Ôîðóì » PLIURPALAI » Budizmas ir Dangaus Karalystė » Îòâåòèòü
Budizmas ir Dangaus Karalystė
Urantas: Apie Budizmą ir Dangaus Karalystę rašykit ČIA. Nes temoje skirtoje A.J. aptarimui prasideda juodas offtopikas Ši tema skirta Kukui ir Pilypui.
Îòâåòîâ - 6
Teruelis: 7. GAUTAMA SIDHARTA Bendraamžininkas su Lao-tse ir Konfucijumi Kinijoje, kitas didis tiesos mokytojas iškilo Indijoje. Gautama Sidharta gimė šeštajame amžiuje prieš Kristų šiaurinėje Indijos provincijoje Nepale. Jo pasekėjai vėliau padarė taip, jog atrodytų, kad jis buvo pasakiškai turtingo valdovo sūnus, bet, tikrovėje, jis buvo nežymaus vado, kuris su gyventojų leidimu valdė nedidelį ir nuošalų kalnų slėnį pietiniuose Himalajuose, tiesioginis įpėdinis. Po šešerių metų, tuščiai praktikavęs jogą, Gautama suformulavo tas teorijas, kurios išaugo į budizmo filosofiją. Sidharta ryžtingai, bet nesėkmingai kovojo prieš augančią kastų sistemą. Šitas jaunas pranašas princas buvo iškiliai nuoširdus ir unikaliai nesavanaudiškas, kas labai patiko tų laikų žmonėms. Jis susilpnino paprotį, jog individualaus išsigelbėjimo būtų ieškoma fizinėse kančiose ir asmeniniame skausme. Ir jis išsiuntė savo pasekėjus tam, kad jo evangeliją neštų po visą pasaulį. Esant tokiai aplinkai, kada Indijoje buvo praktikuojami painiojantys ir kraštutiniai kultai, Gautamos normalesni ir nuosaikesni mokymai buvo kaip gaivinanti paguoda. Jis pasmerkė dievus, žynius, ir jų aukojimus, bet jis taip pat nesuvokė To Visuotiniojo asmenybės. Netikėdamas, kad egzistuoja individualios žmogiškosios sielos, Gautama, aišku, didvyriškai kovojo prieš įsišaknijusį tikėjimą į sielų transmigravimą. Jis ėmėsi kilnaus mėginimo išlaisvinti žmones iš baimės, kad jie jaustųsi jaukiai ir kaip namuose didžiojoje visatoje, bet jam nepavyko parodyti jiems kelio į kylančiųjų mirtingųjų tikruosius ir dangiškuosius namus – į Rojų – ir į amžinosios egzistencijos besiplečiančią tarnystę. Gautama buvo tikras pranašas, ir jeigu jis būtų atkreipęs dėmesį į atsiskyrėlio Godado pamokymus, tuomet atgaivintos Salemo evangelijos, skelbusios išsigelbėjimą įtikėjimu, įkvėpimo dėka jis būtų pakėlęs visą Indiją. Godadas buvo kilęs iš tokios šeimos, kuri niekada nebuvo praradusi Melkizedeko misionierių tradicijų. Benare Gautama įkūrė savo mokyklą, ir būtent jos veikimo antraisiais metais vienas mokinys, Bautanas, savo mokytojui atskleidė Salemo misionierių pasakojimus apie Melkizedeko susitarimą su Abraomu; ir nors Sidharta neturėjo labai aiškios sampratos apie Visuotinį Tėvą, bet jis ėmė laikytis pažangaus požiūrio apie išsigelbėjimą įtikėjimo dėka – paprasto tikėjimo dėka. Jis šitą paskelbė savo pasekėjams ir ėmė siųsti savo studentus grupėmis po šešiasdešimt, kad Indijos žmonėms skelbtų "džiugią naujieną apie laisvą išsigelbėjimą; kad visi žmonės, aukšti ir žemi, gali pasiekti palaimą įtikėjimu į teisumą ir teisingumą." Gautamos žmona tikėjo savo vyro evangelija ir buvo moterų vienuolių ordino įkūrėja. Jo sūnus tapo jo perėmėju ir šį kultą smarkiai išplėtė; jis [1036]▼ suvokė naująją išsigelbėjimo idėją įtikėjimo dėka, bet vėlesniaisiais metais jis ėmė abejoti Salemo evangelija apie dieviškąjį palankumą vien tik dėl įtikėjimo, ir senyvame amžiuje, mirštant jo žodžiai buvo "Patys pasirenkite savo pačių išgelbėjimą." Gautamos visuotinio išgelbėjimo evangelija, kada ji buvo skelbiama, kai buvo aukščiausio lygio, be aukojimų, kankinimų, ritualų, ir žynių, tada ji buvo revoliucinė ir stebinanti to laikmečio doktrina. Ir stebėtinai arti ji priartėjo prie to, kad būtų atgaivinta Salemo evangelija. Ji suteikė pagalbą milijonams nusivylusių sielų, ir nežiūrint savo groteskiško iškreipimo vėlesniaisiais amžiais, ji vis dar tebelieka viltimi milijonams žmogiškųjų būtybių. Sidharta mokė nepalyginamai daugiau tiesos negu jos išliko šiuolaikiniuose kultuose, turinčiuose jo vardą. Šiuolaikinis budizmas mažai kuo beprimena Gautamos Sidhartos mokymus, kaip ir krikščionybė mažai kuo beprimena Jėzaus iš Nazareto mokymus. 8. BUDISTŲ TIKĖJIMAS Panorėjus tapti budistu, užtekdavo tiesiog viešai pareikšti apie savo tikėjimą, garsiai pakartojus žodžius iš Paguodos: "Buda man suteikia paguodą; Mokymai man suteikia paguodą; Brolystė man suteikia paguodą." Budizmas kilo iš istorinio asmens, ne iš mito. Gautamos pasekėjai jį vadino Šasta, kuris reiškia globėją arba mokytoją. Nors jis ir netvirtino, kad jis pats ar jo mokymai turi viršžmogiškąją kilmę, bet jo mokiniai anksti jį pradėjo vadinti apšviestuoju, Buda; vėliau Šakjamunis Buda. Gautamos pirminė evangelija buvo paremta keturiomis kilniomis tiesomis: 1. Kilniomis kančios tiesomis. 2. Kančios priežastimis. 3. Kančios sunaikinimu. 4. Keliu, vedančiu į kančios sunaikinimą. Su kančios doktrina ir išsivadavimu iš jos buvo glaudžiai susijusi Aštuonkarčio Kelio filosofija: teisingų pažiūrų, siekių, kalbos, elgesio, gyvensenos, pastangų, dėmesingumo, ir apmąstymų. Gautama neturėjo ketinimų stengtis sunaikinti visas pastangas, siekius, ir troškimus, tam, kad būtų išsivaduota iš kančios; greičiau jo mokymas buvo iš tiesų skirtas tam, jog mirtingajam žmogui parodytų, kad bergždžia visas viltis ir troškimus sieti su visiškai žemiškais tikslais ir materialiais siekiais. Buvo kalbama ne tiek apie tai, jog reikėtų vengti savo bičiulių meilės, kiek apie tai, jog tikras tikintysis turėtų taip pat žvelgti toliau negu šito materialaus pasaulio ryšiai, į amžinosios ateities realybes. Gautamos pamokslas turėjo penkis moralinius įsakymus: 1. Nežudyk. 2. Nevok. 3. Nebūk nedoras. 4. Nemeluok. 5. Negerk svaiginančiųjų gėrimų. Buvo keletas papildomų arba antrinių įsakymų, kurių tikintieji galėjo ir nesilaikyti. Sidharta vargu ar tikėjo į žmogiškosios asmenybės nemirtingumą; jo filosofija tiktai suteikė tam tikros rūšies funkcinį tęstinumą. Jis niekada aiškiai [1037]▼ neapibrėžė to, ką būtent jis turi omeny, mokydamas apie nirvaną. Tas faktas, kad teoriškai ji gali būti patiriama mirtingojo egzistencijos metu, rodytų, kad į ją nebuvo žiūrima kaip į visiškai sunaikintą būseną. Nirvana buvo suprantama kaip aukščiausiojo apšvietimo ir dangiškosios palaimos būsena, kurioje visi pančiai, pririšantys žmogų prie materialaus pasaulio, yra nutraukti; patiriamas išsivadavimas iš mirtingojo gyvenimo troškimų ir išsilaisvinimas iš bet kokio pavojaus, jog visą laiką vėl bus patiriama inkarnacija. Pagal Gautamos pirminius mokymus, išsigelbėjimas yra pasiekiamas žmogiškųjų pastangų dėka, be dieviškosios pagalbos; čia nėra vietos išgelbstinčiam įtikėjimui arba maldoms, nukreiptoms į viršžmogiškąsias jėgas. Gautama, stengdamasis sumažinti Indijos prietarus, ėmėsi pastangų nukreipti žmones nuo rėksmingų tvirtinimų apie magišką išgelbėjimą. Ir šitai darydamas, jis paliko plačiai atvertas duris savo perėmėjams jo mokymus interpretuoti klaidingai ir skelbti, kad visos žmogiškosios pastangos ko nors siekti yra bjaurios ir skausmingas. Jo pasekėjai neįvertino to fakto, kad aukščiausioji laimė yra susijusi su tuo, kad išmintingai ir entuziastingai būtų siekiama vertingų tikslų, ir kad tokie pasiekimai kosminėje saviraiškoje ir sudaro tikrąjį žengimą į priekį. Didžiąją Sidhartos mokymų tiesą sudarė jo skelbimas apie absoliutaus teisingumo visatą. Jis mokė geriausios bedievės filosofijos, kurią kada nors buvo sugalvojęs mirtingasis žmogus; tai buvo idealus humanizmas, ir jis, kuo veiksmingiausiai pašalino bet kokį pagrindą prietarams, magiškiems ritualams, ir vėlių ar demonų baimei. Budizmo pirminės evangelijos didžiausioji silpnybė buvo ta, kad ji nesukūrė nesavanaudiškos visuomeninės tarnystės religijos. Budistinė brolystė buvo, ilgą laiką, ne tikinčiųjų brolystė, bet greičiau ji buvo studentų, besirengiančių tapti mokytojais, bendrija. Gautama jiems uždraudė imti pinigus ir tuo siekė užkirsti kelią hierarchinių polinkių augimui. Pats Gautama buvo labai visuomeniškas; iš tikrųjų, jo gyvenimas buvo daug didingesnis už jo pamokslus. 9. BUDIZMO PAPLITIMAS Budizmas klestėjo, nes jis išgelbėjimą siūlė per tikėjimą į Budą, tą apšviestąjį. Melkizedeko tiesas jis išreiškė daugiau negu bet kuri kita religinė sistema, esanti visoje rytų Azijoje. Bet kaip religija budizmas nepaplito plačiai tol, kol jo nepradėjo ginti žemos kastos monarchas Asokas, kuris, po Ichnatono Egipte, buvo vienas iš nuostabiausių pilietinių valdovų laikotarpyje tarp Melkizedeko ir Mykolo. Asokas sukūrė didžią Indijos imperiją savo budistų misionierių propagandos dėka. Per dvidešimt penkerių metų laikotarpį jis išmokė ir išsiuntė daugiau negu septyniolika tūkstančių misionierių į tuo metu žinomo viso pasaulio tolimiausius pakraščius. Per vienos kartos gyvenimą jis pavertė budizmą viešpataujančia religija pusėje pasaulio. Ji greitai įsitvirtino Tibete, Kašmire, Ceilone, Birmoje, Javoje, Siame, Korėjoje, Kinijoje, ir Japonijoje. Ir apskritai kalbant, tai buvo nepalyginamai labiau išsivysčiusi religija už tas, kurias ji pakeitė arba pagerino. Budizmo išplitimas iš savo tėvynės Indijos po visą Aziją yra vienas iš labiausiai jaudinančių pasakojimų apie nuoširdžių religininkų dvasinį atsidavimą ir misionierišką atkaklumą. Gautamos evangelijos mokytojai ne tiktai drąsiai pasitiko pavojus sausumos karavanų maršrutuose, bet ir rizikavo savo gyvybėmis Kinijos jūrose, kada su savo misija jie keliavo per Azijos kontinentą, savojo įtikėjimo mokymą nešdami visoms tautoms. Bet šitas budizmas jau nebebuvo ta paprasta Gautamos doktrina; tai buvo sustebuklinta evangelija, kuri jį pavertė vienu iš dievų. Ir kuo toliau budizmas plito nuo savo aukštikalnių namų Indijoje, tuo labiau jis virto nebepanašiu į Gautamos mokymus, ir tuo labiau jis ėmė panašėti į tas religijas, kurias buvo pats pakeitęs. [1038]▼ Budizmą, vėliau, smarkiai paveikė daoizmas Kinijoje, sintoizmas Japonijoje, ir krikščionybė Tibete. Praėjus tūkstančiui metų, Indijoje budizmas tiesiog suvyto ir sunyko. Jis tapo brahmanizuotu ir vėliau apgailėtinai pasidavė islamui, tuo tarpu likusioje didesnėje Rytų dalyje jis degradavo iki tokio ritualo, kurio Gautama Sidharta niekada nebūtų pripažinęs. Pietuose Sidhartos mokymų fundamentalistinis tipas išliko Ceilone, Birmoje, ir Indokinijos pusiasalyje. Tai yra hinajano budizmo atšaka, kuri remiasi ankstyvąja arba asocialia doktrina. Bet net ir iki žlugimo Indijoje, Gautamos pasekėjų grupės Kinijoje ir šiaurės Indijoje buvo pradėjusios vystyti mahajanos mokymą apie “Didįjį Kelią” į išgelbėjimą, skirtingai nuo pietų puristų, kurie laikėsi hinajanos, arba "Mažojo Kelio." Ir šitie mahajaniečiai atsipalaidavo nuo visuomeninių apribojimų, kurie yra neatskiriami nuo budistų doktrinos, ir nuo to meto šita šiaurinė budizmo atšaka tebesivysto Kinijoje ir Japonijoje. Budizmas šiandien yra gyva, auganti religija, nes jai pavyksta išsaugoti savo pasekėjų daugelį aukščiausiųjų moralinių vertybių. Ji skatina ramumą ir savikontrolę, didina nuoširdumą ir laimę, ir daug daro, kad užkirstų kelią liūdesiui ir gedėjimui. Tie, kurie tiki šita filosofija, gyvena daug geresnį gyvenimą už tuos, kurie ja netiki. 10. RELIGIJA TIBETE Tibete gali būti sutinkamas keisčiausias Melkizedeko mokymų derinys, sujungtas su budizmu, induizmu, daoizmu, ir krikščionybe. Kada budistai misionieriai atvyko į Tibetą, tada jie susidūrė su primityviuoju laukiniškumu, labai panašiu į tą, kokį krikščionys misionieriai rado Europos šiaurinėse gentyse. Šitie primityviai mąstantys tibetiečiai nenorėjo iki galo atsisakyti savo senovinės magijos ir talismanų. Dabartinių tibetiečių religinių ritualų tyrinėjimai atskleidžia labai smarkiai išsivysčiusią brolystę tarp nuskustomis galvomis šventikų, kurie naudoja įmantrų ritualą, kuriame yra varpeliai, skandavimas, smilkalai, procesijos, rožinis, atvaizdai, talismanai, paveikslai, šventas vanduo, spalvingi drabužiai, ir sudėtingi chorai. Jie turi griežtas dogmas ir sustabarėjusius tikėjimus, mistines apeigas ir specialius pasninkavimus. Jų hierarchiją sudaro vienuoliai, vienuolės, abatai, ir Vyriausiasis Lama. Jie meldžiasi angelams, šventiesiems, Šventajai Motinai, ir dievams. Jie praktikuoja išpažintį ir tiki į skaistyklą. Jų vienuolynai yra didžiuliai, o jų katedros yra nuostabios. Jie laikosi šventų ritualų begalinio kartojimo ir tiki, jog tokios ceremonijos suteikia išgelbėjimą. Maldos tekstai yra pritvirtinti prie rato, ir jam sukantis, jie tiki, kad prašymai tampa veiksmingi. Nė vienoje kitoje šių laikų tautoje negalima surasti tiek daug pasiskolinimų iš tokio didelio skaičiaus kitų religijų; ir tokia sankaupinė liturgija neišvengiamai tampa be galo gremėzdiška ir nepakeliamai slegianti. Tibetiečiai ką nors turi iš visų pagrindinių pasaulio religijų, išskyrus Jėzusonietiškos evangelijos paprastus mokymus: sūnystę su Dievu, brolystę su žmogumi, ir visą laiką kylantį pilietybės lygį amžinojoje visatoje. 11. BUDISTŲ FILOSOFIJA Budizmas į Kiniją pateko pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus, ir jis labai tiko prie geltonosios rasės religinių papročių. Garbindami protėvius, jie [1039]▼ ilgą laiką meldėsi mirusiesiems; dabar jie taip pat galėjo melstis ir už juos. Greitai budizmas susivienijo su byrančio daoizmo ritualinių papročių likučiais. Šita nauja sintetinė religija su savo garbinimo šventyklomis ir aiškiu religiniu ritualu greitai tapo Kinijos, Korėjos, ir Japonijos tautų visuotinai priimtu kultu. Nors kai kuriais atžvilgiais gaila, jog budizmas išplito po pasaulį tada, kada Gautamos pasekėjai buvo taip iškraipę kulto mokymus ir tradicijas, kad iš jo buvo padarę dievišką būtybę, nepaisant šito, mitas apie jo žmogiškąjį gyvenimą, pagražintą daugybe stebuklų, pasirodė labai patrauklus budizmo šiaurinės arba mahajanos evangelijos pasekėjams. Kai kurie vėlesnieji jo pasekėjai mokė, kad Šakjamunio Budos dvasia periodiškai sugrįžta į žemę kaip gyvasis Buda, šitaip atverdami kelią beribiam Budos atvaizdų, šventyklų, ritualų, ir apsišaukėlių "gyvųjų Budų" įamžinimui. Tokiu būdu didžiojo Indijos protestanto religija galiausiai iš tiesų buvo supančiota tais pačiais ceremoniniais papročiais ir ritualiniais užkalbėjimais, prieš kuriuos jis taip aršiai kovojo ir kuriuos taip didvyriškai pasmerkė. Budistų filosofijos didžiulis žingsnis į priekį buvo tai, kad ji suvokė visos tiesos santykinumą. Budistai šitos hipotezės mechanizmo dėka skirtumus savo pačių religiniuose raštuose, o taip pat ir tuos skirtumus, kurie egzistavo tarp jų pačių raštų ir daugelio kitų, galėjo sutaikyti ir suderinti. Buvo mokoma, jog maža tiesa yra mažam protui, didelė tiesa yra dideliam protui. Šita filosofija taip pat tvirtino, jog Budos (dieviškoji) prigimtis gyvena visų žmonių viduje; jog žmogus, savo pastangų dėka, gali pasiekti tai, kad šitas vidinis dieviškumas būtų įgyvendintas. Ir šitas mokymas yra vienas iš aiškiausių pateikimų apie viduje gyvenančių Derintojų tiesą, kurį kada nors buvo pateikusi kokia nors Urantijos religija. Bet didžiulis Sidhartos pirminės evangelijos trūkumas, taip, kaip ją aiškino jo pasekėjai, buvo tai, kad ji bandė žmogiškąjį aš visiškai išvaduoti iš visų mirtingojo prigimties apribojimų, izoliuodama tą savąjį aš nuo objektyvios tikrovės. Tikroji kosminė saviraiška kyla dėl susitapatinimo su kosmine tikrove ir su energijos, proto, ir dvasios, susietų erdvės ir sąlygojamų laiko, ribiniu kosmosu. Tačiau nors tas budizmo ceremonijas ir išorines apeigas labai smarkiai užteršė tų kraštų, į kuriuos jis atkeliavo, ceremonijos ir apeigos, bet šito degradavimo nebuvo didžiųjų mąstytojų, kurie, kartas nuo karto, priimdavo šitą minties ir tikėjimo sistemą, filosofiniame gyvenime. Per daugiau negu du tūkstančius metų, didelė dalis geriausiųjų Azijos protų savo pastangas sukoncentravo tam, kad išsiaiškintų absoliučios tiesos ir Absoliuto tiesos problemą. Aukštos sampratos apie Absoliutą evoliucija buvo pasiekta daugelio minties kanalų pagalba ir samprotavimo vingiuotų kelių dėka. Šitos doktrinos apie begalybę kilimas į viršų nebuvo taip aiškiai apibrėžtas, kaip buvo aiškiai apibrėžta Dievo sampratos evoliucija hebrajų teologijoje. Nepaisant šito, buvo tam tikri bendri lygiai, kuriuos budistų protai pasiekė, juose gyveno, ir perėjo per juos pakeliui į visatų Pirminio Šaltinio įsivaizdavimą: 1. Legenda apie Gautamą. Sampratos pagrindas buvo istorinis faktas apie Sidhartos, Indijos pranašo princo, gyvenimą ir mokymus. Šita legenda pavirto į mitą, kada ji keliavo per amžius ir per plačius Azijos kraštus tol, kol ji pranoko idėjos lygį apie Gautamą kaip apšviestąjį ir ėmė įgauti papildomų bruožų. [1040]▼ 2. Tie daugelis Budų. Buvo išmąstyta, jeigu Gautama buvo atėjęs pas Indijos tautas, tuomet, tolimojoje praeityje ir tolimojoje ateityje, žmonijos rasės turėjo būti, ir neabejotinai bus, palaimintos kitų tiesos mokytojų pasirodymu. Dėl to atsirado mokymas apie tai, jog buvo daug Budų, neribotas ir begalinis skaičius, jog net ir bet kas galėtų siekti tapti vienu iš jų – pasiekti vieno iš Budų dieviškumą. 3. Absoliutus Buda. Iki to laiko, kada Budų skaičius ėmė artėti prie begalybės, tų laikų protams tapo būtina iš naujo suvienyti šitą sunkiai valdomą sampratą. Dėl to buvo pradėta mokyti, jog visi Budos buvo ne kas kita, kaip kažkokios aukštesnės esmės, kažkokios begalinės ir beribės egzistencijos Vienintelio Amžinojo, kažkokio visos tikrovės Absoliutaus Šaltinio pasireiškimas. Nuo to laiko, Dievybės Budizmo samprata, savo aukščiausiąja forma, atsiskiria nuo Gautamos Sidhartos žmogiškojo asmens ir išsilaisvina iš antropomorfinių apribojimų, kurie jį laikė už pavadėlio. Šita galutinė samprata apie Amžinąjį Budą gali būti visiškai tapatinama su Absoliutu, kartais net ir su begaliniu AŠ ESU. Nors šita idėja apie Absoliučią Dievybę niekada nesulaukė didelio liaudies palankumo Azijos tautose, bet ji iš tiesų įgalino tų kraštų intelektualus savo filosofiją suvienodinti ir savo kosmologiją suderinti. Budos Absoliuto samprata kartais būna labiau asmenė, kartais būna visiškai beasmenė – net ir begalinė kuriančioji jėga. Tokios sampratos, nors filosofijai ir padeda, bet nėra gyvybiškai svarbios religiniam vystymuisi. Net ir antropomorfinis Jahvė turi didesnės religinės vertės negu be galo tolimas budizmo Absoliutas ar brahmanizmas. Kartais apie Absoliutą buvo mąstoma taip, kad jis yra begalinio AŠ ESU viduje. Bet šitie svarstymai buvo prasta paguoda išalkusioms masėms, kurios troško išgirsti pažado žodžius, išgirsti paprastą Salemo evangeliją, jog įtikėjimas į Dievą užtikrins dieviškąjį palankumą ir amžinąjį išlikimą. 12. DIEVO SAMPRATA BUDIZME Budizmo kosmologijoje pati silpniausioji vieta buvo dviguba: jį užkrėtė didelė dalis Indijos ir Kinijos prietarų ir jis Gautamą sukilnino, iš pradžių kaip apšviestąjį, o vėliau kaip Amžinąjį Budą. Lygiai taip, kaip krikščionybė nukentėjo, absorbavusi didelę dalį klaidingos žmogiškosios filosofijos, taip iš tikrųjų ir budizmas turi savo žmogiškąjį apgamą. Bet Gautamos mokymai per praėjusius du su puse tūkstantmečio vystėsi toliau. Budos sampratą, apsišvietęs budistas, su Gautamos žmogiškąja asmenybe susieja ne daugiau, kaip apsišvietęs krikščionis Jehovos sampratą sutapatina su Horibo dvasiniu demonu. Dėl terminologijos skurdumo, taip pat ir dėl sentimentalaus senųjų pavadinimų išsaugojimo, dažnai nebegalima suprasti religinių sampratų evoliucijos tikrosios reikšmės. Palaipsniui budizme ėmė formuotis Dievo samprata kaip priešpastatymas Absoliutui. Jos pradžia siekia tuos ankstyvuosius laikus, kada atsiskyrė Mažojo Kelio ir Didžiojo Kelio pasekėjai. Būtent pastarojoje budizmo atšakoje galutinai subrendo dualistinė Dievo ir Absoliuto koncepcija. Žingsnis po žingsnio, amžius po amžiaus, Dievo samprata vystėsi tol, kol, su Rionino, Honeno Šonino, ir Šinrano mokymais Japonijoje, šita samprata galiausiai buvo vainikuota tikėjimu į Amidą Budą. [1041]▼ Šitie tikintieji yra mokomi, jog siela, patyrusi mirtį, gali pasirinkti gyvenimą Rojuje prieš patekdama į nirvaną, egzistencijos galutinybę. Skelbiama, jog šitas naujas išgelbėjimas yra pasiekiamas įtikėjimu į Amidą, Rojaus Dievo vakaruose, dieviškąjį gailestingumą ir kupiną meilės globą. Savo filosofijoje amidistai tiki Begaline Realybe, kuri pranoksta bet kokį ribinį mirtingojo supratimą; savo religijoje, jie laikosi tikėjimo į visagailestingąjį Amidą, kuris visą pasaulį myli taip, jog neleidžia, kad nors ir vienas mirtingasis, kuris šaukiasi jo vardo tikru įtikėjimu ir tyra širdimi, dangiškosios Rojaus laimės nepasiektų. Budizmo didžioji stiprybė yra ta, kad jo pasekėjai turi laisvę rinktis tiesą iš visų religijų; tokia pasirinkimo laisvė retai kada buvo būdinga kokiam nors Urantijos tikėjimui. Šituo požiūriu Japonijoje sin sekta tapo viena pažangiausių religinių grupių pasaulyje; ji atgaivino Gautamos pasekėjų senovės misionierių dvasią ir ėmė siųsti mokytojus į kitas tautas. Šitas noras pasinaudoti tiesa iš bet kokių ir visų šaltinių iš tikrųjų yra verta dėmesio tendencija, atsirandanti tarp religinių tikinčiųjų dvidešimtojo amžiaus po Kristaus pirmojoje pusėje. Pats budizmas patiria dvidešimtojo amžiaus renesansą. Ryšių su krikščionybe dėka budizmo visuomeniniai aspektai buvo labai smarkiai išplėtoti. Brolijos šventikų vienuolių širdyse vėl buvo atgaivintas troškimas mokytis, o švietimo išplitimas visame šitame tikėjime tikrai sukels naują vystymąsi religijos evoliucijoje. Šitų dokumentų užrašymo metu, didelė Azijos dalis deda viltis į budizmą. Ar šitas kilnus tikėjimas, kuris taip drąsiai žengė per tamsiuosius praeities amžius, vėl priims išplėtotų kosminių realybių tiesą, net ir taip, kaip didžiojo mokytojo Indijoje mokiniai kažkada klausėsi jo naujosios tiesos skelbimo? Ar šitas senovės tikėjimas dar kartą reaguos į naujų sampratų apie Dievą ir Absoliutą, kurių jis taip ilgai ieškojo, pateikimo gaivinančius akstinus? Visa Urantija laukia, kada bus skelbiama kilninanti Mykolo žinia, kurios neapsunkintų doktrinos ir dogmos, kurios susikaupė per devyniolikos amžių ryšius su evoliucinės kilmės religijomis. Toji valanda ateina, kada budizmui, krikščionybei, induizmui, ir net visų tikėjimų tautoms, būtų pateikta ne evangelija apie Jėzų, bet gyvoji, dvasinė Jėzaus evangelijos tikrovė. [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]
emipetras: NA ČIA NE BUDIZMAS , BET IR NE KRIKŠČIONYBĖ . ČIA DYKUMA IR BEDUINAS Pas beduinus prie Raudonosios jūros INEZA JUZEFA JANONĖ [skaityti komentarus] Po mūsų kojomis driekėsi Egiptas, iš kur Mozė išsivedė izraelitus į Pažadėtąją žemę. Ir persiskyrė Raudonoji jūra, jiems einant. Mums ji nė neketino skirtis. Ir visai nebuvo raudona, greičiau – sodriai mėlyna. Varnos pakrantėje visai tokios pat kaip Lietuvoje. Stambios juodasparnės vienodu ritmu – lyg prisuktos – rinko savo lesalą. Paplūdimyje mėtėsi gabalai koralų. Tokių Baltijos jūros pakrantėje nė su žiburiu nepamatysi. Koralais nusėtas ir jūros dugnas. Įvairiausių formų, švelniai gelsvi, balti, su skylutėmis. Neatsispyriau pagundai, nedidelę koralo atplaišą pasiėmiau su savimi. Po kelių dienų arabišku papročiu apsirišome galvas skaromis. Jurgis – vyriškai languota, aš – balta. Sėdome į džipus ir pasileidome tyrų gilumon. Pro šalį slinko žemi, be jokios augmenijos pėdsako kalnai ir begaliniai, iš pirmo žvilgsnio visiškai negyvybingi tyrai. Bendrakeleiviai, rodos, važiavo patenkinti, tik aš – susirūpinusi. Per smėlio kupstus džipas lėkė kaip velnias, neapsakomai kratė, o mano sėdmenys iš skausmo aikčiojo. Tai juos vakar susitrenkiau vienintelės moters faraonės Hačepsutos šventykloje. Nepasisaugojau. Kaip pasisaugosi, jei akys įsmeigtos horizontan, po savimi nieko nematydama lipi akmeniniais laiptais žemyn. Ir še tau – pargriuvau! Net pariedėjau truputį. Sandalai į šalis išlakstė. Maniau, kad mano kryžkauliui amen. Akys padėro iš siaubo ir skausmo. Bet kryžkaulis atsilaikė. Nesutrupėjo į gabalus. Gal faraonė Hačepsuta man pagalvę pakišo? Tačiau sėdynės raumenys nežmoniškai suskausdavo, kai džipas versdavosi per smėlio pripustytas kupras, juos – tarsi kokią garbią ponią – abiem rankom vis kėliau nuo džipo sėdynės, nes neįstengiau savyje nuramdyti baimės: kas bus, jei dubuo subyrės? – Ei, meldžiamieji, – rusiškai kreipėsi į mus gidė. – Lipame iš džipo! Šioje vietoje geriausiai matomas miražas. Mes klusniai ropščiamės, einame. Po kojomis – smėlis. O saulė kepina. Prakaitas srūte srūva per veidą, kaklą, skruostus. Gerai, kad susipratom iš anksto galvas apsirišti skaromis. Jos tokios švelnios, minkštos. Tik tarp tų smėlynų supranti, kam tokios skepetos reikalingos dykumų gyventojams. Norisi gerti. Kad taip nors keletą gurkšnių vandens nurijus. – Vanduo! Ar matote vandenį? – klausia gidė ir duria pirštu į priekį. Kaip nematysi! Jis čia pat, gerai matomas mėlyno vandens tvenkinys. Keli žingsniai į priekį – ir pūkštelėsi į jį. Visa galva pasinersi. Atsigaivinsi. Bet tai miražas. Ne tikrovė, o tik jos vizija. Vėl lekia tyrais mūsų džipas, vėl neįstengiu susidoroti su baime ir skausmu, kai jis galvotrūkčiais ritasi nuo vieno smėlio gūbrio ant kito. – Dėl Dievo meilės! – norėčiau šaukti visu balsu. – Atsargiai! Ką jūs sau manote! Lėčiau lėčiau! Po kurio laiko sustojame gyvenvietėje. Smulkaus sudėjimo moterys juodais apdarais stoviniuoja šalia kupranugarių. Nenustoja kepinti saulė. Mėlynas dangus lyg iššluotas. Be menkiausio debesėlio. Iš kažkur atklydęs padvelkė vėjas, pasidarė gaiviau. Manęs vėl nepalieka nerimas: ar pajėgsiu užsiropšti ant kupranugario? Ar nesiversiu nuo jo per galvą? Ar išsilaikysiu? Keliu koją aukštyn. Skauda. Sėdynės raumenys vėl skauda! Krypteliu galvą šonan. Jurgis jau ropščiasi ant netoliese stovinčio kupranugario. Gerai matau, kad tas mažesnis! Beregint atsiduriu šalia jo. Jurgis priverstas jį užleisti man. O pačiam irgi riesta. Jam pilvas kliudo sėkmingai apžergti kuprį. Bet aš – jau išdidi. Kupranugario kojos ilgos kaip kartys, nė nepasijutau, kaip atsidūriau gal trijų metrų aukštyje. Matau, kad ir Jurgis galų gale susidorojo su savo užduotimi. Moteris juodu apdaru suima kupranugarį už pasaitėlio ir lėtai smėliu žengia į priekį. Tyloje pasigirsta kūdikio verksmas. Jis verkia nesiliaudamas ant mano vedlės nugaros. Moteris stabteli, pasimuisto, vėl monotoniškai juda į priekį. Klausausi kūdikio knerkimo, ir staiga viskas šioje dykumoje įgyja kitokią prasmę. Galvoje sukirba ne vienas ir ne du klausimai... Tačiau daug kvaršinti galvos nėra kada, turiu laikytis nusitvėrusi už priekinės ir užpakalinės balno gugos. Su palengvėjimu atsidusau, kai kupranugaris priekinėmis kojomis vėl priklaupė ant smėlio, o aš nenusiritau į priekį per jo galvą. Velniai griebtų, kaip norėjosi gerti. Bet teko laukti. Ir vėl akys nukrypo į beduines. Beduinai išdžiūvę lyg džiovintos silkės. Nė vieno bent kiek pilnesnio kūno. Kas kita mes – europiečiai. Mūsų moterys ganėtinai trąšios, vyrai apkūnūs, pilvoti. Štai ir maniškis per pilvą vos ne vos apžergė kupranugario balną. Gali suprasti. Ir kaipgi tu, žmogau, tokiomis sąlygomis įgysi rubensiškas formas, jei paplotėliais be jokio riebalo maitiniesi? Štai tokį mes ir kandome viename trobesy. Beduinė darbavosi nepakeldama galvos. Ji kočėlu išlygindavo tešlos gabalą, perversdama švystelėdavo jį aukštyn, dar pakočiodavo kitą pusę ir klodavo tiesiai ant įkaitusios skardos. Ugniakure degė kupranugarių spiros, sklaidėsi į šalis dūmai, čia pat šmižinėjanti beduiniukė už kraštų nutverdavo paplotėlį, smagi jį kramtė. Kitame trobesy susidomėjome audžiamais kilimėliais. Prie vienų staklių darbavosi vyras, prie kitų jo duktė – gal dešimties metų. Veidas neuždengtas, gyvas smalsių akių žvilgsnis, ausyse žvilga aukso spalvos auskarai. O išausti audiniai gana spalvingi, su nesudėtingais piešinukais. Juose lengvai atpažįstamas kupranugaris, asiliukas ar koks vabalas. Kai gidei sakome, kad gražu, mielai sugrįžę ant sienos kokį iš jų pasikabintume, ji krato galvą: ne tai svarbiausia. Jie vertinami tik kaip naudingi daiktai. Jais moterys skaudančius sąnarius, strėnas, pečius apsiriša. Juos pasikloja ant žemės, kai sėdasi ar gulasi. Jeigu tikėsime gide, net tokios sąvokos kaip grožis beduinai nežino. Kas naudinga, tas ir gražu. Lipame į kalną nuleisti saulės. Kurį laiką ji dar viešpatavo mėlynėje ir staiga užgeso. Kokia tyla! Galvojau, kas gali prisitaikyti prie tokio gyvenimo dykumoje. Kupranugariai, asilai, muselės ir, žinoma, klajokliai... Kodėl jie prisitaiko? Nes viskas kartojasi. Dangaus mėlynė, saulė, smėlis, kalnai smėlio, papuošalai, gyvuliai, vaikai. Monotoniškai kartojasi vis tas pats. Iš kartos į kartą tas pats! Sunku patikėti, kad toks gyvenimas apskritai įmanomas. Kad galima nenorėti jo palikti. Sunku suprasti, kodėl beduinės nesiskiria su juodais apdarais. Kodėl?.. Beduinai dykumose gyvena bendruomenėmis. Jie – amžini klajokliai, vienoje vietoje gyvena tol, kol yra šuliny vandens. Pradeda šulinys sekti – ieško kitos vietos, kur šulinį išsikasti. Susirasti dykumose vandens padeda kupranugaris. Ne bet koks. Tik keletas iš šimto kuprių pasižymi išskirtine savybe žemės gelmėse pajusti vandenį. Kiekviena bendruomenė ar klanas (nuo 30 iki 80 moterų, vyrų, vaikų) iš paskutiniųjų stengiasi įsigyti tokį išskirtiniais gabumais pasižymintį kupranugarį. Toks labai vertinamas, brangus. Šiaip kupranugaris kainuoja nuo trijų iki septynių tūkstančių Egipto svarų (1 dolerio vertė per penkis svarus), o tas vandenį jaučiantis kainuoja beveik milijoną Egipto svarų. Kai bendruomenė pajunta, kad vandens lygis šulinyje senka, pradeda ruoštis persikelti į kitą vietą. Ne kas kitas, o brangusis kupranugaris ieškos naujo šulinio ir namų. Mėnesį jam neduodama nė lašo vandens, jis maitinamas kuo sausesniu pašaru, du kartus per savaitę jam dar sušeriama sauja druskos. Po mėnesio klano šeicho paskirti žmonės leidžiasi ieškoti naujos vietos gyvenvietei. Klaidžioja dykumoje tol, kol kupranugaris aptinka vietą šuliniui kasti. Kai jis pajunta, kad toje vietoje yra vandens, ištroškęs krenta kniūbsčias, rausia žemę kanopom, graužia gruntą dantimis, atkakliai stengiasi prasiskverbti iki vandens, nors tas būtų už 20 metrų. Toje vietoje klano žmonės iškasa šulinį. Dirba pamainomis dieną ir naktį. 18–20 metrų gylio šulinį įrengia maždaug per savaitę. Įrengę šulinį, tą patį vakarą skerdžia kokį gyvulį – dažniausiai ožką. Nulupa odą, išmėsinėja, išima kaulus, mėsą supjausto maždaug vištos kiaušinio dydžio gabaliukais ir išmėto ratu apie šulinį 100–150 metrų atstumu. Tai atlieka jau saulei nusileidus. Rytą, prieš patekant saulei, apeina ir apžiūri visus mėsgalius. Toje vietoje, kur mėsgalis per naktį išsilaikė nepakeitęs spalvos ir šviežios mėsos kvapo, statosi būstą. Pavojinga jį ręsti prie riedulių. Dieną saulėje akmuo įkaista. Naktį, atvėsus orui, ant akmens kondensuojasi drėgmė. Vanduo įsigeria į smulkiausius plyšelius. Kitą dieną, kaitinant saulei, vanduo plečiasi, virsta garais, nespėja išgaruoti pro tuos plyšelius ir susprogdina akmenį. Žmogus, ant jo sėdintis ar esantis netoliese, gali nukentėti, net žūti. Kiekvienas trobesys – keturių kuolų kombinacija, apraišiota meldais, įvairiom šakelėm, kiaurai perkošiama vėjo. Visi jie turi būti išsidėstę ne arčiau kaip 50, 100 ar net daugiau metrų vienas nuo kito, kad būtų užtikrintas kiekvienos klano šeimos privatumas. Bendruomenės gyvenimą rikiuoja šeichas: skirsto pareigas, darbus, sprendžia, kam, kada ir su kuo tuoktis, kaip bausti už prasižengimus ar kuo paskatinti. Jeigu tikėsime gide, šeimose viską tvarko vyras. Žmona, pasak Korano, yra tik vyro šešėlis. Ji visais atžvilgiais turi būti pasirengusi patarnauti vyrui. Abi jos rankos visada turi būti laisvos, nes nežinia, kada vyras ką palieps. Ji negali joti ant kupranugario ar asilo, tai tik vyro privilegija. O jeigu keliauja su juo kartu, tai visada lieka vyro šešėlyje. Moters priedermė – gimdyti ir auginti vaikus. Nesiginčyti, nesipriešinti, nes už mažiausią priešgyniavimą ar neklusnumą vyras gali nubausti – išėjęs į bendruomenės centrinę aikštę, triskart garsiai pasakyti: "Tu man nebe žmona!" Ir išsiskirti. Vyro atstumtai moteriai teks nakvoti už gyvenvietės ribų po atviru dangumi, niekas niekada jai nepratars nė žodžio, kiekvienas panorėjęs galės apsvaidyti akmenimis, o ji neturės teisės nė žodeliu pasiskųsti. Į darbus ją ir toliau siuntinės šeichas, išsigelbėjimo nebus visą gyvenimą, nebent po kokio pusmečio buvęs vyras jos pasigailės, pasiūlys antrą kartą už jo tekėti. Beduinė gimdo viena – be medikų ar pribuvėjų. Atėjus laikui, ji ropščiasi į kuo aukštesnį kalną, kad būtų arčiau Alacho. Pagimdžiusi neturi teisės kūdikio maitinti, glamonėti. Privalo jį tuoj pat parnešti šeichui. Šis naujagimį ima ant rankų ir, atsižvelgdamas į lytį, vieną po kito sako vyriškus ar moteriškus vardus. Ties kuriuo vardu kūdikis rikteli, tokį visam gyvenimui ir turi. Išrinkęs kūdikiui vardą, jį atiduoda motinai ir visai pamiršta, iki jam sukaks penkeri metai. Nuo gimimo iki penkerių metų vaikas laikomas kaip ir nesantis. Pirmą ir vienintelį kartą visas klanas švenčia vaiko gimtadienį, jam sulaukus penkerių metų. Toji šventė ir laikoma žmogaus gimimo diena. Iki devynerių metų žmogus laikomas vaiku. Nuo devynerių – jau suaugęs visavertis šeimos ir klano narys. Dvylikametė mergaitė gauna nuotakos titulą ir veidą privalo slėpti. Atviros paliekamos tik akys. Kol neištekės, nei tėvų, nei šeicho akivaizdoj negali atsidengti veido. Kai šeichas mergaitei išrenka vyrą, liepia jai apsirengti lengvesniu rūbu ir pastato prieš vėją. Iš atitinkamo atstumo sprendžia, kokią išpirką nustatyti, orientuodamasis pagal tai, ką pamato, kai vėjas priplaka prie kūno drabužius. Beduinai – didžiai tikintys. Mirusiuosius laidoja už gyvenvietės ribų vakarinėje pusėje. Antkapių nestato, nepuošia kapų, bet mirusiuosius gerbia, juos lanko, tiksliai žino, kurioje vietoje artimieji palaidoti. Tiki, kad po mirties jie vėl gyvens kartu. Tačiau klanui persikėlus į kitą vietą kapai užmirštami. Beduinai pakankamai turtingi. Gyvena taupiai, tenkinasi minimumu, tačiau mėgsta gerus, brangius daiktus, vertingus papuošalus. Turto perteklių slepia būsimam pomirtiniam gyvenimui užkasdami smėlyje. Beduinai, gyvendami primityviomis sąlygomis, rūpinasi higiena. Skrupulingai laikosi sanitarijos reikalavimų, mėgsta kvėpintis savos gamybos kvepalais. Blogas kvapas bendruomenėje netoleruojamas. Toks žmogus iš jos išstumiamas. Nes blogas kvapas atbaido bet kokią gyvybę. Kūno švarai, geram kvapui palaikyti beduinai naudoja gamtines priemones: dykumų augalus, uolienas, džiovintus sutrintus gyvūnus... Ne taip seniai jie veidą prausė, rankas plovė dykumų smėliu. Dabar laikosi papročio mažiausiai kas pusantros savaitės apsilankyti oazėje, kur yra vandens telkinys, išsiskalbti su augalų, gyvūnų ekstraktais, nuovirais. Fabrikiniai muilai, šampūnai atmesti kaip nepakankamai veiksmingi, nehigieniški, teršiantys gamtą. Ant akmenų iš vakaro pasikloja audeklų skiautes, rankšluosčius drėgmei iš atmosferos surinkti. Iki ryto marškonys prisisunkia rasos. Ją į dubenis nugręžia, tuo vandeniu prausiasi ar skalbia. Beduinų tikėjimas moteris savaip gina. Vyras gali turėti net keturias žmonas, tačiau su sąlyga – šeichas turi įsitikinti, kad šeimos galva pajėgia visas jas tinkamai išlaikyti. Ir prižiūrėti, ir rūpintis jomis visomis vienodai. Miegoti su visomis iš eilės. Vyras privalo intymų šeimos gyvenimą reguliuoti, nesupainioti tvarkos. Sakykim, prie tos žmonos guolio, su kuria miegos, jis turi iš anksto pritvirtinti specialią audeklo skiautę – kaip vėliavėlę, kad moteris žinotų: dabar jos eilė. Jei vyras privalėjo naktį praleisti būtent su ta žmona, bet pamiršo prie jos guolio pritvirtinti audeklo skiautę, ji eina pas šeichą ir jam praneša, kad vyras pažeidė Alacho nustatytą tvarką. Tada vyrui šeichas paskiria bausmę. Jei netikėlis ne vieną kartą prasikalto, jį gali visos bendruomenės akyse net rykštėmis nuplakti. Jei vyras nepakankamai pajėgus, žmonos eina į dykumą, prisirenka tam tikrų žolelių, jas sudžiovina, sutrina ir paslapčia iš visų pusių apibarsto vyro guolį. Pusdienį pasisvečiavę pas beduinus, vėl lėkėme džipais per sutemusią dykumą. Aš vis mažiau sukau galvą dėl skaudančios sėdynės. Žvalgiausi į dangų. Tiktai mėnulis nuo mano žvilgsnio kažin kur atkakliai pasislėpdavo, nors ir be galo norėjau jį išvysti. Ir iš tikrųjų jį pamačiau. Tyruose jis švietė kiek kitaip nei Lietuvoje – lyg būtų apverstas pilvu žemyn. ← →
Rimantas: Kažkokiame filme išgirdau kad budistai sako: kaip sutiksi mirtį, toks ir bus sekantis gyvenimas. Lietuvių liaudies pasakoje „Eglė žalčių karaliene" Eglės vaikams taip ir nutinka. Taip, kad ruoškimės ir būkime drąsūs mirties akivaizdoje.
emipetras: tiems kas dar domisi pasaulio politika . Tai kas dabar kaltas ar rusas ar amerikonas ? JAV analitikų išvada – MH17 buvo numuštas iš lėktuvo Haris Hussain – Rugpjūčio 7 2014 @ 8:20 AM KUALA LUMPURAS: Žvalgybos analitikai Jungtinėse Valstijose jau priėjo išvados, jog Malaizijos aviakompanijos skrydžio MH17 lėktuvas buvo numuštas oras-oras raketa, ir jog su tuo yra kažkokiu būdu susijusi Ukrainos vyriausybė. Tai patvirtina iškylančią teoriją, kurios laikosi vietiniai tyrėjai, kad Boingą 777-200 pažeidė oras-oras raketa, o jį visiškai sunaikino sunkiojo kulkosvaidžio ugnis iš naikintuvo, kuris palydėjo krentantį žemėn lainerį. Naujienų agentūros Associated Press ( AP ) reporteris Robertas Paris (Robert Parry) rugpjūčio 3 dieną savo demaskuojančiame pranešime teigė “ kai kurie JAV žvalgybos šaltiniai priėjo išvados, kad maištininkai ir Rusija panašu, jog yra nekalti, o atrodo, jog kaltė tenka Ukrainos vyriausybės pajėgoms.” Šis naujas atskleidimas buvo pateiktas GlobalResearch, nepriklausomos tyrimo ir informacijos organizacijos svetainėje. Antradienį Ukrainos ambasados išplatintame pareiškime Kijevas paneigė, kad jo lėktuvai būtų buvę ore tuomet, kada buvo numuštas MH17 lėktuvas. Tai buvo pareikšta po Rusijos Gynybos ministerijos pareiškimo, kad jos aviadispečeriai tą dieną buvo pastebėję Ukrainos Oro Pajėgų aktyvumą toje vietovėje. Vakar New Straits Time citavo ekspertus, kurie buvo pareiškę, jog sprogimo fragmentų pobūdis ant oro lainerio fiuzeliažo, kaip rodo jų nuotraukos, yra dviejų skirtingų formų – plėštinio netvarkingo pobūdžio, koks siejamas su koviniais užtaisais, pripildytais “flečetėmis” – tai strėlės formos šoviniai, turintys stabilizatorių palaikyti skriejimo trajektorijai. AP reporterio Roberto Pario išvada taip pat kyla iš to fakto – nepaisant Obamos administracijos tvirtinimų – jog nėra nė skiautelės akivaizdžių įrodymų tam, kad būtų paremta tokia išvada, jog Rusija suteikė BUK-M1 priešlėktuvinę raketų sistemą, kuri būtų reikalinga numušti keleivinį reaktyvinį lainerį 33000 pėdų (10 km) aukštyje. Paris taip pat pacitavo Kanados televizijos kompanijos CBC liepos 29 dienos interviu su Maiklu Bočiurkivu (Michael Bociurkiw), vienu iš pirmųjų Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) tyrėjų, atvykusių į katastrofos vietą, netoli Donetsko. Bociurkivas yra ukrainiečių kilmės kanadietis stebėtojas, dirbantis ESBO, kuris drauge su kitu savo kolega buvo pirmieji tarptautiniai stebėtojai, pasiekę nuolaužas po to, kada MH17 buvo numuštas virš rytinės Ukrainos. CBC reporteris prieš interviu pateikė nufilmuotą vaizdą ir pastebėjo, jog “Nuolaužos vis dar smilko, kada į šią vietą atvyko mažytė komanda iš ESBO. Jokie kiti pareigūnai per daugelį dienų čia nesilankė.” Bočiurkivas per interviu sakė, jog “Buvo dvi ar trys fiuzeliažo vietos, kurios tikrai buvo išvarpytos taip, kas atrodė beveik panašiai, kaip žymės po kulkosvaidžio ugnies, labai labai stiprios kulkosvaidžio ugnies,” Paris sakė, jog Bočiurkivo liudijimas yra “arti tokio įrodymo ir paliudijimo, kokio niekada nebuvo išsakyta, nebuvo pateikta, ir kokio mes niekada negausime. Priešingai negu juodosios dėžės įrašų interpretacijos-analizavimai pateikiami jau daug laiko praėjus Rusijos, Britanijos, ar Ukrainos vyriausybių, kurios visos turi savo žirgą šiose lenktynėse, šis Bociurkivo paliudijimas yra nepagražintas, nepriklausomas, ir pateiktas vieno iš dviejų pirmųjų liudininkų, pasiekusių fizinę įvykio vietą. Paris pažymėjo, jog “Tai labai autoritetingas liudijimas. Bociurkivas nuvyko ten labai greitai, nes jis tarėsi su vietiniais dėl likusios ESBO komandos, kuri ruošėsi atvykti vėliau.” Buvęs Liufhansos pilotas Peteris Haisenko kalbėdamasis su Pariu taip pat pridėjo savojo svorio naujajai pateiktai numušimo teorijai ir atkreipė dėmesį į kulkų įėjimo ir išėjimo skyles sukoncentruotas aplink lakūnų kabiną. “Jūs galite matyti kulkų įėjimo ir išėjimo skyles. Dalies skylių kraštai yra įlenkti į vidų. Yra mažesnių skylių, apvalių ir švarių, rodančių įėjimo taškus, labai panašu, kad jos padarytos 30 mm kalibro šovinių. “Kitų, didesnių ir šiek tiek išplėštų išėjimo skylių, kraštai rodo metalo smailias skiauteles, kurios buvo padarytos to paties kalibro šovinių. Dar daugiau, akivaizdu, jog šitos išėjimo skylės, padarytos dvigubo aliuminio sustiprintos struktūros išoriniame sluoksnyje yra išdraskytos arba išlenktos – iš išorės.” Jis padarė išvadą, jog tam, kad kai kurios iš šių skylių būtų atspurusios į vidų, o kitos būtų atspurusios iš išorės, turėjo būti antrasis naikintuvas šaudęs į pilotų kabiną iš oro lainerio dešiniojo borto pusės. Tai labai svarbu, kadangi jokia žemė-oras raketa ( arba skeveldra), pažeidusi oro lainerį, nebūtų padariusi skylių pilotų kabinoje iš lėktuvo abiejų pusių. “Turėjo būti būtent kulkų kruša iš abiejų pusių, kuri ir numušė lėktuvą. Tai yra pagrindinis Haisenkos atradimas. Jūs negalite turėti šovinių, kurie skrietų abiemis kryptimis – į kairės pusės fiuzeliažo panelę tiek iš jos kairės, tiek ir iš jos dešinės pusės – nebent jie pasiekia panelę iš skirtingų krypčių. Paris pažymėjo, jog “Niekas iki Haisenkos nebuvo pastebėjęs, jog šoviniai perskrodė tą fiuzeliažo panelę iš abiejų pusių – iš kairės ir iš dešinės panelės pusės. Būtent tai ir pašalina bet kokią galimybę, jog buvo paleista raketa iš žemės. “ ( iš Algimanto svetainės )
Arina: Gerb. emipetrai, ar žuvusių sieloms ir jų gedintiems giminaičiams, artimiesiems ir draugams lengviau nuo tų spėlionių kas, kaip, kodėl? P. Algimanto svetainėje galim pasiskaityti visi, kam tai įdomu. Manau, nebūtina tekstus iš jos perkelinėti į šį forumą. Čia ir taip labai daug šiukšlių t. y. medžiagos niekaip nesusijusios su Urantijos Knygos apreiškimu.
emipetras: Tiesiog pagirtina , kad parašei . Siūlau kuo daugiau gerb. ARINA , reikštis šiame forume ir užpildyti neurantiškas spragas .
ïîëíàÿ âåðñèÿ ñòðàíèöû