Форум » DVASINĖ KARJERA » Dvasines karjeros etapai » Ответить
Dvasines karjeros etapai
Jolanta: 1. Suprasti, kad zmogus, ne fizine, o dvasine butybe. Ir jo egzistavimas nesibaigia su siuo gyvenimu. 2. Atskirti kurie gyvenimo aspektai yra skirti fiziniam gyveniui, o kurie dvasiniam. 3. Rinktis kam teiksi pirmenybe (tai viso gyvenimo darbas) 4. Surasti bendramincius, su kuriais galetum pasidalinti savo suvokimais. 5. Pradeti gyventi pagal savo dvasini suvokima.
Tadas: O aš veidrodžiui dėkoju, nors jį, kiek pamenu ant sienos pasikabino Moteris Gaila, spėju geras anas, senobiškas, su sidarbo rėmais... na, bet mielosioms moterims anas labiau reikalingas yra. Ten, jei teisingai prisimenu buvo kalba apie sielą ir kūną, tai Urantijos knygoje labai gražiai parašyta: Materialiame pasaulyje jūs galvojate apie kūną taip, kad jis turi dvasią, bet mes žiūrime į dvasią taip, kad ji turi kūną. Materialios akys yra iš tikrųjų iš dvasios gimusios /0483-06/ sielos langai. Dvasia yra architektas, protas yra statybininkas, kūnas yra materialus pastatas. /0484-01/
Kukas: Pageidautina-nepageidautina...na jo....tas pageidavimu koncertas,ar konceptas tobulos ir visuotines vienybes fakto sviesoje...hmm...nei i tvora,nei i meta...ne limpa mielieji....ne pro kur!!
Simas: tu čia su kuo rokuojiesi, Kukai? jei kažką cituoji, tai pažymėk citatą, dabar nei į tvorą nei į mėtą pats...nieko nesupratau, ką nori pasakyt
VaidasVDS : "Pavydas yra giliai įsišaknijęs žmogaus bruožas; todėl iš tikrųjų primityvusis žmogus jį priskyrė ir savo ankstyviesiems dievams. O kadangi žmogus kažkada taikė vėlių apgaudinėjimą, tai netrukus jis pradėjo apgaudinėti dvasias. Jis sakė: "Jeigu dvasios mums pavydi grožio ir klestėjimo, tai mes patys save subjaurosime, o apie savo sėkmę kalbėsime atsainiai." Dėl to ankstyvasis nusižeminimas nebuvo ego sumažinimas, bet vietoje šito tai buvo bandymas sumėtyti pėdsakus ir apgauti pavydžias dvasias."
Jolanta: Kiekvieną dieną mums reikia pasirinkti. bent jau man. Aplinkiniai įvykiai paliečia mūsų samonę, ir pasirinkimo momentu dažnai priimami sprendimai būna, ne eigoje išugdytos samonės įtakoje, o tuo metu įvykių įtakos spinduliavomo pasekmė. Todėl bent jau man taip būna, kad sėdi ir bandai savo sprendimą paremti visuotinų nuostatų, religinių nuostatų, sielos augimo tendencijų kriterijais, taip bandydama atskirti, kas tikra, o kas tik trumpam užplūdo į mano sąmonę, dėl tam tikrų įvykių. tai rašau todėl, kad būtent tai šiuo momentu darosi mano galvoje. bandau atsijjoti materialinius siekius. 1. Materialinia siekiai gerai, tačiau yra grėsmė jiems parduoti dūšią, kada tu tampi jų vergu, kai tavo samonė koncentruojasi į juos. Pasekmes jūs žinote, tačiau iš savo gana kvailo gyvenimo suvokiau, kaip net žinant grėsmes galima į tai įsitraukti. Atsirandi aplinkoje tarp žmonių, kuriems materialinis gyvenimas yra vienintelis tikras gyvenimas, o dar kai jie nėra tik kaupiantys, tačiau ir atiduodantys savo duoklę visuosmenei, atrodo gana patraukliai, iš dalieas žaviesi tikslais, užmojais, o rezultate galvoje jau vyksta suvokimo perversmas. kas liūdniausia, tai net ne tavo tikslas, tai kito žmogaus tikslas ir nesvarbu kad jis puikiai jį siekia, jei pasiduosiu jam, atsisakysiu savęs, kitu atveju turiu atsiriboti. Arba išmokti nesutrikšminti gana gražių ir kilnių dalykų. 2. Altruizmas, pagalba kitam, tai kitas ktraštutinumas, kuris taip pat gali įtraukti kaip neigiamas reiškinys. pagalba lyg ir geras reiškinys, tačiau kiek rūpestis kitais išsunkia tave ir kaip atsirinkti kada pagalba neišvengiama, o kada žmonės tavimi naudojasi, gal ir nesąmoningai, paprasčiausiai permesdami problemų sprendimą kitam. Parašiau visišką chaosą, bet jis ir yra mano galvoje. Tur būt todėl religijose taip ir yra sureikšmintos religinės bendruomėnenės, kuriose, jei ir suabejuoja kuo žmogus, gauna gana didelę atsvarą. kartais taip pavargsti valyti save nuo purvo, kurį pati ir prisineši. Kaip išmokti to purvo neprisinešti. Žinau viena, kad mano gyvenimas duotas man, ne kažkam kitam, kad jie siektų savo tikslų, o aš padėčiau, tačiau, kad aš siekčiau savo tikslus. Tačiau mano tikslų siekimas neturi būti permestas ant mano rato žmonių, nes jie juk turi savo tikslus, kad ir vaikai, jie juk neturi sekti tuo ką aš darau. kas tada išeina, savimi gali būti, tik tada kai esi viena pati su savimi, visais kitais atvejais, turi užsibarikaduoti. kažkokia nesamonė gaunasi, bet taip lyg ir išeina.
Kukas: Jolanta rašo: Žinau viena, kad mano gyvenimas duotas man, ne kažkam kitam Stai ka parasei: esu as ir yra gyvenimas,mes nesame tas pats,; Kazkokiu stebuklingu budu tavo as gali egzistuoti atskirai nuo gyvenimo,nes jis tera tik tavo,bet ne tu pati,anot taves.Aebjones ir t.t.Citata is mano versto teksto pliurpaluose apie tikra gyvenima: Sveikink i Tikro Gyvenimo tikrove Jis visada pasirenges. Jis yra pripildytas baseinas. Plaukikai dar nepradėjo plaukti. Visi yra susikaupe ir pasirenge laisvam kritimui. Tikras Gyvenimas neabejuoja. O gyvenimui apie kuri rasai labiau tiktu-citata: Stai kaip aktyvus gyvenimas tampa muilo opera . Jūs uzimate savo vietą tariamo gyvenimo scenoi. Užuolaidos pakilo su plojimais.Viskas sukasi apie užuolaidų kilima. Tik vaizduotėje viskas vyksta. Nieko niekada neatsitinka. Atrodo, kad vyksta. Jis jaučiates labiau realus, nei Realybe, tačiau tai yra tik filmo ritės. Yra pradžia ir istorijos pabaiga. Tikras Gyvenimas,kita vertus, egzistuoja visada ir neturi pradžios ir pabaigos.Jo istorija dar nėra papasakota. Ji dar net nebuvo sugalvota. Jūs turite būti scenoje kad istorija turetu pradžia. Nepaisant visų savo protestu, jums patinka istorija. Tu myli kiekviena jos islenkima ir posuki. Jūs esate istorijos herojai. Jūs tragikas, ir jūs komikas. Tu myli abu,kitaip neturesi ju. Jūs žaidziate kvailus. Jūs žaidziate ilgai kenčianti heroju. Jūs patys sau isrinkote role, ir patys ja vaidinate . Atidarete knygą, po to ja uždarysite,nors realiame Tikrame Gyvenime nieko neįvyksta, niekas nevyksta, bet meilė,tiek. Vaidai jei tai atsakymas man....sorry,nesupratau,gali issiplesti tep saknnt?
VaidasVDS : Pamąstykime apie šiuos UK žodžius: "Primityvusis žmogus gyveno tokį gyvenimą, kuris buvo prietaringa vergove religinei baimei. Šiuolaikiniai, civilizuoti žmonės bijo ir minties, kad galėtų patekti į stiprių religinių įsitikinimų viešpatavimą. Mąstantis žmogus visada bijojo to, kad jį kontroliuotų religija. Kada stipri ir jaudinanti religija grasina, kad jį valdys, tada jis nuolat mėgina ją racionalizuoti, sutradicinti, ir suinstitutinti, šituo tikėdamasis pasiekti tai, jog kontroliuotų ją. Esant tokiam veikimo būdui, net ir apreikštoji religija tampa tokia, kad ją ima kurti žmogus ir joje ima viešpatauti žmogus. Šiuolaikiniai protingi vyrai ir moterys Jėzaus religijos vengia bijodami to, ką ji padarys jiems – ir su jais. Ir šitoji baimė yra visiškai pagrįsta. Jėzaus religija savo tikinčiuosius, tikrai, valdo ir transformuoja, reikalaudama, jog žmonės savo gyvenimą paskirtų tam, kad stengtųsi pažinti Tėvo danguje valią, ir nurodydama, kad gyvenimo energijos būtų pašvęstos nesavanaudiškai tarnystei žmogaus brolijai. Savanaudiški vyrai ir moterys tokios kainos tiesiog nemokės net ir už didžiausius kada nors mirtingajam žmogui pasiūlytus dvasinius turtus. Tiktai tada, kada žmogų pakankamai nuvils kankinantis nepasitenkinimas, kuris lydi savanaudiškumo kvailus ir apgaulingus siekius, ir vėliau, kada jis pamatys formalizuotos religijos nevaisingumą, tada tikrai jis bus linkęs iš visos širdies atsigręžti į karalystės evangeliją, Jėzaus iš Nazareto religiją. Pasauliui labiau reikalinga pirminio šaltinio religija. Net ir krikščionybė – geriausia iš dvidešimtojo amžiaus religijų – yra ne vien tiktai religija apie Jėzų, bet didele dalimi ji yra tokia religija, kurią žmonės patiria iš antrinio šaltinio. Jie savo religiją priima visiškai tokią, kokią jiems perteikia jų pripažinti religiniai mokytojai. Kaip prabustų pasaulis, jeigu tiktai jis galėtų pamatyti Jėzų tokį, kaip jis iš tikrųjų gyveno žemėje, ir pažinti, iš pirminio šaltinio, jo mokymus, suteikiančius gyvenimą! Gražius daiktus apibūdinantys žodžiai negali jaudinti taip, kaip pačių tų daiktų vaizdas, taip pat ir tikėjimo žodžiai negali įkvėpti žmonių sielų taip, kaip tas patyrimas, kada yra pažįstamas Dievo buvimas. Bet būsimasis įtikėjimas visą laiką laikys žmogaus sielos vilties duris atvertas, kad įeitų dangiškųjų pasaulių dieviškųjų vertybių amžinosios dvasinės realybės." --- Kukai aš tau atsakyčiau, bet tu manęs nesuprasi arba nenorėsi suprasti. Jei pastebėsiu, kad keitiesi, tai atsakysiu vėliau. Sėkmės tau savo ieškojimuose...
Jolanta: Obana Kukai, dėl to ir patinka šis portalas. Pataikei į dešimtuką, tik truputį kitaip. Skaitydama tavo komentarą supratau kodėl taip yra. Todėl, kad man nepatinka ką darau, kad man nepatinka tai kas darosi aplink mane ir su manimi. Todėl, kad bandžiau pažiūrėti į gyvenimą be rožinių akinių ir pamačiusi jį tamsų, sutapatinau su realybe ir nusprendžiau tokioje realybėje bandyti save realizuoti. O tai juk ne mano gyvenimas, bandau prisitaikyti prie apklinkybių, o ne aplinkybes pritaisyti sau. Todėl pati to nežinodama pradėjau save atskirti nuo gyvenimo. Lyg gyvenimas būtų gražus sielos ir realybės žaismas, kuris man jau nebepriklauso, nes aš stengiuosi pataikauti realybei išduodama savo sielą. Noriu susigrąžinti gyvenimą. Per daug nuolaidų padariau realybei ir įklimpau. Dabar vienas Dievas žino ar sugebėsiu išsikapstyti. Ir ar aplamai ar įmanoma man išsikapstyti. Nes tai ką paskutiniu metu darau, veikiu, kaip ir su kuo gyvenu, visiškai nesiriboja su mano siela, tai du atskiri dalykai. Žinai Kukai, tik skaitydama tavo komentarą supratau į kokį iš tikrųjų liūną esu patekusi. Tik geras dalykas tas, kad mažai ką galiu prarasti, todėl galiu rizikuoti. Tik visų pirma reikia susivokti, ką galiu padaryti, kad aš ir gyvenimas taptų viena. Su meile Jolanta
Kukas: Vaidai,kam tada isvis atsakineji? Pasidziaug,kad aplomai skiriu demesi tau ir nusileisk ant ziemes nevaidines kakanti gyvuna,tai gana buka atrodo is sono.Nera sunku suprast samone,bet nesamone pateikiama kaip samone neisgeres nesuprasi.O pask.komentare tu cituoji Jokubeno vertima,kur tikejimas[originale] pakeistas jokubenisku itikejimu ir priespastatomas jam.Tavo protas cia yra apkvailintas,zinok.Matomai tau vienodai rodo.... Jolanta,nusvite[save realizave-suvoke kas jie esa] zmones mato gyvenima nuostabiu....Patarimas,jei gali skirk energija savo 'as' pazinimui,nes kol cia bus neaiskumu,visur bus neaiskumu.Dar citata apie musu gera savijauta: ...Jūs galite ieškoti po visa Visata, ir jūs galite pažvelgti į vieną mikrovisata ir rasti nepaaiškinamo grožio ir džiaugsmo. Egzistuoja pasaulis anapus, mylimieji, ir jis yra jusu. Tai jūsų žaidimų aikštelė. Tai jūsų sodas. Jis yra tavo. Jis yra tavo nuosavas,tavo paties širdyje. Jis egzistuoja, kad taptu tavo, kad mylėtum jį,kaip savo ir kitu. Jūs yra tam,kad skleistumet savo meilę visur. Ir zinoma, nėra būtina turėti objekta savo meilėi . Galite plaukioti savo meilęje, nepaisant to, kas vyksta pasaulyje, nesvarbu, ar gėles žydi ar nuvyte. Žinoma, jūs galite būti laimingi, nes laimė guli jumise. Jūs neprivalote remtis i aplinkini pasauli,kad butume laimingi....
VaidasVDS : Gyvenime kartais tenka ir mėšle, arba "kakose" pasikapstyti, vienose kalbose yra vienoki žodžiai, kitose kitokie. Jei tau, Kukai, netinka šio forumo pavadinimas, tai kodėl jame lankaisi. Susikurk Atvaita.lt ir dalyvauk, kitus pritrauk, gyvenk iliuzijų pasaulyje, tik, kuomet paliksi šį pasaulį, neatsidurk iliuzijos apgaulėje, to tau linkiu nuoširdžiai...
Jolanta: Nuostabus patarimas Kukai, esu tikra, kad esi teisus. Tačiau taip jau yra, kad mes vieni patys sau nelamime žaisti šioje žaidimų aikštelėje, nori nenori tenka įsileisti ir kitus žmones, juk mums reikia dirbti, norime būti mylimi, norime mylėti, turime pareigų veikams ir tėvams, aplink matome kenčiančius žmones, supykstame ant kažko, kažkas mums iškrečia kiaulystę, kažkas mūsų nekenčia. Svanonių žaidimo aikštelė, kai joje žaidžia mylimi ir tave mylintys žmonės, kai gali savo meilę skleisti aplinkiniams, kai gyvenime tau nereikia meluoti dėl to, kad išgyventus. Taip, aš svajoju apir tokią žaidimų aikštelę. Na negali žmogus pats sau atsiroti nuo pasaulio, meluoju, gali. Gal tai būtų idialu, juk šventieji gali, jie žaidžia vieni savo aikštelėje, tačiau aš nesu tobula, pas mane siaučia jausmų audros, tiek teigiamų, tiek neigiamų, aš reaguoju tiek į nedėkmę, tiek į sėkmę, man skauda, aš verkiu, bandau kažkaip apsisaugoti nuo skausmo, bandau kažką įsileisti į savo žaidimų aikštelę, bet pamatai, kad tas žmogus, ne padeda kurti žaidimą, o tavajį ardo, bandai pradėti kitus žaidimus, kurie išeina iš tavo žaidimų aikštelės, o palikdama ją tu apleidi, ji lieka tusčia. Šiaip tai pas mane juodasis periodas, manau, kad tuoj atsigausiu, paprasčiausiai toksai momentas, kai negali pati spręsti už savo gyvenimą ir pati priiminėti sprendimus. Todėl ir liūdna. Tačiau Kukai, tu teisingai pastabą davai. ką aš galiu padaryti, tai tik tvarkyti payti save, kad man būtų gera, o va kaip jau sugebėsiu tai padaryti, nuo to ir priklausys savijauta. Ir dar būtinai turiu pilnai pasikliauti Viešpačiu, jo valia, jo siekiais. Tikėti, kad jis tik gali nuvesti tenai, kur reikia. Smagu buvo skaityti tavo komentarą. Su meile Jolanta
Gailestingoji sesuo: 10 - tis tokių ir panašiai gražių tekstų, kurį įdėjo Kukas, yra tekę skaityti, bet... Problema čia elementari, bet jos supratimas ateina ne iš karto. Mes visada norime GAUTI, bet daug rečiau DUOTI. Kuko tekste, pvz., mes norime GAUTI LAISVĘ. Gyvenimas nėra kažkokia erdvė, į kurią įžengiame sėkmingai arba ne. Visi gimstame vieniši ir pravirkstame. Visi mirsime vieniši ir giliai prieš tai atsikvėpsime. O tarpas tarp šių 2-jų akimirkų - (atmetant kūdikystę) yra mūsų kūrybos vaisius. Žinoma, čia svarbu ir kokioje šeimoje gimei, ką tavo dvasiai suteikė tėvai, tačiau yra labai daug atvejų, kai užaugę, pvz., alkoholikų šeimose vaikai gyvenime pasiekia didelių laimėjimų. Kodėl? Svarbiausia suvokti save - kas esi ir susitaikyti su savimi, priimti save tokiu, koks esi, pamilti savo kūną ir savo sielą, sutaikyti juodu. Gyvenime mums duodama viskas ir tiek, kiek reikia. Kiekviena nesėkmė - tai sėkmės pradžia arba po kiek laiko bus duota suprasti, kad tai, ką laikėme juodu periodu, kaip tik mums davė labai daug, nes užgrūdino. Nenoriu moralizuoti, bet sakau, kuo daugiau savęs atiduodame kitiems, nesvarstydami - kam, kokiam tikslui, kas mums bus iš to - tuo daugiau gėrio ateina - taip veikia kosminis priežasties - veiksmo - pasėkmės dėsnis (Kukas pasakytų Karmos dėsnis) - kuris ir yra mūsų gyvenimas. Kuo daugiau laiko skiriame apmąstymams apie gyvenimą/egzistenciją, tuo mažiau laiko turime pačiam gyvenimui. Kalbu iš asmeninės patirties, nes labai gerai suprantu Jolantos būsenas. Visos mes, moterys, per daug vadovaujamės emocijomis, kurios dažniausiai ir pakiša koją...bet kas būtume be jų, ar ne taip, Jolanta? „Dievo ieskančio žmogaus karjera gali pasirodyti labai sėkminga amžinybes šviesoje, nors viso žemiško gyvenimo patyrimas gali atrodyti visiška nesėkmė, su salyga, jog kiekviena gyvenimo nesėkmė suteikė išminties ir dvasinio laimėjimo kultūros“. (UK 1780-02)
