Форум » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) » Ответить
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
Fredas: Džiugu,kada žmogus turi laiko pasidalinti savo samprotavimais,išmastymais,įžvalgomis,.. belieka tiktais palinkėti visiems gero skaitymo,gerų minčių,..ir žinoma sekmės visame-kame !
Jolanta: Sveiki, noriu pasidalindalinti įspūdžiais skaitant toliau Urantijos knygą, baiginėju antrą dalį esu perskaičiusi 600 puslapių, toje dalyje kurią jau perskaičiau įspūdžiai labai įvairūs, ir džiugu ir gera ir liūdna ir pikta kartais būna, tačiau niekur negalėjau būti abejinga. Stebiu ir save, matau kaip mažėja mano ego, kaip ateina suvokimas, kad Dieviška prasme esu tokia maža ir nereikšminga, bet kartu mylima, kaip ir visi mes. Kiek pastangų dedama kad mus išsaugotų. Sunku paminti savo kvailai žmogišką išdidumą, juk tiek metų buvo skiepyta, kad mes čia didžiausi, svarbiausi, protingiausi ir t.t. o kai pasirodo, esame tik mažos dulkytės visatoje, kurios gali tapti ryškiomis asmenybėmis, bet gali ir netapti. tada lyg ir norisi pradėti bijoti ir nuosekliai viską vykdyti kas parašyta, kad gal kas pamatys, pastebės ir galėsiu toliau eiti dvasinės karjeros etapais, bet po to save sustabdžiau. Stop moterie, dar tada kai nežinojai noeko apie Urantijos knygą, kai aplamai nesidomėjai jokia religija, turėjai tvirtą tikėjimą, kad visi veiksmai turi būti paremti nuoširdumu, kartais jie net logikai prieštaraudavo, pasverdavau tik tiek ar jie nekenkia kam ir tiek. Ir tai tave atvedė iki tokio taško, kodėl dabar kai turiu suvokimo dalį, žinių, pojūčius turiu įsileisti baimę. Gal susigulės viskas dar, manau kad mano vidinis aš kovos su baimės grėsme ir viskas bus gerai, tik pačiai keista kad ateina tokios mintys. O gal gerai, gal tai tik vaistas prieš buvusią didybės maniją. Šiai dienai noriu tik pasakyti "Dieve, myliu tave ir pasikliauju tavimi", nebenorisi mastyti kas gerai o kas blogai, kuris kelias teingesnis, kurios mintys brandesnės. Galiu tik pasikliauti Tėvu ir leisti vedamai per šį gyvenimą. Bet gyvenimas nuo to manau kad netaps mažiau spalvingas. Na pažiūrėsim kad darysis toliau :)
VaidasVDS: Jolanta, kuomet perskaitai Urantijos Knygą, tuomet tik pradedi savo realaus dvasinio nubudimo kelią. Bent jau mane Urantijos Knyga tikrai išmokė atsikratyti visų baimių. Tačiau yra vienas toks efektas, kuris, kaip pastebėjau, pas kai kuriuos vėliau pradeda reikštis neigiama prasme. Išstudijavęs Urantijos Knygos dokumentus, žmogus gali beveik suvokti paties Dievo požiūrį į žmogų ir į visatą. Tu teisingai pastebėjai, kad žmogus faktiškai yra dulkelė dideliame dvasiniame, morontiniame ir materialiame pasauliuose. Bet, turėdamas beveik dievišką suvokimą, žmogus gali pradėti sudievinti patį save ir tą padaryti gerokai per anksti, bent to daryti tikrai nereikia šiame pasaulyje. Yra ir kita problema - tu gauni labai didelį kiekį naujų ir labai gražių bei prasmingų dvasinių žinių, o tuomet tarp tavęs ir kitų žmonių atsiveria vos ne dvasinė praraja. Štai čia jau reikės labai didelės išminties, kaip tą prarają ne didinti, o mažinti. Bet kokiu atveju sėkmės tau, toliau studijuojant...
Jolanta: Vaikdai, Tur būt aš kažko nesupratau, tačiau kiek iki šiol skaičiau, tai supratau, jog žmogus tampa tobulas tik Prie rojaus vartų, iki tol jis yra labai toli nuo Dieviško suvokimo. Viso kelio esmė tai siekis Dieviško tobulumo. O tai juodas darbas, tiek čia, tiek anapus. Nežinau kaip kitiems, bent man, tai kuo toliau skaitau, tuo mažiau noriu kažką kitą komentuoti. Juk esu pačiame suvokimo dugne žiūrint iš Dieviškosios pozicijos. Ir tada kyla klausimas, jei jau negaliu pasikliauti savo suvokimu, nes jis esu tikra yra dar labai primityvus, kuo galiu pasikliauti.....Kitais....o iš kur žinoti, kad kiti neklysta labiau nei aš? Juk per visą tą kiekį informacijos, kiek perskaičiau yra visur akcentuojama žmogaus laisva valia, jei jau žmogus turi laisvą valią priimant sprendimus, tai jis tuo pačiu turi prisiimti ir atsakomybę už savo sprendimus. Jei jau prisiimu atsakomybę už savo amžinybę ar ne, turiu realiai suvokti ką darau, kodėl darau. Šiai dienai mano sprendimas yra pasitikėti tik savimi ir savo būsena, stebėti save, kaip priimu vieną ar kitą informaciją, kiek ji manyje nusėda, kiek keičiasi požiūris į vieną ar kitą faktą, ir kaip tu sakai Vaidai, kiek dingsta ar atsiranda baimės. Pasikliauti kuo kitu....juk tai tas kitas savo patyrimų dėka įgavo savo suvokimą, o jei juo pasikliausiu, tai aš netenku patyrimų, o kiek skaičiau dar vienas kas labai svarbu žingsniuojant dvasiniu keliu tai savi patyrimai. na ir sudėtinga viskas. Niekas čia nepadėta ant lėkštutės.
VaidasVDS: Jolanta, tapti tobulu ir galėti beveik suvokti paties Dievo požiūrį į žmogų ir į visatą yra dvi skirtingos prasmės. Tu esi teisi, kad tapsime tobulais tik prie Rojaus vartų. Ir čia mes tik pradedame savo kelią link tobulumo. O mus čia veikia visa eilė įvairiausių faktorių, tokių kaip paveldėjimas iš tėvų, visuomenės aplinka, augimas ir auklėjimas šeimoje, mokykla, darbo aplinka ir t.t. Viso to suderinimas ir harmonizavimas priklauso nuo kiekvienos asmenybės individualių pastangų bei patyrimų. Neskubėk su pasikliovimu kitais, tą vėliau atsirinksi, nes bent mano nuomonė keitėsi jau ir po Knygos perskaitymo. Be to tikrai sunku išlaikyti visą Urantijos Knygos informaciją galvoje, nes jos yra labai daug. Bent jau aš nuolat tą informaciją patikrinu. O dėl galėjimo suvokti paties Dievo požiūrį į žmogų, tai čia gal jau nuo kiekvieno asmens suvokimo priklauso. Kuomet aš bandau tą daryti, tai kai kurie žmonių veiksmai kelia juoką, dėl kai kurių norisi labai apgailestauti, o kai kurių iš viso nesinori matyti. Bet visada malonu, kuomet žmonės pradeda geriau suprasti vieni kitus ir bendrauti draugiškai ir supratingai...
Jolanta: Skaitant šią knygą man pasidarė baisu, baisu todėl, kad realiai suvokiau jog noekuo negaliu kitam žmogui padėti, nei artimiesiems, nei svetimėms. Žmogus juk turi pats suvokti ir priimti sprendimus, o kaip priimti sprendimus kai nesuvoki, o kaip suvokti jei nežinai, o kaip sužinoti jei atmeti tai ko nesuvoki. Einu gatve ir stebiu žmones, mastau, kokiomis viltimis gyvena, apie ką svajoja, dėl ko liūdi ir protu suprantu, kad jie visai kitaip mato pasaulį, tai nėra nei blogai nei gerai, kitaip dar ne blogiau, bet tada pradedu galvoti, kiek juose reiškiasi Dieviškoji dalelė, o jei ir nesireiškia tai ar gali ji pasireikšti, o jei gali pasireikšti tai kokiu būdu reikia sujudinti žmogų, o ar tai aplamai kito žmogaus valioje. kartas nuo karto taip mąstant norisi užsidaryti vienatvėje. bet toks egoistinis atrodo tada tikslas siekti tobulumo, taip neįdomu gyventi tik dėl savęs. Prieš niolika metų, kada religijomis aplamai nesidomėjau galvodavau, kokie keistuoliai yra religingi žmonės, na tada gal atkreipdavau dėmesį į vienuolius. Gyvena atitrūkę nuo pasaulio ir nesidžiaugia juo. Apie kokį tada džiaugsmą galvojau, apie baliukus, linksmybes ir t.t. O juk kiti dabar irgi taip pat gali mąstyti. Perskaičiusi skyrių apie Liuciferio maištą pasidarė dar baisiau, kad žmonės yra supainioti, tokia buvau ir aš, gal dalinai dar ir dabar esu, kiek yra jų kaltės kad jie esuvokia kas yra kas. Na taip, tokiems žmonėms irgi duodamas šansas, tik vėliau, čia tikrai gera žinia. O tas pyktis kuris buvo pasireiškęs perskaičius pirmą dalį dėl savo mažumo jau išnyko, ir šią minutę man patinka kad esu čia, kad galiu patirti tą augimo džiaugsmą, manau kad to dėka dar bus labai daug atradimų ir tikrai neatiduočiau savo likimo nė už jokios Dieviškos būtybės likimą. Tik va, kol kas sunku priimti tai kad negali įtakoti kitų ir jiems padėti. Kita vertus juk įtakodama kitus ir jiems padėdama gal būt atimtume jų patyrimo džiaugsmą :) tur būt viskas gerai, tik reikia laiko susigyventi su naujomis mintimis.
VaidasVDS: Jolanta, žinau, kad šiuo metu skaitai 3 Knygos dalį. Tai šiek tiek kontroversiška (mokslo ir istorijos atžvilgiu), bet labai puiki Knygos dalis, kurioje gausu išminties. Norėtųsi, kad pasidalintai savo dabartiniais įspūdžiais.
Jolanta: Perskaičiau jau trečią dalį. gavau labai daug ir įvairios informacijos. Visa ką skaitau vertinu per jau įgytą patyrimą, bei atsitikimus. Ir labsi krita skaityti apie būtybes kurios vienaip ar kitaip bet labai akivaizdžiai įtakojo tavo gyvenimą. Labai nustebino tarpinių būtybių veikla. tai ką aš anksčiau priskirdavau angelų veikimui dabar panašu kad taip reikšdavosi tarpinės būtybės, o tai ką anksčiau priskirdavau likimo ženklams, akivaizdu kad tai angelų sukuriami įvykiai kurie pakreipia gyvenimą viena ar kita linkme. Tai ką anksčiau laikiau stebuklais dabar tai atrodo paprasti tam tikrų būtybių veikimas. Toliau skaitant skyriaus pabaigą buvo parašyta, kad žmogaus gyvenimas ne būtinai projektuojamas lengvas, jis projektuojamas toks koks labiausiai skatintų žmogaus tobulėjimą. Ir kai realiai galvoji, juk mūsų tikslas tai susiliejimas su Tėvu, o žemiški buitiniai žaidimai įgauna vaikišką prasmę. Ką pamilau skaitydama tai minties derintojus, tie šaunūs ir įkalinti mūsų prote sutvėrimai taip sunkiai skinasi kelią į mūsų sąmonę, kad darosi jų gaila, kaip dažnai mes juos nuviliame, juk mūsų tobulėjimas įtakoja jų kelią, jei mes eisime dideliais žingsniais link įviesos ir jų kelias link susiliejimo sitrumpės. Ir tikrai darosi pikta dėl to gyvulinio proto kuris yra manyje ir iškelia į paviršių vis naujus arba suaktyvina senus gyvulinius norus, kurie trukdo tobulėjimui. Tačiau vienu metu labai susimasčiau kad skaitydama neatitrūkčiau nuo gyvenimo. Ta rina tarp sveikos nuovokos ir kai pradedama informaciją priimti jau liguistai perdėtai manau yra labai trapi ir reikia labai save stebėti kad šios ribos neperžentum. taip kaip Urantijos knygos skaitytojai mokosi švieos pamokų savarankiškai, nes kol kas nėra sukurta mokyklų, kaip nuo atskiro suvokimo taško geriausiai eiti link šviesos, mes dažnai einame su visu gyvuliniu protu tikėdami, kad malda viską padarts už mus. gal būt...gal būt malda atvers akis į suvokimą kaip ir kada turime elgtis, bet tai sunkaus patyrimo kelias, kada klumpama ir kylama. stebimasi, kodėl daug meldžiantis nėra reikiampo rezultato. Skaitydama Urantijos knygą suvokiau vieną dalyką, kad ši knyga pasako faktus tik tiek, o kelius kaip pasiekti tikslą jau reikia rinktis patiems, kokie jie.....nežinau.....neradau nė vieno kuris pilnai atitiktų Urantijos knygą, o jei ir yra tai neišbaigti su labai dideliomis spragomis naujai kylamčiam žmogui.
Jolanta: Yra du keliai, asmeninio patyrimo kelias, jis tiesus ir žmogus jei žino koks jis yra ir eina ir mokytojo kelias, čia jau naivu galvoti, kad gali pasitelkti asmeninio patyrimo kelią, nes starinis etapas pas kiekvieną būną kitoks, ir net jei ir bando atkartoti mokytojo patyrimą, lieka spragų, todėl mokytojas yra ne tas kuris žino tiesą, o tas kuris tą tiesą gali adaptuoti prie mokinio suvokimo ir bandydamas žingsnelis po žingsnelio eiti link tos šviesos kurį turi pats mokytojas. Deje kol kas tokio mokytojo aš nesutikau ir man labai trūksta jo. Skaitydama Urantijos knygą supratau, kad visos religijos gavo tos tikrosios šviesos atskirą dalį, bet jos gavo visos. Ir pradėjau galvoti, apire krikščionybę, Budizmą, Judaizmą ir t.t. Juk visų jų filofija nėra taip toli nuo gyvojo tikėjimo. Taip ritualai duoda stabmeldiškumą, tačiau pirmiausia įvedus gyvają maldą ir aiškinant kas tai yra, stabmeldiškumas pats savaime dingtų, tačiau tik tada jei religija atliktų tikrąją funkciją, tai žmogaus vedimą į šviesą, o ne gyvulinio proto misiją, žmonių valdymą.
Jolanta: O nuliūdino tai, kad suvokiau koks nereikšmingas mano gyvenimas, galiu spardytis kiek noriu, kovoti su sunkumais, daryti karjerą, stengtis būti laiminga šeimoje, mano gyvenimas nieko nevertas jei neugdysiu savęs. Visi pasaulio finansų, karjeros, garbės, populiarumo nugalėjimai yra visiškai nuliniai prieš nugalėjimą bent vienos gyvulinio proto įtakojamos savybės. Ir vienišumas, keliautojo į švesą vienišumas, tai mane labai gazdina, bet jau dabar matau, kad tikrai, kaip sakė Algimantas, šis kelias yra vieno kelias, nes dviejų tokių pačių nįra. tai mane labai gazdina. Urantijos knyga sudėliojo viską į savo vietas, viskas taip aišku ir nuoseklu, niekas niekur neiškrenta iš konteksto, tačiau kalbant apie save, suvokiau tai, kad pas ane labai mažai vidinių resursų, kad galėčiau tvirtai eiti šiuo keliu. O kur gauti tų vidinių resursų.... tik malda......kas žino, bet juk tai ne mano būdui pasyviai kažko laukti, sunkiausia tai nieko nedaryti ir laukti malonės, kol kas tai man nepakeliama. Todėl ir pagalvoju apie rytų mokyklas, kurios man nieko neišmanančios apie nuomone, stiprina žmogaus savajį aš, kad šis tvirtai galėtų eiti gyvuoju kelius. Pildo žmogaus vidinius resursus, kurie žmogų padaro tvirtą savo kelyje. Nieko šioje žemėje nėra nereikšnngo. Viskas turi savo esmę ir prasmę, tik klausimas ar į tą prasmę mes žiūrime Tėvo žvilgsniu ar gyvulinio proto žvilgsniu.
Jolanta: Ir žinau kad viskas priklauso nuo mano laisvos valios, tik aš galiu apsispresti daryti vieną ar kitą veiksmą, tik aš galiu apsispręsti eiti vienu ar kitu keliu, tik aš priimu sprendimą leisti mano sprendimus įtakoti gyvuliniam protui ar bandyti pasiekti Dievišką protą. Bet tai mano kova. Žinau kad ji šioje žemėje nesibaigs, kad ji tesis ir morontiniame pasaulyje, gal tenai viskas gražiau ir švelniau bet vis tiek ir tenai bus mano pasitinkimas mokintis ir kovoti su savo nešvariomis priemaišomis ir gryninti save iki Dieviškos šviesos ar leisti nešvarumams valdyti. jei žmogus turi pasyvų charakterį, ko įtakoje galvoje kad užtenka pasimelsti ir problemos pačios išsispręs tokį charakterį jis nusineš ir po mirties. Niekur mielieji mes nedingsime, ar dabar ar vėliau bet turėsime parodyti tvirtą apsisprendimą eiti link švieos, turėsime išsivalyti iš gyvulinių apnašų ir tai turėsime padaryti patys, niekas už mus to nepadarys. Kur lengiau tai padaryti čia ar jau morontiniame pasaulyje.....nežinau. Tik tai ką jau čia padariau, to nebereikės kartoti. Tai va mielieji, mūsų gyvenimo esmė IŠNAUDOTI LAIKĄ VISĄ IKI PASMUTINĖS MINUTĖS SAVĘS VALYMUI NUO GYVULINIŲ APNAŠŲ IR MOKINIMUISI GARBINTI TĖVĄ. Šviesa yra taip toli, ji mums nesuvokiamai tobula, mes negalime net bandyti įsivaizduoti ko ir kiek mums reikės dar išmokti, kas šiai dienai mums atrodo tobula, pakilus vienu laipteliu aukštyn gali pasirodyti visiškai netobula ką vėl turime išvalyti iš savęs. Todėl lengvindami sau užduotį padarykime viską ką galime čia žemėje, kai yra duodamos mums sąlygos žemiškos susidoroti su žemiškais netobulumais.
Jolanta: Viską aiškia suvokiu, bet man labai trūksta mokytojo, tos palaikomosios ugnies, kuri neleistų mano vidinio ryžto ugniai užgesti, o ji labai prigesta kai lieka pati viena vėjyje pleventi. Save įsivaizduoju kaip vaiką, kurį mama moko maitintis materialiuoju maistu, kad palaikytų gyvybę, man reikia mokytojo kuris mane mokintų maitintis Dieviškuoju maistu kad išlaikyčiau dvasinę gyvybę, ne vieną kartą pamaitintų, o mokintų maitintis. O gal tai paprasčiausias tingėjimas ir baimės prisiimti pačiai tsakomybę už save, gal tai savęs nuvertinimas, manant kad esu netobula ir nesusidoriu, kad reikia tvirtos rankos kuri paspaustų ir neleistų atsitrauti. Tai va mielieji, perskaičiusi tris skyrius esu tokioje dvasinėje būsenoje. Ar ji kis, pažiūrėsime. Tik žinau kad visos gerovės esmė, tai Dvasinė tvirtybė, ji pagrindinid ginklas kovoje su materialiojo pasaulio netobulumais, ji paguodžia kai pasifaro liūdna ir nepakeliamai sunku, ji suteikia jėgų eiti per ugnį ir vandenį, neturint dvsinės tvirtybės visas mūsų dvasinis patyrimas tai tik kortų namelis kuris sugriūna didesniam vėjeliui padvelkus.Todėl labai norėčiau stiprinti savo dvasinę tvirtybę.
Jolanta: Ir dar, šiai dienai turiu išmokti garbinti Tėbą, ne garbinimo žodžius sakyti, nors ir to nemoku, nes iki šiol buvo tik prašymo malda. tačiau dar išmokti pajungti prie žodžių atitinkamas mintis, emocijas, jausmus, kurie sukelia atitinkamą būseną. Šiai dienai man išeina tai neplanuotai, kai kur nors einu ir pradedu spontaniškai, visiškai negalvodama garbinti, tai fantastiškas jausmas, tačiau tai daryti sistemingai, planuotai ir stabiliai nemoku. Turiu pradėti nuo pradžamokslio.
Rantulija: Saunuole Jolanta.Susipazinai su Urantijos Knygos dokumentu turiniu;suvokiai pagrindines prasmes.Galvodama apie savo dvasini augima visus nuogastavimus patarciau issakyti Tevui-Rojaus Trejybei;issakyti,kaip paciam geriausiam draugui.Nustebsi, kai patirsi Jo gyva veikima savyje;gausi tau negirdetus, niekur neskaitytus atsakymus i pateiktus klausymus.Nera pasaulyje tokio Zmogaus-Mokytojo,kuris labiau pazinotu tavo vidini pasauli,tavo,dar tokia maza siela.Todel kiekvienas ir turime Tevo Dvasios fragmenta- Minties Derintoja.Tik gyvai bendraudama su Visuotinio Tevo Dvasios Dalele tu igausi PATIRTI;GYVOJO DIEVO TEVO-ROJAUS TREJYBES patirti.Tuo paciu metu tu padesi vystytis Ketvirtajai Dievybei-PATIRTINEI DIEVYBEI-AUKSCIAUSIAJAI BUTYBEI;JINAI savyje akumuliuoja VISU tvariniu PATIRTI. Gero vejo tau Jolanta. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, na pas tave ir tempai... Bet būk atidi, kai ką priminsiu, nes garbinimo mokytis yra neįmanoma, nes tai yra natūrali Dievo ieškančio žmogaus tam tikra būsena Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtumę ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių.
VaidasVDS: Irena, aš suprantu, kad terminą "Tėvas-Rojaus Trejybė" sukūrė Algimantas. Bet yra akivaizdu, kad tai neteisinga. Tėvas yra tik Rojaus Trejybės pirmasis asmuo - Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybė. Rojaus Trejybę taip pat sudaro ir kiti du asmenys - Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia. Aš tik vieno nesuprantu, kam Algimantui prireikė iškraipyti Urantijos Knygą, o kiti, tarsi akli, to nepastebi. Aš kol kas turiu tik vieną kiek logiškesnį paaiškinimą iš Urantijos Knygos Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus
Rantulija: "Kaligastija,jusu atskaluniskas Planetos Princas,tebera Urantijoje laisvas,kad testu savo piktybinius keslus"... Na gi, na gi, mielas Vaidai VDS, jeigu galima, nuo tavo pateiktos citatos truputi placiau. Pvz: atmeskim ta zinia,kad 1985 metais Liuciferis,Kaligastija,Daligastija ir kiti maisto vadovai ir dalyviai Dienu Senuju nuosprendziu buvo sunaikinti. Tuomet ar ne ketvirtoje Urantijos Knygos dalyje kalbama,kad po Jezaus is Nazareto nuzudymo ir po JO prisikelimo visi maisto vadovai yra IKALINTI musu Satanijos Sistemos Tevo Pasaulyje,ir,kad zemesnes angeliskos kategorijos Tvariniai nelabai noriai sutinka buvusiems maistininkams patarnauti ju kalinimo vietoje. Gal as klystu,tiesiog as dar nesugebu taip greitai surasti citatas Urantijos Dokumentuose. Jeigu tiketi mano buvusia dvasine vadove Jezaus Bernadeta,tai 1985-1986 metais jinai buvo tame kalejime,kuriame kalejo Liuciferis ir kalbejosi su juo. Tuo metu musu visai grupei jinai apibudino ikalinimo vietos aplinka. Jeigu turi laiko ,placiau paaiskink. Visiems linkiu geros dienos . Su meile, Irena.
emipetras: Miela Irute , tuos žmogiškus kliedesius apie KALIGASTIJOS sunaikinimą , girdėjau jau 2000 metais , iš Rusijos aiškiaregių , kurie šį procesą vadino visai kitaip , tačiau esmė buvo panaši . Dvasiniame lygmenyje , pradedama atstatinėti , tai kas per amžius čia buvo sugriauta ir paslėpta . Tai neva atlieka visa krikščioniškos bažnyčios Šventųjų pranašų komanda . Algimantas iškėlė savo versiją , kaip nuleistą jam dievišką žinią . Aš manau , kad tuo klausimu yra daug spekuliacijų , nes nei vienos versijos , nei vienas žemiškasis mirtingasis niekada nepatikrins . Nemanau , kad su tokio lygio aborigenais , kaip žmonės , konsultuotusi ir tartusi dieviškosios dangiškosios Dvasios , kur geriausia įkalinti prasižengusią dvasinę asmenybę . Manau , kad viskas yra taip , kaip parašyta Angelų ir Dvasių Urantijos knygoje , jeigu tik mūsų gyvulinis , gamtinis protas , sugeba suprasti tai kas ten parašyta . Tikrai nemanau , kad žmogaus protas gali turėti tokias dvasines įžvalgas , kad pranoktų dvasinių asmenybių protą ir jo toleregiškumą . Jeigu mes šią knygą priimame kaip iš tiesų tikrą APREIŠKIMĄ , tai šviesiau ir aiškiau , dar nei vienas protas šioje Žemėje , nieko geresnio nepasakė . Todėl ir toliau , aš į visus žmonių aiškinimus , žiūriu atidžiai . Prašau ir į mano aiškinimus žiūrėkite atidžiai ir nepriimkite tai už konstantą .
VaidasVDS: Irena, Kaip septintojo gyvenamojo pasaulio gyventojas, jūs galite patekti į septintąjį pereinamąjį pasaulį, Visuotinio Tėvo sferą, ir jums taip pat yra leidžiama aplankyti Satanijos kalėjimo pasaulius, supančius šitą planetą, kuriuose dabar yra įkalintas Liuciferis ir didžioji dalis iš tų asmenybių, kurios pasekė juo maište prieš Mykolą. Mykolas, po to, kada priėmė Nebadono aukščiausiojo suverenumo valdžią, Dienų Seniesiems pateikė peticiją, kad gautų sankciją visas asmenybes, susijusias su Liuciferio maištu, laikyti internuotas tol, kol bus pateiktas supervisatos tribunolų nuosprendis byloje Gabrielis prieš Liuciferį, kuri buvo įtraukta į Uversos aukščiausiojo teismo dokumentus beveik prieš du šimtus tūkstančių metų, kaip laiką skaičiuojate jūs. Kas susiję su sistemos pagrindine grupe, tai Dienų Senieji patenkino Mykolo prašymą, bet su viena išimtimi: Šėtonui buvo leista periodiškai lankytis pas atskalūniškus princus puolusiuose pasauliuose tol, kol tokie atskalūniški pasauliai priims kitą Dievo Sūnų arba tol, kol Uversos teismai turėtų pradėti Gabrielio prieš Liuciferį bylos svarstymą. Šėtonas galėjo į Urantiją atvykti, kadangi jūs neturėjote pastoviai gyvenančio Sūnaus – nei Planetos Princo, nei Materialiojo Sūnaus. Makiventa Melkizedekas nuo to laiko buvo paskelbtas Urantijos Planetos Princu vicegerentu, o pradėtoji byla Gabrielis prieš Liuciferį davė ženklą laikinųjų planetinių režimų pradžiai visuose izoliuotuose pasauliuose. Tas yra tiesa, jog Šėtonas tikrai periodiškai lankydavo Kaligastiją ir kitus nupuolusius princus iki pat šitų apreiškimų pateikimo momento, kada įvyko pirmasis Gabrielio prašymo dėl pagrindinių maištininkų sunaikinimo svarstymas. Dabar Šėtonas yra neribotam laikui sulaikytas Jerusemo kalėjimo pasauliuose. Paskutinysis Mykolo veiksmas prieš jam paliekant Urantiją buvo Kaligastijai ir Daligastijai pasiūlytas gailestingumas, bet jo kilnų pasiūlymą jie paniekinančiai atmetė. Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus, bet jis nebeturi absoliučiai jokios galios tam, jog įsiskverbtų į žmonių protą, negali jis prisiartinti ir prie jų sielų tam, kad jas sugundytų ar nuklaidintų, nebent jos iš tikrųjų nori būti prakeiktos jo piktybinio blogio buvimu. Iki Mykolo savęs padovanojimo šitie tamsos valdovai stengėsi Urantijoje savąją valdžią išlaikyti, ir jie atkakliai priešinosi mažesnėms ir pavaldžioms dangiškosioms asmenybėms. Bet po Pentakosto dienos šitas išdavikas Kaligastija ir jo lygiai tiek pat paniekos nusipelnęs partneris, Daligastija, yra nuolankūs prieš Rojaus Minties Derintojų ir saugančios Tiesos Dvasios, Mykolo dvasios, kuri buvo išlieta visiems materialiems kūnams, dieviškąją didybę. Taigi Liuciferis ir Šėtonas įkalinti, o Kaligastija laisvas, bet pripažįsta valdžią. Į protą įsiskverbti gal ir negali, o į pasąmonę, o per sutrikdytas ryšio grandines... Ar greitai priimami nuosprendžiai - kažkur per 100.000 metų Laikas, net ir laiko visatoje, yra santykinis: Jeigu vidutinę gyvenimo trukmę turintis Urantijos mirtingasis įvykdytų tokį nusikaltimą, kuris galėtų sukelti pasaulinio masto sumaištį, ir jeigu jis būtų suimtas, nuteistas, ir sunaikintas per dvi ar tris dienas nuo nusikaltimo įvykdymo, ar jums tai atrodytų ilgas laikotarpis? Ir vis tik tai būtų artimesnis palyginimas su Liuciferio gyvenimo trukme, net jeigu jo teisminis nagrinėjimas, pradėtas dabar, nebūtų užbaigtas per šimtą tūkstančių Urantijos metų. Ar greitai galėsime džiaugtis gerais dvasiniais ryšiais su dvasiniu pasauliu? Deja amžių amžiai baigiasi negreitai Jūs neturėtumėte užmiršti, jog dėl Liuciferio maišto du šimtus tūkstančių metų Satanijos visi pasauliai yra nugrimzdę į Norlatiadeko dvasinį uždraudimą. Ir praeis amžių amžiai, kol bus panaikintos nuodėmės ir atsiskyrimo sukeltos kliūtys. Jūsų pasaulis vis dar tebeina tokiu keliu, kuris yra vingiuotas ir su nuopoliais dėl maištininko Planetos Princo ir nusikaltusio Materialiojo Sūnaus dvigubos tragedijos. Net Kristaus Mykolo savęs padovanojimas Urantijoje nedelsiant nepašalino žemiškųjų pasekmių, kilusių dėl šitų rimtų klaidų per ankstesnį pasaulio valdymą.
Jolanta: Vaidai, tas spomatniškas garbinimas pas mane yra, bet jis ateina netikėtai, dažniausiai einant į darbą, sėdint autobuse arba šiaip iš niekur, tai jausmas kai kūnas šiek tiek aptirpsta, jauti einančias iš tavęs sroves, kažką panašaus į meilę, bet be jokio egoizmo ir neapsakomas laimės pojūtis, esi dėkinga kad yra, kad leido pažinti. tačiau juk Urantijos knygoje aprašomas samoningas garbininmas kuris atliekamas tuo pačiu metu, kada žmogus samoningai pajungia savo samonę garbininui, va to ir nesugebu, kai tik bandau samoningai pajungti gaunasi kažkokia karikatūra, mintys nuktypsta kitur, pradedi galvoti apie kažką nesamoningo. Garbinimas samoningas pavyksta kolektyviniame garbinime. Tada viskas puiku, bet turėčiau išmokti ir asmeniškai pasijungti į tą tiesioginį garbinimo ryšį.
полная версия страницы