Ôîðóì » DVASINĖ KARJERA » Dvasines karjeros etapai » Îòâåòèòü
Dvasines karjeros etapai
Jolanta: 1. Suprasti, kad zmogus, ne fizine, o dvasine butybe. Ir jo egzistavimas nesibaigia su siuo gyvenimu. 2. Atskirti kurie gyvenimo aspektai yra skirti fiziniam gyveniui, o kurie dvasiniam. 3. Rinktis kam teiksi pirmenybe (tai viso gyvenimo darbas) 4. Surasti bendramincius, su kuriais galetum pasidalinti savo suvokimais. 5. Pradeti gyventi pagal savo dvasini suvokima.
Jolanta: veidrodi, jaučiu dvasingus žmones. Gaila, kad tave galiu pažinti tik iš vienos pusės. O dabar noriu pakritikuoti tave. Ne todėl, kad atsilyginčiau, bet kai ką atpažinusi labai noriu tau pasakyti. Užsirutuliavai savo pojūčiuose mielas veidrodi. Taip, tai ką rašai tur būt tiesa, net apie susireikšminimą mano, gal būt, kartais taip ir atsitinka. Bet manau, kad dabar taip atsitiko tau. Užsiciklinai viename matyme. Gėlės, sniegas, saulė, vėjas, viskas tai nuostabu. Manau, kad dauguma čia rašančių mato jų subtikumą, daugumai tai glosto sielą. bet žinau veidrodi, kad aš pradėjau pastebėti lauko gėlių grožį (turiu kol kas tokią laimę gėrėtis jomis kiekvieną šiltojo laiko dieną), kada pradėjau pastebėti ryto aušrą, arba gėrėtis kaip kala genys, kuris buvo ranka pasiekiamas ir nenuskrido, nors mane matė, voveraite, kuri lakstė ir žvilgsniu žaidė sumanimi, kėkštu, kuris viliojo gudriai mane nuo patelės, visa tai pradėjau matyti tada, kai suvokiau, kokia šviesa ir meilė glūdi pas mus visus, ir kaip kartais mes ją esame paslėpę po daugybę įvairių žemiškų nereikalingų maskuosčių, tokių kaip baimes, padėties išlaikymas ir t.t. Mielas veidrodi, juk tai kiekvienas mato, tačiau kol mato tik akimis, dauguma mato nedidelę formą ir net nebando įžiūrėti gėlių subtilaus rašto, jų spalvų. manau, kad tam kad galėtum visą aplinkui grožį pamatyti, turi atverti vidinį regėjimą. Pas mane jis atėjo kartu su Viešpaties pajautimu (vidinės meilės ugnies atsiradimu). gal būt pas kitus jis ateina kitaip. Pragmatizmo manau, kad šiame tinklapyje yra nedaug. Gal todėl vis čia sugryžtu, norisi pabūti salelėje kur pragmatiški sprendimai yra retai liečiami. Bet tai visai nereiškia, kad jo nėra realiame gyvenime. Ši svetainė atspindi tik vieną žmogaus esybės dalį, kurios jis tur būt retai kur gali atskleisti, gal todėl į tai ir sutelktas dėmesys. Man gana gera ir malonu, kad kartais mane pakritikuoji, tai tikrai padeda, gal ne ties kiek tu norėtum bet manau, kad tiek kiek man reikia, ir kiek aš pastebiu ir sugebu apsivalyti. Su meile Jolanta
Die Teufelsbuhle : Oi, miela Jolanta, būk atsargi su pojūčiais, perdaug nepasitikėk jais...mat, už jų dažniausiai slepiuosi aš o ne Dievas. Apmąstyk tai rimtai. Daug gražių žodžių sumestų į vieną krūvą, minties nepadaro nei gražesne, nei suprantamesne, tik labai aiškiai balti siūlai pasimato jeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee
b.siūlas: o kuo tamstai balti siūlai neįtiko? :}
Jolanta: o aš ir nebandau gaudyti kas po ko slepiasi. Visiškai nesvarbu ar vienas žmogus slepiasi po 5 nikais, ar tai 5 skirtingi žmonės, pasakyta tai kas pasakyta. Ir aplamai, būtų neprotinga stengtis įspūdį padaryti. Esu plepė tai ir plepu. Realybėj ramesnė būnu ir tai jau pliusas.
veidrodis: veidrodis: išmintinga angis. Gerai, kad retorinis klausimas, nes atsakymo neturiu. Užsirutuliuoju/užsiciklinu gamtos matyme iš tiesų Tebuvo simbolių kalba. „Užkabinai“ tiesioginį gamtos pajautimą. Gamta – komforto zona (net su visais klimato atšilimais/atšalimais ar katastrofomis). Žingeidumas pažinti aplinką – žiemą palaižyti lauko rankeną, uosti akmens kvapą, bla/bla/bla, dar ta šiugždanti oda, vėl bla/bla/bla - įrašytas kiekviename mūsų. Nuo pat gimimo. Runomis įrašytas (tavo terminais – genai). Dar pradžioje „užrodo“ visa tai tėvai. Netikiu, kad „...dauguma mato nedidelę formą....kad galėtum visą aplinkui grožį pamatyti, turi atverti vidinį regėjimą. Pas mane jis atėjo kartu su Viešpaties pajautimu (vidinės meilės ugnies atsiradimu).“ Prapulk gi žmogau tiek laiko... Pagonių dievai čia tinkamiausi - jei kas dar prasprūdo pro jusles. Čia jau grėsmė – kiekvienas įrodinės, kad jo asmeninio tikėjimo „Viešpats“ ryškiau „rodo“. Kaip televizorius. (Na paaiškink prašau man, kas tas „vidinis regėjimas“?) Beje, užkliuvo „dauguma“ - neskirstyk –nematuok -nesverk Taip kiaulės kiauliškesnės už kitas patampa ("Gyvulių ūkis" ). Visokie laipteliai susiformuoja. Palypėjus - jau ir iš viršaus žiūrėti galima - žemmmyyyynnnnn..... Programėlė -davatkiškumo siekiamybė –lindimas į save, arba dar blogiau – saviplaka/savigrauža. Tik kaltės jausmą įmušinėja, dar kiek – virpesiais/ligomis gąsdina (pvz. F1) Čia ir dabar. Visomis juslėmis. Viską aplink. Komforto zonoje. Nekomforto zonoje – bet su komfortu viduje/sieloje/dvasioje (nežinau kaip tiksliai, nes neskaitau). Čia apie tai, kuomet prasideda tarnystė artimam - be jokių proto „programų ir perspektyvinių planų“ – čia ir dabar, neieškant kam, neprogramuojant kaip ir nenumeruojant kiek. Natūraliai.
VaidasVDS : "Kalbėjusiajam forume jis (Jėzus) tarė: "Tavo iškalba yra miela, tavo logika yra žavi, tavo balsas yra malonus, bet tavo mokymas vargu ar yra teisingas. Jeigu tiktai tu galėtum patirti tą įkvepiantį pasitenkinimą, pažindamas Dievą kaip savo dvasinį Tėvą, tada tu galėtum panaudoti savo kalbos galias tam, kad išlaisvintum savo bičiulius iš tamsos pančių ir iš neišmanymo vergovės." Tai buvo tas Morkus, kuris klausėsi Petro, pamokslaujančio Romoje, ir kuris tapo jo perėmėju. Kada jie nukryžiavo Simoną Petrą, tada būtent šitas vyras metė iššūkį romėnų persekiotojams ir drąsiai tęsė naujosios evangelijos skelbimą."...
angis: veidrodi, ka berasytum, rasai tik apie save ;) kitaip sakant, kloji juodu ant balto(pilko) savo "vidini matyma" ;)
veidrodis: angi, į tavo pirmąjį retorinį klausimą (kikenimą-rekomendacijas) atsakymo iškart neradau, dabar sprendimas jau kaip yra. Žiūrėdama į kito akis (veidrodukus) matau savus atspindžius - net du, o jei pridėti dar tavo gudrias apvalias akytes - jau keturi ir.t.t. Gerai, kad viešpats tavas akis sutvėrė ne ant liežuvio galo (taip poetiškai, gamtoje - ne dantukuose) Tame pačiame užsižaisti neįdomu. Kol kas matomi atspindžiai - išorinis matymas Todėl tikrai įdomi tema apie "vidinius matymus" (kol kas paaiškinkit toje siauroje man suvokiamoje gamtos temoje) p.s. po kitu niku savęs ir neslėpiau - tiesiog pasirinkau kitą vardą žaidimui, ir visi pažįsta mane
Jolanta: Veidrodžiui. Tu patvirtinai mano spėjimą, kad daugumai žmonių, kaip ir tau bandyti atverti nematomą pasaulį gali būti gana pavojinga, interpretacijos, nesuvokiant esmės ir prasmės, duoda iškreiprus vaizdus, kuriuos panaudojant kaip tiesą, gauname iškreitą moralę ir t.t. To ta mielieji, todėl ir Biblija yra užkoduota, todėl kartais tur būt reikia patylėti, nors ir matai, kad žmogus klysta, gal reikia leisti mokintis iš savo klaidų. Todėl katalikybėje yra sukurtos taisyklės, kad tiek kurie neturi vidinio matymo nenuklystų su savo interpretacijomis į lankas.
Kazys: Jolanta rašo: Veidrodžiui. Tu patvirtinai mano spėjimą, kad daugumai žmonių, kaip ir tau bandyti atverti nematomą pasaulį gali būti gana pavojinga, interpretacijos, nesuvokiant esmės ir prasmės, duoda iškreiprus vaizdus, kuriuos panaudojant kaip tiesą, gauname iškreitą moralę ir t.t. Nematomą pasaulį atrandame kiekvienas asmeniškai, vienumoje, nėra jokio reikalo jį kažkam bandyti atverti
veidrodis: Dauguma tikėjimų turi savus moralės kriterijus - skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius. Kas priimtina vienam tikėjimui - kitam gali būti nuodėmė. Tad, kur moralė iškreipta, kur ne – subjektyvu. Aš asmeniškai tikiu Dievu, bet jo nepriskiriu nei vienai šiuo metu egzistuojančiai religijai. Dievas sutvėrė žmogų. Ir apdovanojo jį juslėmis. Dievas sutvėrė pasaulį. Ir padarė jį gausų visa kuo. Viešpatį šlovinu su entuziazmu gyvendama visame tame ir vartoju visus pojūčius, kuriuos jis sutvėrė dėl mūsų. Čia ir dabar, o ne „kada nors, kai....“ Kada asmeninis "vidinis matymas" įtikėjus į vienos ar kitos religijos Dievą, iškeliamas aukščiau už kitų žmonių ‚vidinius matymus‘, prasideda skirstymas į: - jie / aš - dauguma / ypatinga mažuma - laiptelis žemiau / laiptelis aukščiau tuomet, mano nuomone, nėra jokios kalbos aplamai apie tikėjimą.
Jolanta: Visada teigdavau, kad tikėjimas vienas , Viešpats, o yra skirtingi kultai. Tuo aš ir neįtikau F1. Katalikybė man priimtina tuo, kad ji man geriausiai žinoma, suvokusi tikėjimo bendrą esmę, ji man tapo kaip katalizatorius, kad nenukrypčiau į lankas. Viską ką perskaičiau iš UK galiu pritaikyti ir Katalikybėje, tik vienur kažkas nedasakoma, kitur kažkas kita labiau sureikšminama. mano atsvaros taškas buvo perskaityti "žuvėdroje" žodžiai, "ieškok meilės paslapties, ji visa ko esmė". Ir manau, kad tai buvo teisingas pasirinkimas, skaitydama įvairių religijų literatūrą ar turėjau puikų atsvaros tašką "meilę'. kaip šis suvokimas kito laikui einant, tai kitas klausimas. net šiandien kai ateina krizė, stengiuosi viską pervertinti iš šio atskaitos taško, ir pastebiu, kad būnu dažnai užsirutiliavusi savoje ego. tą tu ir pastebi, veidrodi. Todėl ir vertinu tavo dažnai nemalonius man pasisakymus. tai, kad purkštauju ir ginuosi, dažnai žaidžia mano ego, tačiau žodžiai lieka, kiek jie teisingi pervertini vidumi, ir kai kas užstringa tavyje. gal todėl dar šis forumas ir turi prasmės
kukas: Vakar per LTV po vidurnakcio[turi diena rodyt] rode JAV dok.filma apie kunigus pedofilus.Pradejau neapkesti sita religija.Pasirodo jau nuo 4 amziaus,kada buvo ivestas celibatas yra sita problema baznycioi.O celibatas ivestas,kad kunigo turtas atitektu baznyciai o ne vaikams kaip anksiau.Vien jav oficialei prisipazino 100000 auku,bet tai tik 20%,o kur kitos salys.Kunigai labai trugdo tyrimui o baznycia aplomai zino,bet slepia nuo zmoniu tokius iskrypelius,visaip dangsto,juk babkiu daug prisigrobus.Vaiku tvirtintojai,melagiai,zudikai,nemoku net apsakyti kaip bjauriuosi sita religija.Mesk ta religija nh Jolanta,tai moraliniu ir dvasiniu urodu kalve
VaidasVDS : Kukai, ir čia mums gali padėti išsiaiškinti Urantijos Knyga: "Visiškai natūralu, kad atsižadėjimo ir nusižeminimo kultas turėjo dėmesį atkreipti į lytinį pasitenkinimą. Susilaikymo kultas kaip ritualas atsirado tarp kareivių prieš prasidedant mūšiui; vėlesniaisiais laikais jis tapo "šventųjų" papročiu. Šitas kultas su vedybomis taikstėsi tiktai kaip su mažesniu blogiu negu sangulavimas. Daugelį iš pasaulio didžiausiųjų religijų šitas senovinis kultas paveikė neigiamai, bet nė vienos neįtakojo taip stipriai, kaip įtakojo krikščionybę. Apaštalas Paulius buvo atsidavęs šitam kultui, ir jo asmenines pažiūras atspindi tie mokymai, kuriuos jis įtvirtino krikščionybės teologijoje: "Vyrui geriau moters nepaliesti." "Aš norėčau, jog visi vyrai būtų tokie ramūs, kaip aš." "Dėl to aš sakau netekėjusioms ir našlėms, geriau joms gyventi taip, kaip gyvenu aš." Paulius gerai žinojo, jog šitie mokymai nėra Jėzaus evangelijos dalis, ir jo šitą suvokimą iliustruoja jo pareiškimas: "Šitą aš sakau leisdamas, o ne įsakydamas." Bet šitas kultas Paulių atvedė į tai, kad į moteris jis žiūrėjo iš aukšto. Ir labiausiai apgailėtina yra dėl to, kad jo asmeninės nuostatos ilgą laiką įtakojo vienos iš didžiųjų pasaulio religijų mokymus. Jeigu šito palapinių meistro-mokytojo patarimams būtų tiesiogine prasme ir visuotinai paklūstama, tuomet žmonių rasė prieitų prie staigaus ir nešlovingo galo. Dar daugiau, bet kokios religijos įtraukimas į lytinio susilaikymo kultą tiesiogiai veda į karą prieš santuoką ir šeimą, visuomenės tikrąjį pagrindą ir esminį žmogiškosios pažangos institutą. Ir nėra nieko keisto, jog visi tokie tikėjimai skatino dvasininkijos celibato atsiradimą įvairių tautų daugelyje religijų."
Jolanta: Taip, Kukai, bažnyčia neatlieka savo vaidmens, tai tapo dar viena verslo rūšis. Tačiau juk mes tikime ne kunigais. katalikų bažnyčia, kai ir politikoje ar versle, koncentruojas į marketingą, bandymas įduegri naujoves, tai paviršiaus gražinimas, neliečiant tai kas supuvę viduje. Yra atslirų šviesuliukų, tik kaip sunku paprastam žmogui atsirinkti kas tikra ir gryna, o kas melu ir apgaule dangstyta. Gal todėl ir verta remtis ne kunigų pamokslais, o šventuoju raštu. Tik vienam pačiam žmogui labai sudėtinga jį skaityti. Tai tiesa. Galime pasikliausti tik savo suvokimu. O pedofilus turėtų griežtai bausti. Čia jau ne tik iškrypimas, kur kenkiama pačiam sau, tai gyvenimų griovimas, pasitikėjimu pasauliu ir žmonėmis naikinimas. Tur būt pedofilija laikau baisiausia nusikaltimo rūšimi, juk taip iš žmogaus išplėšiama siela. net žmogžudystė sunaikinanti kūną tur būt padaro mažiau žalos.
veidrodis: Prisiminiau karikatūrą. Vienoj pusėj - bažnyčia. Kitoj - alaus baras. Įvyksta Pasaulio Pabaiga. Atspėjot: Iš bažnyčios žmogeliai tekini varo į barą, o chebrytė iš alubario - į bažnyčią. p.s. Manau, kad Dievas visus paims "susikirtimo taške"
VaidasVDS : Šią citatą parinkau tau, Jolanta: "Gyvenimo netikrumai ir egzistencijos vingiai nė trupučio neprieštarauja sampratai apie Dievo visuotinę aukščiausiąją valdžią. Visas evoliucinio tvarinio gyvenimas yra apsuptas tam tikrų neišvengiamybių. Apmąstykite štai šitą: 1. Ar drąsa – charakterio stiprybė – pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi būti auklėjamas tokioje aplinkoje, kuri priverčia kovoti su sunkumais ir reaguoti į nusivylimus. 2. Ar altruizmas – tarnystė savo bičiuliams – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų gyvenimo patyrimas turi pasirūpinti tuo, kad būtų susiduriama su visuomeninės nelygybės situacijomis. 3. Ar viltis – pasitikėjimo grožis – pageidautina? Tuomet žmogaus egzistencija turi nuolat susidurti su nesaugumu ir pasikartojančiais neužtikrintumais. 4. Ar įtikėjimas – žmogiškosios minties aukščiausias tvirtinimas – pageidautinas? Tuomet žmogaus protas turi iš tiesų atsidurti toje nerimą sukeliančioje sunkioje padėtyje, kur jis visą laiką žino mažiau negu gali tikėti. 5. Ar meilė tiesai ir noras eiti ten, kur ji bevestų, pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi užaugti tokiame pasaulyje, kuriame yra paklydimas ir kuriame visada yra įmanomas melas. 6. Ar idealizmas – suvokimas, priartėjantis prie to, kas yra dieviška – yra pageidautinas? Tuomet žmogus tikrai turi kovoti santykinio gėrio ir grožio aplinkoje, tokiomis aplinkybėmis, kurios stimuliuoja nenuslopinamą geresnių dalykų siekį. 7. Ar ištikimybė – atsidavimas aukščiausiajai pareigai – yra pageidautina? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi tarp išdavystės ir pareigos nevykdymo galimybių. Atsidavimo pareigai drąsą sudaro numanomas pražangos pavojus. 8. Ar nesavanaudiškumas – savojo aš užmiršimo dvasia – yra pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi betarpiškai su tuo, jog savasis aš, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nenutrūkstamai reikalauja pripažinimo ir garbės. Žmogus negalėtų dinamiškai pasirinkti dieviškojo gyvenimo, jeigu nebūtų tokio savojo aš gyvenimo, kurio reikėtų atsisakyti. Žmogus niekada negalėtų užsikabinti už išgelbstinčio teisumo, jeigu nebūtų jokio potencialaus blogio, kuris kaip kontrastas išaukštintų ir atskirtų gėrį. 9. Ar malonumas – laimės patenkinimas – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų žmogus turi gyventi tokiame pasaulyje, kur skausmo ir panašios kančios alternatyva visą laiką būna patirtinėmis galimybėmis." ... "Vienintelis evoliucinis pasaulis be suklydimo (galimybės neišmintingam sprendimui) būtų toks pasaulis, kuriame nebūtų laisvos protingos būtybės."
Kukas: VaidasVDS rašo: Šią citatą parinkau tau, Jolanta: "Gyvenimo netikrumai ir egzistencijos vingiai nė trupučio neprieštarauja sampratai apie Dievo visuotinę aukščiausiąją valdžią. Visas evoliucinio tvarinio gyvenimas yra apsuptas tam tikrų neišvengiamybių. Apmąstykite štai šitą: 1. Ar drąsa – charakterio stiprybė – pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi būti auklėjamas tokioje aplinkoje, kuri priverčia kovoti su sunkumais ir reaguoti į nusivylimus. 2. Ar altruizmas – tarnystė savo bičiuliams – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų gyvenimo patyrimas turi pasirūpinti tuo, kad būtų susiduriama su visuomeninės nelygybės situacijomis. 3. Ar viltis – pasitikėjimo grožis – pageidautina? Tuomet žmogaus egzistencija turi nuolat susidurti su nesaugumu ir pasikartojančiais neužtikrintumais. 4. Ar įtikėjimas – žmogiškosios minties aukščiausias tvirtinimas – pageidautinas? Tuomet žmogaus protas turi iš tiesų atsidurti toje nerimą sukeliančioje sunkioje padėtyje, kur jis visą laiką žino mažiau negu gali tikėti. 5. Ar meilė tiesai ir noras eiti ten, kur ji bevestų, pageidautina? Tuomet žmogus iš tiesų turi užaugti tokiame pasaulyje, kuriame yra paklydimas ir kuriame visada yra įmanomas melas. 6. Ar idealizmas – suvokimas, priartėjantis prie to, kas yra dieviška – yra pageidautinas? Tuomet žmogus tikrai turi kovoti santykinio gėrio ir grožio aplinkoje, tokiomis aplinkybėmis, kurios stimuliuoja nenuslopinamą geresnių dalykų siekį. 7. Ar ištikimybė – atsidavimas aukščiausiajai pareigai – yra pageidautina? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi tarp išdavystės ir pareigos nevykdymo galimybių. Atsidavimo pareigai drąsą sudaro numanomas pražangos pavojus. 8. Ar nesavanaudiškumas – savojo aš užmiršimo dvasia – yra pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų mirtingasis žmogus turi gyventi betarpiškai su tuo, jog savasis aš, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nenutrūkstamai reikalauja pripažinimo ir garbės. Žmogus negalėtų dinamiškai pasirinkti dieviškojo gyvenimo, jeigu nebūtų tokio savojo aš gyvenimo, kurio reikėtų atsisakyti. Žmogus niekada negalėtų užsikabinti už išgelbstinčio teisumo, jeigu nebūtų jokio potencialaus blogio, kuris kaip kontrastas išaukštintų ir atskirtų gėrį. 9. Ar malonumas – laimės patenkinimas – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų žmogus turi gyventi tokiame pasaulyje, kur skausmo ir panašios kančios alternatyva visą laiką būna patirtinėmis galimybėmis." ...ir toliau,is to pacio puslapio ... 9. Ar malonumas – laimės patenkinimas – pageidautinas? Tuomet iš tikrųjų žmogus turi gyventi tokiame pasaulyje, kur skausmo ir panašios kančios alternatyva visą laiką būna patirtinėmis galimybėmis. [52]▼ Per visą visatą į kiekvieną vienetą žiūrima kaip į visumos dalį. Dalies išlikimas priklauso nuo bendradarbiavimo su visumos planu ir tikslu, nuo nuoširdaus troškimo ir tobulo noro vykdyti Tėvo dieviškąją valią. Vienintelis evoliucinis pasaulis be suklydimo (galimybės neišmintingam sprendimui) būtų toks pasaulis, kuriame nebūtų laisvos protingos būtybės. Havonos visatoje yra milijardas tobulų pasaulių su savo tobulais gyventojais, bet basivystantis žmogus turi teisę klysti, jeigu jis turi būti laisvas. Laisva ir nepatyrusi protinga būtybė galbūt negali būti iš pradžių visuotinai išmintinga. Klaidingo sprendimo (blogio) galimybė tampa nuodėme tiktai tada, kada žmogiškoji valia sąmoningai nusprendžia ir tą suvokdama laikosi apgalvoto amoralaus apsisprendimo. Visiškas tiesos, grožio, ir gėrio suvokimas yra būdingas dieviškosios visatos tobulumui. Havonos pasaulių gyventojams nereikia santykinių vertybės lygių potencialo tam, kad būtų skatinamas pasirinkimas; tokios tobulos būtybės sugeba identifikuoti ir pasirinkti gėrį, kada nėra jokių kontrastuojančių ir mintį skatinančių moralinių situacijų. Bet visos tokios tobulos būtybės yra, moraline prigimtimi ir dvasiniu statusu, tokios, kokios yra, savo egzistavimo fakto dėka. Savo vystymąsi jos yra patirtiškai užsitarnavusios tiktai savo įgimto statuso viduje. Mirtingasis žmogus užsitarnauja net ir savo kaip kandidato į kilimą statusą savo paties įtikėjimu ir viltimi. Viskas, kas yra dieviška, ką suvokia žmogiškasis protas, ir ką įgauna žmogiškoji siela, yra patirtinis pasiekimas; tai yra asmeninio patyrimo tikrovė ir dėl to yra unikali nuosavybė kaip kontrastas gėriui ir teisumui, kurie yra neatskiriami nuo Havonos neklystančių asmenybių. Havonos tvariniai yra natūraliai bebaimiai, bet jie nėra drąsūs žmogiškąja prasme. Jie iš prigimties yra švelnūs ir dėmesingi, bet vargu ar yra altruistiški žmogiškąja prasme. Jie tikisi malonios ateities, bet jų viltis nėra išreikšta tokiu kerinčiu būdu, kokiu ją puoselėja neužtikrintų evoliucinių sferų patiklūs mirtingieji. Jie turi įtikėjimą į visatos stabilumą, bet jiems visiškai nepažįstamas tas gelbstintis įtikėjimas, kurio dėka mirtingasis žmogus lipa iš gyvulinio statuso į viršų iki Rojaus vartų. Jie myli tiesą, bet jie nieko nežino apie jos savybes, kurios išgelbsti sielą. Jie yra idealistai, bet jie gimė tokie; jie visiškai nieko nežino apie tą ekstazę, kada tokiais tampama džiugesį keliančiu pasirinkimu. Jie yra ištikimi, bet jie niekada nepatyrė to jaudulio, kada susidūrus su pagunda nusižengti iš visos širdies ir protingai yra atsiduodama pareigai. Jie yra nesavanaudiški, bet tokių patyrimo lygių jie niekada nepasiekė nuostabiai nugalėdami karingą savąjį aš. Jie patiria malonumą, bet nesuvokia to malonumo saldumo, kada pabėgama nuo skausmo potencialo. Gyvena sau Havonos gyventojai be jokiu pageidavimu koncertu, o musu ego gi reikia issisokti,negalim paprasiaisiai buti-miegaujatis gyvenimu,atseit pasieke roju dabar busim pranasesni uz havoniecius,juk jie niekada nepatyre ten kazkokio jaudulio ar kazko nepasieke....pasakysiu jums,Viskas yra chernia....labai gali buti,kad visi tie pageidavimai-filosofiniai konceptai uz musu proto ribu neegzistuoja,buk kas esi ir nemandravok,vsio
Jolanta: Dėkoju Vaidai. Tu man suteikei daug peno mintims.
Gabija: ir aš dėkoju Vaidui, nors ir nesu Jolanta
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû