiam žmogui. Bet Vaidai, atsakyk į vieną klausimą, kodėl tu esi čia, šiame forume, ar tik dėl švėtėjiškos veiklos, ar iš tiesų tau reikia bendraminčių, palaikymo, gal išsakymo savo sukauptos patirties. Gal kiekvieno žmogaus psichika reaguoja skirtingai, na taip, juk psichologijoje yra tiekie dalykai kaip intravertiškumas ir ekstravertiškumas. Taip kaip esu totali ekstravertė, biologiškai negaliu būti viena su savo mintimis, nes jos tada ritasi žemyn, o pačios šauniausios mintys ateina bendraujant, čia ne mano tik asmenybės bruožas, paprasčiau yra intravertams, nes jie gyvena savo vidiniame pasaulyje. Todėl gal ir natūralu, kad vieni siūlo būti pačiam su savimi, o kitiems, tokiems kaip aš reikia žmonių, diskusijų, bendravimo rūpimais klausimais. Tai deje paprasta fiziologija, kurios paneigti negali, turi tik ją įvaldyti ir padaryti taip kad ji netrukdytų :) Tačiau kas liečia Kristaus gyvenimą, jis tikrai yra vienintelis tikras įkvėpimo šaltinis, vienintelė kelrodė žvaigdė, viebibtelis kažkada buvęs gyvas pavyszdys kaip žmogus turi orentuoti savo gyvenimą, žinoma kiekvienas kitaip, nes ne vienodos mūsų tiek fizinės, tiek pasichinės, tiek dvasinės savybės.
a k: visų pirma, pavyzdžiai prasmingi tada, kai iš jų mokomasi, bet kai jais sekama –nonsensas. Dar blogiau, kada pavyzdys tampa “vienintelis“. Ir visiškas absurdas, kada “vienintelis“ tampa asmuo-individas, ar tai dieviškasis, ar tai žmogiškasis.
Jolanta: Šiandien yra noras diskutuoti :) atleiskit jei tai erzina ką :) Iš dalies esi teisus, taip pavyzdys puiku kai tu suvoki savo siekiamybę ir bandai kažką sanyje keistis ar laip sako a.k. mokintis. Iš aklo mėgdžiojimo mažai naudos, tai tiesa, nes neturint tų pačių charakterio savybių to pačio gyvenimo suvokimo tai daugiau gautusi parodija nei tobulinimo procesas, bet....neturint pavyzdžio, nežinant savo siekiamybės juk galima lengvai užsirutulioti savo blogajame ego, kai tavo supratimas tampa idialiuoju "aš" ir jis yra tavo supratimu absoliučiai tobukas, taip prarandamas kritinis mąstymas, gal tiksliau kritinis savojo "aš" vertinimas, kad žmogų sustabdo nuo žengimo tolyn, atba kai sako Urantijos knygoje "aukštyn į vidų". Kai pavyzdys tampa vieninteliu.....na su žmogiškuoju pavysdžiu sutikčiau, nes iš tam tirų žmonių galima puikiai mokintis tam tikrų savybių, bet ne visumos. Dėl Dieviškojo pavyzdžio norėčiau prieštarauti. Dievisškas pavyzdys yra realiai iki galo mums nepasirekiamas, todėl čia negresia suabsoliutinimo ir kažko mėgžiojimo, tai tobulas pavyzdys, kuris visada suteiks progos tobulėjimui. Žinoma manau kad neprotinga būtų užsibrėžti tapti tokiu kaip Kristus, bet kiekvieną dieną stengtis panašėti į jį manau kad protinga. Vėl.....ne visi turi genėjimą suvokti priežasties pasekmės dėsnį ir aklai stengiantis pamėgdžioti kad ir Kristų, labai greitai gali nusivilti rezultatais, nes dažnai tikintis kažko naudingo apčiuopiamai žmogus pakliūna į aklavietą, juk taip stengėsi, o rezultate tik tapo vienišesnis o gal ir skurdesnis. gal ir teisus a.k. jei bus daroma net patys gražiausi dalykai be sveikos nuovokos, jie gali atnešti destrukciją,
VaidasVDS: Tik dieviškas pavyzdys yra vienintelis, tinkamas mokymuisi. Nors tam a k ir labai nepatinka citatos , aš pacituosiu Bet nedarykite klaidos: Kristus Mykolas, nors iš tikrųjų buvo dualios kilmės būtybė, bet nebuvo dviguba asmenybė. Jis nebuvo Dievas, susivienijęs su žmogumi, bet, vietoje šito, jis buvo Dievas, įsikūnijęs žmoguje. Ir visą laiką jis buvo kaip tik tokia sujungta būtybė. Vienintelis besivystantis faktorius tokiame nesuprantamame ryšyje buvo (žmogiškojo proto) besivystantis savimoningas šito fakto, jog yra Dievas ir žmogus, suvokimas ir pripažinimas. Kristus Mykolas netapo Dievu palaipsniui. Dievas netapo, Jėzaus žemiškajame gyvenime kažkuriuo gyvybiškai svarbiu momentu, žmogumi. Jėzus buvo Dievas ir žmogus – visada ir visiems laikams. O štai sekti žmonėmis, ypač piktais, kerštingais ir nuolat viskuo nepatenkintais, tai jau tikras absurdas. Todėl geriau mokytis iš dieviško pavyzdžio Šita pačia proga Mokytojas šiai grupei kalbėjo apie pageidavimą turėti gerai subalansuotą charakterį. Jis sutiko su tuo, jog didžioji dauguma žmonių turi atsiduoti tam, kad įsisavintų kokią nors profesiją, tačiau jis smerkė bet kokią tendenciją į per didelę specializaciją, į tai, kad žmonės būtų siauro mąstymo ir riboti gyvenimo veikloje. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, jog bet kokia dorybė, jeigu ji pasiekia kraštutinumą, gali virsti yda. Jėzus visada skelbė savikontrolę ir mokė nuoseklumo – proporcingo gyvenimo problemų suderinimo. Jis nurodė, jog per didelė užuojauta ir gailėjimas gali degeneruoti į rimtą emocinį nestabilumą; jog entuziazmas gali peraugti į fanatizmą. Jis aptarė tai, kaip vieno iš buvusių jo bičiulių vaizduotė jį nuvedė į įsivaizduojamus ir nepraktiškus užsiėmimus. Tuo pačiu metu jis perspėjo juos, jog dėl per daug konservatyvaus vidutiniškumo kyla nuobodybės pavojus. Ir tada Jėzus aptarė drąsos ir įtikėjimo pavojus, kaip kartais nemąstančias sielas jie nuveda į nutrūktgalviškumą ir perdėtą pasitikėjimą savimi. Jis taip pat parodė, kaip išmintingumas ir įžvalgumas, kada nueina per toli, veda į bailumą ir nesėkmę. Jis liepė savo klausytojams siekti savitumo, tuo pačiu metu stengiantis išvengti bet kokio polinkio į ekscentriškumą. Jis ragino rodyti užuojautą be sentimentalumo, pamaldumą be apsimestinio religingumo. Jis mokė gilios pagarbos, kuri būtų laisva nuo baimės ir prietarų.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû