Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :) » Îòâåòèòü
Naujas Dvasinės karjeros etapų supratimas :)
Jolanta: 1. Malda prašant apsaugoti save; 2. Malda prašant įtikėti; 3. Malda prašant suvokti; 4. Malda prašant apsaugoti kitus; 5. Malda prašant kad kiti įtikėtų; 6. Malda prašant suteikti galimybę veikti, kad padetum suvokti kitiems; 7. Malda tik garbinant ir nieko neprašant
VaidasVDS: Jolanta, iš pat pradžių svarbiausias yra švarus ir šviesus protas, po to nuoširdūs norai, kad atsitiktų kas nors gera ir kad tai atitiktų Tėvo valią Ir reikia nemaišyti maldos ir garbinimo: Garbinimas yra paties garbinimo labui; malda įkūnija savojo aš ar tvarinio intereso elementą; tai yra tas didysis skirtumas tarp garbinimo ir maldos. Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtumę ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių. Tą pačią akimirką, kada į garbinimą įsibrauna savanaudiškumas, atsidavimas iš garbinimo pavirsta į maldą, ir tinkamiau iš tiesų turėtų būti nukreiptas Amžinojo Sūnaus asmeniui ar Sūnui Kūrėjui. Bet praktiniame religiniame patyrime nėra jokios priežasties, dėl kurios malda tikrai neturėtų būti adresuojama Dievui Tėvui kaip tikrojo garbinimo dalis. Sėkmės:)
Jolanta: Taip Vaidai, ilgą laiką ir aš taip galvojau. Ir tik šį sekmadienį visai netikėtai suvokiau kad malda galima pasiekti viską, jei žmogus meldžiasi nuoširdžiai. Seniai, prieš 20 metų man buvo pasakyta, prašyk ir bus duota. Tada klausiau vieno šviesasus žmogaus, gera jums postrigauti apie tikėjimą, kai pas jus jis eina iš vidaus, o ką man daryti jei pas mane tusčia, va tusčia ir tiek. Man buvo atsakyta, prašyk ir bus duota. Buvo duota, bet kodėl?????? Va tai suvoliau tik visai neseniai. Malda. net jei ir tusčia, net jei ir nieko nėra viduje, net jei ir valdo pyktis ar pagieža, melda gali padėti išvalyti apnašas, malda gali padėti pajusti, malda daug ką gali. Tik vėl žmogus gal būt tikisi greito rezultato, man reikėjo 15-20 metų kol jį pasiekiau ir dar nežinia kokiame lygmenyje, kas žino ką dar atrasiu. Kol mūsų sąmonė aptemusi ir mes negalime matyti šviesos tik nuoširdi malda mus gali priartinti prie jos, kai mes pamatome šviesą malda mes ją stipriname, kai ji sustiprėja ir pamatome grožį malda mes prašome lad jį pamatytų ir pajustų kiti. Kiek šiandien aš suprantu, kad tai galingas ginklas prieš tamsą, net tada kai mes esame tamos dalis. Čia tik vienas mažytis fragmentas, kai jau protas šviesus mes jau apsiginkluojame kitais ginklais, gali būt ir kovoje su tamsa yra kitų ginklų, bet maldos galia yra fantastiška, net tada kai mes jos nesuvokiame bet nuoširdžiai trokštame suvokti.
Jolanta: Vaidai, dar truputį mano rašliavos. Pradėjau skaityti Urantijos knygą, nedaug perskaičiau bet nuo pirmų puslapių ją pamilau. Ir iš pat pradžių suvokiau vieną dalyką, garbinimas garbinimui nelygus. Dievo neapgausi ir nepapirksi nei gražiais žodžiais, nei protingomis mintimis. Mūsų santykis su juo tai vidinis ryšys. Kiek mes norime jį palaikyti, kaip dažnai norime jį palaikyti, kodėl mes norime jį palaikyti. Tai irgi neateita šiaip iš niekur. Vidinis ryšys stiprėja mūsų valios ir pastangų dėka, kiek mes į tai investuojame laiko ir troškimų. Tačiau ilgą laiką man vis nedavė ramybės klausimas, na o kaip su tais mažaisiais, kaip su jais, kuriems nebuvo duota pajusti to ryšio, ką jiems daryti. Pasitikėti kažkieno žodžiu?.....O kieno, kaip jiems atsirinkti kieno žodžiu pasitikėti. Juk kalbančių tiek daug, o pojūčio nėra kas teisinga. Ir štai atėjo tas suvokimas, kad nėra padėties be išeities. Malda galima tai pasiekti, o taip pat pasitikėjimu Dievu. net jei ir ji tik asmeninių poreikių tenkinimui, net jei ji ir egoistinė, kurios prašymas neišsipildys gal, bet bus tau suteikta proga suvokti jog prašymas tai buvo neteisingas. Tai sudėtingas mechanizmas ir nieko nebūna tiesiogiai, tu man aš tau. Bet nuoširdumas ir siekimas, kad ir mažų žingsnių yra pagrindas, yra tas pamatas nuo kurio atsispyrus galima išnerti iš tamsos.
VaidasVDS: Labas Jolanta, mes visi dar neturime tobulo suvokimo apie daugelį dalykų,o tuo labiau dvasinių. Pradėjai skaityti Urantijos Knygą ir tai yra gerai. Bet tu ten rasi galybę informacijos, labai prasmingos, ir beveik neabejoju, dalyje jos pasiklysi. Aš skaičiau Urantijos Knygą apie tris metus, o kai kurie geresni suvokimai ateina tik dabar. Paprasčiausiai kiekvienas žmogus turi siekti tobulumo. Tačiau kyla klausimas, kokio tobulumo reikia siekti? Galima siekti dviejų rūšių tobulumo: - siekti būti pačiam tobulam, kad vykdytum Tėvo valią; - siekti tobulinti save taip, kad darytumei kuo daugiau gerų ir prasmingų darbų visos visuomenės labui. Gyvenant šiame netobulame pasaulyje yra labai svarbu siekti abiejų mano paminėtų tobulumo rūšių. Nes jei pasirinksi tik pirmąją tobulumo rūšį, tai tu gal ir pradėsi šviesėti, justi begalinę palaimą, tačiau tu pradėsi tolti nuo kitų žmonių. Taip yra atsitikę su Algimantu ir jo pasekėjais. Man tą pamatyti prireikė nemažai metų... Tamsa yra tik sąlyginis pavadinimas, nes Tamsą sudaro tik žmonių tiek dvasinis, tiek protinis tamsumas bei atsisakymas tobulėti tiek dvasiškai, tiek protiškai. Kažkokių Tamsos jėgų šiame pasaulyje kaip ir nėra, bet pagal Urantijos Knygą šiuo metu buvęs Planetos puolęs dvasinis vadovas Kaligastija (kurį ir reikėtų vadinti velniu) yra laisvas, tik jis negali įsiskverbti į normalių žmonių protą. Bet visi jo buvę pagalbininkai po Jėzaus misijos yra izoliuoti ir niekaip negali veikti. Tačiau, kol nebus paskelbtas nuosprendis maišto dalyviams (pagal Algimantą jis jau paskelbtas, pagal Urantijos Knygą gali praeiti dar net ir 100000 metų), tol mūsų pasaulyje nebus atstatytos dvasinės grandinės. Dvasinės grandinės visatose veikia dėl tobulo susisiekimo tarp dvasinių ir materialių pasaulių. Todėl aš labai skeptiškai žiūriu į visokio plauko dvasinius mokytojus, ypač gaunančius žinias neva iš dvasinio pasaulio. Kad jos gali būti smarkiai iškraipytos rodo tų mokytojų gaunamų žinių prieštaravimas vienų kitoms, o taip pat įvairūs konfliktai tarp tokių mokytojų ir jų pasekėjų. Todėl patarsiu kiekvienam vadovautis tiek protu, tiek savo, o ne kito žmogaus dvasia- Minties Derintoju, ir lygiomis dalimis. Prasmė yra kažkas tai, ką patyrimas prideda vertybei; ji yra vertybes įvertinanti sąmonė. Izoliuotas ir grynai savanaudiškas malonumas gali reikšti tikrą prasmių nuvertinimą, beprasmį pasitenkinimą, besiribojantį su santykiniu blogiu. Vertybės yra patirtinės tada, kada realybės yra apmąstytos ir intelektualiai susietos, kada tokius ryšius pripažįsta ir suvokia protas. Vertybės niekada negali būti statiškos; tikrovė reiškia keitimąsi, augimą. Keitimasis be augimo, be prasmės išplėtimo ir vertybės išaukštinimo, yra bevertis – yra potencialus blogis. Kuo yra didesnis sugebėjimas kosmiškai prisitaikyti, tuo daugiau prasmės turi bet koks patyrimas. Vertybės nėra konceptualios iliuzijos; jos yra realios, bet jos visada priklauso nuo santykių. Visada vertybės yra tiek realios, tiek potencialios – ne tai, kas buvo, bet, kas yra ir kas bus. Realybės ir potencialo susivienijimas prilygsta augimui, patirtiniam vertybių realizavimui. Bet augimas nėra tiesiog žengimas pirmyn. Žengimas į priekį visada yra prasmingas, bet santykinai jis yra bevertis be augimo. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausiąją vertybę sudaro vertybių augimas, prasmių vystymas, ir šitų abiejų patyrimų kosminio tarpusavio ryšio įgyvendinimas. Ir toks patyrimas yra Dievo-sąmonės ekvivalentas. Toks mirtingasis, nors ir nėra viršgamtinis, iš tikrųjų tampa viršžmogišku; atsiranda nemirtinga siela.
Jolanta: Taip Vaidai, tu tesus. Juk gyvenimo prasmė ir yra siekti tobulumo. Ir kaip sunku tarp jo nepasimesti kai yra tiek skirtingos informacijos, skirtingi supratimai. Kaip sunku pasirinkti mokytoją, kuris tave nuosekliai vestų, nes pats savyje gali ir nesusigaudyti. Paradoksas tame, kad Urantijos knyga, na bent idialogija yra man 100 procentų priimtina ir visiškai nepriimtina jos mokytojas. Kaip ir tu rašai labai lengva pasimesti tose labirintose. Todėl žinojimas kad gali pasikliausti tik savimi, savo pajautimais, savo vidiniu balsu truputį gazdina. Juk taip norisi atramos, tos tvirtos, neginčijamos, nuo kurios galėtuma atsispirti savo kelyje. O gal tai stabai, gal kiekviena šventovė pasmerkta tapti stabu. Nesvarbu kad nėra altoriaus, kad nėra atributikos, kad kryžiaus nėra, bet jau yra pateikiama vienintelio ritualinio kelio suvokimas. Ar dvasinis stabas skiriasi kuo nors nuo materialaus?....... Turiu pripažinti, kad vos nepaklydau, vos nenuėjau kaip paklusni avelė užliūliuota birbynės garso, bet laikus sutabdė Dvasinis Tėvas (šiandien perskaičiau šį Viešpaties pavadinimą ir man labai jis patiko).
VaidasVDS: Jolanta, Urantijos Knygos neapreiškė joks žmogiškasis Mokytojas. Ją apreiškė labai daug aukštų Dvasinių būtybių. Jos apreiškimo būdas taip pat labai įdomus ir gana gerai išstudijuotas, bet tam taip pat reikia paskirti nemažai laiko. Būk kantri, suvokimas tikrai neateina iš karto. Aš tau galiu tik garantuoti, kad tau dar ne kartą atrodys, kad jau tu labai gerai kažką suvoki, o kiek vėliau suprasi, kad tuo metu tu vis tik ne kažin ką ir suvokei. Mums iš tikrųjų labai norėtųsi, kad Gėris kuo greičiau įsigalėtų visur, bet realybė yra kiek kitokia. Tam mes ir esame, kad tą Gėrį skleistume palaipsniui. Evoliucija yra toks dalykas, kad bandydamas ją spartinti, gali gana smarkiai viską sugadinti, apie tai taip pat sužinosi iš Urantijos Knygos. Urantijos Knyga yra geriausias mokytojas, bet ji nėra stabas ar fetišas. Tą suvokti gali tik gerai su ja susipažinę asmenys. Sėkme tau tavo kelyje
Jolanta: Mielas Vaidai, tą jau suprantu, kad evoliucija neužsibaigia čia ir dabar koiame lygyje save įsivaizduotum. Juk ji tęsiasi ir kitapus :) tačiau, gal kartojuosi, vienas lauke esi karys, bet labai pažeidžiamas karys. Ir pasakyk man savo nuomonę, ar tau atrodo taip jau svarbu kiek esi pažengęs, kokias žinias turi, kiek perskaitei ir kiek įsivaizduoji kad supranti (nes pats sakai, kad suvokimas gali kisti), o gal svarbu kiek nuoširdžiai nori būti Dievo tarnas, Dievo vaikas ar atrasti Dievą savyje. Juk mes visi turime Dievo dalelę, ir jei ta dalelė yra tokia netvirta, kad gali tik tarnauti, bet nuoširdžiai tarnauti, arba tokia, kad gali tik paklusti, bet nuoširdžiai paklusti arba jau paūgėjusi, kad sugeba auginti Dievą savyje. Ar tai ne svarbiau.
Rantulija: Miela sese,man atrodo,kad tu esi ta pati Jolanta Kalinauskiene, kuri esi man rasiusi laiskus i emaili.Jeigu taip,tai sveika sugrizusi po ilgos pertraukos. Arsiprasau,kad isikisau i tavo pokalbi su Vaidu VDS,tik norejau tave padrasinti.Vaidas raso tiesa;kas liecia Urantijos knyga,tai jis,is visu diskutuojanciu dalyviu siame forume labiausiai, turbut, supranta Atreiskimo turini. Vieninteli dalyka,ka suvokiau is Urantijos Knygos,is Algimanto mokymu,yra tai,kad kiekvienam gyvulines kilmes evoliuciniam Tevo vaikau,tiesiog BUTINA ISSIVADUOTI IS BAIMIU;baimes suklysti,baimes buti nesuprastam,paniekos ir kritikos baimes,is baimes del prietaru.Ir dar, svarbiausia -NESKUBETI.Vis dazniau reiketu surasti laiko ramiems apmastymams,sustabdyti galvoje vykstancia "minciu maisykle";ir tyloje atverti sirdi TEVUI,t.y. savais zodziais JAM viska issakyti,ir uzduoti visus, ta minute rupimus klausymus,kito kelio nera.Ieskant tokiu zmoniu,kurie galetu atsakyti i visus rupimus klausymus,galima nugyventi visa savo gyvenima sioje sferoje, bet taip ir negauti tave tenkinanciu atsakymu.As, dabar isiterpusi i judvieju pokalbi,miela sese,sakau;gana rimtai sakau:gali nesivadovauti manaja tiesa,tu surasi SAVAJA TIESA,tik tai kantriai ir palengva studijuok Urantijos knyga ir tyloje dazniau klausykis savo sirdies,ypac po uzduoto Dievui Tevui uzklausimo;atsakymas,gali ateiti tuojau pat,o gali ir po keliu dienu,savaiciu;ateis jis per suvokima,per tau nebudinga minti.Nenoriu tau buti ikyri;paprasciausiai pasidalinau savo patirtimi, ir isdrisau tau ja pasiulyti.Nenoriu,kad veltui praleistum gyvenima paieskose TIKRUJU DVASINIU MOKYTOJU.Algimantas geriausiai zino atsakymus i daugeli,daugeli klausymu APIE TIKROVE,bet jo zingsniai "septinmyliai".Zinoma,reikia pripazinti ir tokia TIESA,kad tie "septinmyliai" zingsniai gali buti tokiems,kaip as. Noreciau,su tavimi pasikalbeti akis i aki,bet tai tik mano troskimas. Tai tiek. Ramybe tau. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Matai Jolanta, mes jau ne vieni šiame lauke, o kiek dar jų užsienyje yra. Jie dar nelabai girdimi ir matomi, bet jų jau daug, o tai palaipsniui virs į tikrai didelę jėgą - į visų žmonių brolystę...
