Ôîđóě » 1 DALIS » Įvadas » Îňâĺňčňü

Įvadas

Urantas: ĮVADAS (1.1) 0:0.1 URANTIJOS—toks yra jūsų pasaulio pavadinimas—mirtingųjų prote egzistuoja didžiulis susipainiojimas dėl tokių terminų, kaip Dievas, dieviškumas, ir dievybė, prasmės. Žmogiškosios būtybės dar daugiau yra susipainiojusios ir nėra tikros dėl dieviškųjų asmenybių, įvardintų šituo didžiuliu skaičiumi pavadinimų, ryšių. Dėl šito koncepcinio skurdumo, susijusio su tokiu dideliu idėjų supainiojimu, man buvo nurodyta suformuluoti šitą įvadinį pareiškimą, paaiškinant tas prasmes, kurios turėtų būti suteiktos tam tikriems žodiniams simboliams, kaip jie gali būti vėliau vartojami tuose dokumentuose, kuriuos Orvontono tiesos apreiškėjų korpusas buvo įgaliotas išversti į Urantijos anglų kalbą. (1.2) 0:0.2 Nepaprastai sunku pateikti išplėstas sąvokas ir išvystytą tiesą, mums stengiantis išplėsti kosminę sąmonę ir padidinti dvasinį suvokimą, kada mus varžo šios sferos ribotas kalbos vartojimas. Bet mūsų mandatas perspėja mus, jog dėtume visas pastangas tam, kad perteiktume savo prasmes, vartodami anglų kalbos žodinius simbolius. Mums buvo nurodyta, jog naujus terminus įvestume tiktai tada, kada ta sąvoka, kurią reikia pavaizduoti, anglų kalboje neturi jokio termino, kurį galima būtų pavartoti tam, kad tokia nauja sąvoka būtų perteikta iš dalies ar net su didesniu ar mažesniu prasmės iškraipymu. (1.3) 0:0.3 Vildamiesi, kad palengvinsime kiekvieno mirtingojo, kuris gali atidžiai analizuoti šiuos dokumentus, suvokimą ir užkirsime kelią kiekvieno mirtingojo susipainiojimui, manome, jog šitame įvadiniame pareiškime išmintinga pateikti apžvalgą tų prasmių, kurios yra priskiriamos dideliam skaičiui angliškų žodžių, kurie turi būti pavartoti, įvardijant Dievybę ir tam tikras sąvokas, susijusias su visuotinės tikrovės dalykais, prasmėmis, ir vertybėmis. (1.4) 0:0.4 Bet tam, kad būtų suformuluotas šitas terminijos apibrėžimų ir apribojimų Įvadas, būtina tikėtis, jog šitie terminai bus vartojami vėlesniuose perteikimuose. Dėl to šitas Įvadas pats nėra užbaigtas pareiškimas; jis tiktai yra patikimas vadovas, numatytas tam, jog padėtų tiems, kurie iš tiesų skaitys pridėtus dokumentus, aptariančius Dievybę ir visatų visatą, kuriuos suformulavo Orvontono komisija, tuo tikslu pasiųsta į Urantiją. (1.5) 0:0.5 Jūsų pasaulis, Urantija, yra vienas iš daugelio panašių apgyvendintų planetų, kurios sudaro Nebadono vietinę visatą. Šita visata, kartu su panašiais kūriniais, sudaro Orvontono supervisatą, iš kurios sostinės, Uversos, atvyko mūsų komisija. Orvontonas yra viena iš septynių laiko ir erdvės evoliucinių supervisatų, kurios juosia niekada neprasidedantį, niekada nesibaigiantį dieviškojo tobulumo kūrinį—Havonos centrinę visatą. Šitos amžinosios ir centrinės visatos šerdyje yra statiška Rojaus Sala, begalybės geografinis centras ir amžinojo Dievo gyvenamoji vieta. (1.6) 0:0.6 Šias septynias besivystančias supervisatas, susietas su centrine ir dieviškąja visata, mes paprastai laikome didžiąja visata; jos yra dabar organizuoti ir apgyvendinti kūriniai. Jos visos yra pagrindinės visatos, kuri taip pat apima neapgyvendintas, bet mobilizuojamas išorinės erdvės visatas, dalis. I. Dievybė ir Dieviškumas (2.1) 0:1.1 Visatų visata dievybės veiklos reiškinius pateikia kosminių realybių, intelektualių prasmių, ir dvasinių vertybių skirtingais lygiais, bet visa šitoji veikla—asmeninė ir kitokia—yra dieviškai koordinuota. (2.2) 0:1.2 DIEVYBĖ gali būti įasmeninta kaip Dievas, ir yra ikiasmenė ir viršasmenė žmogui nevisiškai suprantamais būdais. Dievybė yra apibūdinama vienybės savybe—realia ir potencialia—visuose viršmaterialiuose tikrovės lygiuose; ir tvariniai šitą vienijančią savybę geriausiai suvokia kaip dieviškumą. (2.3) 0:1.3 Dievybė veikia asmeniame, ikiasmeniame, ir viršasmeniame lygiuose. Visuminė Dievybė veikia tokiuose septyniuose lygiuose: (2.4) 0:1.4 1. Statiniame — esanti savyje ir egzistuojanti savyje Dievybė. (2.5) 0:1.5 2. Potencialiame — veikianti savo valia ir turinti savo tikslą Dievybė. (2.6) 0:1.6 3. Asociatyviame — save įasmeninanti ir dieviškai broliška Dievybė. (2.7) 0:1.7 4. Kuriančiame — save dalinanti ir dieviškai apreiškiama Dievybė. (2.8) 0:1.8 5. Evoliuciniame — save išplečianti ir tvarinio identifikuojama Dievybė. (2.9) 0:1.9 6. Aukščiausiajame — savąjį aš patirianti ir tvarinį-Kūrėją vienijanti Dievybė. Dievybė pirmajame tvarinio identifikuojamame lygyje veikianti kaip didžiosios visatos laiko-erdvės kontrolieriai iš viršaus kartais yra įvardijama kaip Dievybės Aukštybė. (2.10) 0:1.10 7. Galutiniame— savąjį aš projektuojanti ir laiką-erdvę pranokstanti Dievybė. Visagalė, visažinė, visur esanti Dievybė. Dievybė, veikianti suvienijančios dieviškumo išraiškos antrajame lygyje kaip pagrindinės visatos veiksmingi kontrolieriai iš viršaus ir absonitiniai rėmėjai. Palyginus su Dievybių tarnavimu didžiajai visatai, šita absonitinė funkcija pagrindinėje visatoje yra tolygi visuotinei kontrolei iš viršaus ir superparėmimui, kartais yra vadinama Dievybės Galutinybe. (2.11) 0:1.11 Tikrovės ribinį lygį apibūdina tvarinio gyvybės ir laiko-erdvės apribojimai. Ribinės realybės gali neturėti pabaigos, bet jos visada turi pradžią—jos yra sukurtos. Dievybės Aukštybės lygį galima suvokti kaip funkciją ribinių egzistencijų atžvilgiu. (2.12) 0:1.12 Tikrovės absonitinį lygį apibūdina daiktai ir būtybės be pradžios ir pabaigos ir laiko ir erdvės pranokimas. Absonitai nėra sukuriami; jie atsiranda—jie tiesiog yra. Galutinybės Dievybės lygis pažymi funkciją, sąsajoje su absonitinėmis realybėmis. Nesvarbu, kokia būtų pagrindinės visatos vieta, kada tik yra pranokstamas laikas ir erdvė, tada toks absonitinis reiškinys yra Dievybės Galutinybės veiksmas. (2.13) 0:1.13 Absoliutus lygis neturi pradžios, pabaigos, laiko, ir erdvės. Pavyzdžiui, Rojuje laikas ir erdvė neegzistuoja; Rojaus laiko-erdvės statusas yra absoliutus. Rojaus Dievybės šitą lygį pasiekia Trejybėje, egzistencialiai, bet šitas Dievybės išraišką suvienijantis trečiasis lygis nėra iki galo suvienytas empiriškai. Kada tik, kur tik, ir kaip tik veikia absoliutus Dievybės lygis, tada, ten, ir taip pasireiškia Rojaus-absoliuto vertybės ir prasmės. (3.1) 0:1.14 Dievybė gali būti egzistenciali, kaip Amžinajame Sūnuje; patirtinė, kaip Aukščiausiojoje Būtybėje; asociatyvi, kaip Dieve Septinkarčiame; nedaloma, kaip Rojaus Trejybėje. (3.2) 0:1.15 Dievybė yra šaltinis viso to, kas yra dieviška. Dievybė savo požymiais ir pastoviai yra dieviška, bet visa tai, kas yra dieviška, nebūtinai yra Dievybė, nors tai bus koordinuota su Dievybe ir turės polinkį į tam tikrą vienybės su Dievybe aspektą—dvasinį, intelektualų, ar asmeninį. (3.3) 0:1.16 DIEVIŠKUMAS yra charakteringa, suvienijanti, ir koordinuojanti Dievybės savybė. (3.4) 0:1.17 Dieviškumas tvariniams yra suprantamas kaip tiesa, grožis, ir gėris; asmenybėje abipusiškai yra suderintas kaip meilė, gailestingumas, ir tarnystė; neasmeniais lygiais yra atskleidžiamas kaip teisingumas, galia, ir suverenumas. (3.5) 0:1.18 Dieviškumas gali būti tobulas—užbaigtas—kaip Rojaus tobulumo egzistencialiame ir kūrėjų lygiuose; jis gali būti netobulas, kaip laiko-erdvės evoliucijos patirtiniame ir tvarinio lygiuose; arba jis gali būti santykinis: nei tobulas, nei netobulas, kaip tam tikruose Havonos egzistencialių-patirtinių ryšių lygiuose. (3.6) 0:1.19 Kada mes mėginame tobulumą suvokti visose santykinumo fazėse ir formose, tada susiduriame su septyniais suvokiamais tipais: (3.7) 0:1.20 1. Absoliutus tobulumas yra visais aspektais. (3.8) 0:1.21 2. Absoliutus tobulumas yra kai kuriose fazėse, o santykinis tobulumas yra visais kitais aspektais. (3.9) 0:1.22 3. Absoliutus, santykinis, ir netobulas aspektai yra skirtingai apjungti. (3.10) 0:1.23 4. Absoliutus tobulumas yra kai kuriais atžvilgiais, netobulumas yra visais likusiais atžvilgiais. (3.11) 0:1.24 5. Absoliutaus tobulumo neturi nė viena kryptis, santykinį tobulumą turi visi pasireiškimai. (3.12) 0:1.25 6. Absoliutaus tobulumo neturi nė viena fazė, santykinį tobulumą turi kai kurios fazės, netobulumą turi visos kitos. (3.13) 0:1.26 7. Absoliutaus tobulumo neturi nė viena savybė, netobulumą turi visos savybės. II. Dievas (3.14) 0:2.1 Besivystantys mirtingieji tvariniai patiria nenumaldomą akstiną simbolizuoti savo ribotas sampratas apie Dievą. Žmogaus moralinės pareigos sąmonė ir jo dvasinis idealizmas išreiškia vertybės lygį—patirtinę tikrovę—kurią sunku simbolizuoti. (3.15) 0:2.2 Kosminė sąmonė pažymi Pirmosios Priežasties, vienintelės nepriežastinės tikrovės, pripažinimą. Dievas, Visuotinis Tėvas, veikia ikibegalinės vertybės ir santykinio dieviškumo išraiškos trijuose Dievybės-asmenybės lygiuose: (3.16) 0:2.3 1. Ikiasmeniame — kaip yra Tėvo fragmentų, tokių, kaip Minties Derintojų, veikime. (3.17) 0:2.4 2. Asmeniame — kaip yra sukurtų būtybių ir jų palikuonių evoliuciniame patyrime. (3.18) 0:2.5 3. Viršasmeniame — kaip tam tikrų absonitinių ir asocijuotų būtybių atsiradusiose egzistencijose. (3.19) 0:2.6 DIEVAS yra žodinis simbolis, pavadinantis visus Dievybės įasmeninimus. Terminui būtinas skirtingas apibrėžimas kiekviename asmeniame Dievybės veikimo lygyje, ir jį dar toliau reikia apibrėžti kiekvieno iš šitų lygių viduje, nes šitą terminą galima vartoti, pavadinant skirtingus lygiaverčius ir subordinuotus Dievybės įasmeninimus; pavyzdžiui: Rojaus Sūnūs Kūrėjai—vietinių visatų tėvai. (4.1) 0:2.7 Dievo terminas, kaip jį vartojame mes, galėtų būti suprantamas: (4.2) 0:2.8 Pagal pavadinimą — kaip Dievas Tėvas. (4.3) 0:2.9 Pagal kontekstą — kada pavartojamas aptariant kažkurį dievybės lygį ar susivienijimą. Kada kyla abejonių dėl žodžio Dievas tikslaus interpretavimo, tada patartina nurodyti Visuotinio Tėvo asmenį. (4.4) 0:2.10 Terminas Dievas visada pažymi asmenybę. Dievybė gali būti siejama, arba gali būti ir nesiejama, su dieviškosiomis asmenybėmis. (4.5) 0:2.11 Žodis DIEVAS, šituose dokumentuose, yra vartojamas tokiomis prasmėmis: (4.6) 0:2.12 1. Dievas Tėvas — Kūrėjas, Kontrolierius, ir Rėmėjas. Visuotinis Tėvas, Dievybės Pirmasis Asmuo. (4.7) 0:2.13 2. Dievas Sūnus — Lygiavertis Kūrėjas, Dvasios Kontrolierius, ir Dvasinis Administratorius. Amžinasis Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo. (4.8) 0:2.14 3. Dievas Dvasia — Bendrai Veikiantysis, Visuotinis Suvienytojas, ir Proto Padovanotojas. Begalinė Dvasia, Trečiasis Dievybės Asmuo. (4.9) 0:2.15 4. Dievas Aukščiausiasis — besirealizuojantis arba besivystantis laiko ir erdvės Dievas. Asmenė Dievybė asociatyviai įgyvendinanti tvarinio-Kūrėjo tapatybės laiko-erdvės patirtinį pasiekimą. Aukščiausioji Būtybė asmeniškai patiria Dievybės vienybės pasiekimą kaip laiko ir erdvės evoliucinių tvarinių besivystantis ir patirtinis Dievas. (4.10) 0:2.16 5. Dievas Septinkartis — Dievybės asmenybė realiai veikianti bet kur laike ir erdvėje. Rojaus Asmenės Dievybės ir jų kūrybiniai pagalbininkai, veikiantys centrinės visatos ribose ir už jos ribų, ir energijos dėka įsiasmeninantys kaip Aukščiausioji Būtybė pirmajame tvarinio lygyje, suvienijant Dievybės apreiškimą laike ir erdvėje. Šitas lygis, didžioji visata, yra Rojaus asmenybių laikinė-erdvinė leidimosi sfera, esanti abipusio poveikio susivienijime su evoliucinių tvarinių kilimu laike-erdvėje. (4.11) 0:2.17 6. Dievas Galutinysis — viršlaikis ir pranoktos erdvės atsirandantis Dievas. Suvienijančios Dievybės pasireiškimo antrasis patirtinis lygis. Dievas Galutinysis pažymi tai, jog yra pasiektas sintezuotų absonitinių-viršasmenių, laiką-erdvę-pranoktų, ir atsiradusių-patirtinių vertybių, suderintų Dievybės tikrovės galutiniuose kuriančiuose lygiuose, įgyvendinimas. (4.12) 0:2.18 7. Dievas Absoliutas — empiriškai besiformuojantis pranoktų viršasmenių vertybių ir dieviškumo reikšmių Dievas, dabar yra egzistencialus kaip Dievybės Absoliutas. Tai yra trečiasis lygis, vienijantis Dievybės išraišką ir išplėtimą. Šitame virškūrybiniame lygyje, Dievybė patiria potencialo, kurį galima įasmeninti, išeikvojimą, susiduria su dieviškumo užbaigimu, ir išsemia sugebėjimą save apreikšti kitokio įasmeninimo vienas po kito einantiems progresiniams lygiams. Dabar Dievybė susiduria, susisieja, ir susitapatina su Beribiu Absoliutu. III. Pirmasis Šaltinis ir Centras (4.13) 0:3.1 Visuminė, begalinė tikrovė egzistuoja septyniose fazėse ir kaip septyni lygiaverčiai Absoliutai: (5.1) 0:3.2 1. Pirmasis Šaltinis ir Centras. (5.2) 0:3.3 2. Antrasis Šaltinis ir Centras. (5.3) 0:3.4 3. Trečiasis Šaltinis ir Centras. (5.4) 0:3.5 4. Rojaus Sala. (5.5) 0:3.6 5. Dievybės Absoliutas. (5.6) 0:3.7 6. Visuotinis Absoliutas. (5.7) 0:3.8 7. Beribis Absoliutas. (5.8) 0:3.9 Dievas, kaip Pirmasis Šaltinis ir Centras, yra pirminis visuminės tikrovės atžvilgiu—be apribojimo. Pirmasis Šaltinis ir Centras yra begalinis, o taip pat ir amžinas ir dėl to yra ribojamas arba sąlygojamas tiktai valios. (5.9) 0:3.10 Dievas—Visuotinis Tėvas—yra Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybė ir kaip tokia palaiko beribės kontrolės asmeninius ryšius su visais lygiaverčiais ir subordinuotais šaltiniais ir centrais. Tokia kontrolė yra potencialiai asmeninė ir begalinė, nors realiai ji gali ir niekada neveikti dėl tokių lygiaverčių ir subordinuotų šaltinių ir centrų ir asmenybių tobulo veikimo. (5.10) 0:3.11 Dėl to, Pirmasis Šaltinis ir Centras yra pirminis visose sferose: sudievintose ar nesudievintose, asmenėse ar neasmenėse, aktualiose ar potencialiose, ribinėse ar beribėse. Joks daiktas ar būtybė, joks santykinumas ar užbaigtumas neegzistuoja kaip nors kitaip, bet tik palaikydamas tiesioginį arba netiesioginį ryšį su Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumu, ir priklausydamas nuo Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumo. (5.11) 0:3.12 Pirmasis Šaltinis ir Centras su visata yra susijęs taip: (5.12) 0:3.13 1. Materialių visatų gravitacijos jėgos sueina į žemutinio Rojaus gravitacijos centrą. Kaip tik dėl to jo asmens geografinė buvimo vieta yra amžinai nustatyta absoliučiame ryšyje su Rojaus apatinės arba materialios plokštumos jėgos-energijos centru. Bet absoliuti Dievybės asmenybė egzistuoja Rojaus viršutinėje arba dvasinėje plokštumoje. (5.13) 0:3.14 2. Proto jėgos sueina į Begalinę Dvasią; skirtingas ir įvairus kosminis protas sueina į Septynias Pagrindines Dvasias; besirealizuojantis Aukščiausiojo protas kaip laiko-erdvės patyrimas sueina į Madžestoną. (5.14) 0:3.15 3. Visatos dvasinės jėgos sueina į Amžinąjį Sūnų. (5.15) 0:3.16 4. Neribotas potencialas dievybės veikimui yra Dievybės Absoliute. (5.16) 0:3.17 5. Beribis sugebėjimas reaguoti į begalybę egzistuoja Beribiame Absoliute. (5.17) 0:3.18 6. Šie du Absoliutai—Ribotas ir Beribis—yra suderinami ir suvienijami Visuotiniame Absoliute ir Visuotinio Absoliuto. (5.18) 0:3.19 7. Evoliucinės moralios būtybės ar bet kokios kitos moralios būtybės potenciali asmenybė yra koncentruojama Visuotinio Tėvo asmenybėje. (5.19) 0:3.20 TIKROVĖ, kaip ją suvokia ribinės būtybės, yra dalinė, santykinė, ir iliuzinė. Maksimali Dievybės tikrovė, kurią iki galo gali suvokti evoliuciniai ribiniai tvariniai, yra Aukščiausiojoje Būtybėje. Nežiūrint šito, yra apriorinės ir amžinosios realybės, viršribinės realybės, kurios yra protėvinės šitai evoliucinių laiko-erdvės tvarinių Aukščiausiajai Dievybei. Mėgindami pavaizduoti visuotinės tikrovės kilmę ir savybes, mes esame priversti pasinaudoti laiko-erdvės samprotavimo metodu tam, kad pasiektume ribinio proto lygį. Dėl to daugelis amžinybės įvykių, vykstančių tuo pačiu metu, turi būti pateikiami kaip įvykių seka. (6.1) 0:3.21 Taip, kaip į Tikrovės kilmę ir diferencijavimą žvelgtų laiko-erdvės tvarinys, tai amžinasis ir begalinis AŠ ESU pasiekė Dievybės išlaisvinimą iš beribės begalybės pančių, panaudodamas neatskiriamą ir amžinai laisvą valią, ir šitas atsiskyrimas nuo beribės begalybės sukūrė pirmąją absoliutaus dieviškumo įtampą. Šitą begalybės diferencialo įtampą pašalina Visuotinis Absoliutas, kuris veikia tam, kad suvienytų ir suderintų Visuminės Dievybės dinamišką begalybę ir Beribio Absoliuto statinę begalybę. (6.2) 0:3.22 Šitame pirminiame veiksme šis teorinis AŠ ESU pasiekė asmenybės įgyvendinimą, tapdamas Pirminio Sūnaus Amžinuoju Tėvu, tuo pačiu metu tapdamas Rojaus Salos Amžinuoju Šaltiniu. Vienu metu su Sūnaus atsiskyrimu nuo Tėvo ir, Rojaus akivaizdoje, atsirado Begalinė Dvasia ir centrinė Havonos visata. Atsiradus drauge egzistuojančiai asmenei Dievybei, Amžinajam Sūnui ir Begalinei Dvasiai, Tėvas, kaip asmenybė, išvengė priešingu atveju neišvengiamo išsiskaidymo visame Visuminės Dievybės potenciale. Nuo to laiko būtent tiktai Trejybės susivienijime su kitomis dviem lygiavertėmis Dievybėmis Tėvas užpildo visą Dievybės potencialą, tuo tarpu patirtinė Dievybė vis daugiau aktualizuojama dieviškuosiuose Aukštybės, Galutinybės, ir Absoliutumo lygiuose. (6.3) 0:3.23 Samprata apie šį AŠ ESU yra filosofinė nuolaida, kurią mes darome laiko apribotam, erdvės supančiotam, ribiniam žmogaus protui, tvarinio nesugebėjimui suvokti amžinybės egzistencijų—neprasidedančių, nesibaigiančių realybių ir ryšių. Laiko-erdvės tvariniui, visi dalykai turi turėti pradžią, išskyrus tą VIENINTELĮ NEPRIEŽASTINĮ—pirminę priežasčių priežastį. Dėl to mes iš tikrųjų šitą filosofinės vertybės lygį išreiškiame sąvoka AŠ ESU, tuo pačiu metu visus tvarinius mokome, jog Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia yra drauge amžini su šiuo AŠ ESU, kitais žodžiais tariant, niekada nebuvo tokio laiko, kada AŠ ESU nebuvo Sūnaus, o kartu su juo, ir Dvasios Tėvas. (6.4) 0:3.24 Begalinysis yra vartojamas pažymėti tą pilnatvę—užbaigtumą—reiškiančią Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmenybę. Teorinis AŠ ESU yra “valios begalybės” tvarinio filosofinis pratęsimas, bet Begalinysis yra aktualus vertybės lygis, pažymintis Visuotinio Tėvo absoliučios ir nesuvaržytos laisvos valios tikrosios begalybės amžinybės įtampą. Šita sąvoka kartais yra įvardijamas Tėvas-Begalinysis. (6.5) 0:3.25 Visų kategorijų būtybėms, aukštoms ir žemoms, stengiantis atrasti Tėvą-Begalinįjį, didelė dalis neaiškumų kyla dėl savo įgimtų suvokimo apribojimų. Visuotinio Tėvo absoliutus pirmumas nėra akivaizdus ikibegaliniuose lygiuose, dėl to galbūt tiktai Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia iš tikrųjų pažįsta Tėvą kaip begalybę; visoms kitoms asmenybėms tokia sąvoka reiškia įtikėjimo panaudojimą. IV. Visatos tikrovė (6.6) 0:4.1 Tikrovė skirtingai aktualizuojasi įvairiuose visatos lygiuose; tikrovė atsiranda Visuotinio Tėvo begalinėje valioje ir jo valia ir gali būti įgyvendinta trimis pagrindiniais aspektais daugelyje skirtingų visatos aktualizavimosi lygių: (6.7) 0:4.2 1. Nesudievinta tikrovė apima diapazoną nuo neasmenių energijos sferų iki visuotinės egzistencijos neįasmeninamų vertybių tikrovės valdų, net iki Beribio Absoliuto buvimo. (7.1) 0:4.3 2. Sudievinta tikrovė apima visus begalinius Dievybės potencialus, kylančius į viršų per visas asmenybės valdas nuo žemiausiojo ribinio iki aukščiausiojo begalinio, šitokiu būdu aprėpdama sferą viso to, kas gali būti įasmeninama ir daugiau—net iki Dievybės Absoliuto buvimo. (7.2) 0:4.4 3. Tarpusavyje asocijuota tikrovė. Visatos tikrovė, kaip yra manoma, yra arba sudievinta arba nesudievinta, bet žemesnėms už sudievintas būtybėms egzistuoja tarpusavyje asocijuotos tikrovės milžiniška sfera, potenciali ir besiaktualizuojanti, kurią sunku identifikuoti. Didelė dalis šitos koordinuotos tikrovės yra Visuotinio Absoliuto valdose. (7.3) 0:4.5 Tokia yra originalios tikrovės pirminė samprata: Tėvas inicijuoja ir palaiko Tikrovę. Tikrovės pirminiai diferencialai yra tai, kas yra sudievinta ir kas yra nesudievinta— Dievybės Absoliutas ir Beribis Absoliutas. Pirminis ryšys yra įtampa tarp jų. Šitą Tėvo inicijuotą įtampą tobulai sumažina Visuotinis Absoliutas, ir ji įsiamžina kaip Visuotinis Absoliutas. (7.4) 0:4.6 Laiko ir erdvės požiūriu, tikrovę galima toliau skirstyti kaip: (7.5) 0:4.7 1. Aktualią ir potencialią. Realybes, egzistuojančias išraiškos pilnatvėje, priešingai toms, kurios turi neatskleistą potencialą augti. Amžinasis Sūnus yra absoliuti dvasinė aktualybė; mirtingasis žmogus labai didele dalimi yra neįgyvendinta dvasinė potencialybė. (7.6) 0:4.8 2. Absoliučią ir ikiabsolučią. Absoliučios realybės yra amžinybės egzistencijos. Ikiabsoliučios realybės yra projektuotos dviem lygiais: Absonitų—realybių, kurios yra santykinės tiek laiko, tiek amžinybės požiūriu. Ribinių—realybių, kurios yra projektuotos erdvėje ir aktualizuotos laike. (7.7) 0:4.9 3. Egzistencialią ir patirtinę. Rojaus Dievybė yra egzistenciali, bet Aukščiausiasis ir Galutinysis, kurie formuojasi, yra patirtiniai. (7.8) 0:4.10 4. Asmenę ir neasmenę. Dievybės plėtimasis, asmenybės išraiška, ir visatos evoliucija amžiams yra sąlygota Tėvo laisvos valios veiksmu, kuris aktualybės ir potencialybės intelektualias-dvasines-asmenes prasmes ir vertybes, besikoncentruojančias Amžinajame Sūnuje, amžiams atskyrė nuo tų dalykų, kurie koncentruojasi amžinojoje Rojaus Saloje ir kurie yra nuo jos neatskiriami. (7.9) 0:4.11 ROJUS yra terminas, apimantis visatos tikrovės visų fazių asmenius ir neasmenius pagrindinius Absoliutus. Rojus, tinkamai apibrėžtas, gali pažymėti bet kokią tikrovės formą ir visas tikrovės formas, Dievybę, dieviškumą, asmenybę, ir energiją—dvasinę, intelektualią, ar materialią. Rojus visiems yra bendras kaip kilmės, funkcijos ir lemties vieta, kas susiję su vertybėmis, prasmėmis, ir realia egzistencija. (7.10) 0:4.12 Rojaus Sala— Rojus, neapibrėžtas kitaip—yra Pirmojo Šaltinio ir Centro materialią gravitaciją valdantis Absoliutas. Rojus yra nejudantis; jis yra vienintelis stacionarus objektas visatų visatoje. Rojaus Sala turi vietą visatoje, bet neturi jokios padėties erdvėje. Šita amžinoji Sala yra fizinių visatų—praeities, dabarties, ir ateities—realusis šaltinis. Branduolinė Šviesos Sala yra vienas iš Dievybės vedinių, bet vargu ar jis yra Dievybė; taip pat ir materialūs kūriniai iš tiesų nėra Dievybės dalis; jie yra pasekmė. (7.11) 0:4.13 Rojus nėra kūrėjas; jis yra unikalus daugelio visatos veiklų kontrolierius, nepalyginamai daug didesnis kontrolierius negu reaguotojas. Per materialias visatas Rojus įtakoja visų būtybių, susijusių su jėga, energija, ir įtampa, reakcijas ir elgesį, bet pats Rojus šiose visatose yra unikalus, išimtinis, ir izoliuotas. Rojus yra nepanašus į nieką ir niekas nėra panašus į Rojų. Jis nėra nei jėga, nei kažkoks buvimas; jis tiesiog yra Rojus. V. Asmenybės realybės (8.1) 0:5.1 Asmenybė yra sudievintos tikrovės lygis, ir apima diapazoną nuo mirtingojo ir tarpinės būtybės garbinimo ir išminties aukštesniojo proto sužadinimo lygio, einant aukštyn per morontinį ir dvasinį lygius iki asmenybės statuso užbaigtumo pasiekimo. Tai yra mirtingojo ir giminingo tvarinio asmenybės evoliucinis kilimas, bet yra daugybė ir kitų visatos asmenybių kategorijų. (8.2) 0:5.2 Tikrovė turi polinkį visuotinai plėstis, asmenybė turi polinkį iki begalybės įvairuoti, ir abi gali beveik be apribojimų derintis su Dievybe ir amžinai stabilizuotis. Nors neasmenės tikrovės metamorfozinis diapazonas yra aiškiai apribotas, bet mes nieko nežinome apie kokius nors apribojimus asmenybės realybių progresinei evoliucijai. (8.3) 0:5.3 Pasiektuose patirtiniuose lygiuose visos asmenybės kategorijos arba vertybės gali būti suvienytos ir net drauge kuriančios. Net Dievas ir žmogus gali bendrai egzistuoti suvienytoje asmenybėje, kaip tą puikiai demonstruoja Kristaus Mykolo—Žmogaus Sūnaus ir Dievo Sūnaus—dabartinis statusas. (8.4) 0:5.4 Asmenybės visas ikibegalines kategorijas ir fazes galima asociatyviai pasiekti ir potencialiai bendrai sukurti. Visą tą, kas yra ikiasmenis, asmenis, ir viršasmenis, draugėn sujungia koordinuoto pasiekimo, progresinio laimėjimo, ir bendro kūrybinio pajėgumo abipusis potencialas. Bet iš tikrųjų tas, kas yra neasmenis, niekada tiesiogiai netransmutuoja į tą, kas yra asmenis. Asmenybė niekada nebūna spontaniška; ji yra Rojaus Tėvo dovana. Asmenybė valdo energiją, ir ji yra susieta tiktai su gyvomis energijų sistemomis; tapatybė gali būti susieta su negyvų energijų modeliais. (8.5) 0:5.5 Visuotinis Tėvas yra asmenybės tikrovės paslaptis, asmenybės padovanojimas, ir asmenybės likimas. Amžinasis Sūnus yra absoliuti asmenybė, dvasinės energijos, morontijos dvasių, ir ištobulintų dvasių paslaptis. Bendrai Veikiantysis yra dvasios-proto asmenybė, intelekto, mąslumo, ir visuotinio proto šaltinis. Bet Rojaus Sala yra neasmenė ir uždvasinė; ji yra visuotinio kūno esmė, fizinės materijos šaltinis ir centras, ir visuotinės materialios tikrovės absoliutus pirminis modelis. (8.6) 0:5.6 Šitos visuotinės tikrovės savybės Urantijos žmogiškajame patyrime pasireiškia tokiuose lygiuose, kaip: (8.7) 0:5.7 1. Kūnas. Žmogaus materialus arba fizinis organizmas. Gyvulinės prigimties ir kilmės gyvas elektrocheminis mechanizmas. (8.8) 0:5.8 2. Protas. Žmogiškojo organizmo mąstymo, suvokimo, ir jutimo mechanizmas. Visuminis sąmoningas ir nesąmoningas patyrimas. Intelektas, susietas su emociniu gyvenimu, per garbinimą ir išmintį krypstantis aukštyn į dvasinį lygį. (8.9) 0:5.9 3. Dvasia. Dieviškoji dvasia, kuri gyvena žmogaus proto viduje—Minties Derintojas. Šita nemirtinga dvasia yra ikiasmenė—ne asmenybė, nors turinti likimą tapti išliekančio mirtingojo tvarinio asmenybės dalimi. (8.10) 0:5.10 4. Siela. Žmogaus siela yra patirtinis įsigijimas. Kada mirtingasis tvarinys pasirenka “vykdyti Tėvo danguje valią,” tada ši viduje gyvenanti dvasia tampa naujos realybės žmogiškajame patyrime tėvu. Mirtingas ir materialus protas yra šitos pačios atsirandančios realybės motina. Šitos naujosios realybės substancija nėra nei materiali, nei dvasinė—ji yra morontinė. Tai yra atsirandanti ir nemirtinga siela, kuri turi lemtį išlikti po mirtingojo mirties ir pradėti kilimą į Rojų. (9.1) 0:5.11 Asmenybė. Mirtingojo žmogaus asmenybė nėra nei kūnas, nei protas, nei dvasia; nėra ji ir siela. Asmenybė yra ta vienintelė nesikeičianti tikrovė šiaip jau visą laiką besikeičiančiame tvarinio patyrime; ir ji suvienija visus kitus individualybės suvienytus faktorius. Asmenybė yra unikali dovana, kurią Visuotinis Tėvas suteikia materijos, proto, ir dvasios gyvoms ir suvienytoms energijoms, ir kuri išlieka su morontinės sielos išlikimu. (9.2) 0:5.12 Morontija yra terminas, įvardijantis milžinišką lygį, įsiterpiantį tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis. Jis gali įvardinti asmenes ir neasmenes realybes, gyvas ar negyvas energijas. Morontijos audinio apmatai yra dvasiniai; jos ataudai yra fiziniai. VI. Energija ir modelis (9.3) 0:6.1 Bet kokį dalyką ir visus dalykus, reaguojančius į Tėvo asmenybės grandinę, mes vadiname asmeniais. Bet kokį dalyką ir visus dalykus, reaguojančius į Sūnaus dvasinę grandinę, mes vadiname dvasia. Bet ką ir viską, kas reaguoja į Bendrai Veikiančiojo proto grandinę, mes vadiname protu, protu kaip Begalinės Dvasios savybe—protu visose jo fazėse. Bet ką ir viską, kas reaguoja į materialios gravitacijos grandinę, besikoncentruojančią apatiniame Rojuje, mes vadiname materija—energija-materija visose jos metamorfozinėse būsenose.

Îňâĺňîâ - 35, ńňđ: 1 2 All

Simas: 'Rojus turi daug tikslų visatinių sferų administravime, bet tvarinių būtybėms jis pirmiausia egzistuoja kaip Dievybės gyvenamoji vieta. Visuotinio Tėvo asmeninis buvimas gyvena Dievybių buveinės, šito beveik apskritiminio, bet ne sferinio, viršutinio paviršiaus pačiame centre. Šitą Visuotinio Tėvo buvimą Rojuje betarpiškai apsupa Amžinojo Sūnaus asmeninis buvimas, tuo tarpu juos abu apgaubia neapsakoma Begalinės Dvasios šlovė. Dievas gyvena, gyveno, ir amžinai gyvens šitoje pačioje centrinėje ir amžinojoje buveinėje. Mes visada jį surasdavome ten ir visada surasime. Visuotinis Tėvas yra kosmiškai sukoncentruotas, dvasiškai įasmenintas, ir geografiškai gyvena šitame visatų visatos centre.' va taip, kažkodėl tikiu, kad taip ir yra

Rimantas: Simas rašo: Dievas gyvena, gyveno, ir amžinai gyvens šitoje pačioje centrinėje ir amžinojoje buveinėje. Mes visada jį surasdavome ten ir visada surasime. Visuotinis Tėvas yra kosmiškai sukoncentruotas, dvasiškai įasmenintas, ir geografiškai gyvena šitame visatų visatos centre.' Gerai pastebėjai, Simai O visatą jis veikia šitokiu būdu: (5.13) 0:3.14 2. Proto jėgos sueina į Begalinę Dvasią; skirtingas ir įvairus kosminis protas sueina į Septynias Pagrindines Dvasias; besirealizuojantis Aukščiausiojo protas kaip laiko-erdvės patyrimas sueina į Madžestoną. (5.14) 0:3.15 3. Visatos dvasinės jėgos sueina į Amžinąjį Sūnų. (5.15) 0:3.16 4. Neribotas potencialas dievybės veikimui yra Dievybės Absoliute. (5.16) 0:3.17 5. Beribis sugebėjimas reaguoti į begalybę egzistuoja Beribiame Absoliute. (5.17) 0:3.18 6. Šie du Absoliutai—Ribotas ir Beribis—yra suderinami ir suvienijami Visuotiniame Absoliute ir Visuotinio Absoliuto. (5.18) 0:3.19 7. Evoliucinės moralios būtybės ar bet kokios kitos moralios būtybės potenciali asmenybė yra koncentruojama Visuotinio Tėvo asmenybėje.

Vaidas: Urantijos Knygos įvadas, įžangai priklausančios šešios pastraipos. (0001-01..06) ---- Žodis "Urantija" yra naudojamas kaip pavadinimas mūsų planetai žemei. Pats apreiškimas susidedantis iš dokumentų anglų kalboje dar būna taip ir vadinamas 'Urantijos Dokumentai' - kas reikštu mūsų planetai priskirtus dokumentus. Pirmosios dvi knygos dalys labiau apima tai kas vyksta plačioje kūrinijoje, kitose dviejose - mūsų planetos istorija ir Jėzaus gyvenimas ir mokymai. Pirmiausia svarbu paminėti, kad įvadas yra dideliu laipsniu skirtas tik tiems, kurie yra jau apsisprendę perskaityti visą Urantijos Knygą. Paskaičius apreiškimą, įvadas tampa gan paprastai suprantamas ir atvirkščiai - visiškai neskaičiusiam knygos įvadas gali pasirodyti labai sudėtingas ir atstumiantis skaityti pačią knygą. Pati knyga nėra taip sudėtingai parašyta, įvadas yra vienas sunkiausių tekstų kuris suprantamas gali būti tik tiems kurie skaitė pačią knygą ir žino įvairių terminų platesnį kontekstą. Knygą rekomenduojama skaityti nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos, o ne paskaitant tai čia tai ten. Pats taip skaičiau, nors tarpais dar atsivertęs po kelis puslapius paskaitydavau po kelis puslapius iš įvairių vietų. Yra žmonių, kurie knygą pradėjo skaityti nuo ketvirtosios dalies - nes Jėzus mums gan ir taip pažįstamas. Todėl visi kas dar nėra daug skaitę knygos gali pagalvoti ir apie tokį variantą. Įvade aptariamos įvairios dievybės ir ryšiai tarp jų. Pritariu 0:0.2 aprašomiems sunkumams ir išminčiai. Kaip matyti aptariami įvairūs dalykai, vertybės, prasmės. Pati knyga taip pat yra parašyta tokiu būdu, jog pirmiausia aptariami esminiai dalykai, visaapimantys reiškiniai kaip kad Rojus, Dievas, visa Kūrinija ir Kūrinijos centras, tuomet einama per didžiulius kūrinijos darinius kaip evoliucinės supervisatos ir jos struktūrinius vienetus link mūsų saulės sistemos, mūsų planetos, jos vystymosi etapų, žmonijos joje vystymosi etapų ir galiausiai Jėzaus gyvenimo ir mokymų. Tokiu būdu priėję prie paprastų dalykų kaip kad Jėzaus mokymų - mes turėdami gilesnį kontekstą apie visą plačią kūriniją daug plačiau suvokiame Jėzaus veiklos prasmę. Iš esmės kaip pagal Urantijos Knygą sudaryta kūrinija, tai kūrinijos centre yra gan didelis Rojus, aplink jį yra tobula Havonos visata, aplink ją skrieja septynios evoliucinės supervisatos. Vienoje iš tokių supervisatų "Orvontone" randasi daug vietinių visatų. Mūsų vietinėje visatoje "Nebadone" Jėzus yra kaip tos vietinės visatos kūrėjas, valdovas ir remėjas kartu su savo partnere "Motina Dvasia". Taigi mūsų planeta yra tik vienas iš daugybės apgyvendintų žmonėmis planetų. Aplink septynias supervisatas yra dar keturios "išorinės erdvės juostos" kuriose organizuojami pasauliai. Už šių juostų yra dar daug erdvės kurioje kol kas tik formuojamos įvairios energijos - kažkada ir ten bus daugybė visatų. O dabar yra būtent toks "visatų visatos" amžius, su tokiu jos išsivystymu. ---- Tam, kad nebūtų daug atskirų pasisakymų nuo to paties autoriaus nagrinėjant tą pačią vieną Urantijos Knygos dalį, o praėjus keliems metams būtų galimybė atnaujinti savo formuluojamas įžvalgas pateikiu nuorodą kur vėliau bus galima rasti atnaujintą ar papildytą nagrinėjamos Urantijos Knygos dalies komentaro variantą: http://viduje.puikiai.lt/?ae=2124


Vaidas: I. Dievybė ir Dieviškumas (0002-13) Nežinau kaip yra iš tikro, bet skaitant Urantijos Knygą ir matant kūrinijos struktūrą, kaip keliaujant vis arčiau Rojaus keičiasi aplinka ir jos savybės man išryškėja žmogaus keitimasis savo sąmonės būsena. Ta vieta kur rašoma, jog Rojuje laikas ir erdvė neegzistuoja, taip pat kad laiko-erdvės statusas yra absoliutus - man labai panašu, kad ne tai kad mes nukeliavę į Rojų, patirsime būtent tokį Rojų, bet kad mūsų požiūris į kūriniją, žvilgsnis į ją pasikeis. Ir netgi ne tik patį Rojų, bet gali būti kad visą kūriniją mes pradėsime matyti taip, kaip čia yra pavaizduotas tik Rojus - be laiko ir be erdvės. Tai, mano supratimu, rodo jog visas laikas "jau egzistuoja" ir jau telpa visaapimančiame Dievo kūne. Kaip ir egzistuoja absoliutumas su erdve-realybėmis, kiekvienas tiesiog pats pasirenka tas realybes ir kuria laiką savo laisva valia pagal įprotį kurie yra suformuoti mūsų proto modelyje. Mūsų protas atrodytų yra įpratintas prie fizikinių dėsniu, kurie mums atrodo nesulaužomi - būtent todėl tokias realybes mes ir patiriame su tais fizikiniais dėsniais. Tuo tarpu kitoje visatoje kur gali būti kitoks proto modelis, fizikiniai dėsniai jau gali būti kitokie. (0002-12) Kalbant apie Absonitus, minima laiko ir erdvės pranokimas, o būtent tokio suvokimo asmenybės ir galėtų tai padaryti.. jeigu matytų kad kūrinija yra be laiko, tiesiog vienas dabarties momentas.

Rimantas: Vaidas rašo: kiekvienas tiesiog pats pasirenka tas realybes ir kuria laiką savo laisva valia pagal įprotį kurie yra suformuoti mūsų proto modelyje. Mūsų protas atrodytų yra įpratintas prie fizikinių dėsniu, kurie mums atrodo nesulaužomi - būtent todėl tokias realybes mes ir patiriame su tais fizikiniais dėsniais. Tuo tarpu kitoje visatoje kur gali būti kitoks proto modelis, fizikiniai dėsniai jau gali būti kitokie. Kažkaip, Vaidai, man atrodo, kad ir mūsų visatoje yra sukurti realybės variantai su kitokiais fiziniais dėsniais. Iš ten ir atsiranda taip vadinami stebuklai (pvz Sai Babos daiktų materializacija), bet kad juos daryti, reikalingas kitoks tikėjimas arba proto modelis.

Vaidas: Rimantai, vien jau tai kaip pvz Angelai modeliuoja situacijas - jie savotiškai privalo žinoti kas būtų ateityje už valandos ar kaip, ir pagal tai parenka įvairias situacijas, suveda žmones ir taip toliau... Negaliu visiškai taip teigti, bet kaip kitaip jei gali modeliuoti situacijas, kaip pvz suvesti du žmones kartu ir panašiai? Tai kad žmonės gyvendami tai ką jie kuria, pirmiausia atsižvelgia į tai ką kuria kiti, ir atsižvelgdami į kitų kūrybą kuria savo.. tai kaip ir paprasčiau suprasti. Panašiai yra ir su paveldėtu protu, mąstymų, genetika kuri savotiškai duoda įtakos mąstymo modeliui. Manau jeigu žmogus itin nuoširdžiai atsivertų, tai pasikeistų tas "įprotis žmoguje / proto modelis kiek pasikeistų / būtų veikiama virš karmos". Galbūt esmė slypi posakyje "Jeigu žmogus melstųsi iš visos širdies ir uola atgytų ir pradėtų kalbėti" čia kertinė vieta tai, kad reikia iš visos širdies.. iš savo vidaus, reikia tarsi gimti iš dvasios ir būti visiškai vientisu ir tyru, o ne turėti kažkokių proto nuostatų. Kol kas tiek.

Rimantas: Vaidas rašo: Galbūt esmė slypi posakyje "Jeigu žmogus melstųsi iš visos širdies ir uola atgytų ir pradėtų kalbėti" čia kertinė vieta tai, kad reikia iš visos širdies.. Taip,Vaidai, ir Jėzus mokė, kad jei turėsite tikėjimą kaip aguonos grūda, galėsite perkelti kalną į kitą vietą. Manau, kad jis ir kalbėjo apie tą tikrą tikėjimą iš visos širdies, be mažiausios abejonės. Kaip gali būti įmanoma perkelti kalną? Nereikia nieko kilnoti, reikia tik pačiam sąmoningai persikelti (pasirinkti) į tą jau Dievo sukurtą variantą, kur tas kalnas yra kitoje (pasirinktoje) vietoje. Variantų erdvėje sukurti yra visos įsivaizduojamos to kalno padėtys ir belieka tik pasirinkti reikiamą. Aišku dar reikia nesuabejoti, kad toks pasirinkimas įmanomas. Viskas paprasta, amigo O pats ar turi viziją, kaip čia viskas padaryta ir kaip veikia? Vaidas rašo: vien jau tai kaip pvz Angelai modeliuoja situacijas - jie savotiškai privalo žinoti kas būtų ateityje už valandos ar kaip, ir pagal tai parenka įvairias situacijas, suveda žmones ir taip toliau... Negaliu visiškai taip teigti, bet kaip kitaip jei gali modeliuoti situacijas, kaip pvz suvesti du žmones kartu ir panašiai? Manau, kad ir angelai nežino ateities. Kaip jie gali žinoti žmogaus ateitį, jeigu pats Dievas jos nežino. Jeigu Dievas žinotų žmogaus ateitį, tai reikštų, kad žmogus neturi pasirinkimo laisvės. Jeigu nebūtų pasirinkimo laisvės, tai visas šitas žaidimas neturėtų prasmės. Angelai gali tik numatyti ir gal kažkaip pakoreguoti žmogaus pasirinkimus, tokiu būdu nukreipdami jį reikiama linkme. Pvz gal duodami kažkokius ženklus ar kaip pats sakai, modeliuoti situacijas, bet valdyti žmonių tiesiogiai jie neturėtų, nes tai būtų laisvos valios pažeidimas, manau Kaip galima sumodeliuoti situaciją, nepažeidžiant laisvo žmogaus valios? Kaip manot? Parašiau "laisvo žmogaus" ir pagalvojau, ar tokie jau žmonės ir laisvi, kai turi tiek priklausomybių ir baimių?

Gabija: Žmogus tiek laisvas, kiek sugeba laisve pasinaudoti esamose gyvenimo situacijose. Kuo situacija sudėtingesnė, tuo laisvos valios pasireiškimas svarbesnis. Jei nieko nedarai - nieko nesirenki, tai nekaltink gyvenimo ir aplinkinių, kad „nieko neturi“...

Rimantas: Gabija rašo: Žmogus tiek laisvas, kiek sugeba laisve pasinaudoti esamose gyvenimo situacijose. Tikrai, Gabija, reikia dar pasimokyti būti laisvu.

emipetras: Mielas Rimantai , tuo pačiu ir kiti mieli kolegos , noriu pasidalinti štai kuo . Nueikite pas gerą ,,čigonę'' ir ji labai puikiai atgamins ir praeities modelius ir paskys jūsų ateities modelius . Todėl ir angelai ir tuo labiau Dievo Dvasia , puikiausiai žino ir mato mūsų gyvenimo visą kelią . Visa paslaptis tame , kad dvasinis pasaulis nesikiša į mūsų kelio pasirinkimą . Savo kelią mes renkamės patys . Net pačiais kritiškais gyvenimo momentais mes patys viską pasirenkame . arba liekame pasyvūs , tai taip pat mūsų pasirinkimas , arba ieškome ir renkamės išeitis iš įvairių situacijų ir tai yra mūsų laisvas pasirinkimas . Tačiau Dievas Tėvas yra tobulybė ir jam mūsų gyvenimas visas kaip ant delno . Mes savo maldomis galime įtakoti į savo likimą , tai reiškia , kad mes , savo slaptais norais meldžiame Dievo mūsų norų išpildymo , tačiau tai , taip pat , yra mūsų laisvas pasirinkimas , prašyti ar neprašyti . Mes visada renkamės ir žengiame dešine koja , o ne kaire , bet galime viska daryti ir atvirkščiai , tai taip pat yra normalu ir mūsų laisva valia . Viską mes darome laisva valia , tai tikrai labai šokiruoja mūsų sąmoningą protą , tačiau kai atsigręži pamatai , kiek daug žingsniu padarei spontaniškai , nemąstęs , pasąmonės vedamas , bet pats savo kojas pastatei ir nužingsniavai . Niekas kitas to nepadarė , nei rankos mūsų niekas nepakėlė už mus , nei mūsų kojų niekas nepastūmėjo , patys ėjome .

Rimantas: emipetras rašo: Nueikite pas gerą ,,čigonę'' ir ji labai puikiai atgamins ir praeities modelius ir paskys jūsų ateities modelius . Todėl ir angelai ir tuo labiau Dievo Dvasia , puikiausiai žino ir mato mūsų gyvenimo visą kelią . Noriu, Petrai, išsiaiškinti viena dalyką. Gera čigonė arba būrėja gali pamatyti mūsų praeitį, nes praeitis jau buvo mūsų pasirinkta iš visų galimų modelių ir mes patys ją žinom ir galim patvirtinti, kad čigonė pasakė teisybę, bet kaip kas nors gali pasakyti mūsų ateitį, kai yra daugybė pasirinkimo variantų, kuriuos Tėvas mums ir pateikia? Tai, kad nedidelė dalis pranašysčių išsipildo galėčiau paaiškinti taip, kad tai gali būti atsitiktinis "pataikymas" į tą modelį, kuris buvo Tėvo sukurtas kaip potencialus ir susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms realizavosi arba žmogus/žmonės išgirdę pranašystę užsiprogramavo tam ateities modeliui ir jį realizavo savo tikėjimu. Kaip galvojat, mielieji?

emipetras: Taip Rimantai , yra daug nuskaitymų tiko metodu . Tačiau stulbina geras spėjėjas tuo , kad jis labai daug pataiko tiko spėjimo metodu į daugelį buvusių įvykių . Pav. tradiciškai tas pokalbis prasideda taip . ,, Tamsta esi vedęs , turi du vaikus , dukrą ir sūnų . Sūnus šiuo metu yra ne čia Lietuvoje . ir t.t. ir pan. Tai jeigu tas spėjėjas blefuotų , tai ar tu manai kad kas toliau klausytusi ? Bet , kaip visi sako , viską apsako apie tave gana tiksliai ir tai sudaro įspūdį patikėti ir ateities pranašystėmis . Esu su tais žmonėmis bendravęs . Jie sako štai ką , kai tik tu įėjai , man prieš akis prabėgo kaip filmukas viskas apie tave. Tai va , aš negaliu spręsti , kas tokiems žmonėms suteikia aiškiaregystės galią , tačiau geras aiškiaregys visada tiki Dievo galia ir savo darbe tuo pasitiki . Tai yra tik toks pasakymas ,, dievo galia '' , gal būt , tai yra dovana Visatos Motinos Dvasios , kuri kuria ir palaiko visų gyvybių energetiką ir tuo pačiu ir žmonių protams dovanoja septynias pagalbines proto dvasias . Tačiau aišku , kad yra spėjėjų ir šarlatanų , kurie manipuliuoja atėjusio žmogaus jausmais ir reakcijomis . Tačiau geras spėjėjas yra tikra kosminė paslaptis . Kas ten žino , kaip ten vyksta tas informacijos nuskaitymas . Vieni tai pajaučia intuityviai , kiti mato filmukus , arba atskirus nuotraukų tipo fragmentus . To aiškiaregystės fenomeno aš nesuprantu ir nežinau kieno tai dovana .

Rimantas: Dėl praeities, Petrai, galiu sutikti. Tai kas su žmogumi jau nutiko, jis žino ir aiškiaregiai gali tai nuskaityti, bet ateities niekas nežino dėl to, kad yra pasirinkimo laisvė ir tas žmogus gali pasirinkti visai kitą kelią, negu jam pranašaujama. Laisvi ir šviesūs žmonės pas būrėjas nevaikšto, o vaikšto ten tamsuoliai, kuriems jeigu pasako, kas su jais buvo, jie patiki ir tuo, kas su jais bus. Tikėjimas, kaip žinom gali viską. Tai ir gauna jie pagal tikėjimą. "Pranašystės" išsipildo.

Cezaris Teruelis: Gabija rašo: Žmogus tiek laisvas, kiek sugeba laisve pasinaudoti esamose gyvenimo situacijose. Kuo situacija sudėtingesnė, tuo laisvos valios pasireiškimas svarbesnis. Jei nieko nedarai - nieko nesirenki, tai nekaltink gyvenimo ir aplinkinių, kad „nieko neturi“ Tikrai taip, miela Gabija, bet ar tau visada pasiseka ta laisva savo valia pasinaudoti. Man, pavz. ne visada, nes gyveni tarp žmonių ir turi atsižvelgti ir į jų interesus, ar ne taip? Ta tikrovė tokia sudėtinga, o mes tik neįgyvendintos dvasinės potencialybės (7.4) 0:4.6 Laiko ir erdvės požiūriu, tikrovę galima toliau skirstyti kaip: (7.5) 0:4.7 1. Aktualią ir potencialią. Realybes, egzistuojančias išraiškos pilnatvėje, priešingai toms, kurios turi neatskleistą potencialą augti. Amžinasis Sūnus yra absoliuti dvasinė aktualybė; mirtingasis žmogus labai didele dalimi yra neįgyvendinta dvasinė potencialybė.

ugnė: Cezaris Teruelis rašo: Tikrai taip, miela Gabija, bet ar tau visada pasiseka ta laisva savo valia pasinaudoti. Man, pavz. ne visada, nes gyveni tarp žmonių ir turi atsižvelgti ir į jų interesus, ar ne taip? Ta tikrovė tokia sudėtinga, o mes tik neįgyvendintos dvasinės potencialybės Tiesa! Kai kito asmeninė valia priešinga nei tavo, konsensumo nebus, tačiau bandyti reikia, nes susitarti galima dėl daugelio ir daugumos principų bei dalykų, bet tik tuo atveju, jei susitarimo ieško ir siekia abi pusės. Abipusio susitarimo paieškos paprastai prasideda tuomet, kai pradedama suprasti susitarimo, kaip vienintelės racionalios išeities ir įmanomo sprendimo būdo neišvengiamumą.



ďîëíŕ˙ âĺđńč˙ ńňđŕíčöű