Kukas: Problema ne duoti-gauti,bet tapatybeje,kuri,disharmonizuoja duoti-gauti balansa.Begdama nuo gauti i davima visiems is eiles,be butino-„...su salyga, jog kiekviena gyvenimo nesėkmė suteikė išminties ir dvasinio laimėjimo kultūros“. (UK 1780-02) -duos analogiska rezultata kaip blogio darymas-1.ispuiksi nuo gerio davimo.2.DUODI TAM,KAD BANALEI GAUTUM-RATAS UZSIDARO,PROBLEMA-GAUTI[!] LIKO. Karma yra tiek nuo geru,tiek blogu darbu.Tavo tikslas islisti is karmines priklausomybes aplomai,is santikinio blogio ir gerio davimo-gavimo. Gailestingoji sesuo rašo: Kodėl? Svarbiausia suvokti save - kas esi ir susitaikyti su savimi, priimti save tokiu, koks esi, pamilti savo kūną ir savo sielą, sutaikyti juodu. Kalbu iš asmeninės patirties, nes labai gerai suprantu Jolantos būsenas. Visos mes, moterys, per daug vadovaujamės emocijomis, kurios dažniausiai ir pakiša koją...bet kas būtume be jų, ar ne taip, Jolanta? taigi susitapatinimas su emocijomis ir yra tas saves suvokimas... Gailestingoji sesuo rašo: 10 - tis tokių ir panašiai gražių tekstų, kurį įdėjo Kukas, yra tekę skaityti, bet... ...bet,kazi kiek supratai??? gailestingoji daveja tu:]
Kukas2: Kukas rašo: Karma yra tiek nuo geru,tiek blogu darbu.Tavo tikslas islisti is karmines priklausomybes aplomai,is santikinio blogio ir gerio davimo-gavimo. Mylimas broli, kai išlįsi iš tos priklausomybės, būtinai papasakok, kaip tai padarei :)
Kukas: Kiek zinau,saves realizavimo nebutinai eina per venuolina ir nusvites taip pat gali tureti seima.O galima zinoma greiciau tobuleti pilnai atsiduodant dvasinem praktiko.Idedu istrauka i tema,is satsangas su nusvitusiu Pundzi,rusu visi zino,neversiu,tingiu,taigi: Пападжи, что такое ад? Ад — это ум, повернутый вовне и говорящий: «Я тело». Это - ад здесь и сейчас. Как можете вы жить в покое, когда ваш ум решил, что поле для игр это только тело? Никто не может жить в истинном покое. Каждое тело когда-нибудь умрет. Что такое рай? Ум, повернутый внутрь, - это рай. Как сказано в Библии: «Царство небесное внутри вас». А как завоевать это царство небесное? Сдайтесь осознаванию. Осознавание, Бытие, Бесконечность — это называется раем, свободой, просветлением. Это освобождение от процесса, через который человек проходит миллионы лет. Ум, повернутый внутрь, впервые увидит свою собственную красоту, свой собственный источник и не вернется к тому, что его беспокоит. Всегда вы остаетесь с тем, что вы любите больше всего. От этого нет возврата. Это ваше решение. «Теперь я решил завоевать свободу, получить любовь, обладать сознанием самого Бытия. Я хочу впервые обладать святостью». Такое решение первоочередное. Это единственное решение, которое вам нужно принять. Сдайтесь Бытию, Осознаванию и Блаженству. Те, кто решил: «Я должен узнать себя. Я должен вернуться домой», - немедленно получат желаемое. Это подлинная дхарма. Это вернет вас к вашему собственному осознаванию. Выполнение садхан, тапасьи и практик с тем, чтобы завоевать свободу и просветление - это то, чем вы занимались в прошлом. Но мы находимся здесь, и сейчас вы можете немедленно получить вашу свободу. Это новость, но она самая настоящая. Если вам нравится что-то, то вы наверняка тотчас я это влюбитесь. Это роман. С одного взгляда вы забудете обо всем. Достаточно одного взгляда. Ум должен решить, что прекрасно, а что уродливо. Ум, где бы он ни блуждал, любит красоту, но на самом деле он не знает, что такое красота. Как-то один перс, торговец алмазами, поехал продавать алмазы царям-моголам в Индию. Его путь в их столицу Дели лежал через Пенджаб, где он подошел к реке Джалум. Он увидел прекрасную девушку, которая пришла набрать горшок воды. Они обменялись только одним взглядом, и он проводил ее домой. Он узнал, что она была дочерью горшечника. Он сел под деревом и забыл обо всем, кроме девушки. Снова и снова он приходил в дом к горшечнику и покупал горшки. Все, чем он мог расплачиваться, были его алмазы. Поэтому он покупал горшки на алмазы. Он приходил снова и снова, чтобы только увидеть свою возлюбленную. Он потратил все свои алмазы. Из-за того, что он был иностранцем, родители девушки не разрешили бы ей выйти за него замуж. Этот человек провел остаток своей жизни под тем деревом. Он забыл о своей торговле в Индии. Он остался только затем, чтобы видеть свою возлюбленную. Когда вы увидите, что предложено вам, вы отдадите все в обмен на то, что вы хотите. Это красота, осознавание, любовь - ваше собственное Бытие. Вы уже тратите все то, что имеете, и на что вы его тратите? Просто следите за склонностью ума выходить наружу. Это ваш выбор. * * * Всё склоняется перед твердым решением. Если вы скажете: «Я намерен сделать это здесь и сейчас!», — то что произойдет? Небеса задрожат. Боги будут трепетать и предложат вам все, что угодно. * * * Это желание быть свободным появилось у очень немногих людей. Стать свободным в этой жизни. В этом году. В этом месяце. Сейчас. Это желание станет решающим. Подобно мотыльку, который влюбляется в пламя и летит в него очертя голову, ни о чем не думая. Ничто не поддерживает его и ничто не удерживает его на его пути. Сколько потребуется времени на то, чтобы самому стать пламенем? Лететь навстречу пламени — подобно решению быть свободным... двигаться навстречу Атману. Атман поглотит вас, дав вам вечное существование, вечное сознание и вечное блаженство. И никто не знает об этом. Каждый ищет снаружи через свои чувства. Что бы вы ни видели, какую бы форму или имя вы ни видели бы, она — ненастоящая. Эти имена и формы никогда не принесут вам мира или любви. Чтобы вы ни чувствовали или ни переживали через объекты, способные принести вам чувственные удовольствия, в конечном счете они не утолят вашего голода. Стало быть есть решение и умение распознавать. С этим умением распознавать, умением различать немногие решат: «Я хочу быть свободным». Они будут искать учителя. Учитель внутри вас. Сатгуру находится внутри вас. Ваше желание свободы движется по направлению к этому сатгуру, к этому Брахману. * * * Сначала в вашем уме не должно быть ничего. Никакое другое желание или симпатия не должны быть помехой вашему желанию свободы. Другие желания соблазняют вас снова вернуться к циклу рождения и смерти. Наконец вы решаете не возвращаться к своим прежним занятиям, к тому, что является препятствием. Ваше решение очень твердое. Вы сознаете свое решение, то, куда вы идете. Вы очень сознательны относительно того, что вы избрали. Теперь в первый раз вы оказались лицом к лицу с вашим сознанием. Если у вас возникнет малейшее желание чего-то еще, то вы повернетесь к нему спиной. А ваша спина означает, что другой такой шанс выпадет вам не раньше, чем через тридцать пять миллионов лет. Однажды вы ужо повернулись своей спиной, и теперь, через тридцать пять миллионов лет, вы снова у цели. Направляясь непосредственно к Тому, это желание, этот искатель истины встречается с сознанием, с сатгуру лицом к лицу. Сознание теперь отражает само себя. Отражение сознания в этом искателе лицом к лицу. Отражение этой истины, этого сознания и есть этот искатель. С этим отражением желание сгорает. Желание уходит. Вы пришли с желанием свободы. Когда вы прибываете к цели, желание уходит. И кто остается? Сознание, отраженное в своем собственном сознании. Никаких различий между Брахманом внутри вас или вовне. Вы искали то в одном месте, то в другом и не находили этого, потому что оно было помещено внутри вас. Внутри всех сердец. Здесь вы не искали. Когда вы смотрите вглубь своего сердца, этот поиск завершается. Здесь подходит к концу ваше путешествие. Цикл, карма, судьба, как бы это ни называлось -заканчивается. * * * Как получилось, что так немного людей пришли к этому состоянию? Пришли? Никто не пришел. Все это только разговоры в пути, перед прибытием. Мы идем в сторону свободы. Мы идем в сторону любви. Мы идем в сторону океана. Но много ли рек вы видели в океане? Много ли существует рек после того, как они встретились с океаном? Все это дорожные разговоры. Капли дождя падают в океан. По мере того как они падают, они становятся друзьями. «Куда мы идем? Мы идем вместе. Мы будем вместе после того, как упадем». Где в океане дождь или капли дождя? Много ли капель дождя уцелеет в океане? Все переживания случаются в дороге. Если вы коснулись своего собственного Истинного Я, то чем вы становитесь? Этот ум создал всю вселенную. Миллионы существ. Как только этот ум коснулся своего собственного источника, который пустотен, сколько пустот возникнут в этой пустоте? Все эти вопросы не являются мудрыми. Только невежественный человек говорит о подобных вещах. Следовательно, просто сохраняйте тишину и смотрите. Ни одна мысль не должна появиться со дна вашего ума. По этому вопросу я хотел бы с вами поговорить. Что за непонимание! Я сказал, не допускайте ни одной мысли, и выговорите, что как раз по этому поводу вы хотели бы поговорить! * * * Я хочу быть свободным, но... Но? Вы сказали «но»?! Как много времени в день вы действительно уделяете этому желанию? Около пяти минут? Для того чтобы быть свободным от страдания, вы должны привязаться к тому, что не отделяет вас от блаженства. Сначала рассмотрите все объекты, находящиеся в мире и назовите мне любой объект, доставляющий вам постоянное счастье. Любой объект, который вы любите больше всего. Если вы не нашли ни одного, то тогда откажитесь от всех объектов. Если какой-то осел лягает вас - а этот осел представляет объекты мира - ивы продолжаете следовать за ним, то вы поступаете, как еще один осел. Вы можете видеть это на дороге. Один осел преследует другого, а этот другой лягает его копытами в морду. Нос осла кровоточит, его глаза изранены ударами. Что вы будете делать? Убегу. Да, оставьте этого осла. Но я вижу, как ослы этого мира получают удар за ударом, как из носа у них течет кровь, как они теряют свои зубы, и все же они не оставляют другого осла. Этих ослов я встречаю каждый день. Они приходят и сюда. Вы тратите двадцать три часа и пятьдесят пять минут но то, что получаете пинки от осла. И несмотря на это вы хотите почувствовать запах свободы. Итак, каков же ваш выбор? Оставить осла. И если вы откажетесь от этого осла, к чему будет обращено ваше лицо? Мое лицо будет обращено ко мне. Верно! Вы становитесь мудрым. Что это за осел? Целая вселенная — это этот осел. Все — от создания и до разрушения - это этот осел. Вы тратите все свое время на то, что получаете пинки от этого осла. Ответьте мне: кто не получал пинков от этого осла? Он лягал каждого, и все же за ним следуют, чтобы получить еще. Отвернуться от этого осла хотя бы на пять минут - что это означает? Любое имя и любая форма - это осел. Форма означает четыре ноги и один хвост сзади. Отверните свое лицо от этого осла имени и формы. Осел продолжительностью в двадцать три часа и пятьдесят пять минут; отверните свое лицо и что произойдет? Я свободен. Превосходно. Вы задали вопрос: «Как?» Вот как. Что вы сделали для того, чтобы узнать, что вы свободны? Вы размышляли об этом? Нет, я не чувствовал в себе ни малейшего сомнения. Почему бы не остаться с этим сейчас? Разве вы не получили от этого удовольствия? Разве не будет разумным оставаться с этим всегда? Очень разумным, вне всякого сомнения. Почему бы ни провести всю свою оставшуюся жизнь, занимаясь этим делом? Я есть Сознание, я есть Блаженство, я есть Существование. Говорите с Этим. Думайте об Этом. Если вы встретите искренних друзей, которым это интересно, то, находясь здесь, рассказывайте им об этом. Потратьте всю свою оставшуюся жизнь, участвуя в этом деле до тех пор, пока будет продолжаться ваша карма. Карма означает, что ваши заслуги или старые склонности приносят свои плоды в настоящий момент. Из-за них вы получили это тело, и оно должно прожить свой срок. Оно не вечно. Поэтому на этот раз живите с любовью к своему собственному Истинному Я. Проснись и Рычи. Сатсанг с Х.В.Л. Пунджей
Kukas: Kazin kiek pasikeistu musu siandieninis poziuris i savo siekius,jeigu zinotume,jog neisnaudoje sansa siame gyvenime nusvisti ir po mirties pereiti i aukstesniu vibraciju meiles ir sviesos tikrove,sekanti teks laukti 35 mln.metuku,per kurios,panasiomis salygomis kaip dabar-kanciu ir asaru pakalnei,teks kursa kartoti is naujo?Kaip sakoma traukinis nelaukia
Jolanta: Šaunu Kukai, kad įdėjai šią citatą. Taip, kažką panašaus esu skaičiusi ir aš, lažką panašaus esu suvokusi, kažką panašaus bandžiusi įgyvendinti, tačiau tai buvo netvirti žingsniai, juos pastoviai lydėjo, kaip tenai pasakyta, karminė trauka, ir vėl ir vėl sugryždavau prie materialių dalykų, na gal ir ne iš savanaudiškų paskatų, kad ir dėl vaikų, dėl darbinės veiklos ir t.t. Suvokti manau, kad galiu, ką reiškia nušvitęs žmogus, arba pasišventęs tikėjimui. Tačiau tai įgyvendinti man pasiseka tik labai mažutėmis atkarpomis. taip Kukai, emocijos pas mus stiprios. Ir nenoriu vadovautis protu, jis turėtų būti kaip pagalbininkas, kuris padėtų jei užplūsta abejonės, tačiau emocijos, ne blogosios, tačiau emocijos, mano dabartinėje kalboje yra meilė, atjauta, tai tos gerosios sielos kibirkštėlės, turėtų būti varomoji jėga. Tada juk kiekvienas veiksmas tampa vertingas, net jei jis tau ir neduoda realios naudos. Vadovaudamiesi meile, juk kievieną savo atodūsį, bei piršto pajudinimą padarome prasmingą. Tačiau Kukai, tai nėra pastovi būsena, tai ir yra liūdniausia. kas atsitinka, kai taip vadinama karma vėl pradeda vadovauti gyvenimui. mes vėl pamatome pasaulio purvą, mūsų gyvenimas tampa neprasmingas, ir be jokios vilties jį įprasminti, žmonių kovos dėl finansų, statuso ir t.t. jau atrodo lėkstos ir bevertės, tačiau pakaitalą gyvenimo tokiam tikslui tu neturi (jis yra, kurį pateikė Kukas citatoje, bet jis tau sunkiai susilieja su tavo jau nelabai teigiamomis užplūdusiomis emocijomis). Bent pas mane gyvenimas pastoviai eina per tas skirtingas atkarpas, ir kad išlipti iš tos juodosios atkarpos, pastoviai reikia daug dirbti su savo samone, dažnai tada būnu suirzusi ir liūdna, tai dar apsunkina išsivalymo procesą, nes krauna naują neigiamą bagažą. Tačiau po kurio laiko, tu perskaitai kažką tokio, kaip tavo Kukai citata, nesvarbu kokios religijos, nesvarbu ar aplamai religinę ar filosofinę, ar urantiečių ar jo svečių pasisakymus. Ir tu savo mąstymo ir išsivalymo procese nebesijauti viena, suvoki, kad yra žmonių, kurie taip pat susiduria su tokiais svyravimais, kad jie taip pat kovoja dėl poreikio pajusti laimę dar šiame gyvenime ir kad kai kam pavyksta, tai suteikia jėgų atsigauti, kad ir tik kuriam laikui. Taip, didžioji kova vyksta ne mūsų aplinkoje, o mumyse pačiuose, dėkui, kad padedate man mano kovoje. Su meile Jolanta
Jolanta: Tai nėra taip jau neįmanoma, ir tai yra padarę įvairių religijų šventieji. Tačiau tai ne batoną supjaustyti, turima visų pirma realiai suvokti kad yra atsikratymas karminės priklausomybės. Jad ir budistinėje literatūroje rašoma, kad tai nėra vienintelis kelias link Viešpaties, tačiau tai pasiekus, tampi užtikrintas, kad karminės skolos tavęs jau nebetrikdys. O karminė priklausomybė, tai bet koks prieraišumas žemiškai egzistencijai, tiek blogiui, tiek gėriui. jei jauti stiprią meilę žmogui, tu jau turi karminę priklausomybę. Taip šį reiškinį suprantu aš.
Kukas: Taip ir sako isminciai-imanoma,nera todel,kad nepraktikuojama...
Jolanta: Tačiau Kukai, manau, kad tu suvoki, kad praktika siekiant karminės priklausomybės atsikratymo galima įvairiose religijose. Apie tai dažnai kalba ir urantiečiai, gal patys netapatindami tuos reiškinius.
полная версия страницы