Jolanta: Baik Vaidai, kokia brolystė. Kur tu ją matai? Šventovėje? Forume? Yra darg mažų taškelių po vieną. Net jei vizualiai jie ir atrodo kad apjungiami, iš tikrūjų labai daug yra vienišų, nesuprastų, pasimetusių, jei jie nekalba, tai dar nereiškia, kad neegzistuoja. Taip, gyvojo tikėjimo šalininkų daug, net kartais jie ir nesupranta, kad turi gyvąjį tikėjimą, bet dauguma ir lieka nesusivokę, nes neturi pagrindo į ką atsiremti. Knyga? Kad ją paiimti į rankas reikia jau turėti motyvą kodėl tai daryti, nes čia vėl.....pasitikėti kažkuo nauju dvasinėje srityje yra gana sudėtinga. O jei ir skaito knygą, bet mato truputį kitaip, supranta truputį kitaip, kad ir ne esminio, juk bus sutrypti kitokio supratimo žmonių. O jei ir neskaito Urantijos knygos, o turi gyvajį ryšį (tokių tikrai yra, o užuomazgų turinčių manau kad ne tiek jau ir mažai), jie aplamai bus nesuprati ir bandomi sunaikinti. Kodėl žmogus turi atsisakyti savo vidinio balso dėl kito vidinio balso (čia ne Urantijos knygai taikoma). Tai iliuzija kad mes ne vieni, gyvojo tikėjimo atstovai vienešisni nei kas kitas. Todėl kad nepriims jų kelio niekas, nes jis yra jų kelias ir kažkuo skirsis nuo kitų. Šiai dienai man taip viskas paprasta atrodo, kad tai jausmas į Dvasinį Tėvą, kokio jis lygio, kokio jis santykio, čia tik eigos klausimas, svarbiausia, kad tas jausmas atsirastų. Tačiau tai tik žodžiai, bandant kam nors tą jausmą apibūdinti nus apipiltas daugeliu priekaištų ir paneigimų, kad tas jausmas kurį tu jauti yra netikras, nes ne taip reikia jausti, nes jausmas apibūdinamas ne tais žodžiais, išreiškiams ne tais ritualais ar priemonėmis. Šiandien man liūdna, nuoširdžiai liūdna, nes suvokiau, kad tai kas tyriausia ir gražiausia turi būti šioje planetoje vis dar trypiama. Kad mažas daigelis naikinamas, nes jis nėra dar toks stiprus ir nemato iš taip aukštai, kad daigelis vietoj rytų nusisukęs į vakarus matantis truputį kitą dangaus spalvą taip pat bus sunaikintas. man liūdna, kad naikinami tai kas žmogui yra svarbiausia, jo dvasinis pamatas, vidinis dvasinis pamatas. Yra vienas kelias, tai tiesa, tai gyvasis ryšys su Tėvu, bet tas kelias kiekvienam gali atrodyti kitokiais peizažais lydimas. Gal būt kai kas tą peizažą mato kitokį, nes žiūri iš pažemės, o kai kas mato jau medžių viršūnes, bet kelias juk nuo to netampa netikras kažkam. Taip kad mielas Vaidai, iki nevienišumo dar labai toli, reikia pripažinti kad dvasinėje plotmėje mes esame tik pirmykščiai žmonės, kurie težino tik savo medžioklės plotus.
Jolanta: Rantulijai. Miela sese, būk gera parašyk man į e.meilą. parašysiu tau savo telefono numerį. Esu Vilniuje, čia galima bet kurią dieną susitikti jei tas laikas bus po mano darbo. Ačiū tau už gerus žodžius.
Fredas: galima bendrauti ir per skype vaizdo ryši,...jei žinoma tam yra noras.:)
Rantulija: Miela Jolanta,savo gedai turiu prisipazinti,kad tavo e.meilo neturiu;keiciau el.pasto adresa ir pati nesugebejau isaugoti net keliu e.meiliu.Neprisimenu gerai,bet atrodo,kad sunus uzsirustines ant manes buvo ir nepadejo sutvarkyti mano susirasinejimo reikalus.Todel rasau savo e.meili: rantulijalita@gmail.com Parasyk mineta tavo telefono Nr. Aciu. Fredai, tavo mintis man yra priimtina;labai tau dekoju. Gero vakaro visiems. Su meile, Irena.
Jolanta: Šiandienos grįžtant iš darbo įvykis, prie parduotuvės dažnai matau pagyvenusią moterytę, ji pardavinėja lauko gėles, pagal sezoną jos kitos. Šiandien ji pardavinėjo rugiagėles, nežinau kodėl ji buvo ne prie durų kaip įprastai bet tarp mašinų. Išgirdau kaip jaunuolis prie kurio mašinos ji stovėjo barasi ant jos, kas jo mašiną nuplaus nes nuo gėlių žiedlapių ji apibirėjo. reikėjo pamatyti jos išsigandusį veidą puokė savo rūbų alkūne valyti mašiną, išmetė gėles ant žemės. priėjau pakėliau jos gėles iš po kojų ir padaviau, jaunuoliai sėsėjo mašinoje, nemačiau jų veidų, bet mačiau dėkingas tos moters akis. Kiek kartais nedaug tereikia kad žmogus pasijustų saugesnis, truputį supratimo ur neteisimo.
Vaidas: Pro langą tenka matyti kaip kiemuose vaikai žaidžia, tai slepynių, tai dar ką, tai bėgioja apie mašinas, tai atsiremia ant jų, tai pro mažus tarpus su paspirtuku važinėja. Teko susidurti kai trumpam buvo mašina pastatyta kieme, tai vėliau tą dieną jau buvo nubrėžta linija virš rato... į gerą tai nelabai nuteikia. O moteris prekiaujanti gėlėmis, pirmiausia turėtų rūpintis savo sveikata, pasitikėti savo veikla, apgalvoti savo veiksmus, ir jei kas ką pasako nesijaudinti tiek, o tai paskui ir širdies smūgis gali ištikti, jeigu taip stipriai reaguojama bus. Sąmoningumo, supratingumo, daugiau bendravimo ir augimas bus gera kryptimi. O šiuo atveju žmogaus sąmonės būsena svarbiausia.
Jolanta: Vaidai, maži esame, dažnai mes žinome kad reikia elgtis taip ar kitaip, bet kada tam žinojimui paklūstame. Ir kaip atsikratyti baimių mūsų niekas nemokina, kaip tik visur jas skatina. Skaitau Urantijos knygą, nedaug perskaičiau. tik 230 puslapių, gal todėl toks suvokimas, bet sakykim šiam etapui, skaitant apie visą dangiškąją struktūrą, visa tai ką mes darome čia, atrodo toks marazmas, vaikų kapstymasis smėlio dėžėje, statant smėlio pilis ir tikint kad tose pilyse gyvens princas ir princesė. Visi tie įrodinėjimai kas teisus o kas ne yra juokingi, ir aplamai pasijutau žaisliukas kažkieno rankuose. gal ne, dresuotas šunytis, būsi geras ir elgsies taip tai gausi cukraus gabaliuką, ne, būsi nubaustas. Vaikiškas pyktis sukilo, ir galvoju ir visai aš nenoriu būti prikelta, na išnyksiu ir gerai, nebūsiu nieko neskaudės. Tik va moralė, o gal požiūris į kitus žmones pasidarė labiau šiltas, gal labiau jie tapo man artimesi, mielesni, kad ir gyvūnai. Ir kaip nekeista, lyg ir norisi atsiriboti nuo dangiškojo gyvenimo, bet kartu nevertindama materialių dalygų norisi su meile priglausti kiekvieną gyvą padarą. Bet skaitant toliau manau kad visai kiti jausmai gali aplankyti :)
Fredas: Vaidai,..kada ištrūksi iš savo susikurto kalėjimo, į kurį yra pasodinęs tavo protas? Patarimas,..savo sielą glauskis prie šios visatos Kūrėjo-Sūnaus,..gal sakau tada kiek aprimsi, gal tada baigsis tavo savęs persekiojimai,blokavimai ir visokie kitokie susigalvoti 'baubai' :)
Rantulija: "Visi tie árodinëjimai kas teisus o kas ne yra juokingi, ir aplamai pasijutau þaisliukas kaþkieno rankuose. gal ne, dresuotas ðunytis, bûsi geras ir elgsies taip tai gausi cukraus gabaliukà, ne, bûsi nubaustas. Vaikiðkas pyktis sukilo, ir galvoju ir visai að nenoriu bûti prikelta, na iðnyksiu ir gerai, nebûsiu nieko neskaudës." Miela sese,buvo laikotarpis,ir gana ilgas,kada ir as taip jauciausi,kol ne pradejau suvokti PRASMES issakytas Urantijos Knygoje.Net ir siandiena,skaitydama Uk Knygos 160 dokumenta garsiai pasakiau:Teve,nugyvenau beveik 62 metus ir per ta laikotarpi nieko daugiau nenuveikiau-vien tik klydau.Tai kada as visa tai istaisysiu? Atsakyma gavau toki,kuri ir tu JAU suvoki. Del suniuku ir cukraus gabaliuku. As esu mama ir tu esi mama,abi puikiai prisimenam,kaip savo ir ne savo vaikus saugodavom nuo karstu virykles dureliu; "nekisk pirsciuku, nudegsi". Tevas Kurejas Kurinija valdo vieninteliu istatymu MEILES istatymu.MEILE turi buti apsaugota;JINAI yra saugoma priezastingumo desniu.Zmonija nera be prieziuros;laikas nuo laiko buvome mokomi Didziuju Mokytoju;JIE nuosirdziai rupinosi musu "pirsciukais".Kai kuriuos is ju nuzudeme.Na,kol kas mes tokie esame. Is tiesu,sitas gyvenimas yra per trumpas,kad iskart pavyktu ne tik individui,be ir visai zmoniu rasei nugyventi pagal "Aksine Taisykle". Kai skaitysi musu laukianti gyvenima Morontiniuose pasauliuose,tave turetu pradziuginti tai,kad is tiesu musu laukia saunus nuotykiai;nauji draugai,nauji, daug tobulesni Mokytojai,nauji Universitetai,naujos zinios ir taip be sustojimo.As galvoju,kad musu gyvenimai sioje sferoje,tie trumpalaikiai sunkumai, kurie trunka 60,70,na,80 metu-tai yra "nulis sveiku",palyginus su AMZINYBE. Tai tiek tu mano samprotavimu. Gero vakaro visiems. Su meile, Irena.
VaidasVDS: Jolanta, patikėk, net tuomet, kai perskaitysi visą Urantijos Knygą, tu dar mokysiesi, ir mokysiesi... Buvo ir man net per saldu pasidarę, skaitant kai kurias vietas, bet vėliau tikrai buvau sugrąžintas į realybę... Daug blogiau, jei kas nors užstringa tose saldybėse ir pamiršta apie realų pasaulį mąstyti...
Jolanta: Stebiu save skaitydama šią knygą ir kartais net pasijuokiu iš savęs, kaip kinta suvokimas priklausomai nuo to kiek perskaitei. kai skaičiau toliau radau vietą kur parašyta. kažkas panašiai, kad ir neturime pykti dėl savo žemos kilmės, nes ir dvsinės būtybės turi patirti mūsų lemtį. Obana galvoju, rašant jau buvo numatyta kokias emocijas gali sukelti šis skyrius. Skaitau toliau, apie trejybės apkabinimus ir kitus paskyrimus. Ir šiai dienai ateina mintis, kad ir tenai priklausomai nuo to kaip gyvenome čia, mes turėsime skirtingas pareigas, skirtingas patirtis. Vėl iš savęs pasijuokiau, kai pagavau savo minį, na jau ne ir tenai nieko neadmininstruosiu ir nežaisiu su popieriukais Toliau Juk kiek mano supratimas leidžia suprasti, taip kaip mes įgauname skirtingą patirtį čia gyvendami ir esame tokie reikalini kokie esame, nėra vienos taisyklės kaip reikia garbinti, kokius žodžius sakyti ir t.t. Kiek man leidžiama savo smegenėlėmis daryti išvadą, paklusnieji, tie kurie paklūsta taisyklėmis ir elgiasi nepriekaištingai bus pagalbininkai arba admistratoriai arba dar kas, energingieji žemieje, kuriems svarbiau veikti nei laikytis taisyklių laukia kažkas panašays į žynianiašių likimą, o įdomiausia man ir dar nesuvokta liko kategorija "Be vardo ir skaičiaus", tai tiek kurie žemėje peraugo eilinių žmonių suvokimą. kaip suprantu pagal Nyčę vadinami antžmogiai. tai va mielieji, šiai dienai, perskaičisu tik 26 atrodo dokumentus, turiu tokį supratimą, kad vienintelė mūsų pareiga mylėti Dievą ir gyventi dvasinį gyvenimą, o toliau jau būsime padėti ten kur turime būti Bet vėl. ši nuomonė gali kisti priklausomai nuo to ką rasiu toliau
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû