Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
VaidasVDS: Jolanta, iš pat pradžių svarbiausias yra švarus ir šviesus protas, po to nuoširdūs norai, kad atsitiktų kas nors gera ir kad tai atitiktų Tėvo valią Ir reikia nemaišyti maldos ir garbinimo: Garbinimas yra paties garbinimo labui; malda įkūnija savojo aš ar tvarinio intereso elementą; tai yra tas didysis skirtumas tarp garbinimo ir maldos. Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtumę ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių. Tą pačią akimirką, kada į garbinimą įsibrauna savanaudiškumas, atsidavimas iš garbinimo pavirsta į maldą, ir tinkamiau iš tiesų turėtų būti nukreiptas Amžinojo Sūnaus asmeniui ar Sūnui Kūrėjui. Bet praktiniame religiniame patyrime nėra jokios priežasties, dėl kurios malda tikrai neturėtų būti adresuojama Dievui Tėvui kaip tikrojo garbinimo dalis. Sėkmės:)
Jolanta: Taip Vaidai, ilgą laiką ir aš taip galvojau. Ir tik šį sekmadienį visai netikėtai suvokiau kad malda galima pasiekti viską, jei žmogus meldžiasi nuoširdžiai. Seniai, prieš 20 metų man buvo pasakyta, prašyk ir bus duota. Tada klausiau vieno šviesasus žmogaus, gera jums postrigauti apie tikėjimą, kai pas jus jis eina iš vidaus, o ką man daryti jei pas mane tusčia, va tusčia ir tiek. Man buvo atsakyta, prašyk ir bus duota. Buvo duota, bet kodėl?????? Va tai suvoliau tik visai neseniai. Malda. net jei ir tusčia, net jei ir nieko nėra viduje, net jei ir valdo pyktis ar pagieža, melda gali padėti išvalyti apnašas, malda gali padėti pajusti, malda daug ką gali. Tik vėl žmogus gal būt tikisi greito rezultato, man reikėjo 15-20 metų kol jį pasiekiau ir dar nežinia kokiame lygmenyje, kas žino ką dar atrasiu. Kol mūsų sąmonė aptemusi ir mes negalime matyti šviesos tik nuoširdi malda mus gali priartinti prie jos, kai mes pamatome šviesą malda mes ją stipriname, kai ji sustiprėja ir pamatome grožį malda mes prašome lad jį pamatytų ir pajustų kiti. Kiek šiandien aš suprantu, kad tai galingas ginklas prieš tamsą, net tada kai mes esame tamos dalis. Čia tik vienas mažytis fragmentas, kai jau protas šviesus mes jau apsiginkluojame kitais ginklais, gali būt ir kovoje su tamsa yra kitų ginklų, bet maldos galia yra fantastiška, net tada kai mes jos nesuvokiame bet nuoširdžiai trokštame suvokti.
Jolanta: Vaidai, dar truputį mano rašliavos. Pradėjau skaityti Urantijos knygą, nedaug perskaičiau bet nuo pirmų puslapių ją pamilau. Ir iš pat pradžių suvokiau vieną dalyką, garbinimas garbinimui nelygus. Dievo neapgausi ir nepapirksi nei gražiais žodžiais, nei protingomis mintimis. Mūsų santykis su juo tai vidinis ryšys. Kiek mes norime jį palaikyti, kaip dažnai norime jį palaikyti, kodėl mes norime jį palaikyti. Tai irgi neateita šiaip iš niekur. Vidinis ryšys stiprėja mūsų valios ir pastangų dėka, kiek mes į tai investuojame laiko ir troškimų. Tačiau ilgą laiką man vis nedavė ramybės klausimas, na o kaip su tais mažaisiais, kaip su jais, kuriems nebuvo duota pajusti to ryšio, ką jiems daryti. Pasitikėti kažkieno žodžiu?.....O kieno, kaip jiems atsirinkti kieno žodžiu pasitikėti. Juk kalbančių tiek daug, o pojūčio nėra kas teisinga. Ir štai atėjo tas suvokimas, kad nėra padėties be išeities. Malda galima tai pasiekti, o taip pat pasitikėjimu Dievu. net jei ir ji tik asmeninių poreikių tenkinimui, net jei ji ir egoistinė, kurios prašymas neišsipildys gal, bet bus tau suteikta proga suvokti jog prašymas tai buvo neteisingas. Tai sudėtingas mechanizmas ir nieko nebūna tiesiogiai, tu man aš tau. Bet nuoširdumas ir siekimas, kad ir mažų žingsnių yra pagrindas, yra tas pamatas nuo kurio atsispyrus galima išnerti iš tamsos.
VaidasVDS: Labas Jolanta, mes visi dar neturime tobulo suvokimo apie daugelį dalykų,o tuo labiau dvasinių. Pradėjai skaityti Urantijos Knygą ir tai yra gerai. Bet tu ten rasi galybę informacijos, labai prasmingos, ir beveik neabejoju, dalyje jos pasiklysi. Aš skaičiau Urantijos Knygą apie tris metus, o kai kurie geresni suvokimai ateina tik dabar. Paprasčiausiai kiekvienas žmogus turi siekti tobulumo. Tačiau kyla klausimas, kokio tobulumo reikia siekti? Galima siekti dviejų rūšių tobulumo: - siekti būti pačiam tobulam, kad vykdytum Tėvo valią; - siekti tobulinti save taip, kad darytumei kuo daugiau gerų ir prasmingų darbų visos visuomenės labui. Gyvenant šiame netobulame pasaulyje yra labai svarbu siekti abiejų mano paminėtų tobulumo rūšių. Nes jei pasirinksi tik pirmąją tobulumo rūšį, tai tu gal ir pradėsi šviesėti, justi begalinę palaimą, tačiau tu pradėsi tolti nuo kitų žmonių. Taip yra atsitikę su Algimantu ir jo pasekėjais. Man tą pamatyti prireikė nemažai metų... Tamsa yra tik sąlyginis pavadinimas, nes Tamsą sudaro tik žmonių tiek dvasinis, tiek protinis tamsumas bei atsisakymas tobulėti tiek dvasiškai, tiek protiškai. Kažkokių Tamsos jėgų šiame pasaulyje kaip ir nėra, bet pagal Urantijos Knygą šiuo metu buvęs Planetos puolęs dvasinis vadovas Kaligastija (kurį ir reikėtų vadinti velniu) yra laisvas, tik jis negali įsiskverbti į normalių žmonių protą. Bet visi jo buvę pagalbininkai po Jėzaus misijos yra izoliuoti ir niekaip negali veikti. Tačiau, kol nebus paskelbtas nuosprendis maišto dalyviams (pagal Algimantą jis jau paskelbtas, pagal Urantijos Knygą gali praeiti dar net ir 100000 metų), tol mūsų pasaulyje nebus atstatytos dvasinės grandinės. Dvasinės grandinės visatose veikia dėl tobulo susisiekimo tarp dvasinių ir materialių pasaulių. Todėl aš labai skeptiškai žiūriu į visokio plauko dvasinius mokytojus, ypač gaunančius žinias neva iš dvasinio pasaulio. Kad jos gali būti smarkiai iškraipytos rodo tų mokytojų gaunamų žinių prieštaravimas vienų kitoms, o taip pat įvairūs konfliktai tarp tokių mokytojų ir jų pasekėjų. Todėl patarsiu kiekvienam vadovautis tiek protu, tiek savo, o ne kito žmogaus dvasia- Minties Derintoju, ir lygiomis dalimis. Prasmė yra kažkas tai, ką patyrimas prideda vertybei; ji yra vertybes įvertinanti sąmonė. Izoliuotas ir grynai savanaudiškas malonumas gali reikšti tikrą prasmių nuvertinimą, beprasmį pasitenkinimą, besiribojantį su santykiniu blogiu. Vertybės yra patirtinės tada, kada realybės yra apmąstytos ir intelektualiai susietos, kada tokius ryšius pripažįsta ir suvokia protas. Vertybės niekada negali būti statiškos; tikrovė reiškia keitimąsi, augimą. Keitimasis be augimo, be prasmės išplėtimo ir vertybės išaukštinimo, yra bevertis – yra potencialus blogis. Kuo yra didesnis sugebėjimas kosmiškai prisitaikyti, tuo daugiau prasmės turi bet koks patyrimas. Vertybės nėra konceptualios iliuzijos; jos yra realios, bet jos visada priklauso nuo santykių. Visada vertybės yra tiek realios, tiek potencialios – ne tai, kas buvo, bet, kas yra ir kas bus. Realybės ir potencialo susivienijimas prilygsta augimui, patirtiniam vertybių realizavimui. Bet augimas nėra tiesiog žengimas pirmyn. Žengimas į priekį visada yra prasmingas, bet santykinai jis yra bevertis be augimo. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausiąją vertybę sudaro vertybių augimas, prasmių vystymas, ir šitų abiejų patyrimų kosminio tarpusavio ryšio įgyvendinimas. Ir toks patyrimas yra Dievo-sąmonės ekvivalentas. Toks mirtingasis, nors ir nėra viršgamtinis, iš tikrųjų tampa viršžmogišku; atsiranda nemirtinga siela.
Jolanta: Taip Vaidai, tu tesus. Juk gyvenimo prasmė ir yra siekti tobulumo. Ir kaip sunku tarp jo nepasimesti kai yra tiek skirtingos informacijos, skirtingi supratimai. Kaip sunku pasirinkti mokytoją, kuris tave nuosekliai vestų, nes pats savyje gali ir nesusigaudyti. Paradoksas tame, kad Urantijos knyga, na bent idialogija yra man 100 procentų priimtina ir visiškai nepriimtina jos mokytojas. Kaip ir tu rašai labai lengva pasimesti tose labirintose. Todėl žinojimas kad gali pasikliausti tik savimi, savo pajautimais, savo vidiniu balsu truputį gazdina. Juk taip norisi atramos, tos tvirtos, neginčijamos, nuo kurios galėtuma atsispirti savo kelyje. O gal tai stabai, gal kiekviena šventovė pasmerkta tapti stabu. Nesvarbu kad nėra altoriaus, kad nėra atributikos, kad kryžiaus nėra, bet jau yra pateikiama vienintelio ritualinio kelio suvokimas. Ar dvasinis stabas skiriasi kuo nors nuo materialaus?....... Turiu pripažinti, kad vos nepaklydau, vos nenuėjau kaip paklusni avelė užliūliuota birbynės garso, bet laikus sutabdė Dvasinis Tėvas (šiandien perskaičiau šį Viešpaties pavadinimą ir man labai jis patiko).
VaidasVDS: Jolanta, Urantijos Knygos neapreiškė joks žmogiškasis Mokytojas. Ją apreiškė labai daug aukštų Dvasinių būtybių. Jos apreiškimo būdas taip pat labai įdomus ir gana gerai išstudijuotas, bet tam taip pat reikia paskirti nemažai laiko. Būk kantri, suvokimas tikrai neateina iš karto. Aš tau galiu tik garantuoti, kad tau dar ne kartą atrodys, kad jau tu labai gerai kažką suvoki, o kiek vėliau suprasi, kad tuo metu tu vis tik ne kažin ką ir suvokei. Mums iš tikrųjų labai norėtųsi, kad Gėris kuo greičiau įsigalėtų visur, bet realybė yra kiek kitokia. Tam mes ir esame, kad tą Gėrį skleistume palaipsniui. Evoliucija yra toks dalykas, kad bandydamas ją spartinti, gali gana smarkiai viską sugadinti, apie tai taip pat sužinosi iš Urantijos Knygos. Urantijos Knyga yra geriausias mokytojas, bet ji nėra stabas ar fetišas. Tą suvokti gali tik gerai su ja susipažinę asmenys. Sėkme tau tavo kelyje
Jolanta: Mielas Vaidai, tą jau suprantu, kad evoliucija neužsibaigia čia ir dabar koiame lygyje save įsivaizduotum. Juk ji tęsiasi ir kitapus :) tačiau, gal kartojuosi, vienas lauke esi karys, bet labai pažeidžiamas karys. Ir pasakyk man savo nuomonę, ar tau atrodo taip jau svarbu kiek esi pažengęs, kokias žinias turi, kiek perskaitei ir kiek įsivaizduoji kad supranti (nes pats sakai, kad suvokimas gali kisti), o gal svarbu kiek nuoširdžiai nori būti Dievo tarnas, Dievo vaikas ar atrasti Dievą savyje. Juk mes visi turime Dievo dalelę, ir jei ta dalelė yra tokia netvirta, kad gali tik tarnauti, bet nuoširdžiai tarnauti, arba tokia, kad gali tik paklusti, bet nuoširdžiai paklusti arba jau paūgėjusi, kad sugeba auginti Dievą savyje. Ar tai ne svarbiau.
Rantulija: Miela sese,man atrodo,kad tu esi ta pati Jolanta Kalinauskiene, kuri esi man rasiusi laiskus i emaili.Jeigu taip,tai sveika sugrizusi po ilgos pertraukos. Arsiprasau,kad isikisau i tavo pokalbi su Vaidu VDS,tik norejau tave padrasinti.Vaidas raso tiesa;kas liecia Urantijos knyga,tai jis,is visu diskutuojanciu dalyviu siame forume labiausiai, turbut, supranta Atreiskimo turini. Vieninteli dalyka,ka suvokiau is Urantijos Knygos,is Algimanto mokymu,yra tai,kad kiekvienam gyvulines kilmes evoliuciniam Tevo vaikau,tiesiog BUTINA ISSIVADUOTI IS BAIMIU;baimes suklysti,baimes buti nesuprastam,paniekos ir kritikos baimes,is baimes del prietaru.Ir dar, svarbiausia -NESKUBETI.Vis dazniau reiketu surasti laiko ramiems apmastymams,sustabdyti galvoje vykstancia "minciu maisykle";ir tyloje atverti sirdi TEVUI,t.y. savais zodziais JAM viska issakyti,ir uzduoti visus, ta minute rupimus klausymus,kito kelio nera.Ieskant tokiu zmoniu,kurie galetu atsakyti i visus rupimus klausymus,galima nugyventi visa savo gyvenima sioje sferoje, bet taip ir negauti tave tenkinanciu atsakymu.As, dabar isiterpusi i judvieju pokalbi,miela sese,sakau;gana rimtai sakau:gali nesivadovauti manaja tiesa,tu surasi SAVAJA TIESA,tik tai kantriai ir palengva studijuok Urantijos knyga ir tyloje dazniau klausykis savo sirdies,ypac po uzduoto Dievui Tevui uzklausimo;atsakymas,gali ateiti tuojau pat,o gali ir po keliu dienu,savaiciu;ateis jis per suvokima,per tau nebudinga minti.Nenoriu tau buti ikyri;paprasciausiai pasidalinau savo patirtimi, ir isdrisau tau ja pasiulyti.Nenoriu,kad veltui praleistum gyvenima paieskose TIKRUJU DVASINIU MOKYTOJU.Algimantas geriausiai zino atsakymus i daugeli,daugeli klausymu APIE TIKROVE,bet jo zingsniai "septinmyliai".Zinoma,reikia pripazinti ir tokia TIESA,kad tie "septinmyliai" zingsniai gali buti tokiems,kaip as. Noreciau,su tavimi pasikalbeti akis i aki,bet tai tik mano troskimas. Tai tiek. Ramybe tau. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Matai Jolanta, mes jau ne vieni šiame lauke, o kiek dar jų užsienyje yra. Jie dar nelabai girdimi ir matomi, bet jų jau daug, o tai palaipsniui virs į tikrai didelę jėgą - į visų žmonių brolystę...
Jolanta: Baik Vaidai, kokia brolystė. Kur tu ją matai? Šventovėje? Forume? Yra darg mažų taškelių po vieną. Net jei vizualiai jie ir atrodo kad apjungiami, iš tikrūjų labai daug yra vienišų, nesuprastų, pasimetusių, jei jie nekalba, tai dar nereiškia, kad neegzistuoja. Taip, gyvojo tikėjimo šalininkų daug, net kartais jie ir nesupranta, kad turi gyvąjį tikėjimą, bet dauguma ir lieka nesusivokę, nes neturi pagrindo į ką atsiremti. Knyga? Kad ją paiimti į rankas reikia jau turėti motyvą kodėl tai daryti, nes čia vėl.....pasitikėti kažkuo nauju dvasinėje srityje yra gana sudėtinga. O jei ir skaito knygą, bet mato truputį kitaip, supranta truputį kitaip, kad ir ne esminio, juk bus sutrypti kitokio supratimo žmonių. O jei ir neskaito Urantijos knygos, o turi gyvajį ryšį (tokių tikrai yra, o užuomazgų turinčių manau kad ne tiek jau ir mažai), jie aplamai bus nesuprati ir bandomi sunaikinti. Kodėl žmogus turi atsisakyti savo vidinio balso dėl kito vidinio balso (čia ne Urantijos knygai taikoma). Tai iliuzija kad mes ne vieni, gyvojo tikėjimo atstovai vienešisni nei kas kitas. Todėl kad nepriims jų kelio niekas, nes jis yra jų kelias ir kažkuo skirsis nuo kitų. Šiai dienai man taip viskas paprasta atrodo, kad tai jausmas į Dvasinį Tėvą, kokio jis lygio, kokio jis santykio, čia tik eigos klausimas, svarbiausia, kad tas jausmas atsirastų. Tačiau tai tik žodžiai, bandant kam nors tą jausmą apibūdinti nus apipiltas daugeliu priekaištų ir paneigimų, kad tas jausmas kurį tu jauti yra netikras, nes ne taip reikia jausti, nes jausmas apibūdinamas ne tais žodžiais, išreiškiams ne tais ritualais ar priemonėmis. Šiandien man liūdna, nuoširdžiai liūdna, nes suvokiau, kad tai kas tyriausia ir gražiausia turi būti šioje planetoje vis dar trypiama. Kad mažas daigelis naikinamas, nes jis nėra dar toks stiprus ir nemato iš taip aukštai, kad daigelis vietoj rytų nusisukęs į vakarus matantis truputį kitą dangaus spalvą taip pat bus sunaikintas. man liūdna, kad naikinami tai kas žmogui yra svarbiausia, jo dvasinis pamatas, vidinis dvasinis pamatas. Yra vienas kelias, tai tiesa, tai gyvasis ryšys su Tėvu, bet tas kelias kiekvienam gali atrodyti kitokiais peizažais lydimas. Gal būt kai kas tą peizažą mato kitokį, nes žiūri iš pažemės, o kai kas mato jau medžių viršūnes, bet kelias juk nuo to netampa netikras kažkam. Taip kad mielas Vaidai, iki nevienišumo dar labai toli, reikia pripažinti kad dvasinėje plotmėje mes esame tik pirmykščiai žmonės, kurie težino tik savo medžioklės plotus.
Jolanta: Rantulijai. Miela sese, būk gera parašyk man į e.meilą. parašysiu tau savo telefono numerį. Esu Vilniuje, čia galima bet kurią dieną susitikti jei tas laikas bus po mano darbo. Ačiū tau už gerus žodžius.
Fredas: galima bendrauti ir per skype vaizdo ryši,...jei žinoma tam yra noras.:)
Rantulija: Miela Jolanta,savo gedai turiu prisipazinti,kad tavo e.meilo neturiu;keiciau el.pasto adresa ir pati nesugebejau isaugoti net keliu e.meiliu.Neprisimenu gerai,bet atrodo,kad sunus uzsirustines ant manes buvo ir nepadejo sutvarkyti mano susirasinejimo reikalus.Todel rasau savo e.meili: rantulijalita@gmail.com Parasyk mineta tavo telefono Nr. Aciu. Fredai, tavo mintis man yra priimtina;labai tau dekoju. Gero vakaro visiems. Su meile, Irena.
Jolanta: Šiandienos grįžtant iš darbo įvykis, prie parduotuvės dažnai matau pagyvenusią moterytę, ji pardavinėja lauko gėles, pagal sezoną jos kitos. Šiandien ji pardavinėjo rugiagėles, nežinau kodėl ji buvo ne prie durų kaip įprastai bet tarp mašinų. Išgirdau kaip jaunuolis prie kurio mašinos ji stovėjo barasi ant jos, kas jo mašiną nuplaus nes nuo gėlių žiedlapių ji apibirėjo. reikėjo pamatyti jos išsigandusį veidą puokė savo rūbų alkūne valyti mašiną, išmetė gėles ant žemės. priėjau pakėliau jos gėles iš po kojų ir padaviau, jaunuoliai sėsėjo mašinoje, nemačiau jų veidų, bet mačiau dėkingas tos moters akis. Kiek kartais nedaug tereikia kad žmogus pasijustų saugesnis, truputį supratimo ur neteisimo.
Vaidas: Pro langą tenka matyti kaip kiemuose vaikai žaidžia, tai slepynių, tai dar ką, tai bėgioja apie mašinas, tai atsiremia ant jų, tai pro mažus tarpus su paspirtuku važinėja. Teko susidurti kai trumpam buvo mašina pastatyta kieme, tai vėliau tą dieną jau buvo nubrėžta linija virš rato... į gerą tai nelabai nuteikia. O moteris prekiaujanti gėlėmis, pirmiausia turėtų rūpintis savo sveikata, pasitikėti savo veikla, apgalvoti savo veiksmus, ir jei kas ką pasako nesijaudinti tiek, o tai paskui ir širdies smūgis gali ištikti, jeigu taip stipriai reaguojama bus. Sąmoningumo, supratingumo, daugiau bendravimo ir augimas bus gera kryptimi. O šiuo atveju žmogaus sąmonės būsena svarbiausia.
Jolanta: Vaidai, maži esame, dažnai mes žinome kad reikia elgtis taip ar kitaip, bet kada tam žinojimui paklūstame. Ir kaip atsikratyti baimių mūsų niekas nemokina, kaip tik visur jas skatina. Skaitau Urantijos knygą, nedaug perskaičiau. tik 230 puslapių, gal todėl toks suvokimas, bet sakykim šiam etapui, skaitant apie visą dangiškąją struktūrą, visa tai ką mes darome čia, atrodo toks marazmas, vaikų kapstymasis smėlio dėžėje, statant smėlio pilis ir tikint kad tose pilyse gyvens princas ir princesė. Visi tie įrodinėjimai kas teisus o kas ne yra juokingi, ir aplamai pasijutau žaisliukas kažkieno rankuose. gal ne, dresuotas šunytis, būsi geras ir elgsies taip tai gausi cukraus gabaliuką, ne, būsi nubaustas. Vaikiškas pyktis sukilo, ir galvoju ir visai aš nenoriu būti prikelta, na išnyksiu ir gerai, nebūsiu nieko neskaudės. Tik va moralė, o gal požiūris į kitus žmones pasidarė labiau šiltas, gal labiau jie tapo man artimesi, mielesni, kad ir gyvūnai. Ir kaip nekeista, lyg ir norisi atsiriboti nuo dangiškojo gyvenimo, bet kartu nevertindama materialių dalygų norisi su meile priglausti kiekvieną gyvą padarą. Bet skaitant toliau manau kad visai kiti jausmai gali aplankyti :)
Fredas: Vaidai,..kada ištrūksi iš savo susikurto kalėjimo, į kurį yra pasodinęs tavo protas? Patarimas,..savo sielą glauskis prie šios visatos Kūrėjo-Sūnaus,..gal sakau tada kiek aprimsi, gal tada baigsis tavo savęs persekiojimai,blokavimai ir visokie kitokie susigalvoti 'baubai' :)
Rantulija: "Visi tie árodinëjimai kas teisus o kas ne yra juokingi, ir aplamai pasijutau þaisliukas kaþkieno rankuose. gal ne, dresuotas ðunytis, bûsi geras ir elgsies taip tai gausi cukraus gabaliukà, ne, bûsi nubaustas. Vaikiðkas pyktis sukilo, ir galvoju ir visai að nenoriu bûti prikelta, na iðnyksiu ir gerai, nebûsiu nieko neskaudës." Miela sese,buvo laikotarpis,ir gana ilgas,kada ir as taip jauciausi,kol ne pradejau suvokti PRASMES issakytas Urantijos Knygoje.Net ir siandiena,skaitydama Uk Knygos 160 dokumenta garsiai pasakiau:Teve,nugyvenau beveik 62 metus ir per ta laikotarpi nieko daugiau nenuveikiau-vien tik klydau.Tai kada as visa tai istaisysiu? Atsakyma gavau toki,kuri ir tu JAU suvoki. Del suniuku ir cukraus gabaliuku. As esu mama ir tu esi mama,abi puikiai prisimenam,kaip savo ir ne savo vaikus saugodavom nuo karstu virykles dureliu; "nekisk pirsciuku, nudegsi". Tevas Kurejas Kurinija valdo vieninteliu istatymu MEILES istatymu.MEILE turi buti apsaugota;JINAI yra saugoma priezastingumo desniu.Zmonija nera be prieziuros;laikas nuo laiko buvome mokomi Didziuju Mokytoju;JIE nuosirdziai rupinosi musu "pirsciukais".Kai kuriuos is ju nuzudeme.Na,kol kas mes tokie esame. Is tiesu,sitas gyvenimas yra per trumpas,kad iskart pavyktu ne tik individui,be ir visai zmoniu rasei nugyventi pagal "Aksine Taisykle". Kai skaitysi musu laukianti gyvenima Morontiniuose pasauliuose,tave turetu pradziuginti tai,kad is tiesu musu laukia saunus nuotykiai;nauji draugai,nauji, daug tobulesni Mokytojai,nauji Universitetai,naujos zinios ir taip be sustojimo.As galvoju,kad musu gyvenimai sioje sferoje,tie trumpalaikiai sunkumai, kurie trunka 60,70,na,80 metu-tai yra "nulis sveiku",palyginus su AMZINYBE. Tai tiek tu mano samprotavimu. Gero vakaro visiems. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, patikėk, net tuomet, kai perskaitysi visą Urantijos Knygą, tu dar mokysiesi, ir mokysiesi... Buvo ir man net per saldu pasidarę, skaitant kai kurias vietas, bet vėliau tikrai buvau sugrąžintas į realybę... Daug blogiau, jei kas nors užstringa tose saldybėse ir pamiršta apie realų pasaulį mąstyti...
Jolanta: Stebiu save skaitydama šią knygą ir kartais net pasijuokiu iš savęs, kaip kinta suvokimas priklausomai nuo to kiek perskaitei. kai skaičiau toliau radau vietą kur parašyta. kažkas panašiai, kad ir neturime pykti dėl savo žemos kilmės, nes ir dvsinės būtybės turi patirti mūsų lemtį. Obana galvoju, rašant jau buvo numatyta kokias emocijas gali sukelti šis skyrius. Skaitau toliau, apie trejybės apkabinimus ir kitus paskyrimus. Ir šiai dienai ateina mintis, kad ir tenai priklausomai nuo to kaip gyvenome čia, mes turėsime skirtingas pareigas, skirtingas patirtis. Vėl iš savęs pasijuokiau, kai pagavau savo minį, na jau ne ir tenai nieko neadmininstruosiu ir nežaisiu su popieriukais Toliau Juk kiek mano supratimas leidžia suprasti, taip kaip mes įgauname skirtingą patirtį čia gyvendami ir esame tokie reikalini kokie esame, nėra vienos taisyklės kaip reikia garbinti, kokius žodžius sakyti ir t.t. Kiek man leidžiama savo smegenėlėmis daryti išvadą, paklusnieji, tie kurie paklūsta taisyklėmis ir elgiasi nepriekaištingai bus pagalbininkai arba admistratoriai arba dar kas, energingieji žemieje, kuriems svarbiau veikti nei laikytis taisyklių laukia kažkas panašays į žynianiašių likimą, o įdomiausia man ir dar nesuvokta liko kategorija "Be vardo ir skaičiaus", tai tiek kurie žemėje peraugo eilinių žmonių suvokimą. kaip suprantu pagal Nyčę vadinami antžmogiai. tai va mielieji, šiai dienai, perskaičisu tik 26 atrodo dokumentus, turiu tokį supratimą, kad vienintelė mūsų pareiga mylėti Dievą ir gyventi dvasinį gyvenimą, o toliau jau būsime padėti ten kur turime būti Bet vėl. ši nuomonė gali kisti priklausomai nuo to ką rasiu toliau
Fredas: Džiugu,kada žmogus turi laiko pasidalinti savo samprotavimais,išmastymais,įžvalgomis,.. belieka tiktais palinkėti visiems gero skaitymo,gerų minčių,..ir žinoma sekmės visame-kame !
Jolanta: Sveiki, noriu pasidalindalinti įspūdžiais skaitant toliau Urantijos knygą, baiginėju antrą dalį esu perskaičiusi 600 puslapių, toje dalyje kurią jau perskaičiau įspūdžiai labai įvairūs, ir džiugu ir gera ir liūdna ir pikta kartais būna, tačiau niekur negalėjau būti abejinga. Stebiu ir save, matau kaip mažėja mano ego, kaip ateina suvokimas, kad Dieviška prasme esu tokia maža ir nereikšminga, bet kartu mylima, kaip ir visi mes. Kiek pastangų dedama kad mus išsaugotų. Sunku paminti savo kvailai žmogišką išdidumą, juk tiek metų buvo skiepyta, kad mes čia didžiausi, svarbiausi, protingiausi ir t.t. o kai pasirodo, esame tik mažos dulkytės visatoje, kurios gali tapti ryškiomis asmenybėmis, bet gali ir netapti. tada lyg ir norisi pradėti bijoti ir nuosekliai viską vykdyti kas parašyta, kad gal kas pamatys, pastebės ir galėsiu toliau eiti dvasinės karjeros etapais, bet po to save sustabdžiau. Stop moterie, dar tada kai nežinojai noeko apie Urantijos knygą, kai aplamai nesidomėjai jokia religija, turėjai tvirtą tikėjimą, kad visi veiksmai turi būti paremti nuoširdumu, kartais jie net logikai prieštaraudavo, pasverdavau tik tiek ar jie nekenkia kam ir tiek. Ir tai tave atvedė iki tokio taško, kodėl dabar kai turiu suvokimo dalį, žinių, pojūčius turiu įsileisti baimę. Gal susigulės viskas dar, manau kad mano vidinis aš kovos su baimės grėsme ir viskas bus gerai, tik pačiai keista kad ateina tokios mintys. O gal gerai, gal tai tik vaistas prieš buvusią didybės maniją. Šiai dienai noriu tik pasakyti "Dieve, myliu tave ir pasikliauju tavimi", nebenorisi mastyti kas gerai o kas blogai, kuris kelias teingesnis, kurios mintys brandesnės. Galiu tik pasikliauti Tėvu ir leisti vedamai per šį gyvenimą. Bet gyvenimas nuo to manau kad netaps mažiau spalvingas. Na pažiūrėsim kad darysis toliau :)
VaidasVDS: Jolanta, kuomet perskaitai Urantijos Knygą, tuomet tik pradedi savo realaus dvasinio nubudimo kelią. Bent jau mane Urantijos Knyga tikrai išmokė atsikratyti visų baimių. Tačiau yra vienas toks efektas, kuris, kaip pastebėjau, pas kai kuriuos vėliau pradeda reikštis neigiama prasme. Išstudijavęs Urantijos Knygos dokumentus, žmogus gali beveik suvokti paties Dievo požiūrį į žmogų ir į visatą. Tu teisingai pastebėjai, kad žmogus faktiškai yra dulkelė dideliame dvasiniame, morontiniame ir materialiame pasauliuose. Bet, turėdamas beveik dievišką suvokimą, žmogus gali pradėti sudievinti patį save ir tą padaryti gerokai per anksti, bent to daryti tikrai nereikia šiame pasaulyje. Yra ir kita problema - tu gauni labai didelį kiekį naujų ir labai gražių bei prasmingų dvasinių žinių, o tuomet tarp tavęs ir kitų žmonių atsiveria vos ne dvasinė praraja. Štai čia jau reikės labai didelės išminties, kaip tą prarają ne didinti, o mažinti. Bet kokiu atveju sėkmės tau, toliau studijuojant...
Jolanta: Vaikdai, Tur būt aš kažko nesupratau, tačiau kiek iki šiol skaičiau, tai supratau, jog žmogus tampa tobulas tik Prie rojaus vartų, iki tol jis yra labai toli nuo Dieviško suvokimo. Viso kelio esmė tai siekis Dieviško tobulumo. O tai juodas darbas, tiek čia, tiek anapus. Nežinau kaip kitiems, bent man, tai kuo toliau skaitau, tuo mažiau noriu kažką kitą komentuoti. Juk esu pačiame suvokimo dugne žiūrint iš Dieviškosios pozicijos. Ir tada kyla klausimas, jei jau negaliu pasikliauti savo suvokimu, nes jis esu tikra yra dar labai primityvus, kuo galiu pasikliauti.....Kitais....o iš kur žinoti, kad kiti neklysta labiau nei aš? Juk per visą tą kiekį informacijos, kiek perskaičiau yra visur akcentuojama žmogaus laisva valia, jei jau žmogus turi laisvą valią priimant sprendimus, tai jis tuo pačiu turi prisiimti ir atsakomybę už savo sprendimus. Jei jau prisiimu atsakomybę už savo amžinybę ar ne, turiu realiai suvokti ką darau, kodėl darau. Šiai dienai mano sprendimas yra pasitikėti tik savimi ir savo būsena, stebėti save, kaip priimu vieną ar kitą informaciją, kiek ji manyje nusėda, kiek keičiasi požiūris į vieną ar kitą faktą, ir kaip tu sakai Vaidai, kiek dingsta ar atsiranda baimės. Pasikliauti kuo kitu....juk tai tas kitas savo patyrimų dėka įgavo savo suvokimą, o jei juo pasikliausiu, tai aš netenku patyrimų, o kiek skaičiau dar vienas kas labai svarbu žingsniuojant dvasiniu keliu tai savi patyrimai. na ir sudėtinga viskas. Niekas čia nepadėta ant lėkštutės.
VaidasVDS: Jolanta, tapti tobulu ir galėti beveik suvokti paties Dievo požiūrį į žmogų ir į visatą yra dvi skirtingos prasmės. Tu esi teisi, kad tapsime tobulais tik prie Rojaus vartų. Ir čia mes tik pradedame savo kelią link tobulumo. O mus čia veikia visa eilė įvairiausių faktorių, tokių kaip paveldėjimas iš tėvų, visuomenės aplinka, augimas ir auklėjimas šeimoje, mokykla, darbo aplinka ir t.t. Viso to suderinimas ir harmonizavimas priklauso nuo kiekvienos asmenybės individualių pastangų bei patyrimų. Neskubėk su pasikliovimu kitais, tą vėliau atsirinksi, nes bent mano nuomonė keitėsi jau ir po Knygos perskaitymo. Be to tikrai sunku išlaikyti visą Urantijos Knygos informaciją galvoje, nes jos yra labai daug. Bent jau aš nuolat tą informaciją patikrinu. O dėl galėjimo suvokti paties Dievo požiūrį į žmogų, tai čia gal jau nuo kiekvieno asmens suvokimo priklauso. Kuomet aš bandau tą daryti, tai kai kurie žmonių veiksmai kelia juoką, dėl kai kurių norisi labai apgailestauti, o kai kurių iš viso nesinori matyti. Bet visada malonu, kuomet žmonės pradeda geriau suprasti vieni kitus ir bendrauti draugiškai ir supratingai...
Jolanta: Skaitant šią knygą man pasidarė baisu, baisu todėl, kad realiai suvokiau jog noekuo negaliu kitam žmogui padėti, nei artimiesiems, nei svetimėms. Žmogus juk turi pats suvokti ir priimti sprendimus, o kaip priimti sprendimus kai nesuvoki, o kaip suvokti jei nežinai, o kaip sužinoti jei atmeti tai ko nesuvoki. Einu gatve ir stebiu žmones, mastau, kokiomis viltimis gyvena, apie ką svajoja, dėl ko liūdi ir protu suprantu, kad jie visai kitaip mato pasaulį, tai nėra nei blogai nei gerai, kitaip dar ne blogiau, bet tada pradedu galvoti, kiek juose reiškiasi Dieviškoji dalelė, o jei ir nesireiškia tai ar gali ji pasireikšti, o jei gali pasireikšti tai kokiu būdu reikia sujudinti žmogų, o ar tai aplamai kito žmogaus valioje. kartas nuo karto taip mąstant norisi užsidaryti vienatvėje. bet toks egoistinis atrodo tada tikslas siekti tobulumo, taip neįdomu gyventi tik dėl savęs. Prieš niolika metų, kada religijomis aplamai nesidomėjau galvodavau, kokie keistuoliai yra religingi žmonės, na tada gal atkreipdavau dėmesį į vienuolius. Gyvena atitrūkę nuo pasaulio ir nesidžiaugia juo. Apie kokį tada džiaugsmą galvojau, apie baliukus, linksmybes ir t.t. O juk kiti dabar irgi taip pat gali mąstyti. Perskaičiusi skyrių apie Liuciferio maištą pasidarė dar baisiau, kad žmonės yra supainioti, tokia buvau ir aš, gal dalinai dar ir dabar esu, kiek yra jų kaltės kad jie esuvokia kas yra kas. Na taip, tokiems žmonėms irgi duodamas šansas, tik vėliau, čia tikrai gera žinia. O tas pyktis kuris buvo pasireiškęs perskaičius pirmą dalį dėl savo mažumo jau išnyko, ir šią minutę man patinka kad esu čia, kad galiu patirti tą augimo džiaugsmą, manau kad to dėka dar bus labai daug atradimų ir tikrai neatiduočiau savo likimo nė už jokios Dieviškos būtybės likimą. Tik va, kol kas sunku priimti tai kad negali įtakoti kitų ir jiems padėti. Kita vertus juk įtakodama kitus ir jiems padėdama gal būt atimtume jų patyrimo džiaugsmą :) tur būt viskas gerai, tik reikia laiko susigyventi su naujomis mintimis.
VaidasVDS: Jolanta, žinau, kad šiuo metu skaitai 3 Knygos dalį. Tai šiek tiek kontroversiška (mokslo ir istorijos atžvilgiu), bet labai puiki Knygos dalis, kurioje gausu išminties. Norėtųsi, kad pasidalintai savo dabartiniais įspūdžiais.
Jolanta: Perskaičiau jau trečią dalį. gavau labai daug ir įvairios informacijos. Visa ką skaitau vertinu per jau įgytą patyrimą, bei atsitikimus. Ir labsi krita skaityti apie būtybes kurios vienaip ar kitaip bet labai akivaizdžiai įtakojo tavo gyvenimą. Labai nustebino tarpinių būtybių veikla. tai ką aš anksčiau priskirdavau angelų veikimui dabar panašu kad taip reikšdavosi tarpinės būtybės, o tai ką anksčiau priskirdavau likimo ženklams, akivaizdu kad tai angelų sukuriami įvykiai kurie pakreipia gyvenimą viena ar kita linkme. Tai ką anksčiau laikiau stebuklais dabar tai atrodo paprasti tam tikrų būtybių veikimas. Toliau skaitant skyriaus pabaigą buvo parašyta, kad žmogaus gyvenimas ne būtinai projektuojamas lengvas, jis projektuojamas toks koks labiausiai skatintų žmogaus tobulėjimą. Ir kai realiai galvoji, juk mūsų tikslas tai susiliejimas su Tėvu, o žemiški buitiniai žaidimai įgauna vaikišką prasmę. Ką pamilau skaitydama tai minties derintojus, tie šaunūs ir įkalinti mūsų prote sutvėrimai taip sunkiai skinasi kelią į mūsų sąmonę, kad darosi jų gaila, kaip dažnai mes juos nuviliame, juk mūsų tobulėjimas įtakoja jų kelią, jei mes eisime dideliais žingsniais link įviesos ir jų kelias link susiliejimo sitrumpės. Ir tikrai darosi pikta dėl to gyvulinio proto kuris yra manyje ir iškelia į paviršių vis naujus arba suaktyvina senus gyvulinius norus, kurie trukdo tobulėjimui. Tačiau vienu metu labai susimasčiau kad skaitydama neatitrūkčiau nuo gyvenimo. Ta rina tarp sveikos nuovokos ir kai pradedama informaciją priimti jau liguistai perdėtai manau yra labai trapi ir reikia labai save stebėti kad šios ribos neperžentum. taip kaip Urantijos knygos skaitytojai mokosi švieos pamokų savarankiškai, nes kol kas nėra sukurta mokyklų, kaip nuo atskiro suvokimo taško geriausiai eiti link šviesos, mes dažnai einame su visu gyvuliniu protu tikėdami, kad malda viską padarts už mus. gal būt...gal būt malda atvers akis į suvokimą kaip ir kada turime elgtis, bet tai sunkaus patyrimo kelias, kada klumpama ir kylama. stebimasi, kodėl daug meldžiantis nėra reikiampo rezultato. Skaitydama Urantijos knygą suvokiau vieną dalyką, kad ši knyga pasako faktus tik tiek, o kelius kaip pasiekti tikslą jau reikia rinktis patiems, kokie jie.....nežinau.....neradau nė vieno kuris pilnai atitiktų Urantijos knygą, o jei ir yra tai neišbaigti su labai dideliomis spragomis naujai kylamčiam žmogui.
Jolanta: Yra du keliai, asmeninio patyrimo kelias, jis tiesus ir žmogus jei žino koks jis yra ir eina ir mokytojo kelias, čia jau naivu galvoti, kad gali pasitelkti asmeninio patyrimo kelią, nes starinis etapas pas kiekvieną būną kitoks, ir net jei ir bando atkartoti mokytojo patyrimą, lieka spragų, todėl mokytojas yra ne tas kuris žino tiesą, o tas kuris tą tiesą gali adaptuoti prie mokinio suvokimo ir bandydamas žingsnelis po žingsnelio eiti link tos šviesos kurį turi pats mokytojas. Deje kol kas tokio mokytojo aš nesutikau ir man labai trūksta jo. Skaitydama Urantijos knygą supratau, kad visos religijos gavo tos tikrosios šviesos atskirą dalį, bet jos gavo visos. Ir pradėjau galvoti, apire krikščionybę, Budizmą, Judaizmą ir t.t. Juk visų jų filofija nėra taip toli nuo gyvojo tikėjimo. Taip ritualai duoda stabmeldiškumą, tačiau pirmiausia įvedus gyvają maldą ir aiškinant kas tai yra, stabmeldiškumas pats savaime dingtų, tačiau tik tada jei religija atliktų tikrąją funkciją, tai žmogaus vedimą į šviesą, o ne gyvulinio proto misiją, žmonių valdymą.
Jolanta: O nuliūdino tai, kad suvokiau koks nereikšmingas mano gyvenimas, galiu spardytis kiek noriu, kovoti su sunkumais, daryti karjerą, stengtis būti laiminga šeimoje, mano gyvenimas nieko nevertas jei neugdysiu savęs. Visi pasaulio finansų, karjeros, garbės, populiarumo nugalėjimai yra visiškai nuliniai prieš nugalėjimą bent vienos gyvulinio proto įtakojamos savybės. Ir vienišumas, keliautojo į švesą vienišumas, tai mane labai gazdina, bet jau dabar matau, kad tikrai, kaip sakė Algimantas, šis kelias yra vieno kelias, nes dviejų tokių pačių nįra. tai mane labai gazdina. Urantijos knyga sudėliojo viską į savo vietas, viskas taip aišku ir nuoseklu, niekas niekur neiškrenta iš konteksto, tačiau kalbant apie save, suvokiau tai, kad pas ane labai mažai vidinių resursų, kad galėčiau tvirtai eiti šiuo keliu. O kur gauti tų vidinių resursų.... tik malda......kas žino, bet juk tai ne mano būdui pasyviai kažko laukti, sunkiausia tai nieko nedaryti ir laukti malonės, kol kas tai man nepakeliama. Todėl ir pagalvoju apie rytų mokyklas, kurios man nieko neišmanančios apie nuomone, stiprina žmogaus savajį aš, kad šis tvirtai galėtų eiti gyvuoju kelius. Pildo žmogaus vidinius resursus, kurie žmogų padaro tvirtą savo kelyje. Nieko šioje žemėje nėra nereikšnngo. Viskas turi savo esmę ir prasmę, tik klausimas ar į tą prasmę mes žiūrime Tėvo žvilgsniu ar gyvulinio proto žvilgsniu.
Jolanta: Ir žinau kad viskas priklauso nuo mano laisvos valios, tik aš galiu apsispresti daryti vieną ar kitą veiksmą, tik aš galiu apsispręsti eiti vienu ar kitu keliu, tik aš priimu sprendimą leisti mano sprendimus įtakoti gyvuliniam protui ar bandyti pasiekti Dievišką protą. Bet tai mano kova. Žinau kad ji šioje žemėje nesibaigs, kad ji tesis ir morontiniame pasaulyje, gal tenai viskas gražiau ir švelniau bet vis tiek ir tenai bus mano pasitinkimas mokintis ir kovoti su savo nešvariomis priemaišomis ir gryninti save iki Dieviškos šviesos ar leisti nešvarumams valdyti. jei žmogus turi pasyvų charakterį, ko įtakoje galvoje kad užtenka pasimelsti ir problemos pačios išsispręs tokį charakterį jis nusineš ir po mirties. Niekur mielieji mes nedingsime, ar dabar ar vėliau bet turėsime parodyti tvirtą apsisprendimą eiti link švieos, turėsime išsivalyti iš gyvulinių apnašų ir tai turėsime padaryti patys, niekas už mus to nepadarys. Kur lengiau tai padaryti čia ar jau morontiniame pasaulyje.....nežinau. Tik tai ką jau čia padariau, to nebereikės kartoti. Tai va mielieji, mūsų gyvenimo esmė IŠNAUDOTI LAIKĄ VISĄ IKI PASMUTINĖS MINUTĖS SAVĘS VALYMUI NUO GYVULINIŲ APNAŠŲ IR MOKINIMUISI GARBINTI TĖVĄ. Šviesa yra taip toli, ji mums nesuvokiamai tobula, mes negalime net bandyti įsivaizduoti ko ir kiek mums reikės dar išmokti, kas šiai dienai mums atrodo tobula, pakilus vienu laipteliu aukštyn gali pasirodyti visiškai netobula ką vėl turime išvalyti iš savęs. Todėl lengvindami sau užduotį padarykime viską ką galime čia žemėje, kai yra duodamos mums sąlygos žemiškos susidoroti su žemiškais netobulumais.
Jolanta: Viską aiškia suvokiu, bet man labai trūksta mokytojo, tos palaikomosios ugnies, kuri neleistų mano vidinio ryžto ugniai užgesti, o ji labai prigesta kai lieka pati viena vėjyje pleventi. Save įsivaizduoju kaip vaiką, kurį mama moko maitintis materialiuoju maistu, kad palaikytų gyvybę, man reikia mokytojo kuris mane mokintų maitintis Dieviškuoju maistu kad išlaikyčiau dvasinę gyvybę, ne vieną kartą pamaitintų, o mokintų maitintis. O gal tai paprasčiausias tingėjimas ir baimės prisiimti pačiai tsakomybę už save, gal tai savęs nuvertinimas, manant kad esu netobula ir nesusidoriu, kad reikia tvirtos rankos kuri paspaustų ir neleistų atsitrauti. Tai va mielieji, perskaičiusi tris skyrius esu tokioje dvasinėje būsenoje. Ar ji kis, pažiūrėsime. Tik žinau kad visos gerovės esmė, tai Dvasinė tvirtybė, ji pagrindinid ginklas kovoje su materialiojo pasaulio netobulumais, ji paguodžia kai pasifaro liūdna ir nepakeliamai sunku, ji suteikia jėgų eiti per ugnį ir vandenį, neturint dvsinės tvirtybės visas mūsų dvasinis patyrimas tai tik kortų namelis kuris sugriūna didesniam vėjeliui padvelkus.Todėl labai norėčiau stiprinti savo dvasinę tvirtybę.
Jolanta: Ir dar, šiai dienai turiu išmokti garbinti Tėbą, ne garbinimo žodžius sakyti, nors ir to nemoku, nes iki šiol buvo tik prašymo malda. tačiau dar išmokti pajungti prie žodžių atitinkamas mintis, emocijas, jausmus, kurie sukelia atitinkamą būseną. Šiai dienai man išeina tai neplanuotai, kai kur nors einu ir pradedu spontaniškai, visiškai negalvodama garbinti, tai fantastiškas jausmas, tačiau tai daryti sistemingai, planuotai ir stabiliai nemoku. Turiu pradėti nuo pradžamokslio.
Rantulija: Saunuole Jolanta.Susipazinai su Urantijos Knygos dokumentu turiniu;suvokiai pagrindines prasmes.Galvodama apie savo dvasini augima visus nuogastavimus patarciau issakyti Tevui-Rojaus Trejybei;issakyti,kaip paciam geriausiam draugui.Nustebsi, kai patirsi Jo gyva veikima savyje;gausi tau negirdetus, niekur neskaitytus atsakymus i pateiktus klausymus.Nera pasaulyje tokio Zmogaus-Mokytojo,kuris labiau pazinotu tavo vidini pasauli,tavo,dar tokia maza siela.Todel kiekvienas ir turime Tevo Dvasios fragmenta- Minties Derintoja.Tik gyvai bendraudama su Visuotinio Tevo Dvasios Dalele tu igausi PATIRTI;GYVOJO DIEVO TEVO-ROJAUS TREJYBES patirti.Tuo paciu metu tu padesi vystytis Ketvirtajai Dievybei-PATIRTINEI DIEVYBEI-AUKSCIAUSIAJAI BUTYBEI;JINAI savyje akumuliuoja VISU tvariniu PATIRTI. Gero vejo tau Jolanta. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, na pas tave ir tempai... Bet būk atidi, kai ką priminsiu, nes garbinimo mokytis yra neįmanoma, nes tai yra natūrali Dievo ieškančio žmogaus tam tikra būsena Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtumę ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių.
VaidasVDS: Irena, aš suprantu, kad terminą "Tėvas-Rojaus Trejybė" sukūrė Algimantas. Bet yra akivaizdu, kad tai neteisinga. Tėvas yra tik Rojaus Trejybės pirmasis asmuo - Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybė. Rojaus Trejybę taip pat sudaro ir kiti du asmenys - Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia. Aš tik vieno nesuprantu, kam Algimantui prireikė iškraipyti Urantijos Knygą, o kiti, tarsi akli, to nepastebi. Aš kol kas turiu tik vieną kiek logiškesnį paaiškinimą iš Urantijos Knygos Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus
Rantulija: "Kaligastija,jusu atskaluniskas Planetos Princas,tebera Urantijoje laisvas,kad testu savo piktybinius keslus"... Na gi, na gi, mielas Vaidai VDS, jeigu galima, nuo tavo pateiktos citatos truputi placiau. Pvz: atmeskim ta zinia,kad 1985 metais Liuciferis,Kaligastija,Daligastija ir kiti maisto vadovai ir dalyviai Dienu Senuju nuosprendziu buvo sunaikinti. Tuomet ar ne ketvirtoje Urantijos Knygos dalyje kalbama,kad po Jezaus is Nazareto nuzudymo ir po JO prisikelimo visi maisto vadovai yra IKALINTI musu Satanijos Sistemos Tevo Pasaulyje,ir,kad zemesnes angeliskos kategorijos Tvariniai nelabai noriai sutinka buvusiems maistininkams patarnauti ju kalinimo vietoje. Gal as klystu,tiesiog as dar nesugebu taip greitai surasti citatas Urantijos Dokumentuose. Jeigu tiketi mano buvusia dvasine vadove Jezaus Bernadeta,tai 1985-1986 metais jinai buvo tame kalejime,kuriame kalejo Liuciferis ir kalbejosi su juo. Tuo metu musu visai grupei jinai apibudino ikalinimo vietos aplinka. Jeigu turi laiko ,placiau paaiskink. Visiems linkiu geros dienos . Su meile, Irena.
emipetras: Miela Irute , tuos žmogiškus kliedesius apie KALIGASTIJOS sunaikinimą , girdėjau jau 2000 metais , iš Rusijos aiškiaregių , kurie šį procesą vadino visai kitaip , tačiau esmė buvo panaši . Dvasiniame lygmenyje , pradedama atstatinėti , tai kas per amžius čia buvo sugriauta ir paslėpta . Tai neva atlieka visa krikščioniškos bažnyčios Šventųjų pranašų komanda . Algimantas iškėlė savo versiją , kaip nuleistą jam dievišką žinią . Aš manau , kad tuo klausimu yra daug spekuliacijų , nes nei vienos versijos , nei vienas žemiškasis mirtingasis niekada nepatikrins . Nemanau , kad su tokio lygio aborigenais , kaip žmonės , konsultuotusi ir tartusi dieviškosios dangiškosios Dvasios , kur geriausia įkalinti prasižengusią dvasinę asmenybę . Manau , kad viskas yra taip , kaip parašyta Angelų ir Dvasių Urantijos knygoje , jeigu tik mūsų gyvulinis , gamtinis protas , sugeba suprasti tai kas ten parašyta . Tikrai nemanau , kad žmogaus protas gali turėti tokias dvasines įžvalgas , kad pranoktų dvasinių asmenybių protą ir jo toleregiškumą . Jeigu mes šią knygą priimame kaip iš tiesų tikrą APREIŠKIMĄ , tai šviesiau ir aiškiau , dar nei vienas protas šioje Žemėje , nieko geresnio nepasakė . Todėl ir toliau , aš į visus žmonių aiškinimus , žiūriu atidžiai . Prašau ir į mano aiškinimus žiūrėkite atidžiai ir nepriimkite tai už konstantą .
VaidasVDS: Irena, Kaip septintojo gyvenamojo pasaulio gyventojas, jūs galite patekti į septintąjį pereinamąjį pasaulį, Visuotinio Tėvo sferą, ir jums taip pat yra leidžiama aplankyti Satanijos kalėjimo pasaulius, supančius šitą planetą, kuriuose dabar yra įkalintas Liuciferis ir didžioji dalis iš tų asmenybių, kurios pasekė juo maište prieš Mykolą. Mykolas, po to, kada priėmė Nebadono aukščiausiojo suverenumo valdžią, Dienų Seniesiems pateikė peticiją, kad gautų sankciją visas asmenybes, susijusias su Liuciferio maištu, laikyti internuotas tol, kol bus pateiktas supervisatos tribunolų nuosprendis byloje Gabrielis prieš Liuciferį, kuri buvo įtraukta į Uversos aukščiausiojo teismo dokumentus beveik prieš du šimtus tūkstančių metų, kaip laiką skaičiuojate jūs. Kas susiję su sistemos pagrindine grupe, tai Dienų Senieji patenkino Mykolo prašymą, bet su viena išimtimi: Šėtonui buvo leista periodiškai lankytis pas atskalūniškus princus puolusiuose pasauliuose tol, kol tokie atskalūniški pasauliai priims kitą Dievo Sūnų arba tol, kol Uversos teismai turėtų pradėti Gabrielio prieš Liuciferį bylos svarstymą. Šėtonas galėjo į Urantiją atvykti, kadangi jūs neturėjote pastoviai gyvenančio Sūnaus – nei Planetos Princo, nei Materialiojo Sūnaus. Makiventa Melkizedekas nuo to laiko buvo paskelbtas Urantijos Planetos Princu vicegerentu, o pradėtoji byla Gabrielis prieš Liuciferį davė ženklą laikinųjų planetinių režimų pradžiai visuose izoliuotuose pasauliuose. Tas yra tiesa, jog Šėtonas tikrai periodiškai lankydavo Kaligastiją ir kitus nupuolusius princus iki pat šitų apreiškimų pateikimo momento, kada įvyko pirmasis Gabrielio prašymo dėl pagrindinių maištininkų sunaikinimo svarstymas. Dabar Šėtonas yra neribotam laikui sulaikytas Jerusemo kalėjimo pasauliuose. Paskutinysis Mykolo veiksmas prieš jam paliekant Urantiją buvo Kaligastijai ir Daligastijai pasiūlytas gailestingumas, bet jo kilnų pasiūlymą jie paniekinančiai atmetė. Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus, bet jis nebeturi absoliučiai jokios galios tam, jog įsiskverbtų į žmonių protą, negali jis prisiartinti ir prie jų sielų tam, kad jas sugundytų ar nuklaidintų, nebent jos iš tikrųjų nori būti prakeiktos jo piktybinio blogio buvimu. Iki Mykolo savęs padovanojimo šitie tamsos valdovai stengėsi Urantijoje savąją valdžią išlaikyti, ir jie atkakliai priešinosi mažesnėms ir pavaldžioms dangiškosioms asmenybėms. Bet po Pentakosto dienos šitas išdavikas Kaligastija ir jo lygiai tiek pat paniekos nusipelnęs partneris, Daligastija, yra nuolankūs prieš Rojaus Minties Derintojų ir saugančios Tiesos Dvasios, Mykolo dvasios, kuri buvo išlieta visiems materialiems kūnams, dieviškąją didybę. Taigi Liuciferis ir Šėtonas įkalinti, o Kaligastija laisvas, bet pripažįsta valdžią. Į protą įsiskverbti gal ir negali, o į pasąmonę, o per sutrikdytas ryšio grandines... Ar greitai priimami nuosprendžiai - kažkur per 100.000 metų Laikas, net ir laiko visatoje, yra santykinis: Jeigu vidutinę gyvenimo trukmę turintis Urantijos mirtingasis įvykdytų tokį nusikaltimą, kuris galėtų sukelti pasaulinio masto sumaištį, ir jeigu jis būtų suimtas, nuteistas, ir sunaikintas per dvi ar tris dienas nuo nusikaltimo įvykdymo, ar jums tai atrodytų ilgas laikotarpis? Ir vis tik tai būtų artimesnis palyginimas su Liuciferio gyvenimo trukme, net jeigu jo teisminis nagrinėjimas, pradėtas dabar, nebūtų užbaigtas per šimtą tūkstančių Urantijos metų. Ar greitai galėsime džiaugtis gerais dvasiniais ryšiais su dvasiniu pasauliu? Deja amžių amžiai baigiasi negreitai Jūs neturėtumėte užmiršti, jog dėl Liuciferio maišto du šimtus tūkstančių metų Satanijos visi pasauliai yra nugrimzdę į Norlatiadeko dvasinį uždraudimą. Ir praeis amžių amžiai, kol bus panaikintos nuodėmės ir atsiskyrimo sukeltos kliūtys. Jūsų pasaulis vis dar tebeina tokiu keliu, kuris yra vingiuotas ir su nuopoliais dėl maištininko Planetos Princo ir nusikaltusio Materialiojo Sūnaus dvigubos tragedijos. Net Kristaus Mykolo savęs padovanojimas Urantijoje nedelsiant nepašalino žemiškųjų pasekmių, kilusių dėl šitų rimtų klaidų per ankstesnį pasaulio valdymą.
Jolanta: Vaidai, tas spomatniškas garbinimas pas mane yra, bet jis ateina netikėtai, dažniausiai einant į darbą, sėdint autobuse arba šiaip iš niekur, tai jausmas kai kūnas šiek tiek aptirpsta, jauti einančias iš tavęs sroves, kažką panašaus į meilę, bet be jokio egoizmo ir neapsakomas laimės pojūtis, esi dėkinga kad yra, kad leido pažinti. tačiau juk Urantijos knygoje aprašomas samoningas garbininmas kuris atliekamas tuo pačiu metu, kada žmogus samoningai pajungia savo samonę garbininui, va to ir nesugebu, kai tik bandau samoningai pajungti gaunasi kažkokia karikatūra, mintys nuktypsta kitur, pradedi galvoti apie kažką nesamoningo. Garbinimas samoningas pavyksta kolektyviniame garbinime. Tada viskas puiku, bet turėčiau išmokti ir asmeniškai pasijungti į tą tiesioginį garbinimo ryšį.
VaidasVDS: Jolanta, surask citatą apie sąmoningą garbinimą, tada pakomentuosiu. Tu gal šiek tiek sumaišei su garbinimu pačioje Havonoje, ten iš tiesų bus kažko mokoma...
Jolanta: :) va ir paaiškinai. Ačiū. Supranti, kai suvoki visos esmės didybę, nori rodyti pagarbą. Atsisakiau prašymo maldos, nes ji tapo lyg ir bereikšmė, juk mano vedliai mane veda, jų tikslas yra vesti trumpiausiu keliu, o pati nesuprasdama galiu savo prašymais tam trukdyti, todėl norėjosi pakeisti samoninga garbinimo malda. Norisi dėkoti už šį suvokimą ir kaip samoningą dėkingumą maniau pateiksiu pe garbinimą, bet neišeina, o kaip tu sakai Vaidai juk negaliu peršokti kažko, tai tur būt bus įgyjama evoliucijos būdu. Ir puiku, tada nesuksiu dėl to smegenų, rasiu kitokios naudingos veiklos :)) Ir dar Vaidai, tiek kiek perskaičiau Utantijos knygos negalėčiau nieko ciyuoti, nes viskas gula manyje. Arba negula, tai kad yra pateikiama kaip tik informacija įsimodeliuoja kaip trūkstamos grandinės mano pažinime, bet viskas tikra, tikra ne todėl kad tai perskaičiau ir patikėjau, o todėl kad matau visa ko vientisumą ir tas vientisumas atsirado ne tik skaitant Urantijos knygą, o tai viso mano patirtinio gyvenimo vientisumas. Ir dar kartą ačiū už tai kad padėjai suvokti jog ieškau to ko neįmanoma rasti :)
Rantulija: Aciu musu mieliems vyrukams. Kaip ten bebutu,manau,kad nieko nebus paslepta,kas nebutu atidengta. Visa amzinybe pries akis. Gero vakaro. Su meile, Irena.
emipetras: Matai miela Irute , dvasinis pasaulis vis tik yra didelė paslaptis . Kai pasiskaitau F1 atrodo , kad kai kam , taip viskas aišku , kad aiškiau jau ir būti nebegali . Tačiau aš visada maniau ir manysiu , kad mūsų santykis su Dievu yra didelė asmeninė paslaptis , kurią kartais net neverta garsinti , nes tai yra žmogaus , kaip asmens ir Dievo kaip asmens , asmeniškas santykis . Iš to asmeninio santykio , reikėtų nepamiršti , kad mes žmonės , esame tik ribiniai mirtingieji ir mūsų visas dvasinis bagažas yra tik padovanotų galimybių projekcijoje . Viskas dar ne aktualybėje , bet tik potencialioje projekcijoje , kuri spinduliuoja į mūsų protus , žadina mūsų protus ir stiprina tikėjimą , kad ši dvasinė dovana yra tikra ir amžina . Forume F1 , daugelis Rojaus Trejybę , patį ROJŲ , vadina gimtaisiais namais . Tai jau yra sektantiškas mokymas ir niekuo neparemtas , bet išgalvotas . Aš sakyčiau , kad mums yra suteikta Dievo malonė įtikėti į Dievo Tėvo dvasios buvimą mūsų protuose , o per tai , turėsime ir lemtį pasiekti ROJŲ , kaip savo amžinuosius namus . Ne gimtuosius , bet amžinuosius namus . Gimtaisiais namais Rojų , gali vadinti tik tos Dvasios , kurios yra sukurtos Rojaus Trejybės. Tačiau F1 , nuolatos akcentuojama , grįžimas į gimtuosius namus ir todėl skaitau , kad tai yra sektantiška . Žmogus yra Vietinės visatos kūrinys , tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Visatos Motinos Dvasios Nebadonijos , dieviškųjų sistemų ir agentūrų sukurtas planetinis mirtingasis žmogus . Žmogus tik savo evoliucionuojančio proto brandoje gali atpažinti potencialų proto žadintoją , kaip dieviškąjį pasiuntinį , minčių Derintoją . Ir tai yra mirtingojo žmogaus , dvasinio proto triumfas , kuris žmogų jau išskiria iš visos kitos planetinės gyvūnijos . Kai žmogus savo protu jau suvokia , kad jis yra išskirtas iš visos kitos gyvūnijos tarpo , tada ir prasideda tikrasis dvasinis proto augimas , vedantis į Dievo Tėvo garbinimą .
Rantulija: Aha,mielas broli,Emili Petrai,si karta ne suvisais tavo argumentais sutinku.Kad,sioje zemeje dvasinis pasaulis yra mums didele paslaptis,si dalyka suvokti pajegiu.Bet turesi su manimi sutikti,kad Dievo Tevo-Rojaus Trejybes Kurinija yra pastoviame judejime-kitime.Kas vakar man buvo paslaptis,siandiena gali buti aiskumas neispasakytas.Minties Derintojas manyje dirba be jokiu iseiginiu,be jokiu atostogu.Jeigu tik as nors menkiausiu laipsniu parodysiu susidomejima kokiu nors dvasiniu klausymu, mano nuostabusis Pagalbininkas anksciau ar veliau "prisikas" prie mano proto ir atsakyma iskels i samones lygi, ir ta darba JIS atliks taip subtyliai,kad as visa diena /gal but/ didziuosiosi savimi,galvodama ,kad tai mano pacios atradimas.Kuklus tas Tevo dvasios fragmentelis. Sita zinojima man atskleide Urantijos Knyga ir Algimanto aiskinimai F-1. Evoliuciniam mirtingajam zmogui Tevu-Kureju dvasines,intelektualios ir materialios paslaptys atsiskleisti pradeda evoliuciniame APGYVENDINTAME pasaulyje;po kuno mirties-GYVENAMAJAME pasaulyje einant MORONTINIU rezimu,toliu -einant DVASINIU rezimu;iki pat ROJAUS.Po TEVO apkabinimo paslapciu atsiskleidima patirsime einant APSONITINIU lygiu.Toliau -ABSOLIUCIU lygiu.Dar toliau- AS ESU lygiu.O dar toliau... Manau,kad ir patys Urantijos Knygos apreiskejai nelabai zino tuos kelius, kuriais jie ir mes ieskosime tu, vis nauju paslapciu atsiskleidimu;vis nauju Tevo pozymiu.Ir kiekviena karta/as taip manau/ mes dziaugsimes dar viena atskleista paslaptimi,ir dar labiau troksime buti panasiais i DIEVISKUOSIUS ROJAUS TEVUS. Beje,tu rasai ir apie urantu paklydima,kurie Roju laiko savo gimtaisiais namais;laikai tai sektantisku reiskiniu.Nelabai noreciau sutikti ir su situo tavo argumentu. Pameginsiu paaiskinti. Pirmiausia as bandau issiaiskinti: KAS AS ESU;na,ta TIKROJI Irena? Jeigu as esu- kunas? Na,tuomet,persasi logine isvada:kad, /gal but/ dar po keliu meteliu Irenos kunas NUMIRS, ir dar kvapa nekoki paskleis.Aha,tuomet, tikroji Irena NERA KUNAS. Evoliuciniu keliu ieskant Dievo Tevo ir atsakymu i tokius klausymus, galima labai toli "nugrybauti". Va,cia,musu visu mylimieji Dieviskieji Rojaus Tevai,o ipatingai DIEVAS TEVAS, ateina i pagalba savo sukurtam evoliuciniam vaikui;siuncia DANGISKUOSIUS DVASINIUS MOKYTOJUS,APREISKEJU KOMISIJAS, ipareigodamas suvarineti issisklaidziusias,pasiklydusias aveles atgal i TIESU KELIA. I ta kelia,kuris JO VAIKUS PARVES NAMO. Sitame,musu planetos zmoniu dvasiniame vystymosi etape,turime URANTIJOS KNYGA.O,kad ESAME DIEVISKUJU TEVU VAIKAI-taip pat patvirtina Urantijos Knyga. Gyvulines,ar GYVUNINES kilmes tvariniui reikalingas ipatingas demesys;sita funkcija Dievas Tevas pasiliko SAU;JIS yra TREJYBEJE PIRMAS ASMUO IR ASMENYBE;atskyre nuo SAVO DIEVISKOSIOS ASMENYBES DVASIOS DALELE,SAVO VAIKA,asmenybes grandines pagalba nuleido,nuo saves atskirta vaika i evoliucini apgyvendinta pasauli ir aprenge TA,SAVO MYLIMA DALELE-VAIKA,materialiu drabuzeliu.Tai ivyksta uzgimimo metu. Negana to,mazdaug 5-6 metu begyje Tevas padovanoja savo DVASIOS dalele-Minties Derintoja;jeigu vaikas yra nesutrikusio intelekto;iki to meto materialiam vaiko protui vadovauja pagalbines proto dvasios.Sielos-dvasios protas issivysto dvasinio zengimo pirmin metu. Nezinau,Emili Petrai ar tu prisimeni,kad mazdaug pries 20 metu i Lietuva buvo atvaziaves Stigmatizuotas italas Dzordzo Bondzovani.Buvo platinama jo bendrazygio ir rasytojo Oracio Valenti knyga rusu kalba:"Êóäà èäåøü, ÷åëîâå÷åñòâî?"Ta knyga iliustruota. Buvo ideta mokslininku padaryta nuotrauka,kada kudiki is isciu isejimo metu yra apgaubiamas is nezinia kur atsiradusia balta sviesa. Tuo metu as nezinojau to reiskinio konkretaus pavadinimo. Urantijos Knyga atsake man i rupima klausyma.,kad mes sios sferos vaikai turime ASMENYBES GYVYBES KATEGORIJA.Esame Dievo Tevo Pirmojo ASMENS Dvasios DALIS ivilkta i materialu kuna. Manau,kad drasiai galiu vadintis Dangiskojo Tevo vaiku; ir is kur isejau,ten ir sugrizti man reikia.Turbut,tam tikslui Dieviskieji musu Tevai ir GRAVITACIJA SUGALVOJO IR JA IGYVENDINO. Tai tokia butu siai dienai mano nuomone;rytoi gal bus jinai kitokia.Bet tikrai zinau,kad iki pat Rojaus dar daugeli paslapciu man bus pastatyta ant ITIKEJIMO. Liuciferio itikejimas buvo menkas ir jis apkabino nuodeme.JIS norejo paciupineti viska CIA ir DABAR. Pabandysiu pasidziaugti procesu.Tikrai nenuobodziausiu.Ir be jokios abejones "n" kartu suklysiu.Na, ir kas? Svarbu nestoveti vietoje. Tai tiek. Su meile, Irena.
Jolanta: Suvokti, kad tu tai ne kūnas labai svarbu, bet suvokus iškyla kita dilema, ką tokiau su tuo suvokimu daryti. Žinoti gerai kas iš ko susideda, kas iš ko išeina, kur būsime po to kai nebūsime ir t.t. Bet žinojimas vien dėl žinojimo nėra daug vertas, klausimas o kas toliau kai jau žinai? Suvokimas ir būsena tur būt. Ok, turi suvokimą ir būseną, o kas toliau? Žmogus sustoti negali, tai evoliucijos esmė, kuo mums gali pasitarnauti įgytas suvokimas ir būsena?
Rantulija: Kas toliau? Savo likusi gyvenima pasvesti Kurejui, kuriant GERI ir GROZI visumos labui! Ir kuo dazniau BUTI tokiu tobulu,koks tobulas yra Tevas,tokiu kokie is JO isejome.Mes isejome i laikina uzmarsti pasisemti patirties.Pats Tevas per mus panoro pasisemti tos patirties. Aciu Trejybei,man asmeniskai mano netrumpame gyvenime toks klausymas kaip, ka veikti sioje zemeje niekada neiskilo. Uz tai dekoju ir isejusiems zemiskiesiems savo gimdytojams. Keturiu skyriu Smetonines mokyklos turinti issilavinima mano motina, mums savo vaikams sakydavo:"Vaikai,darykite zmonems gera,Jeigu jums mes su akmeniu,jus jiems meskit su duona,Dievas yra teisingas atlygins jums uz tai su kaupu." Su meile, Irena.
Jolanta: Nesupratai Irena ką norėjau parašyti. Daryti gera tai etikos klausimas. Žinoma, kad žmogus norintis eiti Dvasingumo keliu tiri būti etiškas, tačiau, etiškas žmogus gali būti ir pagonis, ir katalikas, ir Budistas, ir aplamai netikintis. Tačiau, kai mes pradedame eiti dvasingumo keliu daug skaitome, vertiname, svarstome, kažkuo patikime, kažuo pasitikme, gauname dvasinės informacijos, diskutuojame kas teisinga, o kas neteisinga, diskusijos rodo, kad žmogus dar ieško. Toliau tuo žinojimu turime persmelgti save, tai vėl mes žinome kad gyvulinis protas trukdo šviesos atėjimui, tada bandome tvarkyti save, kad kuo mažiau liktų gyvulinio proto, tai jau būsenos įgyjimas, juk natūralu, kad vien žinoti, kad pyktis, pavydas, pagieža, didybė yra patys didžiausi stabdžiai ėjimui į švieą, norint kad jie nebūtų stabdžiai turime išsivalyti nuo jų, tai sunkus darbas, bet įveikiamas. Išsivalome, gal ne visai, bet didžia dalimi, atrandame būseną. laisvą, beveik nebeįtakončią baimių, tada žinojimas kad reikia gyventi brolystėje ir seserystėje tampa realus, nes mes atvira širdimi, be pavydo, be pykčio, be pasipuikavimosi galime priimti žmones, su jais bendrauti, su jais bendradarbiausti. Tvarkoj įgauname šią būseną, maldą pakeičiame garbinimu (turbūt :) ) visa tai vyksta sąmoningai dirbant ir gaunant tam tikrus dvasinio pojūčio rezultatus. Ir toliau.....o kas toliau. Žinau, suvokiu, jaučiu.......va čia man ir iškilo klausimas. Toliau lyg ir sektų mokymas, bet......na, nepykit, net nemačiau žmonių kurie galėtų mokinti, aplamai žemėje mokytojų vienetai, vaikščioti ir aiškinti kokį tu kelią nuėjai, kvaila, nes bet kiek mastantis žmogus suvokia, kad kiekvino kelias bent kiek skirsis, o turintis žinių apie žmogų suvokia, kad žmogaus samonė gali priimti tik tą informaciją kuri yra jai artima. taip, kad mokymas atkrenta, gero darymas yra gyvenimo būdas, kai tai tampa matūralia būsena tada jau nebegalvoji ar darai gera ar nedarai, taip gyveni ir tiek, tai vėl atkrenta, o kas toliau,,,,,,,Ir man dabar rašant kilo mintis, nežinau ar ji gera ar ne, o toliau paprastas kasdieniškas gyvenimas, nieko nesureikšminant, gyvenimas buitimi ir žemiškais rūpesčiais, tik jau su kitu supratimu. Tai nuo ko pradžioje bėgau, tai yra nuo paprasto materialaus gyvenimo ten apėjus ratą gryžtu, tik jau žinau jo vertę. Gyventi neišsišokant, nedemonstruojant, neaisškinant, bet gyventi pagal savo supratimą, kažkodėl prieš akis iškilo iš filmo Budistų vienuolio kuris klajojo vaizdas. Santūrus, kuklus, tylus, nekalbantis, bet išskirtinis, savo didinga tyla, savo iškalbiu tylumu, savo pakiliu kuklumu. Ačiū Irena, rašant tau suvoliau :) viskas juk eina apskritimais, apeiname ratą ir gryžtame prie to paties, tik jau prie kito apskitimo pradžios ir kitokia. :)
VaidasVDS: Kas toliau? Mokėjimas bendrauti ir draugauti išminties pagalba arba visų žmonių brolystės siekis. Ir tai be galo sunkus darbas. Labai lengva tapti vos ne šventu - pašvenčiu save tik Dievui, labai jį myliu, jį garbinu ir esu labai tuo patenkintas. Bet kartais toks pasiekimas tampa išimtiniu savanaudiškumu, pasipūtėliškumu ir savęs išaukštinimu, puikavimusi. Va čia F-1 yra puikus pavyzdys. Aš taip pat ilgiuosi to forumo, koks jis buvo iki Rojaus Trejybės religijos atsiradimo ir kitokios nuomonės beatodairiško trynimo. Atsidavimo prasme lyg ir logiškas žingsnis, bet išminties prasme tai labai kvailas ir net sektantiškas žingsnis. F-1 ir Algimanto veikla akivaizdžiai prieštarauja Urantijos Knygos tiesoms. Nors jie nieko blogo savo mokymais ir pamokymais nepropaguoja, bet faktas, kad tampa sekta ir beveik uždara. Ten, kur nėra diskusijos, ten jokia brolyste nekvepia, ten, kur leidžiama tik pritarti vienintelei nuomonei, ten tik sekta gali kurtis - nieko gero tokia veikla atnešti negali... Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti per daug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu, plius, kas atitinka jos sugebėjimą adaptuoti. Ir daugiausiai kartų Algimanto F-1 ištrinta Urantijos Knygos citata, po kurios nuolatinio citavimo pirmą kartą buvau pašalintas iš F-1 Dvasinis augimas yra didžiausias ten, kur bet koks išorinis spaudimas yra mažiausias. "Ten, kur yra viešpaties dvasia, ten yra laisvė." Žmogus vystosi geriausiai tada, kada šeimos, bendruomenės, bažnyčios, ir valstybės spaudimas yra mažiausias. Bet šito nereikia suprasti taip, jog pažangioje visuomenėje nėra vietos šeimai, visuomeninėms institucijoms, bažnyčiai, ir valstybei. Kada visuomeninės religinės grupės narys laikosi tokios grupės reikalavimų, tada jis turėtų būti skatinamas naudotis religine laisve iki galo reikšdamas savo asmeninį aiškinimą apie religinio tikėjimo tiesas ir religinio patyrimo faktus. Religinės grupės saugumas priklauso nuo dvasinės vienybės, o ne nuo teologinio vienodumo. Religinė grupė turėtų sugebėti naudotis nesuvaržyto mąstymo laisve taip, kad jos nariai netaptų "laisvamaniais." Bet kuri bažnyčia, garbinanti gyvąjį Dievą, patvirtinanti žmogaus brolystę, ir išdrįstanti pašalinti savo nariams bet kokį dogmatinį spaudimą, gali su didžiule viltimi eiti į ateitį.
Rantulija: Vaidai VDS, man atrodo,kad supranti, kodel ir as esu cia-F-2. Ir dar viena pamoka isisavinau.Ismokau neskubeti zmoniu vertinti,labiausiai tu,kuriu nesu maciusi, su kuriais nesu akivaizdziai bendravusi. Kad zmogu pazinti su juo kartu puda druskos reikia suvalgyti-taip sako rusu patarle. Visiems linkiu gero vakaro. Su meile, Irena.
emipetras: Vaidai VDS ,tenka tik apgailestauti , kad Algimantas nesuprato arba nenorėjo suprasti paskutinės tavo įškeltos Urantijos knygos citatos . Aš tai visada sakiau ir sakysiu , kad Urantijos knyga parašyta ne durniams . Ją gali skaityti visi , tačiau gilumines tiesas suprasti tegali tik išmintingi žmonės . Ir aš visai neaukštinu nei savęs nei Vaido VDS , tačiau Vaido VDS dvasinis įdirbis akivaizdus ir tai rodo , kad Urantijos knygos tiesas gali suprasti ir laisvai jomis naudotis , ne kiekvienas . Jeigu žmogui užteks parako garbinimo būseną įtvirtinti savyje nuo ryto iki vakaro be jokių intelektualių žinių , tikrai aš labai džiaugčiausi kartu su tuo žmogumi , kad nugalėjo savo protą ir tapo laisvu paukščiu . Kito išsireiškimo nesugalvojau , kaip tik tapti laisvu paukščiu . Kas dieną ir kas valandą būti garbinimo džiaugsme ir čiulbėti kaip paukščiui , kad esi laimingas ir nieko nestinga ir nieko nebenori . Įdomi būsena ar ne ? Tokios būsenos trokšta visi sektų vadovai , kad jų avelės pasiektų tokią būseną ir nieko daugiau žemiško nebenorėtų . Kad neanalizuotų nei savo proto , nei savo jausmų , nei dvasinio vadovo veiksmų , nurodymų ir jo apreiškimų . Tačiau Urantijos knyga mus moko , kad šį žemišką kelią reikia eiti 50/50 . Nebūk nei uolus materialistas , nei uolus dvasinis fanatikas . Viską priimk savo nušviesėjusiu protu . Ar Dievo tėvo dvasia atėjo į žmogaus širdį ? Taigi , kad ne į širdį atėjo , bet į protą . Dievas nori protingo garbinimo ir protingos maldos , nors ir emocionalios . Nors daugelis savo dvasine būsena manipuliuoja ir sako ; širdies meilė , Jėzus mano širdyje , Dievas mano širdyje ir pan . Šituos žodžius ir savokas naudoja ir urantai , o tai jau ir yra didžiausia klaida , nes ignoruojamas Urantijos knygos apreiškimų prasmės . O didžiausia prasmė yra ta , kad Dievo Tėvo dvasia atskrido iš Rojaus ir apsigyveno žmogaus prote , tik nuo penkių vaiko metukų . Iki to meto , iki vaikui sukako penki metukai , šį vaiką šefavo Jėzaus Kristaus Tiesos dvasia ir Visatos Motinos Dvasia ( septynios pagalbinės proto dvasios ) Algimantas aišku to net negirdi , jeigu prie tų žodžių pridedama Rojaus Trejybė , tada viskas gerai ir jau esi pažangus urantas . Taip tikrai Vaidai VDS , Algimantas sukūrė savo religiją ir tai visai nebesiriša su Urantijos knygos dvasia . kurioje aiškiai pasakyta , kad visi pasauliai garbina Dievo Tėvo dvasią ir visur stovi tam tikslui pastatytos Tėvo Šventovės . Ten aiškiai parašyta , kad mirtingojo protas negali suvokti dieviškosios Trejybės buvimo savo asmenyje , kaip vientisos asmenybės , tai suvoksime tik HAVONOS visatoje . Todėl visi garbintojai , tiesiog bijo prisipažinti kad jie nieko nesupranta , apie dieviškąją Rojaus Trejybės veikimą savo asmenyje , bet kartoja kaip papūgos paskui Algimantą ir tiek , nes tai yra nauja religija . Garbinimo būsenoje žmogaus protas turi aiškiai suvokti su kuo tu susijungei ir kaip teka šviesa iš asmenybės į asmenybę . Dievybių trejybės tekėjimo per žmogaus protą , joks protas negali suprasti . Tai aiškia kalba Urantijos knyga . Todėl visos dangiškos dvasios savo apreiškime nurodo , kad žmogus turi išmokti garbinti Dievą Tėvą kaip asmenybę ir jokių papildomų garbinimų nepateikia . Aukšto rango dangaus Dvasios manau , kad žino ką kalba ir kas yra tiesa , ir kaip geriau atsiverti tam žmogaus protui , šios tiesos pažinime . Aš savo garbinimo Akte , naudoju ir TREJYBĖS savoką , tačiau aš ją išskaidau į atskirus DIEVUS ir tada jau kreipiuosiu kaip į atskiras asmenybes , gyvenančias Rojaus Saloje . Suvokti tris lygiaverčius DIEVUS savo prote ir tai skaityti kaip Tėvą Trejybę , mažų mažiausiai yra sektantiška , nes tai yra žmogaus išgalvota . Ne dvasių atnešta ir apreikšta , bet žmogaus išgalvota . Tai mano komentaras tiek į Vaidą VDS , tiek į Įreną , tiek ir į Jolantą . Jolantos , - O kas toliau ? , labai filosofiškas ir turintys didelę dar neatrastą dvasinę potenciją , klausimas . Linkiu sėkmės .
Jolanta: Nedarykime vertinimų, neieškokime kaltų, ieškokime šviesos ir viskas bus gerai :)
Jolanta: Emili, su visa pagarba Tau kaip mano mokytojui ir žmogui kurio pasaulėjauta pasitikiu turiutai paprieštarauti Tavo citata "Garbinimo būsenoje žmogaus protas turi aiškiai suvokti su kuo tu susijungei ir kaip teka šviesa iš asmenybės į asmenybę . Dievybių trejybės tekėjimo per žmogaus protą , joks protas negali suprasti . Tai aiškia kalba Urantijos knyga . Todėl visos dangiškos dvasios savo apreiškime nurodo , kad žmogus turi išmokti garbinti Dievą Tėvą kaip asmenybę ir jokių papildomų garbinimų nepateikia . Aukšto rango dangaus Dvasios manau , kad žino ką kalba ir kas yra tiesa , ir kaip geriau atsiverti tam žmogaus protui , šios tiesos pažinime ." Šiandien skaitydama 4 skyriau dar tik pirmuosius dokumentus suvokiau, kad miekas nieko neturi, niekas nieko neprivalo" :) Visa ir esmė yra gyvojo tikėjimo. Negali būti turi ar privalo. Ten buvo užsiminta apie įvairias pagoniškas religijas. Ir vienos iškeltos kaip geresnės kitų atžvilgiu. Tačiau kuo geresnes, geresnes tuo, kad žmogaus protą paruošia priimti gyvąjį tikėjimą. taip protas suvaidina gana didelį vaidmenį žmogaus pasirinkime ir siekyje. Juk be pasirinkimo ieškoti gyvojo kelio jo ir nerasi, juk be siekio pajusti gyvąjį tikėjimą jo ir nepajusi. Tačiau tai nereiškia, kad išlavintas filosofiškai protas turi didesnes galimybes. tenai buvo rašoma, kad minėtos pagoniškos religijos paremtos filosofija įtvirtino etiką ir moralę, tačiau neskatino pažinti Dievą. Šis išsireiškima man labai užkliuvo, na ta gerąja prasme, PAŽINTI DIEVĄ. Kita citata "Tačiau Urantijos knyga mus moko , kad šį žemišką kelią reikia eiti 50/50 . Nebūk nei uolus materialistas , nei uolus dvasinis fanatikas ." Vėl prieštarauju, neprivalo niekas nieko. Tu gali būti bet kas. Tavo tikslas PAŽINTI DIEVĄ. Na meterialistui manau sunku pažinti Dievą, tačiau Emili, juk ne visi žmonės pagal vieną kurpalį surėdyti. Ir jei žmogus natūraliai, savo būsena jaučia, kad jau išaugo iš tų marškinėlių, kada norisi sodinti medį, statyti namą, auginti sūnų, jam tai neįdomu, na kad ir Vienuoliai.....nesakau, kad jų gyvenimas geresnis už meterialų gyvenimą gyvenenčių, bet......tu sakai, kad tobulumas pasiekiamas havonoje, na taip, absoliutus tobulumas tik ten, bet mes negalime ir įsivaizduoti koks tas tobulumas, o siekdami čia žemėje tobulumo, mes pasiekiame tik pirmos pakopos tobulu,ą, tačiau...juk gali žmogus pasiekti ir čia tokį tobulumą kada atsiduoda garbinimui, manau kad gali. Kas ten žino kokių vidinių prištaravimų tenka žmogui patirti......bet juk ne tame esmė, o siekis PAŽINTĮ DIEVĄ. Jei žmogus sako, kad jaučia Kristų savyje, Dievą savyje, mes to negalime patikrinti, mes galime tuo tikėti arba netikėti. Bet teigti kategoriškai, kad taip nėra mes negalime, nes taip sakydami patys jau statome ribas į kurias spraudžiame savo suvokimą. Tai ką patirias atskiras žmogus yra tik jo ir Dievo santykio reikalas, Dievo neapgausi, o žmogus turi žinoti kad jam svarbu tik jo ir Dievo santykis, todėl kito samonėje Kristaus buvimas ar nebuvimas nelabai turėtų džiuginti ar piktinti. Žemiški mokymai beveik visi yra žmogaus proto vaisius, išskyrus kelis apreiškimus, Adomo ir Ievos buvimas, Melkizedeko (atleiskit, bloga atmintis pavadinimams), Kirstaus įsilūnijimas ir Urantijo knygos apreiškimas. Visi kiti mokymai yra žmogaus proto, kuris priėmė vieną ar kitą apreiškimą vaisius. Seka tolesnė mintis, kad tai žmogaus pasirinkimas tikėti kito žmogaus suvokimu ar sekti savo širdies balso. Tiek kiek man tego pažinti žmones, su apgailestavimu turiu pripažinti kad dauguma žmonių nepajėgūs patys suvokti apreiškimų giluminio tikslo. na gal kitą žodį reikėtų panaudoti, gal kitaip pasakysiu apreiškimai nepasiekia daugelio žmonių giluminio suvokimo. Kodėl? gal kaip tu sakai Emili dėl proto riboto panaudojimo, o gal todėl kad žmogaus samonė neparuošta tam kas yra virš proto suvokimo ribos. Nežinau, tokie žmonės paprastai pasitiki mokytojų suvokimu. Tai normalu, o gal net puiku. Bet juk jie taip pat nori pažinti Dievą. Tikslas jų tas, kurio ir siekia apreiškimais, tik gal kelias per aplinkelį, bet vis tiek ten, geriau toks, nei jokio. mano nuomone sakyti kad tas teisinga o tas neteisinga neturime teisės, kai jau pradedame suvokti tokius giluminius dalykus. Vertintinimus palikime kitiems. kartais ir aš pykstu, kad Algimantas elgiasi ne taip kaip man atrodo, parašiau ir nusijuokiau, bet būtent taip ir būna, tik va, kokia tada pas mane išlenda arogancija. Pagalvokit, elgiasi ne taip kaip man atrodo. Kuo aš gerenė už kitus taip teigdama, juk parodau tik savo ribotumą, savo pasipūtėlišką ego ir savo neišmanymą. Užbaigdama noriu pasikartoti. NIEKAS NIEKO NEPRIVALO, NĖRA ŽINOMA KIEK PROTAS ĮTAKOJA DVASINĮ RYŠĮ SU TĖVU, MEŽINOME KAS KĄ TURI SAVO SAMONĖJE. MES GALIME TIKĖTI IR PRIIMTI ARBA NETIKĖTI IR NEPRIITI, BET BET KOKS NEIGIMAS AR SMERKIMAS DUODA MINUSĄ MUMS PATIEMS. Ir kaip viena kunigas pasakė "Kas iš Dievo išliks, kad ne iš Dievo savaime išnyks" Nesukime dėl to sau galvos :)
Jolanta: Šiandien Urantijos knygoje perskaičiau įdomią mintį, kad išleisdami Kristų į Urantiją, į įsikūnijimo misiją jam buvo duoti patarimai, nustebino tai, kad busvo liepta jam atsiriboti nuo politikos, ekonomikos ar net kokios įtakos šiuose srityse. O labiausiai nustebino kad buvo pasakyta, kad nepaliktų jokių raštiškų šaltinių. Na mano primityvus protas iš karto galvoja, aha, kaip čia išeina, o iš kur gaus mokymus kitos kartos, na kas gyveno Kristaus laikais puiku, o kitiems kas, špyga, te tau ir rutuliokis su savo primityviomis mintimis. Bet po to galvoju, o kodėl? Juk viskas turi prasmę ir esmę. Kuo gali trukdyti raštiški šaltiniai vedantys į šviesą. Na sakykim buvo minima, kad nepaliktų nieko ką būtų galima garbinti. Logiška, bet juk manau suvokė, kad žmogaus protas jei norės garbinti stabą pasistatys pagaliuką ir garbins, tai neturi būti pagrindinis motyvas.....Tai kodėl, kaip dažnai man nutinka, rašymo eigoj ateina atsakymas. Nežinau ar jis teisingas. O šią minutę jis toks. Žmogus turi žinoti tik tikslą, tai yra Dievo pažinimą, o kelią turi surasti pats asmeniškai, kitaip jis tik iššvaistys laiką ir nieko getro nepasieks. Nes jei skatino nepalikti jokių mokymų, vadinasi tie mokymai nepadėtų žmonių tobulėjimui (gal?) išeitų žmogus turi tobulėti savo keliu, kurį pats suras. Gal evoliucijos esmė ne tokia jau paprasta kaip man atrodo, kai yra du taškai, materializmo ir dvasios, o žmogus maskatuojasi kažkur per vidurį ir stengiasi atsitraukti nuo vieno taško ir pasislinkti link kito. Dabar vėl mityse iškilo žodžiai, ėjimas gilyn į save. labai tikėtina, kad to gilumi į save visai dar nesuvokiu, manau, kad va jau garbinu, jau pasiekiu tam tikrą būseną ir aš jau šaunuolė, ve netraukia materialūs dalykai tai jau ir beneik pasiruošusi keliauti į tolesnius lygius. kažkaip kaip pagalvojau ėjimas gilyn, apėmė toks nežinomybės ir dar nesuvokiamų erdvių jausmas. Kyg kažkur viduj būtų neaprėpiama dar nepažinta erdvė. Blyn, nieko nebesuprantu ir tai mane dabar išgazdino, kažką paliečiau apie ką prieš kelias minutes net nenutuokiau. Bet galvoju, kad garbinimas kažką, kad tikrą, kad ir gryną žmogų palieka paviršiuje, ir žmogus net nesuvokia apie ėjimą gilyn į save. O teisybę pasakius ir aš nesuvokiu. Anksčiau galvojau kad tai reiškia minties derintoko išgirdimą, bet tas pojūtis kuris atėjo trumpam, tas vidinid gilumas, ir tai ne mintys, tai ne proto vaisius, tai mane išgazdino, nes kol kas visiškai man nesuvokiama.
emipetras: Jolantele , nepalikti mokymų buvo pasakyta todėl , kad vėlesnės kartos savo interpretacijomis visada iškraipys tą tiesą kuri buvo pasakyta tuo momentu . Kad žmogaus protas nemanipuliuotu to momento pasakyta Dievo Sūnaus kalba ir tuo neprarastų savo asmenybės dvasinio , kasdieninio evoliucinio augimo , buvo priimta tokia nuostata . Kadangi Žmogaus protas visada nori kažką pridėti arba atmesti . Dar reikia suprasti ir tai , kad po Kristaus savęs padovanojimo Urantijai , visiems Žemės žmonėms buvo suteikta galimybė gauti dieviškuosius minčių DERINTOJUS , kurių dieviškas pasiaukojimas , tapo kaip Dievo Tėvo meilės ir išminties , palankiausias atėjimas į kiekvieno žmogaus sveiką protą . Taigi , kad sveiką . Dvasinis pasaulis puikiai žino , kad tai kas šiandiena žmogaus protui jau yra konstanta , rytoj jo proto ir sielos dvasinis matymas gali būti jau kitoks - arba aukštesnis , arba žemesnis . Visa Kūrinija yra nuolatiniame tekėjime iš pliuso į minusą . Tai dualaus pasaulio dėsnis , jis jau yra nekintamas ir pastovus , kad būtų dvasinės išminties ir dieviškos meilės tekėjimas . Čia reikėtų labai daug kalbėti . Todėl trumpai drūtai kalbant , Kristus juk aiškiai sakė : ,, Garbinkite tik Dievą Tėvą danguje "' KRISTAUS garbinimas bažnyčiose ir painiojimas jo su Rojaus Amžinuoju Sūnumi , arba net su pačiu TĖVU , yra krikščioniškos religijos įteisintos dogminės konstantos iš ketvirtojo amžiaus , kai buvo sukurta krikščioniška bažnyčia . Iki šiai dienai niekas nepakito . O reikėtų labai pasikeisti ir ir visai žmonijai išaiškinti šias ir kitas dangaus paslaptis jau ne tik naujojo apreiškimo šviesoje , bet ir naujausių mokslinių atradimų šviesoje . Dėl visos žmonijos laimės ir pažangos , religija ir mokslas turėtų dirbti ranka rankoj .
VaidasVDS: Jolanta, neskubėk su vertinimais ir išvadomis, bei būk atidesnė. Joks žmogus per savo trumpą materialų gyvenimą tikrai nesugebės pažinti Dievo. Nesvarbu, kiek išaugtų jūsų suvokimas apie Tėvą, bet jūsų protą visada stulbins Tėvo-Aš Esu neatskleista begalybė, neištirta platybė, kuri visada liks neišmatuojama ir nesuvokiama per visus amžinybės ciklus. Nesvarbu, kokią Dievo dalį jūs galite pasiekti, bet visada jo liks daug didesnė dalis, apie kurios egzistavimą jūs net ir neįtarsite. Ir mes tikime, jog tai yra lygiai tiek tiesa transcendentiniuose lygiuose, kiek ir ribinės egzistencijos sferose. Dievo ieškojimas yra begalinis! Mes visi esame tik pradžioje pažinimo. Gal koks savanaudis ir nori visko iš karto, bet jo troškimai tikrai neišsipildys. Labai daug kalbi apie gyvąjį tikėjimą (gal įtikėjimą). Bet tas gyvas įtikėjimas sukuria tam tikras pareigas Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. O mūsų pagrindinis tikslas tikrai nėra išmokti garbinti Tėvą, nes tai ieškančiam Tėvo žmogui yra pats natūraliausias patyrimas. Mūsų tikslas - visų žmonių brolystė Jėzus nesiūlė jokių taisyklių visuomeniniam vystymuisi; jo misija buvo religinė, o religija yra išimtinai individualus patyrimas. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus šitai dieviškajai karalystei. Visų žmonių brolystės pasiekimas yra iš tiesų labai sudėtingas, čia tikrai nepakanka nušvisti, patikėti ir įtikėti į Dievą ir įsitraukti į protą svaiginantį garbinimą. Čia reikia labai daug žinių, daug išminties, daug dvasinio atsidavimo, daug bendravimo, daug savitarpio suvokimo, daug diskusijų ir pačių geriausių žmogiškų ir dvasinių savybių atskleidimo Aš žinau, kad tik su dviejų rūšių žmonėmis negalima pasiekti brolystės, tai su tikrai nepagydomais sutrikusio intelekto žmonėmis ir su sektantais, kurie pripažįsta tik savo religiją (dažniausiai religinį lyderį - mokytoją) ir savo religinę grupę, o kitus arba niekina, arba žemina... Aš pats turiu du nuostabius mano mokytojus - tai mano Minties Derintoją ir Urantijos Knygą, kurių man pilnai pakanka, o dabartinis gyvenimo tikslas (po to, kai pradėjau ieškoti Tėvo) šiame pasaulyje yra siekti būtent visų žmonių brolystės, t.y. pradėti ieškoti to tikslo įgyvendinimo galimybių.
Jolanta: Pavydžiu tau Vaidai geraja prasme, tai nuostabus tikslas, ir jei tu juo tiki, tai fantastiška. Nežinau ar gerai suprantu brolystę, tu kalbi kaip apie asmeninį santykį į žmones ar apie grupės žmonių šviesią sąmonę. Žmones myliu, bet jų samonės šviesėjimo galimybėmis sunkiai betikiu. Visai nesunku man juos priimti kaip brolius ir seseris, bet pabandyti jiems įdiegti brolystės ir seserystės idėją manau kad yra beviltiška. na šiai dienai taip manau. Gal esu negabi, gal kai ko nesuprantu, bet tiek kiek mano suvokimas leido pažinti žmones, jie taip save riboja, apstato sienomis, neįsileidžia nieko kas jiems dar nesuprantama ir nepatirta. Kai pagalvoji ir pati tokis buvau. gerai kad mano patyrimas atvedė čia. Bet....bandau apžvekgti kitus man pažystamus žmones. Turiu gerą empatiją, ir galiu pajusti tai ką jaučia kitas žmogus, na manau kad galiu, Ir tikrai nemtau kelio kaip būtų galima psiekti jų širdis. Atėjo mintis, juk taip ir tampama sektantu, tu bandai pasiekti kažkieno širdį skelbdamas tiesą, o visų tiesų tu skelbti negali, kalbi apie tai kas tau artima ir rezultate gaunasi kad jiems perši savo nuomonę. Čia taip sudėtinga. Tiesa, per Urantijos sambūrį mane užkalbino šalia apsistoję jaunuoliai, pakbiečiau juos paklausyti pranešimų, vienas sutiko. Na viena jis sakė, kad nieko nesupranta, Pranešimą skaitė Violeta, man viskas atrodė aišku, bet matyt žmogui iš šalies sunku sugaudyti savokų reikšmes. Bet ne tame esmė, jis man pasakė '' Pas mane tokia nuomonė, ka į tokias grupes renkasi silpni ir dvasisškai palaužti žmonės, taip kaip tokia neatrodžiau jam asidarė smalsu o kas ten yra" Ir tada pagalojau, o kaip mes atrodome iš šalies, kitų akimis, sunku pažiūrėti iš šalies, bet pradėjau mastyti kitaip, o ko mes prašome per prašymo maldas....daugiausia pagerinti žemišką egzistenciją. Išeitų, kad esame tame kelyje tikintis lyg ir sandorio, va aš įtikėsiu tai man taps geriau gyventi materialinėje plotmėje. reikia pripažinti, kad Algimantas yra tas, kuris yra stiprus, žinantis kur eina ir ką daro, todėl ir traukis žmonės, bet mes, kiti, tai tik naivios avelės. O kad pasiektų kitą žmogų žinia pats žinios skleidėjas turi būti tvirtas, bet vienas dažnai pasimeta ir būna nematomas. Tvirti psichologiškai žmonės nebus paklusnios avelės, turies kiekvienas vis kitokį, na bent kiek kitokį suvokimą. Ir...mielas Vaidai, siekiant brolystės ir norint manau, kad tas siekis ir neliktų tik siekiu o duotų vaisius, žmonės kurie yra tvirti savo apsisprendime, turėtų vienytis ir nesvarbu kad jie masto truputį kitaip, ir nesvarbu kad tikslai jų gal truputį kitokie. va kas gaunasi iš karti gal būt turime išmokti priimti kitokius, kad ir Algimantą, galima neiti jo keliu, bet priimti kaip tvirtą, ryžtingą, rinantį ko nori ir siekiantį to ko nori žmogų. Nes kol būsime grupelės, po vieną kažkur išsibarsčiusį tvirtą žmogų, kurį sups būrys silpnų žmonių, taip ir atrodysime, kaip nelaimėlių bendruomenė, ir žmogus kuris turi savo vietą po saule į tokią bendruomenę neįsijungs. Teisingai Emilis sako, viskas yra kitime, kas šiandien atrodo konstanta, rytoj jau gali kitaip atrodyti, gal būt galima bus kažką daryti kai patys nustosime būti teisuoliais ir sugebėsime būti mažesni už kitus jei to reikia. Prirašiau visko, bijau ir kad pati galiu nebesuprasti :))
Jolanta: Emili, tu man pasakojai apie tai, kaip įvairių tikėjimų kunigai meldėsi vienoje bažnyčioje ir kad tai buvo jau nertą. tada tik išklausiau, o dabar pagalvojau. JUk jie jau ir pradeda vienyti religijas. tai pradžia, tai užuomazga, bet mintis jau paleista ir ji paleista tradiciniuose tikėjimuose, na ir sektuose, kaip supratau. Labai nūsų įdomu sužinoti kas tokią akciją surengė. Ir stodiu prieš visus kas sakys, kad tarp tradicinių tikėjimų nėra šviesos žmonių, kad aš jiems nepriklausau tai nereiškia, kad jie blogesni. jei jau einama tolerancijos ir bendrystės keliu, tai labai šviesus žingsnis ir ne griaunant o statant. Gal tai buvo tik atrakcija, bet ji parodė, kad vienybė įmanoma. Na gal tai utopinė mintis :)
VaidasVDS: Jolanta, Nėra jokio Algimanto kelio, Emilio kelio ar Vaido kelio, kuriuo tik vieninteliu galima eiti link Dievo Tėvo. Aš pats juk buvau tas, kuris beveik besąlygiškai pasitikėjau Algimantu ir labai dažnai reiškiau jam paramą ir žavėjausi jo nueitu keliu ir daromais darbais. Tai, ką darė Algimantas iki jo apsisprendimo kurti naują Rojaus Trejybės religiją, iki jo pranašystės, kad artėja katastrofa, nusinešianti 5 milijardus gyvybių, iki tol kol, jis pradėjo trinti bent kiek kitokią nuomonę, nesutampančią su jo nuomone, buvo iš tiesų įspūdinga. Iš tiesų tuomet žavėjo jo nueitas kelias, ryžtas, patyrimai (kartais šiek tiek juokingi), labai didelė tolerancija net atvirai besišaipantiems (tuo metu pats maniau, kad tuos besišaipančius reikia trinti be jokio gailesčio) ir be abejo labiausiai žavėjo jo darbas tiek verčiant Urantijos Knygą, tiek aiškinant Jos prasmes. Per tą susižavėjimą iš tiesų kai ką prarandi - tai atidumą, kritišką mąstyseną ir be abejo išmintį. Kada išsiblaivai iš susižavėjimo tada pradedi matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavai - kartais iš smulkių detalių susideda gana stambi panorama. Taip pamačiau, kad ir Urantijos Knygos vertimas yra netobulas (ypač kalbant apie gyvulinį protą, randu kai kuriose vietose grynai loginių klaidų, yra viena grubi filosofinė klaida (noriu, kad koks naujokas ją pastebėtų), bet rašyti apie tai Algimantui kol kas yra beviltiška), kad Algimantas labai išsiaugino savo puikybę ir neklystamumą, kad negalima dėti į neva labai aukštų dvasinių asmenybių mokymus neišmintingus savo proto pridėtus žodžius, atskleidžiau evoliuciją, kaip patį Algimantą ir kitus pradėjo garbinti Rojaus Trejybės asmenys, po ko jau lyg ir negarbina (matai kažkoks ribinis pamokė pačią Rojaus Trejybę - čia aš su jumoru apie save), tik vėliau pastebėjau, kad polinkis į puikybę buvo ir tuo metu, kada aš žavėjausi Algimantu ir dar nebuvo pradėta propaguoti Rojaus Trejybės religija. Čia labai tinka viena citata, apie kurią diskutavau su Algimantu (jis ją pirmas pateikė) ir kurią Algimantas ištrynė Įstatymas yra pats gyvenimas, o ne jo elgesio taisyklės. Blogis yra įstatymo pamynimas, o ne pažeidimas tų elgesio taisyklių, susijusių su gyvenimu, kuris ir yra tas įstatymas. Melas nėra atpasakojimo metodo reikalas, bet kas nors iš anksto apgalvota kaip tiesos iškreipimas. Naujų paveikslų sukūrimas iš senų faktų, tėvų gyvenimo patvirtinimas iš naujo palikuonių gyvenime – šitai yra skoningas tiesos triumfas. Plauko šešėlis, sąmoningai pasuktas turint neteisingą tikslą, menkiausias suktelėjimas ar iškreipimas to, kas yra principas – visa tai sudaro melą. Bet sufaktintos tiesos, suakmenėjusios tiesos, fetišas, vadinamosios nekintančios tiesos geležinis lankas, žmogų aklai laiko uždarame nuogo fakto apskritime. Formaliai jis gali būti teisus, kas susiję su faktu, bet gali be galo klysti tiesos požiūriu. O štai klausimai, į kuriuos Algimantas neatsakė, bet juos ištrynė: "Kokia prasmė siekti Ryškiausios Šviesos? Kokia prasmė jau dabar įkurti Rojaus Trejybės religiją ir garbinti Rojaus Trejybę, kuomet tokie tvariniai kaip mes garbiname Tėvą, kartu garbindami ir kitus Rojaus Trejybės asmenis? Manau, kad norint garbinti Rojaus Trejybę reikia pasiekti labai didelį suvokimą apie Rojaus Trejybę, kurį mes pasieksime gal tik po milijardų metų mokymosi ir tarnavimo. Prisiminkime čia ir Liuciferio deklaraciją: „Liuciferis tvirtino, kad per daug laiko ir energijos yra išeikvojama tokiam planui, pagal kurį kylantieji mirtingieji taip išsamiai yra mokomi visatos administravimo principų, principų, kuriuos jis laikė neetiškais ir neprotingais. Jis pasisakė prieš amžius trunkančią programą rengiant erdvės mirtinguosius kažkokiam nežinomam likimui“. Taigi Liuciferis siekė labai greito kylančiųjų mirtingųjų mokymo iki jų likimo pasiekimo. O štai tokios neva labai galingos ir labai skambios Rojaus Trejybės religijos platintojai siekia labai staigaus kylančiųjų mirtingųjų Rojaus Trejybės garbinimo, turint tik labai ribotą suvokimą apie Rojaus Trejybę. Tad kyla klausimas: KAM TO REIKIA?"
emipetras: VALDAI VDS , Viso to reikia dėl išskirtinio požiūrio , dėl visiškai naujo požiūrio ir visiškai naujo ir negirdėto garbinimo Šaltinio , kokio dar nei viena , šios planetos , religinė sekta ar bažnyčia , ar konfesija , dar nebuvo tyrinėjusi ir garbinusi . Rusijoje , Sibire yra tokia Josifo religinė bendruomenė . Jis skelbiasi kaip Kristaus vietininkas Žemėje . Dar kažkur Amerikoje , Afrikoje susikuria sektos su religiniu statusu , kaip vieninteliai Išrinktieji . Tačiau tai kartojasi , kaip Kristaus vietininkų asmenybės . Bet štai ROJUS , visos Kūrinijos Centras , visos Kūrinijos trys Šaltiniai ir trys lygiaverčiai Centrai ir tu pradedi garbinimo aktą , kaip visiškai išskirtinį religinį garbinimo aktą , kokio dar niekas negirdėjo . Tai yra jau aukštas pilotažas naujo religinio judėjimo , kuris buvo manoma , išplis ir nurungs krikščionišką religinę terpę . Tačiau taip nevyksta . tik labai ribotas kontingentas renkasi . Ką tai rodo ? Idėja iš tiesų yra fantastiška , tačiau tik išoriškai . Protu , nei vienas mirtingasis realiai tai negali suvokti . Ir kaip tas žmogus suvoks , jeigu pasakyta , žmogaus prote apsigyveno Dievo Tėvo dvasia . Na galima filosofuoti ir tai iš tiesų taip ir manoma , kad Dievas Tėvas yra iš Rojaus Trejybės , o kadangi tarp Trejybės paslapčių nėra , tai ir garbinti reikia Tėvą Trejybę ir tai ir yra Trejybė . Kad šios negirdėtos religijos įspūdis būtų geriausias , nuolatos yra bendraujama su kiekvienu Rojaus Dievu atskirai , taip bando daryti ir kai kurie pažangūs mokiniai . Sukuriama fantastinė iliuzija , kaip tikrovių tikrovė , nes žmogus kalba , kad jis bendrauja su visa Rojaus Trejybe ir joks kitas tavo oponentas jau niekur aukščiau nepašoks , nes Rojus , tai lubos aukščiausios dvasių hierarchijos ir tu gali jau mėgautis išskirtiniu statusu iš visos žmonių brolijos . Aš kelis kartus esu klausęs , o kaip su mūsų Vietinės Visatos Dievais - JĖZUMI KRISTUMI ir Vietinės visatos MOTINA DVASIA NEBADONIJA . O kur dar mūsų planetos Princas , o kur dar mūsų žvaigždyno TĖVAI , o kur dar Orvontono supervisatos centro Dievai ? Ar jie mums ribiniams mirtingiesiams jau nieko negali pasakyti , ar jie negali mūsų mokyti kaip gyventi ir kaip tikėti ir kaip geriausiai garbinti Dievą Tėvą , arba Rojaus Trejybę . Žinai , kai aplink mus tiek daug Aukščiausio rango Dvasių ir kurios daro taip pat tiesioginę įtaką visam planetiniam gyvenimui , praleisti tai kaip visai nieko nereiškiančio fakto , o prašyti tik mokymų iš Rojaus Trejybės , man atrodo , tiesiog nerimta , nes tuo yra sureikšminama savo asmenybė , kaip dvasiškai išskirtinę visoje Žemės planetoje .
emipetras: Atsakau JOLANTAI . Taip , tai yra tiesa , kad pažangūs Panevėžio kunigai , bando tiesti brolystės tiltą tarp krikščioniškų bažnyčių ir konfesijų . Bent jau kartą metuose organizuojamos bendros pamaldos , tiesiamas draugystės tiltas tarp katalikybės ir protestantizmo . Tai iš tiesų yra pagirtina ir sveikintina , ypač tiems kunigams , kurie tai organizuoja ir ragina savo bažnyčių tikinčiuosius ateiti į tokias ekumenines pamaldas , kartu pagarbinti Dievą Tėvą ir pašlovinti Jėzų Kristų .
Jolanta: Labai tikiuosi kad jie sulauks palaikymo, bent moralinio. Juk taip ir užgęsta geros minys kai tai būna niekam neįdomu. Norėčiau prisidėti prie tokių idėjų, deje aš ne kunigas ir neišpažystu nė vieno kulto. O nuo kažko visada turi prasidėti, bet tai juk ne galas, tai gali ir plėstis, gali žinoma ir užgesti.
VaidasVDS: Senoji religija mokė savo paties pasiaukojimo; naujoji religija moko tiktai savojo aš užmiršimo, padidintos saviraiškos, kada tuo pačiu metu ir tarnaujama visuomenei, ir pažįstama visata. Senąją religiją motyvavo baimės sąmonė; naujojoje karalystės evangelijoje viešpatauja įsitikinimas tiesa, amžinosios ir visuotinės tiesos dvasia. Ir kad ir koks būtų pamaldumas ar atsidavimas savo tikėjimams, bet tai negali kompensuoti to, kad karalystės tikinčiųjų gyvenimo patyrime nėra to spontaniško, kilnaus, ir nuoširdaus draugiškumo, kuris yra būdingas gyvojo Dievo iš dvasios gimusiems sūnums. Nei tradicija, nei ritualinė formalaus garbinimo sistema negali atitaisyti to, kad nėra tikros užuojautos savo bičiuliams. Įtikėjimas veda į Dievo pažinimą, ne vien tik į dieviškojo buvimo mistinį pajautimą. Įtikėjimo nereikia per daug paveikti jo emocinėmis pasekmėmis. Tikroji religija yra tikėjimo ir žinojimo patyrimas, o taip pat jausmo patenkinimas. Ko trūksta tiek besivystančiam mokslui, tiek religijai, tai skvarbesnės ir bebaimės savikritikos, didesnio žinojimo apie neužbaigtumą evoliuciniame statuse. Tiek mokslo, tiek religijos mokytojai dažnai yra iš viso per daug savimi pasitikintys ir dogmatiški. Mokslas ir religija gali tiktai būti savikritiški faktų atžvilgiu. Tą pačią akimirką, kada tik pasitraukiama iš faktų arenos, tada protas praranda savo vaidmenį ar kitaip sparčiai išsigimsta į netikros logikos partnerį. Gaila, kad negalima sutalpinti išminties į kelias pastraipas ar sakinius. Be abejo labai būtų puiku, kad skirtingų religijų dvasininkai vienytųsi. Bet kaip paradoksaliai tai neskambėtų visam tam reikalingas autoritetas. Kaip matyti iš čia pateiktų citatų nei religija, nei mokslas, nei jų mokytojai negali būti tuo didžiuoju autoritetu. Taigi lieka Apreiškimas. Jų viso buvo penki, bet mums reikia vadovautis dvejais paskutiniais - Jėzaus gyvenimu ir Urantijos Knyga. Manau, kad tinkamiausias kelias - tai Urantijos Knygos populiarinimas. Ir čia tinka įvairūs metodai. Kažkada galvojau - na kam reikėjo apreiškėjams pateikti kažkokius mokslinius faktus ir dar žinant, kad ne už ilgo juos reikėtų peržiūrėti. Juk pagrindinė Urantijos Knygos paskirtis - dvasinės tikrovės atskleidimas. Tačiau žiūrint per laiko prizmę matyti, kad dabartiniame sekuliaristiniame pasaulyje kur kas svarbesnę reikšmę turi moksliniai faktai, nei religijos ar dvasinis žmonių gyvenimas. Taip jau gavosi, kad nuo Urantijos Knygos iš pradžių nusisuko mokslinė visuomenė, nes neva mokslas jau paneigė kai kurias Knygoje apreikštas tiesas. Bet dabar jau yra daugybė informacijos, kad tos pirminės mokslinės įžvalgos nebuvo teisingos. Iš kitos pusės štai mokslininkas Ñ. Â. ×óïèí atliko labai didelį darbą http://www.urantia-s.com/urantia/aroundbook/16 nagrinėdamas būtent Urantijos Knygos kosmologiją, bet šį jo straipsnį iki šiol žino tik vienetai, neturiu žinių, kad jis būtų išverstas į anglų ar kokią kitą kalbą. Šiai dienai yra žinoma daugybė faktų, kuriuos apreiškė Urantijos Knyga ir kurie pasitvirtino http://www.ubthenews.com/documents/Diamond2R920_000.pdf Jei tokie faktai būtų aptikti kur nors biblijoje, tai šiuo metu jie būtų plačiai žinomi ir būtų sukurta daugybė dokumentinių ir meninių filmų ta tema, bet su Urantijos Knyga tikras paradoksas - beveik absoliuti tyla visose masinėse informacijos priemonėse. Kaip ten bebūtų, manau apreiškėjai buvo įžvalgūs ir ateis ta diena, kada kokie nors faktai bus tokie matomi, kad žmonės pagaliau susidomės Urantijos Knyga ne tik dėl jos dvasinės vertės, bet ir dėl joje apreikštų faktų. Štai tuomet bus galima "organizuoti" ir didįjį žmonijos dvasinį atgimimą - nagrinėti ir realiai atrasti Urantijos Knygos dvasines prasmes.
Jolanta: Toliau skaitau Urantijos knygą. Skaitau apie Kristaus gyvenimą, na žavi knygoje pateikiama auklėjimo metodika, gyvenimo šeimoje niuansai, pareigos supratimas ir t.t. Kas svarbiausia, man tapo aišku žmogaus gyvenimo esmė. Jei turi kokių įsipareigojimų kitiems žmonėms, atlik juos iki galo arba sudaryk salygas, kad tie žmonės nepajustų jokio diskomforto dėl tavo atsitraukimo, o tada jau gali galvoti apie dvasinį atsitraukimą. kaip fantastiškai Kristus sutvarkė visus šeimos reiklaus, noeko nepaliko nepabaigto. Pareiga šeimai svarbiausia. Kitas niuansas, tai žmonių dvasinis imlumas. Net tos pačios, Kristaus šeimos žmonių dvasinis imlumas ne vienodas :) žinant apie jo misiją ir ne bet kaip susžinojus o apsireiškus angelui, jo šeima kartas nuo karto papuola į dvejones, tai logika sako, kokį pasitikėjimą apreiškimais gali suteikti žmonėms Urantijos knyga. Žinoma, kad ją populiarinti galima, bet aš šiuo klausimu jau darausi skeptikė ir gal peismistė. galvoju gyvenant tik gal būt galime atkreipti dėmesį o jau klausiant kitiems, atsakymus gal būt išgirs. Kitaip......na kol kas netikiu kad pasieks žmogaus širdį sakomi žodžiai.
VaidasVDS: Vystant toliau temą apie"šviesos ieškojimą" ir dvasinį vystymąsi (karjerą), radau labai gerą citatą Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus. Taigi asmeninis dvasinis "nušvitimas" yra tikrai ne toks svarbus, kaip sugebėjimas surasti draugą ir broliškai jį pamilti...
Jolanta: Turėjau ryte įdomų nutikimą, nors paprastai sakau, kad nenoriu būti mokytoja, bet taip jau gaunasi kad kartas nuo karto įeinu į kontaktą su atitinkamais žmonėmis, neieškau jų, jie patys ateina. Šiandien ryte prie manęs prieina mergaitė, manau apie 18 metų. nors gali būti ir jaunesnė, kuklūs rūbai ir šukuosena gali sudaryti tik įvaizdį jaunesnio žmogaus, o gal būt ir iš tiesų ji jaunesnė. Ji mane užkalbino, nes yra Jahovos liudininkė, turėjo lankstinukų, bet taip kaip aš jau buvau anksčiau gavusi vieną, padėkojau ir pasakiau kad skaičiau ir taip kaip esu perskaičiusi Bibliją manau kad naujos informacijos negausiu. Ji nustebo, sako kaip keista, tarp vyresnio amžiaus žmonių nesutinku tokių kurie skaitė Bibliją. Ir pradėjome kalbėti apie rikėjimą, kaip svarbu betarpiška malda, kad Dievui nesvarbu kokiais žodžiais meldiamasi svarbu jausmas kuris įdedamas maldoje, tas pojūtis meldžiantis (memorėjau naudoti žodžio viroesiai nes nesuprastų manęs), ji su tuo sutiko. Ir užsiminiau apie fantastišką knygą kurią skaitau, tau Urantijos knygą. Jai buvo labai įdomu, bet visą laiką vis uždimindavo ar ši knyga neneigia Biblijos, ne sakau, tikrai neneigia, tik galima pasakyti kitaip, Biblija yra tos knygos dalis, pasidomėjo apie jos atsiradimą (keista bet pati tai užklausė) papasakojau ką žinau, bet vis dar įtariai, na sako manau, kad jei skaityčiau vis tiek rasčiau prie ko prikibti. Tikrai rastum sakau, kai žmogus yra prisirišęs prie tam tikrų ritualų jam sunku suvokti kad tai nera reikšminga ir tai visai natūralu kad rastum prie ko prikibti. Tik visada reikia atskirti kas yra Dieviška, o kas yra žmogiška, kur ateina iš Dievo, o kas sugalvota žmogaus, jei vadovausiesi šiuo kriterijumi manau kad atskirsi kas tikra o kas ne. Buvo įdomus pokalbis, bet, gavau labai didelę pamoką ir aš, suvokiau vieną dalyką, kad jei linki tikrai žmogui gero ir nori kad jis atrastų tą gyvąjį tikėjimą (noriu rašyti tikėjimą o ne įtikėjimą, nes kol kas noriu priimti tai kaip proceso dalį) negali visiškai užbraukti to kuo jis dabar tiki, tai būtų jo įžeidimas ir turi būti labai atsargus kalbėdamas.
Jolanta: Kita vertus bandydami įtikinti smukmenomis, kokiais vardais vadinti, kur melstis ir t.t. galime nepalieti pačio svarbiausio dalyko, tai tavo ir Tėvo santykio. Tai taip subtilu, kad dar kartą pergalvojau, kad nenoriu būti mokytoja, tai tokia atsakomybė, kurios naštos galiu nepakelti.
Jolanta: Vaidui. Puiki citata, bet kaip visi žinome viena žinoti, kita tuo gyventi. Anksčiau rašiau kaip priėmiau pirmus skyrius Urantijos knygos. Iki Urantojos knygos skaitymo, pasitikėjau tik savo visdiniu balsu, dabar žinau kad tai mintoes derintojas, tada to nežinojau, bet leidausi jo vedama, bet ne tame esmė, kai perskaičiau pirmus skyrius ir pajutau tą didybę, nesuvokiamą, neaprėpiamą, kartu pasijutau mažas žvirbliukas toje didybėje, tokia nieniša, neapsaugota, kur yra pilna pagundų kurių galiu net nesuvokti, apėmė tikia baimė, kad galiu daryti kažką ne taip, galiu ne taip suprasti, o kas tada.....ir tikrai išsigandau, o tada kilo paklusnumo jausmas, kad būtų viskas gerai reikia elgtis taip ir taip ir taip, tik kaip visada mano vidinis balsas tam pasipriešino. Ir suėmė gana didelis pyktis. na ne sakau brolyčiai, naikintis po mirties mane nors ir šimtą kartų, neįsileisiu baimės į save, nesileisiu baimės vedama. Toliau jau radau tokiems jausmams paaiškinimą pačioje Urantijos knygoje, rašydami jie suvokė kokias emocijas gali iškelti šis leidinys. Bet....tas nesavanaudiškas tikėjimas, Vaidai, tai juk vėl yra žmogaus išsilaisvinimo lygis iš bainių iš savisaugos ir t.t. tai labai gilūs paishologiniai aspektai, daug metų dirbau su baimėmis ir jų atsikračiau, bent daugumos ir dar tai mane paveikė taip tam tikra informacija. Ir tai tikri jausmai, kurių neatsikratysi vien pasakius kad nereikia taip jaustis. Pateikti žmogui faktą ir priešpastatyti jį prieš visą virtinę jo mastymą ir jausmus įtakojančių faktorių, kurių jis net nesuvokia, gana žiauru, žmogus gauna vienokius faktus, o realiai tai jaučiasi kitaip. Tai ką jis blogesnis, gaunnasi savęs nuvertinimas kuri atneša dar daugiau baimių ir t.t. Prisimin iš Urantijos knygos kaip Jėzus elgėsi su savo nepaklusniuoju broliu Judu, nestatė jo priš faktą kad jis blogai elgiasi, nerodė kad jo jausmai nereikšmingi tik savo pavyzdžiu rodė elgesį, gyvenimo būdą ir net broliams patarė taip. Jėzaus gyvenimas atliekant tėvo šeimai pareigą fantastiškas pamokymas kaip turime elgtis su žmonėmis, kaip gyventi tarp jų, kokia didelė pareiga yra nuo tavęs priklausantys žmonės ir t.t. Kaip viską subtiliai, neskaudinant kitų reikia elgtis. Tai ištisi išminties ir mokslo klodai.
VaidasVDS: Jolanta, dar daugiau išminties įgausi, kai perskaitysi visą Urantijos Knygą. Bet iš tiesų labai didelė dalis žmonių gyvena įvairiausiose baimėse, kurias įtakoja materialiniai sunkumai, skaudžios gyvenimo pamokos bei išbandymai, net ir įvairios religijos. Iš tiesų yra šiek tiek sunku, kuomet pats žinai tų baimių priežastis, lyg ir galėtum kažkuo padėti, bet priėjimas prie kiekvieno žmogaus yra labai individualus. Pati juk irgi lankeisi šiame forume, aname forume, bet ne iškarto pradėjai skaityti Urantijos Knygą. Aname forume aš buvau sukūręs temą "Naujokų patyrimai, kaip mes keičiamės" tam, kad naujokai galėtų pažvelgti, kaip palaipsniui keičiasi kitų žmonių suvokimas ir kokie jų yra nauji patyrimai. Bet Algimantas tą temą gal po metų ištrynė jau pačioje savo sunkiai paaiškinamų trynimų pradžioje, nors joje buvo tik mano ir kitų žmonių pasidalinimas apie potyrius, atrandant Urantijos Knygą. Todėl aš tau iš dalies esu labai dėkingas už šitą savo sukurtą temą, tai tarsi mano pradėto darbo atstatymas. O ateityje aš norėčiau, kad dar daugiau protingų, neangažuotų dogmose ir išmintingų žmonių prisijungtų prie mūsų. Tuomet būtų kur kas lengviau atrasti išmintingesnius kelius į kitų žmonių širdis, skatinant visų žmonių brolystę. Jėzui mes nei vienas negalime prilygti, nes jis vis tik turėjo ir labai didelę realaus dvasinio gyvenimo patirtį prieš savo misiją...
Jolanta: tai gali būti mūsų siekiamybė, tapti panašiais į Kristų, manau kad tai vienas iš kelių pažinti Tėvą. Jo kaip žmogaus patyrimas yra pavyzdys mūsų žemiškiems patyrimams. Ir tai visiškai normalus patyrimas, nieko antgamtiško nebuvo. Meilė, tolerancija, atjauta, sumanumas, nuovokumas, tivirtas pasiryžimas ir tiek. Taip, viso komplekto mes turėti gal ir negalime, bet galime save kreipti link to, juk nesvarbu ar sugebėsime tapti tokie kaip jis, na bent arti tokie kaip jis svarbus kad ten link eisime ir kiekvienas padarytas žingsnelis artins mus ne link Kristaus o link Tėvo. ne veltui buvo pasakyta, kad "kelias pas tėvą eina per mane", jame mes matome realias galimybes ir mums pasiekiamas galimybes. Ir nereikia užsiciklinti, kad to nepasieksime, na ir kas juk tarp to kur esame ir to kur norėtume būti yra daug tarpinių stotelių, jei jau judame tai ir puiku, procesas, evoliucija, štai kur esmė, o kiek jau įstengsime tiek, svarbu kad išnaudojome laiką tam tikslui, kad padarėme viską ką galėjome, o ko nespėjome padarysime vėliau. kai pagalvoju, jo vienintelio esmenybė gyvenime yra vientisa, nei vienas mokytojas nebuvo toks pat žemiškas kaip ir Dieviškas, dauguma pasirinkę dvasinį gyvenimą atsisakydavo žemiško, o Kristus sutalpino viską viename, tai fantastiška. Taip jis ir parodė, kad galima gyventi žemėje normalų gyvenimą ir siekti dvasinės karjeros. man, anksčiau tai buvo nesuderinami dalykai, o dabar viskas taip aišku. Keista truputį, kai perskaitau kažkokį skyrių Urabtijos knygos, man klausimų nekyla, o net iki tol kilę klausimai būna paaiškinti iki galo ir viskas tampa taip vientisa ir aišku, kad net kartais atrodo jog visada su manimi buvo šis suptatimas, jog niekas nepakito. tai ir keisčiausia kad tada kai perskaitau tai tampa tokia natūralia tavo dalimi, kad net pradedi nesamoningai stebėtis kad kiti to nemato. O juk prieš keletą mėnesių aš dar atmetinėjau Urantijos knygą kaip man netinkančią. Bet nuo pirmo įvade perskaityto sakinio suvokiau kad ji taps mano neatskiriama dalimi. Rytoj skaitysiu skyrių apie kitas religijas, labai įdomu, taip kaip turiu savo viziją kas liečia Utantijos knygą ir kitas religijas, labai norisi pamatyti kiek mano nuovokumas pasitvirtins.
emipetras: Įdomią diskusija jūs čia vedate , tai ir aš prisidėsiu. Pažinti pačiam save yra ne tik didelis mokslas , bet ir didelis džiaugsmas . Kiekvieno žmogaus protas , tai ištisa Visata , todėl ir dieviškajam minčių DERINTOJU , sutvarkyti mūsų protą , kad jis pradėtų skambėti unisonu yra nelengva užduotis . Todėl ir tas mumyse džiaugsmas , kai kažką suprantame tame dieviškame Plane , yra tikrai vertas sujaudinti visą protą . Bet aš manau , dar štai ką . Žmogaus protas labai sudėtinga sistema , tai viena , antra , tai , kad protas savaime negali trokšti Dievo pažinimo , jeigu pačiam Dievui šio proto nepavyko pašadinti , apšviesti tiek , kad tas protas pradėtų trokšti dieviškos šviesos ir dieviškos išminties . Aname forume , labai akcentuojama į garbinimą ir į atsivėrimą . Tačiau , kiek galiu remtis savo patirtimi , tai turiu pripažinti , kad su mano protu labai sėkmingai padirbėjo dieviškasis minčių DERINTIJAS . Aš savo protu , turėdamas tik techninį inžinerinį išsilavinimą , tikrai negalėčiau disponuoti tomis dvasinėmis mintimis , žodžiais ir kalba , kuri šiandiena man yra padovanota . Aš taip ir sakau : ,, Dieve Tėve tu man padovanojai gyvenimo pažinimą , tu man padovanojai troškimą TAVE pažinti ir mokytis be galo daug ir ilgai , kad vis daugiau savyje , kaip begaliniame kosmose , pažinčiau tave Dieve Tėve . Nieko aš pats nei atradau , nei sukūriau , nieko aš pats neišmokau , nes neturiu jokio teologinio ar psichologinio išsilavinimo . Viską kuo šiandiena galiu disponuoti , viską kuo šiandiena galiu diskutuoti net su teologais - man padovanojo . Tai dovana mano protui , kurios aš pats sau niekada nebūčiau pasidovanojęs . Dievo Tėvo dvasia įveikė visus mano nesuderintus minčių barjerus ir JO šviesa apšvietė kiekvieną neuroną . Todėl galiu pateikti tik tokią išvadą . Proto atsivėrimas , dieviškų Tiesų supratimui , tai ne maldingų žodžių sakymas , proto atsivėrimas , tai ne gražiausių garbinimo žodžių sakymas ( be abejo , nei vieno nei kito nenuvertinu ) , bet proto atsivėrimas , tai dieviškos dovanos gavimas , tai proto sureagavimas į ilgalaikį ir sėkmingą dieviškojo minčių Derintojo darbą , manajame biologiniame prote .
dvasininkas: Labai gerai pasakyta “pažadinti” “sureaguoti”
akademikas: Protas paprasciausias yrankis. Kuris pats savaime nera vertybe. Kaip nekeista; vertybes ir prasmes atsiranda NORUOSE TROSKIMUOSE. Kartais tai gimsta del kancios baimes, pasimetimo, neaiskumo. Toliau taip, kaip aiskina urantijos dokumentai.
mokinys: mielas Emili issilavinimas nei prie ko.Tai gretutinis pasiekimas, kuris kazkiek gali papildyti dvasines prasmes ir vertybes. Labai naturaliai ismokstame vaikscioti, kalbeti. Lygiai taip naturaliai pradedame atrasti-pazinti Dievo buvima, galiausiai pripazinti paty Dieva.Tai vadinama DVASINIU IMLUMU.
esu: Jus manes nepazystat Ar suspejat sugauti mano zodziu aida Ar jums pateikta minty nesiojat bent diena Ar jus draugiski mano atstovavimui Jusu dvilypis gyvenimas –problema Ir man, ir jums
VaidasVDS: Šis esu-dvasininkas-akademikas-mokinys pateikė daug vertingų pamąstymų-apmąstymų: kartais geriau cituoti citatas, nei reikšti savo mintis. Prie minčių žymiai lengviau prikibti ar pajuokauti. Toks dvilypis minčių būdas nėra nei geras, nei blogas - jei aukštinamas savasis Aš, tai blogai; jei tai nuoširdi kritika - tai gerai. Bet gyventi dvilypį gyvenimą nėra gerai, geriau jau subalansuotą...
Jolanta: Akademikui. Kodėl manai, kad protas nėra vertybė? Menkas protas nesugebės priimti didelės minties. Menkame prote nesugenės pilnai realizuoti savęs dvasinis pradas. Tačiau, galimas nuoširdus tikėjimas ir vidutiniame suvokime. O didis protas gali neįsileisti šviesos mokymo. Viskas savrbu jei gerai tai naudojama ir viskas tampa nereikšminga, jei nėra gerai panaudojama. Kad vertingiau......gal tiek, kad liūdna kai turima galimybę ir jos neišnaudojama ir džiugu, kai žmogus išnaudoja visą jam suteiktą potencialą.
Jolanta: tesiu toliau savo mintį. Šiandien skaičiau apie įvairias Kristaus gyvenimo metu buvusias religijas. Viskas taip kaip ir numaniau. Kiekviena religija turi tą centrinę ašį kuri siejasi su Visuotiniu Dievu, ar kitaip tai vadinama. Jei atsižvelgsime į tai, kad šios religijos buvo sukurtos tuo metu, kai po liuciferio maišto planeta gyveno visiškoje tamsoje, žmonės galėjo vadovautis tik savo menku protu, kuris buvo apsuptas tamsos, vienintelis dalykas kuris juos galėjo sutramdyti buvo baimė. Visiška izoliacija padarė savo, bet ir tai žmonės, nors ir tik Dievobaimingi išlaikė šviesos spindulėlį, su Kristaus atėjimu situacija pasikeitė, juk tada žmonėms buvo padovanotas minties derintojas, ir jau atsirado galimybė suvokti ir Dievo-Tėvo meilę (na aš taip suprantu įvykių seką). Juk ir situacija keitėsi, kai Kristus buvo Romoje jis surinko mokytojų būrį iš visų religijų buvusių tuo metu ir visų religijų mokytojai suvokė Dievo meilės esmę, Vadinasi tai iš principo neprieštaravo jų ankstesnio tikėjimo centriniai ašiai tik truputį pasikoregavo prasmė. Kitas dalykas, taip kaip ir maniau, taip ir patvirtino Urantijos knyga Budizmo mokymas puikus žmogaus samonės paruošimui priimti gyvajį įtikėjimą. Visos kitos religijos daugiau konventravosi į galutinį tikslą nepateigdami priemonių tam tikslui pasiekti. Bet tikslas vienas ir tas pats Visuotinis Dievas (arba kitaio pavadintas). Taip kad nieko naujo po šia saule, tik suvokim ir susigaudykim kas yra kas, o tam ir duotas Urantijos knyga kaip apreiškimas, kuri užpildo visų religijų žmogaus interpretacijų užimtas vietas.
Jolanta: Atėjo mintis. Kodėl šis apreiškimas yra rašytine forma ir apimantis tokią platų aspektą. Ogi todėl, kad apreiškimas nebebūtų iškaraipomas skirtingų suvokimų, nes perduodant jį skirtingiems žmonės įvyksta skirtingos interpretacijos. Vertinkime tai kas Dieviška ir su įtarumu žiūrėkime į tai kas žmogiška ir prisikasime prie tiesos :)
VaidasVDS: Taip pat reikėtų prisiminti kai kurias detales iš Urantijos Knygos apreiškimo istorijos PRIEŽASTYS, KODĖL REIKĖJO TYLĖTI DĖL URANTIJOS KNYGOS DETALIŲ Tarp tų kelių priežasčių, kurios buvo pateiktos mums tuo metu, kada iš mūsų reikalavo neaptarinėti niuansų iš mūsų asmeninių patyrimų, susijusių su Urantijos Knygos kilme, dvi pagrindinės priežastys buvo tokios: 1. Nežinomi aspektai. Daug to, kas yra susiję su Urantijos Dokumentų atsiradimu, jokia žmogiškoji būtybė iki galo nesupranta. Nė vienas iš mūsų iš tikrųjų nežino, kaip šitas reiškinys buvo įgyvendintas. Mūsų supratime yra didelis skaičius trūkstamų grandžių, kaip šitas apreiškimas pasirodė rašytine anglų kalba. Jeigu bet kuris iš mūsų turėtų papasakoti kam nors viską, ką jis tikrai žino apie tuos būdus ir metodus, pavartotus per visus tuos metus, kada buvo gaunamas šitas Apreiškimas, tai toks pasakojimas nė vieno nepatenkintų – per daug yra trūkstamų grandžių. 2. Pagrindinė priežastis, dėl ko nebuvo atskleista “Kontaktuojančios Asmenybės” tapatybė, yra ta, kad Dangiškieji Apreiškėjai nenori, jog kokia nors žmogiškoji būtybė – bet koks žmogaus vardas – kada nors būtų siejama su Urantijos Knyga. Jie nori, kad šis apreiškimas stovėtų ant savo paties pareiškimų ir mokymų. Jie yra pasiryžę, kad ateities kartos tikrai turėtų šią knygą, kuri būtų visiškai laisva nuo bet kokių sąsajų su mirtinguoju – jie nenori kokio nors Švento Petro, Švento Pauliaus, Liuterio, Kalvino, ar Vizlio. Ši knyga neturi net ir spaustuvės, paleidusios ją į gyvenimą, ženklo. Prisiminkite: Gerą eilėraštį jūs galite įvertinti – net jeigu jo autoriaus ir nežinote. Lygiai taip, jūs galite mėgautis simfonija, net jeigu nežinote jos kompozitoriaus. KAIP MES GAVOME URANTIJOS DOKUMENTUS Beveik viską, kas yra žinoma arba ką galima pasakyti apie Urantijos Dokumentų kilmę, turi būti surasta, tai vienoj, tai kitoj vietoj, Urantijos Knygoje.
Jolanta: šis dokumentas įrodo dar viena, kad yra pageidaujama, kad nė vienas žmogus susijęs su Urantijos knyga nebūtų iškeliamas iki šventojo arba kitokio statuso kuris eiliniam žmogui atrodytų nepasiekiamas. Vadinasi knyga turi kalbėti pati už save ir visi aiškinimai yra tik žmogaus interpretacija, nes nė vienas nėra įgaliotas būti šios knygos atstovu. tai labai svarbu. To arba nedaskaičiau arba neužfiksavau.
VaidasVDS: Jolanta, čia iš Urantijos Knygos apreiškimo istorijos, ji publikuojama šio forumo viršutiniame skyriuje, visas variantas su Algimanto "priedais" yra Algimanto forume, pilnas variantas rusų forume http://urantia.ru/sadler/03.asp
Jolanta: Aš skaitau dabar Urantijos knygą ir tenai gaunu tiek fantastiškų įspūdžių kad tikrai nesiblaškysiu. va kad ir čia, informacija kuri reikalinga ateina iš diskusijos. Kuo labai esu dėkinga. Toliau įspūdžiai skaitant Urantijos knygą. Šiandien pritrenkė maloniai Kistaus aiškinimas apie Budizmą ir Izraelio tikėjimą. pritrenkė maloniai, nes to perskaityti tikrai nesitikėjau norma tiek kiek domėjausi įvairiomis religijomis man buvo akivaizdu ir kai tai perskaitai apreiškime.....na buvau lengvoje euforijoje.....ne kiek dėl pačios perskaitytos informacijos, o kiek suvokus, kad minčių derintojas teisingai mane veda, nors ir pati to nežinojau. nepamenu ar čia rašiau, ar tik inirtingai diskutavau su keliais Urantais savo ankstesniais samprotavimais, kad visos religujos katru suvedus į centrinę ašį gautume vientisą, išbaigtą, pilną tiesą apimančią religiją. Nes mačiau kaip vieną religija papildo kitą, kaip vienoje religijoje trūkstamas grandis gali atrasti kitoje religijoje ir t.t. Bidizmą laikiau žmogaus samonės ugdymo religija iki mokytojo statuso kol gali įsijungti garbinimo dvasia. To Budizme tikrai trūksta, bet pats žmogaus samonės ugdymas yra stipriausias iš visų kitų religijų. Ir šiandien savo mintis perskaičiau Urantijos knygoje, negalėsiu pacituoti, bet jei neklystu tai buvo aprašyta 1467 puslapyje, tik delikačiau parašyta. Kažkas panašaus į tai "Budizmo laivas plaukė tiesiia į uostą ir kai jie buvo jau prie pat kranto, per šūksnio atstumą, šis laivas užplaukė ant seklumos. Buda didis mokytojas, tačiau jis turėjo daug daugiau šviesos nei Budizmas (Todėl visada man iš samonės, ar pasufleravus minties derintojui ateidavo mintis, gilintis tik į pirminius šaltinius ir neliesti vėlesnių mokytojų mokymų), toliau buvo komkrečiai paaiškinta pora sakinių. Budizmas pažino Dievą dvasia, bet nesugebėjo pažinti Dievo protu, Judaizmas pažino Dievą protu, bet nesugebėjo jo pažinti dvasia. Ši citata atsako į diskusijas kurios kyla apie proto pažinimo ir dvasios pažinimo svarbą. Abu šie faktoriai lygiaverčiai. Vadinasi lošiškai suvokti ir pajausti yra vienodai svarbu, kaip ir maniau, išsiugdytį pojūtį, pajusti viepesius ar šviesą gali padėti Budizmas (jei priimsi jį kaip tik dalinio mokymo programą, o ne kaip užbaigtą religiją, toliau įvedu į garbinimą, o tai manau savaime ateitų, jei neatitrūktume mokymuose nuo visuotino tėvo mes gautume vientisą mokyklą, kuri ne tis skelbia idėjas, ne tik rodo švieną, bet ir nurodo kelius ir takelius kaip link tos šviesos nueiti daugeliui žmonių kurių gal būt sąmonė nėra dar pasiruošusi priimti šviesą. Ir analogiškai, kitose religijose įvedus žmogaus samonės ugdymą, kad pajusti vidinį ryšį, atsipibojus nuo materialios minties ir pripažystant vienintelį visuotną tėvą su visais jo įsakymais, nors jei žmogus praeina samonės ugdymą įsakymai tampa tik vertinimo atskaitos taškais, vėl mes gautume vientisą žmogaus vedančio į gyvąjį tikėjimą kelią. Bet tai tik filosofinė mintis, kaip ir daugelis kitų minčių :) o gyvenimas pats parodys kur eis žmonija :)
Jolanta: Atsiradus Urantijos knygai kaip visi išvedžiojimai, pertvarkymai tampa nereikalingi, jei žmogus galėtų atsijungti nuo savo religijų ir siektų asmeninio Dievo pažinimo, tačiau yra masė žmonių kurie to negali padaryti na, kad ir dėl ne nuo jų tiesiogiai priklausančių priežasčių, ne visiems yra duodama taip parastai protu suvokti ir Dvasia pajusti. O tiems kurie ir gali suvokti ir pajusti (na čia kalbu tik apie save :) ) ir tai teko pereiti per įvairius filosofinius lygmenis. Pradedant nuo moralės filosofijos, pereinant prie egzistencinės filosofijos, toliau sekė religinė filosofija kitaip vadinama ezoterika, toliau sekė tradicinių religijų filosofijos pažinimas ir viską suvedu į vieną plius patyrimai, kuriuos siejau su įvairiomis filosofijos šakomis ir Dievo meilės pažinimas, o tik vėliau atėjo į rankas Urantijos knyga, kuri apjungė visą per tą laiką įgytą informaciją. Tačiau, kai pagalvoju, jei ši nuostabi knyga būtų atėjusi anksčiau nei aš praėjau visas šias stadijas, ar aš ją būčiau taip pat priėmusi, supratusi, taip pat ji greitai būtų persismelkusi per mano sąmonę, ar aš galėčiau taip paprastai ją priimti. Todėl ir pradedu galvoti, kad teisinga religija gal būt palengvintų tą sunkų ir ilgą patyrimų ir paieškos kelią. Gal daugiau žmonių nukreiptų link tikrojo kelio tai Dievo pažinimo tiek protu, tiek dvasia. Tai tik pasvarstymai.
Jolanta: http://www.youtube.com/watch?v=g6HsjcH4FCs Fantastiška daina, gal ir ne į temą, o gal visai į temą.
emipetras: Taip , iš tiesų fantastiška ir tai atitinka Kūrinijos Planą ir dvasią .
Jolanta: Toliau įspūdžiai skaitant Urantijos knygą, suvokiau savo klaidingą manymą, kad galima suvienyti religijas, radau puikų paaiškinimą kodėl tai neįmanoma, tiksliau įmanoma bet tada ir stengtis nelabai reikia, jei religijos dėmesį skirs ne savo išlikimui ir ststuso išlailymui, o Tėvo garbinimui, jod pačios pradės suprasti ir gerbti viena kitą, kitokios pašalinės priemonės poveikio neduos. Tai va, vienas mano rožinis dėebesėlis subliuško. Bet kartu atėjo naujas supratimas, kur nereikia savęs blaškytis ir kad nereikia bandyti pakeisti pasaulį, o reikia keisti tik save ir gyventi Tėvo dvasioje ir tiek. Gyenimas paprastesnis nei man atrodė. :)
VaidasVDS: Kad suvienyti religijas neįmanoma, galima pažvelgti į naujausios religijos propaguotoją Algimantą taip aš dabar sakau JUMS VISIEMS, kad jūs negalėsite pateikti pas JĖZŲ niekaip kitaip, kaip tik per MANO MOKYMUS, kurie yra iš ROJAUS TREJYBĖS. Kartoju dar dar kartą - NĖ VIENAS - NEI KUNIGAS, NEI PASTORIUS, NEI IMAMAS, NEI POPIEŽIUS, NEI KARALIUS, NEI PRINCAS, NE ŠAMANAS, NEI PROFESORIUS, NEI BENAMIS VALKATA, NEI VERSLININKAS, NEI TURTUOLIS OLIGARCHAS, NEI PREZIDENTAS, NEI PREMJERAS, NEI POLICININKAS, NEI KAREIVIS, NEI GENEROLAS, NEI KALINYS, NEI, BUDELIS, NEI AUKA, NIEKAS VISOJE URANTIJOJE NEPATEKS PAS JĖZŲ NIEKAIP KITAIP, KAIP TIK PER MANO MOKYMUS. bet žmones (religininkus) suvienyti įmanoma, bet taip bus tikriausiai negreitai Kada nors religininkai susirinks draugėn ir iš tikrųjų bendradarbiaus remdamiesi idealų ir tikslų vienybe, vietoje to, kad tą mėgintų daryti remdamiesi psichologinėmis nuomonėmis ir teologiniais tikėjimais. Tikslai, o ne tikėjimai turėtų suvienyti religininkus. Kadangi tikroji religija yra asmeninio dvasinio patyrimo dalykas, todėl yra neišvengiama, jog kiekvienas atskiras religininkas turi turėti savo paties ir asmeninį to dvasinio patyrimo suvokimo interpretavimą. Tegu terminas "įtikėjimas" reiškia individo ryšį su Dievu, o ne dogmatinę formuluotę to, dėl ko kokia nors mirtingųjų grupė sugebėjo susitarti kaip dėl bendro religinio požiūrio. "Ar jūs turite įtikėjimą? Tuomet turėkite jį savo viduje.
Jolanta: Ką tik ieškojau trumpos informacijos apie knygos atsiradimo istoriją moteriai kuriai nupirmau Urantijos knygą ir kuri neturi jokio supratimo kad ji tokia yra. Ir atradau Bernardinai lt. puslapyje atsakymą ir paklausimą apie Urantijos knygos. Atsakinėjo vienuolis kuris buvo perskaitęs šią knygą, nebuvo nė vieno sakinio kuris atkalbinėtų ją skaityti, komentaro žodžiai pasverti bet neatbaidantys, vienas pastebėjimas kad žmonijos kilmės istorija prasilenkia su tiek su Darvino teorija, tiek su Biblija. Tačiau buvo pastebėjimas, kad šia knyga vadovaujasi daugelis krikščionių. Vakar pas mane į namus pasibeldė Mormonų atstovai, du jauni vaikinukai, taip išėjo kad ne jie man apie savo knygą papasakojo o aš jiems apie Urantijos knygą, na esu plepė :) nieko nepadarysi, nebuvo girdėję apie ją, dabar žinos kad tokia yra :) praeitą savaitę prie manęs priėjo Jahovos liudytoja, ir vėl kalbėjoma apie Urantijos knygą, taip pat nežinojo kad tokia yra, dabar ir ji žinos :) jauna mergaičiukė, visas gyvenimas prieš akis. Įdomu būtų sužinoti ar bent pasidomės kas yra Urantijos knyga, bet čia grįžtamojo ryšio nebus :) bet Vikas Dievo valioje, bent turi informaciją :)
Jolanta: Nenoriu nieko komentuoti apie Algimanto religinę kryptį. Tačiau man per daug patiko Jėzaus mokymai Urantijos knygoje, nuoširdumas, meilė ir tiesioginis ryšys su Tėvu, dorovingas gyvenimas ir savo asmenybės karjeros suvokimas kaip dvasinės esybės. Visa tai yra ir Algimanto mokymuose, tik tai kas yra individualus mano patyrimas yra mano mokymasis, gerbiu Algimanto mokymus, tenai gaunu daug dvasinio peno, tačiau turiu eiti savo patyrimų ir suvokimo keliu. Ir dar kartą pasikartosiu, visada būsiu dėkinga Alginantui kad galiu skaityti jo išverstą Urantijos knygą. Ši knyga suteikia laisvę, išlaisvina iš Baimių, duoda neginčijamą kelio kryptį. O didžiausias atradimo džiaugsmas buvo tada, kai suvokiau kad galiu būti netobula. ir tai visai normalu, jei mano mintys ir norai veda link Tėvo turėsiu aš dar laiko savo netobulumams ištaisyti :)
emipetras: Tikrai Jolanta , daug , labai daug laiko turėsime - milijonus metų . Ir kai aš dabar stebiu ir matau tiek Vilniaus , tek Kauno urantų pagreitintą dvasinio Kelio forsavimą , tai kažkaip visas tas Kelias atrodo , kaip išgalvotas . Per keletą metų , nuo Jėzaus Kristaus mokymų , nušokta net iki Rojaus Trejybės mokymų - panašu į gražiai fantazuojamą , naujos religijos deklaracija . Aš to negaliu suprasti . Negaliu suprasti fanatiško krikščionybės neigimo . Gal ji ir ne visai tobula , bet kol kas laiko pririšusi prie savo ideologijos milijonus tikinčiųjų . Štai , tose urantų šventovėse , jau nebeliko Dievo Tėvo garbinimo , atsirado visa Rojaus Trejybė , o pagal knygą , tai visas sąmoningas Trejybės garbinimas vyksta tik nuvykus į Havonos visatą. Ką tai prideda prie šiandienos sielų tobulėjimo ? Kam tas skubėjimas ir dirbtinis forsavimas HAVONOS VISATOS . Visas darbas su savo protu ir siela nukeliamas į antraeilį planą , o eiliniai , kokio nors uranto , proto jausmų pliūpsniai , aiškinami jau kaip kažin kokie superapreiškimai . Nevystoma , proto ir dvasios vienovė , net draudžiama apie tai diskutuoti . net nediskutuojama apie pagrindinį sielos grožio aspektą , tai brolystę ir seserystę , kaip visapusišką , žmogiškųjų asmenybių , dvasinį turtą Užsuktas labai greitas dvasinio vystymosi maratonas jau čia Žemėje . Norima kažką , labai aukštą dvasinį lygi rodyti , tačiau tų šviesių ir dvasią spinduliuojančių veidų , kaip ir nematyti . Sekamos buitinės pasakėlės . Tai čia mano toks kritinis pamąstymas , kai paskaitau forumą F1.
sodas: tik ysivaizduo Emili; kad jie jau Amzinojoje Saloje; ir kokia patirty atsinese is Kilmes Planetos. Taskymasis ant mielu-silpnu-nebrandziu-baugsciu zmoniu -atsieit "gyvuliniu". Skaiciau kad jie siukslies renka su tevu, ramina atmosferos reiskinius su trejybe, ledlauzis ysigudrino net pigesnies detales gauti su tevo pagalba. Tie zmones nesugeba aprept dokumentu turinio -vietij to; fragmentuojasi y siauras iliuzijas -tevas, trejybe, meile, apvaizda, balsai...
VaidasVDS: Emili, tikrai nesi vienišas, kuris taip galvoja. Kad ir kaip esu dėkingas Algimantui už jo išverstą Urantijos Knygą (milžiniškas darbas), už jo labai didelį indėlį urantinio judėjimo pradžioje, už labai įdomius ankstesnius jo pasisakymus, bet už autoritarizmu kvepiančią autoritetinę jo religiją tikrai negaliu agituoti dėl tavo nurodytų priežasčių, kurioms pritariu. Pats Algimantas jau senokai nesilaiko Urantijos propaguojamų tiesų, misticizmą iškėlė į aukščiausią vietą ir remiasi beveik išimtinai misticizmu, nors Urantijos Knyga būtent nurodo saugotis per didelio misticizmo poveikio, per greito religinio mokymo. O dar Algimantui nepatinka ir ši Urantijos Knygos išmintis Tai yra faktas, jog religija nesivysto, jeigu jos nedrausmina konstruktyvi kritika, nestiprina filosofija, negrynina mokslas, ir nemaitina ištikima bičiulystė. Šiai išminčiai pas Algimantą neliko vietos. Bet nepaisant šios mano išsakytos kritikos, aš pastebiu ir iš dalies pritariu tam pačiam Algimantui, kad vien tik intelektu suprasti kad ir Urantijos Knygą iš tiesų negalima (jis tą man taikė nuolat:)). Čia iš tiesų turi būti tam tikras balansas tarp dvasios ir proto, o tą balansą galima surasti tik išminties pagalba, kurios visiems ir palinkėsiu...
sodas: ismintis; visu pirma -REZULTATAS. Jis parodo ar esi ismintingas. Ismintimi nesinaudojama. Tavo veiklos, tavo savybes parodo kiek isminties tavyje gyvena
Jolanta: Mielas Emili, būdama tarp Urantų išmokau viso labai fantastiško dalyko, jei kažkas man nepatinka, darau prielaidą, kad galiu kažko nežinoti, kažko neįvertinti ir taip kaip negaliu tiksliai pasyti ar tai yra tikrai blogai ar tik aš kažko neįvertinu, palieku tą informaciją šalia savęs, jos negvildenu, apie ją negalvoju, tai kol kas ne man informacija ir toliau einu savi keliu. Nenoriu kritikuori F1 nes gal būt kažko aš nežinau, vertinant tai, kiek pasikeitė mano požiūris vien perskaičius knygą, gal būt turint Algimato suvokimą aš taip pat elgčiausi, negaliu matyti taip kaip jis, negaliu jausti taip kaip jis, todėl negaliu ir pritarti ar nepritarti. Galiu tik pasinaudoti tuo ką siūlo arba ne. Tam ir duotas laisva valia, laisvas pasirinkimas, laisvas protas. Kaip iki jo ateiti, gal būt tai vienas iš būdų, nežinau, nes tai ne mano būdas. Bet paneigti to irgi negaliu, nes tai ne mano būdas, juo aš negyvenu ir nežinau visų niuansų. Žinau kad visada palaikysiu žmogų turintį kryptį link gėrio, ir nesvarbu ar man tai atrodo pats geriausias kelias ar ne, bet jei einama link gėrio (bent link gėrio) mano palaikymas bus.
Jolanta: Sodui. Visi apreiškimai daugiau ar mažiau interpretuojami žmogiškosios samonės, taip juk ir susikuria naujos religijos per laiką. Kažkuriai idėjai sukuriama forma, forma įvelkama į ritualus ir įdedama į tam tikrą vietą kuri papuošiama idėjos atvaizdais, kurie būna sudievinami ir pradedama jiems melstis. To neišvengė nė vienas apreiškimas iki Urantijos knygos. Kaip dabar bus......kas žino......gal bus visaip :) Bet mes juk galime patys rinktis ;)
Jolanta: Vaidui, juk Urantijos knygoje pasakyta, kur kalbama apie kitas religijas, kad Budizmas suvokė Dievą Dvasia bet nesuvokė protu, o Juda-zmas suvokė protu bet nesuvokė Dvasia. Dvasią aš pritapinau širdžiai, jausmui, Būsenai. Vadinasi kaip ir sakai geriausia kai yra balansas, tur būt tai idialu kai yra ir tai ir tai. Tačiau juk visada nuo kažko pradedama ir jei neužsiciklinama ties savo teisuoliškumu, turbūt ir suvokus Dievą tik protu, bet norint suvokti Dvasia galiausiai tai patiriama ir atvirkščiai. Greičiausiai svarbu neužbrėžti linijos, kad viskas man pakanka ir viską jau žinau nieko kitaip nebūna. Todėl norint kritikuoti Algimantą turi save laikyti aukštesnio suvokimo už jo, nes tik tada gali suvokti žemesnio suvokimo žmogaus proto ir dvasios motyvus sakant vienokius ar kitokius sakinius, darant vienokius ar kitokius dalykus.
Jolanta: Kai dirbau sename darbe mane stebino aukštesnio rango vadovo elgesys kai apie žemesnio rango vadovą rinkdavo informaciją iš jo pavaldinių. Juk pavaldiniai nežino tiek kiek jų viršininkas, negali varikuoti ta informacija, gal būt netur ir strateginio mastymo, jie gali spresti tik iš savo pozicijos, ir tai gana primityviai, jiems sprendimai kelia problemų ar ne, bet ne vertinti iš perspektyvos. Čia taip pat. Tai kas matosi šiandien, nežinia kas matysis rytoj. Šiandien gali atrodyti kvailystė, o rytoj išmintis. Vienas geras pažystamas seniai yra pasakęs, kad išmintis su kvailyste eina greta, jei kažkoks rizikingas, netradicinis žingsnis pasiteisina, visi šaukia, kaip išmintingai pramatyta, jei nepasiteisina apšaukia kvailiu. Naujos idėjos gali imtis tik labai drąsus žmogus, tai reikia įvertinti. nesakau kad pritarti ar nepritarti, kad garbinti ar peikti, bet įvertinti už drąsą, už ryžtą, už mintį. Ir vedant savo protui, savo minties derintojui elgtis taip kaip atrodo pačiam geriausia, bet nemenkinant kito nuopenų. man nepatiko kai mane ištrynė F1, tenai neinu ir tiek. Manau jiems puikiai sekasi be manęs, o man ne ano forumo. kam man tenai dėstyti mintis jei esu nepageidaujama, yra čia tam skirta vieta :) bet juk pykti dėl to negaliu ( o pykau iš karto :)) ) tai jų pasirinkimas, ką palikti o ką ne, taip kaip ir mano pasirinkimas dalyvauti tenai ar ne. Ir viskas :) tebūnie Tėvo valia, kas iš jo išliks, kas ne iš jo, savaime išnyks.
VaidasVDS: Jolanta, iš tiesų žmogui visiškai eliminuoti pyktį greičiausiai neįmanoma. Kaip ten bebūtų, jei tu pamatai ką nors žudant, kitaip skriaudžiant, meluojant, žeminant kitus, tyčiojantis - pirma reakcija yra užpykimas. Tad momentinis pyktis tuo atveju yra natūrali reakcija. Bet nuolat būti pykčio būsenoje jau tikrai yra tiek kvaila, tiek kenkia savijautai bei sveikatai ir reikia sugebėti kuo greičiau jį suvaldyti. pyktis yra kaip akmuo stipriai sviestas į širšių lizdą Baimė ir pyktis silpnina charakterį ir griauna laimę Pyktis yra materialus pasireiškimas, kuris, apskritai, išreiškia tą dydį, kokiu dvasinė prigimtis nesugeba valdyti sujungtos intelektualios ir fizinės prigimties. Pyktis rodo, kad jums stinga tolerantiškos broliškos meilės, taip pat, kad jums trūksta savigarbos ir savikontrolės. Pyktis ardo sveikatą, gadina protą, ir trukdo žmogaus sielos dvasiniam mokytojui. Argi jūs neskaitėte Raštuose, jog ‘įtūžis kvailą žmogų pražudo,’ ir jog žmogus ‘pykčiu suplėšo save’? Kad ‘tas, kuris neskuba įtūžti, tas yra didžiai supratingas,’ tuo tarpu ‘tas, kuris greitai supyksta, tas išaukština kvailystę’? Jūs visi žinote, jog ‘švelnus atsakymas įtūžį nusuka,’ ir kaip ‘grubūs žodžiai sukelia pyktį.’ ‘Išmintingumas pyktį sulaiko,’ tuo tarpu ‘tas, kuris nesusivaldo pats, yra lygiai toks pat, kaip ir neginamas miestas be sienų.’ ‘Įniršis yra žiaurus, o pyktis yra įžeidžiantis.’ ‘Pikti žmonės sukelia konfliktą, tuo tarpu įtūžusieji padaugina savo nuodėmes.’ ‘Neskubėkite dvasioje, nes pyktis glūdi kvailių krūtinėje.’ Bet be pykčio yra dar tokia bloga savybė, kaip abejingumas blogiui. O blogis gali būti piktybinis ir nepiktybinis. Rašai norint kritikuoti Algimantą turi save laikyti aukštesnio suvokimo už jo, nes tik tada gali suvokti žemesnio suvokimo žmogaus proto ir dvasios motyvus sakant vienokius ar kitokius sakinius, darant vienokius ar kitokius dalykus. Žmogus gali turėti ne aukštesnį, o panašų, skirtingą arba nepilną suvokimą apie tai, ką jie studijuoja. Jei kalbėti tik apie Urantijos Knygą, nesijaučiu nei aukštesnis, nei žemesnis už Algimantą. Visada diskutuoju tik argumentų pagalba. Bet mano diskusijos tokiu būdu visada pasibaigdavo Algimanto trynimais ir neatsakymais į iškeltas Urantijos Knygos citatas. Šiame forume yra pavyzdžių skyrelyje apie Algimanto mokymus, o savajame forume jis tas diskusijas ištrynęs. Paskutinis pavyzdys buvo apie tai, kaip Algimantą ir tikriausiai jo pasekėjus pradėjo garbinti pačios Rojaus Trejybės asmenybės. Tą diskusiją be abejo Algimantas ištrynė, bet dabar jau Rojaus Trejybės asmenybės Algimantą garbinti nustojo :)
Jolanta: Vaidai, suvok vieną dalyką ir apsaugok save nuo nenaudingo laiko švaistymo. Tai ką daro Algimantas yra tik jo ir Tėvo reikalas, jo pasekėjai......jie turi savo laisvą valią ir gali patys priimti sprendimą kaip jiems elgtis, taip kaip ir tu bei aš. Kas dėl trynimo.......jis turi tokią privilegiją ir tai kaip ja naudojasi vėl yra jo ir Tėvo reiklas. Tavo, mano ir kitų tikslas esant vienioms ar kitokios aplinkybėms priimti savo sprendimus, bet ne su tikslu pakeisti kito žmogaus sprendimą, o savo. Žinau viena, sakymas kad tai blogai niekam niekada nepadėjo, kita vertus ar mes 100 procentų esame tikri kad tai blogai? Ar kalbame iš savo ego, kad va mus ištrynė tai lyg ir pažemino kaip netinkamus (tokia mano reakcija iš karto ir buvo). Taip kaip F1 man suteikė neigiamų emocijų aš ten neinu ir problemos dėl to nematau. Bet suvokiau kad negaliu kaltinti dėl to kad man tai nepatinka kito žmogaus. Jis turi savo tikslą aš savo, na susikirto mūsų tikslai ir nesutapo, jis šioje vietoje šeimininkas aš svečias, todėl pasišalinti turiu aš. Atėjau čia kaip svečias :) Čia mane priėmė, todėl ir esu. Žmogus sudėtinga būtybė, gal ne tiek sudėtinga, kiek sunku kartais suvokti vieniems kitus, todėl visada yra tikimybė, kad mes galime kažko nesuprasti, blogai interpretuoti, dalinę informaciją ištrauktą iš konteksto priimti kaip visumą ir t.t. Todėl susilaikau nuo vertinimų. Priimu Algimantą kaip išskirtinį žmogų, to nepaneigs manau niekas, o jo darbų nevertinu, tik pati priimu sprendimus priklausomai nuo aplimkybių. mano sprendimai turi netrukdyti kitų žmonių sprendimams ir tiek. Kitas klausimas Vaidai, ką pasieksi kritikuodamas Algimantą? Nori jį atveti į tiesos kelią? Nori kad giliau įtikėtų? Nori, kad suvoktų dvasinio gyvenimo kažkokią esmę? na nemanau kad to nori, manau kad jis gali visus mus pamokyti kai kurių niuansų. Tai tada kam kritika? Koks jos tikslas? Gėris? O gal ne.....? Tu esi Dieviškos dalelės saugotojas, tu turi savo misiją savo Dievišką dalelę, tu turi savo atskaitos taškus, savo tikslus. Ir kuo daugiau laiko skirsi kito žmogaus tikslų analizei tuo mažiau laiko liks savo tikslų įgyvendinimui. Algimantui mes nepakenksime, jo nepakreipsime kita kryptimi, ir baimės ar nepatogumo neįnešime, mes tik netinkamai išmėtysime savo laiką. Štai ir visa matematika, norėjome sudėti, o išėjo kad atėmėme.
Jolanta: Įspūdžiai skaitant toliau urantijos knygą. Šiandien vieną iš ryškiausių įspūdžių padarė Kristaus apsisprendimas nedaryti stebuklų, o labiausiai patiko motyvas. Suvokdamas, kad stebuklų darymas atneštų greitą populiarumą ir daug pasekėjų jis atsisakė to žingsnio, nes jo matymas gilesnis. Staigi euforija išnyks stebuklams nuslūgus, tai užsimirš nes tai neatves iki giluminio suvokimo, Dievo paieškos savo viduje. Rašydama šį sakinį prisiminiau Algimanto žodžius (tikiuosi kad gerai juos supratau) Įtikėjęs žmogus nejaučia didelės euforijos, jis yra ramus, jo vidinė būsena lygi, gali būti nedideli bangavimai, bet nedidelis, o ne tai kai emocijos pasiekia amplitudės maksimumą. Euforija yra tai tik efekto pagauta būsena, kuri išnyksta praėjus efektui ir žmogus gali likti nusivylime. manau tai ir įtakojo Kristaus sprendimą nedaryti stebuklų, nes jo tikslas ne sukelti efektus, kurie atneštų jam populiarumą, tačiau duotų mažai naudos žmonijos ėjimui link šviesos, o siekė žmonių giluminio tikėjimo. Su šypsena skaičiau vietą kai jo motina prašė padaryti stebuklą, nes baimėsi vestuvėse vynas, na tas motiniškas noras didžiuotis savo vaiku.....ką padarysi ir ji buvo tik žmogiška motina. bet tai puikus parodymas kaip neturime elgtis :) net ir gero vedami negalime nieko žadėti už kitą žmogų :)
VaidasVDS: Jolanta, štai tu mane kritikuoji, bet man net mintis neateina, kad reiktų tavo pasisakymą ištrinti. Štai tu gini Algimantą ir dėstai savo motyvus. Tiems tavo motyvams aš irgi pritariu, nes iš tavo motyvų aš matau tavo suvokimo galimybes. Per tą patį aš esu jau praėjęs ir taip pat labai nuoširdžiai esu gynęs Algimantą, o kartais ir Algimantas gynė (užstojo) mane. Aš, net ir kritikuodamas Algimantą, jį kritikuoju nuoširdžiai, be jokio pykčio. Laikau Algimantą ir labai protingu, netgi labai intelektualiu, labai dvasingu, netgi labai perdėtai, bet kartu laikau nelabai išmintingu. Skaityk kokius dar tris kartus šią citatą, gal kiek ir suprasi mane Tai yra faktas, jog religija nesivysto, jeigu jos nedrausmina konstruktyvi kritika, nestiprina filosofija, negrynina mokslas, ir nemaitina ištikima bičiulystė.
Jolanta: Vaidai, todėl ir esu čia, o ne Algimanto forume Kad manęs čia netrina Bandžiau rašyti F1 iki pirmo ištrynimo, tuo viskas ir užsibaigė. O tavęs nekritikuoju, tik vieką aspektą paliečiu tai kas liečia rašymą apie kitą žmogų :) O šiaip man smagu kad galiu su tavimi bendrauti. Kas liečia mane šią minutę, žinau kad kol kas esu viniša savo suvokime, yra žmonės kurie eina ta pačia kryptimi, galiu kalbėtis su jais gyvai ar čia forume, tačiau nepriimsiu nie vieno kito žmogaus kelio, tai mano kelias, su mano patyrimais, su mano klaidom ir pasiekimais ir džiaugiuosi kiekviena akimirka. dalinuosi savo mintimis visisškai nesitikėdama kad kas jas priims, dalinuosi todėl......tur būt tik kad pasidalinti. Tavo kelias irgi tikras ir gyvas, nes jis tavo kelias, ir kaip matau taip pat neleidi jo apraizgyti kito žmogaus suvokimais, taip ir turi būti. Todėl kad tu turi laisvą valią ir pasirenki tai kas tau geriausia. Viskas puiku, bet ir Algimantas pasirenka tai kas jam geriausia. pagalvok dabar taip, Algimantas nėra mokytojas, o jūs lygiaverčiai keliauninkai lyg Rojaus, ir tu pradedi aiškinti kad jis ne taip eina. Juk tai nekorektiška jo atžvilgiu. Tik tiek. O kas liečia religiją.....kol kas aš atsiriboju nuo bet kokios religijos, nes kur religija ten bus neišvengiamai ir taisyklės, nes be jų gautusi anarchija. Turi būti vienas vedlys, nes kitaip bus suirutė, atsiranda ritualai ir dogmos, tai neišvangiama. Štai ir viskas, bet pagal Urantijos knygą religija išsivysto laikui einant, vadinasi jas sukuria jau žmogaus samonė ir protas, o kur žmogaus samonė ir protas negali būti tobula. Bet juk taip gera žinoti kad turime kur tobulėti mėgaukimės tuo
VaidasVDS: Jolanta, aš kritikavau būtent Algimantą dėl vienos priežasties - dėl to, kad jis atstovavo Urantijos Knygą, bet nesilaikė Jos mokymų ir išminties. Jis pradėjo skelbti, kad jis jau peraugo Urantijos Knygą TODĖL JŪS GALITE BŪTI RAMŪS, KAD TIKRAI URANTIJOS KNYGOS TEIGINIŲ NESU IŠKRAIPĘS NĖ VIENO, TAČIAU ESU DAUG JŲ IŠPLĖTĘS, IR TOLIAU DAR DAUGIAU IŠPLĖSIU kad tapo pačios Rojaus Trejybės ambasadoriumi ESU NE TIK JO, TĖVO, BET IR ROJAUS TREJYBĖS AMBASADORIUS TARP SAVO SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ NE TIK ČIA, LIETUVOJE, BET IR VISOJE URANTIJOJE o štai pats Algimantas Urantijos Knygos apreiškimo istorijoje yra pateikęs žmonių pastangas kažkiek praplėsti ar paaiškinti Urantijos Knygos tiesas „Kažkuriuo metu Dr.Sadleris ir jo sūnus, Bilas Sadleris, nusprendė, jog Urantijos Dokumentams reikalingas koks nors pristatymas, paaiškinimas. Jie parengė tokį dokumentą, tačiau vieno ryšio seanso metu jų parašytas įvadas buvo griežtai atmestas. Ir Apreiškėjai jiems paaiškino, nors jų ketinimai yra geranoriški, bet jų toks indėlis yra nepriimtinas: “ŽVAKĖ NEGALI APŠVIESTI KELIO SAULEI.“ O Sadleriams toliau pastebėjo, jog tinkamu laiku Knygos pristatymas bus parengtas. Kada jie gavo Įvadą Knygai, tada dr.Sadleris pripažino, jog tai, ką buvo parengęs jis drauge su sūnumi, visiškai neatitiko jiems pateikto Įvado.” Aš pasiūliau jam pakeisti savo svetainės pavadinimą ir pasakiau, kad nesilankysiu joje. Tokį prašymą teikiau jam tuo motyvu, kad jei jis jau peraugo Urantijos Knygą, tai lai sąžiningai tegul kuria savo naują religiją ir nesinaudoja Urantijos Knyga savo asmeniniams religiniams tikslams ir savo religijos propagavimui. Jis ištesėjo savo žodį, o aš dabar turiu tesėti savo. Tiesa, prieš pakeisdamas svetainės pavadinimą, jis trečią kartą užblokavo mano apsilankymus svetainėje. Bet realiai aš apgavau pats save. Kada buvau išvykęs į kitą miestą, aš bandžiau patekti į šį forumą, pabandžiau jį surasti ieškodamas Urantijos Knygos. Ir ką gi šio forumo aš neradau, bet pirmiausiai mane nukreipė būtent į Algimanto forumą. Internetinio adreso jis juk nepakeitė. Taigi, tie, kurie pradeda domėtis ar domisi Urantijos Knyga yra nukreipiami į Algimanto forumą, kuriame Urantijos Knygos tiesos nagrinėjamos tik labai siaura prasme, t.y. tiek, kiek jos atitinka Algimanto sukurtą naują religiją ir Algimanto mokymus. Todėl aš pasilikau sau teisę ir toliau kritikuoti Algimantą, nes nuo jo kritikos neatsisakiau. Jei jis sies savo asmeninę religiją su Urantijos Knyga, aš jį turiu teisę kritikuoti, jei matysiu kad jo teiginiai prieštarauja Urantijos Knygos tiesoms. Šis mano pasisakymas nesusijęs su kažkokiomis mano dogmomis. Aš tik prisipažįstu, kad šiandien negaliu turėti didesnės išminties, negu jos yra Urantijos Knygoje, negaliu jau šiandien "šviesti" ryškiau nei Saulė... Pabaigai Urantijos Knygos išmintis Teologija turi reikalo su religijos turiniu, metafizika (apreiškimas) nagrinėja filosofinius aspektus. Religinis patyrimas yra tos religijos dvasinis turinys. Nepaisant religijos intelektualaus turinio mitologinių užgaidų ir psichologinių iliuzijų, nepaisant metafizinių klaidingų prielaidų ir saviapgaulės metodų, nepaisant politinių iškraipymų ir religijos filosofinio turinio socioekonominių iškrypimų, dvasinis asmeninės religijos patyrimas išlieka tikras ir pagrįstas. Religija yra susijusi su jausmu, veiksmu, ir gyvenimu, ne tik su mąstymu. Mąstymas yra glaudžiau susietas su materialiu gyvenimu ir iš esmės, bet ne iki galo, turėtų būti valdomas proto ir mokslo faktų, o savo nematerialiuose siekiuose link dvasinių sferų, tiesos. Nesvarbu, kokia iliuzinė ir klaidinga būtų individo teologija, bet jo religija gali būti visiškai tikra ir amžinai teisinga. Tikras yra tik vienas tikslas - ieškojimas Dievo, o ne kokio nors žmogaus ar jo pažiūrų sudievinimas...
Jolanta: Nė veoma, žodžiui neprieštarauju. Taip ir tik taip. Toliau jau išvedžioju iš savo žmogiškosios samonės ir dar to vaikiškai kvailo noro išgelbėti pasaulį. Taip kaip esu jau perskaičiusi didžiąją dalį knygos, kuri mane taip įtraukė, kad dabar nebeįsivaizduoju kaip galėjau gyventi tokioje tamsoje, neturėdama tų žinių, to matyto. Tačiau bendraujant su žmonėmis iš karto buvau labai nustebinta supratusi kaip skirtingai priima atrodo tokią aiškią informaciją. Toliau, žmonės yra tinginiai ir tik gana smalsus žmogus ims skaityti šią knygą. Suvokiau tai, kad gal būt žmonėms reikia priaugti iki Urantijos knygos, kad reikalinga terpė kuri juos laikui einant nukreiptų link jos, tačiau kol jų samonė dar nepriaugo iki Urantijos knygos turi būti atmaina kad akcentuotų gyvajį ryšį su Tėvu. Gal būt ši misija ir atliekama, o gal dar kita mintis yra atėjusi, nežinau, negaliu to pasakyti. Tik galiu pateikti iš savo samprotavimo taško. Plius dauguma žmonių negali realiai tikėti be tam tikrų tradicijų, be tam tikrų žodžių kurie turėtų materialią prasmę. Tai pastebėjau per prašymo maldas. taip yra. Ir ką daryti kad tuos žmones priartinti prie gyvojo tikėjimo? darau prielaidą kad gali būti tai ko dar nesuvokiu arba neturiu informacijos, todėl ir manau kad negalima kritikuoti to ko gali nesuprasti pilnai. O kas liečia Urantijos knygą, taip, tu teisus, nė vieno žodžio negalima išmesti ar pakeisti, ar kaip nosr kitaip interpretuoti. tai apreiškimas, o iš jo jau kas išsirutulios daugiau Vienas Tėvas težino.
Jolanta: Dar pastebėjimas. Kol neskaičiau Urantijos knygą turėjau suvokimą apie gyvajį tikėjimą tik jis buvo nesukonkretintas, todėl nors ir kartas nuo karto pajusdavau gyvąjį ryšį su Tėvu, bet tai buvo padrika, ir savijauta buvo padrika, nestabili, gana dažnai blogai jausdavausi. Lankasntis garbinime, tikrai įgaudavau stabilumo, kolektyvinė malda duodavo tikrai stabilumo, nepakartojamus pojūčius. ir taip galėdavau pragyventi iki kito karto. Tikrai su dideliu užsidegimu važiuodavau iš Vilniaus į Kauną, kai negalėjau šeštadieniais lankytis maldije ir dabar dar važiuosiu. nenoriu gilintis į Algimanto nuodėmes ir pasiekimus, bet faktas tas, kad šio garbinimo metu įgaudavau stabilumo, tvirtumo, kad tai būdavo mano atspirties taškas daugeliui dienų yra faktas. Tik va vakar kalbėdama su vienu urantu nusistebėjau, kad kažkaip nebėra to dvasinio blaškymosi ir nebelieka poreikio lyg ir važiuoti Į Kauną. nėra poreikio, bet noras išliko, nuo pirmo apsilankymo, kada dar buvau viena aršiausių priešininkių pripažinau, kad malda tenai galinga. Žmonės ieškantys, niekur kitur nesu buvusi tarp tokių kylančių žmonių. Štai tau ir nauda, nors ir ne pagal taisykles. tai mano patyrimas. manau kiekvienas besilankantis turi savo patyrimą ir priežastį kodėl yra tenai.
Jolanta: Žinai Vaidai, dar kartą perskaičiau tavo paskutinę žinutę, su nuoširdžia šypsena, gera linkinčia šypsena, nes man prieš akis iškilo tiesos karys, be jokių išvežiojimų ir kompromisų, be jokių apėjimų ar svarstymų, tai karys kuris žino savo idialus ir iki galo kaunasi už juos. Džiaugiuosi kad taip yra, o manau, kad taip ir yra :) Gal gyvenimas daug paprastesnis kai neįsileidžiame o jeigu, o gal....Manau kad turi savo misiją šioje žemėje ir puikiai ją atlieki :)
VaidasVDS: Matai Jolanta, karas tikrai nėra gėris Karas yra besivystančio žmogaus natūrali būsena ir paveldėjimas; taika yra visuomeninis matuoklis, matuojantis civilizacijos išsivystymą. Tad geriau draugauti, bendrauti, o ne kariauti. Bet visuomeninis taikingas požiūris priešiškumo požiūrį keičia iš tikrųjų tiktai palaipsniui Todėl kova neišvengiama:) Žmonijos kova dėl to, jog būtų patobulintas valdymas Urantijoje, yra susijusi su administravimo kanalų tobulinimu, su jų pritaikymu prie nuolat besikeičiančių laikmečio poreikių, su valdymo sferoje valdžios padalinimo gerinimu, o tada su parinkimu tokių vadovų, kurie yra iš tikrųjų išmintingi. Nors yra dieviškoji ir ideali valdymo forma, tokios apreikšti negalima, bet ją vyrams ir moterims privalu atrasti palaipsnio ir įtempto darbo dėka kiekvienoje planetoje visose laiko ir erdvės visatose.
Jolanta: nenoriu aš kovoti, nenoriu stengtis aiškintis kas yeisus o kas ne. Bet tai aš nenoriu........ Vakar bendravau vėl su mergaite iš Javovos liudytojų, labai nuovoki mergina. Jos paklausiau, o koks skirtumas koks Dievo vardas, galima juk ir Tėvu vadinti, na kad ir Dievu ir t.t. Ji atsiuntė keletą citatų kurios išimtos iš konteksto kur minimas Dievo vardas ir bandė įrodyti kaip tai svarbu, kreiptis į tėvą vardu. tada pagalvojau, kaip žmonės užsirutulioja smulkmenose ir nežiūri į esmę. Bet tada pagalvojau, pala.....jei žmogus pripažysta, kad svarbiausia pažinti Dievą, jei atmeta visų kultų ritualus, vadinasi jis turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kiek žinau žmonių psichologiją ir būdus, labai nedaugelis žmonių ir materialioje plotmėje gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus, o čia juk daug svarbiau, plius dauguma žmonių nepasitiki savimi, suprantu, kad nepasitiki todėl, kad neklauso savo minties derintojo, o neklauso minties derintojo kad nepasitiki savimi ir t.t. užburtas ratas, bet tai faktas. Todėl žmonės ir prisiriša prie ritualų, tai juk paprasčiau kai žinai konkrečias taisykles, gali mokintis jų laikytis, o jei neišeina irgi yra išeitis, atlieki išpažintį ir vėl viskas gerai. Jokios asmeninės atsakomybės, taisykles sugalvojo kažkas kitas, atsakomybė po išpažinties permetama Dievui, ir vėl galima gyventi atsipalaidavus. Vieniško Dievo kario kelią gali prisiimti tik labai drąsus žmogus, kuris visų pirma nebijo asmeninės atsakomybės, po to įgijo žinojimą, bet jį įgijo tik grąsos pagalba, todėl kad nebijojo suklysti. Ir už tai manau kad buvo apdovanotas gyvuoju tikėjimu. Gal parašysiu ne į temą, bet ne veltui Rericho raštuose minima, kad ateinanti rasė bus ugninio žmogaus rasė, drąsaus, pasitinčio savo vidiniu vedimu žmogaus. jei žmogus neturės vidinės drąsos ir ryžto, jei bijos asmeninės atsakomybės manau, kad Urantijos knyga nepadės. Toliau seka mintis, kad Algimantas daro tikrai didelį darbą, mokydamas žmones pasitikėti savo minties derintoju, savo vidiniu vedliu. Kiek tai tinka visiems, nežinau, bet kad tai tikrai šiuo metu reikalingas ir milžiniškas darbas.
Jolanta: Skai tau toliau Urantijos knygą, ir vėl buvau nustebinta. ten parašyta, kad Jėzaus skelbiamos evangelijos, jo apaštalai pilnai nė vienas nesuprato, vieni suprato vieną jos dalį, kiti kitą, bet jos iki galo nesuprato nė vienas, bet tai buvo gyvas mokytojas, jis galėjo paaiškinti. Urantijos knyga yra rašytine forma pateiktas apreiškimas, ją perskaitęs žmogus taip pat juk greičiausiai suvokia ne viską (aš ne išimtis), galimo įvairios interpretacijos, proto išvedžiojimai ir t.t. Tai man davė suvokimą, kad savo supratimo negaliu piršti nė vienam žmogui, galiu tik pasidalinti, o kiekvienas privalo spręsti tik pagal save į ką atkreipti dėmesį o ką praleisti pro ausis, nes klaidingo supratimo tikimybė yra kiekviename rašyme. Toliau nustebino aprašomi apaštalai, jų charakterio bruožai, kokie jie skirtingi, skirtingais temperamentais, skirtingu elgesiu. Bet visi sugebėjo dirbti vini šalia kitų, tačiau labai gražiai buvo aprašyta, kaip vienas brolis nors dvasisškai ir gilesnį suvokimą turėjo kitam broliui nepavydėjo jo oratorinių gebėjimų ir kad jis žmones labiau pritraukia, padėdavo jam. Tane aš įžvelgiau savo ego sunaikiniką, kai jau nebesinorima pasirodyti teisiu šiame pasaulyje. Man šis pavyszdys buvo įspūdingas.
VaidasVDS: “Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gabtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad galėtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje.” Nors šviesa ir išsklaido tamsą, bet taip pat ji gali būti ir tokia “akinanti,” kad suglumintų ir sugniuždytų. Mus įspėja, kad savo šviesą skleistume taip, jog mūsų bičiulius ji vestų į naujus ir dieviškus išaukštinto gyvenimo kelius. Mūsų šviesa turi šviesti taip, kad neatkreiptų dėmesio į save pačią. Net ir kiekvieno profesiją galima panaudoti kaip veiksmingą “reflektorių” šitos gyvenimo šviesos paskleidimui. Stiprus charakteris neatsiranda dėl to, jog nesielgiama blogai, bet jis atsiranda dėl to, kad realiai yra daromas gėris. Nesavanaudiškumas yra žmogiškojo didingumo ženklas. Aukščiausieji saviraiškos lygiai yra pasiekiami garbinimu ir tarnyste. Laimingą ir aktyvų žmogų skatina ne baimė elgtis blogai, bet didžiulis noras elgtis gerai. “Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos.” Asmenybė iš pagrindų yra nesikeičianti; tai, kas keičiasi – auga – yra moralinis charakteris. Šiuolaikinių religijų pagrindinė klaida yra jų negatyvizmas. Tą medį, kuris neveda vaisių, “iškerta ir įmeta į ugnį.” Moralinė vertybė negali atsirasti vien tik dėl represijos – paklusimo reikalavimui “Nedrįsk.” Religiniam gyvenimui baimė ir gėda yra neverti motyvai. Religija yra veiksminga tiktai tada, kada apreiškia Dievo tėvystę ir sustiprina žmonių brolystę. ---- "Mūsų šviesa turi šviesti taip, kad neatkreiptų dėmesio į save pačią" - sako Urantijos Knyga "JŪS NĖ VIENAS TIEK NESTUDIJUOJATE URANTIJOS KNYGOS, KIEK JĄ STUDIJAVAU IR TOLIAU STUDIJUOJU AŠ, TODĖL JŪS GALITE BŪTI RAMŪS, KAD TIKRAI URANTIJOS KNYGOS TEIGINIŲ NESU IŠKRAIPĘS NĖ VIENO, TAČIAU ESU DAUG JŲ IŠPLĖTĘS, IR TOLIAU DAR DAUGIAU IŠPLĖSIU. IR TĄ JAU LIUDIJA DAUG MANO DVASIOS BROLIŲ IR SESIŲ ĮVAIRIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE. O TOLIAU TĄ PALIUDYS IR KITOSE PASAULIO VALSTYBĖSE, NES TAI PATI RYŠKIAUSIA ŠVIESA, KURI YRA GYVA IR BESIVYSTANTI, O NE SUSTINGUSI IR STAGNUOJANTI." - sako Algimantas --- Moralinė vertybė negali atsirasti vien tik dėl represijos – paklusimo reikalavimui “Nedrįsk.” - sako Urantijos Knyga taip aš dabar sakau JUMS VISIEMS, kad jūs negalėsite pateikti pas JĖZŲ niekaip kitaip, kaip tik per MANO MOKYMUS, kurie yra iš ROJAUS TREJYBĖS. Kartoju dar dar kartą - NĖ VIENAS - NEI KUNIGAS, NEI PASTORIUS, NEI IMAMAS, NEI POPIEŽIUS, NEI KARALIUS, NEI PRINCAS, NE ŠAMANAS, NEI PROFESORIUS, NEI BENAMIS VALKATA, NEI VERSLININKAS, NEI TURTUOLIS OLIGARCHAS, NEI PREZIDENTAS, NEI PREMJERAS, NEI POLICININKAS, NEI KAREIVIS, NEI GENEROLAS, NEI KALINYS, NEI, BUDELIS, NEI AUKA, NIEKAS VISOJE URANTIJOJE NEPATEKS PAS JĖZŲ NIEKAIP KITAIP, KAIP TIK PER MANO MOKYMUS. - sako Algimantas --- Religija yra veiksminga tiktai tada, kada apreiškia Dievo tėvystę ir sustiprina žmonių brolystę - sako Urantijos Knyga "Mielieji, tie, kurie lankote Urantijos grupę ir Rojaus Trejybės šventovę jau dabar matote, kad daugelyje vietų Urantijos Dokumentus jau išplėtėme, ir toliau išplėsime dar daugiau. Štai kodėl mes jau DABAR GARBINAME NE TIK TĖVĄ, BET IR ROJAUS TREJYBĘ, IR MES ESAME PATI PIRMOJI PLANETA, KURI PRADĖJO GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ VISOJE KŪRNIJOJE, NORS APIE TAI NIEKO NERAŠO URANTIJOS KNYGA, O TIKROVĖ JAU TURI MUS. MUMS VIEN TIK TĖVĄ GARBINTI JAU nebeužtenka, ir tai yra dėl to, kad mūsų atsivėrimas yra GILUMINIS, IR JAM REIKIA IR KITŲ DVIEJŲ IR LYGIAVERČIŲ SU TĖVU IR TARPUSAVYJE ROJAUS TREJYBĖS NARIŲ." - sako Algimantas --- "Pagrindinė priežastis, dėl ko nebuvo atskleista “Kontaktuojančios Asmenybės” tapatybė, yra ta, kad Dangiškieji Apreiškėjai nenori, jog kokia nors žmogiškoji būtybė – bet koks žmogaus vardas – kada nors būtų siejama su Urantijos Knyga. Jie nori, kad šis apreiškimas stovėtų ant savo paties pareiškimų ir mokymų. Jie yra pasiryžę, kad ateities kartos tikrai turėtų šią knygą, kuri būtų visiškai laisva nuo bet kokių sąsajų su mirtinguoju – jie nenori kokio nors Švento Petro, Švento Pauliaus, Liuterio, Kalvino, ar Vizlio. Ši knyga neturi net ir spaustuvės, paleidusios ją į gyvenimą, ženklo." - sako Urantijos Knygos apreiškėjai ---- Mano asmeninė nuomonė - Algimanto mokymai palaipsniui tapo ne naudingais, o kenksmingais Urantijos Knygos propagavimui, kad ir kokius gerus darbus jis prieš tai padarė, nes tokiais mokymų metodais stiprinti žmonių brolystę beveik neįmanoma. Galima sustiprinti tik grupelę arba sektą (Sekta (iš lot. secta) – kontroversiškas terminas, taikomas tam tikro pobūdžio religinėms organizacijoms arba grupėms vadinti. Secta lotyniškai reiškią kryptį, doktriną, mokyklą.)
Jolanta: Mielas Vaidai, palikime tai Tėvo valiai, tegu būna taip kaip yra ir kinta taip kaip to nori Tėvas. Tu pateikei puikią citatą iš Urantijos knygos, apie negatyvizmą, kad tai didžiausia religijų klaida, pateikei šią citatą kaip Algimano mokymams priešpastatymą, bet mielas Vaidai, atsimerk, juk negatyvizmas smelkiasi ir į tavo rašymus, žinau kad nori tik gero, žinau, kad žiūrint iš tos pozicijos kurios tu žiūri neklysti, bet.......užtenka negatyvismo, kam reikia dar vieno neigimo. Gal geriau ne kritikuokime Algimanto mokymus o propaguokime Urantijos knygą, juk neigdami Akgimanto mokymus žmonių neskatiname eiti šviesos link, kaip tik juos stumiame nuo jos. O rodydamo Urantijos knygos didingumą gal būt ką nors paskatinsime ją perskaityti ir įvertinti viską tik savo protu, savo minties derintojo pagalba, gal pasatinsime garbinti tėvą ir t.t. nesakau kad esi neteisus ar teisus, tik tvirtai tikiu, kad ne rodymas kas mums atrodo blogai skatins žmones gėriui, o tik rodymas tai kas yra nuostabu. Rodymas kad yra blogai gali tik padidinti žmonių baimę, o tai juos dar labiau supainioja. Gėrio rodymas juos išlaisvina iš baimių ir jei kas pasirenka tada gėrio kelią tai tik atvira širdimi be baimės. Čia ir yra negatyvizmo didžioji blogybė, kad jis neskatina daryti gėrio vedant atvirai samonei, o skatina bijoti blogio pasekmių ir tik todėl rinktis gėrį. Vaidai, tu gali, žinau, kad gali, TAPK ŠVIESOS AMBASADORIUMI.
VaidasVDS: Jolanta, nebūsiu aš Šviesos ambasadoriumi:) Aš siekiu būti tik Dievo ieškančiu asmeniu. Žinau, kad tai, ką teikiu atrodo, kaip negatyvizmas, bet realiai taip nėra. Paprasčiausiai ryte atklydo tam tikros mintys, dieną "netyčia" atsivertė tam tikros citatos, atėjo suvokimas, kad ryto mintys ir "netyčia" atverstos citatos yra susiję, taip gimė šis mano parašymas. Kažkam reikia daryti kažkokius darbus, kartais tų darbų prasmė atsiskleidžia vėliau:) O visiems linkiu kuo geriausios kloties ir supratimo.
Jolanta: O kas tavo nuomone yra šviesos ambasadorius tai ir yra Dievo ieškantis, gal suradęs ir skleidžiantis jo šviesą žmogus. jei pats švieti Dieviška šviesa tau jau stengtis nereikia būti kažkuo, esi kuo esi. Bet kiek galiu spresti iš savo patirties, nes dar prieš kelias savaites kalbėjau ir ilgą laiką tai kartojau, kad nenoriu būti mokytoja, nenoriu niekam aiškinti kas yra gerai o kas blogai, bet kai pajunti tą Dieviškos šviesos jėgą ir prie tavęs prieina koks žmogus, na kad ir iš kito religinio judėjimo, tu nori nenori bent jau informuoji juos apie Urantijos knygą ir kokia ten jėga yra. Ir tai gaunasi ne todėl kad norėtusi kažkam kažką įrodyti, o tik todėl kad privalai suteikti žmogui galimybę pažinti tai ką tu pažysti. Pajusti tą nuostabų Dievo pažinomo jausmą. Negali užsisklęsti savyje ir džiaugtis tik savimi.
Jolanta: Perskaičiau ką tik labai pamokantį sakinį Urantijos knygos 1567 puslapyje "kada šviesa nėra priimama nuoširdžiai ir kada pagal ją negyvenama,tada tos sielos viduje ji turi polimkį pavirsti tamsa". "Judas augo intelektualiai kas susiję su Kristaus mokymais, bet nesugebėjo padaryti pažangos, kad įgytų dvasinį charakterį" truputį mane išgazdino šie sakiniai, nes dvasinis cgarakteris.....yra bent man gana sunkiai pamatuojamas, kas tai yra, kokiais būdais pasireiškis, žmogus juk nori ne tik kažkuo tikėti aklai, kas leidžia atsirasti ir galimybėm suklysti, o kas yra tikra, kuo sekti, bet ir suvokti protu, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. bet protas čia pasirodo tik įrankis, kuris suteikia galimybę žengti toliau, ugdyti dvasinį charakterį. Šitą informaciją dar pati turiu suvirškinti, kodėl būna taip ir kitaip.
Jolanta: ką tik perskaičiau " Simonai, kiek kartų tave esu mokęs susilaikyti nuo bet kokių pastangų , ką nors ištraukti iš širdies tų, kurie siekia išsigelbėjimo, kaip dažnai aš tau sakydavau, kad dirbtum tam, kad įdėtum į šitas išalkusis sielas. (1852pusl.) jaučiau kad neigimas kitų žmonių patyrimo noeko gero neduos, nereikia nieko naikinti, reikia tik dėti tai kas reikalinag žmogaus sielai :)
VaidasVDS: Jolanta, aš teikiu tau tikro ambasadoriaus pavyzdį Remembering Werner Sutter 1934-2012 Werner Sutter was born in Germany, but he immigrated to Canada in 1954. He found The Urantia Book in the early 1970s, and ever since, the teachings were the most important part of his life! His dream was to have a translation of The Urantia Book in German, which came true in 2005. After Das Urantia Buch was printed, Werner moved back to Germany and dedicated his time and efforts to disseminating The Urantia Book and its teachings throughout Austria, Germany and Switzerland. And this he did very well! Today there are active study groups in all of these countries, and the young readers are enthusiastically carrying on with his service. He will be missed by many! Irmeli Ivalo-Sjölie, Helsinkis, Suomija Werner Sutter gimė Vokietijoje, tačiau jis emigravo į Kanadą 1954 m. 1970-ųjų pradžioje jis rado Urantijos Knygą, ir nuo tada Jos mokymai buvo svarbiausia jo gyvenimo dalis! Jo svajonė buvo Urantijos Knygos vertimas į vokiečių kalbą, kuri išsipildė 2005 m. Po to,kai Das Urantija Buch buvo atspausdinta, Werner persikėlė į Vokietiją ir skyrė savo laiką ir pastangas skleisti Urantijos Knygos mokymus visoje Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Ir tai jis padarė labai gerai! Šiandien yra aktyvios studijų grupės visose šiose šalyse, ir jaunieji skaitytojai entuziastingai vykdo savo tarnystę. Ir tai jis padarė labai gerai!
VaidasVDS: Paskutinis sakinys turėjo būti išverstas taip: "Jo ilgėsis daugelis".
Jolanta: Mielas, Vaidai, kai Jėzus pasirinko skirtingų charakterių, skirtingų sugebėjimų apaštalus, suvokdamas, kad Dievožodį geriausiai supras iš sau panašių žmonių, bet kad suteiktų tikėjimą, kad Dievo karalystė ne elitui priklauso, o visiems kas nuoširdžiai jos trokšta, nepriklausomai nuo gebėjimo iki galo suvokti žinią, tai ir šviesos ambasadoriaus nėra vieno tipo. Tai troškimas ir veikla, bet nuoširdi veikla. Ir nėra tai tikras ar netikras. Yra nuoširdus savo kalbamai tiesai ar tik kartoja kitą žmogų. Visų pirma šviesos ambasadorius turi gyventi tuo ką sako, taip, tavo pateiktas pavysdys toks, bet kitas pavyszys nebūtinai turi būti identiškas. Jis ir turi būti kitoks jei yra nuoširdus. Nes tai bus kitas žmogus, bet šviesa, Tėvas yra tas pats ir vedimas link jo yra taip pat tikras. kaip ten rašoma Urantijos knygoje "negalima uždegtos žvakės pakišti po gaubtu, ją reikia įdėti į žvakidę, kad apšviestų"
Jolanta: Dar Vaidai, Urantijos knyga yra tik įrankis, sunkiausias darbas padėti suvokti žmogui kad jos jam reikia. Deje......čia labai liūdna padėtis.
Jolanta: Iš Urantijos knygos. kada Tomas paklausė, kodėl Dievas nesielgia gailestingai kaip Tėvas ir neišklauso maldų, Jėzus atsakė, Tomai, išmok žiūrėti ne materialiomis akimis, o Dvasios akimis". Ką tai reiškia mielieji, tai kas mums matosi materialiomis akimis nebūtinai atrodo taip pat žiūrint Dvasios akimis. Spresdami apie kažką tai gerai ar blogai paklauskime sabęs, o kokios akys tai mato?
VaidasVDS: Kada jūs keliaujate link savojo tikslo Rojuje, nuolat įgydami daugiau žinių ir didesnį meistriškumą, tada jums visą laiką yra suteikiama galimybė jau sukauptą išmintį ir patyrimą išdalinti kitiems; visą laiką eidami į vidų iki pasiekiate Havoną jūs vaidinate mokytojo-mokinio vaidmenį. Sau kelią per šito milžiniško patirtinio universiteto kylančiuosius lygius jūs skinsitės darbu, perteikdami tiems, kurie yra žemiau už jus, naujai įgytas žinias savo žengimo į priekį karjeroje. Pagal visuotinę tvarką nėra manoma, kad jūs įgijote žinių ir tiesos tol, kol nepademonstravote savo sugebėjimo ir noro šitas žinias ir tiesą perteikti kitiems.
Fredas: .Lietuvoje turbūt nedaug yra skaitančių,studijuojančių Urantijos Knygą.
Jolanta: Nežinia Fredai daug ar nedaug, bet man liūdna kai man brangūs žmonės atmeta šią knygą nevartę, ji nuostabi, skaitant ją nelyla jokių abejonių apie jos turinio tikslumą. Ši knyga išlaisvina iš baimių, jei iki jos buvau tikinti, tai dabar visiškai paasitikinti. Kai skaičiau apie Kristų, kaip jis su liūdesiu žiūrėjo į to meto žmones kurie atmetė jo mokymus, taip su liūdesiu žiūriu į žmones kurie atmeta Urantijos knygą, keista, bet kai tai daroma su tokiu priešiškumu, net su pykčiu.....na mielieji sakau, paskaitykit o po to kritikuoite. pati buvau prieš ją priešiškai nusiteikusi kažkada bet iki tol kol nepradėjau skaityti. Ir gėda dabar man savo kvailumo. Tai lobis Fredai, pats didžiausias lobis kokį gyvenime galėjau atrasti. Ir man pasisekė :) Žmonės turi laisvą valią ir jie renkasi skaityti šį apreiškimą ar neskaityti, bet nors manęs tiesiogiai tai ir neliečia, bet taip skaudu žiūrėti, kai žmonės blaškosi tamsoje, kenčia, liūdi, pyksta, keikia likimą ir gyvebimą, kad jie suvoktų perskaitę šią knygą, kiek daug fantastiškų potyrių laikia kitapus, jei jie nuspres eiti šviesos keliu, kiek dar daug nuostabių akimirkų teks išgyventi, tada šio gyvenimo sunkumai pradės dodytis kaip mažos kliūtys kurios padeda ugdyti savybes reikalingas ne tik šiapus bet ir anapus. Deje Fredai, reikia pripažinti, kad dauguma žmonių kvaili, ilgą laiko tarpą tarp jų buvau ir aš. Ir mieko negalime padėti jiems kad ir kaip liūdna bebūtų. Jie nejaučia laiko ribotumo, nejaučia materialaus gyvenimo beprasmybės, juos jis pastoviai nuvilia, apgauna, įskaudina, bet vis tiek kabinasi į tai kas iš jų šaiposi ir niekina. Juk materialus pasaulis visada baigsis, daiktai sudyla, žmogiški jausmai pranyksta arba apsipina egocentriškumu jei nėra kurtomi Dieviškos ugnelės, asiekimai laikui einant nueina užmarštim ir t.t. Bet tai tik žmogaus gyvenimo žemesnioji pusė. Žmogaus gyvenimas gali būti be baimnių, su visada esančiu švelniu kutenimu širdyje ir skruostikaulių šonuose, kada tai kas materialu turi reikšmės tiek, kiek padeda eiti Dieviškuoju keliu, kada nebūna nusivilymų nes meilė kurią jauti tyra o Dievas neišduos, tu žinaiu kad tavo kelias bus tiesus nors gal ir duobėtas, bet juk tai irgi nieko blogo, na parkrisime kartą kitą, pamatysime pasaulį nuo dugno ir vėl kelsimės ir eisime. kai atrandi tai kas brangiausia nelieka jokių abejonių kad viskas tu jau nustojau ieškoti, tu suradai, dabar belieka tik žingsniuoti į priekį.
VaidasVDS: Labai geros išvados, Jolanta. Gal šiek tiek per daug pesimistiškos. Viskam yra savas laikas. Dėl tavęs aš asmeniškai labai džiaugiuosi. Buvau vienas iš tų, kurie kažkada tau siūlė skaityti Urantijos Knygą, nors tu ne vieną kartą mano pasiūlymus atmesdavai. Džiaugiuosi dar dėl vienos priežasties. Kažkada Algimantas pradėjo savąją "ambasadorišką" misiją ir nusprendė, kad nėra čia ko mokyti kažkokius naujokus, reikia mokyti tik jau pažengusius mokytojus ir nusprendė tapti "mokytojų mokytoju". T.y. prie jau prisiskirto (sakosi paskirto) ambasadoriaus titulo, jis prisidėjo dar ir "Mokytojų mokytojo" titulą. Be to 2009-08-25 Algimantas pareiškė :"MES, URANTAI, DĖL TO, KAD MŪSŲ YRA DAR LABAI MAŽAI, NEBEGALIME SULAIKYTI ARTĖJANČIOS ŽMONIJOS KATASTROFOS, KURI PAREIKALAUS BEVEIK PENKIŲ DABARTINIŲ MILIJARDŲ GYVYBIŲ, IR VIEN DĖL TO, KAD DABARTINIAI MŪSŲ SIELOS BROLIAI IR SESĖS MŪSŲ, ATSIVĖRUSIŲ ROJAUS TREJYBEI URANTŲ, DIEVIŠKĄ PROTĄ IR LOGIKĄ LAIKO APSVAIGIMU IR ILIUZINIU IŠSIGALVOJIMU". Nežinau su kuo jis ir jo sekta bendrauja, bet viena iš tos sektos narių Laima iš Velžio rašė, kad mes jau neturime laiko "kažkam" (ji to nedetalizavo), na lyg ir naujokų apmokymui. Taigi pasirodo mes dar turime laiko ir naujokams, ir pradedantiems, ir dar tiems, kurie šiandien visai nesidomi. Bet nueikime į F-1, ką gi ten rasime:) "Miela Inga, šis Forumas NĖRA SKIRTAS eiliniams, jis yra DVASINIŲ MOKYTOJŲ rengimo Forumas. Aš ruošiu DVASINIUS MOKYTOJUS, O NE MOKAU EILINIUS ŠIAME FORUME. Todėl aš ir kalbu BŪSIMIESIEMS DVASINIAMS MOKYTOJAMS, kurie jau yra pajėgūs mane suprasti DVASIA, o ne NUOGU INTELEKTU, nes jie jau daug ką yra išstudijavę. Tu – kol kas – dar nesi pasirengusi suprasti nei mano mokymų, nei šio FORUMO, VIENINTELIO TOKIO VISAME PASAULYJE, TODĖL IR NEJAUTI MANOSIOS ŠVIESOS IR MANOSIOS MEILĖS VISIEMS, IR TIEMS PATIEMS BRIUSELIO KLERKAMS." Algimantas 2012-09-13 17:10:37 --- Taigi vėl iškyla klausimas, kaip gi skleisti Urantijos Knygos idėjas? Prievarta brukti tikrai negalima. Galima pasakyti, kad kiek yra asmenybių, tiek ir galima atrasti naujų būdų. Štai pavyzdžiui aš lankausi kituose forumuose ir kartas nuo karto pareklamuoju ir Urantijos Knygą ir paskutiniu metu šią svetainę. Anksčiau reklamavau tik Urantijos Knygą, bet dabar suvokiu, kad reikia reklamuoti ir šią svetainę, nes ši svetainė yra labai sunkiai surandama net ir internetinėje erdvėje. O štai nei Algimanto autoritetinei religijai, nei jo dabartiniam mokymo stiliui aš tikrai nepritariu ir netgi turiu tvirtą nuomonę, kad dabartinė Algimanto veikla tikrai prieštarauja Urantijos Knygos tiesoms. Aš kažkada mokiausi, be Urantijos Knygos, pagrinde iš dviejų asmenų, iš Algimanto ir iš Emilio. O dabar turiu viskam savo nuomonę, savo pajautimą ir savo nuostabius patyrimus. Žinau tik vieną, kada esi nuoširdus ir pasitiki Dievu Tėvu, tada viskas savaime išsisprendžia. Bet niekas nevyksta labai greitai Savo milžiniškos visatos visiems pasauliams Jėzus parodė, kokia yra beprotybė sukurti dirbtines situacijas, turint tikslą pademonstruoti savavališką valdžią arba pasinaudoti išskirtine valdžia, turint tikslą padidinti moralines vertybes arba pagreitinti dvasinę pažangą. Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti perdaug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu, plius, kas atitinka jos sugebėjimą adaptuoti. Visuomeninės, klimatinės, politinės, ir ekonominės sąlygos visos turi įtakos nulemiant religinės evoliucijos kursą ir vystymąsi. Visuomenės moralės nenulemia religija, tai yra, evoliucinė religija; vietoje šito būtent religijos formoms diktuoja rasinė moralė.
Jolanta: :) pasirodo Vaidai mes turime šį tą bendra, tai Emilio subtilus kreipimas ten kur reikia :) Emili, tu tikrai turi kuo didžiuotis, jei ne vienas žmogus sako, kad tu atvedei iki reikiamo taško, tur būt galima būtų pasakyti, kad padėjai užaugti, o kai jau užaugome, išėjome savo keliais :), tai tikrai džiugu Iš savo nedidelios patirties ir savo patyrimo. Tik mastau, taip kaip analogų Urantijos knygai nebuvo prieš tai, nes tai yra apreiškimas, žmonės nesuvokia kas tai yra. ją tapatina su eiline religine knyga, gal kokia ezoterine. Ir problema su kuria susiduriama yra ta, kad neįmanoma paaiškinti kokia čia knyga, pradedi pasakoti turinį iš karto išvada, tai sektinė knyga, pradedi prieštarauti, gauni atsakymą, kad visi taip sako. Dabar kai kalbu apie Urantijos knygą sakau, kad taip kaip prieš 2000 metų buvo Kristus ir jis neatnešė jokios religijos, tik žinią apie Dievo meilę, o religijos atsirado vėliau, tai žmonių sąmonės įtakoje, taip ir Urantijos knygą yra tik žinios, kurios nėra prikiriamos nei vienai religijai, nei vienam žmogui, o jau kokios religijos išsirutulios laikui einant, na čia nuo žmonių fantazijos priklauso. kalbant su drauge, kuri labai kategoriška šiais klausimais, toks aiškinimas truputį nuramino jos protą, nes ji labai baiminosi dėl manęs :) Šioje knygoje pateikta informacija neįkainojama, bet kokia ji nuostabi žmogus gali pasakyti tik ją perskaitęs. Iš dalies Algimantas teisus, jei žmogaus samonė atmeta aplamai mintis apie Dievą, tai jam nepadės Urantijos knyga. Kaip sakė Kristus "nemėtykite perlų kiaulėms", jei žmogus yra tingus ir bailus jam taip pat nepadės Urantijos knyga, nes ritualai jam patogus, atliko nesukdamas smegenų ir užsiliūliuovp samonę kad viskas gerai, kad beveik jau šventas :), jei žmogaus samonė nesugeba apčiuoti tai kas neapčiuopama vėl vargiai Urantijos knyga padės, na bet bent jau mitis gal būt liks užsikabinusi kažkur ir paskatins bent į tradicinę bažnyčią nueiti. Gyvasis tikėjimas drasiųjų kelias. čia tu turi išmokti ne tik tikėti, bet ir pasitikėti ir nėra mato kuris konkrečiai pamatuotų, turi pasitikėti savimi, savo samone, savo vidiniu vedimu, turi pasitikėti Dievu. Tai nėra taip lengva, gyvasis tikėjimas nėra lengvas kelias, jis neapsaugo nuo materialių nesėkmių, turi išlikti tvirtas tikėjime net ir atėjus juodoms dienoms, bet kai turi pasitikėjimą, kai turi matymą, kad šis pasaulis yra tik pirmas kūdikio žingsnis, kad turima ir kelius nusibrozdinti kol išmokstame vaikščiosti, kitaip tada žiūri ir į nesėkmes, tampi drasesnis savo veiksmuose, tampi labiau pasitikintis savimi, nes puikiai žinai kad tavo veiksmai yra teisingi jei ne materialaus pasaulio atžvilgiu tai bent Dievišjojo plano atžvilgiu, tada tai pradeda įvertinti ir aplinkiniai. Drasa niekada nelieka nepastebėta. Tai tur būt nėra taisyklė, bet man pradėjo materialusis pasaulis būti daug paprastenis nei anksčiau. Buvo ir juodų dienų, bet kaip viskas išsisprendė dauguma tik stebisi, nežinau ar man padėjo kas iš aukščiau, ar tai rezultatas to kokia tapau kaip žmogus. Todėl ir manau kad tik drasūs sugebės nesidairydami eiti šiuo keliu, duok Dieve kad jų būtų kuo daugiau, nes tai fantastiškas pojūtis. Norėčiau apibūdinti kaip ramybę, bet ramybė yra per daug pasyvi, norėčiau apibūdinti kaip dvasinį pakylimą, bet pakilimas asocijuojasi su Euforija kuri išmuša stabilumą. Tai įpatinga būsena ir net žmogiškoji meilė, kuri yra išliaupsinta žmonių nublanksyta prieš šią būseną. Nėra žemėje joko dalyko kuris būtų už ją vertesnis, na dar pagalvoju kad galėčiau šios būsenos atsisakyti tik mainais kad mano vaikai ją pajustų. Bet pati knyga šios būsenos nesuteikia, ji kaip priemonė, kaip galimybė, žmogaus samonė turi būti bent smalsi ir norinti šių žinių, jei ši knyga skaitoma atmestinai, na gal ir duotų kokios naudos......bet nesu tuo tikra.
Jolanta: Kas Dievo atiduokime Dievui, kas žmogaus atiduokime žmogui. Ir ne mums spresti apie laiko limitus, galimybes ir rezultatus :) Tai Tėvo valioje, ir nesvarbu kokiais motyvai ar mažų mokymas, ar mokytojų mokymas, darbas vyksta ir puiku. Prieš kelias dienas kaip tik skaičiau, kaip Petras išgirdęs mokant Kristaus vardu ne apaštalą pasipiktinęs tai pasakė Kristui, o jis atsakė, nesitikėkite, kad kiti mokins lygiai taip kaip jūs mokinsite. Bijau kad galiu ne tuos žodžius panaudoti, bet buvo parašyta, svarbu sužadinti žmogaus samonę ir norą, o kokia forma tai padorama ne taip svarbu. Taip kaip Vaidai, kol pyksi ant Algimanto dėl to kad jis elgiasi taip o ne kitaip, pats būsi tokioje pačioje pozicijoje kaip ir jis. :) Ar svarbu kaip jis moko, jos moko, tai svarbu. O jei ne taip moko, tai tu mokink taip kaip tau atrodo gerai. Bus du šaunūs mokytojai :) Manau, kad visas yra svarbu ir mokytojus ruošti ir mažus mokinti :)
VaidasVDS: Jolanta, aš nepykstu ant Algimanto, nes puikiai suvokiu šią tiesą - "pyktis glūdi kvailių krūtinėje". Aš iš viso nieko nerašyčiau apie Algimantą, jei jis nebūtų uzurpavęs Urantijos Knygos Lietuvoje, jei jis apsiribotų tik savo autoritetine Rojaus Trejybės religija, savo gaunamais mokymais ir internetinė nuoroda pas jį būtų "RojausTrejybė.lt". Bet šiuo metu labai daug kas iš tų, kurie studijavo, o ir šiuo metu studijuoja ir Urantijos Knygą yra betarpiškai susiję su Algimantu. Daug kas jau žiūri ne į Urantijos Knygą, o į Algimantą. Kada žmogus pradedamas dievinti, o ne pats Dievas - tai jau negerai. Bet kas dar yra negerai, kad daug kas, kas sužino apie Urantijos Knygą, bent internete pirmiausiai yra nukreipiamas į Algimanto forumą. Aš neturiu jokio malonumo nuolat rašinėti apie Algimantą ir man pačiam šis rašinėjimas yra net labai nemalonus, bet iš vidaus jaučiu, kad taip reikia. Galiu ir klysti...
Jolanta: Reikia pasitikėti savo vedimu iš vidaus. tai tik pastebėjimas iš mano suvokimo taško. Žmonės, kurie geba aiškiai suvokti pateiktą Urantijos knygoje tiesą tikrai nenuklys ten kur nereikia. ten juk aiškiai rašoma, kaip Kristus mokė garbinti Tėvą, kalbėjo, kad jis visa ko esmė. Tie žmonės suvoks kas naudinga jiems o kas ne, net jei ir lankysis pas Algimantą. Žmonės, kuriems sunku suvokti Urantijos knygoje aprašomą informaciją reikalingas vedlys, ne padrikas paskaitinėjimas informacijos forume, kuri reikia pripažinti yra padrika ir labai įvairi tiek krypties klausimu, tiek gilumu, bet reikalingas vedlys nuoseklus, kuris vestų žingsnelis po žingsnelio. Na nematau daugiau Lietuvoje žmonių kurie tai darytų, be tradicinių kunigų. Kol kas Algimantas vienintelis tai daro ir nežiūrint į tai kiek yra suklystama, tai jis bent daro. Kai atsiras žmogus kuris mokys žmones remdamasis Urantijos knyga, tada galima diskutuoti kas yra gerai o kas ne. Kol kas kai jis yra vienintelis, diskusija netenka prasmės. Bet pasikartosiu, visada reikia klausyti vidinio vedlio :) tai ką jis tau sako taip ir reikia elgtis. Bet tu tą žinai geriau nei bet kas kitas :)
Rantulija: As,kazkodel galvoju,kad sis forumas /F-2/ JAU yra Urantijos Knygos skleidziamoji sviesa NEMOKYTOJAMS / kol kas/. Gal but sioje svetaineje daugelis "sukedes" savo plunksneles, isskleis sparnelius ir staiga purptels aukstin;galbut, neprasciau uz senbuvius. Del Penktojo Epochinio Apreiskimo skleidimo Lietuvoje, taip pat, pastoviai galvoju;ne viena karta rasiau abiejuose forumuose. Bet turiu patirti. Man uzkliuvo Jolantos pateikta citata is Jezaus Mokymo apie perlu metyma kiauliems,tik sese nepabaige minties-..."kad atsisukusios jusu nesudraskytu". Musu miestelis nedidelis.Pameginau miestelio gatvemis pavaikscioti ir pasiulyti Jezaus knyga:"Kalbu jums vel". Jau pora metu,kai kurie miestelenai atsisuke i mane.O jau puolimas...jaucio odoje nesurasytum.Tuo labiau,kad kataliku Baznycios kunigas per savo pamoksla paliepe parapijiecius prisiekti,kad neprisides prie kitatikiu ir prie ju skleidziamos ryskios sviesos. Bet keista,kaip ir Jolantai,gatveje man teko kalbetis su Jehovos liudytojais;su dideliu susidomejimu sie jauni zmones klausesi apie Urantijos Knyga. Ir jau dvi moterys atejusios i mano namus su ivairiomis apklausomis anketoms /pagal profesija abi mokytojos /atydziai klausesi apie Urantijos knygos paaiskinimus;pries savaite laiko kalbantis su viena jauna mokytoja isejo kalba apie politika,nelengva zmoniu padeti; as jai uzsiminiau apie globalios problemos saknis ir jai parodziau Urantijos Knyga,kuri pas mane visada guli ant stalo. -Jus ja skaitot? -paklause jinai. Jau penki metai,kai as ja studijuoju, -atsakiau as. -As ja taip pat turiu;mano vyrui padovanojo;bet as ten nelabai ka supratau,todel nustojau ja skaityti. As savais zodziais,palengva, pradejau jai aiskinti tos knygos turini ir svarba. Ta jauna moteris pradejo uzdavineti man klausymus; isijaute taip,kad pamirso apie tai,del ko cia buvo atejusi.Kai sutemo, iseidama,jinai nuosirdziai mane apkabino,sake,kad noretu dar karta pas mane ateiti.Atsakiau,kad ir nakti gali ateiti;visada gali pas mane ateiti. -As jusu telefona turiu, -iseidama pasake jinai. Man tai buvo geras patyrimas.Atrodo,kad kazkas nematomas pasirupina suvesti zmones. Tikrai, Urantijos Knygos Sviesa neuzges ir Lietuvoje. O Algimantas,man atrodo,kad elgiasi teisingai ragindamas visus atsigrezti i save ir ten atrasti Dievo Tevo Dvasios Fragmenta-Minties Derintoja;be JO pagalbos yra nelengva susigaudyti Urantijos Knygos Dokumentuose;tokia mano nuomone. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, rašai: "Žmonės, kurie geba aiškiai suvokti pateiktą Urantijos knygoje tiesą tikrai nenuklys ten kur nereikia." Kažkada aš ir pats taip masčiau. Bet deja tai nėra tikrovė. Šiuo metu aš laikau Algimantą blogu mokytoju ir manau, kad dabartiniu metu jo mokymai realiai yra žalingi. Lygiai taip pat manau apie jo knygelę "Kalbu Jums Vėl", kuri neva padiktuota paties Jėzaus. Visų pirma dabartinis Jėzaus vardas visatoje yra Kristus Mykolas, tą labai lengva išsiaiškinti Urantijos Knygoje. KJV yra gana stipri knyga iki jos vidurio - tai savotiškas Urantijos Knygos tiesų perpasakojimas, ypatingą dėmesį skiriant virpesiams, kurie Urantijos Knygoje minimi itin retai. Antra KJV dalis yra toks norėtinas dabartinio pasaulio šiek tiek vėlesnis vaizdas, daug ten yra tikrai siektinų dalykų, tačiau tai tėra tik grynai asmeninis Algimanto požiūris, kuris nėra kažkuo blogas, bet akivaizdžiai neišmintingas ir gerokai prieštaraujantis Urantijos Knygos tiesoms apie visokiausius pagreitinimus ir asmeninius tų pagreitinimų išradinėjimus. Be to Jėzus savo misijos metu pagal Urantijos Knygą turėjo vengti bet kokio įsivėlimo į savojo meto ekonominę struktūrą ir politinius įsipareigojimus; jokiomis aplinkybėmis ir nė mažiausiu laipsniu, jis neturėjo kištis į normalią ir tvarkingą progresinę Urantijos rasių evoliuciją. Man pakanka vien to, kad Urantijos Knygoje nurodyta Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį. Net ir Emilis gana dažnai pamiršta šią tiesą :), jau nekalbant apie visus Algimanto pasekėjus. Mano paties šioks toks tikslas yra surinkti kokią nors grupę asmenų, kurie atidžiai studijuotų tik Urantijos Knygą. Vienais klausimais, kuriuos jie pagal savo išsilavinimą arba labai aktyvų domėjimąsi, išmano geriau už kitus, jie būtų savotiškais mokytojais, kitais klausimais mokytojais būtų kiti asmenys. Reikia mokytis vieniems iš kitų, labai aiškiai ir suprantamai išdiskutuojant kylančius klausimus. Tai pilnai atitinka Urantijos Knygos tiesas - Ji numato asmeninę religiją ir religininkų susibūrimą draugėn (ne kartą citavau tas citatas). To pasiekti greitu laiku yra labai sunku. Kažkas panašaus buvo F-1, bet ten vienas asmuo panoro tapti pačiu pačiausiu, o tokio gali tik klausyti, bet nediskutuoti, o tai vėl prieštarauja Urantijos Knygai Dvasinis augimas atsiranda iš besivystančios sielos vidaus. Spaudimas gali asmenybę deformuoti, bet jis niekada neskatina augimo. Net ir švietimo spaudimas yra tiktai neigiamai naudingas tuo, kad jis gali padėti užkirsti kelią pražūtingam patyrimui. Dvasinis augimas yra didžiausias ten, kur bet koks išorinis spaudimas yra mažiausias. "Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė." Žmogus vystosi geriausiai tada, kada šeimos, bendruomenės, bažnyčios, ir valstybės spaudimas yra mažiausias.
emipetras: Gerb. Vaidai VDS , turi nepaprastai gerą įžvalgą . Kokią ? Na , gal ir intelektualią ir dvasinę kartu sudėjus , visa tai subalansuoja tave , kaip stiprią asmenybę , kuri tiesiai eina , Urantijos knygos , apreikštų tiesų keliu . Tikrai manau ir galiu pritarti , kad visos religinės knygos ir mokymai yra žmogaus proto , žmogaus dvasios , žmogaus sielos sukurtas kūrinys . Vienaip ar kitaip tokiuose kūriniuose visada labai aiškiai atsispindi rašytojo asmenybė. Ir pasakymas , kad štai taip DIEVAS kalba per mane , yra tik iš dalies teisingas . Jeigu pastebėjai Vaidai VDS , o tai būtent ir rašai , Urantijos knygos vertimo dvasia , atsispindi ir knygoje KJV . Žmogus , kuris susidūrė su tokiu galingu dvasiniu šaltiniu ir kurį reikėjo išversti , be abejo savyje , į savo pasąmonę nukėlė milžinišką kiekį dvasinės informacijos ir dvasinių kūrybinių projektų . Vienas iš jų , nauja , savarankiška knyga KJV. Tai labai gera knyga , tačiau jeigu Jėzus Kristus net savo apaštalams nediktavo jokių Rąštų nuo savęs asmeniškai , tai nemanau , kad dvasios taip keistų savo tiesų skleidimo metodą . Štai , kad Algimantas tai parašė , o Viešpats Jėzus Kristus apšvietė mintis ir protą kartu su Tėvo Dvasią , būtų daug aiškiau visiems . Tačiau , kai sakoma , štai diktuoja man tas ir tas , o aš viską tik užrašau ir nieko mano asmeniško čia nėra . Man diktuoja , per mane kalba dievai . Toks nurodymas daugeliui yra kaip įtartina tiesa , nes XXI amžiaus žmonės yra pilni visokios informacijos ir gretutinių religinių šaltinių poveikis mūsų kūriniams tuoj atsispindi ir matosi . Na , aišku , mato tai tik tie , kurie turi gerą įžvalgą . Tai yra viena medalio pusė . Antra šio medalio pusė yra tai , kad visuose Algimanto mokymuose yra viskas kaip ir aišku , nes perskaičius supranti , kad tai labai gera tiesa , tačiau kažkur jau anksčiau girdėta . Ir norom nenorom į tave lenda šventvagiška mintis ,- taigi čia labai gražu , tačiau taip viskas žmogiška ir buitiška . O kas čia dieviško ? Kurioje vietoje sakyti ...wau ? Na , aišku , tuoj galima prikibti ; kaip gyvulinio proto trikdžiai , neleidžiantys suprasti gilumos , protas neatvertas dieviškai išminčiai priimti ir pan, ir pan. Tačiau , taip jau žmogiškai kalbant - nėra intrigos , nėra tos akinančios šviesos , kuri nušvistų ką tai negirdėto ir nematyto . Ir jeigu taip gerai pamąstai . tai ką tu žmogau gali daugiau pasakyti už angelus ir dvasias , kurie parašė tokią unikalią Urantijos knygą , kuriai nėra lygių , pagal DIEVO apibrėžimą ir KŪRINIJOS apibrėžimą . Taip mes savo komentarus , savo išmąstymus , savo fantazijas , savo religijas , aišku , kad galime kurti , tačiau žmogus visada bus tik dublis prieš šitokią šios knygos informaciją . Ir puikuotis , kad gauna asmeninius mokymus iš Rojaus , o Urantijos tiesos jau yra stagnacija , tai manau yra labai , labai nekorektiška . Tai yra antra medalio pusė . O dabar koks tas visas medalis ? Man kaip lietuviui , kartais taip ir norisi pertaisyti tų išverstų sakinių stilių . Žinau , kad aš esu labai nemokus lietuviškos rašybos srityje , tačiau tų sakinių stilius taip ir lenda , kad nori nenori jauti netobulą stilių ir tai sudarko visą sakinio dvasią . Žinau ir tai , kad vienam žmogui tai buvo milžiniškas darbas , tačiau tų sakinių stilius , daugelyje vietų toks griozdiškas , kad net širdį skauda. Štai kur reikėtų nukreipti visas mintis ir darbus , parašyti lietuviškai literatūrišką visos Urantijos knygos išsamų vertimą .
sodininkas: Yra tendensinga sakyti “…reiketu nukreipti visas mintis ir darbus…” Labai ydinga kryptis; sakyti “…ismano geriau uz kitus…” Tam kad kompensuoti menka prota, mazus sugebejimus; sugalvojama dirbtinos reiksmes (atsiverimas, gyvulinis, giluminis, tersalai) ir jais zonglieruojama -cirkininkas
sodininkas: Aiskinti kad KJV tai palengvintas UK tiesu destymas -reiskia nuvertinti zmogiskasias rases, ju gebejima suprasti. Dar didesnis nonsensa –pasirodymas Kretingos miskuose. Visa sudejus –viesieji rysiai, biznio planas.
Jolanta: Nesutinku Emili, kad reikalingas kitas Urantijos knygos vertimas, nežinau, gal ir stilius kai kur prasilenkia, man jis neužkliuvo, bet jei taip rašai gal taip ir yra, bet tai nė kiek nesumenkina šios knygos nuostabumo. Ir niekada pladiatas nebus geresnis už piminį variantą. O kiek daugiau šviesos atneštų naujas vertimas, nei šis. Kiek daugiau žmonėms padėtų? Tai būtų darbas dėl darbo ir esu tikra kad šis vertimas sužlugtų, nes nebūtų motyvuotas meilės ir gėrio, kaip kad buvo motyvuotas Algimantas versdamas šią knygą. Kiek sutikčiau ar nesutikčiau su Algimanto mokymais, visada lenksiu galvą jam už šios knygos pasirodymą Lietuvių kalba. gera kritikuoti kai jau ji išversta ir mes skaitome ir kabinėjamės prie žodžių. Šis žmogus prisidėjo prie tos šviesos atėjimo, jo versija buvo diktuojama iš visaus, ir kai padarytas toks milžiniškas darbas, dabar kabinėtis prie smulkmenų......na negalima taip. Mielieji, labai jus seseriškai myliu. Emili, tu esi vienintelis žmogus kuris mane nuosekliai vedei ilgus metus, bet nepykite, pasakysiu tai ką turiu pasakyti. Kiek paskutiniuose jūsų rašymose yra meilės ir šviesos ir kiek pykčio. Pasverkite patys vieni. Kiek paskutiniai jūsų rašymai skatina žmones mylėti, o kiek neapkesti, na kad ir kažko konkrečiai. Kiek jie neša gėrį, o kiek tik susipainiojimą. Urantijos knyga yra meilės, gėrio knyga. Ji visa persmelkta meile mums, mažiausiems ir mažiausių, pačios pradžios vaikams. Mes norime lygiuotis į Dieviškąjį planą, tai mylėkime, mylėkime kitaip manančius, mylėkime kitaip nei mes besielgiasnčius, mykėline net jei mums atrodo ir neteisūs, bet supraskime, kad gal būt ir mes atrodome kažkam neteisūs, ar jie mus menkina ir smerkia....kas tada yra pranašesnis ir iš tiesų arčiau Dieviškos tiesos. gal pasakysiu grubiai, na atstokite nuo Algimanto ir patys imkite skleisti meilę ir gėrį, o ne kanisiotis po kito žmogaus veiksmus. Jei manote kad kažką galite geriau padaryti, tai darykite ir 100 procentų palaikysiu Jus ir džiaugiuosi ir ginsiu prieš visus kurie bandys menkinti jūsų darbą, bet, kol kas kol nieko nedarote, mielieji, Jūs neturite teisės kritikuoti kito. Ne žodžiais parodama ištikimybė Dievui, o darbais, tai veikite arba tylėkite. Jūs galite išakyti savo nuomonę, bet neturite teisės kritikuoti kito. Tai kas be nuomėdės tegu meta akmenį. Kas iš visų likusių yra padaręs didesnių darbų už Algimantą? Kas sistemingai dirba ta pačia kryptimi, na bent kurį laiką, kad žmones šviestų? Kas atsisakė savo gyvenimo kad įgyvendintų, kad ir savo suprantamą teisą. Kai pralenksite darbais Algimantą, tada ir galima bus kritikuoti, tik abejoju ar tada to norėtusi, nes suvokus šio milžiniško darbo žmogiškasias sanaudas, ir kai tu gauni pagiežą iš aplinkinių......na man tai priminė Kristaus mokymus ir kaip iš jo mokymų šaipėsi, kaip jo lažkas nekentė......Taip, žmogus darydamas tokius darbus tikrai pasmerktas užsitraukti nemalonę, kitaip nebus, nes dauguma norės sutrypti aukščiau stovintį, kad nejaustų savo žemos padėties, bet jis šaunuolis, ir kaip ir kiek nepritarčiau kai kuriems jo mokymamas, jis susilauks visada mano paramos, bent tose vietose kur jam pritariu, kur nepritariu pabūsiu tik šone ir patylėsiu. Kol patys neskleisime meilės, matysime aplinkui blogį. Štai ir patikrinimas tikro savo dvasingumo :) Su meile Jolanta
emipetras: Miela Jolanta , kritika yra geras dalykas . Literatūroje , muzikoje , mene yra net tokia speciaslybė - kritikas . Taigi brangioji kritika visais laikais yra varomoji jėga . Tu štai mane kritikuoji , kartais ir Vaidą VDS , o kartais dar su kažkuo nesutinki , taigi , tai su kuo nesutinki jau ir yra kritika . Algimantas juk ne šventasis nuleistas iš dangaus . Tai apsišvietęs žmogus pasirinkęs tokį įdomų kelią . Saujelė žmonių norinčių jo klausytis rodo , kad kažkas daroma ne taip . Štai atėjo SAI SATJI BABA ir minios iš karto jį lydėjo , o paskui net milijonai . Tačiau kaip nekeista , vienoje temoje buvo rašoma , kad urantų mokslas ir tikėjimas daug stipresnis ir Sai Baba perduoda viską urantams , o pats sąmoningais nutraukia savo veiklą čia Žemėje . Ar tu skaitei apie tai ? Jeigu skaitei , tai ką manai ? Aš savo kritikoje visada laikausi tiesos ir noriu , kad ir kiti ją pasakytų . Tačiau tokių dviprasmiškų tiesų aš nesuprantu . Miela Jolanta , tu matomai visai neskaitai Algimanto forumo ir neanalizuoji jo mokymų . Jeigu geriau skaitytum , tai kai ką suprastum , ypač kokia yra SAI BABOS ir urantų misiją . Aš Algimanto nenoriu nei ypač kritikuoti , nei kaip tai vertinti , aš tik konstantuoju , kad su aiškinimais apie SAI BABĄ buvo gerokai prašauta. Ir tokiam mokytojui kaip jam , tai jau didelis minusas . Štai jeigu aš bučiau prišienavęs apie Rojaus Monžoronsono atėjimą , pavirtimą į SAI BABĄ , kai prieš tai buvo parašyta , kad Monžoronsonas , kaip Dievo Tėvo Sūnus Arbitras ateis tik po penkiasdešimt metų . Ir dar tas menamas misijos perdavimas , niekuo normaliai nepaaiškintas , nes net ir aiškinti nesiteikė , kai aš jo apie visą tai paklausiau . Taigi , būkime , kad ir biedni , bet teisingi .
Jolanta: Emili, neskaitau Algimato forumo, neskaitau tai kas neugdo manęs. Ir neskaitysiu, kam, kad surasčiau ką ne taip ir pradėčiau kritikuoti? Nepatinka kas ir nelendu tenai. O tai ką rašai apie lydinčius Sai Babą, tai kunigas seniai man pasakė, ko jaudiniesi, kad iš Dievo tas išliks, kas ne iš Dievo tas savaime išnyks, ir ne man spresti ar tai iš Dievo ar ne iš Dievo, jei tai sujudina žmonių mintis, tai ir puiku, na katalikybė labai vangiai tai daro. Tačiau, kad tai žmogus kuris neša šviesą, tai faltas. Kiek ta šviesa priimtina man jau kitas klausimas, bet kažkam ji priimtina. Ir turime juos gerbti. Savo vaikus mokinu apie literatūrą kurią atneša užklystantys į namus kitų tikėjimų žmonės, vaikai sakau, jūs galite nepriimti, jei paėmėte, galite padėti į toliausią kamputį, galite kam atiduoti ar padėti kur knygyne ar kitoje vietoje kur gali rasti kitas žmogus, bet nedarykite nieko kas išniekintų tas knygas, nes jos kažkam yra šventos, ir reikia gerbti tai kas kažkam šventa. Taip pat ir čia, tai kas kažkam yra neginčijama tiesa, tegu tokia ji ir išlieka, nes sunaikindami ją, mes neturime ką pasiūlyti mainais, o ir jei ir turime, ar tai bus stipriau už jų jau turimą tiesą. Pagarba ir meilė, štai tiesos atspindžiai. Prisikabinti visada ir prie visko rasime. Net prie Dievo galima rasti kaip prisikabinti iš savo netobulo suvokimo. O va išmokime toleruoti ir mylėti tai kas mums nesuvokiama. Auginkime save, juk toks mūsų tikslas, kitą kritikuodami mes patys neaugame, auginkime savyje meilę, atjautą, šviesą. Ir tegu kiti daro tai kas jiems atrodo geriausia. O tave Emili gerbiu, esi beprotiškai didelės įžvalgos vyras, bet už kritikavimą Algimato skalpuosiu :) ir ne todėl kad ginčiau jį, nes jam nereikia gynybos, o todėl kad norėčiau jog savo fantastišką įžvalgą kitur nukreiptum, kur duotum žmonės labai daug naudos :) Vat mielas drauge, būsiu bjauri padrūškė :) Su seseriška meile Jolanta P.s. beveik baisiu Urantijos knygą, liko gal 150 puslapių. Ir suniai galiu atsitokėti nuo jos didingumo. Tai kažkas neįtikėtinai nuostabaus.
emipetras: Miela Jolanta , atmink , kad knygų vertėjai nėra nei dievai , nei šventieji . Pasaulyje dirba šimtai tūkstančių knygų vertėjų ir niekas iš to nedaro religijos . Kai žmogus moka kokią tai kalbą tobulai , tai ir vertimas yra tobulas . Štai pav. yra verčiami eilėraščiai iš vienos kalbos į kitą . Ar tu nemanai , kad tam vertėjui reikia labai gerai mokėti jausti ir tėkstą ir to teksto dvasią ? Antraip iš to versto eilėraščio išeis tik eiliuotos eilutės . Taigi brangioji , kiekviename darbe reikia siekti tobulumo . Ir visai nesvarbu ar tu versi Urantijos knygą , ar eilėraščių rinktinę , ar nuotykių romaną , visur reikia tobulai perteikti jų dvasią per lietuviško sakinio stiliaus prizmę ir tų sakinių tvarką . Nors yra tokia taisyklė , kad vertimas originalui niekada neprilygs . Tačiau originalo aš nesuprantu , tai va , reikia mokytis anglų kalbos .
Jolanta: Nereikia Emili, tikrai nereikia, tas kas skaito Dvasia blogai nesupras :) o jei ir tobulas vertėjas vers, jei jis vers tik žodžius bet nejaus teksto gilumo, na nebus tobulas kūrinys.
Jolanta: O religiją daro ne vertėjas, o žmogus jaučiantis tai ką išvertė, na kiek tai teisinga ar ne ne man spresti.
Jolanta: Mielas Broli, skleiskime meilės religiją, nežiūrėkime kas ką daro, svarstykime ką mes galime padaryti. Juk Urantijos knyga tolia gili ir taip daug visko apimanti, visiškai normalu kad galimos įvairios kryptys, tačiau juk pagrindas yra meilė ir brolystė. Tai mūsų užduotis
VaidasVDS: Štai kaip rusai vertė Urantijos Knygą ÊÍÈÃÀ ÓÐÀÍÒÈÈ ÍÀ ÐÓÑÑÊÎÌ ßÇÛÊÅ Ìèêàýë Õàíüÿí  1990 ãîäó ÿ ïîçíàêîìèëñÿ ñ Êíèãîé Óðàíòèè è íà÷àë ðàáîòàòü íàä ïåðâûì âàðèàíòîì ïåðåâîäà.  òî âðåìÿ ÿ íå äóìàë î ìàñøòàáíîñòè ðàáîòû; íà ïåðâîì ýòàïå ïåðåäî ìíîé ñòîÿëà âïîëíå îïðåäåë¸ííàÿ çàäà÷à: ðàçîáðàòüñÿ â ýòîì âåñüìà íåîáû÷íîì òåêñòå. Ïðèìåðíî ÷åðåç ãîä ìîé áðàò, Àíäðåé Ðåçíèêîâ, ïðåäëîæèë ñâîþ ïîìîùü â êà÷åñòâå ðåäàêòîðà. Ñ òå÷åíèåì âðåìåíè Àíäðåé ïî-íàñòîÿùåìó óâë¸êñÿ êíèãîé, è åãî ó÷àñòèå îêàçàëîñü î÷åíü âàæíûì äëÿ óñïåõà ýòîãî íà÷èíàíèÿ. Ñïóñòÿ åù¸ òðè ãîäà Âàäèì Êíîððå âîø¸ë â ãðóïïó íà ïðàâàõ âíåøíåãî ðåäàêòîðà. Ââèäó òîãî, ÷òî ïåðåâîä÷èê è ðåäàêòîðû æèëè ïî ðàçíûå ñòîðîíû ãðàíèöû, íàì ïðèøëîñü ðàáîòàòü ðàçäåëüíî. Êîíå÷íî, â íàøåì ðàñïîðÿæåíèè áûëè òàêèå óäîáíûå ñðåäñòâà ñâÿçè, êàê ýëåêòðîííàÿ ïî÷òà è òåëåôàêñ, íî êàæäàÿ «æèâàÿ» âñòðå÷à áûëà ðåäêîé è öåííîé âîçìîæíîñòüþ äëÿ ðåøåíèÿ î÷åðåäíûõ òðóäíîñòåé. Âïîëíå åñòåñòâåííî, ÷òî â ïðîöåññå ðàáîòû íàä òåêñòîì ìû ñòîëêíóëèñü ñî ìíîæåñòâîì ïðîáëåì; ñðåäè íèõ ìîæíî âûäåëèòü òðóäíîñòè êîíöåïòóàëüíîãî, ñòðóêòóðíîãî è ìåòîäîëîãè÷åñêîãî õàðàêòåðà. Ê ïåðâîé ãðóïïå îòíîñÿòñÿ ïîíÿòèÿ, íå èìåþùèå àíàëîãîâ â ÷åëîâå÷åñêîé êóëüòóðå - òàêèå, êàê ìîðîíòèÿ, àãîíäîíòåð è ò.ï. Âî âòîðóþ ãðóïïó âõîäÿò ïðîáëåìû âíóòðèÿçûêîâîãî (ñëîæíîñòü îðèãèíàëà) è ìåæúÿçûêîâîãî õàðàêòåðà (ïðèíöèïèàëüíûå îòëè÷èÿ àíãëèéñêîãî è ðóññêîãî ÿçûêîâ). Áëàãîäàðÿ ïðåèìóùåñòâàì àíàëèòè÷åñêîãî ÿçûêà, àíãëèéñêèé äîïóñêàåò òàêóþ ðîñêîøü, êàê «íàíèçàííûå» îïðåäåëåíèÿ è íåèçìåíÿåìûå ñëîâîôîðìû, êîãäà îäíî è òî æå ñëîâî âûïîëíÿåò ðàçëè÷íûå ôóíêöèè. Òàê, â àíãëèéñêîì ïðàêòè÷åñêè ëþáîå ñóùåñòâèòåëüíîå ìîæåò ñòàòü ãëàãîëîì èëè ïðèëàãàòåëüíûì áåç êàêîãî-ëèáî èçìåíåíèÿ ôîðìû; â ðóññêîì êàæäàÿ ôóíêöèÿ äîëæíà ïîëó÷èòü ñâî¸ ôîðìàëüíîå âûðàæåíèå. (Î ïðîáëåìàõ ïåðåâîäà ñì. òàêæå Ôîðóì) Ñðåäè ìåòîäîëîãè÷åñêèõ ïðîáëåì – ïîèñê àäåêâàòíîãî ïîäõîäà ïðè ïåðåâîäå Êíèãè Óðàíòèè. Äîëæíû ëè ìû ó÷èòûâàòü òî, ÷òî èìååì äåëî ñ îòêðîâåíèåì? Åñëè äà, òî êàê ýòî äîëæíî îòðàæàòüñÿ íà èçâå÷íîì ïîèñêå êîìïðîìèññà ìåæäó òî÷íîñòüþ ïåðåâîäà è åãî êðàñîòîé? Êòî ìîæåò ñ÷èòàòüñÿ àâòîðèòåòîì â óñëîâèÿõ îòñóòñòâèÿ «÷åëîâå÷åñêîãî» àâòîðà? Íåêîòîðûå èç ýòèõ âîïðîñîâ èìåþò àêàäåìè÷åñêèé õàðàêòåð, îäíàêî êàæäûé èç íèõ çàñòàâëÿë ïðèíèìàòü òðóäíûå ðåøåíèÿ. … Ñ òåõ ïîð ïîÿâèëîñü óæå òðåòüå èçäàíèå ðóññêîãî ïåðåâîäà Êíèãè Óðàíòèè; íå çà ãîðàìè è ÷åòâåðòîå. Êàæäîå íîâîå èçäàíèå ïîçâîëÿåò ñíèìàòü íîâóþ, âñå áîëåå òîíêóþ ñòðóæêó, èáî ëó÷øåå âñåãäà áóäåò âðàãîì õîðîøåãî, à ïðåäåëà ñîâåðøåíñòâó – âî âñÿêîì ñëó÷àå, íà êîíå÷íîì óðîâíå ñóùåñòâîâàíèÿ – êàê èçâåñòíî, íåò. O pas mus viskas toje Knygoje perdėtai gyvuliška. Tas gyvulinis protas (kuris turėtų būti kartais vartojamas kaip žmogiškasis, kartais kaip gyvūninis) tiesiog nuolat demonstruojamas, nors kai atsirado pirmieji žmonės, naminių gyvulių dar nebuvo, bet Jakubėnas sugebėjo gyvulinę evoliuciją "atkelti" į aušros žinduolių erą:). Beje nesu anglų kalbos specialistas ir anglų kalba net nekalbu labai laisvai, bet tas vertimas (gyvulinis protas) akivaizdžiai yra neteisingas, net kaip pažodinis vertimas. Aš taip pat, studijuodamas Urantijos Knygą, atrandu daug neteisingų vertimo vietų pagal stilių, o kartais ir pagal prasmę, bet ginčytis su Algimantu tai tas pats, kaip su pliku peštis:) Tiesa, kuomet skaičiau Urantijos Knygą, man taip pat vertimas beveik neužkliuvo. Iš tiesų Urantijos Knygos prasmė yra šiek tiek akinanti... Jolanta aš taip pat nekritikavau Algimanto net kai perskaičiau visą Urantijos Knygą (skaičiau atidžiai apie tris metus, ne greitaeige kaip tu), tuo metu man tik kirbėjo tokios mintys, bet net pats jas vijau šalin. Bet šiandien aš tiesiog esu įsitikinęs, kad Algimantas blogas mokytojas ir tokias savo išvadas padariau, gerai išstudijavęs Urantijos Knygos vietas, iš kurių aš tokias išvadas padariau. Štai mano senos diskusijos fragmentas su Algimantu Paanalizuokime: Rašoma: “PASĄMONINĖ BAIMĖ, KAD IR ROJAUS TREJYBĖ GALI TAVE GARBINTI TAU YRA DAR PER DIDELĖ”,- Algimantai, kodėl vengi pateikti komentarus į šias Urantijos Knygos citatas: “"MES NEGARBINAME TĖVO DĖL TO, KAD GALĖTUMĘ KĄ NORS GAUTI UŽ TOKĮ GILŲ GERBIMĄ". Tu man parašei “tau ir kyla klaidinga mintis, jog GARBINIMAS yra GILUS GERBIMAS”. Bet juk čia ne mano mintis, tai yra Uversos Dieviškojo Patarėjo mintis, ir tu sukritikavai ne mane, o Uversos Dievišką Patarėją. Taip pat Jėzus labai aiškiai nurodė: “pašvęsk visą savo ateities gyvenimo tarnystę tam, kad visiems žmonėms rodytum, jog Dievas NĖRA ASMENŲ GERBĖJAS; jog, Dievo požiūriu ir karalystės bičiulystėje, VISI ŽMONĖS YRA LYGŪS, visi tikintieji yra Dievo sūnūs." Net jei tu būtum teisus savo teoriniuose išvedžiojimuose, tavoji išminties dvasia tau turėtų pasufleruoti, kad tikrai dar ne laikas paskelbti tavo teoriją kaip tiesą tuo labiau, kad Urantijos Knyga labai aiškiai nurodo: "Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį.“ Rašoma: “TĖVO TAU SUTEIKTAS MOKYMAS NĖRA TIESA, NES TU DAR NEGALI JO TIESOS IŠGIRSTI, KADANGI JOS DAR BIJAI“, - Štai Urantijos Knyga sako: „Žengimą pirmyn nulemia grynai individo dvasingumas, ir niekas kitas, išskyrus Dievus, nedrįsta spręsti apie jo turėjimą.“ Na nesuprantu ir ateityje nesuprasiu, kodėl tu prisiimi sau išskirtinę Dievų teisę spręsti apie kitų žmonių dvasingumo lygį. Rašoma: „TODĖL JŪS GALITE BŪTI RAMŪS, KAD TIKRAI URANTIJOS KNYGOS TEIGINIŲ NESU IŠKRAIPĘS NĖ VIENO, TAČIAU ESU DAUG JŲ IŠPLĖTĘS, IR TOLIAU DAR DAUGIAU IŠPLĖSIU. „, - Štai istoriniai faktai: „Kažkuriuo metu Dr.Sadleris ir jo sūnus, Bilas Sadleris, nusprendė, jog Urantijos Dokumentams reikalingas koks nors pristatymas, paaiškinimas. Jie parengė tokį dokumentą, tačiau vieno ryšio seanso metu jų parašytas įvadas buvo griežtai atmestas. Ir Apreiškėjai jiems paaiškino, nors jų ketinimai yra geranoriški, bet jų toks indėlis yra nepriimtinas: “ŽVAKĖ NEGALI APŠVIESTI KELIO SAULEI.“ O Sadleriams toliau pastebėjo, jog tinkamu laiku Knygos pristatymas bus parengtas. Kada jie gavo Įvadą Knygai, tada dr.Sadleris pripažino, jog tai, ką buvo parengęs jis drauge su sūnumi, visiškai neatitiko jiems pateikto Įvado.” Negi Algimantai, tu per tokį trumpą laiką pasiekei tokį lygį, kad gali pasakyti, kad tu jau gali būti ryškesnis nei Saulė? O tai kaip su šia Urantijos Knygos citata: „Nesvarbu, kiek išaugtų jūsų suvokimas apie Tėvą, bet jūsų protą visada stulbins Tėvo-AŠ ESU neatskleista begalybė, neištirta platybė, kuri visada liks NEIŠMATUOJAMA IR NESUVOKIAMA per visus amžinybės ciklus. Nesvarbu, kokią Dievo dalį jūs galite pasiekti, BET VISADA JO LIKS DAUG DIDESNĖ DALIS, APIE KURIOS EGZISTAVIMĄ JŪS NET IR NEĮTARSITE. Ir mes tikime, jog TAI YRA LYGIAI TIEK TIESA transcendentiniuose lygiuose, kiek ir ribinės egzistencijos sferose. DIEVO IEŠKOJIMAS YRA BEGALINIS!” Na netikiu Algimantai, tuo, kad tu vienintelis ėmei ir pranokai visus, o tuo pačiu ir BEGALINĮ IEŠKOJIMĄ. Ir dar viena Urantijos Knygos išmintis sako: "Puikybė būna prieš nuopolį". Man iš tiesų labai gaila to senojo forumo. Jame buvo visko: laisvės, dvasingumo, puikių žmonių, tokių kaip Gailė, Arnoldas, Vita, Rita ir kt. Po išimtinės Algimanto puikybės proveržio tas senasis forumas tiesiog sugriuvo - jame liko tik viena nuomonė, likusieji toleruojami tik tol, kol jie eina link tos vienintelės nuomonės. Pasistudijuok Jolanta Urantijos Knygoje, kas tokia yra Autoriteto religija ir ar ji yra teigiama, tuomet vertink mane, Emilį ir kitus. Aš čia ginu tikrai ne save, pats aš sau visai nesvarbus ir jokiu būdu nesutikčiau būti aukštinamas kaip koks Algimantas, bet ir protingų, ir dvasingų žmonių draugijos tikrai noriu, bet labiausiai noriu, kad Urantijos Knygos prasmė nebūtų iškraipoma. Aš laikau dvasiniu nusikaltimu skelbti savo mintį kaip Dievo Žodį, nesvarbu kad kažkam atrodo, kad jis skelbia tikrąjį Dievo Žodį. Vėlgi žiūrime į Urantijos Knygą Informacija ir duomenys, gauti net iš aukščiausiųjų šaltinių, yra užbaigti tiktai santykinai, tikslūs tiktai vietiniu atžvilgiu, ir teisingi tiktai asmeniniu požiūriu.. Asmeninis požiūris tiesiog negali būti Dievo Žodžiu...
Jolanta: Tikra yra tik Urantijos knyga, visa kita jau netikra. taip pat netikri mūsų samprotavimai, netikri komentarai apie Urantijos knygą, lygiai taip pat netikras mūsų tikėjimas ar netikėjimas Algimantu. Tai kas praėjo per žmogaus samonę yra jau netikra, bet iš to netikro yra gana daug tikro ir žmonės bet kokiu atveju turės patys atsirinkti ar iš Algimato kalbos ar iš šio forumo komentarų, žmonės turės patys atsirinkti kas jiems tikra o kas ne. Urantijos knygoje buvo parašyta, kad iš to kuris žinojo bus daugiau ir pareikalauta. Taip kad mielieji atsakysime kiekvienas asmeniškai ne tiek už konkrečius darbus, bet kiek samoningai darėme vieną ar kitą darbą, bei kiek išnaudojome savo žinojimo ir turimų galimybių. Yra labai daug dalinės informacijos, tačiau kad ir kokia nuostabi būtų Urantijos knyga ir joje žmonės pasiklysta, skirtingas vietas sureikšmina, skirtingai priima vieną ar kitą informaciją ir ginčytis kuris informacijos priėmimas yra tesingesnis, na negudru. bet matyt tokia žmogiškoji prigimtis. Juk net Kristaus buvimo žemėje laikais darėsi tas pats. Abneris juk nesutarė dėl Apaštalų mokymo metodų. kai pagalvoji kaip netoli mes nuėjome :) techologijos keičiasi kosminiu greičiu, o žmogus lieka toks pat :) yra kaip yra :)
VaidasVDS: savo vargus padidinate ir sėkmės galimybes sumažinate į save žvelgdami per daug rimtai. Nieko negali būti aukščiau už darbą savojo statuso sferoje – šitame pasaulyje ar kitame. Labai svarbus yra darbas ruošiantis kitai aukštesniajai sferai, bet niekas neprilygsta to pasaulio, kuriame tuo metu jūs gyvenate, darbo svarbai. Nors svarbus yra darbas, bet savasis aš nėra svarbus. kada jūs jaučiatės svarbiu, tada prarandate energiją dėl to, jog vargina ir drasko ego didingumas, taip, kad labai mažai energijos belieka darbo atlikimui. Savojo aš sureikšminimas, ne darbo sureikšminimas, išsekina nesubrendusius tvarinius; sekina būtent savasis aš, o ne pastangos jį pasiekti. Jūs galite atlikti svarbų darbą, jeigu nesureikšminate savojo aš; jūs galite atlikti keletą dalykų lygiai taip lengvai, kaip ir vieną, jeigu save paliekate nuošalyje. Įvairovė atgaivina; monotonija yra tai, kas alina ir sekina. Urantijos Knyga nurodo mums siekti Dievo Tėvystės ir visų žmonių brolystės - tai svarbiausias visų mūsų tikslas ir darbas šitame pasaulyje. Ir visų samprotavimai, ir visų komentarai yra net labai svarbūs, jei jie padeda siekti šio tikslo. Metodus mes turime atrasti patys, bet garantuotai Urantijos Knyga nemoko žmogiškojo autoritarizmo metodo. Todėl aš asmeniškai pasisakau už viską, kas veda link visų brolystės, o ne link kažkokios išskirtinės grupelės su išskirtiniu save susireikšminusiu mokytoju. Jolanta, tu esi teisi, kad žmonės labai sunkiai keičiasi ir tai yra net labai normalus reiškinys. Kelintą kartą asmeniškai tau pakartosiu citatą Bet tai yra tiesiog kvaila mėginti per daug staigiai pagreitinti religinį vystymąsi. Rasė arba nacija iš išsivysčiusios religijos gali įsisavinti tik tai, kas yra protingai harmonizuota ir suderinta su jos dabartiniu evoliuciniu statusu Štai šioje vietoje reikia dirbti ir dirbti labai daug. Bet galima nedirbti ir išdidžiai pareikšti: "taip aš dabar sakau JUMS VISIEMS, kad jūs negalėsite pateikti pas JĖZŲ niekaip kitaip, kaip tik per MANO MOKYMUS, kurie yra iš ROJAUS TREJYBĖS." Tuomet nereikia nieko galvoti, nieko dirbti, o tik aklai vykdyti AUTORITETO mokymus ir valią. Urantijos Knyga nėra religija, ji tik labai geras Mokytojas ir jei pastebėjai,ją sudaro dokumentai - Dvasiniai Dokumentai, o tokius reikėtų mums mirtingiesiems vykdyti, jei mes juos suvokiame ir jiems pritariame...
sodininkas: Emili Dar galima apsikesti stilistika, sakiniu ir zodziu pasirinkima, isdestyma. Bet kada sulauzoma mintis, prasme praranda logika –tokios vietos netoliaruotinos. Kas studijuoja jau ne pirmus metus; galetu atskiras vietas sukoreguoti ir peteikti temoje “korekcija”. Kiekvienas tokia vieta galetu isiterpti y savo elektroniny knygos teksta. Neabejoju, kad ansciau ar veliau sitai yvyks.
Jolanta: Tu teisus Vaidai, Urantijos knyga nėra religija, ir tai yra fantastiška, nes ja besalygiškai gali naudotis visi. O kas liečia religinį vytymasi.....rašau tik savo kol kas numatomus veiksmus........nenoriu nieko greitinti ar gerinti. Turiu gyvenimą kuriuo galiu demonstruoti savo tikėjimą, na negražus žodis demonstruoti, sakykim kitaip gyventi taip, kad mano gyvenimas būtų suderintas su Dieviškąja valia. Galiu parekomenduoti Urantijos knygą, kad kiti turėtų tą šansą kaip aš, ne išsigelbėjimo šansą, o žinojimo ir pasirinkimo šansą. Rinksis kiekvienas pats. Ir gali verstis per galvą jei žmogus pats nenorės tobulėti tu per jėgą neįkiši. O kas liečia Autoriteto mokymą.....nors jis man netinka, tačiau neatmetu galimybės kad kažkam jis gali tikti. Supranti Vaidai, beveik perskaičiusi Urantijos knygą supratau, kad cituoti ją kaip ir labai reikia atsargiai, nes skaitydama atskiras dali pas mane ateina skirtingi pojūčiai ir vienos citatos mintį gali paaiškinti daug anksčiau ar vėliau esančios mintys, Tai ką žmogus gali suprasti iš ištrauktų atskirų citatų gali suklaidinti. Visiškai teisinga citata, tačiau Kristus atsisveikindamas su savo mokiniais mokė, kad nerreikia per jėgą skelbti jo mokymų, taip pat jis mokė kiekvieną atskirai apaštalą elgtis taip kas labiausiai suderinama su jo samone ir visiems buvo pažadėta vieta prie jo. Vienus mokė imtis labai rimtų apaštalinių darbų, kitus gryžti prie savo darbo ir juo rodyti ištikimybę jam. Nėra taisyklės kaip elgtis teisinga, ar galbinti Rojaus Trejybę, ar ugdyti save, ar melstis ir prašyti apšvietimo, ar kovoti su savo drakonais bandant ištobulinti savo samonę. Yra daug kelių ir mes galime atsakyti tik už tą kuriuo mes patys einame, tačiau kritikuoti tai ko nesuvokiame yra nelabai gerai. Kad kritikuoti kažką, turime turėti to kažko sąmonę ir suvokimą, matyti to kažko akimis pasaulį ir įvertindami motyvų gerumą sakyti pastabas. To ko nesuprantame galime tik padėti šonan ir neliesti.
VaidasVDS: Jolanta, labai teisingi tavo pastebėjimai pirmoje tavo komentaro dalyje. Tačiau antroje sunkiai suvokiami. Kokiu būdu tu gali "turėti to kažko sąmonę ir suvokimą, matyti to kažko akimis pasaulį"? Mes turime tik savo asmeninius sąmonę ir suvokimus. Mes galime tik numanyti "to kažko" suvokimą, sąmonę ar pasąmonę. Vertinant "motyvų gerumą" jau reikia kalbėti arba apie blogį, kurį sudaro nesąmoningas klydimas, arba apie piktybinį blogį, kuri sudaro apmąstytas ir sąmoningas blogas darbas ar veiksmas. Aš nemanau, kad Algimantas daro piktybinį blogį, bet manau, kad daro gana didelį blogį Urantijos Knygos daugelio idėjų platinimui Lietuvoje. Jis realiai dabar užsiima labai siaura veikla - aukština save ir moko mistiniu būdu kalbėtis su visais Rojaus Trejybės asmenimis. To Urantijos Knyga tikrai nemoko. Jei radai kažką panašaus Urantijos Knygoje tai pasidalink - tuomet prisipažinsiu, kad esu žioplys. Kažkada daug kas buvo visai kitaip ir kažkada aš besąlygiškai palaikiau Algimantą. O dabar apie labai teisingą tavo pastebėjimą, kad cituoti Urantijos Knygą reiktų atsargiai, nes kartais (bet ne visada) reikia tikrai analizuoti kelias ar dar daugiau citatų, esančių skirtingose Knygos vietose. Štai kaip pavyzdį pateiksiu citatų rinkinėlį apie Liuciferį (jei cituoti tik kurią nors vieną citatą, realiai galima ne taip suprasti , o jų visuma sukelia labai įdomius apmąstymus, ypač apie tai, kad pasitikėti galima tik pačiu Dievu Tėvu, kurio fragmentas gyvena mumyse) Didelė, labai didelė, dalis to sunkumo, kurį patiria Urantijos mirtingieji, kad suprastų Dievą, yra dėl Liuciferio maišto ir Kaligastijos išdavystės toli siekiančių pasekmių. Pasauliuose, kurių nėra atskyrusi nuodėmė, evoliucinės rasės sugeba suformuluoti nepalyginamai geresnes Visuotinio Tėvo idėjas; jie kenčia mažiau nuo sampratos supainiojimo, išvedžiojimų, ir iškraipymo. --- Liuciferis buvo puiki būtybė, nuostabi asmenybė; tiesioginėje vietinės visatos valdžios hierarchijoje jis ėjo iš karto po žvaigždynų Pačių Aukštųjų Tėvų. Apmąstymai apie savąjį aš yra labai pavojingi, net ir dangiškojo pasaulio išaukštintoms asmenybėms. Apie Liuciferį buvo pasakyta: "Pasididžiavimą savimi tu iškėlei dėl savojo grožio; savo išmintį tu sugadinai savo gabumais." --- Liuciferis tvirtino, kad per daug laiko ir energijos yra išeikvojama tokiam planui, pagal kurį kylantieji mirtingieji taip išsamiai yra mokomi visatos administravimo principų, principų, kuriuos jis laikė neetiškais ir neprotingais. Jis pasisakė prieš amžius trunkančią programą rengiant erdvės mirtinguosius kažkokiam nežinomam likimui... --- Liuciferio kvailystė buvo mėginimas padaryti nepadaromą, užtrumpinti laiką patirtinėje visatoje. Liuciferio nusikaltimas buvo mėginimas iš kiekvienos Satanijos asmenybės atimti jos teisę kurti, nepastebimai suvaržyti tvarinio asmeninį dalyvavimą – laisvos valios dalyvavimą – ilgoje evoliucinėje kovoje dėl to, jog būtų pasiektas šviesos ir gyvenimo statusas tiek individualiai, tiek kolektyviai. --- Tris šimtus tūkstančių metų Kaligastija buvo vadovavęs Urantijai iki to meto, kada Šėtonas, Liuciferio padėjėjas, atvyko su vienu iš savo periodinių inspektuojančių vizitų. Ir kada Šėtonas pasirodė planetoje, tada jo išvaizda jokiu būdu nebuvo panaši į jūsų karikatūras, kurios vaizduoja jo piktybinį didingumą. Jis buvo ir dabar yra nuostabaus talento Sūnus Lanonandekas. "Ir nieko čia keisto, kadangi pats Šėtonas yra šviesos nuostabus tvarinys." Šito inspektavimo metu Šėtonas informavo Kaligastiją apie Liuciferio tuo metu pasiūlytą "Laisvės Deklaraciją," ir kaip mes dabar žinome, paskelbus maištą, Princas sutiko išduoti planetą. Ištikimos visatos asmenybės į Princą Kaligastiją žiūri su ypatinga panieka dėl šitos pasitikėjimo išdavystės, kuri buvo iš anksto apgalvota. Sūnus Kūrėjas šitą mintį išreiškė tada, kada pasakė: "Tu esi toks, kaip ir tavo vadovas, Liuciferis, ir tu nuodėmingai įamžinai jo sąmoningą pyktybinį blogį. Jis iš pat pradžių buvo savojo aš išaukštinimo falsifikuotojas, nes jis gyveno netiesoje."
Jolanta: Vaidai, gal būt kažko neįvertinau. Labai džiaugiuosi tavo suvokimu ir darbu kurį darai vardan Urantijos knygos, bet turiu tokią neišgydomą ligą, visada ginti tą kurį puola. Nieko negaliu padaryti, kol kritikuosite Algimantą ne abipusėje diskusijoje o atskirai vienpusiškai, aš jį ginsiu. Gali būti daug Urantijos knygos populiarinamų krypčių. Likimas paskutiniu metu mane suveda su labai įvairiais žmonėmis, bendravau su klestinčiu, išsilavinusiu, turinčiais gerą padėtį ir su sergančiu nepagydoma nors nemirtina liga, tačiau kurios įtakoje žmogų lydi pastovūs skausmai, judėjimo problemos, tačiau išlaikiusį šviesų protą, gerą valią. keista buvo lyginti, nes tai nesulyginama, tačiau paradoksas, gyvenimo džiaugsmo daug daugiau turi sergntis žmogus, kuriam kiekvienas žingsnis yra skausmas. Ir galvoju, visai neseniai susirinkime buvo diskusija, ar žmogaus dvasiniam augimui reikalingos pamokos, nemalonųs įvykiai......bet pavysdys buvo akivaizdus. Pastebėjau vieną dalyką, kad klestintis žmogus labai išgyvena kai negali kontroliuoti padėties, o žmogus kuriam likimas mėto vieną po kito išbandymus išmoko pasokliauti, na.....nežinau kuo, gal likimu, gal išmoko tik veikti šioje dienoje neverkiant kas bus jei bus. Ir tada vėl svarstymas, vadinasi jei žmogui sekai jis jaučiasi padėties šeiininas, o padėtis yra materiali, gera būti šeinininku ir kontroliuoti, todėl labai dažnai dėmesys ir krypsta į materialius dalykus. Žmogus kuriam likimas atėmė praktiškai viską kas yra materialu, tačiau išsaugojo sveiką nuovoką, pradeda remtis į tai kas liko, į Dvasią ir jo gyvenimas užsipildp šviesos. Gal ir nereikia bijoti, kad religines bendruomenes vadina silpnųjų vieta. Gal tai ir tiesa, juk mažiausias bus didžiausias, o didžiausias taps mažiausiu. (žinoma tie psatebėjimai tik iš kelių žmonių)
VaidasVDS: Jolanta, Algimantas abipusės mūsų diskusijos neatlaikė. Jis paprasčiausiai, nesugebėdamas atsakyti į mano klausimus iš Urantijos Knygos, pradėjo trinti tiek mane, tiek mano cituojamas Urantijos Knygos citatas ir tris kartus per du metus užblokavo mano galimybę rašyti komentarus jo forume. Tiesa dabar aš pasižadėjau ir pats ten daugiau nerašyti. Algimantas labai dažnai vertino mane, kaip tik intelektu besivadovaujantį asmenį, nors manyje yra labai didelis vidinis pasaulis, kurį aš labai branginu. Aš esu patyręs labai puikius dvasinius patyrimus ir tikrai labai tikroviškai (dvasine prasme) jaučiu Dievo Tėvo vedimą. Aš tau asmeniškai gal trečią kartą pakartosiu, kad kritikuoju Algimantą tik dėl vienos priežasties - jis labai smarkiai iškraipo Urantijos Knygos tiesas (tiesa jis sako, kad išplečia jas) ir turi labai didelę įtaką Urantijos Knygos platinimui (mano nuomone, labai neigiamą). Man visai nebūtų sunku ištiesti Algimantui ranką ir sakyti - dirbkime drauge, kaip ir anksčiau, bet be jokių savęs išaukštinimų. Žinai, jei man kada nors pati Rojaus Trejybė suteiktų kokius nors įgaliojimus, tai mano pirmas prašymas būtų Jai toks - lai apie tai nežino net artimiausi man žmonės, nes aš tik žmogus ir nesu Jėzus, be to žmonija dabar turi puikų MOKYTOJĄ - Urantijos Knygą... O štai Urantijos Knygos citata, kurią galima labai drąsiai cituoti ir vieną Dvasinis gyvenimas milžinišku laipsniu padidina tikrąją savigarbą. Bet savigarba nėra žavėjimasis savimi. Savigarba visada yra suderinta su meile ir tarnavimu savo bičiuliams. Neįmanoma gerbti savęs didesniu laipsniu negu jūs mylite savo artimą; vienas yra sugebėjimo matas kitam. Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. Ar atskleisdami gėrį žmonėms jūs šiandien esate išradingesni negu vakar? Ar jūs šiais metais teisumą siūlote geriau negu praėjusiais metais? Ar išalkusias sielas vesdami į dvasinę karalystę jūs tą darote vis sumaniau?
Jolanta: Vaidai, tikiu kad turi fantastišką dvasinį patyrimą, ir džiaugiuosi dėl to, tai dirbkime mes kartu, Emilis kartu, ir visi kiti norintys kartu. Ar tu nesupranti, kad taip švaistai tau duotą brangų laiką, kurį galėtum panaudoti išalkusias sielas vesdamas į dvasinę karalystę. Trūksta žmogau vedlių, vedlių ne tų kurie nurodinėtų kas ką blogai daro, o tų kurie padėtų susiorentuoti. Pagalvok pats, ką perskaito žmonės, o perskaito tai kad nereikia pasitikėti Algimantu, o ar gauna informaciją kuo reikia pasitikėti???? Skleisk šviesą ir tau tikrai padės visos dangiškos būtybės. Tu turi patyrimą, padėk suvokti kitiems kaip nuostabu yra atsiduotė vedamam Tėvo. Padėk žmonėm susivokti tarp materijos laikinumo ir Dvasios amžinumo, padėk atsikratyti baimių, kaip materijos netekties, baimių dėl ateities, baimių dėl materialaus kūno. Padėl žmonėm atstatyti savo savigarbą jei jie yra sergantys ar šiaip neturtingi. padėk jiems pamatyti šviesą. Esu tikra, kad to iš tavęs nori Tėvas. Ir su tavo žinojimu ir patyrimu tu gali tai daryti. Tai labai sunki užduotis Vaidai, ir tai labai mažai duodanti rezultato užduotis, bet ir viena išgelbėta siela yra didelė vertybė. Pirmyn Vaidai, žinau kad tu jau pribrendai tam. Gal dar ir pasispyriosi, bet sėkla pas tave jau pasėta ir pasėta į derlingą dirvą. Tu jau pasirinkai savo kelią ir puikiai žinai, kad atgal jau nesigrežiosi, tik manau, kad labai baisu eiti tuo keliu, bent man baisu, aš nesu tiek subrandinusi savo minčių kaip tu, todėl labai atsargiai vertinu savo galimybes, man dar reikia subrandinti save. Tu jau subrendai, todėl atėjo laikas atiduoti duoklę. Tai ką gavai nemokamai, turi ir atiduoti nemokamai.
Fredas: Nori pasakyti, kad kiti skaitityti nemoka? Yra knyga, yra skaitytojas,nėra knygos,nėra skaitytojo.Jokio vedlio nereikia,išskyrus duoti tikslesnes nuorodas,draugiškai paaiškinti kas nesuprantama skaitytojui.Tavo vedlys yra tavo Minties Derintojas,darbuokis daugiau su savimi,su MD, ir viskas susireguliuos savaime,ir jeigu kas ko nors nesupranta,klausia,nepatingėti paaiškinti,galima pakalausti ir pačio Algimanto,ar ko nors kito,nesvarbu..kaip sakoma,... 'karūna nenukris'.
VaidasVDS: Jolanta, tu kai ko nepastebi, nes neturi dar patyrimo tai pastebėti. Aš tau pateikiau labai daug visokios informacijos, nes tu jau deklaruoji perskaičiusi Urantijos Knygą, bet tos informacijos tu dar nesugebi analizuoti. Tau dar reikia surinkti daug visokios informacijos, ką aš intensyviai darau jau penktus metus. Aš jaučiu, kad dirbu ne šiaip sau. Man pačiam nelabai svarbu, kad kai kas, kad ir tu, manęs nesupranta. Kiti supranta, nes yra šiek tiek išmintingesni, daugiau patyrę ir sukaupę didelį dvasinių žinių bagažą. Patikėk niekas nevyksta labai staigiai. Manau, tam kad atsirastų koks nors naujas žmogus, kuris galėtų daugmaž visapusiškai diskutuoti, reikia mažiausiai kokių 3 metų, tiek susipažįstant su Urantijos Knyga, tiek apsiprantant su naujais patyrimais, tiek su visapusiška analize. Čia dar daug kas priklauso nuo to, kiek laiko žmogus gali skirti savęs tobulinimui ir dvasinėms studijoms, todėl laikas gali išsitęsti ir iki 10 ar daugiau metų. Bet dar daug kas priklauso nuo ankstesnių dvasinių žinių ir patyrimų bagažo. Kartais aktyvus priklausymas kokiai nors religijai labai smarkiai trukdo naujų žinių įsisavinimui. Todėl labai greitų pasikeitimų mūsų visų dvasiniame gyvenime dar nebus. Žinok visame pasaulyje yra daugybė mistikų, vieni jų garsūs, koks buvo Sai Baba, kiti skelbia, kad jie antrieji Jėzūs, treti nuolat bendrauja su kosmosu ir pan. Su Urantijos Knyga susiję mistikai yra susibūrę į Mokytojų Misiją, su kuria kažkada bendradarbiavo Algimantas. Kol jie bendradarbiavo, visų tų mistikų patyrimai buvo labai panašūs, o Algimantas labai nemažai jų idėjų (neva gautų iš aukščiau) įkeldavo ir į savo forumą. Bet jiems išsiskyrus (Algimantui nustojus su jais bendrauti), staiga Algimanto mokymai kardinaliai pradėjo skirtis nuo tų mistikų gaunamų mokymų. Yra dar vienas esminis skirtumas tarp Algimanto ir Mokytojų Misijos. Nors Mokytojų Misija gerai žinoma daugeliui Urantijos Knygos skaitytojų, tačiau pasaulyje jie turi labai mažai įtakos tiems skaitytojams. Štai Rusijoje ir JAV jie beveik nevaidina jokio vaidmens Urantijos Knygos platinime. Rusijos Urantijos Knygos skaitytojai labai skeptiškai vertina Mokytojų Misiją, bet Lietuvoje mistikas Algimantas turi pačias tvirčiausias pozicijas Urantijos Knygos platinime. Deja šiuo metu jis pagrinde rūpinasi savo religija, prieštaraujančia Urantijos Knygai, ir savo įsivaizduojama misija. Ir Lietuvoje tai yra rimta problema. Lietuva ir taip yra gana nelaiminga šalis su daugybe problemų, užtenka į dabartinį Seimą žvilgtelėti, o čia dar ir su misticizmu didelės problemos... Beje Mokytojų Misija jau yra padariusi daug klaidų, buvo paskelbusi ir apie antrą Jėzaus atėjimą, pagal juos Morondžonsonas jau pradėjo savo misiją, dar šių metų gegužę turėjo įvykti dideli Žemės sukrėtimai, kiti sukrėtimai numatyti rugsėjo mėn. Dar ir šiandien jie skelbia, kad po 2012 gruodžio 23 d. bus dideli kataklizmai, atskris kažkoks kosminis laivas ir kitokios nesąmonės. Juokinga yra tai, kad pats Algimantas pranašavo: "Mes, urantai, dėl to, kad mūsų yra dar labai mažai, nebegalime sulaikyti ARTĖJANČIOS ŽMONIJOS KATASTROFOS, KURI PAREIKALAUS BEVEIK PENKIŲ DABARTINIŲ MILIJARDŲ GYVYBIŲ", o gal po poros metų po to smarkiai kritikavo mano paminėtas Mokytojų Misijos pranašystes. Bet jei esi labai baili, tai gali jau dabar pradėti bijoti...
Jolanta: Nuvylei mane Vaidai, manau kad nebėra man ką čia veikia. Bent kol kas nematau motyvo. Deje, manau kad moraline prasme esi ne geresnis už Algimantą, bent tą kokį tu deklaruoji, kaip ten sakė.....Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas. Tačiau iš Algimanto aš galiu dar pasimokinti gėrio, o čia nieko panašaus negaunu. Tur būt reikėjo pabandyti, kad sužinočiau kas yra kas. Nenoriu tapti panaši į tave ir tegu būsiu kvaila ir neišmananti, ten kur nėra propaguojama meilės religija man nėra kas veikia.
sodininkas: Nepurkstaukit ant buvusiu-esamu religiju, ir tuo labiau ant UK brandinamos religijos. Kol nesuvokiat kad tai Dieva pazystanciu-ieskanciu susirinkimas -visuomeniskas laisvaklaikio praleidimas -atsipalaiduojantis dziuginantis relaksuojantis harmonizuojantis buvimas drauge
Jolanta: Ačiū Sodininke
sodininkas: tiesiog skirkite -kas yra asmeninis kelias, ir savuoju keliu einanciuju susirinkimas -visuomeninis pasibuvimas -pakyletoji laisvalaikio forma -RELIGIJA
sodininkas: Religija nera nei tikslas, nai uzduotis. Tai pasekme jusu domejimosi anapusiskumu-trancendenciskumu, ir anapusiskumo ytaka egzistencialumui-siapusiskumui.
Jolanta: Nesutinku Sodininke, Religija gyvenimo ašis, visa kita turi būti pasekmė. Tai atspirties taškas, nuo kurio atsispirdami žiūrime kaip rutuliotis gyvenime, tai jausmas, kuris diktuoja reakcijas į kitų veiksmus, tai suvokimas, realus suvokimas, kokios priežastys įtakoja kokias pasekmes, tai žinojimas kad galima gyventi be baimės ir t.t. tai daugiau nei gyvenimas.
VaidasVDS: Jolanta, vėl nesupratai manęs ir man dėl to šiek tiek liūdna. Paskaityk šią Urantijos Knygos citatą, tik labai įdėmiai ir neskubėdama, ir gerai pergalvok mūsų dialogą “Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gabtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegu ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir kad galėtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje.” Nors šviesa ir išsklaido tamsą, bet taip pat ji gali būti ir tokia “akinanti,” kad suglumintų ir sugniuždytų. Mus įspėja, kad savo šviesą skleistume taip, jog mūsų bičiulius ji vestų į naujus ir dieviškus išaukštinto gyvenimo kelius. Mūsų šviesa turi šviesti taip, kad neatkreiptų dėmesio į save pačią. Net ir kiekvieno profesiją galima panaudoti kaip veiksmingą “reflektorių” šitos gyvenimo šviesos paskleidimui. Stiprus charakteris neatsiranda dėl to, jog nesielgiama blogai, bet jis atsiranda dėl to, kad realiai yra daromas gėris. Nesavanaudiškumas yra žmogiškojo didingumo ženklas. Aukščiausieji saviraiškos lygiai yra pasiekiami garbinimu ir tarnyste. Laimingą ir aktyvų žmogų skatina ne baimė elgtis blogai, bet didžiulis noras elgtis gerai. “Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos.” Asmenybė iš pagrindų yra nesikeičianti; tai, kas keičiasi – auga – yra moralinis charakteris. Šiuolaikinių religijų pagrindinė klaida yra jų negatyvizmas. Tą medį, kuris neveda vaisių, “iškerta ir įmeta į ugnį.” Moralinė vertybė negali atsirasti vien tik dėl represijos – paklusimo reikalavimui “Nedrįsk.” Religiniam gyvenimui baimė ir gėda yra neverti motyvai. Religija yra veiksminga tiktai tada, kada apreiškia Dievo tėvystę ir sustiprina žmonių brolystę.
Jolanta: paskaityk tą vietą kur rašome apie negatyvizmą Vaidai, ir pagalvok apie save. Puikiai žinau šią citatą, puikiai ją suvokiu, tačiau ...... "Asmenybė iš pagrindų yra nesikeičianti; tai, kas keičiasi – auga – yra moralinis charakteris. " Va dabar ir pakalbėkime apie šį augimą. Manau Vaidai, jei žmogus šiandien yra toks tai jis ir bus pasmerktas, manai, kad negalima jam padėti atmerkti akis......Kam tada visas tas farsas, būti geriems, atsukti kitą žandą, skleisti šviesą, jei tai beviltiška. Gal užsidarom kiekvienas savam kiaute ir tyliai pralaukiam iki galo. Ir jei ne beviltiškai, kiek manai pricentaliai žmogus pats susivoks iš niekur nieko, ir kiek gali jam padėti kieno nors pavyzdys? Ir.....kiek padės jam moraliai augti, teikiamas negatyvizmas, kad ir apie Algimantą?.........Daug čia negatyvizmo, ir visai nesimato šviesos, arba šioje svetainėje jo po labai tamsiais gaubtais uždengta arba tai tik šviesos imitacija. Va dabar aš suprantu Algimantą, kai jis sako, kad kai kurių Urantijos knyga suvokiama intelektu. Žinoti kas yra gerai ir gyventi tuo kas yra gerai du visiškai skirtingi dalykai, Tu gali žinoti puikiai visas citatas, manipuliuoti frazėmis, tačiau jei nejausi realios šių frazių galios, tai visiškai bevertės žinios, nes jos nepadarys tavęs nei geresniu, nei tobulesniu. Nei tu galėsi kam kitam padėti. Tai netaikau tau, bet....nusivyliau......man tai primena iš Urantijos knygos žydų šventikus, kurie puikiai žinojo Šventuosius raštus ir laikėsi visų reikiamų ir nereikiamų įstatytų, tačiau jų širdies tai nepaliesdavo. Kol kas čia nekvepia gyvąja religija, čia kvepia tik Žydų šventikų darbo tesimu, nagrinėjimu, kad tik kur ten nebūtų kas praleista ar bent žodis ne taip pasakytas. Tu sakai, kad man 5 metus reikia studijuoti Urantijos knygą......gal būt taip ir darysiu, o gal ir ne......gal ją reikia pajauti, ir gyventi jau naujais pojūčiais, kuriuos įgijai skaitydama šią knygą ir visai nesvarbu ar tiksliai prisimeni kai kurias frazes. Paskutiniu metu bendraudama čia, šiame forume, suvokiau, kokį didelį darbą iš tikro daro Algimantas, pradėjau suprasti kodėl buvau ištrinta aš, kodėl trina ir kitus. Ir labai gerai daro, nes toks forumas veda į suirutę, o ne į šviesą. Kaltini jį kad nepriima kito nuomonės.....ir gerai daro, nes ta nuomonė gali būti destruktyvi, o ne kurianti. paskutinėmis dienomis Algimanto autoritetas man išaugo kelis kartus, nors su juo ir nekalbėjau jeu keleta mėnesių, bet kartais užtenka paklausyti oponentų, kad suvoktum koks teisus yra kitas žmogus. Ir tegu jis suklysta mažmožyje, tačiau jo kelias gyra gyvas kelias, gyvas tikėjimas, meilės tikėjimas. Tai tikrai vienientelis kelias. Tik meilės dėka galime artėti link Tėvo. Ir galima rašyti 100 kartų, kad "Jūs esate pasaulio šviesa", jei nesuvoksi kokia iš tiesų ta šviesa yra, galima taip ir likti tamsoje.
emipetras: Jolanta , miela Jolanta , na kam ta konfrontacija ? Meilė Dievui , tikėjimas Dievu , garbinimas Dievo , pajautimas Dievo dvasios , ar gi gali konfrontuoti su žiniomis su žinojimu , su dvasine intuicija , su dvasiniu intelektu . Jau prieš šimtą metų J. ir N. Rerichai rašė , o jie tikrai žinojo ką sako ,- ,, visos žmonijos ligos iš nemokšiškumo '' To meto šimtamilijoninė Rusija skendo bemokslėje tamsoje . Moterų ir vyrų religinis fanatizmas buvo siaubingas , nes be mokslo šviesos , jie visi skendo religinio fanatizmo tamsoje . Jie visi tikėjo širdimi ir jausmais , bet ne protu ir ne dieviška išmintimi , todėl ir tikėjimas be proto , be išminties yra fanatiškas . O dabar jau žmonija prašviesėjo , todėl šiai prašviesėjusiai žmonijai buvo nuleista ir Urantijos knyga . Tai tegu vieni ieško Dievo širdimi ir jausmais . Tegu , tai širdies ir jausmų kelias , tai moteriškos giminės kelias . Ir kaip sakoma , laimingo joms kelio . O štai kiti , tegu ieško Dievo , per žinojimą ir įtikėjimą , per logišką savo jausmų ir žinių suderinimą ir tai bus vyriškos giminės kelias . Nepriklauso visiems vyrams iš meilės verkti ir jeigu taip darytų visa vyriška giminė , tai šioje planetoje greitai degraduotų visa žmonija , nes moterys netrokšta sumoterėjusių vyrų . Jau dabar Europoje iš sumoteriškėjusių vyrų gimsta vis silpnesni ir silpnesni palikuonys . Vyrai yra vyrai ir leiskime jiems būti dvasingais vyrais , tikrais dvasios milžinais , savo žiniomis ir tikėjimu , o moterys tegu myli pasaulį širdimi ir švelniais dvasingais jausmais , ir už save , ir už visus vyrus . Todėl miela Jolanta , ir tikėjime vyrai visada skirsis nuo moterų . Jūs ieškote Dievo jausmais , širdimi , o vyrai ieško Dievo per tikėjimą , per logišką proto įtikėjimą , per dvasinių žinių bagažą , o per tai , suderina ir savo jausmus ir savo širdeles , stabiliam dvasiniam būviui savyje , kurį puošia ir žinios ir tikėjimas , ir meilė , ir užuojauta , ir brolystė , ir pažinimas , kad visus mus sujungia Dievo Tėvo tėvystė ir jo amžinoji MEILĖ . Tačiau atminkime , kad Dievas , tai ne vyras ir ne moteris . Dievas yra MEILĖ , ne ta , visai ne ta , ką žmonės ant savo liežuvių nuolatos nešioja . Tai dvasinė meilės kategorija ir visa karalystė ir vargu ar kas ją , iš tiesų pažįsta , apart savo psichologinių jausmų būvių ir kitokių jausmų virpuliukų bėginėjančių per fizinį kūną . Todėl aš labai jus visus mylėdamas ir gerbdamas turiu sakyti tiesą - Vaidas VDS yra tikrai didelis dvasios VYRAS .
Jolanta: Netikiu Emili, nepyk, bet ten kur skatinamas pyktis, meilei vietos nėra. Duok Dieve, kad būčiau neteisi, noriu būti neteisi, bet šią minutę taip manau. Nėra čia meilės, pacituok man ką nors kas būtų su meile parašyta, juk pats rašei, kad Dievas tai meilė, tai kur troškimas būti į jį panašiu, kur npras tapti tokiu tobulu koks yra Dievas. Deje Emili, Urantijos grupėje yra žmonių kurie būtent to trokšta, čia retai tai apčiuopiu, na Irenos rašyme sklinda meilė, Sodininkas rašo su pažinimu tačiau ir su meile, o daugiau........ Pacituok man ką nors kur būtų skleidžiama meilė ar Dievui ar Žmogui, kokia brolystė gali būti be meilės.
VaidasVDS: Labai ačiū tau, Emili už puikų komentarą. Jis puikus, bet neįtraukiant į jį paskutinio sakinio. Jau geriau Jolantos kritika, nei per daug ryški panegirika. Jeigu proto dvasia yra labai stipri, ji per tam tikrą laiką užgydo visas nuoskaudas, pagrįstas ir nepagrįstas. Mane visada žavi išmintis. Aš turėčiau tik padėkoti Jolantai už kritiką, ji tik gynė neva puolamą žmogų. Aš prisiimu sau dalį tos kaltės, nes Jolanta turėjo rimto pagrindo taip manyti. Aš šiek tiek tyrinėjau Jolantą ir save. Galiu pasakyti Jolanta mano testo kol kas neišlaikė, bet realybėje taip ir turi būti. Labai jau greitai ji Urantijos Knygą skaitė. Man tas jos tempas beveik neįsivaizduotinas, nes aš pats Urantijos Knygą skaičiau beveik tris metus, neskubėdamas ir labai gerai analizuodamas, pirmiausiai protu, o po to dvasia. Siekiu tą balansą nuolat išlaikyti, net jei tai kam nors ir nepatinka. Jolanta, viskas yra gerai. Tu turi didelę sielą, pildyk ją gėriu, o visa kita atsiras savaime...
Patylek:
VaidasVDS: "Ispuike asilai.Totalus briedas." - gyvenime yra ir tokių išsireiškimų. Tokiu būdu parodoma kultūra, išprusimas. Tačiau toks žmogus nėra dvasiškai beviltiškas, jei jo ketinimai yra geri. Kur mes einame, kas mus veda, koks tas dabartinis pasaulis? Kai kurie žmonės bando tai atskleisti per savo kūrybą: http://www.youtube.com/watch?v=FetNyVozcGs
VaidasVDS: pasirodo yra ir labai geras mano nurodytos dainos videoklipas, siūlau pažiūrėti, geriau prasmė atsiskleidžia http://www.youtube.com/watch?v=ltNZPB4Jr5w&feature=related
Garsiau: Vaidai,tu esi citatine tupica.
Jolanta: Nesipykit vyrai, ir aš pasikaščiavau. O knygą greitai skaičiau iš karto dėl smalsumo ir užsidegimo, tada dėl noro kuo greičiau pabaigti ir pradėti iš naujo, nes....kai supratau, kad suvokti tai kas pradžioje iki galo negaliu tol kol neperskaitysiu visos knygos. Todėl būtina ją skaityti iš naujo jau turint visos knygos bendrą suvokimą. Tačiau mielieji......ši knyga nėra visnintelė mano dvasinio gyvenimo mokytoja, iki jos turėjau aibę patyrimų, buvo perskaityta aibė kitų knygų, nors ir jos nesuteikė visumos, bet palikdavo kiekviena po dalelę tiesos, tik kaip sakiau tos dalelės buvo atskiri tiesos taškai kurie niekaip nesusiėjo į vieną visumą, Urantijos knyga papildė tų taštų gausą, nepaneigė nė vieno iki tol jau atrasto dalyko tik juos papildė ir apjuosė į visumą. Tuo ji mane ir žavėjo, kad tai ką jau buvau suvokusi iš kitur skaitydama įgaudavau dar ryškesnį vaizdą. Bet, faktas ir tas kad be galo noriu pradėti ją skaityti iš naujo, tik ne tam kad kad galėčiau giliau pajusti tikėjimą, nemanau kad to reikia, bet va, kad giliau pajusčiau pasitikėjimą. Šiandien skaičiau apie Kristaus nukryžiavimą, visu kūnu jaučiau jo didingumą, tačiau kiek pamenu iš savo greito skaitymo, Urantijos knygoje yra dar vienas fantastiškas dalykas, kuris yra išmėtytas po visą paskutinį skyrių. Tai žmonių charakteriai, žmonių baimės, norai ir kaip jie pasireiškia tiek Dieviško plano vykdyme, tiek jo atmetime. Ir tai labai puikiai atskleidžiama tiek per apaštalų asmenybes, tiek per kitų mokinių asmenybes. Kai skaitydavau apie juos pradėdavau suprasti kitų žmonių elgesio motyvus ir suvokti, kad jie iš tikro nėra blogi nors ir kitokie nei mano. Atkreipus dėmesį į tai, galima labai praplėsti dvasinę įžvalgą kas liečia kitų žmonių dvasinius kelius ir neapsiriboti tik vien savo patyrimu. Urantijos knygos klausimu Vaidai esi teisus, ką galima skaityti, skaityti ir skaityti vis iš naujo :) Na bent du kartus O ar trečią kartą norėsis pasakysiu kai perskaitysiu antrą kartą :) Beje skaitydama apie Piloto asmenybę priėjau išvadą, kad bailumas yra nepateisinamas Dieviškajame plane. Tai ką žmogus daro iš nežinojimo arba suklaidinimo yra viena, o tai ką daro žinodamas bet iš bailumo yra visai kas kitą. Taip kad mielieji būkime švarūs prieš save pačius ir nepasiduokime bailumui
Jolanta: Šiandien skaitydama apie Kristaus nukryžiavimą verkiau. ne todėl kad buvo taip žiauriai su juo elgiamasi, na gal tik iš dalies ne todėl, bet verliau matydama jo tvirtybę, jo begalinę meilę net tokiomis akimirkomis. Ta vieta kai kabodamas ant kryžiaus jis pamatė savo motiną ir brolį ir atsisukęs į juos švelniai nusišypsojo........Viešpatie galvoju, taip suprantu kad tai ir žmogus ir Dievo sūnus, tačiau.....juk kančios jo buvo žmogiškos, jis kentėjo lygiai taip pat kaip ir bet kuris kitas prikaltas ant kryžiaus......Ir vis tiek jo mintys buvo pinos meilės. Iki skaumo žinoma frazė "Viešpatie atleisk jiems, jie nežino ką daro"....Iki šios skambėdavo kaip šalta bejausmė frazė, dabar įgavo meilės pulsaciją. Tai buvo didingiausia ką kada galėjau suvokti. "Ir Dievas pažino žmogų....." Nežinau kodėl tai pacitavau, tur būt dar nelabai suvokiu to pasakymo gilios esmės, bet jaučiu kad tai kažkas didingo. manau, kad tai suvoksiu kai skaitysiu iš naujo pirmą dalį. Kai išgyveni tai ką skaitai, kai per tavo pojūčius persisimelkia kiekvienas žodis, nebegali žiūrėti į pasaulį taip pat, žmonės.....jie taip pat tau atrodo daug mielesni, nors ir tokie patys surūgę, bet kažkaip mielai surūgę, nors ir tokie patys išdidūs, bet mielai išdidūs, nors ir tokie patys su panieka žiūrintys, bet vaikiškai mielai su panika žiūrintys. Urantijos knyga daugiau nei knyga, daygiau nei žinių šaltinis.......Kartais samoningai save stabdau ir metu į materialų pasaulį atsiribodama nuo to pasaulio kurį suteikia Urantijos knyga, nes pradedu baimintis, kad mano samonei tai gali būti per didelis krūvis ir ji gali to neatlaikyti....... Na kol kas atrodo pavyko kontroliuoti situaciją bet kartas nuo karto atsitraukiu ir palieku savo samonę ramybės būsenoje nekraunant jokios informacijos.
Jolanta: Vaidai, jei darai tai ką manai kad turi daryti, būk tvirtas savo tikėjime ir nei mano nei kito žmogaus komentarai tegu neišmuša tavęs iš vėžių, tačiau būt dar atviras pats sau neužblokuok savęs kitokiam visa ko vertinimui.
Jolanta: Dar Vaidai, kritikos tau, manau ir sau, ir kitiema. Tu parašei, kad aš tavo testo neišlaikiau........pastebėjimas ne tos citatos, o tai ką suvokiau jau kuris laikas, tačiau pati savęs dar neišsigydžiau, na bent mėginu gydytis. Tai puikybė. Vaidai tu tuo sakiniu pasakei.....na gal kitaip, aš tame salimyje išskaičiau, aš turiu absoliučiai teisingą Urantijos knygos suvokimą ir Jolanta neišlaikė testo kuris parodytų jog ji gerai ją suprato ir ....... na net nežinau kas po to ir. Tačiau Vaidai, lankydamasi Urantų grupėje pamačiau, kad taip mano apie 90 procentų Urantų, ir visi mano kad kiti turi elgtis pagal jų suvokimą, kad kiti klysta, ne jie juk išgyvena tai ką išgyvena ir tai tikra Tada pagalvojau apie save, o kaip aš elgiuosi? Bendraudama apie dvasinius dalykus juk išgyvenu lygiai tokius pačius pojūčius ir suvokiau kokia esu neteisi. Nuo tada ir pradėjau nebekritikuoti Algimanto, tai kas man nepatikdavo nustumdavau į šoną su mintimis, kad gal būt aš tik nesuvokiu jo patirties ir suvokimo ir kažką kritikuoti būtų mažvaikiška, tai būtų lyg jam primesti savo suvokimą. Supratau tai, tad to ko dabar nesuprantu nebūtinai yra neteisinga, kad gal būt ateityje parėjus kažkokiems patyrimamas galėsiu tai suprasti. Vaidai, tavije pastebiu tą mažvaikiškumą, kuriuo tu kritikuoji Algimatą už netoleranciją ir savo suvokimo primetimą, bet tuo pačiu primetinėji savo suvokimą kaip vieninteliai teisingą. Čia ne kritika, tai faktas su kuriuo dar ir pati nesusitvarkiau.
Rantulija: Miela Jolanta,tavo vidiniai isgyvenimai kazkokiu budu persidave ir man.Tavo isjautimu negalejau skaityti be asaru.Ketvirtaja dali Urantijos Knygos perskaiciau keturis kartus.Kiekviena karta skaitydama apie Jezaus nukryziavima verkiau.Verkiau ir tada,kai buvo aprasytas didelis ivykis Jezaus ir apastalu gyvenime:butent ju isvykimo diena apastaliniam darbui.Apastalai rado Jezu viena sedinti ir verkianti.Jezui pirmoji JO viesosios dvasines veiklos diena buvo didele svente,o is paciu artymiausiu Jam zmoniu nei vienas neatvyko jo pasvekinti ir palinketi geros kloties.Sis epizodas ir paliudija Jezaus is Nazareto taip pat ir paprasta zmogiskaja prigimti.Is tiesu,pradzioje, yra labai sunku,kai nuo taves nusigreze patys artymiausi tau asmenys,su kuriais esi biologiskai susietas. Visiems linkiu ramybes. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, nesureikšmink pasakytos mano frazės "mano testo". Kuomet mes bendraujame visuomet testuojame vieni kitus, nes nesame robotai, o asmenybės. Pridarei krūvelę klaidingų išvadų apie mane. Tai ne aš - "aš turiu absoliučiai teisingą Urantijos knygos suvokimą". Aš turiu tik savą supratimą, labai dar džiaugiuosi Emilio suvokimu, labai džiaugiuosi daugumos rusų urantų suvokimu, iš kai kurių iki šiol mokausi. Labai džiaugiuosi kad ir šių urantų suvokimu By Carolyn Kendall, Wheeling, Illinois, USA It is with joy that we bid farewell to a lovely and gracious woman who has been a faithful server in the Urantia community for almost 80 years. Mary Lou Hales "graduated" to the mansion worlds on Saturday morning, August 4, 2012, at the age of 103. She suffered a heart attack in an ambulance on the way to the hospital from her home in Winnetka, Illinois. Her last illness began just three weeks ago after years of moderately good health considering her advanced age. Her Urantia experience began in 1932 in the Forum room at 533 W Diversey Parkway when she attended her first meeting with her then fiancé, William M. Hales, a second generation reader of the Urantia Papers. When Urantia Brotherhood was organized in 1955, Mary Lou was appointed to the 36 member General Council of Urantia Brotherhood and served for 30 years. She was a member of the Charter Committee for 32 years and its chairman for 13 years. During her tenure she travelled to many distant locations to install Urantia Societies. She and her husband were founding members of First Urantia Society in Chicago. Both were generous contributors to Urantia organizations financially. Mary Lou's husband Bill served as the first president of Urantia Foundation for 23 years and served as a member of the Board of Trustees for a total of 33 years. He was also a member of the General Council for 33 years. Mary Lou has been recognized as a true lady, a warm and gracious personality, but one who did not fear to express her views on timely issues in the Urantia organizations. Although her memory was failing toward the end of her life, our memory of her lifelong spirit of volunteerism inspires us to even greater service to our fellows. By John Strobel, Chicago, Illinois, USA Although my wife, Joanne, read The Urantia Book for many years, I did not start reading it until after the visit of a good friend who had a barrage of questions to ask Joanne about the book. It was Joanne’s thoughtful answers to those questions that intrigued me and finally sparked my interest to read it. First, I read Part IV, the Life and Teachings of Jesus. Then I read the papers about Adam and Eve. I still have not read all the papers. What struck me immediately was the book’s perfection; I had no doubt as to its authenticity. While I had found that much of the Bible was interpreted (many scholars have spent their entire life studying and interpreting just a few books of the Bible), The Urantia Book was in plain English. The more I read it, the greater is my appreciation and desire to continue reading it. I have found that the study group I attend has been a wonderful help in unlocking the treasures of the teachings of The Urantia Book. What means most to me is reading The Urantia Book with Joanne and sharing this experience with her. I’m sure she must have prayed many times that I would become interested in the book and that I would finally come around. Sėkmės visiems visų ieškojimuose
Jolanta: Nesiparink Vaidai, jei esi tvirtas savo tikėjime niekas negali išmušti tavęs iš vėžių, tačiau gal būt ne taip pateiki savo mintis, kad kiti klaidingai tave supranta, to irgi reikia mokinytis, išmintingas žmogus visada mokosi iš savo priešininkų, tikiuosi kad nenumušėm tavo Urantinės dvasios :) Būtų gaila :) Suprask, nėra pasaulyje žmogaus pro kurio testą norėčiau praeiti :) Nė vienas žmogus negali manęs testuoti ir ne todėl kad manyčiau jog esu tobula, toli gražu, man dar mokintis, mokintis ir mokintis, bet todėl kad nė vienas žmogus nėra yobulas, kad galėtų to imtis :)
VaidasVDS: Prisipažįstu buvau šiek tiek netaktiškas ir nekantrus. Tad vėlgi reikia pažvelgti į Urantijos Knygą ir taisyti klaideles: Sėkmingas gyvenimas yra nei daugiau, nei mažiau kaip patikimų metodų sprendžiant įprastas problemas įvaldymo menas. Pirmasis žingsnis sprendžiant bet kokią problemą yra šitą sunkumą nustatyti, izoliuoti problemą, ir atvirai suvokti jos pobūdį ir sudėtingumą. Didžiulė klaida yra tai, jog, kada gyvenimo problemos sužadina mūsų gilumines baimes, mes atsisakome jas suvokti. Lygiai taip, kada mūsų sunkumų pripažinimas sukelia mūsų ilgai puoselėto išdidumo sumažinimą, prisipažinimą dėl pavydo, arba giliai įsišaknijusių prietarų atsisakymą, tada eilinis žmogus yra labiau linkęs kabintis už senų tvirtumo iliuzijų ir ilgai puoselėtų apgaulingų saugumo jausmų. Tiktai drąsus žmogus nori sąžiningai pripažinti, ir be baimės žvelgti į tai, ką atranda nuoširdus ir logiškas protas. Bet kokios problemos išmintingas ir veiksmingas sprendimas reikalauja, jog protas tikrai būtų išsivadavęs iš šališkumo, aistros, ir kitų grynai asmeninių prietarų, kurie galėtų trukdyti realių faktų, kurie ir sudaro tą spręstiną problemą, nešališkam apžvelgimui. Gyvenimo problemų sprendimas reikalauja drąsos ir nuoširdumo. Tiktai sąžiningi ir drąsūs individai sugeba be baimės eiti gluminančiu ir painiojančiu gyvenimo labirintu į ten, kur gali vesti bebaimio proto logika. Ir šitas proto ir sielos išvadavimas niekada negali būti įgyvendintas be išmintingo entuziazmo, besiribojančio su religiniu uolumu, varomosios galios. Jam reikalinga didingo idealo vilionė tam, kad toliau žmogų trauktų siekti tokio tikslo, į kurį kelią pastoja sunkios materialios problemos ir daugybė intelektualių pavojų. Nors tu ir esi gerai pasirengęs sunkioms gyvenimo situacijoms, bet vargu ar galėsi tikėtis sėkmės, jeigu neturi tos proto išminties ir asmenybės žavesio, kurie tave įgalina laimėti savo bičiulių širdingą paramą ir bendradarbiavimą. Tu negali tikėtis didelės sėkmės nei pilietiniame, nei religiniame gyvenime, jeigu negali išmokti, kaip įtikinti savo bičiulius, kaip palenkti juos į savo pusę. Tu tiesiog turi būti taktiškas ir pakantus. O šiaip kartais tenka pasiparinti garinėse pirtyse, nieko blogo tame nėra :)
Jolanta: Puiki citata.....prie jos ben aš turėčiau gryžti, gryžti ir gryžti.......kai dar neskaičiau Urantijos knygos ir daug ko nežinojau, jei kažkurioje vietoje pajusdavau vidinį diskomfortą visada keldavau sau klausimą, o kurioje vietoje suklupau, kur išlindo mano kokia bloga savybė, dabar sakyčiau gyvulinio proto apraiška. Ir atrasdavau, ir mokindavausi ir dar dabar mokinuosi. Šiandien skaičiau apie Tiesos Dvasią.....kyla daug klausimų, bet turiu pati į juo atsakyti.
Jolanta: Ką tik baigiau skaititi Urantijos knygą, minčių ir jaumų gausa pas mane šiuo metu. Kai gerai panagrinėji savo samonę...prieš knygos perskaitymą ir dabar....lyg ir kardinaliai niekas nepakito. Nepakito tikslas.....nes jis dar ilgai iki paimant Urantijos kmygą buvo Dievo pažinimas......nepakito metodai, nes jie jau igi kurį laiką buvo remiami meile Dievui ir žmonėm, bet kažkas vis tik įvyko, kažkoks virsmas, gal ne, tai negalima pavadinti virsmu, nežinau kokiu metu, bet tikrai jau įpusėjus knygos skaitymą kažkas atsitiko. Žmonėms su kuriais bendrauju tada pasakojau, kad pasijaučiau lyg būčiau paraleliniame pasaulyje, tu viską matai tą patį kaip ir iki tol, bet viskas daug ryškiau, viskas atrodo taip paprasta ir aišku, nėra jokių abejonių, jokių dvejonių, jokios euforijos ar emocinio nuosmukio, ramu lygu, paprasta, suprantama ir dėsninga. Tačiau atsitiko kita bėda, pradėjau stebėtis, kodėl kiti žmonės nemato to, juk tai taip viskas logiška, paprasta ir aišku. Ir tik dabar jau pabaidusi skaityti Urantijos knygą realiai tik pradedu suvokti kodėl?......TIESOS DVASIA........štai kas atsitiko, skaitydama skyrių apie Tiesos Dvasią ir žmonių pojūčius jai nusileidus buvau pritrenkta, kad tai tas pats ką aš pati pieš kelis mėnesius išgyvenau......ir lygindama jų aprašytą samonę iki nusileidžiant Tiesos Dvasiai ir jų matymą po jos nusileidimą suvokiau kame yra to matymo ir nematymo priežastis. .....O GAL TAI TIK MANO ILIUZINIS MASTYMAS.......bet nesvarbu, svarbu kad pradedu po truputį suprasti kodėl kiti nemato atrodo tokio aiškaus ir paprasto dalyko....Bet dar reikia mokintis, labai reikia mokintis pažinti žmones, suvokti, kad jų samonė nėra dar pasirengusi priimti tai kas man atrodo gyvenimo esmė, kas yra išsilaisvinimas ir džiaugsmas. Ir nesvarbu, kad jie nagali to patirti, jei jie tik nori surasti Dievą, jie jau yra apdovanoti, nes Dievas jau surado Juos. Truputį chaotiškos mintys, nes jų per daug vienu metu, reikia laiko susigulėjimui.
sodininkas: ...jie tik nori surasti Diev¹, jie jau yra apdovanoti... NEPRIEKAISTINGAI pasakyta
sodininkas: Tiesiasnie ir sekmingsnis kelias –kada vyrauja saves pazinimas, po to aplinkos placiaja prasme, ir aplinkos siaurais konkreciais epizodais, dar iskiliu zmoniu palikimas; ir po to konkretus kitas zmogus darosi pazinus tarsi savaime
sodininkas: Labai svarbi pamatine aplinkybe –kilmes planetos statusas, ir dar “neduok die” jeigu tai eksperimentine planeta. Toliau, -valiai suteiktas absoliutumo lygmuo. Jus tik pamastykit; koks tai derinys –pati primityviausia besivystanti materiali gyvybe ir vienas is auksciausiu kosminiu lygmenu ABSOLIUTUMAS. Tai tiesiausias ir trumpiausias kelias y haosa. Visa tai pripazystant ir gimsta eilutes “…viskas daug ryskiau, viskas atrodo taip paprasta ir aisku, nera jokiu abejoniu, jokiu dvejoniu, jokios euforijos ar emocijos…”
sodininkas: Jolanta Religija –tai kas maziausia reikalinga atskiram individui, ir labiausiai reikalinga skubantiems, gyvenimu besirupinantiems tukstanciu tukstanciams. Karsciuojiesi vertindama paty reiskiny, ir skubi pasiringdama zodine prasme.
Jolanta: Ačiū Sodininke, gal būt........turi dar daug kur mintys susigulėti. O kad esu karštakošė, tai žinau, todėl labai rimtai priimu tavo įspėjimą. Ir kaip pati mokimu vaikus ir pažystamus, tris dienas pralaukti ir nesiimti jokių veiksmų, bei nedaryti jokių išvadų Tik dėl aiškumo, o kokį kitą žodinį analogą siūlytum. Protu suvokiu, kad Religija apibūdina tam tikrais ritualais paremtą bendruomeninį veiksmą. Suvokiu kad tai kas pateikiama Urantijos knygoje yra kas kita. Bet kaip apibūdinti rą ką kitą, kad būtų aišku ir Urantams ir ne.
Jolanta: Mielas Sodininke, chosas mano žodyne yra tai kas kelia sumaišyį, neaiškumą, susipainiojimą. Niekada dar nebuvau tikra dėl savo kelio.......fanatizmas.......taip tam rizikos yra, todėl trumpam atsitrauksiu nuo bet kokio skaitymo ar domėjimosi, tai ką patyriau stipru, bet ne euforiška...Buvau patyrusi ir euforiją kažkada, todėl žinau kas tai yra. Tačiau, yra kita rizika, kaip jau minėjau, fanatiškumas. Įvertinu tai ir labai atidžiai save stebiu...... Esu dėkinga už atsaką į mano parašymą, nes tai irgi man paspirtis nepaleisti sveikos nuovokos iš rankų. Taip, žmogus ribinis ir ravo ribotumo ribose turi savitą tobulumą, jis gal būt menkas aukštesnių būtybių atžvilgiu, bet tobulas žmogaus ribiniam protui. Todėl stabdydama savo protą, kad neįsivektų tikrai į euforiją statau sau ribinio proto ribas, veiksmas kuris išeis iš manęs, kol kas neturi liudyti nieko kito tik mano gyvenimą.
sodininkas: ir tikri ir maziau tikri gyvastingumo aspektai yra musu turtai. vieni laikini, kiti testiniai-amzini. euforija -taip pat gyvenimo atspalvis-prieskonis. giliai-visa uzliejanciai susijaudinti, pajausti, isgyventi yspudy aukscfiausiu laipsniu-euforiskai -tai gera ir grazu. na o prota nepamesti reikia visur; ar tai euforinis pergyvenimas, ar ykritus y duobe. Fanatizmas nepamainoma mobilizacijos forma. Jis veza ten, kur jau valia ir ryztas linke sustoti. Pageidautina proto viespatavimas. Betgi, kartais jis gali uzleisti vieta kitoms busenoms, kuriam tai laikui.
VaidasVDS: Sodininke, rašai kaip patobulėjęs Algirdas :)))
sodininkas: kokios musu ambicijos -save tobulinti, ar -aplinka taip pat; instrukcijas turime; tiek atgal y istorija, tiek busimos istorijos KAS MUMS SUTRUGDYS JUDETI nebent mes patys
VaidasVDS: Baimė, neryžtingumas, abejonės, dvejonės, nepagrįstas nepasitikėjimas - štai kas trukdo judėti į priekį. Taip pat geros, patikimos, patikrintos, laisvos, bet be savivaliavimo ir savanaudiškumo kompanijos, bendruomenės nebuvimas...
Jolanta: Nereikia klijuoti etikečių iekvinas laisvas savo valioje elgtis taip kaip nori, ir nieko blogo nematau jei kas nenori būti indentifuotas, matyt tam yra priežasčių, priimkime vieni kitus tokius kokie yra, tada galima bus ir patiems tikėtis kad mus priims su visais trūkumais :)
VaidasVDS: Jolanta, o kas čia klijavo kokias nors etiketes? Kas čia ką nori identifikuoti? Ar vardas jau identifikacija su asmens kodu ir gyvenimo aprašymu? Aš manau, kad su sodininku esu anksčiau bendravęs. Taip sprendžiu pagal jo rašymo stilių ir minčių dėstymo struktūrą. Nenori žmogus savęs niekaip identifikuoti, tai jo asmeninis reikalas, svarbiausia mintys geros ir tikiuosi nuoširdžios. Kartais čia žaidžiami tam tikri žaidimai - taip mankštinasi protas. Kartais žaidimai tęsiasi daug metų. Todėl tenka kartais spėlioti. Kas nenori, gali nežaisti...
Jolanta: tada atsiprašau Vaidai, nesupratau tavęs.
VaidasVDS: Ačiū tau, Jolanta, už nuoširdumą. Kažkada Emilis F-1 buvo sukūręs puikią temą "Balansas", ten buvo daug puikių komentarų ir pamąstymų, deja Algimantas ją ištrynė. Ją prisiminęs, radau ta proga labai jai tinkančią citatą Kada intelektualios prigimties vystymasis vyksta greičiau už dvasinį vystymąsi, tada tokia padėtis bendravimą su Minties Derintoju padaro tiek sunkų, tiek pavojingą. Lygiai taip pat, per didelis dvasinis vystymasis turi polinkį sukelti dieviškojo vidinio gyventojo dvasinio vadovavimo fanatišką ir iškreiptą interpretavimą. Dėl dvasinio sugebėjimo stokos labai sunku tokiam materialiam intelektui perteikti tas dvasines tiesas, kurios glūdi aukščiausioje viršsąmonėje. Būtent tobulos pusiausvyros protui, esančiam švarių įpročių, stabilizuotų nervinių energijų, ir išbalansuoto cheminio veikimo kūne – kada fizinės, protinės, ir dvasinės galios yra trivienėje vystymosi harmonijoje – gali būti perteiktas šviesos ir tiesos maksimumas, sukeliant tokios būtybės realiai gerovei minimalų pavojų arba riziką. Taigi to balanso suradimas yra pats sudėtingiausias kiekvieno ieškotojo uždavinys...
Fredas: Vaidai,.. kasd ieško, tas randa, ir kas beldžiasi,...-> tam atidaroma.
VaidasVDS: Ech šiek tiek apsirikau, pasitikrinau kitus "archyvus" ir turiu pasitaisyti, kad F-1 buvo sukurtos dvi labai geros temos – Emilio Petro „Protas ir Dvasia“ ir Gailės „Balansas“. Išminties pagalba ieškant balanso tarp proto ir dvasios galima daug puikių darbų nuveikti. Tiesa tas abi temas Algimantas ištrynė.
Jolanta: Skaitau komentarus ir galvoju, na taip, balansas gerai, kai dvasingumas nėra menkesnis už protą gerai ir dar daug kas gerai......bet galvojant apie save mastau, bet juk kaip faina paprastai gyventi ir jei balansas sušlubavęs, bet jei gyvenimas paremtas brolyste, seseryste ir meile Dievu, na jei ir trūksta kartais įžvalgos ir pasielgiama spontaniškai, gal ir kvailai neapgalvotai bet jei veiksmai nukreipti meilės ir gėrio link......kam sukti galvą dėl balanso, dėl to kas ką turi visršyti ar neviršyti, jei gyvenimas paremtas meile, jis tampa pats savaime dideliu nuotykiu, atradimais. Kiekviena diena gyvenama su azartu, ir kaip smagu iškrėsti kartais kokią kvailytę, kažkokią nelogišką nesamonę :) Urantijos knygos suvokimas išlaisvino iš daugelio pančių, baimių, apribojimų. Jokių kompleksų bendraujant su daug aukštesnės padėties žmonėmis, jokio žiūrėjimo iš aukšto bendraujant su varguoliais.....va, supratau kas atsitiko, nebeliko kaukių, nebeliko jokio nori atrodyti geresniai nei esu, nebeliko jokio noro kad tave garbintų ar bent nemenkintų...TAI LAISVĖ......TAI IŠSIVADAVIMAS.....TAI TĖVO KARALYSTĖ.
sodininkas: EMILI VAIDAI Esate knygos skaitytojai, kitu knygu skaitytojai, ir aplamai skaitytojai. Malonus-smagus uzsiemimas gyvenime. Sis fprumas kaip tik jums, patekusiems y “tupa” padety. Krapstyti nosy, panages, pazastis, ar dar ka nors –balansas. Apgailetina. Uzsiiminejate tuom, kas jums nepergeriausiai sekasi.. bet, rasykit, rasykit –yra ir kam dar maziau sekasi k o m p a n i j o n a i. Jums iki LAISVES toli ISSIVADAVIMO nesimato KOMPANIJONAI
VaidasVDS: Sodininke (kompanijonai), padėtis ne "tupa", o gana sudėtinga, nes sudėtingas ir labai margas yra pasaulis. "Krapstyti nosy, panages, pazastis, ar dar ka nors –balansas. Apgailetina." - apversti prasmes aukštyn kojomis taip pat yra apgailėtinos pastangos. Sodininke, tokie kaip tu, daro vieną esminę klaidą, jūs esate labai nekantrūs ir greitai atsiskleidžiate. Jei manaisi esąs pakilęs aukščiau už kitus, tai kam čia visiems taip išdidžiai ir paniekinančiai pareiškei? Atėjai į šį forumą, parašei kelias gana įdomias mintis, o po to tėškei "Aš esu toks protingas, kad man jūs visi atrodote apgailėtini" - bandau versti tavo pareiškimą paskutiniame komentare. Bet tu man patvirtinai vieną taisyklę - žmogus, kuris bijo parašyti savo vardą (net ir netikrą), tikrai niekada nebus visiškai nuoširdus, o be nuoširdumo dvasiškai vystytis tikrai neįmanoma. Sėkmės tau, nugalint giliai pasislėpusias tavo baimes...
Paziurim:
sodininkas: rupinkis savo neygalumu, trumpu takeliu, kuriuo bandai eiti, "tupas" -tai kelio zenklas, kuris tavo kelyje jau stovi, eismo taisyklese jis vadinamas AKLIGATVIS
Jolanta: Sveiki, nu joooooo.......ir čia skaitosi Dvasinio ugdymo forumas Pralinksminot. Bet ne viskas taip beviltiška, kol čia kalbama apie panagių prapštymą, kad ir Jahovos tikėjimo liudininkai klausosi pranešimų apie gyvąjį tikėjimą, apie Dievo meilę, apie Kristaus tikrąją misiją, ne atpirkimo o Tėvo valios vykdymą ir t.t. Ir tie pranešimai ne remiantis Urantijos knyga. (Vakar kalbėjau su mergaite su kuria netyčia susipažinau autobuse ir išklausiusi paskaitos norėjo apie tai padiskutuoti). Taip kad traukimys jau pajudėjo ir niekas jo nesustabdys. Man buvo labai džiugu klausytis apie tai, tiesa sakė katalikų kunigas "kas iš Dievo tas išliks, o kas ne iš Dievo tas savaime išnyks". Gyvenimas gražus, žmonės samoningėja, atranda naujas prasmes kad ir Biblijoje, atsiranda nauji suvokimai ir tėvo meilė pasiekia žmonių širdis kurie jo ieško. Truputį liūdna kad šis forumas tampa kova už savo protingumo įrodymą, o ne šviesos nešimo vieta. Bet šviesą nešti pradėjo tradicinių religijų atstovai, po truputį, palengva bet matosi jau švieusliai atskiri. Tai va mieliji, saulės pirštu neuždengsi :) viskas turi savo vietą ir savo laiką :) Su meile Jolanta
sodininkas: saule kuo tik nori gali uzdengt UK prasmiu ir vertybiu niekaip neiskraipysit, nebent patys sau forumai niekada nebus nei kokybiski, nei gryni-svarus -pasiskaitykit kalbos zodyna cia kompanija susikomplektavo apgailetina Emili, kad Tu nepakyli auksciau; bet jei tau aukstis kelia ytampa; -be abejo -islikti laisvam -svarbiau
Jolanta: Vakar kalbuosi su mergaite, manau kad ji mokyklinio amžiaus dar, o gal tik įstojusi, bet visiškai jaunutė ir tokia gili išmintis joje glūdi, tokie jau suvokti lobiai ir protas.....jis visas pajungtas šviesos atskleidimui. Yra kai kurie žmonės apdovanoti nuo vaikystės, kai pagalvoji apie save tai man teko praddėti nuo labai stipraus gyvulinio proto apvalymo, daug svarstymų, sprendimų priėmimų, daug klaidų, klystkelių. Tačiau ši pažintis man įrodo, kad gali būti apšviesti ir jauni protai, kurie neturi didelės patirties, bet įžvalgą turi labai didelę. Nežinau ar tai gerai ar blogai, gal nei taip nei kitaip, bet faltas džiuginantis, gėris, meilė, tiesa sklinda iš šio vaiko ir tai nuoširdu, tai nėra baimės pasekmė, tai yra atvira, nuoširdu, du džiugesiu. Neuždemgsi Sodininke saulės, jos gali nematyti tik tie kurie samoningai užsimerkia. Su meile Jolanta
VaidasVDS: Vardas mano tikras. Mano ID galima surasti kituose forumuose (jei dirbi saugume ir tau tai rūpi įdėk tam tikrų pastangų :)). Mano el. paštas jau seniai skelbtas vaidasvds1@gmail.com ir aš jo tikrai nuo nieko neslepiu. O štai kitų duomenų tikrai neatskleisiu, nes juos atskleidus, galiu turėti materialinės naudos... Čia jau, tamstos, galvokite ką norite... "UK prasmiu ir vertybiu niekaip neiskraipysit" - šitam pasakymui pritariu pilnai. Tačiau kitiems vertinimams tikrai nepritariu. Nes žmonių dvasingumo vertinimas pagal Urantijos Knygą yra išimtinė Dievų teisė Žengimą pirmyn nulemia grynai individo dvasingumas, ir niekas kitas, išskyrus Dievus, nedrįsta spręsti apie jo turėjimą Žinau tokį Algimantą, kuris sau tokią teisę priskiria ir man atvirai tai yra išsakęs. Dabar dar ir incognito sodininkas atsirado, kažkaip keistai suprantantis UK prasmes ir vertybes. O man su tokiais bendrauti tikrai nėra didelis malonumas...
VaidasVDS: O štai žmogus, kuris ieško, atvirai pasisako apie savo kelius ir klystkelius, kuris tikrai kažką randa ir kuris moka kalbėti. Štai tokio žmogaus tikrai malonu klausyti ir visai nesvarbu, kad jis dar nėra suradęs Urantijos Knygos http://www.youtube.com/watch?v=fTGe_FxLz5k&feature=related
ne sode: silto ramaus rudens svelnios baltos ziemos ir grazaus ramaus gyvenimo
VaidasVDS: Būna ir taip: ne sode gražiau nei pas sodininką
Jolanta: Vaidai, tu lygini nesulyginamus dalykus. Tai visiškai skirtingos asmenybės su skirtingais patyrimais. Šiandien varčiau Mormonų knygą, pirmas įspūdis lyg skaityčiau vaikišką knygutę. Negaliu sakyti kad rašo netiesą, bet tai taip silpna, bent pardžioje kiek skaičiau vėl. pateikiama atskiro žmogaus matymas. tai vėl.....tam tikras apreiškimas, kuris gali būti priskiriamas gal bū ir ne tom būtybėm, transformuotas per tam tikro žmogaus samonę, kuri yra veikiama tam tikros informacijos priėmimo būdu, temperamento, charakterio savybių ir t.t. Nors iš esmės nieko blogo ir tenai nemoko......bet, tai juk nebūtinai turi būti neginčijama taisyklė. Pvz. man priimtines Algimanto dvasinis matymas, tau kažkas kita ir tai normalu, mes ieškome lyderių kurie atitiktų mūsų asmenybę. Bet svarbu kad orentuotų tiems patiems tikslams :)
VaidasVDS: Mes ieškome ne lyderių, mes ieškome Dievo... Mūsų asmenybės gali būti panašios, bet niekada vienodos... Mes patys save orentuojame (nukreipiame) savo tikslams, kada kitas mus nukreipinėja - tai tuomet yra tik kito asmens valios vykdymas... O dėl Mormonų Knygos "pasakysiu" Urantijos Knygos žodžiais Nedarykite tokios klaidos ir nespręskite apie kitų religiją, remdamiesi savo žinių ir tiesos standartais.
Jolanta: Šauniai pasakyta, kitaip ir negi būti pasakyta Urantijos knygoje O kas dėl lyderių.......būtum teisus, jei pats nelygintum žmonių. Bet tau pritariu, mes TURIME IEŠKOTI DIEVO O NE LYDERIŲ. Ir......Vaidai......nespresti apie kitų religiją remdamiesi savo žinių ir tiesos standartais. Tu supranti manau Vaidai, ką tai reiškia jei žmogus bent kiek pagalvoja plačiau nei jo standartai, jis suvokia, kad neturi teisės nė vienu žodžiu kritikuoti kitą dėl jo religinio įsitikinimo ar kitokių religinių dalykų. Taip kad viskas tampa tik eiliniai PLIURPALAI. Tikra tik išgyvenimai kurie ateina siekiant pažinti Dievą.
dvasininkas:
Jolanta: Mielas Dvasininke, suprantu kad išsakėte tik savo nuomonę, tačiau......tai kas išeina iš lūpų nelieka nepastebėta, ir tai ką sakai apie oponentą jo nė kiek nedeskridituoji, o parodai tik save. Paaiškink, man kvailai vištai, kokią ugdomają ar aiškinamąją funkciją atlieka paskutinė tavo parašyta žinutė? Ar tai tik eilinis noras drumsti vandenį. Suprantu kad žmogus atsirenka ir nesunkiai, nes čia nieko nėra užmaskuota, tačiau tokius pliuralus skaityti paprasčiausiai neįdomu ir tai greičiausiai mažins apsilankančių skaičių. O GAL TU ŠITO IR SIEKI? Na tegu būna taip. Bet man gaila, kad tokie apsireiškimai yra šiame forume. Nors Vaidas sako, kad tai normalu, kad toks žaidimas. man tai nėra normalu ir man šis žaidimas nėra įdomus, bet kita vertus, kodėl graži forumo mintis turi būti užgesinta dėl vieno nebrandaus pašnekovo, tai juk pasidavimas, bailumas, o tai mano nuomone neatleistina. Gyvenimas gražus Dvasininke ir jei tavo žodis neneša gėrio, jis paprasčiausiai nieko vertas. Jei tavo žodis žmogaus nepadaro laimingesnio ar bent nesuteikia paguodos ar stabilumo, jis vėl yra nieko vertas. labai tikiuosi kad tie kas skaitys atsirinks vertus žodžius ir nevertus. Gyvenimas čia per trumpas kad jį mėtytumėme pykčiui ir blogiui. Bet .......... niekas po šia saule nepakito.....deje.......piktu žodžiu bandoma parodyti savo galią. O gal ir taip turi būti, gal ir gerai, taip pasimato kas yra kas, kas atsako į pyktį pykčiu....tai lyg ir irgi ugdomoji programa na va Dvasininke, rašydama priėjau išvadą, kad mums labai tavęs reikia
Jolanta: mastau sau, kiek pas žmones yra pykčio......na vis stebiuosi neadekvačiu ir nelogišku elgesiu, gal esu naivi, bet vis dar tikiu, kad žmogaus prigimtis yra daryti gėrį. Bet....pyktis kaip maras.....jis plinta, ir jei samoningai savęs nesustabdysi, nepajusi kaip pats pasiduodi jam. Deje, gėris plinta lėčiau, bet irgi plinta, todėl vėl yra pasirinkimas, platinti gėrį ar blogį, meilę ar neapykantą Gal būt tai skamba kaip atskiri nieko nereiškiantys žodžiai, tačiau tie kas gyvena mele, tai yra nuostabus patyrimas, pastebėjau, kad žmonės kurie patys yra pilni pykčio negali pakesti kito žmogaus kuris skleidžia gėrį ir bet kokia kaina stengiasi jį sunaikinti. taip yra, tačiau pagalvojime apie tai, kiek žmogus turi stiprybės, kad ne tik kad nesileidžia sunaikinamas, bet dar ir sugeba skleisti gėrį. Ir tai rašydama pagalvojau apie Algimantą, kiek jam reikia jėgų vien tam kad neutralizuoti jam adrsuojamą pyktį ir kiek tam reikia šviesos, o jis dar sugeba jį skleisti. Vadinasi kiek daug jos pas jį yra. Bet mielieji, mes juk irgi galime nepasiduoti pykčiui....Mylėkime vieni kitus, skleiskime tą meilę ir tegu šis forumas būna meilės forumas
dulkes: dalykai pasidaro aiskiasni ir suprantamesni jei; juos matai platesniam kontekste taciau samoningai apgalvotai tikslingai dirbant tai nesvarbu nemanykit jusu uzmetimai ir ataudai -matomi ir cia jusu reikalas, ir tai ka atstovaujat, ir tu kuriuos stengiates saugot -patys musat, patys rekiat pasakymus vertindama kaip pykty ar blogy -parodai savo siauruma -arba spec. uzduoty, -spec. tiksla, -spec. veikima. NIEKO NAUJO PO SAULE
VaidasVDS: Jolanta, aš nelyginu žmonių, aš juos priimu tokius, kokie jie yra. Kritikuoju tik aukštinančius save, man tokie nepatinka. Yra normalus tik toks žaidimas, kada diskutuojama idėjų lygyje. Tačiau, kada atvirai šaipomasi ir nelabai kultūringai - tai joks čia ne žaidimas, o tik kultūros ir išsilavinimo stoka... O užmetimams atsakysiu dainos žodžiais (deja tik rusų k.) http://www.youtube.com/watch?v=2OIXpqf2b3I&feature=related
Pamatem:
Jolanta: Atleiskit mieliji, bet mane visada stebino gana dažna žmonių savybė, vadinti kažką labai negražiais žodžiais ir vis tiek lysti ten kur negali apsikesti, na pagalvokim logiškai koks yra žmogus žinodamas kad kažkur yra šūdas ir vis tiek prie jo kišantis nagus :) čia tik retorinis klausimas. Taip kaip esu netašyta kaimietė galiu sau tai leisti :) Mielas Vaidai, be pykčio ir pamokslavimo, tik iš savo patyrimo, ne visada dakai yra tokie kokie mums iš karto atrodo, tai kas atrodo kad aukština save, gali paprasčiausiai būti atitolęs kažkuria savo dalimi nuo tavo ar mano supratimo. paprastas paaiškinimas. Mano psichologijos dėstytojas kažkada pasakė man tokią frazę " mano tikslas išmokti žmonių nevertinti". tada kaip ir sunkiai man buvo suvokiama, kaip tai nevertinti, kaip tai nesakyti žmogui kas gerai o kas blogai.....einant metams pradėjau suvokti vieną elementarų dalyką, tai kas man šiandien atrodo gerai, ryt jau nėra gerai, vadinasi, tai kas vienam žmogui gerai kitam gali nebūti gerai ir kaip pamatuoti skirtingų žmonių GERAI, jei kažką vertinu, aš vertinu tik lygindama iš savo GERAI, tačiau at mano GERAI yra kuo pranašenis už kito žmogauss GERAI. Na reikėjo kurį laiką padirbėti su savo mintimis, gal keletą metų, ir manau kad tas mano ar kitų GERAI nebeteko prasmės. Jei žmogus nedaro akivaizdaus ir tyčinio blogio, jo GERAI nors ir salyginis bet yra jam pats tikriausias ir neturiu teisės aš kam nors piršti savo GERAI. Kad ir "Daugiavardis" jis būtų teisus iš savo GERAI pozicijos, jei nežemintų kitų, o tai jau akivaizdus blogis. pati esu pastebėjusi kaip nepastebint periimi blogo tono diktuojamą gaidą ir reikia labai gerai save stebėti, kad pats nepradėtum atsakinėti tuo pačiu, manau kad man dažnai nepavyksta, bet čia juk gera treniruotė, kaip atsukti kitą žandą kai suduoda per vieną. Taip kad Vaidai pabūkime treniruočių salėje ir patreniruokime savistabą, susitvardymą, pakantumą ir gerą toną
VaidasVDS: Nors svarbus yra darbas, bet savasis aš nėra svarbus. kada jūs jaučiatės svarbiu, tada prarandate energiją dėl to, jog vargina ir drasko ego didingumas, taip, kad labai mažai energijos belieka darbo atlikimui. Savojo aš sureikšminimas, ne darbo sureikšminimas, išsekina nesubrendusius tvarinius; sekina būtent savasis aš, o ne pastangos jį pasiekti. Jūs galite atlikti svarbų darbą, jeigu nesureikšminate savojo aš; jūs galite atlikti keletą dalykų lygiai taip lengvai, kaip ir vieną, jeigu save paliekate nuošalyje. Šiaip visiškai nėra prasmės atsakyti tokiam komentarui, kuris dvasingumą gali prilyginti savojo aš išaukštinimui... Gaila tik žmogaus, jis dėl kažkokių priežasčių yra nelaimingas, nes dėl kažko yra piktas. Užuojauta...
Prigavom: Įžeidinėjimai niekam garbės nedaro,todėl jie bus paprasčiausiai šalinami. Forumas yra tam, kad jame būtų diskutuojama. Prašyčiau mandagumo,tolerancijos.
Jolanta: Nu jooooo.......Mielas prigavom, jei negerbi savęs, rašydamas tokius dalykus, gerbk žmones kurie čia ateina visai dėl kitų paskatų nei kito žmogaus pažeminimas. Tai nedera nei su šiuo forumu, nei su žmogumi kuris nors truputį domisi dvasiniais dalykais. Įžeidinėjimai juk žemina tave patį ir vietą kurioje rašai. Ir mane taip pat, nes man ši tema buvo gana brangi. čia įdėdavau dūšią, išgyvenimus ir mintis ir kai žmogus ją taip dergia labai skaudu.
Fredas: Jolanta,nekreipk dėmesio į tuos forumo šiukšlintojus,šiukšes bus naikinamos. Jūs galite toliau sau diskutuoti visokiausiom temom į sveikatą. Linkiu jums mielieji gražių,išmintingų minčių diskutuojant. Geros dienos visiems. Su Dievu.
xxx:
VaidasVDS: Jolanta, tie įžeidinėjimai, kuriuos Fredas pašalino ar pavertė pamokymais, yra sudėtinė mūsų realaus gyvenimo dalis. Aš asmeniškai labai daug jau tokių įžeidinėjimų esu gavęs ir anksčiau gana jautriai į juos reaguodavau. Dabar bandau atsakyti tik kartą, o toliau ignoruoti. Tačiau, kada koks nors "gudruolis" naudoja daug "Nikų", tuomet pakliūni į kvailą situaciją. Todėl nepakenktų ir čia įvesti IP adreso rodymą, tuomet būna sunkiau tokiems "gudruoliams" reikštis. Bet čia jau nuo administratoriaus galimybių viskas priklauso...
Rantulija: Vaidai VDS,man tavo pozicija yra priimtina,ir tu tikrai sauniai laikaisi.Na,o tiems,kurie slapstosi po visokiais "nikais",linkiu geros kloties.Jums tikrai pavyks is keliu sio forumo dalyviu padaryti sventais zmonemis.Plienas grudinasi meterialioje ugnyje,o siela- dvasineje ugnyje. Visiems linkiu geros dienos. Su meile, Irena.
Fredas: Rašykite,dalinkitės mintimis,diskutuokite,būkite draugiški,mylėkite ir gerbkite vienas kitą.
Jolanta: Vaidai, viską suprantu, tikrai neapsisaugosi nei nuo įžeidinėjimų, nei nuo kenkimo, tačiau visada galima rinktis kur ir ką daryti ir visai man nesinori eikvoti savo laiko atsimušinėjant į tokius dalykus, plius gal kai ką tai neveikia, bet mane tai pradeda slėgti. Algimantas tai vadina žemi virpesiai, gal būt kai kas ir kitaip vadina, bet man patinka tas pasvadinimas, kai save orentuoji į gėrį, meilę, grožį, tiesą atsiranda ir tam tikra savijauta, kuri panaikina baimes, kuri skatina veikti ir gyventi ta dvasia. kai tave veikia žemi virpesiai atsiranda netikrumas, ir reikia daug psichinės energijos kad atstatytum savą tvirtą neabejojantį būvį, gal ne aiškiai parašiau Dievu nesuabejojame, tikėjimas išlieka toks pat tvirtas tik žemi virpesiai pradeda iš pasamonės kelti gyvulinį protą ir įnešama daug sumaišties, pradedama abejoti savo veiksmų tikrumu. Vaidai, prieš tai kai pradėjau skaityti urantijos knygą eidama dvsingumo keliu labai atidžiai analizuodavau savo pojūčius, o kriterijus būdavo labai paprastas, tai kas kelia kaip asmenybę, kas atneša pasitikėjimą, kas mažina baimes tai yra gerai, kas smukdo ir didina baimes yra blogai ir reikia nuo to šalintis. Todėl nenoriu dalyvauti ten kur yra smukdoma ir nesvarbu kas aš, tu, Algimantas ar šis forumas, nes tai sukelia žemus virpesius kurie neišvengiamai veikia kiekvieną mūsų. Tiesa.....na pats dabar pamatei, kad tiesa gali būti labai įvairi, juk daugiavardis irgi yra teisus iš savo atspirties taško, kaip ir tu kalbant apie Algimatą ar kitą forumą ir t.t. Todėl labai atidžiai reikia pasverti kiek vienas ar kitas parašymas, kelia ir laisvina, o kiek smukdo ir skatina nepasitikėjimą. Nepriimk tai kaip pamokslavimo, man pačiai reikia save stebėti, nes pasakyti savo tiesą labai knieti, manau kad kartais ir pasakau, todėl sustabdykite mane, noriu šioje srityje tobulėti, nes protu suvokiu, kad savo tiesos negaliu kitiems piršti, tik galiu pasidalinti.
Jolanta: Šiandien pradėjau skaityti Urantijos knygą iš naujo, nuo įvado. Ir perskaičiau labai įdomų dalyką į ką anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio. Yra 7 Dievo pažinimo etapai (o gal būdai) Pats irmasis per visatos kūrėją. Toliau eina Dienų senieji ir t.t. Bet....suvokiau vieną dalyką, kad jei nepažystama Dievo per jo sūnų Visatos kūrėją, tolesnis pažinimas yra negalimas. Ne veltui Kristus sakė, kad kelias pas Tėvą tik per Jį.
Rantulija: Tu teisi,Jolanta.As suvokiau,kad tai ka tu pavadinai septyniais Dievo pazinimo etapais yra Septinkartis Dievo iki musu nusileidimas,o mums, Jo sukurtiems ribiniams vaikams,vyksta atvirkstinis procesas,kilimas.Ir mes tikrai susipazinsime su tuo keliu,kuris veda per Vietines Visatos Valdova Mykola Kristu;po to musu kilimo kelias vingiuos per Dienu Senuosius,per Pagrindine Dvasia, ir t.t. Na,Vaidas,manau,kad suprantamiau gali paaiskinti. Su meile, Irena.
emipetras: JEIGU norite būti tik forumo dalyviai , tai visada vyks toks nuomonių pasikeitimas ir gynimas . JEIGU norite tapti dvasiniais mokytojais , turite kiekvienas projektuoti , kurti analizuojančias temas . Dėl lengvesnio kelio , galima analizuoti , komentuoti savo dvasinę išmintį šviesinti per Urantijos knygos , teksto pastraipas . JEIGU kam patinka sunkesnis kelias , tada kurkite savo dvasines įžvalgas į vienus ar kitus gyvenimo reiškinius . Neanalizuokime savo charakterių ir asmenybių , juk mes ir taip žinome , kad norime visi labai draugiškai bendrauti , o kas pirmesnis ar vertesnis , tegu sprendžia pasaulis , skaitytojas . Mes vieni kitų nei girkime , nei mokykime , nei peikime . Geriau prieš kiekvieną temą parašykime - ATSIPRAŠAU . ATLEISK . AŠ TAVE MYLIU ir tada rašykime savo komentarą . Pamatysite , kaip dings noras ką tai įrodinėti . Aš tai jau kelis kartus išbandžiau . Kai tik atsiveriu šį forumą iš karto , tris kartus , pasakau tuos žodžius ir visos mintys iš karo susibalansuoja RAMYBEI .
VaidasVDS: Jolanta, nelabai atidžiai skaitei mano atsiliepimus apie Algimantą. Iki 2010 metų aš net negalvojau kritikuoti Algimanto, nors kažkiek abejonių man kėlė tik jo knyga "Kalbu Jums Vėl". Algimanto mokymai patys savaime nėra blogi. Kartais jie beveik pilnai atitinka ir mano požiūrį, išskyrus tai, kad ten yra per daug jausmingų žodžių, būdingų tik Algimantui ir kai kuriems Algimanto stilių pamėgdžiojantiems jo pasekėjams. Bet kai kurie jo mokymai akivaizdžiai prieštarauja Urantijos Knygos tiesoms, nors jais nesiekiama jokio blogio. Labai blogi yra mokymo metodai, akivaizdžiai prieštaraujantys Urantijos Knygai ir visiškai nepriimtinas savęs aukštinimo stilius. Kritikuoju jį ne dėl to, kad jo nemėgčiau, bet dėl to, kad jis dar yra pats įtakingiausias asmuo Lietuvoje, platinant Urantijos Knygos idėjas. Tiesa pasakius šiuo metu manau, kad jis labai kenkia Urantijos Knygos idėjų platinimui Lietuvoje, bandydamas tas idėjas užgožti savo asmeniškai gaunamais "mokymais" bei savo gautais "įgaliojimais" iš pačios Rojaus Trejybės. Aš bijau tik vieno, kad kelio iš puikybės atgal nėra. Iš tiesų gana sunku sudėti viską iš Urantijos Knygos, kam prieštarauja Algimanto mokymo būdai, tad šį kartą tau siūlau, atsižvelgdamas į šią Urantijos Knygos citatą Beveik visas Naujasis Testamentas yra skirtas ne Jėzaus reikšmingo ir įkvepiančio religinio gyvenimo pavaizdavimui, bet diskusijai apie Pauliaus religinį patyrimą ir jo asmeninių religinių įsitikinimų pavaizdavimui. Vienintelės reikšmingos išimtys ir šito teiginio, be kai kurių vietų iš Motiejaus, Morkaus, ir Luko, yra Hebrajų Knyga ir Jokūbo Laiškas. paskaityti Biblijoje esantį Jokūbo laišką (5 skyriai), iš kurio tikiuosi suprasi, apie ką aš čia parašiau. Ypatingą dėmesį atkreipk į 3 skyrių. http://biblija.lt/index.aspx/lt_vertimai/leidimai/b_rk_k1998/kn_skyriai/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Jok_1 Taip pat siūlau dar iš šią kito žmogaus nuomonę, kuriai pilnai pritariu Îñíîâíîé ïðèçíàê Ýïîõàëüíîãî Îòêðîâåíèå çàêëþ÷àåòñÿ â òîì, ÷òî îíî âñåãäà ïðèâÿçàíî ê îáðàçó ìûøëåíèÿ ëþäåé, äëÿ êîòîðûõ îíî ïðåäíàçíà÷åíî. Êíèãà Óðàíòèè êàê ðàç òàêîé è ÿâëÿåòñÿ. È âñå ëþäè áû íàøëè â íåé íåèñ÷åðïàåìûé (íà äàííîì ýòàïå ðàçâèòèÿ) èñòî÷íèê çíàíèÿ âî âñåõ ñôåðàõ: íàóêè, ôèëîñîôèè, ðåëèãèè. À âîò ÿ, íàïðèìåð, âèæó, ÷òî ìàòåðèàëû "îáó÷àþùåé ìèññèè" îòîðâàíû îò æèçíè è ÷àÿíèé ïðîñòûõ ëþäåé.  ëó÷øåì ñëó÷àå ýòî ëè÷íûå îòêðîâåíèÿ, íå ïðåäíàçíà÷åííûå áîëüøå íèêîìó, êðîìå êàê òîìó, êîìó îíè äàíû. Íóæíî ñòîëüêî ïåðåêîïàòü ìóñîðà... òî åñòü ìàòåðèàëîâ ýòèõ "àðõèâîâ" (â ñâî¸ âðåìÿ ïðîáîâàë ñàì ýòî äåëàòü) äëÿ òîãî, ÷òîáû íàéòè ÷òî-òî äåéñòâèòåëüíî äåëüíîå — îíî òàì åñòü, íî ýòî ÿâíî îò ëþäåé, ïî êðàéíåé ìåðå áîëüøåé ÷àñòüþ.
VaidasVDS: Irena, šiame pasaulyje negali būti nieko, kas būtų aukščiau už Rojaus Sūnaus Kūrėjo Kristaus Mykolo (mums žinomo Jėzaus vardu) pademonstruotą gyvenimą ir tikruosius mokymus Religijos šaknys visada yra asmeniniame patyrime ir ji remiasi asmeniniu patyrimu. Ir jūsų aukščiausioji religija, Jėzaus gyvenimas, buvo kaip tik toks asmeninis patyrimas: žmogus, mirtingasis žmogus, ieškantis Dievo ir jį visiškai iki galo surandantis per vieną trumpą gyvenimą materialaus kūno pavidalu, tuo tarpu tame pačiame žmogiškajame patyrime pasirodė Dievas, ieškantis žmogaus ir surandantis jį, iki galo patenkindamas begalinės aukštybės tobulą sielą. Ir tai yra religija, net ir pati aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje – Jėzaus iš Nazareto žemiškasis gyvenimas. . O toliau bus tie mūsų patyrimai, kaip yra nurodyta Įvade. Bet apie juos realiai pradėsime galvoti ir turėsime gerą supratimą tik per savo patyrimus, kurie prasidės greičiausiai už milijardų metų. Tai įdomu, bet tik tiek. Dabar reikia susikoncentruoti į realųjį gyvenimą ir atlikti realius darbus link žmonių brolystės.
Jolanta: Vaidai, visu šimtu procentų pritariu. Urantijos knyda fantastiška savo pažintine prasme, taip pat fantastiška ilgalaikės perspektyvos suvokime, bet veikti mes turi čia ir dabar ir turėdami trumpalaikius tikslus tokius kuriuos galime pasiekti, samonės tobulinimas link Kristaus samonės yra tikslas kurį Duok Dieve kad įstengtume pasiekti per šį trumpą gyvenimą, bet suvokimas tolesnės eigos duoda suvokimą kas yra ta Kristaus samonė, kodėl ji tokia o ne kitokia, kad tai ne užgaida ir ne šiaip kažkieno sugalvotas žaidimas, tai ilgalaikio plano dalis, kurią ir turime pirmiausia praeiti. Kažkaip keista, iki Urantijos knygos skaitymo kažkaip nesamoningai mano samonė ignoravo Kristų, vaikiškai galvojau, na kam reikia melstis per tarpininkus kai galima tiesiogiai, tačiau jau tada suvokiau kad tai taškas link kurio turime eiti, tik sunkiai susigaudžiau o kokia viso to prasmė. dabar viskas aišku, Kristus būdamas Dievas ir žmogus, nugyveno paprastą žmogaus gyvenimą su paprasto žmogaus samonės tobulėjimu kad pats patirtų tai ką gali patirti ir žmogus. Ir tikrai manau kad gali žmogus paiekti tokį lygį, tik mūs, na bent mane daug stipriau valdo gyvulinis protas, ir turime daug daugiau jėgų skirti jo sutramdymui, na bent aš taip manau, gal ir klystu. Dar vienas pastebėjimas iš įvado, kad Minties Derintojas ir yra mūsų Dvasia. dar viskas suspapratėjo paaiškinimuose. Ir Vaidai, turiu prašymą, kai atsakinėsi į mano žinutes neliesk Algimato, aš jį gerbiu, tu turi priekaištų, tai tegu būna jis kitų temų diskusijų objektas. Taip kaip turiu savo asmeninę nuomonę, ji tokia išlis tol, kol nebus pagrindo jos pakeiti dėl kažkokių konkrečių priežasčių o ne dėl to ką kas sako, todėl palikime šią temą remybėje ir tiek. Nelysiu į kitas temas kuriose tai jūs aptarinėsite. Ir visiems bus viskas gerai
Jolanta: Skaitydama šiandien Urantijos knygą vėl atradau vieną įdomią vietą, kad Dievo buvimą negali įrodyti nei mokslas nei kas kita, ji gali liudyti tik žmonės kuriems jis buvo apsireiškikęs pasakojimais kitiems žmonėms. Taiva, tie žmonės ir pasakoja, skirtingai per savo prizmę :) ir pasakyti kas teisus o kas ne negalima :) Todėl šis Urantijos knygos apreiškimas it yra neįkainojamas, nes nėra paveiktas žmogaus subjektyvia samone.
emipetras: Credo - aš tikiu . Ir tai viską pasako . Žmogaus minčių mąstymo , tikėjimo funkcijos niekas negali nei matyti nei girdėti . Lygiai kaip ir Dievo Dvasios niekas negali nei matyti , nei girdėti iš pašalies , kai žmogus sako - credo . Tikėjimas Dievo dvasia yra to paties Dievo dovana , kiekvienam konkrečiam žmogui . Kiekvienas žmogus , savo išoriniais darbais , kalba , savo asmenybės buvimu šiame pasaulyje kaip tai liudija Dievo buvimą savyje ir tuo įasmenina savo žemiškąją egzistenciją tikėjimu , kad Dievo dvasia yra manyje arba tavyje . Mokslas yra iš šio pasaulio ir kol mokslas nebus ryšyje su anuo dvasiniu pasauliu , tol ir mokslinis Dievo pažinimas bus nepažinus . Dvasia , dvasinis pasaulis yra mums nepažįstamas būvis , netelpantis į jokius mokslo tyrimus ir formules . Dvasia yra visai kitas pasaulis , visai kitas būvis ir mes galime tik mąstyti apie tai ir tikėti arba netikėti . Štai , kad ir Havonos visata . Urantijos knygoje labai gražiai ir plačiai aprašyta , tačiau mums suprantama tik jos veikimas į kosminius piligrimus atkeliaujančius iš septynių supervisatų , o jos buvimas , funkcionavimas kaip Visatos , kaip tai kažko apčiuopiamo ir materialaus , visai nesuprantamas , nes mums toks pasaulis yra nepažinus . Mes galime mąstyti , fantazuoti , filosofuoti , tačiau dvasinis pasaulis žmogui yra nepažinus . Štai Jėzaus Kristaus gyvenimas kiekvienam žmogui gali būti pažinus , jeigu tik žmogus pats , savo gera valia , trokšta pažinti JO gyvenimą . Todėl visų geriausia ką mes galime pasiekti šiame gyvenime , tai priartėti prie Jėzaus Kristaus gyvenimo pavyzdžio . Sakau - priartėti , nes tapti panašiu nedrįstu teigti , taip kaip , kad tai yra labai individualu , kiekvienam einančiam savo proto ir savo tikėjimo pažinimo keliu . Tai yra labai subtilu ir individualu . Geriausiai ką mes galime pamokyti vienas kitą ir patys pasimokyti , tai meilės , seserystės , brolystės , bičiulystės tarp šio pasaulio gyventojų .
Emanuelis: Blogas tas kareivis nenorintis tapti generolu.Jezus sake,kad viska ka jis dare,mes galime padaryti ir daugiau.O jus bijote priarteti.Kada nebijosite tapti panasu,ne tik,kad i Jezu,bet i Tieva(kas rodo pasitikejimo branduma ir dievo sieko stipruma) tada bus gerai zinokite.
Fredas: 26 Jei kas mano esąs maldingas ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to maldingumas tuščias. 27 Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. ( Tikra tiesa,...teisingi žodžiai.)
VaidasVDS: Įdėsiu tokį gana sunkiai dabartyje diskutuotiną fragmentą iš Urantijos Knygos apie ateities darbus Be lanksčių ir besikeičiančių visuomeninių klasių besivystanti civilizacija apsieiti negali, bet, kada klasė tampa kasta, kada vsuomeniniai lygiai sustabarėja, tada visuomenės stabilumo padidinimą užtikrina asmeninės iniciatyvos sumažinimas. Visuomenės kasta išsprendžia problemą, kur kiekvienam surasti vietą visuomeninėje gamyboje, bet ji taip pat labai smarkiai stabdo individualų vystymąsi ir praktiškai užkerta kelią visuomeniniam bendradarbiavimui. Klasės visuomenėje, natūraliai susiformavusios, išliks tol, kol žmogus palaipsniui pasieks, kad jos evoliuciškai išnyktų, protingai manipuliuojant į priekį žengiančios civilizacijos biologinius, intelektualius, ir dvasinius resursus, tokius, kaip: 1. Biologinį rasinių palikuonių atnaujinimą – menkaverčių žmogiškųjų palikuonių selekcinį išnaikinimą. Tai padės panaikinti didelę dalį mirtingųjų nelygybės formų. 2. Padidintos smegenų galios, kuri atsiras dėl tokio biologinio pagerinimo, šviečiamąjį mokymą. 3. Religinį mirtingojo giminystės ir brolystės jausmų paspartinimą. Bet tokios priemonės savo tikruosius vaisius galės duoti tiktai tolimaisiais ateities tūkstantmečiais, nors dėl šitų kultūrinės pažangos paspartintų faktorių protingo, išmintingo, ir kantraus valdymo reikšmingas visuomenės pagerinimas bus pasiektas nedelsiant. Religija yra galingas svertas, išvedantis civilizaciją iš chaoso, bet ji yra bejėgė be sveiko ir normalaus proto pagrindo, kuris tvirtai remiasi į sveiką ir normalų paveldėjimą. Aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tie tikrai "sudėtingi" evoliuciniai "pasikeitimai" vyks per tolimus ateities tūkstantmečius. O svarbiausias to kriterijus bus vis labiau sudvasintas sveikas ir normalus protas...
Bravo: Nori pasakyti,e e..tai yra,turi omenyje savo prota? Teks tau numirti nenormaliam ir nedvasingam,juk negyvensi tukstanti metu D
Rantulija: Vaidai VDS,asmeniskai as sita tavo pacituota tiesa is Urantijos Knygos supratau mazdaug pries penkis metus tada,kada pirma karta perskaiciau Penktaji Epochini Apreiskima. Su meile, Irena.
emipetras: Taip tikrai , tai ateities planai ir darbai . Tokiems darbams reikia labai sveikos ir kvalifikuotos medicinos išvadų . Reikalinga labai kruopšti ir atsakinga genetinio kodo analizė . O tokia analizė galima bus tik tada , kai mokslas tiksliai žinos kiekvieno geno funkciją ir jo funkcijos visas galimas perspektyvas . Bus taip , tikrai bus . Žmonių giminės atranka turi būti labai kvalifikuota ir paremta visapusiška ir globalia meile , tiek kiekvienam individui , tiek ir visai žmonių planetai , kad per super pragmatišką protą netaptume netiesos valdžia . Tačiau , kaip jau sakiau , tai bus labai negreitai ir Urantijos knyga būtent tai ir akcentuoja , kaip ateities tūkstantmečius . Keisis požiūris tiek į religiją , tiek ir į žmogaus genomo priklausomybę nuo vidinio sąmonės religinio turinio , kurį bus galima tobulinti pagal specialų mokslą , sąveikaujantį tiesiogiai tiek su Sistemos Valdovais , tiek ir su Visatos Kūrėjais ir Tėvais . Viskas bus gerai , nes kiekvienas biologinis tėvas ir mama , gyvens tik prasmingos , dvasingos ateities požiūriu ir tame požiūryje sukurs sveikus ir protingus savo palikuonius , kad žmogaus ir fiziniai kūnai spinduliuotų Dievo Tėvo šovę ir garbę . Viskas bus brangieji , labai gerai , viskas bus labai gražu ir teisinga , tačiau šiandiena mes čia diskutuojantys , esame tik šių žinių komentuotojai , o geriausiu atveju šių žinių propoguotojai , turintys viltį , bent jau palaiminti savo vaikų ir anūkų šviesesnį gyvenimą .
VaidasVDS: Gerai, pasižiūrėkime, ką galime keisti. Reikia keisti žmonių suvokimą. Pažvelkime į šiuolaikines kastas. Jos labai realiai egzistuoja. Tai vadinamoji aukštuomenė (elitas); vidurinė klasė ir juodadarbiai. Bet toks suskirstymas yra grynai ne dvasinis, o materialistinis. Galima drąsiai teigti, kad didžioji aukštuomenės dalis šiandien gal ir turi daug proto (nesakau sveiko) ir yra normalaus proto, bet pagrindinės jų vertybės yra materialinės, o ne dvasinės. Labai panašiai galima pasakyti apie vidurinę klasę. O štai juodadarbiai yra kažkur per vidurį (proto prasme). Bet visas šias klases (kastas) sieja tai, kad jų visų pagrindinės vertybės yra materialinės, o ne dvasinės, nors daug kas gal ir norėtų deklaruoti dvasines vertybes. Visi gal ir norėtų siekti dvasinių vertybių, bet pirmiausiai siekia materialinių vertybių. Tačiau, besiekdami materialinių vertybių, dažnai praranda saiko jausmą, kada jau gana, ir tokiu būdu atsiduria materialinių vertybių vergovėje. Sunkiausia siekti dvasinių vertybių yra iš aukštuomenės kastos ir juodadarbių. Aukštuomenė dažniausiai sprendžia ne dvasines problemas, bet materialinių turtų išlaikymo ir jų gausinimo problemas. Juodadarbiai daugiausiai dėl skurdžios aplinkos, dėl alkoholizmo, dalis dėl silpnesnio protinio vystymosi pagrinde sprendžia išgyvenimo klausimus, o dvasines problemas arba atstumia, arba neturi joms laiko. Vidurinė klasė (materialine prasme) visada duoda geriausias galimybes dvasiniam vystymuisi. Ji susiduria ir su sunkumais, ir su įvairių problemų sprendimu tiek link aukštesnės, tiek link žemesnės kastos. Tie sunkumai grūdina asmenybes ir žmogus visada gali rinktis tarp dvasinių ir materialinių vertybių. Kaip žmogus turi siekti dvasinių vertybių pragmatiškai? Siūlau dvi citatas Nė vienas mirtingasis, pažįstantis Dievą ir siekiantis vykdyti dieviškąją valią, negali nusiristi tiek, kad pakliūtų į turto priespaudą. Nė vienas kilnus žmogus nesieks sukaupti turtų ir padidinti valdžios, kurią suteikia turtas, pavergdamas arba nesąžiningai išnaudodamas savo brolius materialiame kūne. Turtai tampa moraliniu prakeikimu ir dvasine stigma, kada jie yra gaunami iš engiamo mirtingojo žmogaus prakaito. Visas toks turtas turėtų būti sugrąžintas tiems, kurie šitokiu būdu buvo apiplėšti, arba jų vaikams ir jų vaikų vaikams. Negalima sukurti tvirtos civilizacijos remiantis tokia praktika, kada apgavystės būdu iš darbininko yra atimamas jo uždarbis. Valstybingumo evoliucija nulemia vystymąsi iš vieno lygio į kitą, tokia tvarka: 1. Sukuriamas vykdomosios, įstatymų leidžiamosios, ir teisminės atšakų trigubas valdymas. 2. Visuomeninės, politinės, ir religinės veiklos laisvė. 3. Visų vergovės ir žmogiškojo pavergimo formų panaikinimas. 4. Piliečiams suteikiama galimybė kontroliuoti mokesčių lygį. 5. Visuotinės švietimo sistemos sukūrimas – mokymasis išsitęsia nuo lopšio iki kapo. 6. Tinkamas suderinimas tarp vietinės ir nacionalinės valdžios. 7. Mokslo skatinimas ir ligų nugalėjimas. 8. Deramas lyčių lygybės pripažinimas ir suderinta vyrų ir moterų veikla namuose, mokykloje, ir bažnyčioje, su moterų specializuota tarnyste pramonėje ir valdyme. 9. Sekinančios vergovės panaikinimas, išradus mašinas ir vėliau įsisavinus mašinų amžių. 10. Tarmių pašalinimas – visuotinės kalbos triumfas. 11. Karo pabaiga – nacionalinių ir rasinių skirtumų tarptautinis nagrinėjimas kontinentiniuose nacijų teismuose, kuriems vadovauja aukščiausiasis planetinis tribunolas, kuris automatiškai pasipildo periodiškai pasitraukiančiais į atsargą kontinentinių teismų vadovais. Kontinentiniai teismai turi valdžios galią; pasaulinis teismas yra patariamasis – moralinis. 12. Pasaulinio masto noras siekti išminties – filosofijos išaukštinimas. Pasaulinės religijos išsivystymas, kas taps pranašaujančiu ženklu prieš tai, kada planeta įžengs į šviesos ir gyvenimo ankstyvąsias fazes. Tai yra pažangaus valdymo būtinos sąlygos ir idealaus valstybingumo skiriamieji požymiai. Urantijai toli iki šitų išaukštintų idealų įgyvendinimo, bet civilizuotos rasės pradžią padarė – žmonija žengia link aukštesniųjų evoliucinių tikslų.
AlgirdaSS: Ka tu zinai durne,tupas kaip aulas.Keis mat jis cia pasauly,evoliucija.Daunu daunas.Tu,idiote, savo saly pirma tvarka ivesk.Esi lopas sraigtelis kitu rankose ir nejauti to.Svajok,svajok,kol tave dulkina per sikna,taip lieka visi patenkinti cha cha cha
Rantulija: Kazkam labai stipriai supykino sirdi. Jezus sake: ne tas zmogu sutepa kas i jo burna patenka,bet tas kas is jo burnos iseina. Islieta "skrandzio turini" reiketu isvalyti,kad nesuteptu nekaltus zmones. Visiems linkiu geros dienos. Su meile, Irena.
emipetras: Ne akmenis , ne akmenis , bet rožes mėtykime vieni kitiems , taip bus ir gražiau ir sveikiau . Pamokslavimai čia nieko neišgelbės , kiekvienas turi savo mąstymą ir požiūrį . Duok Dieve ir toliau išminties , kad bet jau susikalbame .
VaidasVDS: Irena, ar tu sutikai Mamonai besimeldžiantį asmenį, kuris rūpintųsi dvasiniais reikalais? Geriausiu atveju jis tik deklaruoja dvasines vertybes ir dar atsirenka, kurios čia jam ir iš kokios religijos tinka. Net Urantijos Knygoje parašyta Dauguma tų, kurie Vakarų civilizacijoje save laiko krikščionimis, šito patys nežinodami, yra tikri pasauliečiai. Ir dar taip Sekuliarizmas iš tikrųjų sutraukė bažnyčios kontrolės pančius, o dabar savo ruožtu jis grasina įvesti naują ir bedievišką šiuolaikinio žmogaus širdies ir proto valdymo tipą. Tą mes čia ir sutinkame...
Rantulija: Kartais tikrai pagalvoju,kad per anksti zmonija yra islaisvinta.Kol bizunas kybo virs galvos, tol ir esame truputi "sventi". Kad ir tarp dvasingu- jauciasi itampa,zvelgimas is auksto i paprastesni zmogu,atviras ignoravimas.Kartais tikrai nusvyra rankos;apima neviltis. Tokiais atvejais tik ir lieka gyvai kalbetis su Tevo-Kurejo Dvasia.Man asmeniskai ateina palengvejimas mazdaug po 20 minuciu. Linkiu gero vakaro visiems. Su seseriska meile, Irena.
VaidasVDS: Besivystančio savojo aš brendime, praeitis ir ateitis susijungia tam, kad apšviestų tikrąją dabarties prasmę. Savajam aš bręstant, patyrimą jis semia iš vis gilesnės ir gilesnės praeities, tuo tarpu jo išminties prognozės įsiskverbia vis toliau ir toliau į nežinomąją ateitį. Ir kada suvokiantis savasis aš šitas ribas išplečia vis toliau tiek į praeitį, tiek į ateitį, tokiu būdu iš tiesų sprendimas vis mažiau ir mažiau priklauso nuo momentinės dabarties. Šitaip sprendimas-veiksmas iš tikrųjų ima išvengti judančios dabarties pančių, tuo tarpu jis pradeda įgauti praeities-ateities svarbos aspektus. Kantrybe naudojasi tie mirtingieji, kurių laiko vienetai yra trumpi; tikrasis subrendimas pranoksta kantrybę dėka savikontrolės, gimusios iš tikrojo supratimo. Tapti subrendusiam reiškia gyventi intensyviau dabartyje, tuo pačiu metu išsivaduojant iš dabarties apribojimų. Brandos planai, grindžiami praeities patyrimu, atsiranda dabartyje tokiu būdu, kad padidintų ateities vertybes.
Jolanta: Šiandien skaitydama Urantijos knygą pagalvojau, kad visi trys pirminiai šaltiniai veikia gyvulinį žmonų, nors kiekvieno poveikis yra kitoks ir atkiras, bet nėra mažiau svarbesnio ar labiau svarbesnio. Iki šiol kažkaip vis buvo mintys koncentruojamos į Dievo Tėvo dalelę esančią žmoguje, tai Minties derintoją, tačiau kaip ir tėvas tai yra meilė, mintis, idėja, užmirštant Sūnų, kuris pas mus apsireiškė kaip Jėzus, nes idėją paliekame idėjos stadijoje, Sūnus idėją padaro gyvą ir prieinamą, todėl orentuojantis į Minties derintoją mes visada turime prieš akis turėti Jėzaus vaizdą ir nebandant siekti jo pavyzdžio save tokiname ir nuo Tėvo idėjos, toliau Visuotinė Dvasia idėją padaro ne tik prieinamą, bet ir padeda jos siekti savo veikimu, tai veiksmas. Dabar tik spėlioju, tas pojūtis kurį mes jaučiame ieškodami Tėvo man atrodo kad ir yra konkretus dvasios veikimo rezultatas kuriuo turime siekti. Ir šios trys dedamosios dalys vienumos yra neatskiriamos ne tik galutiniame Tėvo plane, bet ir pirminėje žmogaus stadijoje. Ir negalima kažko labiau sureikšminti o kažką nustumti į šoną, tai yra mūsų sufleriai, mūsų pagalbininkai, mūsų mokytojai, mūsų vedliai ir tik visi trys nuves tiesiai ten kur ir einame. kai pagalvoji Krikščionys nors ir sumaišė kai kuriuos faktus, bet principą pateikė teisingai, tik sunkiai suprantamai. Juk Tėvo idėja visada buvo pirminė, tačiau ją pasiekti galima tik per Kristų veikiant Šventajai Dvasiai. Kai pagalvoji mes esame tikie mylimi, kad tiek pajėgų telkiama mūsų augimui :) Aš pasijutau reikšminga
Algirdas aaa: http://www.youtube.com/watch?v=p1ppsalW8GA&feature=related
Jolanta: Tik pamastymai Žmogus protas būdamas gana ribotas ir bandydamas suvokti Dievą paprastai turi riziką nuklysti nuo tikrovės, žmogui duodama pajusti, žinomai kai to norima ir ieškoma, Dieviškos meilės šviesą, taip kaip tai gražiausia kas gali atsitikti žmogui, tai yra paiimama kaip visuma ir įsivaizduojama kad žinome visą tiesą. Kas atsitinka tuo metu, viską kas netelpa į to suvokimo ribas yra neigiama, kritikuojama, bandoma kitus įsprausti į savo rėmus. Šiandien iškilo klausimas kaip nuo to apsisaugoti......būti vienišu kariu?.....tai be galo sudėtinga, o bendruomenė.......ji bandys primesti tau savo rėmus. Ar yra tokia vieta, kur būtų galima išlikti savimi ir pilnai priklausyti bendruomenei.
Koan: yra - Tavo protas jei jis ne ribotas
Jolanta: Pasitikėti tik savo protu......neišeinant į platesnes erdves......man baisoka, nes jei jis bus vienas pats su savimi, juk gali būti pasmerktas merdėti tose pačiuose svarstymuose. bet kol kas kito pasirinkimo man nėra. tačiau bendruomenė manau paprastai vaidina gana svarbų palaikomajį vaidmenį, gal kada tam tikro filtro. tačiau šiuolaikiniai laikai tikrai baisūs, nes negalima niekuo pasitikėti, bažnyčia jau nebeteko savo dvasinio mokytojo statuso, liko tik religinis administracinis vienetas, pasitikėti kokiomis nors naujai besikuriančiomis grupelėmis.....jos tik žmonių protų sukurtas produktas, gal ir gerai kaip tarpinė grandis, tačiau nesuabsoliutinant jų mokymo. Mūsų laikais labai reikia tikro mokytojo, na gal man tik reikia :)
VaidasVDS: Jolanta, tu tikrai nerasi geresnio mokytojo už Urantijos Knygą. Tiesa, tu ją skaitei, tarsi bėgdama per žarijas basa. Kai skaitysi atidžiau daug ką kitaip suprasi. Jei tu ieškai mokytojo-žmogaus, tai tu gali rasti daug žmonių, kurie kažkuriose srityse žinos daugiau negu tu ar supras geriau negu tu, bet kad tai sutilptų viename žmoguje, to tikrai nebus. Kiekvienas žmogus yra teisus savo nuoširdžiuose ieškojimuose. Tiesa jis gali klysti, bet jau geriau klysti, nei sureikšminti save ar savo žinojimą, tačiau būtent baimės (tame tarpe ir klysti) reikia atsikratyti kuo greičiau. Viskas ateina su laiku, o tam reikia kantrybės...
Jolanta: Vaidai, Skaitydama Urantijos knygą aš ja gyvenau, tai nebuvo bėgimas per žarijas, tai buvo tiesiog susiliejimas su ja. Dabar skaitau antrą kartą, taip, jau daug lėčau, bet dabat aš tik papildau žinias, labiau atsimenu kokios dievybės ką veikia ir t.t. Tačiau to įspūdžio kurį padarė pirmas skaitymas jau nebėra. tai nesvarbu, tuo noriu parašyti tik tai, kad kiekvienam reikia kito būdo informacijai priimti. Taip, Urantija knyga fantastiška, bet vien žinoti neužtenka, reikia keisti savo įpročius, bent tiek kiek suvoki kad reikia keiti, bandyti lavinti savo psichologines savybes ir netiesa manau, kad galima tik žinoti ir nieko nedaryti.....na gal ir galima, bent man taip neišeina, nes jei turiu kokį blogą įprotį ir žinau kad jis nesutampa su Dievo planu juk jaučiuosi dėl to blogai, pradeda kilti vidinis konfliktas (gal todėl taip dažnai tikinys žmonės būna liūdni) Mokytojas tikrai nereikalingas kad suvokti Tėvą, bet mokytojas reikalingas įveikti tuos mažus laiptelius link jo :) O gal tik įsivaizduoju kad reikia, bet būtų lengviau manau. Plius kai yra žmogus kuris gyvena tuo pačiu kaip tu, bet tik yra keliais laipteliais aukščiau, labai gera stiebtis link jo, nes matai viską realybėje. O Urantijos knyga yra tik žemėlapis kelio link Tėvo, o nueiti jį reikės patiems ir patirti visus nuotykius kelyje reikės patiems :)
Koan: tai ir eik pati neieškodama kas palengvins kelionę
emipetras: Kai šalia yra geras ir mielas žmogus , iš tiesų , labai puiku ir viskas gerai sekasi . Tačiau , ar jūs numanote kam duotos tos įvairios provokacinės mintelės , kurios vis neduoda ramybės mūsų sąmonėje . Oi gal tą ne taip pasakiau , oi gal tą ne taip padariau ? Ir iš viso , o ką gi apie mane pagalvos žmonės . Tai visai normalu ir pagirtina , kad tokios mintys dažnokai pasisukioja mūsų prote . Tai mūsų dvasinio augimo mintys , tai mūsų dvasinio augimo stimuliatoriai , kurie sujudina ramybės vandenis . Ramybė nepaprastai gera ir naudinga savijauta , tačiau kartais galima ir pramiegoti daug stimuliuojančių mūsų protą ir sielą mums naudingų veiksmų . Tik nereikia nieko perdozuoti , viską naudokime su saiku ir su meile ir ramybės būsenos vis dažniau aplankys mus , negu tos nepasitenkinimo savimi mintelės . Ir iš viso , savęs negalima niekada teisti . Galima priimti tIk tokį sprendimą - ,, Atsiprašau , atleisk , ačiū . Aš tave myliu '' ir daugiau nedaryti to , kas tave morališkai , fiziškai , psichologiškai žlugdo . Jeigu iš tiesų tai žlugdo , nes dažniausiai mus bando žlugdyti tik mūsų psichinės fobijos . Todėl svarbiausia kiekvienam , visada būti nuolatiniame vidiniame džiaugsme ir tegu tai , iš mūsų , net spinduliuoja į aplinką , visiems tiems ir geriečiams ir blogiečiams , kurie atsiranda šalia mūsų , su kuriais bendraujame , kontaktuojame , mylime , baramės ir vėl susitaikome . Dovanokime visiems tai , ką veltui gauname iš aukštybių . O šitų dovanų gauname kiekvienas , tik reikia labai įdėmiai pamąstyti .
VaidasVDS: Jolanta, stiebtis link Dievo yra pagirtina, bet stiebiantis link žmonių galima labai suklysti. Štai aš esu aš. Emilis yra Emilis. Tu esi tu. Kiti yra kiti. Ir visi mes esame skirtingi, o štai Dievas yra tik vienas ir tik toks, koks yra. Kaip sakiau mokytis reikia iš Knygos. O Knyga siūlo gyvenimo mokytis tokiu būdu Mirtingieji visuose dvasingumo etapuose ir visuose pasauliuose Jėzaus asmeniniame gyvenime gali surasti tai, kas juos sustiprins ir įkvėps, kada jie žengs į priekį iš žemiausių dvasinių lygių į aukščiausias dieviškąsias vertybes, nuo viso asmeninio religinio patyrimo pradžios iki pabaigos. Taigi ne veltui Urantijos Knyga taip detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą ir mokymus ir labai įvairiose situacijose. Reikia tik jas susirasti ir stengtis elgtis taip, kaip gyveno ir mokė mūsų visatos valdovas. Bet tik nereikia įsivaizduoti, kad tu turi kažkokią misiją. Urantijos Knyga iš esmės yra nauja žmonijos misija - 5 epochinis apreiškimas, o kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tik kiekvieno žmogaus gyvenimas, siekiant į šį pasaulį įnešti kuo daugiau tiesos, gėrio ir grožio...
a k: Koks kvadratinis protas, kaliko-zubrylos psichologija, suprakaitavęs smulkmeniškumas, apsidraudėliška laikysena, klaidinantys patarimai
Jolanta: Vaikui aš pritariu, negali būti geresnio pavyzdžio už Kristaus gyvenimą. Taip Vaidai, vakar kalbėdama su vinu iš Urantų tą patį pasakiau, Kristaus gyvenime aprašyta viskas, nuo paprasto žmogaus gyvenimo, šeimos tėvo (juk jis toks buvo nors ir netikras, savo broliams ir seserims), kaip šeimos nario iki Dievo pasiuntinio. Ir bandymas irškoti jo gyvenime bent menkiausių dėmių uždeda pačią didžiausią dėmę tam pačiam žmogui. Bet Vaidai, atsakyk į vieną klausimą, kodėl tu esi čia, šiame forume, ar tik dėl švėtėjiškos veiklos, ar iš tiesų tau reikia bendraminčių, palaikymo, gal išsakymo savo sukauptos patirties. Gal kiekvieno žmogaus psichika reaguoja skirtingai, na taip, juk psichologijoje yra tiekie dalykai kaip intravertiškumas ir ekstravertiškumas. Taip kaip esu totali ekstravertė, biologiškai negaliu būti viena su savo mintimis, nes jos tada ritasi žemyn, o pačios šauniausios mintys ateina bendraujant, čia ne mano tik asmenybės bruožas, paprasčiau yra intravertams, nes jie gyvena savo vidiniame pasaulyje. Todėl gal ir natūralu, kad vieni siūlo būti pačiam su savimi, o kitiems, tokiems kaip aš reikia žmonių, diskusijų, bendravimo rūpimais klausimais. Tai deje paprasta fiziologija, kurios paneigti negali, turi tik ją įvaldyti ir padaryti taip kad ji netrukdytų :) Tačiau kas liečia Kristaus gyvenimą, jis tikrai yra vienintelis tikras įkvėpimo šaltinis, vienintelė kelrodė žvaigdė, viebibtelis kažkada buvęs gyvas pavyszdys kaip žmogus turi orentuoti savo gyvenimą, žinoma kiekvienas kitaip, nes ne vienodos mūsų tiek fizinės, tiek pasichinės, tiek dvasinės savybės.
a k: visų pirma, pavyzdžiai prasmingi tada, kai iš jų mokomasi, bet kai jais sekama –nonsensas. Dar blogiau, kada pavyzdys tampa “vienintelis“. Ir visiškas absurdas, kada “vienintelis“ tampa asmuo-individas, ar tai dieviškasis, ar tai žmogiškasis.
Jolanta: Šiandien yra noras diskutuoti :) atleiskit jei tai erzina ką :) Iš dalies esi teisus, taip pavyzdys puiku kai tu suvoki savo siekiamybę ir bandai kažką sanyje keistis ar laip sako a.k. mokintis. Iš aklo mėgdžiojimo mažai naudos, tai tiesa, nes neturint tų pačių charakterio savybių to pačio gyvenimo suvokimo tai daugiau gautusi parodija nei tobulinimo procesas, bet....neturint pavyzdžio, nežinant savo siekiamybės juk galima lengvai užsirutulioti savo blogajame ego, kai tavo supratimas tampa idialiuoju "aš" ir jis yra tavo supratimu absoliučiai tobukas, taip prarandamas kritinis mąstymas, gal tiksliau kritinis savojo "aš" vertinimas, kad žmogų sustabdo nuo žengimo tolyn, atba kai sako Urantijos knygoje "aukštyn į vidų". Kai pavyzdys tampa vieninteliu.....na su žmogiškuoju pavysdžiu sutikčiau, nes iš tam tirų žmonių galima puikiai mokintis tam tikrų savybių, bet ne visumos. Dėl Dieviškojo pavyzdžio norėčiau prieštarauti. Dievisškas pavyzdys yra realiai iki galo mums nepasirekiamas, todėl čia negresia suabsoliutinimo ir kažko mėgžiojimo, tai tobulas pavyzdys, kuris visada suteiks progos tobulėjimui. Žinoma manau kad neprotinga būtų užsibrėžti tapti tokiu kaip Kristus, bet kiekvieną dieną stengtis panašėti į jį manau kad protinga. Vėl.....ne visi turi genėjimą suvokti priežasties pasekmės dėsnį ir aklai stengiantis pamėgdžioti kad ir Kristų, labai greitai gali nusivilti rezultatais, nes dažnai tikintis kažko naudingo apčiuopiamai žmogus pakliūna į aklavietą, juk taip stengėsi, o rezultate tik tapo vienišesnis o gal ir skurdesnis. gal ir teisus a.k. jei bus daroma net patys gražiausi dalykai be sveikos nuovokos, jie gali atnešti destrukciją,
VaidasVDS: Tik dieviškas pavyzdys yra vienintelis, tinkamas mokymuisi. Nors tam a k ir labai nepatinka citatos , aš pacituosiu Bet nedarykite klaidos: Kristus Mykolas, nors iš tikrųjų buvo dualios kilmės būtybė, bet nebuvo dviguba asmenybė. Jis nebuvo Dievas, susivienijęs su žmogumi, bet, vietoje šito, jis buvo Dievas, įsikūnijęs žmoguje. Ir visą laiką jis buvo kaip tik tokia sujungta būtybė. Vienintelis besivystantis faktorius tokiame nesuprantamame ryšyje buvo (žmogiškojo proto) besivystantis savimoningas šito fakto, jog yra Dievas ir žmogus, suvokimas ir pripažinimas. Kristus Mykolas netapo Dievu palaipsniui. Dievas netapo, Jėzaus žemiškajame gyvenime kažkuriuo gyvybiškai svarbiu momentu, žmogumi. Jėzus buvo Dievas ir žmogus – visada ir visiems laikams. O štai sekti žmonėmis, ypač piktais, kerštingais ir nuolat viskuo nepatenkintais, tai jau tikras absurdas. Todėl geriau mokytis iš dieviško pavyzdžio Šita pačia proga Mokytojas šiai grupei kalbėjo apie pageidavimą turėti gerai subalansuotą charakterį. Jis sutiko su tuo, jog didžioji dauguma žmonių turi atsiduoti tam, kad įsisavintų kokią nors profesiją, tačiau jis smerkė bet kokią tendenciją į per didelę specializaciją, į tai, kad žmonės būtų siauro mąstymo ir riboti gyvenimo veikloje. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, jog bet kokia dorybė, jeigu ji pasiekia kraštutinumą, gali virsti yda. Jėzus visada skelbė savikontrolę ir mokė nuoseklumo – proporcingo gyvenimo problemų suderinimo. Jis nurodė, jog per didelė užuojauta ir gailėjimas gali degeneruoti į rimtą emocinį nestabilumą; jog entuziazmas gali peraugti į fanatizmą. Jis aptarė tai, kaip vieno iš buvusių jo bičiulių vaizduotė jį nuvedė į įsivaizduojamus ir nepraktiškus užsiėmimus. Tuo pačiu metu jis perspėjo juos, jog dėl per daug konservatyvaus vidutiniškumo kyla nuobodybės pavojus. Ir tada Jėzus aptarė drąsos ir įtikėjimo pavojus, kaip kartais nemąstančias sielas jie nuveda į nutrūktgalviškumą ir perdėtą pasitikėjimą savimi. Jis taip pat parodė, kaip išmintingumas ir įžvalgumas, kada nueina per toli, veda į bailumą ir nesėkmę. Jis liepė savo klausytojams siekti savitumo, tuo pačiu metu stengiantis išvengti bet kokio polinkio į ekscentriškumą. Jis ragino rodyti užuojautą be sentimentalumo, pamaldumą be apsimestinio religingumo. Jis mokė gilios pagarbos, kuri būtų laisva nuo baimės ir prietarų.
Jolanta: Ar galima būtų dar ką pridėti prie šitų pacituotų žodžių. Bet visa tai neateina žmogui savaime, tai tik mano nuomonė, bet manau, kad žmogus labai dažnai balansuoja tarp dviejų kraštutinumų ir reikia didelės išminties, valios ir proto, kad galėtum save subalansuoti taip kaip moko Kristus.
Jolanta: Šiandien diskutavau su vienu žmogumi kuris prieš kelis metus iš kito žmogaus girdėjo apie Urantijos knygą ir vės sulaukiau gana kategoriško vertinimo, "kvailiai, sektų aukos ir t.t.) Visai neseniai, kai perskaičiau Urantijos knygą galvojau, wow kaip faina, kokia informacija, juk žmogui tereikia ją perskaityti ir viskas taps aišku....dabar supratau kad buvau naivi gana. Urantijos knyga neduos išminties, ji nieko neduos jei žmogus nebus tam parengęs savo proto, savo mastymo. O pirminis atmetimas gali būti ir lemiamas. Bet kaip padėti žmogui kuris neturi giluminio matymo, kaip padėti jam susivokti, kad gali būti ir kitas, dvasinis pasaulis, bet to kurį jie mato aplinkui ir gali pačiupinėti. Galima palikti kiekvieną savo likimo valiai, bet ar gerai taip, ar gerai nebandyti ištraukti kitų į šviesą, o jei bandyti tai kaip. labai daug klausimų kilo ir nė vieno atsakymo.
VaidasVDS: Jolanta, ne tu pirma keli tokį klausimą. Atsakymas yra labai sudėtingas, o kartu ir gana paprastas. Asmeniškai tau reikia gyventi savo naują gyvenimą. Kada kiti pamatys kaip keičiasi tavo charakterio bruožai, sveikata, laimė, tuomet jie patys panorės (gal) išbandyti tavo gyvenimo laimės receptą. Bet tai labai ilgas procesas, nes tu visų pirma keiti savo vidų, o savo vidų tik pati gerai ir žinai, kiti tik gali nujausti. O sudėtingas yra dėl to, kad visada yra labai realus pavojus užsinorėti ką nors keisti staiga, tuomet tu gali išgąsdinti aplinkinius. Tik labai išmintingi žmonės gali daryti kokias nors rimtesnes permainas. Todėl aš pavyzdžiui daug daugiau vilčių dedu ne į tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu žmonės užsimanys pasidaryti dvasingi, rinktis tiesą, meilę ir realų Dievo ieškojimą. Aš viltis dedu į laiką ir į mokslą. Kažkada galvojau: na kam ta Urantijos Knyga prirašė apie visokius atstumus, laikotarpius, kai kurias mokslines teorijas, jei joje svarbiausios yra dvasinės mintys ir nuostatos. Ir iš tiesų praėjus daugiau kaip pusei amžiaus labai nemažai mokslinių pasiekimų arba patvirtino Urantijos Knygos tiesas arba šiuo metu kelia hipotezes dėl Urantijos Knygos mokslinių tiesų teisingumo. Jei taip būtų su Biblija, tai būtų sukurta šimtai visokių dokumentinių filmų ir analitinių laidų, bet Urantijos Knygą pasaulis vis dar labai ignoruoja. Bet tikiu ateis toks laikas, kad jis negalės jos ignoruoti. Todėl bent aš manau, kad pagrindinis bent mano gyvenimo tikslas yra platinti žinią apie Urantijos Knygą ir stengtis gyventi gyvenimą pagal šios Knygos išmintį. Urantijos Knyga dar tik pradeda savo kelionę. Pagal apreiškėjus ji įsitvirtins per maždaug tūkstantį metų, o pradės įsitvirtinimą per 50-75 nuo jos paskelbimo (1955). Mes esame vieni iš pirmųjų ir mums be abejo yra kur kas sunkiau, negu vėlesnėms kartoms. Bet sunkumai tik užgrūdina charakterį...
Jolanta: Taip Vaidai, per tą trumpą laiką, kuris praėjo po pirmo karto kai perkaičiau Urantijos knygą (baiginėju pirmą dalį antrą kartą perskaityti) patyrimų gana daug buvo, pirmas toks patyrimas kai kardinaliai atmetė šią knygą mano brolis, toliau kalbant su žmonėmis vėl kiti patyrimai, iš kartą truputi buvau šokiruota, atrodo juk ši knyga fantastiškos žinios, o žmonės taip priešinasi jai (tačiau man reikia prisiminti save prieš kelis metus ir viskas aišku pasidao ), todėl kaip ir tu rašei pagalvojau, kad svarbu gyventi tuo kuo tiki, toliau jau pagal aplinkybes, jei klauia atsakai į klausimą. jei užsimena kažką į tą temą kalbi, bet pati savo iniciatyva nelieti šio klausimo. Plius domėjimasis žmonių augimu ir psichologiniais žmonių skirtumais padėjo suvokti, kad didelė žmonių dauguma niekada nepatikės tuo to negali pačiupinėti ar kitaip moksliškai įrodyti. Bet......prieš pora dienų Urantijos knygoje perskaičiau, kas visoje kelionėje iki Tėvo mes būname vienu metu ir mokiniai ir mokytojai, nelaikoma kad kažko išmokome kol tų žinių neišmokiname kažko kito. Ir susimasčiau juk taip ir yra, tiksliau turi būti, augame mokydamiesi iš kažko, ir auginame kažką mokydami, juk viskas yra procese ir sustojimas tai tolygu degredacijai, o nenoras dalintis savanaudiškumui. Tik manau kad viskas gaunasi natūraliai, atsiranda žmogus kuris klausia, atsiranda situacija kurioje tu gali veikti pagal savo žinias ir suvokimą, nieko nereikia daryti dirbtinai.
VaidasVDS: Įdedu pamąstymui kelias citatas ir nuorodą: http://urantia.ru/author_other/02.asp Âû äîëæíû íàó÷èòüñÿ òåðïåíèþ. Âû èìååòå äåëî ñ îòêðîâåíèåì èñòèíû, êîòîðîå ÿâëÿåòñÿ ÷àñòüþ åñòåñòâåííîé ýâîëþöèè ðåëèãèè â ýòîì ìèðå. Ñëèøêîì áûñòðûé ðîñò áûë áû ñàìîóáèéñòâåííûì. Êíèãà äàåòñÿ òåì, êòî ãîòîâ ê íåé çàäîëãî äî íàñòóïëåíèÿ âðåìåíè åå îáùåìèðîâîé ìèññèè. Íåîáõîäèìî ñîçäàòü òûñÿ÷è ó÷åáíûõ ãðóïï, è êíèãà äîëæíà áûòü ïåðåâåäåíà íà ìíîãèå ÿçûêè. Òàê îíà áóäåò ãîòîâà óòåøàòü è ïðîñâåùàòü ëþäåé, ãîâîðÿùèõ íà ìíîãèõ ÿçûêàõ, êîãäà, íàêîíåö, áóäåò îäåðæàíà ïîáåäà â áîþ çà ñâîáîäó ÷åëîâåêà è ìèð ñíîâà ñòàíåò áëàãîïîëó÷íûì ìåñòîì äëÿ ðåëèãèè Èèñóñà è ñâîáîäû ëþäåé. Çà 1900 ëåò íå âîçíèêàëî íè÷åãî, ÷òî ìîæåò ïðèâåñòè ê òàêîìó æå ñìÿòåíèþ è òàêîé æå áîðüáå çà âëàñòü, êàê âàøà îðãàíèçàöèÿ, è òîëüêî îðãàíèçàöèÿ ñïîñîáíà ðàññòðîèòü ïëàíû äðóãîé îðãàíèçàöèè â íûíåøíþþ ýïîõó». Èì áûëî ñêàçàíî, ÷òî îíè ñòîëêíóòñÿ «ñî ìíîãèìè ñòðàííûìè «èçìàìè» è ýêñöåíòðè÷íûìè ãðóïïàìè, êîòîðûå áóäóò ïûòàòüñÿ àññîöèèðîâàòüñÿ ñ Êíèãîé Óðàíòèè è åå øèðîêèì âëèÿíèåì. Íàèáîëåå òðóäíûì èñïûòàíèåì ñòàíåò äëÿ âàñ îáùåíèå ñ òàêèìè ãðóïïàìè, êîòîðûå áóäóò ãðîìîãëàñíî çàÿâëÿòü î ñâîåé âåðå â ó÷åíèÿ êíèãè è óïîðíî ïûòàòüñÿ ïðèñîåäèíèòüñÿ ê äâèæåíèþ. Ïîòðåáóåòñÿ îãðîìíàÿ ìóäðîñòü, ÷òîáû îãðàäèòü ñåáÿ îò îòâëåêàþùåãî è ïàãóáíîãî âëèÿíèÿ ýòèõ ðàçíîîáðàçíûõ ãðóïï è íå ìåíåå îòâëåêàþùèõ è ñáèâàþùèõ ñ òîëêó èíäèâèäóóìîâ – êàê áëàãîæåëàòåëüíûõ, òàê è çëîíàìåðåííûõ, – êîòîðûå áóäóò äåëàòü âñå, ÷òîáû ïðèìêíóòü ê äåéñòâèòåëüíûì ñòîðîííèêàì óðàíòèéñêîãî äâèæåíèÿ. Âàñ áóäóò âûñìåèâàòü íàäìåííûå ó÷åíûå, à íåêîòîðûå äàæå îáâèíÿò âàñ â òàéíîì ñãîâîðå è ìîøåííè÷åñòâå. Äåéñòâóþùèå èç ëó÷øèõ ïîáóæäåíèé ðåëèãèîçíûå ëþäè ïðîêëÿíóò âàñ êàê âðàãîâ õðèñòèàíñêîé ðåëèãèè è îáâèíÿò âàñ â êëåâåòå íà ñàìîãî Õðèñòà. Òûñÿ÷è äóõîâíî èçãîëîäàâøèõñÿ äóø áóäóò áëàãîäàðèòü âàñ çà òó âåñòü, êîòîðóþ âû ïðèíåñåòå èì, è òûñÿ÷è äðóãèõ ïðåäàäóò âàñ ïðîêëÿòèþ çà òî, ÷òî âû ïîòðåâîæèòå èõ òåîëîãè÷åñêîå ñàìîäîâîëüñòâî.
VaidasVDS: Įdėsiu ir nuorodas anglų kalba: http://www.ubhistory.org/Documents/HC19920101_KuliekeM_23.pdf - 26, 27 psl. "You must learn to possess your souls in patience. You are in association with a revelation of truth which is a part of the natural evolution of religion on this world. Over-rapid growth would be suicidal. The book is being given to those who are ready for it long before the day of its world-wide mission. Thousands of study groups must be brought into existence and the book must be translated into many tongues. Thus will the book be in readiness to comfort and enlighten the peoples of many languages when the battle for man's liberty is finally won and the world is once more made safe for the religion of Jesus and the freedom of mankind." They were told they would encounter "many strange isms and queer groups which will seek to attach themselves to The Urantia Book and its far-flung influence. Your most trying experiences will be with such groups who so loudly acclaim their belief in the teachings of the book and who will so persistently seek to attach themselves to the movement. Great wisdom will be required to guard against the distracting and distorting influence of these multifarious groups and from equally distracting and disturbing individuals, some well intentioned and some sinister, who will strive to become part of the authentic constituency of the Urantia movement. "Supercilious scientists will ridicule you and some may even charge you with collusion and fraud. Well-meaning religionists will condemn you as enemies of the Christian religion and accuse you of defaming Christ himself." "Thousands of spiritually hungry souls will bless you for the message you bring, and thousands of others will condemn you for disturbing their theologic complacence."
Rantulija: Jolantą galima,tik sveikinti. Manę domina įvairios ir įvairių žmonių dvasinės paieškos ir su tuo procesu susįjusios patirtys. Aš asmeniškai,ten kur yra nelabai man suprantama,ten, kur neturiu asmeninės patirties, jau senokai išmokau pati sau pasakyti:"Dieve Tėve visus tuos neaiškumus palieku Tavo Valiai Šventai;Tu vienintelis žinai,kada tas aiškumas ateis į mano širdį". Mielas Vaidai VDS. Manau,kad vis del to, tu su manimi sutiksi,kad iš tu, dabar plačiai paplitusių begalės Dvasinių Mokytojų ir jų nuoširdžių dvasinių Mokymų,tikrai nemažai galima sau naudingo pasiįmti;pasiįmti tai, kas atitinką kiekvieno dabartinį dvasinį imlumą;kas naudinga dabartiniam laikmečiui. Urantijos Knyga-visų knygų KNYGA;kad daugelis dvasiškai alkanų ir ištroškusių sielų atras atgaivą prie šito ŠALTINIO-net neabejoju. Na,o jeigu,kas nors jaučiasi labiau dvasiškai pažengęs, tokiems pasakyčiau:-GEROS KLOTIES;net nebandydama vertinti,pasiįmdama iš jų Mokymų tai,kas atitinka mano dabartiniam dvasiniam stoviui.Tai suvokiau-neperseniausiai. Mano Minties Derintojas mano galvelėje- tikrai viską surikiuos į savo vietas;tai tik laiko klausimas. Tokie būtų dabartiniai mano pamąstymai. Tai tiek. Visiems gero vakaro. Su meile, Irena
VaidasVDS: Irena, jei kalbi apie Algimantą, tai geriausia, ką jis sako, tai ne per jo gaunamus mokymus, o tuomet kai jis sako, atsakinėdamas į kitų klausimus - kartais tikrai įdomiai pasisako, o kartais - neaišku kokius šaltinius buvo skaitęs. O jo gaunamuose mokymuose tai ten beveik tas pats per tą patį, su didele mistinio svaigimo doze, kuri yra graži, kaip popsas muzikoje. Labai negražiai Andrejus Ivanovas apie KJV pasisakė, net cituoti nenoriu... O mes visi galime pabūti mokytojais tose srityse, kuriose mes dirbame, studijuojame, tobulinamės ir visa tai deriname su mūsų dvasinėmis studijomis, o kitose srityse pasimokyti iš kitų, aišku jei jie savo veiklą taip pat derina su dvasinėmis studijomis...
Jolanta: Ką reiškia KLV? Kekvienas renkasi savo mokytojus, mokymo programą ir mokinius. Nėra taisyklės kaip turi būti, tai tikrai faktas. Kaip vakar vienam iš mūsų sakiau, kad mūsų tikslas yra kelionė ..... ir prilaikykime vieni kitus joje, pakelkime kai pargriūname, prilaikykime kai paslystame ir nebūtinai turime žingsniuoti vienodais žingsniais, vieni gal būt pasšokinėdami eina, kiti vos koją už kojos vilkadmi, bet abieji laimi. Sužlugdyti žmogų galima greitai, bet pakelti kai jam suku......paduoti ranką atsirėmimui, štai kaip aš suprantu seserystės ir brolystės tikslą.
Rantulija: Ir vis del to, aš ir toliau manysiu,kad tu,mielas Vaidai, esi geros širdies. Aš taip pat skaičiau Ivanovo atsiliepimus. Nieko tokio;jis taip pat turi teisę į asmeninę nuomonę. Gal pačiam "mažiausiam" Dievo Tėvo-Trejybės vaikui Žodžiai toje knygoje suvirpins kurią nors,tokio mažutėlio, sielos stygą. Brolį mielas,aš tikrai matau ir suvokiu,kartais, daugiau negu pasakau. Algimantas taip pat yra augimo procese. Bėja taip,kaip ir mes visi. Iš tiesų, tai nuostabus,pasitenkinimą teikiantis, procesas. Visiems linkiu ramios nakties. Su meile, Irena.
Jolanta: Iššifravau...KJV (Kalbu Jums Vėl), man ši knyga patiko, va "Alimirkos Amžinybės" kol kas negaliu skaityti, gal ir negalėsiu. Bet yra kas skaito ir patinka jiems, gal randa kažką artimo sielai. Viena žinau kiek man kas patiktų ar nepatiktų yra žmonių kuriems Algimanto mokymai labai reikalingi, bandžiau įsivaizduoti kokią alternatyvą jie galėtų turėti be Algimanto mokymų ir nesuradau. Tai nėra kažkas nepakeičiama, bet tam tikrame tarpsnyje, žmogui reikia tokio mokymo, klausimas tik tame kiek jis aklai viską priima o kiek įjungia ir savo smegenis ir kritinį mastymą, kiek pažodžiui viską atkartoja, o kiek viską lygina su Urantijos knyga ir Kristaus gyvenimu. Bet atimti Algimanto mokymus iš kai kurių žmonių togygu kaip iš aklojo atimti lazdą.
emipetras: Nežinau , gal aš ką nors neteisingai suprantu , tačiau man atrodo , kad forumo Nr1 Mokytojas yra užsiciklinęs ant psichinio kaifo pagavimo . Bent jau to moko , kad per proto atsivėrimą ateis meilės virpesiai . Tikriausiai tame yra tiesa , jeigu visą žmogišką sąmonę suprasti tik kaip malonių ar nemalonių virpesių grandinę , tačiau jeigu sąmonę jausti kaip proto minčių , jausmų ir kūrybinių darbų visumą , tai garbinimo ar maldos metu , suvirpantys mūsų fiziniame kūne džiaugsmo virpesiai yra tik mažoji dvasinio kalno dalis , kuris iš tiesų yra užauginamas per sąmoningą kūrybinę dvasinę mintį , per kūrybinį dvasinį altruizmą , pasauliui , per žmogiškųjų susibroliavusių sielų , fizinio gyvenimo aspekto keitimą į kolektyvinę dvasinę brolystę . Tai gi šiame mano žmogiškosios dvasios ir sielos kūrybiniame kelyje - kūno lastelių virpesių grandinei lieka antraeilis uždavinys . Ar man jau taip svarbu , kaip mano kūrybinio darbo akte , kūrybinio materijos pažinimo ir apvaldymo akte , kūrybinio dvasinio sielų bendravimo akte - ar man jau taip svarbu mano kūno virpesių amplitudė ? manau , kad šiame dvasinio pažinimo kelyje yra daug svarbiau troškimas , noras pažinti dieviškąją dvasią , kuri apsigyveno , kaip mano , taip ir visų kitų žmonių protuose . Šiame , taip jau intensyviai propoguojamame ( forumas Nr.1 ) maldų ir garbinimų kelyje , manau , kad svarbiausias aspektas turėtų kristi į mūsų asmeninį santykį su Dievu , su dieviškuoju minčių DERINTOJU , kaip svarbiausiu amžinojo gyvenimo ir amžinojo išlikimo GARANTU . Tik nuolatiniame kūrybiniame santykyje su savo dieviškąją dvasia , su savo sąmonės šviesių minčių siela , mes kiekvienas , iš tiesų , augsime toje dieviškoje ŠVIESOJE ir MEILĖJE , kurią dovanoja , kiekvieną sekundę , kiekvieną šio gyvenimo mirksnį - dovanoja mums , mūsų dangiškasis TĖVAS . O per tai , neturėtume pamiršti ir milžiniško darbo Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasios ir tuo pačiu Visatos Motinos Dvasios - Šventosios Dvasios . Šių visų dieviškųjų Dvasių poveikio visuma mūsų protuose turi surasti , sukurti , pačią gražiausią dvasinę mintį , pačią gražiausią ir išmintingiausią kosminę įžvalgą , pačią išmintingiausią planetinio gyvenimo doktriną ir patį sveikiausią gyvenimo būdą . Mes turime išmokti imti ir naudoti Dievo Tėvo meilę . Mes ją turime išmokti imti ir naudoti šią meilę , savo visų kūrybinių minčių džiaugsme . Tik per tokį harmoningą minčių gyvenimą , per harmoningą mūsų fizinių kūnų ir sielų gyvenimą , aš matau prasmę ir tikslą garbinimo džiaugsmo išliejimo Dieviškajai Dvasiai , mūsų visų dangiškajam Dievui Tėvui , o ne vien tik gaudyti kaifą , psichinį kaifą , bažnyčiose ar šventovėse , kaip tariamai žmogaus ir Dievo susiliejimo aktą maldoje ar garbinime . Taip tas garbinimo kaifas tegu ateina , gali ir būti , bet tik tada , kai yra atliktas kūrybinis aktas savo proto ir minčių viduje , per dvasinį dialogą su visomis , mūsų asmenybę , supančiomis ir globojančiomis Dvasiomis ir su šio pasaulio draugystės ir brolystės dvasia .
Jolanta: Mielas broli dvasioje Emili. vienoje vietoje tu neigi virpesius kaip antraeilius, kitoje keli kaip svarbiausią dalyką.....juk Dieviškoji meilė it sukelia tuos virpesius, tai ir yra Dieviškos Šviesos ir meilės fizinis pasireiškimas. kada žodis tampa gyvu patyrimu, ne tik proto išraiška. Ką reiškia tie virpesiai, kada protas, kūnas ir širdis pasijungia vientisam garbinimui, neišskiriant nieko, tada atsiranda toks pojūtis lyg tavo energija susijungtų su kosmine energija ir cirlukiuotų, atsiranda visuotinas meilės jausmas, tokioje būsenoje žmogus negali elgtis kitaip, kaip tik pagal Dieviškaja valią, čia savanaudiškumui nėra vietos kur pasireikšti ir.... kai tik atsiranda egoistinės mintys, norai, kartais gyvulinio proto padiktuoti veikmai, bent man pajusti tą energiją tampa beprotiškai sunku, tai ir vadinu žemais virpesiais, lyg kažkas bloguotų kanalus,tu bandai mintimis, protu pasiekti tą būseną bet nesigauna. Tu karoji žodžius, kad Dieviškoji Šviesa ir Meilė yra tau svarbiausia, bet tai ir lieka tik žodžiai, be jokio patyrimo. Iš savo patirties kalbu ir tik apie save. Neatskiriama yra kasdienis gyvenimas ir Meilė Dievui, negalima sakyti, kad realybė tokia todėl turiu joje gyventi (na sakyti gal ir viską galima), tačiau save skriaudžiame tada (aš skriaudžiu). Ta iir yra ta didžioji kova, kad neįsileisti tų žemų virpsių kurie blokuoja aukštus ir atima tą nuostabų patyrimą, kurioje žmogus pats savaime tampa pasakiškai laimingu ir artimu Dieviškai samonei. mano patyrimai labai svyruoja, tačiau kartą pajutęs tuos pojūčius tu nebegali be jų gyventi, be jų tampi beprasmiškai tusčias, ir praradus stengiesi vėl juos atkurti, atkūrus po kurio laiko vėl užsirutulioji savo mintyse ir žemiškuose rūpesčiuose ir vėl prarndi.......gal kitiems lengviau, kalbu tik iš savo patyrimo, tačiau visu blaiviu protu suvokiu, kad tik nuo manęs priklauso kiek tas Dangiškas pojūtis ilgai manyje gyvena tam tikrais tarpsniais. Nieko nepadarysi, dualios kilmės mirtingiesiems tokia dalia suvokus savo duslumą kreipti save pasirinkta linkme. Man nebaisu kai nusiritu į žemų virpesių bedugnę, nes jau patyrimu suvokiu kas tai yra ir kodėl taip atsitiko, ir tuo pačiu pradedu save kreipti taip kad atstatyčiau, juk tai ir yra mokykla, tai ir yra mūsų evoliucija. Tikrai tvirtai sakau PALAIMINTAS ŽMOGUS GYVENENTIS AUKŠTUOSE VIRPESIUOSE, nes jo samonė tokioje būsenoje pati krypsta tik link Šviesos ir Meilės, pažinimui jis neturi dvejonių ir abejonių, kelias būna tiesus. Man tai pasitaiko tik kartėmis, jei kažkas gali tokioje būsenoje pastoviai gyventi, jam pasisekė. Bet ir visi kiti pažinimo variantai tur būt galimi, tik kiek aš suprantu jie sunkesni, nes neturi aiškaus katalizatoriaus kuris parodytų jei nukrypstama ne ten.
VaidasVDS: Aš išversiu, nes matyt ne visi supranta (skliausteliuose mano intarpai): Jiems (priimantiems Apreiškimą) buvo pasakyta, kad jie susidurs su daugeliu keistų „izmų“ ir su ekscentriškomis grupėmis, kurios bandysis asocijuotis su Urantijos Knyga ir jos plačia įtaka. Labiausiai sunkiu išbandymu jums bus bendravimas su tokiomis grupėmis, kurios garsiai šauks apie savo tikėjimą į Knygos mokymus (prisiminkite – „jūs negalėsite pateikti pas JĖZŲ niekaip kitaip, kaip tik per MANO MOKYMUS“, „Dėl to, ką jums sakau, tą SAKAU ŽINODAMAS IR TURĖDAMAS TĖVO IR JĖZAUS SUTEIKTUS ĮGALIOJIMUS JUMS SAKYTI IR JUS MOKYTI“) ir įnirtingai bandys prisijungti prie šio judėjimo. Bus reikalinga milžiniška išmintis, kad save atriboti nuo nukreipiančios ir pražūtingos įtakos šių įvairių grupių ir ne mažiau nukreipiančių ir išmušančių iš vėžių individų – kaip gero linkinčių, taip ir blogo linkinčių, kurie darys viską, kad prisijungtų prie tikrų urantiško judėjimo dalyvių. Aš prisimenu, kuomet buvau labai naivus ir pasitikėjau Algimantu, kai jis ištrynė mano sukurtą temą kartu su kai kuriomis beveik beprasmėmis temomis savo "didžiųjų trynimų" pradžioje, bandžiau kažkaip jį pateisinti, kol pats netapau nuolat trinamas; kai bandžiau susirašinėti su Algimantu elektroniniu paštu, tačiau vis tiek nejutau jokio noro suprasti. Tuo metu beveik idiotiškai galvojau, na žmogus gal tikrai turi ryšį net su pačia Trejybe, tai ji patars jam, kad aš tikrai nuoširdžiai su juo bendrauju ir mano norai yra tik patys geriausi. Labiausiai sunku buvo, kai mane užblokavo pirmą kartą. Man buvo beveik šokas. Nors veikė ir šis forumas, bet aš į jį žiūrėjau su tam tikru nepasitikėjimu ir į jį atėjau tik gal po kelių mėnesių. Bet Uranijos Knygoje yra viena neginčijama tiesa - Puikybė būna prieš nuopolį. Tas forumas beveik visiškai prarado brolystės paieškos dvasią. Ten gerbiama tik viena "Didžiojo Autoriteto" nuomonė ir pseudomokymai. Niekur nepabėgsime nuo kitos tiesos Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Dabar religija susiduria su mokslinių protų ir materialistinių polinkių naujo amžiaus iššūkiu. Šitoje gigantiškoje kovoje tarp to, kas yra pasaulietiška ir kas yra dvasiška, galų gale triumfuos Jėzaus religija. Ne kokio nors Algimanto, ar labai skambi "Rojaus Trejybės", ar dar kokio nors autoriteto ar pranašo, bet tikroji Jėzaus religija. Ir kokiu apsvaigusiu savanaudžiu reikia būti, kad norėtum, kad per tave tekėtų "visuotinis meilės jausmas", kai tuo tarpu pasaulyje tiek daug neteisybės, vargo, apgaulės, savanaudiškumo, bedvasiškumo, o žmonių brolystė yra tiesiog išjuokiama. To norėti gali tik visiškai apsvaigęs sektantas, nes tuo metu, kol per vieną ar grupelę keistuolių tekės "visuotinis meilės jausmas", kiti juk privalės gyventi tą natūralų evoliucinį gyvenimą, kuris vis tik eis link brolystės, tik ne taip greitai kaip iliuzijose paskendęs sektantiškas mąstymas...
emipetras: Taip ir maniau , kad ne visi supras ką aš čia parašiau : ,,Šių visų dieviškųjų Dvasių poveikio visuma mūsų protuose turi surasti , sukurti , pačią gražiausią dvasinę mintį , pačią gražiausią ir išmintingiausią kosminę įžvalgą , pačią išmintingiausią planetinio gyvenimo doktriną ir patį sveikiausią gyvenimo būdą . Mes turime išmokti imti ir naudoti Dievo Tėvo meilę . Mes ją turime išmokti imti ir naudoti šią meilę , savo visų kūrybinių minčių džiaugsme . Tik per tokį harmoningą minčių gyvenimą , per harmoningą mūsų fizinių kūnų ir sielų gyvenimą , aš matau prasmę ir tikslą garbinimo džiaugsmo išliejimo Dieviškajai Dvasiai , mūsų visų dangiškajam Dievui Tėvui , o ne vien tik gaudyti kaifą , psichinį kaifą , bažnyčiose ar šventovėse , kaip tariamai žmogaus ir Dievo susiliejimo aktą maldoje ar garbinime . ,, JOLANTĖLE , aš turėjau omenyje , kad kuo daugiau norisi garbinti dievybes , tuo daugiau reikia vystyti savo kasdieninio gyvenimo kūrybą . Reikia mokytis dvasinių galių panaudojimo net geriant vandenį . Reikia mokytis dvasinių galių , Dievo Tėvo MEILĖS galių panaudojimo pasaulyje , tame pasaulyje , kuriame konkrečiai gyvename per brolystės dvasią . Reikia mokytis suprasti kaip Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasią , taip ir Visatos Motinos Dvasią . Juk jie mūsų KŪRĖJAI . Be šių Dvasių veikimo , net Dievo Tėvo Dvasia negalėtų mumyse gyventi . Rojaus Trejybės Dvasia , į kurią Algimantas taip sukoncentravo savo visą mokymą , gali būti šiandiena mūsų sąmonei tik kaip siekiamybė , kuri realiai kiekvienai žmogiškai sielai-dvasiai išsiskleis visame pažinime , tik nuo Havonos Visatos viso dvasinio pasaulio pažinimo . Todėl šiandiena Algimanto nustūmimas į dvasinio pažinimo užribį tokiu DVASIŲ kaip : Jėzaus Kristaus Tiesos Dvasia , kaip Visatos Motinos Dvasia - Šventoji Dvasia , kaip planetos PRINCO Dvasia , arba kaip Angelo Sargo dvasia . Ir dar daugybė kitų dvasinių asmenybių , kurios kasdieną sukūriuoja apie kiekvieną žmogų , kaip pagalbininkės iš dangiškų pasaulių . Todėl užmerkti akis ir nematyti šio pasaulio realybės , šių dangiškųjų Dvasių , o akcentuoti visą savo tik menamą pažinimą į Amžinąjį Rojų , kaip Trejybės Dievybių ŠALTINĮ , kurį tik tolimoje amžinybėje galėsime pažinti , kai šį mūsų siela - dvasia bus jau sukaupusi milijonų metų dvasinio mokymo patyrimą , ne čia Žemėje , bet kosminės Visatos morontiniuose Pasauliuose , tai šiandiena , mano manymu tokia akcentuotė , yra vaikiška ir naivi . Tarp kitko , žmonės gali Rojų kurti jau ir čia , šioje Žemėje . Tam tikslui reikia skirti visas žmogiškąsias pastangas , ir visas proto galias - kiekvienas pagal savo išgales ir pagal savo sąmonės sugebėjimus . MinčiŲ kūryba , vizualizacija įvykių ir procesų , vardan visos planetos harmonijos ir protų vienybės , turi įgauti kuo platesnį mąstą , Rojaus , žemiškojo Rojaus , vizijai priartinti . SVARBIAUSIA ką šiandieną turėtume vystyti kiekvienas , tai savęs pažinimą , savo psichikos pažinimą , savo proto pažinimą , savo fizinio kūno galių pažinimą , savo Dieviškos Dvasios pažinimą . Tuo pačiu neturėtume išleisti iš akiračio mūsų visų , kaip visos žmonijos susiderinimo , visos šios civilizacijos brolystės dvasios stiprinimo ir kuo geresnių bendravimo būdų suradimo . Reikia mokytis eiti į savo vidinius dvasinius kūrybinius aktus per visas Dieviškąsias Dvasias - kaip jau sakiau : ir per TIESOS DVASIĄ , ir per ŠVENTAJĄ DVASIĄ , ir per VISUOTINO TĖVO DVASIĄ . Rojaus Trejybė , kas to geidžia , prie Visuotino Dievo TĖVO garbinimo , aišku , kad gali būti garbinimo objektas , bet ne kasdieninių problemų sprendimo įrankis . PASAULIS , tuo labiau dvasinis , yra šimtus kartų labiau sudėtingesnis , negu mano Algimantas . Aš tai tikrai taip nemanau , nes man labai svarbu kiekviena dvasia , kuri yra šalia manęs , nes jos visos yra Rojaus Trejybės pasiuntinės ir įgaliotos spręsti visas ir šio , ir ano pasaulio problemas , todėl jos tikrai labai liūdi , kai žmonės į jas nekreipia jokio dėmesio . Vaidai VDS AČIŪ , tu mane supratai ir aš tavo citatas priskyriau prie mano rašinėlio geresnio paaiškinimo . Taigi visiems AČIŪ . Linkiu gerų ir drąsių minčių .
Jolanta: Taip Emili, visiškai sutinku su tavimi, tačiau ......stebiu šventovėje esančius žmones ir galvoju......nors pati priimu tik dalimę pasakytą išminį, tai kas man atrodo teisinga ir tikra ir nesureikšminu visumos, tačiau iš lankančių šventovę žmonių, pamaniau, atimk Algimanto mokymus ir kas gausis......ir pamačiau savo vaizduotėje sumaištį, pasimetimą, blaškymasi. Vienas dalykas mano manymu Algimanto mokymose yra tikras, tai asmeninis ryšys....tai žmogaus ir Tėvo ryšys (gali sakyti trejybė ar dar kas nors bet tas pats gaunasi), ir tai galinga jėga, atimk iš tenai esančių tikėjimą tuo asmeniniu ryšiu.....manau bus blogai, kad ir kaip daug kam nepritarčiau, daug nuo ko atsiribočiau, tačiau yra kam šie mokymai būtini, va kad truputį išugdyti žmonėse kritinį mastymą, kad suvoktų jog tai tik mokytojas, paprastas žmogus kurio samonė gali pažvelgti giliau, jo žodis gali būti svarbus, bet ne svarbesnis už Urantijos knygos ar Kristaus mokymo žodį ar gyvenimo pavyzdį. Kaip ten rašoma Urantijos knygoje, šalia tikėjimo Dievu ir garbinimo žmogus turi pajungti savi protą (kritinį mastymą) ir moralę. Tai va, Algimantas mokina garbinimo ir asmeninio ryšio, o kritinį mastymą žmogus turi įjungti pats, ir pajungti kartu moralę. Buvo laikas kai galvojau kad nėra ko eiti į Šventovę, kalba nesamones ir tiek, bet čia jau mano arogancija sužaidė, nepatiko kažkas, na nepatiko, o kas čia tokio, juk ir neturi visks patikti, niekas juk neruošia pamokslų skirtų man, plius niekas neliepia viskuo tikėti kas sakoma, pasiimi tai ko reikia, ir nebandai savęs parodyti. Manau realiai kad šie mokymai neišplis, bet gal būt jų įtakoje kas nors iš Urantų pradės kitus mokymus, taip pat mokančius "Gyvojo Tikėjimo" tik jau kitokiomis priemonėmis, primtinesnėmis žmogui. Kas žino kokią įtaką vėliau gali turėti šie mokymai....bet kas šventovės lankytojams reikia ugdyti savo kritinį mastymą, tai faktas.
Jolanta: užkliuvo Vaidai paskutinė pastraipa "Ne kokio nors Algimanto, ar labai skambi "Rojaus Trejybės", ar dar kokio nors autoriteto ar pranašo, bet tikroji Jėzaus religija. Ir kokiu apsvaigusiu savanaudžiu reikia būti, kad norėtum, kad per tave tekėtų "visuotinis meilės jausmas", kai tuo tarpu pasaulyje tiek daug neteisybės, vargo, apgaulės, savanaudiškumo, bedvasiškumo, o žmonių brolystė yra tiesiog išjuokiama. To norėti gali tik visiškai apsvaigęs sektantas, nes tuo metu, kol per vieną ar grupelę keistuolių tekės "visuotinis meilės jausmas", kiti juk privalės gyventi tą natūralų evoliucinį gyvenimą, kuris vis tik eis link brolystės, tik ne taip greitai kaip iliuzijose paskendęs sektantiškas mąstymas..." Gal aš ko nesupratau, gal nesuvokiau visumos, tačiau šioje vietoje jaučiu kategoriškumą, negerą kategoriškumą. Žinau kad galima tai jausti, iš mano patyrimų to neišmesi. Plius Vaidai, gal ne nuotaikoje buvai, bet, nepyk, ši pastraipa visai ne į temą. Dabar pasvarstome logiškai. Vargas, skausmas dažnai eina kartu su gyvuliniu protu, galima sakyti kitaip, su materijos sureikšminimu ir saves sureikšminimu materijos pasaulyje. Bus vargas, bus skausmas, bus neteisybė, kol žmonės materiją kels aukščiau dvasinių dalykų, o kad kels tai faktas. Tačiau suvokiant tai niekas netrukdo mykėti žmonijos su jų visais paklydimas. Kaip ten sako "Viešpatie atleisk, jie nežino ką daro". Kitas niuansas, mūsų gyvenimas čia yra tik blyksnis, tai suvokus galima prakentėti ir skausmą ir vargą ir neteisybę su Visuotina meile. Viešpats tikrai nepalieka savo vaikų kurie tiesia į jį savo širdis, visada parodys išeitį iš padietės, tačiau tuo reikia tikėti, kad taip įvyktų. Neigimas Dieviškosios meilės pasireiškimo žmoguje yra ne lengvai sakant gegudru, nes neigiama tai ko tik pats nejauti tačiau teigi kaip visuotiną tiesą. Gaiu tvirtai pasakyti yra tas pojūtis kai per tave teka Energija, yra tas Visuotinai Dieviškos meilės pasireiškimas, galite apšaukti beprote, arogantiška ar sektante, bet žinau kas yra tikra tik iš to ką pati pajutau ar išgyvenau. Tačiau tai įgijau tik savo asmeniniu patyrimu, ne kažkieno kito žodžių atkartojimu. Ir deje pas mane tai trapu ir gležna. Jei pas mane gležna, nebūtinai ps kitą turi būti gležna, gal būt kažkas tai jaučia tvirtai ir pastoviai, kodėl tokią galimybę rekėtų atmesti. Tai va mielieji, negalime noeko mes teigti, ko patys neišgyvenome, oir tai ką išgyvenome nežinia kokiu laipsniu palyginus su kitais.
VaidasVDS: Jolanta, yra dvi blogio rūšys: piktybinis blogis ir nepiktybinis blogis. Piktybinis blogis būna tuomet, kai žmogus aiškiai supranta, kad daro blogį ir jį daro savo laisva valia. Nepiktybinis blogis būna tada, kai žmogus nesupranta ar negali (nenori) suprasti, kad daro blogį. Dabar paanalizuosiu tavo pasisakymą: "Ką reiškia tie virpesiai, kada protas, kūnas ir širdis pasijungia vientisam garbinimui, neišskiriant nieko, tada atsiranda toks pojūtis lyg tavo energija susijungtų su kosmine energija ir cirlukiuotų, atsiranda visuotinas meilės jausmas, tokioje būsenoje žmogus negali elgtis kitaip, kaip tik pagal Dieviškaja valią, čia savanaudiškumui nėra vietos kur pasireikšti.... kai tik atsiranda egoistinės mintys, norai, kartais gyvulinio proto padiktuoti veikmai, bent man pajusti tą energiją tampa beprotiškai sunku, tai ir vadinu žemais virpesiais, lyg kažkas bloguotų kanalus,tu bandai mintimis, protu pasiekti tą būseną bet nesigauna." Jis susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis susideda iš tavo asmeninės garbinimo patirties. Tu gana tiksliai nusakei savo garbinimo būseną ir čia viskas būtų gerai, bet jai priskyrei ir veiksmus: "tokioje būsenoje žmogus negali elgtis kitaip, kaip tik pagal Dieviškaja valią". Klausimas tau, kokius tu veiksmus gali atlikti, būdama garbinimo būsenoje? Atsakymas yra - jokių, nes tu esi garbinimo būsenoje, todėl kažkokių protingų veiksmų atlikimas, esant "visuotinam meilės jausmui" yra tiesiog neįmanomas. Toliau tu prideda vėlgi klaidingą svarstymą, kad "kai tik atsiranda egoistinės mintys, norai, kartais gyvulinio proto padiktuoti veikmai, bent man pajusti tą energiją tampa beprotiškai sunku, tai ir vadinu žemais virpesiais, lyg kažkas bloguotų kanalus,tu bandai mintimis, protu pasiekti tą būseną bet nesigauna". Čia jau panašu šiek tiek į pamišimą ir labai panašu į sektantizmą. Jei įdėmiai studijuosi Urantijos Knygą, turi suprasti, kad tik labai įdėmiai ir išmintingai apsvarstęs žmogus tiek savo mintis, tiek Minties Derintojo pagalbą, gali priimti patį protingiausią sprendimą, o nesant konkrečių tavo minčių ir norų, o kartu ir Minties Derintojo pagalbos, tai padaryti yra tiesiog neįmanoma. O mūsų protas yra gyvūninės (ne gyvuliškos) kilmės ir to jau niekas nepakeis, todėl ta baimė paties savo proto yra šiek tiek nesveika, o kartu ir sektantiška... Aš tau nuoširdžiai linkiu tik gero.
Jolanta: Smagu Vaidai, man patinka konstruktyvi diskusija :) būtų smagu ją palaikyti. Atsakau į pastabas ir patikėk, tuo ką sakau nėra išvedžiojimai o konkretūs patyrimai. 1. Apie piktybinį ir nepiktybinį blogį. Tiksliau apie nepiktybinį blogį. jei žmogus nesupranta kad daro bloga, kiek jis už tai yra atsakingas? Nebent elgiasi ne vidaus vedamas, o iš baimės pagal kieo kito standartus, tada taip, jis atsakingas už savo bailumą. Ir Urantijos knygoje rašome, kad tikslas yra ugdyti tvirto charakterio asmenybes. 2. Apie garbinimo būseną. patikėk Vaidai, kai pasijungi tai energijai ji pilnai tavęs napalieka ir baigus garbinti. tau tampa taip viskas aišku ir paprasta, tikslai, veiksmai, pats gyvenimas tampa parastas, ne todėl, kad nematai jo problemų, bet suvoki kokias pasekmes turės vienas ar kitas sprendimas, vienas ar kitas veiksmas ir matai ne momentines pasekmes o giliai į priekį ir čia tikrai yra pajungtas ir protas ir Dvasia (ar dar kas negaliu pasakyti kas prisijungia pire mūsų). Tai nėra pamišimas, būnant tokioje būsenoje stebi žmones ir galvoji " Viešpatie kaip jie užsirutulioje smulkmenose, rūbai, mašinos, atostogos ir t.t. kai tu gauni tokius patyrimus kurie visiškai nepriklauso nuo išorinės aplinkos. nesuprask klaidingai, tai nėra atsiribojimas nuo realaus pasaulio, tu naudojiesi tokioms priemonėmis kurias turi ir visiškai nesureikšmini kad kitas turi daugiau. Nes suvoki, kad tavo tikslas čia yra asmeninis tobulėjimas, ne matematikoje, vadyboje ar dar kur kitur, bes asmeninių savybių tobulinimas, todėl iššūkius priimi kaip galimybes ir darbo su savimi objektą. Viskas vyksta be streso, be suirutės. Problema-veiksmas-rezultatas. Ir vėl kartojuosi čia yra pajungtas protas, bet ne tik jis, nedrysčiau sakyti, kad kosminė įžvalga, bet kiek suprantu kažkas arto to. 3. kas dėl blokavimo tos būsenos. tai tiesa, remiuosi tik savo patirtimi, taip kaip realiai suvokiu pakylėtą būseną taip realiai ir aiškiai suvokiu kai jos netenku. Joks čia misticizmas. Deje mūsų veiksmai mintys įtakoja ir būseną, jos nėra viena nuo kitos atskirtos. jau kuris laikas stebiu savo būsenas ir dėl ko ir kada atsiranda viena ar kita. Čia smegenų darbas, noras pažinti, bet labai veikssmingas. sakykim būnant aukštų virpesių būsenoje atsiranga nauja veiklos rūšis, kuri visiškai nesusijusi su Dvasiniu auginu ir kurį laiką mintis labai smarkiai koncentruoji į ją, automatiškai atitrūksti nuo tos būsenos ir pradedi spresti problemas materialias, kol jos yra gana intensyviai sprendžiamos, tu negali adaptuoti iš karto savo aukštų dažnių virpesių būsenos į naują materialią veiklą (aš negaliu), bent man reikia laiko ir adaptacinio laikotarpio, bet tik jei samoningai tai suvokiu, galiu viską vėl pradėti kontroliuoti, materialius dalykus adaptuoti dvasinėj aplinkoj, kad neužgoštų vieni kitų, tačiau sakykim kaip tokios stipresnės emocijos, kaip meilė kažkokiam žmogui (paprasta žemiška), stresas dėl kokio asmens (vaiko ar tėvų), darbo netekimas, labai stipriai paveikia tavo būseną. Tu jautiesi nusėdęs į dugną ir bent aš tikrai negalliu nieko panašaus bepajusti, tai kaip blokas, pro kurį neprasimuša tavo mintis, nes ji tampa atskirta nuo Dieviškos energijos kanalų. Va čia mano manymu ir yra pats tikriausias egzaminas ar tavo Dvasingumas yra tik paviršutinnis ar gilus. Jei tikrai turi dvasinį užtaisą atstatysi save, iš karto proto veikla, po to prisidės ir Dvasinė būsena, jei tavo Dvasingumas paviršutinis, galima labai giliai smukti į duobę, nes paprastai tikimas stebuklingo problemos sprendimo, kur nereikia dėti asmeninių pastangų ir manau kad realiai to neturima sulaukti ( su retomis išimtimis dėl tur būt konkrečių priežasčių), nes juk mūsų tikslas ugdyti tvirtą charakterį, o kaip jį ugdytume jei nebūtų sunkumų. Ir į tą pačią temą apie neteisybę ir sunkumus, kaip galima jauti Dieviską visuotinę meilę, kaip jie yra......o taip ir galima, nes tau negaila daugumos žmonių, nes suvoki kad tai jiems yra galimybės, o ne nelaimės, gal ir skamba žiauriai, bet žiauru jei žvelgsime tik iš šio pasaulio pozicijos ir visiškai nežiauru jei žvelgsime iš amžinybės pozicijos. Klausimas. labai daug girdžiu ir iš Šventovėle būnančių žmonių pasakymus, man padiktuos Minties Derintojas, reikiamu laiku žinosiu ką pasakyti nes pasakys Minties Derintojas.....va šioje vietoje man kyla klausimas, kas apsprendžia kada diktuoja Minties Derintojas, o kas gal būt eina iš pasamonės. gal kažkas girdi ne vidinį balsą o realų išorinį? Šiaip visada stebėjau ženklus ir gaudžiau pirmą mintį, bei pasitikėdavau ja, na neapvildavo dažniausiai, tačiau negaliu pasakyti kad tai minties Derintojas. neseniai net pyktelėjau kalbėdama su vienu žmogumi, kuris vėl gi sakė, kad reikiamu laiku jam minties derintojas pasakys ką turi sakyti kitam žmogui, mano reakcija buvo tokia " O kur tavo asmeninė atsakomynė, kur tavo samonė ir valia, kodėl visą atsakomybę nori kažkam kitam numesti, būktai aš nekaltas, taip sakė minties Derintojas, o iš kur tu žinai, kad minties Derintojas, o ne kokie teršalai eina iš pasamonės, pagal kokius kriterijus apsprenti kas yra kas". gal čia mano problema, kad neatskiriu dar savo mintyse Minties Derintojo nuo savo Sąmonės, neabejoju savo veiksmais, žinau ką turiu Daryti ko neturiu, problemų man tame nekyla, bet negalėčiau pasakyti kad girdžiu Minties Derintoją. Paaiškinkit man, kaip tai vyksta. O kas dėl Sektantiškumo....kaip norite mielieji, taip galite vadinti, tai kas yra mano išgyventa, tas yra tikra ir niekas negali iš manęs atimto to kas jau suaugę su manimi, kai žinojimas nėra vien žinojimas, o tampa tavo savastimi, to niekas neberagi išmušti. Plius kas gali atsisakyti tokios nuostabios būsenos tik sadomozochistas samoningai gali save panardinti į materializmo pančius
VaidasVDS: Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtume ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių. O štai tu, Jolanta, garbinime "suvoki kokias pasekmes turės vienas ar kitas sprendimas, vienas ar kitas veiksmas ir matai ne momentines pasekmes o giliai į priekį". Tai nėra garbinimas, o tik bendravimas su Minties Derintoju. Tu anksčiau parašei iš viso nesąmonę - kad garbinimo "būsenoje žmogus negali elgtis kitaip, kaip tik pagal Dieviškaja valią". Garbinimo būsenoje žmogus kažkokių veiksmų neatlieka, jis tik garbina Tėvą. Nors pats garbinimas irgi yra tam tikra prasme veiksmas, bet tavo pasisakyme aš įžvelgiu, kad tu rašei ne apie garbinimo būseną, o apie sprendimų priėmimą garbinimo pagalba, pagal tave teisingų. Net ir nebandyk atskirti, kur čia Minties Derintojas kalba, o kur tavo protas, nes gausi ligą. Yra kur kas geresnis metodas - "Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite", "kiekvienas geras medis veda gerus vaisius, bet blogas medis neša blogą vaisių"... Pagal savo patirtį galiu pasakyti, kad Urantijos Knyga turi tik dviejų tipų kenkėjus - sąmoningus savanaudžius ir per daug linkusius į misticizmą. Antrieji kartais būna labai nuoširdūs, bet kaustomi visokiausių baimių ir būtinai ieškantys autoritetų. Misticizmas, kaip Dievo buvimo sąmonės ugdymo metodas, iš viso yra pagirtinas, bet, kada tokia praktika atveda į visuomeninę izoliaciją ir aukščiausiu laipsniu pasiekia religinį fanatizmą, tada tokia praktika yra verta pasmerkimo. Iš viso labai jau dažnai tai, ką pernelyg susijaudinęs mistikas laiko dieviškuoju įkvėpimu, yra jo paties pasąmonės pasireiškimas. Mirtingojo proto ryšį su jo viduje gyvenančiu Derintoju, nors dažnai ir palaiko atsidavęs meditavimas, bet jį dažniau palengvina nuoširdus ir kupinas meilės tarnavimas nesavanaudiškai padedant savo bičiuliams tvariniams Gyvasis įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo Kada malda tampa per daug estetiška, kada ją sudaro beveik išskirtinai gražūs ir palaimingi apmąstymai apie rojišką dieviškumą, tada ji praranda didelę dalį savo visuomeninančio poveikio ir ima linkti į misticizmą ir į jai atsidavusiųjų izoliaciją
Jolanta: Taip Vaidai, nepamenu ar taip rašiau, bet tu tesus, gal suplakiau du į vieną, bet jei pavyksta tikras garbinimas, norėjau parašyti kad ta būsena visiškai nedingsta ir po jo, garbinimas tai momentinis veiksmas, tačiau būsena lydi ir kasdienybėje ir tikrai, patikėk, esant tokioje būsenoje žmogus negali kitaip elgtis kaip tik pagal Dievo valią, nes jis visa siela ir kūnu jaučia gyvenimo pulsą tik per tą prizmę. Ačiū už patarimą apie Minties Derintoją, manau kad esi teisus, nereikia bandyti visa kame įžvelgti antgamtiško, mus globoja milžiniškas kiekis Dvasinių būtybių, plius yra mūsų samonė, mūsų valia ir kas žino kas kada pakiša kokią minį, bet ir vėl esi 100 procentų teisus, kad tik iš vaisių atpažinsime kuris Medis geras o kuris blogas. Tame visas ir gėris, suvoki, kad tik tu pats esi atsakingas už savo pasirinkimus, pats turi stebėti, pats turi vertinti, pats turi pariimti sprendimus, niekuo nepasiteisinsi, kad tave apgavo, tu tikėjai o pasirodo kad ne ten vedė ir t.t. Taip Urantijos knyga duoda labai puikias žinias, kuriomis remiantis žmogus vertina savo elgesį, savo kelią, savo sprendimus ir visiškai normalu jei ne visi elgiasi taip pat, jog ne visi sprendžia tas pačias problemas, vieni žiųri oer protą, kiti per pojūčius, kiti per maldą, dar kiti per veiksmą, todėl kritikuoti kitus Dvasinėje srityje reikia labai atsargiai, na negali žinoti kito žmogaus patyrimų ir kokį poveikį jie jam padarė. Ir sakyti, kad taip ar taip nebūna, jau nėra protinga, nes neįvertinama savo ribotumo. Galima atsakyti tik už savo suvokimą.
Jolanta: Labai geras citatas parinkai Vaidai, nėra ten ko ko pridėti, tu esi teisus, labai reikia save stebėti, kad nenueitum į misticizmą. Bet tai tik manau tam tikrame tarpe, kai pajunti euforiją, kuri laikui einant praeina, įsijungia kiti elementai ir pradedama suvokti viską realiai siejant dvasinį gyvenimą su materialiu, Dvasinį augimą ir veiksmus čia ir dabar. bet juk turi puikiai suvokti kas yra kas, kad suprastum kada einama į misticizmą, o kada per daug pasiklaiujama analitiniu protu. Suprask, tam turi būti pasirengusi samonė, na nebus taip, kad visi pradės giliai kapstytis iš karto, kad suvoks realybę tokią kokia ji yra, kad galės laikytis aukso viduriuko......čia Utopija, kaip ir Komunizmas. Ir visada bus žmonės kuriems neišvengiamai reikės mokytojo, kurių negalima palikti savišvietai, kuriems reikės lyderio, gal laikinai, kol patys sustiprės, o gal ir nesustiprės iki galo. Todėl reikia labai atsargiai kritikuoti, nes gal būt gali išmušti žmogui pagrindą iš po kojų. Su Algimantu nesutinku keliose vietose, vienas tai jo požiūris į Kristų, kitas neigimas teigiamos įtakos kitų religijų atstovų (ne visų, bet juk ir tenai yra nuoširdžių mokytojų), gal dar kur nesutinku, bet juk tai mano rekalas, nesutinku tai ir neklausau tų vietų, tačiau Gyvojo tikėjimo pagrindus jis gali duoti, nes tai puikiai suvokia, tur būt pats išgyvena, to paneigti negalima. Jis žino ką sako ir apie virpesius, ir apie gyvulinį protą ir apie kitką, tačiau bėda tame, kad dažnai mes tuos žodžius blogai interpretuojame. Kodėl taip rašau, todėl kad tos pačios sąvokos kažkada mane piktinusios, po to kai suvokiau jų esmę jos man tapo priimtinos. Yra daug paprasčiausiai psichologinių dalykų, kodėl žmogus gali skirtingai priimti tą pačią informaciją. Todėl labai atsargiai reikia rinktis žodžius. Nes žodis gali pakelti, o gali ir susmukdyti. Tai labai sudėtinga, prisigauti iki žmogaus samonės.
VaidasVDS: Jolanta, kada tu surandi (hipotetiškai) Dievą Tėvą, tu atgimsti iš dvasios. Tada atsiranda savaime suprantamas noras gyventi teisų gyvenimą ir tęsti tolimesnes (jau ne hipotetiškas) Tėvo paieškas. Jei įsigilinsi kada nors į tikrus Jėzaus mokymus, suprasi, kad šiame pasaulyje svarbiausias darbas yra ne dvasinės euforijos siekimas, bet kuo daugiau draugų suradimas, vedantis į visų žmonių brolystę. Ir jei tu skelbsi visur savo dvasinę euforiją, tai tu tikrai būsi panaši ir į sektantę ir į fanatikę, tai kaip tu sieksi tos visų žmonių brolystės? O jei tu, pasitelkusi išmintį iš Jėzaus mokymų, surasi daug draugų, tai tu ženkliai prisidėsi prie visų žmonių brolystės. Dabar aš tau panagrinėsiu kelias Algimanto citatas ir Urantijos Knygos citatas, ir gal tu pamatysi, kaip yra neatsakinga savo paties mintis įdėti Jėzui ar Dievui (paryškinsiu raudonai neatitikimus) Algimantas (iš Tėvo "mokymų") Todėl JOKIE KITI PRANAŠAVIMAI APIE SUKRĖTIMUS, KATAKLIZMUS, APIE PASAULIO PABAIGĄ, JIE NĖRA IŠ MANĘS ir nėra tikri, net jeigu jie yra sakomi Mano vardu. Ir tie SUKRĖTIMAI, KURIE IŠ TIKRŲJŲ LAUKIA PLANETOS, GALI JUMS ATRODYTI, KAD JIE YRA PERDAUG MILŽINIŠKI. Todėl jūs ir turite žinoti, kad ŠITA PLANETA, NORS IR PATIRS MILŽINIŠKŲ SUKRĖTIMŲ dėl to, kad ji mėgina eiti prieš Mano valią, tačiau joje yra tas spindėjimas, ta šviečianti saulė, kuri pranoksta tą viesulą ir audrų bangas. Algimantas Ir tik rojaus trejybės kelias urantų pagalba atstatys dabar pažeistą žmogaus logiką, pakeldamas ją į tinkamą ir dievišką lygį ir išgelbės žmoniją nuo susinaikinimo, bet ne NUO ARTĖJANČIOS KATASTROFOS, KURIOS NEPAVYKS IŠVENGTI URANTIJOJE NIEKAM. Tačiau ji kiekvieną palies skirtingai, priklausomai kiekvieno iš mūsų asmeninio gyvo ryšio su tėvu ir rojaus trjeybe ir nuo mūsų asmeninio pasitikėjimo tėvu ir rojaus trejybe O dabar Urantijos Knyga kalba apie Jėzų Jis išdrįso mokyti, kad gamtos katastrofos, laiko nelaimingi atsitikimai, ir kiti sukrečiantys įvykiai nėra dieviškojo teismo bausmės ar Apvaizdos paslaptinga dieviškoji tvarka. Mokykite visus tikinčiuosius, jog tie, kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų. Tikėjimas evangelija neužkirs kelio tam, kad nepatektumėte į bėdą, bet jis užtikrins, kad jūs tikrai neišsigąsite, kada iš tiesų bėda užklups jus. Taigi Tėvas savo "mokyme" tarsi prieštarauja pats sau, o tiek Tėvo "mokymas", tiek Algimanto mokymas prieštarauja Urantijos Knygai.
Jolanta: Žinau Vaidai, tai tas niuansas kuris ir man kertasi. Ir paskutinė citata iki skausmo man žinoma ir suvokiama, ir nesitikiu nieko panašaus, kaip būti išskirtine, tačiau turintis Gyvajį tikėjimą žmogus kitaip priima tas nelaimes, manau kad jis nesureikšmina jų, juk jo kelias tik prasideda ir netekus to kas čia yra svarbiausia, gyvybės, mes pradedame kelionę kitur į geresnę aplinką. Visda man kėlė nuostabą, kaip žmonės deklaruoja gyvąjį tikėjimą, ir kartu pergyvena dėl kasdieninių rūpesčių, kataklizmų ir kitų gamtos veiksnių. juk taip puikiai aprašyta Urantijos knygoje mūsų plametos padėtis, evoliucinis procesas, kad pačios visatos sukūrimas parodo, kad yra tam tikri savaiminiai veksmai kuriais pasinaudijus buvo sukurtos visatos. Elementaru or logiška. tačiau vėl kartojuosi, kai kuriems žmonėms ši informacija yra nesuvokiama dėl tam tikrų psichologinių dalykų, žinau ką sakau, dauguma tikisi tikėdami išspresti problemas čia ir dabar, deje, manau kad jie nusivils. O kas dėl mano būsenos vaidai, nekalbu apie ją visiems, tik tiems kurie manau gali suvokti. Logika pas mane kaip niekada aiški. Ir ta būsena visiškai neužgožia proto, buvo laikas kai tikrai jaučiau euforiją, kuri užgoždavo loginį mastymą, trumpai bet buvo, čia kai po didelio nestabilumo atrandi kažką gražaus, bet dar negaliu suvokti iki galo. bet po euforijos paprastai eina nukritimas ir t.t. Gimimas iš Dvasios....ir šį pasakymą labai dažnai girdžiu, daugeliui šis faktas yra siekimo objektas, o aš manau kad reikia būti savimi eiti ten kur veda tavo vidus (gal tai ir yra minties derintojas) stebėti kokius vaisius duoda tavo veiksmai ir bandyti save valyti iš gyvuliško proto. O Gimimas iš Dvasios atėjus laikui ateis savaime arba ne. Bet jis lygiai taip pat gali ateiti arba neateiti ir tik gyvenent ta mintimi. Plius yra kalbama, kad Gimimas iš Dvasios yra kaip žaibo blyksnis, jis trenkia staiga......bet kuo tai paremta, o gal tai irgi evoliucinio proceso rezultatas, gat tie kas kartą atsirandantys pojūčiai ir kartu mastymo krypris yra kažko tokio pradžia, gal kažkas nori prasimušti pas mane tik aš pati savo gyvuliniu protu užblokuoju. Galų gale ar tai svarbu ar apibrėši vienu ar kitu žodžiu, rezultatas pas mane juk bus toks pat. nepakeis nei mano elgesio, nei savijautos, nes tai tik tam tikros būsenos apibrėžimas. O ar laikys mane sektante ar ne jokios skirtumo. Tik juokingai skambėtų, SEKTANTĖ BE SEKTOS , nes niekam nepriklausau, tik pasiimu tai kas man geriausia ir tinkamiausia. O kad kai kur matau gerus dalykus, kodėl turėčiau tai neigti jei man jie atrodo geri. Tai va Vaidai, gyvenimas margas ir nereikia nieko kišti į vienus rėmus, nei Algimanto mokymo nei kiekvieno iš mūsų supratimo, svarbu kokius vaisius mes duodame. Ar ne taip
VaidasVDS: Jolanta su gimimu iš dvasios viskas yra kur kas paprasčiau, nei pagal mistikus Tie, kurie priėmė ir pripažino viduje gyvenantį Dievą, tie užgimė iš Dvasios.
esu: “ Galima palikti kiekvieną savo likimo valiai, bet ar gerai taip, ar gerai nebandyti ištraukti kitų į šviesą, o jei bandyti tai kaip. labai daug klausimų kilo ir nė vieno atsakymo.” Ir jeigu pasirodys kad padėjai –manysi netiksliai. Stimuliavai, aktyvinai, arzinai, provokavai, viliojei. Nes, kiekvienas auga, stiprėja PATS ir SAVYJE su agentūrų, pajėgų, poveikių (dvasinių) bendradarbiavimu. Vieni tai daro labia sąmoningai, kiti labia atsargiai, kiti labia tyliai savo širdies pačiame gilume (slaptume nuo kitų).
esu: “užkliuvo Vaidai paskutinė pastraipa "Ne kokio nors Algimanto, ar labai skambi "Rojaus Trejybės", ar dar kokio nors autoriteto ar pranašo, bet tikroji Jėzaus religija.” ” Jolanta, Vaidelio rašiniuose daug blogų dalykų. Mažiau rašytų, mažiau blogio išsakytų (maišaties, stagnacijos) Tikroji Jėzaus religija yra Jėzaus religija. Man tikra ta, kuri mano (asmeninė). Visuomeninės religijos išaiškinimas būtų labia kitoks negu asmeninės. Tai viena. Antra. Jėzuistinė DIEVIŠKOJI TVARKA baigėsi. Prasideda URANTIJOS DOKUMENTŲ dieviškoji tvarka. Kiek jos saveikaus, kiek bus savarankiškos; pamatysime.
esu: “…kurie įeina į dangaus karalystę, šituo neįgauna imuniteto nuo laiko nelaimingų atsitikimų arba nuo įprastų gamtos katastrofų.” Šio teiginio aiškinimą šiandieną pateikti man sunku, tačiau siūlo galą užčiuopiau. Dabar reikia surasti tinkamas vietas dokumentuose, kad sėkmingai išvystyti temą. Ši tema labia gimininga su pirmųjų septynių Gyvenamųjų Pasaulių aiškinimusi. Ten mūsų laukia taip pat daug paradoksų.
Jolanta: Sveikas "Esu", kaip šaunu kad įsijungei į diskusiją. Lyg ir sunkiai mes galime pažinti vienas kito augimą, tačiau bent aš manau, kad pažindami ir tą dalį, kurį žmogus nori parodyti, mes gauname informacijos kaip gali būti kitaip, nei tau. Manau kad tai nėra nei geriau, nei blogiau tik kitaip. O dabar norėčiau pratęsti diskusiją, bent man tai patinka. 1.Visiškai sutinku, kad padėjimas neturi būti įkyrus. padėti reikia tik tada kai tavęs prašo, nebent informaciją kokią pateikti ir laukti ar sureaguos ar ne, dar seniai visiškai buitiniame lygyje gavau pamoką apie padėjimą, kai įsivaizdavau kad žmogui senyvam galiu padėti, o pasirodo jis tai peiėmė kaip pažeminimą. dar ką suvokiau, kai padedi turi būti nusižeminęs labiau nei tam kuriam duodi (musižeminęs gal Dvasine prasme), kitaip padėjimas gali būti paremtas arogancija, elementariu noru būti geram ir kad kiti tai matytų. 2 Gal būt mane sukritikuos visi Urantai, bet Jėzaus religija išliks vienintelė tikra religija, ji paremta ne tik suvokimu, bet ir realiu gyvenimišku pavyzdžiu, į ką daugiau žmogus gali remtis savo augime kaip ne į žmogų - Dievą. Žmogų savo patirimi, natūraliu savęs brandinimu, Dievu savo prigimtimi ir likimu. Ir tikrai stosiu piesti prieš bet ką, kas bandys paneigti šią religiją, kitas klausimas ar Urantijos knyga prištarauja Jėzaus religijai......mano manymu ne. Ji tik Jėžaus religijos suvokimą išplečia, tačiau gyvenimo čia ir dabar esmė lieka ta pati, sekti Kristaus pavyzdžiu (ne gyvenimo būdo, o kaip žmogaus augimo), kad siektume būti kuo panašesni į Tėvą. Ir tur būt vienintelis dalykas kur būsiu kategoriška, nes esi įsitikinusi 100 procebtų, kas bandys apeiti Kristų, tas klys. Nežinau ar kardinaliai, ar tik apsunkins savo likimą, bet klys. Jis nėra daiktas, kuris paseno ir galima išmesti, jis atėjo pas mus, ne kažkur kitoj planetoj, bet būtent mums apreiškė tą dovaną, jis gyveno žmogaus gyvenimą, kovėsi su sunkumais, su nepritekliumi ir puikiai Urantijos knygoje yra pavaizduota kokius sprendimus darė, ką kėlė tam tikrais tarpsniais esant tamt tikromis aplinkybėnis prioretetu. Ne kalbėjo kad reikia taip ar taip elgtis, bet rodė savo gyvenimu. Ir taip pat prieštarausiu kiekvienam žmogui kuris pasakys, ko čia mums lygintis, jis juk buvo Dievas, taip jis Dievas, nes jis save užaugino žmogaus samonėje, ir nereikia nusivilti jei suvokiame kad tokiems tapti neišeina, tai nėra taip svarbu, svarbu kad mes einame link to ir teisingai rašai, vieni lėčiau, kiti greičiau, vieni parodydami save, kiti tyliai, bet einame. Ir negali čia būti palyginimų, tas ant aukštesnio laiptelio, o tas ant žemesnio, visi mes kelionėje ir nežinia kuriame etape kuris gali šoktelėti į priekį. man būtų labai smagu, kad pasidalintum būtent kyr užčiuopei galą paskutinėje žinutėje pateiktoje citatoje. gal ir mums duosi peno apmastymams.
Jolanta: Vaidai, tai žodžiai.....Galima tik sakyti, kad pripažinau Gyvenantį Dievą savyje todėl kad mane įtikino faltais kažkas; galima sakyti kad pripažinau gyvenantį Dievą savyje, nes perskaičiau Urantijos knygoje, kuria pasitikiu....ir galima sakyti kad pripažinau gyvenentį Dievą savyje nes realiai jaučiu jo buvimą ir veikimą...o gal dar kaip nors galima sakyti kaip aš nežinau. Tu manai, kad visi tie atvejai yra gimimas iš Dvasios?
VaidasVDS: Esu, Jėzaus religija - tai Dievo Tėvystė ir visų žmonių brolystė, todėl jai net labai tinka asmeninė religija... Jolanta, Apie gimimą iš dvasios geriausiai žino Dienų Senieji, aš čia manyti nieko negaliu Žengimą pirmyn nulemia grynai individo dvasingumas, ir niekas kitas, išskyrus Dievus, nedrįsta spręsti apie jo turėjimą
Jolanta: :) šią vietą ką tik skaičiau. kas išeina Vaidai, kad mes apie daug ką negalime spresti, mes žinome tam tikrus kriterijus ir bandome juos pritaikyti savo samonei kurią suformavo praeities įvykiai, nūsų psichologinės savybės, kad ir tie patys genai bei šeima. Todėl turime suvokti, kad tai kas man atrodo geriausia ir teisingiausia ne būtinai kitam taip pat atrodo, jei aš priimu taip kokią nors frazę, nebūtinai taip pat priima ir kitas žmogus, jei man atrodo toks augimo būdas geriausias, nebūtinai jis geriausias kitam. Va čia ir atsiskleidžia fantastiškiausias dalykas, tai gyvasis evoliucinis tikėjimas, kada žmogus savo kelyje vadovaujasi savo vidumi, turi atsaitos tašką ir katalizatorių Kristaus religiją ir gyvenimą, turi vedlį kuris nurodo kryptį tai Urantijos knygą ir stengiasi patirtiniu būdu artėti link Dievo. Ir nebūtinai patirtiniai dalykai turi būti panašūs, gal pas kai ką yra stipriau išvystytas protas, bet silpniau vidinis rušys, tie eina vienu evoliuciniu keliu, pas kitą gal kaip tik vidinis ryšys stipresnis, o analitinis mastymas silpnas, jiems yra kitos užduotys, kai kam dėl gyvuliško proto silpna vieta yra moralė, tie eina dar kitu keliu. Čia bandau inprovizuoti, gal yra kiti atskaitos taškai. Bet kai žmogus pasako kad reikia elgtis taip ir ne kitaip nes tai geriausia, man iš karto kyla klausimas, ar gali šis žmogus patarinėti, nes jis mato tik per savo patyrimų prizmę ir negali suvokti kitų patyrimų.
VaidasVDS: Na šį kartą, Jolanta, tau visiškai pritariu. Tik mes turime žmogiškąjį protą, kuris evoliucionavo iš gyvūninio, tačiau kai kuriuose protuose yra dar gyvūniškumo liekanų. Apie žmogiškąjį protą daug kur kalba ir Urantijos Knyga, tik vertėjas nuolat pabrėžia jo sugalvotą "gyvulinį" protą.
Jolanta: Anksčiau mane piktindavo šis pasakymas "gyvulinis" protas, dabar puikiai suvokiu ką tuo norima pasakyti, o Lanzbergis jaunesnysis dar gražiau tą bruožą apibūdino "debilizmu" rašė kad apie 80 procentų (gali 5 prosentai būti į vieną ar kitą pusę) žmonių turi mažesnį ar didesnį debilizmo laipsnį. Taip kad gyvulinis protas išeitų dar gana švelniai apibūdintas Supranti Vaidai, labai daug aš maištavau prieš kurį laiką, kas man atrodė neteisinga, stebėdavau žmones ir galvodavau kad jie fanatikai, nesugeba mastyti ir t.t. kol nesuvokiau kad jie tik kitokie jie turi vienus trūkumus, aš kitus, o dar kažkas dar kitus. Plius realiai apsvarčiau ar turiu teisę kritikuoti mokykus, kurie yra kai kuriems žmonėms labai svarbūs, kritikuodama juos aš mažinu tų žmonių saugumą, o tai jau gaunasi blogis, kol to nesuvokiau gaudavosi netyčinis blogis, dabar kai tai suvokiu ir jei kritikuočiau gautusi tučinis blogis. Žodis labai galingas ginklas ir tur būt jau kartosiuosi, juo galima žmogų sumaigyti, Todėl labai atsargiai ir atsakingai reikia juos rinkti. jei kažkas mūsų atžvilgiu neatsakingai renka žodžius, tai jų bėda, tai jų blogis, kuris mūsų nepalies jei nesileisime, tačiau pati nenoriu tame dalyvauti. Kiekvinas mes turime turėti vietą po šia saule, o koks bus rezultatas, tai jau kievieno asmeninė atsakomybė, ir negalima bus suversti kaltės jokiam mokytojui, ar nežinojimui. Tačiau to kritinio mastymo mes neišmokinsime per jėgą brukdami informaciją, žmonės patys turi priaugti. Mane ilgą laiką augino ezoterika, kitus gal būt augins Algimanto mokymai, kitus tradicinės bažmyčios, bet visi turime prieiti iki asmeninio betarpiško tikėjimo, gyvojo tikėjimo ir šį tikėjimą tik vienas Algimantas propaguoja, tai jau nemažai. Priimkime nuopelnus, žinoma galima kritikuoti, tačiau turi eiti ir gero pastebėjimas, kad nesigautų kaip pamazgų pylimas. Žinau, kad to nekiekiama, tačiau negalima pateikti vienpusę informaciją nei gerą nei blogą, nes abiem atvejais tiesa bus iškraipyta.
esu: NEdalyvauju diskusijose kurios veda į “niekur“. Kaip ir šis kalbėjimų-plepėjimų tinklapis. Prisidengiant UK, ko čia tik nesiekiama. Vienus galima laikinai supainioti. Kitus galima laikinai pristabdyti. Save galima parodyti ne tokį kokiu esi iš tikrųjų. –patenkintas savimi psiaudo intelektas –šešėlių manipuliatorius
Jolanta: Esu, prieš atversdama šį puslapį pagalvojau, na susireikšminu kartais kaobėdama. Yra tas, bet atsistatau. jau pradedu pastebėti. kartais suduoda per nosį pašnekovai. Ir esu dėkinga jiems už tai, tačiau bent man kalbėti būtina, kai verdi savo sultyse pradedi rūgti, o iškeisdama save į paviršių, gal ir tampi pažeidžiama, net kartu ir apsivalai, išsigrynini, gal ne tas žodis, gal nuleidi rųgimo garą, ar kaip vynas, jei rūgdamas neišsiburbuliuotų taptų actu. manau kad ir kitiems, tai nėra noras save parodtyti, yra tik poreikis išsiburbuliuoti kad visuje nepradėtume gaminti acto. O gal kartais tas actas jau būna pradėjęs gamintis ir iškyla į paviršių, tačiau išėjes išsivalai. Pasakyk man, kur realiai dar galima tokiais dalykais kalbėti. Galima šventovėje, bet ten stengiuosi kuo mažiau kalbėti, daugiau klausau, nes pasisakyti norinčių yra daug, gal kam labiau išsisakyti reikia. Bet ir tai gerai, pamatai žmonių įvairovę, jų suvokimus, jų mastymo kryptį, suvoki koks margas pasaulis ir kartu koks jis paprastas. Nesumenkink nei šios svetainės, nei kitų pokalbių, žinoma ir sureikšminti nėra ko.
esu: “...šitų amžių slaptažodis yra _š_v_i_e_t_i_m_a_s_ 50 dokumentas 5 dalis Pastangos ir sprendimai sudaro esminę dalį tam, kad būtų įgyjamos išlikimo vertybės 6 dalis ...kurie sugeba tikėti nematydami, atkakliai siekti... triumfuoti prieš neįveikiamus sunkumus... net vieni. 7 dalis
Jolanta: Et, prieš neginčijamą tiesą galima tik nuleisti gavą ir patylėti. kartais pagalvoju, noras sakyti tai ką tu manai, koks motyvas to ( čia apie save kalbu), ar tai noras kam nors padėti, o gal tai paprasatas noras pasirodyti. Kai ateina tokios mintys paprastai dingstu iš bendravimo. Tačiau bent man tai blogai būti veienai ir neišsakyti minčių, gal tai lemia ekstravertiška charakterio savybė. Kažkur skaičiau, kad mano tipo žmogui pačios geriausios mintys ateina kalbant, o nebendraujant degraduojama ir tai realiai jaučiasi. O prieš dokumentų faktą nepasiginčysi, kol dar neskaičiau Urantijos knygos suvokiau, kad galima postringauti apie Dvasingumą, apie gyvejį tikėjimą kiek tik norime, bet neįveikus savyje gyvenenčių drakonų mes liekame pralaimėtojai, na gal ne visai, nežinau gal yra suteikiamas šansas, juk noras irgi šį tą reiškia, bet šalia visa ko mes turime save valyti nuo gyvulinio proto ir diegti šviesos vertybes. Šiaip man smagu stebėti kai kurių žmonių evoliuciją kaip palaipsniui nuo aklo tikėjimo atsiranda puikus analitinis mastymas nė kiek nesumažindamas pačio tikėjimo ir po to seka priimti sprendimai kurie padodo žmogaus įgytas naujas vertybes. Tai padodo kad nieko negalima nuvertinti, kad žmogaus evoliucija ne vienodai vyksta, ir menkinti už esamą būseną neturime teisės, taip tik parodytumėme savo menkumą.
esu: Neapkraukime savęs perdaug Mumyse veikiančios jėgos, būtybės, konfederacijos atlieka savo darbą Mūsų materialios būties barjerai –inercija (perdidelis savasis aš), tingumas (pasitenkinimas mažesniu, nesiekiant didesnio), suteikimas minuso ženklo klaidai-nuodėmei (tai didžiausi mūsų mokytojai pradiniame etape, pastangos jų išvengti –tolygios “pamokų praleidinėjimui)
VaidasVDS: Siekiant dvasinio tobulėjimo reikia turėti vieną tam būtiną savybę - tai nuoširdumą. Tačiau šalia jos reikia labiausiai ugdyti savojo aš kontrolę. Kaip tai daryti Urantijos Knygoje itin daug informacijos, tačiau bene geriausiai pataria ši citata Nesavanaudiškumas, be tėviškojo instinkto, iš viso nėra natūralus; kiti asmenys nėra savaime mylimi ar visuomeniškai jiems savaime tarnaujama. Tam, kad būtų sukurta nesavanaudiška ir altruistinė visuomeninė tvarka, reikalingas proto švietimas, moralė, ir religijos akstinas, Dievo pažinimas. Paties žmogaus asmenybės suvokimas, savimonė, taip pat tiesiogiai priklauso nuo šito paties fakto, jog yra įgimta savybė pažinti kitus, nuo šito įgimto gebėjimo suvokti ir suprasti kitų asmenybių, nusidriekiančių nuo žmogiškųjų iki dieviškųjų, tikrovę. Nesavanaudiška visuomeninė sąmonė turi būti, žemiausiame lygyje, religinė sąmonė; tai yra, jeigu ji yra objektyvi; priešingu atveju, ji yra grynai subjektyvi filosofinė abstrakcija ir dėl to neturinti meilės. Tiktai Dievą-pažįstantis individas kitą asmenį gali mylėti taip, kaip jis myli save patį. Savimonė iš esmės yra grupinė sąmonė: Dievo ir žmogaus, Tėvo ir sūnaus, Kūrėjo ir tvarinio. Žmogaus savimonėje keturi visatos tikrovės suvokimai yra nematomi ir neatsiejami: 1. Siekimas žinių, mokslo logika. 2. Siekimas moralinių vertybių, pareigos jausmas. 3. Siekimas dvasinių vertybių, religinis patyrimas. 4. Siekimas asmenybės vertybių, sugebėjimas kaip asmenybei suvokti Dievo tikrovę ir tuo pačiu metu suprasti mūsų broliškąjį ryšį su bičiuliais asmenybėmis.
esu: Vaideli, kada būsi ten; citatos nepadės. Tau atysakys: -mes tai žinome. Kada vaidinsi “koks aš esu geras“ –visai kaip tai kalba UK citatos. Tau atsakys: -mes patys matome.
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû